

Henriko Radausko kūrybos

bruožai
( ,,Poezija yra pasakos suaugusiems...“)
Kaip ir impresionistai, H.Radauskas ieškojo naujų
derinių, kūrė judrų ir besikeičiantį poetinį pasaulį

 Iš prancūzų impresionistų perėmė įspūdingą akimirką,
judesį, spontanišką tikrovės sąsają su vaizduote, laisvą
gamtos gyvenimą, netikėtas spalvų dermes.
 Impresionistams svarbų akimirkos įspūdį interpretuoja
ironiškai.
 H.Radausko individualumas


 Atsisako trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio lyrikai būdingos
išpažintinės tematikos, skaudžių subjekto išgyvenimų atvėrimo.
 Kartos požiūriu Radauskas yra tarp neoromantikų ir žemininkų,
bet kūrybos požiūriu jis individualus, atsisako bet kokios
bendruomenės, bendravimo su ja ( ,,Vis liesdamas daiktus ir
žmones,/Aš laikausi pats už savęs.“). Polemizuodamas su
neoromantikais ( išpažintiniu pobūdžiu, tautiškumu,
įsipareigojimu tautai), sukuria priešingą programą ( ,,Aš nestatau
namų, aš nevedu tautos...“).
 Kūriniuose gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės,
muzikos istoriją.
 H.Radausko kūryba vientisa

 Estetizmas, antilyrizmas, poetinės tikrovės
transformacija – svarbiausi H.Radausko kūrybos
bruožai.
 Jo eilėraščiuose nėra įprasto lyrinio subjekto, jį
pakeičia ,,pasakotojas“. Jis tarsi iš šalies, neretai su
ironija stebi pasakojamą istoriją.
 H.Radausko poetiniame pasakojime dominuoja du
motyvai: realybės paneigimo, išnykimo ir vietoj jos
gimstančios poetinės tikrovės. Realybė virsta
poetine pasaka, kurioje viskas įmanoma.
 Kinta gamtos vaizdavimas

 Gamta nėra fonas žmogaus jausmams reikšti,
netampa vidinių išgyvenimų metafora. Gamta nebe
natūrali - vaizduojamos jos kultūrinės formos:
parkas, fontanas.
 Griaunama ir kuriama, o labiausiai
žaidžiama

 Priešingai nei J.Aisčio, H.Radausko sukurtame poetiniame
pasaulyje ne gyvenimas virsta menu, o menas gyvena.
Eilėraščio objektais tampa meno kūrinių siužetai, personažai.
Veiksmas hiperbolizuojamas, pabrėžiamas jo chaotiškumas ir
stiprumas ( dūžta, krenta, šoka nuo debesies, liejasi, išmetama
pro langą...) Gyvenimas ir mirtis perteikiami žaismingomis
sandūromis. Kūriniuose dominuoja virsmas, nuotykis. Nei
laiko, nei gyvybės formos nesisuka nuosekliu ratu. Mirtis,
griovimas yra virsmo, meno tikrovės gimimo pradžia. Poetinis
stebuklas vyksta be lyrinio subjekto kančios. Naujas pasaulis
žaismingas ( ,,Pasaulis juokias, paspendęs savo tinklą.“).
 Poetinės avantiūros ir skaidrumo dermė


 H.Radausko kūrybos metodas – meninė alchemija: iš
literatūros srovių, mitų kuria naują, niekur nesantį
pasaulį. Maišomos spalvos, formos, veiksmai, savybės.
Maišoma gamta ir kultūra ( Botičelio paveikslai,
Vivaldžio muzika yra priemonės gamtai vaizduoti).
 Sugebėjimas sklandžiai eiliuoti – H.Radausko
įsitikinimu, - svarbiausia poeto dorybė. Jo eilėraščiai –
preciziškos formos, griežtos struktūros.