36

Santalka:Filosofija, Komunikacija 2011, t. 19, nr. 1. ISSN 2029-6320 print/2029-6339 online

K NORJO PASAKYTI FRIEDRICHO NIETZSCHES ZARATUSTRA: KRYBA IR SAVIKRA, ARBA KAIP TAMPAMA TUO, KUO ESI
Arnas Mickeviius
Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Saultekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva El. patas arunas_mickevicius@yahoo.com

Straipsnyje, remiantis F. Nietzsches tekstais, siekiama analizuoti krybos ir savikros sampratos prigimt bei specifik po Dievo mirties vykio. Taip pat norima pagrsti poir, kad nyikoji kryba ir savikra yra grindiama valios siekti galios principu. iuo principu grindiama F. Nietzsches krybos ir savikros samprata numato prieikum ir neprisiriim prie joki itak ir esamos padties, taip pat neigia sielos ramyb ir nostalgik, praeit orientuot, smon. Straipsnyje stengiamasi pagrsti tez, kad F. Nietzshes fraz tapk tuo, kuo esi neturt bti suprasta kaip siekiamyb velgti ar atpainti koki nors, pavyzdiui, platonikai umirt, pirmaprad ir nekintam substanciali kurianiojo subjekto esm. Kalbant F. Nietzsches terminologija, galima teigti, kad fraz tapk tuo, kuo esi reikia tik poreik iki kratutinumo suintensyvinti bei manifestuoti kokybikai neapibrtoje savastyje krybikai besireikianias galios aktyvisias jgas (kaip savsias nuomones bei vertinimus), tokiu bdu kurti naujas vertybi hierarchijas, ir nieko daugiau. Reikminiai odiai: valia siekti galios, interpretacija, kryba, savikra. doi: 10.3846/coactivity.2011.04

S1

Sils Maria1 Sdjau ia ir laukiau vis kas bus: Anapus grio, blogio, ir blausus velgiau eer, medius. aidiau a su laiku jo aidimus. Tik tai nebetikiu akim staiga Prajo pro mane Zaratustra... (Princo Vogelfreio dainos) F. Nietzsche

Autobiografiniame veikale Ecce Homo F.Nietzsche ra: Tarp mano veikal mana1

Sils Maria gyvenviet iaurs Italijoje, kur F. Nietzsche mgdavo atvykti pagyventi ir padirbti. Kaip tik ia 1881 m. rugpjio mn. bevaiktant mikingomis tos vietovs apylinkmis, ties Silvaplano eeru, atjo galv veikalo tai taip Zaratustra kalbjo koncepcija.

sis Zaratustra uima ypating viet. Juo a teikiau monijai didiausi dovan, kokios ji iki iol nra gavusi. i knyga, nuskambanti per tkstantmeius, ikyla ne tik aukiausiai u visas kitas, koki tik yra, tai tikra auktikalni knyga pats mogaus faktas yra siaubingai emiau u j, tai ir giliausia knyga, gimusi i pai gausingiausi tiesos gelmi, tai

Santalka: Filosofija, Komunikacija 2011, 19(1): 3644

37

neisemiamas altinis, kur nuleistas, kiekvienas kibiras ikyla kupinas aukso ir grio. ia kalba ne pranaas, ne koks nors i t liguist ir galios siekti pasineusi hermafrodit, kuriuos vadina religij krjais. <...> ia kalba ne fanatikas, ia nepamokslaujama, ia nereikalaujama tikti: i begalins viesos gausos ir meils gilumos varva laas po lao, krenta odis po odio, velnus ltumas yra it kalb tempas. Toks kalbjimas pasiekia tik irinktj irinktuosius; bti ia klausytoju su niekuo nepalyginama privilegija; ne kiekvienam duota klausa girdti Zaratustr... (Nietzsche 2002: 339340). Neatsitiktinai io veikalo paantratje F. Nietzsche skelbia, kad i knyga skirta visiems ir niekam, tarsi tuo paliudydamas, kad tai, kas ia bylojama mslingomis alegorijomis ir vaizdingais palyginimais, gali bti ne kiekvienam suprantama. Kita vertus, kaip jis pats apie save teig, raydamas knyg, nori bti ne tik suprantamas, bet lygiai taip pat ir nesuprantamas. Visikai joks priekaitas knygai, jei kam nors ji atrodo nesuprantama: gal kaip tik to autorius ir siek jis nenorjo, kad j suprast bet kas. Kiekvienas save gerbis protas ir skonis, prireikus jam isakyti savo mintis, renkasi sau ir klausytojus. <...> Tuo paaikinama ir visa subtilesnioji stilistika: ji neprileidia arti, laiko atokiau, neleidia eiti, suprasti, kaip sakyta, ir atveria ausis tiems, kurie girdi panaiai kaip mes (Nietzsche 1995: 297). K gi tad norjo mums pasakyti F. Nietzsches Zaratustra? Kad atsakytume klausim ir kiek manoma adekvaiau suprastume io veikalo pagrindinio personao Zaratustros msling itarmi prasm, vis pirma, turime bendrais bruoais aptarti F. Nietzsches santyk su ankstesne filosofine tradicija ir irykinti jo novatoriko filosofinio mstymo specifik. Zaratustra (gr. Zoroastres) buvo senovs pers religijos fundatorius, o Zendavesta jo biblija. Spjama, kad tai reali istorin asmenyb, gyvenusi septintajame amiuje prie Krist. ios religijos erd sudaro konfliktas tarp viesos dievo Ahura Mazda (Ormuzd) ir tamsos bei blogio dievo Angra Mainyu (Ahriman). Nesigilinant ios religijos esm, kur kas

domiau, kaip pats F. Nietzsche apibdino savo heroj. Autobiografiniame veikale Ecce Homo jis ra: Mans neklaus, o turjo paklausti, k vis dl to mano lpose, pirmojo imoralisto lpose, reikia Zaratustros vardas: nes tai, kas sudaro nepaprast io perso vienintelikum istorijoje, yra visika prieingyb manajam. Zaratustra pirmasis grio ir blogio kovoje pamat tikr daikt varomj (Getrieb) rat morals kaip jgos, prieasties, tikslo savaime perklimas metafizik yra jo darbas. Bet itaip paklausus bt jau ir atsakyta. Zaratustra sukr i lemting painiav, moral: vadinasi, jis turi bti tas pirmasis, kuris j pasta. Ne tik dl to, kad jo patirtis ia gerokai ilgesn ir didesn nei bet kokio kito mstytojo <...>. Kur kas svarbiau tai, kad Zaratustra labiau nei bet koks kitas mstytojas yra tiesos pagautas (wahrhaftigheit). Jo mokymas, ir tik jo mokymas, laiko tiesos pagav (Wahrhaftigheit) aukiausia dorybe <...>. Sakyti ties ir auniai laidyti strles tai yra persika doryb. Ar supranta mane?.. Morals veikimas ja paia i tiesos pagavos, moralisto nugaljimas juo paiu, jo prieingybe manimi tai mano lpose reikia Zaratustros vardas (Nietzsche 1988: Bd. 6, 363364). sidmtina, kad visos Zaratustros itarms grindiamos valga, kad Dievo nebra, kad jis jau mirs (Nietzsche 2002: 27). Taip pat reikt konstatuoti fakt, kad pats F. Nietzsche nejaut jokios nostalgijos iai netekiai ar bankrotui. Dar daugiau, senelio Dievo mirtis j netgi diugino: Gal mus dar per daug veikia to vykio artimiausi padariniai o ie artimiausi padariniai, jo padariniai mums, prieingai, nei bt galima tiktis, visai nra lidni ir temdantys, veikiau tai nauja, sunkiai nusakoma viesos, laims, palengvjimo, pralinksmjimo, pradrsjimo, rytmeio auros ris... I tikrj mes, filosofai ir laisvo mstymo mons, igird ini, jog senelis Dievas mir, jauiams kaip naujos rytmeio auros apviesti; ms irdis kupina dkingumo, nuostabos, nuojaut, vili, pagaliau horizontas atsiveria mums vl laisvas, nors ir miglotas, pagaliau ms laivai vl gals leistis jr, plaukti

38

Arnas Mickeviius k norjo pasakyti friedricho nietzsches zaratustra: kryba ir savikra...

pasitikti bet kokio pavojaus, bet kokia painimo siekianiojo rizika vl leidiama; o jra, ms jra, vl plyti prie akis, galbt dar niekad nebuvo tokios atviros jros (Nietzsche 1995: 240). Po Dievo mirties naujai atsiverianio horizonto laisvum F. Nietzsche sutapatina su vadinamja perspektyvizmo samprata, neigiania vienintel teising, tarsi i Dievo pozicij atsiveriant poir pasaul, ir numato poiri pasaul vairov, t. y. naujai kuriam interpretacij vairov. Kitaip tariant, Dievo mirtis lemia nevarom kryb ir savikr. Galtume teigti, kad F. Nietzsches filosofijos pobd nulm tikjimo krikionikuoju Dievu, taip pat ir pasitikjimo visa vakarietikojo filosofinio mstymo tradicija bei vertybmis prarastis: tai, kad pasaulis nra vertas to, kuo tikjome, yra kone pats patikimiausias ms nepasitikjimo gal gale pasiektas supratimas (Nietzsche 1995: 245). vertindamas klasikinio mstymo nuo Parmenido iki G. Hegelio paradigm, kuriai bdingas tikrojo pasaulio (Wahre Welt) ir tariamojo pasaulio (Scheinbare Welt) dualizmas bei tikro, protu grindiamo inojimo, absoliuiosios ir dievikosios Tiesos siekimas, F. Nietzsche ios paradigmos atvilgiu pateik pritrenkiani mint: Parmenidas sak: Negalima mstyti to, ko nra; mes, teigia Nietzsche, esame kitame gale ir sakome: tai, kas gali bti mstoma, turi bti fikcija (Nietzsche 1988: Bd. 13, 332). Tai reik, kad visa klasikinio mstymo tradicija, ontologikai grindusi ir garantavusi mogikj inojim, pasidar nebepatikima, fiktyvi. Klasikinis mstymas, apeliuodamas grietus, racionalius loginius proto kanonus, pasaul sudvejino tikrj (metafizin) ir regimj (fizin), sil dievikj, i absoliutaus centro atsiveriant poir pasaul, kur laik vieninteliu teisingu. F. Nietzsche siek parodyti, kad nra ir negali bti vieno vienintelio teisingo poirio pasaul, o jeigu tokio poirio vis dlto atkakliai laikomasi, tai btina j dekonstruoti ir demaskuoti kaip mogik, pernelyg mogik, t. y. kaip idiosinkrazin. i praktik kaip tik ir lm Dievo mirties vykis, kuris taip pat yra ir minto nepasitikjimo

ankstesne mstymo tradicija bei nevaromos krybos ir savikros slyga. Dievo mirties vykis nors ir lemtingai btina, bet dar nepakankama slyga, leidianti dekonstruoti Vakar mstymo monocentrikum ir taip atverti keli naujai nevaromai krybai ir savikrai. iuos F. Nietzsches filosofijai bdingus momentus visikai legitimuoja valios siekti galios (der Wille zur Macht) principas. F. Nietzsche i svok vartojo nordamas atsiriboti nuo klasikinio mstymo dualizmo, ir ypa nuo A. Schopenhauerio valios gyventi sampratos, prieinanios iki pasyvumo. A. Schopenhaueris parod, kad mogaus praktin veikla tik tada turi koki nors prasm, kai smoningai ipastamas asketikas gyvenimas (Schopenhauer 1995: 539). Tokiam valios marinimui arba pasyvumui F. Nietzsche prieprieino vali siekti galios, kuri bendriausiu poiriu suprato kaip gyvenim. F.Nietzsches teigimu, gyvenimas ir yra valia siekti galios. Todl gyvenimas F. Nietzscheei reikia ne pasyvi askez, bet aktyvum: nusavinim, silpnesniojo veikim, savj form primetim, aneksij. Taigi valia siekti galios, suprasta kaip gyvenimas, numato dinamizuot, agonik steigt, kryb: Gyvenimas teigia Nietzsche i e s m s yra nusavinimas, eidimas, svetimo ir silpnesniojo veikimas, priespauda, grietumas, savo form primetimas, aneksija arba, kalbant velniausiai, inaudojimas <...>. Gyvenimas ir y r a valia siekti galios (Ny 1991: 467). Matome, kad kategorija gyvenimas F. Nietzscheei reikia ne pasyvi askez, bet aktyvum, o valia siekti galios, suprasta kaip gyvenimas, numato ne saug, t.y. ne vienos ar kitos iankstins duotos ir nekintamos tvarkos puoseljim, o dinamizuot, agonik steigt, krybos ir savikros, t. y. naujybs steigt, perengiani bet kokias ribas ir iankstin tvark. Galia yra pasaulio genealoginis pradas: visi reikiniai kyla i valios siekti galios, jie yra jos apraikos. F. Nietzsches valia siekti galios numato pirmaprad skirt, o tapatyb ar substancialumas tra tik ivestinis ir antrinis dalykas. Valia siekti galios numato poir, kuriam anapus fenomen nra

Santalka: Filosofija, Komunikacija 2011, 19(1): 3644

39

jokio valios substancialumo arba daikt pai savaime egzistavimo, poir, kuriam nra joki fakt savaime: Fakt nra, tik interpretacijos (Nietzsche 1988: Bd. 12, S.375). Kalbant apie F. Nietzsches valios siekti galios samprat, pirmiausia btina pabrti, kad valia siekti galios nra kieno nors nuosavyb (pvz.: asmens, klass, valstybs ir t. t.). Ji greiiau yra tam tikra realizuojama strategija, todl analizuoti j reikia ne tiek turjimo, kiek veiklumo, ne pasisavinimo, bet technikos, funkcionalumo terminais. Antra, valia siekti galios nra nukreipta kok nors global, visa apimant metafizin ar socialin takin centr (pvz., Ego, valstyb ir t. t.). iuo aspektu ji yra ne globali, o visada tik lokali. Taiau kitu aspektu valia siekti galios nra lokali ir lokalizuojama, nes yra difuzin, i visur spinduliuojanti: Kur gyvast aptikti man pavyko, visur radau trokim galios (der Wille zur Macht aut.); ir netgi tarno valioje a pastebjau nor virininku bti (Nietzsche 2002: 127). Treia, valia siekti galios nra ir kieno nors savyb, kuri charakterizuodama tuos, kas ja pasiymi (pav., valdaniuosius), skirt nuo t, kuriuos ji nukreipta (pvz., paklstaniuosius). Galia yra ne savyb, bet santykis, nes ji realizuojama per aktyvij ir reaktyvij jgas. Valios siekti galios realizavimas pasireikia dviej skirting jg aktyvij ir reaktyvij tipais. Keliant valios siekti galios ir i jg santykio klausim, reikt akcentuoti du momentus. Pirma, bdama jgas gimdaniu ir skirianiu pradu, valia galiai determinuoja kokybikai skirting aktyvij ir reaktyvij jg santyk. Antra, ji savaip slypi iose jgose ir pati yra j determinuota. Galios valia ir rodo, ir pati pasirodo: rodo jg skirt ir pati pasirodo tik ioje skirtyje. Kitaip tariant, valia siekti galios numato ne tapatyb, bet skirt, ji skirtingai pa(si) rodo. Rodydama(si) ji rodo ne tiek save pai, kiek jg santyk, j kokybik skirtingum aktyvum ir reaktyvum. G.Deleuze taikliai pastebjo, kad F. Nietzscheei valia siekti galios yra diferencinis pradas, genealoginis pradas, kuris determinuoja vienos jgos santyk su kita jga ir suteikia joms kokyb. <> Jg

genezs arba produkcijos poiriu, valia siekti galios determinuoja santyk tarp jg, bet savo paios pasireikim poiriu, ji yra determinuota i sveikaujani jg. Valia siekti galios visada vienu ir tuo paiu metu yra ir determinuota, ir determinuojanti (Deleuze 1983: 6162). Ji gimdo skirt tarp jg ir pati gimsta skirtyje, determinuodama aktyvij ir reaktyvij jg skirtingum. Aktyvj jgos tip nuo reaktyviojo skiria tai, kad aktyvumas prasideda teigianiomis, pozityviomis prielaidomis. Pavyzdiui, teiginys A esu geras, todl tu esi prastas (Schlecht) prasideda pozityvia, teigiania prielaida: A esu geras. iomis prielaidomis prasidedant akt F. Nietzsche vadino Taip sakymu. F. Nietzsches Zaratustra yra Taip sakytojas par exelance . is aktas F. Nietzsches ir buvo siejamas su gyvenimo teigimu, savs lovinimu, kryba ir savikra. Prieingai, reaktyviajam jgos tipui yra bdingos negatyvios, neigianios prielaidos. Pavyzdiui, teiginys Tu esi blogas (se), todl a esu geras prasideda negatyvia prielaida: Tu esi blogas. Tokia prielaida prasidedant akt F. Nietzsche vadino Ne sakymu. is aktas buvo, pasak F. Nietzsches, bdingas visam klasikiniam ir krikionikajam mstymui, kuris sak Ne gyvenimui, ir, kaip matysime, siekdamas vadinamosios sielos ramybs, tam tikru atvilgiu izoliavosi nuo krybikumo. Pats F. Nietzsche, kalbdamas apie gali, auktino aktyvj jgos tip, o tokia nevaroma galia grindiamas krybos ir savikros gyvenimas neatsiejamas nuo to, k jis pavadino prieikumo sudvasinimu: Prieikumo sudvasinimas. Jis grindiamas tuo, kad aikiai suvokiama, kaip svarbu turti prie: odiu, kad elgiamasi ir sprendiama prieingai, negu buvo elgiamasi ir sprendiama iki tolei. Visais laikais Banyia troko sunaikinti savo prieus, o mes, imoralistai ir antikristai, manome, jog mums naudinga, kad Banyia egzistuoja... Net politikoje prieikumas dabar pasidar labiau sudvasintas daug protingesnis, daug apdairesnis, daug n u o l a i d e s n i s. Beveik kiekviena partija savisaugos interes sieja su tuo, kad visikai nenusilpt prieinga partija; tas

40

Arnas Mickeviius k norjo pasakyti friedricho nietzsches zaratustra: kryba ir savikra...

pats ir didiojoje politikoje. Kiekvienam naujam dariniui, tarkim, naujai karalystei, prieai reikalingesni negu draugai: tik prietaroje ji jauiasi esanti btina, prietaroje ji t a m p a btina... Ne kitaip mes irime vidaus prie: ir ia prieikum mes sudvasinome, ir ia suvokme jo v e r t . Esame k r y b i n g i tik turdami daug prieybi; liekame j a u n i tik todl, kad siela nesiilsi, netrokta ramybs... Niekas mums nra taip svetima, kaip tas an laik sielos ramybs trokimas, k r i k i o n i k a s trokimas; niekas mums nekelia tiek maai pavydo, kaip moralin karv ir riebi ramios sins laim. Kai atsisakoma karo, atsisakoma ir d i d i o gyvenimo... (Ny 1991: 522523). Ne sielos ramyb, bet prieikumas ir karas F.Nietzscheei yra krybos ir savikros terp. Bt galima teigti, kad ia F. Nietzsche savaip interpretuoja Herakleit, kuris teig, kad karas yra visuotinis, ir teisyb vaidas, ir viskas gimsta per vaid ir elgiasi pagal j, karas vis tvas, vis karalius; ir vienus atskleid kaip dievus, kitus kaip mones, vienus vergais padar, kitus laisvaisiais (Herakleitas 1995: 39, 41). Jei ias herakleitikas itarmes interpretuotume F.Nietzsches filosofijos kontekste, tai galtume teigti, kad tai, k paprastai vardijame kaip Ties, nra jokia iankstin transcendentin duotis. Tiesa, kaip ir visa kita, greiiau yra ne surandama ar atrandama, bet irandama arba sukuriama pirminiame kare (gr. polemos), suprastame kaip F. Nietzshes minimas prieikumas. Ir prieingai, tai, k F. Nietzshe pavadino sielos ramybe, galtume vardinti kaip taik, santarv. Kas loginiu aspektu yra pirmiau, kas sudaro taisykl, o kas jos iimt: karas ar taika, ginas ar sutarimas, prieikumas ar sielos ramyb? Be abejons, F. Nietzscheei karas, ginas, prieikumas yra pirminiai, o taika, sutarimas ir sielos ramyb antriniai ir alutiniai lydintys procesai. F. Nietzsche nori pasakyti, kad kiekvienas darinys, koks jis bebt vertyb, tapatyb, poiris ir t. t. sukurtas arba steigtas pirmapradje kovoje, gine. Pasak F. Nietzsches, istorijos tkmje ar bgant gyvenimui polemikai sukurti individuals ar kolektyviniai dariniai gali nu-

matyti vienoki ar kitoki santarv arba taik bv, suprast kaip sielos ramyb. Taiau tokie rams ir taiks darini bviai yra laikini, o ne permanentiki. F. Nietzsche pabria, kad kiekvienas sukurtas darinys gali bti uginytas naujo darinio, ir taip be pabaigos. Dievas mir nra jokios transcendentins ir nekuriamos arbitralios instancijos, gebanios kontroliuoti nevarom visa ko per(si)krim. Nra ir negali bti jokios aminosios taikos (I.Kantas), aminosios sielos ramybs: kiekviena taika yra paadtas kraujas... Tai, kas ia aikinta, tiesiogiai susij su Zaratustroje minimais trimis dvasios virsmais: kaip ji pavirto kupranugar, kaip tas paskui lit, ir kaip galop i lito vaikas pasidar (Nietzsche 2002: 41). Metafora kupranugaris simbolizuoja tradicini, krikionik vertybi nat, klusniai ir nuolankiai neam. ia visk lemia imperatyvas Tu privalai. Btent i nat F. Nietzsche visa savo esybe siek nusimesti, nes j suprato kaip mogaus nusieminim, kaip supanajim su klusnia vienmintika banda, kaip mogaus krybins laisvs slopinim ir pasaulio vairovs neteist atmetim ir paniekinim. iai natai nusimesti reikalingas litas: Naujas vertybes kurti to dar litas nestengia; bet laisv kurti sau naujai krybai tam litas galios nestokoja. Sau laisv ikovoti, taip pat ir pareigai pareikti vent ne: tai kam, o, broliai, lito reikia (Nietzsche 2002: 42). Imperatyv Tu privalai jau keiia imperatyvas A noriu, kur F. Nietzsche suprato kaip neatimam teis kurti naujas vertybes. Taiau vien tik noro ir teiss naujai krybai dar nepakanka. Tam reikia turti galios, kuri, kad ir kaip keista i pirmo vilgsnio pasirodyt, simbolizuoja vaiko metafora: Mat vaikas nekaltyb, umirimas, pradia nauja, tai aismas, ratas, riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai ventas pritarimas. Tikrai, o, broliai mano, krimo aismui reikia pritarimo vento, dabar savosios valios dvasiai reikia, gyti savj pasaul praradusiajam reikalinga (Nietzsche 2002: 43). Matome, kad metafora vaikas F. Nietzsches filosofijoje simbolizuoja naujybs atsiradim,

Santalka: Filosofija, Komunikacija 2011, 19(1): 3644

41

nepaliaujam krim to, ko niekada dar nebuvo praeityje, nra dabartyje, bet kaip siekiamas idealas ar vizija gali bti tik ateityje. Zaratustroje i ateities vizija tai antmogio vizija. Nuolatin kryba, teisingiau savikra, yra neatsiejama nuo valios siekti galios. Tikrieji filosofai yra sakintojai ir statym leidjai; jie sako, kaip turi bti!, jie nustato mogaus kur link? ir kodl? ir naudojasi parengiamaisiais vis filosofijos darbuotoj, vis praeities nugaltoj darbais, jie tiesia krybin rank ateit, ir viskas, kas yra ir buvo, jiems tra priemon, rankis, kjis. J painimas yra kryba, j kryba yra statymleidyst, j tiesos valia yra galios valia (Nietzsche 1991: 418). F. N i e t z s c h es t e i g i m u , i r i n t i krikionikojo Vakar mstymo pozicij, moguje susilieja k r i n y s ir k r j a s (Ny 1991: 430). Tai reikia, kad autorefleksijos akte save mes aptinkame kaip Dievo (krjo) krinius su visais jo privalomais priesakais (mintasis Tu privalai). Taiau F. Nietzsche akcentuoja, kad krjas greiiau yra ne Dievas, o pats mogus. Kitaip tariant, mogus, kaip vaizdingai sako F. Nietzsche, yra skulptorius, kjo tvirtumas, todl bet kokia uuojauta, skirta Dievo kriniui moguje, F. Nietzscheei yra menkavertis dalykas, nes ji skirta tik tam, kas i tikro turi bti formuojama, lauoma, kalama, ploma, kaitinama, deginama (Ny 1991: 430). Kryba, kuriai aprayti F. Nietzsche pasitelkia filosofavimo kjo metafor, susijusi su sen form ir vaizdi griovimu ir iekojimu nauj: Bet prie mogaus mane vis traukia mana karta valia krybos; taip traukia prie akmens ir kj. Ak, mons js! Akmenyje paveikslas miega, paveikslas tai paveiksl! Kaip gaila, kad kieiausiame, lykiausiame akmenyje jisai miegoti turi! Dabar nirs mano kjis kaljim t dauo. <...> Pabaigti t paveiksl noriu: elis pas mane atslinko tyliausias ir lengviausias atslinko pas mane elis! Tai antmogio groyb atjo kaip elis (Nietzsche 2002: 100). Antmog reikt labiau suvokti kaip vizij ar idealj tip. F. Nietzsches antmogis neturi nieko bendro su brutalia fizine jga, stipriais raumenimis. Tai vizija, kuri F. Nietzsche regjo

taip, kaip skulptorius dar netaytame akmens luite gali regti bsim ideal pavidal. Toks regjimas yra susijs su valia siekti galios, kuri, bdama tuo, kas nuolat turi veikti pats save, sutampa su nuolatine savikra, t. y. naujo krimu ir io krinio perkrimu. tai kaip apie tai kalba pats F. Nietzsche: Kur gyvast aptikti man pavyko, visur radau trokim galios. <...> tai toki paslapt man pats gyvenimas pasak: Matai, kalbjo jis, esu a tai, kas pats save veikti visados privalo. Tiesa, js tai vadinate kryba arba verimusi tiksl, aukt, tol, vairov! Bet visa tai yra tas pats ir vien paslapt teturi. Veriau prat nueisiu, negu atsiadsiu ito viena; i tikro, kur tis, kur lapai krenta, ten gyvastis save aukoja dl galios viepatauti. <...> Ir k kuriu, ir kaip sukurta myliu vis tiek netrukus tam ir meilei savo turiu pasidaryti prieu: tokia yra valia manoji (Nietzsche 2002: 127128). Paskutins ios itraukos eiluts apie prie susijusios su apmstymais apie kar ir karius: A tokius jus matyti noriu, kurie vis prieo ieko: pirmiausia savo prieo. <...> Js savo prieo turite iekoti, kariauti savo kar ir u savas idjas! <...> Js taik turite mylti kaip priemon naujiems karams: ir trump taik daug stipriau nei ilg. <...> Juk karas ir drsa daugiau didi darb yra nuveik nei artimojo meil (Nietzsche 2002: 62). Meils artimajam tematika toliau kritikai pltojama skyrelyje Apie artimo meil. F. Nietzsche Zaratustros lpomis klausia: Ar a kvieiu jus artim mylti? A patariu veriau nuo artimojo bgti, o savo meil tolimajam skirti! U meil artimui vertesn meil tolimajam ir bsimajam; taiau u meil mogui man dar vertesn meil daiktams pasaulio. <...> O, broliai mano, ne artim kvieiu mylti, kvieiu mylti tolimj (Nietzsche 2002: 7576). ias F. Nietzsches mintis apie nuolatin kar, abejingum artimajam ir meil tolimajam be galo svarbu tinkamai suprasti. I tikrj tai labai subtilus mogikosios vidujybs arba tiesiog krybikos patirties apraymas: karas ia pirmiausia suvokiamas kaip krybin kova su paiu savimi, kaip nuolatin savs veika,

42

Arnas Mickeviius k norjo pasakyti friedricho nietzsches zaratustra: kryba ir savikra...

savikra. Panaiai ir raginimas nusigrti nuo savo artimo prilygsta raginimui nusigrti nuo ms pai, kokie esame, t. y. nesusieti savs vien kart ir visiems laikams su savo proiais ir vaizdiniais, nes kiekvienas toks susiejimas kaljimas, dvasios mirtis. Pasak F. Nietzsches, btina save ibandyti <...> laiku. Nedera vengti ibandym, nors galbt tai yra vis pavojingiausias aidimas, nors esi ibandomas tik prie pat save kaip liudininkas ir teisjas. Reikia prie nieko neprisiriti, net prie paties mylimiausio mogaus: kiekvienas mogus kaljimas, taip pat ir kampas. Neprisiriti prie tvyns, net jeigu ji kenia ir praosi tavo pagalbos, nuo triumfuojanios tvyns nusisukti yra lengviau. Neprisiriti prie uuojautos, net jei gailimasi auktesnij moni, atsitiktinai ivydus j retai rodom kani ir bejgikum. Neprisiriti prie mokslo, net jei jis vilioja mus brangiausiais, i pairos btent m u m s isaugotais lobiais. Neprisiriti ir prie savo isivadavimo, prie tos saldios tolumos ir sveios alies paukio, skrendanio vis aukiau, kad daugiau matyt apaioje (pavojus, tykantis skrendanio). Neprisiriti prie savo dorybi ir netapti kokio nors vieno bruoo, pavyzdiui, svetingumo, auka didiausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save ilaidiai, beveik abejingai, ir liberalumo doryb paveria yda. Reikia mokti saugotis, tai sunkiausias nepriklausomybs ibandymas (Ny 1991: 352). Todl mylti tolimj reikia geisti, mylti tai, kuo dabar dar nesu, bet save veiks galiu tapti ateityje, t. y. savo Kitu . Manasis Kitas tai antmogis, idealus siekis ir net lemtis bti kitokiu nei buvau, pradia nauja, tai aismas, ratas, riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai ventas pritarimas (Nietzsche 2002: 43). Toks mogikosios vidujybs, arba patirties apraymas, yra paios naujybs radimosi slyga. Kaip matome, kryba ir savikra, pasak F. Nietzsches, ne tik neigia sielos ramyb ir tokiu bdu numato tik pirmaprad prieikum, kar, bet ir kurianiosios smons neprisiriim prie jau esam sukurt krini. iuo aspektu galima teigti, kad nyikai

suprasta kryba ir savikra i esms paneigia ir nostalgikos smons galimyb. Krybinga smon, F. Nietzsches teigimu, nra nostalgika. Ji nieko nesiilgi, ji orientuota ne praeit (vertinga tai, kas buvo), bet ateit (vertinga tai, kas dar gali bti sukurta). Svarbu ir tai, kad tokia nenostalgika kryba neigia ir bet kokio galutinio tikslo pasiekimo galimyb: mogus jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas: ir jeigu verta moguje k nors mylti, tai btent tai, kad jis yra jimas ir lugimas (Nietzsche 2002: 30). Krybai ir savikrai, pasak F. Nietzsches, ne tik yra svetimas galutinio tikslo siekimas, bet ji nenumato ir jokio substancialaus subjekto, t. y. veikjo: substrato nra; u bties neegzistuoja joks darymas, veikimas, tapimas; veikjas prie veiksmo tra tik prikurtas vyksmas yra viskas (Nietzsche 1996: 270). Taiau ia ikyla problema. Jei kryba ir savikra, viena vertus, kaip matme, nenumato galutinio tikslo (rezultato), o, kita vertus, neigia subjekto (kurianiojo, veikianiojo) substanciali esm, tai kaip su ia nuostata suderinti kit jo paties danai kartojam, dar kadaise senovs Graikijos poeto Pindaro isakyt, nuostat, kad btina tapti tuo, kuo esi (vok. du sollst der werden, der du bist?) (Nietzsche 1995: 188). Veikale Linksmasis mokslas F. Nietzsche silo apsiriboti savo nuomoni ir vertinim gryninimu ir kurti naujas veri hierarchijas, o dl moralins ms poelgi verts nebelauyti galvos (Nietzsche 1995: 230). Silo spjauti visus pliaukalus apie vieni kit moralum, palikti tuos plepalus ir it prast skon tiems, kurie neturi daugiau k veikti, kaip stengtis dar iek tiek ilaikyti praeit, ir kurie nepriklauso dabariai. Mes, teigia F. Nietzsche, norime pasidaryti tokie, kokie esame, nauji, nepakartojami, neprilygstami, patys sau leidiantys statymus, patys save kuriantys! (Nietzsche 1995: 230). Veikale tai taip Zaratustra kalbjo fraz bk savimi (vok. sei du selbst) tampa daugel Zaratustros itarmi lydiniu leitmotyvu. Fraz btinai tapk tuo, kuo esi tampa ities problemika todl, kad F. Nietzsche,

Santalka: Filosofija, Komunikacija 2011, 19(1): 3644

43

pirma, neigia perskyr tarp stabilios, nekintamos bties ir tapsmo, o, antra, todl, kad nepripasta egzistuojant jokios teistos savasties kaip substancialaus subjekto. Kaip manoma reikalauti i savs ir siekti tapti tuo, kuo esi, jei nra subjekto, jei veikjas prie veiksmo tra tik prikurtas, jei kiekvienas vienaip ar kitaip save identifikuojantis ir sau kokybes teikiantis subjektas yra neteistas iradimas, prasimanymas, imon? Neigdamas substancialum ir redukuodamas agent A tik totalius kiekybinius veiksmus (darymus), F. Nietzsche dar kart ia pasitelkia savj antisubstancialistin der Wille zur Macht samprat, pagal kuri kiekvienas darinys tra tik galios afektas, pasireikiantis jau mintose aktyviojoje arba reaktyvioje jgose. Btent todl F. Nietzshes fraz tapk tuo, kuo esi neturt bti suprasta kaip siekiamyb velgti ar atpainti koki nors, pavyzdiui, platonikai umirt, pirmaprad ir nekintam substanciali kurianiojo subjekto esm. Kalbant F. Nietzsches terminologija, galima teigti, kad fraz tapk tuo, kuo esi reikia tik poreik iki kratutinumo suintensyvinti bei manifestuoti kokybikai neapibrtoje savastyje krybikai besireikianias galios aktyvisias jgas (savsias nuomones bei vertinimus), tokiu bdu kurti naujas vertybi hierarchijas, ir nieko daugiau. Kitaip tariant, fraz tapk tuo, kuo esi nenumato jokios uuominos stabili substanciali esat ar savast. ios frazs prasm galima bt suprasti pasitelkus nepaprastai taig ir metaforik apraym apie intensyv sielos bangavim. Fragmente, pavadintame

Valia ir banga, F. Nietzsche ra: Kokia godi atsirita ita banga, tarsi turdama kakok tiksl! Kaip siaubingai skubiai ji sulenda slapiausius uolt tarpekli kampelius! Atrodo, kad ji nori kak aplenkti; atrodo, tarsi ten bt paslpta tai, kas vertinga, nepaprastai brandu. Ir tai ji grta, iek tiek liau, visa pabalusi i susijaudinimo, gal nusivylusi? Bet jau artja kita banga, godesn ir labiau laukin, negu pirmoji, ir jos siela kupina lobi iekotojos paslapi ir trokim. Taip gyvena bangos taip gyvename mes, norintieji! daugiau nieko nesakysiu (Nietzsche 1995: 213).

Literatra
Deleuze, G. 1983. Nietzsche and Philosophy. London: The Athlone Press. Herakleitas. 1995. Fragmentai. Vilnius: Aidai. Nietzsche, F. 1996. Apie morals genealogij. Vilnius: Pradai. Nietzsche, F. 1988. Kritische Studienausgabe in 15 Einzelbnden. Hrsg. von G. Colli und M. Montinari. Berlin, New York. Ny, F. 1991. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis. Nietzsche, F. 1995. Linksmasis mokslas. Vilnius: Pradai. Nietzsche, F. 2002. tai taip Zaratustra kalbjo. Vilnius: Alma Littera. Schopenhauer, A. 1995. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Pradai.

44

Arnas Mickeviius k norjo pasakyti friedricho nietzsches zaratustra: kryba ir savikra...

WHAT FRIEDRICH NIETZSCHES ZARATHUSTRA WANTED TO SAY: CREATION AND SELF-CREATION OR HOW ONE BECOMES WHO ONE IS?
Arnas Mickeviius
The article sustaining F. Nietzsches analysis of texts is trying to develop creation and self-creation nature and particularity after Gods death event. The article attempts to justify the opinion that creation and self-creation of Nietzsche are based on will for the power of principle. Nietzsches creation and self-creation conception anticipates antagonism and non attachment to any sources and existing situations. Moreover, it denies rest of soul and nostalgia for the past- pointed consciousness. The article is also trying to justify thesis that Nietzsches phrase become who you are should not be understood as aspiration to envisage or recognize any primordial and uniform substantive essence. This phrase requires just until extremity to intensify own opinions and assessments and to create new values in this way. Keywords: will for the power, interpretation, creation, self-creation.

teikta 2010-12-20; priimta 2011-01-20