Viduramžių Vakarų Europos visuomenės modelis:

Viduramžių visuomenę sudarė:

• Trys pagrindiniai luomai- bajorija (kilmingieji), dvasininkija ir III luomas (laisvieji gyventojai, dažniausiai tai buvo
miestiečiai)

• Įvairios tautinės grupės (pvz., žydai daugelyje Europos miestų gyveno getuose, turėjo savo teises, įstatymus,
papročius, religiją).

• Atsiskyrėliai ir visuomenės atstumtieji (nuo visuomenės atskirti raupsuotieji, negalią turintys asmenys. Patys
atsiskyrėlišką gyvenimą pasirinkdavo religingi, pagal bendruomenės nuostatus nenorintys gyventi žmonės)

• Baudžiauninkai neįėjo į luomą, nes jie neturėjo asmens laisvės ir priklausė feodalui

Nors ne visi viduramžių gyventojai priklausė kuriam nors luomui, viduramžių visuomenę įprasta vadinti luomine.
Luominė visuomenė galutinai susiformuoja brandžiais viduramžiais (XI-XIII a.)

• Luomai turėjo aiškias apibrėžtas teises ir pareigas. Dvasininkai ir bajorai užėmė aukštesnę padėtį, trečias
luomas mažesnę. Padėtį nulemdavo valdovo privilegijos. Pvz., I, II luomai gavo 1387 m. Jogailos krikšto
privilegiją

• Daug kur I ir II luomai buvo atleisti nuo mokesčių, skiriami į valstybines pareigas, jie atliko vietinės valdžios,
teismų funkcijas.

• III luomas miestuose tenkinosi tik savivaldos privilegijomis, kai kur naudojosi laisvosios prekybos, verslus
ginančiomis privilegijomis

• Kiekvienas luomas turėjo savo vidinę struktūrą

• Dvasininkų ir bajorų (kilmingųjų) luomai buvo hierarchiniai

Dvasininkai: popiežius, kardinolai, vyskupai, abatai, kunigai, vienuoliai (nuo popiežiaus iki vienuolių)

Bajorija: valdovas, kunigaikščiai, grafai, hercogai, markizai, baronai, riteriai ( nuo valdovo iki riterio)

III luomas : miestiečiai, laisvi valstiečiai( nuo bankininko iki vargetos)

• Luomai pagal turtinę padėtį tai pat buvo nevienalyčiai: nuo turtingiausio iki neturtingiausio

MIESTŲ KŪRIMASIS:
• Miestų skaičius ima augti nuo XI a.
• Miestų kūrimąsi nulėmė žemės ūkio išsivystymas (nyko natūrinis ūkis) ir suintensyvėjusi prekyba
• Miestai kuriasi prie upių, kelių sankirtose, prie pilių, prie prekybinių kelių
• Miestai įsikuria senjorų žemėse. Nuo XII a. vyksta miestų kova už savivaldą
• Savivaldos teisę miestas galėjo išsipirkti, išsikovoti arba gaudavo valdovo privilegiją
• Šiaurės, Centrinėje ir Rytų Europoje (taip pat ir Lietuvoje) išplito MAGDEBURGO savivaldos modelis,
vadinamoji MAGDEBURGO TEISĖ
• 1387m. Vilniaus miestas gavo iš LDK Magdeburgo teisę (krikšto privilegija)
 MAGDEBURGO arba SAVIVALDOS TEISĖ:

Miestas turintis savivaldos (Magdeburgo) teisę:

• Turėjo miesto tarybą (vadovavo meras arba burmistras), kuri svarstydavo svarbiausius miesto klausimus.
Posėdžiavo miesto rotušėje (teismas, kalėjimas, laikrodis ir t.t.)

• Turėjo savo teismą, bausmių vykdymą

• Rengdavo miesto renginius, muges

• Tvirtindavo brolijų, cechų nuostatus

• Steigdavo ir išlaikydavo įvairias įstaigas: ligonines, prieglaudas, mokyklas ir t.t.

• Organizuodavo miesto gynybą ir viešosios tvarkos priežiūrą

• Formuodavo ir turėdavo savo iždą, mokesčius, muitus ir t.t.

MAGDEBURGO TEISĖS arba SAVIVALDOS REIKŠMĖ:

1. Formavosi tik Europai būdinga bendruomenių savivaldos tradicija, kuri tapo moderniosios demokratijos
pagrindu.

2. Miestų savivalda turėjo įtakos pilietinės visuomenės formavimuisi moderniais laikais.

AMATININKAI:
• Amatininkai. Dirbo dirbtuvėje, gaminys gaminamas nuo pradžios iki pabaigos, nėra darbo pasidalijimo, vyrauja
rankų darbas. Amatininkas (meistras) turi pameistrį (padėjėją) ir gali turėti mokinių.

• Vieno amato amatininkai jungėsi į cechus ( kepėjai, odininkai, mėsininkai ir t.t.)

• Pameistriai jungėsi į brolijas, kurios turėjo savo taisykles

Cecho taisyklės:

• reglamentavo gamybą (kiek staklių, nustatė pameistrių, mokinių skaičių, numatė darbo laiką, atlyginimą ir pan.)

• gynė nuo konkurencijos, reguliavo kainas

• garantavo gaminio kokybę (bausdavo už nekokybiškumą),

• teikdavo amatininkams materialinę paramą

Cechai turėjo savo vėliavą, šventąjį, aprangą ir t.t.

CECHŲ VAIDMUO irstant feodalizmui:

Vystantis feodalizmui, cechų vaidmuo buvo pažangus, nes visiems buvo nustatomos vienodos gamybos taisyklės,
ribojama konkurencija, garantuojama kokybė, amatininkams suteikiama parama

Formuojantis kapitalizmui cechai ėmė trukdyti, nes:

• Reglamentavo gamybą, neleido plėsti gamybos apimties

• Neleido įsigyti technikos, naujų technologijų

• Naudoti samdomojo darbo

• Stabdė konkurenciją
 PREKYBA:
• Prekybai trukdė muitai, feodalinis susiskaldymas, blogi keliai, plėšikai

• Pirkliai kūrė gildijas. Gildijos (pirklių sąjunga) turėjo savo prekybos sandėlius, rūmus

• Hanza – Šiaurės Vokietijos miestų prekybinė sąjunga (nuo XIII a.iki 1669). Jai priklausė Liubekas, Hamburgas.
Savo atstovybes turėjo Vilniuje, Kaune, Rygoje ir t.t.

• Prekyba skatino lupikautojų (pinigų skolintojai), pinigų, monetų gamybą

• Miestiečiai sudarė III luomą viduramžių visuomenėje. Miestiečiai buvo laisvi. „Miesto oras daro žmogų laisvą“
(metus ir 1 dieną)

VIDURAMŽIŲ KULTŪRA. ARCHITEKTŪRA:

(ROMANIKA, GOTIKA)

LYGINIMO ROMANIKA GOTIKA

KRITERIJAI

LAIKOTARPIS VIII – XII A. XIII – XV a.

PRADŽIA Karolio Didžiojo Frankų imperija Prancūzija (Sen Deni vienuolynas)
STILIŲ LĖMĘ Dėl dažnų karų ir susirėmimų reikėjo • Centralizacija stabilizavo politinę, stiprėjo karalių
VEIKSNIAI pastatų - tvirtovių valdžia, padėtį, mažėjo karų.
(priežastys) • Dėl sparčiai didėjančios gyventojų skaičiaus reikėjo
erdvesnių pastatų
ESMINIAI Kryžminis planas, masyvios sienos, Vertikali projekcija, lengvos vienos erdvės konstrukcijos,
BRUOŽAI apvalios arkos, maži siauri langai, smailėjančios arkos, vitražai, dideli langai, rozetė, puošyba
žemos lubos, puošyba skulptūromis, skulptūromis
mozaikomis
 ROMANIKA:

GOTIKA:
DIEVO MOTINOS KATEDRA PARYŽIUJE

GOTIKA LIETUVOJE:
Šv. Onos bažnyčia Vilniuje Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune
 MOKYKLOS:
• Pirmosios m-klos kūrėsi prie vienuolynų, bažnyčių

• Lietuvoje I-oji mokykla įkurta po krikšto XIV a. pab. (1397 m.) prie Vilniaus katedros

• M-klose buvo mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti, giedoti. Mokslas – lotynų kalba

• Kuriantis ir augant miestams, atsiranda miestų m-klos. Miestų mokyklose daugiau dėmesio skiriama
pasauliečiams (prekyba, amatai)- skaičiavimui, geografijai, gamtos mokslams

• Mokytojai- vienuoliai ir kunigai

• IŠVADA: švietimas buvo religinio turinio, scholastinis, mokslas vyko lotynų kalba

SEPTYNI LAISVIEJI MENAI:

• Septyni laisvieji menai – dėstyti septyni dalykai (disciplinos), kurie remiantis romėnų aiškinimu, “laisvam vyrui”
nusako išsilavinimo esmę, o viduramžiais buvo laikomi kaip paruošiamieji dalykai, imantis klasikinių (teologijos,
teisės ir medicinos) dalykų studijų universtitete

• Laisvieji menai (artes liberales) skirtingai nei praktiškieji menai viduramžiais buvo vertinami labiau. Jiems
priskiriama: gramatika, retorika (iškalbos mokslas), dialektika, aritmetika, geometrija, muzika, astronomija.

• Gramatika – rykštė,
• Retorika – lenta ir grifelis (rašymo priemonė),
• Dialektika – gyvatė arba šuns galva,
• Aritmetika – skaičiavimo lenta arba skaičiavimo virvė
• Geometrija – skriestuvas (arba braižymo lenta),
• Muzika – muzikos instrumentas,
• Astronomija – astroliabija.

SENTENCIJOS:
Artes liberales apibūdinti skirta lotyniškoji epigrama skamba taip:

• Gram. loquitur, Dia. verba docet, Rhe. verba ministrat / Mus. canit, Ar. numerat, Geo. ponderat, Ast. colit astra

• (Liet: „gramatika kalba, dialektika – aiškina žodžius, retorika – moko kalbos (žodžio meno) muzika dainuoja,
aritmetika skaičiuoja, geometrija sveria (matuoja svorį), astronomija tiria žvaigždes

KNYGŲ LEIDYBA:
• Iki XV a. knygos buvo perrašinėjamos ranka

• Ant pergamento ( rašomoji medžiaga iš odos), žąsies plunksna

• Perrašinėjamos (daugiausiai vienuolynuose) - skriptoriumuose, perrašinėtojas – skriptorius

• Skriptorius ne tik perrašynėdavo, bet ir iliustruodavo

• Visos knygos parašytos iki XV a. vadinamos inkunabulais arba manuskriptais. Taigi, ir I-oji Lietuvos knyga (nors
buvo išspausdinta) yra manuskriptas.
 MOKSLAS:
• Mokslo tikslas- pažinti Dievą

• Mokslai: teologija (mokslas apie Dievą), alchemija, astrologija

• Iki renesanso (XIV a.) moksle, kaip ir visoje kultūroje visas dėmesys skiriamas Dievui, bažnyčiai, religijai

• Nei mokyklose, universitetuose, nei moksle nebuvo gamtamokslinių dalykų

• Mokslas – lotynų kalba

• IŠVADA: Viduramžių kultūrą nulėmė teocentrinė pasaulėžiūra

CENTRALIZACIJA EUROPOJE.
EUROPOS PRIEŠAI
CENTRALIZACIJOS PRIEŽATYS:
• Centralizacija – tai XIII-XIV a. vykę procesai Europoje, kai kuriasi vieningos valstybės, stiprėja karaliaus valdžia,
nyksta feodalinis susiskaldymas

• PRIEŽASTYS:

• Ekonominiai veiksniai. Miestų kūrimasis ir kova už savivaldą. Miestiečiai remia karalių.

• Miestiečiai remia karalių, nes centralizuotoje valstybėje – vieningi muitai, įstatymai ir t.t.

• Karalių rėmė Bažnyčia. Centralizuotoje valstybėje stiprus valdovas, stipri Bažnyčia

• Karalių rėmė smulkieji ir vidutiniai feodalai, nepatenkinti stambiųjų feodalų savivaliavimu. Be to, stiprėjant
karaliaus valdžiai, buvo galima tapti karaliaus vasalais (riteriai)

• Etniniai procesai, tautybių susidarymai: formuotis tautybei, bendrinei kalbai centralizacija sudarė palankias
sąlygas

CENTRALIZUOTŲ ANGLIJOS IR PRANCŪZIJOS VALSTYBIŲ SUSIDARYMAS:

• Centralizacija Prancūzijoje vyksta XIII –XIV a. Sušaukiami GENERALINIAI LUOMAI – luomų atstovų susirinkimas.
Centralizacijos metu vyko karas su Anglija – ŠIMTAMETIS KARAS (1337-1453) (dėl Anglijos valdomų Prancūzijai
priklausančių žemių). ŽANOS d ARK fenomenas – pažadino tautos religinį entuziazmą- pakilo į išsivaduojamą
kovą. XV a. Prancūzija tapo centralizuota valstybe.

• ANGLIJA – centralizacija XIII-XIV a. 1215 m. Didžioji laisvių chartija, apribojusi karaliaus valdžią. 1265 m.
sušaukiamas parlamentas. Centralizacija baigėsi vėliau, nes po Šimtamečio karo vyko Rožių karas (baltosios ir
raudonosios). XV a. pab. -Tiudorų dinastija (abi rožės)

• Anglijos parlamentas labiau ribojo karaliaus valdžią.

CENTRALIZACIJOS REIKŠMĖ:
• Centralizacijos metu susidaro luominės monarchijos, galutinai susiformuoja luomai (3). Luominė monarchija –
valstybė, kurioje monarcho valdžia rėmėsi luomų atstovų susirinkimu.

• Centralizacija ir stipri monarcho valdžia sudaro geras sąlygas prekybos, amatų plėtotei.

• Centralizacijos metu daugelis miestų gauna Magdeburgo teisę, kaip privilegiją už pagalbą valdovui

• Centralizacija sudaro palankias sąlygas tautybės ir bendrinės kalbos formavimuisi. Formuojasi tautinė
savimonė

• Centralizacija padeda pamatus absoliutizmui formuotis.

 EUROPOS PRIEŠAI:
• VII-VIII a. arabai. Užėmė Pirėnų pusiasalį, veržėsi į frankų valstybę, bet buvo sustabdyti. Rekonkista (VIII-XV a.)
– arabų pusiasalio išsivadavimas iš arabų- musulmonų

• VIII-X a. – vikingai. Tai senieji Skandinavijos šalių gyventojai (dirbamos žemės trūkumas, atšiauris klimatas,
išvystyta jūreivystė), plaukioję jūromis plėšikavę ir prekiavę. Skirtingose šalyse vadinami skirtingai –normanai,
variagai (Rusijoje), žuvėdai (Lietuva). Poveikis Europai: plėšimai, kūrė prekybines kolonijas, padėjo susikurti
Kijevo Rusiai (Normandijai), manoma, kad 1000 m. atrado Ameriką.

• XIII a. mongolai-totoriai didžiausią pavojų kėlė Rytų tautoms (Kinija. Vidurinė Azija, dalis Užkaukazės) ir Rusijai.
XIII a. nukariauja Rusiją ir uždeda jungą iki 1480 m. Sustabdė Rusijos politinę, socialinę, kultūrinę raidą.
Mongolų-totorių susidūrimai su LDK (kai ši jungė slaviškas žemes)

PASAULINĖS RELIGIJOS:
• Seniausia monoteistinė – judaizmas II tūkst. pr. Kr.. Legendinis protėvis- Abraomas. Sostinė – Jeruzalė, šv.
Knyga – Senasis Testamentas (biblija), Tora, Tamudas

• Budizmas – VI-V a. pr. Kr. Š.Indijoje. Princas Gautama – pradininkas, vadinamas Buda (apšviestasis). Pagrindinės
nuostatos išdėstytos Tripitakoje.

• Krikščionybė – I a. Romos imperijoje. Biblija, Roma

• Islamas – VII a. arabų gentyse. Tikintieji – musulmonai (paklusnus Dievui). Pranašas-Mahometas. Sostinė- Meka.
Šventoji knyga – Koranas.

MARAS (juodoji mirtis):

• XIII-XIV a. sandūroje viduramžių ūkis pasiekė augimo viršūnę. Tačiau katastrofa įvyko XIV a. viduryje: dėl
atšalusio klimato ir prasto derliaus ir dėl maro.

• Europos istoriją ypač paveikė XIV a. juodoji mirtis – buboninio maro pandemija, pratrūkusi 1347–1351 m. Jos
metu išmirė trečdalis Europos gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių.

• Kada maras prasidėjo Lietuvoje, tikslių žinių nėra, tačiau manoma, kad jis šalies teritorijoje jau siautė XIII a.
1419–1710 metų laikotarpiu būta 22 marų; vien XVI a. siautė 14 epidemijų. Daugiausia aukų nusinešusios
epidemijos buvo 1710–1711 m. – vadinamaisiais Didžiojo maro metais, per kuriuos Lietuvos gyventojų skaičius
sumažėjo trečdaliu.

• Maro epidemijos įkarštyje žmonės nespėdavo laidoti lavonų, todėl jie gulėdavo namuose, gatvėse ir kiemuose.
Kadangi tuo metu nebuvo priemonių tiksliai diagnozuoti ligas, o liudininkų pranešimai nėra vienareikšmiai,
negalima tiksliai teigti, kad tuometinis maras tikrai buvo toks kaip jį suprantame dabar.1907 m. Indijoje
užfiksuota paskutinė maro epidemija.

• Manoma, kad paskutiniais amžiais maro epidemijų tikimybė yra gerokai sumažėjusi dėl ilgainiui išsivysčiusio
paveldimo imuniteto maro bakterijoms, geresnių medicininių, sanitarinių ir antiepideminių sąlygų. Yra ir
alternatyvių teorijų, kurios teigia, kad Viduramžiais kilusios epidemijos galėjo būti sukeltos Ebolos ar kito
panašaus viruso.