Užduotis

Kaip kito žmogaus / visuomenės moralė nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pabaigos?
Skriaudos, kaltės temos:
J. Biliūnas:
Jonas Biliūnas (1879 – 1907 m. ) - lietuvių literatūros klasikas. Rašytojas dėmesį pirmiausia kreipia į
žmogų, į jo dvasinius išgyvenimus, nesirūpindamas tuo, kuriam luomui ar socialiniam sluoksniui tas
žmogus priklauso. Skriaudos, kaltės temos atskleidžiamos Jono Biliūno kūriniuose: ,,Kliudžiau" , ,,Vagis"
, ,, Brisiaus galas".
,,Kliudžiau"
Skriaudos , kaltės temos atsispindi Jono Biliūno novelėje ,,Kliudžiau". Šiame kūrinyje atskleidžiami
vaiko išgyvenimai padarius blogą darbą. Čia pasakojama apie berniuką, kuris lauke radęs mažą
suliesėjusią, baltą katytę sugalvojo ją nušauti lanku. Berniukui nušovus katytę, ji skaudžiai sukniaukia ir
jam prilėkus prie jos, širdyje jis pajunta šaltį, nes pamato stipriai kenčiantį gyvūną , kuris vis dar kovoja
už savo gyvybę. Suprątęs ką padarė berniukas širdyje pradėjo jausti skausmą ir sunkumą, kurio
negalėdamas pakelti parbėgo namo ir nebesirodė ilgą laiką lauke. Šiame kūrinyje kalbama apie padarytą
skriaudą kitam, bet ir tuo pačiu supratimą padarytos žalos, o tai reiškia, kad berniukas moralės dar vis
turi, tik buvo tai pamiršęs.
,,Vagis"
Jono Biliūno novelėje „Vagis“ pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas, Jokūbas, skaudžiai jaučia savo
kaltę, užmušęs vagį. Nuo pat jaunystės Jokūbas apylinkėje nepraleido nė vienų vestuvių ar vakaruškos be
jo žmonės neapseidavo: visur būdavo, visur jo vieno buvo pilna, ir visiems patiko. Nė vieno
nenuskriausdavo, nieam nesuduodavo. Jokūbas susirado mylimąją, susipažino su jos tėvais, nieko
nelaukdamas pasipiršo ir iš kart po piršlybų, atsitiko siaubinga nelaimė, dėl kurios Jokūbas jautė kaltę.
Žmogus gindamas savo turtą ar net gyvybę , padarė tai kas sužlugdė jo moralę ir sėdo ant sąžinės ilgam.
Bet jis neturėjo iš ko rinktis, galėjo pulti vagį įbėgus į daržinę ,bet būtų tikriausiai likęs pats negyvas,
Jokūbas puolė iš pasalų su didele medine kūle ir užmušė vagį, taip užsikraudamas sau didžiulią kančią.
,,Brisiaus galas"
„Brisiaus galas“ – tai labai jausmingas ir susimąstyti verčiantis apsakymas, atskleidžiantis kančios ir
skriaudos temas. Šiame kūrinyje pasakojama apie geriausiu žmogaus draugu laikomą šunelį, kuris dar
jaunystėje jautėsi šeimininko mylimas, gerbiamas ir reikalingas. Šuneliui pasenus visi jį pamiršo ir vieną
diena šuo susapnavo sapną, kuris buvo mielas, džiugus, tačiau jį sudrumstė ir nutraukė šeimininko
siluetas su šaudykle ant peties. Šeimininkas šunį nusivedė į pamiškę ir jį nušovė, bet tuo pačiu metu
šeimininkas išsigąsta ir pabėga ,, tik niekaip nesuprato Brisius dėl ko šeimininkas neatsigręždamas
pabėgo". Tai buvo šūvis ne tik į Brisių, šeimininkas šovė ir į savo žmoniškumą, jį tai sukrėtė ir jis suprąto
savo kaltę.
J. Savickis:
Kartą jam Šeinius siūlė kažkokį įvykį panaudoti savo kūrybai. Savickis nusišypsojo ir pagalvojęs atsakė,
kad jis ilgai ir atidžiai stebi žmones, gyvenimą, įvairius reiškinius bei įvykius. Ir kai prieina tam tikrą
išvadą, tada visa tai panaudoja savo literatūriniame darbe. Skriaudos, kaltės temos atskleidžiamos
Jurgio Savickio kūriniuose ,,Vagis" , ,,Fleita" , ,,AD ASTRA" .
,,Vagis"
Apsakymas ,,Vagis” . Šis kūrinys vaizduoja skriaudos temą. Kūrinyje keliama XXa. vidurio problema -
blogio naikininimas blogiu. Čia pasakojama apie apie ūkininką ir jo vaiką susidūrusiais su arkliavagiu,
kuris įsivaizduojamas skirtingai: vaikui jis atrodo malonus, o kaimo žmonės jo nekenčia. Ūkininkui
sukvietus talką ir padarius oblavą, arklys buvo rastas, o vagis sugautas ir į rogių dugną įmestas, namo
parvežtas. Namo parvežus, vagis buvo pririštas gryčioje prie skersinio spyrio, veržiančio įgubusią sieną.
Tėvui mušant vagį, vaikas visa tai stebėjo ir nesuprato kodėl vagis yra mušamas: “Tėtė sako, geras, bet
kam taip baisiai muša vagį!”. Vėliau vaikas pasielgia kilniai ir išlaisvina vagį. Šiame kūrinyje parodomas
vaiko dorumas išlaisvinant vagį. Vaikas ir vagis yra abu kankiniai.Vagis laikomas kankiniu dėl dvasiškos
ir fiziškos kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to
autorius ir vadina vagį nuteistu, kankiniu. Vaikas kankinys, nes tokių kaip jis XX a. vid., pasaulyje liko
vienetai ir vaikas gyvenantis norinčių kažką suvaržyti žmonių visuomenėje nesupranta jų elgesio ir
mąstymo.
,, Fleita"
Šiame kūrinyje atsleidžiama skriaudos tema, kuri pritaikoma būtent pagrindiniui veikėjui - žiogui.
Apsakyme „Fleita“ pasakojama apie fleitistą žiogą, kuriam daktaras pasakė, kad jis daugiau nebegali pūsti
fleitos, kurios dėka jis uždirbdavo pinigus teatre ,, Žydrioji tulpė". Kadangi žiogas prarado darbą jis
daugiau nebegalėjo išsilaikyti mieste ir jam čia nebeliko vietos, todėl jis išejo į kaimą ieškoti pagalbos pas
gimines. Naiviai tikėdamas kaime gyvenančių giminaičių Viksvų gerumu, pasiprašo priglaudžiamas.
Viksvos galvojo, kad žiogas turtingas, nes jis iš miesto, dėl to jį svetingai priėme. Tačiau Viksvos,
sužinoję, kad Žiogas skurdžius visus suteiktus malonumus iš jo atėmė ir vėliau menininkas nenorėdamas
varginti giminių išėjo iš jų namų ir prisijungė prie vietos garsios kapelijos. Bet galų gale nelaimingas
žiogas mirė. Taigi šiame apsakyme yra bandoma išnaudoti žiogą ir taip jis lieka nuskriaustas ir
įskaudintas aplinkinių žmonių.
,,AD ASTRA"
Kūrinys ,,AD ASTRA"atsleidžia skriaudos temą. Kurinyje pasakojama apie ūkininką Dalbą, kuris nori
pokyčių gyvenime ir nutaria atsikratyti senu šunimi jį paskandindamas. Pirmajį kartą jam to padaryti
nepavyksta, jis pats krenta į eketę. Ištikimas šuo išgelbsti šeimininką, tačiau jo noras paskandinti šuns
nepasikeičia ir nejausdamas jokio sąžinės graužimo Dalba vistiek atsikrato šunimi. Šiame kūrinyje
parodomas moralių normų nesilaikymas, padarant skriaudą šuniui be jokio pasigailėjimo ir nematymo
savo blogųjų savybių.
J. Aputis:
Juozas Aputis (1936 – 2010 m.) – lietuvių prozininkas ir vertėjas. Ne viename Juozo Apučio kūrinyje
pasakojama skriaudos prieš silpnesnįjį reikšmė žmogui. Apučio kūryboje itin svarbus žmogaus
išbandymo smurto akivaizdoje motyvas, „subtilumo ir taurumo dvikova su grubumu ir jėga“ (Albertas
Zalatorius). Rašytojui rūpi žmogaus gebėjimas atsilaikyti, neišduoti savęs, vaizduojamos dorovinio
pasirinkimo, vidinės stiprybės išbandymo situacijos. Tai aiškiai atsleidžiama Juozo Apučio
kūriniuose : ,,Šūvis po marazyno ąžuolu" , ,, Autorius iesko išeities" .
,,Šūvis po Marazyno ąžuolu"
Kūrinys ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu'' atskleidžia skriaudos temą, kai skriaudžiama silpna, negalinti
apsiginti būtybė. Kūrinyje vaizduojama Juozo Apučio laikų kaime nebenaudingo šuns egzekucija, kuri
atliekama viešai, labai ramiai ir netgi demostratyviai. Vienas iš pagrindinių veikėjų yra pienininkas, kuris
sutinka nušauti Marazyno šunį. Į egzekucijos vietą jis ateina drąsiai, tarsi didžiuodamasis tuo, ką daro. .
Jis nušauna šunį kuo ramiausiai, su pasitikėjimu ir nužingsniuoja, pagarbiai prasiskyrus vaikams. Vaikai
pagarbiai prasiskiria, nes bijo tokio jo elgesio, jei gali ramiu veidu nužudyti niekuo dėta šunelį, vadinasi,
gali padaryti bet ką.
Kūrinyje viešpatauja jokių dorovės neturinti brutuali jėga, o silpnieji jai slopindami savo jausmus,
tarytum bijo patys tapti aukomis. Veikėjas atskleidžia antivertybes, senojo kaimo nykimą. Šiame kūrinyje
atskleidžiamas nepagarbus ir negailestingas elgesys su gyvūnais.
,,Autorius ieško išeities"
Kūrinyje vaizduojamas kaime atsiradęs žiaurumas, smurtas, panieka silpnesniam. Veiksmas vyksta ant
kalnelio, didelėje siloso duobėje, dirba septyniese: du traktorininkai (vienas storasprandis, kitas –su
„zomšiniais lopais“ galvoje), ilgas kaip pagalys bernas geležinėmis rankomis, užsisvajojęs
vaikinukas,nuolat žiūrintis kažkur į pievas, studentas, matyt, atliekantis vadinamąją gamybinę praktiką, ir
dvi merginos: Vincė, kuri turi keturis vaikus nuo skirtingų vyrų ir Jogasė, kuri mėgsta vyrams sakyti: „Kai
tu į mane žiūri, tai tavo akės blizg...“ . Atėjus pietų metui, storasprandis godžiai kirsdamas lašinius, ima
kabinėtis prie ilgakaklio, nes jis nieko nevalgo. Ilgakalklis atsako „nenoriu“, bet storasprandis nesustoja
kabinėtis: „Gal tu ir panų nenori?.. Gal tu ne vyras?..“ . Vėliau storasprandis nutaria merginų akivaizdoje,
patikrinti, ar vaikinukas vyras, ar ne. Įvyksta trumpos grumtynės, traktoristai pargriauna ilgakaklį, ir
prasideda grumtynės. Studentas puola gelbėti, bet aukštasis pagalys lyg geležinėmis replėmis užlaužia
jam rankas. Beviltiškai mėginančiam išsiveržti studentui galvoje tvinkčioja viena mintis: „Ką dabar galiu
padaryti? Kokia mano vieta šitoje siloso duobėje?.. Turiu tik vienąišeitį – užrakinti, geležimi apkaustyti
amžiną neapykantą...“ Grumtynės pagaliau baigiasi: smurtaujantys nustato, kad „viskas tvarkoje“, ir
paleidžia vaikinuką. Paleistasis staiga ima kvatotis pamišėlio juoku. Kvailai kikenančioms mergiščioms
studentas sušunka: „Maukit tuojau pat namo!“ „Ir visa istorija, – sako Juozas Aputis. –Autorius stačiai
nerado kitos išeities: ką daryti nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe? Autorius
palaiko studento galvojimą, tačiau tos minties jis būtinai neperša: kiekvienam valia pasirinkti savo
sprendimą",
Išvados:
Kaip kito žmogaus / visuomenės moralė nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pabaigos?
XIXa. pabaigoje - XXa. pražioje buvo keliami moraliniai, filosofiniai žmogaus klausimai: kas yra
skriauda, kas yra kaltė ir jos suvokimas , kas yra moraline atsakomybė? Kodėl neteisiamas žmogus visą
gyvenimą jaučia sąžinės graužatį? . J. Biliūnas kreipėsi į žmogaus sąžinę. Apie tai buvo kalbama Jono
Biliūno kūriniuose: ,,Vagis" , ,,Kliudžiau" , ,,Brisiaus galas".
XIXa. pabaigoje - XXa. pražioje J. Savickio kūriniuose: ,,Vagis" , ,,Fleita" , ,,AD ASTRA" keliama
problema: blogio naikinimas blogiu. Savickio novelėse žmonės yra svetimi vieni kitiems, žiaurūs ir
egoistiški.
XX amžiuje J. Aputis kreipiasi į pilietinę savimonę. Apučio novelėse : ,,Šūvis po marazyno ąžuolu" , ,,
Autorius iesko išeities" .
Temos aktualizavimas (susieti su šių dienų įvykiais):
Dar prieš daugybę metų J. Biliūną, J. Savickį ir J. Aputį jaudinę dalykai yra aktualūs ir šiandieniniame
gyvenime. Metai bėgo, o daugelis žmonių ydų išliko, dar ir šiomis dienomis gyvuoja skriauda ir kaltė.
Tačiau, perskaičius šių rašytojų kūrinius susimąstome ir imame daryti išvadas.
Šeimos tema
J. Biliūnas:
Jonas Biliūnas į šeimos temą, jis gilinosi į veikėjų išgyvenimus ir kėlė gyvenamojo laikotarpio problemas
savo apsakyme ,,Liūdna pasaka" ir novelėje ,,Ubagas".
,,Liūdna pasaka"
Ryškiausias šios temos J. Biliūno kūrinys — apsakymas „Liūdna pasaka". Tai žmonių gyvenimo drama
istorinių įvykiu fone. Žmonės siekė išsilaisvinti iš baudžiavos. Biliūnas pavaizduoja sukilimo tragiškas
pasėkmes, kai Petras išeina į sukilimą trokšdamas gražesnio gyvenimo. Tai apysaka apie Pertrą ir
Jozapotą, kurių gyvenimas buvo pilnas meilės ir džiaugsmo, tačiau viskas išnyko , kai Petras išeina į
sukilimą kovoti už laisvę. Juozapota liko vieniša ir nelaiminga, visos jų kurtos svajonės kartu apie šeimą
ir ateitį išnyko. Kūrinyje ypač išraiškingas leitmotyvas ,, akys- žvaigždės'', kurios rodė Juozapotos tiek
vidinį, tiek išorinį pasaulį. Tuomet, kaip Juozapota drauge su savo vyru Petru kūrė šviesią ateities viziją,
jos akys ,, mirgėjo kaip dvi gražios žvaigždės - laimės žvaigždės ". o vėliau visiškai palūžusios
Juozapotos akys liudija sudužusias svajones ir negrįžtamai prarastą gyvenimo džiaugsmą: ,,Tai buvo du
taškai , klaikūs , be gyvybės". Ir ši istorija rodo nemirštantį norą ir svarba sukurti šeimą ir parodo kaip
sunku, kai tavo sukurta šeimos vizija nebegali išsipildyti.
,,Ubagas"
Kita šeimos temai tinkanti novelė „Ubagas“. Joje gilinamasi į Petro Sabaliūno, elgetos, padėtį.
Pagrindinis kūrinio įvykis — seno tėvo Petro Sabaliūno išvarymas iš namų ir elgetaujant susitikimas su
pasakotoju. Pasakotojas, grįžęs iš miesto, iš pradžių neatpažino elgetos, bet, kai pradeda klausti apie
praeitį, negali patikėti, kad tai buvęs jo kaimynas. Iš tikrųjų Petras Sabaliūnas yra jautrus, drovus
,,drebančiomis rankomis bei lūpomis, raudonomis nuo ašarų akimis". Sabaliūnas paaiškina, kad jis buvo
išvarytas iš namų savo sūnaus, kuriam prieš 4 metus atidavė ūkį. Dabar vaikščioja po kaimą, prašydamas
išmaldos. Toks Petro Sabaliūno likimas susiklostė ne dėl to, kad buvo blogas žmogus, bet dėl to, kad
nepakankamai skyrė laiko savo sūnui. Kai visą turtą perrašė savo sūnui, tuomet jo sūnus nusprendė
išvaryti tėvą iš namų. Pagrindinė kūrinio mintis yra ši: Sabaliūnas tik tiesiogine prasme yra ubagas,
elgeta, o tikrasis dvasios ubagas yra sūnus, neturintis vertybių, humaniškumo, tad jis perkeltine prasme
ubagas. Novelė skatina apmąstyti vaikų ir tėvų santykius, tėvų ir vaikų pareigas.
J. Savickis:
,,Kova"
Šeimos gyvenimą vaizuojantis Jurgio Savickio kūrinys „Kova“. Kūrinyje pasakojama apie tragišką
vaiko gyvenimą hedonistinėje visuomenėje. Vaiko tėvai abu geriantys. Motina mėgsta triukšmingas
svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Abu neatsakingi šeimos tėvai dažnai
lankosi smuklėje „Laisvė“– pats užeigos pavadinimas skamba ironiškai, nes skaitytojui kelia įvairių
minčių: brandžiam žmogui laisvė visada susijusi su atsakomybe, o šiuo atveju paleistuvė motina ir
girtuoklis tėvas jaučiasi laisvi nuo pareigų savo augančiam sūnui. Šio kūrinio problema- tragiškas vaiko
likimas hedonistinėje visuomenėje.
J. Aputis:
,,Vakarėjant gražios dobilienos"
Apučio novelėje ,,Vakarėjant gražios dobilienos" vaizduojama šeimos tema. Kūrinyje parodoma jauno
berniuko vidinė stiprybė, sugebėjimas kovoti dėl savo mylimo tėvo. Pagrindinis veikėjas – jaunas
berniukas, kuris sugeba elgtis kaip suaugęs ir moka būti stipriu reikiamu momentu. Vaiko tėvas sunkiai
serga, todėl sūnus rūpinasi tėvo nuvežimu į gydymo įstaigą, stengiasi gauti reikiamus dokumentus ir
vaistus. Jau iš pat pradžių sūnus parodo atkaklų charakterį, nepasiduoda, kai supranta, kad kaimo felčerio
dokumentas netinka. Jis vežasi tėvą pas miesto gydytojus, ten jis nepasiduoda ir tvirtu balsu reikalauja,
kad jį užleistų. Žmonės praleido jį, ir sesutė užregistravo tėvą. Nors būdamas mažas ir prastai apsirengęs,
vidine savo stiprybe sūnus daro įtaką žmonėms. Pagrindinis veikėjas priverčia ambulatorijos medikus
ištirti tėvą, vaikas gauna reikalingą pažymą ir iš valdininko išreikalauja patvirtinimo anspaudu. Šioje
novelėje atsiskleidžia jauno žmogaus grožis, parodant jo vidinę stiprybę, sugebėjimą kovoti dėl savo
mylimo tėvo.
,,Horizonte bėga šernai"
Kūrinys yra apie sovietmečio laikotarpio šeimos gyvenima, kuomet žmonės prarado žemes dėl
susikūrusių kolūkių, tuo pačiu jie praranda ir dvasios namus. Kūrinyje pasakojama apie išgėrūsį Gvildį,
sėdintį ant kalno ir jaučiantį egzistencinį nerimą ir beprasmybės jausmą. Grįžęs namo sutinka žmona, jis
nesupranta jos pykčio. Staiga žmona pagriebia kampe stovintį šluotražį ir pamažu artėja prie vyro. Vyras
trumpam pagalvoja, kad ji juokauja, bet staiga ji įduria jam į veidą ir jis nuolankiai tai priima kaip
atitinkamą bausmę. ,,Gvildys, jis mėgino nusijuokti, bet nespėjo — aštrūs ražai dūrė jam į veidą, akyse
žmogus pajuto baisų skausmą, o žmona tuo tarpu sukliko ne savo balsu." Gvildžio žmona nesupranta
kodėl taip padarė ir niekada nesupras.
Išvados:
Kaip kito žmogaus / visuomenės moralė nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pabaigos?
XIXa. pabaigoje - XXa. pražioje Jonas Biliūnas novelėse vaizduoja įvairias šeimų situacijas, patiriamus
sunkumus. Kūrinyje „Ubagas“ rašytojas gilinasi į tėvo ir sūnaus santykį, vertybių stoką, o apsakyme
„Lazda“ vaizduojami tėvo ir vaikų santykiai yra šilti, sūnums gaila tėvo už tai, ką jam teko praeityje
patirti. Svarbiausios vertybės yra šeima, jos išsaugojimas ir darnūs tarpusavio santykiai.
XIXa. pabaigoje - XXa. pražioje apie šeimą kalba J. Savickis apsakyme ,,Kova". Problema- tragiškas
vaiko likimas hedonistinėje visuomenėje.

XX amžiuje J. Apučio kūrinyje ,,Vakarėjant gražios dobilienos" svarbiausios vertybės: žmogaus vidinė
stiprybė,nepasidavimas ir kovojimas dėl savo šeimos. ,,Horizonte bėga šernai" kalbama apie sunkų
sovietmečio laikotarpio šeimos gyvenima kuomet žmonės prarado žemes dėl susikūrusių kolūkių, tuo
pačiu jie praranda ir dvasios namus.
Empatijos, tolerancijos tema:
J. Biliūnas:
,,Lazda"
Tolerancijos motyvas vaizduojamas apsakyme ,,Lazda”. Šiame apsakyme pasakotojas aprašo
pobaudžiavinius metus. Panaikinus baudžiavą, urėdas netenka tarnybos ir pastogės. Tėvas apgyvendina jį
seklyčioje. Jis negali keršyti silpnesniam ir bejėgiui. Išvažiuodamas urėdas tėvui paliko lazdą, kuria
baudžiavos laikais taip jį sumušė, kad šis tris savaites lovoje gulėjo. Tačiau tėvas su atlaidumu paima
lazdą, o į vaikų priekaištus atsako liūdna šypsena. Liūdnas nusišypsojimas reiškia ne tik gyvenimo
papatirtimi pagrįstą išmintį, bet ir gilų žmogiškos prigimties supratimą, , jog klysti yra žmoniška. Šiame
apsakyme J.Biliūnas giliai pavaizdavo lietuvio kaimiečio dvasią, jo tolerantiškuma: greit užmiršti
skriaudą, geru atsakyti į blogį, dovanoti priešams.
J. Savickis:
J. Aputis:
,,Vieniša sodyba"
Kūrinyje pasakojama apie moterį , kurią nepažįstamas vyras sustoja pavežėti iki Merkinės. Vykstant link
kelionės tikslo moteris vairuotojui pradeda pasakoti apie savo praeitį. Kai mokėsi medicinos institute,
įvyko skaudus įvykis su jos vyru. Vieną šeštadienį jos vyras jai pranešė, kad išvyksta iš miesto pas tėvus,
bet jo žmona nujautė, jog vyras jai meluoja. Sekmadienio rytą grįžusi namo ji rado jį savo lovoje,
apsikabinusį kitą moterį - jos mokslo draugę. Istoriją papasakojusi moteris jautėsi nepatogiai , nes
vairuotojas tylėjo. Vėliau jis pradėjo lėtinti greitį ir pasakoti istoriją įvykusią prieš aštuonerius metus. Tai
buvo istorija apie mažą mergaitę , vyskas vyko traukinyje, viena moteris paprašė prižiūrėti jos dukrą , jog
padėtų jai išlipti, kai atvažiuos pas laukiančius senelius. Mergaitė buvo linksma, šneki išsipasakojo apie
šeimą , darželį. Atvykus mergytė lėkė iškėlusi rankutes pas senelius. Bet staiga viskas sugriūva. Ji puola
atgal prie traukinio ir pargriūva tiesiai po traukinio ratais. ,,Vieną kojytę spėjo patraukti, o kitą...‘‘
Pasakotojas nutyla, pasikeičia jo veidas. Jam tai skaudu prisiminti. Įvykis jam glūdi giliai širdyje. Vėliau
vairuotojas pasakoja , kai mergaitė gulėjo ligoninėje. Su ja kartu buvo seneliai ir pasakotojas. Dabar jis
supranta, kokią atsakomybę jis neša ant pečių. Bet sutikęs sukrėstus mergaitės tėvus, suprato, kad juos
visus sieja šis įvykis. Tai nusako, kokia yra brangi jiems mergaitė. Pasakotojas staiga nutyla. Tai nusako,
kad jam labai sunku tą įvyki prisiminti. Taip pat jis supranta, kad visam gyvenimui jie visi keturi yra
suvienyti. Novėlejė pagrindinė mintis yra žmonių vieningumas ir empatiškumas kitiems sunkioje
situacijoje ir nesvarbu ar jie pažįstami ar ne.
Išvados:
XIXa. pabaigoje - XXa. pražioje Jonas Biliūnas apsakyme ,,Lazda" giliai vaizduoja lietuvio kaimiečio
dvasią, jo tolerantiškuma: greit užmiršti skriaudą, geru atsakyti į blogį, dovanoti priešams.
XX amžiuje J. Apučio kūrinyje ,, Vieniša sodyba" rodomas žmonių vieningumas ir empatiškumas kitiems
sunkioje situacijoje ir nesvarbu ar jie pažįstami ar ne.
Temos aktualizavimas (susieti su šių dienų įvykiais):