Iš pradžių reikė prisiminti Jogailos kelią į valdžią.

Kai 1377 m. mirė LDK didysis kunigaikštis Algirdas, jis sostą paliko sūnui Jogailai. Reikia turėti
omenyje, kad tuo laikotarpiu aktyviai vykdavo kovos su ordinų, jis kėlė didelę grėsmę LDK. Su šia
vienuolių valstybę nuolatinė kova tęsėsi apie šimtą metų. Lietuvos valdovai matydami, kad Ordino
grėsmę sunku panaikinti nuolatinę ir bekompromisinę kovą, arba nors sumažinti, ėmė galvoti apie
naujus bendravimo su Ordinu būdus, kurie reiškė politinio susitarimo paiešką.
Jogailos ir ordinų sutartis
1379 kartu su dėde, Trakų ir Žemaitijos kunigaikščiu Kęstučiu Trakuose Jogaila sudarė taikos
sutartį su Vokiečių ordinu. Ši sutartis 10 metų turėjo apsaugoti Kęstučio baltarusiškas(gudiškas)
valdas nuo ordino puolimo.
Kita sutartis su ordinų buvo pasirašyta 1380 m. žiemą. Jogaila sudarė laikiną sutartį su Livonijos
ordinu dėl LDK šiaurinių žemių apsaugos nuo puolimų.
1380 05 31 su vokiečiais Jogaila pasirašė slaptą Dovydiškių sutartį, pažadėjęs neteikti ordino
užpultam Kęstučiui pagalbos. Taip akivaizdžiai buvo sudarytas sąmokslas su Ordinu prieš Kęstutį.
Dubysos sutartis- Jogailos ir jo brolio Skirgailos su Kryžiuočių ordinu sudarytos 3 sutartys Dubysos
žiočių saloje 1382 m. spalio 31 d. Jogaila įsipareigojo per 4 metus pasikrikštyti pats ir pakrikštyti
visą LDK būti Ordino karo sąjungininku, Ordinui atidavė Žemaitiją iki Dubysos upės. Tačiau šie
susitarimai nebuvo ratifikuoti, nes nepatvirtinta valdovo antspaudu. Tai padaryti ketinta per kitas
derybas Dubysos saloje. Šias derybas 1383 m. Jogaila sužlugdė, todėl Ordinas atnaujino karinius
veiksmus.
Jogailos santykiai su Kęstučiu
Jų konfliktas prasidėjo , kada Kęstutis sužinojo apie prieš jį nukreiptą Dovydiškių sutartį. 1381 m.
Kęstutis užėmė Vilnių ir kartu didžiojo kunigaikščio sostą. Jogaila gavo valdyti Vitebską ir Krėvą.
Dalis visuomenės palaikė Jogaila, nes jis ieškojo politinio Kryžiuočių ordino problemos sprendimo.
1382 m. vasarą sukilę Vilniaus miestiečiai įsileido į Vilnių Jogailos kariuomenę. Po šio įvykio
Jogaila atgavo savo sostą, o po kiek laiko užėmė ir Kęstučio rezidenciją- Trakus. Kęstutis
matydamas, kad Jogaila rėme ordinas sutiko derėtis. Pasinaudoję klastą Jogaila suėmė Kęstutį ir jo
sūnų Vytautą ir įkalino Krėvos pilyje. Po to Kęstutis buvo rastas negyvas pilyje. 1382m. Vytautas
pabėgo iš pilies ir pasidavė ordino globai. Kalbant apie Vytautą reikia pažymėti, kad jis ordino
prieglobsčiu naudojosi trumpai. Iš pradžių jis išplėtojo gana aktyvią diplomatinę bei karinę veiklą
prieš Jogailą. Vytautas parodydamas ordinui savo ištikimybę 1384m. užraše jiems Žemaitiją iki
Nevėžio upės, tačiau Jogaila slaptai nuo ordino palaikė ryšius su savo pusbroliu Jogaila. Galu gale
tais pačias metais Vytautas sugriovė tris svarbias Ordino pilis Lietuvos pasienyje prie Nemuno pats
grįžo į Lietuvą ir pasidavė Jogailai, kuris po derybų gražino jam visas jo tėvo Kęstučio valdas,
išskyrus Trakus. Dabar pažvelgsim į Jogailos ir Kęstučio konfliktų tarpusavyje priežastis. Pirma,
Jogaila norėjo būti vieninteliu valdovu Lietuvoje, todėl Kęstučio bei Vytauto nušalinimas nuo vald-
žios buvo jo pagrindinis tikslas. Antra, Kęstutis sieke žūtbūtinai kovoti su Ordinu. Neieškodamas
jokių kompromisų. Jogaila suprato, kad kovos beprasmiškos ir ėmė sekti taikos su Ordinu. Svarbu
pažymėti, kad Vytautas po to pritarė vykdomai Jogailos politikai. Taigi, Lietuvos politikai suprato,
kad tik karinėmis priemonėmis nieko neįveiks, todėl ėmę galvoti apie derybas, krikštą ir
diplomatiją.
Problemos susijusios su krikštu
Krikštas buvo pats efektyviausias būdas sumažinti Ordino grėsmę. Tai buvo viena iš pagrindinių
priežasčių, dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių-
Lenkijos, Maskvos arba Ordino. Iš pradžių buvo akivaizdu, kad Lietuva krikštą priims būtent iš
ordino ,nes mano jau paminėtų Dubysos sutartimi , Jogaila įsipareigojo pasikrikštyti pats ir visą
kraštą. Noriu paminėti, kad Vytautas 1383m. pasikrikštijo Vygandu, o jau kitais metais 1384m.
Jogaila su Vytautu atnaujino karą su Ordinu ir atsisakė priimti iš jo krikštą, nes bijojo pakliūti tokio
galingo bei pavojingo priešo įtakai. Buvo manoma, kad Jogaila veikiamas savo motinos stačiatikės
Julijonos svarstė galimybę priimti iš Maskvos krikščionybę. Buvo net galvota apie Jogailos ir
Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukros Sofijos vedybas, tačiau tokio plano atsisakę, nes
bijojo, kad paklius į didele Maskvos įtaką ir tai galėjo nepadėti sustabdyti Ordino agresijos, nes
stačiatikiai kaip ir pagonys, Vakaruose buvo laikomi kitatikiais. Taigi, iš visų trijų pretendentų
Jogaila pasirinko Lenkiją. Kodėl? Visų pirma: ši valstybė buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos
valstybingumui. Antra, Lenkija galėjo būti naudinga sąjungininkė prieš Maskvą siekiant prisijungti
rusiškas žemes. Trečia, ji galėjo labai padėti kovojant Lietuvai su ordinu. Dabar jau po truputi
artėjant link Krėvos sutarties pasirašymo. Reikia pabrėžti, kad Lietuvai buvo palanku priimti
krikštą būtent iš Lenkijos, nes ji siūle geras krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos
karaliaus sostą, nes 1382m. mirė Vengrijos ir Lenkijos karalius Liūdikas I ir tuo pasibaigė Lenkijos
ir Vengrijos unija. Lenkijos sostą paveldė mažamete jaunesnioji Liudviko I duktė Jadvyga. Lenkijos
ponai siejo dideles viltis būtent su Jogaila, nes norėjo, kad jis vestu Jadvygą ir taptų Lenkijos
karaliumi. Lenkijos ponai sieke, kad Jogaila priklausytų nuo Lenkijos politikų, o didžiulės LDK
žemės taps atviros Lenkams. Taip pat Lietuva buvo įsivaizduojama, kaip svarbi sąjungininkė
kovoje su Ordinu. 1384m. prasidėjo derybos dels Lietuvos krikšto, suartėjimu su Lenkija ir Jogailos
ir Jadvygos vedybų.
Krėvos sutartis ir Krikštas
Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas, pasirašytas 1385m. rugpjūčio 14 dieną.
Pagal ji Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Tai kokie gi buvo Jogailos įsipareigojimai Lenkijai?
Pirma: Jogaila įsipareigojo vesti Jadvygą. Antra: katalikiškai krikštytis ir pasikrikštyti visus savo
valdinius. Trečia: Jogaila turėjo palesti lenkus belaisvius ir grąžinti Lenkijai priklausančias žemės.
Ketvirta: Jogaila įsipareigojo atlyginti Austrijos princui Vilhelmui Habsburgui, kuriam Jadvyga
buvo pažadėta į žmonas. Jam už nutrauktas vestuvės buvo išmokėta 200 tūkst. Penkta: Jogaila
turėjo prijungti LDK prie Lenkijos Karūnos. 1386 m. pradžioje, Jogaila drauge su Vytautu nuvyko į
Krokuvą. Vavelio katedroje abudu priėmė katalikų krikštą: Jogaila gavo Vladislovo vardą, o
Vytautas Aleksandro. 1386-1387 m. žiemą Jogaila atvyko į Vilnių vykdyti Krėvos sutarties punktų.
Sostinėje buvo pradėta oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmos parapijos, statomos katalikų bažnyčios.
Grįžtant prie krikšto 1387 m. Jogaila pasikrikštijo visą kraštą, ko nebuvo padaręs Mindaugas. Tiesa,
dar gerą ketvirtį amžiaus nekrikštyti liko žemaičiai, nes tuo metu Žemaitija priklausė ordinui. Su
krikščionybe į Lietuvą pagaliau ėmė deramai skverbtis Europos kultūra, antikinio rašto ir romėnų
teisės. Dabar apie Vilniaus vyskupiją ji buvo įsteigta irgi 1387 m.
Krikščionybės įvedimo reikšme: Pirma: Per mokyklas ir raštą plito Vakarų Europos kultūra
(antikos, viduramžių palikimas). Antra: Europos šalys pripažino Lietuvą. Trečia: ordinas prarado
pretekstą puldinėti Lietuvą.
Jogailos paskelbtos privilegijos:
1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos
bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Toliau atskirai pakalbėsim apie visas tris privilegijas.
Pagal privilegiją, suteikta Vilniaus vyskupystės vyskupui, Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus
vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto, valsčių ir dvarų.
Tokiu būdu bažnytinės valdos pranoko bet kurio žemvaldžio valdas. Bažnyčia buvo apsaugota nuo
pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus. Antra privilegija Bajorams
katalikams. Buvo įteisintas bajorų luomas, bajorams nuosavybe pripažintas jų turtas, jų pareiga
buvo karinė tarnyba. Bajorai tapo privilegijuotu luomu. Jų tėvoninės valdos atleistos nuo visų darbo
prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių remontą bei statybą. Tačiau, privilegija
nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Ir paskutinė privilegija Vilniaus
miestui ir miestiečiams. Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo primoju miestu, kurio
miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Taigi, visos šitos privilegijos pradėjo Lietuvos
visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių
luomų formavimąsi, kūrė naujus LDK visuomenės teisinius pagrindus.
Paskutinė poteme
Krėvos unijos padariniai arba reikšmė
Pirma: Buvo sudaryta personalinė unija su Lenkija
Antra: Suvienytos jėgos kovojant su kryžiuočiais
Trečia: LDK liko atskira nuo Lenkijos
Ketvirta: LDK plito Europos kultūra

Žemelapis:

Lietuva XIII– XV amžiuose. Valstybės augimas: 1) Mindaugo laikų valstybė; 2) Gedimino laikų valstybė; 3) Algirdo laikų
valstybė; 4) Vytauto ir Kazimiero laikų valstybė; 5) ginčijamos žemės; 6) kunigaikštystės linkusios prie Lietuvos; 7)
Kryžiuočių ordino žemės, prijungtos prie Lenkijos po 1466 metų; 8) Livonijos vyskupų žemės; 9) Rygos miesto valda
(pagal A. Šapoką, 1936).