Riterių ordinai

 karinės-religinės vienuolių organizacijos,

turėjusios įstatus, patvirtintus popiežiaus
ir suvaidinusios svarbų vaidmenį
Kryžiaus žygių metu.
 Teutonų (kryžiuočių) ordinas

KRYŽIUOČIŲ
ORDINAS
HERBAS
Kryžiuočių ordinas (arba „Vokiečių
ordinas“; lot. Ordo Teutonicus, Ordo
domus Sanctae Mariae Theutonicorum)
kartu su Joanitų ir Tamplierių ordinais buvo
vienas iš trijų didžiųjų riterių ordinų. Įkurtas
Akroje 1190 m. per III kryžiaus žygį kaip
ligonių slaugos ordinas; buvo pavaldus
popiežiui ir Vokietijos imperatoriui
Kryžiuočių ordinas (dar vadinamas
Teutonų ar Vokiečių ordinu). Rytų
Pabaltijyje pradėtas kurti 1226 metais.
Mozūrų kunigaikštis Konradas 1226–1230
m. didžiajam magistrui Hermanui fon
Zalcai atidavė didžiąją Kulmo žemės dalį ir
leido plėsti valdas prūsų žemėse. Ordinas
gavo teisę valdyti užkariautas prūsų ir
lietuvių žemes.
1230 m. pirmieji Ordino daliniai atsikėlė į
Kulmo žemę. Užkariautose Prūsijos
žemėse XIII a. susikūrė vokiška teokratinė
Kryžiuočių ordino valstybė. Jos sostinė ir
didžiojo magistro būstinė 1309–1466 m.
buvo Marienburgas
1470 m. didysis magistras Henrikas
Richtenbergas prisiekė vasalo ištikimybę
Lenkijos karaliui. XVI a. pradžioje kilus
reformacijai, didysis magistras Albrechtas
Brandenburgietis perėjo į liuteronybę. Prūsija
buvo paskelbta pasaulietine kunigaikštyste.
1525 04 10 Krokuvoje didysis magistras
davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui ir
LDK didžiajam kunigaikščiui žygimantui
Senajam. Kryžiuočių ordinas nustojo gyvuoti.
Kalavijuočių ordinas

Kalavijuočių ordinas buvo įkurtas 1202 m.

Rygoje vokiečių vyskupo Alberto (m. 1229)
iniciatyva. Ordino tikslas buvo ginklu skinti kelią
krikščionybei etninėse šiaurės baltų ir finų (lyvių,
estų) žemėse, nes ankstesnės taikios misijos
ten baigėsi nesėkme. Pavadinimas kilęs nuo
raudono kalavijo simbolio, žymėto ant balto
riterių apsiausto. Oficialiai vadinosi Kristaus
kariuomenės broliais
Ekspansiją kalavijuočiai pradėjo išilgai
Dauguvos ir Gaujos upių. Užgrobtąsias
sritis vadino bendru Livlando, arba
Livonijos vardu (nuo lyvių genties
pavadinimo). Du trečdaliai užgrobtųjų
žemių atitekdavo vyskupui, trečdalis –
Ordinui.
 Ordino broliai buvo karingi vienuoliai, prisiekę
visą gyvenimą kovoti su nekrikštais ir ginti
bažnyčią, taip pat laikytis trijų vienuoliškų
principų: nesiekti turto, būti dori ir klusnūs. Jie
buvo susiskirstę į riterius, kunigus ir
patarnautojus (ginklanešius, amatininkus,
tarnus). Iš pradžių gyveno pilyse, kur valgydavo
prie bendro stalo, miegodavo bendrame
kambaryje. Užgrobtųjų žemių gyventojų
krikščioninimu nesirūpino, todėl faktiškai
pavergtieji baltai ir finai tebebuvo pagonys.
 Ordino broliai buvo karingi vienuoliai, prisiekę
visą gyvenimą kovoti su nekrikštais ir ginti
bažnyčią, taip pat laikytis trijų vienuoliškų
principų: nesiekti turto, būti dori ir klusnūs. Jie
buvo susiskirstę į riterius, kunigus ir
patarnautojus (ginklanešius, amatininkus,
tarnus). Iš pradžių gyveno pilyse, kur valgydavo
prie bendro stalo, miegodavo bendrame
kambaryje. Užgrobtųjų žemių gyventojų
krikščioninimu nesirūpino, todėl faktiškai
pavergtieji baltai ir finai tebebuvo pagonys.
Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi
pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą
(Saulės mūšis, 1236), po kurio Ordinas
nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip
savarankiška organizacija. 1237 m.
susijungė su Kryžiuočių ordinu ir tapo jo
šaka
MARIENBURGO PILIS