VISUOMENĖ.
vokiečių fizikas Vilhelmas Konradas Rentgenas
Vienas ryškiausių XIX a. Europos visuomenės
bruožų - migracija. 1800 m. senajame žemyne gy­
veno daugiau nei 20 proc. pasaulio žmonių. Todėl
norėdami išvengti grūsties europiečiai pradėjo mig­
ruoti: vieni iš kaimų į miestus, kiti - į kitus žemy­
nus. 1800-1914 m. iš Europos į JAV išvyko 25 mln.,
į Lotynų Ameriką - 7 mln., į Australiją ir Siaurės
Afriką - keli šimtai tūkstančių europiečių. Žmonių
daugėjimą lėmė kelios priežastys: didėjanti mokslo
pažanga, naujų vaistų išradimas, didesnis dėmesys
asmens higienai - visa tai mažino mirtingumą ir
ilgino gyvenimo trukmę. Tam didelę įtaką turėjo
medicinoje pradėti taikyti technikos laimėjimai. Pa­
vyzdžiui, 1796 m. anglų gydytojas Eduardas Dže-
neris (Jenner) atrado vakciną nuo raupų. Dėl skiepų
smarkiai sumažėjo susirgimų difterija-, skarlatina,
kokliušu ir šiltine - nuo šių ligų mirdavo ypač daug
vaikų. Vokietis Robertas Kochas (Koch) 1882 m.
atrado bacilą, sukeliančią tuberkuliozę, 1895 m.
(Rontgen) atrado X spindulius. Valstybių vyriausybės
pradėjo kreipti daugiau dėmesio į žmonių sveikatą,
pradėtos steigti specialios institucijos, kurios turėjo
prižiūrėti gyvenimo sąlygas miestuose. Nors ir labai
pamažu. Vakarų Europoje pradėta įvesti nuotekų
sistema. Žmonės ėmė vartoti daugiau ir įvairesnių
maisto produktų.
XIX a. Europoje įvyko net kelios pramonės re­
voliucijos, kurios iš pagrindų pakeitė žmonių gyve­
nimą, buitį. Darbininkai telkėsi į dideles gamyklas,
todėl daugėjo miestų gyventojų. Dėl to pradėta per­
tvarkyti miestų struktūrą, atsirado šiuolaikinio tipo
miestų (1). Visuotinai pradėti statyti darbininkų
daugiabučių kvartalai. Būtent XIX a. susiformavo
nauja visuomenės klasė - darbininkai. Ją sudarė ir
kvalifikuoti darbininkai, kilę iš senųjų amatininkų,
ir daugybė skurstančių padienių darbininkų. Pasta­
rieji neturėjo jokio išsilavinimo, todėl neretai vyko
iš kaimo į miestus tikėdamiesi geresnio gyvenimo.
 XVIII-XIX a. įsitvirtinus kapitalistiniams san­
tykiams iš esmės pakito ir šeimos sudėtis. Didžią­
ją šeimą pakeitė mažoji šeima, kurią sudarė vyras,
žmona ir vaikai. Tam įtakos turėjo jaunų šeimų gau-
namos nuolatinės pajamos, atsiradęs savarankišku­
mas, padėties visuomenėje įgijimas. Pradėta labiau
skaičiuoti finansus, planuoti vaikų gimimą. Tačiau
pačios santuokos, taip pat ir Lietuvoje, dar buvo
dažniausiai sudaromos iš išskaičiavimo (3).

M O K S L O PAŽANGA.

XIX a. - gamybos amžiuje - itin svarbus tapo susi­

siekimas. Buvo taikomi nauji išradimai, todėl gau­
sėjo įvairių prekių. Tapo svarbu kuo greičiau ir kuo
didesnėje teritorijoje jas išparduoti - aplenkti kon­
kurentus. Iki 1830 m. prekes dažniausiai plukdė lai­
vai, tačiau padėtis pasikeitė išradus pirmąjį garvežį,
taigi išplito ir geležinkeliai. XIX a. žmonės pradėjo
plačiai naudotis naujomis transporto priemonėmis
(žr. „Pramonės perversmas ir jo padariniai").
Gyventojų buitį palengvino nauji technikos lai­
mėjimai. Buvo išrastas telefonas (išradėjas - Alek­
sandras Grehamas Belas (Bell), telegrafas, pradėtas
naudoti radijo ryšys, elektros lemputės.
Pažanga vyko ir kitose mokslo srityse. X I X a.
pradžioje atsirado biologijos mokslas ir išstūmė

tačiau atvykę greitai nuskursdavo, o neviltį skandin­

davo alkoholyje. Gamyklų savininkai klestėjo, kau­
pė kapitalą. Keli ar daugiau savininkų jungdavosi
ir kurdavo akcines bendroves. Suklestėjo verslinin­
kams paskolas teikę bankininkai (1).
Plėtojantis pramonei XIX a. smarkiai pakito
vyro ir moters padėtis šeimoje. Žemės ūkio dar­
buose moteris buvo vyro partnerė, tačiau mieste gy­
venančioje darbininkų šeimoje moteris dažniausiai
buvo priklausoma nuo vyro, atliko namų šeiminin­
kės darbus. Kita vertus, pramonės plėtra moterims
suteikė daugiau profesinių galimybių. Iš darbinin­
kų klasės kilusios moterys galėjo dirbti tekstilės
ar maisto pramonėje, o vidurinės klasės atstovės -
mokytojomis, medicinos seserimis ar net kontorų
tarnautojomis. Požiūris į moterį pamažu pradėjo
keistis (2).
senąją gamtotyrą, kuri iki tol buvo suprantama tik
kaip gyvybės stebėjimas. X I X a. bandyta taikyti
naują metodiką gyvūnų rūšių panašumams supras­
ti. Šioje srityje žymiausi Čarlzo Darvino (Darwin)
atradimai. Jis ištyrė, kad gamtoje išlikimą lemia
tam tikri požymiai, kurie yra perduodami iš kar­
tos į kartą ir taip leidžia gyvybei geriau prisitai­
kyti prie aplinkos. Vėliau mokslininkas atskleidė
žmogaus ir didžiųjų beždžionių giminiškumą
ir pastebėjo, kad netinkamos žmogaus emocijos
yra gyvūnų elgsenos liekana. C. Darvino tyrimai
sudavė smūgį žmogaus išdidumui, nes parodė,
kad žmogus nėra pirmoji gyvūnų rūšis (2). Rusų
mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas 1869 m. at­
rado periodinį cheminių elementų dėsnį ir sudarė
periodinę elementų sistemą (šiais laikais žinomą
kaip D. Mendelejevo periodinė lentelė). 1905 m.
fizikas Albertas Einšteinas (Einstein) paskelbė re­
liatyvumo teoriją.
Įvyko didelių švietimo pokyčių. Jis galutinai at­
skirtas nuo Bažnyčios, o pradinis mokslas pamažu
tapo privalomas vaikams, pirmiausia berniukams
(4). Išsilavinimo reikalavo po pramonės perversmo
iš pagrindų pakitęs žmonių gyvenimas. Visuotinis
raštingumas atvėrė kelią naujai kultūros raiškai:
atsirado įvairių žurnalų, įvairaus pobūdžio literatū­
ros. Gaunamos pajamos leido daugiau laiko skirti
laisvalaikiui, kinui ar sportui. 1895 m. pabaigo­
je Paryžiuje buvo parodytas pirmasis brolių Luji ir
Ogiusto Liumjerų (Lumiere) kino filmas. 1896 m.
prancūzo Pjero de Kuberteno (de Coubertiri) dėka
Atėnuose atgaivintos olimpinės žaidynės. Pradė­
tos organizuoti pasaulinės parodos. Pirmoji tokia
paroda buvo surengta 1861 m. Londone. 1889 m.
pasaulinės parodos Paryžiuje proga Aleksandras
Gustavas Eifelis (Eiffel) sukonstravo aukščiausią to
meto pastatą - 360 m bokštą, kuris buvo pavadintas
Eifelio vardu.
KULTŪROS RAIDA.
Skiriamasis XIX a. kultūros bruožas - romantizmo
įsigalėjimas. Si literatūros ir kitų meno formų kryp­
tis susiformavo amžiaus pradžioje. Jai būdingos
emocijos, jausmingumas, lyriškumas. Romantizmas
žavisi senove, liaudiška poezija, kultūra. Si kryptis
ypač išpopuliarėjo po 1848 m. revoliucijų bangos -
ji tapo tautinių valstybių apsisprendimo skatintoja,
savo tautos praeities aukštintoj a.
 šiuo laikotarpiu romanas tapo pagrindine lite­
ratūros forma, tai, be abejonės, didžiausias meninis
XIX a. Europos visuomenės laimėjimas. Žymiausi
romanistai - Onorė de Balzakas (de Balzac), parašęs
„Žmogiškąją komediją", Stendalis (Stendhal) ir kiti.
Poezijoje atsirado naujų ir įvairių temų: blogis, kū­
niškumas, moralinis nuosmukis ir panašiai. Jas itin
mėgo vienas žymiausių prancūzų poetų Šarlis Bod­
leras (Baudelaire). X I X a. antrosios pusės literatūro­
je atsirado natūralizmo srovė, kuri siekė vaizduoti
aplinką kuo tikroviškiau, o šios srovės menininkai
skelbėsi eksperimentinių mokslų sekėjais. Žymiau­
sias natūralizmo atstovas - Emilis Zola {Zola).
Dailėje vyraujantis romantizmas stengėsi suteik­
ti gyvumo peizažams, išreikšti žmogaus jausmus.
XIX a. dailininkai tapė ne tik praeitį, tačiau mėgino
perteikti ir esamo laiko siužetus. Amžiaus vidury­
je atsiradę realistai vaizdavo ir paprastus žmones,
jų kasdienį gyvenimą. Apie 1860 m. iškilo impre­
sionizmo srovė. Pastarosios srovės dailininkai išėjo
iš savo dirbtuvių ir ėmė piešti eskizus gamtoje. Jie
nekreipė daug dėmesio į detales, o pabrėžė visumą".
Impresionistai siekė įrodyti, kad norint nutapyti
gerą paveikslą nebūtina laikytis akademinės tapybos
taisyklių. Žymiausi XIX a. dailininkai yra Eduardas
Manė (Manet), Klodas Monė (Monet), Polis Seza­
nas (Cezanne) (3), Vincentas van Gogas (van Gogh)
(4) ir kiti.
XIX a. visuomenė pradėjo tikėti žmonijos pa­
žanga. Šio laikotarpio pasaulietiniai mąstytojai
prieštaravo antikos filosofams, teigusiems, kad visa,
kas geriausia ir tobuliausia, buvo pasiekta praeityje.
XIX a. vykstant pramonės revoliucijai, daugėjant
mokslo ir technikos laimėjimų pradėta tikėti, kad
žmogus sugebės „rojų susikurti žemėje, o ne dan­
guje". Būtent šiuo laikotarpiu formavosi didžiosios
politinės doktrinos, kurios vėliau smarkiai veikė
XX a. gyvenimą.
Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos kaip
atsvara Bažnyčiai pradėjo formuotis pasaulietinė
mintis, nes daugeliu atvejų dvasininkai buvo kon­
servatyvūs monarchijų šalininkai. X I X a. atsirado
daugybė mąstytojų, kurie siūlė religiją pakeisti
įvairiais ideologiniais pakaitalais. Viskas baigėsi
tuo, kad Vakarų Europos valstybėse 1880-1905 m.
priimti pasaulietiniai įstatymai atskyrė Bažnyčią
nuo valstybės. Rytų Europoje šis procesas vyko
daug vėliau.
 1.Kodėl XIX a. miestuose daugėjo gyventojų?
2.Kodėl XIX a. ilgėjo žmonių gyvenimo trukmė?
3.Kodėl visuomenė ėmė labiau rūpintis vaikų išsilavinimu?
4.Kodėl pramoninėje visuomenėje svarbiausiais gyventojų sluoksniais tapo verslininkai
(pramonininkai) ir darbininkai?
5.*Įrodykite arba paneikite teiginj, kad šiuolaikinė visuomenė susiformavo XIX amžiuje.

Š A L T I N I A I

1. Nauja miesto samprata XIX a.:

Iki šiol miestas ir aplinkinis kraštovaizdis buvo laikomi dviem atskirais dalykais, tačiau toks atskyrimas dabar tapo kliū­
timi. Naujojo planavimo pagrindu tapo visa geografinė aplinka, taigi prireikė iš naujo apibrėžti miesto sampratą.
Pirmiausia buvo išskirtos įvairios miesto funkcijos - gyvenimas, darbas, poilsis, švietimas ir bendravimas ir jų ypatu­
mai supriešinti su poliberaliu miestu. Svarbiausiu miesto elementu tapo namas, kuriame žmogus praleisdavo didžiausią
dienos dalį, tačiau jis nebuvo atskirtas nuo kitų, jį „pratęsiančių" elementų. Darbo funkcija apibrėžė tris pagrindinius
gyvenviečių tipus: laisvai išsibarstę kaimo vietovės miestai, linijinio plano pramonės miestai ir radialinio1 plano prekybos
miestai. Poilsiui reikėjo didelių laisvų erdvių, tačiau jos neturėjo būti sutelktos tam tikrose izoliuotose srityse. Anaiptol,
turėjo būti bendra ir darni erdvė, kurioje galėtų skleistis ir visos kitos miesto funkcijos. XIX a. parkas tapo naujojo miesto
pirmtaku, o šis pats buvo kaip milžiniškas parkas, apimantis visa, ko reikia žmogaus gyvenimui. Susisiekimo erdvę rei­
kėjo formuoti atsižvelgiant į įvairias transporto priemones. Vietoj gatvės koridoriaus atsirado atskirų kelių pėstiesiems,
dviratininkams, lėtam ir greitam transportui sistema, išsiraizgiusi po visą miestą parką.
Pagal L. Benevolo kn. Europos miesto istorija, Vilnius, 1998, p. 214.

2. Moters, būsimos jaunosios, idealas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvoje:

Įvairių ideologinių srovių inteligentai ateities šeimoje matė kiek skirtingą lietuvę: liberalai - tautiškai sąmoningą, katali­
kų kunigai - religingą, socialdemokratai - moterį - lygiavertį, politiškai aktyvų žmogų, tačiau tradicinis ūkininkės įvaiz­
dis, kaip neatitinkantis atgimimo idealų, iš lietuviškos šeimos vizijos buvo eliminuotas 2. Šios nuostatos, išsakytos XIX a.
pabaigoje - XX a. pradžioje, rodo ne tik pasikeitusį požiūrį į moterį, bet ir naujų modernių šeimos idėjų formavimąsi
lietuvių visuomenėje.
Pagal D. Marcinkevičienės kn. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje
XIX amžiuje - XX amžiaus pradžioje, Vilnius, 1999, p. 79.

3. Istorikė Dalia Marcinkevičienė apie šeimų sudarymą Lietuvoje XIX a.:

Skirtingos erotinės meilės ir šeiminės laimės sampratos tradicinėje šeimoje vis dėlto nerodo, kad dauguma atvejų paso-
ginės3 XIX a. vedybos buvo nesavanoriškos ir prievartinės. Tolygi žemės ir pinigų kaita per vedybas garantavo tam tikrų
ūkininkų grupių uždarumą viena kitos atžvilgiu. T. y. jaunoji atsinešdama lygiaverčius jaunojo žemei pinigus patekdavo
į tą pačią kaip ir jos tėvai materialinę ir socialinę aplinką. Jos vaikai vėlgi buvo ugdomi tos pačios socialinės aplinkos ir
perimdavo savo aplinkos orientacijas ir požiūrius. Pasirinkdami materialiai tinkamą vedybų partnerį, ūkininkų vaikai
impulsyviai jautė, kad sprendžia daugelį ūkininkų bendruomenės problemų, o kartu užtikrina savo šeiminę laimę. Jaunos
ūkininkaitės tėvai dukters meilę staliui aiškino kaip lengvą, praeinantį flirtą. Jie buvo įsitikinę, kad, artėjant realiam ve­
dybų laikui, duktė apsispręs pati: „Kam man tokio reik. Aš ūkininkaitė, o kas jis?" Tad jaunosios ašaros tuoktuvių dieną
ne visuomet reiškė nelaimingą, prievartinę santuoką.
Pagal D. Marcinkevičienės kn. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje
XIX amžiuje - XX amžiaus pradžioje, Vilnius, 1999, p. 66-67.

4. Tradicinės lietuvių šeimos vaikai ir jų išsilavinimo galimybės tautinio atgimimo laikotarpiu:

Tautinio auklėjimo stoką šeimoje inteligentija tiesiogiai siejo su vaikų švietimo spragomis ir tėvų požiūriu į mokslą:
tėvų apsisprendimas leisti sūnų mokytis buvo nulemtas ne vaiko protinių sugebėjimų. Didesnę galimybę mokytis turėjo

1
Radialinis — spindulinis.
2
Išstumtas.
3
Pasoginis - į pasogą gautas, atsineštas.
 fiziškai silpnesnis ar jaunesnysis sūnus. Tas, kuris negalėjo tėvo ūkyje pakeisti samdyto berno. Samprotavimai, Kurį sūnų
leisti į mokyklą, buvo panašūs į šį: „Vyresnysis namie beveik reikalingas: bulbelę4 nuskuta, aslą iššluoja, mažesnįjį pasupa,
o vasarą ir tėvui padeda: arklius ganyklon išveda, metas po metų nebereikės nė pusbernio samdyti. - Vyresniojo negalima
iš namų išleisti, - sako tėvas, - antrąjį iš eilės bus geriausiai leisti." O mintis apie dukrų lavinimą turėjo pralaužti daug
didesnį tėvų pasipriešinimą. Šiuo atveju, jei nebūdavo kategoriško neigiamo atsakymo, prasidėdavo begaliniai ūkininko
svarstymai. Juos puikiai aprašė Kudirka: „1) ar ūkininko dukra, išsimokinus „ant knygų"5, netaps „ponia"? ar, sugrįžus6 iš
mokslo, norės verpti, austi ir kitokiu darbu užsiimti? 2) jeigu „mokinta" ūkininko duktė neištekės už daktaro, advokato
[ir] t.t., kaip žadate, tai kur pasidės? 3) o jeigu besimokindama nueis ant nieko7, tai ką daryti?"
Pagal D. Marcinkevičienės kn. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Liet
XIX amžiuje — XX amžiaus pradžioje, Vilnius, 1999, p. 89-9

DARBAS SU ŠALTINIAIS

1. Remdamiesi dokumentu (1 šaltinis) ir tekstu, atsakykite į klausimus:

a) Kodėl XIX a. prireikė iš naujo apibrėžti miesto sampratą?
b) Kaip pasikeitė Europos miesto vaizdas per XIX amžių?
c) Kodėl daug dėmesio pradėta skirti miesto parkams?
d) Kodėl reikėjo iš pagrindų keisti miesto gatves?

2. Remdamiesi dokumentu (2 šaltinis), tekstu ir žiniomis, atsakykite į klausimus:

a) Kodėl XIX a. pabaigoje Lietuvoje ėmė keistis požiūris į moterį?
b) Išsamiau apibūdinkite šiuos moters idealus: „tautiškai sąmoninga", „religinga", „lygiavertė, politiškai aktyvi".
c) Kodėl „tradicinis ūkininkės įvaizdis, kaip neatitinkantis atgimimo idealų, iš lietuviškos šeimos vizijos
buvo eliminuotas"?

3. Remdamiesi dokumentu (3 šaltinis), tekstu ir žiniomis, atsakykite į klausimus:

a) Kodėl sudarant santuoką XIX a. Lietuvoje buvo svarbi sutuoktinių materialinė gerovė?
Nurodykite bent tris priežastis.
b) Paaiškinkite žodžius: tėvai „sprendžia daugelį ūkininkų bendruomenės problemų, o kartu užtikrina
savo šeiminę laimę", „jaunosios ašaros tuoktuvių dieną ne visuomet reiškė nelaimingą, prievartinę
santuoką". Ar su tokia nuostata sutinkate?
c) Kodėl ūkininkaitei santuokai buvo „per prastas" vyras stalius?
d) Kokių išvadų galite padaryti apie to meto Lietuvos visuomenę?

4. *Remdamiesi dokumentu (4 šaltinis), tekstu ir žiniomis, atsakykite į klausimus:

a) Kodėl Lietuvoje tautinio atgimimo laikotarpiu tik nedaugelis vaikų galėjo įgyti išsilavinimą?
b) Kodėl tėvai į mokslus dažniausiai leisdavo tik vieną vaiką?
c) Kodėl tėvai į mokslus mieliau leido sūnų, o ne dukterį?
d) Paaiškinkite žodžius: „ar ūkininko dukra, išsimokinus „ant knygų", netaps „ponia"? ar, sugrįžus iš
mokslo, norės verpti, austi ir kitokiu darbu užsiimti?", „o jeigu besimokindama nueis ant nieko, tai ką
daryti?".
e) Tai pirminis ar antrinis šaltinis?
Atsakymus pagrįskite.

4
Bulvelę.
5
Pasimokiusi iš knygų.
6
Sugrįžusi.
7
Perniek.