Ankstyvoji LDK istorija

Dr. R.Petrauskas

Pirma paskaita: 1009 m. – Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminimas Lietuvos vardas. 6-8 a. taikos
vienuolių misijos krikščionizavo Vokietiją. Nuo 8 a. karolingai krikščionizavimą pavertė politiniu įrankiu.
Nukariavimą lydėjo krikščionybės įvedimas. Misijoms ima vadovauti vyskupų organizacijos. Apskritai visas
misijas koordinavo: Šv. Romos imperatorius ir Romos popiežius. 10-11 a. imperatoriaus soste buvo įsitvirtinusi
iš Saksonijos kilusi Otonų dinastija (Rytų Vokietija). Jie buvo suinteresuoti Vidurio Rytų Europa. 10-11 a.
Vidurio Rytų Europos šalys priima krikštą. Buvo vengiama imperatoriaus viršenybės. Jis norėjo įtraukti į
Vokietijos vyskupijų visumą, pajungti kitas šalis, provincijas. Lenkijos valdovas Mieško I savo aktu „Dagome
iudex“ pavedė savo šalį popiežiaus globai (Bandymas atsiplėšti nuo imperatoriaus). Otono III valdymo laikais
buvo iškelta imperijos atkūrimo „Renovatio imperia“ idėja. Šis laikas sutampa su misionierių kelionėmis į
pabaltijo šalis. Tai yra programos vienas iš rezultatų. Kitas veiksnys-Lenkija, kuri sparčiai vystėsi. Otonas III
1000 m. keliavo į Lenkijos miestą Gniezną. Aplankė Lenkijos karalių Boleslovą Narsųjį. Buvo įkurta
institucija-Gniezno arkivyskupija (Bažnytinė metropolija). Lenkija nors ir tapo vasale, tačiau su išskirtiniu
statusu. Tai leido Boleslovui pradėti žygius į Prūsiją, ima naudoti politinę ekspansiją. Bonifacijus vyko į
Švediją, Vengriją, Rusiją. Jo kelionės metu pateko nežinomas kraštas (Lietuva). Šaltiniai: Saksų versija
(Kvedlinburgo analai, Titmaro kronika), Bavarų versija (Vyperto pasakojimas), Italų versija (Petras Damianis).
Tik Kvedlinburgo analuose paminėta Lietuva, visur kitus-Prūsija. Tuo metu visi, kas gyveno už Lenkijos, buvo
vadinami prūsais, be diferencijavimo. Lenkijos šaltiniuose-taip pat. Kvedlinburgas-imperatoriškasis moterų
vienuolynas. Todėl manoma, kad Kvedlinburgą žinios pasiekdavo greičiausiai. Tik čia lietuviai buvo išskirti iš
bendro prūsų stereotipo. Šiuose analuose minima, kad Brunaras buvo nužudytas Lietuvos-Rusijos pasienyje.
Kituose analuose kalbama, kad prūsų-rusų. Viperto pasakojimas platus. Jis teigia, kad vienintelis yra gyvas
išlikęs Brunono palydovas (Visi anksčiau tikėjo ir mes tikim su tam tikrom išlygom). Dar kalbama apie pagonių
vado Netimero krikštą (galbūt lietuvio). Analai leidžia susidaryti 10-11 a. bendrą vaizdą: Pakankamai stipri
valdovo valdžia (Netimero). Tai tėvonija. Jis savarankiškai priima misionierius. Tačiau turi atsižvlegti į genties
nuomonę. P.S. Brunonas turėjo sugiedoti 7 salves lauže-taip turėjo įtikinti (Vipertas). Valdovas turėjo sūnus,
kariauną (300 vyrų). Valdovo valdžia-paveldima. Valdovo giminė skaidosi į patronimijas-genties atstovai
siunčiami valdyti kitus kraštus. Brunonas žuvo pas Netimero brolį, palydovai-pakarti. Pats Netimeras liepė
broliui priimti tikėjimą. Žuvus misionieriams Netimeras toliau bandė diegti tikėjimą. Netimero krikštas-
epizodiškas veiksmas, neturėjo tęstinumo. Apie Lietuvą daugiau nieko nesigirdi iki 12 a.pab.
Misijos baltų žemėse ir riterių ordinų įsikūrimas Pabaltyje: Skandinavams krikščionizavusis, jie, o ypač danai,
bandė kolonizuoti pabaltijį, bet nesigavo. Danijoje buvo įkurtas Estijos vyskupo titulas. 12 a.pr. Lenkijoje buvo
Cisterso vienuoliai vokiečių kilmės. Jie pradėjo misijas į kaimyninę Prūsiją, aktyviausias Kristijonas, kuriam
pavyko atvesti į tikėjimą kelis prūsų vadus ir pats pirmasis pradėjo skelbti Kryžiaus žygius šiame regione.
Šiaurės miesto Bremeno vyskupija buvo aktyviausia. Meichardas 1185 m. nuvyko į Latvijos teritoriją ir 1186
m. įkūrė Ikškilės vyskupiją. Vyskupas-Bertoldas, kuris pradėjo rūpintis karinių žygių prieš pagonis strategiją,
1198 m. žuvo. Trečiuoju vyskupu tapo Albertas, kuris išsiskyrė savo politika.
Riterių ordinai ir jų įsikūrimas Pabaltyje: Šventojoje žemėje susikūrė 3 riterių ordinai (Palestinoje):
Tamplierių, Vokiečių (Kryžiuočių), Joanitų. Jų atsiradimą sąlygojo 12 a.pab. vykę piligrimai į šias teritorijas,
kurių tikslas-aplankyti Jėzaus kapą. Jiems globoti buvo įsteigtos Špitorės (religinės brolijos). Paaiškėjo, kad
tokios globos neužtenka ir reikalinga ginkluota apsauga. 12 a.pr. prancūzų bajoras Hugo iš Paino įkūrė pirmąjį
vienuolių riterių Tamplierių ordiną Šventojoje žemėje. Šio ordino idėją parėmė Šv.Bernardas Klervietis, parašė
traktatą „Apie naują riteriją“/ Po to pradėjo augti kiti ordinai. 12 a.pab. buvo įsteigtas vokiečių ordinas. Špitorės
vėliau buvo pervadintos Ordinu. Žymiausias Vokiečių ordino magistras-Zalca. Tuo metu su juo susijęs ordino
sustiprėjimas. Ordinas veikė Šv.žemėjė, Vengrijoje, Kipre, Prūsijoje. Į Vengriją ordiną pakvietė jos karalius
Andriejus II tam, kad gintų krikščionybę nuo pagonių. Tačiau ordinas pabandė įkurti savarankišką valstybę, bet
Vengrijos karalius išvijo ordiną 1225 m. Kipre ordinui taip pat nesisekė. Šv. Žemėje ordinas vienu metu tapo
viena pagrindinių regione jėgų. 1291 m. krito paskutinė krikščionių tvirtovė Šv.Žemėje Akonas, pasibaigia
vokiečių ordino istorija Šv.Žemėje. 1225/1226 m. ordiną pakvietė į Prūsiją Mazorijos kunigaikštis Konradas
tikėdamasis, kad jam padės kariauti su prūsais. Ordinas pasirūpino gauti iš Frydricho II imperatoriaus, 1226 m.
riminio aukso bulę (privilegiją), kuria ordinui buvo pripažinti būsimi užkariavimai Prūsijoje. Konradas su kitais
pabandė įkurti naują Dobrynės ordiną, bet realiai veikti nepradėjo. Pabaltyje Alberto iniciatyva veikė kitas
ordinas. 1201 m. perkeliama rezidencija į Rygą, 1202 m. įsteigė Kalavijuosių ordiną. Tik nesėkmės kitose
1
teritorijose vokiečių ordiną privertė perkelti visą savo dėmesį į Prūsiją. Tačiau greta to egzistavo objektyvios
Kryžiaus žygių priežastys, viena iš jų-pokyčiai krikščionybės doktrinoje. Ankstyvųjų viduramžių atstovai
neigiamai žiūrėjo į religinius karus, kariauti galima, tik su eretikais. Tačiau 11-12 a. atsirado nauja doktrina,
kuri skatino kryžiaus žygius prieš pagonis. Atsirado prievartinio krikšto idėja. Kita objektyvi priežastis su
socialiniais pokyčiais. 11-12 a. tarp kilmingųjų plinta nauja tendencija-koncentruoti žemės valdas. T.y.
siekiama, kad žemės valdas paveldėtų karaliaus sūnūs. O kitiems-parinkti dvasininkų karjerą. Vienuolių riterių
ordinai labai tiko kilmingiesiems, tiems jaunesniems sūnums. Kita socialinė priežastis. Į ordiną pradėjo stoti dar
viena grupė-ministerialai. (Kilmingųjų tarnai-žemesnio laipsnio kilmingieji). Jie galėjo padaryti karjeras. Pvz.
Zalca-kilęs iš ministerialų giminės. Kita objektyvi priežastis-prekybos pirklių interesas. Šiaurės Vokietijos
miestai prekybą pradėjo plėtoti Pabaltijo kraštuose. Prekybą reikėjo apsaugoti.
Mindaugo Valstybė, valstybės susidarymas: Pirmykštėje santvarkoje egzistavo genties vadai, bet svarbiausias
organas dar buvo – Sueiga. Genties valdžia ilgainiui tampa paveldima, bandoma vedybiniais ryšiais užmegzti
ryšius su kitais kraštais. Kitas būdas-kariniai veiksmai. Lowmanskis suformulavo kariavimo vaidmens teoriją
valstybės įsikūrime. Kariaunos tampa vis didesnės, įsitraukia užvaldytų genčių žmonės. Socialinė tendencija-
kariauninkams neštos duoklės tampa privalomos, tas pats-talkos bei vaišinimo. Tokiu būdu atsiranda galimybės
susiformuoti kunigaikščių giminės sluoksniui bei „elitui“ (kariauninkai). 13 a.pr. struktūrinius pokyčius lemia
žemių vienijimasis, koncentravimasis. 1219 m. lietuvių kunigaikščių sutartyje su Voluine (Romanovičiais)
paminėtos labai skirtingos struktūros. Ši sutartis suteikia informacijos apie valdžios struktūrą, ten minima 20
kunigaikščių ir 1 kunigaikštienė, bet išskirti 5 vyriausi-Živinbudas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas,
Daujotas, jo brolis Viligaila. Išvardijimas rodo, kad valdžios viršūnėje yra 3 šeimos. Kunigaikščių valdžia jau
yra paveldima. Bet Mindaugo ir Dausprungo tėvo nežinome. Yra teorija, kad Rimgaudas, bet tik teorija.
Henriko Latvio kronika (Livonijoje parašyta), čia randame daug kunigaikščių vardų: 1205 m. miršta Žvilgaitis
žygio į Livoniją metu. 1207 m. Minimas lietuvių kun., kuris rinko kariuomenę iš visos Lietuvos. 1213 m.
minimas Dangerutis, kuris nusižudo nelaisvėje. 1214 m. minimas Stakys. Viename Mindaugo dokumente
Mindaugo grupuotė pavadinta „Mūsų baronai ir giminaičiai“: Lingvenis ir Treniota buvo Mindaugo sesers
vaikai, Daumantas buvo vedęs 2 Mindaugo žmonos seserį, Tautvilas ir Gedvidas (Mindaugo brolėnai) buvo
žemaičių kunigaikščio Vykinto seserėnai. Mindaugas buvo vedęs 2 kartus. Marta buvo antroji žmona, ji buvo
kunigaikščio Vismanto žmona. Pietinį Lietuva buvo pirminė Mindaugo vietovė ar pan. Voruta nebuvo
Mindaugo sostinė, nes negalėjo būti nuolatinės vietos, buvo keli įtvirtinti punktai. Valdymas vyko nuolatinio
apkeliavimo principu. Kad pietinė Lietuvos dalis buvo valstybės branduolys rodo: Livonijos ordino kelionė į
Lietuvą per Uteną. Dausprungui mirus, valdė Tautvilas ir Gedvidas. 1235/1236 m. rusų Hipatijaus metraštyje
minima Mindaugo Lietuva, toks pasakymas, kad būta ir ne tik Mindaugo Lietuvos. 1246/1248 m. Livonijos
kronikoje pirmą kartą Mindaugas pavadinamas aukščiausiu karaliumi.
Mindaugo krikštas ir karūnacija: 1248 m. Mindaugas išsiuntė savo brolius tautvilą ir Gedvidą į karinį žygį,
tačiau pasinaudojęs jų nesėkme užgrobė jų valdas. Prieš jį pradėjo formuotis antimindauginė koalicija pagal
tuos pačius principus kaip ir paties Mindaugo grupuotė. Broliai bėgo pas Vykintą, Haličo-Voluinės kunigaikštį
Danielių. Į antimindauginę koaliciją įsitraukė Rygos vyskupas. Tautvilas buvo pakrikštytas Rygoje,
pademonstruojamos jo pretenzijos į Mindaugo sostą. Mindaugas nusiuntė pas Livonijos ordino magistrą Andrių
Štirlandą pasiuntinius ir paprašė nužudyti už dovanas Tautvilą. Magistras atsisakė, bet pasiūlė sąjungą.
Mindaugo pasiuntinys Parbus kartu su Livonijos ordino pasiuntiniai nuvyko pas popiežių ir 1251 m. popiežiaus
Inocento IV bulė parodo nuveiktą darbą. Tuo metu sužinoma apie Lietuvą. 13 a.vid.-popiežiaus galybės laikai.
Tau turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Popiežius iš karto pritarė Mindaugo karūnavimui. Popiežius paskelbė, kad
Šv.Petro lenas, Mindaugas tampa vasalu. Kuršo ir Saremo vyskupai buvo paskirti Mindaugo karūnavimui.
Netoli Prūsijos esantis vyskupas Heidenrikas karūnavo. Šiais sprendimais sukuriama atsvara livonijos įtakai.
Lietuva įgyja atskiros bažnytinės provincijos statusą. 1254 m. paskirtas Lietuvos vyskupas Kristijonas tapo
pavaldus popiežiui (ne arkivyskupui-privalumas). 1255 m. popiežius Aleksandras IV leido iš anksto vainikuoti
Mindaugo sūnų. Bandoma u-tikrinti karališkos valdžios tęstinumą. 1251 m. Mindaugo krikštas pašalino
tiesioginį ordino agresijos pavojų. 11-14 a. žmonių padaugėjo nuo 22 iki 55 mln. Kas lėmė palankią Mindaugui
popiežiaus poziciją: 1-13 a. popiežiaus valdžia pasiekė apogėjų. 1250 m., mirus imperatoriui Frydrichui II,
popiežius sustiprėjo. 2-Tuo metu Vakarų Europai iškilęs totorių pavojus. Tuo metu Rytų Europoje nebuvo
stiprios jėgos, kuri galėjo sulaikyti totorius. 3-Inocentas IV vykdė aktyvią politiką, siekdamas stačiatikių
bažnyčios integravimą. Todėl veikė per rusiškas žemes. Popiežius susirašinėjo taip pat ir su Haličo-Voluinės
Danieliumi, bandydamas įkalbėti pereiti į katalikų tikėjimą. 1253 m. Danielius buvo karūnuotas, tačiau tai
neturėjo reikšmės, jis liko stačiatikis. 1268 m. popiežiaus Klemenso IV laiške Čekijos karaliui Otokarui II,
kuris erngėsi kryžiaus žygiui į Lietuvą, parašyta, kad Lietuva nebūtų pripažinta nukariausama Lietuva. Jo
2
užduotis-atkurti karališką sostą. 1253 m.liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas, kartu buvo karūnuota ir Morta.
Po 2 metų buvo leista vainikuoti ir sūnų. Tačiau, kur karūnavo, nežinoma. Tuo pačiu dokumentu Mindaugas
ordinui užrašė dalį Žemaitijos žemių. Lietuvoje prasidėjo krikščionizacija, Kristijonas tapo vyskupu. 1254 m.
Mindaugas susitaikė su Haličo-Voluinės kunigaikščiu Danieliumi, Vaišelga tarpininkavo, kuris valdė
Naugarduką ir buvo priėmęs stačiatikių tikėjimą. Su Vaišelga prasidėjo taikus lietuvių įsigalėjimas rusų
žemėse: pasižada nekeisti vidaus santykių, priima stačiatikių tikėjimą, prijungia žemes prie Lietuvos.
Danieliaus sūnus Švarnas vedė Mindaugo dukterį. Kiti kunigaikščiai tapo Mindaugo didikais (baronais).
Gedimino dinastijos kilmė: Vokiečių kronikose minima, kad Gediminas buvo Vytenio arklininkas
(nekilmingas). Taip pat ir Rusijoje taip teigiama. Gedimino dinastija kildinama iš Žemaitijos, Oginskis. Nes ten
rado Vytenio kiemą, gedimino pilį. Tačiau ši kilmė atmesta. Gediminaičiai kilo iš Aukštaitijos. Gediminas
turėjo 8 sūnus ir 4 gal 5 dukras. Aldona ištekėjo už Lenkijos kunigaikščio. Kazimiera, kita Elzbieta ištekėjo už
Mozūrijos kunigaikščio. Dukros tapo jungiamąja grandimi su tėvyne. Gedimino laiškai. Laiškai parašyti 1322-
1323 m. 1317 m. popiežius Jonas XXII parašė laišką Gediminui. Kiti istorikai manė, kad Gediminas iš tikrųjų
norėjo krikštytis (Nikžentaitis, Gudavičius). Gediminą, anot jų, paveikė opozicija. Tai rodo, kad Gedimino
laikais nebuvo absoliutizmo. Gediminas turėjo apie 20 patarėjų, su jų pagalba priimdavo sprendimus. Lesė-
vienas iš Gedimino įgaliotinių. Vaitai-vietinės valdžios pareigūnai. Apie Gedimino mirtį: Pranciškonų legenda,
keli Pranciškonai buvo nukankinti LDK. Benešas Veitmiliškis, „Pagonių valdovą nunuodijo patys pavaldiniai“.
Rowell mano, kad ne Gediminas buvo nunuodytas, o Boleslovas Jurijus II, todėl esą Veitmiliškis suklydo.
Gediminas buvo garbingai sudegintas.
Lietuva 13 a.pab.-14 a.: Po Mindaugo mirties vyko konsolidavimasis. 14 a. visa Aukštaitija sudarė valdovo
domeną. Kunigaikščių valdžios stiprėjimas atsispindi pilių statybų didėjimu. 13 a.pab. kunigaikštis pastatė
gynybinę pilių sistemą. 14 a.pr. jau žinomos pirmosios mūrinės pilys: Medininkų, Krėvos, Lydos. 14 a. galima
kalbėti apie dinastinį valdymą. Jau Mindaugas norėjo į valdžią pastatyti savo sūnų, bet nepavyko.
Gediminaičiai buvo valdančioji dinastija. Pasėdžių sistema (pirminiai mokesčiai) buvo tik Rytų Aukštaitijoje.
Valstybės konsolidacija, nuolatinis ordino pavojus sudarė sąlygas Lietuvoje susikurti karinei monarchijai. Visa
ekonomika, ūkis buvo paimtas kariniams tikslams. Lietuva turėjo laiko kitų baltų genčių sukilimų dėka sukurti
valstybines struktūras. 14 a. Lietuvos valdovai sugebėjo įtvirtinti savo valdymą Rusijos žemėse. Riurikaičio
dinastijos buvo pašalintos. Gediminaičių politinės sistemos bruožas Rusijoje-žemės valdomos atskirai iš centro.
Buvo vengiama rusiškų žemių jungimosi. 12-14 a. valstybės struktūra-nevienoda, egzistuoja vienas ryškesnis
branduolys ir daug vietininkų.
Lietuvių visuomenė 13-14 a.: Alodas – individualiai valdomas žemės sklypas. Iki alodo buvo gimininė
nuosavybė. Vyksta visuomenės individualėjimas. Yra kilmingų žmonių alodas ir valstiečio (jo samprata
menkėja, nes pamažu patenka ponų priklausomybę). Valstietiškas alodas pamažu išnyksta, tačiau išsaugoma
teisė naudojimuisi ta žeme. Už tai valstietis atliko prievoles, bet ir gavo pono globą. Rusijos valstiečių
bendruomenė buvo vadinama „mir“. Ten egzistavo nuolatinis valdų perskirstymo principas, Lietuvoje-sklypas
neperskirstomas. 13 a. buvo kelios valstiečių grupės: arklininkai, drevininkai (medaus prievolininkai),
duoklininkai (grūdų dešimtinė). Tarpinis sluoksnis tarp bajorų ir valstiečių-„gerieji žmonės“, kurie dar buvo
vadinami karo tarnais. Lietuvoje buvo matyti karo ir darbo prievolių dualizmas. Bajorija dar pagonybės laikais
buvo vadinamasis aukštesnysis sluoksnis. Lietuvos ekonomikai reikšmės turėjo trilaukė žemės dirbimo sistema.
Trečdalis žemės buvo paliktas pūdymui. Ši sistema įsigalėjo 16 a. Palaipsniui vyko vidinė kolonizacija, naujų
žemių įsisavinimas. Kūrėsi administracinė sistema, visų pirma-valdovo domene. Egzistavo mokestis –
dešimtinė (dešimtoji derliaus dalis). Administracija užtikrino prievolių praktinį realizavimą. Įsitvirtina
vietininko (valdovo) teismas, išstumdamas bendruomenės teismą. Veldamai-valstiečiai, atiduoti karo tarnybai
bajorams. Vytauto laiškas imperatoriui Zigmantui – pirmoji tautinės ideologijos apraiška, kuriame buvo
aiškinamas Žemaičių ir Aukštaičių ryšys. Nėra aišku, ar Lietuvoje egzistavo atskiras žynių sluoksnis. Aukų
apeigas atlikdavo kunigaikščiai.
Gedimino valdymas: 1316-1341 m., šiuo laikotarpiu sustiprėją Čekija, Vengrija, Lenkija. Šios valstybės lietė ir
Lietuvą. Savo politiką taip pat suaktyvino ir Vokiečių ordinas. 1309 m. Vokiečių ordinas perkelia rezidenciją iš
Vengrijos į Marienburgą. Ordinas tuo metu užėmė lenkų pamarį. Karinis potencialas toliau stiprėja, tankinamas
pilių tinklas, didinamas narių skaičius. Arkivyskupas, miestas ir Livonijos ordinas kovojo dėl įtakos Rygos
mieste. Liubekas-vienas iš ryškiausių Šiaurės Vokietijos prekybinių miestų (Hanza). Gedimino programa: 1-
katalikiškai Europai pirmą kartą buvo pateikta lietuvių pusės konflikto su ordinu interpretacija. Ordinas
vaizduojamas kaip griovėjas. 2-Laiškuose miestams išdėstė vokiečių riterių, amatininkų ir valstiečių
kolonizacijos programą. Neigiamas kolonizacijos aspektas ilgainiui tapo germanizacija. Gediminui savo planus
įvykdyti sutrukdė vidaus opozicija. Patarėjas Mikalojus Gediminą sukritikavo dėl to, kad jis be reikalo
3
pasitikėjo Rygos arkivyskupu. Mikalojus Gediminui siūlė sieti krikščionybės paramos su Vengrija, Čekija ia
pan. 1325 m. Gediminas sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislavu Lokietka, išleido savo dukterį Aldoną
už Lokietkos sūnaus Kazimiero. Vėliau abi valstybės suorganizavo žygį į Brandenburgą. Algirdas ir Kęstutis
visas savo krikšto akcijas (4) siejo su Vakarų valstybėmis. Gedimino ekonominė ir politinė programos patyrė
nesėkmes. Kolonizacija neįvyko. Kodėl neatvyko? Dėl maro epidemijos. Kita vertus, po Gedimino karuose su
kitomis valstybėmis naudojama diplomatija. Gedimino dinastija-atskaitos taškas nuo krikščionybės priėmimo.
13 a.II pusės-14 a. politinė Lietuvos istorija, nuo Treniotos iki Algirdo: 1263 m. buvo nužudytas Mindaugas.
Sąmokslininkai-Treniota ir Daumantas. Mindaugas buvo nužudytas su sūnumis Rupuliu ir Rupeikiu. 1264 m.
Treniotą nužudė Mindaugo tarnai. Daumantas pabėgo į Pskovą, tapo kunigaikščiu (Timotiejus). Ten jis
pasižymėjo kariniais žygiais. Daumantas buvo paskelbtas šventuoju. Mindaugo vyr.sūnus Vaišekga
(Vaišvilkas) valdė nuo 1264 iki 1267 m. Paskui perleido sostą Haličo-Voluinės kunigaikščiui Švarnui (Švarnas
buvo vedę Vaišelgos seserį). Vaišelga buvo nužudytas Švarno brolio Romano. Lietuvai grėsė pavojus patekti į
Rusios įtaką. Tačiau Švarnui nepavyko įsitvirtinti ir Traidenis jį išvijo. 1269 m. Traidenis tapo kunigaikščiu.
Žinoma viena jo pilies Kernavė. Traidenis kariavo keliomis kryptimis: Haličo-Voluinės, Livonijos ordino.
Dažniau būdavo grobiamieji žygiai. 1270 m.-Saremos mūšis (sala Estijoje, Lietuva apiplėšė), 1278 m.-
Aizkrauklės mūšis (dabartinė Latvija, Lietuva laimėjo). Traidenis vykdė ekspansiją į Mozūriją. Boleslovas II
vedė Traidenio dukterį Gaudemundą. Nuo šių vedybų pradėjo klostytis vedybų su Mozūrijos kunigaikščiais
tradicija. Traidenio vardą turėjo keli Mozūrijos kunigaikščiai. Jo valdymo laikų pabaigoje Ordinas baigia
nukariauti Sūduvą ir prieina Lietuvos sieną. 1281-1282 m.Traidenis mirė, įvyksta politinė suirutė. 1285 m. mirė
kažkoks kunigaikštis Daumantas (kitas), po to minimi Butigeidas ir Butvydas. 1295 m. didžiuoju kunigaikščiu
tampa Pukuvero sūnus Vytenis. Vytenis nuolatos kovojo su Vokiečių ordinu. Vytenis užmezgė (šiokį tokį) ryšį
su Rygos miestu. Vytenio laikais atsinaujino ekspansija į Rytus. Prie Lietuvos buvo prijungtas Tūzovas,
Minskas, Pinskas, Vitebskas. Gediminas tuo tarpu taikiai prijunginėjo Rusios žemes (Vedybomis). Liubertas
(Gedimino sūnus) vedė Voluinės kunigaikščio dukterį ir vėliau tapo kunigaikščiu. 1341 m. kunigaikščiu tapo
Gedimino sūnus Jaunutis (nebuvo jauniausias). 1345 m. Algirdas ir Kęstutis jį nuvertė. Galbūt Jaunutis
nuverstas dėl „promaskvietiškos“ orientacijos, dar nuverstas pabėgo į Maskvą. 1345 m. Kunigaikščiu tapo
Algirdas, bet Kęstutis buvo beveik lygiavertis. Jie buvo pasiskirstę. Algirdas buvo atsakingas už Rytų politiką
(buvo vedęs 2 stačiatikes), Kęstutis buvo atsakingas už vakarus (vedė Žemaitę). Bet reikalui esant jie padėdavo
vienas kitam. 1355 m. Algirdas pasiekė, kad metropolitu Lietuvai būtų įšventintas jo žmonos giminaitis Tverės
vienuolis Romanas. Algirdas surengė 3 žygius į Maskvą 1368, 1370, 1372 m. Tačiau šie žygiai baigėsi
nesėkmingai. Konfliktą dėl Tverės Algirdas pralaimėjo. Lietuva Algirdo laikais pasiekė ekspansijos į Rytus
ribas, o pačią Lietuvą vis labiau spaudė Vokiečių ordinas.
14 a. II pusės karai su Vokiečių ordinu, Algirdo ir Kęstučio krikšto bandymai: 14 a. viduryje dar labiau
suaktyvėjo ekspedicijos. 1345 m. įvyko kryžiaus žygis į Lietuvą, kuriame dalyvavo Čekijos karalius Jonas su
sūnumi Karoliu (būsimuoju imperatoriumi), Vengrijos karalius Liudvikas, Olandijos grafas Vilhelmas ir dar
apie 200 Europos kilmingųjų. Tai buvo didžiausia Europos dinastijų ekspedicija į Lietuvą. Lietuviams pavyko
suklaidinti ekspedicijos narius, kad lietuviai užpuolė Prūsiją. Todėl realiai ekspedicija neįvyko. 1348 m. įvyko
Strėvos mūšis (netoli Trakų). Šį mūšį laimėjo Ordinas. Bet tai buvo daugiau simbolinė pergalė. Tačiau tuo metu
prasidėjo Europoje maro epidemija, tai sutrukdė Ordinui gauti kryžininkų resursus. 1352 m. didžiuoju magistru
tapo Vinrikas Kniproda, kuris pradėjo naują karinę politiką-nedideliais, bet dažnais žygiais niokoti Lietuvos
pasienį ir toliau. Šie žygiai buvo rengiami maždaug 2 kartus per metus. 1345-1382 m. iš Prūsijos surengta 65, o
iš Livonijos apie 30 karinių žygių. 1362 m. kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį. 1365 m. Vyriausias Kęstučio sūnus
Butautas pabėga pas kryžiuočius. Su jo pagalba kryžiuočiai pasiekė Vilniaus apylinkes. 1370 m. įvyko Rūdavos
mūšis. Mūšis baigėsi Ordino pergale, bet su dideliais nuostoliais. Ordinas pradėjo naudoti patrankinius
pabūklus apgulant pilį. Iš Algirdo ir Kęstučio laikų žinomi 4 krikšto bandymai. Pirmas-1349 m. tarpininkaujant
Lenkijos karaliui Kazimierui, lietuvių kunigaikščiams atsiųsta bulė nuo Klemenso VI Kęstučiui, kuriame
skatinamas noras krikštytis ir žadama karūna. Tačiau dėl teritorijų Haličo-Voluinės su Lenkija akcija buvo
nutraukta. Antras-1351 m. tarpininkauja Vengrijos karalius Liudvikas. Kęstutis jau buvo pažadėjęs krikštytis,
keliavo į sostinę Budą. Kęstutis pakeliui pabėgo. Galbūt Algirdas parodė nepasitenkinimą, o gal taktinis
žingsnis. Trčias-1358 m. tarpininkauja Šv.Romos imperatorius Karolis IV. Buvo sutarta surengti suvažiavimą
Vroclave, pats imperatorius laukė Lietuvos kunigaikščių, Prahos arkivyskupas. Tačiau lietuviai pareiškė naujas
sąlygas-Ordiną reikia perkelti į Rusios stepes ir kad gintų Lietuvą nuo totorių. Ketvirtas-1373 m. tarpininkauja
Mozūrijos kunigaikštis Zemovitas III. Akcija greitai nutrūko. Lietuvių kunigaikščiams šių derybų laikotarpiu
pavyko sustabdyti Ordiną, nes imperatorius uždraudė puldinėjimus. LDK traktuojama kaip svarbus regioninis
veiksnys. Lietuvių kunigaikščiai įsilieja į Europos šeimą. 14 a. II pusėje Lietuvoje krikščionybę bandė skleisti
4
pranciškonai ir dominikonai. Vokiečių pirkliai buvo įsikūrę Vilniuje. 14 a.II pusėje kunigaikščio dvaruose buvo
neabejojama krikščionybės priėmimu, bet palankesnėmis sąlygomis.
Krėvos aktas ir Lietuvos krikštas, politinė situacija: 1377 m. po Algirdo mirties susidarė komplikuota
situacija. Nuo Vytenio laikų iki 15 a. neturime nei vieno taikaus sosto paveldėjimo atvejo. Pirmasis Lietuvos
metraštis (sukurta Vytauto laikais) yra pagrindinis šaltinis, atspindintis įvykius po Algirdo mirties. Pagrindinė
mintis-tai, akd Kęstutis buvo nepatenkintas Jogailos ryšiais su Ordinu. Tipo Kęstutis gynė Lietuvos pagonybę.
Tarp Kėstučio ir Jogailos vyravo pasaulėžiūriniai skirtumai. Bet tai nebuvo esminis dalykas, o 2 kunigaikščių
grupuočių kova dėl valdžios. Nepaskutinį vaidmenį suvaidino neaiški Vytauto pozicija. 1380 m. Jogaila su
ordino pareigūnais susitinka Dovydiškėse ir surengia medžioklę, kurioje dalyvavo ir Vytautas. Čia buvo
sudaryta sąjunga su Ordinu. Kęstučio teritorijas galėjo Ordinas puldinėti. Keblu-Vytauto dalyvavimas.
Medžioklė-draugiškas aktas. Vytautas užėmė dviprasmišką poziciją. Kęstutis 1381 m. užėmė Vilnių, kuriame
rado tą sutartį ir priekaištavo Vytautui, kuris prieš tai neigė tokios sutarties galimybes. 1382 m. konfliktas
pasibaigia įvykiais prie Trakų, kuomet susitiko Jogaila su Ordino kariuomene bei Vytautas su Kęstučiu.
Prasidėjo derybos. Kęstutis gavęs pasižadėjimą nuvyko pas Jogailą, jie buvo suimti. Kęstutis buvo uždarytas
Krėvos pilies bokšte ir ten mirė (neaišku kaip). Vytautas buvo laikomas Vilniaus pilyje, „Komnatoje“-žodis,
atėjęs iš vokiečių kalbos „kemenat“ (židinio šildymo su patogumais kambarys). Vytautas pabėgo persirengęs
tarnaitės rūbais. Lietuvos metraštis suformavo neigiamą Jogailos įvaizdį. Jis skiriasi nuo amžininkų sukurto,
kuriame Jogaila įvardijamas kaip geras, atikus valdovas. Jogaila iškilmingai pagal pagoniškus papročius
sudegino Kęstutį. 1382 m. prieš įvykius prie Trakų Jogaila su ordinu sudarė Dubysos sutartį, kurioje Jogaila už
karių pagalbą pasižadėjo priimti krikščionybę ir perleisti Žemaitiją iki Dubysos. Tačiau sutartis nebuvo
ratifikuota 1383 m. Ordinas persimetė prie Vytauto. Jogaila užmezgė santykius su Maskvos kunigaikščiu
Dimitrijumi Doniečiu ir buvo suplanuotas stačiatikiškas krikštas. Derybos baigėsi nesėkmingai. Tada atėjo
lenkų pasiūlymas vesti Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Krėvos unijos priežasčių reikia ieškoti ir Lietuvos
vidaus politiniame gyvenime.
Krėvos aktas.: 1385 08 14 pasirašyta Krėvos unija Krėvos pilyje (Baltarusijos teritorija). Aktą išduoda Jogaila,
pasižadėjimai: Krikštas, Lietuvos aplicare (prijungti, prišlieti) prie Lenkijos, išmokėti 200 000 auksinų
Austrijos princui Vilhelmui, išardant sužadėtuves su Jadvyga, Paleisti lenkų belaisvius, Atgauti abiejų kraštų
prarastas žemes. Paaiškėja, kad Krėvos aktas buvo atrastas tik 18 a. 15 a. apie Krėvos aktą nieko nebuvo
žinoma. Šį aktą užgožia 1386 03 04 Jogailos karūnacija Krokuvoje, kuria ir buvo užmegztas personalinės unijos
ryšys. Krėvos aktas laikomas ne kaip sutartis, o kaip priešvedybinis pasižadėjimas. Vytautas norėjo susigrąžinti
tėvoniją. Jogaila sprendimą priėmė ne vienas, o kartu su diduomene.
Lietuvos krikštas: LDK valdovo raštinės veikla skirstoma į: iki 1387 m. (ikikanceliarinis laikotarpis), 1387-
1430 m. (kanceliarinis laikotarpis), XV a. II pusė (Lietuvos metrikos atsiradimas). Pirmieji dokumentai
(Tarptautinės sutartys) atsiranda kitos sutartį sudarančios pusės iniciatyva. Iki 1387 m. rašto dokumentai
naudojami tik užsienio sutartims, bet po 1387 m. – ir vidaus gyvenimui. Vytauto laikais buvo naudojamos 5
rašto kalbos: lotynų, rusėnų, vokiečių, čekų, totorių. Raštininkai – lenkai, vokiečiai, rusėnai. Lietuviai atsiranda
tik Kazimiero laikais. Po Vytauto mirties kanceliarija neteko savo kompleksiškumo, tačiau ir toliau vidaus
gyvenimui dokumentai buvo paplitę. 1407 m. parašytas pirmas privatus dokumentas, Vilniaus vaivados
atstovas parašė pranciškonui. Apie XV a. vidurį buvo suvokta, kad reikia daryti išduodamų dokumentų kopijas.
Iš to buvo suformuota Lietuvos metrika. 1441 m. atsiranda kanceliarijos vadovo pareigybė. Kanceliarija
pamažu įgyja vis daugiau valstybės valdymo funkcijų. 16 a. Kancleris-įtakingiausias pareigūnas. Su
krikščionybe pradėta rašyti teisinė reglamentacija, vietinė istoriografija. Tačiau lietuvių kalba po krikšto
praranda savo visuomeninį statusą. Bažnytinių struktūrų kūrimas-pirminis krisitianizacijos etapas. 1387 m.
Lietuvos krikštas ir įkurtos pirmos bažnytinės institucijos (Vyskupija ir parapijos). 1387 m. buvo įkurta
Vilniaus vyskupija, pastatyta katedra, gavusi Šv.Stanislovo vardą. Valdžios religijos ryšį vaizduoja topografija,
katedra buvo pastatyta šalia valdovo pilies. Įkurtos parapijos Ukmergėje, Maišiagaloje, Lydoje, Nemenčinėje ir
Medininkuose, Krėvoje, Hainoje ir Obolce. Gali būti, kad Kaune, Gardine, Trakuose jau egzistavo parapijos
arba tai, kad ten Kęstučio valdos. 1387 m. privilegija Vilniaus vyskupijai, Jogaila aprūpino būsimą vyskupiją
pajamomis, taip pat ir parapijas. 1388 m. Popiežius Urbonas VI pripažino Lietuvos krikštą ir paskyrė vyskupu
lenkų kilmės pranciškoną Andriejų. Labai greitai vyskupija buvo priskirta Gniezno metropolijai. Žemaitijos
krikštas neapėmė (priklausė Ordinui). Ordinas bandė platinti krikščionybę, tačiau nepavyko įkurti jokios
bažnytinės institucijos. 1411 m. Torūnės sutartimi Žemaitija atgauta. Vytautas nusiuntė Jeronimą iš Prahos
platinti tikėjimą. Išvyka nesėkminga. 1413 m. Vytautas ir Jogaila patys išvyko į Žemaitiją. 1416 m. Žemaitijos
krikšto reikalas perėjo į tarptautinę areną, problema buvo nagrinėjama Konstanco bažnytiniame suvažiavime.
Vytautas nusiuntė Žemaičių delegaciją (60 asmenų). Į Žemaitiją taip pat buvo nusiųsta delegacija ir įkurta
5
Žemaitijos vyskupija, pirmuoju vyskupu 1417 m. įšventintas Motiejus. Vytauto laikais buvo įkurtos 4
vyskupijos, kitos dvi: Kijevo ir Lucko. Jis stengėsi šias vyskupijas sujungti į metropoliją, gauti arkivyskupijos
vardą, bet jam nepavyko. Formaliai vyskupą parinkdavo katedrų kapitulos, paskirdavo-Popiežius. Tam tikrą
vaidmenį turėjo ir kunigaikštis (jis iš tikrųjų pristatydavo kandidatą). Kristianizacija iš pradžių palietė tik
viršutinį visuomenės sluoksnį. Didikai bažnyčias pradėjo steigti ir savo dvaruose. Liaudies kristianizacija buvo
paviršutiniška.
Nuo Vytauto iki Žygimanto Senojo, politinės istorijos bruožai: Vytautas norėjo visų pirma atgauti savo
teritoriją, bėgdamas pas ordiną. Taip pat iš krašto. 1382 m. Jogaila ordinui buvo pažadėjęs pasikrikštyti ir padėti
užkariaujant žemaičius. To neįvykdė. Vytautas ordinui padėjo keliuose mūšiuose. Bet jis rado paramą tiek
žemaičių, teik lietuvių bajorijoje. Jogaila susitaikė su Vytautu. Bet jam buvo grąžinta tik tėvonijos dalis, Trakus
valdė Skirgaila. 1389 m. Vytautas suorganizavo sukilimą Gardine (Vytauto dvare), prie pat sienos su Ordinu.
Vytautas, tarpininkaujant Markvardui, užmezgė santykius su Ordinu. 1410 m. Markvardas Vytauto įsakymu
buvo nužudytas. Keista, nes jis buvo jo pasiuntinys. 1390 m. žygyje dalyvavo Anglijos riteriai (prieš lietuvius).
Europos riteriai ne viską tiksliai žinojo. Žuvo Jogailos brolis Skirgaila. Jogaila suprato, kad Vytautas
pavojingas. 1392 08 05 buvo sudaryta Astravos sutartis. Jogaila pažadėjo Vytautui atiduoti tėvoniją. Vytautas
pasižadėjo būti ištikimas vasalas. Vytautas gavo Trakų ir Lucko valdovo titulą. 1395 m.Vytautas dokumente
save tituluoja didžiuoju kunigaikščiu. Lenkijoje į tai buvo žiūrima su nepasitikėjimu. Jadvyga 1398 m.
demonstratyviai pareikalavo iš Vytauto ir bajorų, kad jai būtų sumokėti mokesčiai iš jai Jogailos užrašytų
žemių. Didikai pasipiktino ir pavadino Vytautą karaliumi. 1399 m. Vytautas pralaimi Vorsklos mūšį
(totoriams). Tais pačiais metais mirė Jadvyga, Jogailos padėtis tapo kebli. 1401 m. sudaryta Vilniaus Radomo
unija (tarp Jogailos ir Vytauto). Vytautas pripažintas didžiuoju kunigaikščiu, bet po jo mirties-titulo nebelieka.
Šią sutartį pirmą kartą savo antspaudais patvirtino Lenkijos ir Lietuvos bajorai. Lenkų bajorai pažadėjo nerinkti
karaliausi be lietuvių žinios. 1413 m. prasidėjo naujas Lietuvos-Lenkijos santykių etapas, pasirašyta Horodlės
unija. Spalio 2 d. buvo parengti 3 dokumentai: Bendras Jogailos ir Vytauto, Lenkijos bajorų, Lietuvos bajorų.
Atnaujinamas Lenkijos ir Lietuvos susijungimas. Naujas žingsnis: nustatyta, kad ir po Vytauto mirties išliks
didžiojo kunigaikščio institucija, tačiau jį paskirs Jogaila ir Lenkijos didikai. Taip pat pažadama derinti
Lenkijos ir Lietuvos bajorų karinę politiką, rinktis į bendrus suvažiavimus. LDK pradėta tiekti administracinės
struktūros lenkų pavyzdžiu. To pavyzdys: įsteigtos Trakų ir Vilniaus vaivadų kaštelionų pareigybės. 47 lietuvių
bajorų giminės gavo lenkų herbus. Susigiminiavimas. Aktyvi Vytauto politika patraukė Popiežiaus ir Romos
imperatoriaus dėmesį. Popiežius Vytautą paskiria Livonijos bažnyčių globėju, taip pat suteikia Vytautui plačius
įgaliojimus skleisti katalikybę stačiatikiškose žemėse. Imperatorius Zigmantas 1429 m. iškėlė Vytauto
karūnavimo idėją (Lucko suvažiavime, pasienis su Lenkija ir Vengrija). Vienintelis atvejis, kad imperatorius
aplankė LDK. Lucke Vytauto laikais iškilo reprezentacinė pilis. Suvažiavime dalyvavo visų valstybių valdovai,
jų atstovai. Lietuvai aktuali idėja buvo iškelti ordiną į Dunojaus žiotis (Vengriją), kad jis gintų nuo totorių.
Suvažiavimo iširimo priežastis-Vytauto karūnacijos idėja. Jogaila iš pradžių šiam pasiūlymui pritarė. Vytautas
neturėjo vyriškos lyties palikuonių. Jogaila turėjo Vladislavą ir Kazimierą. Dinastinės aplinkybės palankios.
Vytautas norėjo įtvirtinti savarankiško valdovo statusą. Lenkų didikai protestavo, išsivežė Jogailą iš
suvažiavimo. Nesutiko su Vytauto karūnavimu. Kilo konfliktas, kuris peraugo į Europinę problemą. Popiežius
Martynas V diplomatiškai Vytautui siūlė neskubėti Čekijoje buvo iškilęs husitų judėjimas (Lenkija jiems
priešinosi). Šiaip karūnacija buvo Popiežiaus prerogatyva, Vienos teisininkai įrodinėjo, kad tai-pasaulietinis
veiksmas (Naudinga Zigmantui). Niurnberge buvo pagaminta karūna ir pasiųsta imperatoriaus delegacija į
Lietuvą, tarp jų buvo teisininkas, Tačiau lenkai delegacijos nepraleido ir 1430 09 28 numatyta karūnacija
neįvyko. Į Lietuva atvyko Jogaila ir abu „seneliai“ susitaikė. Jogaila pritarė vėl Vytauto karūnavimui, bet spalio
27 d. Vytautas mirė.
Vytauto santykiai su Vokiečių ordinu: Vytauto užsienio politikos esmė: laviruoti tarp vokiečių ordino ir
Lenkijos bei Jogailos. Vytautas, stengdamasis sutvirtinti savo pozicijas, 1398 m. sudarė Gardine preliminarią
taiką, kuri buvo patvirtinta Salyno sutartimi. Vytautas atidavė Žemaitiją iki Nevėžio. Abi pusės apsikeitė
belaisviais, grįžo brolis Žygimantas, kuris 8 metus buvo Ordino nelaisvėje. Buvo pasidalintos įtakos sferos
(Pskovas-Ordinui, Naugardas-Vytautui). Buvo laisva prekyba tarp kraštų. Šios sutarties pasekmė-ordino riteriai
Vytauto žygyje prieš totorius. 1401 žemaičiai sukilo. 1404 m. buvo sudaryta sutartis (Racionže) Vytautas ir
Jogaila kartu, dovana-Žemaitija. 1409 m. į Žemaitiją įsiveržia Runbando vadovaujama kariuomenė. 1409 m.
Vytautas ir Jogaila susitiko brastoje, taip užtikrinama lenkų parama. 1410 m. birželio mėn. lenkų ir lietuvių
kariuomenės susijungė Mozūrijoje ir pasuko link Marienburgo. Liepos 15 d.-Žalgirio mūšis. 1411 m. vasario 1
d. Torūnėje (vokiečių pilis) buvo sudaryta sutartis. Lenkija atgavo Dobrynės kraštą. Žemaitijos problema dar
nebuvo išspręsta. Nustatyti ribas tarp Žemaitijos ir Ordino buvo kreiptasi į Zigmantą, šis-savo patikėtinį, kurį
6
Vytautas apdovanojo. Byla buvo sprendžiama Kaune. Vyko ginčas dėl Klaipėdos ir Veliuonos taip pat.
Sprendimas buvo palankus Jogailai ir Vytautui. 1420 m. Zigmantas paskelbia Vroclovo sprendimą, palankų jam
pačiam. Vytautas parašė laišką, kuriame įrodinėjama, (pirmąkart) kad lietuviai ir žemaičiai giminingi pagal
tautinę sudėtį. 1422 m. rugsėjo 22 d. sudaryta Melno taika, Žemaitija pripažinta LDK.
Kovos dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir valstybės integracija, (1430-XV a.pab.): Kovų priežastys dėl valdžios
yra keblios. Vieną valdovą remdavo katalikai, kitą-stačiatikiai, vieną valdovą remdavo didikai, kitą-smulkioji
bajorija. Tačiau šiuos priežastys nėra visiškas tų kovų paaiškinimas. Todėl tikslingiausia konfliktus suprasti
skirtingų grupuočių kovą tarpusavyje po Vytauto mirties. Švitrigaila po Vytauto mirties tapo LDK
kunigaikščiu. Diduomenė jį palaikė, o jis siekė tęsti Vytauto politiką, netgi norėjo gauti Vytauto karūną.
Užmezgė santykius su Ordinu. 1431 m. sudarė su jais sutartį. Su Lenkija prasidėjo karas dėl Voluinės ir
Podolės į kurią abi valstybės seniai jau pretendavo. Lenkams be to nepatiko autonomišką Lenkijos atžvilgiu
Švitrigailos politika. Lenkai apgulė Lucką-pagrindinę pilį tame regione. 1431 m. rudenį buvo sudarytos
paliaubos, tartasi dėl „amžinosios taikos“. Švitrigaila siekė trišalės taikos sutarties, būtų įtrauktas ir ordinas.
Taip norėta dar labiau sustiprinti Lietuvos autonomiškumą. 1432 m. rugsėjo 1 d. Ašmenos dvare įvyko
sąmokslas prieš Švitrigailą, jis buvo priverstas bėgti. Manoma, kad sąmokslą sukėlė Švitrigailos bandymas
integruoti į didikiją savo aplinkos žmones. Lenkai šį sąmokslą organizavo. J.Dlugošas teigia, kad ir Lietuvos
didikai norėjo perversmo. Pagrindiniai sąmokslininkai: Alsėniškis, Petras Mongirdaitis, Jonas Goštautas, 5
broliai Valmantaičiai, Kęsgaila, Rumbaudas. Valmantaičiai norėjo nuversti ir Žygimantą Kęstutaitį. Už tai
jiems grėsė mirties bausmė, o Kęsgaila ir toliau liko valdžioje. Didikai puikiai laviravo tarp valdančių
grupuočių. Švitrigaila pabėgo į Polocką, jį palaikė stačiatikiai, tai lėmė seni draugystės ryšiai, o ne tikėjimas. Jo
nauja žmona buvo Tverės kunigaikštytė. Kitas Švitrigailos rėmėjas buvo vokiečių ordinas. Norėdamas sutaikyti
savo rėmėjus, jis tikėjosi sujungti katalikybę ir stačiatikybę. Švitrigailos pasiuntinį Popiežius paskyrė
Žemaitijos vyskupu, nors praktiškai tai buvo neįmanoma. 1434 m. buvo surengtas dar vienas sąmokslas prieš
Švitrigailą, jį organizavo Smolensko stačiatikių vyskupas, o sąmokslą nuslopinio katalikas didikas Jurgis
Butrimas. Žygimantas Kęstutaitis taip pat bandė tęsti Vytauto politiką, bet nesėkmingai, jo sąjungininkai buvo
tik lenkai. Todėl 1432 m. spalio 13 d. jis sudarė gardino uniją su Jogaila, sugrąžinta Horodlės unijos situacija.
1435 m. rugsėjo 1 d. Pabaisko mūšiu baigėsi vidaus karas. Žygimantas Kęstutaitis ir Lenkijos kariuomenė
nugalėjo Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenes. Tai pribaigė ordiną. Švitrigaila pasitraukė į Moldovą. Po
Žygimanto Kęstutaičio mirties jis grįžo į LDK ir gavo Voluinę. Žygimantas Kęstutaitis 1438 m. užmezgė ryšius
Habsburgų dinastijos imperatoriumi Albrechtu. Habsburgai konfliktavo su Lenkija dėl Čekijos. Taip
Žygimantas siekė išsivaduoti iš Lenkijos. Tačiau Albrechtas 1439 m. mirė, o netrukus ir pats Žygimantas
Kęstutaitis buvo nužudytas Trakuose. Sąmokslo priežastis-noras daryti socialines reformas LDK, mažinti
didikų valdžią. Svarbiausi tuometiniai didikai-Jonas Goštautas, Kęsgaila ir kiti didžiuoju kunigaikščiu iškėlė
Kazimierą Jogailaitį. Mykolo Žygimantaičio šalininkai buvo jų opozicija, žemaičiai. Trečia sąmokslininkų
grupuotė buvo Švitrigailos sąmokslininkai. Žemaičiai siekė įtvirtinti savo savarankiškumą LDK. Mykolo
Žygimantaičio rėmėjai buvo Mozūrijos kunigaikščiai. Žemaitijos santykiai su LDK buvo grindžiami
specialiomis privilegijomis. Žemaitija buvo atskiras vienetas. Turėjo savo Medininkų vyskupiją. Iš pradžių
žemaičiai sukilo, bet vėliau Kazimierą Jogailaitį pripažino. 1442 m. buvo paskelbta Kazimiero Jogailaičio
privilegija Žemaitijai, garantuojanti žemaičių „senąsias“ teises. Žemaičių valdovai turėjo teisę siūlyti savo
kandidatus. Vietiniams bajorams net buvo leidžiama žvejoti, medžioti valdovo žemėse. Po Žygimanto K.
Mirties palenkę užėmė Boleslovas-Moldovijos kunigaikštis. 1444 m. palenkė vėl atiteko Lietuvai, bet
Boleslovas gavo stambią išpirką. Lietuvos ponijos stiprėjimas lėmė atskirų sričių atsiskyrimo tendencijų
sustabdymą kariniais veiksmais ir diplomatiškai. LDK valdžia vėl buvo vieninga. O po kiek laiko labiau
centralizuota politika. Kęsgaila tapo vėl Žemaitijos seniūnu. 1471 buvo pašalinta Olelkaičių (Gedmino atšaka)
dinastija iš Kijevo. Vietoj jų vaivada tapo Martynas Goštautas, nuo tada atskirų kunigaikščių LDK nebeliko.
Stačiatikiai bajorai rusų žemėse ėmė laikyti save LDK „piliečiais“. Jie karjerą galėjo daryti ir LDK centre.
Pavyzdžiui, Sapiegų giminė sėkmingai integravosi LDK valdžios elite, dar Tiškevičiai, Taip pat Chodkevičiai.
XVI a. jie jau jautėsi esą Lietuvos politinio gyvenimo dalis. Lietuvos didikai per visą XV a. vykdė savarankišką
vidaus ir užsienio politiką. LDK nedalyvavo „13 metų“ kare tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino, nepaisant to, kad
Kazimieras Jogailaitis jau 1447 m. ir Lenkijos karaliumi tapo. 1481 m. buvo pasikėsinta į Kazimierą Jogailaitį,
sukilėliai Olelkaičiai nubausti mirties bausme. 1492 m., mirus Kazimierui, atskirai nuo lenkų lietuvių
suvažiavimas išrinko jo sūnų Aleksandrą, lenkai-Joną Albertą. Po kelių metų Žygimantui (Senąjam) nebuvo
skirta žemių LDK, nors lenkai ir norėjo jį ten „pastatyti“.
Valstiečių įbaudžiavinimas ir valakų reforma: J.Jurginis savo knygoje aprašė apie įbaudžiavinimą Lietuvoje.
Anot jo, laisvas valstietis virto nelaisvu baudžiauninku. Asmens laisvės atsirado tik nykstant baudžiavai.
7
Valstietis iki baudžiavos buvo atsakingas tik Bendruomenėms. Atsirandant valstybei, jis ėmė patekti į pono
priklausomybę. Baudžiava – asmeninė priklausomybė nuo pono neturint pagrindinių asmens teisių. Bajorai
turėjo daugiausia asmens teisių. Lietuvoje įbaudžiavinimas sustiprėjo dar Vytauto laikais, kai jis pradėjo už
tarnybą dalinti Veldamus. Šie žmonės neturėjo žemės nuosavybės teisės. Žygimantas Kęstutaitis ir Kazimieras
Jogailaitis savo privilegijomis valstiečių prievoles perleido bajorams. Keitėsi ir valstiečių prievolių formos, ėmė
plisti ir piniginės duoklės-sidabrinės. Archaines talkas ėmė keisti reguliari lažo prievolė. XVI a. pirmoje pusėje
V.Europoje vyko ryškus ekonomikos pakilimas, kuris skatino prekybą su periferiniais kraštais. Lietuva gavo
galimybę eksportuoti daugiau grūdų. Tai buvo ir postūmis reformuoti LDK ūkį. Bona Forca pradėjo savo
dvaruose reformas (Palenkė)-įvedė taisyklingą trilaukį ir naują žemės vienetą-valaką. Zigmantas Augustas
pasekęs motinos pavyzdžiu inicijavo reformas. 1557 m. parengė nuostatus ir netrukus ją įgyvendino. Lenkas
Chodkevičius atliko matininko darbus. Ši reforma iš pagrindų pakeitė LDK žemėtvarką iš pagrindų, buvo
priimti 3 pagrindiniai Europos agrariniai sistemos elementai: teisingas trilaukis, valakas, kaimai su išplėtotomis
bendruomeninėmis struktūromis. Išsklaidytą valstiečių žemėvaldą reikėjo sudėti į vientisus masyvus. Kurti
gatviniai kaimai, į juos kelti gyventojai iš vienkiemių, ten jie gaudavo po valaką (21 ha). Nuo šios reformos
atsirado kaimas kaip socialinė struktūra, nes reikėjo nuolat darbus derinti, taip kūrėsi vieninga struktūrizuota
kaimo bendruomenė, ją valdė vaitas-skiriamas iš pačių valstiečių. Po šios reformos valstiečiai galutinai tapo
sėslūs, buvo uždrausta lydiminė žemdirbystė. Imta statyti tvirtesni valstiečių namai. Kaimuose pradėtos statyti
ir bažnyčios. Valakų reforma buvo ne tik ūkinis reiškinys. Ji galutinai užbaigė valstiečių įbaudžiavinimo
procesą. Visa žemė pripažinta Bažnyčios valdovo nuosavybe. Valstiečiai prarado išeivystės teisę. Valstiečiams
2 dienas per savaitę reikėjo eiti lažą į valdovo dvarą ir mokėti činšą. Po šios reformos valstiečiai galutinai
atskirti nuo bažnyčių. Jie ėmė tapti vieningu luomu. Ši reforma keitė ne tik socialinę struktūrą, bet ir valstiečių
pasaulėžiūrą-keitėsi žemės ploto sąvoka, iki tol žemė buvo matuojama pagal dienos darbą, gaunamos žaliavos
kiekį iš žemės. Dabar atsirado kvadratinė žemės ploto sąvoka flamandiškas valakas (21 ha). Keitėsi ir viešasis
valstiečių gyvenimas. Bet stiprėjo ir valstiečių administravimas. Kaip dvarų inventorius pradėtas tikrinti
kiekvienas žmogus, buvo surašomos ir girios. Reforma leido kunigaikščiui padidinti savo pajamas 4 kartus.
Reforma vyko ir dabartinėje Baltarusijoje. Žemaitijoje valakų reforma neįvyko, nes ten nebuvo latifundijų-
didelių valdovo dvarų, žemės masyvų. Išmirus Kęsgailoms liko tik smulkios bajorų giminės. Reforma čia vyko
kitaip, valstiečiai prekiavo su užsieniu, atsiskaitinėjo pinigais. Kitoks reformos įvykimas leido išauginti laisvą
lietuvių kartą.
Liublino unija: 1558 m. Lietuva pradėjo Livonijos karą su Rusija. Valdė Ivanas IV Žiaurusis, tada vyko
svarbūs politiniai ir ekonominiai pakeitimai. Rusijai įsigalėti Pabaltijį trukdė Livonija, to paties reikėjo ir LDK.
M.Radvila Juodasis sumanė įsigalėt Livonijoje. Lietuva rėmė Rygos arkivyskupiją, didįjį magistrą-Maskva.
Lietuva siūlė Rygos arkivyskupui tapti protestantu ir pasauliečių valdovu. 1557 m. Pasvalio sutartis, kur
Livonija ir Lietuva sudarė karinę sąjungą prieš Maskvą. 1561 m. lapkritį arkivyskupas Vilhelmas ir Magistras
sudarė sutartį, kuria Livonija autonominėmis teisėmis įėjo į LDK sudėtį. Lietuvai įsivėlus į karą, jie prašė lenkų
pagalbos. Lenkai iškėlė sąlygą-unijos atnaujinimą. 1561 m. Lietuvos bajorų kariuomenė pareikalavo unijos su
Lenkija. Jonas Chodkevičius nuvežė pareiškimą į Lenkiją dėl unijos. Lenkai suprato tai kaip Lietuvos
prijungimą, o Lietuva-kaip lygiateises valstybes. 1562-1563 m. vyko Varšuvos seimas. Jame pradėtas galutinis
unijos dokumentas. Priimtas Varšuvos recesas, kuriame aptartos unijos sąlygos. Žygimantas Augustas atsisakė
savo tėvoninių teisių ir jas perdavė Lenkijai. 1564-1566 m. LDK ponų taryba įvykdė LDK teisinę reformą,
esmė-didikai atsisakė savo administracinių ir teisinių privilegijų, didikai nusileido iki eilinių bajorų. Pagrindinis
administracinis teritorinis vienetas-pavietas. Įsteigti pavietų seimeliai, kurie svarstydavo būsimo bendro seimo
darbotvarkės klausimai ir rinkdavo delegatus, po 2 iš seimelio. Tai leido visiems bajorams dalyvauti politiniame
krašto gyvenime. Pavietai tapo ir teismų bei kariniais centrais. Sukurta 3 teismų sistema: žemės, pilies,
pakamario teismai. 1582 m. buvo įsteigtas Vyriausiasis Tribunolas Vilniuje kaip apeliacinis teismas. Pavietų
vėliavos buvo pagrindinės sudedamosios LDK kariuomenės dalys. Šią reformą patvirtino 1566 statutas. Ši
reforma modernizavo valstybės struktūrą. Ji pakeitė ankstesnius netvarkingus vienetus į konkrečius. Bajorų
demokratija ilgainiui ėmė stabdyti valstybės vystymąsi. Iki 1569 m. LDK didikai gavo lenkiškas teises. Dvelkė
unija, tad Lietuvai uždavinys buvo gauti tik kuo palankesnes sąlygas. 1564 m. LDK laimėjo mūšį prie Ulos
prieš Rusiją. 1569 m. derybų pradžia Liubline nepavyko, LDK išvyko. Delegacijai vadovavo Radvila Rudasis.
Žygimantas Augustas atidavė Kijevą, Voluinę, Palenkę Lenkijai, kad delegacija grįžtų. Radvilai Rudajam teko
prisiekti ištikimybę Lenkijos karūnai. LDK delegacijos naujuoju vadovu tapo J.Chodkevičius, pripažino uniją.
Kalbama esą apie dviejų valstybių susijungimą. Unijos tekste Lietuva neteko teisės iškelti atskirą LDK didįjį
kunigaikštį. Vienas valdovas, seimas ir senatas. Lietuvai pavyko išsaugoti tik atskirų pareigybių sistemą,

8
įstatymus, iždą. Lenkijos sostine tapo Varšuva. 1572 m. numirė Žygimantas Augustas. ATR tapo funkcionalia
valstybe politiškai.
Politinė LDK organizacija: Vytauto laikais Lietuvoj atsirado nauja pareigybių sistema: vietinės valdžios,
centrinės valdžios pareigybės. Vietinė valdžia susiformavo, o centrinė dar tik pradėta kurtis. Centrinės valdžios
pareigūnai: dvaro, krašto. Dvaro-maršalka (vėliau jau ir krašto maršalka), iždininkas. 1441 m. atsirado ir
kanclerio pareigybė, pirmasis-Sudivijus Volmantastis. Vyriausiasis kariuomenės vadas 1455 m. pirmą kartą
minimas Andrius Sakaitis, vėliau – etmono pareigybė XV-XVI a. Vietinė valdžia vystėsi greičiau, jos atstovai
buvo seniūnai. Kaštelionai, vaivados atsirado vėliau. Valsčiai, valdomi tijūnų, pavietai, valdomi seniūnų,
vaivadijos, valdomos vaivadų ir jų pavaduotojų kaštelionų. Vaivadijos-Trakų, Vilniaus, nuo 1471 m.-Kijevo.
Kitos-Polocko, Naugarduko, Smolensko, Vitebsko, Palenkės – padarytos iš seniūnijų. Tik Žemaitijos seniūnas
išliko, bet jis buvo lygiavertis vaivadijai. Kazimiero J. Laikais ponų taryba sustiprėjo, ji vėliau virto Seimu.
Seimas buvo efektyvi valdymo forma, nes iš toli atvykę asmenys, greičiau galėjo perduoti nutarimus savo
vietovėms. Valdžia vis dar funkcionavo kaip žodinė. 1505 m. Lenkijoje buvo priimtas principas,kad visur turi
dalyvauti bajorai ir be jų nieko negalima spręsti. Didikai aiškiai dominavo valstybės valdyme, pagrindiniai
sprendimai priimti ponų tarybos. Iki pat Liublino unijos valdė kelių didikų giminių atstovai-Goštautai,
Radvilos, Kęsgailos. Šis laikotarpis vadintas didikų oligarchija.
Knygos, rankraščiai ir spausdintos bibliotekos: Vienuolynai-raštijos šaltinis, ypatingai Europoje-Benediktinų.
Ten buvo perrašinėjamos knygos visais Viduramžiais. Po Rusios krikšto vienuolynuose irgi buvo raštija. LDK
knygų perrašymo seniausias centras-stačiatikių vienuolynai. Žymiausias centras-Lanrušavo vienuolynas, įkurtas
Vaišelgos, netoli Naugarduko. XIV a. pradžios išlikus Lanrušavo evangelija. Kiti centrai-Kijevo vienuolynas,
Smolensko, Naugarduko. Su krikštu atėjo ir lotyniškų knygų kultūra. Benediktinų LDK buvo labai mažai-tik
vienas vienuolynas. Vilniaus bernardinų skriptoriumas-žymiausias centras, ten perrašytos įliuminuotos knygos.
Lietuvoje rašyta gotikiniu raštu, jis įtakojo net krikštą. Knygų spausdinimas pasiekė Lietuvą XVI a. pradžios.
P.Skorina įkūrė stačiatikišką spaustuvę Prahoje, bet jį rėmė Vilniaus stačiatikiai miestiečiai. Vėliau Skorina
perkėlė savo spaustuvę į Vilnių-tai pirmoji spaustuvė Lietuvoje. Po Skorinos spaustuves kūrė reformatai. 1554
m. M.Radvila Juodasis savo dvare Brastoje įkūrė spaustuvę. 1563 m. „Brastos Biblija“-pirmoji Biblija lenkų
kalba. 1564 m. „Lietuvio pasikalbėjimas su lenku“. Po Radvilo Juodojo mirties M.R.Našlaitėlis spaustuvę
padovanojo jėzuitams. Taip atsirado Jėzuitų spaustuvė Vilniuje VU. J.Chodkevičius įkūrė savo spaustuvę.
Spaustuvės dirbo ir vyskupų katedrose bei vienuolynuose. Knygos buvo socialinio statuso rodiklis. Jose taip pat
buvo įrašomos giminių genealogijos viršeliuose, paraštėse. Vytauto žmonas Ona rinko knygas. XVI a.
A.Goštauto knygų sąrašas didelis-biblioteka. Iš jos galima sudaryti vaizdą apie tuometinę kalbinę ir socialinę
struktūrą Lietuvoje. Jis turėjo lietuvių ir stačiatikių religijos knygų, lotynų istorijos veikalų, Kijevo metraštį.
A.Kulviečio bibliotekoje buvo reformatikša ir humanistinė literatūra, antikos tekstai. Žymiausia laikotarpio
biblioteka-Žygimanto Augusto biblioteka, 4000 tomų-ją padovanojo Jėzuitų kolegijai. Knygų spausdinimas
leido jas atpiginti. XVI a. II pusėje bibliotekos jau buvo visai kitokios nei pradžioje. Knygų rinka jau ir
Lietuvoje atsirado.
Reformacija Lietuvoje: 1517 m. Liuterio tezės. Prasidėjo reformacija. Tai buvo judėjimas, nukreiptas prieš
sustabarėjusią bažnyčią, hierarchiją, kita prasmė-visuomenės individualėjimas, žmonių priartinimas prie Dievo.
Reformacija Liuterio laikais įgavo politinį pobūdį-tuo ši reformacija buvo nauja. Augsburgo principas, kuris
teigė, kad kieno valdžia, to ir religija, tokia santvarka įsitvirtino ir LDK. 1525 m. Albertas, vokiečių ordino
magistras, perėjo į protestantizmą ir pasiskelbė pasaulietinės valstybės Prūsijos valdovu. 1525 m. Vilniuje jau
vienas pranciškonas bandė platinti liuteroniškas idėjas. Lietuviai daugelis ėmė važiuoti į užsienį studijuoti, ten
ir sužinodavo apie reformaciją. Reformacija-vienintelis sąjūdis, pasiekęs Lietuvą tuo pat metu kaip ir Europoje.
Pirmoji reformacijos banga LDK XVI 4 deš. 1536 m. Šilalės evangelikų pamokslus skaitė Jonas Tartilavičius
Batikšelis (klebonas). 1539-1542 m. Vilniuje veikė A.Kulviečio mokykla, protestantiška. Lietuvoje iš pradžių
plito liuteronybė, į ją pereidinėjo smulkūs bajorai ir miestiečiai. Smulkūs bajorai tuo protestavo prieš didikų
oligarchiją. Kita priežastis, skatinusi bajorus prisidėti prie reformacijos-ekonominė, bajorai tikėjosi praturtėti
bažnyčios sąskaita. Žygimantas Senasis slopino Reformaciją. 1541 m. jis uždraudė Kulviečio mokyklą. 1548 m.
Žygimantas Augustas tapo karaliumi ir parėmė protestantus, domėjosi reformacija, oficialiai jis išleido įsaką
prieš eretikus, bet iš esmės nesilaikė. Kalvinizmas irgi pasiekė Lietuvą-tai buvo ponų, didikų reformacinis
sąjūdis. Kalvinistinė reformacija labiau pavyko. Radvila Juodasis susirašinėjo su Kalvinu. Patronato teisė leido
didikui, parėmusiam bažnyčią, skirti savo nuožiūra kleboną. Chodkevičiai ir Valančiai perėjo į Kalvinizmą.
Liublino unijos sudarymo metu didelė dalis Lietuvos didikų buvo protestantai. Katalikybė plačiau laikėsi tik
vyskupų valdose. 1563 m. Brastoje buvo išspausdinta pirmoji Biblija lenkų kalba. Greitai reformacija ėmė
skaidytis, atsirasti vis naujos radikalesnės kryptys. 1559 m. Brastos sinodoje P.Goniondzietis paskelbė pirmąją
9
antitrinitarizmo dogmą, joje neigiama šventoji trejybė ir Kristaus dieviška kilmė. Jie vadinti arijonais.
Goniondzietis buvo pasmerktas, jo veikalas sudegintas. 1560 m. Arijonai atsiskyrė nuo kalvinistų. Tais pačiais
metais M.radvila Juodasis mirė, nuo tada ir prasidėjo reformatų valdymas. 1540 m. įkurtas Jėzuitų ordinas,
kontrreformacijos pradžia. Jėzuitai atvyko į Lietuvą Protosevičiaus pakviesti, įsteigė kolegiją 1570 m.
Kontrreformacija, reformatų skilimas, naujų srovių įtakos didėjimas privertė LDK didikus grįžti į katalikybę.
1567 m. Radvila Našlaitėlis jau buvo katalikas, o Jurgis Radvila tapo Vilniaus, vėliau krokuvos vyskupo
pirmuoju lietuvių kardinolu Romoje. Chodkevičiai, Valančiai perėjo į katalikybę. Reformatų Lietuvoje išliko.
Menas ir architektūra LDK: LDK kultūros įtraukimą į V.Europos erdvę geriausiai atspindi Gotika, anot
Reklaičio. Pirmieji gotikos bruožų turėję statiniai-mūrinės pilys-Vilniaus, Trakų, Krėvos, Lydos. Priėmus
krikštą ėmė plisti įvairesni Gotikos meno pavyzdžiai. Ilgą laiką Lietuvoje mūrinamos buvo tik pilys, bažnyčios,
reprezentaciniai, gynybiniai, sakraliniai pastatai. Apie 1408 m. Trakų salos pilis-įspūdingiausias ankstyvasis
paminklas. Ją pastatė vokiečių mūrininkas Vytautui. Žaliavos-akmeny ir plytos. Plytų reikšmė ilgainiui labai
didėjo, ypač perėmus V.Europos gotikines plytas. Rusiškose žemėse tokios plytos vadintos lietuviškomis. Iki
XIV a. vidurio vyravo baltiškas plytų rišimo būdas, mūrinant du ilgainius ir vieną trumpainį, vėliau gotikinis-
ilgainių, trumpainių kaitaliojimas. Nuo XV a. pabaigos architektūra nuolat tobulėjo ir statyti žymiai
sudėtingesni kūriniai, pvz. bernardinų bažnyčia, Kauno Perkūno namas, Šv.Onos bažnyčia. Gotikinis stilius
maišėsi su Bizantiniu ir gavosi savotiška sintezė. Vilniaus cerkvės turi tokių bruožų. Po krikšto Gotika tapo
vyraujanti mano stiliaus sistema Lietuvoje, nes didieji kunigaikščiai kvietėsi menininkus iš V.Europos.
Lietuvos gotika-Šiaurės Vokietijos plytinės gotikos įtaka. Nuo XIV a.pab. atsiranda sieninė tapyba-freskos.
XIX a. pab. Jas paišė vokiečiai. Trakų pilies freskos neišliko, bet buvo anksčiau perpieštos, jos buvo iš Vytauto
laikų, Vakarų Europos simbolika. Gotikinės yra ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskos. Viduramžiams
baigiantis Lietuvoje susiformavo pakankamai darni kultūros sistema.
LDK miestų raida: Prekyba ir amatai-antraeiliai iš pradžių, o vėliau tapo vieni svarbiausių miestą
apibūdinančių veiksnių. Miestų raida maždaug sutampa. Jei prie miestų buvo amatininkų dirbtuvės ir prekybos
centrai, tai reiškia, kad miestas išsivystęs. Prekyba buvo visgi menkai išvystyta Pabaltijyje. Prekiauta prabangos
prekėmis. Traidenis nesirūpino kaimiečiais, Gediminas jau mąstė kitaip, jis kvietėsi miestiečius ir pirklius. XIV
a.pab. Jis atleido juos nuo muitų visoje valstybėje. Silpniems miestams reikėjo valdovo globos, valdovui irgi jų
reikėjo, kad gautų daugiau pinigų. Miestai kaip taisyklė būrėsi prie didžiojo kunigaikščio pilių. XIV a. LDK
pradėjo formuotis miestų tinklas, nors ir retas. Miestų istorijoje didžiausią reikšmę turėjo savivaldos teikimas, į
Lietuvą jis atėjo kaip magdeburgo privilegijos. Pirmoji Magdeburgo privilegija skirta 1387 m. Vilniui. 1408 m.
Privilegiją gavo Kaunas. Kaune buvo daugiausiai Lietuvoje pirklių ir amatininkų vokiečių. 1441 m. Privilegiją
gavo Trakai. Pagrindinis magdeburgo teisės principas – miesto teritorija nepavaldi didžiojo kunigaikščio
vietininkui. Miestą valdydavo iš pačių miestiečių renkamas magistratas, o teismą vykdydavo suolininkų
teismas, taip pat ir miestiečių. Pilnateisiais miestiečiais galėjo tapti asmenys, turėję mieste nekilnojamojo turto,
jie prisiekdavo mieste. Ilgainiui senieji miestiečiai sutelkė savo rankose valdžią, viskas susieta giminėmis. Jei
vienas išeidavo, kitas giminaitis užimdavo jo vietą. Savivaldos negavę miestai valdyti ir administruoti Didžiojo
kunigaikščio, didikų, Bažnyčios. Kitas miestų stiprėjimo požymis-cechų atsiradimas iš religinių brolijų.
Pirmasis XV a. cechas atsiranda, vis labiau plinta prekiniai piniginiai santykiai. XIV a.pab. Lietuvoje pradėti
kalti pirmieji pinigai – pinigėliai. Per visą XV a. labiausiai buvo paplitę Prahos grašiai. XVI labai pagausėjo
grudų eksportas iš LDK> Baudžiavos įsigalėjimas XVII a., bajorų įsigalėjimas, vėliau ir karai deformavo
miestų vystymąsi. Miestų pirklius žlugdė bajorų prekybinės privilegijos. XVII a. prasidėjo miestų krizė.
Stačiatikių bažnyčios padėtis Lietuvoje, bažnytinės unijos problema: Vaišelga, trys Traidenio broliai buvo
stačiatikiai. Gediminaičiai atvykę į stačiatikiškas žemes dažniausiai patys tapdavo stačiatikiais. Algirdas pastatė
kelias cerkves Vilniuje, jų buvo ne daugiau nei bažnyčių. Krikštas, Velykos, Kalėdos-bažnyčia perėmė iš
senosios slavų kalbos. Stačiatikiai Lietuvoje nevykdė misijų veiklos. Po krikšto santykiai su stačiatikiais pakito,
nes jie negalėjo gauti lygių teisių su katalikais. Draustos katalikų ir stačiatikių santuokos, naujų cerkvių
statymas etninėje Lietuvoje. Lietuvos valdovai mėgino pasinaudoti stačiatikių bažnyčios organizacija siekdami
įsitvirtinti visoje Rusijoje. Rusijoje nuo Kijevo Rusios laikų išliko vieninga bažnytinė metropolitų institucija.
LDK stačiatikiai turėjo atskirus vyskupus. 1406 m. mirė visos Rusios metropolitas Kiprionas, kuris sėkmingai
mokėjo laviruoti tarp LDK ir Maskvos interesų. Vytautas siekė, kad metropolitu būtų paskirtas vyskupas
Teodosijus, bet Konstantinopolio patriarchas paskyrė Pitijų. Tada Vytautas siekė turėti atskirą Kijevo
metropolitą. 1414 m. Vytautas pasiūlė Grigalijų Cambulą vyskupų suvažiavime, bet Konstantinopolio
patriarchas atsisakė patvirtinti kandidatūrą, nes nenorėjo, kad visi imtų patys rinktis metropolitus. 1415 m.
Naugarduke Lietuvos stačiatikių vyskupai, vienuolynų vadovai, pasauliečių kunigaikščiai, bajorai,
pirmininkaujami Vytauto, Grigalijų Cambalą išrinko Kijevo metropolitu. Konstantinopolio patriarchas Cambalą
1
prakeikė, atskyrė nuo bažnyčios, bet Cambalas neužpyko. 1414 m. Konstancos susirinkime Vytautas pateikė
bažnytinės unijos (stač+katalikai) idėją. 1418 m. ten nuvyko Cambalas, bet nieko nepasiekė. Po to Vytautui tai
jau neberūpėjo. Stačiatikių bažnyčios svarbų vaidmenį vaidino pasauliečiai – didikai, miestiečiai. Konstantinas
Ostrogiškis pastatė Vilniuje dvi cerkves. Aušros vartai esą buvo triumfo arka. 1432 m. bažnytinės unijos idėja
buvo atgaivinta Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovos metu. Švitrigaila išsiuntė pasiuntinius į Bazelį
(Šveicarija) su unijos idėja. 141439 m. Florencijoje abiejų bažnyčių atstovai sudarė bažnytinės unijos
dokumentą, bet praktiškai nieko neįvyko. 1458 m. atsiskyrė LDK ir Maskvos metropolijos. Kijevo (Lietuvos)
metropolitu tapo Grigalijus Bulgaras, jai priklausė 7 vyskupijos LDK ir 3 Lenkijoje. Metropolijos sostinė buvo
Kijevas oficialiai, bet Grigalijus rezidavo Vilniuje. XV a. 8 deš. Stačiatikiai LDK kreipėsi į popiežių dėl unijos
svarstymo dar kartą. 1499 m. dar kartą iškelta bažnytinės unijos idėja. Ivanas Sapiega nuvažiavo pas Popiežių.
Unija rūpėjo tik mažumai, eolitui todėl ji ir nepavyko. Kita priežastis, kad nuosaikios unijos idėjai nepritarė ir
katalikų vyskupai, jie norėjo stačiatikius pakrikštyti. 1501 m. Alkesandras VII (Poipežius) paskelbė, kad
stačiatikių krikštas yra galiojantis. Tuo pašalinta svarbi kliūtis bažnytinės unijos įgyvendinimui. Visgi
nepavyko. Tik didikų dvaruose tai buvo realu. Unija neįvyko, bet katalikai su stačiatikiais suartėjo. 1569 m.
unija pagaliau įvyko – Katalikai, Stačiatikiai, Protestantai. 1499 m. Aleksandro nuostabai apibrėžė stačiatikių
teises, įteisintas nepriklausomas bažnytinis teismas, pasauliečiai gavo teises skirti dvasininkus savo aplinkoje.
1536 m. įteisinta tvarka, kad tarybą 50:50 turės sudaryti stačiatikiai ir katalikai. XVI a. pradžioje stačiatikių
padėtis nusistovėjo.
Istorinė mintis Lietuvoje: Pirmieji istoriniai kūriniai – Lietuvos metraščiai, parašyti rusėnų kalba, istorinis
mąstymo atsiradimas Lietuvoje. XV a. pradžioje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis. XV a. vid.
Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas. XVI a. Vidurinysis metraščių sąvadas. XVI a. Platusis metraščių
sąvadas – Bychovco kronika. Viduramžių istorinė sąmonė neatsiejama nuo krikščionybės, kuri turi išskirtinę
istorijos sampratą. Jos atributai – aiškiaii nustatytos pradžios (Pasaulio sukūrimo) ir pabaigos (Dievo teismas)
datos. Istorija – dieviškojo plano realizacija žemėje, žmogus turi pareigą jį pažinti. Lenkijos, Čekijos, Vengrijos
ir kt. istorijos pavyzdžiai rodo, kad istoriografija prasidėjo su krikščionybe, taip ir Lietuvoje. Rašto kultūra ir
istoriniai kūriniai paplito vienu laiku. Lietuvoje lūžis įvyko Vytauto laikais. „Vytauto skundas“ prieš Jogailą ir
Skirgailą vokiečių kalba parašytas, tai istorijos šaltinis. Vytauto did-iojo kunigaikščio metraštis sukurtas vėliau.
A.Rotundas „Lietuvos istorija“. Viduramžių istoriografija buvo griežtai atskirta nuo kitų raštijos žanrų.
Skirtumai: Aiškiai reflektuotas tiesos siekis, Chronologinė tvarka, Atminimo vertų žygių atranka. Tiesos
garantai – liudytojų pasisakymai, praeities istorijos atveju-tiesos garantai buvo istoriniai šaltiniai. Šaltiniai –
autoritetas. Kūrinių autoriai suvokdavo savo darbą kaip istorijos tęsimą. Vėliau istoriografija kito dėl stiliaus,
naujų interesų atsiradimo. Pirmųjų metraščių veikėjai – kunigaikščiai. Vėlesni aprašo jau ir LDK giminių
istoriją. Vėlesni metraščiai labiau laikėsi kronikų. Vytauto metraščiai įtakoti Vakarų tendencijų. Viduriniąjame
sąvade minima Lietuvos istorijos pradžia – romėniška kilmės teorija. Specifinis laiko suvokimas. Esą pasaulis
sukurtas 5508 metais, 5526 m.pr.kr pagal bizantinį kalendorių. Taigi 5526-5508 = 18 m. (Lietuvos atsiradimas,
romėn. Teorija). Chronologija buvo labai specifinė, visgi metraštininkai bandė chronologiškai sudėti įvykius.
Metraščiai plito nuorašais su kitais tekstais. 1564 m. Varšuvos seimo metu buvo pradėta ginčytis dėl istorinių
kalsuimų. XVII a. Tarp bajorų paplinta fiktyvios genealogijos, kuriomis stengtasi nukelti savo kilmę į romėnų
laikus.
Vienuolynai: Pranciškonai ir Dominikonai pirmieji platino krikščionybę. Kurti pirmieji vienuolynai.
Benediktinai turėjo sėdėti vienuolynuose ir melstis. Tuo tarpu Pranciškonai ir Dominikonai keliavo ir vykdė
misionierišką veiklą. Pranciškonai po Lietuvos krikšto buvo aktyviausi. Pranciškonai kūrė vienuolijas ir
bažnyčias Vilniuje, Ašmenoje, Lydoje ir Kaune. Priešingai nei komplentetyvieji pranciškonų vienuolynai kurti
didžiuosiuose miestuose. Pranciškonai turėjo savo vikariatą. Iš pranciškonų kilo bernardinai-pranciškonai
observantai, turintys dar griežtesnę regulą. Jie įsikūrė Vilniuje ir Kaune. Kazimieras Sudinojaitis – Kaune. Dar
XVI a.pr. bernardinai įsikūrė Gardine, Polocke ir Prahoje. Bernardinai įkūrė ir pirmąjį moterų vienuolyną XVI
a.pab. Bernardinai greitai pelnė diduomenės simpatijas. Goštautų, Radvilų, Žygimantų. Bernardinai siekė turėti
atskirą nuo Lenkijos provinciją. 1530 m. Popiežius Klemensas VII įsteigė atskirą bernardinų vyskupiją.
Atsirado trejetininkai-grupė pasauliečių, užmezgančių ryšius su vienuoliais, jie padėjo vienuoliams. Brolijos-
kita organizacija. 1500 m. Šv.Onos brolija Vilniuje, perėjo bernardinų globai. Į brolijas galėjo įstoti įvairių
sluoksnių žmonės. Šalia religinių tikslų brolijos turėjo ir socialinius – neturtingųjų parama. 1514 m. buvo
įkurtas dominikonų vienuolynas. 1492 m. Gardine įkurdinti Augustijonai. 1492 m. Vilniuje Brastoje. 1509 m.
Karmelitai įsikūrė. 1405 m. Benediktinai apgyvendinti Trakuose. 1570 m.-Jėzuitai. Stačiatikiai-Bazilijonai.
Vienuolijos buvo remiamos diduomenės. Kai kurie didikai tapdavo vienuoliais XV-XVI a. Didikai ėmė norėti
būti palaidoti Bernardinų arba Pranciškonų vienuolynuose. Taip pat didikai savo iždus ten laikė.
1
Mokykla ir mokymas LDK: Mokyklos pradėjo atsirasti po krikšto. Pirmosios mokyklos steigtos prie bažnyčių,
vyskupijų, katedrų ir parapijų. Pirmoji mokykla 1397 m. – Vilniaus katedros mokykla. 1409 m. Pirmoji
parapijinė mokykla. 1469 m. Katedros mokykla Varniuose. 7 laisvųjų menų programa-mokymo turinys.
Triuviumas-gramatika, retorika, dialektika. Kvadririumas-aritmetika, geometrija, astronomija, muzika, tikybos
mokslai, giesmės. Mokslas neprivalomas ir neišsamus. Mokyklų tikslai-parengti giedotojus, mokyklų
mokytojus. Teoriškai parapijinė mokyklos turėjo būti kiekvienoje parapijoje, bet iš tikrųjų buvo tik maždaug
kas antroje. Iš pradžių mokinį mokindavo lietuvių kalba, bet vėliau mokiniai turėjo pereiti prie lotynų kalbos.
Mokyklos pradėjo steigti ir didikai kaip privačias. Be to, ir magdeburginiai miestai ėmė kurti mokyklas.
Žinomiausiai mokykla-A.Goštauto. XV a. antroje pusėje pirmoji Kaune miesto mokykla. 1513 m. Vilniaus
magistrato mokykla-geriausia tuometinė. Čia mokyta ir naujų dalykų-moderniųjų kalbų, dokumento parengimo.
1530 m. A.Kulviečio mokykla Vilniuje. Čia mokė aukštos kvalifikacijos mokytojai, A.Rapalionis, J.Zablockis.
1543 m. A.Kulviečio laiškas karalienei Bonai, jame jis teigė, kad lietuvių kalbą reikia paversti mokymo kalba,
tai leistų daugiau sukurti lietuviško elito. 1570 m. Jėzuitai įkūrė Vilniuje gimnazinio tipo mokyklą. 1397 m.
Karalienė Jadvyga įsteigė stipendiją, t.y. paskyrė lėšų teologijos studentams lietuviams lėšų, Prahos
universitete. XV a. pradžioje lietuviai jau studijavo Krokuvos universitete. Kęstučio anūkas Jonas buvo
rektorius. Goštautai ir Kęsgailos rėmė Krokuvos universitetą. Prahos, Leipcigo, Vienos, Bazelio, Bolonijos
universitetai irgi lankyti lietuvių. Didikai nuo XVI a.pr. siųsdavo savo vaikus į universitetus, o ne pačioje
Lietuvoje mokindavosi. 1568 m. Vilniaus seime Lietuvos bajorai prašė valdovo įsteigti vidurinio mokslo
mokyklą Kaune. Bajorai ir miestiečiai vis labiau suvokė mokymosi naudą, tačiau tai ne pagrindinis buvo būdas
įgyti išsilavinimą.
Luominės didžiojo kunigaikščio privilegijos: Jos atėjo su Krikšto darbais, nuolatinio karo pabaiga. 1387 m.
Jogaila paskelbė 3 savo privilegijas: Vilniaus miesto, Vilniaus vyskupui, bajorams. Trečia privilegija tik
patvirtina naują padėtį. Visiems krikštą priėmusiems bajorams buvo duotos teisės į tėvonines valdas. Bajorų
valdos atleistos nuo visų prievolių, išskyrus kelių taisymo ir statybos prievoles. 1413 m. priimta nauja bajorams
privilegija, kuri įteisino bajorų valdymą beneficijose, tik reikėjo valdovo pritarimo. Beneficijos suteiktos iš
pradžių iki gyvos galvos, vėliau iki sūnaus, anūko mirties. 1434 m. LDK bajorai gavo III-ją privilegiją. Ja
Žygimantas Kęstutaitis pripažino visas bajorų teises ir stačiatikiams. Jie negalėjo užimti tik svarbiausių LDK
pareigybių. Didysis Kunigaikštis pradėjo nieko nebesuiminėti ir nebausti, išskyrus pasikėsinimo į valdovą
atveju. Kunigaikštis atleido veldamus nuo dėklos – duoklės grūdais. 1447 m. Kazimiero privilegija. Bajorai
išgavo privilegiją dėl to, kad Kazimieras išvyko į Lenkiją karaliauti. Kazimieras patvirtino ir ankstesnių
valdovų privilegijas. LDK bajorų teisės prilygo lenkų bajorų. Dvarus, pilis ir tarnybas duos tik vietiniams
bajorams – pažadėjo Kazimieras išvykdamas į Lenkiją. Valdovas pažadėjo nespręsti LDK reikalų be ponų
tarybos žinios. Pažadėjo išsaugoti Vytauto laikų sienas. Atskiroms sritims garantuota autonomija. Bajorams
leista išvykti tobulintis riterystės įgūdžius, studijuoti į užsienio kraštus, išskyrus tuos, su kuriais kariavo. Visi
bajorai atleisti nuo valdovo prievolių. 1492 m. Aleksandro privilegija. Patvirtino senus sutarimus, dar pažadėjo
nekeisti ponų priimtų sprendimų. Pareigūnus skirti tik su ponų tarybos sutikimu. Ponų tarybos reikšmė dar
labiau išaugo. Toliau besivystant santykiams su Lenkija atsirado noras apsaugoti LDK turtinę ir politinę
autonomiją. 1506 m. Žygimanto Senojo privilegija. Jis tik patvirtino, patikslino, išplėtė senesnes ir išplėtė
naujas bajorų teises. Atsirado vieningas bajorų luomas. Įsitvirtino nekeičiami nuostatai.
Lietuvos bajorija: Bajorija-pagrindinis socialinis sluoksnis dominavęs politiniame gyvenime. Jis ypač
sustiprėjo XV a. Tam pagrindą davė Vytautas. Lenkai teigia, kad jie tai labiausiai įtakojo. Ankstyvaisiais laikais
LDK socialinė raida buvo matoma tik iš valdovų pozicijos. Didysis kunigaikštis, norėdamas valdyti, turėjo būti
skolingas vietinei neformaliai struktūrai. Senais laikais LDK valdžia priklausė nuo žmonių ryšių, o ne
institucijos. 2 skirtingų valdžių nėra, ir diduomenė, ir didysis kunigaikštis valdo kartu. Didikų aukšta padėtis
buvo paveldima tik sunku ją atsekti dėl LDK vienavardiškumo. Vytautas nesukūrė naujo elito. Vytauto laikais
atsirado paveldimu didikų vardai: Manvydai, Goštautai, Kęsgailos, Astikai, Mangirdai, Sakavičiai ir t.t. Elito
sudėtį galima nustatyti pagal liudininkų sąrašus dokumentų apačioje. Pilnametystė LDK – 18 metų. Didikui
veikti padėjo draugai. Didikų valdžia buvo paveldima. XV a. įvyko bajorų transformacija, tai atspindi giminės
vardų transformacija. Giminės funkcijos: Asmens saugumas, socialinio stabilumo išsaugojimas, atminimo
funkcija-rūpinimasis sielos gerove. LDK Jogailaičių politinė sistema. XV a. pab. Jogailaičiai įsitvirtino LDK,
Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje. Dinastijos centras buvo Praha ir Krokuva. Natūrali dinastijos atrama-LDK, nes
tik Lietuvoje Jogailaičiai buvo tėvoniniai valdovai. Lenkai šiuos laikus vadina „aukso amžiumi“. Kitose šalyse
Jogailaičiai buvo renkami valdovais. LDK ir Lenkijos santykiai nekito nuo Vytauto laikų, tai buvo dinastinė
unija. Santykiai pakito tik 1501 m., Melniko unijos metu, kuomet Aleksandras tapo ir LDK ir Lenkijos valdovu:
Lietuva ir Lenkija jungiasi į vieną valstybę, kurią valdo vienas valdovas, turi egzistuoti bendras seimas. Viena
1
kariuomenė, vieninga pinigų sistema. LDK didžioji kunigaikščio titulas išliko, bet Aleksandras atsisakė
tėvoninių teisių į LDK. Panaikino LDK politinį atskirumą. Bet LDK seimas atsisakė patvirtinti uniją, ši
neįsigaliojo. Lietuvos ponai Aleksandrą vertino neigiamai dėl šios unijos. Žygimanto Senojo 1506-1548 m.
valdymas išsilygino pusiausvyra tarp LDK ir Lenkijos santykių. Bet asmeninės lenkų ir lietuvių tarpusavio
vedybos labiau suartino abi šalis. 1515 m. Vienos kongrese Jogailaičiai atsisakė savo teisių į Vengriją ir Čekiją,
buvo nutarta, kad Habsburgai (Maksimiljanas I) gavo teisę po dabartinio Jogailaičių valdovo mirties gauti
Čekijos ir Vengrijos sostą. 1526 m. Makačo mūšyje su turkais žuvo Jogailaitis Čekijos-Vengrijos karalius
Liudvikas. Po to Čekija ir Vengrija atiteko Habsburgams, LDK ir Lenkija „paleido“ Čekiją-Vengriją., nes grėsė
karas su Rusija ir Čekovengrija. Didelis Habsburgų autoritetas kaip Šventosios Romos imperatorių. Kultūrinio
gyvenimo integracija leidžia įžvelgti bendrą šių kraštų (Lenkijos LDK) lengvą paveldą. Bona Sforca ėmė
sugrąžinti karaliui bajorų užimtas žemes, tuo skatino centralizaciją. Santykiai su Lenkija lėmė Lietuvos
europinės politikos praradimą. Nebevykdavo XVI a. Lietuvos delegacijos į Europą, lenkų užsienio politika
užgožė LDK. Lietuvai teko tik Maskvos ir totorių problemos. Kita vertus ši sąjunga padėjo Lietuvai atsilaikyti
prieš kylančią Maskvos valstybę.
Santykiai su Maskvos kunigaikštyste: 1492 m., anot Z.Ivinsko, yra Maskvos puolimo pradžia, jos stiprėjimas.
Maskva ėmė stiprėti nuo XIV a. vidurio. Konfliktas dėl Tverės Algirdo laikais buvo pralaimėtas. Lietuva priėjo
savo plėtimosi ribas-Maskvą ir Vytauto laikais. 1408 m. paliaubomis baigėsi Vytauto ir Maskvos konfliktas.
LDK išsaugojo savo rytines sienas, bet ideologiškai laimėjo Maskva. Vytautui nepavyko prastumti savo
kandidato metropolitu Rusios žemėse. 1453 m. turkai užėmė Konstantinopolį, žlugo Bizantija. Maskva jau pati
perėmė stačiatikybės centro vaidmenį. XV a. pab. Atsirado teorija esą Maskva-trečioji Roma. Ivanas III vedė
Bizantijos imperatoriaus dukterį Sofiją, tai esą leido Maskvai tapti Bizantijos tradicijos tęsėja. 1485 m. Ivanas
III save tituluoja visos Rusios valdovu. 1449 m. paskutinįkart pasidalintos Rusios ir LDK įtakos sferos. Rytų
politika buvo apleista Kazimiero laikais, bet tai Lietuvai nelabai ką keitė. 1492 m. prasidėjo Rusios ekspansija.
Ivanas III pasinaudojo po valdovo mirties kilusiu sąmyšiu LDK-Lenkijoje. Maskva laikė save Kijevo Rusios
valdovais. Karas su Maskva buvo visai nesėkmingas, Lietuva prarado daug pasienio kunigaikštysčių. 1494 m.
LDK pasiūlė taikos sutartį. Ji buvo sutvirtinta Aleksandro ir Elenos sutartimi. Tai Ivanui III padėjo dar labiau
kištis į LDK vidaus politiką. 1439 m. Florencijoje buvo sudaryta katalikų ir stačiatikių unija. Lietuvoje tokia
unija buvo irgi sudaryta, bet jos stačiatikiai nepripažino, nes katalikai primetė savo poziciją kategoriškai.
Katalikai reikalavo rebaptiracijos stačiatikiams (pakartotinis krikštas). Visgi stačiatikiai bajorai integravosi į
LDK neblogai. 1499 m. Ivanas III atnaujino puolimą. 1503 m. Maskva paėmė ¼ LDK teritorijos – Černygalos,
Staradukos žemes. Totoriai puldinėjo Lietuvą, bet nekeitė sienų. Jie niokojo žemes LDK. XVI a. pradėta statyti
siena gynybai nuo totorių. 1506 m. prie Klecko totoriai gavo į skudurus. Tai liudijo LDK kariuomenės
reorganizaciją, atsirado nuolatinė Etmono pareigybė. Daugėjo algininkų-samdytos kariuomenės. Tai suteikė
greitos mobilizacijos galimybę. Pradėta pasienio pilių statyba LDK rytuose. 1514 m. Oršos mūšis. Lietuviai
įveikė maskvėnus su kelis kartus gausesniu daliniu. Rusų belaisviai buvo vežiojamis po V.Europą, kad parodyti
savo pergalę. Bet šis mūšis neturėjo didelės reikšmės karo eigai. 1533 m. mirė Vasilijus III ir Lietuva perėmė
iniciatyvą. 1537 m. buvo sudaryta taika. 1558 m. prasidėjo Livonijos karas, Lietuvai nenaudingas. Nuolatinis
karas su Maskva vedė į LDK ir Lenkijos suartėjimą. Lenkija daug padėjo LDK karuose. Tik kartu su Lenkija
Lietuva galėjo laimėt prieš Rusiją.
LDK Teisė: Seniausi Lietuvos rašytinių šaltiniai teisės paminklų-žemės privilegijos, sričių privilegijos,
Kazimiero teisynas 1468 m. – pirmasis bandymas šiek tiek modifikuoti Lietuvos teisę, Lietuvos statutai. XIV a.
pab. Lietuvoje rašytinė teisė ima keisti žodinę paprotinę, šis perėjimas buvo labai ilgas. Paprotinės teisės
principas-paprotys turi galią, nes jis yra senas, jam reikia paklusti. Kitas jos bruožas-simboliškumas, nesant
rašytinio pasižadėjimo naudoti simboliai. Stengtasi kiekvienam samdiniui parinkti liudininkų, kuo jaunesnių.
Pagrindiniai simboliai-rankų susikirtimai, lažybos iš aukso-kepurės. Jie išliko ir vėlesnėje fazėje. Teismuose
ilgainiui pradėjo įsivyrauti konkretūs raštiški teisiniai nutarimai. Lietuvos statutai-reikšmingiausias LDK teisės
paminklas. Privilegijos bajorams, sričių privilegijos, įvairūs kunigaikščio nuostatai, pvz. trečdalio nuostatas-
ilgainiui bajoras gavo teisę parduoti dalį-trečdalį savo turto be giminės leidimo. Lietuva vėliausiai iš regiono
modifikavo savo teisę, XVI a. II pusėje, bet tai turėjo ir teigiamų pasekmių, nes sugebėta pasinaudoti ir kitų
patyrimu ir todėl Lietuvos statutų formuluotės kur kas ištaigesnės ir tikslesnės. Vėliau jais rėmėsi kitos regiono
šalys. Pirmąjį statutą suformulavo A.Goštautas, Vilniaus vaivada 1529 m. Čia dirbo ir Mykolas Lietuvis.
A.Goštautas turėjo vieną žymiausių to meto kabinetų, vertingi meno dirbiniai. Pirmoji statuto redakcija 1522 m.
Tai susiję su 1520 m. Žygimanto Augusto gimimu, šeima norėjo jį iškart paskelbti įpėdiniu, dar tėvui esant
gyvam. 1524 m. statutas neįsigaliojo, įsigaliojo 1529 m. LDK seime, pritariant valdovui. Jame buvo 13 skyrių,
243 straipsnių, didžiausias dėmesys-ponų teisėms. Už įkeistus kunigaikščio dvarus nebuvo privaloma karinė
1
tarnyba. 1566 m. priimtas antrasis Lietuvos statutas, bet jau po metų pradėti jo taisymai svarstyti. 1588 m. III
Lietuvos statutas. Sukūrė L.Sapiega. 14 skyrių, 487 straipsniai. Jis įtvirtino bajorų valdžią valstybėje. Įteisinta
reformacija. Smulkiai reglamentavo visus vidaus gyvenimo aspektus, buvo net kelių taisyklės. Priimtas statutas
rusėnų kalba. Išspausdintas Vilniaus Mamoničių spaustuvėje. Jis galiojo iki pat padalijimų. Statuto kalba-jie
parašyti kalba, dėl kurios vadinimo nesutariama, vadinta rusų kalba, bet buvo dvi rusėnų kalbos-LDK ir
Maskvos. Z.Pallo pasiūlė lietuvių-rusų kalbos terminą. Kitas pasiūlė senovės baltarusų kalbos pavadinimą. Bet
ir jis ne visai tiko. Todėl Gudavičius vartoja gudų kalbos terminą, bet ir šis terminas netiko, nes jis senovės
Lietuvoje reiškė užsienietį. Lietuvos kalbininkai suformulavo LDK slavų kanceliarinės kalbos terminą, bet ir jis
netiko. Galiausiai nutarta šią kalbą vadinti rusėnų kalba. Iki XV a. vidurio Lietuvos valdantysis elitas kalbėjo
lietuvių kalba. Kazimieras Jogailaitis buvo paskutinis valdovas, kalbėjęs lietuviškai. LDK bajorai jautėsi LDK
piliečiais, nesvarbu, kuria kalba kalbėjo. Greičiausiai tuometiniame seime vyravo mišri, iš daug kalbų
sumaišyta, kalba.
Lietuvos raštija: Pagrindinis raštijos šaltinis – Didžiojo kunigaikščio kanceliarija. Vytauto kanceliarijoje buvo
ne tik dokumentai rašomi, bet ir sukurtas pirmasis kūrinys-Didžiųjų kunigaikščių metraštis. Žymiausias
tuometinis rašytojas-M.Lietuvis. Tuometinė kultūra0raštinės kultūra. Pirmoji knyga-Vilniaus kanauninko 1499
m. Dancige išleista „Agenda“ (darytini darbai). Tai buvo pagalbinė knyga kunigams su bažnytinių agendų
tekstais. Žymiai svarbesnis buvo poleminė raštijos atsiradimas-M.Lietuvio traktatas apie totorių, lietuvių ir
maskvėnų papročius. Kritikuota tuometinė visuomenė. Autoriaus tikras vardas Vaclavas Mikalojaitis. Jis
pasisakė prieš ponų viešpatavimą. Apie 1550 m. buvo parašyta knyga, dedikuota Žygimantui Augustui.
Išspausdinat buvo tik 1615 m. Bazilyje. Turinyje akcentuojama lietuvių kilmės iš rusėnų teorija, naudota galiai
demonstruot, esą galia nusmuko dėl blogo valdymo. Anot jo, valstybę turi valdyti stiprus valdovas, galintis
suderinti valstybės interesus. Lietuvių kalbą siūlo keisti „gimtąja“ lotynų kalba. M.Lietuvio įsivaizduojama
visuomenė-valdovo valdoma, lygių bajorų visuomenė, kurią išlaiko jiems dirbantys, bet asmeninę laisvę
turintys žemdirbiai. J.Visnicietis, „Prūsų karas“, aprašomas žalgirio mūšis. A.Rotundas „Lietuvos istorijos
santraukos“, jose dėstė lotynų kalbos privalumus. A.Rotundas, „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“. Šis kūrinys
atsirado kaip atsakymas į lenko knygą Liublino unijos išvakarėse. Čia teigta, kad blogybės ateina iš Lenkijos, o
ne atvirkščiai. M.Radvila Juodojo aplinkoje leista. 1564 m. pagrindinė mintis-Lietuvoje egzistuojanti santvarka
su paveldimu monarchu ir ponų taryba yra geriau už lenkišką elekcinę monarchija. Čia atsispindi N.Makiavelio
idėjos. Dvaro poezija – Radvilų kūryba. Mokslinė raštija-Aleksandro dvare dirbęs A.Brudzevo išleido
astronominį traktatą. Prisidėjo prie astrologijos paplitimo Lietuvoje, medicinos traktatai. Raštija lietuvių kalba:
pirmieji lietuviški tekstai XVI a. pradžia, bažnytinių tekstų paraštėse. Vienodiška lietuvių raštų kultūra. 1547 m.
„Katekizmas“ M.Mažvydo. Jį sudarė kelių autorių versti ir originalūs tekstai, elementorius. Lietuvių kalba
religiniai tekstai, o visi kiti lotyniškai, lenkiškai.
Romėniška Lietuvių kilmės teorija: Pirmą kartą tokią teoriją bandė suformuluoti J.Dlugošas. Tuo metu tokios
teorijos buvo populiarios. Lietuvos metraščiuose jau buvo pilnai tokia teorija suformuluota. Stulpų, Meškos,
Kentauro ir Rožės giminės atvyko į Lietuvą su Palemonu, anot šios teorijos. Ši teorija suteikė Lietuvos istorijai
garbingą pradžią, kilmę. Ji taip pat didikams suteikė ideologinį valdžios pagrindimą. Goštautai ir Gediminaičiai
kilę iš stulpų giminės. Ši knyga yra daugiau legenda, ideologinis didikų valdžios pagrindimas. Kilmės teorijos
gimdavo savaime, intelektualų tarpe. Tai naujų šalių siekis būti lygiateisėmis, todėl kildino save iš antikos.
Tokios teorijos buvo labai populiarios.