Biografija.

Vincas Mykolaitis-Putinas, būsimas rašytojas, pakluso tėvų norui – baigė Seinų kunigų
seminariją bei Peterburgo dvasinę akademiją, taigi tapo kunigu. Vėliau Šveicarijoje studijavo
filosofiją ir meno istoriją, o Vokietijoje (Miunchene) – literatūrą. Būdamas užsienyje ypač pajuto
savo (kunigo ir poeto) padėties dvilypumą, tačiau kunigystės oficialiai atsisakė tik 1935 m.
(būdamas 42 m.). Jau trisdešimtmetis V. Mykolaitis-Putinas – žinomas rašytojas: jo plunksnai
priklauso simbolistinės poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927), psichologinis intelektualinis
romanas „Altorių šešėly“ (1931–1933) ir kt. Tuo metu rašytojas profesoriauja Kauno Vytauto
Didžiojo universitete, o nuo 1940 m. skaito paskaitas Vilniaus universitete. Jo studentais buvo
Salomėja Nėris, Juozas Grušas (Kaune), Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis (Vilniuje).
Antrosios sovietų okupacijos metu (nuo 1944 m.) Putinas, likęs Lietuvoje, atstovauja
Nepriklausomos Lietuvos, dingusios istorijos sūkuryje, kultūrai. Putino eilėraštis „Vivos plango,
mortuos voco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“) tapo pasipriešinimo režimui manifestu.
Rašytojas 1967 m. amžinojo poilsio atgulė į Vilniaus Rasų kapines.

Romanas „Altorių šešėly“. Šis romanas atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi
požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą. O
patį individo likimą lemia vidiniai apsisprendimai, o ne išoriniai veiksniai.

Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis,
greičiau turi autobiografinių elementų. Autobiografiškas yra istorijos perteikimo būdas, kai
pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo perspektyvos (tai ir stojimo į seminariją
motyvai, ir požiūris į kūrybą, ir gamtos išgyvenimas). Be to, anot paties autoriaus, Liudą Vasarį
kankinę klausimai taip pat yra autobiografinio pobūdžio.

Romanas turi du siužetus: išorinį ir vidinį. Išorinį sudaro trys romano dalys, susijusios su trimis
protagonisto Liudo Vasario gyvenimo etapais: pirmoje dalyje („Bandymų dienos“) atskleidžiamas
pagrindinio veikėjo gyvenimas kunigų seminarijoje, pirmieji kūrybiniai bandymai, meilė Liucei;
antroje dalyje („Gyvenimas eina“) – darbas Kalnynų parapijoje, susidūrimas su kunigu-ūkininku
Platūnu bei kunigu-prekybininku Stripaičiu, draugystė su baroniene Rainakiene; trečioje dalyje
(„Išsivadavimas“) – grįžimas į Lietuvą iš užsienio, Liucės savižudybė, draugystė su Aukse,
apsisprendimas pasitraukti iš kunigų luomo. Daug svarbesnis vidinis romano siužetas – Liudo
Vasario vidiniai išgyvenimai ir jų apmąstymas. Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes
kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus
psichologinis romanas lietuvių literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai
pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo
keliu. Kita vertus, Liudą Vasarį atidžiai stebi ne tik pasakotojas – pats veikėjas linkęs į savistabą:
pats analizuoja savo elgesį, pats save vertina. Beje, romanas dėl analitinio pasakojimo pobūdžio, t.
y. dėl griežtos pasakojimo struktūros bei sąvokų gausos, apibūdinamas ir kaip intelektualinis.

Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas
žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudo Vasario atveju vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus
sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta
savivertė (nepasitikėjimas savimi, nuolatinis abejojimas), intravertiškas būdas (uždarumas, polinkis
į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki Maironio, poeto ir kunigo, autoritetu. Tiki, kad galės
gyventi kaip Maironis – tarnauti tautai. Deja, kunigų luomo realybė kitokia, todėl Vasaris vis labiau
nusivilia savimi, nes nejaučia pašaukimo, o dirbti be ypatingo Dievo pajautimo negali – mano
apgaudinėjąs kitus. Kunigo ir poeto kelių nedermė verčia išgyventi vidinę dramą.

Romanas siejasi su V. Mykolaičio-Putino simbolistine poezija, nes tiek rinkinyje „Tarp dviejų
aušrų“, tiek romane „Altorių šešėly“ dėmesio centre atsiduria individo vidinio pasaulio raida.
Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba, kurią vartojo V. Mykolaitis-
Putinas eilėraščių rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“ ir Liudas Vasaris simbolistiniuose eilėraščiuose. Be
to, tiek Liudas Vasaris, tiek Putino lyrikos žmogus – intravertiški, ieškantys, į laisvę besiveržiantys
individai.

Itin svarbi romane meilės tema. Visos moterys – Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė
Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir
keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį – jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos
galių skatintojos. Svarbiausia jų – Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane.
Ji ne tik pirmoji Liudo Vasario romantiška meilė, amžinas moteriškumo įsikūnijimas, bet ir
svarbiausia gyvenimo moteris.

Ypač sudėtingas romano pasakotojas. Jis į pagrindinį veikėją žvelgia iš kelių perspektyvų: iš labai
arti ir iš šalies. Jis niekada nelieka abejingas: perteikia, vertina ir pateisina pagrindinio veikėjo
išgyvenimus, svyravimus, svarstymus.

Romano reikšmė. Pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, jog individo gyvenimas pats
savaime yra vertybė. Tai pirmas intelektualinis psichologinis, erotinis romanas lietuvių literatūroje.