Baudžiavos panaikinimas ir

jo poveikis visuomenei
 Valstiečių padėtis

• Gausiausią, tačiau turtiniu ir teisiniu atžvilgiu labiausiai diskriminuojamą

sluoksnį sudarė valstiečiai. Juos caro valdžia skirstė į kelias grupes:
baudžiauninkus - dvarininkams priklausančius,
• valstybinius valstiečius ir
• laisvuosius žmones. Pastarieji turėjo kilnojimosi teisę ir nepriklausė
žemvaldžiams, tačiau nuomojosi dvaro žemę.
 • Išskyrus Suvalkiją, kurioje galiojo
Lietuvių valstiečio šeima.
1909 m. nuotrauka.
Napoleono kodeksas, baudžiauninkų
padėtis pablogėjo. Dėl dvarininkams
įvestų naujų valstybinių mokesčių augo
valstiečių prievolės, vyrai buvo prievarta
imami į rekrutus. O XVIII a. pab.-XIX a.
pradž. Vidurio Europos šalyse
baudžiavos neliko. Teisiškai ji panaikinta
ir Rusijai tada priklausančiose dab.
Estijos ir Latvijos teritorijose. Daugelis
Lietuvos dvarininkų taip pat norėjo, kad
valstiečiams būtų suteikta asmens laisvė,
bet neketino atsisakyti nuosavybės teisių
į jų dvarų valstiečių naudojamą žemę.
 Valstiečių padėtis po 1861m. baudžiavos
panaikinimo
• Panaikinus baudžiavą, įteisintas valstiečių luomas. Jie gavo:
• asmens laisvę ir teisę tvarkyti savo turtą, pasirinkti verslą, sudaryti sutartis, savarankiškai spręsti šeimos
klausimus.
• Įvesta luominė valstiečių savivalda: keli kaimai sudarė seniūniją, kelios seniūnijos - valsčių.
• Reformos metu dirbamąją žemę valstiečiai turėjo išsipirkti iš dvarininkų. Išpirkos terminai buvo tolimi,
kaina didelė, tad ilgą laiką valstiečiai tebeprivalėjo atlikti prievoles žemvaldžiams. Pagrindinis šalies turtas
- žemė - iš esmės liko dvarininkų rankose.
• Kita vertus, panaikinus baudžiavą, valstiečiai gavo nors ir ribotas pilietines teises. Atsiradus laisvai
valstiečių žemėvaldai, galėjo reikštis žmogaus verslumas, iniciatyva ir gebėjimai. Naujovės sparčiausiai
plito Suvalkijoje, kur dėl Napoleono kodekso baudžiava panaikinta gerokai anksčiau, buvo geresnės žemės
ir palankesnės ūkininkavimo sąlygos.
 Svarbiausių technikos išradimų plitimas
Lietuvoje
METAI ĮVYKIS
1840 Klaipėdos metalo ir medžio apdirbimo įmonėje įrengta pirmoji garo mašina.

1850 Nutiesta Liepojos-Palangos-Klaipėdos telegrafo linija.

1861 Pradėjo veikti geležinkelio Peterburgas-Vilnius-Varšuva linija.
1882 Telefono linija sujungė Oginskių (Rietavo),Tiškevičių (Kretingos)ir Zubovų (Plungės)
dvarus.
1892 Oginskių giminei priklausančiame Rietavo dvare pastatyta elektrinė.
1896 Pirmasis automobilis. Tai prancūzų gamybos „Panhard-Levassor" priklausantis Rusijos
susisiekimo ministerijos tarnybai.
1914 Lietuvoje veikia Rusijos kariuomenės radijo stotys.
 Kapitalizmo raida
• XIX a. pab. Lietuva įžengė į pramonės perversmo ir technologijų plėtros
laikotarpį, kurį Vakarų Europos šalys išgyveno dar XVIII a. pab. Su pramonės
plėtra susijusi atkakli įmonių konkurencija, gamybos telkimas miestuose ir
darbo mechanizavimas. Kūrėsi pirmieji bankai, taupomosios-skolinamosios
kasos.
• Atsiradus laisvos darbo jėgos, paplitus samdomajam darbui, miestuose pamažu
nyko cechai, manufaktūros, kūrėsi pirmieji fabrikai, gamyklos. Tačiau
Lietuvos, kaip ir Baltarusijos, žemėse stambių, visos Rusijos imperijos masto,
pramonės cen­trų, tokių kaip Ryga, neišaugo.
 Kas lėmė, kad Lietuvoje dideli pramonės
centrai neišaugo
• Iš dalies tai lėmė ir strateginė regiono padėtis imperijoje. Čia nebuvo
didžiųjų eksporto uostų, naudingųjų iškasenų, todėl steigta tik mažų
fabrikų, amatininkų smulkių dirbtuvių. Stambiomis įmonėmis laikytos net
tos, kuriose dirbo daugiau kaip 50 darbininkų.
• Žemės ūkio produkcija kraštas apsirūpindavo pats, o dauguma pramonės
prekių į Lietuvą buvo atvežamos iš pramoninių Rusijos rajonų, taip pat iš
Vokietijos ir Didžiosios Britanijos.
 Pokyčiai žemės ūkyje
• Žemės ūkyje atsirado privati valstiečių žemėvalda, kūrėsi ūkininkų ir
samdomųjų darbininkų sluoksniai.
• Plito tobulesni darbo įrankiai: medinius arklus galutinai pakeitė geležiniai,
plačiau imtos naudoti žemės ūkio mašinos.
• Caro valdžiai 1906 m. pradėjus kaimus skirstyti į vienkiemius, nyko
trilaukė žemės ūkio sistema, valstiečiai galėjo efektyviau ūkininkauti.
Žemės ūkio derliai didėjo.
 Kapitalizmo plėtra ir dvarininkijos
padėtis
• Dalis bajorų neįstengė naujoviškai ūkininkauti, praskolino ar pardavė dvarus.
• Sugebėjusieji prisitaikyti, sumanesni kūrė stambius ūkius, plačiau naudojo samdomąjį darbą.
Dvarininkai liko stambiausi žemvaldžiai. XIX a. pab. jiems priklausė apie trečdalį žemės.
• Išsimokslinimas, kelionės, užsienio mokslo laimėjimų žinojimas leido dvarininkams skleisti
ir diegti ūkio bei technikos naujoves. Išsilavinę bajorai ėmė ūkininkauti moksliniais
pagrindais, naudoti modernius įrenginius, mašinas, diegti naujas augalų rūšis ir auginti
geresnes gyvulių veisles, plėtoti naujas žemės ūkio gamybos šakas.
• Tai paspartino Lietuvos pramonės raidą ir žemdirbystės pažangą, skatino naujus
ūkininkavimo metodus.
 Žemės ūkio kraštas

• Panaikinus baudžiavą, Lietuvos kaime susidarė laisvos darbo jėgos

perteklius. Vargo genami kai kurie kaimo ir mažų miestelių gyventojai
kėlėsi į miestus, tačiau susirasti darbo čia buvo nelengva. Žydų, rusų,
lenkų pramonininkai samdė vietinius savos tautybės darbininkus. Panašiai
elgėsi ir įžymiausias XIX a. pab. lietuvių pramonininkas, tautinio
atgimimo rėmėjas inžinierius Petras Vileišis. Nors ir augo pramonė,
Lietuva liko neurbanizuotas žemės ūkio kraštas, o visuomenė iš esmės
agrarinė. Daugumą gyventojų sudarė valstiečiai. Pagrindinė
eksportuojama prekė tebebuvo žemės ūkio produkcija.
Chaimo Frenkelio odos fabrikas
Šiauliuose
• Panašiai elgėsi ir įžymiausias XIX a. pab. lietuvių pramonininkas, tautinio
atgimimo rėmėjas inžinierius Petras Vileišis. Nors ir augo pramonė,
Lietuva liko neurbanizuotas žemės ūkio kraštas, o visuomenė iš esmės
agrarinė. Daugumą gyventojų sudarė valstiečiai. Pagrindinė
eksportuojama prekė tebebuvo žemės ūkio produkcija.
 Lietuvių inžinierius ir pramonininkas, tautinio atgimimo rėmėjas
Petras Vileišis ir jo įsteigto „Vilijos" fabriko Vilniuje dirbtuvės. XX a.
pradžia.
Rūdininkų gatvėje – gausybė žydiškų iškabų
 Emigracija
• Kaimo gyventojai paprastai rinkosi emigranto kelią. Vieni traukė į didesnius Rusijos imperijos pramonės
centrus: Rygą, Sankt Peterburgą, Odesą. XIX a. pab. apie 70 tūkst. išeivių iš Vilniaus, Kauno ir Suvalkų
gubernijų gyveno kitose Rusijos imperijos gubernijose, daugiausia miestuose. 1868 m. prasidėjo masinė
Lietuvos gyventojų emigracija į JAV XIX a. pab. ten gyveno apie 55 tūkst., 1914 m. -per 300 tūkst. lietuvių.
Dauguma jų dirbo nekvalifikuotą darbą: šachtų, skerdyklų, gamyklų ir kitokių įmonių samdomaisiais
darbininkais.
•
• Lietuvių inžinierius ir pramonininkas, tautinio atgimimo rėmėjas Petras Vileišis ir jo įsteigto „Vilijos" fabriko
Vilniuje dirbtuvės. XX a. pradžia.
• Emigracija nebuvo negrįžtamas nuostolis Lietuvai. Išeiviai tapo lietuvių tautinio atgimimo sąjungininkais.
Sunkiais Lietuvai laikais išeivija atstovavo lietuvių tautai. Ne ką mažesni nuopelnai garsinant šalį tenka iš
Lietuvos kilusiems ir emigranto kelią pasirinkusiems kitų tautybių žmonėms.
Vežikai Katedros
aikštėje. S. F. Fleury
nuotrauka 1863 metai Katedros aikštė ir „konkė“,
XX a. 3-iasis dešimtmetis

https://
madeinvilnius.lt/
vilniaus-istorija/
vilniaus-miesto-
studija/vilniaus-viesojo-
transporto-istorija/ .
Vilniaus geležinkelio stotis, XIX a. pab.
Katedros, aikštės žibintas ir viešasis šulinys.
Fotografas nenustatytas, XX a. pradžia
Vilniaus miestas iki XX a. pradžios buvo
apšviečiamas dujiniais, žibaliniais ir spiritiniais-
terpentininiais žibintais, ir iki XX a. pradžios
mėnesienos naktimis Vilniaus gatvės likdavo
neapšviestos. 1905 m. mieste buvo 12 žibintininkų.
1892 m. dūmą ėmėsi svarstyti elektros apšvietimo
klausimą. Svarstymai užtruko ir tik 1899 m.
gegužės 20 d. pritarta elektrinės statybai.
• XIX a. pabaigoje vienos Katedros aikštėje
organizuotų žemės ūkio ir pramonės parodų
proga kažkoks artezinių šulinių gręžimo
technikos inžinierius rytiniame aikštės
pakraštyje reklamos tikslais išgręžė šulinį ir
pritaikė jį kaip fontaną. Po parodos čia buvo
įrengtas viešas šulinys, kuriuo vilniečiai
naudojosi iki 1927 m. ir vadino jį
„Magdalenka” (greičiausiai pavadinimas kilo
nuo Marijos Magdalenos vartų vardo).
• Apie 1917 - 1927 m. Šaltinis: Lenkijos
nacionalinis skaitmeninis archyvas
 Elektrinė
Vilniaus elektrinė ir garlaivis.
Autorius nežinomas. XX a. 4 deš.
Tarpukariu Vilniaus miesto elektrinė
buvo ryškus miesto simbolis. O jos
fone tekanti Vilija (Neris) - vilniečių
ir miesto svečių vasaros traukos
objektas. Miestas turėjęs nė vieną
pliažą, upe reguliariai kursuodavo
garlaiviai.