Pastraipa

Ar iš tiesų tik klysdamas žmogus randa tikrą kelią?

Įsisąmonintos klaidos suteikia žmogui patirties, jį subrandina kaip asmenybę,

todėl jis gali tobulinti pasaulį. Romėnų politikas, filosofas Ciceronas teigė: „Klysti –
žmogiška”, manau, ši mintis parodo, jog šiuolaikiniame pasaulyje klaidos yra neatsiejama
asmens kasdienybės dalis. Neklysdamas žmogus nesupras, kas yra teisinga. Apšvietos
epochoje suvokta, kad švietimas ir mokslas suteikia žmogui įvairių galimybių. Kultūros
simboliu Apšvietos laikotarpiu galėtų būti savarankiško mokslininko tipas, tikintis pažanga ir
protu. Tikėta, kad išsilavinęs žmogus ras vietą visuomenėje, o mokslas ir šviesa įveiks
sunkumus. Mąstančio mokslininko paveikslas sukurtas J. V. Gėtės tragedijoje „Faustas“.
Kūrinyje Faustas svarsto sudėtingus pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių
klausimus, siekia įminti „būties mįslę”. Tragedijos pradžioje mokslininkas pavargęs nuo
knyginės išminties. Mefistofelis, kuris stengiasi jį sugundyti teigia, kad patenkins visus jo
troškimus. Faustas - savarankiško proto žmogus, todėl jis stengiasi viską, kas skirta žmogui,
patirti pats, todėl pasirašo sutartį su velniu. Mokslininkui svarbu pažinti gyvybės esmę, tačiau
skaudu, kad jis nepažino jausminio gyvenimo. Gatvėje pamatęs Margaritą ją įsimyli ir,
padedamas Mefistofelio, Faustas merginą suvilioja. Margaritos pasaulį sudaro jauki šeimos
idilė: namelis, sodas, šeima. Ji nori, kad Faustas apsigyventų jame, tačiau vyras supranta, kad
jeigu pasiliktų su Margarita, baigtųsi ieškojimai ir jis pasitenkintų radęs asmeninę laimę. Jis
palieka Margaritą pasmerkdamas ją baisioms kančioms ir žmonių pajuokai. Skaudi meilės
drama Margaritą pražudo. Dėl meilės Faustui ji pražudo motiną, brolį ir dukrelę, patenka į
kalėjimą. Taip sugriaunamas jos pasaulis, kurį ji puoselėjo, brangino. Faustas grįžta išgelbėti
Margaritos iš kalėjimo, suvokdamas savo kaltę, tačiau supranta, kad jų požiūris į gyvenimą
skiriasi. Margarita jo bijo ir nesutinka pabėgti kartu. Faustas jaučiasi turįs teisę eiti į priekį,
nepaisydamas kitų, nes jo gyvenimo prasmė - ieškojimo ir pažinimo siekis. Tragedijos
pabaigoje Faustą aplanko graužatis dėl praeityje padarytų klaidų ir nusikaltimų, tačiau jis
netrukus pajunta vidinę šviesą, kuri jį skatina nesustoti, nes jo gyvenimas – nesibaigianti
kelionė, atradimų, džiaugsmo akimirkų ir praradimų, nusivylimų kaita. Fausto ieškojimai
atskleidžia nuolatines žmogaus pastangas tobulėti: „Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia”. Jis,
atrodo, linkęs manyti, kad kiekviena patirtis yra dvilypė, kiekvienas gyvenimo tarpsnis
suteikia žmogui palaimos akimirkų ir nusivylimo, nepasitenkinimo, bet tik ieškodamas,
keisdamasis žmogus iš tiesų gyvena. Taigi, pažinimo siekiantis žmogus tik klysdamas geba
įgyti patirties, įsisąmoninti padarytas klaidas ir atrasti tiesos kelią.

Meda Pikčiūnaitė IIIg