Vagneris yra Fausto mokinys bei draugas, yra teoretikas ir humanistas.

Džiaugsmą, gyvenimo
pilnatvę jis pajunta skaitydamas. Vagneris yra kur kas paprastesnis nei Faustas, jis nenori išvysti dar
nematytų tolių, viskas, ko jis siekia, yra žinios. Jam nereikia nei minios, nei triukšmo, nei
pasilinksminimų, nes jam užtenka vien knygų. Mokslininkas aukština žmogaus protą ir dvasią,
tačiau ne kūną. Jam svetimi žemiški troškimai ir žmoniškos aistros, į jas jis žvelgia su panieka ir
pasibjaurėjimu. Žmogus, pasak Vagnerio, yra aukščiau gamtos. Tam įrodyti mokslininkas ir paskiria
savo gyvenimą. Pažindamas pasaulį netiesiogiai, jis sudievino žmogų ir iškėlė jį aukščiau gamtos.

Faustas, ilgai blaškęsis tarp raštų, laboratorijos ir gamtos, galų gale pasirinko praktiko kelią.
Atrodo, kad daug knygų perskaitęs, mokslo paslaptis įminęs Faustas turėtų jausti vidinę pilnatvę,
tačiau tos pilnatvės jis nejaučia. Senstantis mokslininkas suvokia, kad gyvenimą paaukojęs mokslui,
iš tiesų jis taip ir nespėjo pagyventi. Faustas nusivylęs ir nebetikintis gyvenimu, jis jaučiasi
sužlugdytas savo bejėgiškumo ir nesugebėjimo atrasti pilnatvės. Jį ima persekioti neįgyvendinti
aukšti siekimai, tačiau pamažu mokslininkas suvokia, kad tai, ko jam reikia, yra ne vien mokslas,
bet ir kur kas žemiškesni dalykai: meilė ir aistra. Suvokus tai Fausto protas nušvinta. Būtent
gyvenimą pasirenka šis mokslininkas. Tuo tarpu viskuo nusivylusiam Faustui žmogus atrodo
žemiškas ir menkas, aukština tik vieną dalyką – pasaulį, trokšdamas jį pažinti tokį koks šis yra,
trokšdamas pažinti pats.