Krikščioniškasis viduramžių

pasaulis.
 Senjorai ir vasalai.

Vasalu ankstyvaisiais viduramžiais vadintas kilmingasis, kuris

savanoriškai stodavo į kito didiko tarnybą, duodavo ištikimybės
priesaiką bei atlikdavo įvairias karines ir diplomatines prievoles.
Vasalas turėjo pristatyti tam tikrą skaičių karių, kad galėtų paremti
savo senjorą kare. Už tai vasalas iš savo senjoro gaudavo apsaugą.
Vasalu galėjo būti ir kunigaikštis, stojęs į kito kunigaikščio
tarnybą. Geras tokių santykių pavyzdys yra 12 a. Anglijos ir
Prancūzijos karaliai. Anglijos karalius turėjo daug valdų
Prancūzijoje, tačiau jos visos formaliai buvo suteiktos
Prancūzijos karaliaus. Tuo būdu Anglijos karalius buvo
Prancūzijos karaliaus vasalas. Būdamas Normandijos hercogu,
Anžu, Bretanės ir kitų grafysčių grafu jis buvo galingiausias
vasalas Prancūzijoje, tačiau visgi vasalas, taigi turėjo tarnystės
Filipui II pareigą, nors kaip Anglijos karalius hierarchiškai su juo
buvo lygus.
Pirmaisiais viduramžių šimtmečiais Vakaruose dar tik kūrėsi
bei formavosi nauja religija − krikščionybė, o lygiagrečiai su ja
− naujos mokslo kryptys, aiškinančios bei siekiančios pagrįsti ir
nušviesti krikščionybės pamatus − Kristaus mokymą. Mokslas
tuo metu buvo daugiau enciklopedinio pobūdžio, stengtasi vien
išsaugoti ir rinkti senovės mokslo fragmentus. Ir tik
vėlyvesniais amžiais (8-9 a.), o ypač − Karolingų laikais,
mokslas ir intelektualinė kultūra ėmė atsigauti, kurtis įvairios
mokyklos, formuotis naujos mokslo kryptys. Verta pažymėti,
jog „mokslo“ sąvoka, bent jau ankstyvaisiais viduramžiais,
atskirai nebuvo naudojama.
Visa, kas siejosi su pažinimu,
tyrinėjimais, siekiu atskleisti, aiškinti,
pagrįsti, buvo apibūdinama vienu
žodžiu − filosofija. Filosofija buvo
apibrėžiama kaip „dieviškųjų ir
žmogiškųjų dalykų pažinimas“;
filosofija, teologija, mokslas tuomet
nebuvo skiriami; filosofija nebuvo
studijuojama kaip atskira sistema, o
savyje talpino viską − „laisvuosius
menus“ humaniškųjų menų grupę −
gramatiką, retoriką, dialektiką;
keturių realiųjų matematikos ir
gamtos mokslų grupę − aritmetiką,
geometriją, astronomiją, muziką) ir
. filosofija nustojo būti
vien mokslų
enciklopedija bei imta
skirti tik jai būdingas
temas − logiką,
kosmogoniją,
psichologiją, vis dėlto iki
pat 12 a. ji daug kur
tebeturėjo kur kas
platesnę reikšmę.
Filosofijos kaip atskiros
srities samprata
susiformavo tik kur kas
vėliau.
Žymiausias scholastinės filosofijos formavimosi periodo (9 a.)
mąstytojas buvo Jonas Škotas Eriugena (apie 810 − 877 m.).
Eriugenos sistema buvo panteistinė, ji rėmėsi krikščionių
neoplatonikais, graikų Bažnyčios Tėvų, Augustino idėjomis − visa
tai gana tipiška ankstyviesiems viduramžiams. Jonas Škotas
Eriugena buvo pasaulietis, dirbo Karolio Plikagalvio rūmų
mokslininku, buvo didelis to meto mokslo autoritetas; į jį Bažnyčios
vadovai net kreipdavosi teologijos klausimais, ypač dėl garsiojo 9
a. ginčo dėl predestinacijos. Eriugena garsėjo nepaprastu
išsimokslinimu, jis buvo pirmasis, kuris tuomet grynai
enciklopedinio pobūdžio mokslą gebėjo plėtoti, sisteminti, papildyti.
14-15 a. situacija Vakarų Europos politiniame ir kultūriniame gyvenime
ėmė krypti bažnyčios nenaudai. Karaliai ir imperatoriai ėmė kovoti su
popiežių pretenzijomis į pasaulietinę valdžią, Bažnyčia, nusilpusi po
nesėkmingų kryžiaus karų, ėmė prarasti savo visagalybę. Šio
laikotarpio filosofams pirmiausia rūpėjo žmogaus gyvenimas žemėje, o
ne tolimas, miglotas ir sunkiai pasiekiamas dieviškasis rojus; jie ėmė
kelti naujas politines ir socialines problemas, siūlydami tobulinti
visuomenę, kreipti dėmesį į žemiškas žmonių problemas. Visa tai lėmė
dvasinių ir moralinių vertybių perkainojimą; nors ankstyvųjų humanistų
mąstysena dar buvo scholastinė, tačiau naujų idėjų kėlimas, dėmesys
pasaulietinei problematikai jau pranašavo naują viduramžių raidos
etapą
Viduramžių miestai.

Miestų buvo mažai. Jų gyventojų skaičius pradėjo augti tik viduramžių pabaigoje.
Tačiau kaip tik viduramžiais Vakarų Europos miestai išsikovojo savivaldą. Kai kuriose
šalyse miestiečių atstovai kartu su dvasininkais bei bajorais posėdžiaudavo luomų
susirinkimuose.

Miestų kūrimasis

Ankstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo labai mažai. Nuo 11 a. jų skaičius

ėmė augti. Manoma, jog miestų vystimąsį lėmė žemės ūkio pakilimas bei
suintensyvėjusi prekyba. Ūkis viduramžiais buvo natūrinis – viskas, ko reikėjo, buvo
pasigaminama namie, išskyrus druską, metalus. Ilgainiui atsirado labiau įgudusių ir
geriau išmanančių tam tikrą amatą valstiečių. Dažnai, negalėdami pakelti savo
senjoro išnaudojimo, jie bėgdavo į besikuriančius miestus. Miestai kūrėsi prie senjorų
pilių, bažnyčių, upių, perkėlų, tiltų, prekybos kelių sankryžose.
 Gindamiesi nuo plėšikų ir riterių miestiečiai aplink gyvenvietę
iškasdavo griovį, supildavo pylimą, ant kurio pastatydavo statinių
tvorą. Ilgainiui šiuos įtvirtinimus pakeitė mūro sienos. Miestai
kūrėsi senjorų žemėse, už tai privalėjo mokėti duoklę savo amato
gaminiais. Dažnai patys senjorai jėga paimdavo tai, kas jiems
patikdavo. Sustiprėję miestai pradėjo kovoti su senjorais. Kova
dažniausiai baigdavosi miestiečių pergale. Kartais miestai
tapdavo laisvais sumokėję senjorui išpirką. Laisvuose miestuose
prieglobstį rasdavo nuo senjoro pabėgę valstiečiai. Čia išgyvenę
vienerius metus jie tapdavo laisvais miesto gyventojais. Todėl
buvo sakoma: “Miesto oras daro žmogų laisvą”.