Vaižgantas.

,,Dėdės ir dėdienės“
1. Pasakotojas. Pasakotojas yra kitos epochos, nei vyksta veiksmas,
žmogus. Visažinis: ne tik pasakoja apie esamą veikėjų gyvenimą, bet ir
perspėja, kaip pasikeis jų gyvenimas ateityje. Kalba skirtingais balsais:
etnografo, sociologo, kunigo. Pasakotojas subjektyvus: neslepia savo
pozicijos, vertina veikėjus, bet išsaugo distanciją tarp jų ir savęs,
nesitapatina su veikėjais.
2. Laikas. Istorinis laikas – baudžiava ir po baudžiavos. Biografinis laikas
– nuo veikėjų jaunystės ( išskyrus Geišę) iki senatvės. Viso gyvenimo
laikas ,,susiaurinamas“, o svarbūs įvykiai pasakojami neskubant .
Išsamiausiai atskleistas Geišės ir Severjos susitikimas miške.
3. Erdvė. Apysakoje dvi erdvės: kultūros ( žmogaus gyvenama) ir natūros (
laukinės gamtos). Dominuoja kultūros erdvė, o lemtingas įvykis ( Severjos
susitikimas su Geiše) vyksta gamtoje. Apysakos erdvė apribota: sodžius,
klėtelė, bažnyčia, karčema). Dažnai minimos ribos: pakluonė, galulaukė,
paraistė. Ribinės nuorodos sietinos su veikėjų patiriama ribine situacija,
kai reikia apsispręsti, kaip pasielgti.