1.8. – 1.16.

LIETUVOS DIDŽIOSIOS
KUNIGAIKŠTYSTĖS VISUOMENĖS
FORMAVIMASIS (IKI XV A. PAB.)
Lietuvos valstybės formavimasis XIII a.

• Pagrindinė prielaida Lietuvos valstybės

susiformavimui XIII a. – tai I-ojo tūkstantmečio
antrojoje pusėje susidariusios genčių sąjungos.
Sutarties, sudarytos 1219 m. su Haličo-
Voluinės kunigaikščiais, pasirašyme dalyvavo
21 kunigaikštis, o penki iš jų – vyresnieji (tarp
jų ir Mindaugas). Lietuvos valstybė susikūrė
apie 1240m.
 Lietuvos valstybės formavimosi
Vidinės priežastys:
1. Susiformavo visos pagrindinės lietuvių žemės,
kurios jungėsi į konfederacijas;
2. Didėjo turtinė nelygybė (iškilo kunigaikščiai)
3. Ekonominis gyvenimas vienijo gentis (amatai,
prekyba)
Išorinės priežastys:
1. Vikingų (VIII-XI), Kijevo Rusios (IX-XII), kryžiuočių
ir kalavijuočių, mongolų totorių (nuo XIVa)
puldinėjimai arba grėsmė.
Lietuvos valstybingumo laikotarpiai:
• LDK (1236-1253)
• Lietuvos karalystė (1253-1263)
• LDK dinastinės unijos su Lenkija (1263-1569)
• ATR (1569-1795)
• Lietuva carinės Rusijos sudėtyje (1795-1915)
• Vokietijos okupacija per pirmąjį pasaulinį karą
(1915-1918)
• Lietuvos respublika (1918-1940)
• SSRS okupacija (1940-1941)
• Nacistinė okupacija (1941-1944)
• SSRS reokupacija (1944-1990)
• Lietuvos Respublika (1990 kovo 11d)
 Ordino atsikraustymas į baltų žemes
• Nepasisekus kryžiaus žygiams į Artimuosius Rytus,
kryžininkai nusitaikė į pagonišką Pabaltijį. 1202m. į
Latvijos teritoriją atsikėlė Kalavijuočių ordinas. Kraštą
pavadino Livonija.
• 1226m. į prūsų žemes atsikraustė kryžiuočių (Vokiečių
arba Teutonų) ordinas.
• Po Saulės mūšio 1237m. kalavijuočių ordinas
prisijungė prie kryžiuočių ir tapo Livonijos ordinu.
• Vieni skleidė tikėjimą, kiti siekė įsigyti žemių, turtų ar
ieškojo nuotykių. Lietuva, po ilgų metų kariavimo,
galiausiai turėjo priimti krikščionybę, ją pripažino kitos
Europos valstybės.
 Mūšiai su vokiečių ordinais
• 1236m. Saulės mūšis su kalavijuočiais. Vadovavo
Vykintas. Ordinas buvo sumuštas, žuvo
magistras.
• 1260m. Durbės mūšis su Vokiečių ordinu.
Vadovavo Treniota. Ordinas mūšį pralaimėjo,
neteko tūkstančių karių, sukilo Ordino pavergtos
gentys (didysis prūsų sukilimas)
• 1410m. Žalgirio mūšis su kryžiuočiais. Vadovavo
Vytautas. Sąjungininkai laimėjo. Pasirašyta
Torūnės taika.
 MINDAUGAS
• Lietuvos didysis kunigaikštis(1236-1253), pirmasis
Lietuvos karalius (1253 –1263 m.).
• Jis žiaurumu ir klasta pajėgė galutinai suvienyti Lietuvos
žemes ir taip suformuoti naują valstybę. Jam priėmus
krikštą, Lietuva tapo karalyste, kurią pripažino kitų
valstybių valdovai. Taigi, jam pavyko atremti kryžiuočių
puolimus bei padėti valstybės pamatus.
• Mindaugas bandė gelbėti padėtį siekdamas susitarti su
Livonijos ordinu. Ordinas jam pasiūlė krikštytis ir
karūnuotis, mainais suteikdamas karinę ir diplomatinę
pagalbą. Mindaugas sutiko su sąlygomis ir 1251m. su
šeima apsikrikštijo, o 1253m. buvo karūnuotas ir
paskelbtas karaliumi.
 Mindaugo valdymo reikšmė

• Lietuva tapo krikščioniška šalimi, lygiaverte

visoms kaimynėms, trumpam užsitikrino
saugumą. Tačiau Mindaugo krikštas neturėjo
tęstinumo (nebuvo paveldimas), kas
neužbaigė kovų su ordinu.
• Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra
Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.
 GEDIMINAS (1316–1341)
Vidaus politika:
• Siekė stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią,
centralizuoti ir stiprinti valstybę.
• Buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia,
sustiprėjo valdymo sistema.
• Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart
paminėtas 1323 m.
• Ekonominėje politikoje siekė stiprinti
žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą.
• Daug prisidėjo stiprinant Lietuvos kariuomenę.
Užsienio politika:
• kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija
• LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su
stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.
• Plėsti ryšiai su Ryga ir Baltijos pajūrio miestais,
suinteresuotais prekiauti su Lietuva.
• Rašyti laiškai. Tikslai:
1) Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad
kryžiuočiai ne krikščionybės platintojai, o
užkariautojai;
2) Pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir
žemdirbių.
 Gedimino valdymo reikšmė
• Gediminas žadėjo krikštytis, tačiau kai pas jį
atvyko popiežiaus pasiuntiniai, jis atsisakė. Iš
vienos pusės, Gediminas galėjo tiktai
manipuliuoti krikšto klausimu, o iš kitos,
suprasdamas krikšto būtinumą, bijojo galimos
Ordino invazijos ir jo įtakos sustiprėjimo.
• Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė
Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso
Ordos veržimąsi į Vakarus, labai išsiplėtė
Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK.
 ALGIRDAS (1345 – 1377m.)
• 1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino
sūnūs – Algirdas ir Kęstutis.
Užsienio politika:
• Prie Mėlynųjų vandenų sumušta mongolų –
totorių kariuomenė. (pirma jų nesėkmė Rytų
Europoje)
• Užimta rytinių žemių dalis.
• Trys žygiai į Maskvą.
 Algirdo valdymo reikšmė
• Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo
nukariavimų sudarė 1/10 LDK teritorijos –
9/10 buvo slaviškos žemės.
• Lietuvos valdovai rusų žemėse vykdė itin
tolerantišką politiką, todėl rusų feodalai
Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė.
• Galima drąsiai teigti, kad tokiu būdu Algirdas
nuo mongolų – totorių jungo išgelbėjo daugelį
rusų žemių.
 KĘSTUTIS (1381-1382m.)
• Kęstutis, „atsakingas“ už Vakarų politiką, kovojo su
kryžiuočiais. Jo rūpesčiu krašto gynybai buvo naudojama
naujausia technika. Jo taurų būdą, kovos meną pabrėžė
net priešiškos Ordino kronikos. Ordinas į Lietuvos
kunigaikščius pradėjo žiūrėti kaip į normalius, civilizuotus
žmones, o ne kaip į naikintinus laukinius.
• Kęstutis taip pat kaip ir Vytenis, Gediminas manipuliavo
krikšto klausimu. Jis pasiskelbė pasiruošęs krikštytis,
tačiau kai į Vilnių atvyko Prahos arkivyskupas, Kęstutis
atsisakė krikštytis, kol Ordinas negrąžins viso Baltijos
pajūrio tarp Priegliaus Vakaruose ir Dauguvos Šiaurėje. Jis
pareiškė, kad tai yra natūrali Lietuvos vakarinė siena.
Ordiną jis siūlė iškelti į stepes kovai su Aukso Orda. Čia pat
Algirdas pareiškė, kad Rusia turi priklausyti Lietuvai ir
atmetė bet kokias Ordino pretenzijas. Suprantama, tokie
reikalavimai kryžiuočiams buvo nepriimtini.
 VYTAUTAS (1392-1430)
• Stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras,
nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes.
• Vakaruose kovojo su Ordinu, Rytuose plėtė
ekspansiją į slavų žemes.
• Vykdė Lietuvos katalikizaciją.
• Per palyginti trumpą laiką (iki 1395 m.) Vytautui
pavyko panaikinti kunigaikštijas, jų kunigaikščiams
tepaliekant valdyti mažas, nereikšmingas sritis.
• Vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė
bajorų karo tarnyba.
• Bajorams jis dovanodavo valstybės žemių ir žmonių,
ištisus valsčius.
• Siekė iškelti bajorų luomą. Deja, valstybės žemių
dalijimas buvo didelė klaida, nes tokiu būdu didysis
kunigaikštis darėsi vis labiau ir labiau priklausomas
nuo bajorų.
• Rytuose Vytautas stengėsi užgrobti kuo daugiau rusų
žemių, tuo stiprindamas Lietuvą.
• Vorkslos mūšis prieš Aukso Ordą– triuškinantis
pralaimėjimas.
• Sudaromos taikos sutartys su rytais.
• Vadovavo LDK kariuomenei Žalgirio mūšyje. Pergalė
užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų
kraštus, Lietuva susigrąžino Žemaitiją, Ordinas liko
Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos
politiką.
 JOGAILA (1377-1392)
Užsienio politika:
• Ieškodamas išeities, su Vokiečių Ordinu sudarė 10
metų paliaubas.
• Slapta pasirašė sutartį su kryžiuočiais. Žemaitija,
Trakų ir Gardino žemės, buvusios Kęstučio žinioje,
atsidūrė Ordino užpuolimo ir pasalų pavojuje.
• Palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais.
• 1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai.
Jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su
Vakarais, o tam trukdė Ordinas. Jogaila žadėjo su
Ordinu sudaryti taiką. Taip 1382 m. birželio mėnesį
Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą.
• Sudarė sutartį, kuria Ordinas pasižadėjo neremti
Kęstučio ir jo sūnų.
 Krėvos sutartis (1385m.)
Priežastys:
• Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima
efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais.
• Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau plėsti
ekspansiją šia kryptimi.
• Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą,
įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir
Voluinėje).
• Lietuvą reikėjo krikštyti, kad ordinas netektų
dingsties puldinėti. Unija su lenkais buvo
problemos sprendimas.
• Ekonominiai abiejų šalių interesai, prekyba,
pirkliai.
Unijos sąlygos:
• Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos
karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščiui
200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių
sulaužymą.
• Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.
• LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir
padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos.
• Lietuva ir jai priklausančios slavų žemės
prijungiamos prie Lenkijos.
Unijos pasekmės / reikšmė:
• Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam,
socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.
• Spartino LDK feodalizaciją.
• Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militarines jėgas
prieš kryžiuočius ir totorius.
• Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų
laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos
pagrindu kurti naujų sąjungų projektus.
• Nulėmė tolesnę Lietuvos istoriją.
 Krikšto reikšmė (1387m.)
Politinė:
• Vokiečių ordinas neturėjo dingsties puldinėti;
• Lietuvą pripažino Europos valstybės, užsimezgė ryšiai.
Kultūrinė:
• Ėmė plisti Vakarų Europos kultūra, baigėsi kultūrinė
izoliacija;
• Atsirado bažnytinis menas;
• Kuriamos mokyklos (pirmoji 1397m.)
• Rašomos ir perrašinėjamos knygos.
Socialinė:
• Atsirado dvasininkų sluoksnis;
• Formavosi bajorų ir miestiečių luomas.
Jogailos privilegijos krikšto proga (1387)
• Vilniaus vyskupui – pagrindinis krikščionybės
įvedimo dokumentas. Privilegija reiškė bažnytinės
žemėvaldos steigimą. Valstybė atsisakė tose
žemėse esančių pajamų iš valstiečių, bet kokių
teisių į bažnytinės žemės gyventojus. Teismas ir
administracija čia atiteko vyskupui kaip
kunigaikščiui.
• Vilniaus miestiečiams. Vilnius gavo Vokiečių arba
Magdeburgo teises – savivaldą, atskirą nuo bajorų
teismą. Tačiau vilniečiai nebuvo atleisti nuo
rinkliavų, mokesčių, karo tarnybos.
• Apsikrikštijusiems bajorams. Bajorų valdomas
turtas, žemė tapo jų nuosavybe. Valstiečių
teisės nebuvo pripažintos. Privilegija spartino
bajorų nutautėjimą, didino religinius,
politinius ir socialinius prieštaravimus tarp LDK
rytinių ir lietuvių etninių žemių – privilegija
buvo taikoma tik bajorams katalikams. Taip
pat susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia,
nes, dovanojęs bajorams žemes, jis tapo
ekonimiškai ir finansiškai nuo jų priklausomas
 Lietuvos savarankiškumo klausimas
dinastinėje unijoje su Lenkija
• 1385m, pasirašius Krėvos uniją, LDK ir Lenkiją siejo
personalinės unijos ryšiai. Krėvos aktas yra
vertinamas ne kaip unija, o kaip dinastinės sąjungos
sutartis, kuria buvo užmegzti nauji tarpvalstybiniai
santykiai tarp Lenkijos ir LDK. Nors Jogaila
įsipareigojo prišlieti LDK žemes prie Lenkijos, tai liko
tik pažadu. Lenkijos ir Lietuvos unija buvo sudaryta
dėl išorinių priežasčių. Dvi skirtingos valstybės
negalėjo gyventi bendrai. Ir po unijos jos gyveno
atskirai. Lietuvos bajorai Krėvos aktą suprato kaip
dviejų lygių valstybių sąjungą, sudarytą kariniais
tikslais. Jie nesutiko panaikinti savo valstybės ir būti
svetimųjų valdomi.
 Įvykiai, įrodantis Lietuvos
(ne)savarankiškumą:
• Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos, tačiau lenkų feodalai
įgijo teisinį pagrindą laikyti Lietuvą Lenkijos dalimi.
• Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, LDK nebeliko
valstybingumą įkūnijančios didžiojo kunigaikščio
institucijos.
• Lietuva ir po unijos, Lenkijai laikantis taikos ir neutralumo,
viena kariavo su kryžiuočiais ir sudarinėjo su jais taikos
sutarti;
• 1401m. Vilniaus ir Radomo sutartimi patvirtintas laikinas
LDK savarankiškumas; Vytautas pripažintas LDK didžiuoju
kunigaikščiu iki gyvos galvos;
• 1413m. Horodlės sutartimi patvirtinta, kad ir po Vytauto
mirties LDK liks atskira valstybė, jos didįjį kunigaikštį ponai
rinks pritariant Lenkijos karaliui ir ponams.
 Lietuvos luominė visuomenė
1447m. Kazimiero privilegija. Prasidėjo baudžiava
• Didysis kunigaikštis įsipareigojo nespręsti LDK reikalų
be Ponų tarybos pritarimo.
• Neimti sau jokių mokesčių iš bajorų valdomų
valstiečių. Visus mokesčius ir duoklę šie turės mokėti
tik bajorams.
• Nepriimti į karaliaus dvarus valstiečių, kurie gyvena
bajorų žemėse.
• Valstiečius teis ne kunigaikščio, bet bajorų teismas.
• Atleisti visus bajorų valstiečius nuo duoklės ir
tarnybos didžiajam kunigaikščiui.
1492m. Aleksandro privilegija
• Didysis kunigaikštis įsipareigojo su Ponų taryba
derinti užsienio politiką, pareigūnų skyrimą,
valstybės pajamų naudojimą ir negalėjo keisti
bendrai priimtų nutarimų.
• Ponų taryba, anksčiau buvusi patariamoji
institucija, įgijo valstybėje lemiamą balsą –
buvo pripažinta valstybės valdymo ir teismo
vykdomuoju organu.
• BAJORAI. Sparčiausiai formavosi bajorų luomas. Valdovų
privilegijos ir Lietuvos statutai išplėtė ekonomines,
socialines, teisines ir politines bajorų teises ir privilegijas,
garantavo luominį imunitetą. Jie nemokėjo mokesčių, turėjo
savo teismus, asmens neliečiamybės teisę. Vienintelė
prievolė – karo tarnyba. Reikšmingiausios bajorų luomui
buvo Kazimiero ir Aleksandro privilegijos.
• DVASININKAI katalikai. Turėjo dideles imuniteto teises,
galėjo prisidėti prie valstybės valdymo, buvo atleisti nuo
mokesčių. Dvasininkų teisės, priešingai negu bajorų luomo,
nebuvo paveldimos.
• MIESTIEČIAI. Miestiečių luomo nariais buvo laikomi
Magdeburgo teisę gavusių miestų bendruomenių nariai.
Tačiau jie privilegijų neturėjo.
• VALSTIEČIAI. Neprivilegijuotas luomas. Neturėjo jokių
privilegijų, tik prievoles. Valstiečių luomas susiformavo po
Valakų reformos, kuomet laisvųjų valstiečių žemės buvo
paverstos skirtiniais sklypais, o patys valstiečiai paversti
asmeniškai nelaisvais baudžiauninkais.
 Etninė ir religinė visuomenė LDK
LDK tautinė sudėtis:
a) Lietuviai;
b) Mišrios teritorijos, kuriose lietuviai nesudarė
daugumos;
c) Rytų slavai – dabartiniai ukrainiečiai, rusai,
baltarusiai;
d) Klajokliai totoriai;
e) Gausias LDK gyventojų grupes sudarė žydai,
vokiečiai, karaimai, lenkai.
• Krikštą priėmusios Lietuvos valdovai išsaugojo
pagonišką tradiciją toleruoti kito tikėjimo
žmones. Už religinius įsitikinimus nebuvo
persekiota. Įvairių tautybių žmonės laisvai
išpažino savo religiją: stačiatikybę, katalikybę ir
t.t.
• 1387m. Vytautas suteikė privilegiją žydams,
kurie tapo laisvi ir pavaldūs tik didžiajam
kunigaikščiui.
• Tačiau svarbiausius valstybės postus užėmė
katalikai bajorai.
• Kad šalyje nekiltų nesutarimų, buvo sulygintos
katalikų ir stačiatikių teisės.
• Daugiatautės LDK visuomenės gyventojai kalbėjo
įvairiomis kalbomis. Lietuvių kalba buvo tik
šnekamoji, nes dėl vėlyvo krikšto visuomenė
pavėluotai suvokė rašto savąja kalba,
reikalingumą.
• Valstybės valdyme buvo vartota kanceliarinė gudų
kalba, kuri XV a. tapo oficialia Lietuvos raštinės
kalba. Ja rašyti svarbiausi Lietuvos istorijos
dokumentai: metraščiai, archyvai, statutai.
• Kitiems raštams vartota lotynų, vokiečių kalbos.
• Per lenkų dvarą ir dvasininkus plito ir lenkų kalba,
kuri ilgainiui tapo valstybės administracijos ir
bajorų šnekamoji kalba.