Baltų kalbos ir jų likimai

Baltų kalbų šakai priklauso lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos. Šių kalbų
likimas nevienodas – iš septynių kalbų gyvos teliko dvi – lietuvių ir latvių. Kitos baltų kalbos yra mirusios.
Be to, iš mirusių kalbų tik prūsai paliko šiek tiek rašytinių paminklų, todėl apie jotvingių, kuršių, žiemgalių
ir sėlių kalbas ką nors pasakyti yra labai sunku.

Baltų terminas. Jis yra dirbtinis, pasidarytas XIX a. viduryje. Šis terminas atsirado todėl, kad
indoeuropeistams reikėjo specialaus termino šios indoeuropiečių kalbų šeimos grupei pavadinti. Tad
vokiečių kalbininkas, Karaliaučiaus (dab. Kaliningrado) universiteto profesorius Georgas Heinrichas
Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811–1881), kuris tyrė ir lietuvių kalbą,
1845 m. vokiškai išleistoje knygoje Senųjų prūsų kalba pasiūlė vartoti baltų vardą. Terminą baltai
Neselmanas neabejotinai pasidarė iš Baltijos jūros vardo. Juk baltų kalbomis kalbančios tautos iš seno
gyvena prie Baltijos. Tačiau pačios Baltijos pavadinimo kilmė iki šiol galutinai neišaiškinta, dėl to atskiri
mokslininkai yra pateikę skirtingų nuomonių bei hipotezių.

Aisčiai. Neselmano pasiūlytas baltų terminas įsigalėjo negreit, ypač lietuvių kalbotyroje. XIX a. pabaigoje–
XX a. pradžioje Lietuvoje buvo populiarus aisčių vardas. Jį vartojo, pavyzdžiui, garsūs mūsų kalbininkai
Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga. Jie rėmėsi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale Germania
minimu pavadinimu Aestiorum gentes. Tačiau šis pavadinimas dviprasmis, nes Tacitas aisčiais vadino tik
vieną baltų gentį, greičiausiai prūsus. Istoriniuose šaltiniuose šis vardas netaikomas visiems baltams.
Greičiausiai dėl tokio dviprasmiškumo ilgainiui įsigalėjo baltų terminas.

Baltų susidarymas. Baltų tautų teritorijoje pirmieji žmonės gyventi pradėjo po paskutinio apledėjimo,
kada atšilo klimatas ir ištirpo ledynai. Greičiausiai jie čia apsigyveno paleolito laikais – XI–IX tūkstm. pr. Kr.
Tai dar nebuvo indoeuropiečiai. Šie žmonės, greičiausiai medžiotojai, ilgiau neapsistojo ir nepaliko
aiškesnių pėdsakų. Ryškesni žmonių buvimo ženklai pasirodo mezolito laikotarpiu – nuo VIII
tūkstantmečio pr. Kr. Tai buvo medžiotojai ir žvejai. Mokslininkai mano, kad jie buvo europidai ir keliavo iš
pietvakarių arba pietų į šiaurę. Tačiau šie žmonės irgi nebuvo indoeuropiečiai ir kalbėjo viena iš senosios
Europos kalbų. Tačiau apie ją nieko tikro pasakyti negalima. Indoeuropiečiai baltų tautų teritorijoje
pasirodo vėlyvojo neolito laikotarpiu – maždaug nuo III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos. Jie yra siejami su
virveline keramika. Ši keramika, taip pat laivinių kovos kirvių kultūra priskiriama indoeuropiečiams. Šie
žmonės skyrėsi gyvenimo būdu – jie buvo sėslūs gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Taip pat kitokia buvo ir
jų laidosena. Šie virvelinės keramikos atstovai susiliejo su čia anksčiau apsigyvenusiais žmonėmis ir tokiu
būdu susidarė baltų gentys. Maišantis ateiviams indoeuropiečiams su senesniais gyventojais
priešindoeuropiečiais pirmiausiai susidarė mišrus baltiškasis antropologinis tipas. Šie žmonės turėjo ir
ateivių indoeuropiečių bruožų, ir išlaikė vyraujančias priešindoeuropietiškąsias ypatybes. Iš pradžių,
matyt, ateivių banga nebuvo tokia gausi ir negalėjo smarkiai pakeisti gyventojų genofondo. Labiau,
matyt, jie paveikė kultūrą ir kalbą. Indoeuropiečių bangų būta kelių, nes bronzos amžiuje mokslininkai
įžvelgia dar nepasibaigusį antropologinių tipų susiliejimą.