XVII a. vid.

ATR karai su Rusija ir Švedija

Karas su Rusija (1654–1667). ATR valdant Jonui Kazimierui Vazai (1648–1668), vėl atsinaujino
karai su Rusija ir Švedija. Karo su Rusija pretekstu tapo Ukrainos kazokų sukilimas. Kazokai,
vadovaujami Bogdano Chmelnickio, siekė atsiskirti nuo Lenkijos. Pagalbos jie kreipėsi į Rusijos
carą ir pasirašė Perejaslavo sutartį, pagal kurią Ukraina pasidavė Rusijos globai. Caras,
prisidengdamas Ukrainos gynėjo vaidmeniu, užpuolė ATR (1654), pagrindines savo kariuomenės
pajėgas nukreipdamas į LDK. Tuometinis LDK didysis etmonas Jonušas Radvila nesugebėjo
apsiginti ir pirmą kartą istorijoje LDK sostinė Vilnius buvo okupuotas caro kariuomenės. Miestas
buvo išplėštas, jį nusiaubė didžiulis gaisras. LDK kariuomenė jį atsiėmė tik po šešerių metų.
Andrusovo paliaubos su Rusija buvo pasirašytos 1667 metais. Lietuva prarado Smolenską ir
Starodubo pavietą, o Lenkija – Severų Naugardo ir Černigovo žemes. Rusijai atiteko kairiakrantė
Ukraina su Kijevu. 1686 m. Andrusovo paliaubos buvo patvirtintos Amžinosios taikos sutartimi,
pagal kurią nustatyta LDK siena su Rusija išliko nepakitusi iki 1772 m. (I ATR padalijimo).

Karas su Švedija (1655–1660). Prasidėjus karui tarp ATR ir Rusijos, Švedija, nuogąstaudama, kad
Rusija gali laimėti ir įsigalėti Baltijos jūros regione, taip pat stojo į karą su ATR. 1655 m. švedai
puolė Livoniją, LDK, Prūsiją ir Lenkiją. Šis penkerius metus trukęs laikotarpis vadinamas „tvanu“.
Švedai 1655 m. vasarą užėmė Lenkiją, Jonas Kazimieras Vaza pabėgo iš šalies (vėliau atsisakė ir
ATR sosto). Švedai puolė LDK ir užėmė Biržus. LDK bajorija, siekdama išsaugoti valstybingumą ir
ieškodama sąjungininkų kovai su Rusija, 1655 m. Kėdainiuose su Švedija pasirašė uniją. 1660 m.
LDK kariuomenei pavyko išstumti švedus iš šalies. Unija buvo nutraukta ir sudaryta Olyvos taikos
sutartis. Švedams palikta Livonijos teritorija su Rygos uostu, o Jonas Kazimieras Vaza atsisakė
pretenzijų į Švedijos sostą.

Kėdainių unija (1655). Unijos su švedais iniciatorius buvo didysis etmonas Jonušas Radvila. Jis
kartu su savo pusbroliu Boguslavu Radvila ir Vilniaus vyskupu Jurgiu Tiškevičiumi kreipėsi į švedų
kariuomenės vadą – generolą Magnusą Gabrielį de la Garde, siūlydami sąjungą prieš rusus ir
prašydami paramos. 1655 m. buvo pasirašyta Kėdainių unija. Tuo aktu buvo nutraukiama unija su
Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu skelbiamas
Švedijos karalius Karolis X Gustavas. Švedai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas
žemes. Vis dėlto Kėdainių sutartis nebuvo įgyvendinta, nes švedai ir toliau Lietuvoje elgėsi kaip
okupantai, sutartimi buvo nepatenkinti lenkų ir lietuvių bajorai.

XVII a. vid. karų pasekmės. Valstybė patyrė didžiulių demografinių ir materialinių nuostolių.
LDK dėl karų ir juos lydėjusių bado bei maro neteko daugiau nei 40 proc. gyventojų. Kadangi karo
veiksmai vyko visoje valstybės teritorijoje, sužlugdytas krašto ūkis. Išplėšta valstybės sostinė
Vilnius. Po Olyvos taikos ir Andrusovo paliaubų prarasta dalis rytinių žemių.
 Karas su Rusija
Data 1654–1667
Priežastys Karo su Rusija pretekstu tapo
Ukrainos kazokų sukilimas.
Kazokai, vadovaujami Bogdano
Chmelnickio, siekė atsiskirti nuo
Lenkijos.
Pasekmės LDK sostinė Vilnius buvo
okupuotas caro kariuomenės.
Miestas buvo išplėštas, jį nusiaubė
didžiulis gaisras. Lietuva prarado
Smolenską ir Starodubo pavietą, o
Lenkija – Severų Naugardo ir
Černigovo žemes. Rusijai atiteko
kairiakrantė Ukraina su Kijevu.
Karas su Švedija
1655–1660
Prasidėjus karui tarp ATR ir Rusijos,
Švedija, nuogąstaudama, kad Rusija
gali laimėti ir įsigalėti Baltijos jūros
regione, taip pat stojo į karą su ATR.
Unija buvo nutraukta ir sudaryta
Olyvos taikos sutartis. Švedams
palikta Livonijos teritorija su
Rygos uostu, o Jonas Kazimieras
Vaza atsisakė pretenzijų į Švedijos
sostą.
Kėdainių unija
1655
Unijos su švedais iniciatorius
buvo didysis etmonas
Jonušas Radvila. Jis kartu su
savo pusbroliu ir Vilniaus
vyskupu kreipėsi į švedų
kariuomenės vadą,
siūlydami sąjungą prieš
rusus ir prašydami paramos.
Kėdainių sutartis nebuvo
įgyvendinta, nes švedai ir
toliau Lietuvoje elgėsi
kaip okupantai, sutartimi
buvo nepatenkinti lenkų ir
lietuvių bajorai.