Krikščionybės asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
Jėzus Kristus – (apie 4 m. pr. Kr. – apie 30 m.) – religinis reformatorius ir krikščionybės pradininkas,
gyvenęs Palestinoje. Krikščionybėje Jėzus Kristus yra laikomas Dievo Sūnumi ir sykiu Dievu, Islame jis
laikomas pranašu, Judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.
Chlodvigas (466–511) – Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius, frankų genčių suvienytojas,
Merovingų dinastijos pradininkas.
Šv. Benediktas (480–547) – vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos numatė
bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui. Šios taisyklės – Benedikto
regula tapo pavyzdžiu kitiems vienuolynams.
Grigalius I Didysis (540 – 604) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. rugsėjo 3 d. iki mirties,
įkūręs 7 vienuolynus Italijoje, įvedęs grigališkąjį choralą, mišių reglamentą, bažnytinę dešimtinę,
draudęs persekioti žydus. Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje.
Jis buvo pirmas vienuolis ir pirmas rašytojas Romos soste.
Kirilas ir Metodijus (826-869, 815-885) – broliai vienuoliai, skleidę krikščionybę Rytų apeigomis, sukūrę
slavams pritaikytą raštą – kirilicą – IX a.
Vladimiras Sviatoslavičius (960–1015) – Naugardo kunigaikštis (nuo 969 m.) bei Kijevo didysis
kunigaikštis (nuo 980), priėmęs krikščionybę iš Bizantijos X a.
Grigalius VII (1020–1085) – popiežius 1073–1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę
nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simoniją. Tapęs popiežiumi paskelbė
dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą. Ypač įspūdingas buvo jo
susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o vėliau Kanosoje privertė melsti
atleidimo. Paskelbtas šventuoju.
Urbonas II (1042–1099) – Romos popiežius, 1095 m. paskelbęs I kryžiaus žygį.
Inocentas III (1161–1216) – kanonistas teoretikas, Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1198 iki
mirties.
Šv. Dominykas (1170–1221) – dominikonų ordino įkūrėjas, pamokslininkas, šventasis.
Pranciškus Asyžietis (1181–1226) – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau
žinomas kaip pranciškonų ordinas) 1222 m.
Tomas Akvinietis (1225–1274) – viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo
pradininkas, Bažnyčios mokytojas, dėstęs Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose,
parašė “Teologijos sąvadą”, kuriame į tikėjimą ir protą žiūri kaip į vienas kitą patvirtinančią vienybę. Po
mirties paskelbtas šventuoju, jam suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas. Itin nusipelnė sujungdamas
Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu.
Janas Husas (1369–1415) – čekų kultūros veikėjas, teologas. Savo veikaluose kritikavo katalikų
dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą, kai kurias bažnytines dogmas. Paskelbtas eretiku ir
sudegintas.

anas Husas (1369–1415) – čekų kultūros veikėjas, teologas. Savo veikaluose kritikavo katalikų
dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą, kai kurias bažnytines dogmas. Paskelbtas eretiku ir
sudegintas.

Krikščionybė
 Krikščionybės susiformavimas ir paplitimas Romos
imperijoje:
I. krikščionybės pagrindas – esėjų (judaistinės sektos) religinė doktrina: išpažino vieną dievą,
tikėjimą pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju.
II. I a. (valdant imperatoriui Tiberijui) Judėjoje atsirado didis mokytojas – Jėzus iš Nazareto,
kuris pradėjo platinti naująjį tikėjimą, padariusį perversmą žmonijos istorijoje;
III. “Jėzus” – tai asmens vardas, kuris reiškė: “Dievas yra išgelbėjimas”.  “Kristus” – nėra
asmenvardis, o pašaukimas ar pareigos įvardinimas. Jis reiškia dievo pašventintą ir
vykdantį dievo užmojus asmenį (pateptasis).
IV. Jėzus gimė 4 m. pr. Kr. prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį, gimė Judėjoje,
karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, viešąją veiklą pradėjo
Galilėjoje.
V. INRI – Jėzus Nazarietis, žydų karalius.
VI. svarbiausi Jėzaus religinio mokymo teiginiai:

 Dangaus Karalystės doktrina (Dangaus Karalystėje nėra išrinktųjų);

 Dievas – visos gyvybės tėvas, skleidžiantis savo meilę visiems be išimties.

VII. pirmaisiais dviem amžiais krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje – apaštalų amžius,
nes krikščionybę platino Jėzaus mokiniai – apaštalai, kuriems padėjo misionieriai ir
dvasininkai.

 Apaštalas – pasiuntinys: skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleisdavo

nuodėmės, kartojo Paskutinės vakarinės, t. y. Eucharistijos paslaptį.
 Bažnyčios hierarchiją apibrėžė 3 apaštalų įvesti dvasininkijos laipsniai: diakonai,
presbiteriai, vyskupai;
 Dvasininkai – kulto tarnai, jie gyvendavo nuolatinėje vietoje, o ne keliaudavo iš vienos
vietos į kitą, kaip apaštalai.

VIII. 313 m. imperatorius Konstantinas suteikė Romos imperijos gyventojams tikėjimo laisvę
(t.y. krikščionybė tapo oficialiai pripažinta religija);
IX. 325 m. krikščionių Bažnyčios konsiliumas (Nikėjos bažnytinis susirinkimas) paskelbė
trinitorių išpažįstamą Jėzaus Kristaus dieviškumą (trinitoriai skelbė šventą trejybę);
X. imperatorius Teodozijus I uždraudė arijonų krikščionių sektas (tai Arijaus pasekėjai, kurie
mokė, kad Kristus yra mažiau negu Dievas), visas bažnyčias perdavė trinitoriams,
uždraudė pagoniškus kultus ir pagoniškas tradicijas (net Olimpines žaidynes).
XI. 392 m. krikščionybė tampa valstybine religija valdant Teodozijui I (beje, pirmasis
krikščionių žudynes organizavo Neronas 64 m., be jo krikščionis persekiojo Titas,
Domicianas, o Deokletianas tai darė sistemingai).
 Pagoniškų Europos tautų krikštas:
 germanų gentys – gotai ir vandalai IV a.
 frankai 496 m. (Karolingų laikais įkuriama popiežiaus sritis);
 anglai VI a. iš Romos
 lenkai X a. iš Romos
 skandinavai IX – XII a. ir Romos
 lietuviai XIV a. iš Romos
 vengrai IX – XII a. iš Romos
 rusai 988 m. iš Konstantinopolio

krikščionybės plitimo Europoje priežastys:

 išplitimą lėmė jos unikalumas, dvasinė galia, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių
aplinkybių, universalumas;

krikščionybės vaidmuo Europos tautų gyvenime

viduramžiais:
 krikščionybė – vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su Antika;
 tik dvasininkai buvo raštingi;
 bažnyčia, vienuolynai steigė, išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas;
 vienuolynuose perrašinėjamos ir platinamos knygos;
 krikščionybės galia vienyti visuomenę tiek idėjiškai, tiek praktiniame gyvenime;
 jungiamoji grandis, vienijanti politiškai susiskaldžiusią Europą;
 centralizuota religinė institucija – Krikščionių Bažnyčia. Jai vadovavo Romos vyskupas nuo
V a. vadinamas popiežiumi;
 Pipinas Trumpasis dovanojo popiežiui iš longobardų atkovotas žemes Vidurio Italijoje.
Jose 756 m. įkurta Popiežiaus valstybė, gyvavusi iki 1870 m.
 Be pajamų iš savo žemių, Bažnyčia turėjo teisę imti tam tikrą mokestį, vadinamą
dešimtine;