a.

sustiprėjusi Katalikų bažnyčia prieš kitatikius ir pagonis pradėjo rengti va-

.dinamuosius kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus, rytų Baltijos kraštus, kitas
Europos vietas. Tam įtakos turėjo ir pasikeitę krikščionių šventųjų žemių (Palestinoje)
valdytojai: iki XI a. vidurio jos priklausė arabams, o vėliau - krikščionių religijai nepa-
kantiems turkams seldžiukams, kurie apiplėšdavo į Šventąją žemę keliaujančius mal­
dininkus (tuo metu maldininkų kelionės buvo labai populiarios). Bizantijos imperato­
rius Aleksijus I Komninas (valdė 1081-1118 m.), jausdamas, kad turkai seldžiukai kelia
pavojų valstybei, kreipėsi į Romos popiežių Urboną II (popiežiavo 1088-1099 m.) ir
prašė padėti apsaugoti Kristaus kapą ir šventas vietas. Taigi popiežius pats leidosi j
kelionę po Prancūziją ir kvietė žmones j kryžiaus žygį. 1095 m. Klermono mieste Ur­
bonas II pasakė kalbą (1, 4), kuri paskatino apsispręsti tikinčiuosius - tiek vargšus, tiek
riterius - dalyvauti žygyje. Tam įtakos turėjo ir daug kitų priežasčių (s).
Pagal tuo metu galiojusią majorato teisę, kuria buvo siekiama pagaliau pabaigti
žemės valdų dalijimą, žemę paveldėti galėjo tik vyriausiasis sūnus (kiti patys turėjo
ieškoti, kuo užsiimti), todėl daugelis Vakarų Europos riterių neturėjo savo žemės ir
buvo vadinami bežemiais riteriais. Baudžiauninkai, išgirdę apie turtingus Rytų kraštus,
 tikėjosi išėję į žygį ne tik išsivaduoti iš
baudžiavos, bet ir prasigyventi. Popie­
žiaus žodžiai apie tai, kad kryžiaus žy­
gių dalyviams bus atleistos nuodėmės,
stiprino religinį entuziazmą ir buvo ne
menkesnė priežastis rengtis į žygius.
1096 m. pavasarį į pirmąjį žygį išėję
12 tūkstančių vargšų mirė iš bado, nuo
ligų, per apiplėšimus pakeliui į Kons­
tantinopolį. Tuos, kuriuos siekdama atsi­
kratyti pavojaus, Bizantija nemokamai
perkėlė per Bosforo sąsiaurį, turkai sel­
džiukai netrukus sumušė prie Nikėjos.
Tų pačių metų rudenį apie 30 tūks­
tančių riterių kariuomenės pradėtas kry­
žiaus žygis po beveik trejų metų baigėsi
sėkmingai (2): 1099 m. liepos 15 d. po
didelių patirtų nuostolių kryžininkai (3)
pasiekė galutinį žygio tikslą - užėmė Jeruzalės miestą, kuriame žudė žydus, musulmonus
(3,6), grobė jų turtą. Užimtose teritorijose buvo įkurtos 4 valstybės: Jeruzalės karalystė,
Edesos ir Tripolio grafystės, Antiochijos kunigaikštystė (2). Jose įsigalėjo panaši į Eu­
ropos feodalinė santvarka. Daugelis kryžininkų pasiliko gyventi šiose krikščioniškose
valstybėse, perėmė miestų valdymą, kūrė naujas gyvenvietes (4). Buvo įkurti 3 vienuolių
riterių ordinai - Tamplierių, Joanitų (arba
Hospitaljerų) ir Vokiečių (arba Teuto­
nų), - kurie turėjo kovoti su musulmonais
ir saugoti piligrimus. Ginti krikščioniškas
valstybes, įsikūrusias siaurame Viduržemio
jūros rytinės pakrantės ruože, nuo nuolat
puldinėjančių vieningų turkų seldžiukų bu­
vo sunku. 1144 m. šiems užėmus Edesą,
buvo surengtas antrasis nesėkmingas žygis.
1187 m., kai musulmonai užėmė Jeruzalę,
prasidėjo trečiasis žygis, kuriam pirmą kar­
tą vadovavo Europos valstybių valdovai, lin­
kę verčiau varžytis negu vienytis.Tai Angli­
jos karalius Ričardas I Liūtaširdis (valdė
1189-1199 m.), Prancūzijos karalius Pilypas II Au­
gustas (valdė 1180-1223 m.) ir Šventosios Romos
imperatorius Frydrichas I Barbarosa (valdė 1152-
1190 m.), kuris žygio metu nuskendo. Per trečiąjį
žygį buvo užimta Kipro sala ir įkurta Kipro karalystė,
susigrąžinta dalis valdų Palestinoje, bet Jeruzalė liko
valdoma musulmonų. Į pirmuosius tris kryžiaus žy­
gius dalyviai vyko prastais sausumos keliais, įveik­
dami įvairias gamtos kliūtis labai išvargdavo. XIII a.
pradžioje Italijos miestai Genuja ir Venecija jau tu­
rėjo pakankamai didelius laivynus, todėl kryžinin-
kai į Rytus pradėjo vykti ir laivais. 1202-1204 m.
įvyko ketvirtasis kryžiaus žygis. Nors buvo planuo­
ta vykti į Egiptą, kurio valdovas Saladinas (valdė
1171-1193 m.) sužlugdė planus atsiimti Jeruzalę),
kryžininkai, papirkti venecijiečių (Bizantijos konku­
rentų prekyboje), nukrypo nuo pirminio tikslo ir už­
ėmė Konstantinopolį, o Bizantijos teritorijoje įkūrė
Lotynų imperiją, kuri gyvavo 1204-1261 m. Užgro­
bus Konstantinopolį, kryžiaus karais buvo nusivilta.
Kiti keturi žygiai į Rytus taip pat buvo nesėk­
mingi, o XIII a. pabaigoje jie visai nustoti rengti.
Europoje pradėjo kurtis centralizuotos valstybės,
kuriose riteriai turėjo galimybę gauti tarnybą ka­
riuomenėje. Visos kryžiuočių užkariautos teritorijos Palestinoje ir Sirijoje buvo pra­
rastos (paskutinė tvirtovė Akrą - 1291 m.).
Kryžiaus žygių padariniai vertinami įvairiai. Pirmiausia jie buvo nesėkmingi, nes
tarp krikščioniškų Europos valstybių vyravo nesantaika, tarpusavyje varžėsi įvairios
tautos - prancūzai, vokiečiai, anglai. Rytų krikščionimis (stačiatikiais) buvo nepasiti­
kima, jiems rodoma nepagarba, todėl tarp katalikų ir stačiatikių atsirado nesantaika,
jaučiama ir šiandien. Neigiamą krikščionių įvaizdį kūrė ir grobikiški, savanaudiški kry-
žininkų tikslai. Nepakantumas kitatikiams po kryžiaus žygių buvo nukreiptas prieš
Europos žydus. Europoje jie pradėti persekioti, imta rengti pogromus.
Teigiamai kryžiaus žygiai paveikė Europos ekonominį, socialinį ir kultūrinį gyve­
nimą, savo prekybines pozicijas sustiprino ir vadovaujamą vaidmenį Viduržemio jūroje
užsitikrino Siaurės Italijos miestai (ypač Venecija ir Genuja). Europinėje Viduržemio
jūros pakrantėje imta auginti kai kurias iš Rytų atvežtas žemės ūkio kultūras: citrinas,
abrikosus, ryžius, moliūgus. Vis daugiau žmonių pamėgo rytietiškas prekes: priesko­
nius, kvepalus, puošnius meno dirbinius. Šių ir kitų prekių paklausa Europoje skatino
amatų ir miestų raidą - pradėti austi šilkiniai audiniai, gaminti veidrodžiai, geriau
apdoroti metalai, statyti geresni vandens malūnai, atsirado pirmieji vėjo malūnai.
Įvyko pokyčių ir visuomenės gyvenime - vis dažniau feodalai, norėdami gauti gry­
nųjų pinigų, valstiečius paleisdavo iš baudžiavos už piniginę rentą. Europos miestams
taip pat buvo lengviau išsipirkti laisvę iš feodalų, kurie nusigyveno per kryžiaus žygius.
Išaugo Bažnyčios reikšmė, popiežius buvo pripažintas aukščiausiu krikščionių auto­
ritetu. Tai sustiprino jo pozicijas kovojant su kunigaikščiais: Bažnyčia net sugebėjo
išsireikalauti atskirą karo žygių mokestį dvasininkijos reikmėms.
Šiek tiek keitėsi ir kultūrinės europiečių nuostatos ir įpročiai: nublanko religiniai
idealai ir iškilo damos kultas, plito švara, tvarka, imta praustis pirtyse, karštose voniose,
plautis rankas prieš valgį, skustis barzdą ir t.t.
Nuo XIII a. pradžios pradėti rengti kryžiaus žygiai prieš pagoniškas rytų Balti­
jos tautas ir prieš eretikus Europoje. XV a. pirmojoje pusėje ypač smarkiai kovota su
husitais Čekijoje.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS:
1. Kodėl Europos feodalų žygiai j Artimuosius Rytus vadinami kryžiaus
žygiais?
2. Kokios šių žygių priežastys?
3. Kas nukentėjo per ketvirtąjį kryžiaus žygį? Kokios buvo šio žygio
pasekmės?
4. Kokie teigiami ir neigiami kryžiaus žygių padariniai?
5. Kuris popiežius ir kodėl atsiprašė dėl vykdytų kryžiaus žygių?

ŠALTINIAI:
4. Ištrauka iš Urbono ii kalbos:
Jus ragina ir šaukia į žygius, vertus jūsų protėvių, karaliaus Karolio Didžiojo ir kitų jūsų
valdovų didybės ir šlovės. Ir ypač jus turi šaukti mūsų Išganytojo ir Viešpaties Šventasis
karstas, kuris dabar yra nedorų žmonių rankose. Žemė, kurioje gyvenate, yra suspausta jūrų
ir kalnagūbrių iš visų pusių, ir dėl to pasidarė per ankšta, kai jūsų tiek daug: didelių turtų ji
neturi ir vos išmaitina ją dirbančiuosius. Dėl to jūs vienas kitą kandžiojate ir ryjate, tarpusa­
vyje kariaujate ir mirtinai vienas kitą žeidžiate. Keliaukite prie Šventojo karsto; atimkite tą
žemę iš nedorėlių ir pajunkite ją sau.
Pagal: Vidurinių amžių istorijos chrestomatija, t.1, Kaunas, 1976, p. 227-2

5. Feodalai patys nesuprato, koks buvo jų istorinis uždavinys. Iš esmės smarkūs kovotojai buvo
ir, tik pasibaigus karui, trokšdavo naujo arba tarpusavyje kovodavo. Juo toliau, juo aiškiau
buvo matyti, kad per maža žemių ir per daug feodalų. Valstybei tvarkyti reikėjo ne tiek
daug feodalų, kiek reikėjo jų nuo barbarų apsiginti. Kam gi galima buvo pritaikyti visą tą
neapsakomą feodalinės visuomenės energiją? Nepaprastas feodalų, na, ir kitų visuomenės
sluoksnių judrumas didžiai padėjo kryžiaus karo skelbėjams ir organizatoriams.
Pagal: L. Karsavinas, Europos kultūros istorija, t. 3, Vilnius, 1994, p. 105-10

6« Greit iš visur surinkta medžio ir pridaryta daugybė kopėčių. Septintą dieną pasistengė kry­
žiuočiai antpuoliu paimti miestą. Drąsiai lipo į mūrus, o muslinai mėtė įjuos akmenis, liejo
verdantį aliejų. Antpuolis nepasisekė. Kiek įmanydami ėmė krikščionys daryti karo mašinas,
statyti aukštus medinius judamuosius bokštus. Viską paruošę, vėl puolė ir šįkart laimėjo.
Įsibrovė į miestą, tačiau ir siaurose jo gatvėse pasiutusiai gynėsi muslinai. Kiekvienas namas
tapo tvirtove. Saliamono šventovė buvo pilna karių ir prigužėjusių čia miestelėnų; net stogai
lūžo nuo žmonių. Galiausiai į šventovę įsibrovė kryžiuočiai. Be pasigailėjimo riteriai kapojo
netikėlius; žirgai žvengė, jojo bedievių saracėnų kraujyje iki kelių telkšnodami. Ant stogo
esančius pirmiausia strėlėmis nušaudavo, paskui paprastai mėtydavo žemėn. Karių neskyrė
nuo šiaip žmonių, nežiūrėjo moterų nei vaikų.
Pagal: L. Karsavinas, Europos kultūros istorija, t. 3, Vilnius, 1994, p. 118.

DARBAS SU ŠALTINIAIS:
1. Naudodamiesi 1 šaltiniu, nurodykite, kurios Europos šalys daugiausia
dalyvavo kryžiaus žygiuose.
2. Kokios kryžiaus žygių priežastys paaiškėja iš 4 šaltinio? Kas pasakė šią
kalbą? Tai pirminis ar antrinis istorijos šaltinis? Kodėl taip manote?
3. Kokią kryžiaus žygių priežastį, įvardytą 4 šaltinyje, papildo 5 šaltinis?
4. Kokio miesto paėmimas aprašytas 6 šaltinyje? Kodėl taip manote?
Raskite jį 2 šaltinyje.
5. Kokias kovos priemones šturmuodami šį miestą naudojo kryžininkai
ir kokias - j ų priešai? Kurias iš jų matote 3 šaltinyje?
6. Kas 6 šaltinyje vadinama muslinais ir saracėnais?