Tai tik patariamojo tipo informacija, galite rasti ir kitos, Jus ir vaikus dominančios informacijos

apie minėtą gyvenimo dešimtmetį.

I gyvenimo dešimtmetis:
1350 m. Vytautas Didysis gimė Senuosiuose Trakuose, Kunigaikščiui Kęstučiui ir Birutei Kęstutienei.
Vytauto broliai
 Tautvilas (žuvo 1390 m.)
 Žygimantas (1365–1440 m.)
Seserys
 Miklausė Marija (1375 m. ištekėjo į Tverę)
 Ona Danutė (ištekėjo į Mozūriją)
 Rimgailė Elzbieta (1390 m. ištekėjo už Mozūrų kunigaikščio Henriko, o 1419 m. už Moldavijos
kunigaikščio Aleksandro I Gerojo, mirė ne savo mirtimi 1433 m.)
Nuo 1345 m. Vytauto tėvas Kęstutis pagal išankstinį susitarimą su Algirdu užėmė Vilnių, kuriame soste
rezidavo Jaunutis ir pakvietė Algirdą užimti didžiojo kunigaikščio sostą. Kaip LDK submonarchas (Trakų
ir Žemaičių kunigaikštis) Kęstutis iš pradžių rezidavo Senuosiuose Trakuose, todėl galimai Vytauto
vaikystė buvo praleidžiama ten.
II gyvenimo dešimtmetis:
Vytauto paauglystė, galimai mokomasi karo įgūdžių, treniruojamasi būti kunigaikščiu, formuojasi jo
asmenybė, kad kada nors bus valdovu sunku pasakyti, nes pamažu tampa aišku, kad kunigaikštis Algirdas
po mirties sostą perleis sūnui Jogailai. Kaip ir vaikystėje, taip ir antrame gyvenimo dešimtmetyje Vytauto
tėvas Kęstutis intensyviai kovoja su šalį puolančiais kryžiuočiais, dėdė Algirdas plečia įtaką Rytuose,
pažymėtina, kad pirmą kartą bando užimti Maskvą, 1362 m. sumuša totorius. Svarbu atkreipti dėmesį,
kad Vytautas šiuo laiku yra pagonis, todėl ir auklėjamas galimai pagoniška dvasia.
III gyvenimo dešimtmetis
Po 1370 m. susituokė su Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserimi Ona (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d.
Trakuose), Sofijos Vytautaitės, vienturtės Vytauto dukters, motina. Po didžiojo kunigaikščio Algirdo
mirties Lietuvos valdovu tapo jo sūnus Jogaila, kurį, laikydamasis susitarimo su Algirdu, parėmė Algirdo
brolis Trakų kunigaikštis Kęstutis.
IV gyvenimo dešimtmetis
 1381 m. tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo karas. Viena iš karo priežasčių buvo
Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. pradėtos derybos ir sudaryta Dovydiškių sutartis. Kęstutis
1381 m. užėmė Vilnių, suėmė Jogailą ir pats pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymas
truko neilgai. 1382 m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu
Kaributu, Jogailos šalininkai užėmė Vilnių. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su
Jogailos kariuomene prie Trakų, šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą.
Po savaitės Kęstutis mirė įkalintas Krėvos pilyje.
 1382 m. Vytautas iš Krėvos pabėgo pas Mazovijos kunigaikštį Janušą, o iš ten, jo padedamas, pasiekė
Prūsiją. Vytautas siekė užsitikrinti Ordino pagalbą, kuris derėjosi ir su Jogaila. Jogaila ir Ordinas
Dubysos sutartimi susitarė, kad Jogaila apsikrikštys, taps Ordino sąjungininku ir atiduos Ordinui
Žemaitiją iki Dubysos. Jau kitais metais jų santykiai pašlijo, Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos
sutarties. 1383 m. vasarą karas tarp Jogailos ir Ordino atsinaujino, Ordinas ėmė remti pas juos
perbėgusį Vytautą. Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai
atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje apsikrikštijo
 kaip Vygandas (Wigand). Ordino paramą jis užsitikrino ir 1384 m. Karaliaučiaus sutartimi, kuria taip
pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją iki Nevėžio už tai, kad Ordinas jį pripažintų Lietuvos
didžiuoju kunigaikščiu. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė, sudegino kelias jam patikėtas
Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą. Jis pasiekė susitarimą su Jogaila ir atgavęs dalį savo tėvonijos (be
Trakų) su centru Gardine, o vėliau ir Lucką. Vytautas taip pat priėmė stačiatikišką krikštą.
 1385 m. Jogaila sudarė Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią vedė Lenkijos karalienę Jadvygą ir tapo
Lenkijos karaliumi Vladislovu II Jogaila. Sudarant sutartį dalyvavo ir Vytautas, kuris 1386 m. vasario
15 d. buvo pakrikštytas jau kaip Aleksandras.1387 m. kartu su Jogaila dalyvavo Lietuvos krikštijime.
 1386 m., tapęs Lenkijos karaliumi ir persikėlęs į Lenkiją, Jogaila pasiliko Lietuvos didžiojo
kunigaikščio titulą ir neatsisakė savo teisių į tėvoniją. Savo vietininku Lietuvoje Jogaila paliko brolį
Skirgailą, kuris aštriai konfliktavo su Vytautu. Šis konfliktas 1389 m. pabaigoje peraugo į atvirą karą.
Vytautas surinko savo sąjungininkus Gardine, iš kur buvo suplanuota užimti Vilnių. Sąmokslininkų
planas nepavyko, nes, nors Skirgaila ir buvo išvykęs malšinti sukilimo Polocke, tačiau Vilniuje likęs
kunigaikštis Kaributas privertė sąmokslininkus pasiduoti.
 Vidaus politikoje Vytautas taip pat buvo labai aktyvus. 1388–1389 m. Vytautas išleido keletą
privilegijų Bresto, Gardino, Trakų ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenėms. Privilegija, kuri
didžiąja dalimi orientavosi į Kališo statutą, reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio
santykius. Tai yra seniausias iki šiol išlikęs žydų gyvenimo Lietuvoje šaltinis. Iš Krymo Vytautas į
Lietuvą perkėlė kelis šimtus karaimų šeimų. Šios judaizmo srovės nariai laikyti narsiais kariais, gerais
amatininkais ir diplomatais. 1388 m. Vytautas jiems išleido privilegiją garantavusią jų teisinį statusą
(religijos laisvę, teisę į savus teismus ir kt.).
V gyvenimo dešimtmetis
 Vytautas 1390 m. pradžioje vėl kreipėsi į Vokiečių ordiną pagalbos. Už Ordino paramą jis vėl
patvirtino savo 1384 m. susitarimą su Ordinu dėl Žemaitijos perleidimo. Gavęs Ordino paramą
Vytautas vėl įsiveržė į Lietuvą. 1391 m. jis ištekino savo vienintelę dukterį Sofiją už Maskvos
didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I (tai vėliau jam leido tapti jo sūnaus Vasilijaus II globėju).
 Iki 1392 m. faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje laimėjo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis
elitas. Lenkijos didikai buvo nepatenkinti tuo, kad naujasis karalius turi nuolat rūpintis Lietuvos
reikalais. Buvo aišku, kad vidaus karas užtruks ir neatneš jokios naudos Lenkijai. 1392 m. Jogaila
nusiuntė Mazovijos kunigaikštį Henriką pas Vytautą su pasiūlymu paskirti jį savo vietininku
Lietuvoje vietoje Skirgailos. Vytautas sutiko ir vėl nutraukė santykius su Ordinu. Jis vėl sudegino
kelias Ordino pilis ir grįžo į Vilnių. 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo visą Kęstučio
tėvoniją, įskaitant Trakus, ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas. Po Vytauto
mirties visos jo žemės ir valdžia turėjo grįžti Jogailai.
 Tuo pačiu metu Vytautui teko gintis ir nuo Vokiečių ordino puolimų (1392–1394 m.). Siekdamas
nutraukti Ordino antpuolius 1398 m. Vytautas sudarė su Ordinu Salyno sutartį. Pagal šią sutartį
Vytautas perleido Ordinui Žemaitiją bei padėjo ją užimti ir numalšinti žemaičių pasipriešinimą.[10]
Vytauto valdžia Lietuvoje tiek sustiprėjo, kad 1398 m. Salyne Lietuvos bajorai ir didikai jį paskelbė
Lietuvos karaliumi.
 Įkvėpti sėkmingos 1398 m. kampanijos Vytautas ir Jogaila gavo popiežiaus Bonifaco IX pritarimą
Kryžiaus žygiui prieš mongolus. Šis politinis žingsnis turėjo parodyti, kad Lietuva pilnai priėmė
krikščionybę ir net tapo tikėjimo gynėja, o Vokiečių Ordinas nebeturi jokio pagrindo puldinėti
Lietuvą. 1399 m. žygyje dalyvavo ir Ordino kariai, tačiau žygis baigėsi visišku pralaimėjimu prie
Vorsklos. Mūšyje žuvo dvylika kunigaikščių, tarp jų du Jogailos broliai, o Vytautas pats vos
išsigelbėjo. Santykiai su Ordinu vėl pašlijo.
 1392 m., tapęs didžiuoju kunigaikščiu pradėjo leisti naujo tipo monetas su Vyčiu ir Gediminaičių
stulpais. Vytauto laikais Lietuvoje pradėti lieti pabūklai, varpai.
 Per keletą žygių prieš totorius (1396–1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki Juodosios jūros.
 Apie 1397 m. įkurta pirmoji mokykla Lietuvoje – Vilniuje.
VI gyvenimo dešimtmetis
 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartimi Vytautui oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo
kunigaikščio titulas bei teisė valdyti LDK, kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalui.
Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos
priklausomybė nuo Lenkijos.
 Vytautas vykdė sėkmingą stabilizacijos ir ekspansijos politiką. Vytauto laikais Lietuvos ekspansija į
Rytus pasiekė kulminaciją – pasiekta didžiausia Lietuvos teritorija istorijoje.
 Racionžo taika 1404 m. Vytautas vėl pripažino Ordinui Žemaitiją, tačiau konfliktas dėl jos ruseno
toliau. 1407 m. Ordino didžiuoju magistru tapus Ulrichui fon Jungingenui Jogaila ir Vytautas ėmė
skleisti Žemaitijoje gandus, kad žemaičiams sukilus prieš Ordiną jiems bus suteikta pagalba ir išties
1409 m. kilus sukilimui jį parėmė.
 Jis įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę. Pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir
teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Krašte plito rašto kultūra, per katalikų tikėjimą Lietuva
atsivėrė Vakarų Europos kultūrai. 1409 m. skyrė lėšų pirmajai žinomai parapinei mokyklai Trakuose.
 Didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo
organu.
 Stiprindamas Lietuvos kariuomenę, kurios branduolį sudarė profesionalūs kariai – bajorai, Vytautas
intensyvino feodalinius santykius. Dalį valstybei atliekamų valstiečių prievolių jis pradėjo perleidinėti
bajorams. Bajorams dalį prievolių atlikinėjantys valstiečiai imti vadinti veldamais.
VII gyvenimo dešimtmetis
 1409 m. Vytautas ir Jogaila pradėjo bendrą karą su Ordinu, kurio kulminacija tapo Žalgirio mūšis
1410 m. Nors Ordinas šiame mūšyje buvo sutriuškintas, jis kurį laiką dar sugebėjo priešintis ir
išsiderėjo priimtinas taikos sąlygas, 1411 m. sudaryta Torūnės taikos sutartimi. Žemaitija buvo
pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos.
 1413 m. Horodlės sutartimi Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir pilnas
savarankiškumas.
 Etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir
naujų miestų užuomazgų.
 Po pirmosios žmonos Onos mirties 1418 m. liepos 31 d. Vytautas norėjo vesti Julijoną, vieno
artimiausių savo sąjungininkų Jono Alšėniškio (Ivano Olšanskio) dukterį. Tačiau Ana buvo
Agripinos, kuri buvo Ivano žmona ir Julijonos motina, sesuo, taigi, Vytautas tapo Julijonos dėde.
Vilniaus vyskupas Piotras Krakovčikas atsisakė atlikti vestuvių ceremoniją dėl šios giminystės ir
pareikalavo, kad jie prašytų popiežiaus pritarimo. Vloclaveko vyskupas Janas Kropidlas (Jan
Kropidło) prieš 1418 m. Kalėdas atliko ceremoniją[1] ir galiausiai Vytautas gavo popiežiaus Martyno
V leidimą tuoktis.
VIII valdymo dešimtmetis
 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos
sutartis, kuria Vokiečių ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.
 Protestuodamas prieš Zigmanto sprendimą Žemaitiją pripažinti Vokiečių Ordinui, 1421 m. Vytautas
priėmė iš husitų Čekijos (Bohemijos) karūną. Šios karūnos jis atsisakė tik tuomet, kai Zigmantas
1423 m. atšaukė savo sprendimą.
 Etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir
naujų miestų užuomazgų.
 Spartus Lietuvos vystymasis leido Vytautui 1429 m. Lucke surengti Europos valdovų kongresą.
1429 m. sausį Lucko pilyje vykusiame Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavime Šventosios
Romos karalius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautą paskelbti Lietuvos karaliumi (Lietuvos
didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje
 susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius
Jogaila, bet vėliau savo sutikimą buvo priverstas atšaukti, spaudžiamas Lenkijos diduomenės.
Zigmantas Liuksemburgietis, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė
išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą.
 Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m.
rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje
suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo
sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo
žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo
Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto
vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus
vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu
Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis ir netikėta Vytauto mirtis nukritus nuo
žirgo ir stipriai pasiligojus. (1430 m. spalio 27 d.).