Gintaras Beresneviius

MITAS IR RITUALAS

MITAS
Ilg laik mitas buvo nusakomas kaip pasakojimas apie diev ar senovs didvyri ygius (16, p.
253), istorijos apie dievus ir pan., taiau formuojantis religijotyrai aikjo, kad ne kiekvienas
pasakojimas apie dievus yra mitas ir kad mitai neatskleidia religijos esms. Renesanso laikais
manyta, jog mituose koncentruojasi religija, o graik ar romn mitai pripainti visos antikins
religijos pagrindu. Deja, toks tvirtinimas prasilenkia su senuoju religingumu. Mitai yra neabejotinai
svarbus religij dmuo, j baz, generuojanti ritualus, kult, pasaulvaizd, taiau ne bet kokie mitai.
Tikri ir netikri mitai

Tai, k Renesansas ir vietimas prato vadinti mitais, daniausiai bdavo tik diev gyvenimo
paskalos, i kuri aipsi jau Antikos mons. Herodotas Istorijoje teig kad Homeras ir Hesiodas
patys sugalvojo graikams teogonij (7, p. 111); tokie mitiniai pasakojimai dauginosi ir pltsi
nesulaikomai, danai tai buvo tiesiog antikiniai anekdotai, kuri reikm religijai buvo labai menka ar
jos i viso nebta. Tikrasis graik religingumas po Homero ir Hesiodo pasuko visai kit puse
orfinius ritualus, Eleusino, Kabir misterijas, dionisijas. ia kristalizavosi antikins religijos erdis: juk
ios misterijos ir ritualai, o ne tuti poet pramanai, buvo religijos reikiniai.
Graikai, susidomj diev gyvenimo vykiais, kaip jokia kita tauta iki j, neiveng fantazavimo.
Spekuliatyvi mintis nesunkiai pastebjo mit prietaravimus, netikslumus ar tiesiog kvailystes ir
labai lengvai juos demaskavo kaip mogaus intelekto krinius. Mit kritika buvo labai stipri ir
didele dalimi pakirto paties antikinio pasaulio pamatus. Pradta dievus ir mitus importuoti i
Egipto, Artimj Ryt, barbar Europos; kartu stiprjo mit paodikum atmetanios (Ksenofanas)
ir ateistins ar agnostins tendencijos (Demokritas, kinikai, stoikai, Epikras, Lukrecijus Karas). Tuo
metu visa i kritika realiai buvo taikyta tik netikriems mitams, t. y. sugalvotiems pasakojimams,
neturintiems ritual ir giminingiems anekdoto anrui. R. Pettazzonis (Petazonis) pastebi, kad Homero
bei jo epochos tikjimas mitais jau yra stipriai susvyravs, bet mitas yra senesnis u Homer ir kyla i
t laik, kai dievais dar tikta. Tuo laiku izoliuotos tautos, gyvai ir autentikai igyvenanios mitus,
puikiai skiria tikrus ir netikrus pasakojimus. R. Pettazzonis perteikia pauni genties indn skirt:
jie ino, kad tikri mitai tai pasakojimai apie pasaulio kilm, kuriuose pasirodo dieviki ar kosminiai
pavidalai, pasakojimai apie kultrini didvyri ygius, burtininkus ir magij.
Netikri mitai tai pasakojimai apie triksterik heroj Kojot, pramanai, kuri gali bti be galo
daug, kai tikrj mit skaiius yra grietai ribotas. Dakot Oglala gentis skiria pasakojimus apie
genties kilm nuo juoking pasakojim, neturini realaus pagrindo. Irokzai, Australijos
aborigenai, Piet Afrikoje gyvenanti Herero gentis, Togo gyventojai ir kiti skiria pasakojimus apie
pasaulio ir genties atsiradim bei istorij nuo sakmi apie vris ir mones, triksterius, vri ar
mogaus ypatybi kilm.
Tikrosios istorijos skirtos ne visiems; jas ino tik vyresnieji genties nariai ar tik vyrai (jaunuoliams
jos praneamos iniciacij metu). Jos pasakojamos tik tam tikru laiku, ruden ar iem, kartais tik
naktimis ar ypating veni metu. Netikras istorijas galima pasakoti bet kada.
Taigi mitas nra prasimanymas, jis ne pasakia, o tikroji istorija, pasakojanti apie pasaulio,

mogaus, diev, gyvybs, mirties kilm, apie vri ir augal atsiradim ir pan. Tai ventybika ar
pavsta istorija (14, p. 19). Mitas negali bti neteisingas jei pasakojimu abejojama ar mit
galima papasakoti bet kur ir bet kada, jeigu j galima traukti literatros krin ar ustals pokalb,
tai jau ne mitas. Tikrj mit paprastai bna nedaug, keli ar kelios deimtys. Senovs Graikijoje jie
liejosi lavina; graikai tiesiog umiro skirtum tarp tikro ir netikro pasakojimo ir, neigdami
pasakias, kartu atsisak ir absoliuios religins realybs, kuri teik tikrasis mitas. Taip atsirado
erdv filosofijai, taiau tradicin graik religija lugo, o graik religingumas pasuko, kaip minta, kita
kryptimi misterijas, religin sinkretizm, ateizm, filosof religij ir pan. Drauge matome, kad
mitas yra esmin religijos dalis: jai susvyravus, ima irti pati religijos sistema. Mitas jau beveik religija,
teigia R. Pettazzonis, taiau tikras mitas:
Mitas tikras, o netikras jis negali bti, nes mitas tai genties gyvenimo pagrindas, t. y. jis grindia itis pasaul,
kuris be mito negalt egzistuoti. Ir atvirkiai, mitas negali gyvuoti be io pasaulio, nes pastarj jis organikai
sijungia kaip io pasaulio pradios paaikinimas, kaip jo pirmapradis pagrindas, kaip jo prologas danguje. (14,
p. 7)
M it as ir isto r ija

Mito reikm neatsiejama nuo jame praneam dalyk, taiau mitinis pasakojimas skiriasi nuo
pasakos, kuri kalba apie kakok udar, sav pasaul su savais logikos ir svarbiausia laiko dsniais;
pasaka neieina mogaus istorijos erdv, jos klausaniojo asmens laik; mitas kaip tik pasakoja
apie pai laiko pradi, pirmalaik taiau ne abstrakt, o buvus tos kultros, kurioje mitas
funkcionuoja, pradioje ar pagrindus) pai t kultr. Galimas dalykas, kai kurios pasakos yra
degradav, sakralin reikm prarad mitai, nors kiekvien konkret atvej skirti labai sunku.
Mitas kaip ritualinis tekstas yra ventoji istorija. Kaip paymi G. Widengrenas (Videngrenas),
prietaros tarp mito ir istorijos, kuri taip jauia iuolaikinis mogus, Antikoje ar Artimuosiuose
Rytuose dar nejausta. Tai, k mes suprantame kaip mit, ten buvo suprantama kaip vadas
istorij ms supratimu, t. y. mitas seniausia inoma istorija. Mito tikrovikumu neabejojama. Jei
Enuma eli epe pasakojama, kad Mardukas nugali Tiamat ir kuria Babilon, tai mitas; o
babilonieiams j istorijos pradia. Daugeliui taut istorija ir mitas maiosi; ne vienos gimins
pradininku laikomas kultrinis didvyris ar pusdievis (20, p. 183187).
Taigi mitas pagrindia pai juo besiremiani kultr ar tam tikr jos aspekt; kaip pirmapradi
vyki atpasakojimas, jis (per neivengiamai su kiekvienu mitu susijus ritual) tuos prolaikio vykius
gyvendina dabartyje. Mitas ir jo teiginiai konkreiai kultrai yra absoliuti tiesa, paskutin grandis.
Pasak M. Eliades (Eliads), pirmyktis mogus iri mit kaip absoliuios tiesos ireikj, nes is
pasakoja sakralin istorij, t. y. pirmaprad vyk, vykusio Laiko pradioje (5, p. 5360), kaip jau
matme, tik ventybikas dalykas religiniam mogui yra realus, tik jis genetikai pagrindia vis
bsim realyb:

Mitas aprao vairius ir kartais dramatikus sakralybs siverimus pasaul. Tas sakralybs sibrovimas realiai
pagrindia pasaul. Kiekvienas mitas pasakoja, kaip pradjo egzistuoti realyb, Kosmosas ar vien fragmentas: sala,
augmenijos ris, mogikoji institucija, dinastija. Pasakojama, kaip pradjo egzistuoti daiktai, jie paaikinami ir
netiesiogiai atsakoma kit klausima: kodl jie pradjo egzistuoti? Bet kuris kodl visuomet gldi kiekviename
kaip. Taip yra todl, kad pasakojant, kaip atsirado koks nors dalykas, atskleidiamas sakralybs pasireikimas,
galutin bet kokios realios egzistencijos prieastis. (5, p. 53)
M it as k a ip a bs o l iu t i r ea l yb

Mitas mums iandien asocijuojasi su kakuo iracionaliu, nemanomu patikrinti ir todl nerealiu.
Mes kreipiame dmes vaizdingj mito pus, siuetus bei vaizdius, nors tai tra ioriniai

kontrai, iandien bylojantys tik estetine ar literatrine kalba. O i kalba svetima mitui. Mito kalba
pirmiausia yra realybs kalba.
Mito vaizdis nesuvokiamas kaip vaizdis ar dvasin iraika, teigia Ernstas Cassireris (Kasireris).
Jis taip silyds objektyvi tikrov bei objektyvius vyksmus, kad atrodo kaip integruojanti j dalis.
Mito vyksme neskiriama, kas realu, kas idealu, nepaisoma egzistencijos ir reikms srii
skirtum. Nuo vienos srities kit pereinama nuolat, ne tik vaizduotje ir tikjime, bet ir mogaus
veiksme. okjas, pasirodydamas su dievo ar demono kauke, ne tik mgdioja dievyb ar demon,
bet ir prisiima j prigimt, eina j ir su ja susilydo (2, p. 170176). Mitas kartu su ritualu galina
mog apsiprasti absoliuioje realybje, t. y. dievikume.
Mitai pranea apie praeityje atliktus diev ygius, kurie ritualikai atkartojami per svarbisias
metines ventes; atkartojamas ir vyki laikas. Tarkime, kad naujametiniai ritualai atkartoja pasaulio
sukrimo mituose ufiksuotus vykius; kai baigiasi metai, senka ir baigiasi pati su jais tapatinama
Visata, sigali savotika entropija, kelianti chaos, t. y. sugrinanti bkl, atitinkani prie pasaulio
sukrim buvusi situacij. T akimirk chaos siveria dievyb, imanti j tvarkyti ir organizuoti, kurti
pasaul; naujametiniai ritualai atkartoja mituose nupasakotus dievybs ygius, kurie ritualikai
gyvendinami met pabaigos (chaoso) terpje, chaos nea gyvybing ir kuriani dievybs veikl:
tai, k ji atliko anuo metu, ritualikai atliekama ia ir dabar tai ta pati dievybs veikla, tie patys
jos judesiai tik jau atliekami mogaus, kuris, susitapatins su dievybe, dalyvauja galingiausioje
pirmapradje dievybs iniciatyvoje, iplia pasaul i chaoso ir tamsos (6, p. 65).
Mitas ne tik suprantamas kaip realyb; jis pirmiausia igyvenamas kaip realyb mes jau atitol
nuo mit ir juose teirime pasakojimus, kuriuos galima racionaliai ar logikai paaikinti ar
suprasti. Tuo metu suprantamas, apklausinjamas mitas jau nebe mitas taip jis redukuojamas
pasak ar filosofin sistem. Tikras mitas gyvuoja tik grsdamas realyb ir igyvenamas mogaus
egzistencijoje.
Daug met tarp Melanezijos iabuvi gyvens B. Malinowskis (Malinovskis) taip nusako mito viet
ir reikm izoliuot taut religijai:
Mitas (...) yra ne simbolin, bet tiesiogin savo objekto iraika. Jis nra mokslinio intereso patenkinimas, bet
pasakojimu gyvendintas pirmaprads tikrovs atgaivinimas, ir jis pasakojamas, idant bt patenkinti giliausi
religiniai trokimai. (...) Primityvioje kultroje mitas gyvendina btin funkcij: jis suteikia tikjimui iraik,
iauktinim ir statym; jis utikrina ir stiprina paproius; jis galina ritualo veiksmingum ir pateikia taisykles
moni elgesiui. Taigi mitas yra gyvenimikai svarbus mogaus civilizacijos elementas; jis nra laisvalaikio
praleidimui pasakojama istorija, bet ipltota, veiksminga jga. (12, p. 23)
Mit as kaip formuojanti jga

Mitas ne vien pasakoja ar aikina; matme, kad tam tikroje visuomenje jis suvokiamas kaip jos
pagrindas ir ne vien suvokiamas: yrant mit kompleksui, lunga ir juo besiremianti visuomen.
Todl mito nereikt suprasti kaip sugalvoto, tam tikr slyg nulemto antrinio reikinio. Kaip teigia
W. Otto (Oto), mitas nra mstymo apie pasaul ir gyvenim rezultatas: visam iam mstymui mitas
jau duotas kaip iankstin tokio mstymo prielaida, mitas kreipia mstym ir j slygoja. Mito
negalima aikinti per kadainyktes gyvenimo slygas, per senuosius potyrius, btinybes ir poreikius.
Visikai atvirkiai: per mit egzistencija gyja savo pavidal, pagal kur formuojasi btinybs ir
poreikiai (13, p. 258266).
Keiiantis mitams, keiiasi ir visuomen su visa savo pasaulira, gyvensena, kine sankloda.
Mitas tai absoliuti tiesa ir absoliuti vertyb, kuri ne tik atsivelgiama, bet kuri pirmiausia
orientuojamasi. Bet kokios veiklos pagrind sudaro mitas kaip tos veiklos provaizdis. mogus
atkartoja ar gyvendina dievybs veiksmus; mokdamas mit, jis ino, kaip turi elgtis ir kokie bus tos
veiklos rezultatai, kartu jis priartja prie dievybs. Net ir kultinis veiksmas, pasak W. Otto, yra ne kas
kita kaip dievika esyb, veikianti mogaus pavidalu, t. y. kultas yra tas pats, kas ir mitas (13, p.
260), o pirmapradio mito savybes galima apibrti taip:

Pasakojimu apie pirmuosius pasaulio vykius forma jis pranea apie antlaikikum ir aminyb ir pranea taip,
kad jo tiesa apima vis mog, j formuoja ir paveria tuo, kuo jis privaljo bti nuo pat pradi: Dievybs
atvaizdu. Pokalbiu su Dievu. (13, p. 266)
M it as , r itu ala s , ku ltas

Nuo kit pasakojimo anr mitas skiriasi pirmiausia tuo, kad jis, technikai tariant, pagrindia
ritual arba yra kulto pirmavaizdis. Mit drauge su K. Kernyi reikt laikyti pasakojimu apie
pirmaprad kilm (Ursprungsgeschichte). Kiekvien tikr istorij apie pirmaprad vyk atkartoja
ritualas, taigi ir kultas. T jau 1904 metais konstatavo H. Useneris, kuris pastebjo, kad mitologija
kaip disciplina teusiima tikjimais; religija (kultin veikla) lieka jai paslaptimi. Tikrasis mitologijos
tyrimas reikalaut bendro kulto (Gottesdienst) nagrinjimo dar daugiau: Tam tikros tautos
mitologija mokslikai nagrinjama tegals bti tada, kai ji bus traukta tos tautos religijos istorij
(17, p. 633), vadinasi, nuo io amiaus pradios mitologijos ir religijos tyrimai tampa kompleksiniais.
Mito, ritualo ir kulto ssajos iandien yra jau religijotyros aksioma. Pasak Kernyi, jeigu mitas visu
savo tikrovs krviu nebt slygojs kulto, pastarasis tebt aklas instrumentas, o jo ritualai
tuiai besisukantis mechanizmas, gryna technika. Net jei tvirtinama, jog kultas egzistavo anksiau
u mit, beje, io teiginio istorija nepatvirtina, kartu iam teiginiui paliudyti tuoj pat griebiamasi
mit, pasakojani apie kultini veiksm pagrindim, iek tiek sarkastikai toliau pastebi Kernyi
(9, p. 234252).
Kultas taip sudarytas, kad mitas ir ritualas ne tik papildo vienas kit, bet ir ibaigia. Ritualas
paveria mit regimu. Mitas yra ventasis odis, o ritualas ventasis veiksmas. Mitas paaikina
ritual. Religijose mitas ir ritualas egzistuoja kaip nepertraukiamas kompleksas, o juodviej paskirtis
ilaikyti pasaulio tvark (20, p. 150153). Religij istorijoje, suprantama, pasitaiko, kad ritualas
atsiskiria nuo mito ar atvirkiai. Bet mokdami mit, visada galsime kak numanyti apie ritual, o
ritualas leis mums nuspti, apie k pasakojo mitas. Mitas ir ritualas taip susij, kad klausti, katras j
pirmesnis, yra beprasmika.
RITUALAS
Ritualas kaip tam tikras mit lydintis, iliustruojantis veiksmas, neatsiejamas nuo mito, nors ir turi
sav ypatum. Ir mitas, ir ritualas ireikia t pai realyb; skirtingais bdais jie galina igyventi t
pirmaprad vyk, todl nenuostabu, kad jie susij:
U ritualo slypi mitas, suteikiantis ritualui gyvyb ir turin. Be mito ritualas tra tiesiog mechanikas veiksmas,
negalintis niekam padaryti jokio spdio, netgi paiam jo atlikjui. Jei mitas mirta, gyvybs netenka ir ritualas,
kadangi rituale slypi igyventa realyb, kuri kunkretizuojama mite, teigia O. Widengrenas. (20, p. 210)

Kur tik yra religija, egzistuoja mitas ir ritualas. Ritualas konservatyvus. Veiksmo prasm gali
keistis ir bti skirtingai aikinama, bet judesiai ilieka. Mitas dogmatikai fiksuotos reikms neturi, o
ritualas susietas su mitu, todl aikinimai gali skirtis. Taiau religijos gali keistis, o ritualai ilieka. iit
rituale, skirtame kankini Hasane ir Huseino atminimui, yra kapojimo kalaviju ir plakimo botagu
element apie tok pat ritual II a. po Kr. pranea Lukianas: taiau tada j atlikdavo sir deivs
Atargats ynys. Keiiantis religijoms, mitas irgi gali ilikti, bet tokiais atvejais pasikeiia jo prasm
(20, p. 209211).
Ritualas vaizdina mit, bet nebtinai vien iliustruoja. Kartais ritualas gali gyti magin reikm
tarkime, apsivalymo ritualai, kuri metu paaukotj gyvul tarsi savaime pereina visos nuodms ir
blogybs, arba ritualins lentels su uraytomis mogaus nuodmmis sudauymas irgi be
papildom mogaus pastang panaikina blogus jo poelgius.
I dalies magikai, i dalies religikai veikia apotropjiniai ritualai apsiginti nuo piktj jg. Jais

siekiama apsisaugoti, ilaikyti atstum nuo j arba nuvyti. Triukmauti, groti puiamaisiais
instrumentais, muti bgn, skambinti varpais ir varpeliais, audyti, spjaudyti, deginti ugn, smilkyti,
brti maginius ratus, gestikuliuoti ir pan. tokios priemons apsaugo nuo pikto. Eliminuojaniais
ritualais siekiama paalinti element ar esyb, kuri jau susiliet su mogumi arba j apvald (ia gali
bti tiek demonas, tiek nuodm) (20, p. 216).
Ritualai susij su kritiniais mogaus ar tam tikros bendruomens gyvenimo momentais: gimimu,
branda, santuoka, mirtimi, sja ir derliaus numimu, naujaisiais metais. Kai pereinama i vienos
bkls kit, mogus nepaliekamas vienas: tai gyvybikai pavojingos akimirkos, j metu ritualuose
slypintys ventybiniai igyvenimai leidia patirti kitokybs param, kuri padeda veikti pavojing
gyvenimo atkarp. Perjimas i vienos bkls kit ritualo dka tampa religiniu perjimu,
pripastama, kad mogaus gyvenimas i prigimties turs religin turin procesas.
G im im o r it u a l a i

Religija mog traukia vos iam gimus. Ji palieia ne vien kdik, bet ir jo tvus. Kdikis yra
kriktijamas; vienoks ar kitoks vaiko paventimas inomas nuo Okeanijos iki senj Europos
tradicij dar prie krikionybs atsiradim. Tai gali bti ir kakas panaaus krikt, ir apipjaustymas
(egiptiei ir semit pasaulyje). Kartais kdikio gimimas apskritai suprantamas kaip dievybs dovana,
savotika hierofanija; tokius dalykus galtume rasti ne tik Senajame Testamente, bet ir graikuose, ir
actekuose; plg. spding actek naujagimio pasveikinim, kur taria jo gimins:
Tu gavai pavidal aukiausiame danguje, kur gyvena abu aukiausieji dievai, vir devyni dang. Kaip auksin
perl tave ilieju, kaip brangakmen tave sukr tavo tvas ir tavo motina didysis Viepats Ometecutli ir Didioji
Viepat Ometeciuatli ir su jais ms Viepats Kecalkoatlis. (10, p. 77)

amanistinse kultrose tikima, jog naujagimi sielos iki gimimo kaip paukteliai tupi ant
gyvenimo ar pasaulio medio virns, i kur atskrenda ar nukrenta naujagimio kn gimstant ar
kdikiui tebebnant siose (tikjimas siel preegzistencija). Tautos ar gentys, tikinios
metempsichoze, mano, kad naujagimio siela siknijusi jo protvio, daniausiai senelio, vl. Gal
todl ir vliau, kai reinkarnacija jau nebetikima, ilieka paprotys senelio vard suteikti jo vaikaiiui,
ypa jei vaikas o tai danai pasitaiko panaus vien savo protvi. Vardas susieja vaik su jo
protviais. Island saga pasakoja, kaip kdikis atneamas prie jo tv; tasai dmiai pavelgia
naujagim ir taria: is berniukas turi vadintis Ingemundu, pagal savo motinos tv, ir a tikiuosi, kad
is vardas atne jam laim t. y. tikima, kad senelio laim drauge su vardu pereis vaikaiiui (20, p.
218).
Kdikio gimim lydi tam tikri draudimai ir ritualai. Izoliuotose kultrose tebeiliks vyro
gimdyvs (Couvade) paprotys: motinai gimdant, vyras gulasi lov ir pamgdioja gimdyvs elges;
paskutinmis ntumo dienomis ir pirmosiomis dienomis po gimimo vyras atsisako tam tikr valgi,
grim, rkymo ir pan. Pati gimdyv kur laik po gimdymo laikoma nevaria ir izoliuojama
specialiai tam skirtose patalpose. Nustatytam laikui prajus, ji ritualikai apvaloma, paveniama.
Europoje pana ritual primint vesdinimo banyi paprotys (8, p. 12391240).
In ic ia c ijo s r itua la i

ie ritualai (Einweihung, Rites de passage) veda asmen suaugusij pasaul arba koki nors
udar bendrij. Pasak Mircea Eliades, Iniciacija tam tikra ritual ir pamokym seka; j pagalba
gyvendinami radikals ventinamojo religins bei socialins padties pokyiai (4, p. 751753).
Daniausiai iniciacijomis vadinamos vaiko ar paauglio ventinimo suaugusiuosius apeigos.
Paprastai tai berniuko ventinimo vyrus; mergaii iniciacij taip pat pasitaiko, taiau nepalyginti
reiau. ventinama pagal grietai nustatytas taisykles: vaikas ritualikai numarinamas, laidojamas, j
suryja koks nors vris, pabaisa, demonas, pagrobia ar tik graso pagrobti dvasios ar mirusij

vls.
Iniciacijos artimos gimimo paproiams, kadangi jos simbolizuoja nauj gimim ar atgimim. Rato
neturiniose tautose iniciacij ritualai simbolizuoja mirt ir prisiklim naujam gyvenimui. Konge
gyvenanti ndembo gentis turjo slaptj sjung, kuri stodamas naujas narys turdavo ritualikai
pereiti mirt ir prisiklim. Po primimo novicijus turjo visko mokytis i naujo, kadangi praddavo
naujj gyvenim.
Vyr arba slaptoji sjunga, brandos ceremonijos, mirties, vaisingumo ritualai kaip naujojo
gyvenimo manifestacijos priklauso vienam ir tam paiam kulto kompleksui. Visiems jiems bdingas
perjimas per mirt. Australijoje gyvenanti vonghi gentis teigia, jog jaunuolius nuudo Aukiausioji
Dievyb Daramulun, kad po to juos vl sugrint gyvenim. Fidio saloje novicijus vedamas
vidin ventykl. ia jis mato gulinius negyvus vyrus, kruvinus, perpjautus su ivirtusiais viduriais.
Novicijus turi engti per negyvlius ir stoti prieais vyriausij yn, kuris staiga verianiai suklykia.
Tada negyvliai paoka ir bga prie ups praustis nuo kiauli viduri ir kraujo ia vl simbolikai
patiriama mirtis ir prisiklimas (20, p. 219222).
Iniciacijos danai bna baisios ar net kraupios, skausmingos. Jos gali bti susijusios su
apipjaustymu, tatuiravimu, j metu ventinamasis turi parodyti savo itverm, miklum, drs. Jam
perteikiamos tam tikros, daniausiai specifins, sakralins inios, pvz., tam tikri slapti genties mitai,
inomi tik vyrams, reiau tik moterims; kosmogoniniai ar kosmologiniai mitai, legendos apie
genties atsiradim. Reiau atskleidiamos lytinio gyvenimo paslaptys. Po iniciacij vaikas ar paauglys
tampa pilnateisiu genties nariu, vyru, paprastai jam suteikiamas naujas vardas.
iniciacijos apeigas moterys neleidiamos; jas gaubia tam tikra paslaptis, u kurios skraists gali
slypti tam tikra genties inija. Taiau kartais, ypa ten, kur izoliuotos kultros ima patirti civilizacijos
tak, kur tradicin visuomens sranga pradeda irti, iniciacijos praranda savo autentikum ir tikrj
reikm todl kartais tokia paslapties skraist gali slpti labai paprastus dalykus. Tuo metu
etnologai danai sureikmina iniciacij svarb; teoretizuojantis intelektas gali atrasti gilias religines
paslaptis ten, kur j visai nesama. Taip kart europietis tyrintojas, paklauss Australijos iabuvio, k
jie veikia per iniciacijas, susilauk doro atsako: Mes valgome kiaulien ir meluojame moterims (15,
p. 65).
Vis dlto iniciacij svarba ir reikm daniausiai realios. Kartais neapsiribojama vienu ventinimu (
vyrus), tikint, kad ventyb pirmaisiais apreikimais dar neisemiama (4, p. 752). Egzistuoja
ventinimai slaptsias sjungas, savotikus religinius klubus; ie nuo pirmj vyrik iniciacij
skiriasi pirmiausia tuo, kad stipriau pabria protvi kult, yra iauresni, juose neusimenama apie
Aukiausi Dievyb (15, p. 752).
Tokie genties ritualai gyvuoja ne tik izoliuotose kultrose, bet ir vairiose slaptose draugijose; pvz.,
stojant mason lo atliekamos apeigos irgi savotikos iniciacijos, apimanios tariamj
ventinamojo mirt, tam tikr paslapi praneim, kylant ventinamojo laipsniui. Mirties ir
gyvenimo kaita ypa stipriai ireikiama, priimant misterij sjung tai specialus iniciacij ritualo
atvejis, ventinimas Antikoje suvoktas kaip savanorika mirtis, o helenistinse misterijose dainai
pasitaiko odiai atgimimas, naujas gimimas kaip ir krikionybje.
Kriktas kaip ir krikionikosios iniciacijos ritualas turi atitikmen gnostinse religijose. Mandj
krikte iniciacijos dalyvis keliauja nuo mirties iki gyvenimo; tai liudija j krikto tekstas:
Pakls akis auktybes,
visa savo siela trokau gyvybs nam.
engiau jr, bet neprigriau,
o j prajs radau savo paties gyvenim.
(20, p. 222225)

i formul atitinka ir besikriktijanio veiksmai (mandj religijoje mogus kriktijasi pats): jis
eina up, joje tris kartus visikai panyra, po vandeniu kalbdamas maldos formules (1, p. 101).
Mitros ipainjai paventimo ritualuose guldav it negyvi ir turdav bti paadinti naujam

gyvenimui; suritomis u nugaros rankomis jie bdavo vedami per vandens pripildytas duobes, kol
pagaliau ateidavo ilaisvintojas ir kalaviju perrdavo raiius (18, p. 109). Apskritai iniciacijose
nesyk pasitaiko vandens ar ugnies klii, kurias paveniamasis turi veikti: tuo jis ne tik rodo savo
nars, ne tik pereina kit bkl, bet ir apsivalo. Uslpta, degradavusia forma iniciacijos ilieka vaik
bendrijoje naujoko primimas savo tarp paprastai siejamas su tam tikrais ibandymais bei
kriminalinse grupse.
V es tu v s

Tai santuok tvirtinantis ritualas. Kaip ir kitoms iniciacijoms, jam svarbi mirties ir prisiklimo,
gyvybingumo simbolika (nuotakos grobimas, vaisingum ireikianios apeigos, persirenginjimas),
vesdinimo kit bkl apeigos (nuotakos vesdinimas namus, j permimas, ritualikas kas
paleidimas). Vestuvi ritualuose atkartojami kosmogoniniai vykiai, ypa pirmosios diev vestuvs,
hieros gamos.
M i rt i es r it u a l a i

Jie veda mirusj protvi tarp, tuo pat metu atskirdami j nuo gyvj pasaulio. Daniausiai su
mirtimi susij ritualai turi abi prasmes, tik viena j gali bti iek tiek labiau pabrta. Lavono
mazgojimas, ermenys, ypating sakralini tekstu kartojimas (raudos, giesms, savotiki vadovliai
mirusiems kaip Tibeto ar Egipto Mirusij knygos), laidojimo apeigos, kapi djimas ir t. t. esti
bema kiekvienoje kultroje, ir visur greta mirusiojo ilydjimo ir vesdinimo mirusiuosius reikmi
aptinkamos ir mirusiojo istmimo i gyvj aplinkos reikms.
Archajinse religijose mirusiajam kap dedamos kaps; io paproio aikinimai dvejopi: arba
darbo ranki, drabui, ginkl ir pan. prireiksi aname pasaulyje, arba daiktai kapan dedami todl,
kad baiminamasi mirusiojo sugrimo. Vis dlto su visomis prideramomis apeigomis palaidotas
mirusysis eina protvi pasaul ir, bdamas ten, jau nebebaugina. Specials ritualai atliekami 3-i
ar 4-t, 30-t, 40-t dien po mogaus mirties, minimos metins. Paprastai po met speciali ritual
konkreiam mirusiajam nebeskiriama, jis tarsi susilieja su visais anksiau mirusiais protviais, ir jam
aukojama tik vis mirusij (ar vis mirusi protvi) pagerbimo apeigose.
Protviai daniausiai tampa derlingumo garantais, tikima, kad j kulto nuostat paeidimas atnea
nederli, sausr, gyvuli kritim, ir atvirkiai, protvi gerbimas visokeriopo klestjimo laidas.
Matyt, iuo archajikiausiu tikjimu pasirm ir Konfucijus, protvi garbinim paverts gyvenimo ir
orientacijos pagrindu. Vakar Afrikos religijose protvi vaizdiai daug svarbesni u diev, ir beveik
visos kulto apeigos siekia protvi palankumo.
Met ritualai
Pasak G. Widengreno, valstietikos kultros moni bendrijos gyvenimas priklauso nuo derliaus,
kuriuo dievyb parodo savo gali. Tokiai bendrijai sjos ir derliaus laikotarpiai yra svarbiausi, nuolat
sugrtantys reikiniai ir veniami kaip dvi didiausios metins vents. Tuo metu mediotoj ir
rankiotoj kultroms toki pai reikm turi totemistiniai ritualai, kuriais siekiama pagausinti vri
ar augal populiacij. Miest kultra ventes paveldi i valstietikosios, pvz., Naujj met vent
Babilone bdavo veniama taip pat, kaip ir kaime, tik, inoma, grandiozikiau (20, p. 243244).
Kadangi metiniai ritualai mums geriau pastami kaip vents, i tem nagrinsime atskirame
skyrelyje.
v ents

Tai ventybs siverimas laik, tam tikras jo atkarpas paveriantis ventuoju laiku. Tok sakralin

laik ino visos kultros; valstietikos kultros paymi gamtos ventes, nuolat grtanius sjos ir
derliaus ciklus; mediotoj kultros pagrindins vents mediokls pradia ir pabaiga; vejai
ikilmingai venia pirmj uv pasirodym, klajokliai pirmj tais metais riuko gimim.
vents tai laikas, kai mogus tampa visikai religiniu mogumi, nusikrato profaniko luobo ir
veikia sakralioje erdvje; kiekvienas jo judesys ritualizuotas, pavstas kadainyki pirmj
judesi, diev veiklos.
Buitinio gyvenimo srautas, neivengiamas kasdieninis mogaus bendravimas su tik pasauliu,
igyvenimo, saugumo, maitinimosi poreikiai mog savotikai sustingdo, traukia rutin, paveria j
metafiziniu uuomara, nutolina nuo sakralumo. vents skirtos priminti mogui jo esm, kilm ir
tiksl, jos leidia atsinaujinti, stojus silaikinusios ventybs akivaizdon.
Viena i atsinaujinimo prielaid apsivalymas, nugremiantis ankstesnisias apnaas. is
apsivarinimas buvo suprantamas tiesiogiai: dykumon isiuniamas oiukas prisiimdavo visos
bendruomens nuodmes, o kart per metus i pagrind valant Vestos ventykl Romoje, valstybs
jgos centr, sakyta, kad pavojus kabo ore, valymo dienos buvo laikomos nelaims dienomis, dies
nefasti.
Archajiniam mogui vents, o ypa j ivakars, nebuvo atsipalaidavimo, poilsio dienos;
ventybs siverimas reikalavo tam tikro pasiruoimo; be to, vent galjo bti ir paskutin. Naujj
met ritualai liudija, kad tuo metu pasaul siveria sumaities, chaoso jgos, kurias mogus realiai
nugali ir ne pats i savs, o jungdamasis ne maiau reali Dievybs veikl. Taiau visada ilieka
chaoso ir mirties pergals galimybs: Saul uuot musi kilti virum horizonto, gali visikai inykti u
jo; lietuvi padavimas apie Sauls kalinim ledo bokte implikuoja, kad j ivaduojanioms jgoms
vien syk gali ir nepasisekti. Praties artumas visada puikiai jauiamas; skandinav apokaliptika
teigia, jog pasaulio pabaiga ateis tada, kai pagret seks trys iemos. Usitsusi iema ar pailgjusi
vasara rodo, kad kakas ne taip, ie enklai gali bti pabaigos pradia.
Vienokie ar kitokie enklai monij lydi visada: vent yra savotikas ikis jiems ir pati pergal.
veni metu ir veni dka pasaulis bei mogus gali toliau egzistuoti. Vokiei die Feste vent
gimininga bdvardiui fest tvirtas, t. y. vent yra tarsi savotika tvirtuma, galinanti toliau skverbtis
per entropik laik ir erdv; lietuvi vent ir ventas neabejotinai tos paios aknies odiai,
nusakantys, kad vent ventybs silaikinimas, ventyb laike.
ventybs siverime dalyvauja ir mogus, atkartodamas dievikuosius res gestae. Naujametiniai
ritualai kosmogonini mit atkartojimai; met sandroje mogus atkartoja pasaul kurianios
Dievybs judesius; kitos vents irgi atitinka kakokius mitus, laikina pirmapradius diev veiksmus
(mirt ir prisiklim, gimim, kov, kultrinius ygdarbius). M. Eliade paymi:
Periodikas dievybi in illo tempore atlikt krybini veiksm dabartinimas sudaro ventj kalendori, veni
visum. vent vyksta pirmapradiame laike, ir is nuolatinis pirmapradio laiko atradinjimas slygoja tai, kad
mogus per vent elgiasi kitaip nei prie ar po vents. Netgi tada, kai veni metu jis vykdo tuos paius
veiksmus kaip ir neventintu laikotarpiu, religinis mogus tiki, jog jis gyvena kitame laike ir i ties atrado an
mitikj laik. (3, p. 50)

is sitikinimas, nors mums iandien ir nesuprantamas, yra labai tikrovikas ir fundamentalus tai
ne laiko analogija, tai tas pats pirmapradis laikas. Jame atsitikusi vyki dka mogus apskritai gali
veikti:
Tik aminasis mitinio vykio egzistavimas galina profanikj istorinio vykio trukm. Pvz., seksualinis moni
jungties galimyb galino tik dievikoji hierogamija, vykusi in illo tempore. (...) ventasis, mitinis laikas pagrindia
egzistencin, istorikj laik ir yra iojo modelis. (3, p. 52)

Toks esminis ventybs gyvendinimo laukas, jos silaikinimo, siistorinimo vieta kaip vents yra be
galo stipri ir turi savotik inercij i esms per itisus tkstantmeius nauj veni neatsiranda.
Tik ms dienomis kai kuri istorini dat minjimas suplakamas su ventmis, nors iandien

musulmonui bairamas yra ir bus kas kita nei jo valstybs krimo minjimas, o krikioniui Velykos i
esms skirsis nuo kokio nors pasaulietinio ygdarbio metini ar valstybins vents; taiau
dabartin leksika pasaulietinei ventei suteikia vis didesn svarb, juolab kad metaforikai j galima
sulyginti su tikra vente, plg.: tragedijos metins siejamos su Kristaus ar irinktosios tautos kaniomis,
nepriklausomybs atgavimas su Prisiklimu ir pan.
Taip atsitinka pagal ankstesnes religini veni slinkties analogijas, pvz., gamtins, natraliosios
vents gali gauti istorin pagrind; taip yd Velykos, anksiau pirmojo derliaus vent, imamos
vsti ikeliavimui i Egipto paymti; Sekmins, irgi derliaus vent, primena Sinajaus kalne gaut
statym vyk, periodikas gyvenimo atnaujinimas imamas apmstyti kaip Dievo siverimas
tautos istorij, kaip epifanija, vykusi ir nuolat atsitinkanti laike ir erdvje, taigi atsitikusi nebe mite,
o istorijoje (11, p. 151).
Taip istorin prasm gauna ir musulmonikos vents, veniamos Mahometo gyvenimo ir jo
skelbimo vykiams paymti. Krikionikosios vents kaip istorini vyki atmintis uslenka ant
senj gamtini veni (Velykos, Sekmins, Kios, Kaldos ir t. t.), istumdamos sensias prasmes,
taiau nesyk ilaikydamos tam tikras archajikas formas, kuriomis reikiasi jau visai nauji dalykai.
Kartais tokiais uslinkimais spekuliuojama, pvz., kalbant apie krikionyb kaip smoningai
perdirbt ir mistifikuot gamtin religij ar pastarosios evoliucijos produkt; umirtama, kad
toki lini laiko viet kalendoriuje ne tiek daug, ir archajiniais laikais istorin data ar vykis
neivengiamai tapdavo ne naujos vents pagrindu, o bdavo talpinamas jau pastam, ain laiko
viet (iemos ar vasaros saulgra, Mnulio fazs ir pan.) kitoje laiko vietoje talpinta vent
nebt apskritai laikyta vente.
veni gajumas akivaizdus; bet kokioje kultroje, keiiantis religijai, keiiasi ir veni prasm,
taiau ilieka senieji ritualai, virt tiesiog paproiais. Taip musulmon bairamas kadaise buvo ugnies
vent, ir dabar jo metu deginama ugnis, nors monoteistiniame islame ji jokios religins prasms
neturi. Lietuvi katalikikose Joninse regime tuos paius su ugnimi susijusius paproius, Sauls
simbolik, nors su v. Jonu ir katalikybs esme tokie paproiai nieko bendra neturi. Paprastai ie
paproiai aikinami kaip per kultros tradicij, savotik kultrin inercij perduoti archajiniai senj
religij likuiai; tai tiesa, bet tokie likuiai maai k bendra teturi su oficialiomis senosiomis
religijomis.
J. Waardenburgas (Vardenburgas) paymi, kad vents daniausiai yra sunormintos religins
tradicijos dalis su savo priesakais ir legitimacija. Taiau praktikoje, pirmiausia todl, kad tokios
vents tampa liaudies ventmis, jose pasirodo tam tikras vairiakilmi kultrini element kiekis, o
pastarieji neturi nieko bendra su tikruoju religiniu vents turiniu (19, p. 185).
vent ne vien religinis igyvenimas. Ne visur ir ne visada ritualas atliekantys asmenys junta
ypating religin potyr. ventje yra sociali reikmi; be jos dalyvi ir Dievybs unio mystica potyrio,
ventje igyvenamas ir jos dalyvi tarpusavio unio mystica potyris vents kaip jos dalyvi
bendrumo, ypatingo, specifinio bendrumo, igyvenimas kartais gali persverti religinius jos turinius.
Be to, oficialioji religin vents prasm gali bti suprantama savotikai genties ar kitos bendrijos
dvasinei aristokratijai, o kitiems bendrijos nariams vent tebus mistinis socialins ar kitokios
vienovs igyvenimas ar tam tikr vaizdi seka. vents religins prasms igyvenim gali pakeisti
fantazavimas o tai jau visikai individualus dalykas.
Trumpai tariant, net oficialioje religinje ventje gali bti skirting jos igyvenimo ri (gal gale
ynys ar valstietis, moteris ar vyras j igyvens kitaip), o iai ventei smukus, degradavus, jos religiniai
turiniai pasitraukia, uleisdami viet specifiniams vents dalyvi bendrumo igyvenimams ar vairi
asociacij srautui. Tam tikroje bendrijoje pastarieji elementai gali sivyrauti, ir tokiu atveju vent taps
liaudies religijos apraika. Liaudies religija nesutampa su oficialija, magistraline religija; jos
dogmos niekada neuraomos, jos perduodamos i lp lpas, ji savaip sprendia gyvenimo
problemas ir nesyk perengia oficialij religij ar visikai nuo jos nutolsta. Liaudies religija gali bti
tam tikr grupi, pvz., valstiei, moter, vaik, religija; daniausiai ji atsako universalius asmens ir
socialinio gyvenimo klausimus ir apskritai yra artima socialiniams dalykams. Ji pabria kulto ir

veni spalvingum, ior, o ne prasm. ia ventje svarbiau dalyvauti, o ne j igyventi.

Todl kalbti apie veni, ypa iuolaikini, ventybikum reikia labai atsargiai. Danai, ypa
tokiose ventse, kur suklesti liaudies religijos elementai, susiduriame su tikrosios vents
nuosmukiu, profanacija, parodija pabriant spalvingas, aismingas bendrijos unio mystica
prasmes, atitolstama nuo oficialiosios religijos ar apskritai (kartais nesmoningai) atsisakoma
religinio pagrindo.
LITERATRA
1. Brand W. Die Mandische Religion. Amsterdam, 1889.
2. Cussirer E. Die Dialektik des mythischen Bewusstseins // Kernyi K. (Hg). Die Erffnung des Zugangs zum
Mythos. Darmstadt, 1976.
3. Eliade M. Das Heilige und das Profane. Hamburg, 1957.
4. Eliade M. Initiation // Religion in der Geschichte und Gegenwart. Tbingen, 1986. Bd. 3.
5. Eliade M. Kosmogoninio mito struktra ir funkcija / P. Kimbrio vertimas // Krantai. 1990. Rugsjis.
6. Eliade M. Le mythe de leternel retours. Paris, 1989.
7. Herodotas. Istorija. Vilnius, 1988.
8. Hulkranz A. Geburt. Religionsgeschichtlich // Religion m der Geschichte und Gegenwart. Tbingen, 1986. Bd. 2.
9. Kernyi K. Wesen und Gegenwartigkeit des Mythos // Kerenyi K. (Hg.). Die Erffnung des Zugangs zum
Mythos. Darmstadt, 1976.
10. Lanczkowski G. Aztekische Sprache und berlieferung. Berlin, 1970.
11. Leeuw Cr. van der. Einfhrung in die Phnomenologie der Religion. Darmstadt, 1971.
12. Malinowski B. Myth in Primitive Psychology. London, 1936.
13. Otto W. F. Der ursprnglische Mythos im Lichte der Sympathie von Mensch und Welt // Mythos und Welt.
Stuttgart, 1962.
14. Pattazzoni R. Die Wahrheit des Mythos // Paideuma. 1950. Bd.4.
15. Rank T. Probleme der Religionspsychologie. Das Ritual. Leipzig, Wien, 1919. Teil 2.
16. Religijotyros vadas. Vilnius, 1991.
17. Usener H. Mythologie // Archive fr Religionswissenschaft. Leipzig, 1904. Bd. 7.
18. Vermaueren M. Mithras. Geschichte eines Kultes Stuttgart, 1965.
19. Waardenbarg 1. Die Religionen und die Religion Berlin, New York, 1986.
20. Widengren C. Phnomenologie der Religion. Berlin, 1969.

Darbai ir dienos, 1996, Nr. 3 (12), p. 717.