Epochos pavadinimas Istorinės aplinkybės
Apšvieta XVIII a. Europoje kilo
(XVIII- XIX a. pr.) pasipriešinimas feodalinėms
institucijoms (buržuazinis
perversmas Anglijoje,
Prancūzijos revoliucija), plito
demokratinės idėjos. Lietuva
dėl 1772 m. įvykusio pirmojo
Abiejų Tautų Respublikos
padalijimo patyrė akivaizdų
nuosmukį- karaliaus valdžia
silpna, Seimas apsuptas
Rusijos kariuomenės.
Pavieniai bajorai ėmėsi
reformų. Reformas bandė
įgyvendinti Ketverių metų
seimas, kuris priėmė Gegužės
trečiosiso konstituciją. Deja,
1793 m. įvyko antrasis
Lietuvos ir Lenkijos valstybės
padalijimas.
1794 metų pavasarį prasidėjo
sukilimas, kuriam vadovavo
Tadas Kosciuška, švietėjiškų
įsitikinimų, laisvėjančio
pasaulio žmogus.
XVIII a. lietuviai gyveno
dviejose valstybėse: Rytų
Prūsijoje, arba Mažojoje
Lietuvoje, ir Didžiojoje
Lietuvoje, kuri buvo
sudedamoji Lenkijos ir
Lietuvos valstybės dalis.
Kilus 1709-1710 m. marui
išmirė dauguma Mažosios
Lietuvos lietuvių. Jų vietas
apgyveno kolonistai
šveicarai, prancūzai,
zalcburgiečiai, kuriems
valdžia suteikė daug
privilegijų; tai įžiebė
nesantaiką tarp vietinių
lietuvių ir kolonistų.
Kultūros apžvalga
Apšvietos amžius- filosofijos
amžius. Prancūzijoje
išleidžiama „Enciklopedija,
arba Aiškinamasis mokslų,
menų ir amatų žodynas”(35
tomai). Šį didžiulį leidinį
rengti padėjo Denis Didro,
Monteskjė, Volteras, Žanas
Žakas Ruso, LDK politinis
veikėjas Mykolas Kazimieras
Oginskis.
XVIII a. aktyviai reiškėsi
masonai, kurių pagrindinės
nuostatos buvo vadovautis
gera valia, garbe ir sąžine,
ugdyti bendruomenės,
žmonijos gerovei atsidavusį
žmogų, kurti teisingesnį
pasaulį.
Didžiojoje Lietuvoje dėl
aukštuomenės nutautėjimo
XVIII a. kultūra buvo
akivaizdžiai sumenkusi. Čia
Apšvietos idėjos aiškiai
XVIII a. II pusėje. 1773 m.
Seimo nutarimu įkurta
Edukacinė komisija ėmėsi
švietimo sistemos pertvarkos,
kurios svarbiausias tikslas
buvo visuotinis ir privalomas
visų luomų vaikų mokymas.
Mažojoje Lietuvoje lietuvių
kultūra šiuo laikotarpiu patyrė
kultūrinį pakilimą.
Protestantų iniciatyva čia
plintant Apšvietos idėjoms
pradedami rengti lietuvių
kalbą mokantys mokytojai,
kunigai (Karaliaučiaus
universitete 1717 m. įkurtas
Lietuvių kalbos seminaras),
pastatyta naujų mokyklų.
Deja, lietuvių kultūros
atgimimą slopino
kolonizacija ir germanizacija,
lietuviai ėmė nutautėti. Tuo
metu Mažojoje Lietuvoje
plito ir pietizmo judėjimas.
Asmenybės.
Tadas Kosciuška-vyriausiasis
1794 m. sukilimo vadas.
Svarbu
„Švetimas yra žmogaus
išsivadavimas iš
nesavarankiškumo, dėl kurio
žmogus pats kaltas.
Nesavarankiškumas yra
nesugebėjimas naudotis savo
protu kitų
nevadovaujamam.<…> Turėk
drąsos pats naudotis savo
protu! Toks yra švietimo
šūkis.” (Imanuelis Kantas)
Švietėjai buvo įsitikinę, kad
protas yra esminis žmogaus
prigimties bruožas, jiems
būdinga atsiriboti nuo
tradicijų ir autoritetų, jie
pripažino ir vertino tik
racionaliai paaiškinamus
dalykus, kritiškai vertino
religiją. Plito deizmas
(Dievas sukūrė tobulą pasaulį
ir toliau nebesikiša į žmonių
gyvenimą). Švietėjai tikėjo,
kad paviršutinišką
religingumą pakeis nauja
humaniška katalikybė.
Apšvietos amžiaus
pasaulėžiūrai svarbi
prigimtinės žmogaus lygybės
idėja (Ruso teigė, kad gamta
žmones sukūrė lygius, tik
luomų sistema iškreipė jų
santykius).
PIETIZMAS-1.
Protestantizmo kryptis, labiau
vertinanti religinį jausmą, o
ne dogmą, linkusi į asketišką
dorovę, misticizmą. 2. prk.
beveik mistinis dievotumas,
juo grindžiama dorovė.
K. Donelaitis (1714 – 1780)