|


  
 m

 
XIIIa. Lietuvių žemes supo pavojingi priešai:
Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinai. Kaiminystėje
buvo Lenkijos Karalystė ir Rusios Kunigaikštystės.
Ginti ir valdyti kraštą reikėjo vieningos valdžios.
Suvienyti besivaidijančius kunigaikščius galėjo tik
stipri ir ryžtinga asmenybė. Toks pasirodė esąs
vyresnysis kunigaikštis Mindaugas, kuris veiksmuose
pasižymėjo ryžtingumu ir žiaurumu, priešus
persekiojo negailestingai, atimdavo jų turtus ir
žudydavo, jis buvo didesnis politikas, nei karys ar
karo vadas, beto jis turėjo stiprų meilės jausmą,
´gerai orientavosiµ valstybės kūrimo ir valdymo
dalykuose . Įsitvirtinti valdžioja jam nebuvo lengva,
teko griebtis žiaurumo, ir klastos. Tačiau
viduramžiais kitaip valstybės niekas nesukūrė.
Vienus varžovus Mindaugas negailėstingai nužudė,
iš kitų atėmė žemes, bei išvarė iš Lietuvos. Tiems,
kurie pakluso, paliko viską, tik reikalavo atiduoti dalį
duoklės ir pagal jo nurodymus vykti į karą. 1236 m.
šaltiniuose jau minima
ÅMindaugo Lietuva´.
hia rašoma apie Mindaugo ir jo šeimos narių pasikrikštijimą 1251m.
 Ô 

Vienidamas žemes, Mindaugas įgijo daug priešų. Nuo
valdžios nušalinti kunigaikščiai ėmė regsti sąmokslą. Prie
jų prisijungė Livonijos ordinas. Kilus pavojui, Mindaugas
su žmona, sūnumi bei giminaičiais nusprendė
pasikrikštyti. Derybos dėl Mindaugo krikšto prasidėjo 1250
m. rudenį, o 1251 m. žiemos pabaigoje Mindaugas su savo
dvariškiais priėmė Krikšto sakramentą. Lietuvą popiežius
pripažino krikščioniška šalimi ir patvirtino jos valdovo
teisėtumą. 1253m. liepos 6 d. mūrinėje Vilniaus
katedroje Mindaugas iškilmingai pateptas šventaisiais
aliejais ir vainikuotas Lietuvos karaliumi. Lietuva tapo
Europos valdovų pripažinta karalyste.
Netrukus Mindaugas gavo popiežiaus leidimą karūnuoti
savo sūnų. Taip įtvirtino paveldimą karaliaus sostą.
Valstybės reikalams tvarkyti įsteigė patarėjų tarybą, kurią
sudarė sūnūs ir vyresnieji kunigaikščiai. Krikščionybei
skleisti įkūrė pirmąją Lietuvos vystupiją. Nuolatinės
sostinės Lietuvos karalius neturėjo. Kaip ir daugelis kitų
šalių valdovų, jis vykdavo į pilį, kurioje buvo maisto ir
pašaro. Metraščiuose minima Mindaugo pilis Voruta.
Lietuvos karalius Mindaugas
 Lietuvos palaimintasis Vitas.
Manoma, jog šis dvasininkas
galėjo dalyvauti Mindaugo krikšto
bei karūnavimo apeigose. 1253 m.
spalį paskirtas pirmuoju Lietuvos
vyskupu. Kadangi pagoniškoje
Lietuvoje jam sunkiai sekėsi
platinti krikščionybę, po dviejų
metų atsisakė tarnybos.
 XIII amžiuje susiklosčiusi geopolitinė padėtis
diktavo neišvengiamų, gyvybiškai svarbių ir
net nepopuliarių sprendimų seką, siekiant
svarbiausio tikslo - išsaugoti Lietuvos valstybę,
apginti ją nuo nesiliaujančių puldinėjimų,
prisidengus stabmeldžių krikštijimo misija.
Mindaugas aiškiai suvokė, kad Lietuvai toliau
pasilikti paskutine pagoniška šalimi yra
pražūtinga. Lietuva keletą šimtmečių priešinosi
krikštijimui kardu ir stebino kaimynus
atsparumu tokiems pasikartojantiems
mėginimams. Antras ne mažiau svarbus
klausimas ² iš kur priimti krikštą: iš Rytų ar
Vakarų?
 Vienuolis Kristijonas, rengdamas valdovą krikštui ir išsamiai aiškindamas krikščionių
tikėjimo tiesas, natūraliu būdu atskleidė ne tik krikščioniškosios Europos valstybių
tarpusavio ryšius, bet ir tuometinės politinės sistemos veikimą Europoje. Mindaugas ir jo
aplinkos žmonės buvo pakrikštyti 1251 metais. Tai buvo ir Lietuvos krikšto pradžia.
Rygos auksakaliai nukaldino aukso vainikus būsimiems karaliui ir karalienei. 1253 m.
liepos 6 d. įvyko Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnavimo iškilmės.
Popiežiaus Inocentas IV paskelbė, kad
Lietuva priimta į šv.Petro leno teisę. Tai
buvo pripažinimas, kad Mindaugo
valdoma šalis iš tikrųjų yra
krikščioniška, kad Lietuva tampa
visateise Europos valstybe. Mindaugo
siekis atimti iš karingų kaimynų
prisiimtą ir pagonių krikštijimo
dingstimi pridengtą teisę puldinėti
baltų genčių gyvenamas teritorijas ir jas
plėšti gavo tvirtą teisinę atramą. Iš
tikrųjų viskas klostėsi kur kas
sudėtingiau, bet kito būdo patekti į
krikščioniškosios Europos tautų šeimą
nebuvo. Mindaugo posūkio į Vakarus
tikslingumą ir reikalingumą ne kartą
patvirtino amžių patirtis. Lietuviams tai
reiškė pradžią permainingo, ilgo kelio
iš senojo baltų tikėjimo į
krikščioniškąją kultūrą.
Karalienė Morta mirė 1262 metais. Valdingasis
Mindaugas atvykusią į šermenis velionės seserį,
Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną,
pasiliko vaikams globoti. Toks buvęs velionės
noras. Kai Briansko kunigaikštis sukėlė maištą,
Mindaugas pasiuntė Daumantą su kariuomene
malšinti sukilėlių. Šis pasinaudojo proga ir,
pasišalinęs iš žygio, grįžo atgal ir kartu su
Mindaugo seserėnu Treniota 1263 metų rudenį
nužudė karalių Mindaugą ir jo sūnus - Ruklį ir
Rupeikį. Būta ne tik asmeninio keršto motyvų.
Žuvus valdovui ir jo įpėdiniams, karalystė
nustojo egzistavusi. Vėliau Daumantas pabėgo
į Pskovą, priėmė stačiatikių krikštą, gavo
Timofėjaus vardą. Būdamas talentingas
karvedys buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu.
Sėkmingai kovojo su Livonijos ordinu ir savo
gentainiais - lietuviais. Po mirties buvo
paskelbtas stačiatikių šventuoju. Jo kalavijas ²
ÅDovmantov mieč´ (rus.) - iki šiol
tebesaugomas Pskove kaip relikvija.
 m
Voruta buvo viena iš svarbiausių Lietuvos pilių pirmojo ir vienintelio karūnuoto
Lietuvos karaliaus Mindaugo (1238-1263) laikais. Joje Mindaugas apsigynė 1251 m.,
vidaus karo metu. Vėliau Voruta išnyko iš žemėlapio, o jos buvimo vieta tapo
istorikų ginčo objektu. Šeimyniškėlių piliakalnis (vietinių žmonių vadintas Varutės
kalnu) yra labiausiai tikėtina Vorutos pilies vieta.
Šeiminyškėlių piliakalnis, kur numanoma, kad galėjo stovėti Vorutos pilis
 i 
 
  
Norėdamas užsitikrinti taika, Mindaugas Ordinui padovanojo dalį Žemaitijos.Bet
žemaičiai sėkmingai priešinosi naujiesiems šeimininkams. Po pergales Durpės mūšyje
žemaičiū delegacija paprašė Mindaugą priimti Žemaitija į Lietuvos karalystę. Valdovą jie
ragino: Ånejaugi tu nori užsidėti jungą ant savęs ir ant savo vaikų, galėdamas pasilikti
laisvas? Kai krikščionys įveiks žemaičius, tai žlugs ir tavo šlovė, o su ja kartu ir karalystė´.
Parėmęs žemaičių pasiūlymą karalius supygdė Europos valdovus. Lietuva atsimetė nuo
krikščionybės. Sukruto ir seni Mindaugo priešai. 1263 m. sąmokslininkai nužudė
Mindaugą. Valdovu tapo žemaičių kunigaikštis
pagonis Treniota. Nužudžius Mindaugą,
kunigaikščiai vaidijosi daugiau kaip penkerius
metus. Siegdami užimti sostą, nužudė vieni
kitus. Treniota sulaukė Mindaugo likimo-
pats buvo nužudytas. Taryba į sosta pakvietė
Mindaugo sūnų stačiatikių vienuolį Vaišvilką.
Jam sunkiai sekėsi tvarkyti valstybės reikalus.
Tad po kelerių metų grįžo į vienuolyną.
Mindaugo sukurta valstybė išliko. Ji pajėgė
atremti mirtinai pavojingus kryžiuočius.
Padėjo ir dabarties pamatus.
 m Ô
  
Buvusios Viduramžių Lietuvos teritorijoje susikūrė trys nepriklausomos valstybės ²
Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Iširo ir ilgaamžė Lenkijos²Lietuvos unija. Visas šias keturias
tautas, sukūrusias savo valstybes, sieja Viduramžių Lietuvos palikimas, be kurio jos nebūtų
tuo, kuo yra šiandien.
Ô , tiesioginė Viduramžių Lietuvos paveldėtoja, šiandien apima tik nedidelę senosios
Lietuvos valstybės dalį. Tačiau tai ² lietuvių etninės žemės, kuriose prasidėjo Lietuvos
istorija ir kurios sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį. Tikroji Lietuva
visada buvo skiriama nuo Lietuvai priklausiusių Rusios žemių, lietuviai nuo rusinų skyrėsi
savo kalba ir tikėjimu (iš pradžių ² pagonišku, nuo 1387 m. ² katalikišku).
È
  buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje beveik per visą jos istoriją.
Ji susidarė iš tų Rusios žemių, kurios Lietuvai liko po 1569 m., kai buvo prarastos
ukrainiečių žemės. Baltarusijos vardas šioms žemėms prigijo XVII²XVIII a. Katalikų
bažnyčia taip vadino tą Vilniaus vyskupystės dalį, kurioje vyravo unitų ir stačiatikių
tikėjimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas suformavo baltarusius, kaip atskirą
tautą, todėl baltarusiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę linkę laikyti sava valstybe. Tačiau
baltarusių noras pagražinti savo tautos istoriją dažnai virsta bandymais pasisavinti
Viduramžių Lietuvos istoriją, pseudomokslinių teorijų ir mitų kūrimu. Įrodinėjama, kad
tikrieji lietuviai buvo baltarusiai, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su istorine
Lietuva, reiškiamos teritorinės pretenzijos į ´senąją Baltarusijos sostinę Vilniųµ ir t.t.
   Lietuvos sudėtyje buvo daugiau kaip 200 metų (1362²1569 m.). Lietuvos periodas
laikomas vienu iš šviesesnių Ukrainos istorijos laikotarpių. Lietuvos valdymas pasižymėjo
tolerancija ir pagarba senosioms tradicijoms, skirtingai nuo Aukso Ordos valdžios, nuo
kurios lietuviai ukrainiečius išvadavo, ir tautinės priespaudos, kurią ukrainiečiai patyrė,
patekę į Lenkijos sudėtį. Tačiau Lietuvos palikimas ukrainiečiams turi mažesnę reikšmę,
negu baltarusiams ² jų tautinis identitetas paremtas Kijevo Rusios ir XVII a. Kazokų
valstybės palikimu.


Parengė: