1.4.

VAKARŲ EUROPOS
LUOMINĖS VISUOMENĖS
MODELIS
 VIDURAMŽIŲ VISUOMENĖS
STRUKTŪRA
• Feodalinei visuomenei buvo būdingi sutartimis
grįsti santykiai, todėl ji tapo hierarchiška. 843 m.
Verdeno sutartis patvirtino principą, kad
„kiekvienas žmogus turi turėti savo poną“.
• Feodalinėje visuomenėje iškilo privilegijuotas
luomas dvasininkija bei kilmingieji (bajorija,
riteriai) - ir žemesnis, neprivilegijuotas luomas
(trečiasis luomas) - valstiečiai, amatininkai,
pirkliai.
 Kilmingųjų luomas
• Aukščiausią padėtį kilmingųjų (riterių) luomo hierarchijoje
užėmė karaliai ir Šventosios Romos imperijos imperatorius.
Jų valdžia buvo daug didesnė negu feodalinės piramidės
apačioje esančio nei žemės, nei vasalų neturinčio paprasto
riterio. Visi šio luomo žmonės laikė save išskirtiniais ir ypač
didžiavosi garbinga kilme. Vienas iš svarbiausių kilmingumo
įrodymo atributų - herbas. Riterių pareiga buvo kariauti ir
ginti jų globai atsidavusius krikščioniškosios visuomenės
narius. Svarbiausiais kilmingųjų luomo politiniais, kultūros ir
ūkiniais centrais tapo strateginėse vietose - kelių
sankryžose, prie upių, ant kalvų - įrengtos pilys. Pirmosios
pilys medinės, nuo XI a. paplito tvirtesnės - mūrinės.
 Dvasininkų luomas
• Ypatingą vaidmenį krikščioniškojoje
Europoje atliko dvasininkų luomas. Jo
nariai vadovavosi atskira nuo pasauliečių
bažnytine teise, turėjo griežtai nustatytą
valdymo hierarchiją. Parapijos klebonas
buvo pavaldus vyskupui, vyskupas -
popiežiui. Itin religingoje visuomenėje
dvasininkų misija buvo melstis, atlikti
religines apeigas ir aiškinti žmonėms, kaip
pasiekti sielos išganymą.
 Trečiasis luomas
• Gausiausią visuomenės grupę sudarė trečiasis luomas -
jokių privilegijų neturintys valstiečiai. Jie dirbo žemę ir
savo darbu išlaikė kitų dviejų luomų atstovus. Iki Xl a.
dauguma jų buvo įbaudžiavinti: vieni feodalams žemę
atidavė savo valia mainais už apsaugą ir globą, kiti - už
skolas, dar kiti buvo įbaudžiavinti prievarta. Išliko tik
maža dalis laisvųjų valstiečių, kurie už naudojimąsi žeme
mokėjo mokesčius. Daugiausia jų buvo kraštuose,
kuriuose gamtos sąlygos nepalankios dideliems ūkiams
kurti. Kalnų ar miškų masyvuose sunku nuolat išlaikyti
klusnius valdomų žemių gyventojus, todėl, pavyzdžiui,
Skandinavijoje daugelis valstiečių asmens laisvės
neprarado.
• Katalikų bažnyčia skelbė, kad tokia tvarka, kai
vieni meldžiasi, kiti kovoja, dar kiti dirba, atitinka
Dievo valią. Kiekvienas žmogus visuomenėje
užima jam nuo gimimo skirtą vietą ir nuodėmė
nepaklusti šiai tvarkai. Priklausymas vienam ar
kitam luomui buvo paveldimas. Išimtį sudarė
dvasininkų luomas, kurio nariais galėjo tapti
dvasininko išsilavinimą turintys žmonės. Ypač
skyrėsi kilmingųjų ir valstiečių luomai. Net už
didžiausius nuopelnus žemdirbiui tapti riteriu
buvo praktiškai neįmanoma.
• Laikui bėgant luomo samprata keitėsi. Pamažu
susiformavo ir daugiau tam tikrų teisių turinčių
visuomenes grupių. Trečiasis luomas išsiskyrė į
valstiečių ir miestiečių (kai kuriose šalyse
laikytas atskiru luomu) kategorijas. Dalis žmonių
nepriklausė jokiam luomui. Tai vadinamieji
marginalai - to meto moralės normoms
nusižengę įvairūs pabėgėliai, elgetos,
nusikaltėliai, atsidūrę už viduramžių visuomenės
ribų. Prieglobsčio jie dažniausiai ieškojo
miestuose, kuriuose galėjo pasislėpti ir išgyventi.
 Viduramžių Europos visuomenės
struktūra (be miestiečių)

Karaliai, vyskupai, abatai

Kunigaikščiai, grafai, hercogai
Kunigai, vienuoliai kilmingieji

Valdininkai
Riteriai
Laisvieji valstiečiai
Valstiečiai baudžiauninkai
Visuomenės atstumtieji: elgetos, valkatos, nusikaltėliai
Viduramžių miesto gyventojų
sluoksniai
Kilmingieji, dvasininkai

Turtingi gyventojai

Pirkliai, prekiaujantys su užsienio šalimis

Amatininkai, smulkieji prekeiviai, žemės ūkiu

besiverčiantys miestiečiai, tarnautojai, raštininkai, žydai

Samdiniai, padieniai darbininkai, tarnai, budeliai, duobkasiai

Visuomenės atstumtieji: elgetos, valkatos, nusikaltėliai