“Ėjimas į Kanosą” – nusižeminimas prieš priešą;

„Didžioji laisvių chartija“– 1215 m. birželio 15 d. Anglijos karaliaus išleistas dokumentas, apribojantis
absoliučią valdžią
Analai - metiniai miesto, regiono ar šalies svarbių įvykių aprašymai, išdėstyti chronologine tvarka.
Abatas  – vienuolyno vadovas, bažnytinėje hierarchijoje prilyginamas vyskupui.
Alchemija – ankstyvosios gamtos filosofijos šaka, ezoterinis menas, apimantis chemijos, fizikos, astrologijos,
menų, semiotikos, metalurgijos, medicinos, misticizmo bei religijos elementus.
Alodas – Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpio individuali šeimos žemės nuosavybė.
Anatema – klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės (bažnyčios), prakeikimas; bažnytinė
bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija.
Arabeska – sudėtiniai ornamentai iš stilizuotų augalų ir geometrinių figūrų
Astrologija – pseudomokslas apie žvaigždes ir jų įtaką žmogaus gyvenimui.
Baudžiauninkas – valstietis, netekęs asmeninės laisvės ir žemės nuosavybės, priklausantis senjorui, kurio
žemėje gyvena.
Baudžiava – teisinė valstiečių padėtis, pagal kurią jie asmeniškai tampa priklausomi nuo savo senjoro;
įteisinanti jo senjoro galimybę naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, drausti valstiečiams keisti
šeimininką.
Bazilika – aukščiausio rango katalikų bažnyčia (katedra);
Bažnytinė dešimtinė – pelno dešimtadalis, atiduodamas bažnyčiai
Beneficija – Vakarų Europoje ankstyvaisiais viduramžiais žemė ar kitas turtas, kurį karalius ar stambus
feodalas suteikia už karinę tarnybą savo vasalui (nepaveldima)
Biurgeris – viduramžiais Vakarų Europos miesto gyventojas, naudodavęsis miestiečių teisėmis
Burmistras – kai kurių valstybių miesto ar kitos bendruomenės savivaldos ar valdymo organo vadovas
Cechas – amatininkų susivienijimas, saugojęs narių ekonomines ir politines teises nuo feodalų ir pirklių,
vėliau nuo patriciato išnaudojimo
Celibatas – draudimas tuoktis katalikų dvasininkams.
Centralizacija – procesas, kurio metu kaupiama, telkiama į vieną vietą. Centralizuojant buvo naikinamas
feodalų imunitetas ir stiprinama centrinė karaliaus valdžia.
Christianizacija – atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.
Činšas – feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra, baudžiauninkų arba žemės naudotojų piniginis
mokestis žemės savininkui.
Domenas – Viduramžių Vakarų ir Vidurio Europos šalyse karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar didiko
paveldima žemės valda, įdirbama lažinių valstiečių.
Duoklė – prievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi
atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
Ediktas – svarbus imperatorių ar karalių įsakas.
Ekskomunika – bažnytinė bausmė, atskyrimas nuo Bažnyčios bendruomenės.
Erezija – religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai bažnyčiai.
Feodalas – feodo valdytojas, senjoras, dvarininkas
Feodalizmas – visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine
sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji –
žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Feodas – Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už
karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
Generaliniai luomai – Prancūzijos luomų atstovų susirinkimas, turintis patariamąją teisę karaliui.
Gildija – pirklių susivienijimas, gynęs savo narių interesus ir privilegijas;
Gotika – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, kuriam būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai,
architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens
raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų
viršūnės.
Grafas – pareigūnas, karaliaus ar imperatoriaus įgaliotinis, turintis administracinę, teisminę ir karinę valdžią.
Hercogas – didiko, valdančio hercogiją, titulas, pagal padėtį aristokratų hierarchijoje žemesnis už karalių, bet
aukštesnis už markizą bei grafą
Hierarchija – griežta žemesnio lygio pareigų (titulų, laipsnių) pavaldumo aukštesnio lygio pareigoms,
titulams, laipsniams tvarka
Ikona – religinės tematikos paveikslas nutapytas ant medžio.
Imunitetas – Viduramžių stambiųjų žemvaldžių privilegijos, išduotos karaliaus; išskirtinis kai kurių įstatymų
netaikymas asmenims.
Indulgencija – Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų
bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Inkvizicija – bendras Katalikų bažnyčios institucijų, skirtų kovai su erezijomis, Bažnyčios priešininkais,
pavadinimas.
Investitūra – ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai. Būna pasaulietinė ir bažnytinė.
Katedra – religinis pastatas ir vyskupijos centras.
Komendacija – sutartis, įtvirtinusi asmeninę ir materialinę vasalo priklausomybę nuo senjoro (už fizinę
apsaugą nuo puldinėjimų).
Konkordatas – valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Kronika – istorinis chronologinis aprašymas, metraštis
Lažas – prievoliniai baudžiauninkų darbai senjoro ūkyje; feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui,
baudžiavos apraiška.
Lenas – feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti
(karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles. Skirtingai nuo beneficijos lenas buvo
paveldėtinis ir galėjo būti atimtas iš vasalo tik teismo sprendimu; vasalo ir senjoro santykius nustatydavo lenų
teisė;
Luomas – socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir
pareigas.
Magdeburgo teisė – viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų, susiklosčiusi XII-XIII a.
Magdeburge, kurios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių.
Manuskriptas – rankraštinė knyga.
Metraštis – rankraštinė knyga, kurioje surašomi įvykiai pamečiui.
Minaretas – bokštas prie mečetės
Misionierius – dvasininkas, propaguojantis savo religiją kitų religinių įsitikinimų žmonėms
Mozaika – paveikslas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų gabaliukų.
Natūrinis ūkis – ūkininkavimo forma, kai gamybos rezultatus suvartoja patys gamintojai
Omažas – ištikimybės priesaika senjorui
Pameistrys – amatininkas – praktikantas, kuris mokosi amato iš meistro.
Patriarchas – aukščiausio rango stačiatikių dvasininkas
Piligrimas – asmuo, išsiruošęs į kelionę, kurios tikslas –  aplankyti kokią nors šventą vietą.
Popiežiaus legatas – asmeninis popiežiaus atstovas kurioje nors šalyje arba tam tikrai Katalikų bažnyčios
daliai, turintis įgaliojimus spręsti su tikėjimu susijusius klausimus.
Popiežius – Romos vyskupas ir Romos Katalikų Bažnyčios vadovas.

Vitražas – spalvoti lango stiklai, sujungti alavo rėmeliais, sukomponuoti figūromis arba ornamentais.
Prekariumas – alodo savininko specialus raštas – pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio;
pasirašęs prekariumą, alodo savinikas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės. (už skolas)
Reglamentas – taisyklių rinkinys, kurio griežtai laikomasi, pavyzdžiui – cechų nuostatai, nurodantys
reikalavimus gaminamai produkcijai.
Rekonkista – kovos dėl Ispanijos tarp Arabų ir Prancūzijos (baigėsi XV a. pab. arabų pralaimėjimu).
Rektorius – universiteto ir kai kurių aukštųjų mokyklų vadovas.
Riteris – feodalinėje Europoje asmuo, priklausantis kariniam bajorų luomui.
Romanika – IX–XIII a. Europos meno stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje; romanikos architektūrai
būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – religinė
tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas. Pastatai buvo statomi taip, kad tiktų gynybai
karo atveju.
Rotušė – miesto savivaldybės būstinė, svarbiausia miesto institucija.
Schizma – religinės bendruomenės (su)skilimas, atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai.
Scholastika – mokymo būdas viduramžiais, mokslo, filosofijos, teologijos kryptis Vakarų Europoje
viduramžiais.
Sekuliacija – bažnyčiai priklausančio turto perdavimas valstybei arba pasauliečiams.
Senjoras – žemės savininkas, feodalas savo baudžiauninkų ir vasalų atžvilgiu.
Servai – priklausomi valstiečiai Anglijoje
Simonija – bažnytinių pareigų pirkimas
Siuzerenas – stambus feodalas, senjoras, neturintis virš savęs kitų senjorų.
Skriptoriumas – VI-XII a. vienuolyno dirbtuvė, kurioje buvo perrašinėjamos knygos (dažniausiai religinio
turinio).
Skriptorius – vienuolis, rankraštinių knygų perrašinėtojas.
Soboras – svarbiausia stačiatikių cerkvė, katedra, dažniausiai statoma miesto centre.
Teocentrizmas – religinė pažiūra, laikanti dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu
gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų; daugelio religijų, ypač monoteistinių, esminė dalis.
Trečiasis luomas – brandžiųjų viduramžių ir naujųjų laikų Prancūzijoje (iki 1789 revoliucijos) – visos
gyventojų grupės, nepriklausančios privilegijuotiesiems – bajorų ir dvasininkų – luomams.
Vasalas – žmogus, priklausantis nuo senjoro, iš kurio gaudavo žemės ir kuriam duodavo ištikimybės priesaiką
bei atlikdavo įvairias prievoles.
Vienuolis – krikščionybės, budizmo, islamo religinės bendruomenės narys, davęs skaistybės, neturto įžadus;
vilki skiriamąjį drabuži – abitą.
Vienuolynas – gyvenamųjų bei kitokių statinių visuma, kurioje gyvena ir meldžiasi vienuoliai.
Kvadriumas - Sudarė muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija.

Triviumas – sudarė gramatika, retorika ir dialektika.