Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės silpnėjimas po Liublino unijos

XVI a. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei smogė didelė problema – Livonijos karas su

Maskvos kunigaikštyste. Karas sekino Lietuvą, todėl šaliai reikėjo paramos. Sudaryti sąjungą buvo
suinteresuoti Lenkijos bajorai, kurie troško prisijungti Lietuvos žemių. Taip po ilgų derybų 1569 m.
buvo pasirašyta Liublino unija ir įkurta jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė – Abiejų Tautų
Respublika (ATR). Šis įvykis turėjo sėkmingų pasekmių, tačiau neapsiėjo ir be minusų. Abiejų Tautų
Respublika toli gražu nebuvo tobula ir Lietuvos valstybė ėmė silpnėti. Kas nulėmė tokį pokytį?

Vienas ryškiausių neigiamų Liublino unijos padarinių Lietuvai – silpnėjantis

valstybingumas. Daugumos aspektų atžvilgiu, šalies valstybingumas buvo tik apribotas, mat išliko
herbas, valstybės pavadinimas, pilietybė, atskiras iždas, teismai, kariuomenė ir įstatymai. Tačiau
vienas svarbiausių tautinės tapatybės bruožų, kalba, ėmė nykti. Lenkų kalbos ir kultūros
dominavimui, vadinamui polonizacija, plisti padėjo didikų dvarai bei dvasininkija, nes lenkinimas
buvo vykdomas per katalikybę. Lenkų ponai lietuvius laikė neišsimokslinusiais pagonimis. Lenkų
kalbai ir papročiams tapus kilmingu išsilavinimo ženklu, lietuvių bajorai tuoj ėmė tai periminėti. Vis
didesnė Lietuvos bajorų dalis pradėjo jausti ryšį su lenkų kultūra ir pasidavė polonizacijai. Ją skatino
mišrios santuokos, bendri seimai, bendros bajorų privilegijos ir t.t. Aukštesnių sluoksnių atstovai
studijuodavo Lenkijos universitetuose, o lietuvių kultūros propaguotojai laikyti mužikais. Pamažu
lietuvių kultūra ėmė vyrauti tik valstiečių luome, o šalyje ėmė plisti idėja, kad tėvynė yra ne Lietuva,
o Abiejų Tautų Respublika. Nors bajorams buvo suteikta daug kalbos vartosenos laisvių, net smulkūs
bajorai kalbėjo lenkiškai, nes stengėsi pabrėžti savo kilmę, luominę padėtį ir tai, kad jie kalba kitokia
šnekta nei baudžiauninkai. Todėl suprantama, kad teismuose baudžiauninkų ir valstiečių laikyta
lietuvių kalba nebuvo šnekama. Lietuvos teismų knygose, rašytose iki 1795 m. (ATR padalijimo),
lietuvių kalbą aptinkama tik vienoje kitoje valstiečių priesaikoje. Lietuvių kalbos išsižadėjimas tapo
viena pagrindinių šalies silpnėjimo priežasčių.

Verta paminėti, kad po ATR įkūrimo taip pat ėmė silpnėti LDK valdovo galia. Pagal
Liublino uniją, ATR valdovas, kuris buvo Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis, buvo
renkamas bendro abiejų šalių seimo. Valdovo galia ėmė silpnėti po Žygimanto Augusto mirties, kai
buvo nuspręsta, kad ATR valdovu gali tapti bet kuris vietos ar užsienio šalies kilmingasis. 1573 m.
valdovu buvo išrinktas prancūzas Henrikas Valua, kuris sutiko su visomis rinkėjų sąlygomis. Nuo tų
metų jis ir būsimi valdovai su bajorais sudarydavo Pacta conventa – valstybės valdymo sutartį,
kurioje buvo nustatyti valdovo įsipareigojimai ir valdžios apimtis. Su H. Valua sudaryta sutartis –
Henriko artikulai – saugojo ATR santvarką ir bajorų teises. Po šių sutarčių karaliaus valdžia itin
nusilpo. Valdovas neteko teisės leisti įstatymus. Kiek vėliau, be Seimo pritarimo jis negalėjo įsigyti
dvarų, išvykti į užsienį, vesti. Jo svarbiausios teisės buvo skirti valstybės pareigūnus, seniūnijų
valdytojus, vadovauti užsienio politikai ir valstybės finansams (bet net tai vyko kontroliuojant
Seimui), skelbti nurodymus miestams. Valdovas tapo priklausomas nuo bajorų. Kai to meto
Europoje vyravo absoliutizmas, Abiejų Tautų Respublikoje pamažu išsivystė bajorų demokratija –
valstybės valdyme daugiausiai vyravo bajorų luomas. Toks bajorų įsigalėjimas valstybėje skatino jos
silpnėjimą.

Galima teigti, kad po Liublino unijos pasirašymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidūrė
su dideliais pokyčiais. Deja, jie nebuvo šalies naudai. Mano manymu, daugiausiai dėl valstybės
silpnėjimo kalti buvo bajorai. Būtent jie, norėdami pabrėžti savo socialinį statusą, išsižadėjo
gimtosios kalbos. Taip pat dėl jų įtakos valdovo valdžia turėjo vis menkesnę reikšmę šalies valdyme.
Dėl šių priežasčių valstybė silpo.