Machovenko Konspektas

// http://www.konspektai.cjb.
net //
1. Lietuvos valstybės susidarymas

Lietuvoje seniausia teritorinė organizacija buvo kaimo bendruomenė. Jos savivaldos organas buvo
kaimo vyrų susirinkimas ar krivūlė. Krivūlė rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių
nusikaltimus, spręsdavo tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę savo valdovui. Keletas
kaimo bendruomenių sudarė valsčių, kurį valdė turintis pilį bajoras – tijūnas. Jo pilis buvo valsčiaus
administracinis centras. Keletas valsčių jungėsi į žemę arba kunigaikštystę. Kunigaikštystės valdžios
aparatas buvo nesudėtingas: tarnybiniai bajorai, tarnai ir kariai, kurie saugojo kunigaikštį ir jo turtą, rinko
duoklę, administruodavo ir teisdavo priklausančius valstiečius.
Žemės kunigaikščio valdžia skyrėsi nuo genties vado valdžios, nes buvo ne visuomeninio, o politinio
pobūdžio, rėmėsi ne tik autoritetu, bet ir prievarta. Žemės buvo pusiau valstybiniai teritoriniai vienetai. Jų
išsivystymo lygis buvo labai nevienodas. Silpnesnės žemės ieškojo stipresnių paramos. Ekonominiai,
politiniai, kultūriniai žemių ryšiai sudarė sąlygas jungtis į sąjungas. Žemių susijungimui reikšmės turėjo
nuolatinis priešų užpuolimo pavojus. Kad apsigintų, silpnesnės žemės kunigaikštis turėjo pripažinti
stipresnės žemės kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju kunigaikščiu. XIII a. pradžioje buvo 5
žemių sąjungos, 5 vyresnieji kunigaikščiai.
Iš 1219 m. Lietuvos kunigaikščio sutarties su Volynės kunigaikščiu galima spręsti, kad Lietuvos
žemių sąjungos susijungė į konfederaciją. Tai ir su tuo susijęs vieno Lietuvos Didžiojo kunigaikščio
iškilimas sudarė sąlygas atsirasti valstybinei valdžiai. XIII a. pradžioje Lietuva neturėjo stiprių kaimynų,
todėl valstybės susidarymui buvo palankios sąlygos. Valstybė formavosi didėjant Didžiojo kunigaikščio
valdžiai. Centralizuotos valstybės kūrėjas buvo kunigaikštis Mindaugas. Daugelis kunigaikščių pripažino
Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Tai buvo daliniai kunigaikščiai. Kitus Mindaugas nužudė ar išvarė.
~1236-1240 m. Mindaugas pajungė savo valdžiai didžiąją dalį Lietuvos teritorijos ir tapo Lietuvos
Didžiuoju kunigaikščiu. 1253 07 06 Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos Karaliumi ir taip teisiškai
susilygino su kitų Europos valstybių vadovais.
Dėl vidaus karų Lietuvoje nepavyko išsaugoti karalystės statuso. Po Mindaugo nužudymo Lietuva vėl
tapo kunigaikštyste, o jos valdovai grįžo prie Didžiojo kunigaikščio titulo. Centralizuotos Lietuvos
valstybės susidarymas buvo labai pažangus veiksnys. Jis padėjo lietuviams išlikti kaip tautai, sudarė
palankias sąlygas Lietuvos ekonominei ir kultūrinei raidai, pastojo kelią vokiečių ordino ekspansijai į
Rytus, totorių-mongolų agresijai į Vakarus. Stiprindamas Lietuvos valstybę Mindaugas stengėsi sudaryti
centrinius valstybės valdymo organus, vieningą karinių pajėgų organizaciją, apriboti stambių feodalų
valdžią ir panaikinti feodalinį susiskirstymą. Mindaugui pavyko užtikrinti vidaus tvarką ir surinkti
pakankamas pajėgas gintis nuo priešų ir plėsti valstybės teritoriją.
Mindaugo laikais Lietuva neabejotinai turėjo visus svarbiausius valstybės požymius: teritoriją,
politinę tautą, viešąją valdžią ir suverenitetą. Mindaugo sukurta valstybė buvo ankstyvoji feodalinė
monarchija. Nuo kitų Europos šalių Lietuva skyrėsi tuo, kad ji buvo ne siuzereniteto ir vasaliteto
santykiais susietų feodalinių valdų kompleksas, o įvairių teritorinių vienetų (žemių, valsčių ir kaimų)
junginys. Kita Lietuvos ypatybė buvo stipri Lietuvos Didžiojo kunigaikščio valdžia. Lietuvos valstybės
susidarymo laikotarpiu žemė priklausė ne kaimo bendruomenėms, o atskiriems valstiečiams. Lietuvoje
jau buvo susiformavęs gausus valstiečių alodininkų sluoksnis. Stambių feodalų buvo nedaug ir jie
negalėjo pasisavinti visos valstiečiams priklausančios žemės.
Valstybei atsiradus valstiečiai-alodininkai tapo Didžiojo kunigaikščio priklausomais valstiečiais. Iš jų
Didysis kunigaikštis pasirinkdavo tarnybinius bajorus, kurie buvo jo valdžios socialinė bazė. Remdamasis
tarnybiniais bajorais, Didysis kunigaikštis stiprino savo valdžią ir sėkmingai kovojo su stambiaisiais
feodalais. Antras svarbus veiksnys, sustiprinęs Didžiojo kunigaikščio valdžią, buvo prasidėjęs slavų
žemių prijungimas prie Lietuvos. Didžiojo kunigaikščio valdžios ekonominis pagrindas – jo domenas –
gerokai išsiplėtė.
Lietuvoje iki XIV a. pabaigos nebuvo bažnyčios ir jos žemėvaldos. Stiprindamas savo valdžios
socialinę bazę, Didysis kunigaikštis paskyrė žemės sklypus ne bažnyčiai, kuri neatlikdavo prievolių ir
nemokėdavo mokesčių, o tarnybiniams bajorams, kurie už gautą žemę turėjo atlikti karinę ar kitokią
tarnybą Didžiajam kunigaikščiui.
Ankstyvosios feodalinės monarchijos laikotarpiu Lietuvos valstybės feodalinis aparatas buvo
palyginti nesudėtingas. Jo pagrindas buvo Didysis kunigaikštis. Didžiojo kunigaikščio valdžios
// http://www.konspektai.cjb.net // 1
// http://www.konspektai.cjb.net //
paveldėjimo teisė nebuvo nustatyta. Manytina, kad Lietuvoje, kaip ir kitose to laikotarpio Europos
monarchijose, buvo taikoma patrimonialinės valstybės koncepcija. Pagal ją visi Didžiojo kunigaikščio
sūnūs turėjo bendrą teisę į valdžią. Ši teisė buvo įgyvendinama arba padalijant sūnums valstybę, arba
bendrai valdant ją nepadalintą. Didysis kunigaikštis turėjo aukščiausią valdžią visoje valstybės
teritorijoje, buvo vyriausiasis teisėjas, galėjo bausti mirtimi, atimti arba skirti žemės valdas ir pareigybes,
disponuoti valstybės finansais. Didysis kunigaikštis laikė visą šalies teritoriją savo tėvonija ir galėjo duoti
žemės bajorams laikinai naudotis arba nuosavybe. Palaikant santykius su užsieniu, Didysis kunigaikštis
buvo visos valstybės vadovas. Jis buvo ir vyriausias karo vadas.
Didžiojo kunigaikščio valdžią apribojančių teisės norminių aktų tada dar nebuvo, tačiau net stipri
Didžiojo kunigaikščio valdžia nepašalino prieštaravimų ir feodalų kovos dėl valdžios. Didysis
kunigaikštis tiesiogiai valdė tik savo domeną, atskirus teritorinius vienetus valdė daliniai kunigaikščiai ir
bajorai. Dalis jų siekė atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie Didžiojo kunigaikščio sostą.
Tarp Didžiojo kunigaikščio ir jo vasalų dažnai kildavo prieštaravimų. Feodalai įsitvirtino pilyse ir
nesiskaitė nei su Didžiojo kunigaikščio valdžia, nei su bendrais valstybės interesais. Valstybė buvo
vieninga tik formaliai. Didysis kunigaikštis turėjo patarėjų iš stambių feodalų ir savo giminaičių. Iš jų
susiformavo Didžiojo kunigaikščio taryba. Kaip nuolatinė patariamoji institucija taryba buvo jau prie
Didžiojo kunigaikščio Gedimino. Tarybos nariai neturėjo sprendžiamojo balso teisės ir leidžiant teisės
aktus dalyvavo kaip liudytojai. Prie Didžiojo kunigaikščio buvo raštinė ir archyvas. Ten buvo saugomos
tarptautinės sutartys, kunigaikščio teisės aktai ir kiti dokumentai. Senasis archyvas neišliko, iš dalies
išliko LDK archyvas, susidaręs XV a. viduryje ir gavęs Lietuvos Metrikos pavadinimą. Seniausias išlikęs
šio archyvo dokumentas – Algirdo sutartis su vokiečių ordinu 1367 m.
Ankstyvosios feodalinės monarchijos laikotarpiu valstybės valdymas dar nebuvo aiškiai atribotas nuo
Didžiojo kunigaikščio domeno valdymo. Tas pats asmuo galėjo tarnauti Didžiojo kunigaikščio rūmuose,
valdyti tam tikrą dvarą ir eiti valstybines pareigas (pvz. valdyti tam tikrą administracinį-teritorinį vienetą).
Tais laikais nebuvo skirtumo tarp valstybės iždo ir Didžiojo kunigaikščio iždo. Iždo pajamos buvo
naudojamos tiek valstybei, tiek Didžiajam kunigaikščiui ir jo šeimai išlaikyti. Valstybės aparatas buvo
komplektuojamas iš bajorų ir Didžiojo kunigaikščio giminaičių. Stambūs feodalai buvo Didžiojo
kunigaikščio vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. Jie vykdė valstybės funkcijas žemėse
ir valsčiuose, vadovavo kariuomenei, rinko mokesčius, vykdė teismo funkcijas. Už tarnybą jie gaudavo
dalį iš valstiečių surinktų mokesčių.
Centrinės ir vietinės valdžios sąveika buvo silpna. Didysis kunigaikštis mažai kontroliavo vietinių
administratorių veiklą. Valdant valstybę didelį vaidmenį vaidino kaimo bendruomenė, kuriai ilgą laiką
buvo būdingi visuomeniniai ir valstybiniai pradai. Valstybė pavedė bendruomenei vykdyti dalį valstybės
funkcijų savo teritorijoje (pvz. rinkti mokesčius, saugoti viešąją tvarką, ieškoti nusikaltėlių ir teisti juos).
Keletas bendruomenių sudarė valsčių – pagrindinį administracinį-teritorinį vienetą.
Valsčiai buvo nevienodo didumo. Kai kurie apėmė ištisą buvusią dalinę kunigaikštystę, kiti apėmė tik
nedidelę teritoriją apie Didžiojo kunigaikščio dvarą ar pilį. Ypač daug valsčių susiformavo Žemaitijoje
(43). Valsčiai ir žemės dar neturėjo nuolatinių administracinių centrų ar vietinių pareigūnų būstinių.
Valsčiaus tijūno ar žemės vietininko būstinė buvo jo paties ar Didžiojo kunigaikščio pilis, kurioje šis
pareigūnas buvo įsikūręs. Iki XIV a. pradžios nebuvo ir nuolatinės Lietuvos sostinės. Didysis kunigaikštis
dažnai persikeldavo iš vienos pilies į kitą ir kur jis buvo apsistojęs, ten ir buvo sostinė. Didysis
kunigaikštis Gediminas apsigyveno Vilniuje ir nuo 1323 m. visas diplomatinis Gedimino susirašinėjimas
ėjo iš Vilniaus, kuris tapo nuolatine sostine.
2. LDK susidarymas ir personalinė unija su Lenkija
Jau XIII a. antroje pusėje Lietuvos kunigaikštystės sudėtyje buvo dalis slavų žemių su Naugarduku,
Gardinu ir kai kuriais kitais miestais. XIV a. Lietuvos valstybės teritorija išsiplėtė. Platus slavų žemių
prijungimas prasidėjo valdant Didžiajam kunigaikščiui Vyteniui, kai prie Lietuvos prisijungė Polocko
žemė (1307 m). Prie Lietuvos buvo prijungtos Vitebsko, Kijevo ir kitos baltarusių bei ukrainiečių žemės.
Daugelis jų pačios pasidavė LDK valdžiai, kad išvengtų mongolų-totorių jungo. Dauguma slavų žemių
buvo prijungtos valdant Gediminui ir Algirdui. Gedimino laikais nusistovėjo naujas oficialus valstybės
pavadinimas. Išplėtus savo valdžią slavų žemėse, Lietuvos kunigaikštystė tapo LDK.
LDK plėtimasis pasibaigė valdant Vytautui, kai jo valdžią pripažino Smolensko žemė (1404 m.) ir
buvo prijungtos kitos žemės iki Juodosios jūros. Nuo XIV a. vidurio LDK buvo didžiausia Europos
valstybė. Prie Lietuvos prijungtos slavų žemės turėjo savo paprotinę teisę ir valstybės aparatą. Vietiniai
gyventojai sutikdavo pripažinti Didžiojo kunigaikščio valdžią tik garantavus slavų žemių socialinių,
ekonominių, politinių santykių neliečiamumą. Todėl iki XIV a. pabaigos Lietuvos Didysis kunigaikštis
nekeitė slavų žemių visuomeninės ir valstybinės santvarkos ir nesikišo į žemių vidaus reikalus, vietinio
valdymo ir teisingumo vykdymo klausimus.
Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš pusiau savarankiškų žemių. Kiekviena žemė turėjo savo sostinę,
kariuomenę, valstybės aparatą ir iždą. Ekonominiai ir politiniai žemių ryšiai buvo silpni. Valstybę
politiškai jungė tik Didžiojo kunigaikščio valdžia. Tuomet valstybės valdymas dar nebuvo centralizuotas.
Formaliai visos žemės ir aukščiausioji valdžia priklausė Didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes ir
valsčius valdė daliniai kunigaikščiai, kuriuos paremdavo vietiniai bajorai. Būtent jiems priklausė reali
administracija, karinė valdžia žemėse, jų naudai vietiniai gyventojai atliko prievoles ir mokėjo mokesčius.
Žemėms valdyti Didysis kunigaikštis siekdavo skirti sūnus ar kitus giminaičius vasalinių santykių
pagrindu, o kai tokios galimybės nebuvo, palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Valsčiams valdyti
daliniai kunigaikščiai paskirdavo vietininkus ir tijūnus. Kadangi pareigūnai neturėjo griežtai nustatytos
kompetencijos, daliniai kunigaikščiai galėjo pavesti administruoti ir teisti bet kuriam savo
administraciniam pareigūnui ar tarnybiniam žmogui.
Žemėse, kaip ir visoje LDK, veikė rūmų valdymo sistema (tėvonijų valdymo sistema). Tai reiškia, kad
tie patys pareigūnai vykdė valstybės valdymo funkcijas ir kunigaikščiui priklausančias ūkio valdymo
funkcijas. Ši sistema veikė ir kitose Europos valstybėse. Ji būdinga ankstyvajam feodalizmui ir
feodalizmo susiskaldymo laikotarpiui, kai valstybės funkcijos dar nesudėtingos ir valstybinis ūkis dar
nėra atskirtas nuo kunigaikščio ūkio.
Plėtojantis feodaliniams santykiams, valstybės aparatas atsiskyrė nuo rūmų aparato, bet valstybės ir
rūmų pareigūnų kompetencija nebuvo griežtai atribota. Svarbiausius klausimus daliniai kunigaikščiai
spręsdavo su savo dvariškiais, kurie sudarė jų tarybą. Daliniai kunigaikščiai prisiekdavo ištikimybę
Didžiajam kunigaikščiui, įsipareigodavo jam tarnauti, klausyti jo įsakymų, kasmet mokėti duoklę, karo
metu atsiųsti jam tam tikrą skaičių karių. Savo ruožtu Didysis kunigaikštis įsipareigodavo ginti dalinį
kunigaikštį nuo visokių priešų, neatimti iš jo tėvonijų ir kito turto, nesikišti į vietinį valdymą ir teismą.
Kartais Didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybės reikalais.
Daliniai kunigaikščiai valdė savo kunigaikštystę tol, kol jų veikla tenkino Didįjį kunigaikštį. Mirus
daliniam kunigaikščiui, Didysis kunigaikštis galėjo atiduoti dalinę kunigaikštystę kitam kunigaikščiui ar
kitam stambiam feodalui.
Didysis kunigaikštis skyrė ir šalino dalinius kunigaikščius savo nuožiūra, remdamasis politinės
naudos sumetimais, o ne šitų kunigaikščių interesais. Skiriant ar šalinant dalinį kunigaikštį reikšmės
turėjo gyventojų nuomonė. Jie naudojosi proga ir už paklusnumą naujam kunigaikščiui reikalavo nuolaidų
iš jo paties ir Didžiojo kunigaikščio.
LDK sudėtyje žemių padėtis buvo nevienoda. Palyginti su kitomis prijungtomis žemėmis, Kijevo,
Polocko ir Vitebsko žemės buvo ekonomiškai ir politiškai stipresnės, todėl pasiekė platesnę
administracinę ir teisminę autonomiją. Tokios apimties autonomija naudojosi ir Žemaitija, gavusi ją XV a.
pirmoje pusėje už tai, kad sutiko paklusti Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui.
Žemių autonomijos teisinis pagrindas buvo Didžiojo kunigaikščio suteikiamos sričių privilegijos.
Vilniaus ir Trakų žemės plačios autonomijos neturėjo. Jos buvo sostinės žemės, valstybės branduolys ir
Didžiojo kunigaikščio valdžios pagrindas, todėl buvo griežtai kontroliuojamos Didžiojo kunigaikščio ir
centrinių valstybės įstaigų. Sričių privilegijų jos negaudavo.
XIV a. didieji kunigaikščiai nesugebėjo centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo. Dalinių
kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė šalies ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai. Daliniai
kunigaikščiai stengėsi sustiprėti ir siekti Didžiojo kunigaikščio valdžios. Tokia padėtis negalėjo patenkinti
Didžiojo kunigaikščio, jis stengėsi apriboti dalinių kunigaikščių savarankiškumą. To pasiekti pavyko
Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, tačiau tik po ilgos kovos su Jogaila ir lenkų feodalais. Didysis
kunigaikštis Jogaila valdė Lietuvą nuo 1377 m., iš pradžių drauge su Kęstučiu, o nuo 1382 m. –
savarankiškai. 1385 08 14 Jogaila pasirašė Lenkijos karalystės ir LDK unijos aktą ir 1386 m. buvo
karūnuotas Lenkijos Karaliumi.
Pagal unijos aktą LDK turėjo būti prijungta prie Lenkijos karalystės. Jeigu unijos aktas būtų
įgyvendintas visa apimtimi, LDK netektų suvereniteto ir išnyktų kaip atskira nepriklausoma valstybė.
Unijos iniciatoriai buvo lenkų feodalai, kurie ieškojo paramos vokiečių ordino agresijai atremti, taip pat
norėjo gauti žemės nuosavybę LDK, įtvirtinti savo ekonomines ir politines pozicijas ir apriboti savo
Karaliaus valdžią. Unijos sąlygos buvo naudingos tik lenkų feodalams. Jogaila, tapęs Karaliumi,
apsigyveno Krokuvoje. Kadangi iš Krokuvos buvo sunku valdyti Lietuvą, Jogaila 1388 m. paskyrė
Lietuvai vietininką – savo brolį Skirgailą. Skirgaila turėjo administruoti ir teisti Lietuvos gyventojus, bet
negalėjo sudaryti sutarčių su kitomis valstybėmis ir suteikti privilegijų asmenims bei teritorijoms.
Skirgaila neturėjo Didžiojo kunigaikščio titulo ir buvo tik Jogailos vietininkas Lietuvoje. Jogailos
titulas buvo Lenkijos Karalius, Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Rusijos žemių valdovas. Jogailos
reikalavimu lietuvių, rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių daliniai kunigaikščiai prisiekė ištikimybę jam
kaip Lenkijos Karaliui.
Jogailos ir Lenkijos feodalų noras įgyvendinti sutartį sukėlė LDK bajorų pasipriešinimą ir paskatino
juos paremti kunigaikštį Vytautą. Vytautą parėmė tiek lietuviai, tiek prijungtų slavų žemių gyventojai.
Pasinaudojęs šia parama, Vytautas pradėjo kovą su Jogaila dėl valdžios ir LDK savarankiškumo. 1392 m.
Vytautas tapo Jogailos vietininku Lietuvoje. Jie sutarė, kad Vytautas valdys Lietuvą iki gyvos galvos, o
jam mirus Lietuva bus inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį.
1385 m. unijos nuostatų visiškas įgyvendinimas buvo atidėtas iki Vytauto mirties. 1401 m. šis
susitarimas buvo patvirtintas, tačiau Vytautas tokia padėtimi nesitenkino ir savo valdžią plėtė, pagaliau
pradėjo valdyti šalį kaip Lietuvos Didysis kunigaikštis, leido įstatymus, suteikdavo privilegijas asmenims
bei teritorijoms, buvo kariuomenės vadas, vyriausiasis teisėjas. Santykiuose su kitomis valstybėmis
Vytauto valdžia buvo apribota. Pagal susitarimą su Jogaila, Vytautas negalėjo daryti sutarčių, nukreiptų
prieš Lenkiją, taip pat jokių sutarčių su vokiečių ordinu. Jogaila pripažino Vytautą Lietuvos Didžiuoju
kunigaikščiu, o sau paliko Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio titulą.
LDK gyventojų palaikymas ir susitarimas su Jogaila leido Vytautui pradėti valstybės valdymo
centralizavimą. Jis panaikino stambias dalines kunigaikštystes ir suskirstė valstybės teritoriją į
administracinius-teritorinius vienetus (žemes arba sritis). Vietoj dalinių kunigaikščių žemes valdyti ėmė
Vytauto paskirti vietininkai iš stambiųjų feodalų. Didžiajam kunigaikščiui atiteko visos pajamos, kurias
anksčiau gaudavo daliniai kunigaikščiai. Valstybės valdymo centralizavimas sustiprino LDK pozicijas
derybose su Lenkija dėl unijos sąlygų pakeitimo.
1413 m. įvyko LDK ir Lenkijos feodalų suvažiavimas unijos klausimui aptarti. Buvo patvirtinta, kad
LDK valdovas yra Didysis kunigaikštis Vytautas. Buvo numatyta, kad Vytautui mirus, naują Didįjį
kunigaikštį paskirs Lenkijos Karalius, pasitaręs su Lietuvos ir Lenkijos bajorais. Mirus Lenkijos Karaliui
Jogailai, naują Karalių išrinks Lenkijos bajorai kartu su Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu ir bajorais. Buvo
pripažinta, kad LDK ir Lenkijos karalystė yra dvi savarankiškos ir lygiateisės valstybės. Buvo kalbama
jau ne apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos karalystės sudėtį, o apie dviejų valstybių sąjungą.
Mirus Vytautui 1430 m. Lietuvos bajorai be lenkų žinios ar sutikimo Didžiuoju kunigaikščiu išrinko
Švitrigailą, tuo pačiu faktiškai nutraukė visus unijos ryšius su Lenkija. Bet unijos šalininkai nepripažino
Švitrigailos valdžios ir 1432 m. lenkų sutikimu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu išrinko Žygimantą, kuris
atnaujino uniją su Lenkija ir patvirtino, kad jam mirus LDK bus prijungta prie Lenkijos. LDK atsirado du
Didieji kunigaikščiai, valstybė suskilo į dvi dalis: Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas ir Žemaitija pripažino
Žygimantą, o kitos LDK provincijos – Švitrigailą, kuris tęsė Vytauto politiką ir kovojo už LDK
nepriklausomybę. Tokia padėtis truko iki 1440 m., t.y. iki Žygimanto nužudymo. 1440 m. Lietuvos
bajorai be lenkų sutikimo Didžiuoju kunigaikščiu išrinko Kazimierą. 1447 m. lenkai išrinko Kazimierą
Lenkijos Karaliumi. Tad nuo 1447 m. LDK ir Lenkijos karalystė buvo dvi nepriklausomos valstybės,
turinčios bendrą vadovą. Tai buvo personalinė unija, trukusi iki 1492 m., paskui buvo atnaujinta 1501 m.
ir tęsėsi iki 1569 m.
Personalinė unija: 1447-1492 m. ir 1501-1569 m.
3. LDK valstybinė santvarka XV a. ir XVI a. pradžioje
Lietuvos valstybės vadovas, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas buvo kaip ir anksčiau
Didysis kunigaikštis, kurį rinko Seimas, susidėjęs iš feodalų. Didysis kunigaikštis buvo renkamas iš
valdančios dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu tapdavo arba mirusio kunigaikščio sūnus (nebūtinai
vyresnysis), arba brolis. Bajorai išrinkdavo jiems tinkamiausią kandidatą. Didžiuoju kunigaikščiu tapdavo
tas, kuris sutikdavo saugoti ir plėsti bajorų teises ir privilegijas ir kurio vykdoma politika atitiko bajorų
interesus.
1492 m. Aleksandras išleido privilegiją, kurioje įsipareigojo nespręsti svarbių klausimų be Ponų
tarybos, apribojo savo valdžią stambių feodalų naudai. 1506 m. Žygimantas išleido privilegiją, dar labiau
apribojusią jo valdžią. Bajorai nenorėjo stiprios Didžiojo kunigaikščio valdžios, jiems reikėjo Didžiojo
kunigaikščio, kuris valdytų Lietuvą jų interesais. Nuo XV a. Didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Dėl
žemių dalijimo tarnybiniams bajorams sumažėjo Didžiojo kunigaikščio domenas, kuris buvo jo valdžios
ekonominis pagrindas. Taip pat sumažėjo Didžiojo kunigaikščio pajamos. 1434 m. Žygimantas ir 1447 m.
Kazimieras atleido feodalams priklausančius valstiečius nuo mokesčių ir prievolių Didžiojo kunigaikščio
dvarams. Dėl to dar labiau sumažėjo jo pajamos. Dėl ekonominio ir politinio bajorų įsigalėjimo,
personalinės unijos su Lenkija, kovos dėl Didžiojo kunigaikščio sosto Didysis kunigaikštis neteko svarbių
įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo apribota Ponų tarybos
naudai ir toks apribojimas buvo įtvirtintas 1492 m. ir 1506 m. privilegijose.
Iki XV a. vidurio Ponų taryba nebuvo vyriausybinė institucija. Taryboje dalyvavo pats Didysis
kunigaikštis, jo giminaičiai, stambieji feodalai, vyskupai, sričių vietininkai, vaivados, kaštelionai,
valstybės ir Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai (kancleris, rūmų maršalka ir kiti).
Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Ponų tarybos
narius skyrė Didysis kunigaikštis kitų ponų sutikimu. Nuo XV a. pabaigos Ponų taryba buvo
komplektuojama tik iš valstybės ir rūmų administracijos pareigūnų. Tam tikros pareigos suteikdavo teisę
būti Ponų tarybos nariu. Valdant Žygimantui I Ponų taryboje posėdžiavo:
4 katalikų vyskupai;
8 vaivados;
2 kaštelionai;
3 seniūnai;
kancleris;
Didysis etmonas;
rūmų etmonas;
žemės arba didysis maršalka (visos LDK maršalka, nes žeme vadinta pati
rūmų maršalka; Lietuvos valstybė);
rūmų paiždininkis;
13 Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnų.
Ponų tarybos nariai buvo ir vadinamieji Didžiojo kunigaikščio maršalkos (buvo gana daug). Kai
Didysis kunigaikštis norėjo matyti tam tikrą bajorą Ponų tarybos nariu ir nebuvo laisvos pareigybės, kuri
suteiktų jam vietą Ponų taryboje, Didysis kunigaikštis paskirdavo jį savo maršalka ir taip jis tapdavo Ponų
tarybos nariu. Valdant Žygimantui I tokiu būdu Ponų tarybos nariais tapo apie 20 žmonių. Ponų tarybos
narių skaičius buvo nepastovus. Paprastai buvo apie 50 narių. Per 100 metų, nuo 1447 m. iki 1547 m.,
Ponų tarybos nariais tapo 182 feodalai. Branduolys buvo keletas stambiausių ir turtingiausių feodalų
šeimų (~25).
Iki XV a. vidurio Ponų taryba buvo patariamasis organas. Didžiojo kunigaikščio nurodymu Ponų
taryba svarstė valstybės reikalus ir duodavo jam patarimų. Didysis kunigaikštis pats spręsdavo, kokį
klausimą aptarti su Ponų taryba ir kokį išspręsti savarankiškai. Iki XV a. pabaigos nebuvo įstatymų, kurie
draustų Didžiajam kunigaikščiui leisti ir įgyvendinti tam tikrus aktus be Ponų tarybos pritarimo. Didžiojo
kunigaikščio su Ponų taryba leidžiami aktai nebuvo privalomi Didžiajam kunigaikščiui, kuris visada juos
galėjo pakeisti ar panaikinti. Valdant Didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, Ponų taryba pasidarė
vyriausybinė institucija, kuri:
1) pavadavo Didįjį kunigaikštį, kai jis išvykdavo į užsienį;
2) rūpinosi visais valstybės reikalais;
3) spręsdavo vidaus ir užsienio politikos klausimus.
Tačiau Ponų taryba teisės aktus be Didžiojo kunigaikščio leisdavo retai. Visi Ponų tarybos aktai buvo
leidžiami Didžiojo kunigaikščio vardu. Pagal 1492 m. privilegiją Didysis kunigaikštis neturėjo teisės
pakeisti, papildyti ar panaikinti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be Ponų tarybos
pritarimo vykdyti savo nutarimų, skirti pareigūnų, leisti iždo lėšų. Pagal 1506 m. privilegiją visi įstatymai
turėjo būti leidžiami kartu su Ponų taryba. Visų Ponų tarybos narių suvažiavimai buvo šaukiami retai.
Dažniausiai Didysis kunigaikštis tarėsi tik su savo artimiausiais patarėjais:
1) Vilniaus ir Žemaitijos vyskupais;
2) Vilniaus ir Trakų vaivadomis ir kaštelionais;
3) Žemaitijos, Gardino ir Lucko seniūnais;
4) kai kuriais kitais pareigūnais.
Tai buvo vadinamoji Slaptoji taryba. Einamuosius klausimus Didysis kunigaikštis spręsdavo
savarankiškai. Ponų taryba veikė kaip kolektyvinė stambiųjų feodalų diktatūros forma, tačiau kai kuriems
klausimams spręsti reikėjo ir tarnybinių bajorų pritarimo. Todėl be Ponų tarybos narių suvažiavimų
(Seimų) buvo ir šalutiniai visuotiniai (Didieji) Seimai, į kuriuos atvykdavo ir tarnybinių bajorų atstovai.
Jie buvo kviečiami, kai:
1) reikėjo rinkti Didįjį kunigaikštį;
2) tartis dėl unijos su Lenkija ir kitais svarbiausiais klausimais.
Bet dažniausiai tarnybinių bajorų atstovai dalyvaudavo Seime, kai buvo sprendžiami:
3) karo prievolės ir
4) mokesčių karo reikalams klausimai.
Šie klausimai labiausiai rūpėjo tarnybiniams bajorams, nes būtent jie buvo LDK kariuomenės
pagrindas, iš jiems priklausančių valstiečių buvo renkami mokesčiai karo reikalams.
Pirmas toks Seimas su tarnybiniais bajorais įvyko 1401 m. sausio mėnesį Vilniuje (minimas
įstatyminiuose šaltiniuose). Jame buvo svarstomas unijos su Lenkija klausimas, bet jame dalyvavo
palyginti nedaug bajorų, atvykusių iš Vilniaus bei Trakų žemių. LDK nelietuviškų žemių bajorai buvo
kviečiami į Seimą nuo ~1446 m. Seimo sudėtis nusistovėjo XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje, bet iki
XVI a. vidurio reformos Seimo sudėtis ir tarnybinių bajorų atstovavimo norma teisiškai nebuvo nustatyta.
Ponų tarybos nariai visada dalyvavo Seime. Paprastai atvykdavo ir valsčių tijūnai, dvarų laikytojai,
seniūnai ir kiti vietinės administracijos pareigūnai. Tarnybiniai bajorai dalyvaudavo Seime savo nuožiūra,
t.y. į Seimą atvykdavo tik tie tarnybiniai bajorai, kurie galėjo ir norėjo dalyvauti svarstant tam tikrus
klausimus. Dažnai būdavo, kad nuo tam tikro administracinio-teritorinio vieneto atvykdavo tik keli
bajorai arba išvis niekas, ir tada kildavo klausimas, ar atvykusieji gali spręsti reikalus, ar ne.
1511 m. buvo įsakyta administraciniuose-teritoriniuose vienetuose, turinčiuose bendrą sieną su
Rusija, sušaukti bajorų suvažiavimus ir į Seimą, vyksiantį Vilniuje 1512 01 01, išrinkti po du atstovus su
atitinkamais įgaliojimais. Jie turėjo atstovauti visiems tos teritorijos bajorams. Kitiems tų administracinių-
teritorinių vienetų bajorams buvo įsakyta būti savo žemėse ir saugoti jas nuo priešų. Iš centrinių
administracinių-teritorinių vienetų turėjo atvykti tik administracijos vadovai, o bajorai patys sprendė,
važiuoti į Seimą ar ne.
1534-1538 m. bajorų atstovus paskirdavo vietinės administracijos vadovai. 1544 m. juos išrinko patys
bajorai. Galutinai Seimo sudėtį, bajorų atstovavimo normą, atstovų rinkimo tvarką nustatė 1566 m. II
Lietuvos Statutas. Tarnybinių bajorų vaidmuo Seime buvo nedidelis. Seime dominavo stambieji feodalai,
o tarnybiniai bajorai buvo kviečiami tik pasakyti savo nuomonę tam tikru klausimu. Ponų tarybos nariai
parengdavo ir apsvarstydavo visus norminių aktų projektus ir pranešdavo jų turinį bajorų atstovams, todėl
galima teigti kad LDK Seimas XV a. – XVI a. pradžioje buvo daugiausia stambiųjų feodalų pasitarimas,
kuriame dalyvavo ir tarnybinių bajorų atstovai.
Seimai šaukiami neperiodiškai, Didžiojo kunigaikščio nuožiūra, Ponų tarybos patarimu, bajorų
prašymu, priklausomai nuo reikalo. Būdavo, kad per vienerius metus (1529 m. vasario ir spalio mėn.)
susirinkdavo du Seimai, bet dažniausiai pertraukos tarp Seimų būdavo 2-5 metai. Seimo trukmė iš anksto
nenustatoma ir priklauso nuo svarstomo klausimo sudėtingumo ir kitų aplinkybių. Dažniausiai Seimas
truko kelias savaites, bet buvo ir ilgesnių (iki 1 m.). I Statutą priėmęs Seimas posėdžiavo 11 mėnesių (nuo
1528 balandžio iki 1529 vasario).
Kuriame miestelyje ir kada turėjo prasidėti Seimas spręsdavo Didysis kunigaikštis su Ponų taryba.
Dažniausiai Seimas susirinkdavo Vilniuje, bt būdavo ir kituose miestuose. Apie Seimo susirinkimo vietą
ir laiką bajorams pranešdavo kancleris – Didžiojo kunigaikščio nurodymu jis išsiųsdavo raštus
vaivadoms, seniūnams ir kitiems vietinės administracijos vadovams. Buvo nurodomi klausimai, kuriems
spręsti buvo šaukiamas Seimas, bet Seimui visada tekdavo spręsti daugiau klausimų nei numatyta.
Bajorai Seimo metu kreipdavosi į Didįjį kunigaikštį su savo prašymais ir skundais, beveik kiekviena
bajorų delegacija paduodavo kolektyvinius savo teritorijos bajorų prašymus. Tokių prašymų būdavo daug,
todėl Seimas užsitęsdavo. Visus nutarimus Seimas priimdavo Didžiojo kunigaikščio vardu. Svarbiausių
nutarimų turinį LDK gyventojams pranešdavo kancleris savo raštais, o apie kitus nutarimus informavo
patys bajorai – Seimo dalyviai.
Didžiojo kunigaikščio, Ponų tarybos ir Seimo nutarimus vykdė centriniai ir vietiniai valstybės
valdymo organai. Aukštesni pareigūnai vadinosi dignitoriais, o žemesni – urėdais. Dignitoriai ir urėdai
buvo arba valstybės administracijos, arba Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai.
Kadangi valstybės aparatas nebuvo griežtai atribotas nuo Didžiojo kunigaikščio rūmų aparato, būdavo,
kad Didžiojo kunigaikščio dignitoriai ir urėdai vykdė ir valstybės valdymo funkcijas. Svarbiausi
dignitoriai: žemės maršalka, kancleris, žemės paiždininkis, Didysis etmonas. Žemės (didysis) maršalka
buvo pirmasis dignitorius valstybėje. Jo valdžia galiojo Didžiojo kunigaikščio rūmuose ir Didžiojo
kunigaikščio buvimo vietoje (pvz. Seime).
Žemės maršalka žiūrėjo rūmų ir Seimo tvarkos ir saugumo, rūpinosi patalpomis ponams ir bajorams,
atvykusiems į Seimą ar Ponų tarybos posėdį. Asmenys, norintys paduoti prašymą ar skundą Didžiajam
kunigaikščiui, turėjo kreiptis į žemės maršalką, kuris pranešdavo prašytojo reikalą Didžiajam
kunigaikščiui ir jei šis sutikdavo priimti prašytoją, žemės maršalka suderindavo laiką ir vietą. Žemės
maršalka suteikdavo žodį norintiems kalbėti Seime ar Ponų taryboje. Žemės maršalka paskelbdavo
nutarimus, kas paskirtas pareigūnu, kam suteikiamas dvaras. Žemės maršalka tarpininkavo priimant į
valstybės tarnybą, skiriant sklypus ir kt. Žemės maršalka iškviesdavo į Didžiojo kunigaikščio teismą,
teisdavo už nusikaltimus, padarytus Didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje, turėjo teisę skirti mirties
bausmę. Paprastai žemės maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie Didžiojo kunigaikščio. Kai Didysis
kunigaikštis išvykdavo į užsienį, žemės maršalka pirmininkaudavo Ponų tarybai kaip pirmasis pareigūnas
valstybėje.
Mirus Didžiajam kunigaikščiui žemės maršalka sušaukdavo visuotinį Seimą Didžiajam kunigaikščiui
išrinkti. Iki naujojo Didžiojo kunigaikščio išrinkimo žemės maršalkos valdžia galiojo visoje LDK. Žemės
maršalkos pavaduotojas buvo rūmų maršalka. Žemės maršalkos ir rūmų maršalkos padėjėjai buvo
Didžiojo kunigaikščio maršalkos. Jų skaičius nuolat didėjo (1492 m. 8 Didžiojo kunigaikščio maršalkos,
1506 m. – 18).
Antrasis pagal svarbumą dignitorius buvo kancleris. Jo pareigybė buvo įsteigta 1411 m. kartu su
žemės maršalkos pareigybe. Kancleris buvo raštinės viršininkas. Kancleris registravo korespondenciją,
rūpinosi teisės kodifikacija, redagavo teisės aktus, priiminėjo užsienio valstybių ambasadorius, kalbėjo su
jais Didžiojo kunigaikščio vardu, patardavo Didžiajam kunigaikščiui. Valstybės raštinės darbuotojai
parengdavo visus Didžiojo kunigaikščio vardu leidžiamus aktus. Dažniausiai dokumentus pasirašydavo
raštininkas, svarbiausius (pvz. Seimo nutarimus) – kancleris, o siunčiamus į užsienį raštus – pats Didysis
kunigaikštis.
Svarbiausius dokumentus reikėjo antspauduoti didžiuoju antspaudu, todėl Didysis kunigaikštis
negalėjo leisti tokių aktų be kanclerio. Dokumento originalą kancleris atiduodavo tam, kam jis būdavo
skirtas, o nuorašą palikdavo valstybės archyve – Lietuvos Metrikoje. Dokumentų originalų išliko labai
nedaug. Kancleris buvo valstybės archyvo direktorius. Kadangi darbo raštinėje daugėjo, 1566 m. buvo
įsteigtos pakanclerio (vicekanclerio) pareigos, o raštinė padalinta į dvi dalis: susiformavo didžioji raštinė
(vadovavo kancleris) ir mažoji raštinė (vadovavo pakancleris). Pakancleris gavo mažąjį valstybės
antspaudą. Pakancleris buvo kanclerio pavaduotojas, jo pasirašyti dokumentai su jo antspaudu galiojo
kaip kanclerio pasirašyti ir antspauduoti dokumentai.
Trečiasis dignitorius buvo žemės paiždininkis. Jo žinioje buvo valstybės pajamos ir išlaidos, Lietuvos
monetų kalykla, taip pat valstybės turtas – kilnojamasis ar nekilnojamasis. Paiždininkis tvarkė valstybės
turto administraciją, tikrino pareigūnų finansines ataskaitas, nagrinėjo ūkinius ginčus, paskirdavo
mokesčių rinkėjus, muitininkus ir kitus pareigūnus. Žemės paiždininkis turėjo teisę skirti revizijas,
padidinti ar sumažinti tam tikrus mokesčius. Artimiausias žemės paiždininkio padėjėjas buvo iždininkas.
Jis išmokėdavo, priimdavo pinigus, išduodavo finansinius dokumentus. Valstybės ižde buvo laikomi
Didžiojo kunigaikščio valdžios ženklai – Gedimino kepurė, kitas vertingas turtas (pvz. žemės
privilegijos). Iki 1551 m. už žemės privilegijų saugumą atsakė žemės paiždininkis, vėliau – kancleris, bet
privilegijos liko ižde, kuris iš dalies vykdė archyvo funkcijas.
Iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas, buvo ginklų saugykla, todėl prie iždo buvo daug meistrų ir
amatininkų, kuriems vadovavo žemės paiždininkis. Valstybės iždas nebuvo griežtai atribotas nuo
valstybės raštinės, Didžiojo kunigaikščio iždo, kuriam vadovavo rūmų paiždininkis. Žemės paiždininkis,
rūmų paiždininkis ir kancleris turėjo nuolat derinti savo veiksmus.
Didysis Lietuvos etmonas buvo svarbus dignitorius. Didžiojo etmono kaip vyriausiojo kariuomenės
vado pareigos buvo įsteigtos 1497 m. Didžiojo etmono valdžia įsigalėdavo, kai Didysis kunigaikštis
Seime paskelbdavo visuotinį bajorų šaukimą. Taikos metu jis neturėjo valdžios. Didysis etmonas
vadovavo bajorams, kol jie būdavo paleidžiami namo. Didysis etmonas vadovavo karo veiksmams, tvarkė
kariuomenės reikalus, turėjo bajorų sąrašus ir kontroliavo, kad visi bajorai atliktų karo tarnybą. Didysis
etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitos priežasties. Didysis etmonas
vykdė ir teisėjo funkcijas. Jis teisdavo į karą pavėlavusius bajorus ir kitus kariškius, kurie padarė
nusikaltimus karo metu. Didžiojo etmono pavaduotojas buvo lauko etmonas. Lauko etmonas vadovavo
samdinių kariuomenei. 1521 m. įsteigtos dvaro (rūmų) etmono pareigos. Rūmų etmonas vadovavo tiems
bajorams ir kariškiams, kurie tarnavo Didžiojo kunigaikščio rūmuose.
4. Administracinis-teritorinis suskirstymas ir vietinis valdymas
XV a.-XVI a. pradžioje
Valstybės teritorija susidėjo iš žemių ar sričių, kurioms vadovavo Didžiojo kunigaikščio vietininkai.
1413 m. Vilniaus ir Trakų žemės buvo paskelbtos vaivadijomis, o jų vietininkai gavo vaivados titulą. Tai
buvo susieta su LDK unija su Lenkija. Lenkijos teritorija buvo suskirstyta į vaivadijas, todėl norint
paspartinti susijungimą, buvo bandoma suvienodinti administracinius-teritorinius vienetus ir įsteigti
Lietuvoje tokias pat pareigybes kaip ir Lenkijoje. Kitos LDK žemės, kurios naudojosi autonomine
administracija, buvo paskelbtos vaivadijomis XVI a. pradžioje. Vaivada buvo Didžiojo kunigaikščio
atstovas vaivadijoje, vietinės administracijos atstovas, teisėjas ir karo vadas. Jo kompetencija buvo labai
plati: kontroliavo valsčių laikytojų administraciją ir teisminę veiklą. Tame valsčiuje, kuriame buvo
vaivados būstinė, valsčiaus laikytojo nebuvo, jo funkcijas vykdė pats vaivada. Jis tvarkė ūkinius reikalus,
rinko mokesčius, administravo ir teisė valstiečius, skyrė žemės sklypus ir t.t. Kiekviena vaivadija buvo
karinėje apygardoje, todėl vaivada rūpinosi kariniais reikalais. Jis vadovavo visoms karo pareigybėms
visoje teritorijoje, buvo atsakingas už šios teritorijos apsaugą ir gynybą, kariškių sąrašų sudarymą, pilių ir
tvirtovių statybą, remontą ir aprūpinimą.
Visi seniūnai ir valsčių laikytojai, tiek karo vadai, turėjo klausyti vaivados, o vaivada klausė Didžiojo
kunigaikščio ir Didžiojo etmono. Feodalai, kaip dvarų savininkai, turėjo imunitetą – buvo atleidžiami nuo
valstybės pareigūnų valdžios ir teismo. Jie patys administravo ir teisė savo valstiečius. Vaivada nesikišo į
dvarų savininkų administracinę ir teisminę veiklą, bet prižiūrėjo, kad visi atliktų prievoles valstybei (pvz.,
karinę), kad visi teistų valstiečius už nusikaltimus ir kad užtikrintų tvarką ir saugumą savo dvaruose.
Vaivados valdžia galiojo ir valstybiniuose miestuose, kurie neturėjo savivaldos pagal Magdeburgo
teisę. Tie miestai, kuriems buvo suteikta tokia savivalda, buvo atleidžiami nuo valstybės pareigūnų
valdžios ir teismo, bet šiuose miestuose buvo pilies jurisdikos, t.y. žemės sklypai, kurie priklausė
valstybei. Pilies jurisdikos gyventojai neprivalėjo laikytis Magdeburgo teisės ir klausyti miesto
magistratų. Juos administruodavo ir teisdavo vaivada, kuris prižiūrėjo, kad magistratas nepasisavintų
žemės ar kitokio turto ir nepriimtų nuo bajoro pabėgusių valstiečių. Vaivada teisdavo valstiečius už
nužudymus ir kitus sunkius nusikaltimus. Vaivada buvo skiriamas Didžiojo kunigaikščio iš vietinių
feodalų. Kaip ir kiti pareigūnai, vaivada buvo skiriamas iki gyvos galvos arba paskyrimo į kitą tarnybą.
Žemaitijos seniūnas, Polocko vaivada ir Vitebsko vaivada buvo renkami vietinių gyventojų. Pagal
sričių privilegijas bajorai, dvasininkai ir miestiečiai suvažiuodavo į srities Seimą, pasirinkdavo tinkamą
kandidatą ir pateikdavo jį Didžiajam kunigaikščiui tvirtinti. Žemaitijos, Polocko, Vitebsko sričių
privilegijos leisdavo vietiniams gyventojams pakeisti vaivadą, jei jo veikla netenkino gyventojų. Šiuo
atveju Didysis kunigaikštis turėjo pašalinti vaivadą iš pareigų ir paskirti naują, kurio kandidatūrą
pasirinkdavo patys gyventojai. Vaivados veiksmus buvo galima apskųsti Didžiajam kunigaikščiui.
Vaivada turėjo daug raštininkų, sekretorių, maršalkų ir kitų pareigūnų, kurie vykdė administracijos ir
teismo funkcijas, rinko mokesčius, spręsdavo ginčus ir pan. Prie vaivados buvo tarnybiniai bajorai,
kariškiai ir tarnai, kurie atliko vaivados potvarkius, stovėjo Garbės sargyboje ir sudarė pilies ar tvirtovės
įgulą. Šiuos kariškius ir tarnus vaivada turėjo išlaikyti savo sąskaita, tik kartais jis gaudavo tam tikrą
paramą iš valstybės iždo, todėl vaivada turėjo būti turtingas stambusis feodalas. Kai kuriuos tarnus už jų
tarnybą ir nuopelnus vaivada paskirdavo savo administracijos pareigūnais.
Vaivadija buvo suskirstyta į seniūnijas ir valsčius. Administracijos, teismo ir karines funkcijas
seniūnijose vykdė Didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai. Seniūnija susidėjo iš keleto valsčių, todėl
seniūnas buvo aukštesnis pareigūnas už valsčiaus laikytoją ar tijūną. Vaivada nesikišo į seniūno
administracinę ir teisminę veiklą. Seniūnas turėjo klausyti vaivados politiniais ir kariniais reikalais. Kai
kurie seniūnai (pvz. Žemaitijos) teisine padėtimi prisilygino vaivadoms ir buvo Ponų tarybos nariai.
Seniūnai turėjo daug tarnybinių bajorų, įvairių pareigūnų, tarnų, kurie vykdė jo potvarkius, buvo jo
sargyba.
Valsčius valdė vietininkai ar tijūnai, skiriami Didžiojo kunigaikščio, vaivados ar seniūno teikimu. Nuo
XVI a. pradžios vietininkai ir tijūnai buvo vadinami valsčių laikytojais. Šis terminas buvo vartojamas
visoje LDK, išskyrus Žemaitiją, kur šie pareigūnai buvo vadinami valsčių tijūnais. Valsčių laikytojai
vykdė administracines, teismo ir karines funkcijas, turėjo klausyti vaivados ir seniūno. Valsčių laikytojai
buvo kartu Didžiojo kunigaikščio dvarų laikytojai ir daug dėmesio skyrė Didžiojo kunigaikščio reikalams.
Prie valsčių laikytojų buvo žemesnieji pareigūnai ir tarnai, kuriems valsčių laikytojai pavesdavo
administruoti ir teisti gyventojus. Tokių pareigūnų ir tarnų skaičius valsčiuje buvo mažesnis nei
seniūnijoje ar vaivadijoje. Valsčiaus laikytojas skiriamas iki gyvos galvos ar paskyrimo į kitą tarnybą, bet
prie Lietuvos prijungtose žemėse valsčiaus laikytojai dažnai buvo skiriami trumpam laikui (1 m., 2 m., 3
m.). Didysis kunigaikštis tokiu būdu siekė atlyginti bajorams už tarnybą ar pagerinti jų materialinę padėtį,
kad bajorams užtektų pinigų pasiruošti karo tarnybai.
Bet trumpam laikui skiriami valsčiaus laikytojai stengdavosi per tą laiką gauti kuo daugiau pajamų ir
galėjo padaryti žalą Didžiojo kunigaikščio ūkiui. Siekiant to išvengti, bajorui būdavo duodami tie
valsčiai, kur nebuvo Didžiojo kunigaikščio dvarų ar jų buvo labai nedaug. Vaivadoms, seniūnams,
valsčiaus laikytojams ir kitiems administracijos pareigūnams išlaikyti gyventojai mokėjo mokesčius ir
atlikdavo prievoles. Daug pajamų pareigūnai gaudavo iš teismo ir administravimo (rinkliavų už skundų ir
prašymų nagrinėjimą). Pareigūnai gaudavo ir tam tikrą dalį pajamų iš Didžiojo kunigaikščio dvarų,
esančių tame valsčiuje, seniūnijoje ar vaivadijoje. Valstybės tarnyba buvo bajorų praturtėjimo šaltinis,
todėl bajorams rūpėjo, kad pareigybės neatitektų užsieniečiams ar kitų luomų nariams (miestiečiams).
1492 m. žemės privilegija reikalavo, kad valstybės aparatas būtų komplektuojamas tik iš LDK
piliečių, pirmiausia iš bajorų, o sričių privilegijos reikalavo, kad vietinės administracijos pareigūnai būtų
skiriami tik iš bajorų, turinčių dvarus tame administraciniame vienete. 1492 m. Didysis kunigaikštis pats
įsipareigojo ir savo pareigūnams įsakė nieko nereikalauti iš bajorų už jų paskyrimą į tarnybą ir nepriimti
iš jų pinigų ar turto, išskyrus tai, ką jie patys norės padovanoti iš pagarbos Didžiajam kunigaikščiui. Išlikę
įstatyminiai šaltiniai rodo, kad bajorai dažnai dėkodavo Didžiajam kunigaikščiui už tarnybą. Visi
pareigūnai prisiekdavo ištikimybę Didžiajam kunigaikščiui, įsipareigodavo saugoti Didįjį kunigaikštį ir
valstybės interesus. Už savo neteisėtus veiksmus jie atsakė Didžiojo kunigaikščio teisme. LDK
vaivadomis, seniūnais ir valsčių laikytojais dažnai tapdavo stambieji feodalai, kurie turėjo daug žemės
valdų ir didelę įtaką visuomenei. Jie valdė administracinius-teritorinius vienetus kaip savo dvarus, dažnai
savinosi valstybės turtą, nesilaikė teisės normų, nevykdė Didžiojo kunigaikščio nutarimų. Didžiajam
kunigaikščiui buvo sunku pasiekti tokių pareigūnų paklusnumą. Jie buvo Ponų tarybos nariai, o Didysis
kunigaikštis pats priklausė nuo Ponų tarybos.
Žemaitijoje ir prie Lietuvos prijungtose slavų žemėse veikė ne tik Didžiojo kunigaikščio skiriama
administracija, bet ir savivaldos organai – sričių Seimai. Į sričių Seimus suvažiuodavo vietinės
administracijos pareigūnai, bajorai, dvasininkų ir miestiečių atstovai. Seimų veiklą reglamentavo vietinė
paprotinė teisė. Sričių Seimų kompetencija buvo labai plati. Jie susirinkdavo įvairiems reikalams svarstyti
ir spręsti. Viena iš jų funkcijų – teisėtvarka. Sričių Seimų nutarimai reguliavo valstiečių ir feodalų
tarpusavio klausimus, reglamentavo bajorų karinę tarnybą ir kitus klausimus.
Sričių Seimai vykdė ir teismo funkcijas. Dažniausiai jie spręsdavo bajorų ginčus dėl žemės. Teismo
sprendimas, priimtas srities Seime dalyvaujant bajorų, dvasininkų ir miestiečių atstovams, turėjo didesnį
autoritetą negu vaivados ar seniūno teismo sprendimas. Dažniausiai su prašymu išnagrinėti bylą
kreipdavosi pats suinteresuotas asmuo, bet būdavo, kad vaivada ar seniūnas neįstengdavo išspręsti ginčo
ir sušaukdavo srities Seimą šiai sudėtingai bylai nagrinėti. Į sričių Seimus kreipdavosi ir Didysis
kunigaikštis, kai reikėdavo spręsti ginčą pagal vietinę paprotinę teisę. Didysis kunigaikštis negalėjo žinoti
visų paprotinės teisės normų, todėl pavesdavo nagrinėti bylą sričių Seimui ar reikalavo, kad sričių Seimai
jam praneštų ar paaiškintų vietines teisės normas. Tada Didysis kunigaikštis pats galėtų išnagrinėti bylą.
Sričių Seimai kartais svarstė užsienio politikos klausimus, priiminėjo kitų valstybių atstovus ir sudarinėjo
sutartis.
Sričių Seimai pasirinkdavo pareigūnų kandidatūras, pateikdavo jas Didžiajam kunigaikščiui, prašė
pakeisti netinkamą pareigūną, srities gyventojų vardu kreipdavosi į Ponų tarybą, Didįjį kunigaikštį ir
Didįjį Seimą, prašydami privilegijų ar lengvatų, rūpinosi krašto gynybos klausimais, svarstė ekonominio
ir politinio gyvenimo klausimus.
Sričių Seimai veikė iki XVI a. vidurio reformos, kai juos pakeitė bajorų savivaldos organai – Pavietų
Seimeliai. XV a. – XVI a. pirmoje pusėje valstybės valdymo sistema buvo nepakankamai centralizuota,
valstybės valdymo centralizavimą pradėjo Didysis kunigaikštis Vytautas, kuris XIV a. pabaigoje – XV a.
pradžioje panaikino stambias dalines kunigaikštystes ir vietoj dalinių kunigaikščių paskyrė savo
vietininkus. XV a. sudėtingos politinės padėties sąlygomis LDK vadovams pavyko išsaugoti Lietuvos
vientisumą, bet stiprių politinių, ekonominių žemių ryšių nebuvo ir valstybės valdymo centralizavimas
nebuvo baigtas. Kita priežastis buvo stambiųjų feodalų pasipriešinimas, jų kova dėl valdžios, politinės
ambicijos. Politinį žemių konsolidavimą komplikavo ir žemių nedalyvavimas sprendžiant svarbius vidaus
ir užsienio politikos klausimus.
XV a. Seimas nebuvo nuolatinė institucija, jo sudėtis ir kompetencija dar nebuvo nusistovėjusi, į
Seimą atvykdavo ne visų žemių atstovai. XV a. žemės palaikė politinius ryšius daugiausia per savo
vaivadas ir seniūnus, kurie susirinkdavo į Ponų tarybos posėdžius ir ten svarstė žemių tarpusavio santykių
problemas. Žemės naudojosi autonomija, spręsdavo vietinius reikalus, saugojo vietinę teisę ir mažai
rūpinosi kitų žemių ir bendrais valstybės reikalais. Centralizuojant valstybės valdymą reikėjo reformuoti
administracinį-teritorinį suskirstymą ir vietinį valdymą, nes čia buvo daug trūkumų. Administraciniai-
teritoriniai vienetai buvo nevienodo didumo, vietinės administracijos pareigūnų kompetencija buvo
nepakankamai apribota. Ji buvo nustatoma daugiausia papročių ir tik iš dalies teisės norminių aktų.
Didysis kunigaikštis dažnai dalijo ir jungė administracinius-teritorinius vienetus, steigė ir naikino
atitinkamas pareigybes, siekdamas politinių tikslų. Būdavo, kad nauji administraciniai-teritoriniai vienetai
ir pareigybės buvo steigiami norint atlyginti tam tikriems asmenims už jų tarnavimą Didžiajam
kunigaikščiui. Toks netobulas administracinis-teritorinis suskirstymas bei nepakankamai efektyvus
vietinis valdymas buvo kliūtis politinėms reformoms, kurių reikalavo tarnybiniai bajorai.
5. Administracinio-teritorinio suskirstymo ir vietinio valdymo reforma
Ši reforma pradėta 1565 m. Iniciatoriai siekė sutvarkyti ir suvienodinti administracinį-teritorinį
suskirstymą ir vietinį valdymą visoje valstybės teritorijoje. Reformos teisinis pagrindas buvo LDK Seimo
nutarimas, priimtas 1565 m. Vilniuje. Pagal naują administracinį-teritorinį suskirstymą LDK susidėjo iš
vaivadijų, pavietų ir valsčių. Stambiausia buvo vaivadija, ji skirstėsi į pavietus, o pavietai – į valsčius.
LDK pavietai buvo organizuoti Lenkijos pavyzdžiu. Tai buvo gana savarankiški vienetai. Kiekvienas
pavietas turėjo savo Seimelius, teismus, administraciją ir mokesčius.
Iki reformos LDK nebuvo pavietų kaip administracinių-teritorinių vienetų, o žodis pavietas reiškė
teritoriją ar apygardą, kur galiojo tam tikro vietinės administracijos pareigūno valdžia. Todėl I Statutas ir
kiti teisės norminiai aktai pavietais vadino ir valsčius, ir vaivadijas, ir seniūnijas. Po reformos pavietas
tapo savarankišku kariniu, administraciniu ir teisminiu organu. Buvo sudaryta 30 pavietų ir 13 vaivadijų
(įskaitant Žemaitiją, kuri dokumentuose buvo vadinama seniūnija).
Dauguma vaivadijų susidėjo iš 2-3 pavietų (Vilniaus – 5, Trakų – 4 pavietai), o keturios vaivadijos
turėjo tik po vieną pavietą. Vaivadijos administracijos vadovas buvo vaivada. Jo kompetencija ir teisinė
padėtis beveik nepasikeitė, kaip ir anksčiau jis vykdė administracines, karines ir teismo funkcijas. Jo
potvarkius vykdė pavaivadis, kurį skyrė pats vaivada. Antras pagal svarbą vaivadijoje buvo Didžiojo
kunigaikščio skiriamas kaštelionas. Vilniaus ir Trakų vaivadijų kaštelionų pareigybės buvo įsteigtos 1413
m. Kartu su vaivados pareigomis, kaštelionai kitur atsirado tik XVI a. viduryje, vykdant šią reformą.
Kaštelionas buvo vaivados pavaduotojas, taip pat centrinių pavietų bajorų vadas. Centrinis pavietas buvo
tas, kuriame buvo vaivados būstinė.
Buvo daug žemesnių pareigūnų, kurie vykdė vaivados ir kašteliono įsakymus ir potvarkius.
Vaivadijos necentriniuose pavietuose aukščiausias pareigūnas buvo Didžiojo kunigaikščio skiriamas
pavieto maršalka. Taikos metu jis pirmininkavo Pavietų Seimeliuose ir buvo atsakingas už pavieto bajorų
pasirengimą karui. Karo metu jis turėjo surinkti bajorus ir kariškius ir nuvesti juos pas vaivadą. Centrinio
pavieto maršalkos nebuvo, jo funkcijas vykdė kaštelionas.
Antras pagal svarbą pavieto pareigūnas buvo pakamaris. Tai žemės ginčų teismo teisėjas. Karo metu
didelį vaidmenį vaidino vėliavininkas (karūžas). Jis pranešdavo pavieto bajorams apie visuotinį šaukimą,
patikrindavo atvykusius ir jų ginklus, surašydavo juos ir nuvesdavo maršalkai ar kaštelionui. Karo žygio
metu jis nešdavo pavieto vėliavą. Vėliavininką skirdavo Didysis kunigaikštis. Pagal III Lietuvos Statutą
bajorai susirinkdavo į Pavieto Seimelį ir pasirinkdavo 4 kandidatus, o Didysis kunigaikštis tinkamiausią
paskirdavo vėliavininku. Vėliavininkas turėjo būti stiprus, gerai ginkluotas ir turintis gerą arklį. Jis turėjo
būti vietinis gyventojas, turintis dvarą tame paviete. Vėliavininkas gaudavo atlyginimą iš valstybės iždo.
Karo metu, kai maršalka ir vėliavininkas su pavieto bajorais išvykdavo į žygį, pavieto karo vado
pareigas eidavo vaiskis. Jis vadovavo kariškiams, likusiems paviete, organizavo ir vykdė pavieto
teritorijos apsaugą ir gynybą. Vaiskį skyrė Didysis kunigaikštis. Svarbiausių pilių ir tvirtovių gynyba
rūpinosi horodnyčiai. Jie prižiūrėjo įtvirtinimų statybą ir remontą, aprūpindavo juos ginklais ir karine
amunicija, rinko mokesčius įgulai išlaikyti. Horodnyčius skyrė Didysis kunigaikštis iš vietinių bajorų. Už
tarnybą horodnyčiai gaudavo atlyginimą iš valstybės iždo arba jiems buvo skiriama tam tikra dalis
pajamų iš Didžiojo kunigaikščio dvarų.
Horodnyčių potvarkius vykdė Didžiojo kunigaikščio skiriami pilių raštininkai. Svarbų vaidmenį
vaidino pilies seniūnas, t.y. pilies teismo pirmininkas, ir jo pavaduotojas – paseniūnis. Pilies seniūnas
vykdė ir administracines funkcijas – paskelbdavo Seimo nutarimus, Didžiojo kunigaikščio raštus,
privilegijas ir kitus aktus, vykdė Didžiojo kunigaikščio įsakymus, prižiūrėjo mokesčių rinkimą. Pilies
seniūnas turėjo užtikrinti paviete viešąją tvarką ir saugumą, neleisti neramumų ir prievartos. Pilies
seniūno nebuvo senų vaivadijų centriniuose pavietuose, ten pilies seniūno funkcijas vykdė vaivada (8
senos vaivadijos, 5 naujos).
Kartais teigiama, kad Didžiojo kunigaikščio dvarų laikytojai irgi buvo administracijos pareigūnai,
tačiau tai labiau ūkinio pobūdžio pareigos. Valsčių valdymas reformos metu beveik nepasikeitė. Kaip ir
anksčiau, valsčius valdė Didžiojo kunigaikščio skiriami valsčių laikytojai ir seniūnai. Jie veikė
savarankiškai, turėjo klausyti administracijos tik pavieto gynimo reikalais. Valsčiaus seniūnas skyrėsi nuo
valsčiaus laikytojo tik tuo, kad valdė didesnę teritoriją. Didesnių valsčių administracijos vadovai –
seniūnai, mažesnių – laikytojai.
XVI a. viduryje valsčiaus teritorija jau susidėjo tik iš valstybinių žemių. Bajorų ir bažnyčių dvarai
nebuvo valsčiaus teritorijoje – jie priklausė tik pavietui ir vaivadijai. Todėl pavieto ir vaivadijos
administracijos pareigūnai turėjo teisę tam tikrais atvejais administruoti ir teisti feodalų valstiečius, o
valsčių seniūnai ir laikytojai tokios teisės neturėjo. Jų valdžia galiojo tik valstybiniams valstiečiams.
Valsčių laikytojai ir seniūnai rūpinosi ūkiniais reikalais, prižiūrėjo prievolių atlikimą ir mokesčių
mokėjimą, paskirdavo žemės sklypus valstiečiams už prievoles. Jei valsčiuje buvo pilis ar tvirtovė,
seniūnas ar laikytojas turėjo laikyti ją parengtą karui, todėl šis pareigūnas iš dalies vykdė ir karinę
funkciją.
Už savo darbą vaivadijos seniūnas ar laikytojas gaudavo tam tikrą dalį mokesčių iš valstiečių.
Seniūno ar laikytojo būstinė buvo valstybinis dvaras ar miestelis. Kituose dvaruose seniūnai ar laikytojai
turėjo savo vietininkus, kurių potvarkius vykdė raštininkai, valstiečių vaitai ir suolininkai. Šie pareigūnai
atsirado valsčiuose valakų reformos metu 1557 m.
6. Pavietų Seimeliai
1566 m. tarnybinių bajorų reikalavimu visuose pavietuose buvo organizuoti Pavietų Seimeliai. Jie
turėjo rūpintis visais pavieto reikalais, teisingumu ir gynyba. Nuo buvusių sričių Seimų Pavietų Seimeliai
skyrėsi:
1) tuo, kad buvo bajorų savivaldos organas. Į juos suvažiuodavo tik vietiniai bajorai ir pavieto
administracijos pareigūnai, o sričių Seimai susidėdavo iš bajorų, dvasininkų ir miestiečių;
2) skirtumas tas, kad bajorų atvykimas į Pavieto Seimelį buvo būtinas, o į sričių Seimus atvykdavo tie
asmenys, kurie norėjo dalyvauti svarstant tam tikrus klausimus;
3) Pavietų Seimelių darbo tvarką nustatė II ir III Lietuvos Statutai ir ji buvo vienoda visoje valstybėje,
o sričių Seime rinkosi pagal vietinę paprotinę teisę. Pavietų Seimeliai, priklausomai nuo to, kada ir
kokiam tikslui rinkosi, buvo: a) priešseiminiai b) poseiminiai c) rinkiminiai d) Grabnyčių dienos
Seimeliai ir e) kaptūriniai.
Seimo nutarimas dėl Pavietų Seimelių įsteigimo paskelbtas 1565 12 30, o pirmieji priešseiminiai
Seimeliai vyko 1565 m. balandį. Priešseiminiai Seimeliai rinkosi, kai Didysis kunigaikštis atsiųsdavo
raštą (universalą), kuriame buvo pranešimas apie Didžiojo Seimo susirinkimo vietą, laiką ir darbotvarkę,
taip pat buvo įsakymas sušaukti Pavietų Seimelius, išrinkti atstovus ir deleguoti juos į Seimą. II Lietuvos
Statutas reikalavo šaukti Seimelius ne vėliau kaip prieš keturias savaites iki Didžiojo Seimo, o III
Lietuvos Statutas – prieš šešias savaites.
Priešseiminių Seimelių dalyviai turėjo išklausyti Didžiojo kunigaikščio atstovo kalbą, aptarti Didžiojo
kunigaikščio pasiūlytus klausimus, taip pat savo pavieto reikalus, išrinkti du bajorus ir deleguoti juos į
Seimą, taip pat parengti jiems instrukciją, ką jie turi kalbėti Seime, kaip balsuoti, kokius klausimus iškelti
Seimui. Bajorai pavesdavo savo delegatams pranešti Didžiojo kunigaikščio bajorų teisių ir privilegijų
pažeidimo atvejus, pakartoti anksčiau paduotus, bet nepatenkintus prašymus ir skundus, paprašyti
Didžiojo kunigaikščio naujų teisių ir privilegijų. Instrukcijos originalas buvo atiduodamas delegatams, o
nuorašas paliekamas pilies teismo ar žemės teismo knygose. Instrukcijos originalas buvo delegatų
įgaliojimus patvirtinantis dokumentas. Delegatais buvo renkami ne tik tarnybiniai bajorai; dažnai jais
tapdavo stambūs feodalai, pavieto administracijos pareigūnai.
Kartu su priešseimininiais Seimeliais atsirado poseiminiai Seimeliai. II Lietuvos Statutas tokių
Seimelių nenumatė, bet jie buvo reikalingi, nes be poseiminių Seimelių buvo sunku organizuoti Didžiojo
Seimo nutarimų vykdymą. Poseiminių Seimelių darbą reglamentavo III Lietuvos Statutas. Poseiminiai
Seimeliai buvo šaukiami per keturias savaites po Seimo sesijos. Juose bajorai susipažindavo su Seimo
nutarimais ir išsiaiškindavo, kaip jų delegatai įvykdė instrukciją, kaip gynė pavieto interesus Seime.
Seimo nutarimai dėl mokesčių karo reikalais, taip pat dėl visuotinio bajorų šaukimo į karo tarnybą
buvo surašomi į Didžiojo kunigaikščio universalą, o visi kiti nutarimai buvo surašomi į Seimo
konstitucijas. Tik svarbiausi nutarimai buvo skelbiami turguose ir iškabinami prie bažnyčių. Kitus
nutarimus pranešdavo delegatai, kai sugrįždavo į pavietą. Seimo nutarimai negalėjo būti svarstomi ar
kritikuojami bajorų Seimelyje, bajorai turėjo tik susipažinti su jais ir juos vykdyti. Tik kartais Didysis
kunigaikštis, norėdamas sužinoti visų bajorų nuomonę, pasiūlydavo poseiminiame Seimelyje aptarti
apsvarstytus, bet neišspręstus klausimus.
Rinkiminiai Seimeliai rinko kandidatus į žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietas. Nuo
1588 m. jie taip pat rinko kandidatus į pakamario, vėliavininko ir vaznio vietas. Kadangi teisėjai ir kiti
pareigūnai buvo renkami iki gyvos galvos, rinkiminiai Seimeliai susirinkdavo tik tam tikram pareigūnui
mirus ar jį paskyrus į kitą tarnybą.
Nuo 1582 m. pavietuose rinkosi Grabnyčių dienos Seimeliai, kurie išrinkdavo Lietuvos Vyriausiojo
tribunolo narius (po du nuo pavieto). Grabnyčių dienos Seimeliai rinkosi kasmet tą pačią dieną – vasario
2-ą. Į Grabnyčių dienos Seimelį niekas neturėjo teisės atvykti šarvuotas ar ginkluotas šaunamuoju ginklu.
Kadangi rinkosi kasmet, jie buvo labai patogūs įvairiems pavieto reikalams aptarti, todėl bajorai po
vyriausiojo tribunolo narių rinkimo spręsdavo kitus savo reikalus.
Kaptūriniai Seimeliai susirinkdavo mirus Didžiajam kunigaikščiui. Jie delegavo atstovus į Seimą,
kuris turėjo išrinkti naują Didįjį kunigaikštį. Iki naujo Didžiojo kunigaikščio karūnavimo kaptūriniai
Seimeliai turėjo visą valdžią pavietuose ir spręsdavo visus reikalus. Pirmiausia jie rūpinosi pavietų
apsauga ir gynyba. Kiekvienas bajoras į kaptūrinį Seimelį atvykdavo ginkluotas ir visiškai pasiruošęs
karui. Kaptūriniai Seimeliai baigdavo darbą ir paleisdavo bajorus į namus tik kai gaudavo pranešimą apie
Didžiojo kunigaikščio karūnavimą.
Visi Seimeliai rinkosi pavieto administraciniam centre – ten, kur buvo pavieto pareigūno būstinė. Tik
išskirtiniais atvejais (epidemijos metu) Seimeliai rinkdavosi kitame mieste ar miestelyje. Dažniausiai
Seimelių posėdžiai vyko žemės teismo patalpose. Seimo dalyviai apsistodavo miestiečių namuose. Tai
buvo miestiečių prievolė – nemokamai patalpomis aprūpinti bajorus ir jų tarnus.
Pavietų Seimelių darbo trukmė nebuvo nustatyta. Tik 1588 m. III Lietuvos Statutas nustatė, kad
priešseiminis Seimelis negali trukti daugiau kaip keturias dienas, kad Seimeliuose renkami delegatai
nepavėluotų į Didįjį Seimą. Kitų Seimelių trukmė priklausė nuo svarstomų klausimų skaičiaus ir
sudėtingumo. Ilgiausiai truko kaptūriniai Seimeliai, nes iki Didžiojo kunigaikščio karūnavimo buvo
keletas ar net keliolika mėnesių.
Pavietų Seimeliams pirmininkavo pavieto maršalka ar aukštesnis pareigūnas, Ponų tarybos narys, jei
toks buvo atvykęs į Seimelį. Nuo XVII a. vidurio bajorai patys pasirinkdavo pirmininką, kuris nebuvo
nuolatinis, buvo renkamas vienai sesijai. Seimelių posėdžių protokolų nebuvo, visi nutarimai buvo
įrašomi į žemės ar pilies teismo knygas. Nebuvo ir nuolatinio sekretoriaus ar raštininko. Įrašyti nutarimą į
teismo knygą bajorai pavesdavo seniūnui, pakamariui ar kitam pareigūnui. Kartu su Pavietų Seimelių
įsteigimu buvo reformuotas Lietuvos Seimas.
7. LDK Seimo reforma
Gerokai sumažėjo Seimo dalyvių skaičius. Bajorai nebegalėjo savo nuožiūra atvykti į Seimą. Visiems
pavieto bajorams turėjo atstovauti du tame paviete išrinkti delegatai. Seime dalyvavo Didysis kunigaikštis
ir Ponų tarybos nariai. Taip pat būdavo kviečiami kai kurie vietinės administracijos atstovai ir Didžiojo
kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai. Kartais buvo kviečiami stambūs feodalai ir dvasininkai.
Kiekvienam stambiajam feodalui, Ponų tarybos nariui ar kitam aukštam pareigūnui buvo siunčiamas
atskiras kvietimas, o kiti bajorai gaudavo tik bendrą Didžiojo kunigaikščio universalą. Visi asmenys buvo
kviečiami Didžiojo kunigaikščio vardu.
1567 m. buvo sutarta dėl Seimo darbo tvarkos ir nustatyta, kad Ponų tarybos nariai ir pavieto atstovai
privalo dalyvauti Seime. Jei Ponų tarybos narys be rimtos priežasties pavėlavo į Seimą daugiau nei dvi
dienas, jis netekdavo teisės balsuoti tiek dienų, kiek pavėlavo, ir turėjo be jokio protesto sutikti su visais
Seimo nutarimais. Be rimtos priežasties pavėlavęs pavieto atstovas netekdavo teisės balsuoti šioje Seimo
sesijoje ir negalėjo išvykti. Kartu buvo nustatytas privalomas bajorų dalyvavimas Pavietų Seimeliuose.
Be rimtos priežasties neatvykusius ar pavėlavusius bajorus nubausdavo bauda ir atimdavo teisę priešintis
Seimelio nutarimams.
Pagal II Lietuvos Statutą Seimas buvo svarbiausias valdžios organas, o Didžiojo kunigaikščio
vaidmuo gerokai sumažėjo. Pagal II Lietuvos Statutą išimtinės Seimo teisės buvo:
1) spręsti karo ir taikos klausimus, skelbti visuotinį bajorų šaukimą į karo tarnybą;
2) nustatyti mokesčius, muitus ir rinkliavas;
3) rinkti Didįjį kunigaikštį;
4) spręsti svarbiausius užsienio politikos klausimus (unijos su Lenkija);
5) leisti įstatymus.
Iki XVI a. vidurio įstatymų leidyba nebuvo išimtinė Seimo teisė, įstatymus leisti galėjo ir Didysis
kunigaikštis kartu su Ponų taryba. Seimas svarstė ir kitus klausimus, kuriuos iškeldavo Didysis
kunigaikštis, Ponų tarybos nariai ar bajorų atstovai. Kartais Seimas vykdė teismo funkcijas, spręsdavo
Didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybinių nusikaltimų, pareigūnų nužudymo ar sužalojimo bylas.
Išimtinei Seimo kompetencijai priklausančius klausimus Ponų tarybos nariai ir pavieto atstovai spręsdavo
bendrame posėdyje, o kitus klausimus Ponų taryba ir pavieto atstovai spręsdavo atskirai.
Seimo nutarimai buvo priimami visų luomų sutikimu, o luomais tada buvo: Didysis kunigaikštis,
Ponų taryba ir pavieto atstovai. Dažnai Seimo nutarimai turėjo sutarties formą, pvz. bajorai sutikdavo
mokėti mokesčius karo reikalams, o Didysis kunigaikštis ir Ponų taryba įsipareigodavo patenkinti bajorų
prašymus. Didysis kunigaikštis turėjo teisę atleisti tam tikrą asmenį, visuomenės sluoksnį arba tam tikros
teritorijos gyventojus nuo Seimo nutarimų vykdymo.
Pagrindiniai Seimo ir administracinio-teritorinio suskirstymo reformų rezultatai. Reformų
metu administracinis-teritorinis suskirstymas ir vietinis valdymas buvo sutvarkytas ir
suvienodintas visoje valstybės teritorijoje. Seimo darbas tapo efektyvesnis. Reformos sustiprino
tarnybinių bajorų pozicijas valstybės aparate ir jų vaidmenį sprendžiant vidaus ir užsienio politikos
klausimus. Tačiau nepavyko sukurti centralizuoto valstybės valdymo mechanizmo. Pavietai buvo
per daug savarankiški teritoriniai vienetai, Pavietų Seimelių darbas nebuvo kontroliuojamas
centrinių valstybės organų. Pavietus jungė tik vaivados ar kašteliono valdžia. Nebuvo vaivadijos
Seimelio, kuriame bajorai galėtų svarstyti ir spręsti vaivadijos reikalus. Bajorai kreipdavosi į Didįjį
kunigaikštį, prašydami įsteigti vaivadijos Seimelius, bet tokie Seimeliai nebuvo organizuoti ir tai
buvo vienas iš svarbiausių reformos trūkumų. Kiti trūkumai – valsčių seniūnai ir laikytojai buvo
nepriklausomi nuo pavieto ar vaivadijos administracijos. Jie turėjo klausyti vaivados ir pavieto
maršalkos tik kariniais reikalais. 1565-1566 m. LDK įvyko valstybės valdymo decentralizavimas.
Jis atitiko tarnybinių bajorų interesus, bet buvo pavojingas valstybei.
8. 1569 m. Liublino unija. Abiejų Tautų Respublikos susidarymas
1558 m. prasidėjo karas dėl Livonijos. LDK jis buvo nesėkmingas. Rusijos kariuomenė įsiveržė į
LDK ir okupavo dvi vaivadijas. Be svetimos pagalbos LDK nebegalėjo kariauti. Bajorai prašė Lenkijos
feodalų paramos, bet lenkai žadėjo padėti su sąlyga, kad LDK bajorai sudarys uniją su Lenkija. Stambūs
feodalai, Ponų tarybos nariai nesutiko su Lenkijos bajorų reikalavimais, jie stengėsi išsaugoti valstybės
savarankiškumą ir kartu išlaikyti savo politinę valdžią. Tačiau tarnybiniai bajorai labai nukentėjo nuo karo
ir pradėjo reikalauti unijos su Lenkija. Jie tikėjosi, kad dviems valstybėms susijungus karo našta nebus
tokia sunki, bus sumažinti mokesčiai karo reikalams, jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė išvarys
okupantus ir bajorai susigrąžins dvarus.
Tarnybiniai bajorai norėjo apriboti stambių feodalų valdžią ir gauti tokias pat politines teises, kokias
turėjo Lenkijos bajorai. 1562 m. tarnybiniai bajorai pareikalavo unijos su Lenkija ir nutarė nemokėti
mokesčių karo reikalams, kol nebus patenkintas jų reikalavimas. Ponų tarybos nariai nusileido ir pradėjo
derybas su Lenkija dėl unijos. Derybos truko keletą metų. Galutinį sprendimą turėjo priimti bendras
Seimas, susidėjęs iš LDK ir Lenkijos karalystės bajorų, kuris susirinko Liublino mieste.
1569 01 10 LDK delegacija Seimui pateikė projektą, pagal kurį Lenkijos karalystė ir LDK turėjo tik
bendrą Karalių ir bendrą Seimą. Seimas turėjo spręsti karo ir taikos klausimus, rinkti Karalių, nustatyti
mokesčius karo reikalams ir spręsti užsienio politikos klausimus. Kas antras Seimo posėdis turėjo vykti
LDK teritorijoje. Savo reikalams spręsti LDK ir Lenkija galėjo turėti atskirus Seimus. Pagal projektą
LDK ir Lenkijos karalystės bajorai turėjo teisę įsigyti dvarus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, bet LDK
pareigūnai galėjo būti tik LDK, o Lenkijos pareigūnai – tik Lenkijos piliečiai. Pagal projektą LDK turėjo
atskirą pinigų sistemą, iždą, įstatymus, kariuomenę, valstybės valdymo aparatą ir teismų sistemą.
Toks unijos projektas atitiko LDK interesus ir tokia unija nebuvo pavojinga LDK valstybingumui ir
savarankiškumui. Tačiau Lenkijos bajorai su tokiais pasiūlymais nesutiko ir pareikalavo grįžti prie 1385
m. unijos. Jie teigė, kad dėl unijos sąlygų buvo galutinai susitarta Jogailos valdymo metais, todėl dabar
reikia tik įgyvendinti tos unijos nuostatas. Lenkijos bajorai vėl siekė inkorporuoti LDK į Lenkijos
karalystės sudėtį. Dėl nesusitarimo su Lenkija LDK delegacija 1569 03 01 paliko Seimą, o 03 12 Lenkijos
feodalų reikalavimu Lenkijos Karalius ir LDK Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas prijungė prie
Lenkijos dvi LDK vaivadijas, o 06 05 – dar dvi. Taip Žygimantas Augustas pažeidė įsipareigojimus,
prisiimtus karūnavimo metu, taip pat jo paties patvirtintą II Lietuvos Statutą, kuris draudė Didžiajam
kunigaikščiui mažinti Lietuvos teritoriją.
Keturių vaivadijų prijungimas prie Lenkijos atitiko vietinių tarnybinių bajorų interesus, nes jie
automatiškai gavo Lenkijos bajorų teises, kurių tiek ilgai siekė. Todėl tarnybiniai bajorai nesipriešindavo
ir net paremdavo Žygimanto Augusto veiksmus. Nepatenkinti buvo tik stambieji feodalai, Ponų tarybos
nariai ir kai kurie vietinės administracijos pareigūnai. Prie Lenkijos prijungtose vaivadijose tokių
nepatenkintų buvo palyginti nedaug, pagaliau jie susitaikė su prijungimu, prisiekė Lenkijos Karaliui ir
grįžo į Liublino Seimą jau kaip Lenkijos atstovai.
Keturių vaivadijų prijungimas prie Lenkijos sudavė stiprų smūgį LDK pozicijoms derybose dėl
unijos. Valstybė neteko daugiau kaip pusės savo teritorijos, labai sumažėjo LDK kariuomenė, iždo
pajamos. Tai privertė LDK delegaciją grįžti į Liublino Seimą ir 07 01 pasirašyti unijos aktą. Pagal jį LDK
ir Lenkijos karalystė susijungė į vieną valstybę, kurios oficialus pavadinimas buvo Abiejų Tautų
Respublika.
Naujos valstybės valdymo forma – monarchija, teritorinio suskirstymo forma buvo labai panaši į
federaciją, o valstybinis režimas – demokratija. Terminas “tauta” unijos akte buvo vartojamas bajorų
luomo prasme, o “respublika” buvo suprantama kaip bendras tautų reikalas. Todėl valstybės pavadinimas
ATR buvo suprantamas kaip Lenkijos ir Lietuvos bajorų bendras reikalas.
Respublika turėjo bendrą Karalių ir Seimą. Seimo renkamas Karalius turėjo Lenkijos Karaliaus ir
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą, tačiau Karaliaus rinkimai ir karūnavimas turėjo vykti tik Lenkijos
teritorijoje (rinkimai – Varšuvoje, karūnavimas – Krokuvoje). Liublino unijos aktas neleido atskirų
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rinkimų ir karūnavimo. Valstybės vadovas buvo renkamas ir
karūnuojamas kaip Lenkijos Karalius, o Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą gaudavo automatiškai.
Ši nuostata labai nepatiko LDK bajorams, po Liublino unijos sudarymo jie nuolat reikalavo, kad
Lenkijos Karalius būtų karūnuojamas ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu ir kad karūnavimas vyktų
Vilniuje. Bet tokie reikalavimai nebuvo patenkinti. Pagal Liublino unijos aktą, Karalius turėjo būti
renkamas Lenkijos ir Lietuvos bajorų bendrame Seimo posėdyje, bet vienos iš delegacijų neatvykimas
nebuvo kliūtis Karaliaus rinkimams. Lenkijos bajorai galėjo išrinkti Karalių be LDK bajorų, jei šie
nebuvo atvykę į Varšuvą.
1576 m. taip ir atsitiko, kai lenkai be lietuvių Karaliumi išrinko Steponą Batorą. Pagal Liublino unijos
aktą Respublikos Seimas turėjo rinktis Lenkijoje. Seimo narių skaičius priklausė nuo vaivadijų ir pavietų
skaičiaus, kadangi LDK buvo mažiau pavietų ir vaivadijų nei Lenkijoje ir jų skaičius sumažėjo, kai
keturios vaivadijos buvo prijungtos prie Lenkijos. Seime LDK atstovai turėjo apie trečdalį vietų. Pagal
Liublino unijos aktą Lenkijos karalystė ir LDK negalėjo turėti atskirų Seimų savo vidaus reikalams
spręsti. Lenkija ir LDK privalėjo turėti bendrą užsienio politiką ir pinigų sistemą. LDK išsaugojo
atskirą iždą, kariuomenę, įstatymus, teismų sistemą, centrinio ir vietinio valdymo sistemą.
LDK dignitorių ir urėdų pareigos liko tokios pat kaip ir anksčiau, tačiau visi pareigūnai turėjo
prisiekti ištikimybę Lenkijos Karaliui. Pagal Liublino unijos aktą Karalius karūnavimo metu turėjo
patvirtinti visas anksčiau išleistas žemės privilegijas, bet naujos privilegijos galėjo būti leidžiamos tik
visai Respublikai. Žemės privilegija – visos LDK privilegija. Lenkijos bajorai gavo teisę pirkti ar kitu
būdu įsigyti dvarus LDK, o lietuvių bajorai – Lenkijoje. Buvo numatyta ir bendra pilietybė.
Liublino unijos akte pasakyta, kad jo nuostatos negali būti keičiamos ar naikinamos ir turi galioti
amžinai. Jei viena iš šalių nesilaiko šio akto nuostatų, kita šalis turi teisę sušaukti kariuomenę ir priversti
laikytis šio akto nuostatų. Liublino unijos aktas neprieštaravo II Lietuvos Statutui, pagal kurį LDK turėjo
būti atskiras Seimas ir jis turėjo rinktis tik LDK teritorijoje. Statutas draudė Didžiajam kunigaikščiui
suteikti dvarų ar pareigybių užsieniečiams, prie kurių buvo priskiriami ir Lenkijos bajorai.
Iškart po Liublino unijos sudarymo Lenkijos bajorai pareikalavo pataisyti Statutą, kad jis atitiktų
unijos nuostatas, tačiau LDK bajorai to nepadarė ir net atsisakė derėtis su lenkais šiuo klausimu, nes
Statuto ištaisymas yra LDK vidaus reikalas. Daugelis LDK bajorų netrukus nusivylė unijos sąlygomis. Jie
reikalavo Lenkijos ir LDK lygiateisiškumo ir neleisdavo Lenkijos pareigūnams ir bajorams kištis į LDK
vidaus reikalus. Dėl LDK bajorų pasipriešinimo kai kurios Liublino unijos akto nuostatos nebuvo
įgyvendintos. Nebuvo bendros pilietybės ir bendros valiutos. Valstybiniai dvarai buvo suteikiami
naudotis tik LDK bajorams. Stepono Batoro ir Žygimanto III valdymo metais LDK savarankiškumas
sustiprėjo. Didelę reikšmę turėjo III Lietuvos Statutas, kuris tapo LDK savarankiškumo ir valstybingumo
teisine garantija. Statutas ignoravo tas Liublino unijos nuostatas, kurios neatitiko LDK interesų. Bajorai
suprasdavo Statuto reikšmę, laikė Statutą pagrindiniu įstatymu ir nevykdė Respublikos Seimo nutarimų,
kurie prieštaravo Lietuvos Statutui.
Po Liublino unijos sudarymo LDK atsirado dvi naujos parlamentarizmo formos. III Lietuvos Statutas
nustatė, kad prieš dvi savaites iki Didžiojo Seimo LDK pavietų atstovai ir Ponų tarybos nariai turi
susirinkti į generalinį Seimelį. Generalinio Seimelio tikslas buvo suderinti Pavietų Seimelių instrukcijas ir
aptarti LDK reikalus, kad bendrame Seime visi LDK atstovai laikytųsi vieningos pozicijos. Į generalinį
Seimelį atvykdavo Didžiojo kunigaikščio atstovas, kuris pranešdavo bajorams Didžiojo Seimo
darbotvarkę. Generalinio Seimelio dalyviai turėjo aptarti jiems pasiūlytus klausimus, priimti ir pasirašyti
atitinkamą nutarimą, o kancleris tą nutarimą turėjo antspauduoti LDK valstybiniu antspaudu.
Generalinių Seimelių nutarimas nebuvo įstatymas, bet jis buvo privalomas generalinio Seimelio
dalyviams ir bendrame Seime jie turėjo laikytis šio nutarimo. Generalinio Seimelio darbo trukmė
priklausė nuo svarstomų klausimų skaičiaus ir sudėtingumo. III Lietuvos Statutas nustatė, kad generalinis
Seimelis gali trukti tiek dienų, kiek reikia, su vienintele sąlyga – kad jo dalyviai nepavėluotų į Didįjį
Seimą.
LDK buvo organizuojami ir bajorų generaliniai suvažiavimai. Jų sudėtis ir sušaukimo tvarka buvo
beveik tokia pat kaip LDK Seimo. Visi pavietai gaudavo Didžiojo kunigaikščio universalą, kuriame buvo
įsakoma sušaukti bajorų generalinį suvažiavimą ir buvo nurodyta suvažiavimo darbotvarkė. Kiekvieno
pavieto administracija sušaukdavo Pavieto Seimelį. Bajorai išrinkdavo pavieto atstovus, duodavo jiems
instrukciją ir deleguodavo į generalinį suvažiavimą.
Dažniausiai generalinis suvažiavimas spręsdavo LDK gynybos klausimus ir nustatydavo mokesčius
karo reikalams. Buvo svarstomi ir kiti LDK reikalai. Jei generaliniame suvažiavime dalyvaudavo Didysis
kunigaikštis, tai toks suvažiavimas veikė kaip LDK Seimas. Generalinio suvažiavimo nutarimai buvo
teisės norminiai aktai, privalomi visiems LDK gyventojams. Generalinio suvažiavimo ir generalinio
Seimelio veikla prieštaravo Liublino unijos aktui, kuriame pasakyta, kad LDK ir Lenkijos karalystėje
negali būti jokių atskirų Seimų.
XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje generaliniai Seimeliai ir suvažiavimai buvo labai
populiarūs, jų šalininkai buvo Steponas Batoras ir Žygimantas III. Šie Didieji kunigaikščiai siekė
sustiprinti savo valdžią ir sumažinti Respublikos Seimų reikšmę, todėl bandė generaliniuose Seimeliuose
ar suvažiavimuose susitarti su LDK bajorų atstovais ir užtikrinti sau jų paramą, o LDK bajorai naudojosi
proga ir reikalavo nuolaidų bei privilegijų.
Generaliniai Seimeliai ir suvažiavimai padėjo LDK bajorams ginti savo ekonominius ir politinius
interesus. Generalinių Seimelių ir suvažiavimų veikla stiprino LDK savarankiškumą ir turėjo didelę
reikšmę kovojant už LDK ir Lenkijos karalystės lygiateisiškumą.
9. Bendros ATR institucijos
Respublikos Seimai susidėjo iš dviejų rūmų – iš Pavietų Seimelių atstovų rūmų ir Senato. Pavietų
Seimelių atstovų buvo 170 – po du nuo kiekvieno pavieto. Iš jų 48 atstovavo Lietuvai. Po keturių
vaivadijų prijungimo prie Lenkijos LDK sudėty liko 9 vaivadijos ir 22 pavietai, todėl Seime turėjo būti tik
44 pavietų atstovai.
Kad būtų daugiau pavietų atstovų ir senatorių, 1569 m. buvo organizuota dar viena vaivadija
(Smolensko), susidėjusi iš dviejų pavietų. Pavietų atstovų rinkimo tvarka buvo tokia pat kaip ir anksčiau,
ją nustatė II, vėliau III Lietuvos Statutai. Senato narių buvo 140. Lietuvai turėjo atstovauti 27 senatoriai.
Tai buvo Vilniaus ir Žemaitijos vyskupai, 10 vaivadų, 10 kaštelionų ir 5 dignitoriai, žemės maršalka,
kancleris, pakancleris, žemės paiždininkis ir rūmų maršalka.
Iš tikro LDK senatorių buvo mažiau, nes iki 1588 m. vienas asmuo galėjo turėti keletą
pareigybių. Iš tikrųjų Lietuvai atstovavo apie 20 senatorių. Todėl III Lietuvos Statutas nustatė, kad
dignitoriai ir teisėjai negali turėti kitų pareigų. Jei jie patys neatsisakydavo kitų pareigų, buvo
kviečiami į Seimą, kuris pašalindavo juos iš pareigų ir baudė pinigine bauda.
Į Senato sudėtį nepateko daugelis LDK Ponų tarybos narių. Senatoriais netapo pavietų maršalkos,
Didžiojo kunigaikščio maršalkos, vėliavininkai ir kai kurie Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos
pareigūnai. Priežastis ta, kad Lenkijoje tokie pareigūnai nebuvo Ponų tarybos nariai, o Respublikos
Senatas buvo organizuotas Lenkijos Ponų tarybos pavyzdžiu.
Seimo susirinkimo laiką, vietą ir darbotvarkę nustatydavo Karalius. Kadangi įstatymai šių klausimų
nereglamentavo, bajorai baiminosi, kad Karalius, norėdamas sumažinti Seimo reikšmę ir sustiprinti savo
valdžią, šauks Seimą labai retai, tik kai jam pačiam jo reikės. Todėl 1573 m. Seimas savo nutarimu
įpareigojo Karalių šaukti Seimą vieną kartą per dvejus metus. Toks eilinis Seimas buvo vadinamas
Ordinariniu ir turėjo trukti ne mažiau kaip šešias savaites, kad bajorai spėtų išdėstyti visus savo prašymus
ir aptarti reikalus. Kartais buvo šaukiamas ir nepaprastasis (ekstraordinarinis) Seimas, kuris turėjo trukti
ne mažiau kaip dvi savaites.
Paprastai Seimas buvo šaukiamas vieną ar du kartus per metus ir truko tiek, kiek reikėjo. Dažniausiai
Seimas posėdžiavo Varšuvoje, nuo 1673 m. kas trečias Seimas rinkosi Gardine (LDK teritorijoje).
Senatoriai ir Pavietų Seimelių atstovai posėdžiavo atskirai. Tik svarbiausius klausimus spręsdavo
bendrame posėdyje. Klausimus iškeldavo Karalius, senatoriai ar pavietų atstovai. Kiekvienai Seimo
sesijai buvo renkamas Seimo maršalka. Jis vadovavo pavietų atstovų rūmams, o Senate pirmininkavo
Karalius. Žemės maršalka ir Lenkijos karalystės Didysis maršalka kartu žiūrėjo tvarkos Seime, bet
bajorus už Seime padarytus teisės pažeidimus teisdavo atskirai (LDK – žemės maršalka, Lenkijoje –
Lenkijos Didysis maršalka).
Seimo nutarimai buvo priimami Karaliaus vardu. Lenkijos karalystės ir LDK kancleriai išsiųsdavo
Seimo nutarimus pavietų administracijos pareigūnams, o šie juos įrašydavo į žemės ar pilies teismo
knygas. Kartu su Seimo nutarimais, LDK kancleris išsiųsdavo paaiškinimus, kurioms nuostatoms
Lietuvos atstovai pritarė ir ko nepriėmė, kokios nuostatos turi galioti visoje Respublikoje, o kurios tik
LDK ar tik Lenkijoje.
Iš pradžių visi nutarimai buvo priimami be balsavimo, visų luomų sutikimu (luomai – Karalius,
Senatas, pavietų atstovų rūmai). Nuo XVII a. vidurio Seimo nutarimai buvo priimami vienbalsiai.
1655 m. buvo įteisinta liberum veto teisė. Tai reiškė, kad bet kuris pavieto atstovas galėjo balsuoti
prieš Seimo nutarimą ir tokiu būdu nutraukti nutarimo priėmimo procedūrą.
Visi Seimo nutarimai buvo surašomi į vieną aktą – Seimo Konstituciją, ir jei bent vienas nutarimas
nebuvo priimtas, visa Konstitucija netekdavo juridinės galios ir Seimas pasibaigdavo be rezultatų. Pirmą
kartą Seimas sužlugo dėl liberum veto teisės panaudojimo 1669 m. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje
toks Seimo žlugimas buvo įprastas reiškinys. Vis daugiau Seimų pasibaigdavo be jokio rezultato. Seimas
neįstengdavo priimti svarbių įstatymų valstybės gynybos, mokesčių ir užsienio politikos klausimais.
Tokiomis sąlygomis buvo organizuojami Konfederaciniai Seimai, nukreipti prieš liberum veto teisę.
Pavietų atstovai į Konfederacinį Seimą buvo renkami įprastai. Susirinkusiems Karalius ar jo
įgaliotas dignitorius pasiūlydavo visus klausimus spręsti balsų dauguma. Senatoriams ir pavietų
atstovams sutikus ir pasirašius pasižadėjimo aktą šiame Seime liberum veto teisė negaliojo. Dažnai tik
tokiu būdu pavykdavo priimti valstybei reikalingą įstatymą. Tačiau bajorai neleisdavo savo atstovams
Seime visiškai atsisakyti liberum veto teisės. Jie baiminosi, kad šios teisės panaikinimas leis Karaliui
sustiprinti savo valdžią ir apribos bajorų politines teises, kad Karalius patrauks į savo pusę didžiąją dalį
Seimo narių ir kažką jiems pažadės, o jie balsų dauguma priims Karaliui reikalingą įstatymą. Bajorai
manė, kad liberum veto yra jų valdžios politinė garantija.
Liberum veto teisė buvo panaikinta 1791 m., bet 1793 m. buvo grąžinta ir galiojo iki 1795 m. –
trečiojo Respublikos padalijimo. Jei Seimas pasibaigdavo be rezultato, bajorai grįždavo į savo pavietus ir
Seimeliuose spręsdavo reikalus taip, kaip jiems patiems reikėjo, o Karalius tiems patiems klausimams
spręsti sušaukdavo Senato posėdį.
Senatas buvo ne tik sudedamoji Seimo dalis – Aukštieji Senato rūmai, bet ir vyriausybinė
institucija – Karaliaus taryba ar Ponų taryba. Senato nutarimai buvo priimami Karaliaus vardu.
Balsavimo nebuvo, kiekvienas senatorius pasisakydavo svarstomais klausimais, o Karalius
senatorius išklausydavo ir priimdavo nutarimus. Senatorių nuomonė nebuvo privaloma Karaliui.
Jis ne visada pritardavo daugumai senatorių – kartais paremdavo mažumą. Dažniausiai Karalius
sušaukdavo bendrą Respublikos Senatą, tačiau kartais tarėsi tik su LDK ar tik su Lenkijos
senatoriais. Jei Karalius norėjo aptarti tik Lietuvos reikalus, jis pakviesdavo tik Lietuvos
senatorius ir kai kuriuos kitus centrinės ir vietinės valdžios pareigūnus.
1588 m. Statute nepasakyta, kad LDK Ponų taryba ir Lenkijos karalystės Senatas susijungia į
bendrą Respublikos Senatą. Pagal III Statutą toks Didžiojo kunigaikščio ir aukštųjų pareigūnų
pasitarimas yra LDK Ponų taryba, jos funkcijos yra tokios pat kaip ir anksčiau. Nuo 1573 m. prie
Karaliaus buvo senatoriai rezidentai. Jų pagrindinė funkcija buvo Karaliaus veiksmų kontrolė. Jie taip pat
patarinėjo Karaliui valstybės reikalais. Tokių senatorių rezidentų iš pradžių buvo 16, vėliau – 28. Seimas
išrinkdavo senatorius rezidentus ir pateikdavo jų kandidatūras Karaliui, kuris neturėjo pasirinkimo laisvės
ir privalėjo patvirtinti pateiktas kandidatūras. Senatoriai rezidentai buvo renkami dviems metams.
Prie Karaliaus nuolat buvo tik 4, vėliau – 7 senatoriai rezidentai, kurie keitėsi du kartus per metus.
Senatoriai rezidentai informavo Seimą apie savo veiklą ir apie Karaliaus veiksmus. 1717 m. Seimas
įpareigojo Karalių vykdyti senatorių rezidentų nurodymus. Kaip valstybės vadovas Karalius atstovavo
valstybei užsienyje, vadovavo valstybės administracijai, paskirdavo pareigas ir atleisdavo iš pareigų, buvo
aukščiausias karo vadas, bet visus savo veiksmus turėjo derinti su senatoriais rezidentais ir visais reikalais
turėjo laikytis Seimo priimto akto pacta conventa (valdymo sąlygos).
Karalius buvo renkamas Seimo. Rinkimų tvarka buvo gana sudėtinga. Pirmiausia susirinkdavo
Konvokacinis Seimas. Jį sušaukdavo Gniezno arkivyskupas iš karto po Karaliaus mirties. Iki naujo
Karaliaus išrinkimo Gniezno arkivyskupas faktiškai ėjo valstybės vadovo pareigas. Visos Karaliaus
valdžios jis neturėjo, bet atstovavo valstybei užsienyje, vadovavo administracijai ir rūpinosi naujo
Karaliaus rinkimu.
Pavietuose susirinkdavo kaptūriniai Seimeliai, kuriuose bajorai išrinkdavo atstovus į Konvokacinį
Seimą. Konvokacinis Seimas nustatydavo Karaliaus rinkimo vietą, laiką ir tvarką. Po Konvokacinio
Seimo susirinkdavo Rinkiminis (Elekcinis) Seimas. Pirmiausia Rinkiminis Seimas išklausydavo Pavietų
Seimelių atstovus ir priimdavo pacta conventa, o paskui išrinkdavo Karalių ir pateikdavo jam pacta
conventa.
Pirmas Rinkiminis Seimas susirinko Varšuvoje 1573 m. Kadangi Žygimantas II Augustas mirė
nepalikęs vaikų ir jam mirus pasibaigė Gedimino dinastija, bajorai susitarė, kad Karaliumi gali būti
renkamas bet kuris Respublikos bajoras ar bajoras užsienietis. Tačiau bajorai baiminosi Karaliumi rinkti
kokį vietinį didiką, manydami, kad toks stambus feodalas, turintis daug giminaičių ir šalininkų, atsikratys
Seimo globos, pasieks absoliutinę valdžią ir apribos bajorų valdžią. Bajorai manė, kad užsienietis,
neturintis Respublikoje nei turto, nei šalininkų, bus visiškai priklausomas nuo Seimo. Toks Karalius gaus
valdžią iš bajorų rankų, bus dėkingas bajorams ir taps jų valios vykdytoju.
1574-1795 m. Respublikos Karaliais tapo 7 užsieniečiai ir tik 3 vietiniai bajorai. Rinkiminiame Seime
Karalius turėjo pasirašyti pacta conventa. Šis dokumentas nustatė Karaliaus teisinę padėtį ir reguliavo
Karaliaus ir bajorų tarpusavio santykius. Pacta conventa įpareigojo Karalių be senatorių ir pavietų
atstovų nespręsti svarbių vidaus ir užsienio politikos klausimų, be Seimo nutarimų neskirti
mokesčių, nešaukti bajorų į karą. Pasirašydamas pacta conventa Karalius įsipareigojo nemažinti
valstybės teritorijos, ginti valstybę nuo visokių priešų, saugoti bajorų teises, patvirtinti anksčiau
suteiktas privilegijas.
Valdžią Karalius gaudavo Karūnaciniame Seime Krokuvoje. Karūnavimą atlikdavo Gniezno
arkivyskupas. Karalius prisiekdavo ir įsipareigodavo vykdyti Konvokacinio ir Rinkiminio Seimo
nutarimus ir pacta conventa. Bajorai naudojosi proga ir Karūnaciniame Seime kreipdavosi į Karalių su
įvairiais prašymais (LDK bajorų prašymu Žygimantas III savo karūnavimo dieną 1588 01 28 patvirtino
III Lietuvos Statutą).
Karalius buvo renkamas iki gyvos galvos. Jis galėjo bet kada atsisakyti valdžios, tik neturėjo teisės
palikti sostą kitiems asmenims. Jei Karalius atsisakydavo sosto, Seimas išrinkdavo naują Karalių. 1607 m.
ir 1609 m. Seimas priėmė dvi Konstitucijas, suteikusias bajorams teisę neklausyti Karaliaus, jei jis
nevykdo pacta conventa. Jei Karalius tris kartus atsisako vykdyti pacta conventa, Seimas galėjo atimti
sostą ir išrinkti naują Karalių. Karalius buvo visiškai priklausomas nuo bajorų. Bajorų luomas
monopolizavo valstybės valdymą.
Seimas ir Pavietų Seimeliai susidėjo iš bajorų. Vyskupai dalyvavo tik kaip Ponų tarybos nariai ir
stambūs feodalai, o ne kaip dvasininkų luomo atstovai. Miestiečių Respublikos Seime ir Pavietų
Seimeliuose nebuvo. Iki Liublino unijos į LDK Seimą atvykdavo keletas Vilniaus miestiečių, o į Lenkijos
Seimą kartais būdavo kviečiami Krokuvos miestiečiai. Tai buvo tik sostinės miestiečiai. Jie atvykdavo tik
tada, jei Seimas susirinkdavo sostinėje ir atvykdavo ne spręsti valstybės reikalus, o prašyti Didžiojo
kunigaikščio nuolaidų ir privilegijų. Paskutinį kartą Vilniaus ir Krokuvos miestiečiai dalyvavo Seime
svarstant Liublino unijos klausimus.
Dėl savo sudėties (susidėjo tik iš bajorų), Respublikos Seimas negalėjo veikti taip, kaip veikė
Anglijos Parlamentas, Prancūzijos Generaliniai luomai ar Vokietijos Reichstagas, nes šios
institucijos stengėsi veikti įvairių luomų ir visuomenės sluoksnių interesais, siekė politinio
kompromiso, paremdavo Karalių ir stiprino vykdomąją valdžią, o Respublikos Seimas rėmėsi tik
bajorų interesais ir stengėsi apriboti Karaliaus valdžią. XVI a. pabaigą – XVII a. pradžią istorikai
vadina bajorų demokratijos laikotarpiu, o XVII a. antrą pusę ir XVIII a. vadina didikų oligarchijos
laikotarpiu.
Iki XVI a. vidurio valstybę valdė stambūs feodalai. XVI a. pradžioje tarnybiniams bajorams pavyko
įveikti didikų pasipriešinimą. Stambūs didikai ir feodalai nusileido ir atsisakė išimtinių politinių teisių,
buvo įvykdytos Seimo, administracijos ir teismo reformos, buvo organizuoti Pavietų Seimeliai ir
sudaryta unija su Lenkija. Tai buvo tarnybinių bajorų pergalė ir didelis smūgis didikų politinėms
pozicijoms. Įsigalėjo bajorų demokratija, kurios teisinis pagrindas buvo II ir III Lietuvos Statutai.
Tačiau tarnybiniai bajorai nesugebėjo išlaikyti iškovotos politinės valdžios, nes ekonominė valdžia
liko stambiųjų feodalų rankose. Didikai savo valdose buvo nepriklausomi vadovai, dvarus valdė
kaip norėjo, leido teisės norminius aktus, turėjo savo administraciją, teismą ir kariuomenę.
Daug tarnybinių bajorų priklausė nuo stambiųjų feodalų, gaudavo iš jų žemės sklypus ir turėjo už tai
tarnauti savo pono kariuomenėje ar administracijoje. Didikai išsaugojo visas svarbiausias pareigybes.
Dignitoriais, vaivadomis ir kaštelionais tapdavo tik stambieji feodalai. Atgauti politinę valdžią didikams
padėjo liberum veto teisės įsigalėjimas. Jei Konstitucijos didikams nepatikdavo, jie nutraukdavo Seimo
darbą. Tada Seime neišspręstus klausimus sprendė Karalius ir Senatas, susidėjęs vien tik iš didikų ir
Pavietų Seimelių, kuriuose didikai turėjo daug šalininkų ir priklausomų tarnybinių bajorų, todėl galėjo
priimti sau naudingus nutarimus.
XVII a. viduryje Respublikoje prasidėjo didikų oligarchinis valdymas. Didikų įsigalėjimas
nepakeitė valstybės valdymo formos. Valstybės institutai liko tie patys. Pasikeitė tik valstybinis režimas.
Buvo deklaruojama bajorų demokratija, o iš tikro valstybę valdė tik aukštasis bajorų sluoksnis. Pavietų
Seimeliuose renkami žmonės dažniausiai buvo stambiems feodalams priklausantys žmonės. Jie padėjo
didikams pajungti Seimą. Kai Seimas nustojo tvarkingai funkcionavęs, Respublikoje įsigalėjo feodalinė
anarchija. XVII a. antroje pusėje Seimeliai pradėjo rinktis ne Karaliaus nurodymu, o savo nuožiūra. XVII
a. pabaigoje Pavietų Seimeliai pasidarė nepriklausomi nuo Seimo ir Karaliaus. Sumažėjo Karaliaus
skiriamų seniūnų ir kitų pareigūnų vaidmuo, nes Seimeliai pradėjo vykdyti administracinę funkciją,
spręsti finansų ir gynybos klausimus, susirašinėti su užsienio šalimis, rūpintis kitais valstybės reikalais.
Pavietų Seimeliai kišosi į Seimo, Karaliaus ir dignitorių kompetenciją, pasisavindavo centrinių
valstybės organų įgaliojimus. Daugelis Seimelių turėjo samdinių kariuomenę savo interesams ginti.
Respublikoje nebuvo įstatymo, kuriame būtų pasakyta, kad Pavietų Seimeliai privalo klausyti Seimo ir
laikytis jo Konstitucijų. Seimeliai joms galėjo pritarti ar nepritarti. Jei nepritardavo – jų nevykdė, o
priimdavo sau naudingus nutarimus. Nuo 1591 m. rinkti mokesčius buvo galima tik jei su tuo sutikdavo
Pavietų Seimeliai. Seimeliai reikalavo, kad mokesčiai būtų panaudoti pirmiausia pavietų, o ne valstybės
reikalams.
Seimelių instrukcijos įpareigojo pavietų atstovus nesvarstyti Seime valstybės reikalų, kol nebus
patenkinti pavieto reikalavimai. Kaip ir Seimo veikla, Pavieto Seimelių darbas nebuvo pakankamai
efektyvus. Seimeliuose irgi galiojo liberum veto teisė, dėl kurios Seimeliai dažnai negalėjo priimti jokio
nutarimo. Pagal 1613 m. Seimo Konstituciją tik pavieto atstovai galėjo būti renkami balsų dauguma, visus
kitus klausimus reikėjo spręsti vienbalsiai. Norėdamas sumažinti stambiųjų feodalų įtaką Pavietų
Seimeliuose, Seimas 1690 m. nutarė, kad dvarų neturintys bajorai priklauso nuo stambiųjų feodalų.
Tačiau didikų politinės pozicijos tuo metu buvo labai stiprios ir nutarimas nepasiekė jokio tikslo.
Apriboti Seimelių valdžią bandyta ir XVIII a. 1717 m. Seimo Konstitucija atėmė iš Seimelių teisę
rinktis savo nuožiūra ir spręsti valstybės finansų ir gynybos klausimus. Buvo draudžiama riboti Seimelių
posėdžių trukmę, juos nutraukti, keisti Seimo Konstitucijos nuostatas. Bajorai dažnai nesilaikė šių
draudimų ir organizuodavo bajorų konfederacijas (bajorų karines sąjungas). Kiekviena konfederacija
siekė tam tikro politinio tikslo. Politinių partijų tada nebuvo ir jų funkcijas iš dalies vykdė konfederacijos.
Viena bajorų grupuotė sušaukdavo savo kariuomenę, kita – savo, ir politinį ginčą spręsdavo ginklu.
Karalius arba organizuodavo savo konfederaciją, arba pripažindavo vieną iš bajorų konfederacijų ir
tenkindavo jos reikalavimus. Buvo organizuojamos ir visuotinės (generalinės) konfederacijos. Generalinė
konfederacija save laikė aukščiau už Karalių ir Seime išleisdavo norminius aktus, turėjo valdymo
organus, Seimelius, teismus ir jei Karalius laiku neprisidėjo prie tokios konfederacijos, jam buvo sunku
išsaugoti sostą. Konfederacijos dažnai gaudavo kitų valstybių finansinę ir karinę paramą. Konfederacijos
pasisavindavo Karaliaus, Seimo ir kitų valstybinių institucijų įgaliojimus ir spręsdavo svarbius valstybės
reikalus.
Kai kurie Lietuvos didikai, konfederacijų vadai, siekė pataisyti Liublino unijos akto nuostatas, o
Didysis etmonas Jonušas Radvila nutraukė sutartį su Lenkija ir 1655 m. sudarė uniją su Švedija. Švedijoje
tada pasibaigė Vazų dinastija, mirė paskutinis Vazų dinastijos Karalius ir švedai išrinko sau naują Karalių,
bet Respublikos Karalius Jonas Kazimieras buvo mirusio Švedijos Karaliaus giminaitis ir turėjo teisę į
Švedijos sostą. Kadangi jis nenorėjo atsisakyti savo pretenzijų, naujas Švedijos Karalius Karolis X
Gustavas pradėjo karą prieš Respubliką.
Švedija okupavo Varšuvą ir Krokuvą, o Rusijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą ir okupavo Vilnių ir
Kauną. Karalius Jonas Kazimieras pabėgo į Vengriją, o Didysis etmonas Radvila organizavo
konfederaciją ir sudarė sutartį su Švedija. Pagal šią sutartį LDK turėjo nutraukti politinius ryšius su
Lenkija ir sudaryti uniją su Švedija. Švedija įsipareigojo paremti Lietuvą kare su Rusija, o Lietuva turėjo
likti neutrali Švedijos kare su Lenkija. Šį karą laimėjus Švedijos Karalius turėjo būti pripažintas Lietuvos
Didžiuoju kunigaikščiu. Švedija įsipareigojo Lietuvai atlyginti karo nuostolius. LDK vidaus santvarka,
visos valstybės institucijos ir įstatymai turėjo būti tokie pat kaip anksčiau.
Sutartis nebuvo įgyvendinta, nes pasikeitė politinė padėtis. Lenkijos bajorai sudarė taiką su Švedija.
Švedijos kariuomenė pasitraukė iš Respublikos, Karalius Jonas Kazimieras grįžo, o unijos iniciatorius
Didysis etmonas Radvila mirė. Liublino unijos aktas nebuvo panaikintas, tačiau LDK bajorai reikalavo
abiejų valstybių lygiateisiškumo. 1697 m. Respublikos Seimas išleido LDK ir Lenkijos karalystės
luomų teisių sulyginimo aktą (Coaegreatio Jurium/ Aprobatio Coegnationes Iurium). Šis aktas
sulygino LDK ir Lenkijos karalystės dignitorių teises ir suvienodino jų teisinę padėtį.
Iki šio akto priėmimo Lenkijos dignitoriai buvo aukštesni pareigūnai už LDK dignitorius. Pagal 1697
m. aktą žemės maršalka gavo tokią pat valdžią, kokią turėjo Lenkijos Didysis maršalka. LDK ir Lenkijos
dignitoriai galėjo pavaduoti vienas kitą (pvz. Seime). Tačiau toks dignitorių sulyginimas buvo LDK
dignitorių kompetencijos apribojimas, nes Lenkijoje tokių pat dignitorių kompetencija buvo siauresnė.
Pagal 1697 m. aktą buvo sulygintos Lietuvos Vyriausiojo tribunolo ir Lenkijos Karūnos tribunolo
teisės, o visose LDK įstaigose buvo įvesta lenkų kalba. Buvo patvirtinta, kad III Lietuvos Statutas yra
galiojantis norminis aktas ir turi būti taikomas visoje LDK teritorijoje. Kadangi šis aktas buvo
priimtas Karaliaus Augusto II Karūnaciniame Seime, jame buvo daug Karaliaus įsipareigojimų –
patvirtinti bajorų privilegijas, saugoti bajorų teises, vykdyti pacta conventa. 1697 m. aktas taip pat
reglamentavo kai kuriuos valstybės saugumo ir gynybos klausimus – kur turi būti karo stovyklos, koks
turi būti kariuomenės išlaikymas, kas turi mokėti ir rinkti mokesčius karo reikalams.
1697 m. aktas nebuvo nauja valstybinė sutartis, naujas unijos aktas, jis nepanaikino ir nepakeitė nei
vieno Liublino unijos akto straipsnio, bet buvo svarbus žingsnis LDK ir Lenkijos karalystės
lygiateisiškumo linkme. Lietuvos ir Lenkijos bajorai suprasdavo, kad oligarchinis didikų valdymas
pavojingas valstybei. Valstybei reikėjo reformų, tačiau XVIII a. dėl karų, politinių konfliktų ir kitų
valstybių kišimosi į Respublikos vidaus reikalus buvo labai sunku parengti ir įgyvendinti reformą.
Pirmiausia reikėjo reformuoti Pavietų Seimelių darbą. 1764 m. bajorų Generalinė konfederacija nutarė
pavietų administracijos pareigūnus ir teisėjus rinkti balsų dauguma. Bajorams buvo draudžiama trukdyti
Seimeliams spręsti vidaus reikalus, atsivesti į posėdį šalininkų iš kitų pavietų, atvykti šarvuotam ar su
šaunamuoju ginklu. Bajorą, nesilaikantį šių draudimų, reikėjo šaukti į Pilies teismą ir bausti.
Karalius Stanislovas Augustas patvirtino šį Generalinės konfederacijos nutarimą ir jis tapo įstatymu.
Tais pačiais metais Respublikos Seimas nutarė, kad Pavietų Seimeliai visus klausimus turi spręsti balsų
dauguma ir kad Seimelių posėdžių negalima nutraukti. Balsuoti galėjo dvarus turintys bajorai nuo 18 m.
Pavietų pareigūnais galėjo būti renkami bajorai  dvarų savininkai nuo 23 m. Liberum veto teisės
panaikinimas turėjo sumažinti didikų įtaką Seimeliams ir padidinti Seimelių darbo efektyvumą.
Kitas žingsnis turėjo būti Seimo reforma, tačiau jai priešinosi Rusija, Prūsija ir Austrija. Šios
valstybės kišosi į Respublikos vidaus reikalus. Ypač aktyviai veikė Rusija, kuri 1767 m. organizavo
reformos priešininkų konfederaciją ir pasiekė, kad konfederatai 1768 m. Varšuvoje sušauktų Seimą ir
priimtų Konstituciją, kurios oficialus pavadinimas buvo “Kardinalinės bajorų teisės”. Ši Konstitucija
buvo feodalų anarchijos ir didikų oligarchijos valdžios teisinis pagrindas. Konstitucija patvirtino
neribotą bajorų valdžią valstiečiams, išimtinę bajorų teisę turėti dvarus, rinkti Karalių, spręsti
valstybės reikalus, naudotis liberum veto teise, neklausyti Karaliaus, jei jis nesilaiko pacta conventa.
Valstybės institutai liko tie patys, jų kompetencija ir funkcijos nepasikeitė. “Kardinalinės bajorų
teisės” nenustatė nieko naujo, tik įtvirtino tą padėtį, kuri jau susidarė Respublikoje ir suteikė Rusijai teisę
prižiūrėti, kad nebūtų reformuojama valstybės santvarka ir apribojamos bajorų teisės. Rusija gavo
teisę kištis į Respublikos vidaus reikalus ir imtis priemonių, jeigu jai nepatikdavo valstybės vidaus
politika. Tada Respublikos ekonominė ir politinė padėtis buvo tokia, kad valstybė negalėjo priešintis kitų
valstybių ekspansijai.
Trys stiprios Europos valstybės – Rusija, Prūsija ir Austrija – pasinaudojo padėtimi ir 1772 m. pirmą
kartą pasidalijo valstybės teritoriją. 1772 08 05 Peterburge buvo pasirašytos dvi sutartys dėl
Respublikos padalijimo (Rusija-Austrija, Rusija-Prūsija). Rusijai atiteko 3 LDK vaivadijos, Austrijai ir
Prūsijai atiteko keletas Lenkijos vaivadijų. 1773 09 18 Prūsijos reikalavimu Respublikos Seimas
patvirtino padalijimą.
Bajorai suprato, kad yra pavojus netekti valstybės suvereniteto ir valstybingumo ir pradėjo reikalauti
valstybės santvarkos reformų. Jas pavyko parengti gana greitai – per dvejus metus. Rusija, kuri 1768 m.
įsipareigojo užtikrinti valstybės santvarkos neliečiamumą ir neleisti reformų, tada kariavo su
Turkija ir negalėjo skirti daug dėmesio Respublikos reikalams, todėl reformos buvo pradėtos
palyginti palankiom sąlygom. Reformos prasidėjo 1775 m., kai Seimas priėmė naujas Kardinalines
teises. Pagal šį dokumentą Seimo sudėtis, struktūra ir kompetencija buvo kaip anksčiau, bet
pasikeitė Seimo darbo organizavimas ir buvo apribota liberum veto teisė. Maksimali Seimo darbo
trukmė buvo šešios savaitės.
Seimo nutarimai skirstėsi į materia status ir ekonominius. Prie materia status buvo priskiriami
nutarimai valstybinės santvarkos ir mokesčių klausimais. Materia status nutarimai buvo priimami
vienbalsiai, o ekonominiai nutarimai – balsų dauguma. Ekonominiai nutarimai galiojo ir tuo atveju, jei dėl
liberum veto teisės panaudojimo Seime nepavyko priimti materia status nutarimo. Nutarimų projektams
rengti buvo sudaromos komisijos. Pavietų atstovų priesaika savo Seimeliams buvo panaikinta, bet
Seimams pasibaigus pavietų atstovai turėjo atsiskaityti Seimeliams. Sustiprėjo Seimo maršalkos valdžia –
dabar jis turėjo daugiau įgaliojimų ir jam buvo lengviau vadovauti pavietų atstovų darbui.
Karalius, kaip ir anksčiau, buvo valstybės vadovas ir Senato pirmininkas. Nuo 1714 m. veikė
Karaliaus kabinetas kaip Karaliaus rūmų administracijos padalinys. Jam vadovavo direktorius. Jis
prižiūrėjo Karaliaus raštinės darbą, informavo Karalių apie politinę padėtį šalyje ir užsienyje, priiminėjo
lankytojus, susirašinėjo su valstybės įstaigomis ir t.t. Karaliaus kabinetas taip pat rūpinosi kariuomenės
išlaikymu ir užsienio reikalais, tačiau čia Karaliaus valdžią ribojo Seimas, Lietuvos ir Lenkijos etmonai ir
kancleriai. Kad dar labiau apribotų Karaliaus valdžią ir sustiprintų jo veiksmų kontrolę, buvo
sudaryta Nuolatinė taryba. Ji buvo renkama Seimo dviems metams ir susidėjo iš Karaliaus, kuris
buvo Nuolatinės tarybos pirmininkas, ir 36 narių. Pusė narių buvo senatoriai, o kiti – pavietų
atstovai. Vieną iš pavietų atstovų Seimas paskirdavo Nuolatinės tarybos maršalka. Kiekvienas
Ordinarinis (eilinis) Seimas išrinkdavo trečdalį Nuolatinės tarybos narių, kad užtikrintų jos darbo
nenutrūkstamumą. Trečdalis Nuolatinės tarybos narių buvo LDK, o kiti – Lenkijos atstovai.
Nuolatinės tarybos sudėtyje buvo penki departamentai:
1) Užsienio reikalų;
2) Policijos;
3) Kariuomenės;
4) Iždo;
5) Teisingumo.
Kiekvienas departamentas susidėjo iš pirmininko ir 7 narių, išskyrus Užsienio reikalų departamentą,
susidėjusį iš 4 narių. Užsienio reikalų departamento pirmininkas buvo Karalius. Nuolatinė taryba nebuvo
Respublikos Vyriausybė. Ji tik kontroliavo Lietuvos ir Lenkijos dignitorių ir kitų valstybės valdymo
institucijų veiklą, rengdavo įstatymų projektus ir pateikdavo Seimui.
1776 m. Nuolatinė taryba gavo įstatymų aiškinimo teisę. Nuolatinės tarybos paskelbtas
išaiškinimas buvo privalomas visiems pareigūnams ir valstybės įstaigoms. Nuolatinė taryba negalėjo
bausti už teisės pažeidimus, galėjo tik įspėti pažeidėją ar pakviesti į Seimo teismą. Einamuosius reikalus
tvarkė Nuolatinės tarybos departamentai. Jie parengdavo Nuolatinės tarybos nutarimų projektus ir
pateikdavo juos Nuolatinės tarybos plenumui. Kiekvienas Nuolatinės tarybos narys turėjo vieną balsą.
Karalius irgi turėjo vieną balsą, bet jei pasiskirstydavo po lygiai, Karalius turėjo du balsus. Visus
nutarimus pasirašydavo Karalius, Nuolatinės tarybos maršalka ir vienas iš Nuolatinės tarybos narių.
Ginčus dėl Nuolatinės tarybos nutarimų vykdymo spręsdavo Seimas. Seimas išklausydavo Nuolatinės
tarybos ataskaitas, teisdavo jos narius už padarytus teisės pažeidimus.
1773 m. Seimas įsteigė Edukacinę (Švietimo) komisiją. Iki 1773 m. švietimo reikalais daugiausia
rūpinosi Jėzuitų ordinas. Jis išlaikė du trečdalius visų mokyklų ir švietimo įstaigų. 1773 m. popiežius
panaikino Jėzuitų ordiną. Jo turtas Respublikos teritorijoje tapo valstybės nuosavybe. Iškilo klausimas,
kas turi tvarkyti švietimo reikalus. Atsakymas buvo Edukacinės komisijos sudarymas. Edukacinė komisija
turėjo rūpintis universitetais, gimnazijomis, mokyklomis, rengti mokytojus, leisti mokomąją
literatūrą. Švietimo reikalams Edukacinė komisija naudojo buvusio Jėzuitų ordino turtą.
Edukacinės komisijos narius rinko Seimas dviems metams iš Karaliaus pasiūlytų kandidatų.
Edukacinės komisijos pirmininkas buvo vyskupas, o nariai – 4 senatoriai ir 4 pavietų atstovai iš
Lenkijos ir Lietuvos.
Nuo 1776 m. Seimas rinko jau 12 komisijos narių. Edukacinės komisijos sesija truko keturias
savaites. Kas antrą sesiją komisija organizuodavo LDK teritorijoje. Komisija už savo darbą buvo
atsakinga Seimui. Edukacinės komisijos ir Nuolatinės tarybos sudarymas reiškė valstybės valdymo
centralizavimą, Lietuvos ir Lenkijos sąjungos stiprinimą, nes Respublikoje buvo jau keturios
bendros valdymo institucijos (Karalius, Seimas, Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba).
Dviejų valstybių sąjungą stiprino ir Kariuomenės komisijų panaikinimas. Atskiros Lietuvos ir
Lenkijos Kariuomenių komisijos buvo sudarytos 1764 m. kartu su Iždų komisijomis. Kariuomenės
komisija turėjo rūpintis kariuomenės organizavimu ir finansavimu, spręsti kariškių bylas. Kariuomenės
komisijoms vadovavo Didieji etmonai. Jie nuolat konfliktavo su Karaliumi, todėl komisijos negalėjo
tvarkingai funkcionuoti ir 1776 m. buvo panaikintos. Jų funkcijas vykdė Nuolatinės tarybos Kariuomenės
departamentas.
Iždo komisijos išliko, bet jų darbas nebuvo pakankamai efektyvus. Iždo komisijos buvo renkamos
Seimo dviems metams ir buvo jam atsakingos. LDK Iždo komisijoje buvo 16 narių, pirmininkas buvo
žemės paiždininkis. Komisija rūpinosi ne tik Lietuvos finansais, bet ir pramone, prekyba,
komunikacijomis ir transportu, spręsdavo finansinius ir prekybinius ginčus.
Reformos nepakeitė LDK teisinės padėties Respublikos sudėtyje. Nepasikeitė centrinių ir
vietinių valdymo organų sistema, kaip ir anksčiau Lenkijos pareigūnai neturėjo valdžios LDK
teritorijoje. Kas trečias Seimas rinkosi LDK ir spręsdavo pirmiausia Lietuvos reikalus. Karalius, jo
kabinetas, Nuolatinė taryba ir Senatas nespręsdavo Lietuvos reikalų, jei nedalyvavo Lietuvos
atstovai. Kaip ir anksčiau, Seimo metu buvo organizuojami Senato ir pavietų atstovų pasitarimai
savo krašto reikalams aptarti. Tai buvo Provincijos sesijos. Respublikoje provincijomis buvo
vadinamos Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija ir LDK. Kiekvienos provincijos atstovai rinkosi
atskirai ir svarstė savo provincijos reikalus. Dažniausiai Provincijos sesijos susirinkdavo Seimo
narių prašymu, kartais jas sušaukdavo Karalius, o kai jo nebūdavo – Gniezno arkivyskupas.
Dažniausiai sesijoms pirmininkaudavo kancleris, pakancleris ar kitas senatorius.
Nors LDK iki XVIII a. pradžios susirinkdavo generaliniai Seimeliai, Provincijos sesijos irgi buvo
reikalingos, nes generaliniame Seimelyje buvo galima aptarti tik Seimo darbotvarkę, nurodytą Karaliaus
universale dėl Seimo sušaukimo. Daug rimtų klausimų iškildavo Seimo metu, juos reikėjo aptarti.
Lenkijos bajorams Provincijos sesijos neturėjo tokios didelės reikšmės kaip Lietuvos bajorams, nes lenkai
turėjo daugumą Seime, jiems buvo lengviau ginti savo interesus. LDK bajorams Provincijų sesijų reikšmė
padidėjo XVIII a. pradžioje, kai nutrūko generalinių Seimelių darbas. Paskutinis generalinis Seimelis
turėjo susirinkti 1710 m., bet neaišku, ar jis įvyko.
1773-1775 m. reformos buvo naudingos valstybei, nes sustiprino įstatymų leidžiamąją ir
vykdomąją valdžią ir bent iš dalies apribojo didikų oligarchinį valdymą. Tai buvo kompromisinio
pobūdžio reformos – jos nepakeitė valstybės valdymo formos ir valstybinio režimo. Kaip ir
anksčiau, bajorai turėjo visą valdžią valstybėje, miestiečiai ir valstiečiai neturėjo jokių politinių
teisių, negalėjo pirkti dvarų, būti pareigūnai ir karininkai.
Naujos reformos buvo įgyvendinamos 1788-1792 m. 1788 m. susirinkęs Seimas dirbo ketverius
metus, todėl mokslinėje literatūroje vadinamas Ketverių metų Seimu, o reformos – Ketverių metų
Seimo reformomis.
1791 05 03 Seimas priėmė Konstituciją, pavadintą Valdymo įstatymu. Pagal šią Konstituciją LDK
turėjo būti inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį. Buvo numatytos bendros centrinės įstatymų,
iždo ir kariuomenės, atskiros – vietinio valdymo ir teismo institucijos, atskiros teisinės sistemos.
Konstitucija deklaravo, kad valstybės valdžios šaltinis yra tauta, bet terminas tauta reiškė tik feodalus.
Konstitucija pirmą kartą įtvirtino valdžių padalijimo principą. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė
Seimui, vykdomoji – Karaliui ir Teisių sargybai, teisminė – teismams. Seimas susidėjo iš Senato ir
bajorų Deputatų rūmų. Senato sudėtis beveik nepasikeitė. Senatoriai buvo vaivados, kaštelionai,
vyskupai ir dignitoriai. Karalius nebuvo sudedamasis Seimo institutas, Seimo institutai buvo du –
Senatas ir bajorų Deputatų rūmai. Karalius buvo tik Senato pirmininkas ir turėjo tik vieną balsą.
Bajorai deputatai buvo renkami dviems metams, juos rinko Pavietų Seimeliai. Pagal Konstituciją,
deputatai buvo ne pavietų, o visos tautos atstovai ir jiems nereikėjo Seimelių instrukcijų, tačiau Seimeliai
turėjo teisę atimti iš deputatų mandatą.
Deputatai pirmiausia turėjo spręsti valstybės reikalus ir tik sesijos pabaigoje – vietinius reikalus.
Deputatų rūmuose pirmininkavo pačių deputatų renkamas Seimo maršalka. Pagal Konstituciją, bajorų
Deputatų rūmuose turėjo posėdžiauti ir miestiečių atstovai, renkami miestiečių susirinkime (50 žmonių iš
24 stambių miestų). Šie atstovai Seime galėjo iškelti tik miestiečių ekonominės ir teisinės padėties
klausimus ir neturėjo teisės balsuoti, galėjo tik kalbėti svarstant šiuos klausimus. Senatoriai ir
bajorai deputatai posėdžiavo atskirai, tik valdymo įstaigų veiklos kontrolės klausimus spręsdavo
kartu.
Seime klausimus iškeldavo ir įstatymų projektus pateikdavo Karalius kartu su Teisių sargyba ir
deputatais. Įstatymų projektams rengti buvo sudaromos Deputatų komisijos. Senatoriai neturėjo
įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Apskritai Senato teisės buvo labai apribotos. Senatas turėjo ne
absoliutinę veto teisę, kaip anksčiau, o tik suspensyvinę veto teisę politiniais ir ekonominiais
klausimais. Tai reiškia, kad Senatas galėjo nepritarti įstatymams, bet jei deputatai antrą kartą
priimdavo tą patį įstatymą, Senato pritarimo nebereikėjo. Kitais klausimais Senatas neturėjo
suspensyvinės veto teisės, todėl senatorių ir bajorų deputatų balsai buvo skaičiuojami kartu ir
įstatymai buvo priimami balsų dauguma. Visi įstatymai buvo skelbiami Karaliaus vardu. Karalius
sušaukdavo Seimą vieną kartą per dvejus metus, bet Seimas galėjo susirinkti ir pats, jei Karalius jo
nesušaukė nustatytu laiku. Jei buvo skubus reikalas, buvo šaukiama nepaprastoji Seimo sesija.
Pagal Konstituciją, Karalius gaudavo sostą paveldėjimo tvarka.
Rinkimai buvo panaikinti. Karalius neatsakė už valstybės valdymą. Už
Karaliaus veiksmus atsakė atitinkamas dignitorius. Kad Karaliaus
išleistas aktas įsigaliotų, buvo reikalinga kontrasignacija. Tai reiškė, kad
teisės aktą turėjo pasirašyti Karalius ir už šio akto vykdymą atsakingas
dignitorius. Pagal 1791 m. Konstituciją, Seimo leidžiamus aktus turėjo vykdyti
Teisių sargyba. Šios institucijos pirmininkas buvo Karalius, o nariai –
Policijos, Iždo, Kariuomenės ir Edukacinės komisijų pirmininkai, du
kancleriai, sosto įpėdinis ir Seimo maršalka (jis dalyvavo posėdžiuose, bet
neturėjo balso teisės).
Teisių sargyba vykdė Vyriausybės funkcijas, o Policijos, Iždo, Kariuomenės ir Edukacinė
komisijos veikė kaip ministerijos ir buvo atsakingos Teisių sargybai. Komisijos susidėjo iš bajorų, tik
Iždo ir Policijos komisijose buvo miestiečių atstovų. Komisijų narius rinko Seimas dviems metams. Kitus
aukštuosius pareigūnus paskirdavo ir atleisdavo Karalius, bet Seimas dviejų trečdalių balsų dauguma
galėjo pareikšti nepasitikėjimą tokiu pareigūnu ir pareikalauti pašalinti iš pareigų, galėjo patraukti
pareigūną atsakomybėn. Tokią bylą turėjo nagrinėti Seimo teismas, kuris susidėjo iš abiejų Seimo rūmų
atstovų.
Pavietuose atsirado naujos savivaldos institucijos – Civilinės-karinės tvarkymo komisijos. Jos
buvo renkamos Pavietų Seimeliuose dviems metams ir turėjo labai plačią kompetenciją. Jos
rūpinosi visais pavieto reikalais, vykdė centrinių įstaigų potvarkius. Civilinės-karinės tvarkymo
komisijos buvo gana savarankiškos institucijos. Centrinių valstybės įstaigų įtaka joms buvo
nedidelė. Nors komisijos buvo renkamos Pavietų Seimelių, jose turėjo posėdžiauti ir kai kurie
Karaliaus skiriami pareigūnai (pvz. maršalkos, kaštelionai, pilių seniūnai). Tokių pareigūnų
skaičius neturėjo viršyti renkamų narių skaičiaus ir komisijos sudėty galėjo būti iki aštuonių
pareigūnų.
Civilinių-karinių tvarkymo komisijų veikla nebuvo efektyvi. Stambieji feodalai nesiskaitė su
Karaliumi, o Karalius neturėjo teisės bausti už savo nutarimų nevykdymą. 1791 m. Konstitucijos
nuostatos buvo konstitucinės monarchijos teisinis pagrindas. Pagal Konstituciją, valstybės valdymo
forma – parlamentinė monarchija, teritorinio suskirstymo forma – unitarinė decentralizuota
valstybė, o valstybinis režimas – šiek tiek patobulinta bajorų demokratija.
Ketverių metų Seimo reformos buvo kompromisinės. Pasikeitė tik valstybės forma, bet ne
valstybės turinys, esmė. Valstybė liko feodalinė, bet ir tokios kompromisinės reformos sukėlė bajorų
pasipriešinimą. Reformos priešininkai naudojosi Rusijos parama. 1792 05 14 jie organizavo
konfederaciją, prie kurios prisidėjo ir Karalius Stanislovas Augustas. Konfederatams nugalėjus,
visos Ketverių metų Seimo reformos buvo panaikintos. 1793 m. Seimas Rusijos reikalavimu grąžino
šiek tiek ištaisytas 1775 m. Kardinalines teises. Pagal šį teisės norminį aktą, Seimas susidėjo iš vienų
rūmų ir rinkosi vieną kartą per ketverius metus, buvo grąžinta liberum veto teisė, Nuolatinė taryba,
kitos valstybės institucijos, valstybės pavadinimas – Abiejų Tautų Respublika. Valstybėje vėl
įsigalėjo didikų oligarchija. Rusija ir Prūsija pasinaudojo konfederatų pergale ir 1793 01 23
Peterburge pasirašė sutartį dėl antro Respublikos padalijimo, o 1795 10 24 kartu su Austrija
padalino Respubliką trečią kartą.
Lietuvoje ir Lenkijoje patriotų pasipriešinimas buvo nuslopintas, visa Respublikos teritorija buvo
okupuota. Rusijai atiteko LDK žemės, o Prūsija ir Austrija pasidalino Lenkijos teritoriją. 1795 11 25 buvo
panaikinta LDK ir Lenkijos karalystės pilietybė, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus
titulai ir pareigybės. 1797 01 15 Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė aktą, kuris galutinai likvidavo
Respubliką. Šio dokumento sudedamoji dalis – Karaliaus Stanislovo Augusto sosto atsisakymo
aktas.
10. LDK teismų sistema ir teisingumo vykdymas iki
1564-1566 m. teismų reformos
LDK teismas nebuvo atskirtas nuo administracijos. Bylas nagrinėjo valsčių laikytojai, seniūnai,
vaivados, vietininkai, žemės maršalka, etmonai, kiti pareigūnai, Didysis kunigaikštis, Ponų taryba,
Didysis Seimas, sričių seimai. Savo teismus turėjo dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai. Bet miestiečiai –
tik miestuose, turinčiuose savivaldą pagal Magdeburgo teisę. Priklausomus valstiečius teisė jų ponai.
Aukščiausiasis teisėjas buvo Didysis kunigaikštis. Iki 1542 m. teismo instancijos buvo atribotos
nepakankamai aiškiai ir gyventojai patys sprendė, į kurį teismą kreiptis. Daug gyventojų kreipdavosi ne į
vietinį, o į Didžiojo kunigaikščio teismą. Kai kurias bylas Didysis kunigaikštis ir vietiniai teisėjai
nagrinėjo kartu. Jei vaivada, seniūnas ar laikytojas neįstengdavo išspręsti ginčo, jis kreipėsi į Didįjį
kunigaikštį ir prašė jo nurodymo. Būdavo, kad Didysis kunigaikštis gauto skundo pats nenagrinėdavo, o
pavesdavo savo rūmų ar vietinės administracijos pareigūnui.
Parengtinis tardymas nebuvo atskirtas nuo bylos nagrinėjimo teisme, taip pat nebuvo tardytojo kaip
atskiro pareigūno. Kas teisdavo, tas ir tardė. Didysis kunigaikštis pats įrodymų neieškodavo, jis tai
pavesdavo vaivadai, seniūnui ar valsčiaus laikytojui. Bet šie asmenys buvo aukšti pareigūnai, stambieji
feodalai, todėl procesinius veiksmus atlikdavo žemesnieji pareigūnai – diečkus ir vižas. Diečkus teisėjo
pavedimu šaukė asmenis į teismą, sulaikydavo ir atvesdavo kaltinamąjį ar atsakovą, paskirdavo turto
areštą, vykdė teismo sprendimus, atlikdavo kitus teisminius potvarkius. Vižas teisėjo pavedimu ar
suinteresuotų asmenų prašymu oficialiai patvirtindavo tam tikrus veiksmus ar įvykius, apžiūrėdavo teisės
pažeidimo vietą, nustatydavo žalos dydį, išvežiodavo teismo šaukimus, žiūrėdavo tvarkos teisme,
pakviesdavo liudytojus pas teisėją ir t.t. Diečkaus ir vižo kompetencija iš dalies sutapdavo. Kartais jie
pavadavo vienas kitą. Diečkaus ir vižo pareigos nebuvo etatinės, jas ėjo teisėjo tarnai, tarnybiniai bajorai,
žemesnieji pareigūnai. Diečkaus ar vižo tarnyba truko tol, kol jis vykdė teisėjo pavedimą. Už diečkaus ar
vižo darbą iš atsakovo ar ieškovo buvo imamos teismo rinkliavos, teisėjas didžiąją dalį palikdavo sau, o
likusią atiduodavo diečkui arba vižui.
Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą Didysis kunigaikštis, kaip pirmos instancijos teisėjas, spręsdavo bajorų
žemės ginčus, globos, testamento galiojimo, bajorystės patvirtinimo, privilegijų ir raštų galiojimo bylas,
ginčus dėl valstybinio turto, valstybinių ir tarnybinių nusikaltimų, nekilnojamojo turto pasisavinimo ir kai
kurias kitas baudžiamąsias ir civilines bylas. Kaip apeliacinės instancijos teisėjas Didysis kunigaikštis
nagrinėdavo Ponų tarybos, vaivadų, seniūnų, laikytojų išnagrinėtas bylas. Kadangi Didysis kunigaikštis
buvo ir Lenkijos Karalius, jis dažnai būdavo išvažiavęs ir aukščiausiojo teismo funkcijas vykdė Ponų
taryba. Kai Didysis kunigaikštis grįždavo į Lietuvą, Ponų tarybos kaip aukščiausiojo teismo veikla
pasibaigdavo.
1542 m. Didysis kunigaikštis nustatė keturių pakopų teismų sistemą. Pirma teismų sistemos grandis –
seniūno ar valsčiaus laikytojo teismas, antra – vaivados teismas, trečia – Ponų tarybos teismas, ketvirta –
Didžiojo kunigaikščio teismas. Kreiptis reikėjo į seniūno ar laikytojo teismą, o į visus kitus teismus buvo
galima kreiptis tik apeliacijos tvarka palaipsniui (vaivados į Didžiojo kunigaikščio, o jei buvo išvažiavęs
– į Ponų tarybos teismą, kurio sprendimus buvo galima apskųsti Didžiajam kunigaikščiui, kai šis
grįždavo). Stambieji feodalai ir aukštieji pareigūnai turėjo teisę kreiptis tiesiogiai į Didžiojo kunigaikščio
ar Ponų tarybos teismą. Tokią teisę turėjo ir asmenys, kuriems pavyko iš Didžiojo kunigaikščio gauti
vadinamąjį apsauginį raštą, kuris atleisdavo nuo seniūno, laikytojo ar vaivados teismo, tik neapsaugojo
nuo Ponų tarybos teismo, nes Ponų taryba sprendė bylas Didžiojo kunigaikščio vardu. Tarnybiniai bajorai,
neturintys apsauginių raštų, turėjo kreiptis į seniūnų ir laikytojų teismus, bet bajorai jais nepasitikėjo ir
norėjo juose turėti savo atstovų. Todėl I-asis Lietuvos Statutas nustatė, kad kiekvienas seniūnas, laikytojas
ar vaivada turi pasirinkti du vietinius tarnybinius bajorus. Kai seniūnai, laikytojai ar vaivados išvykdavo
ir negalėdavo vykdyti teisėjų funkcijų, visas bylas sprendė šie du bajorai su seniūno, laikytojo ar vaivados
pavaduotoju ir teismo raštininku. Bet seniūnai, laikytojai ir vaivados dažnai nesilaikydavo šios nuostatos,
tarnybiniai bajorai buvo nepatenkinti ir kiekviename Seime reikalavo teismų reformos.
Pagal vietinę paprotinę teisę ir sričių privilegijas vaivada turėjo nagrinėti bylas kartu su bajorų,
dvasininkų ir miestiečių atstovais. Paprotinė teisė ir sričių privilegijos nenustatė atstovų skaičiaus ir jų
rinkimo tvarkos. Dažnai teisme dalyvavo vietiniai pareigūnai, vyskupai, miestiečiai ir bajorai, gyvenantys
mieste ar atvykę, kai posėdžiavo vaivados teismas. Visų atstovų pavardės buvo įrašomos į teismo knygas.
Nagrinėdamas bylą vaivada turėjo pasitarti su šiais atstovais. Pagal vietinę paprotinę teisę svarbiausioms
byloms nagrinėti vaivada sušaukdavo srities Seimą, į kurį susirinkdavo bajorai, dvasininkai ir miestiečiai.
Iki XV a. vidurio seniūnai, laikytojai ir vaivados nagrinėjo ne tik bajorų, bet ir bajorams priklausančių
valstiečių ir miestiečių bylas. Pagal 1447 m. privilegiją bajorai patys teisė sau priklausančius žmones, o
seniūno, laikytojo ir vaivados kompetencijai priklausė tik svarbiausios baudžiamosios bylos. Bajoras,
nukentėjęs nuo kitam feodalui priklausančio žmogaus neteisėtų veiksmų, kreipdavosi į to žmogaus poną,
prašydamas išnagrinėti bylą. Jei ponas atsisakė nagrinėti bylą, buvo galima kreiptis į seniūno, laikytojo ar
vaivados teismą. Iki I-ojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo į teismą buvo galima kreiptis tik vieną kartą
pareikalavus pono išnagrinėti bylą, o I-ąjį Lietuvos Statutą – du kartus.
Jei nuo priklausomo žmogaus veiksmų nukentėjo ne bajoro, o Didžiojo kunigaikščio valstietis ar
miestietis, į priklausomo žmogaus poną kreipdavosi ne pats nukentėjęs asmuo, o vietinės administracijos
pareigūnas. Jei Didžiojo kunigaikščio valstietis ar miestietis padarė žalą feodalo valstiečiui ar miestiečiui,
nukentėjęs asmuo skundėsi savo ponui, o jis kreipdavosi į seniūno, laikytojo ar vaivados teismą.
Kai kurias valstiečių bylas spręsdavo kuopos teismas. Kuopa – tai kaimo vyrų susirinkimas.
Suinteresuotas asmuo kreipdavosi į kaimo bendruomenės seniūną, kad šis sušauktų valstiečius.
Dažniausiai kuopos teismas susidėdavo iš trijų teisėjų. Ieškovas ir atsakovas paskirdavo po vieną teisėją,
o trečią paskirdavo kartu, o jei jie nesusitardavo, paskirdavo vietinė administracija ar tų valstiečių ponas.
Teisėjai sprendė ginčą, o kiti valstiečiai stebėjo ar dalyvavo kaip liudytojai. Kuopos teismo veiklą
reglamentavo paprotinė teisė, Lietuvos Statutai. Baudžiamąsias bylas kuopos teismas nagrinėjo
nusikaltimo vietoje, o civilinius ginčus spręsdavo turto, dėl kurio kilo ginčas, buvimo vietoje.
Kuopos teismas neturėjo savo teismo knygų, todėl savo sprendimą ar nuosprendį paskelbdavo žodžiu,
o vietos administracijos atstovai įrašydavo į seniūno ar laikytojo teismo knygas. Vėliau, kai atsirado
žemės ir pilies teismai, kuopos teismo sprendimai ir nuosprendžiai buvo įrašomi į šių teismų knygas.
Valstybė ir feodalai skatino kuopos teismų veiklą, nes kuopos teismas atleisdavo valstybės ir feodalų
teismus nuo nesudėtingų valstiečių bylų nagrinėjimo. Vietinė administracija ir feodalai kontroliavo
kuopos teismų veiklą, kad nebūtų pažeisti jų interesai, rinko teismo rinkliavas. III-asis Lietuvos Statutas
reikalavo organizuoti kuopos teismus ten, kur jie jau išnyko ir ten, kur jų iki tol nebuvo. Pagal III-ąjį
Lietuvos Statutą, jei valstietis norėjo ieškoti teisingumo kuopos teisme, visi Didžiojo kunigaikščio ir
feodalų valstiečiai, gyvenantys toje kuopos teismo apygardoje, turėjo susirinkti ten, kur nuo senų laikų
susirinkdavo. Ten, kur kuopos teismo anksčiau nebuvo, pakamaris turėjo nustatyti kuopos teismo
apygardos ribas ir vietą, kurioje turėjo rinktis valstiečiai kuopos teismo funkcijoms vykdyti.
Pagal LDK teisę, ieškovas ir atsakovas galėjo susitarti ir sudaryti trečiųjų teismą. Kiekviena šalis
paskirdavo po 2-3 teisėjus ir šie drauge nagrinėjo bylą. Sprendimą priimdavo bendru susitarimu, be
balsavimo. Trečiųjų teismas nebuvo nuolatinė institucija. Jis buvo sudaromas vienai civilinei bylai.
Dažniausiai sprendė žemės ginčus. Teismo posėdžiai buvo organizuojami toje žemėje, dėl kurios kilo
ginčas. Trečiųjų teismo nustatytas bylos nagrinėjimo laikas buvo galutinis. Atidėti bylos nagrinėjimą buvo
galima tik dėl aplinkybių, nurodytų Lietuvos Statute (ieškovo ar atsakovo liga, tarnyba Didžiajam
kunigaikščiui ar buvimas karo nelaisvėje). Jei viena šalis be rimtos priežasties neatvykdavo į teismą,
trečiųjų teismas spręsdavo ginčą remdamasis kitos šalies pateiktais įrodymais. Jei trečiųjų teismo teisėjai
neįstengdavo išspręsti ginčo, bylos medžiagą pranešdavo vaivadai ir laukė jo nurodymų. Trečiųjų teismo
sprendimai turėjo tokią pat juridinę galią kaip ir valstybinių teismų sprendimai.
Atskirą teismų sistemą turėjo miestiečiai, gyvenę pagal Magdeburgo teisę savivaldą turinčiuose
miestuose. Miestiečių civilines bylas nagrinėjo Miesto taryba, kuri susidėjo iš burmistrų ir tarėjų.
Baudžiamąsias bylas nagrinėjo miesto suolas arba suolininkų teismas, kuris susidėjo iš miesto vaito ir
suolininkų. Svarbiausias baudžiamąsias bylas spręsdavo seniūnas arba vaivada. Savivaldos pagal
Magdeburgo teisę neturinčiuose miestuose miestiečių bylas sprendė miesto savininko teismas. Jei miestas
priklausė valstybei, tai buvo seniūno, laikytojo ar vaivados teismas, o jei feodalui – miestiečius teisdavo
pats feodalas ar jo paskirtas teisėjas. Bažnyčiai priklausančiuose miestuose miestiečius teisdavo vyskupas
ar kitas aukštas dvasininkas.
LDK nebuvo bendros bažnytinių teismų sistemos. Kiekviena bažnyčia turėjo atskirą kelių pakopų
teismų sistemą, kuri veikė pagal atitinkamą kanonų teisę. Bažnytiniai teismai nagrinėjo dvasininkų ir
bažnyčiai priklausančių valstiečių ir miestiečių bylas, išskyrus svarbiausias baudžiamąsias bylas, kurias
nagrinėjo seniūnai ir vaivados. Bažnytinių teismų kompetencijai priklausė ir pasauliečių bylos dėl
santuokos ir šeimos, religinių nusikaltimų bylos, bylos, kuriose viena šalis buvo dvasininkas.
Iki XVI a. vidurio bažnytinių ir valstybinių teismų kompetencija buvo atribota nepakankamai aiškiai.
Bažnytiniai teismai dažnai nagrinėjo bylas, priklausančias valstybinių teismų kompetencijai. Bajorai buvo
labai nepatenkinti ir protestavo kiekviename Seime. LDK bažnytinių ir valstybinių teismų kompetencija
buvo galutinai atribota, vykdant teismų reformą 1564-1566 m. Bažnytiniai teismai nagrinėjo bylas pagal
bažnytinę (kanonų) teisę. Kanonų teisės įgyvendinimą užtikrindavo valstybė. Dažniausiai bažnytiniai
teismai tik paskirdavo bausmę, o vykdyti nuosprendį pavesdavo valstybinėms institucijoms.
Byloms dėl religinių nusikaltimų nagrinėti bažnytiniai teismai taikė inkvizicinį procesą. Bažnytinis
teismas pats iškeldavo baudžiamąją bylą ir ieškodavo įrodymų. Inkvizicinį procesą taikė ir valstybinis
teismas, bet jis buvo per brangus ir sudėtingas, todėl buvo taikomas tik svarbiausioms baudžiamosioms
byloms nagrinėti. Kitoms baudžiamosioms ir civilinėms byloms buvo taikomas paprastesnis ir pigesnis
rungimosi procesas (suinteresuotas asmuo privalėjo pats ieškoti atsakovo ar nusikaltusiojo, šaukti jį į
teismą, rinkti įrodymus, vykdyti teismo sprendimą ar nuosprendį). Suinteresuoto asmens prašymu teismas
atsiųsdavo pareigūną – diečkų ar vižą, kuris turėjo padėti atlikti procesinius veiksmus.
11. 1564-1566 m. teismų reforma
Tarnybiniai bajorai reikalavo, kad teismų sistema būtų bendra visiems feodalams, nepriklausomai nuo
jų turtinės ir tarnybinės padėties, ir kad jiems patiems būtų leista rinkti teisėjus. Stambieji feodalai
priešinosi teismų reformai, bet kai prasiėjo karas dėl Livonijos ir tarnybiniai bajorai pagrasino
nebemokėti mokesčių karo reikalams, stambieji feodalai nusileido ir atsisakė savo teisminių privilegijų.
1564 07 01 Seimas sankcionavo teismų reformą. Svarbiausias šios reformos nuostatas įtvirtino II-asis
Lietuvos Statutas, pagal kurį buvo tik dvi teismų instancijos. Pavietų teismai – pirmoji instancija,
Didžiojo kunigaikščio teismas – antroji, apeliacinė instancija. Pavietų teismai buvo: žemės, pilies ir
pakamario. Žemės teismas susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Pavietų seimeliuose bajorai į šias
vietas išrinkdavo po keturis tinkamus vietinius bajorus, o vaivados pateikdavo šias kandidatūras
Didžiajam kunigaikščiui, kuris iš šių kandidatų paskirdavo tris teismo narius. Jie turėjo eiti savo pareigas
iki gyvos galvos arba iki paskyrimo į aukštesnę tarnybą.
Žemės teismo nariais negalėjo būti dvasininkai, miestiečiai, valstiečiai, kitų teismų nariai, taip pat to
paties pavieto administracijos pareigūnai. Asmuo, turintis dvi tokias pareigybes, vienos iš jų turėjo
atsisakyti, kitaip netekdavo abiejų ir turėjo mokėti baudą. Ši nuostata turėjo užtikrinti žemės teismo
nepriklausomumą, tačiau žemės teismas nebuvo visiškai atribotas nuo administracijos, nes II-asis
Lietuvos Statutas leido žemės teismo nariams eiti administracines pareigas kitų pavietų centrinėse
valstybės valdymo įstaigose ir Didžiojo kunigaikščio rūmuose. Teisėjas, pateisėjas ir raštininkas
prisiekdavo, kad pareigas atliks sąžiningai ir bylas nagrinės pagal Lietuvos Statutą.
Visi trys žemės teismo nariai sudarė teismo kolegiją ir bylas spręsdavo kartu. Jei dėl rimtų priežasčių
vienas iš teismo narių negalėdavo atvykti į teismą, kitu du nariai pasirinkdavo iš vietinių bajorų
neatvykusio nario pavaduotoją. Jis prisiekdavo ir gaudavo teisę eiti žemės teismo nario pareigas iki
teismo sesijos pabaigos. Pavaduotoją reikėjo parinkti ir jei vienas iš teismo narių dalyvavo byloje kaip
ieškovas ar atsakovas.
Už savo darbą žemės teismo, kaip ir visų kitų teismų nariai, gaudavo tam tikrą dalį teismo rinkliavų
nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos ir nuo kiekvieno į teismo knygą įrašyto dokumento. Žemės teismas
rinkdavosi į sesijas tris kartus per metus. Kiekviena sesija trukdavo apie tris savaites. Žemės teismas
sprendė civilinius ginčus, bajorystės patvirtinimo ir bajorų karinės tarnybos bylas, bajorų įžeidimo žodžiu
ir grasinimo bylas, nagrinėjo skundus dėl trečiųjų teismo ir kuopos teismo sprendimų nevykdymo.
III-asis Lietuvos Statutas įpareigojo žemės teismą vykdyti pilies teismo priežiūrą. Jei vaivada ar pilies
seniūnas atsisakydavo nagrinėti pilies teismo neteisingai išnagrinėtas bylas, suinteresuotas asmuo
kreipdavosi į žemės teismą ir žemės teismo raštininkas nusiųsdavo raštą vaivadai arba pilies seniūnui, kad
šie įvykdytų teisingumą.
Žemės teismas iš dalies vykdė ir notarų kontoros funkcijas, nes į teismo knygas buvo įrašomi ne tik
teismo sprendimai, bet ir Didžiojo kunigaikščio raštai, privilegijos, bajorų testamentai, sutartys, pavietų
seimelių nutarimai ir t.t. Išrašas iš teismo knygų turėjo dokumento originalo galią.
Kiekviename paviete buvo organizuotas pilies teismas. Pilies teismo pirmininkas buvo pilies
seniūnas. Kai kurių vaivadijų centriniuose pavietuose pilies teismo pirmininkas buvo vaivada. Pilies
seniūnas ar vaivada paskirdavo kitus teismo narius – pilies teisėją ir raštininką. Pilies seniūnas ar vaivada
paprastai neturėjo laiko rūpintis pilies teismo reikalais, nes vykdė administracijos funkcijas – posėdžiavo
Seime, Ponų taryboje ir pavietų seimeliuose. Todėl nagrinėti bylas turėjo pilies seniūno ar vaivados
paskirtas pavaduotoju paseniūnis. Bet jis irgi pasiskirdavo savo pavaduotoją, kuris spręsdavo bylas kartu
su teisėju ir raštininku. Pavaduotojų išnagrinėtas bylas apeliacine tvarka sprendė pilies seniūnas ar
vaivada, o seniūno ar vaivados išnagrinėtas bylas apeliacinė instancija – Didysis kunigaikštis.
Pilies teismo kompetencijai priklausė bajorų baudžiamosios bylos. Pilies teismo sesijos vyko
kiekvieną mėnesį ir truko apie dvi savaites. Teismas turėjo knygas, į kurias buvo įrašomi ne tik teismo
nuosprendžiai, bet ir Didžiojo kunigaikščio raštai, pavietų seimelių nutarimai, bajorų sutartys ir kt. Pilies
teismas iš dalies vykdė notarų kontoros funkcijas.
Kiekviename paviete buvo organizuotas pakamario teismas. Jis susidėjo iš vieno pakamario ar jo
pavaduotojo kamarniko ir spręsdavo ginčus dėl žemės sklypų ribų. Pakamarį skyrė Didysis kunigaikštis iš
vietinių bajorų ir jis turėjo eiti savo pareigas iki gyvos galvos ar paskyrimo į kitą tarnybą. Pagal III-ąjį
Statutą pavietų seimeliuose bajorai pasirinkdavo keturis kandidatus, o Didysis kunigaikštis vieną iš jų
paskirdavo pakamariu. Pakamaris prisiekdavo žemės teisme, įsipareigodavo sąžiningai eiti pareigas,
nagrinėti bylas pagal Lietuvos Statutus.
Pakamario teismas nebuvo griežtai atribotas nuo administracijos, nes pakamaris turėjo teisę eiti
administracines pareigas kituose pavietuose (pvz., būti pavieto maršalka). Pagal II-ąjį ir III-ąjį Lietuvos
Statutus pakamaris turėjo pasirinkti iš pavieto bajorų du pavaduotojus kamarnikus smulkesnėms byloms
nagrinėti. Kamarnikas irgi turėjo prisiekti žemės teisme. Jis nagrinėdavo tik tas bylas, kurias jam
pavesdavo pakamaris. Dėl kamarniko padarytų nedidelių klaidų buvo galima skųsti pakamariui, o dėl
neteisingų sprendimų – apeliuoti į Didžiojo kunigaikščio teismą.
Pakamaris gaudavo bylas iš žemės ir pilies teismų. Šiems teismams sprendžiant civilines ir
baudžiamąsias bylas dažnai kildavo klausimų apie tam tikro žemės sklypo ribas. Išspręsti šį klausimą
buvo galima tik žemės buvimo vietoje. Tačiau žemės ir pilies teismai nagrinėjo bylas savo nuolatinėje
būstinėje, todėl atiduodavo šias bylas pakamariui, kuris nuvykdavo į žemės buvimo vietą nustatyti ribas ir
grąžindavo bylas žemės ar pilies teismui. Kartais pakamaris gaudavo bylas iš Didžiojo kunigaikščio ar iš
suinteresuotų asmenų – ieškovo ar atsakovo. Pakamario nustatytas bylos nagrinėjimo terminas buvo
galutinis, t.y. kad šalis be rimtos priežasties neatvykusi į pakamario teismą pralaimėdavo ginčą. Jei žemė
buvo keleto pavietų teritorijoje, šių pavietų pakamariai išvažiuodavo į žemės buvimo vietą ir bendrai
nagrinėdavo bylas. Pakamaris pats įrašydavo priimtą sprendimą į teismo knygą. Jis galėjo turėti
raštininką, kuris buvo ne teismo narys, o tik pakamario tarnas. Už teismo knygų tvarkymą atsakė
pakamaris. Jis pats įvykdydavo savo sprendimą, nustatydavo žemės ribas, išduodavo šias ribas
patvirtinančius dokumentus.
Išieškoti skolą ar nubausti pažeidėją turėjo žemės ar pilies teismas, iš kurio pakamaris gavo bylą ir
kuriam turėjo ją grąžinti. Jei pakamaris buvo pats šalis bylai, bylą nagrinėdavo žemės teismas sklypo
buvimo vietoje. Mirus Didžiajam kunigaikščiui, žemės, pilies ir pakamario teismas nutraukdavo savo
darbą, nes šie teismai kiekvieną savo sprendimą ar nuosprendį skelbdavo Didžiojo kunigaikščio vardu.
Kai nebuvo Didžiojo kunigaikščio, nebuvo galima skelbti sprendimų ir nuosprendžių, tačiau bylas
nagrinėti reikėjo, todėl kiekviename paviete buvo organizuojamas kaptūrinis teismas. Jis susidėjo iš visų
žemės, pilies ir pakamario teismo narių ir spręsdavo visas baudžiamąsias ir civilines bylas, o naujas
Didysis kunigaikštis po karūnacijos patvirtindavo visus kaptūrinių teismų sprendimus ir nuosprendžius.
Rūpintis pavietų teismų sprendimų ir nuosprendžių vykdymu ir žiūrėti tvarkos teisme turėjo vaznys.
Vaznys buvo renkamas bajorų pavieto seimelyje, bet jo kandidatūrą turėjo patvirtinti vaivada. Vaznys
prisiekdavo žemės teisme. Savo pareigas vaznys atlikdavo kartu su dviem kviestiniais, kuriuos
pasirinkdavo iš vietinių bajorų. Vaznių skaičius nebuvo nustatytas įstatymų ir priklausė nuo pavieto
teritorijos ir bylų skaičiaus. Dažniausiai paviete buvo 3-5 vazniai. Kiekviename paviete buvo generolas ar
vyriausiasis vaznys. Generolus išrinkdavo bajorai pavieto seimelyje, o patvirtindavo Didysis kunigaikštis.
Generolai irgi prisiekdavo žemės teisme. Vaznys nebuvo vien tik žemės ar tik pilies teismo pareigūnas. Jis
turėjo žiūrėti tvarkos visuose pavieto teismuose ir vykdyti sprendimus ir nuosprendžius (išskyrus
pakamario).
Ieškovas ar atsakovas, laimėjęs bylą, irgi turėjo pasirūpinti sprendimų įvykdymu, nes teismas tik
atsiųsdavo jam vaznį, kurio akivaizdoje laimėtojas turėjo išieškoti skolą ar baudą, ar įvykdyti kitą
sprendimą. Pralaimėjusi bylą šalis dažnai priešindavosi sprendimo ar nuosprendžio įvykdymui, kartais net
su ginklu rankose. Žemės, pilies, pakamario teismas neturėjo ginkluotos jėgos. Pagal II-ąjį Lietuvos
Statutą pasipriešinimo atveju reikėjo prašyti pilies seniūno, kad jis sušauktų pavieto bajorų kariuomenę ir
įvykdytų sprendimą ar nuosprendį. Tačiau bajorai laikėsi luominio solidarumo principo ir dažnai
atsisakydavo eiti vienas prieš kitą, o pilies seniūnas ar vaznys be bajorų paramos neįstengdavo įvykdyti
sprendimo ar nuosprendžio.
Pagal III-ąjį Lietuvos Statutą pasipriešinimo atveju reikėjo kreiptis į Didžiojo kunigaikščio teismą, už
pasipriešinimą teismo sprendimui ar nuosprendžiui buvo numatyta didelė piniginė bauda ir net mirties
bausmė. Nepaisant šių nuostatų, buvo daug neįvykdytų teismų sprendimų ir nuosprendžių.
Iki 1581 m. apeliacinė instancija pavietų teismams buvo Didžiojo kunigaikščio teismas. Didysis
kunigaikštis ne visada pats spręsdavo bylas, dažnai jis pavesdavo nagrinėti bylas Ponų tarybos nariams ar
savo rūmų administracijos pareigūnams. Iš Ponų tarybos narių skiriami teisėjai vadinami komisarais, o iš
Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnų skiriami teisėjai vadinami asesoriais.
Po Liublino unijos sudarymo Didysis kunigaikštis Lietuvoje būdavo retai (dažniausiai būdavo
Krokuvoje), todėl apeliacinės bylos gulėdavo neišnagrinėtos keletą metų arba buvo atiduodamos nagrinėti
komisarams ar asesoriams, kuriais tarnybiniai bajorai nepasitikėjo, nes šie buvo stambieji feodalai.
Tarnybiniai bajorai taip pat reikalavo, kad LDK būtų atskiras aukščiausiasis teismas, nes lenkai tokį
teismą įsteigė 1578 m. (jis vadinosi Karūnos tribunolu) ir Lietuvos bajorai baiminosi, kad jis galės
nagrinėti ir jų bylas. 1581 m. Seimas leido organizuoti Lietuvoje Vyriausiąjį Tribunolą ir priėmė jo
nuostatas.
Vyriausiasis Tribunolas teisėjus rinko pavieto seimeliuose iš vietinių bajorų. Rinkimai vyko kasmet
vasario 2 d. (tai buvo Grabnyčių diena), todėl tokie seimeliai buvo vadinami Grabnyčių dienos seimeliais.
Kiekvienas pavietas rinko po du teisėjus, o Žemaitijoje – tris teisėjus vieneriems metams. Vyriausiojo
Tribunolo teisėjai išrinkdavo savo pirmininką, tribunolo maršalką. Visi vyriausiojo Tribunolo teisėjai
prisiekdavo savo pavieto seimeliuose.
Vyriausiasis Tribunolas buvo apeliacinė instancija žemės, pilies ir pakamario teismų išnagrinėtoms
byloms. Taip pat iždo tribunolo, karo tribunolo, vaivadų ir seniūnų teismų išnagrinėtoms byloms. Kaip
pirmos instancijos teismas, Vyriausiasis Tribunolas nagrinėjo tarnybinių nusikaltimų bylas, bylas dėl
pasipriešinimo Vyriausiojo Tribunolo sprendimams ar nuosprendžiams ir kai kurioms kitoms byloms.
Vyriausiasis Tribunolas nagrinėjo bylą, jei bent viena šalis byloje buvo bajoras. Jei kita šalis byloje buvo
dvasininkas, bylas nagrinėjo Vyriausiasis Dvasinis Tribunolas. Jo sudėtyje buvo šeši Vyriausiojo
Tribunolo nariai ir keturi dvasininkų atstovai, renkami pačių dvasininkų.
Pagal III-ąjį Lietuvos Statutą, Dvasiniame Tribunole pasaulietinių ir dvasinių teisėjų skaičius buvo
sulygintas. Nuo 1588 m. Dvasiniame Tribunole posėdžiavo po tris, o nuo 1641 m. – po keturis teisėjus,
pasaulietinius ir dvasininkus. Vyriausiasis Tribunolas neturėjo nuolatinės būstinės. Iš pradžių buvo
organizuojamos keturios sesijos per metus, kurios vyko Vilniuje, Trakuose, Naugarduke ir Minske. Nuo
1588 m. buvo organizuotos dvi sesijos – viena Vilniuje, o kita – vienais metais Naugarduke, o kitais –
Minske.
Vyriausiasis Tribunolas nagrinėjo bylas pagal Lietuvos Statutą ir Seimo konstitucijas. Jei nebuvo
tinkamos teisės normos, bylą nagrinėjo Seimas. Kartu Seimas išleisdavo atitinkamą teisės normą, kad
ateityje Vyriausiasis Tribunolas galėtų nagrinėti tokias bylas. Vyriausiojo Tribunolo sprendimai ir
nuosprendžiai buvo priimami balsų dauguma. Tribunolo teisėjas negalėjo dalyvauti sprendžiant jo paties
bylą. Ją turėjo nagrinėti kiti teisėjai, o balsavimo metu jis privalėjo pasišalinti.
Vyriausiasis Tribunolas arba tvirtino pirmos instancijos teismų sprendimą ar nuosprendį, arba naikino
jį ir spręsdavo bylą iš naujo, remdamasis pirmos instancijos teismo pateiktais įrodymais. Nagrinėjant bylą
apeliacijos tvarka privalėjo dalyvauti abi šalys, o pirmos instancijos teismo teisėjas, kuris išnagrinėjo šią
bylą, turėjo teisę neatvykti ar nedalyvauti, nes nepatenkinta šalis skundė sprendimą ar nuosprendį, bet ne
patį teisėją.
Toks apeliacijos supratimas nusistovėjo XVI a. XV a. apeliacija suprantama ne kaip sprendimo
apskundimas, o kaip paties teisėjo apkaltinimas šališkumu. Apeliacinės instancijos teismas nespręsdavo
bylos iš naujo, o leisdavo žmogui įrodinėti teisėjo šališkumą ir reikalauti atlyginti nuostolius. Vyriausiojo
Tribunolo sprendimai ir nuosprendžiai buvo įrašomi į tribunolo knygas. Į jas buvo įrašomi ir bajorų
testamentai, sutartys, pareiškimai ir kiti dokumentai, nes Vyriausiasis Tribunolas iš dalies vykdė ir notarų
kontoros funkcijas.
Kiekvieną sprendimą ar nuosprendį pasirašydavo 2-3 Vyriausiojo Tribunolo nariai ir raštininkas.
Kadangi Vyriausiasis Tribunolas neturėjo savo raštinės ir savo raštininko, tribunolo knygas tvarkė
Vilniaus, Naugarduko, Minsko žemės teismo raštininkas. Vyriausiojo Tribunolo sprendimas ar
nuosprendis buvo galutinis ir turėjo tokią juridinę galią, kokią turėjo Didžiojo kunigaikščio ir Seimo
sprendimai ir nuosprendžiai. Vyriausiasis Tribunolas neturėjo institucijos, kuri užtikrintų sprendimų ir
nuosprendžių vykdymą. Įvykdyti Vyriausiojo Tribunolo sprendimus ar nuosprendį turėjo pats
suinteresuotas asmuo ir atitinkamo pavieto vaznys. Būdavo, kad pralaimėjusi šalis neįsileisdavo jų į savo
dvarą. Tada jie sugrįždavo ir įrašydavo į tribunolo knygą, kad negali įvykdyti sprendimo ar nuosprendžio.
Dėl Vyriausiojo Tribunolo įsteigimo sumažėjo Didžiojo kunigaikščio teismo reikšmė. Dabar Didžiojo
kunigaikščio teismo kompetencijai priklausė: ginčai dėl valstybinio turto, valstybinių valstiečių ir
miestiečių apeliacijos, kitos bylos, bet jas nagrinėjo ne pats Didysis kunigaikštis, o jo skiriami asesoriai,
komisarai ir referendoriai.
Referendoriai nagrinėjo valstybinių valstiečių bylas, valstybinių miestų gyventojų ginčus ir kai kurias
kitas bylas. Nuo 1613 m. LDK veikė Iždo Tribunolas. Jo narius rinko Seimas iš senatorių ir bajorų
deputatų. Nuo 1703 m. Iždo Tribunolo narius rinko pavieto seimeliai po du nuo kiekvieno pavieto. Iždo
Tribunolas nagrinėjo mokesčių bylas, tikrino žemės paiždininkio ataskaitas.
LDK teismo funkcijas taip pat vykdė Seimas, Didysis ir lauko etmonai, žemės maršalka ir kancleris.
Savo teismus turėjo dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai. LDK nebuvo vieningos teismų sistemos. XVII
a. ir XVIII a. pirmoje pusėje teisingumo vykdymo srityje didelių pasikeitimų nebuvo. Sumažėjo žemės ir
pakamario teismų reikšmė, Pilies teismas gavo teisę nagrinėti ne tik baudžiamąsias, bet ir civilines bylas.
Buvo išplėsta Vyriausiojo Tribunolo kompetencija, asesorių teismas buvo atskirtas nuo Didžiojo
kunigaikščio teismo ir tapo priklausomas nuo kanclerio. Teismų sistema pasikeitė XVIII a. antroje pusėje.
1764 m. buvo panaikintas Iždo Tribunolas. Jo funkcijas pradėjo vykdyti Iždo komisija. 1768 m. buvo
panaikinti kaptūriniai teismai. Ketverių metų Seimas reformavo teismų santvarką – vietoj trijų pavieto
teismų (žemės, pilies, pakamario) buvo organizuotas vienas žemės teismas, kuris turėjo nagrinėti visas
bajorų bylas. Jo sudėtyje buvo dešimt teisėjų ir du raštininkai. Juos visus rinko pavieto seimeliuose
ketveriems metams.
Žemės teismas buvo pirmos instancijos teismas ir dirbo nuolatos. Apeliacinė instancija buvo
Vyriausiasis Tribunolas. Pasikeitė ir miestiečių teismai. Civilines bylas nagrinėjo miesto burmistro
teismas (pirmoji instancija), o apeliacinė instancija buvo zonos teismas. Valstybės teritorija susidėjo iš
kelių zonų. Baudžiamąsias bylas nagrinėjo zonos teismas, o apeliacinė instancija buvo asesorių teismas.
Asesorių teismas taip pat turėjo prižiūrėti visų miestiečių teismų veiklą.
Ketverių metų Seimas nesukūrė vieningos teismų sistemos. Liko kelios atskiros teismų sistemos.
Kiekvienas luomas kaip ir anksčiau turėjo atskirą teismų sistemą. Valstiečius kaip ir anksčiau teisdavo jų
ponai. Teismo proceso principai nepasikeitė. Teismas ir teismo procesas liko feodalinis. 1793 m. teismų
reforma, kaip ir kitos Ketverių metų Seimo reformos, buvo panaikinta.
12. Bajorų luomų formavimasis ir bajorų teisinė padėtis XIII-XVIII a.
Iki XV a. pradžios LDK buvo trys feodalų sluoksniai: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai
bajorai. Jų teisinė padėtis buvo nevienoda. Kunigaikščiai valdė dalines kunigaikštystes, turėjo politinę ir
ekonominę valdžią. Jie buvo Didžiojo kunigaikščio vasalai, duodavo jam duoklę, karo metu atvykdavo su
savo kariuomene. Ponai bajorai tarnavo kunigaikščio rūmų administracijoje, buvo aukšti pareigūnai ir
teisėjai. Jie vaidino didelį vaidmenį kunigaikščių tarpusavio kovose dėl valdžios. Pretendentai į
kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajorų grupuote ir, kad patrauktų ponus bajorus į savo pusę,
duodavo jiems žemių ir aukštų pareigų. Ponai bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. Tarnybiniai
bajorai tarnavo kunigaikščio ar pono bajoro kariuomenėje ar administracijoje, buvo žemesnieji
pareigūnai.
Kunigaikščiai ar ponai bajorai savo tarnybiniams bajorams duodavo žemių su sąlyga, kad jie atliks
karinę ar administracinę tarnybą. Praturtėję tarnybiniai bajorai tapdavo ponais bajorais. Tarnybinių bajorų
sluoksnį papildydavo laisvi valstiečiai ar bajorų tarnai, kuriems kunigaikštis suteikdavo bajorystę už
tarnybą administracijoje, kariuomenėje ar kitus nuopelnus.
Iki XIV a. pabaigos Didysis kunigaikštis nesikišo į dalinių kunigaikščių reikalus. Padėtis pasikeitė
Jogailos ir Vytauto valdymo metu, prasidėjo valstybės valdymo centralizavimas, daliniai kunigaikščiai
centralizavimui priešinosi, todėl Didysis kunigaikštis rėmėsi ponais bajorais ir tarnybiniai bajorais.
Dvi pirmosios žemės privilegijos (1387 m. Jogailos, 1413 m. Jogailos ir Vytauto) saugojo ponų bajorų
ir tarnybinių bajorų teises. Didysis kunigaikštis šalino dalinius kunigaikščius iš pareigų ir vietoj jų
paskirdavo savo vietininkus iš ponų bajorų. Kunigaikščių nuolat mažėjo, daug jų žuvo tarpusavio kovose
dėl valdžios. Kunigaikščių ekonominės ir politinės pozicijos silpnėjo.
1432 m. žemės privilegija sulygino kunigaikščių ir ponų bajorų teises. Kunigaikščiai, kaip atskiras
feodalinis sluoksnis, išnyko, jie susidėjo su ponais bajorais. 1432 m. privilegija taip pat sulygino bajorų
katalikų ir stačiatikių teises. Dvi pirmosios privilegijos galiojo tik feodalams katalikams, o stačiatikių
teises saugojo vietinė paprotinė teisė. Nuo 1432 m. žemės privilegijos galiojo visiems feodalams,
nepriklausomai nuo tikybos.
Privilegijos įtvirtino bajorų žemės nuosavybės teises. Lietuvoje iki XIV a. pabaigos dauguma feodalų
turėjo beneficijas – žemės valdas gautas už tarnybą su teise valdyti laikinai ar iki gyvos galvos. Prie
Lietuvos prijungtose slavų srityse pagrindinė žemės nuosavybės forma – tėvonija. Ten buvo daug tuščių
niekam nepriklausančių, neapgyvendintų žemių, todėl feodalui nereikėjo beneficijos, gaunamos iš
kunigaikščio su sąlyga atlikti tam tikrą tarnybą. Jis pats plėtė savo valdas, prijungdavo prie savo dvaro
neapgyvendintas žemes, kurios buvo ne beneficija, bet tėvonija – visiška feodalo nuosavybė.
Slavų žemių prijungimas prie Lietuvos paspartino tėvonijos įsigalėjimą. Visiškai susiformavusią
tėvoniją teisiškai įformino 1387 m. žemės privilegija. XV a. tėvonija tapo pagrindine žemės nuosavybės
forma visoje LDK. Ji buvo pagrindinė ne todėl, kad sudarė didžiąją dalį feodalų žemės fondų, bet todėl,
kad ir kitos žemės nuosavybės formos LDK – beneficijos ir feodai – tapdavo tėvonijomis. Feodalų
prašymu Didysis kunigaikštis jų beneficijas ir feodus paversdavo tėvonijomis. Tai buvo LDK teisės
ypatybė, nes Vakarų Europoje nuo IX a. pagrindinė feodalinės žemės nuosavybės forma buvo feodas arba
lenas. Iš pradžių tėvonija buvo alodinė nuosavybė (neribota, visiška). Iš tėvonijos savininko nebuvo
reikalaujama jokių feodalinių prievolių. Pagal 1434 m. žemės privilegiją feodalas galėjo laisvai parduoti,
keisti, dovanoti ar kitu būdu perleisti tėvoninį dvarą, tik apie tai reikėjo pranešti Didžiajam kunigaikščiui
ar jo vietininkui.
Žemės perleidimo aktų tvirtinimo priežastys:
1) Didysis kunigaikštis taip priminė, kad jis yra aukščiausias visos žemės savininkas;
2) už perleidimo aktų patvirtinimą Didysis kunigaikštis gaudavo pajamų iš rinkliavų, kuriomis
papildydavo iždą.
XVI a. pradžioje tėvonijos savininko teisės buvo apribotos. Iš jo, grasinant žemės konfiskavimu, imta
reikalauti karinės tarnybos Didžiajam kunigaikščiui.
Iki XVI a. pradžios tėvonijos savininko karo tarnyba buvo susijusi ne su jo žemės nuosavybe, bet su
jo asmeniu. Feodalas turėjo tarnauti ne todėl, kad turėjo tėvoniją, o todėl, kad buvo feodalas ir Didžiojo
kunigaikščio valdinys. 1502 m. LDK Seimo nutarimu tėvonijos savininko karo tarnyba buvo susieta su jo
žemės nuosavybe. Dabar tiek feodų ir beneficijų, tiek tėvonių savininkai Didžiojo kunigaikščio įsakymu
turėjo ir patys eiti į karą, ir atsivesti atitinkamą priklausomų valstiečių skaičių (vienas karys nuo dešimties
valstiečių ūkių, o nuo 1528 m. – vienas karys nuo aštuonių ūkių), pagal Seimo nustatytą normą.
Jei feodalo šeimoje buvo keli suaugę vyrai, į karą turėjo eiti tik vienas iš jų ir atsivesti atitinkamą
skaičių karių. Kas negalėjo tarnauti dėl amžiaus ar ligos, vietoje savęs turėjo atsiųsti tinkamą karį. Jei
feodalas be rimtos priežasties neatvykdavo į karą, jo dvaras buvo konfiskuojamas, nepriklausomai nuo to,
ar tai buvo beneficija, ar tėvonija. Pagal 1522 m. Seimo nutarimą, konfiskuotą dvarą reikėjo atiduoti
kitam bajorui už jo nuopelnus karo metu.
Feodalų karo tarnybos tvarka ir atsakomybė už karo tarnybos neatlikimą nustatyta I-ajame Lietuvos
Statute. Jis taip pat apribojo tėvonijos disponavimo teises. Pagal Statutą bajorai galėjo laisvai parduoti ar
perleisti tik vieną trečdalį tėvonijos, likusius du trečdalius buvo galima įkeisti už skolas. Tai buvo bajorų
vaikų turtinių teisių garantija. Tėvonijos disponavimo teisės apribojimas ir reikalavimas eiti karo tarnybą
reiškė, kad tėvonija neteko alodinės (visiškos) nuosavybės bruožų ir teisiniu požiūriu priartėjo prie feodo.
I-asis Lietuvos Statutas neskiria feodo ir beneficijos. Statute šios dvi formos vadinamos užtarnautomis
arba suteiktinėmis žemėmis. Kokia žemė buvo feodas, o kokia – beneficija, nustatydavo Didžiojo
kunigaikščio raštas, pagal kurį bajorai gaudavo tą žemę. Jei rašte buvo nurodyta, kad bajorai gavo žemę
laikinai ar iki gyvos galvos be teisės palikti savo vaikams, tai buvo beneficija. O jei gavo su teise palikti
vaikams – feodas. Feodais ir beneficijomis bajorai galėjo naudotis laisvai, tačiau norėdami tą feodą ar
beneficiją perleisti kitam turėjo gauti Didžiojo kunigaikščio ar jo vietininko leidimą, nes tokia žemė buvo
duodama su sąlyga atlikti karo ar administracinę tarnybą.
XIII ir XIV a. Didysis kunigaikštis suteikdavo beneficijas laikinai naudotis ir bet kada galėjo jas
susigrąžinti. Bajorai nežinojo, kada Didžiajam kunigaikščiui prireiks jų beneficijų ir jis pareikalaus jas
grąžinti, todėl stengėsi kuo greičiau gauti kuo daugiau pajamų, alino žemę, reikalavo iš valstiečių
pernelyg didelių mokesčių ir prievolių, todėl Didysis kunigaikštis pradėjo suteikti beneficijas iki gyvos
galvos. Vėliau bajorų prašymu Didysis kunigaikštis leisdavo bajorams palikti žemę savo vaikams, taip
beneficija tapdavo feodu. Daugeliui bajorų pavyko gauti Didžiojo kunigaikščio raštą dėl beneficijos ar
feodo pavertimo tėvonija. Tėvoniją Didysis kunigaikštis galėjo susigrąžinti tik konfiskavimo būdu už
bajorų padarytą nusikaltimą arba kaip išmarinį turtą (kai mirė visi giminaičiai ir nėra įpėdinių), nes pagal
LDK teisę bajorų išmarinis turtas priklausė Didžiajam kunigaikščiui.
Beneficijoms ir feodams buvo prilyginamos žemės, kurias Didysis kunigaikštis suteikdavo bajorams
kaip atlyginimą už jų nuopelnus ar kaip nuostolių kompensaciją, kai jų žemės buvo užimamos priešų.
Tokios žemės irgi buvo vadinamos užtarnautomis ar suteiktinėmis žemėmis ir jų teisinis statusas buvo
toks pat kaip beneficijos ar feodo.
Kita feodalų žemės nuosavybės forma buvo pirkta žemė. Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą bajorai laisvai
disponavo pirktomis žemėmis, bet atlikdavo karo tarnybą, nes nuo 1502 m. karo tarnyba buvo atliekama
nuo visų žemių, nepriklausomai nuo žemės nuosavybės formos. Pirkta žemė po savininko mirties
atitekdavo jo vaikams ir taip tapdavo tėvonija, kuriai jau buvo taikomos I-ojo Lietuvos Statuto normos,
apribojančios disponavimo teisę. Pagal LDK teisę tėvonijas, feodalų beneficijas ir pirktą žemę galėjo
turėti tiek ponai bajorai, tiek tarnybiniai bajorai. Būdavo, kad vienas asmuo turėdavo keletą dvarų –
vienas buvo tėvonija, kitas – feodas ir t.t. Be to, dažniausiai būdavo taip, kad tėvonija ir pirktos žemės
priklausė ponui bajorui, o feodai ir beneficijos priklausė tarnybiniam bajorui.
Ponai bajorai dalį savo valdų dalijo tarnybiniams bajorams beneficijos ar feodo sąlygomis. Tokie
tarnybiniai bajorai buvo ponų bajorų vasalai ir tarnavo ne Didžiajam kunigaikščiui, o savo ponui. Be pono
leidimo jie negalėjo perleisti savo žemės. Jei tarnybiniai bajorai nebenorėjo tarnauti savo ponui ir
nueidavo pas kitą, tai žemė likdavo ponui. Tik tuo atveju, kai iš pono gautame rašte buvo pasakyta, kad
toks tarnybinis bajoras turi teisę pasirinkti poną, žemė likdavo tarnybiniam bajorui, o jis pats nueidavo
pas kitą poną ar Didįjį kunigaikštį. Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą toks raštas turėjo būti surašytas
dalyvaujant liudytojams ir patvirtintas Didžiojo kunigaikščio.
Būdavo, kad tarnybiniai bajorai gaudavo žemės ir iš pono bajoro, ir iš Didžiojo kunigaikščio. Toks
bajoras turėjo tarnauti dviems ponams kartu. Specifinė feodalinės žemės nuosavybės forma buvo Didžiojo
kunigaikščio domenas. Didysis kunigaikštis buvo ne tik valstybės vadovas, aukščiausias visos žemės
savininkas, bet ir stambiausias feodalas, tiesioginis savo domeno savininkas. Didžiojo kunigaikščio
domenas buvo jau XIII a. Iki XV a. pradžios Didžiojo kunigaikščio domenas didėjo, nes prie Lietuvos
buvo prijungiamos slavų sritys, kuriose buvo daug neapgyvendintų žemių. Tokios žemės tapdavo
Didžiojo kunigaikščio domeno žemėmis, jo tiesiogine nuosavybe. Neapgyvendintų žemių užvaldymas ir
pasisavinimas kaip žemės nuosavybės įgijimo būdas išnyko. Dabar, kad įsigytum tuščią žemę, reikėjo
prašyti Didžiojo kunigaikščio, kuris galėjo suteikti ją kaip beneficiją ar feodą ir pareikalauti atitinkamos
tarnybos. Kadangi Didžiajam kunigaikščiui reikėjo tarnybinių bajorų, jau valdant Jogailai ir Vytautui,
LDK prasidėjo masiškas Didžiojo kunigaikščio domeno išdalijimas beneficijų ir feodų sąlygomis. XV a.
dėl tokio išdalijimo Didžiojo kunigaikščio domenas labai sumažėjo. Žemių dalijimas tarnybiniams
bajorams nuolat mažėjo ir XVI a. antroje pusėje visai sustojo.
LDK teisė užtikrindavo sustiprintą Didžiojo kunigaikščio domeno apsaugą. Niekas neturėjo teisės
naudotis Didžiojo kunigaikščio domeno žemėmis be Didžiojo kunigaikščio leidimo. Pagal I-ąjį Lietuvos
Statutą domeno žemės užgrobimas buvo nusikaltimas, baudžiamas nusikaltėlio dvaro konfiskavimu.
Saugoti Didžiojo kunigaikščio domeną privalėjo ne tik Didžiojo kunigaikščio rūmų administracija, bet ir
visi valstybės pareigūnai (seniūnai, valsčių laikytojai, vaivados).
XIII-XIV a. LDK kaip ir kitose Europos šalyse valstybės ir monarcho nuosavybė buvo tapatinamos.
XV a. šis bruožas pradėjo nykti, tačiau valstybės ir Didžiojo kunigaikščio žemės nuosavybė galutinai
atsiribojo tik XVI a. viduryje. Liublino unijos aktas įtvirtino Didžiojo kunigaikščio dvarų suskaldymą į
valstybinius dvarus ir sosto dvarus. Valstybinių dvarų pajamos ėjo tik valstybės reikalams. Šie dvarai
buvo vadinami seniūnijomis ir valdomi seniūnų. Pajamos gaunamos iš sosto dvarų ir jų kompleksų
(ekonomijų) buvo skirtos Didžiajam kunigaikščiui, jo šeimai ir rūmams išlaikyti.
Ekonomijų valdytojai didžiąją dalį pajamų privalėjo atiduoti Didžiojo kunigaikščio iždui, o mažąją
dalį (dažniausia vieną trečdalį) palikdavo sau kaip atlyginimą. Didžiojo kunigaikščio iždas buvo galutinai
atribotas nuo valstybinio iždo 1588 m. Liublino unijos aktas draudė bajorams dalinti sosto dvarus, bet jei
kuris bajoro dvaras atitekdavo Didžiajam kunigaikščiui kaip išmarinis turtas, Didysis kunigaikštis galėjo
suteikti tokį dvarą kuriam nors bajorui, kad nenukentėtų karo tarnybos interesai. Valstybiniai dvarai buvo
išdalijami bajorams kaip atlyginimas už jų nuopelnus, reikalaujant tik nedidelę dalį pajamų atiduoti
valstybės iždui ar visai nieko nereikalauti. Valstybinių dvarų Didysis kunigaikštis sau pasilikti negalėjo,
juos visus reikėjo išdalinti bajorams. XVI a. vidury Didžiojo kunigaikščio domenas kaip žemės
nuosavybės forma išnyko ir susiformavo valstybinė žemė ir sosto žemė. Valstybinėmis žemėmis Didysis
kunigaikštis disponavo ne kaip jų savininkas, bet kaip aukščiausias pareigūnas – valstybės vadovas.
Sosto žemės buvo Didžiojo kunigaikščio nuosavybė, bet savininko teisės buvo apribotos, nes Didysis
kunigaikštis negalėjo mažinti sosto žemių, negalėjo perleisti kitam. Bajorai kaip žemės savininkai turėjo
imunitetą – teisę administruoti ir teisti jų žemėje gyvenančius valstiečius ir miestiečius. Iki 1447 m. šia
teise naudojosi tik tie feodalai, kurie gavo iš Didžiojo kunigaikščio imuniteto raštus. Dažniausiai juos
gaudavo stambūs feodalai, ponai bajorai, tėvonijų savininkai.
Pagal 1447 m. žemės privilegiją imunitetą turėjo jau visi bajorai, nepriklausomai nuo žemės
nuosavybės formos. 1434 m. žemės privilegija atleido feodalams priklausančius valstiečius nuo prievolių
Didžiajam kunigaikščiui, išskyrus sidabrinę (mokestis karo reikalams), kelių ir tvirtovių statymo ir
remonto ir kai kurių kitų prievolių. 1447 m. žemės privilegija atleido bajorams priklausančius valstiečius
nuo sidabrinės. Tai buvo didelė nuolaida bajorams ir smūgis valstybės interesams. Kiekvieną kartą kai
reikėjo pinigų karo reikalams Didžiajam kunigaikščiui reikėjo rinkti Seimą ir prašyti bajorų, kad duotų
pinigų karo reikalams. Bajorai naudojosi proga ir reikalavo naujų nuolaidų ir privilegijų.
Nuo 1447 m. visi bajorai turėjo teisę laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešų valstybę. Apie išvykimą
reikėjo pranešti Didžiajam kunigaikščiui ar vaivadai. Išvykdami bajorai turėjo pasirūpinti, kad iš jų dvarų
būtų atliekama karo tarnyba, tarsi jie būtų krašte. Visų bajorų gyvybė ir asmens laisvė buvo vienodai
saugoma ir ginama. 1434 m. žemės privilegija draudė Didžiajam kunigaikščiui bausti bajorus pagal
įtarimą, slaptą ar viešą įskundimą. Nors tam tikros ponų bajorų ir tarnybinių bajorų teisės buvo sulygintos
jau XV a., vieningas bajorų luomas dar nebuvo susiformavęs. Nebuvo sulygintos bajorų žemėvaldos
teisės. Ponai bajorai valdė tėvonijas ir pirktą žemę, o tarnybiniai bajorai – užtarnautus dvarus.
Politinės bajorų teisės irgi buvo nelygios – valstybę valdė ponai bajorai. XV a. – XVI a. pradžia buvo
tarnybinių bajorų kovos už lygiateisiškumą laikotarpis. Kiekviename Seime tarnybiniai bajorai reikalavo
iš ponų sulyginti jų ekonomines ir politines teises. Ponai priešinosi, bet karo dėl Livonijos metu nusileido.
II-asis Lietuvos Statutas sulygino ponų bajorų ir tarnybinių bajorų teises. Bajorų luomas tapo vieningas,
bet tik teisiniu požiūriu. Buvo panaikintas tėvonijų ir užtarnautų dvarų disponavimo teisės apribojimas.
Bet kurį dvarą buvo galima laisvai parduoti ar kitaip perleisti. Teisė turėti dvarus su juose gyvenančiais
valstiečiais tapo išimtine feodalų teise.
Miestiečiai ir valstiečiai nebegalėjo pirkti bajorų dvarų ir pretenduoti į bajorų teises. Ne tik žemės, bet
ir juose gyvenantys valstiečiai buvo feodalo nuosavybė. Bajorai buvo atleidžiami nuo visų mokesčių ir
prievolių valstybei, išskyrus karo prievolę ir pareigą dalyvauti pavieto seimeliuose ir Seimuose.
Valstiečiai turėjo mokėti mokesčius ir atlikti prievoles tik savo ponui. Bajorai turėjo išimtinę teisę rinkti
Didįjį kunigaikštį ir spręsti valstybės reikalus, tačiau ne visi bajorai galėjo pasinaudoti šiomis teisėmis.
Tie bajorai, kurie gyveno stambių feodalų žemėse, buvo visiškai priklausomi nuo savo ponų, negalėjo
be pono leidimo atsisakyti tarnybos ir ieškoti naujo pono. Savavališkai išėjusius bajorus ponas galėjo
patraukti atsakomybėn ir net įkalinti, nes tokiems bajorams negaliojo II-ojo Lietuvos Statuto normos,
kurios garantavo asmenų neliečiamumą ir draudė įkalinti be teismo nuosprendžio. Tokie bajorai nebuvo
laikomi pavieto bajorais, negalėjo dalyvauti pavieto seimeliuose ir kreiptis į pavieto teismus. Šių bajorų
teisė kreiptis į Vyriausiąjį Tribunolą buvo labai apribota. Jei didiko dvaras atitekdavo Didžiajam
kunigaikščiui kaip išmarinis turtas, šiame dvare gyvenančių priklausomų bajorų teisinė padėtis nesikeitė.
Vietoj pono administracijos juos teisdavo ir administruodavo Didžiojo kunigaikščio skiriami pareigūnai.
Kartais stambūs feodalai ar Didysis kunigaikštis paleisdavo savo priklausomus bajorus ir suteikdavo
jiems žemės nuosavybės teisę. Tokie bajorai tapdavo pavieto bajorais ir gaudavo visas bajorų teises.
Iki XVI a. vidurio pagrindinis bajorystės požymis buvo karo tarnyba, atliekama Didžiajam
kunigaikščiui ar stambiajam feodalui už jo suteiktą žemę, taip pat priklausomų valstiečių turėjimas.
Tačiau karo tarnybą atlikdavo ir priklausomi valstiečiai ir miestiečiai, t.y. tarnybiniai žmonės. Atriboti
tarnybinius bajorus ir karo tarnybą atliekančius valstiečius ir miestiečius buvo labai sunku, juo labiau, kad
Lietuvoje pagal seną paprotį bajoru vadinosi kiekvienas karys.
Priklausomų valstiečių turėjimas buvo irgi nepatikimas bajorystės įrodymas, nes iki II-ojo Lietuvos
Statuto įsigaliojimo pirkti dvarus su juose gyvenančiais valstiečiais galėjo ir pasiturintys miestiečiai.
Kadangi kildavo ginčų, 1522 m. Seimas priėmė nutarimą dėl bajorystės įrodymo ir įrodinėjimo tvarkos.
Kad įrodytų bajorystę, į teismą reikėjo pakviesti du liudytojus, du giminaičius bajorus, kurie priesaika
patvirtintų suinteresuoto asmens bajorystę. Jei liudytojas buvo vienas, kartu turėjo prisiekti ir pats
suinteresuotas asmuo. Kai liudytojo nebuvo, bajorystę bajoras galėjo įrodyti dokumentais – reikėjo
pateikti teismui Didžiojo kunigaikščio, Ponų tarybos ar kurio nors dignitoriaus raštą, privilegiją ar kita
dokumentą, kuriame pats suinteresuotas asmuo ar jo tėvai pavadinti tikrais bajorais. Pagal I-ąjį Lietuvos
Statutą, kai nebuvo liudytojų giminaičių, buvo galima pakviesti liudytojus bajorus kaimynus ir su jais
prisiekti.
Iki XVI-o a. vidurio teismų reformos bajorystės bylas nagrinėjo vaivados, seniūnai, laikytojai,
Didysis kunigaikštis ir Ponų taryba. Pagal II-ąjį Lietuvos Statutą tokios bylos buvo nagrinėjamos žemės
teismo. Bajorų luomui teisiškai atsiskirti nuo valstiečių luomų padėjo 1528 m. įvykdytas LDK
kariuomenės surašymas, nes į sąrašą buvo įtraukti tik tie asmenys, kurių bajorystė buvo tinkamai
patvirtinta. Surašymo metu surašyti sąrašai buvo bajorystės įrodymas. Bajorų ir valstiečių luomams
atsiriboti padėjo ir XVI-o a. vidurio žemės reforma (valakų reforma). Ją vykdant buvo tikrinama bajorystė
ir asmenys, kurie neįrodė savo bajorystės, neteko žemės nuosavybės teisės, buvo priskirti prie valstiečių ir
turėjo atlikti atitinkamas prievoles.
II-asis Lietuvos Statutas įtvirtino visiškai susiformavusią luominę visuomenės struktūrą. Pagal II-ąjį
Lietuvos Statutą bajorų luomas buvo griežtai atribojamas nuo kitų luomų. Niekas negali tapti bajoru
automatiškai, atlikdamas karo tarnybą ar pirkdamas dvarą. Bajorystę suteikdavo Didysis kunigaikštis savo
raštais tik už pasižymėjimą karo metu ar kitus nuopelnus. Dažniausiai tokius raštus gaudavo kariniai
tarnai ir kiti tarnybiniai žmonės. Netekti bajorystės buvo galima tik įstatymų nustatytais atvejais.
Dažniausiai bajorai netekdavo bajorystės už padarytus valstybinius nusikaltimus.
Bajorų luomas stengėsi atsikratyti žmonių, nesilaikančių luominio solidarumo principų ir
korporatyvinių elgesio taisyklių, todėl pagal II-ąjį Lietuvos Statutą bajorystės netekdavo asmenys, kurie
nuolat gyveno mieste ir vertėsi amatais ar prekyba. Kad susigrąžintų bajorystę, reikėjo atsisakyti amatų ir
prekybos ir laikytis bajorų papročių. Ši nuostata galiojo iki XVIII a. pabaigos ir jos pasekmės buvo
pražūtingos tiek krašto ekonomikai, tiek bajorams. Tik 1791 m. bajorams leista verstis prekyba ir amatais.
13. Bažnyčios ir dvasininkų teisinė padėtis XIII-XVIII a.
LDK bažnyčia buvo stambus feodalas, o dvasininkai – privilegijuotųjų luomas. Norėdamas sudaryti
palankias sąlygas Lietuvos krikštui, Didysis kunigaikštis Jogaila išleido keletą raštų, nustatančių katalikų
dvasininkų teisinę padėtį. Pirmas krikščionybės įvedimo aktas – 1387 02 17 raštas dėl Vilniaus vyskupijos
įsteigimo. Vyskupija kaip bažnytinė korporacija gavo daug žemių ir kito turto. Didysis kunigaikštis
atidavė vyskupijai tam tikrą dalį Vilniaus miesto su sklypais ir namais ir net su juose gyvenančiais
miestiečiais. 1387 02 22 Jogailos privilegija atleido katalikų bažnyčią ir dvasininkus nuo visų prievolių ir
mokesčių valstybei, nuo valstybės pareigūnų valdžios ir teismo, t.y. suteikė bažnyčiai ir dvasininkams
visišką imunitetą.
1389 01 10 Jogaila išleido raštą dėl steigiamų parapijų ir statomų bažnyčių aprūpinimo ir kunigų
išlaikymo. Ši raštas įpareigojo valsčių tijūnus duoti kunigams dešimtinę (vieną dešimtąją pajamų),
įpareigojo Didžiojo kunigaikščio valstiečius mokėti mokesčius ir atlikti prievoles bažnyčiai. Tą pačią
dieną Didysis kunigaikštis išleido dar vieną raštą dėl bažnyčių statymo. Jis leido Vilniaus vyskupui statyti
bažnyčias visoje Lietuvoje ir įpareigojo visus valsčių tijūnus ir kitus pareigūnus saugoti bažnyčios turtą,
ginti bažnyčios institucijas ir suteikti bažnyčiai visokią pagalbą.
Didelę reikšmę turėjo 1392 m. Vytauto raštas, kuris leido statyti katalikų bažnyčias ne tik Lietuvos,
bet ir prijungtose slavų žemėse. Tačiau draudė per prievartą stačiatikius versti į katalikus. Vytauto raštas
užtikrino religijos santaiką ir patvirtino, kad LDK yra tolerantiška valstybė. Dėl slavų žemių prijungimo
prie Lietuvos ir katalikybės įvedimo į Lietuvą stačiatikių teisinė padėtis nepasikeitė. Stačiatikių
dvasininkai turėjo tokias pat teises, kokias gavo katalikų dvasininkai. Lietuvos Didysis kunigaikštis
tvirtino ir saugojo stačiatikių dvasininkų teises. Pagal sričių privilegijas stačiatikių bažnyčia turėjo visišką
imunitetą ir buvo nepriklausoma administraciniu, teisminiu ir ekonominiu požiūriu.
Sričių privilegijos deklaravo bažnyčios nuosavybės neliečiamumą. Didysis kunigaikštis ir jo
vietininkai įsipareigojo nesikišti į stačiatikių bažnyčios vidaus reikalus, nieko nebausti dėl tikėjimo,
nekonfiskuoti bažnyčios turto ir nereikalauti mokesčių. Stačiatikių dvasininkų prašymu Didysis
kunigaikštis išleisdavo raštus, patvirtinančius jų teises. LDK katalikų bažnyčios vadovas buvo Gniezno
arkivyskupas. Jį paskirdavo popiežius. Stačiatikių bažnyčios vadovas buvo Kijevo metropolitas, kurį
išrinkdavo dvasininkų suvažiavimas.
Svarbiausią vaidmenį bažnyčios gyvenime vaidino vyskupai. Katalikų vyskupų kandidatūras
parinkdavo Gniezno arkivyskupas, o paskirdavo popiežius. Stačiatikių vyskupą paskirdavo metropolitas,
bet būdavo, kad išrinkdavo srities Seimas. Vyskupo kandidatūrą patvirtindavo ir Didysis kunigaikštis, nes
kiekvienas vyskupas savo vyskupijos teritorijoje vykdė ne tik dvasinę, bet ir administracinę ir teisminę
funkciją (vykdė valstybinę valdžią), todėl Didysis kunigaikštis prižiūrėjo, kad skiriamas ar renkamas
vyskupas būtų tinkamas ne tik religiniu, bet ir politiniu požiūriu. Dėl tos pačios priežasties Didysis
kunigaikštis patvirtindavo, o kartais net paskirdavo kai kuriuos stambiųjų vienuolynų vadovus ir
svarbiausių parapijų vadovus.
Katalikų vyskupija susidėjo iš kelių ar keliolikos dekanatų. Kiekvienas dekanatas susidėjo iš kelių ar
keliolikos parapijų, kurias valdė kunigai (vienas iš jų – dekanato vadovas). Prie vyskupo buvo kapitula ar
vyskupo kolegija (taryba). Tam tikrą vidinę struktūrą turėjo ir stačiatikių vyskupystė. Vyskupo valdžia
galiojo katedroms, vienuolynams ir parapinėms bažnyčioms, organizuotoms valstybės ar Didžiojo
kunigaikščio žemėse. Dvasininkai turėjo mokėti vyskupui bažnytinę duoklę ir klausė jo įsakymų.
Vyskupas paskirdavo ir atleisdavo klebonus ir kitus dvasininkus, teisdavo juos už padarytus tarnybinius
pažeidimus, tikrino jų finansines ataskaitas, prižiūrėjo jų administracinę ir dvasinę veiklą.
Daug parapijų ir vienuolynų buvo steigiama bajorų žemėse. Žemės savininkas buvo bažnyčios ar
vienuolyno globėjas. Jis pats pasirinkdavo kleboną ar vienuolyno vadovą, administraciją ir teisdavo
dvasininkus, prižiūrėdavo jų ūkinę veiklą. Vyskupas arba visai neturėjo valdžios šiems dvasininkams,
arba jo valdžia buvo labai ribota. Globėjas galėjo bet kada uždaryti bažnyčią ar vienuolyną, parduoti ar
kitaip perleisti žemę kartu su bažnyčia, vienuolynu kitam feodalui. Naujas žemės savininkas tapdavo
bažnyčios, vienuolyno globėju. Kad dvasininkai turėtų iš ko gyventi, bajoras kaip bažnyčios ar
vienuolyno globėjas duodavo dvasininkams žemių su jose gyvenančiais valstiečiais ar atiduodavo jiems
tam tikrą dalį pajamų iš savo dvaro įpareigodamas valstiečius atlikti prievoles ir mokėti mokesčius
dvasininkams.
Aukščiausias visos bažnyčios globėjas ir visų bažnytinių žemių savininkas buvo Didysis kunigaikštis
(ir katalikų, ir stačiatikių globėjas). Bažnyčia buvo stambus žemės savininkas. Bažnyčios žemės ypatybė
– ji buvo korporacinė, t.y. priklausanti ne atskiram dvasininkui, bet visai bažnyčiai kaip institucijai.
Vyskupas ar klebonas buvo ne savininkas, o tik įgaliotasis asmuo, pareigūnas, iš kurio kanonų teisė
reikalavo bažnyčios žemes naudoti tikslingai, bažnyčios interesais.
Tam tikros vyskupijos ar kitos bažnyčių korporacijos žemės kartu priklausė visai bažnyčiai. Didžiojo
kunigaikščio ir bajorų padovanota žemė buvo būtent bažnyčios nuosavybė, nors dokumentuose buvo
rašoma, kad ji dovanojama tam tikram vyskupui ar klebonui.
Dvasininkai kartais turėjo žemės, kuri nebuvo bažnyčios nuosavybė. Tokią žemę turėjo buvusieji
bajorai. Kai bajorai tapdavo dvasininkais, dvaras neatitekdavo bažnyčiai, jis likdavo bajoro nuosavybė, už
kurią kaip ir anksčiau reikėjo atlikti karo tarnybą Didžiajam kunigaikščiui. Toks asmuo naudojosi teisėmis
ir privilegijomis kaip dvasininkas, o tarnavo kaip bajoras.
Iki XV a. pabaigos dvasininkai buvo atleidžiami nuo visų mokesčių ir prievolių Didžiajam
kunigaikščiui, taip pat nuo karinės prievolės ir sidabrinės. Tuo buvo nepatenkinti bajorai, nenorėję, kad
jiems vieniems būtų užkraunama valstybės gynimo našta. XV a. pabaigoje karo su Maskva ir Krymu
sąlygomis Didysis kunigaikštis suteikdamas bažnyčiai naujus dvarus pradėjo reikalauti iš dvasininkų
karinės tarnybos nuo šių dvarų, taip pat nuo dvarų, kuriuos bažnyčia perleisdavo bajorams. Tik tie dvarai,
kuriuos bažnyčia gavo iki XV a. pabaigos, buvo atleidžiami nuo karo prievolės.
Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą dvasininkai turėjo asmeniškai eiti karo tarnybą ir atsivesti atitinkamą
skaičių karių nuo dvarų, kuriuos bažnyčia gavo iš bajorų ar Didžiojo kunigaikščio, kaip įkaitą už suteiktą
paskolą. Nuo visų kitų dvarų reikėjo atsiųsti atitinkamą skaičių karių, o klausimą dėl pačių dvasininkų
karinės tarnybos turėjo spręsti Didysis kunigaikštis. Dvasininkai asmeniškai praktiškai netarnavo,
atsiųsdami vietoj savęs kareivį. Tokios I-ojo Lietuvos Statuto nuostatos patenkino bajorus tik iš dalies ir
kiekviename Seime jie prašė Didžiojo kunigaikščio, kad jis įsakytų dvasininkams tarnauti nuo visų savo
žemių ir netgi nuo bažnytinės dešimtinės (t.y. net nuo kilnojamojo turto).
Didysis kunigaikštis visada atsakydavo bajorams, kad dvasininkai nuo daugelio dvarų jau eina karo
tarnybą, o klausimą dėl tarnybos nuo kitų dvarų ir kilnojamojo turto tegul sprendžia patys dvasininkai.
Bet sidabrinę jie mokėjo nuo visų savo dvarų. Bažnyčia tam tikrą dalį savo žemių ir kito nekilnojamojo
turto suteikdavo tarnybiniams bajorams beneficijos ar feodo sąlygomis. Tokie bajorai buvo bažnyčios
vasalai ir atlikdavo jai karinę ar kitokią tarnybą. Bažnytinės žemės ir priklausomų valstiečių darbas buvo
pagrindiniai bažnyčios pajamų šaltiniai. Daug pajamų duodavo ir bažnytinė dešimtinė – mokestis
bažnyčios reikalams. Kitose Europos šalyse dešimtinė buvo renkama iš visų valstybinių ir privačių žemių
gyventojų. O LDK dvasininkai rinko dešimtinę tik iš tų gyventojų, kuriuos paskyrė Didysis kunigaikštis ir
feodalai. Taip buvo nes kitose Europos šalyse dešimtinę gaudavo tik viena bažnyčia, o LDK toje pačioje
teritorijoje dešimtinę rinko dvi bažnyčios. Todėl Didysis kunigaikštis ir feodalai nustatydavo, kokia
bažnyčia turi teisę rinkti dešimtinę iš tam tikro kaimo ar miesto gyventojų.
Kai kur dešimtinė nebuvo įvesta ar buvo panaikinta dėl gyventojų pasipriešinimo. Būdavo, kad
bajorai neleisdavo dvasininkams rinkti dešimtinės iš savo valstiečių, norėdami, kad visos pajamos
priklausytų jiems patiems (būdinga XVI a., kai LDK paplito reformacijos idėjos).
XVI a. vidury vykdant valakų reformą bažnytinė dešimtinė buvo panaikinta. Vietoj dešimtinės
parapijos gaudavo žemės sklypus, kuriuos dirbo tai bažnyčiai priklausantys valstiečiai. Kai kurioms
parapijoms Didysis kunigaikštis ir bajorai išimties būdu paliko teisę rinkti dešimtinę.
Kitas svarbus bažnyčios pajamų šaltinis buvo vadinamoji propinacijos teisė. Tai išimtinė teisė gaminti
ir prekiauti alkoholine produkcija tam tikroje teritorijoje. Buvo daug kitų pajamų šaltinių. Didysis
kunigaikštis ir bajorai dažnai skolinosi pinigų iš dvasininkų ir patekdavo į tam tikrą ekonominę
priklausomybę nuo bažnyčios.
Didžiajam kunigaikščiui ir bajorams reikėjo bažnyčios paramos, ir ne tik materialinės. Bažnyčia
turėjo dvasinę ideologinę valdžią visuomenėje ir vykdė tokias funkcijas ,kurių negalėjo vykdyti feodalai,
valstybė. Bažnyčia rūpinosi mokslo ir švietimo reikalais, knygų leidimu, jai priklausė ligoninės, globos
namai. Bažnyčia turėjo didelę įtaką valstybinei politikai ir dalyvavo valdant valstybę. Vyskupai buvo
Ponų tarybos nariai, dalyvavo Seime ir pavietų seimeliuose.
Dvasininkai stengdavosi tapti valstybės pareigūnais, tačiau tam priešinosi bajorai, kurie laikė
valstybės tarnybą savo išimtine teise. Bajorai stengėsi tapti vyskupais ir klebonais, ieškojo priemonių
pasisavinti bažnytinį turtą ir pajamas. XVI a. bajorų ir dvasininkų konfliktų dėl žemių ir tarnybų daugėjo,
nes Didžiojo kunigaikščio domeno žemių išdalijimas bajorams vis mažėjo ir po Liublino unijos visai
sustojo.
Norėdami gauti bažnytinį turtą kai kurie bajorai prisidėjo prie reformacijos. Bajorai reformatai
reikalavo nacionalizuoti, suvalstybinti bažnytinį turtą ir jį perleisti bajorams. Bajorai reformatai teigė, kad
tokiom priemonėm sustiprins valstybę, padidins iždo pajamas ir leis išlaikyti didesnę kariuomenę. Vietoj
dviejų bažnyčių bus viena priklausoma nuo valstybės bažnyčia. Tokia vieninga bažnyčia atpalaiduos
gyventojus nuo religinių centrų, esančių užsienyje (Vatikane, Maskvoje) ir taip paspartins visuomenės
konsolidavimo procesą.
Bet šios idėjos liko neįgyvendintos. Katalikų ir stačiatikių bažnyčia buvo labai stiprios ir joms pavyko
išsaugoti savo valdžią ir nuosavybę. Katalikų ir stačiatikių bažnyčiai padėjo Liublino unija, sustiprinusi
katalikų bažnyčios pozicijas Lietuvoje, taip pat katalikų ir stačiatikių bažnyčių sudaryta unija 1596 m.
(Bresto unija).
Bandymai įgyvendinti dviejų bažnyčių unijos idėją buvo jau Vytauto laikais, tačiau dėl stačiatikių
dvasininkų pasipriešinimo ir Rusijos įsikišimo šie mėginimai nebuvo sėkmingi. Stiprėjant Rusijos
valstybei, bažnytinės unijos klausiamas tapo itin svarbus. LDK valdovai tikėjosi, kad bažnytinė unija
padės LDK gyventojams stačiatikiams išsivaduoti iš Rusijos politinės ir religinės įtakos. Kadangi
stačiatikiai nenorėjo tiesiogiai pereiti į katalikų tikėjimą, buvo nutarta juos patraukti į katalikybę pamažu,
kad tik jie priimtų pagrindines katalikų tikėjimo nuostatas ir pripažintų Romos popiežiaus valdžią.
Bažnytinės unijos idėją paremdavo daug stačiatikių, Kijevo metropolitas, kai kurie vyskupai. 1596 10 06
susirinko stačiatikių dvasininkų suvažiavimas, kuriame spalio 8 d. buvo sudaryta bažnytinė unija. Unijos
šalininkai pripažino Romos popiežiaus valdžią ir kai kurias katalikų tikėjimo nuostatas, bet pasiliko
stačiatikių apeigas, bažnytinę slavų kalbą ir bažnyčios struktūrą.
Bažnytinė unija galiojo visoje ATR teritorijoje. Unijos šalininkais buvo vadinami unitais, o jų
organzuota bažnyčia – unitų bažnyčia. Ji gavo tam tikrą dalį žemių ir kito turto, kuris anksčiau priklausė
stačiatikių bažnyčiai. Kartu su žemės nuosavybe unitų bažnyčia gavo imunitetą. Unitų dvasininkai
naudojosi tokiom pat teisėm, kokias turėjo stačiatikių ir katalikų dvasininkai, o unitų bažnyčia naudojosi
autonomija. Valstybė, katalikų bažnyčia ir stačiatikių bažnyčia neturėjo teisės kištis į unitų bažnyčios
vidaus reikalus. Stačiatikių bažnyčia dėl unijos sudarymo neišnyko, bet jos reikšmė sumažėjo. XVII-
XVIII a. prie Lietuvos prijungtose slavų žemėse vyravo unitų bažnyčia.
14. Valstiečių teisinė padėtis XIII-XVIII a.
Valstiečiai priklausė bajorams, bažnyčiai, Didžiajam kunigaikščiui arba valstybei. Kadangi iki
Liublino unijos Didžiojo kunigaikščio turtas nebuvo atribotas nuo valstybės turto, terminai “valstybiniai
valstiečiai” ir “Didžiojo kunigaikščio valstiečiai” buvo vartojami kaip sinonimai. Po Liublino unijos
valstybiniais valstiečiais buvo vadinami ekonomijų gyventojai (ekonomija – labai didelis valstybinis
dvaras, susidėjęs iš smulkesnių dvarų). Didžiojo kunigaikščio valstiečiais buvo vadinami sosto dvarų
gyventojai. Patiems valstiečiams toks skirstymas ypatingos reikšmės neturėjo, nes jų teisinė padėtis buvo
vienoda.
Lietuvos valstybės susidarymo ir slavų žemių prijungimo prie Lietuvos laikais dauguma valstiečių
buvo Didžiojo kunigaikščio ar valstybiniai. Valstybinių valstiečių žemės aukščiausias savininkas buvo
Didysis kunigaikštis, o tiesioginis – valstiečių bendruomenė. Žemė buvo išdalyta valstiečių šeimoms
(šeima – ūkinis vienetas ir dirbo jai paskirtą sklypą). Miškai, ganyklos, vandenys nebuvo išdalinti
šeimoms, o buvo naudojami visų valstiečių bendrai. Bendruomenės nariai solidariai atsakė už mokesčių
mokėjimą ir prievolių atlikimą. Vietinė administracija kiekvienai bendruomenei nustatydavo tik bendrą
mokesčių sumą, o paskirstyti šią sumą atskiriems mokėtojams, surinkti ir pristatyti į valstybės iždą
privalėjo pati valstiečių bendruomenė. Bendruomenės seniūnas sušaukdavo valstiečių susirinkimą ir jie
kartu spręsdavo, kas kiek turi mokėti, priklausomai nuo turtinės padėties, šeimos narių skaičiaus ir kt. Jei
valstietis dėl sunkios materialinės padėties negalėjo pats atsilyginti, mokėti mokesčius ir atlikti prievoles
už jį turėjo kiti bendruomenės nariai. Tokia solidari atsakomybė buvo naudinga patiems valstiečiams, nes
saugojo juos nuo prasiskolinimo valstybei ir su tuo susijusio laisvės netekimo. Tai buvo naudinga ir
valstybei, nes atleisdavo vietinę administraciją nuo mokesčių rinkimo ir garantavo, kad visi mokesčiai bus
mokami ir visos prievolės atliekamos laiku ir visa apimtimi, nepriklausomai nuo atskirų valstiečių turtinės
padėties.
Valstybinių valstiečių nuolat mažėjo, nes Didysis kunigaikštis dalino bajorams ir valstybei savo
domeno žemes kartu su jose gyvenančiais valstiečiais. Tokie buvusieji valstybiniai valstiečiai vadinami
veldamais. Iš pradžių veldamai atlikdavo prievoles ir mokėjo mokesčius ne tik savo ponui, bet ir
Didžiajam kunigaikščiui. 1434m. ir 1447m. žemės privilegijos atleido veldamus nuo prievolių ir
mokesčių Didžiajam kunigaikščiui, o I-asis Lietuvos statutas patvirtino, kad valstiečiai privalo mokėti
mokesčius ir atlikti prievoles tik savo ponui.
Veldamai buvo žemės savininkai, jų žemė buvo atribota nuo feodalų dvaro žemės. Veldamai galėjo
parduoti arba kitokiu būdu perleisti žemę savo ponui arba kitam valstiečiui su sąlyga, kad tas valstietis
irgi priklausytų tam pačiam ponui. Jei veldamas norėjo perleisti žemę kitam feodalui arba kito feodalo
valstiečiui, jam reikėjo savo pono leidimo, nes ponas buvo aukščiausias veldamų žemės savininkas. Jei
ponui reikėjo jo veldamo žemės, jis turėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Veldamo žemė galėjo
atitekti feodalui ir kaip išmarinis turtas. Feodalas galėjo parduoti žemę su joje gyvenančiais veldamais,
bet parduoti žemę be veldamų arba parduoti veldamus be žemės buvo draudžiama. Veldamas galėjo
palikti savo poną ir ieškoti sau naujo pono, bet taip jis netekdavo žemės nuosavybės ir turėjo sumokėti
išpirką. Veldamas, išgyvenęs pas feodalą 30 metų, netekdavo teisės išeiti be pono leidimo.
Kita valstiečių kategorija buvo kaimynai. Jie neturėjo žemės nuosavybės ir naudojosi iš savo pono
gautais sklypais. Kaimynai buvo feodalo nuosavybė ir jo palikti negalėjo. Feodalas turėjo teisę parduoti
kaimynus be žemės, tik reikėjo parduoti visą kaimynų šeimą kaip ūkinį vienetą, o ne kiekvieną narį
atskirai.
Valstybinėse ir feodalų žemėse gyveno ir nelaisvoji šeimyna – šeimyniškiai. Tai buvę karo belaisviai
ir valstiečiai, kurie prasiskolino feodalui arba Didžiajam kunigaikščiui, nustojo asmens laisvės ir pateko į
visišką priklausomybę nuo savo pono. Šeimyniškių teisinė ir ekonominė padėtis buvo blogesnė už
kaimynų. Kai kurie šeimyniškiai buvo tik namų tarnai, neturėjo šeimos, jokio atskiro savo ūkio, jokio
turto, gyveno feodalo namuose ir buvo visiškai išlaikomi feodalo. Tokių šeimyniškių nuolat mažėjo, nes
feodalai nelaikė dvare jų daugiau nei reikėjo namų apyvokai.
Kitiems šeimyniškiams feodalai suteikdavo žemės sklypus ir leisdavo susituokti. Tai buvo
vadinamieji parobkai. Jie nebuvo maitinami dvare, neatlikdavo namų apyvokos darbų, o dirbo feodalo
žemę ir tvarkė savo ūkį. Kadangi pragyventi vien iš savo ūkio buvo sunku, parobkai iš feodalų gaudavo
materialinę paramą – mėnesinę, buvo iš dalies išlaikomi feodalų. Tokios paramos dydis priklausė nuo
parobko turtinės padėties (stipresnis ūkis – mažesnė mėnesinė). Feodalas turėjo teisę parduoti ne tik visą
parobko šeimą, bet ir kiekvieną šeimos narį atskirai.
Kadangi parobkų darbas buvo mažai efektyvus, feodalas, norėdamas padidinti savo pajamas, leisdavo
parobkams tapti kaimynais. Kaimynai turėjo daugiau žemės, jų ūkis buvo stipresnis, jie negaudavo
mėnesinės, gyveno vien tik iš savo ūkio ir buvo ekonomiškai savarankiškesni už parobkus. Valakų
reformos metu feodalai galutinai atsisakė parobkų darbo dvaro žemei dirbti. Parobkai ir kiti šeimyniškiai
kaip socialinė grupė išnyko, dauguma šeimyniškių tapo valstiečiais-daržininkais.
Daržininkai turėjo nedidelius sklypus, dažniausiai tik daržą, iš kurio pragyventi negalėjo ir
parsisamdė už bernus pas feodalą arba pasiturinčius valstiečius. Jų pagrindinė prievolė feodalui buvo
lažas. Lažą turėjo eiti ir valstiečiai-lažininkai, bet jų padėtis buvo geresnė už daržininkų. Lažininkai turėjo
daugiau žemės ir darbinių gyvulių, jų ūkis buvo stipresnis. Valstiečiai, kurie nėjo lažo, mokėjo mokestį,
vadinamą osada. Dokumentuose tokie valstiečiai buvo vadinami osadininkais arba osadiniais valstiečiais.
Geriausia buvo tarnybinių valstiečių padėtis. Jie nemokėjo osados, nėjo lažo, bet už gautą žemę
atlikdavo karinę, policinę ar administracinę tarnybą. Tarnybiniai valstiečiai kaip socialinė grupė buvo jau
XV a., o daržininkai, osadininkai ir lažininkai atsirado Valakų reformos metu. Šios valstiečių kategorijos
gyvavo iki trečiojo Lietuvos valstybės padalijimo ir Lietuvos žemių inkorporavimo į Rusijos sudėtį.
XVIII a. susidarė 3 valstiečių kategorijos: valstiečiai-prievolininkai, valstiečiai-bajorai ir valstiečiai-
žemininkai. Bet tai nebuvo naujos kategorijos, pasikeitė tik pavadinimai. Valstiečiai-bajorai ir valstiečiai-
žemininkai buvo tie patys tarnybiniai valstiečiai, o prievolininkai – visi kiti valstiečiai (osadininkai,
dažininkai, lažininkai). Lažininkų ir osadininkų skaičius priklausė nuo dvaro žemės kokybės ir valstiečių
skaičiaus. Jei žemė buvo gera ir valstiečių buvo daug, tada feodalas įsteigdavo vieną arba keletą palivarkų
ir priversdavo valstiečius eiti lažą – dirbti palivarko žemę. Tokiame dvare dauguma valstiečių buvo
lažininkai. Jei žemė buvo bloga ar trūko valstiečių, feodalas atsisakydavo palivarkų ir vietoj lažo
reikalavo osados. Tada dauguma valstiečių tapdavo osadininkais.
XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmoje pusėje feodalai siekė steigti kuo daugiau palivarkų ir
lažininkų skaičius LDK nuolat didėjo. XVII a. antroje pusėje – XVIII a. pradžioje dėl karo, bado ir maro
LDK gyventojų labai sumažėjo, trūko darbo jėgos, palivarkai buvo naikinami, o lažas pakeičiamas osada.
XVIII a. viduryje prasidėjo ūkio atkūrimo laikotarpis. Feodalai grįžo prie palivarkų sistemos ir lažininkų
skaičius vėl padidėjo.
Lažininkai, daržininkai, osadininkai, tarnybiniai valstiečiai buvo skirtingos kategorijos daugiausia
ekonominiu požiūriu. Skyrėsi jų atliekamos prievolės, o jų teisinė padėtis buvo vienoda, nes jie visi buvo
baudžiauninkai, visiškai priklausomi nuo savo pono. Valakų reformos metu jie visi neteko žemės
nuosavybės teisės ir už feodalo suteiktą žemę turėjo mokėti činšą – žemės nuomos mokestį. Taip išnyko
pagrindinis teisinis skirtumas tarp kaimynų, veldamų ir valstiečių bendruomeninkų. Po Valakų reformos
visi valstiečiai gyveno nebe savo, o pono žemėje. Valakų reforma suvienodino privačių ir valstybinių
valstiečių teisinę padėtį. Jos metu LDK galutinai įsigalėjo baudžiava. Reformos rezultatus įtvirtino II ir III
Lietuvos statutai.
Lietuvos statutai, kiti norminiai teisės aktai, paprotinė teisė skirstė valstiečius į laisvus ir nelaisvus.
Laisvi buvo tie valstiečiai, kurie turėjo teisę palikti Didįjį kunigaikštį ar feodalą ir ieškotis naujo pono. Iki
Valakų reformos prie laisvų valstiečių buvo priskiriami valstybiniai valstiečiai, tarnybiniai valstiečiai ir
veldamai. Jiems nereikėjo savo pono leidimo, bet jie turėjo iš anksto pranešti ponui savo norą pasitraukti,
atsiteisti už skolas ir sumokėti ponui išpirką. Savo lėšomis įsigytus namus ir pastatus buvo galima
parduoti, o gautus iš pono namus reikėjo palikti sutvarkytus. Šiuos reikalavimus įvykdęs valstietis galėjo
pasitraukti ir pasiimti visą kilnojamąjį turtą. Slapta išėjęs valstietis buvo baudžiamas turto konfiskavimu.
Pagal paprotinę teisę, valstiečiui, išgyvenusiam pas savo poną 30 metų, jau reikėjo leidimo, nes jis
tapo nelaisvu valstiečiu. Kaimynai ir šeimyniškiai buvo nelaisvi ir jiems reikėjo pono leidimo. Jei
nelaisvas valstietis savavališkai išeidavo, jis buvo ieškomas 10 metų ir grąžinamas ponui. Pagal 1447 m.
žemės privilegiją Didysis kunigaikštis ir visi kiti feodalai neturėjo teisės priimti tokių valstiečių, juos
reikėjo grąžinti ponui, nuo kurio jie pabėgo.
Valakų reformos metu laisvųjų valstiečių labai sumažėjo. Asmens laisvę išsaugojo tik tie valstiečiai,
kurie nepaėmė valakais išmatuotos žemės. Neturėdami žemės, tokie laisvi valstiečiai dirbo feodalo dvare,
dažnai prasiskolindavo ir netekdavo asmeninės laisvės. Kai kuriems valstiečiams pavyko apsigyventi
mieste ir tapti miestiečiais. Pagal III-ąjį Lietuvos statutą, laisvas valstietis, išgyvenęs pono žemėje 10
metų, norėdamas išeiti turėjo sumokėti ponui didelę išpirką, atsiteisti už skolas ir gauti iš pono atleidimo
raštą. Be tokio dokumento valstietis buvo laikomas pabėgusiu ir ieškomas 10 metų. Sulaikytas valstietis
buvo grąžinamas ponui ir galutinai netekdavo asmeninės laisvės. Po Valakų reformos laisvieji valstiečiai
kaip socialinė grupė išliko, bet jų labai sumažėjo.
Lietuvoje Valakų reforma buvo įvykdyta XVI a. viduryje. 1552-1555 žemės ūkis buvo reformuotas
Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto motinai priklausančiuose dvaruose. Tai buvo bandymas,
eksperimentas. Jo organizatoriai laikė jį sėkmingu, nes pajamos iš šių dvarų gerokai padidėjo. 1557-1565
m. Valakų reforma buvo įvykdyta Didžiojo kunigaikščio dvaruose Vilniaus ir Trakų vaivadijose bei
Žemaitijoje. XVI a. antroje pusėje bajorai Didžiojo kunigaikščio pavyzdžiu vykdė reformą savo dvaruose.
Daugelyje prie Lietuvos prijungtų slavų žemių reforma buvo įvykdyta XVII a. pirmoje pusėje.
Reformuoti žemės ūkį visoje LDK vienu metu buvo neįmanoma dėl nevienodo sričių ekonominio
išsivystymo lygio. Lietuvos žemės ūkis buvo labiau išsivystęs (ypač Vilniaus ir Trakų vaivadijose, kur
buvo platus valstybinių ir privačių dvarų tinklas, daug palivarkų ir juose dirbančių valstiečių-lažininkų).
Kitose vaivadijose palivarkų buvo labai nedaug, dėl nedidelio gyventojų skaičiaus šiose vaivadijose
įsteigti palivarkus ir organizuoti lažo darbus buvo labai sunku, o palivarkai be pakankamo lažininkų
skaičiaus neduodavo pelno. Kita priežastis, dėl kurios nepavyko pradėti valakų reformos daugelyje LDK
sričių, buvo karas dėl Livonijos, prasidėjęs 1558 m. Nuo karo veiksmų labai nukentėjo prie Lietuvos
prijungtos slavų žemės, ypač Polocko ir Vitebsko vaivadijos, kur žemės ūkis ilgai atsigavinėjo po karo ir
buvo reformuotas vėliau nei kitose srityse. Reformą stabdė ir laisvųjų valstiečių pasipriešinimas. Prie
Lietuvos prijungtose slavų žemėse laisvųjų valstiečių buvo gana daug ir jie nenorėjo netekti asmeninės
laisvės ir žemės nuosavybės teisės. Feodalai baiminosi valstiečių sukilimo, todėl stengėsi Valakų reformą
įgyvendinti pamažu. Dėl visų šių priežasčių Valakų reforma daugelyje vaivadijų užsitęsė iki XVII a.
pirmos pusės, bet rezultatai buvo tokie pat kaip ir Vilniaus ir Trakų vaivadijose.
15. Miestiečių teisinė padėtis
LDK miestai vykdė tris pagrindines funkcijas:
1) ūkinę (kaip amatų ir prekybos centrai);
2) administracinę (kaip valstybės institucijų būstinės);
3) karinę (kaip tvirtovės).
Miesto branduolys buvo Didžiojo kunigaikščio ar feodalo pilis, aplink kurią apsigyvendavo
amatininkai ir pirkliai. Tokios gyvenvietės plėtėsi, tapdavo ekonominiais centrais, gaudavo Didžiojo
kunigaikščio ar feodalo privilegijas ir tapdavo miestais. Ekonominių santykių raida XIV-XVI a. sudarė
sąlygas kurtis ir plėstis miestams, didėti jų ūkinei ir politinei reikšmei. Kadangi miestai susikurdavo tiek
Didžiojo kunigaikščio, tiek feodalų žemėse, atsirado dvi miestų kategorijos:
1) Didžiojo kunigaikščio arba valstybiniai miestai;
2) feodalų arba privatūs miestai.
Didžiojo kunigaikščio miestų miestiečiai buvo laisvi, jie galėjo parduoti namus, žemės sklypus ir
išsikelti į kitą Didžiojo kunigaikščio miestą ar kaimą. Miestiečiai turėjo žemės nuosavybės teisę.
Aukščiausias miesto žemės savininkas buvo Didysis kunigaikštis, o tiesioginis – miesto bendruomenė.
Mieste žemės sklypai buvo išdalyti miestiečių šeimoms, o žemė aplink miestą buvo naudojama bendrai.
Didžiojo kunigaikščio miestiečius administravo ir teisdavo seniūnai ir vaivados. Apeliacinė instancija
buvo Didžiojo kunigaikščio teismas. Kai kurie stambūs miestai naudojosi savivalda pagal vietinę
paprotinę teisę. Juose miesto reikalus tvarkė visuotinis miestiečių susirinkimas ir jo renkami pareigūnai.
Jų veiklą prižiūrėjo vaivados ir seniūnai.
Feodalų miestuose miestiečių teisinė padėtis buvo panaši į valstiečių-veldamų padėtį. Feodalas turėjo
teisę parduoti miestietį kartu su jo šeima, žemės sklypu ir pastatais, bet stengėsi tokio žingsnio išvengti,
nes iš miestiečių gaunamos pajamos buvo didesnės už pajamas iš priklausančių valstiečių. Kai feodalui
reikėjo pinigų, jis pirmiausias parduodavo valstiečius ir tik išimtiniais atvejais parduodavo miestą kaip
ekonominį vienetą su visais jo gyventojais, o ne kiekvieną miestiečių šeimą atskirai.
Miestiečiai buvo žemės savininkai, jų žemė buvo atribota nuo feodalo dvaro žemės. Bet feodalas
buvo aukščiausias miesto žemės savininkas, todėl miestiečiai galėjo perleisti žemę tik pačiam feodalui ar
jam priklausomam žmogui.
Didžiojo kunigaikščio ir feodalų miestuose miestiečių prievolės buvo beveik vienodos. Miestiečiai
mokėjo mokesčius iš dirbtuvių, krautuvių, mokėjo sidabrinę, statė ir taisė pilis ir tvirtoves, aprūpindavo
jas amunicija, mokėjo mokestį įgulai išlaikyti, ėjo sargybą mieste ir t.t. Daugelis miestiečių vertėsi ne tik
amatais ir prekyba, bet ir žemdirbyste (ypač nedideliuose miestuose), todėl atlikdavo kai kurias valstiečių
prievoles.
Teisiniu ir ekonominiu požiūriu, miestas, ypač nedidelis, nebuvo griežtai atribotas nuo kaimo, o jo
gyventojus ne visada buvo įmanoma atskirti nuo valstiečių. Vykdant Valakų reformą miestuose,
neturinčiuose savivaldos pagal Magdeburgo teisę, miestiečių žemė buvo matuojama valakais ir už jos
naudojimą nustatomas činšas. Tai reiškia, kad miestiečiai neteko žemės nuosavybės teisės. Žemės
sklypais miestiečiai naudojosi tokiomis pat sąlygomis kaip ir valstiečiai, tik buvo atleidžiami nuo lažo.
Vykdant Valakų reformą, miestiečiai neteko ir asmens laisvės, nebegalėjo išeiti be pono leidimo. Laisvi
liko tik tie, kurie nepaėmė valakais išmatuotos žemės. Jie galėjo parduoti savo gyvenamąjį namą, kitą
turtą ir palikti savo poną.
Feodalai buvo suinteresuoti steigti miestus savo žemėse, nes tai didino jų pajamas. Feodalų miestai
konkuravo su Didžiojo kunigaikščio miestais. Nuo to kentėjo ne tik pačių miestiečių, bet ir Didžiojo
kunigaikščio interesai. Todėl Didysis kunigaikštis reguliavo miestų steigimą. Feodalas turėjo prašyti
Didžiojo kunigaikščio leidimo įsteigti miestą. Toks leidimas buvo įforminamas kaip Didžiojo
kunigaikščio privilegija, kuri suteikdavo tam tikros teritorijos valstiečiams miestiečių teises. Faktiškai
miestas ekonominiu požiūriu jau būdavo, o gavus privilegiją miestu tapdavo teisiniu požiūriu.
Didžiojo kunigaikščio privilegijos reikėjo ir kai feodalas norėjo suteikti savo miestui Magdeburgo
teisę. LDK Magdeburgo teisės suteikimas miestams prasidėjo XIV a. pabaigoje ir truko iki XVII a.
vidurio. 1387 m. ją gavo Vilnius, 1390 m. Brestas, po to visi kiti. XV a. Magdeburgo teisę gaudavo
daugiausia stambūs Didžiojo kunigaikščio miestai, turėję didelę ekonominę, politinę ir kariną reikšmę.
XVI a. ir XVII a. pirmoje pusėje privilegijos buvo suteikiamos daugiausia nedideliems Didžiojo
kunigaikščio ir feodalų miestams. Nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. antros pusės Magdebugo teisės
privilegijų nebuvo suteikta daug, daugiausia buvo patvirtinamos senos privilegijos.
Pagrindinė Magdeburgo teisės suteikimo priežastis buvo ekonominė. Didysis kunigaikštis stengėsi
sudaryti palankesnes sąlygas amatų ir prekybos plėtrai ir tikėjosi, kad tai padidins iždo pajamas.
Miestiečiai norėjo Magdeburgo teisės ne tik dėl to, kad ji buvo naudinga miestui ekonominiu požiūriu. Jie
baiminosi netekti asmens laisvės, patekti į baudžiavinę priklausomybę, o Magdeburgo teisė leido jiems
teisiškai atsiriboti nuo valstiečių ir išsivaduoti nuo feodalų viešpatavimo. Todėl patys miestiečiai prašė
suteikti jiems Magdeburgo teisės privilegiją. Kiekvienoje Magdeburgo teisės privilegijoje buvo keturios
svarbiausios nuostatos:
1) prieštaraujančių Magdeburgo teisei vietinės teisė normų panaikinimas;
2) miestiečių atleidimas nuo feodalų ir Didžiojo kunigaikščio pareigūnų valdžios ir teismo;
3) miesto savivaldos institucijų įsteigimas;
4) ekonominių ir teisinių lengvatų suteikimas miestiečiams.
Privilegijos detaliai reglamentavo tik miestiečių prievoles iždui ir miesto savivaldos organizavimą.
Privilegijos paliko miestiečiams teisę priderinti patiems Magdeburgo teisę prie savo poreikių. Tad jie
pasiskolino iš Magdeburgo teisės tik jiems naudingų nuostatų ir sudarė Magdeburgo ir vietinės teisės
sintezę. Buvo panaikintos tik tos vietinės teisės normos, kurios prieštaravo miesto savivaldos principams
arba pažeisdavo miestiečių luomines teises ir privilegijas.
Pagal Magdeburgo teisės privilegiją miesto savivaldos institucija buvo magistratas. Jam vadovavo
miesto vaitas, skiriamas Didžiojo kunigaikščio, paprastai iš stambiųjų feodalų arba aukštųjų pareigūnų,
kurie dažnai net nebuvo to miesto gyventojai. Vokietijos miestuose vaitas buvo renkamas miestiečių ir
turėjo tik teisminę valdžią. Jis buvo baudžiamojo teismo pirmininkas. LDK miestuose vaitas turėjo ir
teisminę, ir administracinę valdžią. Didysis kunigaikštis ir Ponų taryba siekė kontroliuoti miesto
savivaldybės veiklą ir neleisdavo miestiečiams patiems rinkti vaito. Vaitas skyrė savo pavaduotoją
lentvaitą, pavesdamas jam spręsti einamuosius reiklaus. Kiti magistrato nariai – burmistrai, tarėjai ir
suolininkai – buvo renkami pačių miestiečių.
Magistrato sudėtį ir jo narių rinkimo tvarką nustatydavo Didžiojo kunigaikščio privilegija.
Skirtinguose miestuose magistrato narių skaičius buvo nevienodas, labai įvairi ir jų rinkimo tvarka. Iš
pradžių magistrato narius rinko miestiečių visuotinis susirinkimas, kuriame dalyvavo ne tik miesto
aristokratija, bet ir amatininkai bei kiti eiliniai miestiečiai. Vėliau miestiečių viršūnė pasinaudojo savo
padėtimi ir panaikino magistrato rinkimą. Magistrato narius paskirdavo miestiečių viršūnė iš savo tarpo ir
jie eidavo savo pareigas iki gyvos galvos. Kai kuriuose nedideliuose miestuose magistratas skirstėsi į
tarybą ir suolą.
Taryba susidėjo iš burmistrų ir tarėjų, tvarkė ūkinius reikalus ir spręsdavo miestiečių civilines bylas, o
suolas, kurį sudarė vaitas ir suolininkai, sprendė miestiečių baudžiamąsias bylas, išskyrus nužudymus,
išprievartavimus ir kai kurias kitas bylas, kurias nagrinėjo vaivados ar seniūno teismas.
Dažniausiai taryba ir suolas veikė kaip dvi savarankiškos institucijos. Kartais vyko bendri posėdžiai,
kuriuose magistratas sprendė svarbiausius miesto reikalus, rinko raštininką, mokesčių rinkėjus, kitus
pareigūnus, sprendė sudėtingas miestiečių bylas. Feodalų miestuose apeliacinė instancija magistratų
išnagrinėtoms byloms buvo feodalo ar jo vietininko teismas, o Didžiojo kunigaikščio miestuose –
Didžiojo kunigaikščio teismas.
Magdeburgo teisės privilegijos reikalavo, kad visi miesto gyventojai klausytų magistrato ir laikytųsi
Magdeburgo teisės. Tačiau LDK bajorai nesilaikė šios normos. LDK miestuose plėtėsi jurisdikos –
sklypai ir jų gyventojai priklausė ne magistratui, o feodalams. Dažniausiai jurisdikos buvo steigiamos
Didžiojo kunigaikščio miestuose. Feodalai pirkdavo ar kitaip įsigydavo sklypus mieste ir apgyvendindavo
juos savo priklausomais žmonėmis, dažniausiai valstiečiais. Feodalų miestuose jurisdikų buvo nedaug,
nes miestų savininkai saugojo savo ekonominius interesus ir neleisdavo steigti jurisdikų.
Plečiantis jurisdikoms, mieste mažėjo mokesčių mokėtojų, nes jurisdikų gyventojai atlikdavo
prievoles ir mokėjo mokesčius tik savo ponui. Jurisdikų gyventojai sėkmingai konkuravo su miestų
amatininkais ir pirkliais, kurie skundėsi Didžiajam kunigaikščiui, kad jų pajamos nuolat mažėja ir jiems
vis sunkiau mokėti mokesčius ir atlikti prievoles valstybei.
XVII a. valstybė pradėjo kovą su jurisdikomis. Seimo nutarimai reikalavo panaikinti jurisdikas ir
pajungti jų gyventojus magistratui. Jurisdikų gyventojai priešinosi, bet reikalavimai buvo įvykdyti.
Jurisdikų gyventojai pradėjo mokėti mokesčius miestui ir valstybei, o magistratas pradėjo nagrinėti jų
bylas.
Jurisdikų žemės liko feodalų nuosavybė ir gyventojai turėjo mokėti činšą už žemės naudojimą.
Feodalų žemės nuosavybės teisė buvo atribota nuo teisės valdyti ir teisti jurisdikų gyventojus. Kaip
miesto gyvenimo reiškinys jurisdikos neišnyko, tik pasikeitė jurisdikų samprata. Nuo XVII a. vidurio
dokumentuose jurisdika vadinama feodalo nuosavybė miestuose – sklypai ir namai be juose gyvenančių
miestiečių.
Svarbus miesto savivaldos elementas – amatininkų cechai ir pirklių bendrijos. Į cechą stoti privalėjo
visi vienos specialybės amatininkai, gyvenantys tame mieste. Ne cechų nariams buvo draudžiama verstis
amatu ir prekiauti pagaminta produkcija. Tai saugojo amatininkus nuo konkurencijos. Cecho ar bendrijos
veiklos teisinis pagrindas buvo statutas, kuris reguliavo šios profesinės korporacijos narių gyvenimą ir
santykius su kitais miestiečiais.
Iš pradžių statutus tvirtino magistratai, o nuo XVII a. pirmos pusės cechai ir bendrijos gaudavo statutą
patvirtinančių miesto savininko privilegiją. Cechai ar bendrijos turėjo renkamą administraciją, kuri taip
pat nagrinėjo narių civilines ir kai kurias baudžiamąsias bylas. Apeliacinė instancija šioms byloms buvo
magistratas.
Magdeburgo teisę turinčiuose miestuose miestiečiai išsaugojo žemės nuosavybės teisę, Valakų
reforma juose nebuvo vykdoma. Aukščiausias miesto žemės savininkas buvo Didysis kunigaikštis ar
feodalas, o tiesioginis – miesto bendruomenė. Sklypai buvo išdalinami miestiečiams, o bendro naudojimo
žemė (pavyzdžiui gatvės) buvo magistrato žinioje.
Privataus miesto savivalda buvo ribota, nes feodalas pats spręsdavo, kokios Magdeburgo teisės
nuostatos turi galioti jo mieste. Didžiojo kunigaikščio privilegijos tokiam miestui nustatydavo tik
svarbiausius miesto savivaldos bruožus. Šias privilegijų nuostatas detalizavo miesto savininko aktai.
Feodalai savo nuožiūra keitė Magdeburgo teisės normas. Feodalas ar jo vietininkai griežtai kontroliavo
magistrato veiklą.
1776 m. Seimas panaikino Magdeburgo teisę nedideliuose valstybiniuose miestuose. Seimo nutarime
teigiama, kad Magdeburgo teisės suteikimas šiems miestams nepasiekė savo tikslų, vietoj amatų ir
prekybos gyventojai užsiima žemės ūkiu, o magistratų nariai nežino Magdeburgo teisės ir neteisingai
sprendžia miestiečių bylas. Pagal šį nutarimą Magdeburgo teisę išsaugojo tik 11 stambių valstybinių
miestų (Vilnius, Trakai, Kaunas ir 8 Baltarusijoje). Kituose miestuose magistratai buvo panaikinti, jų
gyventojus administruodavo ir teisdavo seniūnai.
Kartu su Magdeburgo teise miestiečiai neteko ir žemės nuosavybės teisės. Miestams, kurie neteko
Magdeburgo teisės 1776 m., ši teisė buvo grąžinama 1791-1792 m. Tada Magdeburgo teisę gavo 74 LDK
miestai, kai 1776 m. jos neteko 139 miestai. Beveik pusė miestų nespėjo susigrąžinti Magdeburgo teisės.
Ketverių metų Seimo reformos buvo panaikintos ir tie 74 miestai vėl neteko Magdeburgo teisė (dėl
inkorporavimo į Rusijos imperiją).
16. 1918 m. Laikinoji Konstitucija
1918 11 02 Valstybės Taryba vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kuria atsisakė savo ketinimų įsteigti
Lietuvoje konstitucinę monarchiją ir pripažinti Lietuvos Steigiamojo Seimo prerogatyvą galutinai
išspręsti valstybinės santvarkos klausimą. Sušaukti Steigiamąjį Seimą ir apsispręsti dėl valstybės formos
buvo neįmanoma, nes Lietuva buvo okupuota vokiečių. Reikėjo nustatyti laikiną valstybinę santvarką,
bendrais bruožais reglamentuoti Valstybės Tarybos ir kitų institucijų veiklą.
Šiam tikslui Valstybės Taryba tą pačią dieną priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją. Jos oficialus
pavadinimas “Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai”. Konstitucija buvo labai
trumpa, susidėjo iš preambulės, 6 skirsnių ir 29 straipsnių. Valstybės Taryba šią Konstituciją išleido kaip
aukščiausia ir net vienintelė suvereninės valstybės valdžios reiškėja. Pagal Konstituciją, aukščiausios
valstybės institucijos – Valstybės Taryba, Valstybės Tarybos Prezidiumas ir Ministrų kabinetas.
Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Valstybės Tarybai, kuri turėjo teisę leisti tik laikinąsias
konstitucijas ir laikinuosius įstatymus, nes pagal Konstituciją ir pati Valstybės Taryba, ir visa valstybės
santvarka buvo laikinoji.
Konstitucijai išleisti reikėjo kvalifikuotos 2/3 balsų daugumos, o Konstitucijos pakeitimai ir
papildymai turėjo būti pareikalauti 1/2 Tarybos narių ir priimti 2/3 balsų dauguma. Bet Konstitucijoje
nepasakyta, kaip skaičiavo tuos 2/3 ir 1/2 – ar nuo visų Tarybos narių, ar nuo balsavusių narių skaičiaus.
M.Riomeris manė, kad pataisų ar papildymų Konstitucijoje turėjo reikalauti ne mažiau kaip 1/2 visų
Tarybos narių, o Konstitucijai priimti, pakeisti ar papildyti reikėjo 2/3 balsavusių narių balsų daugumos.
Pagal Konstituciją Valstybės Tarybos sesijas galėjo šaukti pati Valstybės Taryba ar jos Prezidiumas
savo iniciatyva ar pareikalavus 1/3 Valstybės Tarybos narių. Kaip sudaroma Valstybės Taryba, kokia jos
sudėtis ir vidinė struktūra, kadencija, Konstitucija nieko nesako. Vadinasi, Valstybės Taryba turėjo likti
tokia, kokia buvo Konstitucijos įsigaliojimo metu ir veikti iki tol, kol Steigiamasis Seimas pradės savo
darbą. Valstybės Tarybos veiklą reglamentavo ir 1918 m. Valstybės Tarybos statutas (priėmė pati
Valstybės Taryba).
Pagal Konstituciją, įstatymų vykdomoji valdžia priklausė Valstybės Tarybos Prezidiumui, kuris turėjo
vykdyti šią valdžią per Ministrų kabinetą, atsakingą Valstybės Tarybai. Valstybės Tarybos Prezidiumas
susidarė iš Prezidento ir dviejų viceprezidentų. Prezidiumas buvo kolegialus valstybės vadovas ir kartu
Valstybės Tarybos vadovas. Kaip valstybės vadovas, Prezidiumas atstovavo valstybei, pasirašinėjo ir
paskelbdavo Valstybės Tarybos priimtus įstatymus ir sudarytas sutartis su kitomis valstybėmis (sutartis
sudarinėjo Valstybės Taryba).
Valstybės Tarybos Prezidiumas pakviesdavo Ministrą pirmininką, pavesdavo jam sudaryti Ministrų
kabinetą ir tvirtino jau sudarytą kabinetą, skyrė Lietuvos diplomatinius atstovus, priiminėjo akredituotus
užsienio valstybių atstovus, skyrė aukštuosius civilinius ir karinius pareigūnus ir vyriausią kariuomenės
vadą, laikė savo žinioje Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos valstybės antspaudą.
Kaip Valstybės Tarybos vadovas, Prezidiumas turėjo organizuoti Valstybės Tarybos darbą, bet šios
veiklos Konstitucija nereglamentavo, tik nustatė, kad Prezidiumas turi teisę šaukti Valstybės Tarybos
sesijas. Konstitucija nenustatė Valstybės Tarybos Prezidiumo, kaip valstybės vadovo, rinkimo tvarkos ir
kadencijos, o Prezidiumo kaip Valstybės Tarybos vadovo rinkimus sutvarkė Valstybės Tarybos statutas.
Prezidiumas buvo renkamas Valstybės Tarybos kaip jos vadovybė ir kartu gaudavo valstybės vadovo
įgaliojimus. Valstybės Tarybos priimtus įstatymus, tarptautines sutartis, Prezidiumo aktus turėjo pasirašyti
visi trys Prezidiumo nariai ir Ministras pirmininkas arba atitinkamas ministras. Valstybės Tarybos
Prezidiumas negalėjo vykdyti savo funkcijų be Ministrų kabineto. Valstybės Tarybos Prezidiumas ir
Ministrų kabinetas neturėjo veto teisės ir privalėjo pasirašyti visus Valstybės Tarybos aktus.
Ministrų kabinetas susidėjo iš Ministro pirmininko ir ministrų, kurių skaičiaus Konstitucija nenustatė.
Ministrą pirmininką skyrė Valstybės Tarybos Prezidiumas, ministrus pakviesdavo Ministras pirmininkas,
o tvirtino Valstybės Tarybos Prezidiumas. Ministrai galėjo būti skiriami iš Valstybės Tarybos narių ir
būdami ministrais jie likdavo Valstybės Tarybos nariais. Ministras pirmininkas neturėjo nuolatinio
pavaduotojo, jam išvykus, jį pavadavo vienas iš ministrų. Apie ministerijas Konstitucija nieko nesako, bet
jei yra ministrai, turėtų būti ir ministerijos.
Valstybės Tarybą turėjo interpeliacijos ir paklausimo teisę. Valstybės Tarybos ir jos komisijų
reikalavimu Ministrų kabinetas ir atskiri ministrai turėjo duoti Valstybės Tarybai žinių ir paaiškinimų.
Ministrų kabinetas buvo solidariai atsakingas Valstybės Tarybai už savo darbą. Jei Valstybės Taryba
pareiškė nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, jis turėjo atsistatydinti. Pati Valstybės Taryba negalėjo būti
paleista nei Ministrų kabineto, nei Valstybės Tarybos Prezidiumo.
Pagal Konstituciją visi piliečiai buvo lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo lyties, tautybės, tikybos
ir luomo. Luomų privilegijų nėra. Garantuojama asmens, būsto ir nuosavybės neliečiamybė, tikėjimo,
spaudos, žodžio, susirinkimų ir draugijų laisvė su sąlyga, kad jų tikslai ir veikla neprieštarauja
įstatymams. Ginkluoti asmenų susirinkimai buvo draudžiami. Konstitucija nustatė, kad karo metu, esant
sukilimo ir masinių neramumų pavojui, turi būti taikomi ypatingi įstatai, kuriais laikinai suvaržomos
piliečių teisių ir laisvių garantijos. Konstitucija išsprendė tuomet labai aktualų klausimą: kokie įstatymai
turi galioti Lietuvoje. Konstitucija nustatė, kad jei tam tikri santykiai nėra sureguliuoti Lietuvoje išleistais
įstatymais, turi laikinai galioti tie įstatymai, kurie galiojo prieš karą (iki 1914 08 01), kiek jie
neprieštarauja Konstitucijai. Vokiečių okupacinės valdžios aktai neteko galios.
Konstitucija bendrais bruožais reglamentavo Steigiamojo Seimo rinkimus, nustatė, kad jie turi būti
visuotiniai, lygūs, tiesioginiai, o balsavimas – slaptas. Laikinoji valdžia – Valstybės Taryba – įsipareigojo
parengti ir išleisti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, o rinkimams pasibaigus paskirti Steigiamojo
Seimo pirmo posėdžio datą. Steigiamasis Seimas turėjo pradėti darbą Vilniuje, Lietuvos Respublikos
sostinėje ir visų aukščiausių valstybės institucijų būstinėje. Steigiamasis susirinkimas galėjo pradėti darbą
susirinkus 2/3 narių.
Konstitucijos tekstas buvo pasirašytas trijų Valstybės tarybos Prezidiumo narių ir Ministro
pirmininko, kaip to reikalavo pati Konstitucija. Kadangi oficialus leidinys teisės aktams skelbti
(“Laikinosios Vyriausybės žinios”) pasirodė 1918 12 29, Konstitucija buvo paskelbta “Lietuvos aide”
1918 11 13 ir tą dieną įsigaliojo (pati Konstitucija nenustatė įsigaliojimo dienos ir nebuvo įstatymo
reglamentuojančio teisės aktų įsigaliojimą). Pakartotinai Konstitucija buvo paskelbta “Laikinosios
Vyriausybės žiniose”, kaip ir kai kurie kiti 1918 m. išleisti teisės aktai.
Sudarius pirmą laikinąjį Ministrų kabinetą (1918 11 11) ir paskelbus Laikinąją Konstituciją (1918 11
13) politinę Lietuvos padėtį sukomplikavo bolševikų pretenzijos į valdžią. 1918 m. pabaigoje okupacinei
vokiečių kariuomenei pradėjus trauktis į Vakarus, į Lietuvą įsiveržė Raudonosios armijos daliniai.
Valstybės Tarybos Prezidiumas, Ministras pirmininkas ir kai kurie kiti Valstybės Tarybos ir Ministrų
kabineto nariai gruodžio 20-21 d. išvyko į užsienį ieškoti Lietuvai materialinės ir politinės pagalbos.
Ministrų kabinetas faktiškai suiro gruodžio 17-18 d., neveikė Valstybės Taryba ir net jos Prezidiumas, nes
Vilniuje liko tik vienas jos narys. Vilniuje likę Lietuvos politikai suvokė būtinybę išlaikyti valdžios
tęstinumą, išsaugoti Valstybės Tarybą ir jos Prezidiumą, nes užsienyje Valstybės Taryba jau buvo žinoma
kaip aukščiausia Lietuvos gyventojų valios reiškėja. Jie suprato būtinybę plėsti valstybinės valdžios
socialinę bazę, o Ministrų kabinetas, sudarytas A.Voldemaro vien iš politinių dešiniųjų jėgų atstovų, tam
netiko.
Ieškodami išeities, politikos veikėjai susitarė sudaryti naują koalicinį Ministrų kabinetą. Jį reikėjo
sudaryti teisėtai (pagal galiojančią Konstituciją), nes nuo to galėjo priklausyti užsienio parama Lietuvos
valstybei. Tačiau pagal Konstituciją pakviesti Ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą
ir patvirtinti jau sudarytą turėjo Valstybės Tarybos Prezidiumas ir tam reikėjo visų trijų jo narių parašų. Ši
konstitucinė nuostata buvo rimta kliūtis įveikti politinę krizę. 1918 12 29 “Lietuvos aide” kartu su
oficialiu A.Voldemaro Ministrų kabineto atsistatydinimu buvo paskelbtas dokumentas, pavadintas “Trijų
Prezidiumo nutarimu”, kuriame teigiama, kad aplinkybės laikinai neleidžia Valstybės Tarybos Prezidiumo
nariams “drauge daryti valstybės gyvenimui reikalingus valstybinius aktus”, todėl Valstybės Tarybos
Prezidiumas nutarė, kad vieno bet kurio jo nario parašas prilyginamas visų trijų Prezidiumo narių
parašams.
Teigiama, kad šis dokumentas buvo sudarytas 1918 12 18, pasirašytas visų trijų Prezidiumo narių ir
kontrasignuotas Ministro pirmininko. Tuomet toks dokumentas buvo būtinas, nes leido sudarant Ministrų
kabinetą bent formaliai išvengti Konstitucijos pažeidimo. Iš tikrųjų Konstitucija buvo pažeista, nes “Trijų
Prezidiumo nutarimas” faktiškai pakeitė Konstitucijos 13 str., o Konstitucijos keitimui reikėjo
kvalifikuotos 2/3 Valstybės Tarybos narių balsų daugumos. Pagal Konstituciją Valstybės Tarybos
Prezidiumas apskritai neturėjo teisės leisti laikinuosius įstatymus ir netgi neturėjo įstatymų leidybos
iniciatyvos teisės. Literatūroje paplito teiginys, kad Prezidiumas leido įstatymus, pavyzdžiui “Lietuvos
teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas”. Iš tikro nėra nei vieno įstatymo, priimto Valstybės Tarybos
Prezidiumo. “Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas” buvo priimtas Valstybės Tarybos 1918
11 28 ir 1918 12 11 oficialiai paskelbtas “Lietuvos aide”, o 1919 01 16 pakartotinai paskelbtas “Lietuvos
Vyriausybės žiniose” kaip pasirašytas visų trijų Prezidiumo narių ir kontrasignuotas teisingumo ministro
be nuorodos į Valstybės Tarybą.
1919 01 23 Valstybės Taryba priėmė rezoliuciją, kurioje patvirtino “Trijų Prezidiumo nutarimą” Post
Factum. Tačiau ši rezoliucija neturėjo įstatymo galios ir oficialiai iš viso nebuvo paskelbta.
1919 01 24 Valstybės Taryba papildė Konstituciją nauju – VII skyriumi, susidėjusiu iš vienintelio 30
str. Šis svarbus papildymas suteikė Ministrų kabinetui teisę pertraukų tarp Valstybės Tarybos sesijų metu
leisti laikinuosius įstatymus su sąlyga, kad jie bus įtraukti į Valstybės Tarybos artimiausią sesiją.
Papildymas priimtas naujo Ministro pirmininko reikalavimu, siekiant sustiprinti Ministrų kabineto
valdžią, padaryti jo veiklą operatyvesnę ir mažiau priklausančią nuo Valstybės Tarybos. Tai buvo būtina,
norint stabilizuoti padėtį Lietuvoje. Faktiškai šios tvarkos buvo laikomasi jau nuo 1919 01 19, o pirmas
Ministrų kabineto išleistas įstatymas buvo laikinasis įstatymas “Apie Lietuvos pilietybę”.
Ministrų kabinetas negavo teisės keisti Konstitucijos, tai liko Valstybės Tarybos prerogatyva. Svarbu,
kad Ministrų kabineto priimtiems įstatymams nereikėjo Valstybės Tarybos patvirtinimo – juos reikėjo tik
“įnešti į artimiausią Tarybos sesiją”, bet jie galiojo be patvirtinimo. Tik tie įstatymai, kurie nebuvo įnešti į
Tarybos sesiją arba buvo jos panaikinti, netekdavo juridinės galios. Šis Konstitucijos papildymas buvo
paskelbtas “Lietuvos Vyriausybės žiniose” 1919 03 05 kaip trumpas informacinis pranešimas apie
papildymo priėmimą ir turinį be parašų ir kontrasignacijos.
17. Laikinoji 1919 m. Konstitucija
Ši Konstitucija, priimta Valstybės Tarybos 1919 04 04, susideda iš preambulės, 8 skyrių ir 42
straipsnių. Dauguma nuostatų atkartoja 1918 m. Konstituciją, 1919 01 24 Konstitucijos papildymą ir 1919
02 20 įstatymą “Valstybės kontrolei tvarkyti”. Tačiau šioje Konstitucijoje be kelių smulkių bendro
pobūdžio pataisų buvo keletas naujų labai svarbių nuostatų, pakeitusių centrinių valstybės institucijų
sistemą.
Pagrindinis šios Konstitucijos priėmimo tikslas buvo sustiprinti įstatymų vykdomąją valdžią.
Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo panaikintas, vietoj jo įsteigta valstybės Prezidento institucija.
Prezidentas buvo renkamas Tarybos. Konstitucija nenustatė Prezidento rinkimų tvarkos ir kadencijos.
Nebuvo nustatyta ir Valstybės Tarybos kadencija, kadangi visa valdžia pagal šią Konstituciją buvo
laikinoji.
Prezidentą galėjo pavaduoti Valstybės Tarybos pirmininkas. Taigi Prezidentas nebuvo Valstybės
Tarybos vadovas (pagal 1918 m. Konstituciją Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo Valstybės Tarybos
vadovas). Prezidentas turėjo vykdyti visas Valstybės Tarybos Prezidiumo vykdytas funkcijas (skelbti
įstatymus, atstovauti valstybei, kviesti Ministrą pirmininką, skirti pareigūnus ir pan.). kaip ir Valstybės
Tarybos Prezidiumas, valdžią Prezidentas turėjo vykdyti per Ministrų kabinetą, atsakingą Valstybės
Tarybai. Tačiau Prezidento kompetencija buvo platesnė už Valstybės Tarybos Prezidiumo kompetenciją.
Valstybės Taryba buvo pagrindinis, bet jau ne vienintelis įstatymų leidėjas ir vienintelė institucija, turinti
teisę sudaryti tarptautines sutartis.
Prezidentas gavo reliatyvinio veto teisę Valstybės Tarybos priimtiems įstatymams. Prezidentas galėjo
Valstybės Tarybos priimtą įstatymą grąžinti Tarybai su savo pastabomis. Valstybės Taryba tokį įstatymą
privalėjo svarstyti antrą kartą. Įveikti Prezidento veto buvo palyginti nesunku, nes užteko antrą kartą
aptarti ir priimti įstatymą, kvalifikuotos balsų daugumos tam nereikėjo. Antrą kartą priimtą įstatymą
Prezidentas privalėjo pasirašyti. Prezidentas gavo teisę pertraukų tarp Valstybės Tarybos sesijų metu keisti
Ministrų kabineto priimtus įstatymus.
Neaišku tik, ar Prezidentas turėjo teisę tik priimti ir pasirašyti įstatymus, ar ir juos sanuoti
(patvirtinti). Pirmuoju atveju jis neturėjo jokios įstatymų leidžiamosios valdžios, o antruoju atveju jis
turėjo sprendžiamąjį balsą leidžiant įstatymus. Iš Konstitucijos 14 str. galima spręsti, kad Konstitucijos
autoriai pasirinko tarpinį variantą: Prezidentas galėjo Ministrų kabineto priimtą įstatymą grąžinti
kabinetui su savo pastabomis ir Ministrų kabinetas turėjo šį įstatymą svarstyti antrą kartą. Tai atrodo kaip
reliatyvinis veto, tačiau tai nebuvo tikras reliatyvinis veto, nes Prezidentas neprivalėjo pasirašyti ir
paskelbti Ministrų kabineto antrą kartą priimto įstatymo. Antra vertus, tai nebuvo įstatymo
sankcionavimas, nes galutinai nuspręsti antrą kartą nepasirašyto įstatymo likimą turėjo ne Prezidentas, o
Valstybės Taryba, nes toks įstatymas automatiškai be Prezidento nutarimo buvo pateikiamas Valstybės
Tarybai ir šiam klausimui spręsti buvo šaukiama nepaprastoji Valstybės Tarybos sesija.
Jeigu Prezidentas pasirašydavo Ministrų kabineto priimtą įstatymą, toks įstatymas įsigaliodavo be
svarstymo Taryboje. Jis net nebuvo pateikiama Valstybės Tarybai, bet turėjo tokią pat juridinę galią kaip
Valstybės Tarybos priimti įstatymai.
Prezidento valdžią stiprino dvi naujos teisės, kurių neturėjo Valstybės Tarybos Prezidiumas:
amnestijos teisė ir teisė šaukti ir paleisti Valstybės Tarybos sesijas. Pati Valstybės Taryba nebegalėjo
šaukti ir paleisti savo sesijų. Ši Prezidento teisė buvo labai svarbi, nes suteikė Prezidentui galimybę
paleisti Valstybės Tarybos sesiją neribotam laikui. Buvo galima paleisti tik sesiją, bet ne pačią Valstybės
Tarybą, kurią paleisti turėjo teisę tik Steigiamasis Seimas. Šiuo atveju įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji
valdžia buvo koncentruojama Prezidento ir Ministrų kabineto rankose. Prezidentas negalėjo veikti be
Ministrų kabineto, nes visiems Prezidento aktams reikėjo Ministro pirmininko arba atitinkamo ministro
kontrasignacijos.
Ministrų kabineto teisinė padėtis nepasikeitė, atkartotos atitinkamos 1918m. Konstitucijos nuostatos.
Vienintelis pakeitimas – Ministrą pirmininką kvietė ir jo sudarytą kabinetą tvirtino Prezidentas, o ne
Valstybės Tarybos Prezidiumas. Vadinasi, Valstybės Taryba nedalyvavo formuojant Ministrų kabinetą. Jei
Valstybės Taryba pareikšdavo nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, jis privalėjo atsistatydinti.
Nuostatos dėl pagrindinių piliečio teisių ir laisvių bei Steigiamojo Seimo buvo ištisai perimtos iš 1918
m. Konstitucijos, nauja Konstitucija jas atkartojo žodis žodin. Tačiau atsirado naujas – 8-asis skyrius apie
valstybės kontrolę. Jo nuostatos buvo pasiskolintos iš 1919 02 20 įstatymo “Valstybės kontrolei tvarkyti”.
Valstybės kontrolė turėjo prižiūrėti įvairių institucijų veiklą valstybės finansų ir kitokio turto saugojimo
srityse. Valstybės kontrolei buvo atsakingos visos valstybės ir savivaldybių įstaigos, labdaros institucijos,
jei gaudavo materialinę paramą iš valstybės, ūkinės veiklos subjektai, jei naudojosi valstybės kreditais
arba garantijomis.
Valstybės kontrolė galėjo savo iniciatyva skirti revizijas ir tikrinti finansinę dokumentaciją. Valstybės
kontrolierių skyrė Prezidentas. Valstybės kontrolė turėjo veikti nepriklausomai nuo Ministrų kabineto,
tačiau valstybės kontrolierius gavo teisę dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose patariamuoju balsu.
Valstybės kontrolierius buvo atsakingas Valstybės Tarybai, jos reikalavimu turėjo duoti žinių ir
paaiškinimų, taip pat turėjo atsistatydinti, jei Valstybės Taryba pareiškė nepasitikėjimą jo veiklą.
Literatūroje nusistovėjo nuomonė, kad ši Konstitucija yra nauja – antroji – Lietuvos Konstitucija.
Tačiau kai kurie autoriai laiko 1919 m. Pamatinius dėsnius ne savarankišku konstituciniu aktu, o tik 1918
m. Konstitucijos modifikacija. Pavyzdžiui, Konstantino Račkausko manymu, 1918 m. Konstitucija su
pakeitimais ir papildymais galiojo iki Steigiamojo Seimo sušaukimo, o 1919 m. Konstitucijos iš viso
nebuvo. Šios koncepcijos šalininko argumentai:
1) 1919 m. Pamatiniai dėsniai atkartojo 1918 m. Pamatinių dėsnių pavadinimą ir daugumą
nuostatų;
2) 1919 m. Pamatiniuose dėsniuose yra nuostatų, kurių neturėtų būti naujoje Konstitucijoje. Tai
preambulė, kurioje deklaruojamas valstybės valdžios steigimas, o ši valdžia jau įsteigta 1918 m.
Konstitucijos ir pakartotinas įsteigimas yra neįmanomas.
3) Laikinai paliekami galioti įstatymai, galioję iki karo. Šios nuostatos atkartojimas yra
beprasmiškas;
4) 1918 m. Konstitucijos 9 str. nustatė, kad aukščiausiosios valstybės institucijos kompetencija
pavedama Valstybės Tarybos Prezidiumui laikinai, kol nėra specialiai tam reikalui įsteigtos institucijos.
Įsteigusi Prezidento instituciją Valstybės Taryba nepadarė nieko naujo – tik įgyvendino 1918 m.
Konstitucijos nuostatą ir atitinkamai pataisė Konstitucijos tekstą.
J.Machovenko manymu, 1919 m. Konstitucija yra visiškai naujas konstitucinis aktas, nes:
1) 1919 m. Konstitucijos esmė, dvasia kitokia nei 1918m. Pasikeitė valdžios struktūra,
svarbiausių institucijų vaidmuo. 1918 m. Konstitucija buvo parlamentinė, nes dominavo Valstybės
Taryba, o 1919 m. – vyriausybinė, nes pagrindinį vaidmenį vaidino Prezidentas ir Ministrų kabinetas;
2) jei šios Konstitucijos autoriai iš tikro norėjo tik pataisyti ir papildyti Konstituciją, kodėl jie
priėmė Konstituciją iš naujo, nes “Laikinose Vyriausybės žiniose” parašyta: “Lietuvos valstybės
laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, Lietuvos Valstybės Tarybos priimti 1919 04 04”. Taigi buvo
priimti visi dėsniai, o ne papildymai ar pataisos.
Taip pat nėra vieningos nuomonės literatūroje 1919 m Konstitucijos įsigaliojimo ir galiojimo
pasibaigimo klausimu. Konstitucija “Laikinose Vyriausybės žiniose” oficialiai nebuvo paskelbta. Buvo tik
trumpas informacinis pranešimas, pasirodęs 1919 05 08. Jame nurodyta, kad šie Pamatiniai dėsniai yra
išspausdinti kaip brošiūra. Ji iš tikrųjų kaip atskiras leidinys buvo, tik neaišku, kada išleista. Pačioje
Konstitucijoje nenustatyta, kada ji įsigalioja, ir nebuvo įstatymo dėl teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo
tvarkos.
1919 04 04 – 1919 05 08 laikotarpyje Konstitucija įsigaliojo, nes buvo paskelbta. Praktiškai
Konstitucija imta taikyti jau 1919 04 04, kai pagal ją įvyko Prezidento rinkimai. Kai kurie mokslininkai
teigia, kad 1919 m. Konstitucija galiojo iki 1920 06 12, kai buvo paskelbta ir įsigaliojo Steigiamojo
Seimo priimta nauja Laikinoji Konstitucija. Šią mintį tarsi patvirtina 1919 m. Konstitucijos preambulė,
kurioje pasakyta, kad Valstybės Taryba steigia valstybės valdžią šios Laikinosios Konstitucijos pamatais
“iki Steigiamasis (Kuriamasis) Seimas bus nusprendęs Lietuvos valstybės valdymo formą ir
Konstituciją”.
Kiti mokslininkai, pavyzdžiui M.Riomeris, teigia, kad 1919 m. Konstitucija galiojo tik iki
Steigiamojo Seimo sušaukimo, t.y. 1920 05 15, nes Steigiamasis Seimas teisiškai ir faktiškai iš karto
pakeitė Valstybės Tarybą ir visas kitas valstybės institucijas, kurios veikė pagal 1919 m. Konstituciją. Pats
Steigiamojo Seimo atsiradimo faktas panaikino 1919 m. Konstituciją. Šią mintį patvirtina aplinkybė, kad
pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje 1920 05 15 dieną Prezidentas pranešė apie Valstybės Tarybos,
Prezidento, Ministrų kabineto, valstybės kontrolieriaus ir vyriausiojo kariuomenės vado pasitraukimą ir
krašto valdymo perdavimą Steigiamajam Seimui. Steigiamojo Seimo pirmininkas Prezidentą, Ministrą
pirmininką, valstybės kontrolierių ir vyriausiąjį kariuomenės vadą paprašė ir įgaliojo eiti savo pareigas iki
Steigiamasis Seimas nurodys, kam perduoti tų pareigų vykdymą. Nuo 1920 05 15 iki 1920 06 12
Konstitucijos nebuvo.
Nors 1919 m. Konstitucija pakeitė Valstybės Tarybos Prezidiumą valstybės Prezidentu, tačiau
Prezidiumas iš tikrųjų neišnyko. Jis veikė kaip Valstybės Tarybos vadovas. Pagal Konstituciją Valstybės
Tarybos vadovas yra Valstybės Tarybos pirmininkas, tačiau pagal Valstybės Tarybos statutą buvo ir
Prezidiumas. Jis skyrėsi ir nuo 1918 m., ir nuo 1919 m. Konstitucijos. Pagal statutą jo kadencija buvo 6
mėn., jis susidėjo iš penkių narių (tai prieštaravo Konstitucijai). O iš tikrųjų valstybės reikalus tvarkė
Prezidentas, viceprezidentas ir 1 sekretorius (faktiškai veikė kaip Valstybės Tarybos Prezidiumas), o
antras viceprezidentas ir antras sekretorius tvarkė Valstybės Tarybos reikalus, veikė kaip Valstybės
Tarybos vadovas. Pagal 1919 m. Konstituciją Prezidiumo nėra, tačiau pagal statutą jis liko, tik sudarytas
iš trijų narių. Pagal statutą, Prezidiumo kadencija – 6 mėnesiai, o Konstitucija kadencijos neapribojo.
Valstybės Taryba veikė pagal savo statutą. Pati Valstybės Taryba irgi keitėsi. 1917 m. ji išrinkta ir susidėjo
iš 20 narių. Statute užfiksuota priimti naujus narius, papildyti Valstybės Tarybą. 1920 m. kovo mėnesį, kai
Taryba baigė savo darbą, ją sudarė mažiau nei pusė narių.
1919 04 16 Prezidentas paleido Valstybės Tarybos 14-ąją sesiją. Nuo šios dienos iki pat spalio
mėnesio Valstybės Tarybos sesijos nebuvo šaukiamos. Tai leido išvengti ilgos ir sudėtingos įstatymų
priėmimo procedūros Taryboje. Kol Valstybės Taryba neveikė, visus įstatymus leido Prezidentas ir
Ministrų kabinetas. Ministrų kabinete įstatymų priėmimas nuo liepos 31 dienos vyko supaprastinta tvarka.
Įstatymų projektus svarstė komisija iš Ministro pirmininko, jo pavaduotojo ir atitinkamo ministro.
Faktiškai nereikėjo net ministrų kabineto posėdžių. Valstybės Tarybos 15-oji sesija prasidėjo spalio 15-ąją
dieną ir dirbo iki 1920 03 23. Tai buvo paskutinė Valstybės Tarybos sesija.
18. Steigiamojo Seimo rikimai
Vienas iš svarbiausių laikinosios valdžios uždavinių buvo parengti Steigiamojo Seimo rinkimus.
Šiems rinkimams visų pirma reikėjo atitinkamos teisinės bazės. Pagrindinius rinkimų principus įtvirtino
1919 m. Konstitucija, o detalesniam rinkimų reglamentavimui laikinoji valdžia įsipareigojo išleisti atskirą
įstatymą. Toks įstatymas, pavadintas “Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu”, buvo priimtas Valstybės
Tarybos 1919 11 20 ir paskelbtas 1919 12 02. kartu su juo buvo paskelbtas Prezidento ir Ministrų
kabineto 1919 11 17 dieną priimtas įstatymas “Apie Laikinosios Konstitucijos 32 ir 33 str. Pakeitimą”.
32 str.: “Steigiamojo Seimo narių rinkimams pasibaigus Seimas renkasi Vilniuje valstybės valdžios
paskirtą dieną”. Kadangi Vilnius buvo okupuotas lenkų, šis straipsnis buvo pakeistas taip: “Steigiamasis
Seimas renkasi valstybės Prezidento nurodytoje vietoje ir jo paskirtą dieną”.
33 str.: “Steigiamasis Seimas pradeda darbą 2/3 atstovų susirinkus”. Jis buvo pakeistas į:
“Steigiamasis Seimas pradeda darbą susirinkus pusei ir vienam išrinktųjų atstovų”.
Pagal Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą atstovai buvo renkami visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir
slaptu balsavimu pagal proporcinę atstovavimo sistemą. Įstatymas pabrėžė vyrų ir moterų
lygiateisiškumą, kurio tuomet nebuvo netgi kai kuriose demokratinėse valstybėse. Pavyzdžiui Didžiosios
Britanijos moterys gavo rinkimų teisę 1928 m., Prancūzijos – 1944 m., Šveicarijos – 1971 m.
Rinkti Steigiamojo Seimo atstovus galėjo visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, kuriems sukako 21
metai. Steigiamojo Seimo atstovais galėjo būti renkami Lietuvos piliečiai, kuriems sukako 24 metai.
Rinkimuose negalėjo dalyvauti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą arba kitą sunkų nusikaltimą teismo
buvo atimtos teisės, taip pat teismo nuteistieji už žmogaus garbę žeminančius nusikaltimus arba už
rinkimų laisvę saugančio įstatymo pažeidimą, jeigu nuo bausmės atlikimo laiko nepraėjo 3 metai (pagal šį
įstatymą žmogaus garbę žemina: vagystė, turto pasisavinimas, slaptas degtinės varymas).
Pagal pirminę šio įstatymo redakciją karininkai ir kareiviai galėjo būti renkami Steigiamojo Seimo
atstovais, bet patys rinkti negalėjo. 1920 m. vasario mėnesį bolševikai išprovokavo neramumus Kauno
įguloje, jų metu be kitų reikalavimų buvo iškeltas ir rinkimų teisės kariškiams suteikimo reikalavimas.
Todėl 1920 03 25 Prezidentas ir Ministrų kabinetas išleido Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo
pakeitimą, pagal kurį kariškiai gavo teisę rinkti Steigiamojo Seimo atstovus, o amžiaus cenzas jiems buvo
sumažintas iki 17 metų.
Rinkimus parengti ir juos prižiūrėti turėjo rinkimų komisijos. Buvo sudaryta Vyriausioji rinkimų
komisija, apygardų ir apylinkių komisijos. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką ir narius skyrė
Prezidentas Ministrų kabineto teikimu. Apygardų komisijų pirmininkus skyrė Vyriausioji rinkimų
komisija, o narius rinko apskričių tarybos po du iš kiekvienos apskrities. Apylinkių komisijų pirmininkus
skyrė apygardų komisijos, o narius rinko valsčių tarybos.
Kaip šio įstatymo priedas buvo paskelbtas rinkimų apygardų sąrašas, kuriame buvo 10 apygardų, 4 iš
jų tuo metu buvo okupuotos lenkų – Vilniaus, Lydos, Gardino ir Balstogės. Įstatymas numatė, kad
Klaipėdos krašte (Prūsų Lietuvoje) Steigiamojo Seimo atstovų rinkimai turi vykti pagal šį įstatymą, tik
rinkimų diena gali būti kita. Tai labai reikšminga nuostata, nes šis įstatymas buvo pirmas norminis teisės
aktas, kuris Klaipėdos kraštą laikė Lietuvos valstybės teritorijos dalimi. Tuomet Lietuvos valstybė dar
nebuvo pripažinta užsienio šalių, Lietuvos valdžios institucijų Klaipėdos krašte tuomet dar nebuvo ir šio
krašto likimas tarptautinės teisė požiūriu dar nebuvo nuspręstas, bet Lietuvos konstitucinės teisė požiūriu
Klaipėdos kraštas jau buvo Lietuvos valstybės dalis ir tai sudarė teisinį pagrindą jį susigrąžinti.
Rinkimų apygardos jungė po 3-4 apskritis, o kiekviena apygarda balsavimo patogumui buvo padalinta
į rinkimų apylinkes (3000-7000 gyventojų), kurios teritorija sutapdavo su valsčiaus teritorija. Rinkėjų
sąrašai buvo sudaromi valsčiaus ir miesto savivaldybių, į juos buvo įtraukiami visi piliečiai, kurie tuo
metu gyveno toje apylinkėje ir turėjo rinkimų teisę. Įstatymai detaliai reglamentavo sąrašų sudarymą,
paskelbimą, patikrinimą, taip pat rinkėjų skundų nagrinėjimą. Skundus nagrinėjo apygardų komisijos, o
apeliacinė instancija buvo Vyriausioji rinkimų komisija.
Kandidatus į Steigiamojo Seimo atstovus galėjo siūlyti politinės partijos ir rinkėjų grupės. Partija ar
rinkėjų grupė pateikdavo apygardos rinkimų komisijai savo kandidatų sąrašą, pasirašytą 50 toje
apygardoje gyvenančių rinkėjų. Partijoms arba grupėms buvo leista jungti savo kandidatų sąrašus, t.y.
blokuotis. Jei tam tikroje apygardoje buvo pateiktas tik vienas kandidatų sąrašas arba keletas sąrašų, bet
bendras kandidatų skaičius šiuose sąrašuose nėra didesnis už toje apygardoje renkamų atstovų skaičių,
balsavimas nedaromas, o visi kandidatai laikomi išrinktais.
Rinkimai turėjo vykti dvi dienas, kurias skyrė Prezidentas. 1920 04 14 Prezidentas ir Ministrų
kabinetas pataisė šio įstatymo nuostatą (“Nesuspėjus pabaigti rinkimų per dvi dienas, jie privalo tęstis
trečią dieną”). Visi darbuotojai rinkimų dieną buvo atleidžiami nuo darbo. Kiekvienas rinkėjas turėjo tik
vieną balsą ir privalėjo balsuoti pats be jokių tarpininkų. Įstatyme vartojamas terminas “rinkikai”. Tai
klaidinga sąvoka, turima omenyje “rinkėjai”.
Balsuoti buvo galima tik už visą kandidatų sąrašą. Į kiekvieną “balsavimo kortelę” buvo įrašomas
vienas kandidatų sąrašas. Kiekvienas rinkėjas gaudavo tiek kortelių, kiek buvo sąrašų toje apygardoje. Jas
gaudavo į savo namus trys dienos prieš rinkimus. Rinkėjas turėjo pasirinkti vieną iš kortelių, su ja
rinkimų dieną atvykti į balsavimo vietą, gauti iš apylinkės komisijos voką, įdėti kortelę į voką ir įmesti į
rinkiminę dėžutę. Kortelėje nereikėjo nieko žymėti, braukti. Balsus skaičiavo apylinkių komisijos, o
apygardos komisija vėliau tikrino visą rinkiminę dokumentaciją, galutinai spręsdavo, kurios kortelės
tikros, kurios netikros ir kiek balsų gavo kiekvienas sąrašas, paskui paskirdavo mandatus proporcingai
gautų balsų skaičiui.
Skundus dėl rinkimų tvarkos pažeidimų nagrinėjo Vyriausioji rinkimų komisija, kuri turėjo teisę
panaikinti rinkimų rezultatus ir paskirti toje apygardoje naujus rinkimus su tais pačiais kandidatų sąrašais.
Rinkimų teisėtumo klausimą galutinai spręsdavo pats Steigiamasis Seimas. Jis turėjo pradėti savo darbą
“praėjus ne vėliau kaip mėnesiui po rinkimų dienų”.
Kartu su Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu buvo paskelbtas Valstybės Tarybos 1919 11 20 priimtas
“Rinkimų laisvės apdraudimo įstatymas”. Jis buvo labai trumpas (7 str.), nustatė atsakomybę už rinkėjų
papirkimą, prievartą ar grasinimus jiems, už rinkiminės dokumentacijos suklastojimą, viešosios tvarkos
ardymą balsavimo vietoje ir už kitus neteisėtus veiksmus rinkimų metu. Buvo numatytos sankcijos –
piniginė bauda arba areštas. Piniginės baudos dydis buvo nurodytas, o arešto – ne.
1920 m. kovo mėnesį Vyriausioji rinkimų komisija nustatė bendrą mandatų skaičių ir mandatų skaičių
kiekvienoje apygardoje pagal “Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme” nustatytą atstovavimo normą (1
Steigiamojo Seimo narys – 15 tūkst. gyventojų). Iš viso turėjo būti renkami 229 atstovai, iš jų 108
atstovai lenkų okupuotoje teritorijoje ir 9 – Klaipėdos krašte, todėl realiai galėjo būti išrinkta 112 atstovų.
Siekiant sudaryti palankesnes rinkimų sąlygas, 1920 03 01 Prezidentas panaikino karo padėtį visoje
Lietuvoje, išskyrus 30 kilometrų zoną, į kurią pateko 6 apskritys ištisai ir dar keletas dešimčių (40)
valsčių iš kitų 6 apskričių. Rinkimai vyko 1920 04 14-16. Rinkėjai buvo labai aktyvūs (balsavo apie 90 %
balso teisę turėjusių piliečių).
1920 05 11 Prezidentas paskyrė Steigiamojo Seimo susirinkimo vietą ir datą (Kaunas, 1920 05 15).
Susirinkęs į pirmą posėdį Steigiamasis Seimas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, skelbiančią, kad
Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą
Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių
ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis. Ši trumpa rezoliucija buvo panaši į 1917 m. Vilniaus
konferencijos politinę rezoliuciją, taip pat į 1918 02 16 Nepriklausomybės aktą, todėl mokslinėje
literatūroje kartais teigiama, kad šie dokumentai buvo trys oficialūs Lietuvos nepriklausomybės
deklaravimo aktai. Iš tikrųjų kiekvienas dokumentas siekė savo tikslų:
1917 m. iškėlė uždavinį sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę;
1918 02 16 aktas paskelbė, kad Lietuvos Taryba pradėjo įgyvendinti šį uždavinį;
1920 05 15 konstatavo, kad šis uždavinys įvykdytas, Lietuvos valstybė jau egzistuoja ir yra laisva nuo
visų ryšių su kitomis valstybėmis.
1920 05 15 rezoliucija buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos
valstybės sukūrimą. Toks dokumentas negalėjo būti išleistas Valstybės Tarybos, nes Valstybės Taryba,
kaip ir Vilniaus konferencija, nebuvo sudaryta visuotiniais ir laisvais rinkimais, todėl neturėjo tiesioginio
ir formalaus tautos įgaliojimo, nelaikė savęs turinčia teisę galutinai spręsti svarbiausius valstybės
gyvenimo klausimus. Steigiamoji valdžia priklausė Lietuvos tautai, kuri šios valdžios įgyvendinimą
pavedė atstovams, susirinkusiems į Steigiamąjį Seimą.
Savo funkcijoms vykdyti Steigiamasis Seimas gavo visų Lietuvos piliečių įgaliojimą. Iš šios
Steigiamojo Seimo savybės, skiriančios jį nuo Valstybės Tarybos, išplaukia vienas iš svarbiausių 1920 05
15 rezoliucijos ypatumų, skiriančių ją nuo 1918 02 16 akto ir Vilniaus konferencijos rezoliucijos.
Steigiamasis Seimas rezoliuciją priėmė “Lietuvos žmonių vardu”, o ši sąvoka jungia visus Lietuvos
piliečius, nepriklausomai nuo tautybės. Vilniaus konferencija ir jos išrinkta Valstybės Taryba veikė
lietuvių tautos vardu, nes, pasak M.Riomerio, tomis sąlygomis tik lietuvių tauta galėjo atkurti
nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vilniaus konferencijos organizatoriai, Lietuvos politiniai veikėjai planavo įtraukti krašto gyventojus
nelietuvius į nepriklausomybės atkūrimo procesą, bet tautinių mažumų atstovai į konferenciją neatvyko ir
neužėmė jiems pasiūlytų vietų Lietuvos Taryboje, todėl konferencija ir Lietuvos Taryba savo aktus
paskelbė lietuvių tautos vardu ir pabrėžė, kad galutinį Lietuvos likimą išspręs Steigiamasis Seimas,
išrinktas visų Lietuvos gyventojų. Steigiamasis Seimas buvo visų Lietuvos piliečių valios reiškėjas ir tai
atsispindėjo jo rezoliucijoje. Pasak K.Račkausko, Steigiamojo Seimo rezoliucija pabrėžė tai, kad lietuvių
tauta, atstačiusi nepriklausomą valstybę, nemonopolizavo valstybės funkcijų vien tik savo naudai, o tas
pačias teises suteikė ir kitų tautinių bendrijų nariams. Ši aplinkybė gerokai pakėlė Steigiamojo Seimo
autoritetą Lietuvoje ir užsienyje.
Steigiamojo Seimo rezoliucija paneigė ir Lietuvos nepriklausomybės priešų prasimanymus, kad
Lietuvos valstybė buvo atkurta vien tik dėl vokiečių okupantų ar kitų šalių intrigų ir pagalbos.
Steigiamasis Seimas neapsiribojo vien tik nepriklausomos valstybės atkūrimo konstatavimu. Jis paskelbė
Lietuvą demokratine respublika ir tokiu būdu išsprendė labai konkretų valstybinio režimo ir valstybės
valdymo formos klausimą. Todėl galima teigti, kad Steigiamasis Seimas jau pirmame posėdyje įvykdė
savo pagrindinę funkciją, tačiau jis neišsiskirstė ir tęsė savo darbą dvejus metus: priėmė daug svarbių
įstatymų ir dvi Konstitucijas, kurios detalizavo 1920 05 15 rezoliucijos nuostatas.
1990 03 11 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas “Dėl nepriklausomos valstybės
atstatymo”, pabrėždamas atstatytos valstybės tęstinumą, rėmėsi 1918 02 16 ir 1920 05 15 aktais kaip
niekada nenustojusiais teisinės galios ir liekančiais Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu.
19. 1920 m. Laikinoji Lietuvos valstybės Konstitucija
Ji buvo reikalinga, nes 1919 m. Konstitucija nustojo galioti 1920 05 15, kai savo darbą pradėjo
Steigiamasis Seimas. Pats Steigiamojo Seimo buvimo faktas naikino laikinąją valstybinę santvarką,
nustatytą 1919 m. Konstitucijos. Steigiamasis Seimas pirmajame posėdyje išsprendė valstybinio režimo ir
valdymo formos klausimą, bet gegužės 15 rezoliucijos nuostatas reikėjo detalizuoti nuolatinėje Lietuvos
Konstitucijoje. Tokiai Konstitucijai parengti ir priimti reikėjo laiko, todėl buvo nuspręsta priimti dar vieną
laikinąją Konstituciją. Ji turėjo galioti iki nuolatinės Konstitucijos įsigaliojimo. Steigiamasis Seimas
priėmė šią Laikinąją Konstituciją 10-ame posėdyje 1920 06 02 (pasirašyta 1920 06 10, paskelbta 06 12).
Konstitucija trumpa (7 skyriai, 18 straipsnių). Konstitucija skelbė Lietuvą demokratine respublika.
Kalbama apie Steigiamąjį Seimą, kuris yra “suvereninės Lietuvos galios reiškėjas”. Steigiamojo Seimo
valdžia nebuvo ribojama šios Konstitucijos. Steigiamasis Seimas priėmė šią Konstituciją, norėdamas
nustatyti kitų valstybės institucijų (Prezidento, Ministrų kabineto, Valstybės kontrolieriaus) teisinį statusą.
Paties Steigiamojo Seimo teisinis statusas kilo ne iš Konstitucijos, o iš Lietuvos tautos valios. Kitos
valstybės institucijos gavo savo valdžią iš Steigiamojo Seimo, todėl Konstitucija sako, kad šioms
institucijoms pavedama vykdyti tam tikras funkcijas. Pačiam Steigiamajam Seimui Konstitucija nieko
nepaveda, tik konstatuoja jo teisinį statusą ir tas teises, kurias Steigiamasis Seimas pats panoro sau
pasilikti ir neperdavė kitoms institucijoms. Tai teisė leisti įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis,
tvirtinti valstybės biudžetą, prižiūrėti įstatymų vykdymą, rinkti respublikos Prezidentą.
Steigiamasis Seimas turėjo ir kitų teisių. Jo valdžia buvo steigiamoji, t.y. aukštesnė ir platesnė už
įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Todėl Steigiamasis Seimas turėjo ir tas teises, kurios nebuvo
paminėtos Konstitucijoje, tuo tarpu kitos institucijos turėjo tik tas teises, kurias joms suteikė Konstitucija
ir Steigiamojo Seimo priimti įstatymai.
Prezidento vaidmuo valdant valstybę buvo gerokai sumažintas, palyginti su 1919m. Konstitucija.
Prezidentas ir Ministrų kabinetas neteko teisės leisti įstatymus, Prezidentas neteko įstatymų leidybos
iniciatyvos teisės (šią teisę turėjo Steigiamasis Seimas ir Ministrų kabinetas). Prezidentas neteko
reliatyvinio veto teisės. Pagal naują Konstituciją, Prezidentas ir Ministrų kabinetas buvo tik vykdomosios
valdžios institucijos. Prezidentas atstovavo respublikai, skelbė įstatymus, pakviesdavo Ministrą
pirmininką, pavesdavo jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtino sudarytą Ministrų kabinetą ir priimdavo jo
atsistatydinimą, skyrė Valstybės kontrolierių, Lietuvos diplomatinius atstovus, aukštuosius karinės ir
civilinės administracijos pareigūnus, turėjo bausmės dovanojimo teisę.
Visiems Prezidento aktams reikėjo Ministro pirmininko arba atitinkamo ministro kontrasignacijos.
Ministrų kabinetas solidariai atsakė už savo darbą prieš Steigiamąjį Seimą. Jei Steigiamasis Seimas
pareiškė nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, šis privalėjo atsistatydinti. Steigiamojo Seimo nariams buvo
leista kartu eiti Ministrų kabineto narių pareigas. Ministrų kabineto kompetencija Konstitucijoje nebuvo
išdėstyta, tuo tarpu Prezidento teisės buvo surašytos. Vadinasi, Ministrų kabinetui pavedama viskas, kas
nepriskirta Prezidentui (tik vykdomosios valdžios srityje ir tik tose ribose, kurias nustatė kiti Steigiamojo
Seimo priimti arba sankcionuoti įstatymai).
Prezidentas buvo renkamas Steigiamojo Seimo, tačiau Konstitucija nenustatė nei rinkimų tvarkos, nei
kadencijos. Prezidentui mirus, susirgus ar atsistatydinus, jį pavadavo Steigiamojo Seimo pirmininkas. Iš
tikrųjų Steigiamasis Seimas neišrinko Prezidento dėl nesutarimų tarp politinių partijų. Socialdemokratai ir
liaudininkai pasisakė apskritai prieš Prezidento institutą, bet į Konstituciją šis institutas pateko
krikščionių-demokratų pastangų dėka. Krikdemai buvo priversti padaryti nuolaidą liaudininkams, su
kuriais sudarė vyriausybinę koaliciją. Krikščionys-demokratai baiminosi koalicinio Ministrų kabineto
žlugimo, todėl sutiko, kad Prezidentas nebūtų renkamas, o jo pareigas eis Steigiamojo Seimo pirmininkas.
Konstitucija numatė tokią galimybę. Joje pasakyta, jog iki Prezidento išrinkimo jo pareigas eina
Steigiamojo Seimo pirmininkas, o juo jau pirmame posėdyje buvo išrinktas A.Stulginskis (krikščionis-
demokratas). A.Stulginskis pradėjo eiti pareigas, kai įsigaliojo Konstitucija.
Valstybės kontrolierius Konstitucijoje paminėtas labai lakoniškai. Jis buvo atsakingas Steigiamajam
Seimui ir turėjo atsistatydinti, jei Steigiamasis Seimas pareiškė nepasitikėjimą jo veikla.
Piliečių teisių ir laisvių sąrašas šioje Konstitucijoje skyrėsi nuo tokio sąrašo 1918, 1919 metų
Konstitucijose. Šiame sąraše nebuvo nuosavybės neliečiamybės, nes buvo rengiama ir įgyvendinama
žemės reforma, teko kai kurias žemes konfiskuoti ar nusavinti už tam tikrą atlyginimą. Kartu į teisių ir
laisvių sąrašą buvo įtrauktos streikų ir sąžinės laisvės. Konstitucija deklaravo mirties bausmės
panaikinimą, tačiau 16-ame straipsnyje buvo dvi pastabos:
1) konstitucinės garantijos gali būti sustabdytos įstatymų karo metu arba kai yra pavojus valstybei.
Įstatymą galėjo išleisti tik Steigiamasis Seimas, bet karas galėjo prasidėti ir Steigiamajam Seimui esant
atostogose;
2) konstitucines garantijas galėjo sustabdyti vykdomoji valdžia, bet per 3 dienas reikėjo sušaukti
Steigiamąjį Seimą konstitucinių garantijų sustabdymo klausimui spręsti.
1920 06 23 Steigiamasis Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį “Nuo šio įstatymo vietose gavimo dienos
konstitucinės garantijos sustabdomos ir įvedama mirties bausmė. Taigi mirties bausmės panaikinimas
galiojo labai neilgai (06 12 – 06 23). Konstitucija nenustatė jos keitimo ir pildymo tvarkos. Steigiamasis
Seimas galėjo taisyti ir pildyti Konstituciją savo nuožiūra, nes turėjo tam tautos įgaliojimą. Konstitucija
paliko galioti įstatymus, galiojusius Lietuvoje iki šios Konstitucijos paskelbimo su sąlyga, kad jie
neprieštarautų Konstitucijai. Vadinasi, turėjo galioti ir Valstybės Tarybos, ir kitų institucijų išleisti aktai,
taip pat ir Carinės Rusijos įstatymai, galioję Lietuvoje iki 1914 08 01. Šioje Konstitucijoje buvo dar viena
svarbi nuostata (18 str.): Ši Konstitucija ir visi įstatymai įsigalioja nuo jų paskelbimo dienos “Vyriausybės
žiniose”. 3 str.: Konstitucija įsigalioja jos paskelbimo dieną.
1920 05 18 Steigiamasis Seimas priėmė Steigiamojo Seimo Statutą, kuris turėjo įstatymo galią,
nustatė Steigiamojo Seimo vidinę struktūrą ir sureguliavo jo darbą. Steigiamajam Seimui vadovavo
Prezidiumas, susidėjęs iš Steigiamojo Seimo pirmininko, 2 vicepirmininkų ir 4 sekretorių. Įstatymų
projektams rengti ir svarstyti buvo sudaromos nuolatinės ir laikinosios komisijos. Steigiamojo Seimo
nariams buvo leista jungtis į frakcijas (3 nariai galėjo sudaryti atskirą frakciją).
Buvo steigiama vadinamoji Seniūnų sueiga (susirinkimas), susidėjusi iš Steigiamojo Seimo
Prezidiumo ir visų frakcijų atstovų. Steigiamojo Seimo Statutas nenustatė Seniūnų sueigos
kompetencijos, tai padarė įstatymas, priimtas Steigiamojo Seimo 1920 08 18. Jis pavedė Seniūnų sueigai
pertraukų tarp Steigiamojo Seimo posėdžių metu prižiūrėti Vyriausybės veiklą (vykdomosios valdžios
kontrolė). Statutas sureguliavo įstatymų priėmimą Steigiamajame Seime, taip pat reglamentavo
interpeliacijų ir paklausimų Vyriausybei pateikimą, Steigiamojo Seimo sesijų sušaukimą ir daug kitų
klausimų.
1920 m. rudenį, kai lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir pradėjo žygiuoti Kauno kryptimi, buvo nutarta
laikinai nutraukti Steigiamojo Seimo posėdžiavimą, paskelbti sesijos pertrauką ir sudaryti specialią
instituciją, vadinamąjį Mažąjį Seimą. 1920 10 22 Steigiamasis Seimas priėmė Mažojo Seimo sudarymo
įstatymą (5 str.). Mažasis Seimas susidėjo iš Steigiamojo Seimo pirmininko ir 6 Steigiamojo Seimo narių,
renkamų paties Steigiamojo Seimo. Mažojo Seimo nariams pavaduoti buvo renkami 6 kandidatai iš
Steigiamojo Seimo narių.
Mažasis Seimas turėjo leisti einamuosius įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti įstatymų
vykdymą. Ministrų kabinetas ir Valstybės kontrolierius buvo atsakingi Mažajam Seimui ir privalėjo
atsistatydinti šiam pareiškus nepasitikėjimą. Taigi Mažasis Seimas turėjo vykdyti tris iš penkių
svarbiausių Steigiamojo Seimo funkcijų (apie Prezidento rinkimus ir tarptautinių sutarčių ratifikavimą
nieko nepasakyta).
Dėstytojo manymu, Mažasis Seimas negalėjo ratifikuoti tarptautinių sutarčių. Einamieji įstatymai
beveik tapatūs su paprastaisiais įstatymais. Mažasis Seimas turėjo veikti laikinai iki pirmojo po
pertraukos paskelbto Steigiamojo Seimo posėdžio, t.y. įstatymas buvo skirtas tik vienai šiai pertraukai, o
ne visoms kitoms, kurios galėjo būti paskelbtos ateityje.
Pirmąjį po pertraukos Steigiamojo Seimo posėdį turėjo sušaukti Steigiamojo Seimo pirmininkas savo
iniciatyva ar Mažojo Seimo reikalavimu arba ¼ Steigiamojo Seimo narių reikalavimu. Mažasis Seimas
veikė nuo 1920m. spalio pabaigos iki 1921m. vasario mėnesio, kai vėl susirinko Steigiamasis Seimas.
20. Žemės reforma
Žemės reforma buvo labai aktuali, nes Lietuvoje buvo daug bežemių ir mažažemių valstiečių, taip pat
buvo daug neišnaudojamų žemių, kurių savininkai mirė, žuvo karo metu arba išvyko į užsienį.
Neturėdami žemės valstiečiai palikdavo Lietuvą, mažėjo gyventojų skaičius, buvo pavojus, kad Lietuvoje
likę bežemiai pasiduos komunistinei agitacijai, jei bolševikai pažadės jiems žemės. Pavojų valstybei
sudarė ir tai, jog stambūs dvarai priklausė rusų ir vokiečių kolonistams ir lenkų dvarininkams. Šie
stambūs žemės savininkai nepalaikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėjos, reikėjo sumažinti jų
įtaką (ekonominę ir politinę). Taip pat žeme reikėjo aprūpinti Lietuvos kariškius savanorius, nes tai jiems
buvo pažadėta Vyriausybės, ir suteikti sklypus valstybės ir savivaldybių įstaigoms (mokykloms,
ligoninėms ir pan.).
Reforma buvo būtina ir ekonominiu požiūriu, nes Lietuvos žemės ūkis labai nukentėjo okupacijos ir
karo metais. Reikėjo padidinti žemės ūkio efektyvumą ir likviduoti feodalizmo liekanas žemės ūkyje.
Kalbant apie ekonominius, politinius ir socialinius tikslus, žemės reformos klausimą turėjo išspręsti
Steigiamasis Seimas – tai buvo vienas iš svarbiausių jo uždavinių. Valstybės Taryba ir laikinoji
Vyriausybė nepasiryžo pradėti žemės reformos, nes neturėjo tam tiesioginio tautos įgaliojimo, todėl
išleido tik keletą norminių aktų ir padarė tik svarbiausius darbus, be kurių nebuvo galima apsieiti.
1918 12 14 buvo išleistas Vyriausybės laikinasis įsakymas “Dėl majorato” (tai nekilnojamasis turtas,
paprastai dvaras, kurį kartu su bajorišku titulu galima palikti tik vyriausiajam sūnui, o kiti sūnūs gauna tik
kilnojamąjį turtą). Majorato tikslas – kad būtų kuo daugiau bajorų, kurie galės dirbti tarnyboje (karinėje,
civilinėje, administracinėje). Majoratai buvo paplitę Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje. Šis Vyriausybės
įsakymas paskelbė majoratus Lietuvos valstybės nuosavybe. Visus konfiskuotus majoratus turėjo valdyti
Žemės ūkio ir valstybės turto ministerija, kuri skyrė majoratams administratorius.
Visos civilinės sutartys, sudarytos dėl majoratų, nustojo teisinės galios. Laikinoji Vyriausybė savo
įsakyme pabrėžė, kad majoratų žemės turi būti panaudotos žemės reformai ir kad šį klausimą galutinai
išspręs Steigiamasis Seimas. 1919 04 04 Valstybės Taryba priėmė įstatymą “Dėl rusų Vyriausybės
konfiskuotų bažnyčių, bažnytinių žemių ir kitokio turto”, pagal kurį Rusijos Vyriausybės konfiskuotos
bažnyčios, vienuolynai, jų žemės, miškai, vandenys ir kitas kilnojamas ir nekilnojamas turtas turėjo būti
Lietuvos valstybės žinioje, kol šio turto likimą išspręs Steigiamasis Seimas. Dvasininkams buvo leista
naudotis šiuo turtu, bet tik su valstybės žinia.
Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti žemės reformos klausimą jau 1920 gegužę, anksčiau už
Laikinąją Konstituciją. 1920 06 28 buvo priimtas įstatymas “Žemei perleisti, įgyti ir įkeisti”. Žemės
savininkams, turintiems daugiau kaip 140 margų žemės (2 margai = 1 dešimtinė (1,09 ha)), buvo
draudžiama parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti žemę be valdžios leidimo. Leidimą duodavo
komisija, sudaryta iš Žemės ūkio, Finansų, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų atstovų. 1920 08 03
Steigiamasis Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį žemę gaudavo Lietuvos kariuomenės karininkai ir
kareiviai. Pagal rugpjūčio 11 Steigiamojo Seimo išleistą įstatymą “Dėl miškų, vandenų ir privilegijuota
tvarka įsigytų žemių nusavinimo” Lietuvos valstybės naudai buvo nusavinami privatiems savininkams
priklausantys miškai, jei jie didesni nei 25 dešimtinės, pelkės ir durpynai, vandenys, žemės gelmės ir
mineralinių vandenų šaltiniai, taip pat visi majoratai, žemė ir kitas nekilnojamas turtas, kurį Rusijos caras
ar jo administracija padovanojo asmenims arba įstaigoms, taip pat dvarai, kuriuos rusų valdžia įsigijo
Lietuvoje lengvatinėmis sąlygomis. Buvusieji savininkai negaudavo jokio atlyginimo už nusavintą turtą.
Pagal 1920 10 15 “Privatinių savininkų žemių naudojimo įstatymą” Lietuvos valstybė paėmė į savo
globą dvarus, didesnius kaip 70 dešimtinių, kurių savininkai asmeniškai netvarkė savo ūkių. Globoti šiuos
dvarus turėjo specialiai šiam tikslui steigiamos apskričių žemės ūkio komisijos. Įstatymas nustatė šių
dvarų išnuomojimo tvarką, kurios reikėjo laikytis iki “Žemės reformos įstatymo” įsigaliojimo.
1922 02 15 Steigiamasis Seimas priėmė “Žemės reformos įstatymą”. Pagal jį žemės reformos tikslai
buvo:
1) aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius;
2) sutvarkyti žemės valdymą taip, kad būtų palankesnės sąlygos smulkiems ir vidutiniams ūkimas
vystytis;
3) nusavinti ir perduoti valstybei tas žemes, kurias valstybė galėtų naudoti tikslingiau ir saugoti
geriau, negu tai daro privatūs savininkai.
Žemės reformos reikalams buvo naudojama valstybinė žemė ir žemė, nusavinta ir perduota valstybei
1918-1922 m. pagal Valstybės Tarybos, Laikinosios Vyriausybės ir Steigiamojo Seimo išleistus
(laikinuosius) įstatymus. Pagal “Žemės reformos įstatymą” buvo konfiskuojamos ir įtraukiamos į žemės
reformos fondą žemės, priklausančios Lenkijos kariuomenėje tarnavusiems asmenims, vadinamiesiems
bermontininkams, taip pat kitiems asmenims, veikusiems prieš Lietuvos nepriklausomybę, taip pat buvo
konfiskuojamos žemės, kurias Carinės Rusijos Vyriausybė konfiskavo iš 1863 m. sukilimo dalyvių ir
kurias ji perdavė rusų kolonistams ar kitiems asmenims. Visos šios žemės buvo konfiskuojamos, t.y.
nusavinamos, be jokio atlyginimo. Vėliau šis įstatymas buvo keičiamas.
Visi kiti privatūs dvarai buvo nusavinami už tam tikrą atlyginimą, paliekant jų savininkams po 80
hektarų žemės, įskaitant 25 hektarus miško. Savininkas, turintis daugiau nei 80 hektarų, galėjo pats
pasirinkti sklypą iki 80 hektarų, o visą kitą žemę turėjo perduoti institucijoms, kurios vykdė šią reformą.
Žemės savininkai užsieniečiai privalėjo per 3 metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo parduoti, dovanoti ar
kitokiu būdu perleisti visą savo žemę Lietuvos piliečiams. Per tą terminą neperleista žemė buvo
konfiskuojama. Įstatymas reikalavo nusavinti pirmiausia stambius ir labiausiai apleistus dvarus.
Mažesnius dvarus (iki 150 hektarų) buvo leidžiama nusavinti, jeigu visoje Lietuvoje stambesni dvarai jau
buvo suskirstyti sklypais ir išdalinti bežemiams ar mažažemiams.
Pagal “Žemės reformos įstatymą” gauti žemės galėjo visi bežemiai ir mažažemiai, tačiau kai kuriems
asmenims įstatymas atiduodavo pirmenybę. Pirmiausia žemę gaudavo kareiviai ir karininkai, jie taip pat
gaudavo paskolą iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis. Paskui žemę gaudavo asmenys, iš kurių po 1861
m. ji buvo atimta ir priskirta prie dvaro. Šiems buvo grąžinama iki 80 hektarų (kariškiams – irgi 80
hektarų). Po šių valstiečių žemę gaudavo valstybės nusavinto dvaro darbininkai, gyvenantys tame dvare ir
dirbantys jo žemėje, taip pat to dvaro kaimynui, turintys mažiau nei 10 hektarų žemės. Po jų žemę
gaudavo visi kiti valstiečiai. Valstiečiai bežemiai gaudavo 8-20 hektarų, o mažažemiams buvo pridedama
tiek žemės, kiek jos trūko iki šios normos.
Kaimo amatininkai, kurie iš savo amato negalėjo išgyventi ir buvo priversti dirbti žemės ūkio darbus,
turėjo teisę gauti žemę kaip ir valstiečiai, bet nuo 0,5 iki 2 hektarų. Pramonės, prekybos, susisiekimo ir
kitų privačių ir valstybinių įmonių ir įstaigų darbuotojai, neturintys nekilnojamojo turto, gaudavo
nedidelius sklypus gyvenamajam namui pasistatyti. Žemė iš žemės reformos fondo buvo suteikiama
mokykloms, ligoninėms, savivaldybių įstaigoms, pramonės ir prekybos įmonėms, miestams ir
miestelėnams, bažnyčios institucijoms.
Buvo draudžiama suteikti žemę užsieniečiams ir tiems Lietuvos piliečiams, kurie teismo buvo nuteisti
už nusikaltimus, jeigu jiems buvo apribotos arba atimtos teisės. “Kai žemę gaus visi tokią teisę turintys
asmenys, gauti žemę bus leista ir kai kurioms kitoms Lietuvos piliečių kategorijoms”, pvz. asmenims,
kurie niekada negyveno iš žemės ūkio darbo, bet nori įsigyti žemės ūkio paskirties sklypų.
Žemė buvo suteikiama nuosavybės sąlygomis. Už gautą žemę reikėjo sumokėti valstybei išperkamąjį
mokestį, kurio dydis priklausė nuo žemės ploto ir kokybės. Nuo tokio mokesčio buvo atleidžiami kariai
savanoriai, taip pat kariškiai, kurie buvo sužeisti arba pasižymėjo kovodami už Lietuvos
nepriklausomybę. Visi kiti asmenys turėjo per 36 metus pilnai atsiskaityti už gautą žemę. Buvo
draudžiama parduoti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti gautą žemę kitiems asmenims, buvo galima palikti
žemę tik pagal testamentą ir tik savo giminaičiams. Valstiečiai ir kiti asmenys galėjo bet kuriuo laiku
atsisakyti nuo duotos žemės. Šių asmenų žemė buvo grąžinama valstybei, o valstybė mokėjo valstiečiui
kompensaciją už toje žemėje pastatytą gyvenamąjį namą.
Visi gavusieji žemę privalėjo per 8 metus įkurti ūkį, t.y. pradėti dirbti žemę. Jeigu jie to nepadarė,
valstybė galėjo nusavinti jų žemę ir perduoti kitiems. Jeigu asmuo pradėjo dirbti žemę, pilnai atsiskaitė už
ją ir nuo žemės gavimo dienos praėjo 10 metų, jis gaudavo teisę laisvai disponuoti gauta žeme, t.y.
tapdavo tos žemės savininku.
Žemės reformą turėjo vykdyti:
1) Žemės ūkio ir valstybės turto ministerija;
2) žemės reformos valdyba;
3) apskričių ir valsčių žemės reformos komisijos;
4) žemės tvarkymo komisijos.
Jų steigimą ir veiklą reglamentavo Steigiamojo Seimo 1922 m. priimtas “Žemės reformai įvykdyti
įstaigų organizacijos įstatymas”. Pagal naują tokio pat pavadinimo įstatymą, priimtą 1930 m., vietoje
apskričių ir valsčių žemės reformos komisijų buvo steigiamos apygardų komisijos. Žemės tvarkymo
komisijų darbą reguliavo 1935 m. “Žemės tvarkymo įstatymas” (iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojo
Carinės Rusijos įstatymas su papildymais ir pakeitimais, priimtas 1919 m.). Įstatymo nuostatas detalizavo
instrukcijos ir taisyklės, leidžiamos Žemės ūkio ministro ir Žemės reformos valdybos. Nuo 1924 m. iki
1939 m. “Žemės reformos įstatymas” buvo keičiamas 18 kartų. 1924 m. buvo panaikintas reikalavimas
per 8 metus įkurti žemės ūkį. 1929 m. nenusavinamos žemės norma buvo padidinta iki 150 hektarų
(anksčiau buvo 80 hektarų).
Vykdant žemės reformą, kaimai buvo suskaidomi į viensėdžius arba vienkiemius jeigu to reikalavo
1/3 kaimo gyventojų. Taip pat buvo likviduojami servitutai, bendros gamyklos, bendro naudojimo miškai.
Žemėse, kurios buvo nusavintos vykdant žemės reformą, ir žemėse, kuriose buvo atliekami žemės
tvarkymo darbai, servitutai buvo panaikinami automatiškai, nepriklausomai nuo valstiečių noro, o kitose
žemėse – jei to pareikalavo bent vienas suinteresuotas asmuo.
Kaimo suskaidymą į vienkiemius ir servitutų panaikinimą numatė “Žemės reformos įstatymas”, o
detaliai sureguliavo 1931m. “Servitutams likviduoti įstatymas” ir 1935m. “Žemės tvarkymo įstatymas”.
Žemės reformos rezultatai. Visi užsibrėžti tikslai buvo pasiekti, padėta žemės ūkiui atsigauti po karo ir
sudarytos palankios sąlygos žemės ūkio vystymuisi. Stambiųjų žemės savininkų sluoksnis neteko savo
ekonominės ir politinės galios, o buvusieji bežemiai ir mažažemiai sudarė valstybinės valdžios socialinę
bazę. Žemės reforma sustiprino valstybę, stabilizavo visuomenę ir sudarė didelę kliūtį bolševikams plėsti
savo idėjas Lietuvos kaimuose. Žemės reforma buvo vykdoma iki 1940 m., kai ją nutraukė bolševikai.
Okupavę Lietuvą, jie panaikino visus žemės reformos norminius aktus ir pradėjo žemės nacionalizavimą.
21. 1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija
Steigiamasis Seimas priėmė šią Konstituciją lietuvių tautos vardu 1922 08 01. Konstitucija susidėjo iš
preambulės, 15 skyrių ir 108 straipsnių.
Pagal Konstituciją, Lietuvos valstybė buvo nepriklausoma demokratinė respublika. Konstitucija
deklaravo tautos suvereniteto ir valdžių padalijimo principus. Suvereni valstybės valdžia priklausė tautai.
Vykdyti valstybinę valdžią tauta pavedė Seimui, Vyriausybei, teismui.
Lietuva buvo unitarinė valstybė, jos sudėtyje galėjo būti autonominiai vienetai. 5-asis str. teigė: “Dėl
vietos gyventojų reikalų ypatingumo iš atskirų Lietuvos sričių gali būti sudaryti autonominiai vienetai,
kurių sienas ir teises nustato įstatymai”. Konstitucijos autoriai turėjo omenyje Klaipėdos kraštą, kurio
teisinis likimas tarptautinės teisės požiūriu dar nebuvo aiškus, bet Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu
jis jau buvo Lietuvos valstybės teritorijos dalis. Konstitucijos 5-asis straipsnis sudarė teisinį pagrindą
suteikti Klaipėdos kraštui autonomiją, kai jis bus faktiškai, galutinai grąžintas Lietuvai.
Svarbiausia valstybės aparato dalis buvo Seimas. Jis sudidėjo iš tautos atstovų, renkamų pagal
proporcinę rinkiminę sistemą visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu. Rinkimų teisę turėjo
pilnateisiai Lietuvos piliečiai (vyrai ir moterys), sulaukę 21 metų amžiaus, kurių teisės nebuvo suvaržytos
teismo. Seimo nariais galėjo būti renkami pilnateisiai piliečiai, turintys 24 metus amžiaus.
Seimas buvo renkamas 3 metams, bet Prezidentui buvo suteikta teisė pratęsti Seimo kadenciją karo
metu arba kai daugiau kaip pusėje valstybės teritorijos įvesta karo padėtis. Toks Prezidento aktas turėjo
būti patvirtintas Seimo. Seimo prerogatyvos buvo: leisti įstatymus, prižiūrėti Vyriausybės darbą, tvirtinti
valstybės biudžetą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis, spręsti karo ir taiko klausimus, tvirtinti
karo, nepaprastosios padėties įvedimą, rinkti Lietuvos Respublikos Prezidentą.
Karo veiksmai galėjo būti pradėti be Seimo nutarimo, jei užsienio valstybė paskelbė karą Lietuvai
arba priešai, karo nepaskelbę, yra peržengę Lietuvos valstybės sieną. Kilus karui arba masiniams
neramumams valstybėje, Prezidentas Ministrų kabineto siūlymu galėjo įvesti karo arba nepaprastąją
padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas, imtis priemonių valstybės gynimui. Apie
visa tai reikėjo pranešti Seimui, kuris galėjo šiuos Prezidento aktus patvirtinti arba panaikinti. Seimo
prerogatyva spręsti karo ir taikos klausimus nebuvo kliūtis Vyriausybei priimti savarankiškus sprendimus
kaip to reikalavo valstybės saugos interesai.
Svarbiausia Seimo funkcija buvo įstatymų leidyba. Įstatymų iniciatyvos teisę turėjo Ministrų
kabinetas, Seimo nariai, 25 tūkst. Lietuvos piliečių, turinčių Seimo rinkimų teisę. Konstitucija
nedetalizavo įstatymų priėmimo procedūros, tai padarė Seimo statutas, priimtas 1924 06 18. Iki jo
įsigaliojimo Seimas veikė pagal 1920 m. Steigiamojo Seimo statutą.
Įstatymų projektai buvo svarstomi Seimo komisijų, o priimami Seimo per tris skaitymus plenariniame
Seimo posėdyje. Įstatymus pasirašinėjo ir skelbė Prezidentas, kuriam Konstitucija suteikė veto teisę.
Prezidentas galėjo per 21 dieną grąžinti Seimui įstatymą su savo pastabomis. Seimas tokį įstatymą
privalėjo svarstyti antrą kartą. Jei Seimas tą patį įstatymą priėmė antrą kartą absoliučia visų Seimo narių
balsų daugumą, Prezidentas privalėjo jį pasirašyti ir paskelbti. Prezidentas neturėjo veto teisės, jei Seimas
kvalifikuota 2/3 visų Seimo narių balsų dauguma pripažino, kad įstatymas yra skubus.
Apie Seimo vadovus ir darbo tvarką Konstitucija kalba lakoniškai, nes šiuos klausimus detaliai
reglamentavo Seimo Statutas. Seimo darbą organizavo Prezidiumas, renkamas Seimo tik vienai sesijai, ir
susidėjęs iš 5 narių (pirmininko, 2 vicepirmininkų ir 2 sekretorių).
Veikė ir Seniūnų sueiga. Šis organas svarstė bendrus Seimo veiklos klausimus, nustatė Seimo vidaus
tvarkos taisykles, sprendė kitus klausimus, kuriuos jam pavedė Seimas.
Seimo nutarimu buvo sudaromos nuolatinės ir laikinosios komisijos. Seimo nariams buvo leista
vienytis į frakcijas, kuri turėjo susidėti iš mažiausiai 3 narių. Seimo sesijos buvo paprastosios ir
nepaprastosios. Paprastųjų turėjo būti 3 per metus. Visos kitos buvo nepaprastosios. Seimo pirmininkas
privalėjo sušaukti sesiją, jei to reikalavo Prezidentas arba ¼ Seimo narių.
Konstitucija pabrėžė, kad Seimo narys turi vadovautis tik savo sąžine, negali būti varžomas jokio
mandato. Lietuvoje negaliojo imperatyviojo mandato principas. Kiekvienas Seimo narys prieš
pradėdamas eiti savo pareigas turėjo prisiekti. Konstitucija deklaravo Seimo nario asmens neliečiamybę.
Įstatymų vykdomoji valdžia priklausė Vyriausybei, kuri susidėjo iš Prezidento ir Ministrų kabineto.
Prezidentas buvo renkamas Seimo slaptu balsavimu absoliučia atstovų balsų dauguma. Nėra aišku, ar
reikėjo absoliučios visų Seimo narių balsų daugumos, ar užtekdavo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių
balsų daugumos. Jei du kartus balsavus nė vienas kandidatas negavo absoliučios balsų daugumos,
Prezidentas turėjo būti renkamas iš dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrenkamas buvo daugiau
balsų gavęs kandidatas. Jei abu kandidatai gavo po lygiai balsų, išrenkamas vyresnio amžiaus kandidatas.
Lietuvos Respublikos Prezidentu galėjo būti renkamas Lietuvos pilietis, turintis 35 metus amžiaus ir
galintis būti renkamas Seimo nariu. Prezidentas buvo renkamas trejiems metams, nors praktikoje
kadencija galėjo būti ilgesnė ar trumpesnė.
Pagal Konstituciją, Prezidentas turėjo eiti savo pareigas iki naujo Prezidento išrinkimo, o jo rinkimai
vyko pirmame arba viename iš pirmųjų naujo Seimo posėdžių. Todėl jei Seimas, neišbuvęs savo
kadencijos, buvo paleistas Prezidento, naujas Seimas rinko naują Prezidentą, nesibaigus senojo įgaliojimų
laikui.
Seimas kvalifikuota 2/3 visų narių balsų dauguma galėjo nušalinti Prezidentą nuo pareigų. Prezidentą
nušalinus, jam atsistatydinus, mirus ar sunkiai susirgus, t.y. visais atvejais, kai Prezidentas nebegalėjo eiti
savo pareigų, naujas Prezidentas buvo renkamas tik tam laikui, kurio neišbuvo senasis. Prezidento
kadencija buvo ilgesnė nei treji metai tais atvejais, kai Prezidentas pratęsdavo Seimo kadenciją dėl karo
veiksmų arba karo padėties įvedimo daugiau kaip pusėje valstybės teritorijos abiem atvejais. Toks Seimo
kadencijos pratęsimas kartu reiškė ir Prezidento kadencijos pratęsimą, bet šį Prezidento aktą Seimas
turėjo patvirtinti. Prezidento kadencija buvo ilgesnė nei treji metai ir tada, kai naujas Seimas nesusirenka
Konstitucijoje nustatytu laiku arba neišrenka naujo Prezidento.
Tas pats asmuo negalėjo būti renkamas Lietuvos Respublikos Prezidentu daugiau nei dviems 3 metų
kadencijoms iš eilės. Kai Prezidentas išvykdavo į užsienį ar laikinai negalėjo eiti savo pareigų dėl ligos ar
kitos priežasties, jį pavadavo Seimo pirmininkas.
Lietuvos Respublikos Prezidentas atstovavo valstybei, skelbė įstatymus, pakviesdavo Ministrą
pirmininką, pavesdavo jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtino sudarytą Ministrų kabinetą ir priimdavo jo
atsistatydinimą, skyrė ir atleisdavo valstybės kontrolierių, aukštus pareigūnus, diplomatinius atstovus,
karo metu skyrė vyriausiąjį kariuomenės vadą, priiminėjo užsienio valstybių diplomatinius atstovus,
skelbė karo, nepaprastąją padėtį, skyrė Seimo rinkimus, turėjo teisę paleisti Seimą ar pratęsti jo kadenciją,
turėjo veto teisę, bausmės dovanojimo teisę, buvo vyriausias visų valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas,
turėjo teisę dalyvauti ir pirmininkauti Ministrų kabineto posėdžiams, reikalauti iš Ministrų kabineto ir
atskirų ministrų pranešimų raštu apie jų darbą. Visiems Prezidento aktams reikėjo Ministro pirmininko
arba atitinkamo ministro kontrasignacijos. Teisinė atsakomybė teko tik aktą pasirašiusiajam ministrui.
Ministrų kabinetas susidėjo iš Ministro pirmininko ir kitų ministrų. Ministrų kabinetas solidariai
atsakė Seimui už bendrą Vyriausybės (t.y. ir už Prezidento) politiką, o kiekvienas ministras asmeniškai
atsakė tik už savo darbą.
Ministrų kabinetas ir visi ministrai turėjo turėti Seimo pasitikėjimą. Jei Seimas pareiškė
nepasitikėjimą Ministrų kabinetu arba atitinkamu ministru, šis turėjo atsistatydinti. Ministrų kabinetas
vykdė Konstituciją ir įstatymus, vidaus ir užsienio politiką, saugojo Lietuvos teritorijos neliečiamybę ir
vidaus tvarką. Seimas prižiūrėjo Vyriausybės darbą, pateikdamas jai paklausimus ir interpeliacijas,
skirdamas revizijas (taip pat ir Prezidento).
Seimas galėjo absoliutine visų narių balsų dauguma iškelti baudžiamąją bylą Prezidentui, Ministrui
pirmininkui ar ministrui dėl padaryto tarnybinio nusikaltimo ar valstybės išdavimo. Tokią bylą turėjo
nagrinėti Vyriausias Lietuvos tribunolas.
Iš visų Konstitucijoje išdėstytų nuostatų galima spręsti, kad Prezidentas ir Ministrų kabinetas buvo
labai priklausomi nuo Seimo. Šių nuostatų įgyvendinimas buvo toks, kad praktikoje Vyriausybės
priklausomybė nuo Seimo buvo net stipresnė nei nustatė Konstitucija, todėl kai kurie mokslininkai (pvz.,
Riomeris) teigė, kad įsigaliojus 1922 m. Konstitucijai, Lietuvoje prasidėjo seimokratijos laikotarpis.
V-asis Konstitucijos skyrius skirtas teismams. Nuostatos lakoniškos. Svarbu, kad toks skyrius iš viso
buvo, nes tai pirmoji Konstitucija, kalbanti apie teismus. Deklaruojama, kad teismas lygus visiems
piliečiams. Jis sprendžia bylas Lietuvos Respublikos vardu. Teismo sprendimas gali būti panaikintas ar
pakeistas tik teismo. Teismas sprendžia administracijos įsakymų teisėtumo klausimus. Teismų
organizacija ir kompetencija nustatoma atskiru įstatymu. Ypatingieji teismai galėjo būti steigiami tik karo
metu ar esant karo padėčiai.
Kai kurie kiti Konstitucijos skyriai: 1) Vietos savivaldybė, 2) Tautinių mažumų teisės, 3) Respublikos
gynimas, 4) Švietimo reikalai, 5) Tikybos ir kultūros dalykai, 6)Valstybės ekonominės politikos pagrindai,
7) Valstybės finansai, 8) Socialinė apsauga, 9) Konstitucijos keitimas ir papildymas.
Aiškiai įtvirtintas formalus Konstitucijos teisinis prioritetas visų kitų teisės šaltinių sistemoje. 3 str.:
“Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai”. 102-ajame ir 103-ajame
straipsniuose įtvirtinta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka.
Steigiamasis Seimas, kaip lietuvių tautos valios reiškėjas, nenorėjo, kad jo priimta Konstitucija būtų
lengvai keičiama paprasto arba eilinio Seimo, todėl nustatė labai sudėtingą Konstitucijos keitimo tvarką.
Konstitucijos keitimo, papildymo klausimus galėjo iškelti Seimas, Vyriausybė ir 50 tūkst. piliečių,
turinčių rinkimų teisę. Pakeisti ar papildyti Konstituciją Seimas galėjo tik kvalifikuota 3/5 visų narių
balsų dauguma. Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas turėjo būti patvirtintas tautos
referendumo būdu, jei per tris mėnesius nuo pakeitimo paskelbimo tokio patvirtinimo pareikalavo
Prezidentas, ¼ visų Seimo narių ar 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimo teisę. Referendumas negalėjo būti
paskirtas, jei pakeitimas buvo priimtas 4/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Šios Konstitucijos priėmimas reiškė, kad Steigiamasis Seimas įvykdė visus savo uždavinius, pilnai
atliko savo darbą ir turėjo užleisti vietą paprastam (eiliniam) Seimui. Nuolatinis Seimas turėjo būti
išrinktas pagal 1922 07 19. Seimo rinkimų įstatymą. Šis įstatymas nedaug kuo skyrėsi nuo 1919 m.
Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo.
Be apribojimų, numatytų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatymas papildomai
nurodė, kad negali rinkti arba būti išrinkti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą ar kitą sunkų
nusikaltimą ne tik atimtos, be ir susiaurintos teisės, taip pat kuriems teismo sprendimu paskirta globa.
Aktyviąją rinkimų teise negalėjo naudotis ir asmenys, rinkimų metu laikomi suimtųjų namuose, tačiau
išrinkti jie galėjo būti, jei tik nebuvo kitų įstatyme numatytų kliūčių.
Rinkimams buvo sudarytos 9 apygardos, padalytos į apylinkes. Kaip ir Steigiamojo Seimo
rinkimuose, realiai veikė tik I-VI rinkimų apygardos, o 1926 m. Seimo rinkimams papildomai buvo
sudaryta X apygarda, kurios teritorija apėmė Lietuvai grąžintą Klaipėdos kraštą.
Kiekvienoje rinkimų apylinkėje ne vėliau kaip per šešias savaites iki rinkimų turėjo būti sudaryti ir
pateikti susipažinti kandidatų sąrašai. Rinkimams organizuoti buvo sudaromos Vyriausioji, apygardų i
apylinkių komisijos.
Seimo atstovų, renkamų kiekvienoje apygardoje, skaičių (skaičiuojant po 1 atstovą 25 tūkstančiams
gyventojų; atstovavimo norma Steigiamojo Seimo rinkimuose buvo 1 atstovas 15 tūkstančių gyventojų)
turėjo nustatyti Vyriausioji rinkimų komisija.
Kandidatų į Seimo atstovų sąrašus galėjo siūlyti partijos ar kitokios žmonių grupės. Buvo tik
reikalaujama, kad sąrašą pasirašytų ne mažiau kaip 50 tos apygardos rinkėjų.
Seimo atstovo elgesys Seime priklausė nuo jį į kandidatų sąrašus įtraukusios partijos valios. Kadangi
nuo Seimo, kaip aukščiausiojo valstybinės valdžios organo, priklausė Vyriausybė, valdančioji partija savo
rankose laikė ir vykdomąją valdžią.
Iki 1926 03 05 pakeitimo Seimo narių skaičių nustatinėjo Vyriausioji rinkimų komisija pagal principą:
1 Seimo narys – 25 tūkst. gyventojų. Todėl skirtingų kadencijų Seimuose buvo skirtingas narių skaičius:
I-os kadencijos Seime buvo 79 nariai, II-os – 78. Pakeitimas nustatė nuolatinį Seimo narių skaičių – jų
turėjo būti 85.
Seimas nuo 1922 m. iki 1926 m. – vadovėlyje!!!
22. 1926 m. perversmo rezultatų legalizavimas
Kariškiams nutraukus Seimo posėdį, tą pačią gruodžio 17-ąją perversmo organizatoriai – tautininkai ir
krikščionys demokratai – susitarė su jų nušalintais nuo valdžios liaudininkais ir socialdemokratais (su
Prezidentu K.Griniumi ir Ministru pirmininku Šleževičiumi), kad naujas Ministrų kabinetas bus sudarytas
ir naujas Prezidentas išrinktas laikantis 1922 m. Konstitucijos nuostatų.
Perversmo organizatoriai stengėsi legalizuoti perversmo rezultatus, sudaryti valdžios tęstinumo
vaizdą ir taip stabilizuoti politinę padėtį. Jie puikiai suprato, kad perversmas, įvykęs be pasipriešinimo, be
nužudytųjų, sužeistų, vis tiek yra valstybinis perversmas, nes jo organizatoriai ir vykdytojai nušalino nuo
valdžios parlamentinę daugumą ir jos sudarytą Vyriausybę, atidavė valdžią politinėms jėgoms,
neturinčioms tautos pasitikėjimo (tautininkai buvo perversmo iniciatoriai, 1922-1926 m. pralaimėję trejus
Seimo rinkimus, į I-osios ir II-osios kadencijos Seimą nepateko, o III-ojoje kadencijoje turėjo tik 3
atstovus). Jie neturėjo tautos pasitikėjimo, negalėjo veikti jos vardu.
Liaudininkų ir socialdemokratų vadai sutiko dalyvauti perversmo legalizavimo procedūroje, norėdami
išsaugoti 1922 m. Konstituciją ir jos įtvirtintą valstybinę santvarką. Jie baiminosi, kad tautininkai ir
krikdemai pasipriešinimo atveju panaikins Konstituciją ir tai sukels demokratinės santvarkos Lietuvoje
žlugimą ir diktatūros įvedimą. Kol galioja Konstitucija, yra viltis atgauti valdžią ir teisėtai likviduoti
perversmą.
Gruodžio 17 d. Prezidentas K.Grinius priėmė Ministrų kabineto atsistatydinimą ir pavedė
A.Voldemarui (vienam iš perversmo iniciatorių) sudaryti naują Ministrų kabinetą, paskui Ministrų
kabinetą patvirtino.
Naujo Ministrų kabineto sudarymas buvo pirmas perversmo padarinių legalizavimo aktas (antras –
Prezidento rinkimai). Naujo Prezidento rinkimams gruodžio 19 d. susirinko nepaprastasis Seimo posėdis,
kuriame Seimo pirmininkas Staugaitis perskaitė Prezidento K.Griniaus atsistatydinimo raštą ir iš karto
pats atsistatydino. Todėl Seimas iš pradžių išrinko naują pirmininką A.Stulginskį, o paskui priėmė
Prezidento atsistatydinimą ir išrinko naują Prezidentą A.Smetoną, kuris tuojau prisiekė ir gavo Prezidento
įgaliojimus.
Šiame posėdyje dalyvavo 43 Seimo nariai, iš kurių 38 balsavo už A.Smetoną. Taigi Smetona gavo
absoliutinę balsavusių narių balsų daugumą, bet neturėjo absoliutinės visų Seimo narių balsų daugumos.
Todėl literatūroje dažnai teigiama, kad buvo pažeista Konstitucija ir Prezidentas buvo išrinktas neteisėtai.
Tokiam įvertinimui galima pritarti su išlyga, kad čia ne formalus Konstitucijos 41-ojo ar 59-ojo straipsnio
pažeidimas, o Konstitucijos esmės/dvasios pažeidimas.
Pagal Konstituciją, suvereni valstybinė valdžia priklausė tautai. Tauta vykdė tą valdžią per Seimą,
Vyriausybę, teismus. Seimas susidėjo iš tautos atstovų, o kitos institucijos gaudavo savo įgaliojimus iš
Seimo, vadinasi iš tautos atstovų. Smetonos ir Voldemaro Vyriausybė neturėjo būtent tautos pasitikėjimo.
Gruodžio 17-19 d. įvykęs valdžios pasikeitimas vyko prieštaraujant Konstitucijos dvasiai. Perversmas
nutraukė parlamentinio valdymo laikotarpį, o tai reiškė visos konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą.
Formaliai tebegaliojo 1922 m. Konstitucija bei tie patys organai – Seimas, Prezidentas, Ministrų
kabinetas, bet jų faktinis vaidmuo ir tarpusavio santykiai pasikeitė. Valstybinė valdžia buvo
sukoncentruota Vyriausybės rankose, Seimo vaidmuo buvo antraeilis. 1927 04 12, kilus konfliktui tarp
Vyriausybės ir Seimo daugumos (ji susidėjo iš liaudininkų ir socdemų ir veikė kaip organizacija),
Prezidentas paleido Seimą.
Prezidentas nepaskyrė naujo Seimo rinkimų kaip to reikalavo 1922 m. Konstitucija. Tai rodo, kad
perversmo organizatoriai nesiskaitė su Konstitucija ir faktiškai buvo jos atsisakę. Liaudininkų ir socdemų
viltys išsaugoti 1922 m. Konstituciją buvo tuščios. Paleidus Seimą pradėta daug kalbėti apie būtinumą
keisti 1922 m. Konstituciją. Buvo svarstomas ir pagaliau įvertintas kaip pernelyg rizikingas pačios
Konstitucijos nustatytas jos keitimo būdas, nes tam reikėjo šaukti naują Seimą, o valdantieji sluoksniai
baiminosi pralaimėti rinkimus.
Vėliau atsisakyta referendumo ir pagaliau pasirinktas primityvus, bet mažiausiai rizikingas
Konstitucijos oktrojavimo būdas. Jis būdingas monarchijoms. Jeigu jis taikomas respublikoje, tai rodo,
kad joje įsigalėjo autoritarinis režimas. Visuomenei netikėtai 1928 05 25 Prezidentas oficialiai paskelbė
aktą, pasirašytą jo paties ir Ministrų kabineto narių, pavadintą Lietuvos valstybės Konstitucija. Siekiant
nuraminti visuomenę, į Konstituciją buvo įtraukta nuostata, kad ne vėliau kaip per 10 metų ji bus
patikrinta ar pataisyta tautos referendumo tvarka.
KONSTITUCIJA 1928. Naujos Konstitucijos struktūra pilnai atitiko 1922 m. Konstituciją:
preambulė, 15 skyrių (netgi šių skyrių pavadinimai liko tokie patys), straipsnių skaičius irgi liko beveik
toks pat (108 senoje, 107 naujoje) Nauja Konstitucija pakartojo daugumą 1922 m. Konstitucijos nuostatų.
Toks struktūros ir turinio atkartojimas turėjo suklaidinti visuomenę dėl Konstitucijos esmės. Svarbiausias
Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios (pirmiausia Prezidento) galios išplėtimas ir autoritarinio
valstybinio valdymo įtvirtinimas.
Pagal naują konstituciją Prezidentas buvo nepriklausomas nuo Seimo, renkamas ypatingų tautos
atstovų 7 metams ir negalėjo būti nušalintas nuo pareigų. Visais atvejais, kai Prezidentas negalėjo eiti
pareigų, jį turėjo pavaduoti Ministras pirmininkas. Prezidentas gavo teisę pertraukų tarp Seimo sesijų
metu leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis, prižiūrėti Ministrų kabineto darbą,
t.y. iškelti baudžiamąją bylą dėl Ministro pirmininko, ministro ar valstybės kontrolieriaus padaryto
tarnybinio nusikaltimo ar valstybės išdavimo.
Prezidentas galėjo vykdyti 4 svarbiausias Seimo funkcijas: turėjo teisę šaukti ir paleisti Seimą, galėjo
neskelbti naujo Seimo rinkimų (Prezidentas pasinaudojo šia nuostata, todėl naujo Seimo rinkimai vyko tik
1936 m. birželį, kai Prezidentas pagaliau sutiko patenkinti vieną iš svarbiausių opozicijos reikalavimų).
Rinkimai vyko pagal 1936 05 09 Prezidento priimtą ir paskelbtą Seimo rinkimų įstatymą. Jis gerokai
skyrėsi nuo 1922 m. Seimo rinkimų įstatymo. Naujas įstatymas atkartojo 1928 m. Konstitucijos nuostatas
dėl Seimo kadencijos ir rinkėjų amžiaus cenzo. Seimo kadencija buvo 5 metai (vietoj 3 metų pagal senąjį
įstatymą), o dalyvauti rinkimuose galėjo 24 metų sulaukę Lietuvos piliečiai (anksčiau 21 metų). Seimo
nariais galėjo būti renkami asmenys nuo 30 metų, o anksčiau – nuo 24 metų. Gerokai pailgėjo aplinkybių,
dėl kurių piliečiai praranda teisę dalyvauti rinkimuose, sąrašas (pvz., uždraustų partijų, draugijų, sąjungų
nariai, kurie neišstojo iš jos per šešis mėnesius prieš uždraudimą arba veiklos sustabdymą). Sumažėjo
Seimo narių skaičius – dabar 1 Seimo narys teko 50 tūkst. gyventojų (anksčiau – 1 narys 25 tūkst.
gyventojų).
Pasikeitė ir rinkimų tvarka: kadangi Vidaus Reikalų Ministras 1936 02 06 uždraudė visas partijas,
išskyrus tautininkų sąjungą, kandidatus iškeldavo vietos savivaldybės (apskričių tarybos). Savivaldybės
Lietuvoje buvo kontroliuojamos VRM Savivaldybių departamento ir apskričių viršininkų. Todėl
Vyriausybė buvo tikra, kad savivaldybės (apskričių tarybos) iškels reikiamus kandidatus. Kiekvienas
apskrities tarybos narys galėjo pasiūlyti 2 kandidatus iš tos apygardos rinkėjų, išgyvenusių toje
apygardoje pusę metų arba turinčių toje apygardoje nekilnojamojo turto. Paskui apskrities taryba slaptu
balsavimu pasirinkdavo tinkamiausius kandidatus, įtraukdavo juos į sąrašą ir jį pateikdavo Apygardos
rinkimų komisijai. Sąraše turėjo būti tiek kandidatų, kiek buvo renkama Seimo narių toje apygardoje.
Kiekviena rinkimų apygarda jungė keletą apskričių, todėl rinkimuose kova vyko tarp šitų kelių sąrašų.
Įstatymas nustatė, kad balsavimas – kiekvieno rinkėjo pareiga. Balsavimas buvo slaptas; rinkėjas iš
apylinkės rinkimų komisijos gaudavo tiek kortelių (balsavimo biuletenių), kiek buvo renkama Seimo
narių toje apygardoje, nes kiekvienoje kortelėje buvo tik vieno kandidato pavardė. Rinkėjas pasirinkdavo
tiek kortelių, kiek renkama Seimo narių, korteles sudėdavo į voką, atiduodavo jį komisijos nariui, kuris
rinkėjo akivaizdoje įmesdavo voką į balsadėžę.
Kadangi rinkėjas galėjo pasirinkti bet kurį kandidatą iš bet kurio sąrašo, rinkimų komisija skaičiavo
balsus, atiduotus už kiekvieną kandidatą, už visus to sąrašo kandidatus ir už visų sąrašų kandidatus.
Paskui skirstė mandatus tarp sąrašų proporcingai balsams, atiduotiems už tam tikro sąrašo kandidatus.
Kiekviename sąraše pirmenybė teikiama kandidatams, gavusiems daugiau balsų, t.y. iki balsavimo
kandidatai buvo surašyti abėcėlės tvarka, po balsavimo – pagal gautų balsų skaičių. Jei sąrašas laimėjo 5
vietas, pirmieji 5 kandidatai tapdavo Seimo nariais. Seimo nariais tapo 85 % tautininkų. Pagal minėtą
įstatymą vyko tik 1936 m. birželio mėnesio rinkimai.
Visiškai kitokia buvo Prezidento rinkimų tvarka. Ją nustatė 1936 11 25 paties Prezidento priimtas ir
paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas. Prezidentas buvo renkamas ypatingųjų tautos atstovų – rinkikų.
Šie rinkikai buvo renkami valsčių, miestų ir apskričių tarybų iš tame mieste arba apskrityje esančių
gyventojų pagal tokią normą: 1 rinkikas nuo 20 tūkstančių gyventojų. Valsčių, miestų ir apskričių tarybų
nariai susirinkdavo apskrities viršininko nurodytu laiku jo nurodytoje vietoje, iškeldavo kandidatus ir iš jų
išrinkdavo rinkikus. Rinkikai susirinkdavo Ministro pirmininko nurodytoje vietoje. Susirinkimas buvo
teisėtas, jei atvyko ne mažiau kaip pusė visų išrinktų rinkikų. Pirmininkavo Ministras pirmininkas,
rinkikai iškeldavo kandidatus į LR Prezidentus. Kandidatą galėjo iškelti ne mažiau kaip 20 rinkikų.
Įstatymas nenustatė reikalavimų kandidatams. Tai padarė 1928 m. Konstitucija. Šios Konstitucijos 45 str.:
“Respublikos Prezidentu gali būti renkamas kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris gali būti renkamas atstovu
į Seimą ir yra ne jaunesnis nei 40 metų”.
Balsavimas buvo slaptas. Išrinktu buvo laikomas kandidatas, gavęs absoliutinę balsų daugumą (50%
+1). Jei niekas negavo absoliutinės balsų daugumos, buvo balsuojama antrą kartą ir išrinktu buvo
laikomas kandidatas, gavęs paprastą balsų daugumą, tai yra daugiau nei kiti kandidatai. Pagal šį įstatymą
rinkimai vyko du kartus – 1931 ir 1938 metais.
Kadangi Konstitucija nenustatė, kiek kartų buvo galima rinkti tą patį asmenį ir maksimalus
pretendento amžius nebuvo nustatytas, galima teigti, kad nebuvo jokių teisinių kliūčių būti Prezidentu iki
gyvos galvos. Vykdyti valstybės vadovo ir įstatymų leidėjo funkcijas Prezidentui padėjo Ministrų
kabinetas ir Valstybės Taryba. Šios institucijos buvo visiškai priklausomos nuo Prezidento. 1928 m.
Konstitucija suteikė Prezidentui teisę pačiam skirti ir atleisti Ministrą pirmininką ir kitus ministrus. Taip
pat paleisti visą Ministrų kabinetą arba nušalinti nuo pareigų atskirą ministrą. Prezidento aktams reikėjo
Ministro pirmininko arba atitinkamo ministro kontrasignacijos, tačiau paleisti ministrų kabinetą buvo
galima be kontrasignacijos (ši nuostata viena svarbiausių). Ministrų kabinetas iš dalies buvo priklausomas
nuo Seimo, nes pagal 1928 m. Konstituciją jis privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą ir atitinkamai privalėjo
atsistatydinti, jei Seimas pareiškia nepasitikėjimą. Ši nuostata praktinės reikšmės neturėjo, nes Seimas
neveikė nuo 1927 iki 1936 metų.
Paleidus Seimą atsirado nauja institucija – Valstybės Taryba – kurios uždavinys buvo padėti
Prezidentui leisti įstatymus. Konstitucija nedetalizavo Valstybės Tarybos kompetencijos ir sudėties, tik
pažymėjo, kad šiuos klausimus turi reglamentuoti atskiras įstatymas. Valstybės Tarybos įstatymas buvo
paskelbtas Prezidento 1928 09 21 (buvo labai trumpas – susidėjo tik iš 12 straipsnių). Valstybės Taryba
buvo patariamoji institucija, jos nutarimai buvo tik rekomendacinio pobūdžio. Ministrų kabineto
nurodymu Valstybės Taryba rengė ir svarstė įstatymų projektus, rūpinosi kodifikavimu. Prezidento
reikalavimu Valstybės Taryba pateikdavo ekspertinę išvadą apie galiojančius įstatymus. Jeigu
vykdomosios valdžios institucijų išleisti norminiai aktai prieštaravo įstatymams, Valstybės Taryba
pranešdavo apie tai Ministrų kabinetui arba atitinkamam ministrui. Valstybės Taryba turėjo teisę iškelti
tam tikro įstatymo priėmimo, papildymo ar pakeitimo klausimą.
Valstybės Taryba susidėjo iš specialistų teisininkų, skiriamų ir atleidžiamų Prezidento. Svarstant
įstatymų projektus Valstybės Taryboje galėjo dalyvauti Ministrų kabineto atstovai. Valstybės Taryba
turėjo teisę reikalauti iš ministrų ir valstybės įstaigų žinių ir dokumentų jos svarstomais klausimais. 1927-
1936 metais įstatymai buvo leidžiami tik Prezidento, o 1936-1940 metais – Prezidento ir Seimo (šiuo
metu 47 % įstatymų išleista Prezidento, kiti – Seimo). Pagal 1928 m. Konstituciją Prezidento ir Seimo
išleisti įstatymai turėjo vienodą teisinę galią, tačiau Prezidentas, kaip įstatymų leidėjas, turėjo tam tikrą
pranašumą prieš Seimą, nes turėjo veto teisę Seimo priimtiems įstatymams, tuo tarpu Seimas neturėjo
tokios teisės. Prezidentas privalėjo paskelbti Seimo priimtą įstatymą, tik jeigu jis buvo priimtas
pakartotinai kvalifikuota 2/3 visų Seimo narių balsų dauguma. Pagal 1938 m. Konstituciją, Seimas
priimdavo tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tapdavo tik po Prezidento patvirtinimo.
Apie 1938 m. Konstituciją – vadovėlyje!!!
23. Funkcinė savivalda
Šios savivaldos konstitucinis pagrindas buvo 1922 m. Konstitucijos 89 str., 1928 – 90 str., 1938 m.
Konstitucijos 136 str. Šie straipsniai garantavo savivaldą kai kurioms ūkio sritims ir leido steigti Žemės
ūkio, prekybos ir pramonės, darbo ir kitų ūkio sričių rūmus, tai yra savivaldos institucijas, kurių veiklą ir
santykius su Vyriausybe turėjo reguliuoti atskiri įstatymai.
Pirmasis toks įstatymas buvo Prekybos ir pramonės rūmų įstatymas, priimtas Seimo 1924 12 19.
Pagal šį įstatymą Prekybos ir pramonės rūmai buvo visuomeninė įstaiga. Jos paskirtis – atstovauti
prekybos ir pramonės įmonių savininkų interesams, taip pat sudaryti palankesnes sąlygas prekybai ir
pramonei plėtotis. Prekybos ir Pramonės rūmai buvo steigiami leidus finansų ministrui. Juos buvo galima
steigti ne tik sostinėje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, net užsienyje, jei buvo gautas tos valstybės
sutikimas. Prekybos ir Pramonės rūmų narių skaičius buvo nustatomas finansų ministro – jis negalėjo būti
mažesnis nei 9 ir didesnis nei 21. Nariai buvo Lietuvos piliečiai, užsieniečiai galėjo būti rūmų nariais tik
leidus finansų ministrui. Buvo dar garbės nariai ir nariai korespondentai – šie dalyvavo posėdyje tik
patariamuoju balsu.
Nariai buvo renkami prekybos ir pramonės įmonių savininkų, taip pat amatininkų organizacijų narių
iš savo tarpo 3 metams. Siekiant užtikrinti nenutrūkstamą rūmų darbą kasmet buvo renkamas 1/3 rūmų
narių. Nariai rinko iš savo tarpo pirmininką, vicepirmininkus, sekretorių ir iždininką. Rinkimus ir kitus
vidaus gyvenimo klausimus reglamentavo taisyklės, išleistos pačių Prekybos ir pramonės rūmų ir
patvirtintos finansų ministro. Posėdžiuose patariamuoju balsu galėjo dalyvauti finansų ministerijos
atstovai, taip pat ekspertai, specialistai. Įstatymas reikalavo laikytis viešumo principo, todėl žurnalistai ir
kiti suinteresuoti asmenys galėjo stebėti rūmų posėdžius, o rūmų finansinės ataskaitos buvo siunčiamos
finansų ministrui ir publikuojamos Vyriausybės žiniose ir laikraščiuose.
Prekybos ir pramonės rūmai buvo juridinis asmuo, turėjo teisę steigti įstaigas ir įmones, organizuoti
parodas, muges, prekybos ir pramonės muziejus, profesines mokyklas, informacinius biurus, turėjo teisę
rinkti ir skleist informaciją ekonomikos klausimais, leisti laikraščius, knygas, organizuoti verslininkų
konferencijas, suvažiavimus. Vyriausybės reikalavimu rūmai pateikdavo informaciją prekybos pramonės
klausimais, atsiųsdavo ekspertus, atlikdavo įstatymų projektų ekspertizę, reiškė savo nuomonę apie
galiojančius įstatymus, muitų ir transporto rinkliavas ir tarifus. Prekybos ir pramonės rūmų biudžetas
susidėjo iš jų pačių nustatytų mokesčių, kuriuos mokėjo verslininkai, ir pajamų, gaunamų iš ekspertizės,
konsultavimų ir apskritai iš komercinės veiklos. Pritrūkus pinigų buvo galima imti paskolą. Finansų
ministerijos pasiūlymu Ministrų kabinetas galėjo paleisti Prekybos ir Pramonės rūmus, bet šiuo atveju per
3 mėnesius reikėjo organizuoti naujus rūmų narių rinkimus.
1925 12 19 Seimas priėmė Žemės Ūkio rūmų įstatymą. Žemės ūkio rūmai buvo visuomeninė įstaiga ir
turėjo atstovauti profesiniams ūkininkų interesams. Ne tik atstovauti, bet ir kelti žemės ūkio kultūrą.
Žemės ūkio rūmai buvo steigiami leidus žemės ūkio ministrui. Rūmų būstinė buvo valstybės sostinėje,
rūmai buvo vieni visai Lietuvai. Žemės ūkio narių skaičių ir rinkimų tvarką nustatė ministrų kabinetas.
Pagal įstatymą, narių skaičius neturėjo būti mažesnis kaip 12 ir didesnis kaip 36, bet galėjo būti nariai
korespondentai ir garbės nariai – dalyvavo posėdžiuose patariamuoju balsu. Žemės ūkio rūmų nariais
negalėjo būti užsieniečiai, nepilnamečiai, mokyklų moksleiviai, tikrosios karo tarnybos nariai ir asmenys,
kurių teisės buvo susiaurintos teismo. Žemės ūkio rūmų nariai buvo renkami ūkininkų organizacijų narių
ir atskirų įmonių savininkų iš savo tarpo 3 metams. Visuotinis narių susirinkimas rinko Žemės ūkio rūmų
valdybą iš trijų narių, revizijos komisiją iš trijų narių, taip pat kitas komisijas, jei jos buvo reikalingos.
Visuotinis susirinkimas spręsdavo visus svarbiausius klausimus ir išleisdavo rūmų veiklą reguliuojančius
aktus.
Einamieji reikalai ir santykiai su kitomis institucijomis priklausė valdybos kompetencijai. Revizijos
komisija atlikdavo finansinės kontrolės funkciją. Žemės ūkio rūmai privalėjo žemės ūkio ministro
reikalavimu pateikti informaciją, atsiųsti ekspertus, duoti patarimų visais žemės ūkio klausimais, taip pat
vykdyti darbus žemės ūkio plėtros srityje, kuriuos jiem pavedė žemės ūkio ministras. Žemės ūkio rūmai
turėjo teisę pareikšti savo nuomonę visais su žemės ūkiu susietais klausimais.
Žemės ūkio rūmai buvo juridinis asmuo, galėjo sudaryti sutartis, įsigyti ar perleisti kilnojamąjį ar
nekilnojamąjį turtą ir panašiai. Apie teisę steigti įmones, profesines žemės ūkio mokyklas, organizuoti
parodas, muges, įstatymas nieko nesakė, bet žemės ūkio rūmai turėjo šias teises, nes jos išplaukia iš
Žemės ūkio rūmų, kaip juridinio asmens teisinio statuso ir iš jų paskirties.
Žemės ūkio rūmų biudžetą sudarė visuotiniu rūmų susirinkimu nustatyti mokesčiai, kuriuos mokėjo
ūkininkų organizacijų nariai ir žemės ūkio įmonių savininkai, taip pat pajamos iš konsultacijų,
ekspertizės, kitokios komercinės veiklos, taip pat finansinė parama iš valstybės biudžeto. Finansinės
ataskaitos buvo siunčiamos Žemės ūkio ministrui ir publikuojamos Vyriausybės žiniose.
Kiekvienas Žemės ūkio ministerijos atstovas galėjo dalyvauti Žemės ūkio rūmų posėdžiuose
patariamuoju balsu. Ministrų kabinetas galėjo paleisti Žemės ūkio rūmus ir paskirti naujus rūmų narių
rinkimus. Po perversmo pasikeitė valdančiųjų sluoksnių požiūris į funkcinę savivaldą. Jie stengėsi
sustiprinti valstybės įtaką Žemės ūkio, Prekybos ir pramonės rūmams, griežčiau reglamentuoti jų darbą,
susiaurinti jų savivaldą ir pavesti rūmams vykdyti kai kurias valstybines funkcijas.
1935-1936 metais buvo keičiamas Žemės ūkio rūmų įstatymas. Rūmams vadovavo direktorius,
skiriamas valstybės Prezidento. Jo tarnyba buvo valstybinė tarnyba. Gerokai sumažėjo visuotinio
susirinkimo ir Valdybos vaidmuo, nes dalis jų įgaliojimų atiteko direktoriui. Buvo padidintas rūmų narių
skaičius, dalis narių buvo skiriami Vyriausybės ir veikė kaip valstybės atstovai, kiti rūmų nariai buvo
ūkininkų ir žemės ūkio specialistų bei organizacijų atstovai. Renkamų ir skiriamų narių skaičių ir rinkimą
nustatė Ministrų kabinetas. Kandidatams reikalavimai panašūs į reikalavimus kandidatams į vietos
savivaldybių narius.
1936 07 07 buvo išleistas naujas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymas. Šiems rūmams
vadovavo pirmininkas, skiriamas Prezidento, jo tarnyba buvo valstybinė tarnyba. Rūmai buvo vieninteliai
visai Lietuvai, jų buveinė buvo sostinėje. Užsieniečiai negalėjo būti rūmų nariais. Rūmų narių rinkimų
tvarką, jų kompetenciją ir kitus klausimus reglamentavo rūmų statutas, išleistas Ministrų kabineto. Tam
tikras skaičius narių buvo Vyriausybės atstovai. Kiti buvo renkami prekybos, pramonės ir amatų įmonių
savininkų iš savo tarpo. Rūmų kadencija buvo penkeri metai. Buvo nustatyti griežti reikalavimai
rinkėjams ir kandidatams į rūmų narius. Rūmų veiklos priežiūrą vykdė Finansų ministerija. Ministrų
kabinetas galėjo paleisti rūmus. Šiuo atveju visus rūmų reikalus iki naujų rūmų posėdžio tvarkė rūmų
pirmininkas.
1935 10 24 buvo išleistas Darbo rūmų įstatymas. Darbo rūmų paskirtis buvo atstovauti pramonės,
prekybos, statybos ir transporto darbininkų ir tarnautojų interesams, rūpintis jų kultūriniais, socialiniais ir
ekonominiais klausimais. Darbo rūmai buvo vieni visai Lietuvai. Vidaus reikalų ministro leidimu darbo
reikalams užsienyje ir darbo apygardose galėjo būti steigiamos kultūrinės ir ekonominės įstaigos,
patarimų turi ir sekcijos. Darbo rūmų nariai buvo renkami darbininkų ir tarnautojų. Jų skaičių ir rinkimų
tvarką nustatė vidaus reikalų ministras. Jis taip pat išleisdavo Darbo rūmų statutą, kuris reglamentavo
Darbo rūmų darbą.
Darbo rūmų kadencija buvo 5 metai, bet Ministrų kabinetas galėjos juos paleisti. Darbo rūmams
vadovavo pirmininkas, skiriamas vidaus reikalų ministro iš rūmų narių arba žmonių, turinčių teisę būti
rūmų nariais. Visuotinis darbo narių rūmų susirinkimas išrinkdavo valdybą ir revizijos komisiją. Darbo
rūmai turėjo teisę pareikšti savo nuomonę darbuotojų ekonominiais, kultūriniais, socialiniais gyvenimo
klausimais, taip pat pateikti atitinkamų įstatymų projektus. Darbo rūmai vidaus reikalų ministro
reikalavimu privalėjo pateikti informaciją apie darbuotojų padėtį, pareikšti savo nuomonę apie
galiojančius įstatymus ir pan. Darbo rūmų biudžetą sudarė darbuotojų ir darbdavių mokesčiai ir finansinė
parama iš valstybės biudžeto. Darbo rūmų veiklą prižiūrėjo vidaus reikalų ministras, jis taip pat leido
aktus, detalizuojančius šio įstatymo nuostatus.
24. Spaudos, susirinkimų ir pramogų įstatymai 1919-1940 m.
Visos Lietuvos Konstitucijos garantavo piliečiams spaudos ir susirinkimų laisvę. Šias konstitucines
nuostatas detalizavo įstatymai, pirmas kurių buvo priimtas 1919 11 30 – “Spaudos įstatymas”. Šis
įstatymas spaudos laisvei įgyvendinti nustatė nesudėtingą ir patogų pareikštinį režimą. Asmuo, norintis
įsteigti leidyklą, spaustuvę arba įsigyti atitinkamus prietaisus, turėjo pranešti apie savo ketinimus
apskrities viršininkui trys dienos prieš tai. Lygiai toks pat reikalavimas buvo keliamas asmenims,
norintiems įsteigti knygyną, skaityklą arba pardavinėti knygas ir laikraščius gatvėse.
Pagal įstatymą leidiniai buvo skirstomi į vienkartinius ir periodinius. Periodiniai buvo laikraščiai,
žurnalai, straipsnių ir raštų rinkiniai, leidžiami atskirais numeriais arba knygomis vienu pavadinimu ne
mažiau kaip dukart per metus. Visi kiti leidiniai buvo vienkartiniai. Periodiniu atsakomuoju redaktoriumi
galėjo būti tik Lietuvos pilietis, kurio teisės nebuvo susiaurintos teismo ir kuris nebuvo baustas už vagystę
ar kurį kitą žmogaus garbę žeminantį nusikaltimą. Periodinio leidinio redaktorius arba leidėjas apie savo
ketinimą leisti tokį leidinį turėjo pranešti apskrities viršininkui. Apie vienkartinius iš anksto pranešti
nereikėjo ir jų redaktorius galėjo būti bet kuris asmuo.
Įstatymas reikalavo, kad leidykla arba spaustuvė kiekvieno leidinio 8 egzempliorius pristatytų
apskrities viršininkui. Šis, pastebėjęs leidinyje nusikaltimo požymių, turėjo teisę sustabdyti to leidinio
spausdinimą ir platinimą, konfiskuoti tiražą, iškelti baudžiamąją bylą ir pranešti apygardos teismui, kuris
turėjo galutinai išspręsti sustabdyto leidinio likimą. Vidaus reikalų ministras turėjo teisę uždrausti įvežti į
Lietuvą ir platinti joje užsienyje išleistus leidinius, kurių turinys buvo nukreiptas prieš nepriklausomą
Lietuvos valstybę. Buvo draudžiama publikuoti informaciją, surinktą tardymo metu, kol byla
neišnagrinėta teismo. Jeigu byla buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, buvo galima publikuoti tik
teismo nuosprendį ir informaciją, kurią publikuoti leido teismo pirmininkas.
1935 11 16 Prezidentas išleido naują “Spaudos įstatymą”. Jis daug detalesnis už 1919 m.. Ypač
detaliai buvo reglamentuotas laikraščių išleidimas ir platinimas. Leisti laikraštį buvo galima tik leidus
vidaus reikalų ministrui, buvo padidinti reikalavimai laikraščių leidėjams ir redaktoriams. Pvz., redaguoti
laikraštį galėjo Lietuvos pilietis, turintis ne mažiau kaip 24 metus amžiaus, nuolat gyvenantis Lietuvoje ir
turintis aukštąjį išsilavinimą.
Ministras Pirmininkas, vidaus reikalų ministras ir apskričių viršininkai gavo daugiau galimybių
kontroliuoti leidyklų ir spaustuvių darbą, sustabdyti arba uždrausti leidinio platinimą, konfiskuoti tiražą,
nušalinti iš pareigų redaktorių, uždrausti publikuoti tam tikrą informaciją. Sustabdyto arba uždrausto
leidinio likimą galutinai sprendė vidaus reikalų ministras, o ne teismas, kaip buvo anksčiau. Laikraščio
redaktorius privalėjo paskelbti tam tikrą medžiagą, jeigu to pareikalavo Ministrų kabinetas arba kuri kita
valdžios įstaiga.
1920 02 21 Valstybės Taryba priėmė “Susirinkimų įstatymą”, pagal kurį visi piliečiai turėjo teisę
organizuoti ir dalyvauti susirinkimuose, jeigu šie susirinkimai vyksta įstatymų nustatyta tvarka ir jų tikslai
neprieštarauja Lietuvos įstatymams. Susirinkimai buvo skirstomi į uždaruosius ir viešuosius.
Susirinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti visi norintys asmenys, buvo vadinami viešaisiais, visi kiti buvo
priskiriami prie uždarųjų. Viešųjų susirinkimų organizatoriai turėjo 24 valandos prieš susirinkimą pranešti
apie jį policijos viršininkui. Ginkluotų ir neblaivių žmonių dalyvavimas buvo draudžiamas. Už tvarką
atsakė susirinkimo organizatoriai, bet policija turėjo teisę atsiųsti savo atstovą stebėti viešojo susirinkimo
eigą. Policijos atstovai galėjo dalyvauti bet kuriame susirinkime, jeigu turėjo žinių, kad jame bus
svarstomi dalykai, kuriuos draudžia baudžiamieji įstatymai. Policijos darbuotojai turėjo teisę uždaryti
susirinkimą, jeigu jame kilo netvarka arba buvo mėginimų pažeisti baudžiamuosius įstatymus. Dėl šių
policijos veiksmų buvo galima skųstis taikos teisėjui.
1932 08 05 “Susirinkimų ir pramogų įstatymas”. Susirinkimai buvo organizuojami leidus policijos
viršininkui. Organizuoti susirinkimą galėjo Lietuvos piliečiai, ne jaunesni kaip 21 metų, nuolat
gyvenantys tame valsčiuje arba mieste ir kurio teisės nėra susiaurintos teismo. Vidaus reikalų ministras
galėjo duoti bendrą leidimą organizuoti susirinkimus per tam tikrą laikotarpį. Toks leidimas buvo
duodamas ne ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Leidimų nereikėjo įvairių draugijų, bendrovių ir
sąjungų, tarybų, valdybų ir kitų vykdomųjų organų posėdžiams, moksleivių susirinkimams (jeigu jie vyko
mokykloje), susirinkimams, kuriuos organizavo valstybės valdžios institucijos, taip pat susirinkimams,
kuriuose buvo atliekamos religinės apeigos arba buvo švenčiama kokia nors šeimos ar privati šventė.
Policijos darbuotojai galėjo dalyvauti viešuose susirinkimuose, kuriems reikėjo policijos leidimo.
Susirinkimuose, kuriems nereikėjo policijos leidimo, policijos darbuotojai galėjo dalyvauti turėdami
žinių, kad tas susirinkimas sudaro pavojų valstybės saugumui, viešajai tvarkai, piliečių gerovei arba
sveikatai. Policija galėjo uždaryti bet kurį susirinkimą, jeigu jis nukrypo nuo patvirtintos programos, jeigu
nepasitraukė asmenys, neturintys teisės dalyvauti šiame susirinkime, jeigu renkamos rinkliavos be
atitinkamo valdžios leidimo, jeigu dalyvių pasisakymai arba veiksmai sudaro pavojų valstybės saugumui,
viešajai tvarkai, žmonių dorovei arba sveikatai. Policijos veiksmus buvo galima apskųsti apskrities
viršininkui (ne teismui, kaip buvo anksčiau), jo veiksmus buvo galima skųsti vidaus reikalų ministrui ir
tik dėl šio veiksmų buvo galima kreiptis į Vyriausiąjį tribunolą. Susirinkimai pramogų tikslui buvo
organizuojami tokia pat tvarka kaip ir kiti. Buvo tik kai kurių neesminių skirtumų.
25. Draugijų veiklos teisinis reguliavimas Lietuvoje 1919-1940 m.
Viso Lietuvos Konstitucijos deklaravo draugijų laisvę. Šią konstitucinę nuostatą detalizavo 1919 10
10 priimtas “Įstatymas apie draugijas”. Draugija buvo suprantama kaip grupė žmonių, turinčių tam tikrą
bendrą tikslą ir norinčių pasiekti tą tikslą savo bendrais veiksmais, laikantis tam tikrų statutų, įstatų. Prie
draugijų buvo priskiriamos politinės partijos, sąjungos, visuomeninės organizacijos, neturinčios tikslo
gauti kokią materialinę naudą ar pelną.
Įsteigti draugiją galėjo ne mažesnė kaip 5 žmonių grupė. Jie turėjo parengti draugijos įstatus ir
užregistruoti juos pas apskrities viršininką. Prie apskrities viršininko veikė komisija iš jo paties, vieno
apskrities savivaldybės atstovo ir taikos teisėjo. Būtent ši komisija turėjo spręsti visus klausimus, susietus
su draugijos įsteigimu, jos įstatų registravimu ir veiklos nutraukimu.
Draugijų veiklą kontroliavo VRM ir apskričių viršininkai. Buvo draudžiama steigti draugijas, kurių
tikslai prieštaravo baudžiamiesiems įstatymams. Moksleiviai galėjo steigti draugiją tik leidus mokyklos
direktoriui. Buvo draudžiama dalyvauti neužregistruotoje draugijoje. Apskrities viršininkas turėjo teisę
sustabdyti draugijos veiklą, jeigu ji prieštaravo Lietuvos įstatymams. Jis taip pat galėjo pasiūlyti komisijai
uždaryti šią draugiją. Komisijos nutarimą uždaryti draugiją buvo galima apskųsti apygardos teismui,
kurio sprendimas buvo galutinis.
1936 02 01 Prezidentas išleido naują “Draugijų įstatymą”. Jis buvo daug detalesnis už 1919 m.
įstatymą. Įsteigti draugiją buvo galima tik leidus vidaus reikalų ministrui. Turėjo būti ne mažiau kaip 12
steigėjų – Lietuvos piliečių, ne jaunesnių nei 24 metų, kurių teisės nebuvo atimtos ar susiaurintos teismo.
Draugijos įstatai turėjo būti patvirtinti vidaus reikalų ministro. Draugijos padalinai buvo steigiami leidus
vidaus reikalų ministrui.
VRM tvarkė draugijų registrą, kuriame buvo informacija apie draugiją, jos vadovus, jos organizavimą
ir pan. Draugija, įrašyta į registrą, buvo laikoma įsteigta ir galėjo pradėti savo veiklą. Draugija privalėjo
turėti pilną savo narių sąrašą. Buvo nustatytas minimalus narių skaičius. Jų turėjo būti ne mažiau kaip 12.
draugijos nariai galėjo būti Lietuvos piliečiai, kuriems sukako 18 metų. Leidus vidaus reikalų ministrui,
draugijos nariai galėjo būti tokio pat amžiaus užsieniečiai. Draugijos nariai nuo 18 iki 21 metų amžiaus
neturėjo sprendžiamojo balso ir negalėjo rinkti draugijos vadovo. Draugijos būstinė turėjo būti Lietuvoje.
Dvi ar daugiau draugijų galėjo įsteigti draugijų sąjungą, bet tam reikėjo vidaus reikalų ministro sutikimo.
Kiekviena draugija buvo juridinis asmuo, galėjo sudaryti sutartis, turėti kilnojamo ir nekilnojamojo
turto, būti ieškovas ar atsakovas teisme. Tikrosios karo tarnybos kariai galėjo įsteigti savo draugijas,
leidus krašto apsaugos ministrui. Jis tvirtino tokių draugijų įstatus, prižiūrėjo jų veiklą ir turėjo teisę jas
uždaryti. Dalyvauti kitose draugijose tikrosios karo tarnybos kariai galėjo tik leidus krašto apsaugos
ministrui.
Lietuvoje galėjo veikti ir užsieniečių draugijos, tačiau šios draugijos negalėjo siekti politinių tikslų,
Lietuvos piliečiai negalėjo būti šių draugijų nariai, šios draugijos negalėjo jungtis į sąjungas. Draugijų
veiklos priežiūrą vykdė apskričių viršininkai ir vidaus reikalų ministras. Jų teisės draugijų atžvilgiu buvo
labai plačios. Apskrities viršininkas turėjo teisę sustabdyti draugijos veiklą, jeigu ji nesilaikė savo įstatų ar
Lietuvos įstatymų. Vidaus reikalų ministras turėjo teisę nušalinti nuo pareigų draugijos vadovus, taip pat
uždaryti draugiją. Buvo daug priežasčių, dėl kurių buvo leidžiama uždaryti draugiją (pvz., jeigu draugijos
nariai per tam tikrą laiką neišsirenka savo vadovų ir pan.). Dėl apskričių viršininkų ir vidaus reikalų
ministro veiksmų nebuvo galima skųstis teismui. Pagal šį įstatymą, draugijos, įsteigtos iki šio įstatymo
įsigaliojimo, turėjo iš naujo registruoti savo įstatus VRM.
Draugijos iki 1936 07 01 negavusios vidaus reikalų ministro leidimo veikti buvo laikomos
uždarytomis. Vidaus reikalų ministras pasinaudojo šia nuostata ir nedavė leidimo veikti visoms politinėms
partijoms, išskyrus tautininkų sąjungą. Taigi Lietuvoje 1936 m. įsigalėjo vienpartinė sistema.
26. Bažnyčios teisinė padėtis 1918-1940 metais
Tarpukario Lietuvoje bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės, ji vykdė kai kurias valstybės funkcijas.
Visų pirma – civilinės būklės aktų registraciją. 1922 m. Konstitucija suteikė piliečiams teisę visus
civilinės būklės aktus tvarkyti, registruoti pas savo dvasininkus. Jeigu šie aktai atitikdavo įstatymų
nustatytą formą, jie turėjo teisinę galią ir piliečiai neprivalėjo jų kartoti kitose įstaigose (Konstitucijos 85
str.). Iš šios nuostatos galima spręsti, kad Lietuvoje turėjo veikti ir civilinės metrikacijos įstaigos. Civilinė
metrikacija turėjo būti fakultatyvinė, neprivaloma, todėl pasinaudoti galėjo visų pirma asmenys,
nepriklausantys jokiai bažnyčiai, jokiai tikybinei organizacijai. Iš tikrųjų civilinė metrikacija Lietuvoje
negaliojo, išskyrus Klaipėdos kraštą. Tai reiškė, kad visi piliečiai privalėjo priklausyti tam tikrai tikybinei
organizacijai, o tai prieštaravo kitai Konstitucijos nuostatai – jos 13 str., pagal kurį piliečiai turėjo
tikėjimo ir sąžinės laisvę.
Visos tikybinės organizacijos buvo juridiniai asmenys, galėjo turėti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą,
steigti vienuolynus, mokyklas, auklėjimo ir labdaros įstaigas, kitas organizacijas, bažnyčios ir kitos
tikybinės organizacijos turėjo teisę veikti pagal savo kanonus ir statutus, laisvai skelbti savo mokslą ir
atlikti religines apeigas, tačiau tokia tikybinė veikla neturėjo siekti tikslų, priešingų Lietuvos Konstitucijai
ir įstatymams (32 str.). Bažnyčios ir kitos tikybinės organizacijos galėjo skirti mokesčius savo nariams ir
naudoti surinktus mokesčius savo tikslams. Dvasininkai buvo atleidžiami nuo karo tarnybos. Pagal 1938
m. Konstitucijos 33 str. visų veikiančių ir steigiamų bažnyčių ir tikybinių organizacijų veikla buvo
nustatoma susitarimais ir įstatymais.
Katalikų bažnyčiai svarbiausią reikšmę turėjo Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto konkordatas
(sutartis). Sutartis buvo ratifikuota Lietuvos Prezidento 1920 10 20. Pagal šią sutartį katalikų bažnyčia
galėjo naudotis Lietuvoje visomis teisėmis, reikalingomis savo dvasinei valdžiai ir savo bažnytinei
jurisdikcijai vykdyti, taip pat savo reikalams tvarkyti ir turtui administruoti, laikantis Dievo įsakymų ir
kanonų teisės. Vyskupai, klebonai ir visi parapijiečiai galėjo laisvai ir tiesiogiai kreiptis į Šventąjį sostą.
Eidami savo pareigas vyskupai galėjo laisvai ir tiesiogiai susisiekti su visais savo valdiniais, dvasininkais
ir pasauliečiais, tai pat skelbti savo įsakymus ir kitus raštus. Kad būtų palaikomi draugiški santykiai tarp
Šventojo sosto ir Lietuvos Respublikos, Lietuvoje buvo akredituojamas Šventojo sosto diplomatinis
atstovas (interbuncijus-diplomatas), o prie Šventojo sosto buvo akredituojamas Lietuvos Respublikos
ministras.
Valstybinės įstaigos įsipareigojo suteikti paramą bažnyčios nutarimams ir sprendimams vykdyti.
Eidami savo tiesiogines pareigas, dvasininkai naudojosi ypatinga teisine globa. Jie buvo atleidžiami nuo
karo tarnybos netgi tuo atveju, kai karo metu buvo paskelbtas visuotinis šaukimas. Buvo draudžiama
uždėti dvasininkams tokių pilietinių pareigų, kurios kanonų teisės požiūriu prieštaravo dvasininko
pašaukimui.
Buvo deklaruojamas bažnyčių, koplyčių ir kapinių neliečiamumas, išskyrus atvejus, kai kilo pavojus
visuomenės saugumui. Bažnyčiai buvo leista vykdyti savo funkcijas ir Lietuvos kariuomenėje, kurioje
arkivyskupo buvo skiriami karo kapelionai. Lietuvos teritorija sudarė atskirą bažnytinę provinciją, kurios
sienos turėjo sutapti su valstybės sienomis, ir negalėjo būti keičiamos iš anksto nesusitarus su Lietuvos
Vyriausybe. Bažnyčia turėjo teisę steigti ir naikinti vienuolynus ir kitas bažnytines įstaigas, su sąlyga, kad
visos šios įstaigos priklausytų Lietuvos bažnytinei provincijai.
Arkivyskupas ir vyskupai buvo skiriami Šventojo sosto, bet Popiežius turėjo iš anksto pateikti jų
kandidatūras Lietuvos Prezidentui ir gauti jo sutikimą. Prezidentas galėjo atmesti vyskupo kandidatūrą
politiniais sumetimais. Arkivyskupas ir vyskupai prieš pradėdami eiti savo pareigas Lietuvos Prezidento
akivaizdoje prisiekdavo ištikimybę Lietuvos Respublikai, įsipareigodavo laikytis Lietuvos Konstitucijos,
gerbti Lietuvos Vyriausybę, nedaryti ir savo dvasininkams neleisti daryti veiksmų, nukreiptų prieš
Lietuvos valstybę, taip pat sužinoję apie pavojų Lietuvos valstybei, daryti viską, kad šis pavojus būtų
pašalintas. Parapijų klebonai buvo skiriami vyskupo, tačiau prieš paskyrimą reikėjo pateikti jų
kandidatūras Lietuvos Vyriausybei ir gauti jos sutikimą.
Negalėjo būti klebonais užsieniečiai ir asmenys, kurių veikla buvo priešinga valstybės saugumui.
Jeigu parapija buvo valdoma patronato teisėmis (globos), kleboną paskirdavo patronas (globėjas –
valstybė arba fizinis asmuo). Vyskupas pateikdavo vyskupui 3 kandidatūras o šis pasirinkdavo vieną. Jei
patronas per 30 dienų to nepadarė, kleboną skyrė vyskupas, bet reikėjo iš anksto gauti Vyriausybės
sutikimą.
Dvasininkus už padarytus nusikaltimus turėjo teisti valstybiniai teismai pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamuosiuos įstatymus, ne pagal kanonų teisę. Apie kiekvieną tokią baudžiamąją bylą reikėjo
pranešti vyskupui ir jei šis panorės, išsiųsti jam kaltinamąjį aktą ir teismo nuosprendį. Teismo procesui
pasibaigus, vyskupas turėjo teisę susipažinti su visa bylos medžiaga. Dvasininkai atlikdavo jiems paskirtą
bausmę atskirai nuo kalinių pasauliečių, areštas buvo atliekamas vienuolynuose (areštas iki 6 mėnesių).
Dvasininkai buvo prilyginti valstybės tarnautojams, jie gaudavo atlyginimą iš valstybės biudžeto, taip
pat pensijas. Valstybė pripažino bažnyčios ir jos padalinių, kaip juridinių asmenų, nuosavybės teisę į visą
kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir atleido tam tikrą dalį jų nuo mokesčių valstybei. Pagal sutartį visose
viešose ir valstybinėse mokyklose religijos pradinis mokymas buvo privalomas. Dvasininkai turėjo
parengti programas ir vadovėlius, paskirti mokytojus ir atlikti tikybos mokslų priežiūrą laikantis kanonų
teisės. Bažnyčia galėjo steigti mokyklas ir kunigų seminarijas, kurių diplomai buvo prilyginami
valstybinių aukštųjų ir kitų viešųjų mokyklų diplomams. Pagal sutartį Lietuvoje galiojo tik bažnytinė
metrikacija, fakultatyvinė civilinė metrikacija sutartyje net nebuvo paminėta.
27. Teisinis režimas Vilniaus krašte 1920-1939
1920 10 9 generolo Želigovskio kariuomenė okupavo Vilnių. Jau sekančią dieną Želigovskis paskelbė
apie vadinamosios Vidurinės Lietuvos valstybės sudarymą. Generolas paskelbė, kad Vidurinėje Lietuvoje
aukščiausia valdžia priklauso jam, kaip aukščiausiam kariuomenės vadui. Vykdomąją valdžią Želigovskis
perdavė jo paties sudarytai Vyriausybei, kurios pavadinimas buvo Laikinoji valdymo komisija. Buvo
sudaryti Laikinosios valdymo komisijos departamentai: krašto gynimo, užsienio reikalų, švietimo,
teisingumo, darbo ir visuomenės globos, aprūpinimo, pramonės ir prekybos ir ūkio atstatymo, susiekimo
ir viešųjų darbų, žemės ūkio ir miškų, valstybės kontrolės. Šių departamentų direktoriai buvo Laikinosios
valdymo komisijos nariai.
Generolas Želigovskis leido dekretus, o Laikinoji valdymo komisija leido potvarkius. Šiuo aktus
pasirašinėjo Želigovskis ir atitinkamo departamento direktorius, atsakingas už akto vykdymą. Teismų
sistema buvo organizuota pagal 1864 m. Carinės Rusijos Teismų santvarkos įstatymą. Ji buvo tokia:
Taikos teismas, Apygardos teismas, Apeliacinis teismas ir Kasacinis teismas. Prie apygardos teismo buvo
tardytojai ir jų pavaduotojai, prie Apygardos apeliacinio ir kasacinio teismų buvo jų prokurorai ir jų
pavaduotojai. Teismai nagrinėjo bylas pagal Carinės Rusijos įstatymus, t.y. pagal 1903 m. Baudžiamąjį
statutą, pagal įstatymo sąvado 10 tomo pirmą dalį, 1864 m. Civilinio proceso statutą ir tų pačių metų
Baudžiamojo proceso statutą.
Buvo sudaryti karo lauko teismai, policija, žandarmerija (saugumo tarnyba), taip pat administracinės
įstaigos: darbo inspekcija, spaudos skyrius ir kitos institucijos. Vadinamosios Vidurinės Lietuvos
valstybės teritorija susidėjo iš apskričių, valsčių ir seniūnijų. Vietinio valdymo ir savivaldos sistema buvo
labai panaši į tą sistemą, kuri egzistavo Nepriklausomoje Lietuvoje.
Keletas Seniūnijų sudarė valsčių, o seniūnijos susidėjo iš keleto kaimų, atitinkamai keletas seniūnijų
sudarė apskritį. Seniūnijos organai buvo valstiečių susirinkimas ir jo renkamas seniūnas. Valsčiaus
institucijos buvo Valsčiaus Taryba, renkama gyventojų, valsčiaus Valdyba ir viršaitis. Valdybą ir viršaitį
išrinkdavo Valsčiaus Taryba. Apskrities institucijos buvo Apskrities Seimelis, Apskrities Valdyba ir
apskrities viršininkas. Apskrities Seimelis buvo renkamas valsčių Tarybų iš savo narių tarpo. Apskrities
valdyba buvo renkama Apskrities Seimelio, o viršininkas buvo skiriamas Vidaus reikalų departamento
direktoriaus ir veikė kaip Vyriausybės atstovas ir kaip Seimelio pirmininkas. Savivaldybių veikla buvo
kontroliuojama Apskričių viršininko ir Vidaus reikalų departamento.
Nuo 1921 01 21 Vilniaus krašte galiojo nepaprastoji padėtis, todėl buvo tam tikri piliečių teisių ir
laisvių suvaržymai. Nuo 1920 gruodžio mėnesio buvo vykdoma žemės reforma. Jos teisinis pagrindas
buvo generolo Želigovskio dekretas dėl žemės reformos. Į žemės reformos fondą buvo paimama
valstybinė ir bažnytinė žemė, buvusio Caro šeimos žemė, dvarai be šeimininkų, taip pat žemė, išperkama
iš stambių savininkų. Iš stambių savininkų buvo perkama neišnaudojama žemė, žemė, įsigyta
lengvatinėmis sąlygomis po 1963 m. sukilimo, taip pat žemė virš tam tikros nustatytos normos.
Pusę nusavintos žemės buvo numatoma perleisti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Valstiečiai
galėjo pirkti iki 15 dešimtinių žemės. Kariai ir karo invalidai žemei pirkti turėjo pirmenybės teisę. Žemės
reformos tikslai buvo ekonominiai ir politiniai. Buvo siekiama padėti atsigauti žemės ūkiui, labai
nukentėjusiam karo metu, taip pat sustiprinti valdžios socialinę bazę. Žemė buvo suteikiama visų pirma
tiems asmenims, kurie palaikė okupacinį režimą, tarnavo Želigovskio kariuomenėje, krašto
administracijoje arba buvo lenkų organizacijų aktyvistai.
Lenkija oficialiai pripažino vadinamąją Vidurinės Lietuvos valstybę kaip Nepriklausomą valstybę, bet
tai buvo fikcija, nes dar prieš Vilniaus krašto okupaciją,buvo numatyta inkorporuoti kraštą į Lenkijos
valstybės sudėtį, o Želigovskio administracija turėjo sudaryti tam palankias sąlygas. Pokalbiai apie
Vidurinės Lietuvos suverenitetą buvo gryna politinė propaganda. Lenkijos Vyriausybė nedrįso atvirai
prisijungti Vilniaus krašto, todėl nutarė sušaukti vadinamąjį Vilniaus Seimą ir pavesti jam išspręsti
Vilniaus krašto likimą.
1921 11 30 Laikinoji Valdymo komisija išleido dekretą dėl Vilniaus Seimo rinkimų. Jo ypatybė buvo
ta, kad rinkimų teisė buvo suteikiama ne tik krašto gyventojams, bet ir asmenims, gyvenusiems Vilniaus
krašte iki 1914 metų, ir asmenims, turintiems krašte nekilnojamąjį turtą. Tai leido Lenkijos piliečiams
atvykti ir dalyvauti rinkimuose Vilniaus krašte. Vilniaus Seimo narių kandidatūras iškeldavo tik lenkų
politinės partijos ir organizacijos, kurioms buvo suteiktos visos agitacijos ir informacijos priemonės.
Lietuvių leidžiami laikraščiai buvo uždaryti. Tokiomis sąlygomis lietuvių, baltarusių ir žydų nacionaliniai
komitetai pareiškė, kad Seimas šaukiamas ne demokratiniais pagrindais, kad visa valdžia yra lenkų
rankose, o kitų tautybių žmonių teisės suvaržomos, kad Seimas šaukiamas neteisėtos valdžios potvarkiu ir
kad toks Seimas gali tik įteisinti okupaciją. Todėl lietuvių, baltarusių ir žydų nacionaliniai komitetai
atsisakė dalyvauti rinkimuose. 1922 02 20 vadinamasis Vilniaus Seimas priėmė nutarimą prijungti
Vilniaus kraštą prie Lenkijos ir išrinko delegaciją iš 20 narių, kurie turėjo vykti į Varšuvą ir prašyti
Lenkijos Seimą ir Vyriausybę inkorporuoti Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį. 1922 03 24 Lenkijos Seimas
prijungė Vilniaus kraštą prie Lenkijos, o delegacijos narius įtraukė į Seimo sudėtį kaip Vilniaus atstovus.
Buvo sudaryta Vilniaus administracinė apygarda. Vilniuje buvo įsteigta Lenkijos Vyriausybės
delegatūra iš 9 valdybų, suskirstytų į skyrius. Aukščiausia valdžia priklausė Lenkijos Vyriausybės
delegatui, jis buvo skiriamas Lenkijos Prezidento ir buvo atsakingas Lenkijos Ministrų Tarybai. Valdybos
ir skyriai savarankiškumo neturėjo, jų aktai buvo leidžiami delegato vardu. Delegatas skyrė valdybų
viršininkus ir skyrių vedėjus. Vilniaus krašte įsigaliojo 1921 m. Lenkijos Konstitucija, visi Lenkijos
įstatymai ir poįstatyminiai aktai, o vadinamieji Vidurinės Lietuvos valstybės aktai turėjo galioti laikinai su
sąlyga, kad jie neprieštarautų Konstitucijai ir kitiems norminiams aktams.
Pagal 1925 12 22 įstatymą buvo panaikinta Vilniaus administracinė apygarda ir sudaryta Vilniaus
vaivadija. Vilniaus krašto teritorija buvo padalinta tarp 3 vaivadijų. 8 apskritys sudarė Vilniaus vaivadiją,
o kitos buvo prijungtos prie Balstogės ir Naugarduko vaivadijų. Aukščiausia valdžia priklausė vaivadai,
kuris buvo skiriamas Lenkijos Prezidento ir atsakingas Lenkijos Ministrų Tarybai. Tiesioginis jo
viršininkas buvo Vidaus reikalų ministras. Vaivada veikė Lenkijos Vyriausybės vardu, kaip jos atstovas. Ir
buvo visų centrinių vaivadijos įstaigų vadovas. Jo kompetencija buvo labai plati, jis rūpinosi krašto
apsauga, viešąja tvarka, pramone, prekyba, žemės ūkiu, transportu, socialiniu aprūpinimu ir panašiai. Visų
vaivadijos įstaigų vadovai turėjo derinti su vaivada savo leidžiamus aktus. Vaivada kontroliavo valdymo
ir savivaldos įstaigų veiklą, reikalavo ataskaitų, skyrė revizorius, reikalavo, kad pareigūnai nepažeistų
įstatymų ir tvirtino svarbiausių žemesniųjų įstaigų aktus. Vaivada galėjo leisti savo įsakymus ir
potvarkius, naikinti apskrities viršininko įsakymus ir potvarkius, sustabdyti kitų institucijų aktus, šaukti
visų įstaigų vadovų pasitarimus ir dalyvauti bet kokios įstaigos posėdžiuose.
Vaivados pavaduotojas buvo vicevaivada, skiriamas vidaus reikalų ministro, suderinus jo kandidatūrą
su Ministru pirmininku. Prie vaivados veikė vaivadijos Taryba, Valdyba ir Prezidiumas. Vaivada buvo
visų šių institucijų pirmininkas. Vaivadijos Taryba buvo vaivados patariamoji institucija. Jos narius rinko
apskričių Seimeliai ir miesto Tarybos. Kadangi vaivadijos Tarybos sesija buvo šaukiama tik vieną kartą
per metus, vaivada dažnai tardavosi su vaivadijos Prezidiumo nariais (3 narius rinko vaivadijos Taryba, 2
nariai buvo Vykdomosios valdžios atstovai ir vaivada buvo pirmininkas).
Prezidiumas tvirtino savivaldybės biudžetą, tvirtino ir naikino savivaldybės aktus ir dažnai veikė kaip
vaivados patariamoji institucija. Vaivada leido sustabdyti Tarybos ir Prezidiumo aktų galiojimą ir prašyti
Vidaus Reikalų ministro paleisti Tarybą ir Prezidiumą. Vaivadijos Valdyba buvo vykdomosios valdžios
institucija ir veikė kaip vaivadijos Vyriausybė. Susidėjo iš skyrių, tokių kaip pramonės ir prekybos,
sveikatos apsaugos ir kt. Apskrities administracijos vadovas buvo apskrities viršininkas, skiriamas Vidaus
reikalų ministro. Prie apskrities viršininko buvo patariamosios institucijos: apskrities Seimelis, renkamas
valsčių ir miestų savivaldybių, ir apskrities Valdyba, renkama apskrities Seimelio. Seimelio ir Valdybos
pirmininkas buvo apskritie viršininkas. Valsčiaus savivaldos institucija buvo Taryba, Valdyba ir Viršaitis.
Mažiausias teritorinis administracinis vienetas buvo seniūnija. Seniūnijose, kuriose gyveno daugiau
kaip 200 gyventojų, buvo renkama Taryba, o kur buvo mažiau nei 200 gyventojų, Tarybos funkcijas
vykdė gyventojų susirinkimas. Taryba ir gyventojų susirinkimas rinko seniūną. Vilniaus miesto savivaldos
institucijos buvo: Taryba, magistrantas ir Prezidentas. Miesto magistrantą ir Prezidentą rinko Taryba, o
pati Taryba buvo renkama pačių miestiečių tiesioginių rinkimų tvarka. Vilniaus vaivadijos valdymo ir
savivaldos institucijų sistema, jų sudarymo tvarka ir kompetencija pilnai atitiko Carinės Rusijos vietinių
organų sistemos sudarymo tvarką ir kompetenciją. Vietoj gubernatoriaus buvo vaivada, vietoj zemskinio
viršininko buvo apskrities viršininkas, nebuvo tik valsčiaus teismo.
Šios sistemos būdingas bruožas tai, kad valstybinės administracijos vadovai kartu buvo savivaldybių
vadovai. Kitas bruožas – griežta hierarchija, pavaldumas. Seniūnas be jokių išlygų pakluso viršaičiui,
viršaitis – apskrities viršininkui, apskrities viršininkas – vaivadai, o šis – vidaus reikalų ministrui.
Savivaldybių vaidmuo buvo labai nedidelis. Lenkijos Vyriausybė nepasitikėjo savivaldybėmis. Tikra
valdžia buvo vaivados ir apskrities viršininko rankose. Pagal 1921 m. ir 1935 m. Lenkijos Konstituciją,
savivaldą turėjo ne tik teritoriniai vienetai, bet ir atskiros ūkio šakos. Tai buvo vadinamoji funkcinė
savivalda. Laikantis šios Konstitucijos nuostatos, Vilniaus vaivadijoje nuo 1932 iki 1933 m. veikė Žemės
ūkio rūmai, Pramonės ir prekybos rūmai, Amatų rūmai, o apskrityse nuo 1936 m. veikė amatininkų
cechai. Jų sudėtis, kompetencija ir veikla buvo maždaug tokia pat kaip ir atitinkamų Lietuvos rūmų.
Vilniaus krašte buvo vykdoma žemės reforma, pradėta generolo Želigovskio, tačiau jos teisinis
pagrindas buvo jau ne generolo dekretas, o 1924 m. Lenkijos Seimo priimtas Žemės reformos įstatymas.
Jis buvo daug palankesnis stambiesiems žemės savininkams. 1921 m., 1935 m. Lenkijos Konstitucijose
deklaruotos piliečių teisės ir laisvės buvo varžomos Prezidento dekretų ir įvairių įstatymų. Tame tarpe ir
1937 m. Nepaprastosios padėties įstatymas. Šie dekretai ir įstatymai galiojo ir Vilniaus krašte. Kadangi
Lenkija ilgą laiką buvo valdoma įvairių Europos valstybių, jos teritorijoje galiojo vokiečių, austrų,
vengrų, rusų ir prancūzų išleisti įstatymai. Tarpukario Lenkijos Vyriausybė stengėsi unifikuoti ir
kodifikuoti viešąją ir privatinę teisę. Buvo priimti ir 1929-1933 m. įsigaliojo prekybos ir prievolės teisės
kodeksai, BK, BPK, CPK, Nusižengimų įstatymas ir kai kurie kiti svarbūs įstatymai. Šie kodeksai ir
įstatymai galiojo ir Vilniaus krašte, kuriame jie pakeitė atitinkamus Rusijos imperijos įstatymus. Tačiau
kai kurie Carinės Rusijos ir vadinamosios Vidurio Lietuvos Valstybės norminiai aktai nebuvo panaikinti ir
galiojo net 1939 m. Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą.
1939 09 01 Vokietija užpuolė Lenkiją, prasidėjo II Pasaulinis karas. Rugsėjo 17 d. karo veiksmus
prieš Lenkiją pradėjo Sovietų Sąjunga. Rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė Vilniaus kraštą, o nuo
spalio 10 d. buvo sudaryta Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis, pagal
kurią Sovietų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilniaus kraštą, už tai išsireikalaudama teisę Lietuvos teritorijoje
dislokuoti Raudonosios armijos padalinius. Sovietų Sąjungos vadovų sumetimais, Vilnius krašto
grąžinimas ir Raudonosios armijos dislokavimas turėjo sudaryti prielaidas okupuoti Lietuvą. Lietuvos
Vyriausybė nieko nežinojo apie šiuos grobikiškus planus. Susigrąžinus Vilniaus kraštą buvo priimtas
Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas, pagal jį nuo 1939 10 27 Vilniaus krašte
įsigaliojo Lietuvos teisė. Tačiau buvo padaryta viena išimtis, iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiems
santykiams turėjo būti taikomos privatinės teisės normos, pagal kuriuos šie santykiai susidarė. Taigi buvo
sankcionuotas Lenkijos privatinės teisės galiojimas Vilniaus krašte.
28. Nepaprastieji įstatymai Lietuvoje 1919-1940m.
Pirmas iš jų buvo priimtas Ministrų kabineto 1919 02 07 ir vadinosi “Ypatingi valstybės apsaugos
įstatai”. 1919 03 05 Valstybės Taryba priėmė naują šio įstatymo redakciją. Įstatymas reglamentavo karo
padėties režimą. Pagal šį įstatymą paskelbti ir panaikinti karo padėtį galėjo Valstybės Tarybos
Prezidiumas arba vyriausiasis karo vadas. Apskrityse, kuriose paskelbta karo padėtis, buvo steigiamos
karo komendantūros. Karo komendantus skyrė krašto apsaugos ministras. Karo komendantas turėjo teisę
sustabdyti civilinės valdžios išleistų teisės aktų vykdymą sustabdyti laikraščių ir kitų leidinių leidimą ir
platinimą. Uždrausti pramonės ir prekybos įmones, uždrausti tam tikrų prekių pirkimą, pardavimą ir
gabenimą, nusavinti privatiems asmenims priklausantį turtą, ištremti gyventojus, kurių buvimas tam
tikroje teritorijoje yra pavojingas kariuomenei ar visuomenei. Uždrausti gyventojams pasitraukti iš
gyvenamosios vietos, neleisti gyventojams rengti susirinkimų.
Policija, savivaldybės ir apskritai visos savivaldės įstaigos turėjo vykdyti karo komendanto ir
vyriausiojo kariuomenės vado įsakymus ir teikti jiems visokeriopą pagalbą. Už įsakymų nevykdymą buvo
taikomos administracinės sankcijos: piniginė bauda iki 10 tūkstančių markių ar kalėjimas iki 3 mėnesių.
Už šiame įstatyme išvardintus valstybinius ir kitus pavojingus nusikaltimus buvo galima skirti mirties
bausmę. Šias bylas turėjo nagrinėti karo teismai, o kol jų nebuvo bylas sprendė apygardų teismai. Dėl
karo komendanto ir kariuomenės vadų neteisėtų veiksmų buvo galima skųstis krašto apsaugos ministrui.
Karo komendantas privalėjo visus savo įsakymus pranešti krašto apsaugos ministrui. Krašto apsaugos
ministras ar vyriausiasis karo vadas turėjo teisę pakeisti ar panaikinti karo komendanto įsakymą. Buvo
keletas “Ypatingų valstybės apsaugos įstatų” pakeitimų ir papildymų. Svarbiausias iš kurių padarytas
1934 m. Karo komendantai gavo teisę sustabdyti arba uždrausti draugijas arba bendroves arba sąjungas,
kurių veikla buvo pavojinga valstybės saugumui. Asmenys, kurie neišstos iš tokios organizacijos puse
metų iki jos uždarymo, netekdavo rinkimų teisių ir privalėjo pasitraukti iš Seimo, savivaldybių tarybų ir
visų kitų renkamų institucijų.
1925 05 19 Seimas priėmė Sustiprintos apsaugos įstatymą. Karo padėtis ir sustiprinta apsauga skiriasi
daugiausiai tuo, kad krašto apsaugos rėžimą vykdė daugiausiai karo komendantai ir karo vadai, krašto
apsaugos ministras, o sustiprintos apsaugos režimą – vidaus reikalų ministras ir apskričių viršininkai. Šie
turėjo beveik tokias pačias teises kaip ir kiti minėti pareigūnai.
1934 02 8 Prezidentas išleido “Tautai ir valstybei saugoti” įstatymą, kuris nustatė baudžiamąją
atsakomybę už valstybės išdavimą, masinių neramumų organizavimą, valstybinės vėliavos sunaikinimą ir
už kitus nusikaltimus nukreiptus prieš Lietuvos tautą ir valstybę. Nusikaltėliai buvo baudžiami pinigine
bauda, paprastu arba sunkiųjų darbų kalėjimu. Pagal šį įstatymą galėjo būti uždarytos organizacijos,
konfiskuotas jų turtas, uždaromi periodiniai leidiniai bei konfiskuojami jų tiražai. Pagal šį įstatymą visos
bylos turėjo būti nagrinėjamos Apeliacijos rūmuose, kurie šiuo atveju veikė kaip pirmosios instancijos
teismas. Kita šio įstatymo ypatybė buvo ta, kad teismo, prokuroro, kaltinamojo, advokato ir civilinio
ieškovo veiksmams nustatyti terminai buvo perpus trumpesni nei nustatė Baudžiamojo proceso statutas.
Dar viena šio įstatymo ypatybė ta, kad daugelio nusikaltimų sudėtys buvo neapibrėžtos. Pavyzdžiui
lietuvių tautos įžeidimas arba Lietuvos piliečių valstybės ištikimybės slopinimas.
1939 05 10 buvo paskelbtas Nepaprastojo meto įstatymas. Pagal jį nepaprastasis metas buvo dviejų
rūšių: sustiprintos apsaugos metas ir valstybės gynimo metas (karo padėtis). Paskelbti ir panaikinti
nepaprastąjį metą galėjo tik Prezidentas Vyriausybės pasiūlymu. Valstybės gynimo meto režimą turėjo
vykdyti krašto apsaugos ministras ir karo komendantas, laikantis ypatingų valstybės apsaugos įstatų.
Sustiprintos apsaugos meto režimą turėjo vykdyti vidaus reikalų ministras ir apskričių viršininkai
laikantis šio įstatymo, nes 1925 m. Sustiprintos apsaugos įstatymas buvo panaikintas. Vidaus reikalų
ministras turėjo tokias pat teises kaip ir krašto apsaugos ministras ir karo komendantai. 1939 09 7
paskelbtas Nepaprastojo meto įstatymo papildymas gerokai išplėtė vidaus reikalų ministro ir apskričių
viršininkų teises. Pavyzdžiui, ministras gavo teisę skirti prievolę asmenims nuo 16 metų, įsakyti
privačioms gydymo įstaigoms priimti ir gydyti civilius gyventojus ir karius ir t.t.
29. Antroji sovietinė okupacija
1944 metų vasarą ir rudenį Raudonoji armija okupavo didžiąją dalį Lietuvos teritorijos, o 1945 sausio
mėnesį užėmė Klaipėdą, Nidą ir kitas Lietuvos gyvenvietes. Prasidėjo II-oji sovietinė okupacija.
Okupantai atkūrė 1940 m. Konstitucijos galiojimą ir 1940-1941m. veikusiais sovietines valstybines
institucijas. II-oji sovietinė okupacija ir Lietuvos sovietizacija sukėlė lietuvių tautos rezistenciją.
1944-1953 m. Lietuvoje vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai.
Lietuvos gyventojų pasipriešinimas okupantams buvo daug aktyvesnis nei Latvijoje ir Estijoje. Jame
dalyvavo virš 50 tūkstančių žmonių. Kovotojų grupes jungė 1949 m. susikūręs Lietuvos laisvės kovos
sąjūdis. Pastarojo taryba buvo aukščiausias politinis ir karinis organas, taip pat vienintelė teisėta valdžia
Lietuvoje. 1949 02 16 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba priėmė deklaraciją, kuri garantavo visų
Lietuvos piliečių lygiateisiškumą. Deklaracijoje buvo numatyta, atkūrus nepriklausomybę, kol bus
išrinktas naujas Seimas ir priimta nauja Konstitucija, laikytis 1922 m. Konstitucijos nuostatų. Komunistų
partija buvo paskelbta už įstatymo ribų, nes jos tikslai nesuderinami su lietuvių tautos siekiu – gyventi
nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos valstybėje. 1949 01 12 Seimo priimtas įstatymas “Dėl Lietuvos
laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos” paskelbė šia deklaraciją Lietuvos valstybės teisės aktu.
Ginkluota rezistencija buvo nuslopinta, tačiau Lietuvos gyventojų pasipriešinimas okupacijai
nenutrūko. Jis vyko kitomis formomis. Kūrėsi politinės ir kultūrinės organizacijos, buvo platinama
uždrausta literatūra, vyko judėjimas už žmogaus ir piliečių teises. Sovietinė valdžia Lietuvoje
rėmėsi represine institucijų sistema, okupacine kariuomene ir Komunistų partija. Aukščiausioji
politinė valdžia priklausė Lietuvos komunistų partijos centriniam komitetui ir jo biurui. Savo
politiką partija įgyvendindavo per valstybines institucijas. Partijos vadovybė sprendė visus
svarbiausius visuomeninius ir politinius gyvenimo klausimus, o valstybės institucijos tik
apiformindavo partijos sprendimus. Komunistų partijos viešpatavimas valstybėje ir visuomenėje
buvo vienas svarbiausių totalitarinio valstybinio režimo bruožų.
1978 metais sovietinė Lietuvos Konstitucija pabrėžė, kad “Komunistų partija yra politinės sistemos,
valstybinių ir politinių organizacijų branduolys”. Komunistų partija buvo ne tik svarbiausia, bet ir
vienintelė oficiali politinė jėga. 1940 ir 1978 metais Konstitucijos deklaruota draugijų ir sąjungų laisvė
buvo grynai propagandinio pobūdžio nuostatos. Iš tikrųjų piliečiai galėjo jungtis į Komunistų partiją ir
kitas jos sankcionuotas organizacijas. Lietuvos Komunistų partija niekada neturėjo savarankiškos veiklos
programos. Jos programiniai dokumentai tik atkartojo atitinkamus Sovietų Sąjungos Komunistų partijos
dokumentus.
Lietuvos Komunistų partijos veikla buvo griežtai kontroliuojama iš Maskvos. Savarankiškumo
neturėjo ir Sovietinės Lietuvos institucijos. Pagal 1940 ir 1978 metų Konstitucijas, įstatymų
leidžiamoji valdžia turėjo priklausyti LTSR Aukščiausiajai tarybai (AT), kuri rinkosi į sesijas 2
kartus per metus ir posėdžiavo vos 2-3 dienas, todėl tik formaliai tvirtino biudžetą ir įstatymus,
kuriuos jai pateikdavo AT Prezidiumas. AT Prezidiumas buvo nuolatinė institucija ir turėjo plačią
kompetenciją. Praktiškai AT Prezidiumas leido įstatymus. Dažnai jis tik atkartojo atitinkamus
SSRS AT Prezidiumo aktus.
Šiek tiek savarankiškesnė buvo LTSR Ministrų Taryba, kuri iki 1946 m. vadinosi Liaudies
komisarų taryba (nes ministerijos iki tol buvo vadinamos Liaudies komisariatais). Svarbių politinių
klausimų LTSR Ministrų Taryba nespręsdavo, tai buvo Komunistų partijos prerogatyva. Tikra
SSRS Vyriausybė buvo Komunistų partijos politinis biuras, o faktinis valstybės vadovas buvo
Komunistų partijos generalinis sekretorius, nors pagal Sovietų sąjungos Konstituciją, valstybės
vadovu buvo laikomas AT Prezidiumo pirmininkas.
Stiprinant biurokratinį aparatą Lietuvoje dažnai buvo keičiamos ministerijos ir valdymo įstaigos.
Vienos iš jų buvo likviduojamos ir sudaromos kitos. Kai kurios Lietuvos ministerijos buvo atsakingos tik
LTSR Ministrų Tarybai ir vadinamos respublikinėmis ministerijomis (politiniu požiūriu jos buvo
antrarūšės: švietimo, socialinio aprūpinimo, darbo, vietinės pramonės ir komunalinių ūkių). Dauguma
LTSR ministerijų buvo vadinamos Respublikinėmis-sąjunginėmis. Tokios ministerijos turėjo klausyti ir
LTSR Ministrų Tarybos, ir atitinkamos Sovietų Sąjungos ministerijos (pvz. VRM).
II-osios sovietinės okupacijos laikotarpiu daug kartų buvo keičiamas administracinis Lietuvos
suskirstymas. 1950 m.buvo panaikintos apskritys ir valsčiai, o vietoj jų sudarytos sritys, rajonai ir
apylinkės. 1953 m. sritys buvo panaikintos. Rajonai ir apylinkės turėjo įstatymų deklaruojamą savivaldą,
kurios faktiškai nebuvo, nes tikrą valdžią turėjo teritoriniai Komunistų partijos komitetai ir jų sekretoriai.
Rajonuose ir apylinkėse veikė tarybos ir jų renkamieji vykdomieji komitetai. Tarybos iš pradžių buvo
vadinamos “darbo žmonių deputatų tarybomis”, vėliau – “liaudies deputatų tarybomis”. Pagal
įstatymą jos buvo renkamos gyventojų, tačiau kandidatus parinkdavo Komunistų partijos
komitetai, o jų buvo tiek, kiek vietų taryboje. Dėl to gyventojai neturėjo jokio pasirinkimo ir
privalėjo balsuoti už šiuos kandidatus. Lygiai taip pat vyko AT ir miestų tarybų rinkimai. Pirmieji
daugiapartiniai ir demokratiniai rinkimai vyko 1990 m., kai buvo išrinkta nauja AT. Stambūs
miestai buvo teisiškai prilyginti rajonams, o kiti – apylinkėms.
Bendrosios kompetencijos teismų sistema susidėjo iš Liaudies teismų ir Aukščiausiojo teismo.
Liaudies teismai veikė rajonuose ir jiems prilyginamuose miestuose. O aukščiausiasis buvo vienas visai
Lietuvai. Liaudies teismus iš pradžių rinko rajonų ir miestų tarybos, o vėliau – rajonų ir miestų
gyventojai. Aukščiausiasis teismas buvo renkamas LTSR AT. Liaudies teismai veikė tik kaip I-osios
instancijos teismai, o Aukščiausiasis teismas nagrinėjo kaip I-oji instancija svarbiausias bylas ir kaip
kasacinė instancija Liaudies teismo išnagrinėtas bylas.
Apeliacinės instancijos Sovietinėje teismų sistemoje nebuvo. Lietuvoje taip pat galiojo Sovietų
sąjungos Aukščiausiojo teismo ir Karo tribunolo valdžia. J.Stalino valdymo metais, Lietuvoje veikė
specialūs transporto teismai ir Sovietų sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariatų kariuomenės
tribunolai, kurie nagrinėjo politines bylas. Viena iš svarbiausių masinių represijų vykdymų institucijų
buvo Ypatingasis pasitarimas, veikęs prie Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaro, o nuo
1946 m. – prie Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministro. Šis pasitarimas priimdavo
nuosprendžius pagal vietinių saugumo institucijų pateiktą medžiagą, dažnai net neišklausęs
kaltinamojo. Negautiniais duomenimis, nuo 1944 iki 1955 metų Ypatingojo pasitarimo
nuosprendžiais buvo nuteista apie 16 tūkstančių Lietuvos gyventojų, jis taip pat sankcionavo 18
tūkstančių šeimų ištrėmimą.
II-osios sovietinės okupacijos laikotarpiu prokuratūros uždaviniai buvo vykdyti teisingumo priežiūra,
kelti ir tardyti baudžiamąsias bylas, kaltinti asmenis valstybės vardu, ginti piliečių teises ir valstybės
interesus. Būtent šiuos uždavinius deklaravo Konstitucija ir įstatymai. Iš tikrųjų prokuratūra gynė ne
piliečių o Komunistų Partijos ir valstybės interesus. Prokuratūros institucijos veikė miestuose ir
rajonuose. Taip pat buvo ir respublikinė LTSR prokuratūra. Prokurorus skiria LTSR prokuroras, o šis
buvo paskiriamas Sovietų Sąjungos generalinio prokuroro.
II-ą kartą okupavus Lietuvą buvo atkurtas 1940 m. Konstitucijos ir Rusijos federacijos kodekso
galiojimas. Šie kodeksai buvo keičiami ir papildomi Lietuvos AT Prezidiumo. Lietuvoje įsigaliojo
sovietinės teisės sistema ir doktrina. Teisė buvo suprantama tik kaip valstybės sankcionuotos ir nustatytos
elgesio taisyklės. Jokios kitos teisės doktrinos nepripažino. Pagrindiniu teisės šaltiniu buvo laikomas
naujas teisės aktas. Teismai turėjo tik taikyti teisę.
Sovietinei teisės doktrinai būdingas nekritiškumas ir vienpusiškas požiūris į teisės sistemą. Sovietinė
teisė siekė politinių tikslų. Ji neužtikrino visuomeninių santykių stabilumo. Komunistų Partija,
pasisavinusi įstatymų leidybą, stengėsi per sovietinę teisę sukurti naują komunistinę visuomenę, primesti
žmonėms bolševizmo teoretikų primestas elgesio taisykles. Pagrindinis sovietinės teisės uždavinys buvo
keisti žmonių sąmonę, kad ji įsisąmonintų komunistinę ideologiją ir griežtai laikytųsi juos nuostatų.
Sovietinė teisė dėl ideologinių priežasčių nepripažino teisės skirstymo į viešąją ir privatinę, taip pat
valdžių padalijimo principo. Iš teisininkų buvo reikalaujama ne vertinti, o aiškinti ir taikyti įstatymus. Kas
yra teisė ir kokia ji turi būti – ne teisininkų reikalas, tai turėjo išspręsti partijos vadovai. Jurisprudencija
buvo vienas iš labiausiai politizuotų mokslų. Pagal sovietinės teisės doktriną, pagrindinis teisės šaltinis
buvo valstybės teisė.
Terminas “konstitucinė teisė” nebuvo vartojamas dėl ideologinių priežasčių. Valstybės teisė
nustatė sovietinės valstybės struktūrą, institucijų kompetenciją ir jų sudarymo tvarką, įtvirtino
Komunistų Partijos viešpatavimą. Reglamentavo politinės ir ekonominės sistemos, užsienio
politikos, valstybės gynimą, piliečių teises ir pareigas. Pagal sovietinės teisės doktriną, valstybė
turėjo atlikti specialiąją misiją, sudaryti sąlygas susikurti komunistinei visuomenei ir išplėsti
komunistinės visuomenės santvarką visam pasauliui. Todėl sovietinė valstybė negalėjo sau leisti
skirti vieną valdžios šaką nuo kitos. Visos šakos turėjo veikti kartu ir vykdyti Komunistų Partijos
politiką. Valdžių padalijimas buvo paskelbtas buržuazinės teisės principu ir buvo smarkiai
peikiamas. Svarbiausias teisė šaltinis buvo Sovietų Sąjungos ir sąjunginių respublikų konstitucijos
(1936, 1977 m. Sovietų Sąjungos ir 1940 ,1978 m. LTSR Konstitucijos). Kitų teisės šakų
svarbiausias šaltinis buvo kodeksai (LTSR nuo 1961 iki 1970m.).

Machovenko Konspektas

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Machovenko Konspektas

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

// http://www.konspektai.cjb.

1. Lietuvos valstybės susidarymas

You might also like