R omos imperijoje krikščionybė plito dėl pax Romana, puikaus susisiekimo tarp

miestų, graikų kalbos įsigalėjimo valstybėje, žydų ir jiems prijaučiančių kitų tautų
bendruomenių, įsikūrusių svarbiausiuose Imperijos miestuose. Pirmieji misionieriai iš
pradžių imdavo veikti žydų diasporose, sinagogose, kuriose lankydavosi nemažai ne-
žydų ir priėmusių judaizmą žmonių. Kildavo nesutarimų tarp Jėzaus Kristaus tikėjimo
skelbėjų ir kitų judėjų. Tik po Judėjos karo (66-73 m.), sugriovus Jeruzalės šventyklą,
krikščionys ir judėjai galutinai atsiskyrė. Imperatorius Domicianas (valdė 81-96 m.)
įvedė specialų mokestį žydams, ir tai paskatino krikščionis nuo jų atsiriboti. Krikš­
čionių mokslo gynėjai Romos valdžiai ir intelektualams aiškino krikščionių ir žydų
skirtumus. Tačiau kai krikščionys atsisakė paklusti Romos įstatymui, reikalaujančiam
aukoti dievams ir imperatoriui, buvo pradėti persekioti už bedievystę ar imperato­
riaus dieviškosios didenybės įžeidimą. Romėnų įsitikinimu, valstybės gerovė priklausė
nuo dievų malonės, taigi krikščionys, neaukojantys dievams ir imperatoriui, esą kenkė
valstybei ir galėjo būti jos nelaimių priežastis. Persekioti Romos krikščionis pradėjo
imperatorius Neronas (valdė 37-68 m.): apkaltino juos 64 m. sukėlus Romos gaisrą. Iki
II a. vidurio krikščionių padėtis buvo neapibrėžta, ir persekiojimai vykdavo dažniausiai
neplanuotai. Kartais krikščionys buvo painiojami su žydais, persekiojami už prietarus,
„neapykantą žmonių giminei", ištvirkavimą,
kanibalizmą, bedievystę, imperatoriaus die­
viškos didenybės įžeidimus ir pan. Imperato­
rius Decijus (valdė 249-251 m.) ėmė persekioti
visus, atsisakiusius aukoti dievams, prasidėjo
visuotinis krikščionių persekiojimas. Po impera­
toriaus Diokleciano valdę imperatoriai pakeitė
savo nuostatas dėl krikščionybės. Konstantinas
Didysis (1) (kartu su bendravaldžiu Licinijumi)
313 m. išleido Milano ediktą - krikščionims
buvo leista laisvai išpažinti savo religiją. Val­
dant imperatoriui Teodosijui I (valdė 379-395
m.) krikščionybė tapo valstybine religija.
I a. po Kr. viduryje įvyko pirmasis apašta­
lų susirinkimas ir buvo nuspręsta nereikalauti,
kad priėmusieji krikštą nežydai laikytųsi M o ­
zės Įstatymo, tačiau jie turėjo neaukoti stabams,
neištvirkauti ir nevalgyti pasmaugtų gyvulių
mėsos ir negerti jų kraujo. Petras ir kiti apaštalai turėjo įgyvendinti misijas tarp judėjų,
o Paulius - tarp pagonių. Apaštalai steigė pirmąsias krikščionių bendruomenes, kurių
religinių apeigų esmė buvo švęsti Eucharistiją.
Apaštalai skleidė Kristaus mokymą, todėl bendruomenės turėjo vyresniuosius -
vyskupus arba presbiterius. Vyskupas sprendė tikėjimo ir bendruomenės valdymo pro­
blemas ir buvo svarbus žmogus bažnyčioje. Jei kuri krikščionių bendruomenė išsirink­
davo vyskupą, privalėdavo apie tai pranešti kitoms bendruomenėms. Ilgainiui vyskupai
pradėjo rinktis j bendrus pasitarimus, todėl bažnyčios veikla buvo pradėta organizuo­
ti teritoriniu principu. III a. pradėta diskutuoti dėl to, kas turi vadovauti Krikščionių
bažnyčiai. Išsiskyrė dvi nuomonės: vieni stengėsi pagrįsti Romos vyskupo (popiežiaus)
išskirtinumą, o kiti skelbė, kad visi vyskupai yra lygiateisiai. Iš pradžių vyskupas, vado­
vavęs kitiems vyskupams, buvo vadinamas primū, vėliau - metropolitu. III a. Romoje
ir rytinėje Imperijos dalyje suformuotos penkios krikščionių metropolijos: Romos,
Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės, o IV a. - ir Konstantinopolio. IV a. metropo­
litai pradėti vadinti patriarchais. Popiežius Damazas I (popiežiavo 366-384 m.) pa­
grindė popiežiaus išskirtinumą, apaštalo Petro įpėdinystę ir Romos bažnyčią pavadino
Apaštališkuoju Sostu. Kiti popiežiai Leonas I (popiežiavo 440-461 m.) ir Gelazijus I
(popiežiavo 492-496 m.) teigė, kad aukščiausia valdžia Bažnyčioje priklauso Petrui, o
popiežius yra jo įpėdinis ir tarnas.
 Kadangi krikščionių bendruomenių gausėjo, vyskupams reikėjo pagalbininkų. Jais
tapo diakonai ir presbiteriai. I I - I I I a. krikščionių bendruomenei vadovavo vyskupas,
jam patarė presbiteriai, pavedimus vykdė diakonai. Pamažu vyskupas visą dėmesį su­
telkė į krikščionių bendruomenių valdymą ir jų problemų sprendimą, todėl nedidelei
kaimo ar miesto bendruomenei pradėjo vadovauti presbiteris arba kunigas. IV a. susi­
formavo Krikščionių bažnyčios organizacija, pagrįsta dvasininkijos hierarchija.
Dar apaštalas Paulius (2) savo laiškuose tikintiesiems sprendė pirmųjų krikščionių
bendruomenių nesantaikos (2), kylančios dėl skirtingų tikėjimo tiesų aiškinimo, klau­
simus. Dauguma skirtingų mokymų III—VI a. kūrėsi skirtingai aiškinant Šventąją Tre­
jybę, Kristaus dievišką bei žmogišką prigimtį. Tuo metu buvo svarstoma, kaip suderinti
vienatinio Dievo ir kelių dieviškųjų esybių - Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios buvi­
mą. Vieni teigė, kad Kristus yra žmogus, kiti — kad jis lygus Dievui Tėvui, treti - kad
lygūs yra Šventoji Dvasia, Dievas Tėvas ir Sūnus. Kadangi skirtingi mokymai griovė
Bažnyčios vientisumą (3,4), Nikėjos (325 m.) ir pirmajame Konstantinopolio (381 m.)
visuotiniuose susirinkimuose buvo apibrėžtas krikščionių „Apaštalų tikėjimo išpažini­
mas". Visuotiniai bažnyčios susirinkimai nustatė pagrindines krikščionių dogmas: tikė­
jimą vieno Dievo, Šventosios Trejybės, Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios. Visi kiti mokymai,
prieštaravę šiam oficialiai priimtam mokymui, buvo laikomi klaidingais, eretiškais. Ko­
vojant su erezijomis buvo suformuotas krikščioniškasis Šventasis kanonas, iš daugybės
raštų (evangelijų, apaštalų darbų, apreiškimų, laiškų) atrinkus tik tuos, kurie buvo pla­
čiausiai priimti ir labiausiai atitiko nustatytas tikėjimo tiesas. IV a. buvo sudarytas Nau­
jasis Testamentas, o IV a. pabaigoje, Jeronimui į lotynų kalbą išvertus visą krikščionių
Šventojo Rašto kanoną, Vakarų krikščionybė įsitvirtino kaip lotyniškoji.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS:
1. Kas lėmė krikščionybės plitimą I a. po Kr.?
2. Apibūdinkite Bažnyčios struktūros raidą.
3. Paaiškinkite, kaip plintantys skirtingi mokymai paveikė Krikščionių
bažnyčią. Kodėl jie atsirasdavo?
4. *Pamąstykite, kodėl Romos imperija pripažino krikščionybę ir tai pa­
darė praėjus maždaug 300 metų nuo jos atsiradimo.

ŠALTINIAI:

2. Duodamas šiuos nurodymus, aš jūsų Eucharistinės vakarienės negiriu, nes jūsų susirinkimai
išeina ne į gera, bet į bloga. Pirmiausia man teko girdėti, kad jūsų bendruomenės susirin­
kimuose esti skilimų, ir aš iš dalies tuo tikiu. Juk turi pas jus būti atskalų, kad išeitų aikštėn,
kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės. Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vaka­
rienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nu­
sigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią
ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai nepagirsiu.
1 Kor 11:17-22
3. Iš šv. Augustino (354-430 m.) laiškų:
Nenori žmonės vienybės, todėl bandydami apsiginti nuo nedorų poelgių, kuriuos daro jūsų
šalininkai (nenoriu sakyti - Jūs asmeniškai), mes kreipiamės į visuomeninius įstatymus,
o prieš pačius įstatymus telkiasi cirkumcelionai1, niekinantys juos taip pat įnirtingai, kaip
1
Cirkumcelionai - krikščionių sekta, veikusi IV-V a. Šiaurės Afrikoje.
 įnirtingai kreipė įstatymus prieš jus, kai patys siautėjo. Nenori vienybės, todėl kyla kaimie­
čių įtūžis prieš šeimininkus, o pabėgę vergai nepaklūsta apaštalų mokymui ir ne tik išeina iš
savo šeimininkų, bet ir grasina jiems, ir ne tik grasina, bet ir apiplėšia, žiauriausiai užpuola.
2
Be to, paties nusikaltimo kurstytojai, vadai ir vadeivos yra jūsų išpažinėjai, agonistikai ,
kurie dievo garbei puošia jūsų auką ir dievo garbei lieja svetimą kraują, taigi jūs, surinkęs
savo šalininkus ir tuos, kurie išsilakstė, žadate grąžinti grobį tiems, iš kurių jis buvo atimtas,
nes žmonės susierzinę. Bet jūs netgi nenorite pasirodyti galintis tai padaryti, kad nesijaus-
tumėte pernelyg įsipareigojęs pasipriešinti tam įžūlumui, kurį jūsų presbiteriai mano privalą
demonstruoti savo elgesiu.

4. Iš Optato (mirė 387 m.) veikalo „Apie donatistų ereziją":

Todėl buvo tarp jų tokių, kurie puldavo nuo aukštų kalnų viršūnių ir numesdavo savo nie­
kingas sieliūkštes. Štai iš tokių žmonių šitas vyskupas [antrasis] Donatas surinko savo bū­
rius. Bijodami jo, tie asmenys, kurie tvarkė pinigus, skirtus išdalyti nuskurdėliams, atsidūrę
tokioje sunkioje padėlyje, pareikalavo iš karo vado Silvestro ginkluotų jėgų - ne tam, kad ką
nors užpultų, bet tam, kad pasipriešintų jėgai, kurią surinko minėtasis Donatas. Taip atsira­
do ginkluotų kareivių. Jie laukė, kada atvyks tie, ant kurių galvų jie galės išlieti savo įsiūtį. Ir
jie būtų padarę viską, ką jiems liepė jų beprotybė, jeigu jiems nebūtų sutrukdžiusi ginkluota
jėga. Tapę prievartos kurstytojais, jie patys išmokė, kaip reikia su jais susidoroti, ką su jais
galima padaryti.
Nukentėję kareiviai grįžo į savo dalinį, ir visi buvo susikrimtę dėl to, ką patyrė du ar trys.
Visi buvo ginkluoti. Vyresnybė negalėjo sulaikyti įpykintų kareivių. Taip atsitiko tai, kas,
kaip tu paminėjai, tapo kliūtimi vienytis.

DARBAS SU ŠALTINIAIS:
1. Remdamiesi 1 šaltiniu, nustatykite krikščionybės plėtros kryptis. Ras­
kite pirmųjų visuotinių bažnyčios susirinkimų vietas.
2. Su kokiomis problemomis susidūrė pirmosios krikščionių bendruo­
menės (2 šaltinis)?
3. Kodėl erezijos kėlė socialinių problemų (3, 4 šaltinis)? Pasidomėkite
3,4 šaltiniuose minimomis erezijomis.
4. Kodėl nesutarimai krikščionių bendruomenėse ir erezijos tapo valsty­
binio lygio problema (2,3,4 šaltiniai)?

2
Agonistikai - cirkumcelionai.