Miestų kultūra

Ištrauka iš VBE programos: Miestų savivalda (Magdeburgo teisė). Viduramžių universitetų

atsiradimas, studijų juose organizavimas.

Ankstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo labai mažai. Nuo XI a. jų skaičius ėmė
augti. Manoma, jog miestų vystymasi lėmė žemės ūkio pakilimas bei suintensyvėjusi prekyba.
Ūkis viduramžiais buvo natūrinis - t.y. viskas, ko reikėjo, buvo pasigaminama namie, žinoma,
išskyrus druską, metalus. Kiekvienas valstietis viską gamindavosi pats. Ilgainiui atsirado labiau
įgudusių ir geriau išmanančių tam tikrą amatą valstiečių. Dažnai, negalėdami pakelti savo senjoro
išnaudojimo, jie bėgdavo į besikuriančius miestus. Miestai kūrėsi prie senjorų pilių, bažnyčių,
upių, perkėlų, tiltų, prekybos kelių sankryžose. Gindamiesi nuo plėšikų ir riterių miestiečiai
aplink gyvenvietę iškasdavo griovį, supildavo pylimą, ant kurio pastatydavo statinių tvorą.
Ilgainiui šiuos įtvirtinimus pakeitė mūro sienos. Miestai kūrėsi senjorų žemėse, už tai privalėjo
mokėti duoklę savo amato gaminiais.
Dažnai patys senjorai jėga paimdavo tai, kas jiems patikdavo. Sustiprėję miestai pradėjo
kovoti su senjorais. Kova dažniausiai baigdavosi miestiečių pergale. Tačiau miestiečiai savo
laisvę iš senjoro atgaudavo sumokėdami išpirką.
Iškovoję laisvę, miestai steigė savivaldybes. Jie turėjo savo iždą, kariuomenę, teismą. Miestui
vadovavo miesto taryba, renkama iš pačių miestiečių. Jos vadovas buvo meras arba burmistras.
Miesto taryba paprastai posėdžiaudavo rotušėje. Joje būdavo laikomi miesto svorio ir ilgio
matai. Paprastai miesto rotušės bokšte puikuodavosi laikrodis, kuris būdavo neatskiriama miesto
gyvenimo dalis. Rotušės aikštė buvo prekybos sandėrių ir miesto gyvenimo centras. Joje
būdavo atliekamos bausmės, vykdavo karnavalai ir įvairios šventės. Pagrindiniai miestiečių
verslai - prekyba ir amatai. Vieni miestiečiai, neturėdami daug pinigų, prekiavo tuo, kas buvo
reikalingiausia miesto ir kaimo gyventojams. Kiti, turtingesni pirkliai, prekiavo su kitomis
šalies sritimis ar net su kitomis šalimis. Šie pirkliai turėjo būti turtingi, nes prekiauti su užsienio
pirkliais reikėjo daugiau pinigų. Miestuose pirkliams priklausė mūriniai namai ir prekių
sandėliai. Turtingi pirkliai buvo miesto tarybos nariai. Kartu su riteriais ir kilmingaisiais
gyventojais jie sudarė miesto patriciatą - valdančiąją miesto viršūnę.
Pirkliai leisdavosi į tolimas keliones, kurios tais laikais buvo gana pavojingos. Keliuose
šeimininkavo plėšikai, o taip pat senjorai, kurie dažnai apiplėšdavo pirklius uždėdami didžiulius
mokesčius. Prekyba tais laikais buvo pavojingas užsiėmimas. Tai vertė pirklius burtis į gildijas -
pirklių sąjungas. Pati žymiausia iš jų buvo Hanza, jungusi vokiečių miestų pirklius ir
šeimininkavusi Baltijos jūroje.
Didžiąją miestų gyventojų dalį sudarė amatininkai. Jie gamino audinius, siuvo drabužius,
gamino apavą, darbo įrankius ir ginklus. Amatininkas turėjo savo dirbtuvę, kuri buvo pirmame jo
namo aukšte. Dirbtuvėje kartu su šeimininku dirbo jo padėjėjas - pameistrys bei keletas
mokinių. Amatininkai viduramžių mieste dažnai gyveno vienoje gatvėje. Taip Vilniaus mieste iki
šių dienų liko Stiklių, Mėsinių, Odminių ir kitos gatvės, liudijančios apie šių profesijų amati-
ninkų gyvenamąsias vietas.
Vienos profesijos amatininkai burdavosi į sąjungas, vadinamas cechais. Kiekvienas cechas
turėjo savo įstatus, kuriuose buvo nustatytas mokinių ir pameistrių skaičius, darbo dienos trukmė,
atlyginimas už darbą. Cechas kontroliavo savo amatininkų gaminių kokybę. Cechų įstatai gynė
amatininkus nuo jų konkurentų, kurie nepriklausė cechui. Cechas ypač rūpinosi savo narių
gaminių kokybe. Vėliau cechų įstatai ėmė trukdyti vystytis amatams, nes draudė naudotis
naujais technikos pasiekimais. Cechai turėjo savo vėliavą, savo šventąjį -- globėją, ir vietą
įvairiose miesto iškilmėse. Cechai susirgusiam nariui suteikdavo materialinę paramą. Cecho
nariai buvo laidojami už cecho lėšas. Norėdami tapti meistrais, cecho nariais, pameistriai
turėdavo pagaminti savo amato gaminį - šedevrą. Tai rodė, jog pameistrys yra įsisavinęs savo
amato paslaptis. Jeigu cecho meistrams gaminys patikdavo ir atitikdavo visus reikalavimus, tai
pameistrys, surengęs puotą cecho nariams, tapdavo meistru ir galėdavo savarankiškai,
laikydamasis cecho taisyklių, verstis amatu. Ne visi amatai buvo vienodai gerbiami.
Labiausiai vertinamas buvo auksakalių cechas.
Jau II tūkstm. pr. buvo stambių pirklių, kurie atgabendavo retų ir brangių pre kių iš tolimų
šalių. Nuo XI a. žymiai išaugo vietos prekyba. Pirkliai vis dažniau kaimuose pardavinėjo
miestų amatininkų pagamintus gaminius ir supirkdavo vilną, grūdus, miško medžiagą,
reikalingus miestų amatininkams. Prekiauti trukdė blogi keliai, lėtas transportas, didžiuliai
muitai, plėšikai. Tai vertė pirklius samdyti karių būrius, kurie saugojo prekių karavanus.
Nors prekyba jūra nėra brangi, tačiau ir čia pirklių tykojo daug pavojų. Jų laivus puldinėjo
piratai. Todėl prekių pilni laivai plaukiojo pakrantėmis. Pirkliai, norėdami parduoti savo
prekes, vykdavo į muges. Flandrijos ir šiaurės Italijos pirkliai paprastai keliaudavo į
Sampanės mugę, kuri trukdavo ištisus metus. Prekybos raida paspartino ir aukso monetų
gamybą. Italų ir žydų bankininkai pradėjo naudotis čekiais.
Labiausiai išsilavinęs gyventojų sluoksnis viduramžiais buvo dvasininkai. Net raštą
pasauliečiai vadindavo "dvasininkų gudrybe". Pasauliečiai, net karaliai, buvo mažai raštingi
arba išvis beraščiai. Garsusis Frankų imperijos valdovas Karolis Didysis labai rūpinosi
mokymu, mokyklų kūrimu, domėjosi astronomija, didžiai vertino išsilavinimą, bet pats
mokėjo tik skaityti. Rašyti jis neišmoko. Viduramžiai tęsėsi apie tūkstantį metų. XV a. buvo
daugiau raštingų žmonių nei Karolio Didžiojo laikais, bet vis tik dauguma gyventojų liko
beraščiai. Pirmosios viduramžių mokyklos kūrėsi vienuolynuose. Jose buvo mokoma
skaityti, rašyti, skaičiuoti, giedoti, lotynų kalbos. Mokyklose mokėsi vienuo liai, rečiau -
pasauliečiai. Visi mokiniai, nepaisant amžiaus skirtumo, mokėsi vienoje klasėje.
Kuriantis ir augant miestams, juose steigėsi miestų mokyklos ir universite tai. Miestai
buvo ne tik ekonominio gyvenimo centrai. Juose virė žymiai inten syvesnis gyvenimas nei
kaime. Vis daugiau ir daugiau miestiečių ėmė mokytis rašto. Pirkliai turėjo vesti sąskaitų
knygas. XII a. miestų mokyklos pradėjo konkuruoti su vienuolynų mokyklomis. Mokyklas
išlaikydavo miesto bendruomenė arba turtingi miestiečiai. Miestuose daugiau dėmesio buvo
skiriama pasauliečiams svarbiems dalykams - skaičiavimui, geografijai, gamtos mokslams.
Viduramžiais buvo mokoma dialogo forma: mokytojas klausia - mokiniai atsako. Žinias
reikėjo "iškalti". Daug buvo mokomasi atmintinai. Mokyklose ir universitetuose mokė
vienuoliai. Vidurinių amžių pradžioje (V-X a.) knygų buvo labai mažai. Jas perrašinėjo
vienuoliai. Iliustruotos knygos buvo tikri meno kūriniai, kuriuos galėjo įsigyti tiktai
turtuoliai. Knyga buvo prabangos liudininkas. Nors knygos buvo brangios, jau XIII a. pab.
Vakaruose pasirodė pirmieji knygynai. Vis dažniau šalia lotynų kalba parašytų knygų
atsirasdavo italų, prancūzų, vokiečių ar anglų kalbomis parašytų veikalų.
Mokyklose mokiniai išmokdavo lotynų kalbos. Todėl toliau mokytis jie galėjo bet
kuriame Europos universitete. Visuose universitetuose, nesvarbu kokioje šalyje jie buvo
įsikūrę, mokyta tik lotyniškai. Lotynų kalba buvo ne tik mokymo, bet dažnai ir bendravimo
universitete kalba. Viena pirmųjų aukštųjų mokyklų viduramžiais - Akademija, imperijos
sostinėje Achene įkurta Karolio Didžiojo nurodymu. Šioje Akademijoje mokė labiausiai
išsilavinę Europos žmonės iš įvairių krikščioniškų šalių. Universitetai pradėjo steigtis nuo XII
a., kuomet Europoje sparčiai augo miestai. Studentai studijavo teologiją, mediciną, teisę ir
kitus mokslus. Dažniausiai universitetai atsirasdavo ten, kur gyveno garsus profesoriai. Kaip
geri profesoriai garsėjo vienuoliai dominikonai. Profesoriai skaitydavo paskaitas, aiškindavo
studentams nesuprantamus dalykus. Siekiant išnagrinėti sudėtingus klausimus, būdavo
organizuojami disputai. Universitetai buvo nepriklausomi nuo miesto valdžios ar feodalų. Jie
turėjo atskirą teismą, nemokėjo jokių mokesčių. Universitetui vadovavo rektorius.
Daug viduramžių studentų buvo vargšai. Vieni studentai ieškodavo darbo mieste, kiti
elgetavo. Tai kėlė konfliktus tarp studentų ir miestiečių. Norėdami padėti tokiems studentams
kai kurie turtingieji steigė kolegijas-bendrabučius. Prancūzijos karaliaus kapelionas Robertas
Sorbona 1257 m. įsteigė teologų kolegiją-bendrabutį. Nuo šios kolegijos ir kilo Paryžiaus
universiteto Sorbonos vardas.
Viduramžių pabaigoje, XIV-XV a., Europoje veikė 50-60 universitetų. Garsiausi iš jų -
Paryžiaus, Bolonijos, Oksfordo. Paryžiaus universitetas jau XIII a. pr. buvo vadinamas
"filosofų meka". Jame profesoriavo garsūs viduramžių filosofai Tomas Akvinietis ir Rodžeris
Bekonas. Bolonijos universitetas garsėjo juristais ir teisės studijomis. Garsiausi Europos
universitetai, įsteigti viduramžiais, veikia iki šiol. Vakarų Europos universitetams pavyzdžiu buvo
Paryžiaus universitetas. Jame rektorių rinko profesoriai ir studentai. Universitete buvo keturi
fakultetai: Filosofijos, Teologijos, Teisės ir Medicinos. Ne visi universitetai turėjo po keturis fa-
kultetus. Atėjęs studijuoti į universitetą, studentas privalėjo baigti Filosofijos fakultetą. Po to galėjo
studijuoti kituose fakultetuose. Kiekvienam fakultetui vadovavo dekanas, o Filosofijos fakulteto
dekanas vadinosi rektoriumi. Rektoriaus valdžia buvo didelė. Paryžiaus universiteto rektoriui
pakluso visi Lotynų kvartale (jame buvo universitetas) gyvenantys ir su juo susiję žmonės - knygų
perrašinėtojai, rašymo priemonių gamintojai, turtingų studentų tarnai, viešbučių ir smuklių
savininkai. Miestai, turėję universitetus, smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, XIII a. pab. Paryžiaus
universitete buvo 5 tūkst. mokytojų ir studentų, kurie sudarė 10% miesto gyventojų.
Viduramžiais svarbiausias žmogaus protui keliamas uždavinys buvo Dievo pažinimas.
Manyta, kad tai padaryti galima gilinantis į Senąjį ir Naująjį Testamentus, perprantant jų
paslaptis. Buvo tikima, kad supratus Biblijoje aprašytų įvykių, minčių reikšmę, bus galima
atsakyti į daugelį žmogui rūpimų klausimų, paaiškinti nesuprantamus reiškinius. Mokslininkai ir
mąstytojai pirmiausia stengdavosi paaiškinti, ką vienas ar kitas įvykis, reiškinys gali reikšti, o ne
ieškoti jo priežasčių. Buvo manoma, jog viskas vyksta todėl, kad taip turi būti.
Ir kosmosas ir gamta buvo laikomi Dievo kūriniais, dieviškos tvarkos pavyzdžiu. Dalis
mokslininkų stengėsi pažinti šiuos Dievo kūrinius, nes manyta, jog taip galima pažinti ir kūrėją.
Vis tik viduramžiais gamtai pažinti buvo skiriamas antraeilis dėmesys. Vienas pirmųjų tai darė
vienuolis pranciškonas, profesorius Rodžeris Bekonas. Jis teigė, jog tikrovę galima pažinti ją
stebint, atliekant bandymus. Pats mokslininkas eksperimentavo su magnetine rodykle ir
didinamaisiais stiklais. Visa tai buvo nauja ir neįprasta. Už savo veiklą mokslininkas buvo
persekiojamas ir sėdėjo kalėjime. Viduramžiais į visas naujoves buvo žiūrima labai įtariai. Naujų
idėjų skelbimas buvo laikomas puikybe ir smerkiamas. Net žymūs dvasininkai, pradėję neįprastai
aiškinti tikėjimo tiesas, skelbti negirdėtas mintis, galėjo skaudžiai nukentėti, patekti į inkvizicijos
teismą.
Viduramžiais klestėjo astrologija ir alchemija. Astrologai iš planetų ir žvaigždžių
išsidėstymo dangaus skliaute spėdavo ateitį. Žmonės buvo labai prietaringi, todėl astrologų
patarimų reikėjo visiems. Astrologai sukaupė daug astronomijos žinių. Jos buvo reikalingos kai
kurių religinių švenčių datoms apskaičiuoti. Alchemikai - šiandieninių chemikų pirmtakai. Jie
ieškojo būdų, kaip vienas medžiagas paversti kitomis. Jie daug eksperimentuodavo bandydami
įvairius metalus paversti auksu. Aišku, šio tikslo jie nepasiekė, bet sukaupė daug chemijos žinių.
Jie atrado metalo lydinių, dažų, vaistų gamybos būdų, sukūrė ir naudojo įvairius prietaisus.
Viduramžiais buvo rašomos kronikos. Tai svarbus praeities pažinimo šaltinis. Istorikai
aprašydavo praeities įvykius neieškodami jų priežasčių. Vienas ar kitas netikėtas istorijos vingis
buvo aiškinamas Dievo valia. Viduramžių istorikai savo pasakojimus dažniausiai pradėdavo
Senajame Testamente aprašytu pasaulio sutvėrimu. Biblija ilgus amžius buvo bene vienintelis
tolimos praeities pažinimo šaltinis. Visi mokslo darbai buvo rašomi lotynų kalba.