Mirties tema lietuvių literatūroje/Mirties samprata lietuvių literatūroje

Žmogaus dorovinis santykis su mirties faktu – viena iš svarbiausių jo būties problemų, turinti
didelę pasaulėžiūrinę prasmę.  Žmogus yra sutvertas tam, kad gyventų ir mirtų. Mirtis lyg šešėlis,
kuris mus persekioja nuo pat mūsų gimimo. Kartais mes šio šešėlio beveik nepastebime, o kartais
jaučiame, kaip jis tiesiog alsuoja mums į nugarą. Todėl nuo mirties nepasislėpsime, ji nežiūrės kaip
mes atrodom, kiek mums metų, ji tik ateis ir pasiims neatsiklausus, nepalikus galimybės rinktis,
mirtis ištiks ir viskas. Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės priklauso tai , kad jis privalo priimti
savo gyvenimą , kaip būvimą mirties link . Susidūrimas su mirtimi skatina pamąstyti apie savo
gyvenimą, kitaip suprasti jį, galvoti, kaip gyventi prasmingiau ir turiningiau. Mirtis skatina
susimąstyti apie mūsų pačių gyvenimą, jo prasmę, pajusti koks brangus yra mums skirtas laikas,
nesvarbu ar jo daug ar mažai. Mirties tema yra viena seniausių, problemiškiausių ir mažiausiai
mėgstamų kokioje srityje ar srityse?. Lietuvių literatūroje mirtis yra nereta tema. Savo kalboje
paanalizuosiu, kaip mirties tema atsispindi BaliomnSruogos memuariniame romane „Dievų
miškas“ ir Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“.

Moralines vertybes praradę žmonės nežiūri į mirtį kaip į ypatingą reiškinį. Nehumaniškas
elgesys mirties akivaizdoje aprašomas XX a. lietuvių prozininko Balio Sruogos atsiminimų romane
„Dievų miškas". Mirtis yra paprastas dalykas, žymiai didesnio meno reikalauja gyvenimas“, – yra
pasakęs rašytojas Balys Sruoga. Šiuose jo žodžiuose – itin daug asmeninių išgyvenimų ir skausmo.
Garsus poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas vokiečių
okupacijos metais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį, kur iš arti pažino mirtį ir
ne kartą turėjo kovoti už savo gyvybę. Koncentracijos lageris - labai sudėtingas giltinės malūnas.
Kiekvienas, įžengęs į jį, yra jau faktinai pasmerktas mirti, - anksčiau ar vėliau. Autoriaus
duomenimis, iki 1942 m. pabaigos Štuthofo koncentracijos lageryje atsidūrė daugiau kaip 20 tūkst.
žmonių, o gyvi liko vos 2 tūkst. Vidutiniškai kaliniai Štuthofe išgyvendavo apie keturis mėnesius.
Tokio mirtingumo priežastys – alinantis darbas ir nepakeliamos gyvenimo sąlygos: nuolatinis
badas, šaltis žmonių prigrūstuose lentiniuose barakuose, antisanitarinė buitis, sekinančios,
negydomos ligos, atšiauri gamta. „Čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jo
jėgas, versdavo jį mirti iš bado“, – yra rašęs Balys Sruoga. Šios totalinės sistemos tikslas buvo
palaužti žmones ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jo teigimu, išlikę gyvi buvo nepaprasti žmonės, be
išimties perėję ugnį ir vandenį tiesiogine prasme – speigus ir pragarišką karštį. Tai buvo žmonės
didelės fizinės jėgos ir atkaklios valios, pašėlusio pasiryžimo nugalėti ir gyventi. Dvejerius metus
išgyvenęs nacių lagerio siaubą, pasakotojas liudija nepagarbų prižiūrėtojų santykį su į
mirštančiuosius ir mirusius. Išsekę nuo bado, sunkių darbų, ligų Štuthofo kaliniai per keletą
mėnesių tapdavo „klipatomis"- ligotais, beveik nebepaeinančiais žmonėmis: „Slenka jie susikibę
kits į kitą, vienas antrą palaikydami". Pasak pasakotojo, šie žmonės dar neseniai turėjo namus,
mylinčius artimuosius, svajonių. Tapę klipatomis, jie praranda ir žmogišką esybę: dairosi žiūrėdami
pamišėlio akimis, suklumpa ant kelių, vėliau šliaužia tylėdami į patvorį. Jie net nedejuoja, tik, kaip
rašoma kūrinyje, kažko baisiai pasiilgusios jų akys. Pavirtimas klipata yra tiesus kelias į
krematoriumą. Tokioje aplinkoje visiškai išnyksta natūrali žmogaus mirties baimė. Mirtis gresia
kiekviename žingsnyje. „Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi
šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. Ji nustoja čionai ir savo
lyrizmo.  - Užmuš - tai užmuš, pakars - tai pakars, - kas čia tokio?“. Lageryje žmonės miršta be
jaudulio, tame tragedijos nemato. Negaila jiems palikti pasaulį „jiem visa – vis tiek pat“. Mirusiems
žmonėms neišreiškiama jokia pagarba, su jais elgiamasi kaip su šiukšlėmis. Numirėlius iškart
nurengia, užrašo ant krūtinės numerį ir pavogia asmeninius jų daiktus. Tada kaip malkas sukrauna
mediniame sandėliuke, esančiame netoli ligoninės. Ten ne visi telpa, tad netilpusius paguldo ant
žemės čia pat prie ligoninės. Mirties priežastis nėra tikrinama, autopsija neatliekama. „Mirė - tai
mirė, - kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim?!“. Humaniškos pasaulėjautos
pasakotojas baisisi tokia nepagarba. Pa -Sulygina mirtį kare ir mirtį lageryje. Karo lauke žmonės
taip pat miršta didelio ėse kančiose, bet ten yra lygybė. Sužeistas gauna pagalbą, jį net priešas
pagerbia. Ten gali gintis ir turi su kuo. Karo lauke tavo mirtis turi prasmės, nes kovojama dėl idėjos,
gyvybė aukojama dėl tėvynės, laisvės. „O čia - niekur nieko! Jokios prasmės! Niekas tau jokios
pagalbos neteiks. Niekas tavęs neatjaus, nepaguos, į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu
nepalydės.“ Senovėje žmogui, kurį ruošiasi pakarti patenkindavo paskutinįjį norą – pavalgyti,
parūkyti, laišką parašyti, o čia - paspiria koja ir viskas. Taigi, nacistinių lagerių sistema mirtį
paniekino, į ją nebežiūrima, kaip į ypatingą būties įvykį.

Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms –
broliams Steponui ir Vincui, motinai – ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. Mamatė
– trijų vaikų motina, žmona, dvaro šeimininkė. Tai jausminga, labai religinga, subtiliai jaučianti
meną moteris. Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti
kiekvieno „gailestinga seserim“ – taip ji suvokia savo pašaukimą. Jai, giliai tikinčiai katalikei,
„viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia“, mirtis – amžinojo pabudimo valanda. Mirė
Mamatės krikšto dukra Kazelė. Mamatė svajojo mokyti ją, tačiau nežinojo, kad mirtis jau stovėjo
šalia jos. Citata iš Šv. Rašto Senojo Testamento yra analogija šiai situacijai: „Tavo akys ant manęs,
ir tuojau nebus manęs. Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei
besugrįš į savo namus...Štai dabar pelenuose užmigsiu, o jei manęs rytą ieškosi, nebebus manęs.
Tariau puvėsiams: tėvas mano esi, mano motina ir sesuo; kirminams: kapas yra mano namai, ir
tamsybėse pasiklojau savo lovą...“ Kapų katakombose esantys užrašai „Stepanai, gyvas esi!“,
„Gyvas esi, Priscila!“ Mamatę graudina, džiugina, įkvepia į širdį laimės. Baigiant mąstyti apie
mamą, visada baigia žodžiais „Vivis, mater!“ („Gyva esi, motin!“ (lot.)) „Ir tu Kazele, gyva esi!“ –
tiki ji. Mamatė mėgsta vaikščioti po kapines. Mano, kad kitur ramybė jos sielos taip nevaldo, kaip
toje ašarų vietoje. Tai vieta, kur įvaizdžiai ? išryškėja žmogaus nepastovumas, amžinasis faktas, kad
viskas tik „irios formos ir nykstantieji šešėliai“. Mano, kad kibtis į tai yra kvaila. „Sukultos viltys,
sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos...“ Pradeda mąstyti
apie visa ko laikinumą. Mamatė mato mirtį kaip tai, kas svarbiausia. Ji dažnai mąsto kelia apie
egzistencinius klausimus. Jeigu žmonija žengs pirmyn, visas gyvenimo sąlygas ir žmonių santykius
taip ištobulins, kad žemėje bus kaip rojuje – kas iš to, jei išliks mirtis? Svarsto kas iš gėrio, grožio,
tiesos, jei viso ko galas – puvėsiai, niekas nebūvis? Kokia ir rojaus prasmė, jeigu pati netolimoje
ateityje ištikš kaip muilo burbulas? „Jei esu – ir nebūsiu?“ Mamatei nesuvokiama, kaip galima
gyventi su tokiu tikėjimu. Kiekvienas žmogaus širdies dūžis – tik žingsnis į niekybę ir puvėsius, į
pabaigą, su kuria užsibaigs tavo intelektas, valia, jausmai. Ir niekas negali to sustabdyti, nėra
pasaulyje tokios galios. Tokį gyvenimą Mamatė laiko košmaru. „Gerai sako tie be galo koktūs man
žodžiai, kad geriau būti gyvu šunimi, negu padvėsusiu liūtu.“ Mamatė gaili žmonių, kurie taip tiki.
Mano, kad jie pasaulyje nelaimingiausi. Nes net ir didžiausių problemų apsuptyje, jei žmogus tiki,
kad žemės gyvenimas tėra vien jo buvimo vienas momentas, - tai suteikia laimės, prevencijuoja
galutinį vilties praradimą. Mamatė mano, kad nesutiktų taip „merdėti‘, „tekina bėgti į niekybę“, bet
nutrauktų tokio beprasmiško gyvenimo siūlą – nusižudytų. Ji mėgsta senus, rodos dar Euripido
ištartus žodžius: „Kas žino, ar mūsų gyvenimas nėra mirimas, mirimas gi ar ne gyvenimas?“
Visomis sielos galiomis jaučia, kad taip tikrai yra. „Ak ne! Mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs
už ašarų, džiaugsmas – už sopulių, tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais.“ Kūrinio
pagrindinis veikėjas į mirtį žiūri kaip į natūralų, bet baisų procesą, kurio negali sustabdyti, tačiau
mano, jog verta tikėti pomirtiniu gyvenimu, nes kitaip – viskas beprasmiška.  

Mirtis – neatsiejama mūsų būties dalis. Žmogus visada žino, kad jo gyvenimas yra baigtinis. Jį
riboja gimimas ir mirtis. Apysakoje Kūrinyje „Sename dvare“ iliuzinis tikėjimas pomirtiniu
gyvenimu suteikia žmogui paguodą, kad po sunkaus ir trumpalaikio žemiškojo gyvenimo mirties
aktu jis įgys amžiną palaimingą - pomirtinį gyvenimą. Tuo tarpu, romane kūrinyje „Dievų miškas“
mirtis pašiepiama, ironizuojama su ironija, memuariniame kūrinyje mirtis – eilinis, nereikšmingas
dienos įvykis, iki kurio lydi smurtas, nepagarba, apleidimas. Apibendrinant galima daryti išvadą,
kad abiejuose kūriniuose mirtis suprantama ir vertinama skirtingai. Tai priklauso nuo vaizduojamų
veikėjų vertintojo gyvenimo sąlygų, pažiūrų. (pasaulėjautos)