Mitai

Žmogus šiame pasaulyje, atrodo, niekada nesijautė vienas, jis visada gyveno dievų akivaizdoje ir
kaimynystėje. Kaip žmogus suvokė save ir supantį pasaulį – savo ir pasaulio pradžią bei pabaigą, ką
garbino, kieno globos tikėjosi – visa tai aiškinasi mitologijos, religijos istorijos studijos. Tai vienas kitą
papildantys mokslai.

Apie senąją lietuvių religiją ir mitologiją kalbame kaip apie visumą, kuri ilgą laiką buvo persmelkusi beveik
visas žmogaus gyvenimo sferas ir sudarė pažiūrų į pasaulį branduolį. Mitologija – tai ir mokslas, tiriantis
mitus. O mitai – pasakojimai apie pasaulio pabaigą ar pradžią, apie bet kokios naujovės įvedimą, apie
dievus, jų tarpusavio santykius, apie dievų santykius su žmonėmis. Jie pagrindžia ritualus, kultą,
pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Išmanydamas mitą, žmogus atkartoja dievybių veiksmus, žino, kaip kada
jam dera elgtis, ir kokio rezultato tikėtis, rašė religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Religija turi
daugybę apibrėžimų, ją galima aiškintis kaip žmogaus santykį su dievybe, o tautos religija – tai tikėjimų
sistema, kuri paliudijama ir išorinėmis formomis – apeigomis, ritualais, religine organizacija, hierarchija,
egzistuojančiomis kulto vietomis, apeigomis ir jų atlikėjais, ir pan.

Apie mitus svarbu žinoti tai, jog jie buvo suvokiami kaip tikros istorijos. Mitai pasakoja apie pasaulio,
dievų, žmonių, gyvybės ir mirties kilmę, žvėrių, augalų atsiradimą. Jie pagrindžia pasaulio tvarką, sąrangą.
Mitai pagrindžia ir ritualus. Praeityje atlikti dievų (dydvyrių) žygdarbiai, apie kuriuos pasakojama
mituose, ritualais atkartojami, primenami per pagrindines metų šventes. Tyrinėtojų manymu, ypač
svarbūs buvo Naujųjų Metų šventėje atliekami pasaulio atnaujinimo ir harmonizavimo, kosminės ir
pasaulio tvarkos atkūrimo ir užsitikrinimo ritualai.

Taigi mitas gyvavo kartu su mitine pasaulėžiūra ir ritualu. Pats mito pasakojimas buvo sakralus aktas, jis
galėjo vykti tik ypatingu tam skirtu laiku, ir jį perpasakoti, manoma, buvo galima ne vien žodžiu, o ir
judesiu ar piešiniu. Be abejo, mitinė informacija ištisus amžius gyvavo kaip sakralinė žodinė tradicija,
kurią išmanė tik išrinktieji. Bet lietuviški šventraščiai arba autentiški sakralinės tradicijos esmę
perteikiantys tekstai mūsų dienų nepasiekė. Tad natūraliai kyla klausimas, kokia medžiaga remiasi
senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojai, jei lietuviški šventraščiai arba autentiški sakralinės tradicijos
esmę perteikiantys tekstai mūsų nepasiekė?

Žinome, kad rašto lietuviai neturėjo iki valstybės susiformavimo. G. Beresnevičius siūlo tai suvokti ne kaip
mūsų nevisavertiškumo ženklą, bet kaip natūralų indoeuropietiškosios tradicijos požymį: „Rašto neturėjo
Indijos arijai – tai jiems nesutrukdė sukurti ir tūkstantmečius išlaikyti 1028 didelės apimties Rigvedos
himnus, Keltų žyniai savo šventraščių mokydavosi 20 metų, Skandinavų Eda užrašyta XIII amžiuje, prieš
tai gyvavo kaip žodinė tradicija.“

Jei ir lietuviai turėjo savo šventraščius, sakralinius tekstus, kurie buvo perteikiami kaip žodinė tradicija,
paveldimi iš kartos į kartą, tai ši tradicija nutrūko su jos saugotojų – sakralinio luomo atstovų – išnykimu,
religijos pasikeitimu. Tad mitologijos tyrinėtojai šiandien remiasi kitais mus pasiekusiais, skirtingos
prigimties, žinių šaltiniais: 1. Archeologine medžiaga; 2. Senaisiais rašytiniais šaltiniais; 3. Visa tradicinė
liaudies kultūra; 4. Kalba.

Lietuvių tautosaka pradėta užrašinėti labai vėlai – XIX amžiuje. Vis dėlto net ir tradicijai slopstant, tam
tikri mitiniai provaizdžiai ar vaizdiniai, mitinio mąstymo modeliai išliko tautosakoje – pasakose, sakmėse,
tikėjimuose, papročiuose. Tiesa, tai tik mito fragmentai ar šukės, bet mitologijos tyrinėtojai yra atidūs
sakytinei tradicijai, pasakų ir sakmių tyrimams. Iš tiesų, sakmės pateikia žinių apie pasaulio sukūrimo
aiškinimą, apie pasaulio ir žmogaus atsiradimą. Nors sakmių teikiama informacija įvairuoja, bet atsakymų
į klausimus – iš ko, kaip buvo sukurtas pasaulis, kas tame kūrimo akte dalyvavo, kaip buvo sukurtas
žmogus – jose dar atrasime.

Pasak vieno žymiausių lietuvių mitologijos tyrinėtojų Algirdo Juliaus Greimo, mito fragmentai gali būti
įsiterpę ir pasakose. Jis pastebėjo, jog jei stebuklinė pasaka neatitinka kanono – griežtos pasaulio
mokslininkų aprašytos pasakos struktūros – galime tikėtis, jog už pasakos personažų slypi Dievai ar
kultūriniai herojai.

Kur dar ir kokiu pavidalu yra išlikusių lietuviškų ar baltiškų mitų, kur dar galėtume tikėtis nors jų
nuotrupų?