UPTUVlSKOS

PASAKOS
{VAIRIOS
UDK 398(-882)
Ba 449

Parengė
KOSTAS ALEKSYNAS
įvadą parašė
LEONARDAS SAUKA
Paaiškinimai
KOSTO ALEKSYNO.
LEONARDO SAUKOS

© įvadas. L. Sauka. 1993

Parengimas. K Aleksynas. 1993 ISBN 5-415-00430-0 (1! kn.)
PaaiSkimmai. K. Aleksynas. L. Sauka. 1993 ISBN 5-415-00431-9 {VI kn.)
 ŽEMAIČIŲ IR AUKŠTAIČIŲ
PASAKOS ..LIETUVIŠKŲ PASAKŲ ĮVAIRIŲ“
II TOME

Lietuviškų pasakų įvairių II tomo rankraštį J. Basana­

vičius išsiuntė j A menkų 1903 m. balandžio 11 d. Išsiųsta
tik viena diena vėliau negu pirmasis, bet kaip abu šie
tomai skiriasi! j akis krinta skirtinga pasakų geografija
(1 tomas Mažoji Lietuva ir pora apylinkių prie Nemu­
no. II tomas — Žemaitija ir Aukštaitija), skirtingi tekstų
šaltiniai (I tome pakartota 3 žymus leidiniai, II tome —
tik apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir dviejų mažai
žinomų leidinukų, o didžioji dauguma pateikta keliasde­
šimties talkininkų). Atmintina ir ta atmosfera, kuria jie
dvelkia. 1 tomas — didele dalimi pavėlavęs balsas iš to
krašto, kur del germanizacijos baigė nunykti lietuviai,
tai tarsi beveik nebylus protestas prieš nepataisomų tra­
gedijų. II tomas išniręs iš paties carinės Rusijos su­
kurto rusifikavimo ir nutautinimo pragaro, rodantis, ko­
kios tautos galios stojo priešintis priespaudai ir netei­
sybei.
II tomo talkininkai — įvairių visuomenės sluoksnių,
profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonės. Antai čia ir
žymus kalbininkai K. Jaunius (beje, tekstas paskelbtas
čekų kalbininko L. Geitlerio), K. Būga, rašytojai M. Va­
lančius. G. Petkevičaitė-Bitė. L. Didžiulienė-Žmona. poetas
Jovaras, kultūros veikėjas J. Šliūpas, pedagogė J. Juš-
kytė. kunigas J. Žilinskas, jau pagarsėjęs tautosakos
rinkėjas M. Davainis-Silvestraitis. O greta jų visas
pulkas tada dar menkai žinomų entuziastų.
Tomas pradedamas žemaičių tekstais, užrašytais rusų
kalbininko Aleksandro Pogodino (1872.V1.3 Gliukenber-
ge, Austrija 1947), Sankt Peterburge studijavusio filo­
logijų. 1893 m. jis užraše Žemaitijoje pasakų, kitos tauto­
sakos ir 1894 m. paskelbė leidinyje Zivaja starina".
Pasakas, sakmes (1 9. 30. 50) jis užraše Kuliuose, Kvėdar-
noje. Veiviržėnuose. Šiluose, Laukuvoje. Žarėnuose ir k t.
5
 Toliau pateikiamos pasakos, kitų žmonių —A. Savic­
kio, A. Milašiaus, J. Godeliausko (12—14)—surinktos
taip pat Žemaitijoje, Varnių apylinkėse. Skelbiama tekstų
iš Rietavo (31), Mosėdžio (27). ypač gražus pluoštelis už­
rašytas ..Briedžio" Telšių apskrityje (15—26). Kas buvo
šis rinkėjas, telieka spėlioti.
2emaičių ir nebe žemaičių pasakos, užrašytos Raseinių
apskrityje, ypač Kalnujų apylinkėse (32—41), skelbiamos
iš M. Davainio-Silvestraičio nedidelio leidinio „Patarlės
ir dainos" (1889). Bajoras Mečislovas Davainis-Silvest­
raitis (1849.IV.20 2iemeliškės k., dab. Raseinių raj.—
1919.V.31 Vilniuje) —tautosakininkas, spaudos darbinin­
kas, publicistas ir eiliuotojas, ilgą laiką gimtinėje gyvenęs
ir rinkęs tautosaką, išgarsėjęs stambiu dviejų tomų leidi­
niu lenkų kalba „Žemaičių padavimai" (1894). Spėjęs už­
rašyti apie 250 dainų, apie 700 pasakojamosios tautosakos
kūrinių, apie 500 smulkiosios tautosakos vienetų, daug et­
nografinės medžiagos, nors visą gyvenimą skyręs lietuvių
kultūrai, bet saviškių ne visada įvertintas, sukaupė tikrai
vertingą palikimą. Siame tome skelbiami tekstai, deja,
paženklinti ir to meto teorijų, tarpais ir pramanytų da­
lykų. Antai M. Davainį-Silvestraitį yra paveikęs tuo metu
išėjęs E. Veckenstedto veikalas „Žemaičių mitai" —aiškus
falsifikatas. Šios knygos aidai girdėti skelbiamose pasa­
kose. Nepasisekė M. Davainiui-Silvestraičiui išsaugoti
didžiosios dalies pasakų rankraščių. Paslėpti nuo caro
žandaro kratų, apie 600 tekstų dingo ir iki šiol tebėra
nesurasti’.
Piečiau nuo Kalnujų, kur dar rinktos II tomo pasakos,
yra Seredžius. Tai Petro Virako (Viriko. 1871.XII.2 Padu­
bysyje, dab. Kauno raj.—1966.1V. 11 Seredžiuje, Jurbarko
raj.) —taip pat spaudos darbuotojo, tautosakos rinkėjo
darbas. Baigęs Seredžiaus pradžios mokyklą, daraktoria-
vo, vertėsi įvairiais darbais Lietuvoje ir užsienyje. Laimė,
kad jo surinkta tautosaka išsaugota rankraštynuose.
Kito šiandien jau plačiai pagarsėjusio savamokslio

2r. Pasakos. Sakmes. Oracijos Surinko Mečislovas I>avdinis-Sil-

vesUditis / Paruošė B.-Kerbeiylė n K. Viščinis, red. K. Aleksynas.
V.. 1973, p. 30.
6
švietėjo, tautosakininko, kaimo siuvėjo Mato Slančiausko
(1850.11.21 Trumpaičiuose, dab. Joniškio raj.— 1924.111.1
Trumpaičiuose) skelbiamos 4 pasakos (52—54, 56) per­
spausdintos iš „Mūsų pasakų (1894). Jos užrašytos jau
buvusioje Šiaulių apskrityje. Iš Šiaulių apskrities II tome
skelbiama nemaža tekstų. Bet ypač daug šio krašto tauto­
sakos užrašė M. Slančiauskas: apie 800 dainų, beveik
tiek pat pasakojamosios tautosakos kūrinių, 200 mįslių,
apie 1000 patarlių ir priežodžių, o kur dar žaidimai, bur­
tai, prietarai*. Ne veltui už šiuos nuopelnus jis, nors
nelankęs nei gimnazijų, nei universiteto, buvo priimtas į
Lietuvių mokslo draugijos narius. Beje, ir jam dėl kultū­
rinės švietėjiškos veiklos teko skaudžiai nukentėti: už
dalyvavimų „Atgajos" draugijoje (1889—1895), kurios
vienas iš svarbiųjų tikslų skelbta tautosakos rinkimas,
buvo suimtas, kalintas Šiaulių kalėjime ir ištremtas tre­
jiems metams į Rygą.
Iš to pat kelmo buvo kilęs ir kitas to krašto rinkėjas —
Pranas Narvydas (1882.VI.13 Trumpaičiuose— 1976 Niu­
jorke)1. Valstietis, padrąsintas J. Basanavičiaus, tautosaką
rinko beveik tik metus, bet spėjo užrašyti apie 40 pasakų,
sakmių, be to, po keliasdešimt mįslių ir patarlių, kelias
dainas, iš viso 210 vienetų. Vėliau išvyko \ Sankt Peter­
burgą. o po to —į JAV, kur vertėsi įvairiais darbais,
galop —prekyba. Amerikos lietuvių spaudoje prabilo
antroje šio amžiaus pusėje, išleido knygą ..Gimtines ta­
kais (1968), kurioje, vaizduodamas gimtinę, panaudoja
tautosakos. Iš jo surinktos tautosakos J. Basanavičius Į
II tomą įdėjo sakmių apie laimes ir laumes (41—44).
Dar kelias sakmes apie laumes J. Basanavičius per­
spausdino iš tęstinio leidinio „Mitteilungen der Litaui-
schen litterarischen Geselschaft („Lietuvių literatūros
draugijos pranešimai ”, t. 4, 1893). Jos buvo užrašytos paly­
ginti ne taip toli nuo ką tik minėtos vietos, taip pat iš

7.\. Siauri* Lietuvos pasakos. Surinko Matas Slanr louskas / Parengė

N. Vėlius. A. Seselskytė. red. K. Aleksynas.— V.. 1074, p. 29.
2r. Siauros Lietuvos sakmės ir pasukos. Surinko M. Slančiausko
bendradarbiai .J. Trumpulis. P. Narvydas. J. Stoneviėius ir kt. / Parengi-
N. Vėlius, red. K. Aleksynas.— V.. 1985. p. 14 21.
7
Šiaulių apskrities —jas pateikė busimasis teisininkas, is­
torikas. kritikas Augustinas Janulaitis (1878.111.19 Melą-
vėnų k., dab. Šiaulių raj.— 1950.V.22 Kaune). Būdinga,
kad ir jis jau jaunystėje carines valdžios buvo persekio­
jamas: už lietuviškos spaudos platinimų 1893 m. pašalintas
iš Šiaulių gimnazijos. 1900 m.—iš Maskvos universiteto
Teisės fakulteto. 1900—1901 m. kalintas Lietuvos ir Lat­
vijos kalėjimuose.
Šiaulių apylinkėse rinktos ir .Laukimo“ užrašytos pasa­
kos. Beveik neabejotina, kad jos priklauso būsimo poeto
Jovaro plunksnai. Jonas Krikščiūnas-Jovaras (1880.1.12
Kalniškių k., dab. Šiaulių raj.— 1967.1.21 Šiauliuose) jau­
nystėje piemenavo, pusberniavo. iš tėvo pramokęs rašto.
1891—1895 m. daraktoriavc. 1897—1902 m. buvo knyg­
nešys. platino užgintus lietuviškus spaudinius. Lietuvių
pasakas yra užrašinejęs ir vėliau*.
Kiek piečiau nuo Šiaulių iš Baisogalos ar Gudžiūnų pa­
sakas (63—67) užrašinėjo Steponas 2iupsnys (1870.X.30
Gudžiūnuose, dab. Kėdainių raj.— 1905.IV.9 Šiauliuose).
Buvo baigęs Šiaulių gimnazijos 4 klases, dirbo Liepojos
uosto raštininku, XX a. pradžioje už socialdemokratinę
veiklų ištremtas į Saratovu. Jis pasirašinėjo slapyvardžiu
S-ja, jo užrašytų tautosakos kūrinių buvo paskelbta „Mūsų
pasakose*5. Pirmų laiškų J. Basanavičiui jis. atrodo, pa­
raše 1892 m., teiravosi apie pasakų rinkimų. Tame laiške
užsimena, kad turjs užrašęs arti 200 dainų. 30 pasakų
ir padavimų, 50 mįslių. 400 patarlių. Labai įdomus kitas jo
laiškas, rašytas prieš šimtų metų (1893.1-1)*. Atsiliep­
damas į J. Basanavičiaus raginimų rinkti pasakas, jis
aptaria kylančius sunkumus. Jo nuomone, tarmiškai užra­
šinėti esu labai sunku, gudžiūmečių žmonių tarimo ypaty­
bėms žymėti reikėtų daugel ženklų. Yra ir kitokių sun­
kumų: .Visiškai atsakyti ant tamstos programos paša-

' 2r. Lietuvių raiytojų surinktos pasakos ir sakmes. / Parengė

B. Kerbelyte, red K. Aleksynas.— V.. 1981. p. 321—326
' 2r. M l c Id a i y ic £. .Mūsų pasakos*.— Kn.: Liaudies kūryba. 2 —
V.. 1974. p. 234
‘ S. 2itipinio laiikai J. Basanavičiui.— Lietuvių literatūros ir tautosa­
kos instituto bibliotekos rankraitynas (toliau — LLT1BR1. F 2 — 1707
8
komis —yra labai sunku, nes 1) labai mažai tėra tokiun
žmoniun, pas kuriuos užsiliko padabnios liekanos, o ir
mano pasakotojai turi po 70 ar 80 metų. 2) norint nuo ko
nors išgirsti pasakun, reikia jin pirmu užtikrinti, kad taip iš
teisybės senovėje buvo, t. y. buvo deivės ir raganos ir it.,
parodyti, kad ir tu tiki. tada tiktai atgyji jam nors pasa­
kojimo ir mažu-pamažu praded pasakoti. Toks jun nema­
lonumas pri pasakun pareina nuo to. kad jie gėdijąs jau-
nujun savo sūnun, kurie in tuos „zababonus" nebetiki —
kaip p. Juška sako apie dainas, jog šiame laike meilė prie
dainun praded ataušti, taip pat galema pasakyti, jog meilė
prie pasakun užgiaso". Visa tai rodo. kad J. 2iupsnis
neblogai suvokė, | kokį darbą yra įsitraukęs J. Basana­
vičius, pasidžiaugė jo užsimojimu ir sakosi užprašęs rinkti
ir kitus viengenčius.
Tarp J. Basanavičiaus talkininkų buvo ir moterų. Ne
taip toli nuo Gudžiūnų. Pernaravoje, savo gimtinėje mo­
kytojavo žymi pedagogė ir tautosakos rinkėja Jadvy­
ga Juškytė (1869.1.1 Pernaravoje, dab. Kėdainių raj.—
1948.111.16 Milvyduose, Kėdainių raj.). Ji bendradarbia­
vo spaudoje, parengė mokyklai vadovėlių, organizavo
.Žiburėlio' draugiją ir kt. Iš jos užrašytos tautosakos
šiame tome skelbiami 9 tekstai (76—84).
J. Juškytės aplinkoje ar jai padedant, tarpininkau­
jant dirbo ir kiti tautosakos rinkėjai. Antai Pernaravoje
užrašė du kūrinius (85. 86) 2emaitės duktė Pranė 2yman-
taitė. Iš laiškų J. Basanavičiui sužinome, kad su J. Juškyte
bendravo ir Teklė Augustinavičiukė nuo Rozalimo, pa­
teikusi šiam tomui du tekstus (88, 89). T. Augustinavi­
čiukė —mažai mokslų ragavusi, vargingai rašto priemo­
nes valdanti moteris, bet, įkvėpta kilnių J. Basanavičiaus
darbo tikslų, sueiliuoja jam laišką, kurį baigia žodžiais:
Ir aš vargdienele iš tautiečių viena
Darbuojuos su tumi ir naktį, ir dieną
Rinkdama pasakas, rašydama ejlias,
Nors dar jos iš pradžios nėr suvisu dailias/

Tekle* Augustinavičiūlės laiškai J. Basanavičiui.— LLTIBR F 2 —

1084.
9
 Rinko pasakas ir kilos aukštaičių moterys. Antai kelis
kūrinius užrašė Morta Avižaitė iš Pasvalio (90—93). Kaip
minėta. į tomą pateko tekstų iš Didžiulių šeimos. Nors dėl
jų esama šiokių tokių neaiškumų: J. Basanavičiaus rin­
kinyje (gal dėl atsargumo) nurodyta pasakas užrašius
Didžiulytę, bet tekstų palyginimai rodo'’, kad jas rinko
motina Liudvika Didžiulienė-2mona (1856.IV.21 Roblių
k., dab. Rokiškio raj.—1925.X.25 Griežionėlių k., dab.
Anykščių raj.). Tai puikūs tekstai, vėliau perspausdinti
.Lietuviškų pasakų" (1905) leidinyje, buvo išpopuliarinti
po visą Lietuvą. L. Didžiulienė greta visos kitos kultūri­
nės ir kūrybinės veiklos rinko ir liaudies bei literatūrines
kilmes dainas, ypač A. Strazdui priskiriamas.
| šį tomą įdėta ir pasakų iš Šeduvos apylinkių (94—
101). Jas užrašė Jonas Koncevičius (1835 Šeduvoje —po
1915 Talsuose, Latvija) —Rygos mokytojas, tautosaki­
ninkas. lietuvių spaudos bendradarbis. Baigęs Šiaulių gim­
naziją, susipažino su A. Juška, kuris paskatino rinkti
tautosaką. 1858—1862 m. studijavo Maskvos universiteto
Istorijos ir filologijos fakultete, kartu su kitais leido
rankraštinį laikraštėlį „Kol saula užtekės, rasa akis išes”.
Jo pasakos jau buvo skelbtos leidinyje „Mitteilungen der
Litauischen litterarischen Geselschaft”.
Apžvelgta pirma pusė tekstų. Antra pusė —daugiau
kaip šimtas kūrinių —surinkta tuometinėje Zarasų apskri­
tyje .Žvaigždės" draugijos pastangomis. Draugija gyvavo
neilgai. „I900.VII.4 Panemunėlio apylinkių žmonės, ku­
riems rūpėjo tautosakos rinkimas, nacionalinio rašto mo­
kymas. spaudos platinimas (net dalijant ją nemokamai),
liaudies teatro kūrimas, sudarė „Žvaigždės" draugiją. Jos
knygynėlis po metų turėjo apie 50 knygų, kurios buvo
perkamos iš nario mokesčio (1 rb metams). Po metų
draugijai priklausė daugiau kaip 20 narių'". Tačiau dar po*

* 7.x. Lietuvių rašytojų nurinktos |>avakos ir tėkmes, p 16.

* Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje—XX a.
pradėtoje.— V.. 1082. p. 138. Taip pat it.: Draugyste .Žvaigždė"
Varpas. 1901. Nr 10. p. 120. Vaidevutis (Sirvydis J.|. 2vaigždė" tau­
tiškų liekanų rinkimo bendrove. Tėvynės sargas, 1001. Nr. 4. SA. p
13. 14.
/0
metų prasidėjo persekiojimas, jos vadovas, bėgdamas nuo
arešto, slapta išplaukė į Ameriką, kiti .Žvaigždės” nariai
neišvengė kratų ir tardymo. Taigi draugija Panemunėlyje
gyvavo tik porą metų.
Vienas pagrindinių „Žvaigždės" draugijos organizato­
rių buvo Juozas Otonas Sirvydis (1875.1V.4 Dauliūnų
k., dab. Rokiškio raj.—1935.XII.27 Jūžintuose). Vaižganto
žodžiais tariant. įdomus savamokslis, kilęs iš vargingos
šeimos, motinos „ratelio mokykloje" išmokęs lietuviškai
skaityti, iš kaimo daraktorių —lenkiškai ir rusiškai, „be
tvarkos' mokęsis lotynų, žydų ir kitų kalbų. .Mokslo
troškimas man buvo neišpasakytas.—rašys jis savo atsi­
minimuose.—Kaip man tuomet atrodė, pas nieką didesnis
pasauly negali būti. <...> Nebuvo apylinkėje inteligento,
pas kurį nebūč ko nors mokinęsis, jo knygynu (nesijnau-
dojęs. Didelę dalį giesmių iš kantičkų atmintinai mokėjau,
nes mėgdavau giedoti šermenyse ir namie. „Aušrą", „Švie­
są", vėliau „Varpą“, „ūkininką", .Apžvalgą" —gerte su-
gėriau ir didelę dalį iš jų buvau persirašęs"10*, ypač
daineles ir eiles, kurias paskui mėgęs su naktigoniais
dainuot. Netrukus pradėjo platinti lietuviškas knygas,
tapo knygnešiu, leido gimtajame kaime rankraštinį lai­
kraštį. rinko tautosaką. 1896—1897 m. už nelegalią spaudą
buvo 8 mėnesius kalintas, o paskui trejus metus išbuvo
tremtyje Subatoje (Latvija). Grįžęs 1900 m. apsigyveno
ir dirbo Panemunėlyje, čia ir įkūrė minimą draugiją.
Bet neilgai J. Sirvydis galėjo ramiai gyventi. Atsidū­
ręs Amerikoje vertėsi kaip išmanė. 25 metų sakosi „rėdęs"
„Vienybę lietuvininkų". įtemptas darbas spaustuvėje pa­
kenkė sveikatai, trūko smegenų kraujo gysla. Kiek apgy­
dytas 1928 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Jūžintuose,
turėjo darželį, kad „geras šuva atsigulęs uodega užklotų"“.
Abu su žmona jame darbuodavosi. „Aš dar grįžau prie
senobės studijų, pristojau talkon prof. Balčikoniui —rink­
ti iš žmonių žodžius jo rėdomam Būgos žodynui."12

" Sirvydas J. O. (Sirvydis J. O.J Ir kas jo neatsimins su atduk-

siais! Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka. F 145. b. 5.
" Ton pat.
'• Ten pai.
11
 Apie tautosakinę jo veiklą ką ne ką sužinome iš laiškų
J. Basanavičiui. Viename laiške rašo. jog .Žvaigždės"
nariai nutaria, kad ..visa mūsų surinkta medega pirmiaus
perduoti Jabi|onskiui| del filologinio tyrinėjimo, o pas­
kiau tamstai del atspausdinimo". Kitame laiške sakos per­
rašęs 100 pasakaičių. Dar kitame skundžiasi neturįs J. Ba­
sanavičiaus ..Lietuviškų pasakų" I tomo: ..būčia žinojjs.
kokios išmest, nes kurios yra jau spaudintos, tai, man
rodos, bergždžias darbas jas perrašinėti, jeib tikt del
tarmės kalbos". Dar kitame laiške klausia: .Ar visos
pasakos, nors kurios, man regis, ir iš gudų paeina, užraši­
nėti? Kareiviai, pareidami iš kareivijos, parsineša su
savim daug pasakų".
Buvo sunkumų ir dėl pasakų tikslaus dokumentavimo.
Kaip žinoma, J. Basanavičius ne kartą yra pabrėžęs, kad
būtina užrašyti kūrinių metrikas. Į tai atsiliepdamas, J. Sir­
vydis rašo: ..Toliaus su vardais pasakotojų tai bus šiek
tiek keblumo, net ir visai nebus galima išpildyti. Mūsų
ratelio rinkėjai visai nepasirūpino užrašinėti, nuo ko jie
ką gavo. tikt po kiekvienos pasakos aš užrašiau kožno
rinkėjo slaptvardį, kurių vardų dėlei žinomų priežasčių
negalima yra viešai garsinti"11.
O tų slaptų vardų čia visa rikiuotė: ..Akmuo" (110, 156,
170), ..Pliuškis" (112, 171, 174, 187, 194, 199), „Karštimas"
(113, 158), „Vanagapievis" (114, 150, 176, 185), „Svirplis"
(117, 148, 188, 203), „Nebuvėlis" (131. 193), ..Birutė" (133,
160, 189, 190), ..Veliuona" (136, 154), ..Raizintas" (140, 183),
„Virbalas" (141, 155, 159, 169, 180, 184), ..Rainis" (149),
„Petras Trupinėlis" (151), -Atgaja" (161. 178, 179), „O..."
(161a, 165, 186), ..Ažušalėlis" (161, 175, 182), ..Braukilas"
(163, 164, 166, 172, 190), ..Gedvertinas" (177, 204), „Vincas"
(191, 192, 195, 197), ..Bevardis” (144).
Tikrosios tautosakos rinkėjų pavardės, išskyrus vieną
kitą (antai „Bevardis" —vienas iš J. Sirvydžio slapyvar­
džių). kol kas nežinomos. Prie kai kurių pasakų parašyta
pasakotojų pavardės —nurodoma, ..nuo ko“ užrašyta. Iš
tokių paminėtinas Dominykas Sirvydis (111, 115, 116,
121—123, 126, 130, 137—139. 153. 181. 190, 200), Jonas14
14 J. O. Sirvydžio laiškai J. Basanavičiui.— LLTIBR F 2 — 1703.

12
Sirvydis (118, 120, 129, 167), Barbora Sirvydaičia (128,
132, 143), Kotryna Sirvydienė (202), Juras Narbutis (119),
Juozas Narbutis (134), Jonas Bernatas (127), Mykolas
Bematąs (135, 168) —visi iš Dauliūnų sodžiaus, Jūžintų
parapijos. Dar prie dviejų tekstų (110, 113) nurodyta tik
Jūžintų parapija. Panemunėlyje užrašyta iš Saliamono
Narbuto (124), ir nenurodant pavardės (158). Be to —ir
kitų kaimų: Mažeika —iš Vilių (142), Antanas Kvedaras —
iš Dvirėžių (145, 146), dar paminėtos 4 pavardės nenu­
rodant vietos: kunigas Pov. Dogelis (125), Teresė Kupe-
tyčia (149, 152), Melderis (166), Sadeika (198).
Kaip matyti, nemaža dalis pasakų užrašyta Jūžintų
apylinkėse (ypač Dauliūnų sodžiuje). O kita —kur dau­
giausia nenurodyta vietos —ar nebus iš Panemunėlio
apylinkių? Antai kun. Pov. Dogelis tuo metu buvo kun.
J. Katelės vikaras. Atsiminimuose J. Sirvydis tarp akty­
vesnių Panemunėlio žmonių pamini ir Teresę Kupstaitę,
ar nebus ta pati Kupetyčia? Ten pat iš apšviestesnių kai­
mų, kur kunigas J. Katelė buvo subūręs lietuvybės ir
šviesos židinius, galima paminėti Tindžiulius, Vilius, Meš­
kėnus ir kt.N Kad pasakos buvo užrašytos iš dviejų vietų,
netiesiogiai liudytų ir J. Sirvydžio laiškas J. Basanavičiui,
kur jis apie pasakas sako: ..o pas mums į dvi knygas su­
rašyta ir, kaip sakiau, nevienodoj tarmėj"15.
Beje, J. Sirvydis norėjo, kad leidinyje būtų pažymėti
..Žvaigždės' draugijos nuopelnai: „bene galima atspaus­
dinti po šiuo antgalviu „pasakos ir tt. surinkta par d|rau-
gyĮstę 1 šį pageidavimų J. Basanavičius iš dalies at­
sižvelgė ir tai tomo pratarmėje („Prakalboje") nurodė.
Šiaip J. Basanavičius, atrodo, nesistengė pateikti tų
pačių užrašytojų tekstus iš eilės. Atvirkščiai, jis grupavo
giminingų žanrų, panašios tematikos tekstus, taip organi­
zuodamas tomo vidinę struktūrą. Apie tokias pastangas
jis užsimena 1902 m. laiške K. Būgai („medega kitiems
tomams jau sistematizuota"16). Tačiau vėliau, 1904 m.,
vėlgi rašydamas K. Būgai, prisipažįsta, kad tai padaryti*14

“ Sirvydas J. O. Ir kas gi jo neatsimins...

,,J J. O. Sirvydžio laiškai J. Basanavičiui.
14 Basanavičius J. Rinktiniai raštai.— V.. 1980, p. 750.
13
neįmanoma: .Pasakos yra labai sunku pagal turinį gru-
puotie ir joms suteikt monografišką formą, todėl aš jais
be jokios sistematizacijos. kaip „Liet. pas. įvairias" iš­
leidžiu"'7.
Viso tomo įvairovė gana didelė. Štai truputis statis­
tikos: žvėrių pasakų jame —beveik dvi dešimtys, daugiau
nei pusė šimto stebuklų pasakų. 14 legendų pasakų. 19
novelių pasakų, kelios dešimtys juokų pasakų ir anekdotų,
po kelias pasakas apie kvailą velnią, po kelias pasakas be
galo, pasakojimus. 13 sakmių, aiškinančių objektų ir jų
savybių kilmę, 36 senųjų tikėjimų sakmės.
Toks žanrų gausumas lėmė šios knygos sukuriamo
meninio pasaulio daugialypumą ir spalvingumą. Vien ko
vertos kilmę aiškinančios trumputės sakmės. Jos padvelkia
dideliu išmoningumu, fantazijos žaismu ar geraširdiško
humoro spinduliavimu. Tai jaučiame skaitydami įstorijė-
les apie vėžio akis (1, 28) ir girnas (29). grybų sėklas (27).
taboką (30), bajorus ir sodiečius (55). perplyšusią kiškio
lūpą (101). gandro juodą lopinį (115) ir kt. Štai kaip įdo­
miai prasimanyta apie varlių baimę:
Vienąkart dasigirda varles, kad saule išcinunt ai vyra. Suveja visas
krūvdn ir šiteip kalba:
— Ar žinai kų? Bus mum blagai! Jau dabar vasarų saule i&džiavena
daugel) upelių ir balų. C kai i&lekes ai vyra. prasmanys vaikų, tai kai
jims anys visi džiavim. tai i&džtdvins ne tiktai upelius ir balas, bet
upes ir ežerus! Atkim un Dievų skųstųs! (190)
.Saulės vestuves" pasakotojui čia visai nerūpi, tai tik
proga pagrįsti saulės pyktį ir pelnytą bausmę varlėms
(jos „šiulmas par savi nie kakias neturi") —visa kalba
sukas, kaip dažnai ir būna šio žanro tekstuose, apie
elgesį, jo deramas normas.
Siame tome paskelbta ir įvairių senojo tikėjimo sakmių:
kalbama apie laumes (6, 41. 44, 50). aitvarus (91, 109), apie
draudimus (124. 125, 204). mirtį ir numirėlius (126, 136).
papartį (137. 138) ir kt. Ypač apstu čia sakmių apie už­
burtus lobius (40, 42. 92, 93. 117—119, 121, 122. 127. 128.
138). Rasime šiuose tekstuose įvairios nuotaikos, bet daž­
nai kuriama baugi, kraują stingdanti atmosfera. Štai kaip
Ten pat. p. 80.1.
N
papasakota vilkų medžioklė prie išgaišusio arklio. Vienų
kartų apėjo arklį vilkas, pauostė ir nuėjo šalin, kitų kar­
tų taip pat. Nusistebėjo medžiotojas, kodėl neėda dvė­
selienos.
Ataja vilkas trečiąkart. .Dabai.— rnislijn sau Karminus, kas bus.
lai bus šauniu! ' Tik kų vilkas spėja tim ptelt dvėshnų a i kajas, Ka-
muntis drceekt iš muškietas! Dūmam išsisklaisčius mala Kamuntis,
kad vilką nėra — mat nekliudo. Bet kų anas vėl pamate, tai jam net
gyslas a/ušala: dvėslina, smagiai sukrutėjus, atsistaja ir aina aplink,
tiesiai klajiman. Nebespėja Kamuntis išl>cgt iš rijas arklys jau ineja
klajiman ir aina tiesiai rijan. Kamuntis atsidaro duris ir turi, bet arklys
laužias vidun. Matydamas Kamuntis. kad bus blagai, ir arklys rijas du­
ris jau išverto,— šaka unt ardų visas drebėdamas ir visais dievais
gindamas Arklys. įšlauzjs duris, jdu eja rijan, tuokart gaidys sugieda-
ja ir sudriba pečiakuran. Kamuntis. susmet|s m tris linkas. spyrė
narna. Tik un ryta jaus ištraukė arklia kaulus iš pečiakuras. (204)
Bet ir baugiosios sakmės, žiūrėk, neapsieina be komiškų
vaizdų. Antai užburtų lobių sakmėje pasakojama, kaip
vienas bernas, neturėdamas kur dėt šeimininko priruoštų
užkeikt pinigų, nusimovė kelnes ir prisipylė į jas.
Atsineš|s senis visus pinigus supylė duobėn, apsdaire, ai nomata kas.
pajonus lopetų, ažukaso ir su kajam aptrepena Dabar atsistaja senis,
atsikrankštė u suriką:
0 u ū ū ū! Kiek tai ūma mana balsas nuveis. tiek giluma tegul mana
pinigai nuvoina!
Tiktai šltopt ir išlėkė kelnes iš berną runku ir nuveja skradžiai
žemes. Sems pa roja narna, c bernas, išlipjs iš egles, jeme kast pinigus,
katruos sems nesenai ažukase. Bet vieta j pinigų tik skyli iš kiauras
žemes rada.
Ir lika bernas ir be pinigų, ir be kelnių. (118|
Raiškių epizodų, fantastikos, baugumo ir komiškumo
susipynimo atvejų randame ne tik sakmėse, bet ir pasako­
se. Štai kaip vaizduojama kuproto, viena akimi žabalo
velnio mamos, mamos mamos sudarytas berniukui didžiu­
lis pavojus ir pastangos gelbėti jį:
Tuoj bal>a paliepė sukurt prie stulpui ugnį ir degint jj talai, kaldi
berniokas su visu stulpu nugrius. Berniokas gieda ir springsta dū­
mais. Matydamas tai. Dievas siunčia aniuolų. kad palieptų gaidžiui
giedat. Nuveja aniuolas ir saka:
— (indy gaidy, giedak: nekalta dūšia žūsta!
Gaidys atsake:
— Negiedasiu: da unkšti. Yra pomare) gryčole) senas, pilkas ir
kurčias gaidys, tai kai anas užgiedos, tai tadu ir dš giedosiu. (147).

15
 Į šį tomą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlai­
kiusių pasakų. Keliolika tekstų, perspausdintų „Lietuviškų
pasakų" rinkinyje ir kituose mokykliniuose skaitiniuose,
tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš tokių paminėtinos
„Apie panelę iš Vandenų, Rankšluosčių ir Įnagių dvaro'
(102), „Apie devynis brolius ir seserį Elenytę (104) ir kt.
Paslaptimi dvelkianti skaičių simbolika, pakartojimų pa­
gaunantis ritmas, nudailintos eilės, dainelės ir kitos demi­
nutyvais ataustos formulės užburia. O svarbiausia —tau­
rumas. gaubiantis teigiamuosius veikėjus, sužavi klausy­
tojus ir ryškiu kontrastu prasiveržia atstumianti blogųjų
bjaurastis. Be to, teigiamiesiems antrina pati aplinka,
gamta. Tai matome kad ir iš tokios pasakos ištraukos:
Paskui vėl. žiūrėdama ant menesio pilnatį, uždainavo:
— Oi mėnuli mėnulėli.
Pasakyki manei jaunai.
Ką danguj beveikia mano tėveliai?
Ir mėnulis jai atsakė:
— Tavo tėvelis midų vyną geria.
Tavo motutė gijas daro.
Laumė ragana išėjo ant priebučio ir suriko drūtu balsu:
— Tavo tėvas mėšlą mėžia.
Tavo močia skiedras renka! (104)

O jau pasakos pabaiga —bausmė už nedorus darbus —

pasikartoja ne viename tekste (plg. t. I, Nr. 14). Pati ra­
gana „prisilipdo" prie kumelės —šeria ranka. kita. spiria
koja. suduoda pilvu, o tada broliai liepia nunešti ją ten,
„kur saulė neužšviečia ir vėjas neužupučia, joks žvėris
neužeina, joks paukštis neužskrenda, paskum kad vyno
upėje nusimazgotų ir šilko pievoje išsivartytų ir pagrįž­
tų namo". Taip visiškai patenkinama norma —gėris trium­
fuoja.
Tome skelbiamas ir kitas šio siužeto variantas, šiek
tiek kitaip nuspalvinantis ir vidurio, ir pabaigos epizo­
dus. Čia, pavyzdžiui, paskutinis prasminis akcentas iš­
plėstas:
Arklys ilgai lakstė po miškus ir laukus, kad net laumei raganai ir
kaulus išbarstė. Da ir dabar žiemas laiki, kad giedraj diena j saulei
šviečiunt sniegų blizgunų pamatai, atmink, kad tai laumes raganas
taukai blizga. (146)
16
 Vienas kitą papildančių, praplečiančių variantų, ypač
jei dar palyginsime su I tomo tekstais, yra nemaža. Jie
pamažu sudarė galimybę suvokti meninio lietuvių pasaulio
erdves, tarptautinių siužetų realizacijos savitumą.
Tokių ir kitų —retesnių ar labiau įprastų —vaizdų,
labai gyva kalba kuriamų,—ištisi puslapiai, ir jie daro
J. Basanavičiaus sukauptas pasakas nepaprastai vertingas.
Tai tikroji lietuvių pasakų klasika.
LEONARDAS SAUKA
PASAKOS
 PRAKALBA

Šitoje „Liet. pasakų" dalyje patalpinau visas tas Kauno

gubernijoje surinktas pasakas, kurios jau iš dalies įvai­
riuose raštuose seniaus spausdintos buvo arba vėl pasta­
rame laike užrašytos tapo. Gaila tik, kad negalima buvo
perspausdint čionais ir tas pasakas, kurios Ivinskio ka­
lendoriuose randasi.
Iš visų paminėtos gubernijos septynių pavietų turime
čion pasakas nuo Telšių bei Reseinių pav. vakaruose
pradėjus, ant Ežeriūnų (Zarasų) pav. šiaurrytuose baigiant.
Rods, ne visos jos, tarmiškai imant, turi lygių vertę. Kuo­
met Ežeriūnų pav. Panemunėlio apygardos tarmėje užra­
šytosios. per rūpestį J. O. Sirvydo bei ..Žvaigždės- su­
rankiotosios pasakos supažindina mus pirmukart su ano
krašto dialektu ir suteikia gausingų medegų musų folklo­
rui, kitų ir kitose vietose surinktosios, nors iš turinio ir
labai akyvos, bet po intekme, kaip rodos, literariškosios
kalbos užrašytos, ne visados paturi tarmę vieno ar kito
krašto.
Ant skaitliaus Panemunėlio apygardoje surinktų, kaip
ir apie Kalnujus, Reseinių pav., užrašytų pasakų, kurias
M. Dav|ainis|-Silvestraitis lenkiškoje kalboje* apgarsi­
no, atsižvelgiant, velytie reikėtų, idant atsirastų ir dau-
giaus ..žemaičių", kurie, Silvestraičio bei „Žvaigždės"
pėdomis sekdami, užsiiminėtų rinkimu pasakų ir kituose
Žemaitijos kraštuose —daug dar čion bus laimėta.
Liepos m. 1902 J.B.

• .Podama Zmujdzkto*. Warszawa, 1894, tur apie 300 pasakų, kurias

veria būlų, heluvi&kai iftguldžius. atspaudintie.
20
 1. DZElS* IR VE2YS
Ketą kartčj Pondzėis, sutvėręs visokius gyvolius, įspau­
dė visims akis. Ont gala atėjęs pri vėžia tarė:
— Vėžali. sėta tau belėka mažtetelės akelės.
Vėžys atsakė:
— No, tokias mažas į sobinę įkėškis.
Ož ton Pondzėis anam pa tam įspaudė ] ontrą galą, ir del
to palėka vėžys betoriąs akis sobinie.

2. KODĖL DREB APUSIES LAPAI

Ketą kartą motyna Švenčiausia, bėgdama nu Erodą so
sūnelio į Egiptą* žemę. pailsusi atsistoja po apušies ir iš
baimės drebėja. Ir nu to laika pradėja drebetė lapa visun
apošų.

3. ČIGONAS IR GASPADORI US
Vėiną kartą gaspadorius nutvėrė čigoną kamaro bęva-
gont. Gaspadorius klausė:
— Ko tu čia įjeja?
Cigons sakė:
— Amą*, tevali, mona dontės skaud, ir nebžinau, kur
aš atėjau.
Gaspadorius, išvedęs lauko iš kamaras, pavadėnęs šei­
myną, ketėna įmuštė. Cigons sakė:
— Amą, tevali. kon darysi, ton darysi, tikt par torą*
nemesk.
Gaspadorius kopt už čiupryną, šeimyna už kojas,
čigoną drėibt par torą. Cigons atsikėlęs:
— Bapėgo tau nasogautė čigoną kamard, bet sugaukias
čigoną laukėse!
Ton pasakęs pabėga.
21
 4. KAIP CIGONS MĖSĄ VOGĖ
Vėiną kartą cigons ėja vogtė mėsos į pakriautę. Prisi­
krovęs maišą mėsos, norėja išeitė lauko. Bet napatropėja
atdarytė tėkrosias duris į lauką, atėdarė duris į trobą. Įėjęs
į trobą, cigons nusigonda, bet pasimislijęs tarė:
— Amą, tęva, ar nori: tau atsiuntė biesas iš peklas
mėsos?
Gaspadorius, pažvelgęs ont susipaišiusia čigoną, sakė
parsėgondęs:
— Ak su sava mėsa į peklą, aš nu biesa ne kokiun
dovenun nenoro!
Cigons saka:
— Kad nenori, nenori. Tad so Deivo!
Rytą metą paveiziej į pakriautę —nabėra mėsos.
(N 7—4 užrašė A. Pogodin Kuliuose, Telšių pav. „2iva-
ja Storina1894, p. 253—254.)

5. KAIP VELNIAS PAS 2MOGŲ ĖJA UNT DARBA

2mogus nebagots išeja į gėrę medžių kėrst ir išsinešė
dūnos abrakioką ir pasidėjęs ont kelmą. Budelis atėjęs ir
atėmęs ton dūną. Ir ons pareja į peklą, ir ano nebeprijem
į peklą, kad biedna žmogaus atėmė dūną. Anon varė už-
dėrbti. Ons ateja pri to žmogaus ir sakė atėjęs:
— Prijimk muni, aš padėsiu dėrbt.
2mogus atsakė anam:
— Aš pats maža turu kun dėrbtė —kun aš dusu tavei
darbą?
Tas budelis sakė anam:
— Čia yra tokias pelkės poną girio —prašysma ano,
gal jis pazvalys mums ten išplėštė, dervą padarytė, ir
įsėsma rugius.
— Nu, gera,—ir susigadėja unt to.
Tas žmogus saka:
— Lai bus tap. Aš asu pri poną, prašysu tos pelkės. Jč
pons pazvalys mums, ta mas darbūsmos ten.
Tas žmogus nueja pri poną ir prašė:
22
 — Ponali, pazvalyk mime tame šmote pasidėrbte der­
vos šmotelį, kad galėčiu įsėti ten jėb kon.
Nu, pons pazvalij. Ir mislėjo pons, kad nagalės jis ten
nieko padarytė.
Pareja tas žmogus numin ir atrada ton budelį tenai sava
numušė tablaukont. Saka budelis dabar:
— Kun girdėja naujyną pri poną?
Žmogus atsakė anam:
— Pazvalija pons, jei tiktai galėsma mas ten kun gera
padarytė.
Budelis atsakė:
— Narūpinkis: kad mas dėrbsma, ta ir bus gera.
Ir išeja anudu į ton gėrę. Rovė tas budelis cielus
medžius, ir išdėrba jis ten labą šmotcj dervas. Jsėja anudu
ten rugiun šmotą. ir užauga laba puiki rugia.
Jau tam ponu pradėja anam pavyds jimti, ir nabzvalėj
tun rugiun beatimti. Pons pats pasiuntė sava šeimyną, ir
sovežė tus rugius į dvarą ir pridėja dėdelį darženė. Tas
žmogus su tu budeliu laba galės anudu sava protis*. Tas
budelis saka tam žmogų:
— Palauk biškį, aš dar asu pri poną ir prašysu, kad
mune pazvalytų bent vyną naštą tun rugiun parsinešti.
Tas žmogus atsakė tam budeliu:
— Nu, gera, ak tagi pri poną. Jei išprašysiat, bus mums
dar gera.
Nueja budelis pri poną ir prašė poną:
— Ponali, mas tap sunkia praciavojom. bakol mas
įsėjom tus rugius, vo dabar atėmė nu mūsų. Pazvalyk da­
bar mumis bent vyną našlelį parsinešti.
Pons atsakė:
— Neškis, kyk pats panėši!
Pareja budelis pri sava žmogaus ir sakė:
— Nu. perk kanapių bent dešimtį štukelių, vo aš vysut
vėrvę ir asut pri poną parneštė tun rugiun.
Nuperka dešimt štukelius kanapių ir suveja į vyną vėr­
vę, ir nueja tas budelis parneštė tun rugiun. Jis pasitysė į
žardyną ton vėrvę ir sudėja visus rugius iš tos daržinės ir
atnešens į numus to žmogaus. Pamatęs pons neįmaną, kon
darytė, kad jau vėsą daržinę rugiun išnešė.
Pons turėja laba badončius do jaučiu, kur niekas nega­
23
lėja* pri anun priėtė. Lypė palėstė tus jaučius, kad anon
subadytom. Ty jautė aja laba baubdamys pri to žmogaus.
Pons mislija, kad anon subadys unt vytas. Ty jautė preja
pri ano —uns pajėmė tus jaučius ir uždėja unt tos sava
naštas ir pareja pri to žmogaus nešėns tus visus rugius ir
do jaučius ir sakė:
— 2mogau, ar uždirbau aš tau už ton dūnas abrakioką,
kur aš tava pajėmiau, kur būva girio pasidėjęs?
2mogus atsakė:’
— Kyk ten tabovo mona tos dūnas maža, aš nagaliu
tyk daug nu tavęs prijimtė.
Tas budelis atsakė:
— Narūpinkis, aš buvau iš peklas išvaryts del už­
dirbimą tos dūnas. Kada jau būsit kontents mona uždėr-
bėma, tada aš galėsut vėl pargrinžtė. kur bovįs.
2mogus pasakė:
— Mona nabuva tyk verta, vo kad munim tyk atėdūdė,
aš prijėmu.
Budelis pasakė:
— Nu gera, su Dyvu. Palėk dabar nu manęs spakainings
ir aš nu tavęs ir grinšu dabar į peklą.
Ir tap pasakęs ir išeja nu to žmogaus.
(Kvedai/iiuos, Telšių pav., užrašė A. Pogodin. .2 ivaja
Storina\ 1894, p. 248.)

6. APEI BADYKLES*
Vėiname dvare nieks negalėja ėtė: badyklės vakščioja.
Vėins klieriks pakeleivis važiuodamas užvažiava pas tun
ponų. Anei būva išsidongėnj natolei į ketą botą, ir ons
prašės, j nakvynę kad prijimtų. Ir sakė poną, kad nato-
riam kon paguldytė ton pakelėvj ir patys dabar tikta vėitas
maž toriam, nalaimė mūsų dvare: badyklės vakščio, nabga-
liam ten babūtė. Ons saka:
— Leskit muni, aš ten nakosu.
Ir nuvedė slūga, jlėda anon į stonciją. Ons turėja su
savėm gromyčias žvakę ir kningas. Užsidegęs žvakę,
skate kningas lig pat vėinioliktas adynas. Vėiniolikto
24
adyno pradėja balsai žvongėjėmų aplink palocių ir vėsap
baldytėis, ir tuįaus pradėja artei stoncijas etė, ir tujaus
atdarė duris ir įeja į stonciją bjaurio asabo —ne žmogaus,
ne gyvolia, ir lenciūgą paskou vilkos. Ateja pri to klieri­
ką pri ontra stala gala ir stojos. Vo ons nusėgondęs
nabskate kningų, tikta sklade. Vo badyklė sakė anam:
— 2inau, ko ėiška.
Ir stovėja. Vo ons nieką nasakė ir skladė lig pat dvy-
lekta adyna pasibengont. Pasibengus adyno, pragyda gė­
dys, vo badyklė tujaus. lenciūgus vilkdama, ėja pro duris
lauko. Vo ons paskou ėja vėzėte su žvake gromyčias,
kame ana apsistos. Nueja po palociaus apačios, skiepo
duris darė ir jeja ir tujaus prapoulė badyklė, vo klieriks,
atdaręs duris, pavežėją ir atrada daug grabun mirusių
ponų sudėtun. Klaupęs pasimeldė ir prašė Dievą, kad
doutų žėnią, kon rėk padarytė, kad badyklės atstotų.
Ir išgėrda balsą, kad rėk doutė atmėnėmus už dūšias.
Pagrįža atgal į stonciją ir pasimeldęs atgolė: nieks daugiau
nebibadė.
Rytą metą poną siuntė slūgas pavėzėtė, ar bėra gyvas
anun svets, vo atradę svėką, parsivedė pri ponų ir sakė:
— Kaip galėja išturėtė badymus?
Vo ons, papasakojęs, kas dėjos naktį, sakė:
— Kad daugiaus nebibadys, tikta doukiat didžius atmė­
nėmus už dūšias ir parvežkit kunegą, kad pašvęstų visus
palocius.
Poną padėkavoja už rodą ir tujaus pavašinę išlėda
svetį. Unt ryta tujaus parvežė konegą, pašventėna palo­
cius, davė atmėnėmus, ir nieks daugiau nebibadė, ir
poną spakainė parsidongėnę gyvena.
[Veiviržėnuos, Telšių pav., užrašė A. Pogodin. ..Zivaja
Storina1894, p. 252.)

7. APEI LAIMINGĄ ŠAULĮ

Vėins žmogus dėdelį ukatą turėja vakščiotė unt me­
džioklės ir onds nieką neliūb nušautė, neturėja laimės.
25
Kėtė draugai Hub nujautė, vo ons niekumet nieko ne-
liub nušauto.
Vėiną kartą mislėj sau: „Norints dūšią velniui pardou-
čio. by teik nušaučio ar šiokį, ar lokį paukštį“. Tujaus ir
veins atsėrada:
— Nu,—sak,—atėdouk mon dūšią, aš tau dousio laimę.
Ir ons susėrokava ont išleis metų. ir po tus visus metus
kur nušaudys, į vėiną pakajoką tor dėtė plunksnas ir
skūras, ir kap pelną pridės pakajoką. tokart bengas laimė
ir turės atėdoutė dūšią.
Tap ons ein vakare pro staldus, ir ons atsėdūksėja
dėdelia. Vo motriška karves mėl/a tusę stalduse. Tap ana,
išgėrdusi ano dūksavimą. išeja ir klausė ano:
— Ponati,—saka,—kas yra tamsta, kad tap dūksauji?
— Nu,—sak.—kad aš ir pasakysio. juk munį neiš­
gelbės iš tos nelaimas.
Ana saka:
— Išgelbėsio. tik pasakyk mon. kas yra.
Tap ons saka:
— Ryto par dvyleka veins mona dūšią paims.
Tap ana saka ponaičiui:
— Ar tori smalas? Plunksnų visokių paukščių ar tori?
Ons saka:
— Toro vėsa ko.
Tap ana įlinda į smalą, susėsmalėja dėdelia ir potam
išsėvoliaja po visokių paukščių plunksnas ir išeja į tyrą ir
sėdos, ir ons šaudė paukščius visokius lig dvylekas dėinos.
Iššaudė visus paukščius, kurius bova velnią atvaren. Tap
ons velnias saka:
— Nebėra paukščių —jau rėk tava dūšią įimti.
— Ne,—sak,—nejimste dar mona dūšias: dar vėiną
paukštį tūriai atvarytė.
Tap anėi-varė vėsokias spasabas—tas paukštis ne-
košėnas eite. Velnią visokias spasabas baida . stėš. stėš“.
pasėsteibdames bėgio aplinkou to paukščio, vo ons nėjo-
dėnas —sėd ir sėd. Potam jis su trūbeliu sutrūbe
paukštis tujaus pradėji eite unt trūba baisa. Kap ons
prijeja pri strielčiaus. tap strielčius tujau sava j ton paukš­
tį. Tas vėiną kartą šava —dar nekrėta paukštis, ir ontrą
26
kartą tujaus sava —tujau paukštis pavirsta. Velnią pri-
bėgen už kojas nutvėrė ir kėlno ton paukštj:
— Och. och, kas tas per smagoms to paukštė.—Prisė-
kėšė veizėja:
— Ach, kakias ta ronas padėja dvė.
(Si/uos, Telšių pav., užrašė A. Pogodin. ,.2ivaja Stori­
na", 1894, p. 234.)

8. APEI VYNĄ KARALIAUS SUNŲ, KURS VARLĘ VEDE

Vyną karalienė turėja tris sūnus. Ana nedėlios rytme-
tie saka sava sūnams:
— Važiūkiat į bažnyčią. Katras sūnus bažnyčioje at-
raste paną —unt galvos kvietką. tą tas pajimk, parvesk
sava —ta bus tava pati.
Ans pamatė laupkoje sėdončį bajoratę ir unt anos
galvos kvietka žydėja, ir ano akysi pasirodė labai g'raži.
Ontras sūnus ontro nedėlio ateja į bažnyčią, rada unt
biednos mergelės kvietką žydončį —ir anam labai’patika.
Parvežė namo į palotių, ir labai patika motynai. Tretias
sūnus nerond pačios del savęs. Išjeja unkšti iš pakajaus.
Sutink varlelę šokūjančią, unt jos, varlelės, didelia graži
kvietka žyd. Ir ons pajemė tą varlelę į pakajų ir padėja
unt žemes. Ir ana palinda po lovos. Įjeja sūnus pas motyną
ir saka:
— Turu pačią varlelę.
Ta dabar saka motyna:
— Katra iškeps dūną dėl monęs iš tun triun marčiun?
Įjeja tas jaunikatis pri sava varlelės:
— Ak, bėda mona: kas mon dūną iškeps?!
Varlelė atsakė:
— Nešk miltus del monįs ir vondenį ir medžių, o pats
išeikias. Potam unt rytmečia įeik.
Iškeptą dūną rada varlelės kun gražiausią. Bajorės
dūna ir mužikės ir varlelės. Motyna, prariekusi dūną
mužikės, pakaštavoja: labai skani būva, del darbininkų
dūna labai gera, bajorės dūna —ponams ir kunigams
valgyt, vo varlelės dūna —karalių ir popiežių valgyt.
27
 Polam pasimislėja ana molyną ir pasakė:
— Katra iškeps pyragus, ta aš pamatysiu, katra geresni
bus.
Visas Irys iškepė. Ne vynos toki pyraga nabuva skani
kap varlelės.
Potam pasimislėja molyną, kad reik dūlė marškinius
siūti. Potam įjeja jaunikatis tas pri varlelės:
— Ak,—saka,- bėda mona, kad nėr kam pasiūti mar­
škinius.
Vo varlelė atsakė:
— Įnešk audimą ir žirkles ir adatą ir noperską ir siū­
lus. Palik, išeik sav.
Unt rytmetia įein —marškinia ant stalo didelia graži
pasiūta. Nešė jis motynai sava parodyt. Pajėmė ana ba-
joratės marškinius siūtus, pajėmė muzikės marškinius
pasiūtus. Motyna paveizėja tus marškinius: muzikės marš­
kinius gaspadoriams nešioti, o bajoratės ponams ir kuni­
gams gal nešioti jos darbą, vo varlelės —karaliams ir
grafams —tap ana gražia pasiuva. Dabar motyna pasi­
mislėja:
-—Tūriai dabar, vaikai mona, važiūti j šliūbą.
Įjeja jaunikaitis:
— Ak,—sakė,—varlele mona, mona broliai jims šliū­
bą su moteriškoms, vo aš nežinau su kum!
Ana atsakė:
— Užkinkyk šešius arklius į karietą ir muni padėk ka­
rietoje ir pats sėsk su munim drauge.
Antvažiava vėsas trins karietas pri šliūba. Sueja ani
į bažnyčią. Bajoratė jim pirma šliūbą, vo mužike potam jim
šliūbą, vo tas jaunikaitis saka: ..Ak Dieve mona, ak, su
kum aš šliūbą jimsu? Paveiziąs po dešina ronka pama­
tė didelia gražį paną, auksunse pasirėdžiusią:
— Aš esu pati tava —einam šliūbą jimti.
Ana po šliūba ataja į pusę bažnyčios ir prapūlė. Ty
broliai jo susėda su sava pačioms į karietą, vo jis važiu
su sava varlele. Parvažiava numo, įeja į pakajų su sava
varlele, paleida jan unt žemės, ana palinda po lovos.
Vakare vėlai:
— Ak,—saka,—.varlele mona, mona broliai su pa­
čioms guls, vo aš su kum gulsu?
28
 — Užgesyk žvakę.
Kap užgesė žvakę, tap ana jam pasakė:
— Gulk dabar į lovą.
Ir jis atsigulė į lovą. Ons pamatė, kad ana strošnia
graži pana yra.
Kap ana užmiga, tap ons išlėpa iš lovas, jan palika myg-
tončį. Veiziąs ons po lovas. Veizė, kad nug varlelės tikt
skūrelė yra. Ons vėl įgulė į lovą, nieko nesakė. Ir ons
užsidegė žvakę ir pamatė, kad ana didelia graži. Kap
jis užmiga, tap ana atsikėlė iš lovas ir vėl įlinda į sava skū-
relę. Potam pradėja pasakoti sava motynai, kad ana graži
didelia naktį, vo dyną varlelė. Tap motyna tarė, kad
— Palik vakare, kad įeisi gulti, durį neužrakintą —aš
noru pamatytė.
Kap motyna pamatė, kad dideli gražybė, tada ana lypė
pečių greitai pakurti. Ana pajėmė tą skūrelę ir metė į pe­
čių, vo motyna veizėdama džiaugės, kad taip graži.
Kap ana atsibudę, tap ana išlipa iš lovas —nerond
sava skūrelės. Tap ana sušuka:
— Negera,—sakė,—padaryta! Aš būčiau sūnų pagim­
džiusi, ta aš būčiau palikusi išganyta. Vo dabar einu į
gires ieškoti sava vytas.
Išdaužė longą ir išlėkė par longą ir nulėkė kaip paukš­
tis į girę. Ir ana rada mažą trobelį ir ana tin palika, palika
apkaustyta su geležinais lunkais.
Ėja tas jaunikaitis verkdams jos ieškoti ir atrada tro­
belį ir seną bobelę. Ir paklausė:
— Matušate, ar neatlėkė kokia panelė?
Atsakė ta bobelė:
— Yra kamaroje terp gelžinun lunkun. Aš atdarysiu
kamaras duris.
Ir išeina pana jauna tarp gelžinun lunkun. Ir ons klausė
tos senos bobelės:
— Kun aš turu dabar darytė?
Ana jam pasakė:
— Storokis dūti jai į ausį, vo kap sudūsi į ausį, ti nu­
bers ty lunkai, paliks ana graži motriška ir puls ant tavęs,
apsikabins unt kakla, ir ana pradės bučiūtė meilingai, iš to
didelia džiaugsma pradės verkti.
Eina potam sosikėbę, eina numo. Pareja numo. Motyna,
29
pamačiusi anus, iš to džiaugsmo verkti pradėja. Ir ein
par sodną ir rond naują palotių: ten būva užkeikta jauna
panelė. Kap anudu pareja į sava palotių, rond visus skar-
bus neapsakytus. Unksmė būva kampanija, veselė, susi­
rinkimą iš to džiaugsma. linksmybės didelias.
(Laukuvoje, Telšių pav., užrašė A. Pogodin. „Zivaja
Storina", 1894, p. 241.)

9. APE1 TRIS DURNIUS

Bova trys durniai, turėja anėi gyvenėmoką. Tap anėi
tarp savęs pradėja kalbėti:
Kun mes čia vargsma tame gyvenėme? Mes geriau
eikiam pardavę vandravotė į svietą. Pėningus pasėdalys-
ma j tris dalis ir eismą į svietą pavaikščiotė.
Vėins sakė:
— Kad mes išalksma, kun mes darysma?
Untrasis sakė:
— Mes nusėpėrksma sūrį ir galėsma valgytė.
Vo tretinsis saka:
— Vo jė kėits būs. kun mes darysma?
Tap tas saka, untrasis saka apent:
— Aš graušo, graušo ir tau douso.
Untras saka:
— Graušo, graušo, tau douso.
Vo tretinsis saka:
— Aš graušo, graušo. graušo. graušo, graušo, graušo,
graušo. graušo...—ir nebepasakė, kad ..jums douso".
Tap todo saka:
— Tap tu mums nebdousė, nori sugraužtė vėsą?
Tap todo jemė anon ož ton užmoša, tap bepalėka do.
Eina anodo par mešką ir pamatė eglė voverį. Tap vėinas
saka:
— Vot čia vedom bus pėita. Lėpk tu į eglę, sugauk vo­
verį. vo aš eisio poudelį atsėneštė, kame norints bene
gausio pažyčiotė.
Ir gava nu vėina žmogaus. Vo palėkusis gaudė voverį
ir lėpa į eglę gaudytė voverėis. Tap ta voveris iš tos ėglis
30
iššoka į ketą ėglį. Tap ons saka sau: „Kad tu, tokia maža,
gale šokte į ontrą ėglį, juk ir aš galio šokte į ontrą ėglį".
Kap ons šoka \ ontrą ėglį, ir nukrėta unt žemės ir prisė-
moša, gol vos gyvas. Tas ateina su poudo. saka anam:
— Sugava voverį, prisėjėdė ir guli.
Tap su poudo tujaus davė į galvą anam ir bepalėka
vėins.
( U ž r a š ė A . P o g o d i n Š i lu o s . Ž a r ė n ų p a r ., T e l š i ų pa v. ,
. . Z i v a j a S t o r i n a ' . 1894, p. 233.)

10. BIČIULIAI
Senoviej visoj Lietuvoj ir 2emaitiūsi didės būva girės.
Tose tarp kitų medžių auga daugybė lijpų, kurioms žydont,
bitės prinešdava daug medaus balta. Todiel ir patias ve-
šieja, ir žmoniems nemaž atnešdava pelną. Matydamys
tai ūkinykai daugel aulių turieja daržūsi pri sava gyve­
nimų. o ontra tijk miškūsi.
Netolyj nu Abelyna, Šilalės parakvijoj, Būbliškių so­
doj gyvenęs ūkinykas Liudvikas Gricius, turieja pri namų
keturias dešimtis aulių su bitiemis. Mediūsi krūmi iš­
tašęs keturioliką drevių, į kurias vienu metu bitės ateja.
Dabar įstatė į medius dvidešimtį keturis įkilus. į ku-
rius teipogi bitelės įsimetė.
Bet šitai nelaimė: būva tuokart giriosi daug meškų,
kurios, nepadiedamas žmoniems įkilų taisyti, gebieja bi-
čiuliauties ir kopti įkilusi medų. Tai žinodamas Gricius,
įlipęs į medį, su didiu gronžtu pargrenždava kiaurai
medį dar kryžiškai, į skyles įkišdava kartales ir dieja
ont toms grindus. O tai diel to, idont ir pats. įlipęs
medaus imti. turietų ont kuo stovieti. ir biciulienės meškas
negalėtų guviai prilipti.
Vieną kartą vasarvidiu Gricius, pajemęs didų lauknešę
su koptomis, išeja į krūmą dreviesi ir įkilusi medaus
kopti. Keletą parėjęs, pridriebė sava kodį su medų, o atė­
jęs pas vieną įkilą, pamatė medį sulig skylėmis nulūžusį
ir įkilą ant žemį beguliant. Bet štai dar didesnis stebuklas:
31
paregieja sava bičiulienę mešką betypsontę prispaustą
su nulūžusiu ronstu. Gricius, ją pamatęs, tarė:
— Kas tau tatai, susiedi, atsitika, bene tu mana įkilą
nulaipinai nu tiltalia?
Meška mru, mru, mru murmiedama ir kriokdama atsi-
lijpė:
— Oi, kad tavi giltinė pagautų, kad tu sudegtumi ir
surūgtumi kaip sena naginė su tava įkilais! Parioglinai
kaži kokias ten pinkles, kana kokį tiltą pri įkila. Anon
dieną, girdi, skaninia užsigeidusi, lipau į ton medį, noriejau
tiktai vieną korelį išlaužti, bitelių nenaikindama. Mon
besidarbuojant pakila didis viejas, medis tratrakš nulūža,
o aš be nenukritau žemen it pelų maišas. Šoną baisiai
sukaliau, tujaus gunks krita ont manęs viršūnė media,
prisliegė teip, jogei ir pasijudinti negaliu. Laimė, kad
kuri šaka kiaurai manęs neparvierė. Jau tretė diena kaip
čia tipsau nelaiminga ir aitioju.
Atsakė Gricius:
— Nu, kas bus, bičiuliene, aš tavi dabar užmušiu kaipo
vagį.
Tarė meška:
— Už kon čia, tievai, mani muši? Jug krūmas yra tai
mūsų gyvenimas, mūsų duoba, kon tami randam, tas pri
mūsų prider. Toj girioj jau seniai gyvenu, tečiaus nie vie­
na tava veršia neužmušiau, pagaliaus vaikams sava įsakiau,
kad, valgyti noriedamys, toliaus nueitumės maista ieškoti,
o susieda nepykintų. Kon turi būti žmogžudiu*? Išgel-
biek mani, juk kožnam gyvyba yra maloni.
Tarė Gricius:
— Nu, kon tu mon gera už pagelbiejimą padarysi?
Atsakie meška:
— Aš tamstai teip atsigerysiu, kaip žmones geb už
gerus darbus atsigerinti. Meldamasis, tiktai gelbiek mani!
Gricius susimilęs paieškoja ilgą medę, pakiša po ronstą,
pasvierė, o meška šmukš išlinda. Tujaus voliojas, pasi-
purtina ir tarė:
— Bičiuli, valgyti didiai noriu, grobas į grobą lend,
o tamstas maišelie kvep valgis.
Gricius tujaus išmetė duonos papentį, kurį meška pra­
rijusi tarė: .
32
 — Bet dar kaži ką jaut mana nosis tava maišelie.
Atsakė Gricius:
— Turiu dabar kiaulės kinką, tai ir visas mana va­
kartis.
Meška grobė kinką, triaukš triaukš kaulą sutratina,
gurkš prarija ir atsigieri klani undens. Pašerta tarė:
— Nugis ir tavi patį sulamysiu.
Atsakė Gricius:
— Kaip tai gal būti: aš tavi išgelbiejau ir pašieriau,
o tų teip žadi už gerą atsimokėti?
Tarė meška:
— Aš prižadiejau teip tau atsigerinti, kaip sugeb žmo­
nės sava geradiejams daryti, o tij paprastai piktu užmok.
Tai tarusi pijstu stojos. Sis pasitraukęs sakė:
— Palauk, bičiuliene, negali būti pati ir sūdi, ir bude­
liu. Eikiau iš čia ir paieškokiau tokia, kurs vedu par-
sūdytų.
Atsakė meška:
— Nu, gerai, eikiau.
Beidamu sutika seną šunį, kurs, mešką pamatęs, norieja
skrijti šalėn, bet šiuodu pašaukė, idont nebijodamos par-
sūdytų. Tam apsistojus, Gricius tarė:
— Sitai ton mešką radau miški prigultą nu media,
pagelbiejau, o už ton gerą žad mani užmušti. Ar teisinga
dara?
Meška atsilijpė:
— Aš teip žadiejau atsigerinti kaip žmonės.
Šuo atsilijpė:
— Būkitau kontriu, aš apsakysiu judum sava gyvenimą.
Balsiusi gimiau, paūgteriejęs ganiau su piemeniu ūkiny-
ka Pociaus bondą, ne kartą vilkus nu bondos praginiau,
du kartu vos sava kailia neįkišau. Už ton gerą gaudavau
nu sava drauga piemenies duonas po šmotelį, o vakarą,
bondą parginęs, kodalį paplavų. Vakar, girdi, gaspado-
riui su šeimynų pijtus bevalgont, po stalu palindęs ron-
kįojau krintontius duonas truputius. Pocius spyrė mani
su koji ir tarė: „Brišis bjaurybe pasena, šitai ir nugara jo
nupliką, dvok it maita. Vakiukai, pakarkiat jj sugavį .
Tus žodius išgirdęs, sprukau pro duris alkanas, apleidau
namus, kuriūsi par aštuoniolika metų tarnavau, o dabar
2 T«sulrMMfco» bibliuti'kti. II 33
 slyrinieju po girę ir lauku valondos, kurįoj prarys mani
vilkai. Todiel teisingai meškele saka žmones už gerą piktu
mokont.
Meška, tai girdiedama. viel artinos pri Griciaus, kurs
tarė:
— Palauk, bičiuliene, nebjauriokias, pagal įstatymų
krašta trys tur būti sūdias. Eikiau toliaus, tegul ir kitas
vedu parsūdij.
Beidamu sutika seną ubagą. Abi pusi apsakė sava rei­
kalą ir laukė ištarmės senolia. Ubagas krenkš krenkš
atsikosiejęs tarė:
— Noriu aš judum trumpai sava biedas apsakyti, klau-
sykiatau. Gimiau pas plikbajorelį Jomontą, kurs. turie-
damas du valaku žemės, prirašė pri tų tris dūšias. Tar­
navau kaip įmanydamas ir tarsi įtikau sava ponui, kurs
toks pat būva nemokytas bernas kaip aš ir tokią pat die-
vieja sermiegą. Vieną kartą vasarvidiu ponas, eidamas į
upį plaukyties. lijpė eiti mon draugi. Jam plaukantės aš
drabužių dabojau. Tujaus pamatiau jį skenstant. Parsigon-
dęs kaip stovįs su drabužiais pliumpt šokau į undenį,
ponui, truputį galvą iškišus, capt nutvieriau už čiupryną,
unduo traukė į gilmę, vos pats nenuskendau, bet, prisij-
kęs šakelės nulinkusia karkia, įgavau stiprybės ir iš­
traukiau. Ponas, į pašalį išlipęs, činkt davė mon par žondą
ir tarė:
— Kaip tu, bezliepyčia, mana žmogų būdamas, drįsai
kibti mon už čiupryną?
Aš, matydamas poną didiai supykusį, užtylėjau. Sulig
tuo laiku Jomontas vien turieja ont manęs širdį, o žijmai
atėjus ir įkiša mani į akrūtus. Buvau Žalnierių vos ne tris
dešimtis metų. Atleistas sugrįžau į sava pusę. Poną seno-
ja gyva nebradau, sūnus begyvenus, kuriam tariau: „Aš
tusi namūsi esmi gimęs ir paūgęs, norietio tusi ir mirti —
ar neiškaršintumi manęs, ponali?" Tas atsakie: „Kas tavi,
seni, čia penies veltuo, eik sau ubagais". Štai ir einu. Čia
jau matotau, jogei meška, nors gyvolis, tečiaus kai b
teisybę.
Gricius, matydamas mešką laižontės. tarė:
— Eikiau toliaus, tegul ir trets sūdia vedu parsūdij.
Meška paklausiusi styrina.
34
 Nieko netrukus iššoka lapė. kurių keleiviu išvydusiu
melde, idont parsūdytų. Lapė. abiejų pusių išklausiusi,
tarė:
— Diel buvimą yra ir piktų žmonių, bet yra ir gerų.
Štai neseniai žmogus, sugavęs mana vaikų, ne užmušė, bet
paleida, nors aš. sava šeimynų šerdama. keletu jo žonse-
lių pagavau.
Dabar Gricius, truputį nu meškos atsitraukęs, mirktioja
ir tarė:
— Lapele, eik po manęs —gausi kas rytų vištų.
Lapė atsilijpe:
— Zinotau, jogei mūsų krašti nieks negal sūdyti ont
žodia, reik asesorių parvesti, priderontiai reikalų parvei-
zieti ir tuokart tiktai sūdyti. Judams reikali aš būsiu
asesorių. Todiel, nuėjusi į vietų priepuolia, turiu regieti,
kas ten kaip būva. Ar didį vargų žmogus gelbiedamas
pakielė?
Po to šnekėsią visi grįža į miškų. Lapė. vietų apveizie-
jusi, tarė:
— Kad geresniai galėtio numanyti reikalų, tu, Griciau,
pakelk ronstų, o tu, meška, gulkias. kaip pirmu gulėjai.
Žmogui pakielus mulkis meška ir atsigulė, o Gricius
viel jų prislėgie. Tuokart atėjusi pri meškos lapė tarė:
— Matai tamsta, negana yra parveiziejima. reik dabar
ištarmę, arba dekretų, parašyti. Todiel pagulėkias. o aš
eisiu braižyti, paskiaus apskelbsiu šūdų mana. Tu, Gri­
ciau, eik sau namon.
Tam nu meškos atsitolinus, atskrija lapė ir tarė:
— Ar matai, kaip aš guviai apsivertiau. viel paguldiau
meškų, nes. mon po tavęs einont, ne pagal jos tikslų ne-
sūdijant. ir mon būtų jėmusi už sprondų. Niera ko su anų
juokuoti, gerus tur nagus. Bet dabar parodyk mon gyve­
nimų sava. kad žinotio, kami galėsio gauti žadietas vištas.
Gricius, pri namų prisartinęs. tarė:
— Sitai namai mana. Kas rytų auštant atbiek pri šio
žiogria, o aš tau išmesiu vištų.
Lape pasknja į krūmų, o Gricius papasakojo moterij
Rožei nelaimę sava. Pirmų rytų lapei atbiegus Gricius iš­
metė vištų, ontrų rytų teipogi. Tretį rytų kad pradieja
gaudyti, pašoka apmaudas Rožei, kuri tarė:
35
 — Pakolei tu bjauriosys su tais medės paukštiais?
Visas višteles mana išgaudysi, lapė ir neduodama atras
vištas. Geresni nušauk lapę, nuėjęs į girę, užmušk guliantę
meškq ir nusikratysi bezliepyčiamis.
Gricius jemęs strielbą uždarė su smulkiais šruotais,
nes stombių neturieja. Ketvirtą rytą lapei atbiegus, šis
pui šavo j aną. Lape, sava kalinius papurlinusi. maž tepa-
žeista, atsisuka ir tarė:
— Palauk tu. dvikoji. aš tau atmonysiu! Ar neteisinga
meška stygavo žmones už gerą piktu mokant?!
Tai pasakiusi skrija pri meškos, su kojams iškasė po
anų duobę, išleida vargšę, o abidvi susitarė nedovinoti
Griciui. Lapė išpjovė jo dvidešimti keturias žąsis, meška
išplėšė keturias dreves ir numetė žemėn aštuonis įkilus.
Tuo dar nekonkindamos, tykoja paties Griciaus, kurs,
to ne vildamos, išėjo grybauti į krūmą. Lapė bešmiži-
niedama pamatė ir davė žodį meškai, kuri atėjusi su­
grobė Gricių į kliebį ir teip širdingai pri savęs prispaudė,
jogei tū keturi šonkauliai traks trakš sulūža. Paskiaus
svijdė į žemę it molia šmotą ir užmušė.
Teip pasibengė tas garsingas po gires reikalas.
{Iš raštų vyskupo M. Valančiaus. Telšių tarmėje. -Mi/-
teilungen dcr Lit\auischen\ l\itterarischen\ G\eselschall],
III. p. 105.)

11. SYKSTUOKLIO ATSIVERTIMAS

Verną kartą gyveno ont žemes labai bagots žmogus,
bet dideliai nedors ir skups. Klėtės jo visumet buvo pri-
pilnytos grūdun ir kita nauda, o muštinius tad ir suskai­
tyti negalėja. Gausingūsi metusi ons javus nevežė par-
douti. o tiktai rinko į būrj. O kaip, būdavo, ateis badingi,
tad niekam nė vėiną grūda nedous be piningų, kad tu sau ir
iš bada mertomi. Obagai visumet, eidami par to kaimą, iš
tola sukos nug jo trobos, kad jis so sava šuniais, ne-
doudams ne konsnia pavalgyti, nesupjudytou. Žmonės
visap pasakoja apie jo bagotystę. Vėini sakė. jog jis
savą dūšią pardavė kipšou. Kiti pasakoja, kad matė kauką,
36
nešontį pas jį visokius (laktus. Visi nug jo bėga šalėn.
Nieks jo nematė ne ont veselės pas suseidų, ne ont kri-
kštynun. Gyveno sau veins su keliais vaikinais.
Tas žmogus gyveno toukart, kad dar švintėja vakš-
čioja po žemės. Šventas Petras, pasidėjęs į senotį, vaikš­
čiodamas po kaimus, užeja ir pas šį žmogų. Jis toukart
tėraujasi važiouti į kelį ir del to kepė pyragus ir pečenas.
Išjemont pyragus iš pečia, vėins kepalėlis įkrėto į paplo-
vas. O tam atsidėja, kad šio valandd įein šventas Petras į
koknį, nepamatyts šunims. Gaspadorius liepi ton kepalo-
kon jam atidouti ir išvarė lauko.
Sį patį dėiną žmogus išvažiavo į kelį. Ir, važiavęs ge­
rą valandą. įvažiava į mišką. Neparvažiava ir keliun
žingsniun, kaip jį apniko žmogžudiai*. atėmė vis, ko tu-
rėja, o pats ledva gyvs ištrūko iš jų rankų. Išbėgęs iš
mišką, onteja ont sodos. Tenai vėinami kėimi prijėmė jį ont
nakvynės. Vakare pavalgęs, kaip ėja golti, sukalbėja po­
terius —labai seniai buvo ton mado pametįs —ir atsigu­
lė. Užmigįs mato, jog rodos, onts numėrė ir pristoja ont
sūdą Poną Dėiva. Šventas Mikols svėrė jo darbus blogus
ir gerus. Blogų atsirado galybė, o iš gerų tiktai ta purvina
bulkelė atsirado ont svarun ir negalėja parsverti. Potam
mata, kad ein į čysčių. Mata didelį ognį ir parsigonda.
Iš to parsigondima atsižadėna. Toujaus kreta ont
kelių, kad jam Ponas Dėivas dovenotų visus jo negerus
darbus. Ir ont ryta meta nueja numo.
Nu šio karta žmogus teip parsimainė, kad visi nebgalėja
jį pažinti: tapa deivabaimings, šmotą didelį tortą pada-
lėja obagams.
(Telšių apygardoje užrašė J. Savickis, padavė S. Kon­
cevičius. M\itteilungen\ \der\ L[ilauischen] l\itterarischcn\
G[eselschalt], IV, p. 63.)

12. APEI KARALIŲ IR MANDRAGALVĮ DAILIDĘ

Vyns karalius par skaitymą daug kningų apei man-
drystes Saliamona karaliaus apsiskaiti apei Saliamona
karališką krieslą, kad tas krieslas teip būva gudriai iš­
37
 dirbtas, kad nie vyns karalius neturieja tokia kriesla.
Bet šiam panora turieti tokį krieslą kaip Saliamona kara­
liaus. Sis pavadina vyną ir kitą mundragalvį dailidę,
bet tie pasisaken neišgalvojantys, kaip padirbti. Tretį kad
atvadina, šis išklausjs, kon karalius pasako iš kningas
apei Saliamona karališką krieslą. ir saka:
— Dūk man karalius dvi nedieli ant apgalvojima to
visa. o tada pamatysma.
Praėjus dvim nedielioms, dailidis, nukervinis pas ka­
raliaus, pasisaki sugalvojįs, kad galins pastrūnyti pagal
norą karaliaus tokį pat krieslą kaip Saliamona karaliaus.
Karalius saka:
— Gera —surokūkiam. kiek kaštus už darbą, kiek rei-
kies visokios medigas, visų brangiausių medžių iš užru-
bežių, visokia varda brangiausis rūdies ir akmenų brangių,
kaipo deimonta. tapiežų ir kitų.
Karalius surokava. kiek turies būti svarų brangių ak­
menų. kiek turies būti svarų auksa ir sidabrą, kiek
turies būti svarų visų brangiausia medžią, ir susilyga,
kiek dešimtų tūkstančių reiks už tan visą užmokieti.
Tan visan aprokaven, jemies mestras už darba ir teip su
didžiu įnirtimu darbavos per ketverius metus, pakol pa­
dirba karališką kiedį. Bet tas karališkas krieslas turieja
saviep dvidešimtį keturis krieslus ir karaliaus tarnams,
kad galietų susiesti ciels senais. Mėstras po ketverių
metų, pabengįs dirbti karališką krieslą, nusiniešina pas
karaliaus ir pasaki. kad jau padirbtas jo krieslas.
— Gera! —saka karalius.
Bet kaip reik anon parkelti iš dailidos namų į karališ­
kus rūmus, kad tas sostas teip yra didels, kad nie per
kokias durias neištelp? Surokava, kad reiks mestra trobą
nugrauti. Nugroven mėstra trobą, nuveži sostą pas kara­
liškų rūmų. bet ir tin negalieja įsprausti nie par kokį
tarpangį. Rokūjas visi. kon čia daryti, kad negal įnešti nie
per kokias durias. Ant galų gala surokava, kad reik ka­
rališka rūmą syną grauti. tada galis įnešti. Išvertin syną,
kap ne kap įneši karališką sostą ir paroglina ant tos vie­
tas, ant katros turieja rogsoti. Polam užlapi išplieštą
syną. Kad jau būva viskas pataisyta, tada karalius suva­
dina dvidešimtį ketui is tarnus —ministrus, liepė visiems
38
 siestis. kožnam pagal sava pašaukimą. Kad tie susieda.
kožnasant sava vietas, tada ir karalius pasilipa ir atsisieda
ant sava vietas ir klaus dailidos:
— Nu,—saka,—ar gera?
Mėstras atšaki:
— Ulba gera!
Bet karalių pasinorieja patiam pamatyti, kaip išroda.
Jis nulipįs nu sava siedynis, saka mėstru:
— Tu dabar sieskias, o aš pamatysu.
Sis palipįs piept ir atsisieda. Karalius, gan prisižiūrie-
jįs, saka:
— Gera!
Pagyrįs dailidę, apsimokieja, kiek būva sulygta. Dai-
lidis ir išsinėšina. Bet karaliaus pagelbnykai dideliai
įpyka, kaipo ant karaliaus, teip ir ant to dailidės. Ipyka
už tai, kad karalius nie vieną iš jun teip neišaukština,
kaip tą dailidę, ir visi pradiej galvoti, kaip reik atmonyti
tam mėstru. kad ans drinsa siesties ant karališka sostą.
Susigalvoja ir pradiej jkalbinieti karalių, kad niera čia
tiek medigos, kiek karalius anam užmokieja. Bet karalius
nie klausytis nenorieja apei anun tokią kalbą, nes karalių
dideliai tika tas sostas ir darbas to dailidės. Praleidi kokį
tinai laiką, viel pradiej jkalbinieti karalių, kad per bran­
giai užmokieja, kad galieja ir pigesniai padirbti. Kara­
lius—anie į tun pušį. Karaliaus pagelbininkai, matyda-
mys nieką neveiksintys, pradiej jkalbinieti karalienei,
kad ji prikalbietų karalių, kad dailidis par daug pakopi
piningų už pastrūnijimą karališka kriesla. Karalius pa­
klausi karalienės šnibždiejima ir sava pagelbininkų išsty-
gajima, liepi pavadinti dailidę. Dailidė atvykus, paklausi
jo karalius:
— Ar tiek sudieja medigos. kiek būva surokuta? —
Saka: —Mano ministrai išsistygavo, kad niera tiek me­
digos. kiek turiej būti.
Mėstras atšaki:
— Gal pasverti, ir dasižinosma.
Patsai išeja. Bet šiems negražu būva teirauties. kokiu
būdu galietų pasverti karališką kiedį. nes nieks neturieja
teip didelių svarstyklių, kad galietų pasverti teip didelį
daiktą.
39
 Vo tas dailida turija dvi pačia, senų ir jaunų. Karaliaus
tarnai pradiej, vaikštiniedami pri dailides pačios, melsti
ir žadieti anai didžius turtus, kad ana išgautų tun slaptį,
kai gailėtų pasverti karališkų krieslų. Si. su vyru besiby-
lūdama, paklausi sava vyra. kaip galielų pasverti karališ­
kų krieslų, kad nereiktų jo sugrauti. Dailide saka:
— Reik išnešti ant jūras, padieti ant laiva ir vei/ieti.
kiek į vandenį įsileis laivas, tiek užbriežti, kad būtų
žymė. Pasku, nujemus sostų, viel dieti tiek akmenų, pakol
laivas įsileis iki užbriežtos žymis. Tada akmenis galies
susvarstyti, ir žinosiąs, kiek sver sostas.
Si, išgavusi nu vyra slaptį, ku greičiau nubogina ka­
raliaus tarnams. Ty. dasižinojin jems svarstyti karališkų
krieslų. Atsvierin nerada keletą stukelių medigos. Ap­
skundžia mėstrų karalių. Karalius, norint nenoriedams,
atidavi ant nusprendimą jam dekretą. Slidžias norieja
ano sūdyti ant užmušima, bet karalius nedaleida, nes di­
deliai būva įtikįs mėstras karalių. Vo būva dideliai aukš­
tas bokštas diel stipinima badu kaltininkų. Karalius lypi
geresniai įlapinti į tan bonį, kad mėstras sava smerčiu
numirtų. Įlapinin ir dūnas įdiejį ant devynių dienų, užra­
kina, kad, pabengįs dūnų valgyti, badu nustiptų. Bet
dailidis ir tinai sugalvoja gudrumų: kur jam būva paskirta
ant dienos suvalgyti dūnų. ansai pardalija ant dviejų
dienų, kad gailėtų ilgesniai patensti sau amžių.
Teip besimaitindams pamali par langų, kad kaži kas
gul ant žemes pas tų bokštų, katrami būva užrakintas.
Vo tas bokštas teip buvo didelis aukščia. kad negalieja
žmogus dašaukti iki žemes. Dailidas užsidiej už burnos
rankų ir šauk kaip par trūbukų:
— Kas esi?
Atšaki:
— Esu tava pirmoja pati!
Tolesniai anudu pradiej daugiau šnekietis. Mėstras
saka ta sava pačia:
— Nueik ant skūrdirbia šanšlavyna. kur yra sumesti
senyjai Kibai, paieškok tinai, rasi baltų kirminėlių su
raudonoms kramelięms. Prirink keletu tokių kirmėlių,
turiek plonų siūlelių, atsinešk sviesta ir kiek tinai mastų
40
šilkų. Dar atsinešk plonų siūlų, potum pritaisyk ploną ap-
varstj ir kiek tinai mastų storą šniūrą.
Pirmajai pačiai tan visą pritaisius, liepi daihdis pri
kirminėlių pririšti ploną skaleli ketvirtainį, du kartu
ilgesnį už kirminuką. ant vynų galų skalelis liepi antta-
pyti sviesta gumulėli, pri antra gala prikergti šilką, šį teip
sutaisytą skalelį prikergti ant kirminuką nugarikės, ir
paleida kirminėlį, pataisiusi aukštyn sviesta gumulėlį.
Vo tas kirminėlis dideliai buvįs ūlus ant sviesta. Sena­
jai pačia paleidus aukštyn, kirminėlis sylijos kiek galie-
dams aukštyn rieploti, kad veiklaus iki sviesta nusi­
kasti. o tami tarpi kiek kirminėlis aukštyn rieploja,
tiek ir sviestas aukštyn kielies. Teip beplušiedams už-
rieplioja iki pat langa, ant kurio dailidis antsikvempįs
seilį varvina. Mėstras. tikt pamatįs kirminuką su svystu
atrieplojint|. tikta capt ir nutvieri. Nutvierįs šilką tempi
aukštyn kiek galiedams. Šilku bengontis, senoja pati,
ant žemės stypsodama, pririša siūlelį. Siūleliu bengon­
tis, prikergi apvarstį. Apvarstiu bengontis, pririša storą
virvj, vo į galą tos virvis įmezgi smailį geležį. Sis virvį
su gelžiu įtraukįs, gelžį į mūrą įkalįs, ansinieri virvin ir
žemyn nusileida iš bokštą ir su senuja pačia numin nueja.
Jaunoja pati. išvydusi vyrą pareinantį, dideliai dyvijos
ir teiravos vyra, kaip galieja iš to bokštą išsprukti,
kad iš tin nie vyns gyvs negrinžt. Sis atšaki:
— Eikiam. aš parodysu, kap aš iš tinai išsinėšinau.
Jauna pati su noru paskubieja pri bokštą, mislijos.
kokį gudrumą datirsinti. Nuėjusi su vyru, ir ana norieja
pabandyti vyroi pagal kabintis į aukščiausį bokštą. Ir
užsikabina ir įlipa par langą, kur anos vyrs badu stipa.
Vyrs, pamatįs, kad jau užlipa, sujudina staigu virvį.
gelžis iš tarpplytės išspruka ir žemyn su virvi nukrita, vo
jaunoja pati, bokšti palikusi, badu nustipa, o patsai dailidis
su senąja pačia už rubežiaus išvažiava.
Atėjus laiku palaidoti kūną kaltininko, nuein į bokštą —
atrada vieto vyriška motrišką nebgyvą. Visi didžiu dyvu
dyvijos, kaip galieja mėstras išlipti iš teip aukšta bokštą
ir kaip galieja sava pačią įvelti. Bet karalių apei tun visą
danešus, karalius nie biškj nedyvijos iš dailidės diel to.
kad sugebieja karalių pastrūnyti tokj gudrį karališką
41
krieslą, kokį tiktai Saliamonas vartoja. Karalius pasi-
juta blogai padarįs, kad tokį galvotą dailidę ant smerčia
būva nusūdijęs. Vynok suprata dar gyvą esantį. Išleida
raštus į visas karalystes, kad atrasti ir pri savįs pagran-
žinti norint. Atrada, bet mėstras amžina nebgrinža.
(Nuo A. Milašiaus iš Varnių, Telšių pav., Kauno gub.)

13. APEI 2VIRBLĮ IR VILKĄ

Zvirblys turiej miški ant kinsa suneštą lizdą. Ir mata,
kad kurmis atein rausdams žemę statiai ant jo lizdą.
Zvirblys pradiej dideliai skaruėiotis, kad neprietelius
trumpami laiki išgrauš jo lizdą ir žvirblukus išgaišins.
Kami bus nebuvįs atein vilkas ir klaus:
— Žvirbli, ko teip skaručiojys?
— Eik,—saka,—kur neskaručiosys: atein šita neprie­
telius, išdraskys mana gyvenimą.
Vilks saka žvirbliu:
— Kon tu man dusi, aš tavi nu tos nelaimės išgelbiesu?
Zvirblys saka:
— Aš tau dusu privalgyti ir prigerti.
— Gera! —vilks atšaki.
Vilks atsiguli ant žemės ir lauk. E, pradiej kurmis,
žemes keldams, artintis pri lizdą. Tikta vilks capt grobi
su abim kojoms ir užmuša kurmį. Vilks:
— Nu, dabar,—saka,—dūk, ką prižadiej.
— Nu, palauk,—saka,—ėkiam į sodą.
O soda būva veselė. Nueja žvirblys su vilku į sodą.
lypi vilku įlinsti į kanapius ties langu —ir pats žvirblys
tup kanapiūsi. O vasaras laiki langai atidarinieti, susie-
din žmonis apei stalą, ger, valga, jūkias. Kur bus nebuvįs
žvirblys purst ir įlieki par langą ant stala, pradiej meisą
lesti: čak čak! Pamati bobos, pradiej šaukti:
— Zvirblys, žvirblys les meisą!
Vesčlpykai, viskon pametin, pradiej žvirblį gaudyti.
Zvirblys purst pakila į palubį, pradiej po trobą lakioti, o
veselnykai sukila visi gaudyti žvirblį po trobą. Zvirblys
iš trobos į bukavą, iš bukavos į priesienį. Gauda vesel-
42
nykai žvirblį, o vilks tu tarpu drenki pašoka ant stala,
pradiej jėsti meist^ ir ragaišius jėd kyk noriedams.
Kur bus nebuvusi pamati motriška, kad vilks ant stala,
pradiej šaukti:
— Vilks, vilks!
Ty. pametin žvirblį gaudyti, pūli pri vilką. Vilks par
langą drykt iššoka, visa ko prijėdįs, o žvirblys par duris
purst išlėki, ir abudu nueja atgal į mišką. Žvirblys klaus
vilką, ar privalgę. Vilks saka:
— Privalgiau, bet kas bus su gierimu?
2virblys saka:
— Palauk, siediek čia šalip kelia, o aš tau dusu ir pri­
gerti.
O iš antros sodos turie vežti alų par tą mišką. Vilkas
sied miški netoli nu kelia, žvirblys tup ant medžią šakos.
Ir atvežia žmogus su alaus bačkoms. Tikta kur bus nebuvįs
žvirblys purst ant arkliu pasturgalį užliekįs pradiej kirsti
su snapu —čak čak. O žmogus, pamatįs žvirblį ant arkliu,
su votagu žvirbliu šmenkšt šmenkšt! Žvirblys nulieki ant
ausų arklia, pradiej lesti, o žmogus saka:
— Ar mata —ir sules žvirblys arklius!
Iššoka žmogus iš ratų, pagrobįs kirvį, pūli pri arkliu,
noriej žvirblį nukėrsti, bet žvirblys purst nulieki ant
alaus bačkų, užtūpįs pradiej su snapu kirsti —čak čak, o
žmogus pūli su kirviu ant žvirblį, tiktai čak čak ir paka-
poja bačkos lankus, o alus ant žemės čiur, čiur, čiūr ir
ištekieja. 2mogu pavažiavus šalėn, žvirblys pavadina vil­
ką, saka:
— Gerk gerk.
Vilks prigierįs ir prijėdįs, nueja kožnas sau.
Tokia prietelystė vilką su žvirbliu būva.
[Nuo J. Godeliauskio iš Varnių, Telšių pav., Kauno gub.)

14. APEI VYNĄ TINGINĮ.

KURS IŠGELBĖJO PRAKEIKTĄ KARALAITĘ
Vynas kupčius turieja vynturtį sūnų, didelį tinginį.
Vyną kartą motyna užmani aną siunsti ant uždarbies.
43
 Įdavi anam šimtą rublių. Sis, pajėmįs tus piningus, gierė
gierė, kol prigierė. Nebtekįs piningų, eidams namin, patika
rakalį bevedant šunį kartų. Pradiej prašyti:
— Nekark. nekark to šunelia, geriaus man pardūk.
Sis, atpirkjs už berlinką, parsivedi šunį. Motyna, pama­
čius pareinantį sūnų, klaus:
Kami tava grūdai, kur supirkai už šimtą rublių?
Sis atšaki:
— Motin, dūk antrą šimtą rublių, o aš vynkartu parvešu
visus grūdus.
Motyna antrą šimtą įdavi. Sis viel išejįs gierė, gierė.
kol pragierė. Eidams numin, sutink katį bevedont pri
rakalia. Viel pradiej prašyti:
Nekark, nekark, pardūk man.
Tinginys sūnus, ir tun nupirkįs už du šeštoku, eina
numin, vedėns katę. Motina išvyda sūnų pareinantį be
grūdun, pradiej ant jo šaukti:
— Kame tava rugiai už du šimtu rublių?
Sūnus saka:
Tyliek, nešauk, aš vynkartu parvešu už du šimtu
rublių. Dūks tretį šimtą rublių!
Tinginys sūnus, pajemįs tretį šimtą rublių, išejįs ant
kupčystės. atrada žmogų dalgį bekalantį. ant akmens pasi­
dėjus}, ir saka tam žmogų:
— Kam tan gelž} dauža? —O jis nebūva matįs dalgia.—
Pardūk man.
— Ne,—saka,—aš tau dalgia nepardūsu, aš,—saka,—
pjausu gyvatę su tu dalgiu.
Vynturtis sūnus pradiej melsti:
— Nepjauk, nepjauk, geresniai man pardūk.
Tas atšaki atpirkįs. Sis:
— Kami yra?
— Girio ant akmens.
Sis, užmokiejįs tris patreinius*. nuskieblina į girę.
Atradįs ant akmens guliantį didelį gyvatę, mislijos nupir­
kįs. Priejįs glostiniej kaip gerą daiktą. Tiktai ūžt gyvatė
anam ant kaklą ir apsivynioja. Sis tikta kopt su rankoms
ir partraukė pusiau. Kaip partraukė pusiau, iššoka graži
pana —mat buvusi prakeikta karalaitė:
— Dieku,—saka,—tau. kad tu mani išgelbiej. Šimtą
44
metų išguliejau ant to akmens. Dabar,—saka,—nuvesk
mani pri mana tieva karaliaus, o ką tikt nu ano
prašysi, vis gausi. Bet neprašyk kita nieką, kaip tiktai
žiedą su dvyleka akių, katran tur karalius ant rankos.
Sis nuvedjs karalaitę atidavė karalių. Karalius už tan
ano gerumą siūlą anam pušį karalystės. Sis sakos neno-
rians. Potam siūlą anam brangius arklius ir vežimą. Sis
atšaki nenorians. Tada klaus karalius:
— Ko tu nori?
Tinginys pasisakė norians žiedą nu karaliaus rankos
su dvyleka akių. Karalius paklausįs:
— Kur tu diesi žiedą?
Sis:
— Et,—saka,—bili turiesu.
Karalius atidavė anam žiedą. Sis, pajemįs žiedą, išspū­
dina namin. Beeidamas atminė, kad nežinąs, kon daryti
su tu žiedu. Grinžt pri karalaitės klaustis rodos, kon
daryti su žiedu. Karalaitė parodė jam, kad pasuktų dvyle-
ką šrubelių, tada iššoks dvyleka Žalnierių, ir ko tiktai
nories, tie Žalnieriai padarys. Vynturtis sūnus tujau atsu­
ka dvyleką šrubelių, ir iššoka dvyleka Žalnierių. Sis
tujau prisaki tiems Žalnieriams:
— Kad būtų man kuo geriausis vežimas ir gražiausi
arkliai su važnyčia!
Žalnieriams tun visą padarius, šis. įsiedįs į vežimą, iš-
važiava pas tievų. Parvažiavęs pri tievų, matydamos
tokiu gudriu palikįs, pasisukinieja šrubelius, esančius, ant
žiedą,—Žalnieriai iššoken pritaisė visokių brangių akme­
nų. Sūnus tus akmenus surinkįs suriša į ryšį, parišįs mo­
lynai po kakla, siunt pri karaliaus, kad už ano leistų
sava dukterį. Šio motyna, su kalėnškrabiais apsisiautusi,
nueja pri karaliaus, praša kloniodamos, į visas šalis kin-
kūdama, kad leistų karalius sava dukterį už jos sūnaus.
Bekinkūjanti išbira iš po kakla brongias dovenos karalių.
Karalius saka:
— Eik, kur aš leisu sava dukterį už kupčiaus sūnaus!
Nebent jei ansai iškels akmenį, esantį mariosi ant salos,
diduma kaip kalną.
Sis, nuejįs į pamarį, pasuka šrubelius. esančius ant
žiedu,—Žalnieriai iššoken atverti akmenį, pats pri kara­
45
liaus nuvažiava. Bet kaip tikt atverti akmenį, ir nebi-
saušt —visados palika naktis. Karalius, matydams kup­
riaus sūnaus gudrumą, saka:
Eik tu nu mana galvos, imk tu mana dukterį!
Sis, pajemįs karalaitę, išvažiava ant salos akmens atgal
užristi. Pasuka šrubelius ant žiedą —Žalnieriai iššoken
užverti akminą, ir viel diena išauša. Karalaitė klaus sava
jaunikia:
— Iš kur turi tokią galybę?
Jaunikis pasisakė:
— Iš to žiedą.
Siam užmigus jaunavedi karalaitė pagavo nu ano žiedą,
pasukiniej šrubelius —iššoken Žalnieriai pritaisi anai ve­
žimą su arkliais ir geriausį vieškelį. Si nuvažiava pas
pirmoją jaunikį, su katrų ana pirmu būva suderiejusi.
Vynturtis sūnus, iš miega pakirdįs, nieką daugiaus
nebturieja pri savįs, kaip tiktai šunį ir katę, katrus nu
rakalio būva išpirkįs. O kur tinginys pasilika beviepsąs,
tinai veisies daugybė žiurkių. Sū su kate pradiej baisiai
skersti tas žiurkes. 2iurkės, matydamos, kad joms artinasi
gals. pradiej po visą svietą it pačta važinietis, kad žiedą
atrasti ir katė su šunimi atidūti. Par ilgą laiką žiurkės
pasergiej —turianti žiedą ano pati. Bet kaip reik atimti
tun žiedą nu karalaitės, kad ana eidama gulti bumo laika?
Niurki susivolioja po purvyną ir ūdegą pasimirki gan į
tirštą purvyną. Karalaitė užmigus žiurki, rieplindama
par padušką, tiktai brukš parbraukė su purvina ūdega
par dantis. Karalaitė pradiej spjaudytis ir išspjovė žiedą.
Žiurkė, capt pagavusi, nubogina ir katė atidavi, kad
katė žiurkių nebipjautų, o katė. ku greitesniai prijemusi
nu žiurkis žiedą, plauke par jūrą. Bet šuo, gindamos
katį. vis klausi:
— Ar turi žiedą?
Katė norieja pasakyti, kad turianti žiedą, išsižioja,
tu tarpu žieds pliumt įkrila j vandenį. O katė, vos iš­
plaukus par jūrą ir į medį įlipusi, pasaki šuni, kad nebtu-
rianti žiedą. Del to šuo visados tur neapykanto katį ir
geb gainioti, kad katė pirmu pajėmi nu žiurkis žiedą ir
atidavi sava išpirkieju nu rakalia. Šuo teip pat norieja
46
atsigerinti, bet visados paskutinį vietą turiej. o katė —
pirmą.
Žiedą vandinie žuvis būva prarijusi, bet katė. siedie*
dama ant juros kranta. sugavusi žuvį paskerdi. o žiedą, iš-
jemusi iš žuvys pilvą, nuneši ir atidavi tinginiu kupciaus
sūnų. Sis. prijemįs paprastą žiedą, pasukiniej šrubelius.
Iššoken Žalnieriai, palypti nu kupčiaus sūnaus, pristati
jam jo pačį, bet ana jau būva už kita vyra nuėjusi.
Kupčiaus sūnus pasilika begyvenąs su šuniu ir kate, ku-
riudu anom sergiej ir nu žiurkių gynioja. Bet katė su
šuniu žiurkių nebskerdi del to. kad žiedą atradin atidavi
katei. Iš tos priežasties ir po šia diena tebsiveis trijų veislių
katės: pirmos yra durnos arba suvisu nemokytos, antros
yra protingesnės, o tretias —labai protingos. Nemokinto-
sias katės skerd be skyriaus peles, žiurkias ir žuvęs, o
mokintesnės katės, maitindamos pelimis, kartais pasker-
dusias žiurkj. atjėd galvą, kad niekam nebepasakytų
apei tokių kačių durnystę, kad tokias katės nežiną, kokį
yra žiurki gerą padariusi katei, atidėdama žiedą, nu ka­
ralaitės atimtą. O trecio veislis katės yra labai mokytos,
arba protingos —tokias katės žiurkicm niekados nieką
nedara. tiktai pelimis maitinas. Bet ūkininkai, nieką ne-
žinodamys apei tokį mokytumą kačių, geb peikti tokias
kates, katros žiurkių neskerd.
(Nuo Teopilės Mineikai/ės iš Varnių, Telšių pav.f Kau­
no gub.)

15. APIE BETURČIO DUKTERĮ

Gyveno labai neturtingas žmogus. Jo pati pagimdė
dukterį. Eina vargšas kūmus ieškoti nieks nenor būti
kūmu. Eina toliau verkdamas ir sutinka ant akmens be­
sėdantį moterišką —Panelę Švenčiausią. Ta moteriškė ir
klaus, ko jis verkia. Žmogelis sako. kad
— Mano pati pagimdė man dukterį, ir negaunu kūmus.
Panelė Švenčiausia* ir sako:
— Atnešk, aš pakrikštysiu.
47
 Vargšas ir atnešė. Panelė Švenčiausia pakrikštijo ir
paskui sako:
— Atnešk čia kubilą ir pridenk baltu drobule ir ant
rytojaus ateik čia.
2mogelis taip ir padarė. Atein ankštie ryto ir atranda
pilną kubilą pinigų. Panelė Švenčiausia liepė atimtis pi­
nigus ir prisakė:
— Kad bus tavo duktė 15 metų, atvesk pas šį akmenį.
2mogelis prižadėjo ir nuėjo pinigus nešins. Nuo to lai­
ko jis paliko turtingas.
Jau jo dukteriai sukako 15 metų, reikia nuvesti pas
akmenį. Nenorėdamas veda ją, bet ką daryt —reikia
klausyt. Nuvedė pas akmenį, atrado vėl Panelę Šven­
čiausią besėdintį, atidavė dukterį į jos prigluobą, pats
nuėjo namon.
Panelė Švenčiausia pasiėmė mergaitę su savim drauge
danguosna. Išrodė jai visas dalis dangaus, atėjo ir pas
alyvo darželį. Panele Švenčiausia sako:
— Būk tu čia, aš eisiu apžiūrėt savo šeimynų. Tikt
susimildama nepažiūrėk į alyvo darželį.
Pasakiusi nuėjo. O mergaitė kur tau iškentės nepažiū­
rėjusi į tą darželį. Paskui puo valandos atėjo Panelė Šven­
čiausia ir klaus:
— Ar žiūrėjai į alyvo darželį?
Mergaitė sako kad ne. Lig trijų sykių klausė Panelė
Švenčiausia, vis mergaitė sako kad ne. Supykusi Panelė
Švenčiausia išmetė ją iš dangaus. Ji nukrito pas tą patį
akmenį, kur buvo apkrikštyta. Atsisėdo ji prie akmens
ir skaito knygas. Tuo tarpu karalaitis buvo išėjęs ant
medžioklės į miško. Bemedžiodamas jis paklydo ir beklai­
džiodamas atėjo pas akmenį ir pamatė gražį mergaitę. Jam
labai pasidabojo ji. ir jis paėmė sau už pačią. Begyven-
damu jie sulaukė dukters. Ta duktė tuoj puo pagimdyma
prapuolė. Apsiraudoja karalius, bet ką daryt, kam berasi?
Paskui susilaukė ir antros dukters —ir ta prapuolė. Pa­
gyvenus ilgiau, susilaukė ir trečios dukters —ir trečia
prapuolė. .Turbūt aš raganą turiu, o ne pačią .—mislija
karalius. Jis nutarė savo pačią ant laužo sudeginti. Ir
prisakė savo tarnams suvežti daugybę medžių ir sudėti
didilį laužą nuo verstos ilgumo. Paskui liepė nuvežti savo
48
pačią, pasuodinti ant vieną galą lauža, o antrą galą už­
degti. Teip ir padarė. Atėjo Panelė Švenčiausia, klaus:
— Ar žiūrėjai į alyvo darželį?
Ji sako:
— Ne, nežiūrėjau.
Jau laužas nudegė į pusę. Karalius siunt tarnus pažiū­
rėtum. Ir vėl atėjo Panelė Švenčiausia, klaus:
— Ar žiūrėjai?
Ji sako kad ne. ne. Jau laužas degdamas artinos prie
jos. Ir vėl ateina Panelė Švenčiausia, klaus:
— Ar žiūrėjai į alyvo darželį?
Karalienė, matydama greit sudegsimi, sušuko:
— 2iūrėjau, žiūrėjau.
Tad prieš laužą atsirado trys gražiausi krėslai, ant
kiekvieno sėdėjo puo dukterį jos. Tarnai, pamatę tokius
dalykus, nulėkė prie karaliaus apsakytų. Tad karalius sku­
binai nuvažiavo prie laužo ir mato, kad jo pati sėdžia ant
laužo, o šaly jos —-jo trys dukterys. Jis iš to džiaugsmo
pribėgęs pabučiavo pačią, ir visi sugrįžo į palocius savo.
(Užrašė Telšių pavietyje ..Briedis".)

16. APIE KALVIO ŠONŲ

Vienas kalvis turėjo sūnų milžionį. Sūnus buvo toks
stiprus, kad jau 3 metų galėjo su meškų grumtis. Kaip jis
suaugo į 12 metų, tėvas nukalo jam lazdą nuo 12 pūdų ir
išleido į svietą tarnautų. Sūnus išėjo. Eidamas keliu, pa­
matė, kad žmonys ketveriais žemę ara. Jis eis prie tų žmo­
nių. Zmonys. pamatę ateinantį tokį didilį vyrą, o dar su
geležine didiliausia lazdų, išbėgiojo į visas puses. Milžio-
nis atėjo pas pirmą žagrę*, norėjo arti. bet nedasiekia
žagrės. Atsiklaupė ant kelių ir pradėjo arti. Arė arė, kol
arklys neprivargo. Kaip tas privargo, ėjo pas antrą arklį.
Ir tą greit nuvargino. Paskui pas trečią, ant galo pas
ketvirtą —visus nuvargino teip, kad jie nebėgai ir bepaei­
ti. Vienok jis suarė visą lauką. Paskui ant vakaro vieną
arklį įkišo į kešenę. antrą į antrą kešenę, trečią į pirš­
tinę, o ketvirtą pasijėme saujej ir nuėjo į tą gyvenimą,
49
kurio jis lauką suarė. Šiaip teip įlindo pro duris j trobą ir
tarė, mesdamas arklius iš kešenių:
— Atimkitės jus savo arklius.—Paskui sako: —Ar
turiat kokj nors darbą dėl manęs?
Namiškiai atsakė, kad yra kelmų rauti. Milžionis per­
gulėjo. iš ryto atsikėlė ir prašo parodyti tus kelmus. Visi
bijo vesti parodytų. Buvo toki kvaili moteriškė, ir jai
prisakė vesti parodyt. Moteriškė išvedė į mišką ir parodė
kelmus. Milžionis užkiša su savo lazdų už šaknių ir už
karta išrauna kelmą. Moteriškei besiveizant milžionis iš­
lupo daugybę kelmų, kur būt 5 vyrai per sanvaitę neiš­
lupę. Atėjo pietai, ir visi bijo nešti. Vėl kvailiai moteriš­
kei prisiėjo nešti. Ji išnešė barščių milžtuvę, duonos 5
kepalus ir alaus bačkelę. Milžionis barščius suvalgė ir
duoną, o alaus pusę bačkelės teišgėrė. Pabaigęs rauti
kelmus, eina namon, pasijėmė ir alų. Kaip tik mato eglėj
žmogų pasikorusį. Jis priėjo prie žmogaus. Tas karuonis
paprašė alaus atsigerti, milžionis davė jam. Karuonis
išgėrė visą alų. Milžionis užpyko už tai ir kaip pradės
mušte jj su lazdų! Mušė mušė, kol bainušant ans nenukrito
ant žemes. Kaip nukrito ant žemės, persprogo, ir iš jo iš­
biro daugybė piningų. Piningus susipylęs į bačkelę, parėjo
pas savo ūkininką ir prašė, kad už jo darbą atiduotų šį
bačkelę. Ckininkas, bijodamas mušti gausįs. dovanoja jam
bačkelę. Paskui milžionis klaus, ar netur da kas kelmų
rauti. Jam parodė netolimą dvarą. Jis ten nuėjo ir prašo
darbo. Visi persigando, nežino, ką ir sakyti. Paskui dvar­
ponis ir sako:
— Bus darbo čia.
Jis prisakė savo bernams pripilti 5 maišus smilčių,
pajimti visų prastūsius ratus ir arklius ir liepė važiuoti
milžionui į malūną. O tas malūnas buvo prakeiktas: vel­
niai jį valdė. Jis stovėjo vidury ežero. Milžionis išva­
žiavo. Pervažiavęs mišką, atrado ežerą ir vidury ežero
mato malūną. Jug per vandenį nevažiuosi! Tuoj milžionis
pradėjo rauti medžius su šaknimis ir mesti \ vandenį.
Už valandos ir pasitaisė puikiausi kelį per ežerą. Nuva­
žiavo į malūną. Įėjo į vidų —nieko nerado, malūnas tik
birbia. Jis tuoj užleido vieną maišą, pats išėjo arklių iš­
kinkyti. Iškinkęs arklius, pasileido ant pievos, pats pa-
50
grįžo į malūną ir atsisėdo. Tuoj keletas velniokų pasirodė.
Velniokai jėmė apci jį šuokinėti. Viens čiuptilės už plau­
kų jam, kits už nosies, trečias ir akis norėtų išbraižyti.
Milžionis geruoju prašė, kad atstotų, paskui kaip pradės
šaudyti su lazdų velniams —visi išlakiojai Paskui priėjo
prie girnų ir mato. kad | akmenį bėga ne grūdai, bet smil-
čias. Tas, pagriebęs lazdą, bėgs ieškoti velnių puo kam­
barius. del ko jie apmainė savo kviečius ant smilčių. Jam
dvarponis buvo pasakęs išvažiuojant, kad tuose maišuose
yra kviečiai. Atrado kambary apė tuziną velniokų ir
pradėjo mušti su lazda. Velniokai rėkia:
— Mes nemainėm, tu pats atsivežei tokius grūdus.
O milžionis nepasiduoda —mušė mušė, kol velniai ne­
apmainė smiltes į kviečius. Jau jis susimalo. Susinešė
maišus į vežimą ir eist persivesti iš pievas arklius ir
važiuos namon. Nuėjo ir nebranda arklių! Vėl pagrįžo
pas velniokus ir pradėjo aušinti su lazda, kad atiduotų
arklius. Velniokai šaukia, kad vilkai sujėdę. O milžionis
sako. kad vilkai būt sudraskę, nors kaulai būt palikę. Ir
nieko, gavo velniai duoti jam dvejetą arklių, nors po
teisybės milžionies arklius vilkai buvo sudraskę. Milžionis
gavo du gražiausiu arkliu, susikinkė ir parvažiavo namon.
Dvarponis, iš tolo pamatęs parvažiuojant, išėjo sutikti.
Labai nusistebėjo, kad jis vietoj smilčių parvežė ko na ge­
riausius kviečius. Jis mislijo, kad velniai jį sudraskys da
miške bevažiuojant. Už tą dvarponis išleido už jo savo
dukterį. Jis nusipirko didelį dvarą iš piningų, kur bačke­
lėj turėjo, ir gyveno laimingai.
(Užrašė Telšių pavietyje „Briedis".)

17. APIE GUDRŲ SENI

Viens karalius turėjo dideliai gražį paukštį. Ant nelai­
mės ėmė jis ir išlėkė iš jo sodno. Viens senelis sugavo jį.
Sugavęs neša pas karalių, o kelio prie karaliaus nežino­
jo. Pasipainiojo jam puo kojų žydelis. Senis prašo jo kelį
parodyti. Žydelis sako:
5 1
 — Jei duosi pusę uždarbio, kurį gausi nuo karaliaus už
paukščio sugavimą, aš tave nuvesiu.
Ką daryt —ir sutiko ant pusės. Atėjo jie pas karaliaus
palocius —kareivis stov prie vartų ir neleidžia.
— Jei duosi pusę uždarbio, ką gausi už paukštį, lei­
siu,—sako kareivis.
— Aš jau prižadėjau žydeliui pusę uždarbio už atve­
dimą,—sako senelis.
— Nu. tai pusę to, kas tau beliko,—sako kareivis.
Senis ir ant to sutiko. Atėjo pas pat palocių —stov
kits kareivis ir neleidžia. Jis sako:
— Jei duosi pusę uždarbio nuo paukščio, įleisiu.
— Aš pusę uždarbio prižadėjau tam žydeliui už atve­
dimą manęs.
— Nu, tai pusę to uždarbio, kas tau teliko.
— Aš tą pusę prižadėjau pirmam kareiviui už įleidimą.
— Tuokiu būdu ma duosi, kas beliko nuo žydelio ir
pirmoja kareivio.
Senelis sutiko ir ant to. (ėjo prie karaliaus, o žydelis
pasiliko už durėmis. Karalius diktai apsidžiaugė, pamatęs
savo draugą paukštį, ir klaus:
— Ką tu nori už sugavimą paukščio?
Senelis pamislijo: „Jei aš gausiu grašį —žydeliui pusę,
pirmam kareiviui pusės pusę, antram kareiviui likusioji
dalis, o man nieko. Jei gausiu 100 rublių —ir tas pats. Nors
kasžin kiek gaučiau, vis tiek man nieko nebteks“. Teip
apmislijęs sako karaliui:
— Aš noriu 100 rykščių.
Karalius klaus:
— Ar tikrai tu nori 100 rykščių?
— Tikrai, tikrai,—atsake senis.
Karalius liepė atneštė 100 rykščių. Atnešė.
Gulk ant stalelio.—sako karalius.
Ne. šviesiausis karaliau,—tarė senis,—aš pusę pri­
žadėjau žydeliui už atvedimą manęs čia.
Karalius liepė pavadinti žydelį. 2ydelis džiaugdamasis
įėjo prie karaliaus, mislijo gausįs kasžin kiek piningų,
o apsiriko. Karalius prisakė gultis ant stalelio, ir tarnai
jam įsegė 50 rykščių į antrą galą. Kad davė. tad davė
52
žydeliui, tas ir kelnių nebegalėjo užsegti! Paskui karalius
sako:
— Nu, seniuk, dabar gulk ir tu.
— Ne, šviesiausis karaliau, aš antros pusės pusę priža­
dėjau kareiviui už Įleidimą prie tamistos.
Pavadino tą kareivį - ir tam įdyžė 25 rykštes. Vėl
karalius ragina senuką gultis. Tas ir sako:
Antros pusės antrą pusę prižadėjau antram kareiviui
už įleidimą.
Pavadino antrąjį kareivį, ir tas atsiėmė savo dalį —
25 rykštes. O senis gavo didį dovaną ne už paukštį, bet
už jo mandagumą.
IUžrašė Teisiu pavietyje ..Briedis .)

18. APIE KARALIAUS PAČIĄ

Vienam karaliui prisiėjo išjoti ant šešerių metų į karę.
Karalienė nenorėjo išleisti savo vyrą, bet karalius ne­
žiūrėjo jos ir išjojo. Truputi pajojęs, grįžta pažiūrėti, ką
karalienė veikia. Atranda apalpusią. Karalius ją atgai­
vino, bet laiko neleido dykai, vėl išjojo. Karalienė vėl
apalpo. Tad įeina į karalienės kambarį urėdas, kurį kara­
lius išjodamas paliko visą karalystę valdytų. Įėjęs prie
karalienės, pradėjo meilautis, bet karalienė atstūmė jį ir
nesutiko ant jo prašymą nuodėmę papildyti. Urėdas labai
užpyko ir nurašė karaliui, kad jo pati su tarnais užsi­
deda. Karalius atrašė: „Lai būna. nedaryk nieko". Paskui
kitą kartą urėdas vėl rašo karaliui, kad jo pati su tarnais
užsideda. Karalius vėl nieko neleido daryt. Rašo urėdas
tretį kartą, kad jo pati nor ištekėti už viena iš karaliaus
tarnų. Tad karalius parašė: nušauti ją. Apsidžiaugęs urė­
das prisakė tarnams išvežti karalienę su jos dukteria už
miestą, nušauti ir, išlupus abidviem akeles, parneštė jam.
Tarnai turėjo pildyti jo prisakymą. Išvežė karalienę su
dukteria ant nušovimo.
Keliu bėga du šuneliu, vienas didelis, antras mažas.
Teip karalienė ir sako:
— Brangi mano tarnai, jūs matote, kad aš nekaltai
53
kenčiu. Paleiskite mane ir dukterų o vietoj manęs ir
dukters nušaukite tuodu šuneliu, išlupkite akeles ir par­
neškite tam judošiui urėdui.
Tarnai teip ir padarė. Karalienę su dukteria paleido ir
prašė, kad ji nesirodytų į savo dvarų:
— Mums,—sako,—ir tau bus smertis nuo urėdo.
Tad karalienė su dukterį mažitele nubėgo į miškų.
Miške atrado gilį urvų ir tame urve pasislėpė.
Vakare ateina į urvų gyvolis šerną. Šerną labai persi­
gando pamačius porų žmogysčių, bet greit atsitekėjo, ir
su laiku pasipažinę gyventojai urvo viens su kitu, pri­
prato prie kits kito. Karalienė milža šernų ir pienu maitino
save ir savo dukterį. Kartais šėma parnešdavo ir kitokia
maista. Teip jie visi trys gyveno kelitų metų. Jau pagrįžo
ir karalius iš karės.
Vienų graži dieną išėjo karalius medžioti į tų miškų, kur
gyveno karalienė. Bamedžiodamas pamatė šerną ir pradėjo
vytis. Serna pribėgo prie savo urvo ir įlindo. Atbėgo ir
karalius prie to urvo —ir ką jis mato? Sėdžia jo pati su
dukteria urve. drabužiai karalienės jau nudriskę, beveik
nuoga visa. Karalius šuoko jai ant kaklo, pradėjo bučiuoti.
Tuoj prisakė savo tarnams atvežti puikius drabužius iš
dvaro del karalienės ir dukters, ir visi trys pagrįžo į savo
dvarų džiaugdamos. Karalienė apsakė viską kaip atsitiko.
Tad karalius prisakė savo tarnams urėdą į kalėjimų
įmesti. Paskui išvedė jį int laukynus, ir sutraukė tų urėdą
arkliais ir jo kūno dalis sumetė į balan.
( Užrašė T e lšių p a v i e t y j e .Briedis'.)

19. APIE KVAILĄ BROLI

Vienas tėvas numirdamas pasakė savo sūnams, kurių
buvo trys: du gudriu ir vienas kvailas:
— Ateikit puo vienų ant mano kapo, prisipylę po mai­
šelį pelinų.
Tėvas pasimirė, broliams reikia eiti ant tėvo kapo.
Gudriejie broliai plušo kvailį, kad jis eitų pirmų naktį.
5*/
Kvailys, prisipylęs pelinų maišelį, nuėjo ant kapo ir
atsigulė. Gird ii žemės balsą:
— Ar yra mano sūnūs?
— Yra.- atsake kvailys.
Vėl balsas iš po žemes:
— Eik laukan iš kapų, atrasi juodą žirgą, prikabintą
prie tvoros. Tu tą žirgą paleisk, tikt nusimauk kamunas
ir ištrauk vieną ašatį iš uodigos, parsinešęs namon, sude­
gink jj. Kad tau reikes kuomet žirgo, išeik j laukus, su­
žvangink su kamunomis. ir tuoj jis atbėgs pabalnotas,
ir ant l>alno rasi gražius rūbus.
Išėjo kvailys iš kapų, rado žirgą. Jis numovė kamu­
nas. ištraukė ašatj iš uodigos, pagrįžęs namon, sudegino
ir pats atsigulė ant pečiaus.
Broliai iš ryto klausia, kaip ten buvo.
— Ką tik gyvas išlikau,—atsakė kvailys.
Antrą vakarą reikia eiti antram broliui. Tas prašo, kad
eitų už anan kvailys. Kvailys atsisakinėjo iš pirmo, ant
galo sutiko eiti. Pasijeme pelinų maišelį, nuėjo ant levo
kapo ir atsigulė. Gird iš žemės balsą:
— Ar yra mano sūnus?
— Yra,—atsakė kvailys.
Vėl balsas iš žemes:
— Eik iš kapų laukan, atrasi prikabintą bėrą žirgą. Tu
nuo žirgo numauk kamunas. ištrauk iš uodigos ašatį. par­
sinešęs namon, sudegink. O kad tau reikes to žirgo, išėjęs
į laukus, suskambink su kamunomis, ir tuoj jis pribus.
Išeina iš kapų, randa žirgą. Ištraukė plauką iš uodigos,
numovė kamunas ir parkeliavo namon.
Trecią vakarą reikia eiti vyresniui broliui ant tėvo
kapo. Tas ir prašo, kad eitų kvailas. Bet kvailys nebeina,
atsisakinėja:
— Sį naktį,—sako,—ką tik galą negavau, o ateinančią
bus da blogiau.
Vyresnysis brolis dreba iš baimes ir vis nepaduoda
prašęs kvailio. Sutiko kvailas. Pasijeme pelinų maišelį,
nuėjo ant tėvo kapo ir atsigulė. Gird iš pa žemių balsą:
— Ar yra mano sūnus?
— Yra,—sako kvailys.
Eik laukan iš kapų. atrasi širvą žirgą prie tvoros,
55
numauk karminas, ištrauk iš uodigos ašatį. parsinešęs
namon, sudegink. O kad tau žirgo reikės, išėjęs \ laukus,
sužvangink su kamunomis. ir pribus.
Išėna iš kapu —stovi širvas žirgas. Numovė kamunas.
išsitraukė plaukę iš uodigos, parsinešęs sudegino.
Ant rytojaus du gudru broliu klausinėja, kaip. ar gyvas
beišlikęs. Jiedu dėkavojo jam už ėjimą ant kapo. Kvailys
jau tur tris žirgus.
Vieną kartę karalius padirbo iš stiklo dideliai aukštę
kalną. Ant viršaus kalno pasodino vienturtį savo dukterį
ir liepė visims po visą karalystę apsakyti, ne tik po tę ka­
ralystę. bet ir po kitas karalystes: kas jjos j kalną, tas
gaus už pačią dukterį ir jo karalystę.
Visi rengiasi ant tos dienos, teipogi ir kvailio broliai.
Kvailys prašosi savo brolių, kad ir jį leistų joti drauge
su jais. Jis turėjo menkan kumelpalaikę. Broliai per jo
ilgę prašymą leido joti. Išjojo visi trys. Bejojant keliu
kvailys apsistojo pamiškyje, paleido kumelę ir pats prejo
prie balos varlių mušineti. Kaip jau brolių ncbibuvo
matyt, jis išsitraukė kamunas, sužvangino —ir tuoj atbė­
go juodas žirgas pabalnotas, o ant balno viršaus gražiausi
rūbai. Tuoj kvailys apsirėdė į rūbus, sėdo ant žirgo ir
nujojo prie kalno. Nieko nemanstęs puolė j kalną. Bet tikt
į trečdalę jjojo. Apsisukęs nulėke namon, atjojo pas tę
balę, numovė kamunas. ištraukė plaukę iš uodigos, parsi-
taise į savo nudriskusius drabužius ir nuėjo namole.
Neilgai trukus parjojo ir jo broliai. Kvailys klaus:
— Na, ką. ar įjojat j kalną?
— Ei, kur įjosi, ne mums tatai! Vienas iš visų teatsirado,
ir tas tik į trečdalę kalno teįjoja. ir nieks nežino, kas tas
ir iš kur. Tuoj susisukęs nujojo savo keliu.
Karalius užsakė ant antros dienos tę patį. Vėl broliai
susitaisė joti. Kvailys ir prašosi drauge. Išjojo visi trys.
Atjojus pas mišką, kvailys sustojo sakydamas:
— Aš čia apsistosiu pasiilsėti, pasiilsėjęs truputi aš
paskiau atjosiu.
Kaip broliai nujojo, jis vėl sužvangino su kitoms
kamunomis. Atbėgo bėras žirgas, visas parengtas, su
rūbais da gražesniais, su balnu. Sėdo jis ir jojo pas kalną.
Vėl puolė į kalną, lig puses įjojo. Susisukęs —namon!
56
J| norėjo sutured. bet kur tau: leido kaip iš pypkes. Atjo­
jo pas mišką, paleido žirgą, pasijėmė kumelę ir parjoja
namon.
Parjoja ir broliai. Vėl jis išklausinėjo, kaip tenai buvo.
Karalius apgarsino ant trečios dienos. Vėl broliai susi­
tarė joti pažiopsoti ant gražių ponų, kvailas drauge išjojo.
Bet puškelyje apsistojo pasilsinti kumelę. Nujojus bro­
liams jis išsitraukė trečias kamunas. sužvangino, ir atbėgo
širvas žirgas, pabalnotas ir ant viršaus balno karališki
rūbai. Jis apsitaisė j karališkus rūbus, sėdo ir atjojo prie
kalno. Truputj pasižiūrėjęs, sudavė žirgui per šonus, kaip
puls —už kelių šūksnių tapo viršuj kalno. Apjo apė
karalaitę. O ši turėjo pasitaisiusi karštą gelžį —matyk,
numanė, kad gal vėl nujoti, ir nieks nebžinos, kas jis
toks. iš kur jis. Karalaitė pribėgo greit prie jo su karštu
gelžiu ir išdegino šlauny ženklą. Kvailys, nieko ncatbo-
jęs, susisukęs pasiskubino nu kalno. Kareiviai norėjo jį
suturėti, bet kur tau suturės! Parjoja pas mišką, paleido
žirgą ir pagrjžo namon. •
Pagrįžo ir broliai. Kvailys klausinėja, kas girdėtis:
— Bene jūs įjojai?
— Ben tiktai mes jjosiam? Iš visų viens dėlto ir atsi­
rado jjoti. Bet paliko ir karalius nieko nežinąs. Norėjo
suturėti kareiviai, bet tas nepasidavė ir kaip paukštis
nulėkė.
Paskui karalius nutarė eiti ieškoti to. kurs įjojo j kalną.
Visų pirmu išieškojo terpo karalaičių, paskui po grovus.
didius ponus —nėra niekur su ženklu. Paskui po prastus
žmones —ir nėra! Ant galo atėjo ieškotojai pas tus tris
brolius. Apžiūrėjo du —nėra.
— Ar nebėra jumis vyriškų daugiau? —klausia pa­
siuntiniai.
— Yra kvailas brolis mūsų.
Apžiūrėjo ir kaip tik atrado su ženklu. Tuoj pajeme
jį ir padarė vestuves su karaliaus dukterimi.
( U ž r a š ė T e i s i u p o v i e t y j e . B r i e d i s .)

57
 20. A P I E GUD R Ų U O D I N I N K Ą *

Vieną sykį važiuoja karalius ir mato, kad uodininkas

plauna savo tam tikrai padirbtame prūdely skūras. Buvo
stipriai šalta. Karalius, matydamas, kad tas žmogelis teip
karščiai tokiame šaltame vandeny darbuojas, jam net šir­
dis šiurpuliais eina, kaip tas nenušąla rankų. Apsistojo
ir pasiuntė savo vežėją paklausti, del ko tas žmogelis dar­
buojas tokiame šalty ir ar nenušąla rankų. Uodininkas
liepė pasakytė karaliui:
— Aš turiu darbuotis, nes dešimtis dirba, ir ką uždirba
ta dešimtis, trisdešimts du suvalgo.
Vežėjas atėjo ir pasakė karaliui, kad teip uodininkas
atsakė. Karalius, mąstydamas, kaip tas išsiaiškina, nuva­
žiavo toliau. Ant galo parvažiavo namon, o vis tebegal­
voja, nykaip negal jis išgalvotė. Paskui mato, kad nieko
nepadarysiąs, liepė pavadinti uodininkan pas save. Tas
atėjo.
— Pasakyk, uodininke,—tarė karalius,—kaip tas iš­
siaiškina: 10 dirba, o ką uždirba, 32 suvalgo?
Tas taip išsiaiškina:
— Sviesiausis karaliau, aš turiu 10 pirštų ir 32 dantis.
Ką tie 10 pirštų uždirba, 32 dantys suvalgo.
Tad karalius suprato ir už tokį jo gudrumą davė uodi-
ninkui daugybę raudonųjų.
(Užrašė Telšių pavietyje „Briedis“.)

21. APIE GUDRŲ KVAILĮ

Kitą kartą buvo labai gudri pana. Ji pasakė:
— Kas mane užrokuos, aš už to ištekėsiu.
Daugybė visokių jaunikių aplankė ją, bet ni vienas ne­
galėjo užrokuoti.
Buvę trys broliai, du gudriu, o trečias kvailas. Gudrie-
jai broliai nutarė važiuoti pas paną —bene galės kaip
užrokuoti. Prašosi ir kvailys. Tuodu nenor jimti drauge,
bet neatsikrėsdamu leido ir jam joti pas jaunąją paną.
Išjojo visi trys.
56
 Bejojant keliu kvailys atrado nustipusį antį. Nulipęs
nuo žirgo, šmukšt į terbalę įkišo. Joja toliau. Kvailys
kely pamatė lanką geležinį - ir tą pasijėmė. Joja tolyn,
kvailys mato kely špuntą —ir tą į terbalę. Gudriejai bro­
liai mislija: ką jis čia daro, visokius niekus rankioja.
— Et.—sako,—ką ten su kvailiu, jis pats nežino ką
darąs.
Ir atjoja pas paną visi. Pirmu įėjo vyresnysis brolis,
bet neilgo trukus išėjo nieko nepešęs. Paskui antrasis
ir tas nieko nepešė, išėjo kaip muselę kandęs. Eina ir
kvailys. Įėjęs sako:
— Laba diena, šaltsubine.
— Prie mano subinės ir antį iškeptumi.
— Se, kepk,—kvailas, ištraukęs iš terbos, metė pa­
smirdusi antį.
Pana vėl tarė:
— Taukai išbėgs.
— Se špuntą, užkiškias.—metė jai špuntą iš terbos.
— Persprogs.— tarė pana.
— Se lanką, apmeskias, kad suveržtų.
Pana nieko nebtur sakyti. Mislijo mislijo ir tarė:
— Kame tavo žirgas?
— Terp žiemos ir vasaros.
Ją jau užrokavo, to net nebsuprato, eina pažiūrėti.
Teisybė —žirgas buvo pastatytas terp rogių ir ratų.
Kvailys ir gavo sau už pačią gražį, turtingą mergaitę.
(Užrašė Telšių pavietyje „Briedis".)

22. APIE TRIS BROLIUS

Kitą kartą netolie Telšių gyveno trys broliai: du
protingu, o trečias kvailas, vardu Mikė. Tuodu protin-
gesniejai pabaigė šiokį tokį mokslą ir, apart valdymo
žemės, turėjo Telšiuose vietas konciliarijose.
Vieną vakarą tuodu sutarė eiti į pirtį nusivanoti ir
išėjo. Kvailasis Mike paklausė mergos, kur jo broliai iš­
ėjo. Ji pasakė, kad į pirtį. Mikė ir nukeliavo į pirtį. Pro-
tingiejai broliai, pamatę Mikę pūtyje, sako:
59
 — O ką tu čia, lebeda, atėjai? Eik atneši mums ki-
pelę*.
Mikė išėjo namon atnešti kipelės. Beidamas keliu, už­
miršo. ko jo prašė atnešti. Pagrįžo į pirtį pas brolius.
Broliai sako:
— Kipelę. Ir kad neužmirštumei. eidamas keliu vis
kalbėk: „Kipe kipe kipe kipe...“
Išėjo Mikė. Jam einant per laukus, užpuolė gauja
šunų, ir jis, besigyniodamas nuo šunų, vėl užmiršo, ko
broliai prašė atnešti. Vėl pagrįžo pas brolius. Mikė apsa­
kė, kaip viskas atsitiko.
— Et tu, mulki, tau reikėjo pasijimti mietą*, kad atsi­
gintum.
Broliai pasakė „kipelę', ir kvailys išėjo. Eina per
miestą ir vis kalba:
— Kipe kipe kipe kipe...
Važiuoja popas su popiene. Popas gird, kad žmogus vis
niauzg kasžin ką. Popas privažiavo prie kvailio ir klaus:
— Ką tu čia plepi?
O Mikė vis atsako:
— Kipe kipe kipe kipe...
Popas užpyko:
— Sakyk, suken syn, ką tu čia plepi?
Tiktai Mikė teikšt jam į galvą su mietu. Popas išvirto
iš rogių. Popienė persigando ir nulėkė į policiją. O Mikė
vėl užmiršo, ko broliai buvo prašę atnešti, ir pagrįžo Į
pirtį. Broliai jau nusimazgoję ir taisės eiti namon. Kvai­
lys ir apsakė, kaip su juomi atsitiko ir del ko užmiršęs. Tad
broliai labai persigandę, greit apsitaisė, ir visi trys nubėgo
ten. kur popas gulėjo užmuštas. Tuoj pagrėbė už kojos,
pervilko namon ir įkasė pirtyje puo ardu ir prisakė kvai­
liui, kad niekam nieko apei tą nepasakotų. Policija, atbė­
gusi ant tos vietos, kur buvo užmuštas popas, nerado.
Ieškojo visur, bet kur tau bcrasi!
Popienė, matydama neberasianti savo vyro. pakėlė
trizną už vyrą. Pakvietė ir tuodu du išmintingesnių broliu.
Broliai iškeliavo ant atminimų popo. Kvailys paklaus sa­
vo šeimininkės:
— Kur mano broliai?
Si atsakė, kad išėjo ant atminimų popo pas popienę.
60
Nuėjo ir Mike ant to baliaus. |ejo, atsistojo pas duris ir
kalb per nosį:
— Kad popą užmušti, matai, man vienam, o pyragus,
vyną gerti ir saldumynus valgyti tad visi galiantys.
Viens preina pro jo šalj, kitam m vienam ne galvoj, ką
jis murm. Eina pro jo šal| žandaras. Išgirdęs, kad .popą
užmušti tai man vienam", tuoj užklausė kvailio, ką jis nor
pasakyti. Tad kvailys sako:
— Matai, ponali, kad popą užmušti, tai man vienam,
o pyragus valgyt, vyną gert tai visi galiantys, net ir mano
broliai.
— Ką tu. padlec.—plūdo žandaras,—tu mūsą ba-
tiušką —popą užmušai?
— Aš,—atsakė Mikė.
— O kur tu padėjai užmušęs? —klausė žandaras.
— Pirty puo ardu įkasėm visi mes trys broliai.
Tuoj policija užklausė protingųjų brolių, ar teisybę
šitas kalba. Broliai atsakė:
— Ką čia, ponai, to kvailio klausote. Arklys nuspyrė
su koja mūsų aviną —mes ir įkasėm pirtyje puo ardu,
kitur žemė sušalusi, o jis ir mislija, kad tas buvo popas.
Policija nenorėjo tikėti brolių žodžiams ir pradėjo
taisyties važiuoti pažiūrėtų. Tad tuodu protingiejai bro­
liai išbėgo pirm visų, parbėgo namon, sugrėbė aviną,
užsmaugė ir, nulakinę į pirtį, iškasė popą, o aviną į jo
vietą įkasė. Popą nunešę ir įkišo į pusnę*.
Parvažiavo visa ponybė nu popienės, davė lopitą kvai­
liui ir prisakė jam kasti. Kvailys pradėjo kasti ir antdūrė
kasžin kas. Kvailys su ranku čiuptilėjo ir sako per nosį:
— Ar jūsų popas gauruotas buvo?
— Kask tu, svolač! —išplūdo žandaras ir davė jam su
kumščia į kuprą. Kvailys kas. lopita nelenda. Vėl pačiu­
pinėjo su ranku ir sako:
— Ar jūsų popas su ragais buvo?
Vėl žandaras pradėjo svolačiuoti. Kvailys kas toliau ir
apčiupinėjo keturias kojas ir sako:
— Ar jūsų popas su keturiams kojoms buvo?
Pristavas šlupt jam į ausį:
— Tu, padlec, da iš popo juoksys?! Kask!
61
 Kvailys kas tuojau ir. apčiupinėjęs terp paskutinių
kojų, sako:
— Ar jūsų popas su kuliu buvo?
Vėl maskoliai sukinsiniavo kaip galėdami Mikę. Paskui
kvailys sugriebė už ragus avinui ir ištraukęs drėbė ant
aslos:
— Ar toks jūsų popas buvo?
Visi pamatę, kad popas buvo apžėlęs, ant keturių kojų,
su ragais. Visi pagrįžo kaip muselę kandę.
(Užrašė Telšių pavietyje ..Briedis*.)

23. APIE TRIS BROLIUS,

DU PROTINGU. O TRECIĄ KVAILĮ
Gyveno neturtingas tėvas. Jis turėjo tris sūnus: du
protingu, o trečią durnių. Mirdamas nieko neturėjo pa­
likti savo sūnams —paliko triobelę ir tvartus. Tvartai
turėjo tris duris, ir kožnam paliko puo tvartelį su vieno­
mis durėmis ir pasakė:
— Kad bus šilta diena, atidarykiat duris savo tvartų.
Tėvas pasimirė. Atėjo šilta diena. Visi trys atidarė
duris. Priėjo pilni tvartai visokių gyvulių, kad ir sutilpti
nebgalėjo, tikt į tvartelį durniaus įėjo viena ožka. Du
broliu paliko turtingu, turėjo ir mėsos, ir piningų, o dur­
nelius, suspaudęs keletą sūrių iš ožkos pieną, valgė. Paskui
mato, kad teip negalima gyvent. Pasidirbo spanstus su
kartuvėmis, išnešė ant kelio ir užspendė. Tuo keliu ėjo
daugybė žmonių. Viena moteriške ir pasikorė, o durnius,
pamatęs pasikorusią moteriškę, greit pagrėbęs nusinešė
į savo tvartelį. Ant rytojaus paprašė savo brolių žirgą su
vežimėliu, pasuodino moteriškę negyvą, padėjo ant kelių
keletą sūrių ir išvažiavo į miestelį. Keliu bevažiuojant
privažiavo tiltą. Jis susuka vežimą skersai kelio, įdavė į
rankas nabašmnkės apivarslus, o pats pasislėpė puo tilto.
Atvažiuoja ponas su keturiais žirgais. Purmonas šauk.
kad iš kelio suktumės. Moteriškė neklauso. Pons turėjo
sustoti ant kelio ir ėjo pas senutę. Mato —sūrius laiko ant
savo kelių. Priėjęs paklausė, kiek nor už sūrį. Moteriškė
62
nebkalb su juomi. Ponas, užpykęs, kad su juomi toki
bobpalaikė nenor kalbeli, kaip duos jai į ausį —ta ir iš­
virto. Durnius pamatęs iššuoko iš patilčio ir sako:
— Kaip tu gali užmušti mano pačią?! Žiūrėk, tu suvis
užmušai.
Ponelis persigandęs sako:
— Cit cit, nerėkauk, kiek tu nori. aš tavi užmokėsiu.
Ir durnius gavo daugybę piningų.
Pargrįžęs namon, papjovė ožką savo, nulupo skūrą,
sudėjo \ vežimą mėsą ir skūrą ir ant rytojaus, pasodinęs
tą pačią žmoną su keletą sūrių, išvažiavo kitu keliu
pasakė broliams, kad važiuoja \ tokį miestą ožkos mėsą
parduoti. Bevažiuodamas irgi privažiavo mažą tiltelį. Čia
apsistojo, susuko vežimą skersai kelio ir pats pasislėpė
puo tilto. Gird atžvang su visokiais skambalais didiliai
didis pons. Purmonas šauk:
— Iš kelio, iš kelio, ei!
O ta ir klausyt nemislija. Tad ponas šuoko iš karietos,
pribėgo prie moteriškės, jau ir apė sūrius nebeklausinėjo
ir kaip duos į ausį! Ta žluipt iš vežimėlio ant žemės išvirto
ir negyva. Durnius pamatęs staiga iššuoko iš patilčio:
— Kaip tu galėjai užmušti mano pačią?! —Ir pradėjo
šaukti iš visos gerklės: Žmonės, ant pagelbos!
Cit cit, susimildamasis, nešauk,—sako pons, aš
tavi užmokėsiu, kiek tikt norėsi.
— Pripilsi,—sako durnius,—ožkos skūrą piningų ir
daugiau nieko.
Pons. bėdos tekęs, pripylė ir nuvažiavo savo keliu.
Pagrįžo |durniusj namo, apsakė savo broliams, kad
tame mieste labai brangi mėsa:
— Aš už ožką, žiūrėkit, kiek piningų gavau! —(Pa­
grodamas jis išmetė iš vežimėlio ir tą moteriškę, ir ožkos
mėsą.)
Broliai susitarė išpjauti savo gyvolius ir vežti į tą miestą
parduoti. Susitaisę nuvežė, bet nieks ni kJauste neklausė,
ir jie sugrįžo su visa mėsa.
Ant rytojaus broliai, supykę už tokį apgavimą, nutarė
jį užmušti.
— Bet ką čia mes tepsimos, geriau nuskandinkiam.
Teip ir padarė. Pajemė maišą, įkišo, užrišo ii neš \ upę
63
nuskandintų. Kelias ėjo pro karčemą. Jie sustojo, paliko
maišą su broliu, o pačiu du nuėjo j karčemą išgert,
kad smarkesni būtum.
Durnius, pasilikęs ant kelio, gird —ein žydas, pote­
riaudamas savo poterius. Durnius pradėjo rėkti:
— Ui, vei. nemoku nė rašyti, nė skaityti —nor žydų
karalių padėti.
Žydelis išgirdęs sako:
— Ui, aš moku ir rašyti, ir skaityti —ar aš negalėčio
būti karalium?
— Gerai, atrišk maišą.
Atrišo.
— Lįsk į maišą.
Žydas įlindo, o durnius pasijėmė jo kromą su viso­
kiais puikiais daiktais ir nubėgo į mišką.
Atėjo broliai jau kur kas dransesni. Pajėmė maišą ir
įmetė į upę.
Durnius susišlapino visas ir ant vakaro pagrįžo į namus
ir sako broliams:
— Gerai, kad jūs mani įmetėt į vandenp Kiek ten
visokias naudos, kokie magazinai —žiūrėkiat. kiek viso­
kių daiktų parsinešiau!
Jis išsidžiaustė savo visus šilkinius skepetus, elenders-
kas drobes, abrūsus ir daugybę kitų daiktų.
Broliai, matydami tiek daiktų, nutarė ir jie eiti į upį
skandintis. Priėjo prie kranto upės ir sako:
— Pirmu aš suoksiu, o jei aš iškišiu ranką, tai ir tu
šuok —su ranku aš tave pavadinsiu, jei atrasiu tus ma­
gazinus.
Teip ir padarė. Viens šuoko po pirma ir skęsdamas,
prašydamas pagalbos, iškišo aukštyn rankas. Tad antrasis
šuoko jam ant viršaus, ir abu nuskendo. O durniui vienam
paliko visi jų turtai.
(Užrašė Telšių pavietyje „Briedis".)

64
 24. APIE KLEBONO SKERDŽIŲ
Viens klebonas kitą kartą turėjo skerdžių, kurs buvo
didiliai teisingas.
Vieną kartą klebonas nuvažiavo pas kitus ponus viešėti.
Beviešant jis įsikalbėjo su ponais, pas ką yra teisingesnis
piemuo. Viens sako, pas mane, kitas sako, kad pas jį, o
klebonas sako, kad pas mane yra už visų teisingesnis.
Ir susiderėjo klebonas iš daugybės piningų.
Kaip dabar ištirti? Nutarė pasiųsti mergą, kad ta api-
buovytų skerdžių ir išprašytų nuo jo avj. Merga nuėjo,
apibuovijo ir išprašė nuo jo avj.
Jau artinasi vakaras, reikia varyti gyvolius namon.
Skerdžius nebišmano, kaip pasakyti klebonui, kur avį pa­
dėjęs. Ką daryti? Įsmeigė į žemę mietą*, užmovė ant jo
kepurę ir eina keliais apė mietą kalbėdamas:
— Poni Dieve padėk, skerdžiau.
— Dėkui, dėkui, poneli.
— Ar visą bandą parvarei?
— Ne, ne visą.
— O ka trūkst?
— Avies, poneli.
— O kur dingo?
— Į balą įkrito.—Ne, negerai, teip negaliu sakyti.
Paskui vėl eina keliais apė mietą ir kalba:
— Poni Dieve padėk, skerdžiau.
— Dėkui, dėkui, poneli.
— Ar visą bandą parvarei?
— Ne, ne visą.
— O ka trūkst?
— Avies, poneli.
— O kur dingo?
Vilkai suėdė.—Ne, negerai ir dabar.
Vėl eina apė baslį ir kalba:
— Poni Dieve padėk, skerdžiau.
— Dėkui, dėkui, poneli.
— Ar visą bandą parvarei?
— Ne, ne visą.
— O ka trūksta?
— Avies, poneli.
I T a u t o u k o * b iblioteka, ii 65
 — O kur dingo?
— Su merga pragrajijau.—O, dabar gerai, teip ir pa­
sakysiu.
Paėmė kepurę nuo mieto, metė ant galvos ir pasivarė
band<| namon. O namie visa ponybė parvažiavusi pas
kleboną ir laukia skerdžiaus. Klebonas, atsistojęs ant
prieangio, prakalbino skerdžių:
— Poni Dieve padėk, skerdžiau.
— Dėkui, dėkui, poneli.
— Ar visą bandą parvarei?
— Ne, ne visą.
— O ka nėra?
— Avies, poneli.
— O kur dingo?
— Su mer-r-g-gu pragrajijau.
Paskui klebonas sako savo svečiams:
— Na, ar ne mano teisybė?
Svečiai visi dyvojos —klebonas laimėjo daug piningų.
(U ž r a š ė T e l š i ų p a v i e t y j e . . B r i e d i s “ .)

25. APIE KARALIAUS ŠONŲ

Viens karalius apskelbė savo meistrams, ar negalėtų
kas padirbti jam paukštį, kad jis galėtų puo orą lekioti.
Viens mandragalvis meistras ir atsirado. Karalius jam davė
visą ką, ką tik jis pareikalavo, ir susiderėjo, kad už metų
būtų padirbtas. Meistras pradėjo dirbti ir už metų padir­
bo: atnešė karaliui mažus medelius maiše ir pakratė ant
aslos. Paskui jis sudėjo, išnešė laukan ir pastatė ant
žemės. O karalius tuomlaik rengės į kelionę.
Lauke bėginėjo mažas karaliaus sūnus. Jis, pamatęs
tokį stebėtiną daiktą, pamaži ant nedidelio žirgelio ilgai
nemislijęs užsėdo ir akimirksnyj pasikėlė \ orą aukštybes
ir greit ore prapuolė. Karalius, tą pamatęs, plikt pro
duris, bet kur tau —sūnaus ni regėti! Užpykęs ant meis­
tro, prisakė savo tarnams surištė meisterį ir į kalinį įmesti.
Sūnus ilgai lakstė puo orą. Belėkdamas iš netyčia
66
nusileido pas kitą karalių. Tenai savo žirgų paslėpęs,
eina pas karalių vietos prašyti. Karalius klaus:
Kokių vietų nori užimti?
Tas atsako, kad norįs muzikantu būti:
— Aš.—sako sūnus.—moku ant trūbų graiti, aš galė­
siu būti muzikantu.
— Gerai.
Ilgai jis jau muzikantu yra, jau ir suauga į gerų ber­
niokų.
Tas karalius tureja vienintelę dukterį, ir pleinatos
apskaitė, kad jo duktė neištekėjus vaikų turės. Teip tėvas
apdirbo savo sodnų aukštu mūru ir ant viršaus mūro pri­
taisė aukštas aštrias vinis, kad nieks negalėtų įliptė.
Paskui pusę savo palocių paaukavo jai ir padirbo vienas
duris iš tų palocių į sodnų, o antras durys iš jos palocių
ėjo į karaliaus kambarį, teip kad nieks ni kuriuo negalė­
jo įeiti.
Tas muzikantelis, dažinojęs apė tokį uždarymų, vienų
vakarų atsisėdo ant savo paukščio ir įlėkė pas karalaitę.
Karalaitė, pamačiusi jaunų gražų bernelį, apsidžiaugė ir
nebežinojo kų daryti. Jis ilgai tenai nebuvo, greit išlėkė,
prižadėjęs apsilankyti kitų kartų. Kitų vakarų vėl apsilan­
kė jis pas karalaitę. Ilgai besilankydamas pas jų, pasidarė
terpo jų dviejų negera navyna. Apart to da ir karalius
vienų vakarų gavo matyti, kaip jis įlėkė. Paskui ir tų va­
karų jis matė, bet kaip sugausi? Muzikantelis tuoj ant
paukščio ir purkšt iš sodno! Karalius nebežinojo kų daryti,
pyko ant savo dukteres, bet ta sako:
— Kų aš galiu padaryti, kad jis atlekia pas manęs.
Vienų vakarų pasivadino karalius maliorių ir prisakė
jam nupiešti tų nepažįstamų svetį ant popieriaus. Malio-
rius ir nupiešė jo veidų. Tad karalius suvadina visa miestą
jaunus vaikinus ir visus peržiūrėjo, ar nebus kurs pana­
šus į portretą nuteptąjį. Pasirodė, kad yra viens iš jo
paties muzikantų. Jį suėmė ir į kalinį pasuodino. Paskui
nutarė jį pakarti. Padirbo kartuves, atvedė jį pakartų.
Jau reikia jam eiti prie kartuvių, jis ir sako:
— Jūsų mylestas ponai slidžias, leiskiat mani atsisvei­
kinti su mano nu jaunų dienų priprastu žaislu.
Slidžias, nieko neatboję, liepė atnešti jo žaislelį ir duoti
3 * 67
jam ant atsisveikinimo. Tad muzikantelis, priėjęs prie savo
paukštelio, sako:
— Sudiev, daugiau nebepasimatysiva...
Staiga sėdo ant jo ir purkši j orą. Sūdžias paliko be-
žiopsantys. o muzikantelis išlėkė už miestą, pasilsėjo
iki vakaro. Kaip sutema, vėl sėdo ant savo žirgo ir parlėkė
pas karalaitę j sodną. Jie susikalbėjo abu lėkte iš sodno
pas tėvus muzikantelio. Karalaitė sėdo jam ant pečių, ir
abudu išlėkė. Ilgai lėkę, parlėkė sūnus su karalaite pas
savo tėvus. Jis, palikęs paukštį ir savo pačią, nuėjo pas
tėvą —karalių ir prašo, kad duotų jam kokį nors vietą jo
dvare. Karalius ir davė vietą už tarną.
Sūnus kasdien aplankydavo savo karalaitę, atnešdavo
piningų ir visokio maista. Karalius mato, kad jo tarnas
nepildo savo tarnystes, daugiau laiko nėra dvare, nutarė
atleisti jį. Sūnus ir sako:
— Sviesiausis karaliau, neatleisk manęs. Kad mane at­
leisi. kap aš beišmaitinsiu savo paną, kurią norėjau vesti.
Karalius sako:
— Kas man galvoj su tavo pana, eik sau, ir gana.
— Aš esmu tavo sūnus,—tarė sūnūs.
Karalius juokiasi iš jo ir varo laukan iš savo dvaro.
Tada karalienė ir sako:
Palūkėk, aš pažiūrėsiu į pečius, mūsų sūnaus buvo
ženklas.
2iūr — teip ir yra! Karalius iš to džiaugsmo apalpo.
Paskui jo sūnus vedi savo paną karalaitę. Jo tėvas atidavė
karalystę jam, o meistrą to paukščio padėjo ant malonės
duonos.
(Užrc/šė Telšių pavietyje „Briedis”.)

26. APIE BROLI VAGĮ

Kitą kartą gyveno dvarponis. Jis turėjo tris sūnus,
visus išleido į klesas. Kaip sūnai pabaigė klesas, tėvas
padarė didelį balių. Ant to baliaus susirinko daugybė
ponybės. Tėvas per balių užklausė savo sūnų, kokius sto-
68
nūs jie nor išsirinkti. Vienas pasakė kunigu norįs būti,
antras —daktaru, o trečias sako:
— Aš noriu, tėveli, būti vagimi.
Tėvas, labai už tų užpykęs, išvarė jį nuo savęs n pasakė:
— Kad tu daugiau ni kojos neįkeltumi prie manęs.
Išvarė—išvarė, kų daryt, reikia eit \ svietą. Vagis las
ir nukeliavo pas karalių ir tarė:
— Sviesiausis karaliau, aš esmu vagis, mokslų pabai­
giau ant vagystės.
Karalius tarė:
— Ar tu gerai moki vogti? Pavok mano visų gražiausi
žirgų iš tvarto. Jei pavogsi, gausi 2000 rublių, o jei ne. tai
nukirsiu tavo galvų.
— Gerai,—atsakė vagelis.
Karalius pristatė tų žirgų daboti tris kareivius: viens
ant žirgo, o du iš šalių už apinasrės turėjo. O vagis
nusisamdę skūrinę kumelę nuo žydelio ir ratelius, nusi­
pirko porų boselių degtinės, o vienų butelį pasitaisė to­
kios stiprios degtinės, kad. truputį užgėrus. tuoj galima
užmigt. Viską susitaisęs, apie aušrų važiuoja vagelis pro
karaliaus rūmus, netolie tvartų, kur buvo žirgas, pargriūna
į griovį ir pradeda rėkauti ant pagelbos. Kareiviai, dabo­
tojai žirgo, išgirdę tokį rėkavimų, nutarė vienas iš jų
eitų pažiūrėti, kas ten dedasi. Tas kareivis, kur ant žirgo
sėdėjo, sako:
— Eikitau judu. aš viens pabūsiu prie žirgo.
Ir nuėjo juodu pas rėkaujantį keleivį. O vagis, pamatęs
ateinančius, prakalbėjo pusžydišku balsu:
— Ui poneliai, aš esmi keleivis, vežuos degtinę iš
miestelio ir, ant nelaimės, įkritau į griovį.
Kareiviai priėję atstatė žydelio vežimėlį ir paprašė:
— Kad degtinę veži, ar neturi po bumų išgerti?
Vagis sako:
— Kad jūs man gero padarėt, ir aš jums gerų padarysiu.
Šekit butelį, aš visų atiduodu už tokį geradėjystę.
Tuodu tuoj išgera po bumelį ir nusinešė pas savo trečių
kareivį. Ir visi trys visų butelį išgeri. Paskui vagelis.
palikęs savo vežimėlį, priėjo prie tvarto, paskui iš pa-
lengvo įėjo į vidų ir mato. kad du kareiviu gulia ant žemes,
o trečias ant žirgo irgi užmigęs teip stipriai, kad jis prie-
69
jęs sujudino jį už kojos, o tas ni kukšt. Tuoj nuėmė nuo
žirgo kareivį, paguldė ant žemės drauge su kitais. Nuo visų
kareivių nusikabinėjo šobles ir vietoj jų įdavė į rankas
šluotas, kačergas ir kitokių niekniekių. Pats išvedęs žirgų,
parjoja į savo kvatierą.
Art rytojaus ankštie pats karalius bėga į tvartus žiū­
rėtų, ar tebėra žirgas. Ir ką jis mato? Visi kareiviai gul
kaip užmušti be šoblių, be kepurių, o žirgo ni pėdsako.
Puo kokios valandos ir atjoja vagelis. su šoblėmis apsi­
kabinėjęs, ir sako:
— Sviesiausis karaliau, atimkias savo žirgą.
Karalius atsiėmė žirgą ir užmokėjo 2000 raudonųjų.
Karalius paskui sako:
— Kad tu esi pabaigęs mokslą ant vagystės, pavok tu
mano pietus, kaip aš rytoj valgysiu su kitais svečiais.
— Gerai, pavogsiu.—atsakė vagelis.
Vagelis prisipirko daugybę vėžių, pasitaisė degančius
žibintuvus. Netolie nuo karaliaus rūmų buvo aukštas kal­
nas. Pietų laike jis nusinešė vėžius pas tą kalną, sustatė
viens po kitą, įraišioja i kojas vėžiam tų žibintuvėlių ir
uždegė. Ponybė, bevalgant pietus, pamatė pro langus
dyvnas šviesas ir atsistojo stebėtis, bet nieko neišmanė,
kas tai per šviesos. Jie mato, kad šviesos iš palengvo
eina. Ant galo susitarė bėgtų pažiūrėti. Ir išbėgo, pietus
palikę. Tad vagelis įbėgo į kambarius, sumetė sugriebįs
pietus į maišą ir išsileido laukan. Pagrįžę nebrado jau
valgymų ant stalo. Karalius tad suprato, kad čia darbas
vagelio. Vagis gavo daugybę raudonųjų.
— Na,—sako karalius,—kad tu toks gudrus esi, tai
pavok nuo mano pačios šį naktį žiedą nuo piršto.
Ir ant to sutiko vagelis.
Tą naktį karalius atgulė pas karalienę pasijėmęs šau­
dyklę. O vagelis pasidirbo pavidalą žmogaus ir, kaip tik
atėjo naktis, priėjo prie lango to kambario, kur gulėjo
karalius, iš palengvo išlupa vieną šalį lango ir pradėjo
kišti pro lango pavidalą žmogaus. O karalius nemiega,
viską mato. Vagis kiš ir vėl atsitrauks —įkišo pusę pavi­
dalo, tad karalius iš šaudykles paukšt į lendantį pro lango.
Tuo tarpu vagelis greit atitraukė pavidalą, drėbė ant
70
žemes ištaręs: .A. a..." —kad karalius suprastų, jog va­
gis yra nušautas. Karalius, išgirdęs tų viską, tarė:
— Se tau, dabar tu pavok žiedų nuo mano pačios...
Paskui karalius begulėdamas manstė: .Man jug negražu
žmogų užmušti. Eisiu.—sako,—pajimsiu vagį tų ir į žemę
įkasiu, tad nieks nežinos-. Teip ir padarė. Tuoj iššoko iš
lovos, pasijėmė lopitų ir. pagrėbęs už kojų. pavilko į
laukymę, iškasė duobę. įmetė ir užkasė. Jam besidarbuo­
jant įšoko pro lango vagelis, pribėgo prie karalienės,
sučiupo rankų ir nuplėšė plėštinai žiedų. Pagrįžęs karalius
atrado bcraudojantj karalienę: pirštas karalienės net kru­
vinas buvo.
Ant rytojaus vagelis atnešė žiedų, taręs:
— Sviesiausis karaliau, išpildžiau tavo prisakymų,
atimkias žiedų.
Už tų gavo jis geras dovenas.
Paskui, ilgam laikui perėjus, pavadino karalius vagelį
pas savi ir tarė:
Nu vageli, kad tu pristojai prie manęs už vagį. tai
tu dabar pavok nuo kunigo, kurs čia tame mieste gyvena,
visus piningus.
— Gerai,—tarė vagilis ir išėjo savo keliu. Prie to jis
taisės keletu dienų. Pasidirbo sparnus angelų, pasisiūdino
baltus rūbus, apie galvų pasidirbo tam tikras šviesas.
Vienų vakarų, kad buvo nišparas, atėjo ir jis, pasilipo
ant viškų* ir pasislėpė. Po nišparų 7x>krastijonas uždari­
nėjo duris ir pats išėjo, o ubagas gulėjo bažnyčios zokras-
tijoj. Kaip jau buvo puo dvylikos nakties, vagelis apsi­
taisė | savo rūbus angeliškus, atėjo pas didįjį altorių,
užsidegioja žvakes visas, o pats pasilipo ant altoriaus ir
pradėjo giedoti lotyniškai .domine“. Tad ubagas, išgirdęs
lotyniškas giesmes bažnyčioj, staiga šoko iš lovos, įbego
į bažnyčių, žiūr —mato ant altoriaus —angelas. Stebėjosi,
stebėjosi, ant galo angelas tarė:
— Eik kuo greičiausiai pas savo kunigų senelį, pasa­
kyk. kad Dievas atsiuntė arkangelų. pasakyk, kad jis su­
rinktų visus savo piningus, ir aš šį rytų nešiu jį į dangų
gyvų. Tik pasakyk, kad neužturėtų m vieno grašio. Jei
užtures —kaip pasikelsiva į debesius, jis nukris į peklų
už apgavimų Dievo. Pasakyk teipgi. kad ir jo šeiminykė
71
 surinktų savo visus piningus, aš ateisiu už dviejų sanvai-
čių ir ją į dangų nunešti. Pasakyk, lai supila visus pi­
ningus į maišą ir atneša į bažnyčią ir tegul pasijcma kitą
da maišei}.
Ubagas nubėgo pas kunigą ir viską apsakė, kaip liepė
arkangelas. Kunigas staiga šuoko iš lovos, pradėjo ieškoti
piningus. Ieškojo, ieškojo, ant galo surinko visus, supylė
j maišą —buvo ką tik ne pilnas, o kaip pridėjo ir šeimi­
ninkė jo —buvo pilnas maišas. Pasijėmė da kitą maišeli ir
nuėjo į bažnyčią. Piningus nunešė keletas senelių ubagų.
Tad vagelis arkangelas sako:
— Kaip danguose, teip ir ant žemės. Ant žemės korto­
mis lošei, ir danguose loši. užtat ir piningus pajimsiam
drauge. Dabar ljsk į maišą, aš tave nešti nešiu iki kalno, o
tenai pasikelsiva į orą.
Kunigas persižegnojo, įlindo į maišą. Vagelis piningus
drėbė ant vieno pečio, o kunigą ant antro ir iškeliavo iš
bažnyčios. Kunigas buvo mat riebus. Vagelis nebepaneša
ir sako:
— Melskias, jau per debesis plaukiame.
Pupt ir pametė į purvyną, pradėjo maišą vilkti pažemiu
ir atvilko pas tvartus to paties kunigo.
— Dabar,—sako vagelis,—žegnokis, tuoj jlipsim į
dangų —matau, šventas Petras atidarė dangaus vartus.
Ant tvarto buvo kalakutai, ir reikėjo lipti per kopėčias.
Vagelis piningus paliko pas tvartą, o maišą su kunigu
nunešęs ant tvartu ir drėbė į kalakutų būrį. Kalakutai
suulbėjo:
— Bolololo...
Kunigas klaus:
— Ar toks angelų balsas?
Vagelis atsako:
— Toks.
O pats nuėjo piningais nešinas.
Iš ryto ankštie šeimininkė atsikėlus ėjo kalakutų lesin­
ti. Kaip ji atėjo pas kalakutus, kunigas klausia:
— Babele, ar ir tu atėjai jau į dangų?
Seimininkė nesuprato, kas čia dedasi. Paskui, išgirdus ir
supratus balsą savo kunigo, priėjo ir išleido, atrišusi
maišą, jį iš dangaus.
72
 O vagelis su maišu piningų nukeliavo prie karaliaus.
Karalius, pamatęs jį su piningais, užpyko. Jis mislijo, kų
čia padaryti, kaip nusikarti nuo vagies. Ir nutarė vagelj
nuskandinti upėj. Įkišo į maišų ir davė dvims tarnams nu­
nešti ir įmesti į upę. Tarnai pajėmė nešti. Reikėjo eiti pro
karčemų. Viens iš nešėjų ir sako:
— Eiva j karčemų degtinės išgerti, kad būtumėme dran-
sesni.
Ir nuėjo į karčemų, maišų su vagelių ant kelio palikus.
O vagelis, maiše pasilikęs, pradėjo rėkauti:
— Ui vei. nemoku nei rašyti, nei skaityti, nor žydų
karaliumi paskirtė.
Tuo tarpu ėjo žydas su kromeliu. 2ydas. išgirdęs tokį
kalbų, priėjo prie maišo ir sako:
— Ui. cit. cit. tu nerėkauk, aš biskį moku rašyti ir
skaityti —ar aš negalėčiau žydų karaliumi būti?
— Jei nori žydų karaliumi būti, atrišk maišų.
2ydas atrišo.
— Lįsk | maišų.
2ydas lįsdamas norėjo ir savo krornų pasijimti drauge.
Bet vagelis sako:
— Et, tu paliksi žydų karaliumi, tai nebreikės. Geriaus
atiduok man.
2ydas atidavė. Tad vagelis užrišo maišų ir pats nubėgo
į miškų pasižiūrėti, kaip žydų karalių vainikuos. Tad iš
karčemos atėjo nešėjai, gerai prigėrę, nuneše pas upę
maišų ir plumpt į vandenį. 2ydas su maišu ir nugargaliavo
lig dugno. O vagelis, maž daug susišlapinęs, ant vakaro
parėjo prie karaliaus su savo kromu. sako:
— O šviesiausis karaliau, jug ir poteriuos yra: kaip
danguose, teip ir ant žemės. Kaip ant žemes, teip ir van­
denie! Kas ten per magazinai, kokių visokių brangių
brangesnių daiktų —jimk, kiek nori, tau nieks nieko ne­
sako. Matai, ir aš parsinešiau pusę maišo visokių šilkinių
ir drobinių daiktų. Būčiau ir daugiaus parsinešęs, bet
nebgalėjau daugiau bepanešti. Kuomet nors da eisiu, kaip
šius daiktus parduosiu.
Karalius klauso —ir jam norias kaip nors nuvykti į
vandenius. Paklausė vagelio rodos. Vagelis pasakė, kad
kiteip negalima, kaip tik į maišų reikia lįsti ir tų maišų
I vandenį įmesti. Karalius įlinda, o vagelis nunešė ir
įmetė į upę, taręs:
— Dabar tu mane visaip kankink.
Pats parėjo pas karalienę. Karalienė laukė, laukė, kol
vyras sugrįš, nebsulaukdama apsivedė su vagelių. Ant jų
vestuvių ir aš buvau, medų vynų gėriau, per barzdą var­
vėjo, į burnų neteko.
(Užrašė T e l š i ų p a v i e t y j c „ B r i e d i s " . )

27. APIE GRYBŲ SĖKLAS

Vienų kartų Viešpats Jėzus, vaikščiodams po svietų,
nuėjęs pas vienų ežerų, iš kurio bėgo upelis, ant katro buvo
pastatyta melnyčia su vienomis girnomis, ir apsistojo pas
jį. Regėdamas visus apaštalus pavargusius ir išalkusius,
nusiuntė šventų Petrų prie melninkienės, kad iškepintų
dvylikų kepalėlių duonos ir atneštų pas ežerų. Šventas
Petras, paėmęs visų dvylikų kepalėlių, benešdamas apmis-
lijo, kad nugis užteks pasistiprinti devyniais kepalėliais,
o tris pakavojo j antį. Atnešęs padavė tuos devynius.
Tada Viešpats tarė:
— Petrai, aš tave liepiau iškepinti dvylikų, o tu iškepi-
nai devynius...
Šventas Petras, nenorėdamas, kad jį kiti apaštalai už
vagį paskaitytų, tarė:
— Viešpatie, melninkienė suvisam maž miltų turinti —-
ledvos ne ledvos ir tus devynius teiškepė. Daugiau nebėra
nė dulkies miltų pas anų.
Kiti apaštalai atsiliepė sakydami:
— Viešpatie, užteks, kad suvalgysime tus devynius.
O Viešpats, žinodamas, kas atsitiko su tais kepalėliais.
prasijuokęs tarė Petrui:
— Nesuraugink, kaip žydas savo putpelėkius surau-
gino, ir patys pasmirdo...
Petras, nieko nebeatsakydamas, atsiklaupęs paėmė ke­
palėlį, ir kiti apaštalai pasiėmė, pasimeldė priderančiai
ir pradėjo valgyti. Bet šventam Petrui, kaip gaspadoriui,
parūpo, kad apaštalai privalgytų iš tų devynių kepalėlių,
74
del lo pats jis papentelj tik tesuvalgė. kad būtų kiti apaš­
talai sotinys. Ir visi privalgę, bet nebliko nemaž —pasi­
meldė, pavalgę eįo toliau.
Beinant šventų Petrų apėmė didis silpnumas. Atsiminė
anas. kad tų silpnumų gal nuraminti su duona, kurių tur
antyje, o bijodamas kitiems apaštalams pasirodyti, kad
turįs duonos, atsilieka ant pat galo ir įniko po kruo­
pelę gnaibyti anų duonų ir valgyti. Viešpats, viskų žinan­
tis. numanė, del ko šventas Petras atsiliko. £mė anų kal­
binti, užduodamas klausimus, kad negalėtų praryti vogtos
duonos. Todėl kų tik sugromuliųu, visų spjovė laukan iš
burnos, kad galėtų duoti aiškų atsakymų ant klausimų, nes
kad būtų nespjovęs, būtų supratę kiti apaštalai, kad ans
ką norint laiko burnoj. Teip ir visų duonų sugromuliuojo
ir išspjaudė —nė kąsnio negavo praryti! Regėdams Vieš­
pats. kad Petras didiai nuvargęs, apsistojo ir tarė:
— Petreli, ar nenori valgyti?
Petras atsakė:
— Viešpatie, kas duos?
Viešpats tad tarė:
— Nu, nabagei, ar jau ir antį ištuštinai? Juk buvai
tris kepalėlius pakavojęs ant kito karto, o dabar atėjo
karts, kaip buvai mislijęs, kad atėjo laiks jau užsikąsti
su tuoms trimis duonomis...
Tai Petras regėdamas atsiliepė su didžiausiu gailesiu:
— Viešpatie, tikrai buvau mislijęs teip padaryti, ale
apėmė silpnumas mane. norėjau pasistiprint ir valgiau,
ale negavau praryti, nes reikėjo duoti tau atsakymus, ir
visų išspjaudžiau, o bekramsnodams dideliai esu nuvar­
gęs—dovanok man, kad apkrividijau kitus apaštalus,
pakavodams duoną ant tokio laiko, kuriame būsime dide­
liai nuvargę, o par silpnybę savo nebsulaikiau ir nė pats
savęs nepasotinau...
Ėmė gan griaudžiai verkti. Viešpats, regėdamas didį
ano gailesį, tarė:
— Atleista tau yra kaltis del to, kad su gera intencija
buvai pavogęs, nors ir ant prasto paėjo, bet vienok tegul
būna apversta ant pašlovinimo mano vardo, nes iš kožno
vieno miltelio, buvusio tuoj duonoj, išaugs po grybą, tai
ta duona tegul bus sėkla grybų.
75
 Ledvos tų tik pasakė Viešpats, paveizėjo apaštalai į
užpakalį ir paregėjo tris devynius tiltus grybų. Iš kožno
kukulelio buvo kitoki grybai. Teip kaip buvo trys kepa­
lėliai. ir išėjo trys devyni tiltai tikrųjų grybų, kurius
žmonės ir šiandienų su didžiausiu noru renka del savo
maitnasties.
(iš Mosėdžio, Telšių pav.)

28. VE2YS IR DIEVAS

Kada Dievas sutvėrė žvėrius ir jus suleida į rojų, tada
keletu dienų jis ateidava pas jų pažiūrėti jūs. Nematė
vėžį. Klausė, kur jis yr. O jis atsakė jam:
— Kur tava akys —ar subine, kad nematai manęs?!
Dievas atsakė jam:
— Tegul tava akys būnie tę, ne mana.

29. VAGILIUS, VE2YS IR DIEVAS

Iš visų žvėrių, kairus Dievas sutvėrė, buvo mandriau-
siu vėžys del to, kad jis buvo melnyku. Melnykavęs ke­
letu metų, jis pradėja vogti, ir taip jam nesivedė ir visa­
dos jį sugaudava. Tada jis ateja pas Dievų ir prašė jo,
kad duotų jam į užpakalį akis del to, kad jis nemata, kaip
jį nutver už svetimų daiktų. Dievas, neilgai laukęs, išėmė
akis jo iš kaktos ir įdėja jam į užpakalį. Turėdamas akis
užpakalie, vėžys suvisai turėja parstot vogti del to, kad
jis negalėja greit paeiti. Tada jis ateja vėl pas Dievą ir
prašė, kad Dievas jam duotų akis ir užpakalie. ir prieša­
ky. Ale Dievas atsakė:
— Niekam aš nedaviau po keturias akis, ir tu negausi.
Tada vėžys, supykęs ant savo sutvertojaus. sunešė pri
upės visus daiktus, katrie prigulėja pri jo melnyčias. ir.
suvertęs jus į upę, pasistatė sau melnycių mūrinę, tai yra
vurvų krante. Praja* keletą dienų, upe užtvina ir jo mel­
nyėių suvisai sugriovė, o jis, sugavęs vienas tik girnas,
pasiliko biednas.
76
 30. DIEVAS IR TABOKA
Dievas sykį liepė visums žolėms ateiti pas jį, ir visas
žolės ateja, viena tik taboka pasilika rojuj. Dievas, nema-
tydams labokas, klausė žolių, kur pasilika ji. ir kada jis
dasižinoja. kad ji neateja, liepė jai tuojaus pribūti ir
paklausė, del ko ji neateja. Tada taboka atsakė:
— Del to. kad mani visas mana tavorėkas apspjaudė.
Tada Dievas vėl klausė:
— Kodėl tave apspjaudė visas žoles?
Ir taboka atsakė:
— Del to, kad Adorns su Ieva, kaštavodami smokų visų
žolių, atrada mani. kad aš labai karti, ir del to mani ap­
spjaudė.
Tada Dievas atsakė:
— Nu šios dienos visi tave turės ir šenavos: didelis ir
mažas.
Ale vis visi. kada rūką, spjaudą del to. kad visas žoles,
kad jos būva rojuj, apspjauda jj.
(Nuo Jono Cepurnos iš Reseinių pav. užrašė ĮNr. 28—
30| A. Pogodin. „2/va/a Storina' , 1894, p. 256—7.)

31. APEI KARALIAUS ŠONŲ

Kaži koks karalius turėja tris sūnus, iš kuriuo du didiai
mylėja, vo treėioja neapkentė. Atskaitęs todėl tris šimtus
raudonųjų, tarė neužkentamoujou sūnou:
— Eik sau kur tinkams.
Sis paklausė:
— Kur aš turu eiti?
Tėvs, pamojęs su ronku, atsakė:
— Eik ten!
Nemitęs mūsų vargšas, pasijemęs atskaitytuosius savei
piningus, atsisveikinęs su broliais ir gentimis, išvyka. Vo
nelenkdams nei girių, nei pelkių, ėja teisiau j ton šalių, \
kurian tėvs pamoja.
Reidams užeja kapus, kuriūsi atrada kelis vyrus, beka-
sončius doubę. Sis paklausė:
77
 Vo kon juns čia dirbat?
Doubkasiai atsakė:
— Vo vieto yr palaidots žmogus, kurs mums įsiskolija
tris šimtus raudonųjų, vo kad mirdams neišsimokėja,
dabarčiou iškasusys ano kūnų sudeginsma.
Karalaitis ontsipuldams prašė anun, kad to nedarytum.
Bet šei, ne klausyti neklausydamys, darė savąjį. Nieką
neveikęs jaunikaitis išmokėja anims numirelia skolą ir
uždraudė užkabinti jo kūną.
Ton padaręs ėja tolesniai ir atkila j nelab didelę sodą.
Vo būdams parklokęs ir paraikęs be sava gala, užeja pas
vėinos motriškės ir pasiprašė kon norintes pasivalgyti ir
pasisakė neturiąs koumi mokėti. Si į pėistas pašokusi tarė:
— Kaip tat gal būti, kad tu, toks gelumbėts, neturė­
tum! koumi!
Jaunikaitis visą sava vakartį pasisakė pametęs. Motriš-
kė, ton išgirdusi, nebstengė, įnešusi pėina, svėista ir sūria,
žmoniškai pavaišina ir dar tarė:
— Jei nori, aš tave prirodysu pri sava pažinstama kup-
čiaus už tarną.
Sis nesibaidė ir ryžos eiti tarnauti.
Pas kupėiaus viskas anam gerai sekės, nes šis ne vien
brongį algą mokėja, bet dar dovanoja nemaž senoviškų ir
nebepadėvamun drabužių. Vo tat nemenka buvo lieta:
jaunikaitis išpardavoja ir daug piningun išverti. Senis pa­
galbaus kupčius, būdams našliu ir bevaikiu, pryš mirdams
užrašė jam visą sava turtą ir numus. Teip tatai tas mūsų
jaunikaitis atgal pašoka į didūmenę ir palika didžu kup-
čiumi.
Vėiną kartą ans leidos už jūrių marių įsiteikti įvairiun
bė įvairiausių pirkiniun. Ale jam bevažoujant pakila di­
deli audra, susijudina vondenys ir nuvarė laivą pri kaži
kokias salos, ont kurios jaunikaitis rada tris karalaites,
teip pat audras ir vėjų išmestas į tos salos tyrlaukius.
Karalaitis, vėtrai nustojus, pasiskyrė vėiną iš anun, nuva-
žiava, kur būva ketinęs, ir. prisipirkęs gražių bė gražiau-
siun pirkiniun, sugrinža numei. Čia parvežtąją karalaitę
įėmė sau už patę.
Tou tarpu karalius, tėvs prapoulusiųjų dukterun, išleida
į visas puses siuntinius ėiškoti. Anus siųsdams, pasakė:
78
 Kurs iš jumsų ras muna dukteres. tas paims tinka­
mąją už patę ir gaus ketvirtą dalį karalystės.
Atsitika, kad vėins iš vyresniųjų karaliaus siuntiniun
pakliūva į ton pati miestą, kuriami gyvena mūsų kupėius
karalaitis, vo įėjęs į ano rūmus, netikėtai pamatė jo patę ir
pažina aną esant dukterimi karaliaus. Pagrinžęs pri kara­
liaus, pasisakė galiąs suvokti vėiną iš anon dukterun. Sis
prasidžiuga, davė gerą gniužulą piningun ir prašė, kad ons
važiuotum ėiškoti.
Vyresniasis tuėtujaus iškeliava ir, atvykęs pas pažins-
tamoja kupėiaus, pirka daugel visokių, nors nereikalingų,
daiktų, vo norėdams dar geriaus prisistebėti jo patei,
pakvėiti anuodu abudu ont pėitų pas savęs ant laiva.
Sioudu paklausė. Vyresniasis gerai įsistygavojęs ir išvy­
dęs, kad kupėienė yra tikrai prapuolusioja karalaitė,
leipė pavaryti nu krašta laivą. Kad jau būva tolei, paju­
tęs kupėius šoka pri durių paveizėti, kas dedas. Tou tarpu
patrakelis siuntinys, prišokęs iš užpakalia, nustūmė anon
į vondenį, vo jo patę prisaikina. kad niekam nesakytumes
esonti ištekėjusi. Si nusigondusi ir bijodamos, kad ir jos
nenuskandintum, prižadėja viskon. Ir iš teisun pagrinžusi
pri tėvun užslėpė viskon, kap nelaimės tėkta būva pri­
žadėjusi. Karalius tėvs džiaugės sava dukterėis sulaukęs.
Radybų vėito pavedė neteisingam vyresnioujou ketvirtą
dalią sava žemės ir ketina ne už ilga jau pakelti veselę,
ant kurios daugybę sveėiun suprašė, ir prisaki numiškiams
keik įmanydamys teiktėis.
Bet ir musų kupėius nenuskenda jūrių sėituvose. Nes
anam, nustumtam j vandenį, netikėtai priplaukė vaite
kaži koks žmogus ir išgelbėja nu prapultėis. Tas žmogus
pasisakė, būk esons dvasia ano kūną, kurin karalaitis iš­
pirka už tris šimtus raudonųjų. Ir dabar, už gerą geru
mokėdams, ištraukė karalaitį iš pavojaus, išvežė ant skar­
džia, pasakė, kur nuvažiava ano pati, ir pamokė, kaip gal
ją suvokti, sakydams:
Važiouk statiai į ton ir ton miestą, vo nuvažiavęs
kaip norintės įsiprašyk į karaliaus sodną, kuriami yra
rūmai. Tūse atrasi sava patę.
Kon papasakojęs, valtininks pavažiava. Sis, tikėdams
tims žodiams, ant ryta leidos į miestą, valtininką mina-
79
votąjj. Atvykęs įsipirka į karaliaus sodną, kame vaikščio-
dams apie rūmus, džiaugės keskele. padirbtu nu ano buvu­
siosios pačios. Pamačiusi ton karalaitė, vo netikėdama,
kad tas yra anos vyrs. somprotava, kad, anam nuskendus,
keskelę kas norintes atrada ant krašta. Tujaus išsiuntė
sava tarnaitę, kuri šiam apreiškė, karalaitė dideliai norint
tos keskelės. Bet šis atsakė nė už kaži kokius piningus
neduosįs lig patiai karalaitei neišėjus. Karalaitė, norėda­
ma turėti pamėnklą ir minavonę sava vyra, įšejė pati ir
su dideliausiu džiaugsmu pažina sava vyrą. Daug ko ne­
šnekėdama, kad kas neišvystum, prisakė ant paskirtos
dėinos būti sodne.
Atėjus veselės dėinai, iš visum pusių suvažiava svetiai
ir jau ketina važiouti į bažnyčią, kame kunigs turėja
suvėinyti karalaitę su nedoru vyresniouju. Kad tou tarpu
įėjusi karalaitė tarė:
— Sveteliai muna, koke tat nadėina! Anan dėiną aš
pamečiau raktą nu sava skrynalės, į kurian, būdama ver-
gybė, dėdavau visų brangiausius daiktus. Bet šiandėiną
netikėtai vėl radau. Todėl, neįmanydama, kon daryti, aš
klausu tamstų, kaip aš dabar turu elgtėis: ar munei reik
senąjį raktą dėvėti, ar naująjį, kurin į pirmoja vėitą bu­
vau pasidirbdinusi?
Visi atsakė, kad pirmąjį. Tadu karalaitė, rodydama pro
langą, tarė:
— Antai muna pirmasis vyrs, vo šitai,—rodydama į
vyresnįjį,—ontras.— Ir išpasakoja viskon, kas ir kaip at-
sitika.
Karalius, supratęs visą nedorybę sava vyresnioja, iš­
davė anon smerčiop, vo teisingoujou jaunikaičiou pave­
dė ketvirtą dalį karalystės, patvirtina jo moterystę su duk­
terimi, paskyrė į savo įpėdinius ir ant galim gala pakėlė
dideles vaišes. Ir aš ten buvau, midų ir alų gėriau, par
smakrą varvėja, bet dantys neregėja.
(Endriejaviškių tarmėje, Rictavos par., Raseinių pav.,
Kauno gub., užrašė Kaz. Jaunys. Geitler. Lit\auische\ Stud-
|Jen|, p. 21.)

80
 32. ARISTINAS KURPIUS*. AM21NASIS 2YDAS*
Kada poną Jėzų* Pilotas apsūdijo ant smerties, o tas.
apsunkintas kryžiumi, ėjo par miestą Jeruzalimą, o kaip
tiktai išėjo iš miesto par prymiestj, tada mieliausis Jėzus
apsilpo nuo sunkumo kryžiaus. Benešant norėjo pri vieno
miesčionys trobos ant sąsparos* atsiremti, su kryžiumi
pro šalį eidamas. O tas žydas, išpuolęs iš savo namų. ant
Jėzaus metė su akmeniu, ing rankas pajemęs, sakydamas:
— Kam tu pri mano stubos* turi sustoti! Tu man bėdą
dar padarysi!
O kad antrą akmenį jėme ir norėjo mesti ant Jėzaus, ta­
da to akmens nepaleido iš savo rankų, kaip turėjo atstatęs
ant metimo, teip ir pasiliko su iškeltu akmeniu rankose
savo. Teip ir iš namų savo išbėgo ing svietą, ir nieks
ano nežinojo, kur jis dingo.
Ano vardas yra Aristins kurpius. Tas žydas pramintu*
tapė amžinuoju žydu. Ans tur apsukti trissyk svietą, tai
tada bus pabaiga svieto. Ba* ans ein ir ein —ar vanduo,
ar ugnis, vis yra jam lygu. Ar naktis, ar diena, vis tur eiti
be atilsio. Kad ant jauno mėnesio stou, tai tur dar paė­
jimą ing žmogystę, o ant delčias —kaip tiktai šešėlis pa-
dabnumo žmogaus.
Sako, kad buvo jis kuriuose čia metuose mūsų Resei-
niuose. 2ydai negalėjo su jum ne susikalbėti, ni susiro-
kuoti. Tiktai kad klaus ano:
— Ko tu vaikščioji?
Tada atsako:
— Kad reik!
— O kada bus pabaiga svieto?
— Oi, oi, ryto bus!
(Nuo Vine. Šalnos iš Serbentų, Reseinių pav. Užraše
M. Davainis-Silvestraitis.)

33. VANDENINKAS IR VANDENINKE

Kada gyveno Reseinių visų pirmiausis gaspadorius Di-
dinis Jurgis, kada dar miesto nebuvo, bus apei keturius
81
šimtus metų. Jurgia brolis vadinos Žigmonts, tas turėja
tris sūnus savo. O kada pargyveno ant svieto patsai Didi-
nis 2igmonts 49 metus, tada mirdamas pavadino pas
savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimų, kaip tur
del savęs pačias aprinkti ir vesti sau už prietelkas. su
kuriomis reiks gyventi neparskirtai iki smerties. 2igmonts
kalbėja pri smerčia sava sūnams balsu apgesusiu:
— Mano vaikai, po smerčio mano po keturių nedėlių,
pasijėmę šitas lendres, eikiate ing svietų vieškeliu ven-
dravodami. Tolei eikiate. kolei nepatikste priešais savęs
ateinančias tris mergas. O kad arti prieiste tų mergų,
tada sava lendres meškiai iš rankų. Katro lazda ant ka­
tros mergos galvos nukris, tai tas ims sau už pačių tų
mergų.
Teip tas 2igmontas pasakęs savo sūnams numirė. O tie
trins vaikai pasilikę pildė tėvo savo įsakymus. Ir teip
darė. kaip tėvas sakė. O kada sutiko tris mergas priešais
ateinančias, tada anie metė savo lazdas. Viena ir antra
lazda nukrito ant mergų galvos, o jauniausiojo brolio
lazda —ant varlės, šalia kelio klaksančios. Viens ir antras
panų vedėse sau už rankos, o tas tretysis brolis varlę
turėjo sau nešti. Ir teip parsinešė namon. Pasiuva pirštinę,
įdėjo tų varlę į pirštinę ir kad ėja gulti \ lovų. ir tų varlę
su savim guldės. O kų tur daryti, kad reik tėvo įsakymų
išpildyti? Betgi gyvenimas tam. kurs varlę už pačių turėja,
kaip pienas plaukė. Gyvolių ant gyvolių buvo ir piningų
ant piningų, o turto savo krašto nežinojo nei galo. Teip
jam viskas gerai sekės. Bet tiktai kad pats ein gulti ing
lovų, tada tų varlę sava. pasiguldęs prie savęs, dūsauda­
mas glostą, atmindamas ant to. kad jo broliai tur geras
pačias ir bagotų tėvų. Jis noris dar bagotesnis už brolius
savo. ale vienok jo pati yra varlė. Teip ans tankiai apsi-
verkdava, pajėmęs ant rankų ir žiūrėdamas j varlę, savo
pačių. O ana jam nieko nesako.
Vienų sykį tų brolių ūšviai padare didelį balių ir su­
prašė savo žentus su pačioms, o drauge ir tų jauniausiųjj
brolį, kuris varlę už pačių turėjo. Tie nuvažiavo su pa­
čioms. o tas. pajemęs į. pirštinę įdėtų varlę ant rankų, pra-
dėja verkti ir raudoti, ant varlės žiūrėdamas. Tada varle
prašneko:
82
 Neverk, neraudok, bet eik ant baliaus, kad tavi
prašė. O kada klaus: „Del ko tavo pati neatvažiavo?“ —
tada sužaibūs žaibai, tu pasakyk: „Mano pati dabar atsi­
kėlė. žvakę uždegė!" O kada klaus: .Kodėl tavo pati ne­
atvažiuoja?' — teip tada pradės lietus lieti, sakyk: „Mano
pati burną prausias! O kada perkūnai sugriaus, sakyk:
„Jau mano pati atvažiuoja“.
Teip dabar tas vienas turėjo ateiti ant baliaus pas bro-
lii| pačios tėvų. Anie džiaugės su savo pačioms, ir jo
broliai savo jauniausiojo klausė:
— Kodėl su pačia neatvažiavai, kaip mens atvažiavom?
Teip ant to laiko žaibai sužaibavo, o jis greitai atsake:
— Dabar kan tik atsikėlė mano pati, žvakę užsidegė!
O kai pradėjo lietus lieti:
— Jau,—sako,—mano pati prausias!
Teip anie broliai jo tarp savęs juokės iš ano:
— Jau,— sako.—kur norins par vandenį slenk ta jo
varlė!
O kaip perkūnas sugnumėjo:
— Jau,—sako,—mano pati atvažiūja.
O teip ir stojos, ir atvažiavo jo pati su šešiais arkliais.
O kada išlipo iš karietos, tada tie jo broliai ir nosis nu­
leido, sakydami, kad jau daug gražesne ir patogesnė ir
malonesnė už anų dviejų pačias.
O tos varlės vyrs iš to didelia gailesčio, kad ano pati
teip graži jam pasirodė ant to baliaus, parbėgo ing savo
namus, niekam nesakęs, atrado ten anos išnarą ant lovos,
tujaus įmetė ing pečių ir sudegino ir pats nueja ing balių.
O kada pasibaigė tas balius, pagrįžt namon. Norėjo jo
pati lįst į tą varlės išnarą, ale nerado. Tada ji, ant savo
paties keikdama, sakė:
— Ak. nelaimingai padarei man ir sau. Bo mani motina
buvo prakeikusi, kad dar nebuvau gimusi ant svietą, ir
gyvenime sava išpakūtavojau 25 metus į varlę paversta,
o paskutini buvo šy metai —būčiau savo rūbus pametusi,
diena po dienos būčiau tavo pati buvusi. O dabar antrą
kartą tiek turiu pakūtavoti už sudeginimą mano rūbų.
Su Dievu, jau daugiaus manęs nebematyse!
Teip sakydama į varlę sau pavirtusi, iššokavo par slen­
ksti, par duris ir kitas duris, ir teip daugiau nebesugrįžo.
83
O kur ji nuošokavo? Ten į Vilkupės upę (ties Reseiniais),
o tas jos pats pasiliko be anos. Pagavo aną didelis gai­
lestis, baisus apmaudas. Nežinojo, ką daryti, protas susi­
maišė. Nuobėgo į Vilkupį. puolė ant galvos ir pasiskan­
dino ing tą vietą, kur ta varlė įšoka į Vilkupį. Teip ano
broliai pramanė, kad jie yra Vandenykas ir Vandenykė,
kad anuodu abudu vandenyje gyvenimą del savęs turėjo
aprinkti ligi visų laikų savo amžiaus.
(Nuo Fortūno Buivydo iš Reseinių, Kauno gub., užrašė
M. Davainis-Silvestraitis.)

34. VILKTAKIS, ARBA KELIO DIEVAITIS

Netoli nuo Sidlavos, kur yra pušyne ir matytis kaima,
vadinama Sunkepiai, teip toje vietoje, kur kaima, gyveno
kitąkart vienas atėjūnas iš kitų kraštų, vadinamas Bertulis,
labai turtingas, bet anasiai daug kamedjų žinoja. Ir dabar
kur ne kur žmonys apsako apei ano gyvenimą, noris
seniai tas buvo. gal nuo trejų šimtų metų nuo ano atmi­
nimo.
Vieną kartą vasarą šienpjūtyje. kada šieną veži su
samdyta savo mergaite, ir užėjo ant to gaspadoriaus ta
valanda, kada jam reik į vilką pasiversti. Ir visados tam
laike par pusrytį devintoje adynoje ans pavirsdavo ing
vilką, ant kelio ir takų pasilakstydavo, kur žmogų sutik­
davo. sukdavos po dešne ranka keliu bėgdamas į girę. Kiti
jo susiedai nepasergėdava gerai, kad ans mokėdavo teip
padaryti. Teip dabar su ta mergaite samdyta sav krau­
damas šieną į vežimą ir sakė jai:
— Aš eisiu į girę valandą pavaikščioti, o tu čia ant šie­
no vežimo pasiilsėk, pakol aš pagrįšiu iš girės. Bet kad
vilks atbėgs pas tavęs, tu neužgauk ano.
Teip jis palikęs tą mergą, patsai nuobėgo į girę. O po
valandos atbėg pas tos mergos vilkas baisus, didelis. Ana
pamačius šoka ant vežimo šieno ir šaką gelžinę j rankas
sugriebė. Tas vilks įėmė pulti ant jos, par gvoltą lįst ir
nor ją sudraskyt kaip gyvai, bet ta merga daugiaus nieko
nedarė, kaip tiktai su šake gelžine gynės o gynės nuog
84
savęs. Teip ana besturkudama ir bemosūdama ir pardūrė
tam vilkui antakį su šake. Tada tas vilks su kruvinu anta­
kiu, nieko nepadaręs anai, nuobėgo sau ing girę. O po
geros valandos parein jau gaspadorius iš girės su kruvinu
antakiu. Jėmė ant tos mergos rūgoti, už ką vilką užgavo.
Teip ta merga nuotilusi jam nieko nesakė, bet tik mis-
lija. kad jos gaspadorius buvo į vilką pasivertęs. O kada
parvažiavo namon su savo vežimu, tam vakare pasakė ta
merga samdytam bernui, kaip anai tą dieną atsitiko su
gaspadoriumi.
O ant rytojaus bernas su gaspadoriumi nuovažiavo
šieną vežti. Tam gaspadoriui vežimą šieno bekraunant,
ir vėlei užėjo ta valanda, kad ans nor į vilką pasiversti.
Nėr ką jam daryti. Palikęs vežimą, šieną ir berną sava,
ein j girę nieko nesakęs. Tada ir ano bernas ėjo po valan­
dos paskui užlankstomis*. kad gaspadorius nepamatytų, ir
nor žinoti, kaip ans gal pavirsti į vilką. O tasai gaspado­
rius turėjo tokią aprinktą vietą del darba, pajėmė tokią
bile kokią nuo medžio lazdelę, pasmailino vieną ir antrą
galą, sulenkė lankiuką ir smeigė į žemę vieną ir kitą
galą ir patsai atsistojęs apsižvalgė aplinkui, ar nemato kas
aną. Tada. jau turėdamas viską gatavą, nieko nelaukda­
mas susilenkė dvilinkas ir išlindo par tą lankiuką. Tokiu
būdu apvirto į tikrą vilką. Ir beg sau keliu ir po girę
laksto, vilku pasivertęs, kiek laiko* jisai nor —ar dieną,
ar tris dienas, ar tris nedėlias. ar tris adynas. Tiktai tur būti
vis viens lyėnas. O kada jam ateina laikas, kad reik pa­
stoti žmogumi, tada vėl atbeg pas savo tą lankiuką —
tuojaus stojas žmogumi tokiu, kokiu buvo.
Bernas, matydamas, kaip gaspadorius darė, ir ans pa­
bandė lįst par tą lankiuką. Kada teip padarė, ir pasivertė
į vilką. Kaipo ansai jo gaspadorius, lakstė po laukus ir gi-
res. O po trumpo laiko palakstęs, kad sugrįžo pri to lan-
kiuko sulenkto parlįsti ir pastoti vėl žmogumi, netropija
teip padaryti. Visaip landžioja o landžioja, o vis netropijo
atlįsti. Ir teip paliko tas bernas vilku. Cielus metus klai­
džioja po gires, o kad parsisuko ing metus pas to paties
gaspadoriaus, tada ansai sugavo jį savo telelnyke. Kaip už
ausų nusitvėrė, o pajėmęs lazdą išpylė šonus ir vėlei at­
vertė į žmogų tikrą, sakydamas:
85
 — Kam tau reikėjo daryti, kaip mani matei darant?
Juog tu buvai žmogumi ir turi būti žmogumi. O ing mani
ko tau žiūrėti, kaip aš darau, bo aš ant to ir užgimiau
vilktakiu ir turiu tokiu būti.
Teip tas bernas už tą savo savalę ir kaičią turėjo tarnau­
ti tam gaspadoriui cielus metus dykai*. O kad daug metų
pargyveno ant svieto vilktakys, turėjo mirti. Bo kas
užgimė, tas tur mirti. Kaip aną mirusį pašarvoja, prausė,
tada rado užpakalyje, subinės gale par cielą gniaužtą
uodegos galą. Teip ir visi žmonys, kurie apie tą vilktakį
žino, sako: kad yra ant svieto užgimęs su uodegos galu
iš užpakalio par galą rūros, tai yra vilktakys vadinas.
Bet kad jis yra geras susiedams savo, tada tur didį laimę
nuo ano ar perkant, ar parduodant. Keliu einant aną pa­
tikus, tą dieną būk pasitikrinęs, kad laimę turėsi tą dieną
ant pirkimo ir pardavimo. Del to jisai pats kalbėdava
tankiai savo susiedams tuos žodžius: vilką sutik —laimė,
zuikį sutik —nelaimė, bobą sutik —nelaimė, o pilnu ve­
žimu sutik priešais ateidams — laimė didelė tą dieną. O
teip visi susiedai anos apygardos, kurie aną pažino, va­
dindavo kelio dievaitis, o kad bardamasis —vilktakis.
O teip mūsų senyjai žemaičiai pasakoja viens kitam, kad
yra labai daug tų vilktakiu apei Kijevą.
(Nuo Ant. Batvinio iš Šarkių kaimos, Raseinių pav.,
užrašė M. Davainis-Silvestraitis.)

35. BAUBUS
Netoli Viduklės, kur yra Lipkiškė, iš tenai, šnek seny­
jai žmonys vienas kitam, kada gyveno vienas žmogus,
našliu palika, o jo vardas buvo Baublis. Dar turėja du
sūnų. O kada patsai pasimirė, paliko gaspadorystę vyres-
niui sūnui, bet jaunesnysis įėmė vis prašyti, kaulyti, vis
zyzti, į akis lįste be parstojimo, kad jam ans pavestų*
savo gaspadorystę, sakydamas:
— Aš tavi iškaršysiu, kaip jaunesnis būdamas.
O tas įtikėjo* savo broliui, atidavė gaspadorystę. Už
86
nedėlias, už kitos išvarė savo brolį vyresnįjį su terba
sakydamas:
— Kam tu turi dykai duoną valgyti! Gali eiti ant slūž-
bos ar ubagauti sau. Kam aš tavi turiu penėti kaipo paršą
arba meitelj kokį.
O tas brolis, nenorėdamas kas diena su broliu savo
bartis, pajėniė terbą. lazdą ir išėjo sau verkdamas, kur
galva neš. bo lėtas ir liurbis buvo. O kada išeja už pirmos
dienas pri didelios labai girės, iš pagados vasaros laike
sausa buvo. Ėja dieną ir naktį par girę, rado bites bede-
gantes medyje eglėje, ir šaukė ing ausis ano pagelbos. O
tas turėjo bryliuką apskritą vailokinį ant galvos. Su turn
pasisėmė kelius kartus vandenų iš balos ir. užgesinęs
ugnį, pagelbėjo degančias bites.
O po to ėjo par girę toliaus tris mylias. Ir tenais rado
didelį dvarą ir senelį teip žila galva kaip sniegas vasaros
laike. Teip ansai prašė to senelio, kad ans priimtų ant
slūžbos. O tas senelis, matydamas tokį jauną žmogų, už­
davė jam mandrų darbą, sakydams teip:
— Jei tu su viena nakčia iškulsi man cielą bertainio
galą jaujos kviečių, tai aš tavi priimsiu ing savo žentus ir
savo visą dvarą —aš tikrai sakau, kad pavesiu ir visą gas-
padorystę tau atiduosiu. O jei to nepadarysi, galėsi vėl sau
styryti, iš kur atėjai.
O kada atėjo vakars, ir senelis pavalgydino večere, pa­
rodė jam savo dukterę. kuriam labai patiko. O paskui paro­
dė jam. kur daugel javų sukrauta buvo. O kada tas
nuoeja ten gulti į jaują, tada verkdamas meldė dievo
Perkūno pagelbos. | kurį jisai tikėjo ir už dievą sau laikė.
Teip pabaigęs melstis, pradėjo miega norėti. Ant tos va­
landos stojos į ausis ano didis gaudimas ir ūžimas bičių,
kurias degančias pagelbėjo. O kad atsidūksejęs tarė:
— Ak bitelės, būkiate man padėjime!
Ant jo kaip pritvino pilna jauja bičių. Vienos kulia,
kitos šiaudus verč ir krata, o kitos grūdus ing krūvas
aukštyn kas. Kaip galėdamos ir kaip sumanydamos sku­
binasi greitai ir kad iki dienos visą jaujas bertainio galą
galėtų iškulti ir šiaudus mg vietą sukrauti ir grūdus visus
į aruodą. į svirną supilti. O ir tą padare iki dienos.
O kada atėjo senelis, teip rado rytą metą. Tada persi­
87
gandęs iš tokio stebuklingo darbo ir teip tą Baublį apka­
binęs pabučiavo, su dideliu džiaugsmu prijėmė į savo
žentus ir visą savo gaspadorystę ant ano valdžios padavė.
O senis, turėdamas 160 metų, dar ilgai buvo karšintas iki
smerčio par Baubi). Ir Baublis klausė ano gražiai, o po
smerčio senio valdė pats vienas dvarą ir sulaukė devynius
sūnus iš tos savo gražios pačios. Ir tuos sūnus augino
padoriai ir gražiai. Ale par nelaimę iš to didžio lepinimo
be mokslo ir be darbo anie kaipo kumeliukai išdyko būda­
mi, nežinojo, ką veikti ir kokia del savęs amato išsirasti ir
teip pastojo dideliais užmušėjais. Ir par daug metą anuos
svietas garbavoja lig gadynės lenkų. Tiktai ten gentkar-
tė* didelių užmušėjų, kuriuos tik su kare tegalėja išnai­
kinti ir iškarti.
[Nuo Zidoriaus Basčio iš Paserbenčių kaimos, Reseinių
pav., užrašė M. Davainis-Silvestraitis.)

36. MERGAITES GAILESTIS

MIRUSIO MYLIAMOJO BERNELIO
Juoduosiuose Guduose vienas ūkinykas nuosisamdė už
mergą sau ant metų jauną Onikę, kuri tarnavo pas to
gaspadoriaus. Ir vėl ten buvo dvejus metus bernas, ale jis
nuo tėvo savo iš senovės Balų dievaitį garbino. Ir par tat
iš tikėjimo buvo kreivatikis. kad tarnavo tas bernas, bet
ir laimę turėja, bo užsitarnavo sau arklj gražų ir drabužį
del apsirėdymo išeiti į jaunimus, kur labai akvatą turėjo.
Teip betarnaudamas pas tą gaspadorių ir pamylėjo tą
Onikę, kurią žadėjo sau už pačią vesti ir pagal ano susi-
derėjimo prižadėjo vienas antrą neapleisti meilėje savo.
Ir dideliai įsimylėjo vienas j kitą. O kada prie pabaigos
metų tas berniukas apsirgo, tada ta ano dideliai gailė­
josi, kaipo kad karvė savo veršį glostė, laižė, bučiavo ir
gana verkė, žiokčiavo, alpo, ale nieko nebuvo iš to. Ateja
ta valanda smerčio. turėjo vargšas jaunas mirti. O ta Ona
po to savo bernelio smerčio jėmė galus daryti, beverk­
dama kaip naktį, teip ir dieną be sustojimo. Ir vis eidava
viena gulti ant nakties \ gaspadoriaus klėtę ir par naktį
88
ten pabudusi verkdava, maž temiegodama ir nedaug teval-
gydama. Buvo sunykusi iš to gailesčio ir sudžiūvo kaip
giltinė. Bjauru buvo pasižiūrėti kitoms žmogysčioms ant
anos.
O kada ana teip darė par pusę metų, teip Onai vienų
naktį tropijos. kada buvo naktis graži* ir žvaigždėts dan­
gus. o mėnuo pats pilnatis švietė ant dangaus ir vėjas
niekur medžių lapus nejudino. Visur tyka ir linksmas oras
buvo. Teip tame laike ansai bernas miręs stojose su savo
arkliu, kur buvo turėjęs, pas duris klėties ir šaukė aną
vardu:
— Ona. Ona!
O ta merga pažino balsą savo myliamojo. Greitai šoko
iš lovos ir atidarė duris klėties. Vadino aną į klėtį. Ale
ansai neejo. Prisakė anai:
— Taisykiase ir rėdykiase ko greičiausiai, bo aš tavęs
nepaliksiu. Dabar čionai josiava abudu ant vieno arklio!
O ta mergaitė buvo katalikė, nešiojo ant savo krūtines
ant siūlų pasaitą ir mokėjo ant knygos biškį skaityti.
Teip ana kaip reikia apsirėdžius ir tą knygą sau pasijėmė,
už anties užkišo. Ir tas jaunikaitis pajėmė tą savo myga­
mąją ir pasodino ant arklio. O kad suspaudė savo arklį
iš vietos, tuojaus pasirodė ugnis su liepsnomis iš po kojų
jo. Didi šturmai, kaukimai stojos, toks bėgimas to arklio,
kad ir rodėse tai mergai, kad ir žemė dreb ir kalnai gnūn
iš to didelio smarkumo, arklio bėgimo. Tada tos mergaitės
plaukai pasistatė nuog baimes didžios, o dar kad pasižiu­
rėją ant ano myliamojo ir pamatė visą juodą nuo kojų ligi
galvos ir aną arklj: toks kaip ir jis juods arklys! Tada ana
nežinoja, ką daryti ir iš kur kokią pagelbą del savęs nuo
ko gauti. Ale tikt pas Dievo viltį turėjo. Tikėjo ana |
Apveizdą Dievo, kad nežūsianti katalikė būdama. O kad
tas jos jaunikaitis dar paklausė anos. sakydamas:
— Mėnuo šviečia, smertis neš —ar nebijai su numiru­
siu tu joti?
O ana. norint bijodama, atsidrąsino* atsakyti:
— Nebijau!
— O gal tu turi ką su savim?
— Turiu, turiu!
— Ką tu turi?
89
 — Knygą.
Tada tas myliamasis liepė nuomesti nuo savęs ant
žemės. Teip ta ir padarė. O tolesniai pajoja —ir vėl klau­
sė savo mergaitės:
— Mėnuo švieč, smertis neš —ar nebijai tu su numi­
rusiu joti?
—- Nebijau!
— Ar neturi tu ką su savim?
— Turiu kryžiuku.
— Mesk nuo savęs ant žemės!
Teip ta ir padarė. O kada potam pajoja ir gerą galą.
prijoja pri girės mažą trobelę ir pamatė žiburį par langą
nakties laike. Dabar ana prašė savo myliamojo, kad leistų
nulipti nuo arklio, nes jis laikė ją apsižergęs, ir daleistų
anai įeiti į tą trobinę vandenia atsigerti, nes burna iš­
džiūvo. liežuvis pastiro. Teip tas jaunikaitis leida ją atsi­
gerti. O kad įeja į trobelę, atrado vieną bobelę. O ta boba
buvo deivė ir prižadėjo tą mergą išgelbėti nuo to nelabo
jaunikaičio, kuris, iš peklos atjojęs, norėjo ją drauge su
savim nunešti už tatai, kad gailėjos ano numirusio. O kada
ta deivė išėjo naktį pas jaunikaičio laukan, jėmė pasakoti
apie linų visą vargą: pradžią linų ir pabaigą, kaip reik
sėti, nuovalyti, išmušti ir padergti*. džiovyti, myti, brauk­
ti, šukuoti, verpti, austi, drobes baltyti, džiovyti ir t. t.
Teip tai deivei bepasakojant, o tam besiklausant, gaidys
užgiedoja, o tas ištarė:
— Ak, tai mano nelaimė, kad aš tavęs klausiau!
Toje valandoje su vėju nuoskambėjo, nuopleškėjo ke­
liu, nieko nelaukdamas. O ta mergaitė dėkavoja tai savo
gerai prietelkai deivei. Ir ta deivė pamokė tą mergaitę,
kaip tur eiti namon ir ant kelia kaip tur daryti, jeigu pasi­
vys ans myliamasis iš antra sykia, ir pasakė:
— Tu ilgai nepateksi, nabage, kad tiktai namon pareisi,
o tai del to, kam tu ano teip verkei mirusio ir jam sunku­
mą darei!
Ta deivė pavaišino mergaitę ir išleido ing kelį. O kad
daejo salig tos vietos, kur kryžutį nuomete, tada radusi
pasijėmė. o kada knygą priėjusi rada, vėl pajėmė. Tada
išgirdo iš užpakalio atbildant, atgriaunant kaip didį per­
kūną su trenksmu didžiu. O kada pamatė ta merga, metė
90
knygą į užpakalį ant jaunikaičio, ir stojose dideli kalnai.
O tas jaunikaitis kasės, griovęs, iki kol išlindo. Tada
vėlei vijose. O kada jau netoli buvo, teip tada kryžiuką
metė į užpakalį, ir pasidarė mūrai, geležinioms štangoms
apkalinėti. Ir pats ten pasiliko už mūro, turėjo sau grįžti
atgal. O ta merga pareja pas to paties gaspadoriaus vos
gyva, apsakė savo tą bėdą ir vargą, kurį datyrė par pen­
kias dienas ir penkias naktis. Ir visiems pasakė, kad
nuomirusia kavalieriaus nereik dideliai verkti, ale tik
reik už dūšią ano pasimelsti, tai šimtą sykių anam geriau
padarysi.
O ta merga, pas to gudo pusę metų patarnavus, dailiai
sau nuomirė. Ir po to įbaidymo anos tai daugumas mergų
nemylėjo ir nesigailėjo jaunikaičių po smerčio, bo atmy-
davo ant baisumo ano, juodumo paties ir arklio ano.
(Nuo Petr. Kazlauskienės iš Kadagynės. Reseinių pav.,
užrašė M. Davainis-Silvestraitis.)

37. BORAS RYTŲ 2EMES

Vienas būras gyveno su savo pačia ir laikė pri savęs
motiną. Pati to būro dideliai nekentė motinos, kad ją
darmais maitin.
— Ar negal,—sako ji.—kur vilktisi | svietą sau duo­
nos storotis?
O kad pačiam įsipyko* pačios bar imąsis be parstojimo,
kuri jį vis kremt ir kremt, kad kur norins aną išvežti, kad
tik namieje nelaikyti. O pas to būro susiedo buvo jauja
labai nečysta —velniai ten veseles keldavo. Teip to būro
pati užsimanė, kad į tą jaują ją nuovežti ir ten uždaryti,
tegul ją velniai ten drasko.
O kad pats teip padarė, uždarė ją jaujoje, o ji ten mel­
dės uždaryta, kaip ji mokėjo, tai velniai nedrįso* eit į tą
jaują del to. kad ta boba ten buvo su savo maldomis. Tada
velnis. priėjęs pri lango, šaukė žmogaus balsu:
— Kotre, Kotre, paduok man ragučius su nagučiais!
O ta boba klaus:
— O kur jie yra?
— Už pečiaus!
91
 — Atnešk man gražių drabužių apsivilkti, tai aš tau
paduosiu.
Tas velnis atnešė drabužių, kokių tik reikėjo, ir vėl
prašė jos:
— Paduok man ragučius su nagučiais!
— Atnešk man patalynės kokios, man reik!
Velnias atnešė penkias paduškas. patalus, dvikartes.
paklodes. Pasteliavęs tas velnis vėl prašo. O ji:
— Atnešk piningų pūrų par langų, supilk!
Velnis ir tų padarė. Ant to sykio gaidys užgiedojo.
Tas velnis pabėgęs apleido tų bobų. O ta boba parėjo sau
namon pas vaikų apsirėdžiusi, apsitaisiusi ko puikiau, ko
gražiau, vaiko prašo arklių. Teip tas vaiks Išvadino savo
motinų į vežimų, atvažiavo pri los jaujas, prikrovė patalų
ir paduškų vežimų ir piningų pūrų. Teip vaikui savo sakė:
— Vaikeli mano, užteks mano amžiui duonas man, kad
marti nekentė manęs!
Teip ta marti turėjo vėl motinų savo.
— Kad tavo motina toki mandri. prastai apsidariusi,
nieko nevalgiusi teip galėja daug užpelnyti, taigi, pa-
čiuk,—sako,—ir mano motinų ten nuovežk, j tų pačių
jaujų!
Ale ji savo motinų aprėdė gražiai, pyragų privirė,
terbų pritaisė ir Smetonos jaščikų įdėjo. O kad jų ten nuo-
vežė į tų jaujų, atsisėda ji sau prie pakuros lango, pyragus
valgydama, su Smetona dažydama. Teip tada velnis kur
buvęs, kur nebuvęs šmakšt pri lango, sušuko žmogaus
balsu, sakydams:
— Kotre. Kotre. paduok man ragučius su nagučiais!
— Išgriauš tau, durniau! Pabirbyk man į uodegų! Ar aš
tau slūga esu? O tu dabar man didelis pons? Ar aš
tavęs bijau?
Teip tas velnis švilptelėja per savo nagų, ir sulėkė dau­
giau velnių kaip juodvarnių. Kaip visados keldavo vese-
les toje jaujoje, tada tie velniai supuolė į tų pakurų pas
tos bobos, jėmė ja veselę kelti. Viens apsuko nuotvėręs
šokdams. kits vėl saviškai apsuko. Ta boba brinkst kaip
kedelė ir išvirto pailsusi. Tada velniai nežiūrėjo jos pail­
simo, plėšė ir vilko, kaip galėjo, kol tik jai gyvastį atėmė.
O kaip pabaigė suvisum gyvastį, teip jėmė rankas trau-
92
kyli. kojas sukyli ir teip ją visą suplėšė, kaip bobos kad
rudenį žonsis peš.
Burs ėjo ieškoti pačios motinos, ar nėr ji su tokia gėry­
be, kaip jo motina kad buvo. O kad jis rado suplėšytu, su­
draskytą nuo velniu, tada pati jo netikėja®. Tada bėgo pati
akims savo pasižiūrėti kaip ožka bliaudama. Duktė, su­
rinkusi motinos visus sąnarius, sudėjus j maišą, apraudo­
jus. nuonešė ant kapų po paminklu.
Tas atsitiko dar už pagonų laiko.
(Nuo Mat. Bakučio iš Pakalnupio, Raseinių pav., užrašė
M. Davainis-Silvestraitis.)

38. DAMARTAS® IR PYRAGAI

Buvo vienas ūkinykas Damartas. labai turtingas. Davė
jam Dievas sūnų. Kėlė didelį bankietą, suprašė savo gimi­
nes. O jo Susiedas buvo biednas, nieko neturėja, kaip tik
pupų, kuriam turtingasis supykęs tarė:
— Eik tu į peklą su savo toms pupoms!
— O kur aš rasiu peklą?
— Eik į vakarus, tenai ir rasi peklą.
O kad ans ėja į vakarus, prieja didelę girę ir sutiko
seną ubagą. Tas klausė:
— Kur eini?
— Į peklą.
— Tu geriaus padarysi, kad neeisi.— Davė jam tris
akmenius: Parsinešk namon, vieną įdėsi j vieną aruodą,
antrą į antrą, trečią į trečią.
Tasai, namon parėjęs, teip ir padarė. O ant rytojaus
rado aruodą pilną piningų sidabrinių, antrą —piningų
aukso, trečią —pilną kviečių. O kada ans teip rado. dėka-
voja Dievui už tą mylėsią, neįmanydamas su savo boba iš
džiaugsmo. Nusiuntė savo dukterę pas Damartą. savo
susiedą, kad pažyčytų jam pūrą:
— Zad mano tėvas piningus mieruoti.
93
 O tas Susiedas juokdamosis tarė:
— Musėt pelų kur gavo ir anuos mieruos.
O kada nešė duktė atgal atiduoti, tada ausiai įėmė už
lankų pūro užkaišioja piningų. O ans turtingasis Susiedas,
priimdamas pūrą, norėjo žinoti, ką jisai mierava —ar
pelus, ar grūdus. O kada patrenkė į žemę pūrą, išsitrenkė
iš pūro daug aukso piningų ant žemės. Tada tas Damartas
atsakė sau vienas:
— O tasai suskis, žiūrėk, jisai su pupoms valgydams
ėja į peklą, teip daug rado piningų. O kad aš eisiu su
pyragais valgydams, kiek aš gausiu...
Kada jis teip kalbėdamas nuėjo pas savo susiedą
klaustis tikrai:
— Kokiu būdu gavai tus piningus pekloje?
Ans biednasis susieds ne teip sakė. kaip gavo piningus,
bet jam pamelavo. Sako, kad jam pekloje pasisekė gauti
piningų.
Tada, su jum atsisveikinęs, ir jisai pasibandė į peklą
eiti. Parėjęs namon, liepė savo pačiai pyragų privirti. O
kai jau pyragų privirė, tai tada tasai gaspadorius Damar-
tas, prisivalgęs pyragų lig soties, į terbą, kišenes ir antis
pyragų prisidėjęs, atsisveikino su pačia ir vaikais savo ir
išėjo j peklą, valgydamas pyragus. O kada, eidamas par tą
didelę girę, ir susitiko tą patį seniuką Laimą, kaip ir tas
biednasis kad sutiko, tas seniuks, arba Laima, klausė ano:
— O kur tu eini, ar į peklą?
O ans atsakė:
— O kas tau darba, kur aš einu? Matai, dar senis klau­
sinės dar šen!
O kaip jisai nuoeja į peklą, jau daugiaus ir nesugrįžo į
savo namus. Niekas nieko nežino, ar ansai gyven pekloje,
ar po svietą plujoja.
Tokia tai žinia yra apei Damartą ir pyragus.
(Nuo Keperutienės iš Paserbenčio, Raseinių pav., už­
rašė M. Davainis-Silvestraitis.)

94
 39. RUPKE
Pas Klimą iš Valakų kaimos apei Sidlavą vėlai rudenyje
ateja piktvarlė jam vėtant javus ant klojimo, prašneko
žmogaus balsu, prašydama, žiemavoti kad daleistų jai
jaujoje. O ji užtat paržiemavojus prižadėjo pavasaryje
pasakyti jam tris štukas, kaip leds ištirps ir sniegs nuobėgs,
o vanduo šilts bus. Jis jai par žiemą nieko nedarė ir leida
ją žiemavoti. O pavasaryje sulaukus, nešė ją ant vandens,
ant akmenia padėti. Liepė ji jam kirvį turėti su savim.
Kaip jis ją padėja ant akmens, tai ji pradėja jį mokinti
tas tris štukas. Pirmą štuką pasakė teip:
— Nekirsk į akmenį, ba kirvį nuokirsi.
Antra:
— Neeik š.... į rugienas, ba rūrą subadysi.
Trečia:
— Nemyžk prieš vėją, ba kiškas apmyši.
Tas žmogus, parpykęs ant rupkės, norėja ją parkirsti
an akmens. Jam pirmoji štuka pasirodė —tujaus atkirto
kirvį į akmenį.
(Nuo Zarankaus iš Kankoįų kaimos, Reseinių pav., už­
rašė M. Davainis-Silvestraitis.)

40. ROSTABEDAKS* IR RŪSTYBE

Vienas ūkinykas buvo labai turtingas, ale tiktai baisiai
piktas. Tas turėja berną pri savęs, pagal savo būdo išsirin­
kęs, kursai jam buvo labai dideliai viernas pri visų darbų.
O tas bernas ilgai tarnavo pas tą ūkinyką ir buvo dideliai
gudrus. Ans parmanydavo savo gaspadoriaus mislis.
O teip vieną kartą, kada gaspadorius apsirgo, jau
ans nuosimanė, kad reiks mirti. Už čėso jaujoje apžiūrėjo
vietą del piningų, kurems reikėjo duobę iškasti ir velniui
prakeikti, kad tik žmonims netektų. Par savo rūstybę jam
rodės, kad geriau velniui, neg žmogui patikti. Ir kada iš­
kasė duobę pri pakuros šalies, peludėje, aukštoje vietoje,
kad namiškiai nepasergėtų, o kad jau duobė buvo gatava,
ir tą naktę neš piningus savo velniams, tada bernas to
95
gaspadoriaus tą vakarą prieš vakarienę parsergėjo tą
duobę, kur jo gaspadorius kavos piningus. Ir tas bernas po
vakarienes nuoejo \ tą jaują ant pakuros viškų, norėjo
žinoti, kas tą naktį bus su ta duobe ir su piningais, ba jis
nuomanė, kad tur kas stotis tą naktį. Ir kada atėjo vidur­
naktis. atnešė gaspadorius maišelį piningų ir supylė į
duobę ir nuėjo antrą maišelį atnešti. O tasai bernas nuoli-
po nuo pakuros viškų. prisisėmę kepurę, užsinešę ant
viškų. O kada penktą sykį atėjo gaspadorius. atsivedė
gyvą ožiuką ir jėmė jam gyvam skūrą lupti. O kada ožiu­
kas bliovė lupant skūrą, tada gaspadorius velniui sakė:
— Kad tas teip bliautų, kas tus piningus ims arba iš­
imti norės!
O teip nuolupęs ant piningų užmetė ir piningus užkasė,
o patsai nuoejo j klėtį, sau gulė. O po trejų dienų nuomirė.
O kada reikėjo kavoti, nebuvo kum pakavoti, be piningų
nei grašio nerado. Nuo to berno turėjo pasiskolinti. O
teip antrus metus pabeigus. tasai bernas pajėmė tą našlę
už pačią ir paliko tų namų gaspadonumi.
O ten netoli buvo dvaras, už dviejų varsnų, ir labai di­
delis valsčius. Tame dvare buvo vienas urėdas labai ne­
doras. kurisai žmonis mušdava. norins ir už mažą kaičią.
O tas urėdas ant piningų didiai buvo godus, kaipo saka.
už grašį visko no jo galėdavo gauti. Be pono žinios jis
viską darydava. kad tiktai kas piningus duodava.
Vieną kartą ateja į tą dvarą tas bernas ir saka tam
urėdui:
— Mačiau šiąnakt degančius piningus savo palubėje
pri savo jaujas!
O kada išgirdo tas urėdas, tai jam ir akys pražibo iš to
džiaugsmo. Tuojaus valsčių savo suvarė į tą jaują, išardė:
— Kur čia tie piningai yra?
Ir liepe tuojaus kasti tą vietą. O tada tas gaspadorius*
tos vietos ant valsčiaus žmonių sumerkė ir tyloms jiems
pasakė, kad ureds nesuprastų, kad visi sakytų teip. kad
ureds pats tur viens kasti tus piningus, be jokio žmogaus,
bo jam vienam teks tie piningai. Kad jis vienas kasė, neiš-
kasė ligi kelių —pradėjo urėds bliauti teip kaip tas ožiuks.
ir jėmė skūra ano raudonuoti — pradėjo velniai lupti ant
piningų. Dar subliuvo dcvynius sykius ir nuskambėjo su
96
tais piningais \ kiaurą žemę. Tiktai duobė pasiliko gili.
neužmatoma, kurios pakraščiuose buvo matytis daugybės
visokių gyvų piktybių, žalčių, gyvačių, piktvarlių. Ir nuo
to laiko praminė tą vietą Rūstybe, o gaspadorių tų namų.
tai yra sūnų.—Rūstabėdoku, del to. kad berns rundija,
pakol jis užaugo.
(Nuo Silvestro Barčio iš Šauklių, Reseinių pav., užrašė
M. Davainis-Silvestraitis.)

41. AP£ LAIMES

Kitą kartą vienas žmogus gyvendamas neturėjo laimės:
visur, kur jis tarnava, užtikdava aną nelaimė. Matydamas
kitus turiančius laimę, užsimanė ir jis atieškoti —teip
jis ir išėja į svietą sav laimės ieškoti. Vaikščiodamas
kelias dienas, prijėja mišką, o eidamas per mišką, pama­
te trobelą. Įėjęs nieką nerada. o būdamas pavargęs, užlipa
ant kakalia* pailsėti.
Viduryj nakties jeja kelias labai gražiai apsitaisiusias*
moteriškes, šukavos sava geltonus, kaip auksas žibančius
plaukus*. Po valandos už langa atsiliepe balsas:
— Laimes, laimes,—šimts mirė, šimts gimė...
Laimes tarė:
— Katrie mirė —gyvenimas atilsia. katrie gimė—
laime...
Po valandos įjėja kitos kelias moteriškos, pirmosias
išėja iš trobelas*. Dabar įėjusias būva negražias, nu­
plyštas. Ir atsigula \ lovas. Už valandos vėl už langa:
— Laimes, laimes.—šimts mirė. šimts gimė...
— Katrie mirė —nelaimingi, katrie gimė, tie vargingi!
Vaikinas, ant kakalia būdamas, viską girdėja, dėl to
numanė: ir jam tos nuspėja nelaimę. Dėl to. kuo veikiausiai
nog kakalia nulipęs, užriko:
— Tai ir man jūs teip lėmei ant nelaimes! Tai norias
dabar atmainykit sava lėmimą. O jei ne, lai tuoj jum už­
mušiu!..
Laimes tarė:
— Tau mes nebgalim atmainyt likumą*. bet ant tava
« Ttulouko* bibllo1rk«, 11 97
vargų atsiveizėjusias —pačių gausi laimingą, gimusią po
turtingom laimėm...
Vaikinas, padėkavojęs laimėm už tokį gerą, išjėja. Par-
jėjus namon, neilgai buvus ateina piršlys, kuris jį perša
už vienturtės ūkinyka dukters.
Kada jis apsivedė0 ir būva šeimininku, lauke kada sėda-
va javus, visados ant pačios laimės, ir javai derėdava kuo
geriausiai. Pati vieną kartą tarė:
— Kam sėji vis ant mana, sėk ir ant sava.
Sis par apsėtos dirvos kertu parbrida ir tą kertu ant
sava laimes augt palika. O kada javai užauga, užbristoji
dirvos kertela visiškai būva nuspelgus —iš ten nė kokia
pelną negalėja išeiti. Dėl to nog to karta visados viską
ant pačios laimes darė, ir būdava kuo geriausiai, ir jis
gyvena turtingai.
(U ž r a š ė Pr. N arvydas iš Trum paičių, 2agarės vai .,
Š i a u l i ų p a v .)

42. KAS KAM LEMTA

Gyveną menkoj trobelėj vyras ir jo moteris. Vieną
vakarą išėjus jo pati į kiemiuką žiūria, kad jų darželyj
kažkas sužibėją kaip ugnis —atsiminė moteriškė, kad
piningai dega. Ijėjus tarė savo vyrui:
— Ar žinai ką? Aš mačiau mūsų darže piningus de­
gant —verta juos iškasti, būt mudviem laimė.
Vyras:
— Ką čia kasti. Kad bus laimės lemti, patys ateis...
Ulyčia eidamas vienas kaimietis išgirdą ir užsimislina
iškasti piningus. Pasėmė kitą draugą ir pradėja kasti —
užkasė nunykusj, apipuvusį šunį. Supykę už apgavimą,
pajėmė už uodegos —no ulyčios langas atdaras būva —
ir įmetė į trobelę šunį. sakydamu:
— Se tava laimė,—ir nuvėja.
Suva kaip krita ant aslos ir suskambtąja —ogi piningų
ciela krūva!
Ir no to karta palika turtingi. Ir tas žmogus visados
98
pasakodava. kad neieškok laimės pati ateis, jei būsi
jos pažadėtas.
įPr. Narvydas iš Trumpaičių.)

43. APG LAIMINGĄ JAUNIKAITI

Kitoj gadynėj vienam karaliui būva duktė labai mandn.
jog nieks negalėja jos parkalbeti. Karalius užsimislina
išlaisti jų už vyra. bet už tokia, kaip ir jin. mandraus. o
jeigu katras neparrokuos jos. nustos sava galvos! Ir ne
vienas jaunikaitis, noriant mandrus. kad ir daugybę mo­
kėdavo mįslių, bet jos neparšnekėdava ir nustodava gy­
vybės—nukirsdava galvų.
Vienas jaunikaitis, gyvendamas su sava močeka, užsi-
mislina joti pas karalaitę, gal jo neparrokuos9. Moėeka
nenorėja jo laisti. idant ne jos tikram vaikui kartais kad
nebūtų laimes, bet jis par nevalių* balnojos žirgų. Tada
močeka susimislina anų nunuodyti. Kada tasarklj atsivedė
prė durų. pašaukė anų į vidų ir padėja stiklinę arbatos.
Jis. numanydamas, kad gal but negerai su ta arl>ata. sugir­
dė sava šuniukui —tas ir nustipa tuoj. Atlėkė varnai du
ir pradeja šuniukų lasti —palėkę varnai ant dirvų nustipa.
Tuos varnus rada vagys, kurių būva dvylika, o jog praal­
kę būva. užėmė, sukūrė ugn| kepti, o kada suvalgė, ir tie
visi išvirta. O jis. ant sava sartoka jodams. malydams. kas
su kitais dedas, iš džiaugsma. jog jis gyvas, šovė | kūlynų,
už kūlyną būva stirna —ir lika nušauta. Kad jis stirnų
išskriodė. atrada viduriuose stirniukų negimusį. Susikū­
ręs ugn|, išsikepė ir suvalgė. Pavalgęs nujojo pas karaly-
ėių. O kada jis tarp kitų klausimų uždavė įspėti jo mįslį:
„Myls mylų mylėja. tas viens-du. tiedu du—dvylikų.
Iš linksmybės ugnis stojos, nematantį nušovė, negimusį
suvalgė", karalyėia gana spėja, bet niekaip neatspėja!
Tada karalius dalaikė sava žodį. ir jis apsivedė su jo
dukra. Tėvas žentui atidavė karalystę, ir jis gyveno lai­
mingai.
[Pr. Narvydas iš Trumpaičių.)
e 99
 44. APE LAUMES
Laumes turėdavusias geležinius nagus, su tais nagais
užplakdavusias žmonis. Ir po šiai dienai alksnių krūmuose
suaugusias kernas vadina .laumės rykštes".
Laumes, kaip pasakoja, gyvenusias miškuos, didžiuose
tankumynuose. Būdavę koželkos*. kur laumės plaudava
drapanas ir pačios mazgodavos. Lietuviai, mūsų probočiai,
didžiai laumių bijodavę, nes jos mokedavusias užvarduoti.
nulemti ir 1.1. Jeigu pirtis rūkydava lietuviai, kada visi
išeidavę, ateidavusias laumes ir perdavosias.
Naktim teipgi lietuviai bijodavę laumių. Jeigu vienų
atrasdava. nugaluodava. nukutydava. sugnaibydava. O jei
ne. tai padėdavusias nudirbti darbų ligi pusnakties. Jeigu
pritrūkdava, tai nugaluodava tų ypatų.
Vienų kartų subatos vakarų, kada visi išsipėre. suvėja
laumes pertis. Vienas vaikinas, norėdamas panaravoti,
nuveja | priepirti ir susiperdė, prasidaręs pirtj. Laumes
pradėja vytis, vydamos vien šaukė:
— Stipinduri. stipinduri!
Vaikinas, norėdamas graičiau trobų pasiekti, šoka par
tvorų. Už tvoros būva ekečias. Ant ekečių vaikinas ir nusi-
dūre. Laumes vėl sugrįža \ pirtį.
Kitusyk būva toks atsitikimas. Kokia ten ūkinyka ber­
niukas išjoja arklių ganyti. Išgirdą gražiai dainuojantias
dainas ir pamate būrelį laumių ateinant. Nusiganda varg­
šas kur bėgt, kad jau pamate jį!.. Girdėja, kad jo senuo­
lis šnekėdava, kad reik apsigriežt su raktu ape savi. o
nieks neprieis. Berniuks teip ir padare: pajėme gelažinių
raktų ir apgrieže ape savi didį ratų, pats atsistoja vidury
rata. Kada laumes alėja, vidurio rata negalėja prieiti —
nedrįsa paržengti rubežių, su raktu užbriežtų. Laumes bu­
vusias gražios jaunos merginas. Jos visaip berniukų vi­
lioja pas savi, norėdamas pagriebti. Viena laume truputi
paržengė užbrėžtų rubežių. berniukas capt tų ir įtraukė \
vidurį! Laumes—prašyti sava draugelkos. bet berniukas
nebpaleide. O kada laumes liūdnos atsitolina, berniukas,
jodamas namo, užsodina ant arklia. įdėjęs į gelžinius, ir
parjodina namo. Namiškiai laumelei nukirpa čiuprų, nu­
pjaustė nagus ir prirakina gelžiniais prė girnų kamaraitė.
J00
Laumė, girnas sukdama, maitinos vandenia garu, daugiau
nieką nevalgė. Kamaraitė buvo langelis. Laumes. subatO
eidamas į pirtį, kalbėdavos su draugelka.
Viena močeka parsekioja sava podukrą: liepdava su­
verpti daugel ant dienos, o kad nesuverpdava, turėdava
par naktį verpti. Kartą subatos naktį lig vienuoliktos va­
landos vakara verpdama, išgirdą bildesį prė durų. Atidarė
duris, o didis būrys laumių suvėja į vidų, su jom drauge ir
apsisnarglėjus viena laumė. Kitas laumes liepe snarglinę
pabučiuoti.—prižadėja visą verpalą suverpti. Si —ką da­
ryti —pabučiava snarglinę. Čiupt laumes verpalus pajė-
me ir par adyną viską būva suverpusias, o močeką nu­
bėrė ant paralyžiaus.
Kitąkart vienam kaime gyveno našlė, turėjo vienutinį
sūnelį apė vienus metus amžiaus. Kartą grėbdama šieną
užmirša sava kūdikį, pagal kupstą užmigusį. Vėlai par­
grįžusi namo. atsiminė sava kūdikį ir norėja eiti, bet
bijoja tamsioj nakty laumių, kad nenugaluotų. Vienok
gailėdama, išėjus į pakluonę, klausėse ir išgirdą liliavimą
laumių. Nusiganda nabagė, bet kur bėgt? Gražiai gir-
džiase, kad laumes lyliuoja:
— Učia liūlia, čiūčia liūlia, uičia uičia, mažulėlis, uičia
uičia, varguolėlis! Šilkuose suvystytas, lopšelyj guldytas...
Rytą, dienai aukštant, žmona skubinos pas kūdikį, nes
laumių nebgirdėtis —ji nebebijoja. Nuvėjus rada kūdiki
suvystytą šilkuose, lopšys iš liepos žievių, vidus minkš­
čiausiai ištaisytas, šilkais išklotas, kūdikis ramiai* miegta.
Džiaugdamos žmona parsinešė kūdikį ir visas gėrybes,
kokias rada.
Apė jos laimę pasklida garsas po visą kaimą. Turtinga
kaimynka dantimis griežė, kad anai, tokiai biednai, toki
laime:
— O kas gi su mana vaiku? Ir didesnis —gražiau
parėdytų...
Antrą dieną nunešė sava kūdikį, pas vieną kupstą pa­
guldė ir, nudildama užmiršimą, parėja namo. Naktį išėja
klausytis. Girdžia, kad laumės lyliuoja:
— Čiūčia liūlia, mažuolėlis, čiūčia liūlia, tyčiuolėlis,
su žarnelėm suvystytas, su žolelėm apkaišytas...
Ir balsas laumės nebuvo linksmus, bet rūstus.
101
 Džiaugėsi kaimynka, kad ir jos kūdikiui bus gal didesnė
laimė. Ryta. dienai išaušus, dūmė linksma pas sava kūdikį.
Bet ne taip būva: atrada liepas žievių lopšelyj kūdikį
sugnaibintą. žarnelėm apdraikytą. Ir iš pavyda parsinešė
žmona nuliūdusi nugalabyto vaiko lavonų.
[Pran. Narvydas iš Trumpaičių.)

45. LAUMES 1S JAUJOS IŠVARĖ*

Laumės gyveno kitą kartą prieš pavietriją ir par paviet-
riją. Gyvendavo jos tarp žmonių. Apsigyvens, būdavo,
jaujoje ir verpia. Iš tenai niekaip jų išvaryti negalėdavo.
Vieną kartą vaikesas* sakėsis, kad jis jas išvarysiąs.
Jis priėjo prie jaujos durių, tik pyrst! Laumės metė darbą
ir pradėjo vyti jį. o jis bėgti. Jos vis šaukia:
— Stipinu kabarkšt!
Viena kaip mes į jį su stipinu —jis ir pakrito negyvas.
Jos daugiau nebegrįžo. Vieton tų drobių rado vienas tošis.
( N u o C e p u r n i e n ė s i š M i k a i l a i č i ų , S i a u / i ų p a v .)

46. LAUMES VERPIA

Laumės buvo didelės darbininkes. Jos eidavo verpti
pas tuos gaspadorius, kano jaujoje gyvendavo. Vieną
kartą gaspadinė dejavo, kad turint daug darbo, ir verpė
saulei nusileidus. Tuojaus susirinko laumes ir pradėjo
verpti. Gaspadinė šitoji sunešė visas pakulas, linus, davė
parverpti iš naujo siūlus, kad nepritrūktų laumėms ko
verpti. Lig saulės patekėjimo ji užteko. Laumės visaką dai­
liai suverpė ir išėjo.
( N u o t o s p a č io s . )

102
 47. LAUMES. DANGUS GRIOV!
Vakare, saulei nusileidus, nei austi, nei verpti negalė­
davo. Jei kas ilgai verpia, tai sako: „Neverpk ilgai: lau­
mės apniks —nė verpti neturėsi ko duoti',—arba kitaip
dar sako: ..Verpk, verpk —ar neateis laumes tau be­
verpiant, neužteks ir samanų".
Viena mergaitė pasiliko ilgiau. Kaip pagaus laumės
nešties kalvaratus*. o ji pagavo nešti pakulas iš viso so­
džiaus, kad laumes užtektų verpti ligi saulei patekant, o
jeigu pritrūktų, tai žarnas jai išraižytų* ir suverptų. Su­
nešė visas pakulas. Pamatė, kad jau baigia,—ji jbėgo j
triobą ir suriko:
— Laumės, bėkit graitai: dangus griūvi
Laumės skubinai išbėgo. O ji atvarte kėdes aukštiel­
ninkas, o jos, t.y. laumės, nebegali atsiversti. Daugiau jos
išeidamas sako:
— Tavo laimė, mano nelaimė: būtumime tau žarnas
išverpę.
Laumes išėjo su kėdėmis ir kalvaratais.
(Nuo savo mamos Malavėnuos, Šiaulių pav.)

48. LAUMES SUPA KŪDIKI

Kad kitą kartą teip buvo. Viena žmonelė turėjo dukterį.
Ji dirbo lauke. Saulė nusileidę, ir ji turėjo skubinties
namo.
Pirmiaus saulei nusileidus negalėdavo dirbti lauke.
Nors darbą pradėtumei. mesk jį ir eik namo. o laumės pa­
baigdavo.
Jeigu saulei nusileidus, pradedi linus rauti, tai laumės
nuraudavo gražiausiai ir sudėdavo.
Šita žmona grįždama iš lauko mergičkėlę paliko lauke.
Parėjo namo, norėjo pažindyti savo kūdikį —tik atminė
ją lauke palikus. Eiti į lauką bijosi, o jai pačiai širdį skau­
du. nebesitveria. Iškišo iš luobos galvą, išgirdo tik:
- Ciučio liūlio*, užmiršuolėlė,
Ciučio liūlio, palikutėlė*.
103
 Ciučio liūlio, šilkuose.
Ciučio liūlio, kaspinuose.
Naina am ryto —randa šilkuose, kaspinuose aprėdytą.
Kita jos kaimynka turtingesnioji pamate teip aprėdytą
ir klausia:
— Iš kur tu apredei?
— Palikau lauke, ir aprėdė man laumės.
Gaspadinė bagotoji* paliko tyčia savo vaiką. Vakare,
iškišus galvą pro duris, klauso. Tik girdžia liūliuojant:
— Ciučio liūlio, tyčia paliko,
Ciučio liūlio, tyčia paliko*.
Nain ant ryto. žiūri —kaulai nugriaužti. vaikas išdras­
kytas po vieną sąnarį, o kaulai dokle sudėti. Tai už tą, kad
tyčia paliko.
(Nuo tos pačios.)

49. LAUMES EINA Į ATLAIDUS

Laumės eidavo ir į atlaidus, kaip ir kitos mergaitės.
Vieną kartą, joms beinant į atlaidus, prisitaisė jaunas
vyras. Jis, beidamas su jomis ir bekalbėdamas, klausinė­
davo jų:
— Ar vogt ne griekas*? Ar keikti ne griekas? —ir 1.1.
O jos vis atsakydavo:
— Tai niekai, tai niekai.
Beinant pro linus jis pakopt nuo jų maišelį, pastrikt ir
įšoko į linus. Jos puolė prie jo, bet negalėjo preiti. nes jis
šokte įšoko, o ne briste įbrido, o jos negali eiti, kur nėra
prabrista ir nėra tako padaryta. Laumės keikia visaip
kaip:
— Kad tu nusprogtum, kad tu pranyktum! —ir t. t.
O jis vis atsako:
— Tai niekai, tai niekai.
Jos teip ir nuėjo s-au.
(Nuo Cepur/ne/iės.)
104
 50. LAUMES IR KCDIKIS
Vieną kartą gyvena sodo dvė moteriškas. Viena buvo
gera. o antra užvydelninka. Geroji moteriška būva labai
biedna, tureja sau uždirbti duoną.
Vieną kartą su sava mažu kūdikiu išeja rugių rišti.
Dirbdama par kiaurą dieną, užmirša suvįsu sava vaiką.
Parėjusi vakare namo, nusiganda priminusi, kad vaiką
palika lauke. .Jau dabar.—saka,—laumės nusmaugs
mano kūdikį...' Bėg į lauką nuliūdusi, gird pagirė laumes
beliūliuojant:
— Aa aa, mana vaiks...
Ir biją motyna arčiaus eit. kad laumės neapstotų.—kri-
ta ir negyva. Nuo ryta atsikėlusi, bėg į pagirį ir atrand po
beržą lopšelį pakabytą, o lopšely atrand sava kūdikėlį
skaniai bemiegtantį, auksu apipiltą ir gražiai parėdytą. Iš
džiaugsma nežiną ką daryti. Pakvieč susiėdę ir parsineš
rankuos vaiką su turtais.
Susiede iš piktumą* kone sprogsta! Sulaukė vakara,
parėda sava kūdikį gražiai ir neš į pagirį. Pati palikusi
parbėg namo. Atsisokusi bėg paklausytė. kaip laumės sup
jos kūdikį, ir girda:
— Aa aa, meškos vaiks!..
Nekantriai mislija, dėl ko neliūliuoj: ..Aa aa. mano
vaiks!..'
Led tik sulaukė aušros, bėg susiedės kviesti:
— Eikiam. eikiam, padek šiandieną muno vaiką par­
nešti. Laumes turbūt ne mažiaus aukso palika.
Atein | pagirį —rand beržą sulaužytą ir vaiką sudras­
kytą. o žarnas apė medį apvyniotas.
(Nuo kun. Rimavičiaus Šakynave. Šiaulių pav., užrašė
A. Pogodin. m2ivaja Storina . 1894. p. 255.)

51. PASAKA APE ŽVEJĮ

Vieną būrį gyvena paežerėje žvejys su sava pačia.
Anudu teip būva nušiurę, kad daugiau nieką neturėja,
kaip liktai grintelę. O mito anudu iš to. ką susigaudava
ežere. Betgi žvejokle mūsų žvejui nesisekdavo Jaugi jis
netingėdavo bet darbaudavos no ryta lig vakara, o vienok
niekada namolei jis neparnešdava žuvies daugiau, kaip
kiek reikėją ant pramitima jam ir jo pačiai. Par tai anuodu
nuskurda, ir jų nameliai pradėja pūti ir griūti, stogs gi
dnkst, o par skyles lytus jlija vasaras metų. o kad žiemai
atėjus langai neturėja stiklų, tai šaltis ėja par langus j
vidų. Teip anudu varga par ilgų laikų.
Šit vienų kartų žvejys gaude žuvis par kiaurų dienų,
lig sutemstant, bet nė vienas nesugava. Sudėjęs tinklų į
laivelę, jis atsisėda gale laiveles, pasirėmė alkūne \ jos
kraštų ir pradėja gūduriuot ir apverkt sava nelaimę. Jis
užsimislija apė pačių, kuri šiandie nebeturės ko valgyti.
Tuo tarpu širdžiai geliant jis nė juste nepasijuta. kad
prė jo laiveles priplaukė kita laivele, ir tada tik knioste-
lėja kaip iš miega, kad laiveles dunkstelėja j kits kitų.
Laivininks pribuvėlis gražiai žvejį pasveikina ir. meilingai
prašnekinęs, jo paklausė, kodėlei jis nenurimsta. 2vejys
apsakė jam visus sava vargus. Tada jauns laivininks (o tai
būva veins, pasivertęs į žmogų) ėmė žvejui įkalbinėt.
kad jis išsižadėtų to, ko nepalika namie, ir tų jam atiduotų,
o jau tada jis parpiln turėsiąs visko. 2vejys mislija mis-
lija ir ant gala teip pasakė:
— Klausyk, bandžiuli. to. ko namie nepalikau, už tikrų
man nepagails. užtai gali tai atsimt.
— Palauk,—atsiliepė kipšiūns,—tau jug nesunku pa­
sakyt -gali atsimti". Aš tau netikiu, tu mani nori apgaut.
Imk gi peilį, prasipjauk pirštų ir krauju sava patvirtink
prižadų.
2vejys, matydams doros nebūsiant, padare, kaip ans
vokiečiuks geide, o norėdams matyt, ar jis teisybę šne­
kėja, užmėtė vėlei tinklų. Neilgtrukus jis tinklų iškėlė
ir išvilka tiek žuvių. mažų ir didelių, gerų ir menkų,
kad daug par tinklą kraštus į vandenį suėja ir tinklas
jplyša.
2vejys pradžiugęs kaiše namo pasigirt pačiai sava
laime. Bet kų tik jis parkele kojų par slenkstį, kaip su-
klika, suvirka kūdikėlis, ir žvejys tuojau susiprato, kų jis
piktų padare. Jis jaugi apsakė pačiai sava laimę, bet ne-
užtylėja nė to. kad pažadeja sūnų kėpšui. Pati nusiminė.
106
Bet ką čia prisidesi gaigotsai! Jug velnią nebesurasi ir
užrašų nebeišverši.
No to laika žvejui pradėję labai sektis. 2vejoklei pasi­
klojant jis pratura. O sūnus teipogi ūgterėja, būva greits,
gražus ir išmintings. Tėtušiai negalėja juom beatsidžiaugt.
Anksti jie išmokė jj skaityt ir rašyt. Paskui gi jį atidavė į
mokslus svetur, kur jis teip gražiai elges ir gerai mokes,
kad gan greit jis galvinys palika. Jis kartu baisiai įsimy-
lėja į kningas. Dabar gi tėvai pabūgo, kad atsiminė, kad
jį pažadėję velniui. Bet kaip vaikui apė tai prašnekt?!
Argi ne gėda ir ne bėda?! Tėvs, žinoma, numaningesnis
už motiną. Jis šiaip pamislija: .Parašysiu ant laiškelia
sava prižadą ir, įdėjęs į jo kningą, matysiu, ką jisai pasa­
kys. kad apėjęs jį parskaitys". Jis pamislija ir padare.
Sūnus, kažin kada sava kningas bevartydams, apėja
tą raštelį, parbėga jį greitai, biškutėlj pamislija ir ėja pas
tėvą pasiklausti, ar tai tiesa, kas tę būva parašyta. Tėvs
tuojau apsikabina sūnų už kakla, pradeja verkt ir parpra-
šinėt. nes jis vaiką pardavęs iš netyčių. Tada sūnus atsake:
— Tetuš, neverk ir nesirūpink. Juk čia ne tava kaičia.
Matomai, toks yra mana likims. Aš dabar eisiu ieškoti
pragara ir gal da kaip norint iš tę išsisuksiu.
Tėvs ir motina nenorėja iš pradžias išleisti, bet kad
mate sūnaus neparkalbesią, apkamšė ]\ valgymais ir išleidę
į kelionę.
Mikolas (šit vardas ano vaikino), apleidęs numylėtų
tėvų namus, ilgai ilgai klajoja po vieną girę. Ant gala
prėja eikštę ir tarpkrūmy išvydo grintelę. Jis įėja į vidų
ir rada ten seną moterį raganą. Si tuojau jį pažino. Ji.
pavalgydinusi jį, užklausė:
— Kur dabar eini?
Jis gi nenorėja jai sakyti. Tada ji pasisakė žinant, kad
jis esąs tėvą parduots į pragarą ir dabar ten einąs tar­
nauti.
— Man tavęs gailu, labai gailu,—teip šnekėja raga­
na.—bet išgelbėti visai tavęs neišgaliu, o ir be patarmes
iš mana grinteles neišeisi. Se tau tą kamuolį siūlų. Kad
išeisi iš tos gires, tai už trijų mylių preisi upę labai gilią ir
plačią. Par tą upę kitaip nepareisi, kaip tiktai kad mesi
tą kamuolį par upę. Tada pasidarys lieptas, ir sausums
107
kojums par ją pareisi. O čia še tau antras kamuolys. Jis
tau prisidės, kad preisi antrą upę, dar platesnę ir gilesnę
negut pirmoji. Parėjęs teip pat antrąją upę, atrasi salą,
ant tos gi salos karklynus, j tuos karklynus įlindęs palauk,
kolek vienuolekto adyno vidurdienį atlėks dvyleka ančių
plukdytis. Tos antys bus dukterys paties Liucipieriaus.
Katra iš jų tau labiau patiks, tos drabužius pačiupk ir
paslėpk, kada mergates sulips į vandenį ir besiplaukdamos
atsitolins no krašta. Jai gi drabužių neduok, pakolei ji
nepažadės tau padėt.
Po to Mikols išsinėšina iš trobelės, parėja par girę,
užėja vieną upę ir mete pirmą kamuolį. Par upę pasidarė
liepts, ir jis, teip par upę parėjęs, užėja antrą upę. Mete
antrą kamuolį, ir pasidarė dar geresnis liepts. Par tas upes
sausums kojums parėjęs, jis užėja salą, įlinda į krūmus
ir lauke ateinant vienuolektos adynas. Atlėkė dvyleka
ančių, nusileidę ant žemes jaunitėles, skaisčias mergates,
nusitaisė ir, vieno eile pasidėjusias drabužius ant krašta,
sulipo plukdytis į upę. Mikols gi žiurėją, katra iš jų gra­
žesne, ir įsižiūrėja į vieną mergatę. Jis lauke, kolek tos
mergates toli nuplauks. Kad jos jau būva atokiui, tai jis,
jums nematant, prėja prė drabužių, atskaitė no krašta
penktuosius, pasėmė juos ir nukiūtina atgal į karklynus.
Tup tarpu mergates išsiplukdžiusias išėja ant krašta,
apsivalkste kožna sava drabužiais, pavirta į antis ir tuojau
spurstelėja. O ta plikoji pradėja šokinėt, bet palėkt nebe-
galėja ir atliko. Ji vaikščioja po tą salą šaukdama:
— Kas paėmė mana drabužius, lai tas atiduodi aš
apdovanosiu už tai, kuom jis norės.
Mikols išėja iš karklyną ir atsiliepei
— Aš paėmiau drapanas.
Ji gi prėja prė jo ir saka:
— Atiduok man drabužius, aš tau padėsiu, jei būsi
kokio bėdo, arba užmokėsiu, kokia tiktai užmokesčia
ieškosi.
Jis jai atsake:
— Ak, koki nelaime ant manęs užkrita. Kad kas man
padėtų, tai aš nežinau ką tam duočia arba tarnaučia jam
par visą amžių.
Tada ji pradėja jo klausti:
108
 — Pasakyk man, aš tau padėsiu.
Jis parsake jai sava vargą, koks jam yra. Teip ji atsake
jam:
— Tai tau reik eiti pas mana tėvą. Žinau, žinau, jis tur
raštelį no tava tėvą. sunku bus tau atvaduoti tą raštelį.
Nu, aš tau padėsiu. Bet privargs*, kol pasieksi mana tėvą
namus. Iš pradžias užeisi vietą šiltą, bet ant šiltumą ne­
žiūrėk, o eik toliau. Veikiai rasi vietą da šiltesnę už pir­
mąją, ant gala ir visai karštą, bet ant to visai nežiūrėk, nes
parėjęs par karštį rasi pilę. didelę didelę, tę tai gyven
mana tėvs. Tą pilę apeik aplinkui, žiūrėdamas aukšty, o
kad pamatysi pro langą iškištą skarelę, tai tę bus mana
grinčia. Kad pas mani ateisi, aš tau pasakysiu, ką reik
padaryt.
Tada Mikols jai atidavė drabužius. Ji jam pasakė
ačiū, užsivilka ir nulėke.
Ein jis ant to krašta. kur jam mergatė sake ir kur ji
pati nulėke. Paėja jis tiktai tris mylias, jau jam palika ge­
rai šilt. Ein jis da toliau, parėja kitas tris mylias, ir jam
palika dar šilčiau, teip kad jis tik begalėja tvert. Ein jis
paskutines tris mylias —jam palika teip šilt ir slabnu, kad
jis ką tik begalėja paiti. Bet ant gala nebeištvėre ir turėja
sėstis pasilsėti. Berods jis mate jau iš tola pilę, tokią gra­
žią, kad gana. bet jis mislija, kaip čia jam reiks arti preiti,
kad jau no tola teip šilt. Ilgai pasilsėjęs pradėja vėl eit
ir daėja ligi gala. Ein jis vieną kartą apė pilę ir stebias.į
viršų, bet niekur nuleistas skareles nemata. Ein ir antrą —
jau apleidž jį viltis, jis misli, kad ana mergate jį apgava
ir dabar džiaugias iš jo nagų išsprukus. Betgi vis da sava
akims neišsitikėdams ain jis trečią ir paskutinį kartą apė
pilę —ir mata skarelę, nuo trečia gyvenimą nuleistą. Jis
atskaitė langus, užlėpa ant trečioja gyvenimą ir rada sava
mergatę. Si pamačius pradžiuga ir tarė:
— Gerai, kad atėjai. Bet neilgtrukus tau reiks stoti aky­
se tėvą. Jeigu būsi linksmus, drąsus, tai už tikrą jam
patiksi. Jaugi jis tau užduos sunkius darbus, ir jei tu juos
padirbsi, tai išsivaduosi, jeigu ne, tai gyvybę čia paliksi.
Bet meldžiamasis nenuliūsk, aš tavęs neapleisiu.
Po tokių žodžių prietelkas apsidrąsinęs, Mikols nusilei­
dę žemė ir, da šiek be tiek pavaikštinėjęs. ėja pas patį
Liucipierių. | vidų įėjęs, jis žemai pasveikina seni ir lauke,
kų jis jam pasakys. Senis pasistebėjus į jį:
— O, gerai,—saka,—kad dabar atėjai. Juo anksčiau,
juo geriau.— Ir tuojau užraše jį ant juodos kningas ir
pasakė jam: —Pas mani nėra anė viena neženota. visi
ženoti. Aš turiu dvyleka dukterų, gali iš tų dvylekas iš­
sirinkti pačių, kokių tik norėsi. O dabar še valgyt, paval­
gęs gi galėsi nuveiti pas sava pačių.
Senis davė jam pietus, kų tik širdis prėme, gert ir
valgyt. O pavalgęs pietus, jis nuveja pas sava mergatę,
kuri sėdėja grinčio. Anudu grinčio bebildami smarkiai
susimylėja. teip kad sunku bebūva vienam no kita parsi-
skirti.
Į trečių dienų ant pietų tas velnių karalius pasakė jam:
Aš tau užduosiu kelius darbus. Jei tu išpildysi, tai
gyvensi kai pons. o jei neišpildysi, tai galų gausi. Ant pir­
ma karta šitai tava darbs: par šiųnakt turi iškast ant
kaina labai gilų šulnį, privežt akminų ir tais akminais iš­
mūryt šalis šulnies, o dugnų išliek marmuru. Ant ryta
šilinis tur būt pilns vandeniu teip čysta, kai krikštols.
Padirbk marmurinį kaušų, teip kad aš atėjęs gaučia atsi­
gert kuom.
Mikolų, tų girdžiant, apėmė baime, bet jis tylėja ir
mislija, kad no prapulties niekaip nebišspruksiųs. Jis
nuveja | sava grinčių ir pradėja gūduriuot. Šit įeja duktė
Liucipieriaus jo pasiklausti, kų jam tėvs uždavė. Sis apsakė
jai visas išgaliąs, kad reik šulnį kasti labai gilų. kraštus
išmūryt akminais. dugnų išliet marmurą, padirbi marmu­
rinį kaušų ir dar kad ant ryta šulnis būt sklidins vandenia.
Bet ji numaldė Mikolų sakydama:
Eik šiandien be rūpesčia gulti, aš už tavi viskų
padirbsiu. O rytf> rytų anksti ateik pas šulnį ir tę vuikšti-
nėk, būk dar besidarbuojųs. Kad tevs ateis vandenia, tai,
paėmęs kaušų, duok jam par kaktų ir pasakyk: _Aš par-
nakt darbavaus ir tai da negėriau ne vienų malkų, ogi tu
išsimiegojęs nori gert manų trunku!
Išvakarėms atėjus mergute paėmė švilpynę ir sušaukė
visus sava pagelbinmkus velniūkščius. Vieniems liepe ji
čiupt už lopetų ir kuo greičiau šulnj kast, kitiems —
privežt akminų, o vėl kitiems —privežt vandenia su
110
kubilais iš šaltenių. Ką tik ji spėja tai ištart, kaip tartum
vėsuls ūžti pradėja, išsibarstė velniukai j visas puses
kūlvirte —viens šę, kits tę, kaip būva liepta, ir akių
mirksny išpildė dukters Liucipieriaus prisakymą. Išmūrija
šalis, išlieja marmuru dugną šulnia, pripildė šulnį skli­
diną vandenia, išnešioja į šalį žemes, iš šulnia išverstas,
nugrande ir nušlavė apišulnį, teip kad ant pagalės gala
palika meilu tę ir pasižiūrėt.
Pradėjus aušt atsikėlė Mikols ir, atėjęs pas šulnį, būk
dar šę ar tę kur ką reikiant belopąs. Senis Liucipierius,
mislydams, dabar galėsiąs nugalabyti Mikolą, ein žiūrėt
jo darbą ir rand viską teip. kaip pats norėja.
— Dak šę ma vandeniai —sake jis Mikolui.
O šis to tik ir lauke. Sugriebęs kaušą, kaip tvos jis
seniui par kaktą, teip kad šis mažne parvirta:
— Aš par kiaurąnakt prakaitavau ir ne lašelia da
nesiurbtelėjau, o gi tu ką? Drybsojai sau kepšes pastatęs,
o dabar ateini vandenia gert!..
— Tava, tava, sūnau, tiesa,—atsiliepe senis ir paėja į
šalį, o Mikols pagrįžo prė savosias.
Liucipierius dėjos į mislę buklybę Mikola, jis dyvijos
iš jo ir mislija, kokį jam darbą beduoti, kad jis bent
kartą prapultų.
Kai Mikols atėja ant pietų, tai Liucipierius jam pasakė:
— Tau ant šias nakties užduodu naują darbą. Turi
mišką no penkių valakų išraut ir sudegint, o tą žemę, kur
stovėja mišks, turi išart, išekėt ir rugius pasėt, kad rugiai
tie par šiąnakt užaugtų, preitų ir tu, juos nupjovęs, iškul-
tum, sumaltum ir duoną iškeptum. O kad aš rytS ateisiu
pasižiūrėt, kad būt man ko pavalgyt.
Mikols, gavęs tokį didelį darbą, nuveja į grinčią, sėdos
į kertę ir teip verke, teip verke, kad jo mergate, kito
grinčio būdama, išgirdą ir atėja paklaust:
— Ko tu verki?
Jis jai atsake:
— Ko gi aš neverksiu, kad man uždavė mišką penkių
valakų par šią naktį išraut, sudegyt, skynimą gi išart,
išekėt, tę rugius pasėt, nupjaut, iškult. sumalt ir duoną
iškept, teip kad tava tėvs ryt6 rytą gautų jau pavalgyt
šviežios duonos.
111
 Ji gi jam pasakė:
— Nė verk, nė ko. Kas prisidės rūpinusis. Aš tavi
pavaduosiu.
Kad prėja vakars. ji liepe jam eit gult, o pati išėja ant
pryduria, sušvelpe —ir kad prilėkė velnių daugybe! Ji
liepe jiems nuskirtų miškų išraut, sudegyt, skynimų iš­
ari, rugius paset ir teip prižiūrėt, kad tie rugiai par naktį
užaugtų. Paskui tuos rugius liepe nupjaut, iškult, grūdus
sumalt ir duonatę iškept. Teip tie velniai kad pradėja vieni
raut. kiti degint miškų, tai išrovė ir sudegina. Anų vietų
išarė, rugius pasėja. Rugiai tuojau išdyga ir laistomi
užauga, prėja. Paskui juos nupjovė, iškūlė, grūdus sumalė
ir pakepo kepalėliais duonatę. Čia pradėja aušt. ir velniai
išsiskyrė. Ji gi greitai Mikolų pakėlė, liepe jam eit ir
laukt tėvą ateinant.
— O kad jis ateis ir norės duonatę valgyt, teip tu imk
ir pilk jam su bandele per kaktų ir pasakyk: _Aš par
kiaurųnakt dirbau ir tai dar nė vienų kųsnelj nesuvalgiau,
o tu. dabar tik atsikėlęs, nori valgyt'.
Mikols greit nuveja j vietų, atsisėda pas ugniavietę ir
laukia, kolei bandeles baigs kept. Neilgtrukus pamate jis,
kad senis pasilenkęs guri guri guri —atein. Senis prėjęs
pasakė:
— Nu, o kų. ar jau iškepus duonatę?
O tas atsake:
— Jau iškepe.
Senis paėmė pagrandį, pralaužė ir norėja valgyt. Teip
tas jam. iš nagų ištraukęs, kad pyle par kaktų ir pasakė:
— Aš kiaurų naktį dirbau ir tai nemėginau valgyt, o
tu, dabar tik atėjęs, nori valgyt!..
Liucipierius atsake:
— Tava. vaike, valia, tava.
Paėja į šalį ir liepe Mikolui eit namolei.
Mikols parėja pas sava pačių ir tyriai su jųjų pargyvena
par visų dienų.
Tų pačiųdien ant vakara šaukia jį Liucipierius pas savi.
Jis nuveja pas jį ir paklausė jo:
— Kam mani šaukei?
Liucipierius pasakė jam:
— Antai piečius no keturiu desintinų. Par naktj turi
J 12
aptvert tų piečių aukšta tvora ir duris padirbt dideles
gelžines. Tam darže turi pasodint visokių medžių, ir kad
tie medžiai užaugtų parnakt. Tų daržų turi prileist visokių
paukščių ir žvėrių, teip kad kožna menciaus būt patins su
patelka.
Teip Mikols parėja vėlei namo ir ėmė verkt. Jo gi
mergate paklausė:
— Kokį darbų uždavė tau tėvs?
Jis jai atsake, kad liepe jam daržų užtvert no keturių
desintinų, padaryti gelžines duris, tam darže prisodyt vi­
sokių medžių, kad jie užaugtų par naktį. Prileist tų daržų
visokių žvėrių ir paukščių po porį, kokie tik ant svietą
yra. Ji gi liepe jam eit gult ir nesirūpint. O ji išėja ant
pryduria, sušvelpe, ir kad prilėkė velnių daugybe! Ji
paliepė jiems tų piečių užtvert. duris gelžines įtaisyt, me­
džių visokių prisodint ir paukščių ir žvėrių visokių po
porį prileist tam darže. Teip tie velniai kad pradėjo vieni
tvorų tvert, kiti medžius sodint, treti laistyt tuos medžius,
kad geriau augtų, ketvirtieji —paukščius su žvėriais gau­
dyt. Ir pataisė tokį sodnų, kad nereikia geresnio. Ji gi
anksti Mikolų prikėlė ir liepe jam eit greitai ir laukt
pas duris sodną, kolek senis ateis pasižiūrėt to sodną.
Jis nuėja pas duris, atsistoja ir lauke senį ateinant.
Tiktai senis kur buvęs, kur nebuvęs — ir atein. O prėjęs
pasižiūrėja —paukščiai visokie gied. žvėriai rėk. Senis
Mikolų pagyrė* ir liepe eit namo ir par dienų uliavot.
Jis gi parėjęs vėlei su sava mergate gyvena. Ant vaka-
ra senis veins jį pasišaukė ir pasakė:
— Siųnakt aš tau kitų darbų neužduosiu, kaip tik iš-
jodinėt kumelę.
— Gerai,—atsake Mikols,—išjodinėsiu, tik dabar man
jų parodyk.
Senis nieką nelaukdams nuvede jį į arklidę ir parode
juodų kaip pečiaus kakta kumelę, katra, anudu ateinant
išgirdus, ėmė žemes kast, spardytis ir prunkštaut. Mikols,
tokj baisų gyvolį pamatęs, nusiminė. Nuėja jis į sava
grinčių, atsisėda į kertę ir verke griaudžiai, nes žinoja,
kad toki kumele jį tuojau numes, sumindžios: .Dabar
jau bus su manim vargšu pagalum'. Bet tuom tarpu atėja
ir mergate ir, išgirdus, kad ir kumelę reik išjodinėt, jį
M3
nuramina ir liepe eit sau gult, ryt5 gi anksti pakilt ir į
arklidę nuveit, kad jos tėvs nedasižinot, kad tai ji jo
vieto išjodinėja kumelę.
Sutemus Mikols ramiai sau gul, o mergate jo vieto
žaboj arklį ir sėd joti. Kumele lip piesta, mėčiojas į
visas puses, kriok ir spardos, lėk, kiek tik gal. bet tai vis
nieką neprisided. Veins juk mok jot gerai ant arklia.
Mergate turėjos gerai ir nebijoja nukrist, bet viršum dar
drožė kumelei par šonus. Ant gala kumele pailsa, pradėja
putot ir parstoja jodytis. Jau aušt pradėja, kad mergate
namo parjoja.
Tuojau atsikėlė ir Mikols, nuveja į arklidę, apsiruoše
apė arklį teip, kaip būt jis pats išjodinėjęs. O paskui nu­
veja pas Liucipierių pasakyt, kad arklys jau išjodinėts.
Senis galvą linktelėja ir liepe jam eit pabrajyt su merga­
te, o
— Ateinančią naktį reiks tau antrą arklį išjodinėt.
Mikols ir dabar pamate tą arklį, o tas būva da smarkes­
nis nekaip kumele, ir senis vyles, kad Mikols no to prapuls.
Bet matysme, kaip čia jam bus. Jis nuėja į vidų ir vėl apsi­
verkė griaudžiai. Atėja jo mergate, liepe jam linksmintis
ir naktį miegoti drąsiai.
— Tiktai ant ryta nuveik pas tėvą ir pasakyk, kad
darbą išpildei.
Ir teip nakčiai atėjus Mikols be rūpesčia atvirto į
lovą ir miegoja sau saldžiai, o mergate už jį ruošavos. Ir
šiandien jai pasisekė arklį nugalėt: putos no jo driba, kad
ji arklj įleide į kūtę.
Mikols tuom tarpu nuėja pas senį Liucipieriii pasigirt,
kad pabaigęs jau duotą darbą. Čia Liucipierius pradėja
mislyt, kas čia gal but, kad Mikols visokį darbą apgal. Jis
sake jam duosiąs vėl išjodinėt arklį, o jei jis tą padarysiąs,
tai galėsiąs su savąja mergate keliaut, kur širdis linkė­
siant. Liucipierius šiandie pats nuėja į arklidę ir pasivertė
į arklį, o važnyčia sene aprodė tą arklį Mikolui. Mikols
pamate eržilą juodai juodą, baisų, katrą tik tik lenciūgai
pririštą išturėja. Parėjęs namo, jis pradeda mergatei
sakyt:
— Kas čia bus. kad dabar toks baisus arklys? Viskas
gal eit ant niekų, jei dabar nepasiseks jį nuturėt.
114
 Dčiikir kažin kas ir mergate ne visai bebūva linksmi.
Ji jam atsake:
— Žinau aš apė tą arklį. Tėvs numana, kad aš tau pa­
dedu. todėl jis pats dabar pavirto į arklį, kad pats tavi
išmėgintų. Ką čia mudu darysme? Mani jis, žinai gi. tuojau
pažins. O man jug meilu su tavim išsigelbėt: aš jug esmu
tik užkeikta, o ne duktė to senia. Todėl man rodos, kad
teip reik padaryt. Ėmęs nukirpk man tas geltonas bizas,
prišukuok plaukus teip. kaip tujei nešioji. Paduok man
sava drabužius, o aš, i juos įsivilkus. mėginsiu senį pri-
gaut.
Mikols drebėdams tai vis padare, ką ji sake. Po to
anudu atsisveikino, ir ji ėja į arklidę, kur Liucipierius jos
lauke. Ką gi, brač! Eržilui ėja ugnis iš ausų ir nasrų, jis
spardės ir piesta šoko teip. kad prė jo preit nebebūva
kaip. Tada mergate paėmė gelžinį šulą, pradėja ji mušt —
ar galvą, ar ne galvą, kur tiktei papuolė. Primušo labai
tą arklį. Tada ji eržilą pasižaboja ir užsėda ant jo jot. Jis
lėkė nebe žeme. bet oru teip smarkiai par laukus, par
miškus, šokinieja par griovius, norėja jojėjį numest. Bet
nieką nepadarė. Mergate suveržė jam žaploms žandus, tvo­
ja su kurielium par šonus, kad jis dar greičiau bėgtų. Kad
eržils ant gala pradeja putot ir stabteli ja. lai ji jam velei
rėžė par galvą, par strėnas, kad greičiau bėgtų. Ir teip jo
smarkumą apstabdžius. mergate eržilą parjodino namolei
ir įleido į kūtę.
O Mikols būva mcrgales laukęs ir todėl, kuo grei­
čiausiai nu jos drabužius atėmęs, bėga pas senį pasakyt,
kad arklį jau išjodinėja. |ein jis į velnią grinčią. bet lę jo
nerand. Kad jis biskį palauke, tai senis išspūdina iš šalinia
kambaria su parnšta galva ir visas maž tik bepajudėja.
Mikols. būk apė jo nuovargį nežinodams. sakes jau pa­
baigęs sava darbą. Senis jam ranka mostelėja ir išsiuntė
lauka ir nebeėja į arklidę žiūrėt, ar arklys išjodinėts. del
to, kad jis pats juom būva. Mikols teip linksmas parėja
pas sava mergatę. kad jau pasiseko apgauti senį. ir anudu
gyvena ir bučiavos vieną ir antrą dieną, o senis jems nieką
nebesako.
Bet ar | trečią dieną jis pajuto, kad jo duktė jį jodinėja.
Tuojau jis ją su Mikolu pasišaukė ir išdavė tok| dekretą:
115
 — Par tris dienas galiai linksmintis, o jau ketvirtu
dieną aš judviem parodysiu mani apgaudinėt.—Po to jis
anudu uždare vienfl grinčio sakydams: Darykit par tą
laiką, ką noriat.
Siudu pradėja mislyt, kaip čia reiktų išsigelbėt.
Šit kaip padarysme,—sake ji Mikolui.—Šiandie
pat pabėgsme iš čia \ tavo tėvynę, o tę kipšas mūsų nebe­
galės parsekioti. Spjausme ant durių ir liepsme spjau-
dulams, kad ateis mūsų žadinti, sakyt, kad mudu dar no­
riam miega. O patys, duris užrakinę, galėsme toli atsidurt.
Teip anudu ir padirbo. Iš vidaus puses spjovę ant durių,
jas užrakina, pasivertė į karvelius ir išlėkė.
Į ketvirtą dieną senis atėja jų kelt ir bilzdeno į duris.
Spjaudulai atsiliepe:
— O kad mums dar anksti kelt, mes dar noriam pa-
miegot.
Senis atsake:
— Gerai, šiandie dar miegokit, bet ryta jau nebeleisiu.
Ant ryta spjaudulai teip pat atsake. Čia senis suprato.
kas stojos, išlauže duris ir draskęs iš apmauda, kad Mikola
su Oniuke (nes Mikols teip sava pačią pavadino) neberado.
Tuojaus jis liepe sava greičiausiems velniams jų gintis ir
abudu gyvus parvilkt.
Bet anie jau būva labai toli nulėkę. Oniuke prikrita pre
žemes pasiklausyti, beneatsigen. Ausj prė pat žemes pridė­
jus. ji išgirdo, kad atsivej, bet sake. kad anudu dar gal
lėkt, nes velniai dar labai toli. Keletą mylių aniem nulėkus,
ji vėl prikrito prė žemes ir išgirdo ginėjus jau esant labai
arti. Ką čia padaryt? Kaip išsprukti?
— Aš.—saka Oniuke.—pavirsiu j beržą, tu gi būk
žvirbliu ir striuokčiok sau nuo šakeles ant šakeles čirk-
sėdams.
Teip jiems parsivertus. atlėkė kipšai, lėkė sau ir pralė­
kė pro šalį, nes kas jiems lik žvirblių ir beržų. Ginėjai,
nieką neradę, pargrįža pas Liucipierių ir pasisakė, kad
nebepaginę pabėgusių. Tada Liucipierius užklausė:
— Taigi ar nieką nematot pakele?
Jie atsake:
— Nieką neapejom. kaip tiktai beržą, po to beržą ša­
kas šokinėja žvirbluitis.
110
 — E, kokie jūs mulkiai,—sake Liucipierius,—kokie
jūs vėplas! Tai juk jie būva. Reikėją sugreibus juos man
pamest. Eikit, ginkitės ir žiūrėkit, kad man juos prista-
tytumet!
Velniai, sparnus smagesnius prisidėję, vėl leides gintis.
Oniuke pridėja ausj prė žemes ir išgirdo, kad juos vėl
pagen. Kuo greičiau ji parverto sava vyrą į senelį plika-
kaktį, o pati pavirta į pušį ir liepe tam seneliui pušį
kirst. O kad velniai paklaus, ar jis nemate lekiant berniu­
ku su mergate, jis lai atšaka: ..Kad buvau jauns ir man
dar ūstai nedyga, tai atmenu, kad tę lėkė..."
Ir teip senis, paėmęs kirvį, atsivėduodams eme medį
kirst, o velniukai prilėkę jo paklausė, ar nėja pro jo šalį
vaikiuks su mergate. Senelis atsiliepe:
— Kol jauns buvau ir ūstai tebebūva nedygę. tai maty­
davau einant pro šalį... O dabar pasenau, man tokie daik­
tai neberūp.
— Koks tu mulkis! —sake jau velniai, supykę už jo
kalbą, ir vėl grįža namolei be nieką.
Liucipierius, už durnumą velnius gerai pritalžęs, pats
itna baisiausis vėsuls išlėkė gintis.
Oniuke tuomet pridėja ausį prė žemes ir pati išsiganda,
kad išgirdą patį Liucipierių atlekiant. Ką daba daryt? Juk
ir viltis maža bėra išsigelbėt. Ji sake Mikolui:
— Aš virsiu į ežerą, o tujei būsi ančia. Tu gerk ir gerk
vandenį iš ežerą ir niekaip neparstok.
Kaip tik anudu teip apsirūpina, kaip va kur Liucipierius
itna griaustinis atūžė. Pamatęs ežerą, jis puolė ant žemės
ir ėmė vandenį maukt. Jau vanduo ein mažy ir mažy. Bet ir
gaigalėlis be partrūkia daža sava snapelį į vandenį ir daža.
siurb vandenį ir siurb. O Liucipierius vėl sava nepaleidž.
Jau vandenia nebedaug ežere belika ir veins jau artinos
prė anties, kai ši ūmai pliurpt ir išvėmė iš gūžia surytą van­
denį. o par tai vėl ežerą papilde. Liucipierius gi nepaliaun
gert. Jis pritvinka itna baisiausis bosas, o vienok jis vis
dar tvoja ir tvoja vandenį. Bet va jam ir gals. Nebepaneše
jo pilvs tiek vandenia, jis parsproga. o vanduo visas
sutekėja į ežerą. Po to ežers vėL parsivertė į marčią, o
gaigals —į vaikcsą, abudu gi. pavirtę į karvelius, lėkė
117
toliem bo baimes. Loke loke ir atlėkė į namus, kur Mikola
tėvai gyvena. Tada Oniuke saka vyrui:
— Įėjęs pasisveikink ir pasibučiuok su tėvais, bet
žiūrėk, kad nebučiuotum brolių ir seserų, kurių namie
nepalikai. O jei teip. kaip sakau, nepadarysi, tai apė mani
tu vis užmirši.
Mikols pažadeja sergėtis bučiuoti nematytus brolius ir
seseris. Ein jis į vidų. bučiuojas su tėvais, su broliais ir
seserims —iš to džiaugsma jis nė just nepasijuta, kaip
pabučiava neseniai gimusį brolį ir tuojau apė Oniukę visai
užmirša. Džiaugės tėvai ir broliai susilaukę pražuvusioja
šeimynykščia. susikvietę visus susiedus, gėrė ir valgė —
ir iš to džiaugsma nebeįmane kaip linksmintis.
Tuo tarpu Oniuke lauke lauke, ar neišeis ją įvesdyt
Mikols, bet ne, jis neišėja. Tada ji suprata, kad Mikols apė
ją užmirša. Ką jai bedaryt? Ji pasivertė į pyragų kepėją,
apėmė artimam mieste namelius ir tę liūdna gyvena. Ji
kepdava pyragus ir pardavodava. Ant tų pyragų ji visada
pirštu išraistuodava tokius žodžius: ..Sakiau, kad nebu­
čiuok, o tu pabučiavai, par tai ir apė mani užmiršai".
Teip pratekėja apė ketverius metus. Mikols žadėja jau
pačią vest ir nuvažiava į miestelį ko reikiant pasiparkstyt.
Kaip jau ratus jis visu kuom prikriove. atsiminė, kad
jaunesniujui broliui reik parvežt zuikia pyraga, ir užėja
pas kepėją Oniukę. Si Mikolą tuoj pažina ir ašaras gailes-
čia no skruostų nubraukė su kvartuku. Bet ką padaryt?
Jis apė ją užmirša. Kaip visiems kitiems, teip ir Mikolui
ji padavė pyragų su žinomu parašu: „Sakiau, kad nebu­
čiuok. o tu pabučiavai, par tai ir apė mani užmiršai".
Mikols pasistebėt į pyragą neturėja laika. įkiša jį \ kišenį
ir išėja. Bet, keliu važiuodams. jis užsinorėja žinot, kok|
parašą jis tę mate ant pyraga. Parskaitęs jį, jis užsidūmoja
ir pradėja kaip per sapną atsimint apė sava praėjusį gy­
venimą. Atsiminė ant gala, kiek jis yra kalts sava išgany­
tojai. Kuo greičiau jis muka atgal \ miestelį, parpraše sava
myliamąją, parveždina ją namolei, aprodė tėvams ir ap­
sakė jiems, kaip ji išgelbėja jį. Tada vėl prasidėja linksmy­
bes Mikola namuose. Svečių būva parpiln, muzika be
partrukia drožė šokius, visi būva linksmus, dainiava, šoka
118
ir uliavoja. Ir aš buvau užkviests ant tos gėrynes, kartu
su kitais gėriau, kartu valgiau ir visa ko parpilų tu­
rėjau.
(Šiaulių tarmėje užrašė J. Šliupas. M\ilteilungen\ \der\
L\itauischen\ l\itterarischen\ G\eselschaft], l, p. 358.)

52. APIE DVYLIKĄ BROLIŲ,

JUODVARNIAIS LAKSČIUSIŲ
Vieno pono numirė pati ir paliko dvyliką sūnų ir da
vieną mažą dukterėlę. Netruko, ir tėvas pamylėjo kitą
merginą, raganą. Ta sako:
— Duktė tegul bus, bet savo sūnus visus sudegink ir,
supylęs jų pelenus į popierius, atsiųski man, tai tada už
tavęs eisiu.
Tėvas mąstė šiaip, mąstė teip, nebežino, kas čia bebus
daryta. Ir pasisakė vienam savo tarnui. Tas jam sako:
— Gi ko čia, ponai, teip rūpinies? Jug tamstos dvare
yra didelių šunų. Dvyliką tų sudegysi, pelenus supilstys!
į popierius, padėsi antspaudus ir nusiusi jai —bene ji
permanys? O po vestuvių —kad ir ras, nebe ką jiems
padarys.
Ponas teip ir padarė: sudegino dvyliką šunų, pelenus jų
supylė į popierius, prispaudė ant popierių antspaudus ir
nusiuntė raganai. Ta apžiūrėjo visus popierėlius, apuostė,
ir tinka —teka už jo. Po vestuvių, kaip parvažiavo dvaran,
uosto —šmurkš šmurkš, pagaliaus sako:
— Kas čia smirdi? Kad tie visi, kas čia yra nereika­
lingi, juodvarniais išlėktų!
O jos posūnių būta tuokart skiepe po vyro rūmais.
Tuoj visi paskui kits kitą strikt ant lango ir lekia, ir lekia,
ir išlėkė sau.
Daugiaus gyveno rūmuose tik ponas su savo ragana,
prie jų augo dukrelė, kuriai ilgai niekas nieko nesakė apie
brolius: mat tas ponas buvo užgynęs, kad iš tų dvariškių
niekas nepasakytų mergaitei, kad jos buvo broliai ir kad
jų pamotė, ragana, teip juos išvaikė.
Vieną kartą —mergaitė buvo jau dvylikos metų —
ėmė šnekėtis dvariškiai:
119
 — Argi ta viena dukterėlė tebuvo mirusios ponios?
Tada jų vienas sako:
— Ką čia bešnekėti, buvo sūnų dvylika, bat kaip pons
ėmė raganą, tai ji visus vaikus pagadino, ir išlėkė visi
juodvarniais!
Mergele išgirdo dvariškių kalbų ir ėmė taisytis eiti savo
brolių ieškoti. Pasisiūdė dvyliką marškinių, dvyliką keli­
nių. dvyliką paklodžių, užvalkstė dvyliką priegalvių ir
išėjo, susirišusi visus tuos daiktus ryšelyje. Ėjo ėjo per
laukus, per miškus, niekur nieko neužeina. Ką sutinka,
to klausia, nieks jai apie brolius, juodvarniais lakstan­
čius, niekur nieko nepasako.
Beeidama per didelę girią, užėjo atsiskyrėlį. Pas tą
įėjus, klausia, ar jis nežinotų, be nesąs matęs kur jos bro­
lių. juodvarniais lakstančių. Atsiskyrėlis jai sako:
— Aš nemačiau, bet aš turiu valią ant visų debesų. Per­
gulėk čia pas mane, tai aš rytoj susišauksiu visus debesius,
tai jei bus. tai bus matę.
Ryto metą atsiskyrėlis sušaukė debesius. Kaip sugulė
debesiai apie jo trobelę, teip tamsu paliko, lyg kad juoda
naktis butų. Išėjęs laukan, atsiskyrėlis klausiasi debesų:
— Ar nematėte kur dvylikos brolių, juodvarniais la­
kiojančių?
Visi atsisakė niekur nė vienas nesąs matęs. Debesiai
išsiskirstė, nuslankiojo į visus kraštus. Daugiaus atsisky­
rėlis jai sako:
— Gal jau jų nebėra nė pasaulėje... Bet gal da kur ir
yra... Kaip eisi šiandien per girią, tai vakarop rasi mano
brolį, teip pat atsiskyrėlį. Jis tur valdžią ant visų vėjų. Jis
vėjų paklaus, ar tie nebus kur užputę, ar nepasakys.
Ir išėjo mergaitė. Eina eina per girią ir priėjo vakarop
kitą atsiskyrėlį. Įėjo ir pas tąjį pasiklausti savo brolių,
juodvarniais lakstančių, ar jis nežino, kur jie yra. Tasai
sako:
— Aš nieko nežinau, bet čia pernakvok pas mane. aš
rytoj rytą susišauksiu visus vėjus, tie jei bus kur, tai bus
užėję ir tau pasakys.
Ryto metą susišaukė atsiskyrėlis visus vėjus. Tie supū­
tė, suūžė, sušniokštė. Visus išklausinėjo, visi atsakė, kad
nė vienas nežinos, nė vienas niekur neužėjęs, nė vienas
niekur nematęs. Atsiskyrėlis jai sako:
— Gal nebėr nė pasaulėje, kad ne vienas vėjas niekur
nėra užpūtęs, apėjęs. Bet nenustok vilties. Kaip eisi šian­
dien per mūsij girią, atrasi vakare mūsų trečiąjį brolį,
kurs turi valdžią ant visų paukščių. Jei bus kur jie. tai
gal koks paukštis bus juos apėjęs.
Si išėjo, vėl ėjo per visą dieną ir apie vakarą rado tre­
čiąjį atsiskyrėlį. Tas jai teip pasakė:
— Pernakvok pas mane per naktį, aš rytoj sušauksiu
visus paukščius —jie, jei bus koks kur apėjęs, tai tau pa­
sakys.
Ryto metą atsiskyrėlis sušaukė visus paukščius. Tai
kad prilėkė didelių, mažų. visokių! Išėjo atsiskyrėlis,
klausinėja visų. Tie visi atsisakė nė vienas niekur nema­
tęs, ir gana. Atsiskyrėlis pulkų pulkus atleido, ir visi iš­
siskirstė.
Šit ant galo pagalios, kur buvęs, kur nebuvęs, atlekia
šlubas erelis. Atsiskyrėlis ant to sušuko:
— Kodėl tu nesiskubinai, ko gaišai?
Erelis atsakė:
— Man koją šaulys peršovė, labai skauda, sergu, ne­
galėjau greitai atlėkti.
Daugiaus atsiskyrėlis klausia erelio:
— Ar nėši matęs kur dvylikos brolių, juodvarniais
lakstančių?
Erelis atsakė:
— Mačiau ir žinau. Jie per dienas juodvarniais lakioja,
o ant nakties žmonėmis kalne gyvena.
Daugiaus atsiskyrėlis davė tai mergelei dvyliką smaig-
telių ir įsakė, kad kaip lips į tą kalną, tai kad vis įsismai-
gydama užsistotų ir vėl iš apačios trauktų, o į viršų smeig­
tų. Tiktai, sako, turinti saugot, kad nė vienas jai iš rankų
neiškristų: jei nors vienas iškris, tai ir nebegalės ant
kalno užlipti. O ereliui prisakė:
— Tu žiūrėk, kad ji nenukristų ir neužsimuštų!
Ir išėjo mergelė su ereliu, paplasta lekiančiu. Nuėjo
prie kalno. Tas kalnas buvo teip aukštas, net už debesius
aukštesnis. Ir ėmė mergelė savo medelius smaigyti į
kalną ir lipti aukštyn. Ji ten smaigė smaigė, kaišiojo kai­
121
šiojo, gal kokį pusvarstį nusmaigė ir būtų užlipus, tik
vienas smaigtelis iškrito. Bežiūrėdama į krintantį medelį,
ėmė ir pati kristi. Erelis, tupėdamas pakalnėje, pamatė ją
bekrintančią —tuoj pakilo nuo žemės, pakapt su sveikąja
koja jai už ryšelio, vis aukštyn, aukštyn —užnešė labai
aukštai už debesų, pas didelį urvų. Užnešė ir paleido,
sako:
— Sitai tas urvas, į kurį jie vakare parlėkę sulenda.
Tai tu čia įėjus rasi jų dvyliką lovų. Tas apdangstyk
paklodėmis, visus priegalvius apvalkstyk užvalkčiais ir
padėstyk kiekvienam ant lovų marškinius, kelines. Rasi
prie kiekvienos lovos po staliuką, ant staliukų rasi padėta
po kepalėlį duonos. Nuo tų kepalėlių galėsi po riekelę
atsiriekus suvalgyti. Rasi dar pas duris mažiausiojo bro­
lio lovelę, po tąja pasilindus, galėsi pernakvoti.
Erelis, jai viską pasakęs, nulėkė sau, o ji ir įlindo į
urvą. Tenai rado viską teip, kaip išpasakojęs buvo erelis.
Aptaisė lovas, apdangstė paklodėmis, apvalkstė priegal­
vius užvalkčiais, padėstė kiekvienam ant jų lovų kelines
ir marškinius, pavalgė nuo kiekvieno kepalėlio atsiriek­
dama po riekelę ir, pasilindusi po mažojo brolio lova,
atsigulė.
Šit tiktai vakars —tuoj ir išgirdo: juodvarniai su­
kranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą. Visi džiau­
giasi, kad pataisytos lovos ir padėti visiems marškiniai su
kelinėmis. Visi apsitaisė, eina valgyti —žiūri, kad jų duo­
na nuraikyta. Vyresnysis sako:
— Lovas ir mus pačius aptaisė, bet kad duonos trūksta,
tai negerai. Nu, bet ką padarysi!
Pernakvojo, rytą atsikėlė, išėjo, sukranksėjo ir nulėkė
sau. Ji atsikėlė iš savo palovio ir vaikščioja po vidų ir
laukia. Išėjo laukan —ant kalno visur miela, gražu. Bet
vakarop ir vėl ėmė norėti valgyt. Eina prie staliukų —
teip pat besą kepalėliai duonos. Si vėl po riekelę atsirai-
kydama suvalgė ir vėl palindo po mažojo brolio lovele
ir atsigulė.
Vakare ir vėl ėmė juodvarniai kranksėti, ir suėjo
trobon visi broliai. Vyresnysis sako:
— Matai, ir vėl duona suvalgyta. Jau kas nors pas mus
yra negeras įsimetęs. Dabar da nieko nedarysiu, bet jei
122
trečią dieną tcip pat bus, tai nors visą kalną sugriausiu,
vienok turėsiu atrasti, kas čia mums teip daro.
Mergaitė gulėdama nusigando, rūpinasi, kas čia galėtų
būti. Nu. pavalgę visi atsigulė, bet ši nebeužmiega ir ne­
beužmiega. Jau visi broliai šnarpščia ir krankia, ji ir
nebeiškentė: ėmė savo jaunesnįjį brolį budinti, ėmė su
ranka už kojos kuštinti. Tas klausia:
— Kas čia?
Si tylom atsakė:
— Aš. brolaiti, jūsų sesuo. Atėjau, susiieškojau, bet
kad brolis pyksta, barasi, ką aš dabar darysiu?
Brolis sako:
— Nu, ką dabar daryti. Būk kaip buyus. rytoj pamaty­
sime.
Ant rytojaus sukilo visi broliai, jau taisos eiti sau
laukan, mažasis ir ėmė sakyti:
— Nu, brolau, vakar žadėjai ardyti, versti kalną. Kad
rastum kokį giminaitį ar seserį, ką gi tad darytum?
Vyresnysis jo brolis sako:
— Aha! Tai matau, kad tu jau žinai, kas čion yra! Nu, tai
pasakyk kas!
Sis, atidengęs paklodę, sako:
— Lįsk. sesaite, laukan, kaip jau bus, teip.
Daugiaus vyresnysis brolis sako:
— Kad tu būtum iškentus namie da vienus metus, tai
būtum mūsų sulaukus, o dabar, sesaite, tai reikės mums ir
tau vargti vėl dvyliką metų. Jei iškentėsi niekur nieko
nešnekėjus per tiek metų. tai dar pasimatysime.
Teip pasakęs, liepė sėstis sau ant nugaros, ir pasivertė
visi į juodvarnius ir nulėkė.
Juodvarnis nunešė seserį į didelę girią ir pasodino ant
eglės viršūnės, atsisveikino ir paliko. Tai daugiaus ji ten
sėdėjo, sėdėjo, net drabužius nusėdėjo!
1 tą girią atėjo medžiodami karalaitis su savo dvariš­
kiais ir ponais. Tuoj ėmė loti šunes, žiūrėdami į tą medį,
kur ji sėdi. Apstojo ją šauliai ir varovai, mato, kad žmo­
gystė. Šiaip kalbina, teip kalbina —nieko nesako. Atėjo ir
pats karalaitis, ir tas šneka, bet kaip nieko, teip nieko ne­
atsako. Saukia lipti laukan, gandina nušausią, bet ji nieko
123
ir nieko, tyli ir tyli ir tyli. Daugiaus karalaitis savo tarnui
sako:
— Lipk. iškeiki laukan, pamatysime, kas gi ten yra.
Tas įlipo. Si rodo —sako: „Aš esmi plika*. Tas. išlipęs
laukan, pasakė karalaičiui, kad medyje esant jauna, graži
moteriškė, tiktai kad plika, reikalaujant drabužių. Užnešė
jai drabužius, ir išlipo ji laukan. Tam karalaičiui teip
patiko, kad jis kitos niekada nebenorėjo nė matyti. Parsi­
vedęs namo. pasisakė savo tėvams, kad norįs jų vesti sau
per pačių. Tėvai nenorėjo jam leisti, kad ji nieko nekalba.
Bet jis sako:
— Gal ji kokia pakūtninke? Kaip išsipakūtavos, ir pra­
dės šnekėti.
Tėvai ir leido. Daugiaus jis vede jų ir gyveno.
Po kokių metų ponas Dievas davė jiems sūnų, bet kara­
laičio tuokart nebuvo namie, o per bobaitę buvo parvežta
jos pamotė, toji pati ragana, kuri jos teip nekentė. Toji
ragana vaikelį išmetė laukan, o sugriebus kur šuniukų ir
rodo visiems:
— 2iūrėkite, koks jos vaikas!
Teip karalaičio tėvai ir sako:
— Jau kad ji būtų geras žmogus, tai ir kalbėtų... Kas-
žin, kas ji tokia yra. Gerai mes jam sakėme, kad neimtų jos.
Parašė jos vyrui raštų, kad teip ir teip. gimęs toks ir
toks. kų reikia gimdyvei daryti? Tada jos vyras, karalaitis,
parašė, kad jai nieks nieko nedarytų, kol jis namo parkils:
jis pats žinosiųs, kų padaryti. Parkilęs jis nieko nebežino:
jam teip graži, teip graži, teip patinka, kad jam nė galvon
nebeateina jų nužudyti, ir vėl jisai gyvena su ja.
Pagyvenus kokius metus, ponas Dievas duoda jiems
kitų sūnų. Karalaičio teip pat nebuvo namie, ir vėla jos
motė. ragana, buvo per bobutę. Vaikeli ji išmetė laukan,
pakišo kačiukų ir rodo visiems:
— Žiūrėkite, kas dabar!
Visi stebėjosi, ir tėvai nurašė sūnui raštų. Sūnus vėl
parašė namo. kad nieks jai nieko nedarytų be jo paties.
Ir jis, vėl parkilęs namo. jai nieko nebedaro: pati labai
graži, patinka jam. Sako ir tėvams, kad da toliaus žiū-
rėsiųs.
Ir vėl po kokio laiko, nesant namie, gimsta jam trečias
124
sūnus. Tu pati bobaitė, ragana, jos pamotė, vėl išmeta sūnų
laukan ir rodo visiems būk gimusį iš jos šuniukų. Tėvai
nebesitveria, rašo jam ko greičiausiai skubintis namo ir
daryti jai ar šiok|. ar tokį galų. Jis parkilo namo. Jam
baisiai gaila. bet. nebėgaledams liautis ir nežinodams. kų
čia bereiktų daryti, sako:
— 2inokitės. darykite, kaip jūs norite. Aš nė pats
nebežinau, kuo ji kalta, kas ji tokia yra.
Teistojai apkaltino jų, sako reikiant kaip raganų sude­
ginti. Ir sukrovė dideli laužų ir uždegė, bet užėjo didelis
lietus ir užlijo ugnį. Nu. ir vėl jie liepė privežti sausų
medžių. O jau visai baigiasi dvyliktiejie metai, tiktai vie­
nos valandos tereikia, tuoj bus ir broliai. Kaip tiktai ėmė
kurti iš antro karto ugnj ir pradėjo imtis liepsna, šitai
atlekia dvylika juodvarnių, atlekia ir leidžiasi. Tuoj nusi­
leido pirmasis ir vedasi rankoj trejų metų sūnel|. Nusilei­
do antrasis ir nešasi sūnelį antrų metų. Trečiasis nusilei­
dęs nešasi mažuti, da vystykluose, kų tiktai gimusi vaikelį.
Tuoj visi sušuko:
— Kų jūs čia dirNite? Kam jūs tų nekaltų mūsų seserį
norit nužudyti? Meskite ant ugnies pamotę, raganų! Sitai
mūsų sesers sūneliai.
Beregint pamotę, raganų, užrito ant ugnies. Broliai tuoj
pasisveikino su savo seseria ir su savo svainiu, karalai­
čiu. Ir pasakė jie. kad kaip tik gimusius vaikučius ji iš­
metus laukan, tai jie tuoj pasiėmę pas save ir auginę.
Karalius pakėlė didelį pokylį. Ir aš ten buvau, ir aš
daug mačiau. Ir aš ten valgiau ir gėriau, per barzdų var­
vėjo. burnoj neturėjau.
[Užrašė Šiaulių pavietyje A. Atgajictis. Iš „Musų pasa­
kos\ Tilžėje. 1894.)

53. APIE DU BROLIUS —

DU GUDRIU IR VIENĄ KVAILĄ
Buvo du broliu gudriu ir vienas kvailas. Gudriejie bro­
liai eina vienu keliu, o kvailys viens pats kitu keliu. Pa­
ėjus kokį galų. kvailys ėmė juos šaukti:
125
 — Ee. broliai! Eikita šen! Žiūrėkita. ką aš radau!
Tuodu broliu šnekasi:
Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokj daiktą
rado.
Atėjo pas jį:
— Tai kame. ką tu čia radai?
Tas rodo akėčvirbalį radęs, sako:
— Ar matote, koks čia geras iešmas briedžiui kepti.
Tuodu nusispjovė ir sako:
— Mat kad jau kvailas, tai kvailas. Nė briedžio, nė
nieko nėra, o jis džiaugias akėčvirbalį radęs, kad geras
iešmas jam būsiąs briedžiui kepti.
Teip tarė ir nuėjo sau. Bet kvailasis brolis, paėjęs galelį,
ėmė ir vėl šaukti, rėkti:
— Broliai, broliai! Eikit šenai, ką aš čia dabar radau!
Tuodu tariasi eit, tariasi neit, bet vėl susišnekėjo:
— Ar eiva, ar ką. gal tas kvailys ir ką gerą rado.
Gi prieina, o tas, atsistojęs prie sauso gluosnio, bešū­
kauja. Tuodu klausia:
— Ko tu čia šūkauji? Ką tu čia dabar radai?
Žiūrėkita. koks čion sausas medis briedžiui kepti,—
tarė kvailys.
Tada gudriejie broliai užpykę sako:
— Et, tiktai su kvailu susidėk! Be reikalo mudu jo tik
klausova. Nė briedžio, nė nieko, o jis šaukia ir šaukia. Eiva
mudu sau.
Ir vėl gudriejie nuėjo savo keliu, o kvailys savo. Paėjo,
paėjo, kvailys ir vėl šaukia:
— Eee broliai, broliai! Eikit šianai! Eikita, žiūrėkita.
ką aš čia radau! Ee!
Gudriejie broliai nebenori klausyti, bet šis šaukia ir
šaukia. Gudriejie ir vėl tariasi:
Kad jau teip jis šaukia ir šaukia, ar eiva pažiūrėt,
ar ką. gal ir rado ką gerą.
Ateina, klausia:
— Ką dabar radai?
Sis sako:
— Gi žiūrėkita —briedis.
Nu, jau ir šiuodu nudžiugo, pamačiusiu briedį. Tuoj
jį visi nuspaudė, atsinešė medį —sausąjį gluosnį, akėč-
126
Virbali iešmą, lik nelur nė vienas ugnies. Mato —ne­
labai toli, už kūlynų, smilksta kūrenasi ugnelė. Tuoj
gudriųjų brolių vienas nuėjo ir rado bjaurų senį bekūre­
nantį. Rado ir prašo:
— Seneli, duok man ugnelės, paskolink.
Senis sako:
— Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau
duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tai rėžį rėšiu iš nugaros.
Tasai šiaip sako. teip sako, mikt mikt ir nieko nepasa­
ko. Tada senis tuoj jam ir išrėžė iš nugaros rėžį. Gudrusis
brolis nuėjo sau.
Eina gudriųjų antrasis brolis. Ir vėl teip pat senis sako:
— Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau
duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros,
ir gana.
Tas ir vėl šį tą sakinėja sakinėja, nieko neišsako, ir
gana. Ir tam senis rėžį išlupo iš nugaros ir —eik sau.
Nu, dabar nuėjo kvailys prašyti ugnies. Senis teip pat
atsakė:
— Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš duo­
siu tau ugnies, jei nepasakysi, tai tuoj rėžį rėšiu iš nu­
garos.
Bet šis tuoj jam teip atsakė:
— Aš pasakysiu, tiktai tu man nesakyk .meluoji". O
kad tu man pasakysi .meluoji“, tai aš tau du rėžiu rėšiu
iš nugaros.
Senis ir prisižadėjo nesakysiąs. Nu, tai šis ir ėmė sakyti:
— Gi aš einu einu per mišką ir pamačiau drevę. Prili­
pęs žiūriu, kas toj drevėj. 2iūriu —geneliai. Aš tuoj į tą
drevę įlindau, visus genelius išmušinėjau, nusipešiau, iš-
siskriodžiau, susikūriau ugnelę, nusisvilinau, išsikepiau ir
suėdžiau. Daugiaus lendu iš tos drevės laukan —gi nebe­
galiu. Parėjau namo. atsinešiau kirvelį, prasikirtau di­
desnę skylę ir išlindau laukan. Daugiaus vėl einu einu per
tą mišką, klausausi, girdžiu —trata, braška, barška, švil­
pia, atūžia tiesiai ant manęs. 2iūriu žiūriu —devynios
stirnos viena koja bešokančios. Aš per tą koją pokšt, ta
kojelė tTiokšt ir nulūžo. Aš galveles nusukinėjau, kaile­
lius nusimausčiau ir einu. Daugiaus vėl einu einu per tą
mišką, girdžiu spengia, bimbia, kaukia, čypia, švilpia.
127
2iūriu žiūriu —devyni vilkai vieną bitę bepjauną. Aš tuos
vilkus nugainiojau, tą bitelę susigavau ir nešuosi. Ta bite­
lė man prinešė visas stirnenas pilnas medaus. Daugiaus —
einu einu ir priėjau plačią upę. Kaip ėjau per lieptą ir
jlūžau, man septynios slirnenos medaus \ vandeni įkrito.
Ką aš darysiu? Man saldaus vandenėlio gaila palikti, o
neturiu kuo gerti. Gi mąsčiau mąstęs, nusivožiau nuo sa­
vo galvos kaukuolėlį ir geriau, gėriau saldų vandenėlį.
Gėriau gėriau, kol saldus buvo; visą išgėriau, daugiaus ir
einu. Ir ėmė visi žmonės iš manęs juoktis. Aš da žvalgausi,
ko jie čia iš manęs juokiasi, gi sako: .Žiūrėk, žmogau,
tau ant galvos kaukuolio nebėr!' Aš kapt sau su ranka —
ir įsmego į smegenis visi mano pirštai. Nusispjovęs grįžtu
atgal. Pasijėmiau savo kaukuolėlį, užsidėjau ant galvos ir
einu. Nu. tai da man buvo trys stirnenos pilnos medaus, o
septyniose liktai vieni koriai teliko. Aš iš tų korių nusilip-
džiau kumeliukę ir joju. Prijojau prie karčemos —neturiu
kuo pririšti. Gluosnio šaką nusilaužiau, prismeigiau —ir
stovi. Aš įėjau karčemon —žydai per šabą visi pražuvę,
tuščia. Einu prie savo kumelaitės, gi žiūriu žiūriu —tas
gluosnis, kur aš ją prismeigiau, išaugęs ligi paties dan­
gaus. Nu aš tuo gluosniu lipt, nu lipt ir įlipau į dangų. Tuoj
aš tas savo tris stirnenas. kur man atliko vandenyj neišsi-
skalavusios. nunešęs Viešpačiui Dievui ir atidaviau. Man
Viešpats Dievas dovanojo septynias karves. Nu. aš tas
septynias karves varausi prie skylės, kur įlipau į dangų,
gi žiūriu žiūriu —mano kumelaitė su visu gluosniu paėjus
į šalį. Nu. mąstau mąstau, ką dabar aš darysiu? Nusivariau
tas karves pas šventą Petrą, su juo apmainiau ant penkių
maišų pelų. Nu aš iš tų pelų vyti virvę, nu vyti, ir nusivi­
jau. Įsibedžiau baslį, prisirišau tą virvę ir leidžiuosi že­
myn. Leidausi leidausi ir pritrūkau. Aš ir kybau ore. Atjo­
jo arklininkai, susikūrė po manim ugnį. Kaip sprogo ug­
nies sprogulė į mane. ir išdegė man užpakalyj drevę.
Daugiaus atlėkė bitys ir susimėtė man į tą drevę ir prinešė
medaus. Aš viena ranka | virvę turiuos, o antra ranka
medų kabinu. Kabinau kabinau —matai, ir labai sunkus
palikau, ir nutrūko man virvė, ir nukritau į pragarą.
Sems klausia:
— Ką gi tu matei pragare?
J 28
 Sis:
— Gi žiūriu žiūriu —mano tėvas tavo tėvu oran be­
jojai
Senis nebetvėrė:
— Meluoji, teip negal būt!
Tuoj kvailys išrėžė du rėžiu iš nugaros, pasiėmė ugnies,
atsinešė, iškepė briedį, ir visi pavalgė.
(U ž r a š ė Š i a u l i ų p a v i e t y j e A . A t g a j i e t i s . I š -M ū sų p a s a ­
kos

54. APIE VIENĄ NETURTINGŲ TĖVŲ VAIKĄ,

KURS PAVELDĖJO LABAI DIDELIUS TURTUS
Vienas pirklys buvo labai turtingas ir labai labai šykš­
tus. Vieną kartą jam bevažiuojant su pinigais, ėmė temti.
Tada jis, privažiavęs pirmą ūkininką, užsuko ant kiemo
ir apsinakvojo. Atsigulė ant savo vežimo, nė į vidų neėjo.
Tą naktį šeimininkų gimė vaikelis. Pirklys guli ant
savo vežimo ir girdi, kad po langu laimės šnekasi. Viena
klausia:
— Ar jau gimė?
Antra sako:
|— Da ne.|
— Būtų buvęs vyskupu.
Po valandėlės ji vėl klausia:
— Ar jau gimė?
Antroji atsako:
— Da ne!
Ta vėl sako:
— Būtų buvęs vagis ir galvažudys.
Ir trečią kartą klausia:
— Ar jau gimė?
Antroji sako:
— Jau!
Tuoj pirmoji sako:
— Tad pirklio šito turtą vartos.
Pirklys, ant vežimo gulėdamas, girdėjo visą tą šnektą,
bet kaip pasakė laimė, kad tas vaikelis jo turtą vartosiąs.
5 T«ut»Mko& tntillnlckd. II 129
tai jis ir nebetvėrė savam kailyj. Mąsto mąsto, kaip čia
nuo jo reikėtų išsisukti. Pagaliaus teip sau tarė: ..Kad iš
jų tą vaiką atpirkčiau, tai jug nieks nežinos, kur aš jį
padėsiu, ir nesuieškos".
Rytą pirklys įėjo į vidų ir, būk nieko nežinodams, klau­
sinėja:
— Kas čia pas tamstas naujo girdėtis?
Tėvas sako:
— Gi nė šio, nė to. Šiąnakt mums sūnų Dievas primetė,
tuo dabar ir džiaugiamės.
Tuoj pirklys ėmė skųstis:
— O man negerai. Aš vieną dukterėlę teturiu, o pinigų
man begalės, neturiu numirdamas nė kam savo turtų pa­
likti. Ar žinote ką? Man jūs tą savo sūnelį parduokite,
aš jums gerai užmokėsiu. Kad jis pas mane bus, tai toks
bus turtingas kaip štai ir aš pats.
Tėvas su motina šnekasi:
— Gal ir gerai būtų tą vaikelį pardavus: dabar vis sun­
kūs metai, gal lengviaus būtų gyventi.
Pagaliaus tinka. Pirklys atpirko nuo jų sūnų, užmokėjęs
baisybę pinigų, ir išvažiavo namo, vaikelį vežinas. Visas
kelias buvo gluosniais nusodintas. Tarp tų gluosnių buvo
vienas labai didelis, išpuvusiu viduriu. 1 tą gluosnį įkišo
pirklys vaikelį ir sako:
— £sk tu tuos gluosnius, ne mano turtus vartok!
Teip pasakęs važiavo tiesiai namo.
Paskiaus tuo pačiu keliu važiavo kunigas. Pro gluosnį
bevažiuojant, ir suknirko vaikelis. Tuoj liepė kunigas savo
vežėjui sustoti ir eiti pažiūrėt, kas čia suriko. Vežėjas
priėjęs žiūri —mažas vaikelis. Kunigas sako:
— Imk laukan, nešk čia.
Pasiėmę vaikelį, važiavo toliau ir užvažiavo pas tą patį
pirklį, kurs buvo į gluosnio drevę jį įdėjęs. Čia pasisakė,
pasirodė, ką ant kelio laimėję. Pirklys pažino, kad tai čia
jo paties padarymas. Prašo kunigo, kad jam pavestų tąjį
radinį. Kur dės kunigas vaiką, džiaugiasi, kad nuo jo
atima. Atidavė ir paliko pirkliui vaikelį ir išvažiavo sau.
Pirklys mąsto šiaip, mąsto teip, pats neišmano, kur čia
tą bėdą dėti, kaip nuo jos nusikratyti. Pagaliaus tarė
130
sau: „Dėsiu į bosą ir mesiu į vandenį". Įdėjo bosan. paleido
ant vandens ir sako:
— Priryk, nusprok, ne mano turtus vartok!
Bosas plūduriavo plūduriavo ir priplaukė prie krašto,
kur stovėjo moterį} klioštorius. Tame klioštoriuje buvo
vienuolės, to paties pirklio aprūpinamos: ten joms. ko
reikiant, vis pirklys pristatydavo. Jos besiskalbdamos
pamatė ir tą vaikelį, bose beplūduriuojantį. Išsijėmė jį
iš boso ir augina, niekam nieko nesakydamos.
Po kokios penkiolikos metų pirklys važiuoja pro klioš-
torių ir, pamatęs pas vienuoles vaiką, klausia:
— Iš kur jūs jį gavote?
Tos atsakė: teip ir teip. jau penkioliką metų atgal
jos mažutytį vaikelį bose vandenyj radusios. Pirkliui ir
utėlės visos išmirė, kaip jis pamatė vaiką tokį jau didelį
užaugusį. Tuoj sako:
— Ar jūs man jo negalit atiduoti?
Jos visos atsakė:
— Kodėl ne, jug jis mums nereikalingas—tamsta ži­
nokis.
Pirklys tuoj parašė laiškelį ir padavė vaikui parnešti
į savo turtus ir paduoti jo pačiai, tiktai įsakė, kad kitam
niekam neduotų nė pačiupinėt.
Eina vaikas keliu ir susitinka senelį. Tas senelis ėmė jo
klausinėti:
— Kur buvai? Kur eini?
Vaikelis pasisakė viską ir pasirodė tą laiškelį. Senelis
pabraukė su ranka per laiškelį ir pasakė:
— Eik. vaikeli. Dieve tau padėk!
Ir nuėjo abudu savais keliais. Vaikelis nunešė laiškelį
ir atidavė poniai. Ta atplėšė laiškelį, perskaitė ir ko grei­
čiausiai bėga pas kunigą, kad jį su jos dukteria sudo­
rotų. Mat tame laiškelyje buvo parašyta: ..Kad nesudorosi
tuoj ant mano žodžio šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš
pargrįžęs tave mirtim nužudysiu!"
Po vestuvių jiems labai gerai sekėsi. Žentas vedė ūki-
ninkystę ko gražiausiai ir buvo labai dievobaimingas.
Kas rytas anksčiausiai atsikėlęs, vis į bažnyčią bėgdavo.
Po trejų metų sugrįžta iš savo kelionės pirklys. Jam
priešais išbėga pati. duktė, du mažu vaikeliu: vieną di-
5* 13/
dėsni. kitą mažesni neša žentas,—visi bėga priešais pasi­
tikti. sveikina jį. Pirklys, pamatęs vaikelius, klausia:
— Gi keno tuodu mažu vaiku?
Motina sako:
— Gi tamsta ar nežinai, ką laiškelyje man prisakei,
kad sudoročiau dukterį su šituo vaikinu? Šit ir tas žentas,
ir tamstos rašytas laiškelis.
Pirklys žiuri į laišku —teip yra parašyta, jo paties raš­
tas ir jo paties ranka padėta. Stebisi pats: jis buvo rašęs j|
užmušt, sukapot. sušaudyt, dabar gi mato —liepta sudo­
roti. Nu. mąsto šiaip, mąsto teip: .Ką dabar padarysi, kaip
bus, teip. Bet aš pats ar nepadarysiu jam galą?" Jis mato,
kad jo žentas kas rytas, anksčiausiai atsikėlęs, vis pro
vartus bėga ir bėga j bažnyčią. Daugiaus pirklys liepe
keturiems vyrams iš vakaro iškasti duobę ir gerti —
girtauti per naktį, o rytą kas tik pirmas eis pro tuos vartus,
griebti, mesti | tą duobę ir užkasti. Dar pridėjo:
— Kad ir aš pats eisiu, ir mane meskit ir užkaskit.
Nu. daugiaus tie vyrai iškasė duobę, bet visą naktį
gėrė —girtavo ir laukia, kas čia pirmas eis. Bet pirklio
žentas, rytą atsikėlęs eiti į bažnyčią, mato. kad apie tuos
vartus girti vyrai svyrinėja, ir tarė sau: .Eisiu geriaus
aš pro kitus vartus".
Pirklys, atsikėlęs rytą. žiūri, kad tie vyrai apie vartus
tebestribuliuoja girti, o jau ir saulutė gerai pakilus. Ne­
supranta, kodėl teip: argi jieda to žento nebus ten užkasę?
Eina supykęs ant ji| bartis, kodėl jie nepadarė teip, kaip
jis buvo jiems liepęs. Tiktai spėjo prieiti, tuoj jie ir pa­
griebė jį ir įmetė | duobę. Sis da norėjo perkalbėti juos,
bet tie vyrai, jau visi gerai įgėrę, nieko neklauso, tik
pildo jo prisakymą: įmetė į duobę ir užkasė.
Tokiu būdu visus jo turtus paveldėjo žentas ir vartojo,
kaip buvo lemta.
(Užrašė Š ia u lių p a v ie t y j e A . A tg a jie tis . Iš . M ū s ų p a ­
s a k o s ' .)

132
 55. BAJORAI IR SODIEČIAI
Po ištrėmimo mūsų pirmųjų tėvų iš rojaus pradėjo jiems
gimti vaikai. Bet nė viena motina mūsų laiko negali ly­
gintis su Ieva, nes ši gimdė kas metai ir tai ne po vienų
kūdikį, bet po du arba ir po tris —vienu kartu. Todėl
ir nebuvo nieko ypatingo, kad po šimto metų Adomui ir
Ievai priviso pilna pirkčia vaikų.
Nors Adomas sunkiai dirbdavo, idant išmaitintų savo
skaitlingų šeimynų, o Ievos rūpesčiams apie apdengimų
tos šeimynos niekad nebūdavo galo. vienok jų vaikai ne
visuomet gaudavo sočiai privalgyti ir vaikščiojo kartais
visiškai nuogi. Bat buvo tai ir vaikai! Ne toki. kaip dabar
mūsų: kaip tik spėjo katras užgimti, tuoj duok jam visų
gorčių pieno! Vieno vaiko vystyklams vos ištekdavo viso
ritinio drobės! Ir metus, žinoma, skaitydavo kitaip. Trijų
dešimtų metų Adomo sūnelis, nors galva pasiekdavo
skliautų motinos seklyčios, vienok nemokėjo da ne kokia
darbo, o keturių dešimčių metų dukrelė vos pradėjo ganyti
žąsiukus.
Vienų dienų Adomui, beariant jaučiais kietų žemę ir
apsipylus nuo darbo prakaito srovėmis, pasirodė Ponas
Dievas. Nutirpo iš baimės darbštus artojas, nes nuo laiko
savo ištrėmimo iš rojaus nebuvo matęs Viešpaties. Baimes
suimtas ir puolęs veidu ant žemės, bijodamas ne tiek del
savęs, kiek del savo šeimynos, jis laukė, kų pasakys jam
Viešpatis.
Bet Dievas nuramino jį. tardamas:
— Kelkis. Adomai, ir nesibijok, nes aš nužengiau nuo
dangaus tiktai, idant palaiminčiau tavo vaikus.
Išgirdęs šitokius žodžius, sentėvis pradžiugo, bet sy­
kiu ir nusiminė. Atsiminęs nesmagumą del savo paties ir
savo moteriškes nuogumo po pirmojo peržengimo Die­
vo prisakymo, jis pradėjo dabar bijotis nuogumo savo
vaikų.
— Viešpatie.—tarė jis,—neišmanau, kaip tau dėka-
voti už tavo mielaširdystę. bet pirm negi teiksies įžengti
po stogu tavo tarno, leisk man ir mano žmonai nors tru­
puti prisirengti.
Ponas Dievas atsakė:
J33
 — Gerai, renkuos per visą dieną. rytoj aš judu aplan­
kysiu.
Ir pranyko Dievas.
Adomas, gavus teip didelę ir džiaugsmingą žinią, pa­
siskubino tuoj nainolc, užmiršęs net jaučius paleisti iš
jungo. Atrado Ievą milžinišką marginį beaudžiant. Iš­
jis

girdus tokią žinią, ši nustojo dirbus, džiaugėsi, bet sykiu

ir nusiminė. Iš kurgi jau dabar teip ūmai gauti tiek marš­
kinių tokiems vaikams milžinams!
Pradėjo abudu. Adomas su Ieva, tarautis ir pagaliaus
nusprendė parodyti Viešpačiui tik tuos vaikus, kurie turės
kuo apsivilkti, nuoguosius gi vaikus paslėpti per tą laiką
kamaroje arba už pakuros. Ant rytojaus Ieva nuo pat ryto
ruošėsi pirkčioje. Gražiai ją iššlavė, nuprausė ir švariai
apvilko išrinktuosius vaikus, iškepė prieš liepsną palieps-
nėlių, stalą uždengė baltu staldengte, pagaliaus ir pati apsi­
taisiusi atsisėdo prie ratelio, idant su darbu lauktų savo
Sutvcrtojaus. Adomas teip pat laukė, bet stovėdamas
priesienyje.
Kaip Dievo buvo žadėta, tokiu laiku ir išvydo jį Ado­
mas. Viešpats pakelė Adomą ir levą, puolusiu prie jo
švenčiausių kojų. ir. laimindamas juodu, įėjo seklyčion,
atsisėdo už stalo ir paragavo paliepsnehų. atsilaužęs kąs­
nelį. Netrukus pasirodė ir Adomo vaikai.
— Ar tai jūsų visi vaikai? —užklausė Viešpatis mūsų
sentėvių.
Bet tie užkaito ir tylėjo, nes nežinojo, kaip padaryti:
meluoti Dievui nedrįso, o vėl pasakyti visą teisybę —ir
drąsumo trūko. Dievas, supratęs jų slepiamą rūpestį ir
baimę, nustojo klausęs, tik atsistojęs dėstė savo šventas
rankas nuo vienos galvos ant kitos kiekvienam seklyčioje
esančiamjam ir laimino juosius.
Tai matydamas Adomas didžiai nuliūdo, širdj jam bai­
siai suskaudo: jis nutraukė nuo Dievo palaiminimo tiek
savo vaikų ir del to tik. kad jie buvo nuogi! Ar tai jų kal­
te? Todėl atsiduso jis sopulingai ir pasilenkė prieš Vieš­
patį iki žemei. Ir Dievas tarė:
— Matau, juog sunkumas spaudžia tau širdį. Sakyk, ko
geidi!
Ir išdrįso Adomas užklausti:
73-/
 — Laiminai mano vaikus, tai katrie jų pasieks dangaus
karalystę, idant galėtų tave garbinti tenai per amžius?
Ponas Dievas atsakė:
— Iš tikro sakau tau, Adomai, įuog visi nuogiejie ir
alkaniejie. kuriuos paslėpei prieš mane kamaroje ir už
pakuros, regės danguje Viešpatį per visus amžius.
Ištaręs šituos žodžius, Dievas išnyko, o mūsų sentėviai
ilgai mąstė apie tai. ką galėtų reikšti tokie Viešpaties
žodžiai.
Ir atsitiko teip, juog palaimintiejie Adomo vaikai ėjo
vis puikyn ir puikyn, pavaldė žemes, maitinosi ko geriau­
siais valgiais. Dievas suteikė jiems visko, nes jo palaimi­
nimas buvo su jais. Bet alkaniemsiems ir nuogiemsiems,
slcpiantiemsiems ir paslėptiemsiems priguli dabar dan­
gaus karalystė: jie paveldės dangų ir gyvęs tenai apleidę
šią pasaulę.
Pirmiejie, Dievo palaimintiejie,—tai bajorai, kurie
valdo žemes, arba ponai. Antriejie. negavę palaiminimo,—
tai sodiečiai arba tiesiog žmonės.
(Š i a u l i ų p a v i e t e už r a š ė B.; iš ..Mūsų p a s a k o s ' . )

56. APIE TEISYBĘ IR NETEISYBĘ

Kitą kartą ėjusias par svietą Teisybe ir Neteisybe.
Beeidamas išalkusias valgyti. Turėjusias abiedvi ir duo­
nos po kepalėlį, susėdusias ir susišnekusias:
— Katros dabar valgysme pirmiaus duoną?
Neteisybe sakanti:
— Valgykim dabar tavo, kitą kartą mano duonos val­
gysme.
Teisybe sutikus. Suvalgė jos pusę kepalėlio. Beeidamas
toliaus, išalko ir antrą kartą. Tada jau Teisybe norėjo,
kad valgytų iš kepalėlio duonas Neteisybes, bet Netei­
sybe sakius:
— Subaikim tavo duoną, tai paskui mano galėsme val­
gyli-
Teisybe, nieką pikta nemislydama, padavė savo duonas
kepalėlį. Pavalgiusias ėjo toliaus ir vėl išalko. Išalkus
135
Teisybe prašė Neteisybes duonas, bet Neteisybe atsa­
kius:
— Jei man duosi savo akį išgriežti, tai duosiu duonas.
Teisybe, žinoms, nenorėjo da duoti, bet paralkus ir pa­
davė. tąkart gavus pavalgyt. £jo da toliaus abiedvi. pa­
kol vėl išalko. Tada Teisybe ėmus vėl prašyti Neteisybes
duonas. Neteisybe savo giesmę giedojo:
— Jei duosi man savo antrą akį išgriežti, tai duosiu
valgyti.
Teisybe, labai valgyt norėdama, padavus ir paskutinę
akelę, bet Neteisybe, išgriežus abi aki, Teisybei nebedave
nė valgyti —paliko alkaną, aklą beklaidžiojančią po miš­
kus ir laukus.
Todėl ir liko pryžodis: yra teisybe ant svieto, ale kad
be akių.
(M. Slančius iš Trumpaičių, Šiaulių pav., 1884 m.)

57. APIE GAIDĮ IR VISTĄ

Būva kitą kartą senelis ir senele, senelis turėja gaidį,
o senele —vištą. Senelia gaidys išėja iš gryteles, nuėja
į dvarą, užlėkė ant poną sloga ir sugiedoja:
— Kakarieku! Aš tą poną pustysiu!
Pons išgirdą:
— A, jis mani pustys!..
Sugava, įmete į kiaulių kūtę, kad kiaules sudraskytų.
Gaidys saka:
— Ryk, subine, kiaules! Ryk, subine, kiaules!
Ir prarija subine kiaules. Pons atsidarė duris —kad
lėks gaidys ant stogą ir gied:
— Kakarieku! Aš tą poną pustysiu!..
Vėl nutvėrė, įmete į žąsų kūtę. Gaidys saka:
— Sik, subine, kiaules! Sik, subine, kiaules!..
Iššika subine kiaules, kiaules sudraskė žąsis. Atidarė
duris —kad lėks gaidys ant stogą:
— Kakarieku, aš tą poną pustysiu!
Sugava, įmete jį į bandos kūtę, kad jaučiai subadytų.
Gaidys:
— Ryk, subine, jaučius! Ryk, subine, jaučius!..
136
 Surija subine jaučius. Atidarė duris —kad lėks gaidys
ant stogą ir gied:
— Kakarieku! Aš tą poną pustysiu!..
(mete pagavę į avių kūtę. kad sutryptų.
— Sik, subine, jaučius! Sik, subine, jaučius!..
Iššika jaučius —jaučiai subadė avias. Atidarius duris.
vėl išlėkė ant stogą:
— Kakarieku, aš tą poną pustysiu!
Sugava. įmete pri vilkų, kad jį sudraskytų.
— Ryk, subine, vilkus, ryk. subine, vilkus!..
Surija vilkus ir gied:
— Kakarieku! Aš tą poną pustysiu!
Sugavę dabar įmete į arklių stainę, kad gaidį suspar­
dytų. Gaidys:
— Sik. subine, vilkus, šik. subine, vilkus!..
Iššika vilkus, vilkai ir sudraskė poną arklius. Gaila
ponu visų gyvulių, nebežina, kur gaidį reik padėti. Įmete
į šulnį, kad prigertų. Gaidys:
— Ryk, subine, vandenį, ryk, subine, vandenį!..
Surija subine visą vandenį. Išlėkęs gaidys ant stogą ir
gied:
— Kakarieku! Aš tą poną pustysiu!
Pons labai supyka, nebežina, ką daryt. Sugava, pamėtė
po pečiu:
— Sudegysiu,—sako.
Gaidys patylom:
— Sik, subine, vandenį, šik, subine, vandenį...
Tuojaus vanduo užgesina pečių, daugybe vandens pri­
bėga pakajus. Išsiganda ponas.
— Kur dabar jį dėt?
Būva pakajuj skrynia, pilna piningų,—ir įkiša į tą
skrynią. Gaidys:
— Ryk, subine, piningus, ryk. subine, piningus!
Surija visus piningus! Ponas atidarė duris, skrynią pra­
dare —gaidys kad lėks laukan, poną išpūstijęs! Parlėkė
namo.
— Senei senei, daryk duris!
Senelis atidarė duris.
— Senei senei, patiesk paklodėlę.
Patiesė senelis paklodėlę.
137
 — Sik, subine, piningus, šik. subine, piningus...
Kai prišika piningų, senelis bagots labai palika.
Senele pamate, kad senelia gaidelis daug piningų par­
nešė,—ir jin sava vištelę išleidę. Vištele nuėja pas dvarų,
prilese grūdų, daugybę prilese. parėja namon ir saka:
— Senei senei, daryk duris!
Senele atidarė duris, džiaugės labai, kad ir jai piningų
bus.
— Senei senei, patiesk paklodėlę.
Patiesė gražių paklodėlę. Tik višta pliurkst ir patriede.
Senele supyka ant sava vištos, išginė laukan ir par stogų
iškadakina. O senelis sava gaidelį mylėja, jam grūdų davė
daug, kiek tik nor.
[Šiaulių p a v ie te užrašė ..Laukinis'.)

58. APC PONĄ IR MU2IKĄ

Būva kitų kartų senelis ir senele, tik jie teturėja kar­
velę. Būva jomarkas. Senele saka sava seneliui:
— Vesk tų karvelę ant jomarka. Niekada nei par­
duodam, nei mainom, ta jau atsiboda —vesk išmainyt.
Senelis nuvede karvelę ant jomarka —nieks nei perk,
nei maina. Led led senelis sumainė karvelę ant ožkeles,
tų ožkelę vėl sumainė ant aveles, avelę sumainė ant gai-
džia, gaidį pasikiša po pažasčia ir ein namo. Pasitinka
dar vienų žmogų.
— Kų čia neši?
Saka seniukas:
— Mainykiam ant gaidžia.
— Nu, mainykiam.
Ir sumainė. 2iūr senelis —žmogaus išmetu pririšta
skurlis. Įėja j karčemų, atsisėda, tų mazgų ant stala pasi-
dėja. lėja ponas:
— Kas čia ant stala smirdž? Kas tų padėja smarvę?
— Čia ne šūdas, čia mana karvele,—pasakė senelis
ir apsisake, kad jo žmona liepe mainyt karvę. Jis maine
maine, kol ant to išmainė. Saka jam ponas:
— Tai ant tavęs seniuke labai barsis, kad teip padirbai...
138
 — Ne,—saka senelis,— nesi bars.
— Kaip nesibars! Jei nesibars. tai tav duodu šimtą
rublių!
Ir nuėja pas senutę.
— Ar barsies? Karvę išmainiau ant ožkos...
— Tai gerai, kad išmainei, karve būva atsibodus, geriau
ožka: mažiau tesuėd, pašara nedaug tūriam, o pieną teip
duod kaip karve.
— Ar barsies? Ožką išmainiau ant aveles.
— Tai gerai, kad išmainei: reik ir vilnų, ir kailinių, ir
skerpeėkų, nebėra ir pirštinių. Jėriukų atves, pasipjausme
rudenį, mėsos bus.
— Tą avelę išmainiau ant gaidžia.
— Tai gerai, vyrel, kad išmainei: gaidys pagiedos,
žinosme laiką, kada kelt. o dabar ilgu be gaidžia...
— Tą gaidį sumainiau ant šūdą...
— Tai gerai, kad sumainei: dabar nueinu pas susiedus
ko nors pasiskolyt —saka: „Ar nereik šūdą?" Tai dabar
turėsrne sava šūdą.
Ponas padėja šimtą rublių, nusispjovė ir išėja, seneliu
ir palika šimtas rublių už karvę.
(U ž r a š ė Š i a u l i ų p a r a p i j o j „ L a u k i n i s " . )

59. AP£ KATINĄ ANT PAKŪTOS

Būva kitą kartą katinas senas, labai senas. Jis vieną
kartą daug puodynių išvarstė, pieną išlakė, gaspadinei
daug iškadų pridirba, nebežina ką daryt,—išbėga ant
pakūtos. Beg beg, susitika zuikį.
— Katin patin, kur bėgi?
— Ant pakūtos.
— Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika lapę.
— Zuiki ruiki, kur begi?
— Ant pakūtos.
— Tai ir aš bėgsiu.
Vėl bėg, susitinka stirną.
— Lape kape. kur bėgi?
139
 — Ant pakūtos.
— Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika vilką.
— Stirna kirna, kur bėgi?
— Ant pakūtos.
— Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika briedį.
— Vilke pilke, kur bėgi?
— Ant pakūtos.
— Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika mešką.
— Briedi triedi, kur bėgi?
—- Ant pakūtos.
— Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika levą.
— Meška raška, kur bėgi?
— Ant pakūtos.
— Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, bėg bėg visi. susitika didelę duobę. Toj duobėj
nieką nėra, o ant viršaus kartis pardėta. Saka katinas:
— Jau čionai pakūta: kas tąj karčia parbėgs, tas bus
išsipakūtavojęs.
Katinas lėkė, tuojaus par kartį parlėkė ir nubėga namo.
Zuikis lėkė —įkrita į duobę. Lape įkrita. Stirna, vilkas,
briedis, meška, levas —visi sukrita.
Ką dabar daryti? Visi ast, visi ast —išalka ėst ten be­
būdami.
— Kas kartą dabar esme? Reik pjaut zuikį...
Pagava visi zuikį —nei po kąsnį nebūva. Ką da
reik pjaut? Stirną. Suardė stirną, u/.ėde. O lapė išsikasė
duobėj urvą: kaip ką papjaun, jin prisivelk mėsos ir ėd.
Antrą dieną vėl alkst —ką dabar pjaut? Vilką. Papjovė
vilką, vėl suėdė. Kitą dieną briedį suėdė. Atlika meška
ir levas. Kad susipjovė jiedu, levas kad ir būva tvirtesnis,
bet meška jį nuveikė. Palika viena meška. Lape daug
mėsos į urvą prisivilka ir gyven, o meška nebetur ko
ėst. Priėja pri urvą lapes ir klaus:
— Ką tu valgai? Kad aš teip labai praalkau ėst...
Lape atsake:
140
 — Gi prasikandu pilvą, žarnas ir valgau.
Meška sav pilvą prasikanda ir pati nudvėse. Lape
vėl turėja ką ėst.
Vieną kartą ėja žmogus pagal duobę. Lape saka:
— Ištrauk mani iš duobes —ką norėsi, tą duosiu.
2mogus ištraukė. Lape nubėgdama pasakė:
— Ką nori, tą pasiimk.
{ Š i a u l i ų p a r a p i j o j u ž r a š ė „ L a u k i n i s " .)

60. AP£ VIRKŠČIĄ KIBIRKSCIĄ

Bėga virkščia kibirkščia par mišką, susitika lepšę.
— Virkščia kibirkščia, kur bėgi?
— Į peklą dūšių gelbėt...
— Nu, tai ir aš bėgsiu.
Bėg beg, susitika žiurkę.
— Lepše, kur bėgi?
— | peklą dūšių gelbėt.
— Nu, tai ir aš bėgsiu.
Bėga bėga, visi trys bėga bėga. Susitika ežį.
— Žiurke, kur bėgi?
— Į peklą dūšių gelbėt.
— Nu, tai ir aš bėgsiu.
Bėg visi, susitika girnų pusę.
— Ežy, kur bėgi?
— I peklą dūšių gelbėt.
— Nu, tai ir aš bėgsiu.
Ir bėg visi kartu. Bebėgdami susitika giros kubilą.
— Girnų puse. kur bėgi?
— J peklą dūšių gelbėt.
— Ir aš bėgsiu.
Visa draugyste bėga bėga ir nubėga į peklą. Virkščia
kirbirkščia į ugnieką* įlinda, lepše po slenksniu atsistoja,
žiurke po lova palinda, girnų puse ties durem į palubį įsi­
kėlė, giros kubilas į kertę įlinda, ežys j giros kubilą, ir
ast teip. lėja didelis, senas, žilas velnis ir atsigula į lovą.
Gul lovoj, gul, o visi tyl. 2iurke kentėjus kentėjus nebe-
iškentėja po lova —griukst, griukst, griukst... Veins iš-
girda, atsikėla: .Turbūt nauja dūšia atėja",—priėja prie
židinia*, puė ugnį, puč. Virkščia kibirkščia prikišti ugnį
pri barzdos, ir užsidegė barzda. Velnis kad lėkė pri giros
kubilą gesytis, ežys kad dūrė | barzdą velnis išsigan-
da, su degančia barzda kad lėkė laukan, ant lepšės paslyda,
parvirta, girnų puse kaip duos \ galvą velniui ir užmuša!
Teip vieną velnį užmuša, kitą, trečią —teip daug velnių
išmuša ir daug dūšių išgelbėja.
(Užrašė k i a u l i ų p a r a p i j o j „ L a u k in is '. )

61. VIENA BEDA —NE BEDA

2mogui, reikalais užimtam, tankiai prisein naktimis be
miega prabūti, par naktį keliauti, tankiai paklysti, be ke­
lia po pelkes par naktis klaidžioti, daug paojų iškentėti,
o labiausiai del tėvynes gera, ir daug baimes del patikima
nelaba žmogaus.
Sitai kaip man atsitika. Vaikščiojau po Lietuvą su
lietuviškais dalykais, nešiau daugybes laikraščių (..Tėvy­
nės sargų“) ir visokių knygų. 2inoma, kaip su tokiais daik­
tais, tai labjausiai naktį tegalima eit. Ėjau į tą parapiją,
kur labjau skaita „Sargą". Einu einu. jau kojos paskauda,—
jau sutema, vis misliju: ar paklydau, ar ne? Ne, dar nepa-
klydau! Ir vėl einu. Nebelabai matyt laka, sutema, o būva
nešviesi rudenia naktis. Priėjau vieškelį, mana keliukas
pasibaigė, vienok, kad ir naktį, dideliu keliu bijojau eit.
Paėjau atgal sava keliuku, pasisukau po dešinei į siaurą,
šlapią taką — tuom, misliju, turiu nueit ant sava giminai­
čių. O naktį kur benueisi —galva apsisuka, rodos, pirmai
būva vakarų vėjas, o dabar man išroda, jog rytų. Parbri-
dau upelį, parėjau mažą kalnelį —ir vėl pelke. įėjau į
tyrelius, nebėr nei mana taka, o vandenia arti kelių —
brendu terpkalnėm, apaugusiom agliais, alksniais, juod­
alksniais. karklais. Jau norėjau gulti terp aglyna —teip
buvau suvargęs, bet labai būva ten šlapia, ir aš buvau labai
sušalęs. .Eisiu,—sakau,—nor par naktį, turiu atrasti nors
kokią trobelę." Po ilga ėjimą išgirdau netoli šuniuką su­
lojus. žiūriu —netoli triobele. Net akys nušvita. Priėjau
142
prie durių, pabuldenau vienų kartų, antrų, trečių. Atsi­
liepė:
— Kas čia? Kas čia?
Išėja žmonele į priemenį, nenor manęs niekaip į vidų
įleist: gal, saka, ar vagis, ar kų? Parsisakiau, už durių bū­
damas, visas sava bėdas, sakau:
— Jei neleisi, gulsiu po slenksčio.
Žmonele, kad ir bijodama. įleide. pasiūlija valgyt.
Sakau:
— Oi, oi, kaip noriu.
Davė šaltų kruopų —pasrėbiau ir atsiguliau.
Aš, jaunas vaikinas, dar 22 metų. greitai pailsėjau. Ant
ryta žmona mani prikėlė:
— Kelkis, jau pusrytis gatavas.
O ta žmona gyvena tiktai su dukteria, jos vyras būva
jau antri metai kaip miręs. Atsikėliau, ta mergina man
padavė vandens bliūdų, gera muilą, nusiprausiau burnų,
apturėjau gerų pusrytį su visokiom priprovom. Teip pa-
mylėja mani — ta mergaitėle man patika. Paskui, kaip iš-
sišnekom apė viskų, žmona saka:
— Gal pas mani apsiimtum už žentų?
— Kodėl ne,—sakau,—apsiimsiu.
— Teip,—saka,—mums be vyra blogai, kad ir miške
gyvenam, neturiam nė kam medžių parvežt.
Aš vėl misliju: čia viensėdijo, terp pelkių, bus gerai man
ir laikraščius kavot, nei palicija niekada nesisukin. Teip
apsimierkavojau ir apsiėmiau už žentus, o mergike vėl
meili. Dar būsiantį savuoju mani jodvi pavaišina ir išlaide
į miškų parvežt medžių. Išvažiavau. Važinėju važinėju
po miškų, nerandu sausų medžių. Ant gala radau driūtų
sausų aglų. Mųstau, kų čia daryti: pakirsiu —į vežimų ne-
įkelsiu. Parvažiavau arklį po agla —įversiu stačiai į
ratus. Pakirtau aglų, kaip virta į ratus — ir arklį užmuša, ir
ratus sulaužė. Matau —durnai padariau. Kų dabar daryt,
kur eit? Paėmiau kirvį ir einu dūmodamas, ar nepatiksiu
kokia žmogaus, kad nors padėtų arklio skūrų iš po agles
ištraukt. Einu pagal vandenį, žiūriu — laukinis antys po
kūdrų beplaukę. Baidau baidau —tos antys nelek. Kad
mesiu su kirveliu —anties ne vienos neužmušau. o mana
kirvelis ir nuskenda. Kų dabar daryt? Gėda ir namo pareit.
143
Reik nors kirvelį po vandenį suieškot. Įbridau gilią pur­
vynę —kur rasi? Nusimoviau kelines, nusitaisiau visus
drabužius, dabar nuogas, gal, sakau, nubrisiu lig tai vietai,
kur kirvelis. Drabužius padėjau už karklyną, įbridau lig
kakla į purvynę —nėr ir nėr! Sušaliau, susimaurinau.
Išbridęs bėgu prie drabužių, žiūriu —nebėra. Tai ten
man bebraidant. kas nors ir pavogė. Palikau nuogas —nei
kur dėtis. Krūmais, krūmais nulėkiau pas sava grytelę, po
pašaliu atsistojau, drebu. Pamačiau —durys atviros. Įbė-
gau į pringį, kopėčiom—ant gryčios. Ten apžiūrėjau:
kubiliukų yra, bačkų, radau pindulą*, įlindau į plunksnas.
Kaip aš nestoras, susiraičiau tame šiaudiniam kubile terp
plunksnų, apšilau. Jau sutema. Jodvi išėja virt vakarienės,
o aš tyliu, galvą iškišęs iš pindules. Girdžiu —jos šnek:
— Užsikabyk,—saka,—tokį nepažįstamą svietą parė-
jūną! Padavėm arklį —nei arklia, nė ratų, nė jo paties
nebėra, paskutini mūsų turtą išneše...
Aš vėl nusiminęs misliju visaip. Kaip aš čia ir atklydau
į tuos namelius, kad reik pamatyt tokią nelaimę! Bėda
man lėtam, kad teip dėl mitra, čia būt laime, bet kaip dėl
manęs —nelaime: nenorėč dar, jas apleidęs, išbėgt, noriu
čia gyvent, man ir ta mergyte labai patink. Kad kaip iš kur
gauč drabužius apsivilkt. gal jų dar parsiprašyč, paskui
rūpinsiuos būt greitesniu.
Užlipa žmona druskos pasiimt vakarienei ir pamate
mani galvą iškišus iš pindules.
— 2ente, a tu čia?
— Aš.
— Tai ko tu čia įlindai?
— Kad,—sakau,—nuogas esu.
— Tai kas tau, žentel, pasidarė?
Ašai viską verkdamas parpasakojau.
— Tai,—saka,—žentel, ką padarysi, dovanojam. Vi­
saip, ant svietą begyvenant, atsitenk.
Užmėtė man švarkus, apsitaisiau ir įėjau į gryčią. Jos.
manęs belaukdamos, pyragų prikopė dėl manęs, pritaisė
visokių meilių. Dar vakariene būva negatava. Jos man
atriekė pyraga šmotą ir aptepe su sviestu:
— Valgyk, žentel. Alaus yra karnar<5 bačka, įsileisk.
Aš valgydamas nuėjau į kamarą, pyragą pasidėjau ant
144
krėsliuka ir leidžiu alų. įbėga šuva ir pagava man tą pyra­
gą,—o aš labai norėjau valgyt. Aš tą šunį vyt su volela,
palikau ir bačką atkištą. Gainiojau gainiojau po kiemą,
nebeatimiau nė pyraga. Įeinu į kamarą —visas alus iš­
bėgęs ant žemes, pilna kamara alaus! Ką dabar daryti? Kaip
po žmones vaikščiojau, buvau matęs barstant smiltim ar
pelenais, kur būdavai palieta. Ir aš radau kerte kubilą,
miltų pripiltą, mislijau, kad pelenai,—kad pagavau bars­
tyt po kamarą! Pripiliau daugybes, bo šlapia šlapia. Susi-
vėliau ir kojas su tešla ir dar vis pilių ir pilių.
Gryčio nebesulauk manęs įeinant —eis gaspadine žiū­
rėt, kur esu. Įein —pilna kamara miltų!
— Tai ką čia. žentel. dirbi?
— Gi,—sakau,—alus išbėga, barstau pelenais.
— Tai eik jau, žentel, sav nuo mūsų, kad teip vis dirbi
mums,—ir ubagais išvarysi.
Ir išvarė mani naktį, nebedave nė valgyt. Tuos švarkus
dovenoja, kur buvau apsivilkęs. Ir einu vėl naktį. Nelabai
toli radau triobas, bet į vidų bijojau eiti —gal, sakau,
ar maskoliai gyvena, ar kas. Radau pakluonyj pirtį —dar
šilta tebėra, šį vakarą kūrenta, vana ant plautų padėta.
Aš į tą vaną atsigulau susirietęs, bil nešalt, ir kenčiu.
Išgirdau —kasžin kas įėja, gale vanos padėja ką ir vėl
išėja. Aš galvą pakeliu iš vanos, žiūriu —bliūdas, pilns
varškėčių, lašiniuočių. Aš buvau išalkęs —kad pagavau
ėst varškėčius! Pusę bliūda nuvalgiau ir vėl atsigulau. Iš­
girdau —atėja dvieja. Ant kalbos supratau, kad vaikėsas
ir mergaite. Mergaite saka:
— Valgyta varškėčių —pirma daugiau būva. Gal ar
katinas pro langelį būva įlendęs.
Tuos numėtė dar nuo viršaus —gal apterlenti —ir
valga. šnek. Aš norėjau pažiūrėt į juos, verčiaus ant kita
šoną —kad krisiu su visa vana žemyn nuo plautų! Kad
nusigandau! Tik pamačiau —vaikis ir merge kad lėkė
lauka, vėl teip išsigandį: mislija, kad vaidinas! Aš dar
pasiėmiau tų raguolių ir išėjau kitur gulti, kad sugrįžę
manęs neatrastų. Radau kluone šiaudų kaugę, užlipau ant
viršaus ir atsigulau. Pamačiau —prie kaugės atein. Aš
pasikavojau giliau \ šiaudus. Jie atėję ir atsigulė pagal
šiaudus. Girdžiu —ir saka merge:
145
 — Du vaiku auginam, ale kas trečią augys?
Vaikis saka:
— Aukščiausis.
O aš aukštai buvau —mislijau, kad ant manęs saka
„aukščiausis", mat, misliju, jie mani žiną, kad čia esu.
Kėliaus bėgt, kad nereiktų vaiką augyt —o būva šiaudai
iš apačios papešti,—kaip slinka tie šiaudai, kaip krisiu
ant jų su visais šiaudais —ir vėl juos išgandinau, ir pats
išsigandau. Jie nubėga, o aš nebegulau niekur, ėjau namo,
jau būva nebetoli diena. Kol namo parėjau, vėl būva nak­
tis. Namie radau belaukiant — ilgiau prabuvau, nekaip
buvau prižadėjęs būt.
Žmogų lėtam viseip atsitink.
(Siau/ių pav. užrašė ..Laukinis'.)

62. VAIKŲ PASAKOS

Būva kitą kartą kalns, ant to kaina miškas, tam miške
būva triobele, toj triobelej gyvena bobele, turėjo baltą
avelę; baltą avelę —vėl pradėsme nuo gala: būva kitą
kartą... ir 1.1., irt.t.
* • *
Būva kitą kartą senelis ir senele, turėja šieną galą. Iš
viena gala kriove j kitą galą —vėl pradėsme nuo gala.
Būva kitą kartą... ir t.t., ir t.t.be gala.
• • •
Kad būva kitą kartą kumele sarta, iš tos sartos palika
bėra —vuodegos nebėra.
• • •
Būva kitą kartą žmogus, vardu Vanags. Lėk lėk ir lei­
džias, lėk lėk ir leidžias.
(Siau/ių paviete užrašė ..Laukinis“.)

63. APIE NEBOTUS DAIKTUS

Senovėje tiktai vieni ponai didžiūnai tebuvo mokintais,
o iš kunigų mažai katras temokėjo skaityti ir rašyti.
 Vieną sykį lošė kvortomis kunigaikštis, bajoras ir
kunigas.
— Kas iš tų kvortų! —tarė kunigaikštis su bajoru.—
Jomis kiekvienas mulkis gali lošt. Bet eikšęte šiaip daryti:
kiekvienas mūsų turi pasakyti kokius nors nebūtus daik­
tus. o kas pasakys ..neteisybė", tas ir pralaimės.
— Eikšęte,—atsakė kunigas.
Ir pradėjo sakyti kunigaikštis:
— Mano tėvas,—sako.—turėjo labai išmintingą šei­
mininkę. Kad ji, būdavo, pasodys kopūstus, tai jie tokie
dideli užaugdavo, kad ant vieno kopūstlapio galima buvo
pastatyti penkios ratos kareivių ir per Nemuną pervežti!
— Teisybė,—atsakė bajoras su kunigu.
Ir pasakojo bajoras:
— O mano tėvas —visi žino, kad jis buvo ne bet koks
žmogus —kad išpenėjo jautį, tai kada papjovė, kad būtų
tuo sykiu jo taukai išlieti, būtų Londono miestas prigėręs!
— Teisybė,—atsakė kunigaikštis su kunigu.
Reikia dabar sakyti kunigui. Pasikrapštė kunigas galvą
ir pradėjo sakyti:
— Tris sykius mane tėvas buvo atidavęs į mokslą, o aš
vis parbėgau. Ant galo apavė mane tėvas vyžomis, padavė
įnagį, paleido dvyliką avilių bičių ir pasakė: ..Kad neno­
rėjai mokintis, gink bites ir žiūrėk, kad ant vakaro visas
pargintum'. Išginiau aš bites, per visą dieną ganiau, o
vakare parginiau namolei. Pradėjo tėvas skaityti bites ir
vienos neatranda. „Eik,—sako,—laidoko šmote, ir surask
aną bitę!“ Nėr ką man daryti. Išėjau miškan ir ieškau.
Vaikščioju vaikščioju —nėra. Prieinu prie vieno ąžuolo,
girdžiu —viršūnėj bimbia. Lipu į ąžuolą. Lipau lipau ir
susidaviau galvą į kažin ką kietą. Pasižiūriu —dangus,
o danguje —skylė. Įlindau aš pro tą skylę į dangų, žiū­
riu —pono Dievo talka, linus mina. Šventas Petras ir
Povylas ir kiti šventiejie girti snaudžia, tiktai Jėzus Kris­
tus dar turisi... „O ko tu čia? —užklausė manęs Dievas.
Aš nusigandau ir nežinau, ką atsakyti. Susimylėjo tada
ant manęs Dievas ir dovanojo man kepurę.
— O kad tu buvai danguj, tai ar nematei kartais ir
mūsų tėvų? —užklausė jo kunigaikštis su bajoru.
— Mačiau, kaipgi nematęs! Bet vargšai skurdžiai gy­
147
vena: nuplyšę, nudriskę, kiaules po balą gano. Susimylė­
jau aš ant jų ir atidaviau jiems kepurę, kur man Dievas
buvo padovanojęs, bet jie tas sau, o tas sau trauko tų
kepurę. Taip besitraukydami susimušė, o Dievas, apie tai
patyręs, liepė šventam Mykolui duoti jiemdviem po dvi­
dešimt penkias rykštes...
— Neteisybė! —suriko kunigaikštis su bajoru.—Musų
tėvai niekados kiaulių neganė ir neganys!.. Ir tas netei­
sybė, kad jie muštųsi del kepurės, tokius turtus valdy­
dami!.. .
— Už neteisybę pinigus moka,—atsakė kunigas.
Susiprato tada kunigaikštis su bajoru ir užmokėjo ku­
nigui du tūkstančiu raudonųjų.
(Užraše Kauno pavietyįe S-ja; iš „Mūsų pasakos '.)

64. APIE TRIS RAČIUS

Ėjo mišku trys račiai ir kalba apie savo pilvus.
— Ei,—sako,—kad mes galėtumėm nusikratyti nuo tų
savo pilvų, kokie mes turtingi paliktumėm!
Ir išgirdo jų kalbų seniukas.
— Ar jūs norite nuo pilvų atsikratyti? —užklausė jų
senis.
— O kaipgi nenorėję! Kad atsirastų toks žmogus, kurs
nuo mūsų tuos besočius pilvus atimtų, mes jam labai
dėkavotumėm.
— Gerai, aš galiu tai padaryti!
Tuojau paėmė vienam, antram ir trečiam, išvertė pil­
vus ir sukabino —vieno ant vieno ųžuolo, kito—ant
kito. o trečiojo —ant trečio ųžuolo.
Eina dabar račiai linksmi, kad nuo pilvų atsikratė.
Kų gi, nei valgyt dabar nebereikės, nei dovanai laiko
gaišinti, nei nešioti tokio sunkumo, tiktai dirbk ir pinigus
krauk. Nuvėjo račiai miestan ir pristojo prie darbo. Zi­
nai —mieste darbo užtektinai. Atėjo vakaras, ir yra rublis.
O kur jį dėsi? Vis į kišenę. Pabuvo račiai mieste arti poros
metų ir kad prisirinko pinigų —nei pasakyt negalima
kiek!
148
 Buvo vieną sykį šventė. Susiėjo račiai ir sakosi vienas
kitam, kiek katras per mėnesį uždirbęs. Iš kalbos atsiminė
ir apie savo pilvus.
— Kas iš to,—sako,—kad mes turtingi, o kad pilvų
neturime! Kad mes pilvus turėtumėm, tai pavalgytumėm
sau, atsigertumėm. ir ant širdies hnksmiaus pasidarytų...
O dabar žiūrėk tik į pinigus, sergėk juos ir dar naudos
iš jų neturėk! Tuščia jų! Eime pilvų ieškot!
— Eime!
Ir nuėjo. Ateina račiai į tą mišką, žiūri—ąžuolai
kone su šaknimis sugraužti, o pilvai guli ant žemės susi­
traukę. sukempėję, pageltonavę nuo saulės... Išsigando
račiai:
— Tiek jau,—sako.—prapuolėm! Nebeprigis mūsų
pilvai!
— Nebijokit,—atsiliepė iš po eglės seniukas.—Aš
jums pilvus prigydysiu.
Ir tuojau paėmė ir prisagiojo kiekvienam savąjį pilvą.
Nebežino račiai, nė kaip atsilyginti tam seniukui.
— Kol gyvi būsim,—sako,—neužmiršime tamstos.
Parėjo jie namole, pasipjovė tuojau jautį, prisipirko
visokių gėrimų... Tai ką gi! Pinigų turi. pilvai yra: geria,
valgo ir raivosi sau it inkstai po taukus.
Praslinko mėnuo. Kad pasižiūri nėra kišenėj nei.gra­
šio! Nėra ką daryti. Ėmėsi račiai vėl už darbo —vėl rei­
kėjo dirbti del pilvo. Vienok nieks jau nebegeidė nuo jo
atsikratyti.
(Užrašė Kauno pavielyje S-ja; iš ..Mūsų pasakos .)

65. TRYS PAMOKINIMAI

Vienas tėvas numirdamas pasakė savo sūnui, medsar­
giui:
Pačiai teisybės nesakyk, su ponu geruoju negyvenk
ir svetimų vaikų neaugink!
Sūnus, netikėdamas tėvui, elgėsi visai priešingai, ne
teip, kaip tėvas buvo pataręs: pačiai sakė visados teisybę,
i 49
teisingai tarnavo ponui ir, nesulaukdamas sunaus, prisi­
ėmė augintinį.
Praėjus keletui metų, užsimanė medsargis ištirti tėvo
patarmę. Pavogė jis pono sakalų ir uždarė jaujoje, o
nušovęs peslį, padavė pačiai ir pasakė:
— Še, nusidavė man nučiupti pono sakalų, sutaisyk jį
tuojau —turėsim gerus pietus. Tiktai šiukštu niekam ne­
sakinėk, kad kartais ponas nepatirtų.
Pati tuojau ėmėsi už darbo. Šit ateina kūma ir klausia:
— Gi ką čia, kūmute, verdi?
— Et, patys niekai, neverta nė sakinėt: pasisekė vyrui
pono sakalas nučiupti, tarėvos —pamėgysiva, kas per
mėsa... Tiktai, kūmute, nesakinėk, meldžiama, kad kartais
ponas nepatirtų.
Kūma, parėjus namolei, apsakė šeimynai ir prisakė nie­
kam nesakinėti. Šeimyna apsakė kitiems ir iš savo pusės
prašė niekam nesakinėt. Ant galo ta naujiena nuvėjo iki
paties pono. Tasai užpykęs liepė medsargį pakarti.
— Karsi —kark,—tarė medsargis,—bet prieš mirtį
tegul bus man leista turtai padalint. Turiu aš tris šimtus
rublių. Vieną palieku pačiai, antrą augintiniui, o trečią
šimtą palieku tam, kas mane pakars...
— Aš, tėvuk, galiu tave pakarti, aš! —atsiliepė augin­
tinis.
Nusišypsojo medsargis ir tarė:
— Dabar tai tikrai matau, kad tėvas sakė teisybę.
Ir klausia ponas:
— O ką gi jis tau sakė?
Ir papasakojo medsargis ponui visą atsitikimą. Pa­
kraipė tasai galvą ir dovanojo jam kaltę:
— Tavo tėvas.—sako,—teisybę kalbėjo!
(Užrašė Kauno pavietyje S-ja; iš „Mūsų pasakos .)

66. GAID2IO PAMOKSLAS

Vienas tėvas mirdamas pasakė savo sūnui:
— Jei barstysi, duonos visados turėsi.
Sūnus, nesupratęs tų žodžių, prisikeps, būdavo, duonos,
750
nuneša ant jūros krašto ir sumeta jūron. Kasdien bebarsty-
damas, sūnus teip pavargo, juog pagaliaus tik po kelis
trupinėlius teįmesdavo jūron. Užpyko už tai didžuvė,
ėmė vieną sykį ir prarijo jį ir nunešė žuvų karaliui.
— Už ką gi tu jį prarijai? —klausė žuvų karalius.—
Jis tau gerą darė, o tu jam piktu atsimokėjai! Teip nega­
lima daryti. Išmokink tą žmogų ir paleisk.
Karaliaus reikia klausyti: paėmė didžuvė tą žmogų pas
save, išmokino jį paukščių ir gyvulių kalbos, o paskui
išnešė ir išspjovė ant kranto. Bet išmetus pasakė:
— Kaip tik pasisakysi kam nors, kad supranti gyvulių
ir paukščių šneką, tuojau numirsi.
Guli žmogus ant pievos ir mato —lekia varnas su var­
niuku. Ir sako varniukas varnui:
— Aš tam žmogui pilvą prakirsiu.
— Nekibink, jug tu žinai žmogų!
— Prakirsiu: jis negyvas.
Ir nusileidęs kirstelėjo varniukas žmogui į koją. 2mogus
tyli. Varniukas jam į kelį kirto, tas tyli. Tada kirto varniu­
kas žmogui į pilvą, o žmogus čiupt jį ir nutvėrė.
— Ar nesakiau aš tau: nekibink žmogaus! —tarė var­
nas lakiodamas.—Vienok kad tas žmogus paleistų man
vaiką, aš jam pinigus parodyčiau.
Žmogus, suprasdamas paukščių kalbą, paleido varniu­
ką. o varnas ir nutūpė ant akmens. Pakelia žmogus tą
akmenį, žiūri —aukso nuo poros pūrų mato! Pasiėmė jis
tą auksą, parėjo namolei, nusipirko žemės ir gyvena.
Vieną sykį nuvėjo jis į namą* ir girdi —ožys su jaučiu
šneka:
— Ko teip pūkšti? —klausia ožys jaučio.
— Kaipgi nepūkši, teip sunkiai dirbęs per visą dieną!
— O kas tau kaltas? —sako ožys.—Apsirgtum, ir ne­
reiktų dirbti!
Ant rytojaus jautis teip ir padarė. Praneša bernai, kad
jautis apsirgęs.
— Išgis,—-tarė šeimininkas.—O tuo tarpu pasikinky­
kite ožį ir ardami nepasigailėkite per kailį jam gerai
užvažiuoti.
Pūkščia ožys žagrėje, net putos jam drimba, ir vis tik
151
galvą aukštyn kiloja —žiūri, ar toli vakaras. Vakare atsi­
duso tiktai ožys. o jautis ir kausia:
— Na, kas girdėtis?
— O kas girdėtis!.. Seimininkas galanda geležį ir sako:
„Jei jautis iki rytojui neišgis, reikės pjauti“.
ūkininkas, girdėdamas jų šneką, negalėjo užsiturėti
nesijuokęs. O ūkininkė prikibo: pasakyk ir pasakyk, ko
juokeisi.
— Nė už kokius pinigus negaliu pasakyti, nes jei pasa­
kyčiau, tai tuojau mirti reikėtų.
— Tai kas. kad ir numirsi, tik pasakyk!
— Na, gerai,—tarė ant galo, negalėdamas atsikratyti
nuo pačios.—Pasakysiu.
Ir pradėjo rengtis ant mirtinos: pasidarė alaus, liepe
prikepti pyragų, nusiprausė, apsitaisė, padalino šunims
duonos ir atsigulė ant lentos, pasirengęs mirti. Suneš,
numanydami, kad ūkininkas netrukus mirs. nė duonos
neėdė.
Kur buvęs, kur nebuvęs atbėga gaidys, kapt duoną ir
pradėjo lesti. Suneš —rūgot:
— Kaip tau ne gėda?! —sako.—Ūkininkas miršta, o
tau nėmaž nerūpi, negaila, dar lesi duoną, ne tau paskirtą!
— Kad ūkininkas mulkis, todėl ir miršta! —atsakė
gaidys.—Aš turiu dvidešimt keturias pačias ir tai suval­
dau. o jis tą vieną teturi ir tos negal suvaldyti...
„Teisybę gaidys šneka!' —tarė sau šeimininkas ir tuo­
jau strakt nuo lentos, atsistojo ir kad pradės čaižyti va­
delėmis savo pačią, kad pradės čaižyt!
— Šit,—sako,—del ko juokiaus!
(Užrašė Kauno pavietyjeS-ja; iš -Mūsų pasakos .)

67. KODĖL AS NIEKO NETURIU?

Gyveno žmogus. Toks jis vargšas buvo. juog nieko ant
svieto neturėjo. Apsitaisė jis sykį, kaip galėjo, ir išėjo į
svietą. Sutiks kokį nors žmogų ir klausia:
— Kodėl aš nieko neturiu?
— Ar turi kokį nors darbą?
752
 — Ne, neturiu.
— Kad neturi darbo,—sako jam žmogus,—iš kurgi tu
ką turėsi!..
Ir eina vargšas toliaus, klausinėdamas, kodėl jis nieko
neturįs. Ir atėjo jis į vieną miestą. Eina per miestą, žiūri —
sodas, o po tą sodą vaikščioja karalius su karaliene. Prieina
jis prie karaliaus ir klausia:
— Kodėl aš nieko neturiu?
— Ar moki skaityti, rašyti arba šiaip kokį nors amatą?
— Ne, nemoku.
— Iš kurgi tu ką turėsi, kad nieko nemoki!..
Eina vargšas toliaus ir mato —rūmo prieduryje kara­
liaus duktė sėdi. Prieina jis prie jos ir klausia:
— Kodėl aš nieko neturiu?
— Ar tu jau vedęs?
— Ne, dar nevedęs.
— Parvesk, ir turėsi,—atsakė karalaitė.
Nusijuokė vargšas ir nuėjo sau.
Karalius matė, kaip jis juokės, ir užėjo jam noras pa­
tirti, ką jam karalaitė pasakė. Ir klausia jisai karalaitės:
— Ko tave tas žmogus klausinėjo?
— Gi klausė, kodėl jis nieko neturįs.
— O ką gi tu jam atsakei?
— Nesakysiu.
— Pasakyk!
— Nesakysiu.
Nors ją karalius kiek įmanydamas spyrė, kad pasakytų,
bet nekaip prispirti negalėjo. Tada liepė karalius suieškoti
tą žmogų. Surado vargšą, atvedė pas karalių, ir klausia
jo karalius:
— Ko tu karalaitės klausei?
— Klausiau, kodėl aš nieko neturiu.
— O ką gi ji tau atsakė?
— „Parvesk, ir turėsi'.
Kad užpyks karalius ant dukters:
— Kaip tai,—sako,—jis dar nevedęs teip vargingai
gyvena, o kas su juo bus, kaip parves ir vaikų susilauks?!
Kad tu jam tokią patarmę davei, eik su juo ir gyvenk!
Ir išvarė karalius dukterį drauge su tuo vargšu žmo­
gum. Nuėjo juodu į kitą miestą, ir sako karalaitė vargšui:
153
 — As persitaisysiu kitais drabužiais, o tu nunešk mano
karališkus drabužius pas tą pirklį, kur mano tėvas visados
pirkinius ima, ir parduok už tiek ir už tiek rublių. O kad
klaus, keno tie drabužiai, atsakyk, kad tavo pačios.
Nunešė vargšas drabužius pas pirklį, pasakė prekę, o
pirklys ir klausia:
— Iš kur tu tuos drabužius gavai?
— Tai mano pačios.
— Tu juos pavogei!
— Tai mano pačios,—vis sako vargšas.
Užpyko pirklys, atkvietė paliciją ir liepė tą žmogų
sujimti.
— Iš kur tu tuos drabužius gavai? —klausia palicija.
— Tai mano pačios.
— Jei bus pačios,—sako pirklys,—aš atiduosiu visą
savo gėrybę.
Gerai. Ir sujėmė vargšą, o pirklys pasirašė atiduosiąs
visą savo gėrybę, jei tie drabužiai būsią jo pačios.
— O kurgi ji yra, ta tavo pati?
— Gi už miesto, laukia manęs sugrįžtant.
Ir nuvedė juos pas karalaitę. Kaip tik pamatė,—tuojau
visi pažino. O karalaitė ir sako jiems:
— Kam jūs varginate tą žmogų? Tai mano pats.
Nuleido nosį pirklys ir turėjo atiduoti vargšui visą
savo gėrybę.
Ir persikėlė vargšas su karalaite į pirklio namus. Viso
ko buvo lig noru. tiktai reikėjo dar pinigų. Nuaudė kara­
laitė juostą, išsiuvo brangiais akmenimis ir liepė vargšui
nešti ir parduoti. Prisirišo vargšas tą juostą ant žalgos,—
žinai, prastas žmogus,— ir nešiojas po miestą. O tame
mieste tiktai vienas pirklys teturėjo panašias juostas.
Pamatė jis tą žmogų pardavinėjant ir klausia:
— Iš kur gavai tu tą juostą?
— Tai mano pačios.
— Prisipažink, kad pavogei!
— Tai mano pačios.
Tuo tarpu prisirinko daugiaus pirklių. O žinai, žydas
už žydą ir pirklys už pirklį visados užsistoja: visi iš vieno
sako. kad ta juosta vogta. O vargšas vis sako:
— Tai mano pačios.
 Sudėjo tada pirkliai po du tūkstančiu ir sako:
— Jei ta juosta bus tavo pačios, tai pinigai tegul bus
tau.
O kad vargšas atvedė juos pas karalaitę, ta pradėjo ant
pirklių bartis, kam jie jos vyrų be reikalo užkabinėja.
Nusigando pirkliai, atidavė vargšui sudėtus pinigus ir su­
grįžo namolei it šunį lupę. Dabar viso ko ganėjo: ir pinigų,
ir šiaip jau visokių gėrybių.
Gyvena sau vargšas su karalaite laimingai. Ir atsiunčia
karalius savo tarnus, kad išduotų tiek ir tiek pirkinių.
— Tegul pats karalius atvažiuoja,—sako karalaitė,—
kitaip neišduosim.
Sugrįžo tarnai ir pasakė, kad teip ir teip: nenori pirklys
išduoti pirkinių: .Tegul,—sako,—pats karalius atvažiuo­
ja’.
— Kaip? Ar „tegul pats karalius atvažiuoja ? Gerai,
pakinkykit arklius.
Pakinkė. Ir išvažiavo karalius. O karalaitė žinojo, kad
tėvas labai užpyks, ir del to pasivilko po apačia geležinius
drabužius. Atvažiavo karalius, iššoko iš ratų ir tiesiog prie
karalaites. Kad duos jai kardu per pečius! Bet kardas
atšoko. Tada tiktai karalius atsikvošėjo ir pažino savo
dukterį. Negalėjo jis atsistebėti:
— Kaip tu čia,—sako,—patekai?
Teip ir teip. Ir apsakė karalaitė savo tėvui, kaip atsi­
tiko.
— Tavo teisybė,—tarė karalius, užrašė jiem pusę ka­
ralystes ir dar tų patį vakarų pakėlė vestuves. Ant tų
vestuvių ir aš buvau, kuodelyje sėdėjau ir \ vestuvininkus
žiūrėjau, o kų girdėjau ir mačiau, žodis į žodį užrašiau.
(Užrašė Kauno pavletyje S-/a; iš „Mūsų pasakos”.)

B8. APIE ŪKININKĄ IR JO BERNĄ

Buvo kitusyk toks ūkininkas, kurs pats valgydavo
gerai, o bernų ir kitus šeimynykščius skriausdavo visados,
o ypatingai valgant košę. Būdavo, gaspadinė išvirs sausų
1 55
žirnienę košę, prispirgys spirgių, supils ing vieną kraštą
bliūdo, atneš ant stalo ir pastatys bliūdą teip, kad po gas-
padorium visos spirgės su taukais, o po šeimyna —sausa
košė. Pradės katras iš šeimynos rūgot, kad sausa košė,—
gaspadorius ir sako:
— Kaip tu, bambly, drįsti zaunyt, tokią košę peikt? Tu
savo gyvastyj dar tokios nevalgei. 2iūrėk: kas šaukštas,
tai spirge.
Ir pasems pagrečium keletą šaukštų ir kožnam šaukšte
rodo spirgės kaip žvirblio galvas. Prieš tokį darodymą nė
vienas iš šeimynykščių netur ką sakyt ir tylėdami žiub-
reno sausą košę, o gaspadorius ryja spirgės ir giria:
— O tai košė, tai košė —vieni taukai! O spirgių tai
kožnam šaukšte, žiūrėkiat tik, po keturias, po tris!
2inoma, kad retas šeimynykštis ištverdavo metus. Ir
kad kaimynai tyčiodamies užklausdavo, kam teip tankiai
ieško šeimynos, tai jis visai nesusigėdęs atkirsdavo:
— Kad aš išmintingas, tai ir nelaikau ilgai šeimynos, o
kad jūs kvailiai, tai laikot.
Ir ant to viskas pasibaigdavo.
Gavo jis vienąsyk berną iš toliau —jau artymesniejai
neeidavo pas jįjį,—vyras didelis, aukštas, storas, drūtas
kaip milžinas. Pirmą dieną popiet gaspadorius pasakė gas-
padinei, kad išvirtų košės, tiktai kad taukų negailėtų
įdėtie —žinoma, kad tiktai dėl jo. Gaspadinė teip ir pada­
rė. Susisėdo vakare prie stalo: gaspadorius iš vienos pu­
sės, o bernas iš antros. Atnešus gaspadinė bliūdą su koše,
žinoma, pastatė kaip visados. Bernas paėmė už krašto bliū­
dą ir, nieko nesakydamas, atsuko prieš save riebiąją pusę
bliūdo. Gaspadorius mislijo, kad tai tas nesumislytai,
bet iš netyčių atsitiko. Paėmė už krašto bliūdą ir atsuko
atgalios, ale kad bernas nesuprastų, dėl ko jisai suka, suk­
damas sako:
— Man rodos, kad saulė šiteip sukas.
Bernas nutvėręs pasuko priešingai ir sako:
— Tai gaspadorius nežinai —saulė teip sukas.
Ciaspadorius, vėl paėmęs už krašto bliūdą, neva stebė­
damasis ing’ bliūdą, sako:
— Na, sakykite, už ką čia buvo piningus mokėti, o
gaspadinė šeštoką užmokėjo.- O besakydamas galiau-
šiai: —Už tą bliūdą šeštoks duotas! —pasuko smarkiai
bliūdą teip, kad vėl spirgės atsisuko ing jo pusę.
Bernas nutvėrė už bliūdo ir, sukdamas spirgėtą kraštą
ing savo pusę, tarė:
— Jis to ir verts.
Gaspadorius, supykęs ir supratęs, kad bernas tyčia su­
kina bliūdą, bakstelėjo bernui į pašonę su šaukštu, tary­
damas:
— Ar piemuo asi, kad prie stalo šposus varinėji?
Bernas pašoko nog stalo, kaipgi rėš gaspadoriui su
šaukštu j kaktą, kad tas į šmotelius sutruko, o ant kaktos
gaspadoriaus tuoj guzas kaip naviks užšoko. Ir, nusitvėręs
kitą šaukštą, nusitvėręs bliūdą ing rankas, valgė, kiek tikt
norėjo, ir pavalgęs apsirengė ir išėjo savo keliais. Ogaspa­
dorius daugiaus ne tikt ką pats nepažįstamą šeimynykščių
nesamdydavo, ale jeigu kurs iš kaimynų nusisamdydavo,
tai jisai vis sakydavo:
— Prietel. dabokias, nes kaip ažiams atėja, ažiams ir
išeis.
(Užrašė Pr. Virikas iš Seredžiaus, Kauno pav.)

69. APIE GYVATĘ

Senis Dainora pasakodavęs šią pasaką.
Kitąsyk, kad da aš buvau jaunas, tai apė mus visur
buvo miškai, kad viršiūnę pamatyt galvą verčiant aukštyn,
ir kepurė nukrisdavo. Visokių žvėrių ir paukščių baimės
buvo. Išėjus ing krūmus būdavo tetervų. jerubių, tai su
pagaliu prisidaužydavai, kiek tik norėjai, be jokio ginklo.
Vieną sykį teip aš išėjau ant meškų. Man atminant da
jų daugiau buvo. Vaikščiojau vaikščiojau —nieko nesu­
tikau. Atsisėdau teip ant šiekštos pasilsėt. Ale kas tai —
šiekšta po manim lyg kad sukrutėjo. Aš atsistojau, apsi­
dairiau aplink —nieko nematyt, ir vėl atsisėdau. Po va­
landai ir vėl sukrutėjo, net mane pajudinu. Aš pašokęs
atsitraukiau tolyn, įsitėmijau vietą ir nuėjau namo. Be­
einant namo sutikau susiedų vyrus, apipasakojau jiems
apė savo nusitikimą. Jie iš manęs pradėjo juoktis, ale bet
mes sutarėm, muškietas pasiėmę, aitie pažiūrėt. Susirin-
kum ar astuoni šauliai ir ant rytojaus rytmetyj anksti,
saulei tekant, nuvėjome ing tą vietą. Parodžiau šiekštą,
sustojome teip par kokį dvidešimts žingsnių nog šiekštos
ir iššovėme visi vienu kartu tiktai trūnės iš šiekštos
pūstelėjo. Ogi žiūriam —išlenda pro galą šiekštos gyvatė
storio kaip gers kazilas, tep nog dviejų ar daugiau sieks­
nių. Galai abudu —buožė ir vuodega—vienoki, kaip
kirste nukirsti. Tiktai tame gale, ant kur aina, po papilve
žymu lyg kad kokia skylė ar žabtai, ale tikrai išmanyt
negalima, nes artyn bijojme prieit, ale tik iš tolo sekėme.
Kaip tik ji išlindo, tuojaus šovėme dviese ar trise. Kiti
tuojaus nubėgo namo, o mes trise pasilikome ir tyčia
žiūrėt susitarėme, kur jau ji ais. O jiji kaip tik išlindo iš po
šiekštos, o mes su šūviais keliais pasveikinome, tiktai susi­
lenks ing pipkę, vuodegą prisitrauks prie galvos*, o
kuprą sulenks ing spriktą ir kaip tiesis, kaip duos šuolį,
tai teip kelis sieksnius ir nulekia. Teip jinai lėkė lėkė, o
mes vijomės vis įdurmu ir atsivijome pro Armenai tį,
Armėną liki Nemono. Ties Ilguva ji ėjo ing Nemoną ir
po tiesumui parplaukė ing Užnemunę. Daugiau jos anė jai
pavėdžių gyvačių nesitropijo matyt, ale mano jaunystėj
šnekėdavo, .kad kitąsyk netoli Armenaičio padarė ant
gyvatės medžioklę ir užmušė tokią kaip rąstą. Tai, sako,
cielus metus aplink smarvė buvus, pakol jiji supuvo, o to
vieto, kur jiji supuvo, kelis metus žolė neaugus, mat
žemė nuodų buvo prigėrus.
(Užrašė Pr. Virikas iš Seredžiaus, Kauno pav.)

70. APIE TRIS BROLIUS

Kad buvo kitąsyk trys broliai: du išmintingu, o viens
durnius —visai kvailuks. Po numirimo tėvų pasidalino jie
viską į tris dalias ir pasistatė visi po naują svirniuką.
Tiedu išmintingu, kada tiktai nulieka, vyžas pina ir kabina
ing svirniukus, kožnas savo, o durnius, ant pečiaus gulė­
damas, pelenais bambą trina, su lašiniais pasitepdamas.
Ilgai ar trumpai jie teip gyveno —nežinau, tiktai vieną­
syk užprašė juos pas tolimus pažįstamus ing veselijų. Tie
išmintingiejai broliai įsitaisė naujus drabužius, nusišėrė
gerai žirgus, prieš veselijų už kelių dienų jau pradėjo
praustis, muiluotis, kad tikt gražesniais būti, o durnius
guli sau ant pečiaus ir trina pelenais bambų.
Tų dienų prieš veselijų, pavakariais apsitaisę ir žirgus
pasibalnoję, išmintingiejai broliai aina jau joti ing vese-
liją. Durnius jų prašos:
— Brolyčiai, priimkite ir mane ing veselijų drauge.
Ale kur jie tau priims:
— Tiktai tryk sau pelenais bambų nevambrijęs. Ar
nori. kad ir mes žmonėse par tave gėdų apturėtumėme?
Lipk ant pečiaus ir žiūrėk namus!
Kų daryt —nabagas užsirabantavo ant pečiaus ir vėl
nusitvėrė už savo darbo, o broliai išjojo ing veselijų.
2inoma, rudenį trumpa dienos. Tuojaus pradėjo temti,
sutemo —ir naktis. Durnius oni žiburio nedegė: kamdykai
balanas darkyt,—jis savo darbų ir tamsoj galėjo dirbti.
Kolek jisai savo bambelę tryni, tai ni jis pats nežino,
ale užsimanė aite lauk —ar tai myžt, ar teip prasivėdyt.
Išėjo, pasikvaitė, pasidairė ir jau norėjo grinžti ing vidų,
ale išgirdo atbėgant arklį ir apsistojo terpduryj. Atbėgo
žirgas —kad jau gražumas, kad jau gražumas, kad miela
žiūrėt, net akį traukte traukia: plaukai kaip žvaigždės žė­
rė, o balnas ir pasamonai dar dailiau. Atbėgęs ir sako:
— Durniau, mušk man par ausį!
Durniui biskį pagailo, dar iš sykio nenorėjo mušt, ale
kaip žirgas pradėjo labai prašyt —rėžė. Nesuspėjo už­
kirst, kaip iššoko iš antros ausies drabužiai, kad jau puikūs,
kad jau puikūs, kad miela! Žirgas sako durniui:
— Vilkis tus drabužius ir sėsk ant manę!
Durnius apsivilko, užsisėdo ant žirgo ir marš —latatai!
Jojo jojo, jojo jojo. privijo brolius, užkirto po vienų iš­
ilgai sveikatos, pralenki. Nujojo ing tų veselijų, kur bro­
liai nenorėjo jo imti, prijojo prie durių ir sustojo. Išėjo
visa veselija, meldžia meldžia —prašu, kad tiktai įeitų į
vidų. Ale jis neina, sako:
— Tegul išeina pati jaunoji, tai eisiu, o kitaip ne.
Išėjo ir jaunoji, prisiartino, prašo. O jisai jų capt už
J59
rankos, ant žirgo užsimeti ir —latatai! Dar veselija norėjo
jj sugriebt, ale kur tau, jo jau ir pėdos atšalo. Parjojo
namo, įsivedė žirgą ir tą mergą ing svirniuką, žiūr —svir-
niukyje stovi lova, krėslas ir dar kiti niekniekiai, neatbū­
tinai reikalingi prie moterų gyvenimo. Užrakino svirniu­
ką, užsilipo ant pečiaus ir vėl trina pelenais bambą.
Jam betrinant parėjo broliai. Parėjo, užkando ir jau
taisos gult, o durnius užklausi jų:
— No ką, brolyčiai, ar gerą turėjot veseliją?
— Oi, jau, brolyti, velik ni neklausk. Neverta ni mina-
vot, net piktumas ima.
— Na, tai kodėl? Kaip tai?
— Vat teip. Jojome mes. jojome, jau sutemo bejojant,
išgirdum iš užpakalio kasžin ką atsivejantį raitą. Prisivi­
jęs mus. rėžė po vieną skersai nugaros, ir pralenkė. Atjo­
jome in veseliją, žiūrime — ir tas ponas stovia su žirgu
kieme. Prašo visi, meldžia, kad aitų ing vidų, ale jisai
neaina. Ant galo išėjo prašyt pati jaunoji, o jisai ją capt
nusitvėręs užsimetė ant žirgo ir nujojo sau. Veselija
susimaišė —teip ir parėjome kaip ing vuodegą papūtę.
— O kasžin iš kur tas ponas buvo? Ar jo niekas ne­
pažino?
— Kas jį pažins, nieks nepažino, tuom ir blogiaus.
— O gal tai aš buvau, brolyčiai?
— Tylėk, durniau, nevambrijęs, nes gausi pagal val­
gomą! Da jis mat, šmikius, mumis erzis —turi darbą ir
dirbk: tryk sau bambą!
Durnius nutilo, visi sugulė ir užmigo.
Po kelių dienų ateina juos vėl prašyt ing veseliją.
Teka antra jaunesnėja sesuo už tuo paties kavalieriaus.
Vėlekus vyresniejai broliai taisos drabužius naujus, kad
net braška, pirmos naujausios mados. O durnius nabagas
trina sau pelenais bambą, ir gana.
Atėjo diena veselijos, ir vėl vyresniejai joja ing vese­
liją. Durnius vėl jų prašos, kad imtų drauge, ale jiejai
atsako ir palieka namus dabot. Durnius gulėjo ant pečiaus,
gulėjo, nusibodus gulėt, atsikėlė, išėjo lauk prasivėdyt —
ogi kad atlekia, kad atžvengia. kad atprunkščia žirgas,
kad kaip po mėnesiu gražumas, viskas žėri, blizga. Pribė­
ga, prieš durnių atsistoja ir sako:
160
 — Durniau, kirsk man par ausį!
Durnius cinktelėjo —ogi kad išlindo drabužiai: kad
gražumas, kad kaip mėnesis blizga, šviečia. Apsivilko
tuojaus durnius tais drabužiais, atsisėdo ant žirgo ir nu­
jojo, kad tiktai dulkis rūksta. Privijo brolius, kirto po
vieną išilgai sveikatos, pralenkė ir nujojo ing veseliją. Ir
vėl jį prašo ing veseliją. Jisai neina, pakol neišeis prašyt
pati jaunoji. Išėjo jaunoji. Jisai prašo, kad nepyktų, ką
jisai teip puikavojas. Čia neva šneka, neva ką, tiktai
kapt jaunąją už rankos, ant žirgo, ir tiek tematė. Parva­
žiavo namon, tai yra parjojo, atsirakino svirniuką, žiū-
ria —stovi antra lova ir krėslas ir žirgui vieta. Pastatė
žirgą, pasodino jaunąją, nusirėdė, užrakino svirniuką,
atėjo ing grinėią, užsilipo ant pečiaus ir trina sau pelenais
bambą, su lašiniais pasitepdamas.
Ant rytojaus pargrinžta ir vyresniejai broliai iš veseli-
jos. Durnius, ant pečiaus gulėdamas, ir klausia:
— Na ką, brolyčiai, ar gerą veseliją turėjote?
— Jau velik ni neklausinėk, nes mažne tokia buvo,
kaip ir pirmoji. Vėl jaunąją pavogė, ir gana. Dar ir mes
nu to pono gavome po bizūną ing sveikatą —dar dabar
mėlyna dešra rimbso par nugarą.
— O iš kur buvo tas ponas?
— Ogi kipšas aną žino.
— Gal tai aš buvau, brolyčiai? —užklausė durnius.
— Tylėk nevambrijęs! Kada čia pili ing ugnį žarijas,
ar nori akis išsiplikyt? Turi darbą ir dirbk, o iš kitų nekep-
kavok, nės gausi per vembrą.
Durnius nutilo, ir vėl viskas buvo po senovei: išmintin-
giejai vyžas pynė, o durnius pelenais bambą tryni.
Praėjo teip nedėlė ar daugiaus —prašu juos vėl ing
veseliją —teka trečioji sesuo, pati jauniausia, pati gra­
žiausia. Išmintingiejai broliai siuvose vėlei drabužius,
kad ko dailiausius. Iš vakaro apsirėdę aina. Prašos ir
durnius, kad imtų ir jįjį, ale kur tau ims. liepia namus da­
bot ir pečių.
Durnius gulėjo gulėjo, tryni tryni savo bambelę. Jau
sutemo, jau ir pusiaunaktis atėjo. Jisai nulipo, išeis lauk
pasivėdintė. Išėjo, prasivėdino ir jau norėjo eit ing vidų.
kaip išgirdu, kad jau attrinka, kad jau atbilda žirgas, kaklą
6 . T a u t o M k o * f o ib lio t o k * . I I 16/
išrietęs, vuodegą išpūtęs, blizga kaip saulė, kojoms žemes
ardo, kaip arte aria. Pribėgęs prieš durnių sustojo ir
sako:
— Mušk man par ausį.
Durnius činkt rėžė —ogi kad išlindo iš kitos ausies dra­
bužiai —kad dailumas, kad dailumas, kad žėri, blizga,
šviečia! Durnius apsivilku jais, užsisėdo ant žirgo ir latatai!
Jojo jojo, prisivijo brolius. Kirto po vieną, kad net dra­
bužiai partrūko, nujojo ing veseliją. Ir vėl visi prašo, kad
eitų ing vidų, ale jisai neeina, pakol neišeis prašyt pati
jaunoji. Išėjo pati jaunoji, prašo, o jis ją capt ant žirgo,
užkirto dar vieną, kad greičiaus bėgtų, ir išbildėjo. Visi
pradėjo rėkte:
— Laikykit, laikykit —jaunąją neša!
Ale kur tau jau —jis kasžin kur atsidūrė. Parlėkė namo,
jaunąją ir žirgą —ing svirniuką, drabužius tuos nusirengė
svirniukyje ir užrakinęs nuėjo ing grinčią, užsilipo ant
pečiaus ir vėl už savo darbo nusitvėrė.
Pargrinžo broliai iš veselijos. Jis ir klausia:
— No ką, broleliai, ar gera veseliją buvo?
Tie apsakė, kad niekai, ir viską, kaip tik kas buvo: kaip
vėlei ponas koks jiems nugaras parvanojo, kaip jaunąją
nusitvėręs išjojo ir nieks jo nepavijo. Durnius vėl pa­
klausė:
— Gal aš tai padariau?
Ale broliai jįjį aprėkė, ir ant to viskas pasibaigė.
Kelioms dienoms praslinkus, durnius ir sako:
— Na, brolyčiai, dabar aikime pažiūrėt ing svirniukus,
kas ką turime.
Išmintingiejai broliai sako:
— Aikime!
Nuėjo. Pirmiausiai vyriausias brolis pasiėmė šlėgą,
tvokst ing kertę savo svirniuko tvokstelėjo —vyžos pa-
keberkšt atsiliepi viduryje. Nuėjo pas antrą — tas vėl teip.
Nuėjo prie durniaus svirniuko —ir juokias išmintingie­
jai broliai, sako:
— Kas čia bus da balsas tų tuščių sienų!
Durnius pasiėmė šlėgą, riukt ing kertę svirniuko riūk­
telėjo—ogi kaip pradės tas mergas dainuot, žirgai
žvengt —kad miela klausyt! Broliai užpuolė prašyt, kad
162
parodytų, kas tenai viduryje yra. Jisai iš pradžios neno­
rėjo rodyti, ale kaip pradėjo labai prašyti —parodė. Iš-
mintingiejai broliai žiūrėjo žiūrėjo liežuvius iškišę, ausis
išplėtę ir sako:
— Brolau, tau vienam trijų per daug, velik pasidaly­
kime. Mes tau duosime po kelias dešimtis porų vyžų, o tu
mums —po mergą, ir paskun vėl galėsime gyvent po
senovei.
Durnius ant to sutiko ir, gavęs kelis dešimtis porų
vyžų, vedė jauniausią mergą, tada kaip išmintingiejai vy­
resniąsias. Užprašė ing veseliją ir anuos buvusius jau­
nuosius tų mergų. Durnius pasigėręs kad šoku, tai šoku —
visas tas vyžas nuplėšė!
(Nuo savo tėvo užrašė Pr. Virikas iš Seredžiaus, Kauno
Pav .)

71. APIE MAURIKĄ,

KURS DYKOS DUONOS IEŠKOJO
Buvo sau toksai žmogus, vadinosi Maurikas. Užsimanė
jisai dykos duonos ieškot. Aina sau viens keliu, susitin­
ka drigantą. Drigantas klausia:
— Maurike, kur tu aini?
— Dykos duonos ieškoti.
— Priimk ir mane, būsiva du vyru!
— Gerai.
Ir aina jie abudu drauge. Biskj paėjus susitinka bulių.
— Kur jūs, vyrai, ainat?
— Dykos duonos ieškot.
— Priimkiat ir mane.
— Gerai.
Jau dabar aina trys vyrai. Susitinka kuilį.
— Kur jūs, vyrai, ainat?
— Dykos duonos ieškot.
— Priimkiat ir mane. būsima keturi vyrai.
— Gerai.
Ir teipo susitiko ožį, aviną, katiną, šunį, žąsiną ir gai­
dį —visus prijėmi į draugystę.
Aina jie dabar, aina. Jau pradėjo temti. Priešais giria,
«• 163
valgyt visi paraikę —lenda ing girią. Aina aina par girią.
Beaidami pamati toli krūmuose —spingso žiburiuks. Aina
jie ant to žiburiuko, tik mislija, gal gaus ar nakvynę šiokią
tokią, ar užkąst biskį, ar ką.
Priaina artyn. Maurikas užbaudi, kad visi tyliai aitų
prie grinčiutis. Priėjo, pažiūrėjo par langelį —žvakė de­
ga, dešimts žmogžudžių aplink stalą apsėdę, piningų krūvą
prisipylę ir šnekas terp savęs. Maurikas sako:
— Vyrai, dabar kožnas surikime savo balsu, kaip tik
katras galime!
Ugi kaip užriks kožnas saviškai —net miškas skamba!
Žmogžudžiai parsigandę —par duris lauk, aidiš į mišką.
Pasiliku tuščia grinčiuti.
Susėja visa dešimts dykaduonių ing vidų. Maurikas
apžiūrėjo visą žmogžudžių gaspadorystę. Rado visokių
valgių, gėrimų —visą labą. Biskį pasišnekučiavę apė tai,
kokį baimę padarė žmogžudžiams, pradėjo kožnas dairytis,
kad ką gaut vakarienės. Maurikas, kaip gaspadorius, pir­
mas pradėjo apė tai šnekėte:
— Vyrai, viskas į šalį, šnekėkim, kas ką valgysite.
Aš turiu mėsos, ragaišių, duonos, ko tikt noriu. O tu,
drigante, ko ėsi?
— Tai man duosi kokį gorčių avižų, ir gana bus.
— O tu, buliau?
— Man duosi pluokštelį šieno.
— O tu. kuily?
— Manei gal bus šiokių tokių pamazgų.
Ir teip: šuva sutiku ant kaulų, kurie liks nog Maurika,
ožys su avinu gavo šieno, katinas —gabalą spirgės, žą-
sins —avižų, gaidys —miežių.
Po vakarienei pradėjo rengtis gulte. Žmogus atsigulė
ant lovos, drigantas nuėjo ing pašiūrę, bulius priemene
pas duris atsigulė ir ožys su avinu teipog priemene gavo
vietą, kuilys ant skiedryno atsidrėbė, katins ant pečiaus
užsiroglino, šuva po stalu susirangė, žąsins į popečką
pasilindo, o gaidys užsilėkė ant lovos.
Sumigo visi. Tuo tarpu, jiem čia elgiantis, žmogžu­
džiai teip pat nesnaudė. Išsigandę nog baisaus balso
dykaduonių vyrų, jie kaip išpuolė par duris, teip ir bėgo
visi viena kupeta. Bėgo bėgo. bebėgdami teip pailso, kad
16 4
jau toliaus bėgt nebgalėjo. Susto pasilsėt. O terp tų žmog­
žudžių buvo viens durnius: ne teip durnius, ale labai kyt-
ras. Tas kytruolis sako žmogžudžiams:
— Vyrai, kaip jūs sau norit, o aš aisiu pažiūrėt ing grin-
čią, kas ten teip surėki. Jūs čia palaukiate, o aš apžiūrė­
jęs sugrįšiu.
Tai pasakęs atsisuka ir aina atgal. Atėjo prie grinčiutis,
žiūr —nieko nematyt. Prasidari duris —nieko negirdėt,
antras — nieko. 2iūr —vienas žmogus guli ant lovos, dau-
giaus nieko nematyt. Pamislijo sau: ..Ką tai giliuoja man
tas vienas vyrs. kad jis būtų ir drūčiausias! Jis dabar teip
knarkščia, duosiu su peiliu —jau jo ir nėr". Teip jisai
mislydamas aina palengva prie stalo, nės užstalėje buvo
jų peiliai sudėti. Pasiėmi peilį ir aina prie lovos. Jam
beainant, šuva iš pastalės kapai už dzvambaldų! 2mogžu-
dis suriko ing piktą gvoltą. Katinas, išgirdęs balsą svetimo
žmogaus, striuokt nog pečiaus, kaip pradės žmogžudžiui
krūtis draskyt! 2mogžudis —bėgt par duris. Čia žąsins, iš
popečkos išpuolęs, girgsindams žnaibo blauzdas. Išpuola
par duris ing priemenę —avins su ožiu tuojaus rėži po
ypą, bulius nutvėręs pakeli ant ragų labai dailiai, kad
žmogžudis atsidūri pas antras duris. Išspruko par duris
lauk —čia kuilys nog skiedryno ėmė blauzdas ardyt.
2mogžudis —į girią tekins, drigants, jin pasivydamas, su
visomis keturioms ing kuprą, o gaidys par visą tą laiką
nusigandęs ant lakštos vis tik šaukia, kiek galėdams:
— Kut kudakšt, kut kudakšt!
2mogžudis, ištrūkęs iš to baliaus, pareina prie kitų.
Tie iš tolo jau jin pasitinka ir pradeda klausinėt, ką jisai
matė ir ką girdėjo.
— Brolyčiai,—sako,—jau jūs velik m neklausinėkit.
Kaip tik nuėjau, apsidairiau —nieko nematyt. įėjau į
vidų, žiūriu —guli žmogus ant lovos, daugiau nieko ne­
matyt. Pamislijau savei: kad tas žmogus ir drūts, ale aš
jam tikt galiu galą padaryt. Užėjau ing užstalę, pasiėmiau
peilį ir ainu pamaži prie lovos. Ogi mat po stalu gulėta pri-
siputusio kalvio. Jis mane capt už dzvambaldų su replėm.
Iš tos baimės aš —bėgt prie pečiaus. Ogi čia gulėta ketu­
rių bobų su karštuvais — tos bobos man ing krūtinę su
karštuvais! Aš nog pečiaus prie durų —čia pečkuris man
165
par blauzdas su karšta kačerga, kad blauzdos spirgdamos
net šnypščia! Šiaip tcip išsiritau par duris laukan į pringį.
Čia kelctos vyrų kratyta kratinį. Kaip nutvers mane ant
šakių kratyt, kad net kaulai braška! Išsiverčiau laukan.
Čia ant skiedrynės vyrų kapota malkas. Jie pasivydami
eme mano blauzdas kapot! Ogi kitų pašiūrėje kulta. Tie.
išgirdę kliksmų. atbėgo su spragilais ir pradėjo žvangyt
mano kuprų! Tai vis. vis dar nieko, brolyčiai, dar vis tik
išlikau gyvas: visi davi davi jau man, kiek tik tilpo! Ale
dar daugumos gulėta ant aukšto. Par visų tų armyderį ir
kol tikt išgirst dar galėjau, jie tiktai vis rėki: .Paduokite
šio! Paduokite šio!' Jau kada ten būtų padavę, būtuinit
manęs, brolyčiai, nebematę.
Žmogžudžiai, išgirdę, kad tenai kiek daug yra vyrų.
išsižadėjo ir piningų, ir grinčios ir net iš to miško išsinešė
ing kitų.
Maunus gi. ant rytojaus rytų pabudęs, piningus j maišų
susėmė ir išėja su visais vyrais. Nusipirko dvarų, jisai
gyveno gerai ir tuos visus vyrus užlaiki dykus ir gerai
šėrė, liki kol katras gyvas buvo.
(Nuo Lengvenienės iš Kristapoliaus, Kauno pav., užrašė
Pranas Virlkas.)

72. APIE KARALIŲ IR VARNĄ

Kad buvo kitusyk karalius toks bagots. toks bagots!
Pasistati jisai sau namus iš plytų raudonų ir užsidengi sto­
gų auksinim blėtom.
Vienų saulėtų dienų susimislijo jisai važiuot ir pažiūrėt
iš tolo, kaip išrodo jo palocius. Pakinki šešis gerus arklius
ir važiuoja. Nuvažiavo kelias mylias neatsisukdami ir
dar gal būtų važiavę tolyn, ale kaip tik iš netyčių karalius
žvilgterėjo ing užpakalį ir apalpo pamatęs, kad visas dva­
ras liepsnose. Liepi važnyčiai, kad ko greičiausiai, kaip
tik arkliai įkabino, lėkt namo. Ogi parlėkus namo žiūr,
kad tai stogas nog saules blizga. Karalius iš to piktumo
liepi tuojaus visų stogų aplieti su smala. Dar tų pačių dienų
stogas jau buvo visas juodas.
160
 Ant rytojaus ryto atlėki varna ir atsitūpi ant kraiko
smaluoto stogo. Po valandos susimislijo lėkti tolyn, o
prieš pat lėkimą, žinoma, varna biskį turstelėjo, kad
pasikelt no žemis. Jai turstelėjant ėmi ir prilipo jos vuo-
dega prie stogo. Tada kan darys nabagė —plėšiO iš viso
vieko vuodegą nog stogo. Ogi vuodegą let ne let atstekint,
galvą linktelėjo žemyn —snapas lipt ir prilipo prie stogo.
Snapą traukia kaip galėdama. Atitraukia snapą —vuode-
ga lipt ir prilipo. Ir teip toliaus.
O jeigu paklaustų klausantiejai, kas toliau buvo, ir pra­
šytų, kad baigtum pasaką, tai reik sakyti:
— Kaip varna nulėks, tai pasakysiu, o dabar kaip gali
sakyt toliaus, kad dar tas daiktas nepasibaigi.
(Nuo savo tėvo iš Seredžiaus, Kauno pav., užrašė Pranas
Virikas.)

73. APIE MEDINCIŲ

Buvo viens senis medinčius. Ilgą laiką jau jis buvo
nemedžiojęs, net užmiršo, kada šaudyklę rankose čiupi­
nėjo.
Vieną kartą teip pavakariais išėjo užsimanęs pame­
džiot. Vaikščioja vaikščioja po krūmus, susitinka mešką.
O ta meška teip jau sena —nėr ką ni šaut. Eina tolyn,
susitinka vilką. O tas vilkas teip jau pilkas —nėr ką ni
šaut. Eina dar tolyn, susitinka katiną. O tas katins teip
jau juodas, teip jau juodas, o ta meška teip jau sena, teip
jau sena, o tas vilkas teip jau pilkas, teip jau pilkas, o tas
katins teip jau juodas, teip jau juodas. O ta meška...—ir
teip toliau, kolei nori.
(Nuog Jui. Lozoraičio iš Seredžiaus užrašė Pr. Virikas.)

74. APIE GUŽUTĮ IR GERVĘ

Vienoje polkoje gyveno gužutis ir gervė. Nusibodo jiem
gyvent po vieną, ir užsimanė gužutis ženyties. Užsimanęs
767
ir aina dibu dibu dibt par balą čielus tris verstus. Nudim-
binęs sako:
— Gerve gerve, aš noriu tave veste.
— Aš dar tekėt ir nemisliju, o juk tu nelabai ir dailus:
tos kojos —vieni stibinkauliai, pats keršas, nemiklas, be
jokio vikrumo —netekėsiu už tavę...
Gužutis* susigėdęs namo aina dibu dibu dibt...
Išėjus gužučiui gervė apsimislijo apė savo gyvenimą ir
sako: .Kokia aš kvailė! Atėjo pats vyras piršties, o aš
atsakiau. O jug man dešimtssyk būt geriau nutekėjusiai
buvę, tik gužutis koks yr, toks yr, ale vis vyrs. Ale ir
ne teip šlykštus, kaip iš sykio man nudavė. Tos kojos
kad ir stibinkauliai, ale raudonos, o kaip prie balos, tai
ir gerai ilgis, ne teip susiteršia plunksnos. Ir iš viso šaunus
vyras tas gužutis, o ir laksto abejutiškai. Kad teip, tai
teip, aisiu aš pati pas jįjį ir paprašysiu, jeigu nepyko, o
mudu turime susiženyt. Dar kitas pavydės, kad aš gaunu
tokį kavalierių".
Ir aina gervė pas gužutį: capu capu capt... Atėjo, pasi­
baidė ing duris ir sako gužučiui:
— Kaimyne, aš susimislijau, kad negerai padariau,
tavei atsakius. Tu gana geras ir dailus vyrs, dėl to atėjau
pas tave: imk mane, tikt dviese bus smagiaus.
— Kad nėjai, kaip aš atėjau pas tave, tai dabar gali
grįžti sau, aš ir be tavę gausiu, da gal ir gražesnę.
Gervė susigėdu, snapą nuleidus spūdina namo: capu
capu capt...
Išėjus gervei gužutis vėl mislija: ..Be reikalo gervę
nevedžiau, kaip atėjo, jog ji gana gera paukštis”.
Ir vėl aina pas gervę: dibu dibu dibt... Gervė neina už
jo, o jam išėjus, vėl jinai pas jį capnuodama par pelkes.
Ir teip amžinai jie viens pas kitą vaikščiojo ir nesusi-
ženijo.
(Nuo Lengveniaus Petro iš Kristapoliaus, Kauno pav.,
užrašė Pr. Virikas.)

168
 75. APIE BURLIOKĄ

Vienoje vielo gaspadinė užmiršo dieno atsinešt kuode­

lius verpėjoms, o sutemus pati bijo ait ing klėtį —
nusiimti dukterį. Duktė įbėgus graibo vieno vieto pa-
tamsėm, antrū —neatranda. Pasilipo ant skrynios ir grie­
bia ant viršutinios lentynos. Ale iš sykio užčiuopė žmo­
gaus galvą barzdotą. Nusigandus labai šoko žemyn nog
skrynios ir sako:
— Et. po svetimą padėjimą niekad nieko nesugraba­
liosi. kur griebi —ten pašukas, nuobrukų kaip nėr. teip
nėr.
Tai pasakius išbėgo greit lauk iš svirno, užtrenkus
užrakino duris ir, atbėgus int grinčią, pasaki, kad tikrai
užčiupus barzdotą galvą žmogaus, gulinčio ant lentynos
už nubraukinių kuodelių. Tuojaus pakvietė kaimynus,
apstojo klėtį iš visų pusių, įėjo ing vidų, padarė šviesą ir
noroms nenoroms nulaipino burlioką nog lentynos, kuris
ten buvo pasislėpęs ir laukė tiktai nakties, kad visi sumig­
tų, o tada jie būt radę plikas sienas. Kratydami atrado
pas vagį visokių raktų, peilių ir kitų įstrakalų smertinių.
Burliokas, dažinojęs, kad mergaitė, grabailiodama kuo­
delių, užčiuopė jo galvą ir suprato, kad tai barzda šiurkšti,
o ne kuodelis, tarė:
— Sčastė tavo, kad kytra, o ta tau būt konec...
Tą mergaitę gaspadoriai labai mylėjo, ir ilgai ilgai
jinai pas juos buvo —pakol ištekėjo.
(Nuo savo motinos užrašė Pr. Virikas iš Seredžiaus,
Kauno pav.)

76. APIE DIEDELIO IR BOBELES ŠONŲ

Buvo diedelis ir bobutė, turėjo juodu vaikų vieną ir
turėjo avižų pasisėjusiu. Tas jų avižas kas naktį vis brau-
ku brauku ir nubraukia. Diedelis ir bobutė vienas kito
klausia:
— Kas mūsų avižas nubrauko?
Bobutė sako diedui:
169
 — Eik dabok.
Jisai išėjo ir daboja. Žiuri —ateina spižinis diedas su
skaistvarine barzda. Diedelis nutvėrė ir parvedė tą diedą
namon. Tad mūrą diedelis išmūrijo, diedą įstūmė ir užra­
kino.
Paskui senelis išvažiavo karaliui pasakyti, kad pagavo
spižinj diedą su skaistvarine barzda, ir paliko vaiką na-
mieje daboti tą diedą. Vaikas nuėjo prie to mūro, girdi tą
diedą dūduojant gražiai gražiai ant dūdelės.
— Atiduok tas dūdeles,—prašo vaikas diedo.
Diedas gi sako:
— Išleisk mane iš to mūro, tai atiduosiu.
— Kad nežinau rakčiuką,— tarė vaikas.
— Nueik seklyčion, rasi ten po paduška.
Vaikas nuėjo ir rado tuos rakčiukus, atsinešė juos,
atrakino ir išleido spižinį diedą su skaistvarine barzda.
Diedas ir atidavė tas dūdeles tam vaikui.
Susivažiavo visi karaliai, kuriems tik senelis pasakė, ir
nerado to diedo —sako:
— Nėra jo.
Vaikas sako:
— Aš išleidau, o jis man atidavė dūdeles.
Tad nutarė tie karaliai tą vaiką išvežti ir nušauti. Vai­
ko tėvas ir karalius sako vežėjui:
— Išvežk jį ir nušauk. Paskui mažiuką pirščiuką nu­
pjauk ir jo širdį išimk mums parodyti.
Vežėjas išsivedė šauti jį, žiūri —išbėga lapė, ir jisai
lapę nušovė. Tos lapės širdį išėmė ir, vaiko mažiuką
pirščiuką nupjovęs, parnešė jisai tiems karaliams pa­
rodyti.
Paskui tie karaliai išvažinėjo, išsiskirstė, vienas tik
atsiliko ir dar ilgiaus pabuvo. Tas paskutinis išvažiavęs
pasitinka tą vaikiną ir sako jam:
— Eik tu pas manęs už vežėją.
Paskui jis įsisėdo su tuo karaliumi ir važiuoja. Beva­
žiuojant pamatė karalius, kad jis be pirščiuko, ir klausia:
— Kodėl?
— Mašina nutraukė,—atsakė vaikas.
Jisai ilgai buvo pas to karaliaus už vežėją.
Vieną kartą jam labai parūpo, kodėl jį į visus kamba­
170
rius leidžia, tik į vieną neleidžia. Niekam nematant įėjo
jis pasižiūrėti, kas ten yra tame kambaryje. Rado ten
auksinę paną, šukuojančią galvą. Tuojaus jis išėjo, bet ir
vėl sugrįžo atgal pas tos panos, nes ji šaukė:
— Eik šen, aš tau galvą sušukuosiu!
Kaip tik jinai jo galvą pašukavo, pasidarė jo galva
auksinė.
Trys buvo to karaliaus panos: viena auksinė, o dvi —
ne. Ilgai nelaukus vedė vežėjas tą auksinę paną, o anos
dvi vedė du karalių. Tuodu žentu karalių labai nesutiko
su senu karaliumi, kariavo ir kariavo! O vežėjas įjojo į ba­
lą ir tik smaigo ir smaigo varles. Prismeigęs daug, nustu­
mia, pakol jo kumeliuke neužklimpo. Tad tėvas su dviem
žentam atėjo ir išėmė kumeliukę iš balos. Vežėjas, išjojęs
iš balos, paprašė tėvo, kad jam duotų auksinį žirgą ir kad
jis pats liktų auksinis. Tėvui teip padarius, jis ėmė ir
abu žentu nukariavo.
(Iš Pernaravos apygardos, Kauno gub., užrašė J. Juš-
kytė.)

77. VILKAS IR LAPE

Kerdžiukas, ganęs dvaro galvijus, buvo visai plikas.
Vieną kartą atbėgo pas jo lapė ir klausia:
—* Kodėl tu toks esi plikas? Jei nori, aš tau padarysiu
vaistą, ir nebūsi plikas. Tik kaip pargysi galvijus, gaspa-
dinės paprašyk, kad iškeptų ragaišiaus bandžiukę, ir at­
nešk čianai.
Kerdžius paklausė lapės. Jam gaspadinė iškepė ban­
džiukę, jis ją įsidėjo ir atnešė.
— O ką,—pamačiusi kerdžių, klausia tuojaus lapė,—
ar atsinešei?
— Atsinešiau,—atsakė jai kerdžius.
Tad sako jam lapė:
— Dabar duok man tą bandžiukę.
Jisai ir padavė jai, o jinai nusinešė ir, išėdusi minkšti­
mą, pritaisė kerdžiui vaistą (prigadino į bandžiukę), nu­
nešė kerdžiui:
— Laužk,—sako,—an savo galvos.
171
 Bet tas, gudrus būdamas, pasidėjo ant kelio ir laužo, o
pamatęs, kas yra toje plutoje, metė ją j šalį.
Bet lapė dar prisispyrę, kad atiduotų jai vieną tely­
čiukę už tuos vaistus. Kerdžius ilgai nelaukus atidavė.
Lapė nusivedė tą telyčiukę, prisirišo prie medžio, o pati
nubėgo ir pasivogė rogutes. Pasikinkė telyčią į tas rogu­
tes ir važiuoja keliu. Važiuodama toliaus pasitiko vilką.
Jisai tuojaus prašo lapės:
— Kūma, priimk ir mane.
O jinai sako:
— Tu nelįsk, sulaužysi man rogutes.
Tad vilkas vėl prašo:
— Kūma kūma, priimk nors vieną koją, aš toks pavar­
gęs.
Lapė pasigailėjusi priėmė.
— Priėmei vieną, tai priimk ir kitą,— prašo toliaus
vilkas.
Lapė priėmė.
— Kūma kūma, priimk ir trečią, kad priėmei dvi.
O jinai:
— Tai jau dėk.
— Priėmei tris, priimk ir ketvirtą.
Lapė priėmė, bet rogutės jos sulūžo. Tad jinai sako:
— Ką mudu dabar darysiva, kad rogutės sulūžo? Reikia
man telyčiukę pririšti prie medžio, tepastovi. o aš bėgsiu
rogutes pavogti.
Lapei nubėgus vilkas telyčiukę papjovė, išėdė vidurius
ir prikimšo virkščiais.
Netrukus lapė atsivežė rogutes, pasikinkė —važiuos.
Varė jinai, varė tą telyčiukę —neeina.
— Kūmai,—sako jinai,—ką tu padarei? Kodėl tely-
čiukė neeina? Ką dabar darysiva mudu? Beje, kaip aš ve­
žiau rogutes, mačiau, kad ten arklys guli. Eiva parvesti!
Ir nuėjo juodu abudu atsivesti tą arklį, rado. Lapė gi
sako vilkui:
— Duok šę uodegą, pririšiu prie arklio karties, ir
nusivesiva jį pas rogutes.
Vilkas davė. Lapė sako:
— Tu stovėk, aš gi pakelsiu arklį.
Arklys, iš miego atsibudęs, šoko ir nutraukė vilkui
172
uodegą. Arklys nubėgo sau ir paliko juodu bestypsanėiu.
Lapė pirma sako:
— Ką dabar darysiva? Reikia atsiskirti.
Ir nuėjo kiekvienas sau.
Eina lapė viena keliu ir vėl susitinka kitą vilką. Tas
klausia:
— Kur vaikščioji?
Lapė gi, įtūžusi ant visų vilkų, sako:
— Eisiva mudu dabar žuvauti. Duok tik tu savo uodegą,
tai aš ant uodegos užrišiu kašiukę, ir leisiva į eketę.
Juodu nuėjo pas eketės, lapė vilkui kašiukę užrišo ir
įleido į eketę. Prišalo uodega prie eketės —kaip čia ją
ištraukti? Lapė dar pažiūrėjo, ar negalima kašiukės atrišti,
ir paliko, sakydama:
— 2inokis ir su ta kašiuke sėdėk, kaip atšils, palik­
si ją.
Ir nubėgo.
(/š Pernaravos apygardos „nuo vienos senos bobos,
kurios pavardės nebeatmenu“. J. Juskylė.)

78. APIE DU BROLIU IŠMINTINGU IR

VIENĄ KVAILI
Kad buvo trys broliai, du išmintingu, o vienas kvailys.
Ėjo jie kartą visi trys medžiotų. Tuodu išmintingu nušovė
zuikius ir eina toliaus. Pakelyje rado bobą beskalbiant.
Kvailys sako:
— Sausiu aš tą bobą.
O jo broliai draudžia:
— Nešauk, bus bėda!
— Sausiu,—sako kvailys,—nedaturėsiu!
Ėmė tą bobą ir nušovė ant tos lentos.
Eina tad visi trys toliaus. kvailys gi nešas ir bobą,
ir lentą, o jo broliu —zuikius. Jie, eidami par mišką,
pamatė, kad kas paskui juos atvažiuoja. Buvo tai žmogžu­
džiai. Nusigando visi trys broliai ir sulipo į eglę. Atvažia­
vo žmogžudžiai ir, sustoję po ta egle, susikūrė ugnį —virė
valgyti. Broliai sako:
173
 — Kas čia bus? Bus mums bėda.
Kvailys gi sako:
— Myšiu aš ant jų.
Broliai sako:
— Nemyžk, bus bėda.
— Tylėkite,—sako kvailys,—nedalaikysiu.
Ir pradėjo ant jų myžti. Žmogžudžiai gi džiaugias:
— Atata, šiltas lytus!
Vėl kvailys sako:
— Šiksiu aš, broleliai, ant jų.
— Nešik, bus bėda!
Kvailys neklausė, pradėjo šikti ant žmogžudžių, o jie
sako:
— Mat kaip vėjas pučia, tai nuo eglės skujai byra.
Kvailys vėl sako:
— Mesiu lentą.
— Nemesk, bus bėda,—sako jam broliu.
Bet jis tą lentą pupt ir numetė.
— Mat kaip eglės plyšta ir lentos krinta nuo jų,—
tarė žmogžudžiai.
Tad tarė kvailys:
— Mesiu aš tą bobą. nedalaikysiu!
Ir metė kvailys bobą ant jų! Žmogžudžiai teip persi­
gando, kad nulėkė nuo ugnies. Visi trys broliai nulipo ir
verda sau.
Ateina tad vienas žmogžudžių brolis pažiūrėti pas
ugnies. Kvailys davė jam mėsos valgyti išvirtos. Žmog­
žudžiui valgant mėsą, kvailys sako:
— Iškišk liežuvį: ar šaps ten, ar kas ant liežuvio.
Tas iškišo, o kvailys jam ir nupjovė liežuvį. Zmogžu-
dis lekia burbuliuodamas pas savo brolių. Tie, pamatę jį,
mislijo, kad boba atlekia, ir nubėgo tolyn.
Teip trims broliams ir atliko visa žmogžudžių gerybė.
[Iš Pernaravos apygardos „nuo vienos senos bobos, ku­
rios pavardės nebeatmenu\ J. Juškytė.)

174
 79. APIE JONUKĄ IR VAGI
Buvo vienas vaikinas, vardu Jonukas. Jisai turėjo ku­
meliuką ir arė su ja lauką. Pabaigus parėjo namon ir
rado motiną sviestą mušant. Ji davė jam sviesto ant
duonos riekės. Tad Jonukas išėjo ganyti savo kumeliuką
po lauką. Vaikščiojo jisai po lauką paskui tos kumeliukės
ir tą sviestą valgė. Apipuolė jį musės. Gindamasis nuo jų,
už vieno rankos pakylėjimo užmušė du šimtu musių. Jisai
sau mislija, ką čia daryti. Reikia tošį nulupti nuo medžio
ir užrašyti, kad du -šimtu dūšių užmušiau. Užsirašąs jisai
paėmė tą tošį, užsinėrė ant šniūriuko ir užsikabino ant
kaktos. Užsikabinęs tą tošį, atsigulė lankoje ir užmigo.
Jam bemiegant ateina žmogus pas jo. Tas žmogus buvo
vagis. Pažiūrėjęs jis ant Jonuko pamatė tokį užrašytą, kad
.Už vieną sykį pakylėjimo rankos nužudžiau du šimtu dū­
šių“. Pamatęs, kad jis tiek dūšių nužudė, parsigando ir
nevogė kumeliukės, bet nuėjo sau. 2mogui atsitraukus
nuo Jonuko, tas atsibudęs pasikinkė kumeliuką ir nuva­
žiavo namon.
Vagis, nuėjęs toliaus vogti, pamatė: ožkos vaikščiojan­
čios po lauką, tokios kudos, kad net baisu! Neėmė ir tų,
bet nuėjo toliaus. Mato vėl —avys vaikščioja po dirvą,
tokios riebios, tokios riebios, kad jis nusistebėjo, kad po
tokią dirvą vaikščiojo ir tokios riebios buvo! Ir tų nevogė,
tik jisai atsistojęs šneka sau vienas: „Po tokią gražią lanką
vaikščiojo tokios tos ožkos kudos. Kas čia gali būti, kad
avys vaikščioja po molynę ir akmenynę ir tokios riebios?“
Ir nieko nevogė tą dieną.
(/s Pernaravos apygardos ..nuo vienos senos bobos, ku­
rios pavardės nebeatmenu“. J. Juškytė.)

80. APIE TRIS BROLIUS IR PAVASARI

Gyveno mažoje trobelėje viena sena motina su trimis
sūnumis. Rudenį paskerdė jie meitėlį ir pritaisė mėsos
sūdytos ir rūkytos. Ir sako sūnūs motinai:
175
 — Nevirk mums dabar tos mėsos, tegul lieka pava­
sariui.
Jie norėjo, kad mėsa liktų pavasariui, kada bus sunkūs
darbai. Motina ir nevirė jiems tos mėsos. Jie gavėjo, kad
tik mėsa liktų jiems išėjus arti.
Išvažiavo jie vienų dieną visi trys į mišką, motina viena
namie teliko. 2iūri—atvažiuoja pas jos padegėlis. Pasi­
sakė esąs Pavasaris (jo pavardė tokia buvo) ir prašo jos,
idant jam ką duotų. Motina, išgirdusi, kad jis save Pava­
sariu pavadino, atidavė jam visą mėsą, o padegėlis links­
mas dėkavodamas išvažiavo.
Ant vakaro sūnūs sugrįžo. Motina tuojaus pasigyrė
jiems, kad visą mėsą atidavusi jau pavasariui. Išgirdą tai
sūnūs didžiai supyko, ir du vyresniuoju sako:
— Užmuškime motiną, ir gana. Ji tai padarė, kad badu
stipsime par darbymetį!
O jaunesnysis sako:
— Ne, nemuškita, palaukita, aš eisiu par svietą, ir jeigu
nerasiu kvailesnės už savo motiną, tada ją galita užmušti.
Abu vyresniuoju broliu sutiko. Sako:
— Eik.
Išėjo. Eina sau jaunesnysis brolis keliu, priėjo kiemą,
žiūri —žmona vištą bemušanti.
— Už ką gi tamsta teip tvoji nelaimingąją vištaitę? —
klausia jos.
— Matai tamsta, priperėjo tiek viščiukų, o nei vieno
papo neturi —kuo juos dabar penės? —sušuko pikta boba.
Prasijuokė keleivis ir eina tolyn ieškotų dar kvailes­
nių. Paėjęs keletą verstų, žiūri —boba tvoja veršius.
— Už ką gi juos tamsta teip tvoji? —klausia jos.
— Mat pastačiau jiems kopėčias, noru. kad jie lįstų
ant stogo, samanai žaliuoja, galėtų paėsti, gi tie kvailiai
nenori niekaip eiti.
Palingavo galvą ir eina tolyn. Panorėjo gerti, įėjo į
vieną trobelę —nusistebėjo: boba laksto vis iš grinčios
į priengę*. pagriebs grinčioje košės šaukštą ir lekia į
priengę pieno ir teip laksta be galo.
— Kodėl tamsta neįsineši pieno į grinčią ir nepasista-
tai ant skuomios?
Bobelė paklausė, pieną atnešė ir pastate ant skuomios,
bet košę išnešė | priengę ir vėl lakstyti pradėjo. Paliko
ją ir eina į dvarą. Priėjo pirm prie kiaulni migio, žiūri —
kiaulė vaikščioja šalyje durių, krūkia. Dar iš namų pama­
tęs išeinant ponią, ėmė kiaulei kloniotis iki žemei. Poni.
pamačiusi jį besikloniojantį, klausia:
— Ko nori nuo kiaulės?
Tas gi atsako:
— Poniutė, prašau jos. idant būtų teip maloni ir eitų
pas mūsų j svočias.
Poni pradėjo juokties, net leipti, kad pas mužikų kiau­
lės svočiauja. Pasakė leisianti, teeinie.
— Reikia, kad tamsta dar arklį ir račiukus duotumei —
negražu svočiai pėkščiai eiti,—sako keleivis.
— Gerai.—sako poni ir liepe pakinkyti į račiukus kuo
prasčiausįjį arklį.
O jisai dar prašo:
— Negražu svočiai vienai atvažiuoti, reikia, kad ji su
savimi turėtų bent keturis pabrolius.
— Kokius pabrolius? —klausia poni.
— Ogi meitėlius teip nuo pusės metų arba ir didesnius.
Poni juokdamasi liepė dar išleisti į pabrolius keturis
meitėlius. Tada keliauninkas padėkavojęs išvažiavo.
Jam išvažiavus atvažiuoja ponas. Poni jam juokias ir
apsakinėja, kad išleidusi kiaulę su keturiais meitėliais pas
mužikų į svotbą, kad pas jų toks paprotys, kad kiaulės
svočiauja. Vienog ponas, greitai susipratęs, kad ponią ap­
gavo. liepė pabalnoti kuo geriausįjį žirgą ir vysiąs paskui.
Tas gi vaikinas nusivežęs kiaules \ mišką paskerdė, o
iškinkęs arklj, važiuoja priešais ponui. Susitikęs su juo,
ponas klausia:
— Ar nematei ką važiuojant ir vežant kiaules?
— Mačiau.—atsako vaikinas.—Jei nori tamsta, aš pa­
sivysiu. bet tamsta duok man savo žirgą, nes su tuo kuinu
nepavysiu, ir skrandą duok —man šalta.
Ponas davė. Tas gi, atsisėdęs ant gerojo žirgo, nudul­
kėjo ir negrįžo. Ponas ilgai lauke, bet nesulaukęs grįžo
namon.
Tas gi jauniausysis iš brolių, pagrįžęs namon ir atvežęs
daug mėsos, ėmė apsakinėti savo broliams, kiek tai yra
177
kvailesnių už jų molinų. Juodu džiaugės iš mėsos. Jauniau-
sysis gi dar jiems pasakė:
— Matota, kaip gerai: turime dabar mėsos daugiaus ir
žinome, jog mūsų motina ne kvailiausia ant svieto, par
tat užmušti jos nevalia.
(Nuo M a r t y n o A l i j a u c k o iš G e g u ž i u užrašė ./. Juškytė.)

81. APIE VIENĄ BURTININKE-

Vienoje kaimoje gyveno biedna bobelė. Neturėjo ji iš
ko misti, elgetauti nenorėjo, tad ji prasimanė burti. Nu­
vedė vieną kartą šita bobelė kaimyno ožką ir įkišo į anglių
duobę. Pasigedo kaimynas ožkos, pradėjo ieškoti, bet ne­
galėjo niekur rasti. Pasisuko bobelė jam po akių.
— Ar nematei mano ožkos? —užklausė jis jos.
— Nemačiau,—atsakė bobelė,—bet jeigu nori, tai aš
išbursiu.
— Burk,—sako jai kaimynas.
Boba įėjo į savo trobelę, po valandėlės išėjusi sako:
— Tavo ožka yra anoje anglių duobėje.
Ūkininkas nuėjo ir. atradęs ožką. dėkavojo bobai už
būrimą.
Antrą kartą nuvedė boba kito kaimyno jaučius į mišką
ir pririšo, paskui, pasislėpusi už medžio, palaukė valan­
dėlę. Žiūri —eina pažįstamas žydas iš artimiausiojo mies­
telio. Pasidairė jis, ar nieks nemato, atrišo jaučius ir nusi­
vedė. Boba gi sugrįžo į namus.
Netrukus atbėga pas jos kaimynas, tas, kurio jaučiai
dingo.
— Burk susimildama tamsta, kur mano jaučiai galėjo
pražūti.
— Gerai,—sako boba —bet ką man už tai duosi?
— Duosiu, jau duosiu, tik greičiaus sakyk, kur jie
yra! —prašė jos ūkininkas.
Boba įėjo į prieangi, po valandai sugrįžusi sako:
— Bėk greitai ] miestelį, ten pas Joselį juos rasi. tik
skubink, kad nepapjautų!
Okininkas, atsisėdęs ant arklio, raitas nujojo į miestelį.
178
atrado pas Joselio besitaisančius pjauti jo jaučius, atėmė
juos nuo žydo ir linksmas grįžo namon.
Trečią sykj nuvedė boba trečio kaimyno arklį \ mišką
ir pririšo prie ąžuolo. Atbėgo trečias ūkininkas prie jos
tekinas ir meldžia bobą, kad burtų.
— Bursiu,—sako boba.—jei man duosi kiaulienos mė­
sos šmotą, užkultą ir kvietinių miltų.
Kaip ūkininkas jai viską pristatė, boba jam sako:
— Eik į tą miško dalį, ten prie storiausiojo ąžuolo
pririštą rasi savo arklį.
— Ar negalėčiau aš ten pridaboti ir vagį sugauti? —
klausė dar jos ūkininkas.
— Nelauksi,—sako boba.—Vagis tik iš baimės jį ten
paliko, jau turbūt jis toli ir nepagrįš.
Toli aplinkui nuėjo garsas apie bobą. gerai buriančią.
Vieną kartą pas labai turtingo pono pavogė lekajus su
vežėju skrynutę su auksu. Ponas niekur negalėjo jos at­
rasti. Kas jam pasakė apie bobą. gerai buriančią. Siunčia
jis tad tą patį lekajų su vežėju, idant ją atvežtų. Boba
nenorėjo niekaip važiuoti, bet juodu par nevalią įsodino
ją į puikiąją karietą ir veža. Iš baimės boba tik galvą
kasinėja ir sako į save: ..Kad bus, tai bus, kad bus, tai
bus..." Lekajui ir vežėjui pasirodė, kad ji viską žinanti.
Parsigandusiu puolė juodu prie bobos, pradėjo bučiuoti
jai kojas, rankas ir melsti, idant juodu gelbėtų iš nelaimės.
Boba tuojaus susiprato ir sako:
— Gerai, bet ką man už tat duosita?
Derėjosi derėjosi, ant galo sutiko ant trijų šimtų rublių.
— Jei atnešita man tuos pinigus šį vakarą ir parodysita
vietą, kur tą skrynutę paslėpėta. nes man daug darbo ir
vargo, kol išbursiu,—tai judu išgelbėsiu.
— Gerai gerai,—sako juodu.—važiuosime pro šalj
tos sodželkos, kur mudu tą skrynutę įleidova.
Pasiputusi boba jau drąsiai eina prie pono ir tiesiai sako:
— Jei man to aukso trečios dalies neatiduosi —rie­
bursiu!
Pasiderėjo dar valandėlę ponas su ta l>oba. ant galo ką
darys, sutiko.
— Pirma aš turiu išsimiegoti,—sako boba,—nes esu
pailsusi, o ryto dalysivos atrastais turtais.
m
 Ponas liepė lamams pritaisyti atskirame kambaryje
lovą bobai ir paliepė visiems tyliai vaikščioti, kad nepa­
bustų ji iš miego. Boba dar pirm miego pareikalavo nuo
lekajaus trijų šimtų rublių: bijojo, kad paskui juodu jai
neatiduotų. Gerai išmiegojusi, rytą metą paprašė pono,
idant lieptų lekajui eiti su ja į sodželką, nes ten aukso
skrynia esanti paskandinta. Ponas, liepęs lekajui, pats
sykiu ėjo. Lekajus gi, pats paskandinęs tą skrynią, geriau­
siai žinojo vietą, kur ji buvo. ir nuo sykio išėmė jąją iš
vandens. Ponas, biskį dasiprotėjęs, klausia bobos:
— Ar ne lekajaus čia darbas?
— Ne. ne,—sako boba.—Jau vagis toli už kalnų ir
miškų, ir jis čia daugiaus nebesugrįš, nes dažinojo mane
čia esant.
Dar ponas neįtikėjo ir, norėdamas išbandyti bobą, pasi­
dalinęs su ja turtais, esančiais skrynutėje, liepė pas savęs
sukviesti ant pietų visus esančius kaimynystėje ponus ir
kunigus. Tarnams gi liepė visiems svečiams pritaisyti po
jerubę, buriančiai bobai —varną. Tarnai teip ir padarė.
Susėdo visi už stalo, ir boba kart. Susigėdo nabagė tarp
tokių šviesių ponų ir kunigų ir tarė sau pusbalsiai:
— Varna, tu varna, ar verta tu esi sėdėti tarp tokių
ponų ir kunigų!
Ponui pasirodė, kad ji pažinusi, pats atėmė nuo jos
varną ir liepė paduoti, kaip ir kitiems svečiams, jerubę.
Bobai dar vieną naktį pernakvojus, ponas liepė arklius
pakinkyti ir išvežti tąją bobą į jos namelius. Palydėdamas
jąją iki vežimui, pamatė iš tolo ką važiuojant.
— Pasakyk gi ant galo, kas ten važiuoja? klausia
jos ponas.
Boba jau supykusi sušuko:
— Sūduks važiuoja, šūdą veža.
Nusiuntė ponas tarną pažiūrėti —iš tiesų to žmogaus
buvo pavardė Sūduks ir jisai mėžinį vežė.
Netikėtai laimėjo boba. bet, sugrįžusi namon ir turė­
dama gana turtų, pabūgo, kad vėl jai kas burti nelieptų.
Paėmė tad, uždegė savo grinčiutę iš vidaus, ir kaip užsiėmė
ugnimi visa, pradėjo boba aplink ją lakstyti verkdama ir
šaukdama:
 — Padarynėlės mano sudegė, padarynėiės sudegė, jau
daugiaus burti nebegalėsiu!
Už gautus nuo pono piningus pasistatė sau naujus na­
melius ir gyveno ramiai.
(Nuo Martyno Alijaucko iš Gegužių užrašė J. Juškylė.)

82. APIE JEZAVITUS

Seniai tai buvo, kad dar jezavitai mūsų krašte gyveno.
O jie buvo dideliais provininkais. Važiavo jie sykį pro
vieno dvaro pievas. Ant tos pievos dvaro šeimyna su
urėdu pjovė šienų. Jezavitai sustojo, pasakė:
— Padėk Dieve!
Darbininkai atsakė jiems:
— Dėkų.
Tad zokoninkai išlipo iš savo ratų, užkalbino darbinin­
kus ir pradėjo prašyti, kad tie jiems leistų dalges pamė-
gyti šieną pjauti. Urėdas tuojaus liepė paduoti jezavitams
dalges. Jezavitai papjovė valandėlę ir klausia:
— Ar mokame?
— Mokate, mokate, tėveliai.—atsakė jiems urėdas.
— Na, ar atmysite dabar, kad tą pievą jezavitai pjovė?
— Atmysime,—atsakė šeimyna.
— Ant paminklo pasirašykite ant tos popieros, kad čia
jezavitai šieną pjovė.
Visi, ilgai nesamprotaudami, pasirašė, kas tik mokėjo,
o urėdas pirmas.
Zokoninkai, nukeliavę su ta popiera. užvedė bylą ir lai­
mėjo tą pievą nuo pono, nės visi liudijo, kad kitą kartą
jezavitai ją pjovė.
Ir teip visados labai gudrūs ir buklūs jezavitai nuveik­
davo ponus.
(Nuo Martyno Alijaucko iš Gegužių užrašė J. Juškytė.)
 83. APIE TRIS BROLIUS IR AUKSO OBUOLIUS
Turtingas sodžiaus ūkininkas turėjo sodną. Tame sodne
augo viena obelė su auksiniais obuoliais. Užtėmijo ūki­
ninkas, jog nuo tos obelės kas naktis dingsta po vieną
obuolį. Tas ūkininkas turėjęs tris sūnus: du išmintingu,
trecią kvailį ir vieną tarną. Gailįs obuolių ūkininkas liepė
par naktį daboti sodną pirm tarnui, o paskui sūnum išmin­
tingiem, idant sugautų, kas obuolius vagia. Bet tie, biskį
padaboję, nuėjo ir atsigulė —teip išmiegojo visą naktį.
Žinoma, vagies nesugavo, obuolių gi kas naktis —vienu
mažiau. Tada kvailys sako:
— Aš dabosiu.
Ir nuėjo nakvoti sodne, nors visi iš jo juokės. Kvailys
užsilipo ant medžio su auksiniais obuoliais, laukia laukia
iki vidurnakties, nesnaudžia. Žiūri —pačiame vidurnak­
tyje atlekia puikių puikiausia paukštis, nuskynė vieną
obuolį ir nulėkė sau. Tada tik kvailys nuėjo gulti. Išsimie­
gojęs ant rytojaus papasakojo tėvui apie tą paukštį.
Išgirdęs tėvas liepė visiems sūnums imti po žirgą ir vy­
ties paukščio suieškoti. Išmintingu sūnų paėmė sau po
gerąjį žirgą, kvailiui gi paliko nusususį maž gyvą kuiną.
Du vyresniuoju broliu išsiskaidė ant gerų žirgų, kvailys
gi kuone verkdamas ant savo kuino nujojo į mišką. Ten
pamatė vilką parbėgantį. Iš išgąsčio, nežinodamas, kur
dingti, krito nuo kuino. Vilkas kuiną suėdė. Kvailys ėmė
graudžiai verkti. Gaila jam buvo kuinelio, ir nenumanė,
ką toliaus daryti. Tada vilkas, pasigailėjęs jo. sako:
— Sėsk ant manęs, aš tave nuvešiu pas to paukščio,
kurio ieškai.— Ir davė jam lazdelę, sakydamas: —Pri­
jojęs vartus ar tvorą, pamosuok su ja —vartai atsidarys,
tvoros atsilenks. Kurgi suduosi par spyną —atsirakys.
Bėga vilkas kvailį nešdamas, ką pribėgs prie vartų,
pamosuos su lazdele —vartai atsikelia, pribėgs prie tvo­
ros —tvora išsiskirsto. Teip važiavo iki vidurnakties.
Pačiame vidurnaktyje prilėkė prie karaliaus dvaro. Vilkas
sustojo:
— Eik,—sako į kvailį,—į tuos namus, prie kiekvienų
durų pamosuok su lazdele —durys atsidarys. Paskuti­
nėje kamaraitėje rasi tą paukštį. Paukštys gražus, bet
klėtka dar gražesnė, vienog klėtkos neimk, tik paukštį
vieną!
Bet kur ten kvailiui klausyti! Nuėjęs kaip tik pamatė
puikiąją klėtką, ima ją kart su paukščiu. Suskambo paju­
dinti skambalėliai, atsibudo dvaro tarnai ir sugavo kvailį.
Vienas sako —užmušti jį reikia, kits —rankas, o kits —
kojas sukti. Bet karalius atėjęs sako:
— Teip paleiskite.
Liepė pavalgydinti jį. paskui sako kvailiui:
— Jei nori gauti tą paukštį, atvesk man iš kito kara­
liaus dvaro gražųjį arkliuką, už jį aš tau atiduosiu paukštį
su klėtka.
Išėjo kvailys ko neverkdamas ir meldžia vilko, kad
jį nuvežtų pas to arkliuko. Iš pradžios vilkas nenorėjo,
bet sugraudintas davė kvailiui žolės šakelę, įsakydamas:
— Prie kiekvienų durų pamosuok su ta šakele —o sar­
gai kris ant vietos, durys atsidarys. Bet. priėjęs prie to
arkliuko, imk tik arkliuką, balno nejudink, nors daug
gražesnis už arkliuką.
Vėl nuvežė jį vilkas. Nuėjo, žiūri —arkliukas gražus,
balnas dar gražesnis. Kur jis liks! Tuojaus griebė už bal­
no —suskambo skambalėliai, ir sugavo jį tarnai. Vienas
sako —koją. kits —ranką vagiui sukti, bet atėjo karalius
ir sako:
— Nieko jam nedarykite, teip paleiskite, tik duokite
jam valgyti.
Išleisdamas dar sako kvailiui:
— Jei nori to arkliuko, tai atvežk man iš kitos karalys­
tės kuo gražiausią paną. tad aš tau atiduosiu arklį su
balnu.
Vėl meldžia kvailys vilką, idant vežtų pas tos panos.
— Kaip mudu ją paimsiva? —sako kvailys,—o jam
labai ji patiko.
— Lauk pats čia, aš ją išnešiu.
Šoko vilkas par tvorą, pagavo paną ir vėl par tvorą su
pana prie kvailio sugrįžo. Pasodino juodu sau ant sprando
ir veža į karaliaus dvarą, kur arkliukas buvo. Reikia
mainyti paną ant arkliuko.
Pagailo kvailiui panos. Tada vilkas pasivertė į paną ir
sako:
183
 — Atiduok mane, nebijok, aš jus pasivysiu.
Džiaugės karalius, gavęs paną, pasodino prie stalo,
pristatė visokių valgių ir vaišina, o pana tik \ langų žiūri.
Kaip tik tarnai langų pravėrė, iššoko pana par langų ir
dingo. Pasivijo vilkas kvailį su pana. pasodino ant savęs,
arkliukų šalyje vedas, ir teip keliauja visi pas paukščio.
Čia vilkas pasivertė į arkliukų, ir kvailys gavo už jį
paukštį su klėtka.
Karaliūnas atsisėdo ant arkliuko ir jojo medžioti į
miškų. įjojęs į miškų, nusistebėjo: arkliuks ėmė zuikius
gaudyti, paleido jį —tas, to ir laukęs, nusispardė paskui
zuikių ir dingo. Pasivijo vilkas kvaili, palydėjo iki jo
tėvo dvaro ir sako:
— Nevažiuok par kaimų —važiuok pakluoniais.
Atsisveikino su kvailiu, tas padėkavojo vilkui ir va­
žiuoja. Bet kur jis važiuos pakluoniais, važiuoja par kiemų
girdamasis. Jo du broliu, pamačiusiu, kų jis atveža, atėmė
nuo jo viskų: ir panų, ir arkliukų, ir paukštį. Pagaliaus
jį patį užmušė ir kūnų išmetė pakluoniais. Varnos akis
jam išlesė ir kūnų pradėjo lesti. Užuodęs maitų, atbėgo ir
vilkas. Pažinęs kvailį, apsiverkė. Žiūri atlekia varniu­
kas, tad vilkas sugavo varniukui už kojos. Išgirdusi
varniuko rėksmų, atlėkė ir sena varna ir ėmė melsti, idant
vilkas paleistų jos vaikų.
— Paleisiu,—sako jai vilkas,—bet pirm atnešk man
gyvojo vandens iš dviejų upių vaistui į dvi plėčkuti.
Pririšo varnai plėčkutį prie sparnų. Varna nulėkė, po
valandai sugrįžo su vandenimi. Vilkas ištepe tuo vande-
nimi kvailio kūnų —tas ir atgijo. Tad davė vilkas kvailiui
tokių dimnų muzikų.
— Eik,—sako,—į savo namus ir ten, įlindęs į kaminų,
žaisk.
Nuėjo kvailys, namie rado visus lėbaujant. Įlindo į
kaminų ir ėmė žaisti. Visi tų namų svečiai nuo to žaidimo
ėmė šokdami mušties galvų į lubas, kojomis į grindį, ir
teip visi galų gavo. Tada kvailiui liko visa tėviškė.
(Nuo J. Caso.iš Svirpleliu užrašė J. Juškytė.)

184
 84. ŽALTYS IR MERGAITĖ

Buvo karaliaus duktė. Tėvai jai davė žiedą ir liepė

niekur nepamesti. Jinai nuėjo | dumburį praustis burną.
Ir įpuolė žiedas į dumburio gilumą. Nieks negalėjo pasiek­
ti. Jinai atsistojo ir verkia. Žaltys atėjęs klausia:
— Ko tu verki?
Mergaitė sako:
— Turėjau žiedą, ir nupuolė \ dumburio dugną, nieks
negali pasiekti.
Žaltys sako:
— Būk mano pati, tai pasieksiu.
Mergaitė sutiko, sako:
— Gerai, būsiu.
Žaltys sakęs:
— Utarninke atvažiuosiu į vestuves.
Ir išėmęs padavė jai žiedą.
Karalaitė, pargrįžusi į namus, pasakė:
— Pasižadėjau žalčio pačia būti,—ir pradėjo verkti.
Sesės sako:
— Tylėk, neverk, mes padarysim, kad tau nereiks už
jo tekėti. Tik eik į svirną ir verpk linus.
Atvažiavo žaltys su piršliais ir pabroliais —visokios
bjaurybės. Susitarusios seserys vietoje jauniausios išvede
vyriausią sesę. Žaltys, su ja pašokęs, sako:
— Čia ne mano panelė, čia vyriausioji seselė. Mano
panelė aukštame svirnelyje linelius verpia ir graudžiai
verkia.
Tada atvedė karvę, užrišusios jai ant ragų skarelę.
Žaltys, pašokęs su ja, sako:
— Čia ne mano panelė, čia margoji karvelė. Mano pa­
nelė aukštame svirnelyje linelius verpia ir graudžiai
verkia.
Atvedė kiaulę. Žaltys pašoko su kiaule ir sako:
— Čia ne mano panele, čia žiloji kiaulelė. Mano panele
aukštame svirnelyje linelius verpia ir graudžiai verkia.
Nėra ką daryti, išeina iš svirno toji mergelė. Žaltys
pamatęs tik nusitvėrė ir nužvingejo į marių dugną.
Juodu ten gyveno gerai. Turėjo du sūnų ir dukterį.
Vieną sykį ji prašosi savo paties pas tėvų važiuoti. Jis
jeii davė stiklinius čeverykus. vaško ratelį ir šilki} kuo­
deli ir sako:
Kaip tuos čeverykus pernešiosi, kaip t<| rateli per-
verpsi, kaip tuos šilkus suverpsi, tada leisiu.
Ir išėjo. Pati ėmė verkti. Tada žalčio motė pamokino:
— Čeverykus duok į suolą ir suduš. Ratelį pastatyk
ant kakalio—sutirps. Kuodelį pamesk j kakaklį ir
sudegs. Tada jis tave leis.
Ji teip ir padarė. Parėjo pats ir sako:
Dabar eik. tik aš pasakysiu, kaip tu mane prišauksi.
Priėjusi prie marių, sakyk: „Žalty vyre, ar dar gyvas?
Pieno putos ar gyvos, kraujo putos ar negyvos?" Kad bus
pieno putos, tai aš gyvas, kad bus kraujo putos —negyvas.
Ji išėjo, nuėjo pas savo tėvų su vaikais, pasisveikino
ir vieši. Dabar brolis įsivedė vienų vaiką su savim gulti.
Sako:
— Aš tave mušiu.
Vaikas sako:
— Dėde, už ką mane muši?
— Pasakyk man. ką tavo tėvas sakė išleisdamas?
Tas vaikas sako:
— Aš nežinau, aš negirdėjau.
Antrą naktį vedasi antrą vaiką. Ir tas sakė:
— Nežinau.
Trečią naktį įsivedė dukterį. Ta persigando barimo ir
grūmojimų ir pasakė, ką sakė tėvas.
Tada tas brolis, paėmęs dalgį, nuėjo į pajūrį ir sako:
— Žalty vyre. ar dar gyvas? Pieno putos ar gyvos,
kraujo putos ar negyvos?
Iškilo pieno putose žaltys. Brolis tuojau jam galvą nu­
kirto. Pargrįžęs namon, pakabino dalgį prengyje.
Žalčio pati. pamačiusi dalgį, nusiminė—eisianti na­
mon. Tėvas neleisti, bet jinai išėjo. Nuėjo prie marių ir
sako:
Žalty vyre, ar dar gyvas? Pieno putos ar gyvos,
kraujo putos ar negyvos?
Kraujo putos burbt burbt ir pasirodė ant vandens. Pati
ėmė verkti ir šaūkia:
Žalty vyre. ar dar gyvas? Pieno putos ar gyvos,
kraujo putos ar negyvos?
 O žalčio molina atsihepe:
— Tuodu sūneliu kaip ąžuolėliu, o ta viena dukrelė
kaip žalia varlelė.
Visa pasaka.
(Užrašė Jadv. Juškytė.)

85. APIE NYKŠTUKĄ

Seniai, labai seniai kaži kur pamiškyje buvo triobiukė.
Toje triobiukėje gyveno vyrs su moteria. ir anie neturėjo
vaikų. Bet jie labai norėjo turėti vaikų. Teip anie ir patys
meldės, ir visokias aukas darė —kaip neturi, teip neturi,
nieks niekur nepagelba. Kaži kas jiems pasakė, kad reikią
j grūstuvę* bezėti, teip ir turėsite vaikų. Teip tie
žmonės ir darė. bezėjo bezėjo ilgą laiką, bet jiems Dievas
davė vaiką, lik tokį mažiuką kaip nykšties galas, ir jis
neaugo didesnis, toks visuomet buvo. Ne visai ilgą laiką
praleidus, padėjo tėvui triūsėti. Nors jis mažiukas, bet
jis teip triūsėjo kaip ir didelis.
Teip vieną kartą jo tėvas arė lauke, o jo tas sūnus atne­
šė pusryčius. Tėvas atsisėdo valgyti, o jis paėmė arti.
(silindo jaučiui į ausę. jaučius varo. o žiobris pats laikosis.
Teip jis arė pakelyje, ir ant to laiko keliu atvažiuoja
kažin koks ponas. 2iūri. kad žmogus valgo, o jaučiai
aria. Teip prievažiuoja artyn, klausia žmogaus:
— Kas ten aria, kad žmogaus nematyti, o jaučiai aria?
Teip tas žmogus sako:
— Tai mano sūnus.
Tas ponas prašo, kad jam parodytų, kas tas do sūnus.
Teip žmogus pašaukė vardu:
— Jonai, eik šen!
Tas ir atėjo. Kaip jis atėjo, ir jaučiai sustojo nei žiobris
nesilaiko. Ponas žiūri, kad toksai mažas:
— Kaip tu ten gali triūsėti?
Bet tam ponui tas vaikas patiko. Teip jis tam žmogui
ir sako:
— Parduoki tu man tą savo vaiką.
187
 Tas žmogus nenorėjo parduoti. Teip tas vaikas ir sako
tam ponui:
— Nu. pons. apipilki mane piningais, tai aš būsiu
prie pono.
Teip tas ponas pamislijo, kad čia nedaug reikia jį api­
pilti. Paėmė ponas vieną saują pylė —tas vaikas iššoko
ant viršaus, antrą kaip pylė. ir užpylė. Paskui tą vaiką
ištraukė iš piningų ir nusivežė tą vaiką. Teip važiuojant
tas vaikas pradėjo šaukti:
— Sikti noriu!
Sustojo tas ponas, leido jam eiti šikti. Išlipo tas vaikas,
paėjo į šalikėlį, ir nemato to vaiko nei ponas, nei vežėjas.
Teip ponas išlip iš vežimo, eina ieškoti. Ieško —neranda.
Teip jis ir atsiliepe:
— Siku, pon, po lapu.
Rado, įsidėjo į vežimą ir vėl vežasis. (važiuoja į kokį
miestelį —tas vaikas kaip nepradės vėl rėkti, kiek galvoje
spėkos turėdamas, kad
— Sikti noriu!
Teip tas ponas vežėjui paliepė sukirsti arkliams, kad
greitai parvažiuoti par miestelį, nes tam ponui sarmata,
kad jis važiuoja šaukdamas .šikti noriu'. Išvažiavo iš
miestelio. Teip tas ponas sako tam vaikui:
— Ko tu rėkauji nieko nežiūredams prieš žmones?
Man darai tokią sarmatą: tavęs nieks nemato, tai pamislys,
kad aš teip rėkiu. Sik čia pat vežime.
Tas vaikas užsimanė lipti iš vežimo, nes jis negaliąs
smardyti vežime. Išlipo iš vežimo, paėjo toliaus, ir vėl jo
nemato nei jx>nas, nei vežėjas —niekur negali rasti. Teip
jį ponas šaukia, tas atsiliepia:
— Siku, pon, po lapu.
Ieškojo ieškojo, maišė po lapus —niekur nerado. Teip
tas ponas atsigailėjo ir tų piningų, kurius užmokėjo, sako:
— Tur būti velniuką aš nupirkau.—paliko ir nuva­
žiavo.
Teip tas vaikas, kaip jį paliko, išlindo iš lapų ir eina
keliu. Eidamas sutiko du vyru. Klausia jis tų vyrų:
— Kur jūs'einate?
Teip tie vyrai sako:
— Vogti einame.
188
 Teip tas vaikas sako:
— Nu. ir aš eisiu drauge su jumis vogti. Aš. toks mažiu­
kas. įlįsiu par kokią skylę, štabas atidarinėsiu.
Teip ir eina visi trys. Nuėjo į vieną dvarą. Teip
tie vyrai sako:
— Reikia iš čia jaučius vogti.
Teip tas vaikas sako:
— Nu. eiva. aš duris atidarinėsiu ir išvesiu, o jūs tik
priimkite.
Teip nuėjo prie kūčių. Tas vaikas įlindo par kokį plyšę.
atmetė štabas, atidarinėjo duris. Nuėjo įsilindo į jaučio
ausį. kaip nepradės rėkti, kiek galvoje balso turėdamas:
— Kokį jautį vesti?
Teip tie vyrai sako:
— Tu nerėkauk: pajus žmonės, mus suims.
Tas nieko neklauso, tik rėkia ir rėkia:
— Kokį jautį vesti?
Tie vyrai mato. kad nieko su juomi nebus, viską pa­
likę ir išbėgo, o tam vaikui berėkaujant. pajuto dvariškiai,
atbėgo prie kūčių, išieškojo visus pašalius, niekur nieko
nerado. Uždarinėjo vėl duris ir ramiai sugulė. Teip tas
vaikas, numanydamas, kad jau žmonės sumigo, vėl atida­
rinėjo duris, pasiėmė porą jaučių, nusivedė prie tų vyrų į
mišką ir sako:
— Ko jūs pabėgote, kad aš klausiau, kokį jautį vesti?
Dabar man vienam reikėjo vesti. Pjaukite dabar.
Teip tie vyrai papjovė tus jaučius, skūras nulupo,
mėsą susikavojo į vietę. Dabar turi žarnas* susikavoti.
Teip tas vaikas užsimanė nešti pilvą į vandenį išplauti.
Tie vyrai nenori duot. sako:
— Jug tu dar pakelsi rėksmą, kad teip užsimanei
nešti.
Bet jie nunešė tą pilvą į balą plauti. Teip tas vaikas kaip
nepradės rėkti:
— Nei aš vienas vogiau tus jaučius, dar du yra prie
ugnies.
Kad teip jis rėkia, net visas miškas skamba, tie vyrai,
matydami, kad su tuo vaiku nebus doros, paliko viską ir
nubėgo. Teip tas vaikas nuėjo prie savo tėvo, pasikinkė
arklį į ratukus, abudu su tėvu atvažiavo, susikrovė visą
189
mėsą ir važiuoja namo. Tėvas įsisėdo į vežimą, sako ir vai­
kui sėsties, bet tas vaikas buvo toksai priešingas: kaip
jam kas sakė. tai jis niekados neklausė,—jis į vežimą
nesėdos. Buvo kaži koks mėsgalys išdrykęs iš vežimo,
teip jis į tą mėsgalį įsikabino ir velkasis. Kur buvęs ne­
buvęs vilkas užuodė mėsą, pribėgo prie vežimo, norėjo
ištraukti, nutvėrė už to mėsgalio, nutraukė ir prarijo su
tuo vaiku. Teip tas žmogus jau ir nesigailėjo to savo vai­
ko. Paniūkė tą vilką, kad jam daugiaus mėsos netraukytų,
pamisiijo sau: „Kaip niekai, teip niekai, toks priešingas,
kažin kas ten do vaikas buvo“.
Ale tas vaikas nenužuvo nei vilko pilve. Kaip tik vilkas
šiko, teip tas vaikas ir užsilaikė vilko subinėje, ir kaip
vilkas nori ką nors pagauti sau suėsti, teip tas vaikas ir
rėkia ir teip viską pabaido nuo vilko. Kad tas vilkas teip
pasilpnėjo neėdęs, led jis gali paeiti! Tai tas vilkas ir į
medę trina pasturgalį, ir teip visaip krapštinėja, ar neiš-
kris ta priklybė,—niekaip neiškrato! Teip tas vilkas ge­
ruoju prašo, kad jis lįstų jam lauko iš subinės. Teip tas
vaikas ir sako vilkui:
— Neški į mano tėvo kiemą, tai aš ljsiu lauko.
Vargšas vilkas, matydamas, kad ar šiaip, ar teip galas,
reikės jau badu dvėsti, neša jį į kiemą. Nuėjo į kiemą.
Kaip į kiemą nuėjo, teip jis užsimanė, kad ir į pringę
įneštų. Vilkas eina ir į pringę. Kaip įėjo į pringę. teip
tas vaikas iškrito iš subinės, užsisklendė duris, pats pašoko
ant viškų ir rėkia:
— Tėvai tėvai, vilkas yra pringėje!
Tie seniai išėjo ir užmušė tą vilką. Tuokart tie seniai
turėjo vilko kailį, mėsos, piningų ir sau ramiai gyveno.
(Pernaravos parakv., Kauno gub., užrašė Pranė Žyman­
taitė.)

86. APIE ZYDĄ IR ŽMOGŲ

Žydas, važiuodamas keliu, pametė piningus. Ar ten jų
daug buvo, ar maž. to negaliu žinoti. Grįžta jis atgal
ieškotų ir sutiko žmogų.
190
 — Niu.—sako,—žmogau, ar neradai mano piningai?
Žmogus ginasi:
— Ne, neradau.—sako.
Bet žydas to žmogaus neleidžia nuo savęs, ir jis jį dabar
pabaus. Žydas paėmė savo ratukus, iškinkė arklį, į ratu­
kus pridėjo šiaudų, tų žmogų paguldė ir savimi vež par
suartų dirvų, tat jis jį sutrankysiąs. Po valandai, atsisukęs
ant žmogaus, klausi:
— Niu. žmogau, ar gerai?
Žmogus parsigandęs sako:
— Negerai, kur čia bus gerai. Jau sutrankei, visi kau­
lai skauda.
Žydas su tuo žmogumi nuėjo j triobų. sako tat žmogus,
atiduos piningus, bet kaip tas žmogus nueina prie daugiaus
žmonių, tai jis ginasis neturjs piningų. Teip žydas dar jį
baus. Kur jis jį dabar dės? Išrūkys dūmuose! Ėmė pakūrė
pečių, atidarė dūręs, pats žydas užsilipa ant pečiaus, ogi
žmogų paliko žemai. Žydas jau visai trokšta, žmogus gi
dar nieko nejaučia. Žydas jau aptroškęs sako:
— Niu, žmogau, ar atiduosi piningai?
Žmogus dejuodamas sako:
— Atiduosiu, kur neatiduosiu: negaliu datųrėti.
Vėl žmogus, kaip prie kitų žmonių, sakos neturįs. Varg­
šas žydas, ką jis veiks? Ves jis dabar tų žmogų skandinti —
ar nepabijos tas žmogus. Paėmė žydas vadelį kaip nuo
trijų sieksnių ilgumo, pririšo tų žmogų ir vedasis į vandenj.
Pats žydas brenda pirma, o žmogų veda paskui. Žydas jau
įbrido lig kaklo, o žmogus dar tik lig juostai. Teip brido
brido —žydas ir paskendo, o žmogus atliko.
(Pernaravos parakv., Kauno gub., užrašė Žymantaitė.)

87. APIE MUSĘ IR UTĘ

Vienų kartų susitiko pakelėje musė su ule. Musė klausia
utės:
— Utute, kur eini?
— Einu į Gudus.
— O dėl ko, ar tau Žemaičiuose negerai?
191
 — Ne,—atsakė utis,—Žemaičiuose prastas dėl manęs
gyvenimas. Vos įsimečiau į vieno žemaičio apikaklę ir
buvau besitaisanti vaikus perėti, kaip šis pajutęs drožė
mane į kertę su visais marškiniais. Paskui atėjo sena
bobelė ir. sugriebusi tuos marškinius, ėmė juos ir įmetė į
vandenį mane skandyti. Negana to. Vos išrėpliojau ant
viršaus, kaip atėjo maža mergelė ir įmetė mane į katilą.
Mažne mažne smertį gavau, kad pradėjo ugnia deginti.
O kad aš buvau Guduose, su visa šeimyna galėjau sau
ramiai gyventi, niekas man nieko pikto nedarė. Grįšiu
dėlto atgal į Gudus.
— O man,—atsakė musė,—daugiau patinka Žemai­
čiuose. Ten kad aš buvau, ir pati gerai išmitau, ir vaikų
vaikus paauginau. Įkrisiu, būdavo, į bliūdą —ar vaikas,
ar gaspadorius paėmęs su puse šaukšto patrovo išmeta
mane ant aslos, iš ko ir pati gerai pasivalginsi, ir vaikus
papenėsi. O kad nuėjau į Gudus, galėjau badu numirti.
Prasidės, būdavo, valgyti barščius — ir įkrisiu į bliūdą.
Čia paėmęs šaukštą vaikinas pirma nučiulpia ir kad droš
į aslą, tai net kaulai sutraška. Negalėdama ilgiaus be­
išturėti, grįžtu atgal į Žemaičius.
(Užrašė K.M.; iš „Tėvynės“, 1899, l\apas\ 231.)

88. APIE RIEBŲ KUNIGĄ IR GUDRĄ MELNINKĄ

Vienas kunigas, dar kamendorium būdamas, labai buvo
riebus, driūtas, kad per pilvą kojų negalėjo matyti. Gret
tos bažnyčios, kur tas kunigas buvo, buvo dvaras didžio
kunigaikščio, kuris turėjo didžią valdžią ant žmonių: ką
tik norėjo su žmogum, tą ir darė.
Vieną kartą kunigaikštis paprašė kunigus ant pietų pas
savęs. Kunigai atėję pas kunigaikšti abudu: klebonas ir
kamendorius. Jiems bevalgant pradėjo kunigaikštis klaus­
ti kamendoriaus, dėl ko jisai toksai riebus. Kunigas atsakė:
Aš neturiu nei jokio rūpesnio, užtai ir riebus.
Kunigaikštis sumanstė kunigui užduoti rūpesnį. Prisa­
kė, kad jam už trijų dienų tokį atsakymą duotų: kiek
kunigaikštis vertas, ką mislija ir kur yra vidurys pasau-
192
lės? O jei nepasakys, tai bus didžiai nubaustas. Kunigas,
numanydamas, kad gali blogai jam išeiti už nepasakymą,
didžiai susirūpino, kad per tais dienas teip labai sublogo,
kad net pažinti nebegalima buvo. Trečia diena, o dar
kunigas nei vienos mįslės kunigaikščio nežino!
Tame pačiame mieste buvo labai driūtas melninkas.
panašus ing tą kunigą, ir sueitį su kunigu turėjo. Sutikęs
kunigą vaikščiojantį, matydamas, kad teip kunigas labai
sublogęs, klausia:
— Kas nutiko, kunigėli, kad teip pablogęs? Ar sergi?
Ar teip susirūpinai ką?
Kunigas atsakė melninkui:
— Kad tu žinotumei mano rūpesnį, tai suprastumei,
kodėl teip sublogau.
— Tai pasakyk, meldamasis.—klausė melninkas ku­
nigo.
Kunigas papasakojo visą savo rūpesnį.
— Nesirūpyk.—tarė melninkas,—aš tamstą išvaduosiu
iš to vargo, tiktai kaip eisi pas kunigaikštį, pirmu užeik
pas manęs.
Kunigas nieko neapmąstęs, bet, atėjus laikui paskirtam,
eina pas melninką. o paskui žada eiti pas kunigaikštį.
Atėjus jam pas melninką. melninkas liepė jam duoti
savo drapanas. Apsidaręs kunigo drapanomis, jis eina
vietoje kunigo pas kunigaikštį. Dar eidamas viduryje
dvaro įsmeigė lazdelę. Įėjęs ing kunigaikščio seklyčią,
pasisakė atėjęs išpildyti užduotės savo.
Kunigaikštis klausė:
— Kiek aš esmu vertas?
Melninkas atsakė:
— Kad žydai Kristų už tris dešimtis skatikų pardavė,
tai kunigaikštis ėsi pigesnis.
— O kur yra vidurys pasaulės?
— Štai viduryje dvaro įsmeigiau lazdelę, tai ten pats
vidurys pasaulės, o jei man netiki, tai gali ir permieruoti.
Dar toliaus klausė kunigaikštis:
— Ką aš misliju?
Melninkas atsakė:
— Misliji, kad su kunigu kalbi, o nežinai, kad su mel-
ninku.
7 T d U tO M k o * M M io irh A . I I 193
 Ir teip melninkas išliuosavo kunigą nuo bausmės
kunigaikštiškos.
(Rozalimo parakv., Panevėžio pav., užrašė T. Augusti-
navičiukė.)

89. APIE GUDRŲ VAGI

Vieno turtingo prikėjaus sūnus, aukštai mokytas,
pasiėmė eiti svieto žvalgyti. Ant kelio pasiėmė peilį,
šakutes ir šaukštą sidabrinį. Dar jam tėvas davė magna-
savą švininę kulkelę. Išėjęs iš miesto, sutiko žmogų,
kuris klausė keleivio:
— Kas ėsi ir kur eini?
Keleivis atsakė:
— Esmu vagiu.
— Ir aš vagis,—tarė sutiktasis,—tai dabar būsim
draugu.
— Bet kuris gudriau pavogsim? —tarė senasis vagis.—
Tu dar jaunas, gal dar pirmą kartą rengiesi vogti, tai eik
pirmu.
Teip ir sutarė.
Vieną dieną, žmonėms važiuojant ing turgų, netoli
miško, kuriame buvo didi bala, pamiške pametė jis ant
kelio šaukštą, už pusę varsto —peilį, vėl už pusę varsto —
šakutes. 2mogus, važiuodamas ing turgų, vežė ožką par­
duoti. Radęs ant kelio šaukštą, norėjo sustoti paimti
šaukštą, bet negalėjo arklio sulaikyti, tad, nuvažiavęs
ing pamiškį, pririšo arklį prie medžio, nuėjo susirinktų
išmetliotų daiktų. Tuo tarpu keleivis vagis, pajėmęs
ožką, nupjovė galvą, nunešė ing vidurį balos, padėjo
ant kelmo, o pačią ožką nunešė į mišką. Žmogus, susi­
rinkęs išmėtliotus daiktus, pagrįžęs pas arklį, neberanda
ožkos. Apsidairęs pamatė viduryje balos ožkos galvą,
mislijo, kad pati ožka ten nuklimpo. „Ką čia daryti? Reiki,
nusidarius drapanas, bristi ir traukti laukan ožką". Nusi­
vilkęs viršutinius drabužius, nusimovęs kelnes, įbrido
į balą, o drabužius paliko ant ratų. Atėjęs keleivis nu­
194
važiavo arklį, nuvežė ir drapanas. Ir žmogus paliko be
arklio ir be kelnių, su viena ožkos galva. Teip pirmų
sykį pasiklojo prikėjaus sūnui pavogti arklį.
Antras, senis vagis, žinodamas vieno pono gražius
arklius, kurie buvo pirkti pirm kelių metų, nuėjęs ing
stainę, išvedęs vieną arklį, padavė savo draugui, o pats.
nusidaręs nuogas, atsistojo į arklio vietą. Šėrėjas atėjęs
randa arklio vietoje žmogų bestovintį. Nubėgęs pasakė
ponui:
—- 2iūrėk. pone, arklio vietoje žmogus atsirado.
Ponas liepė tuojaus atvesti tą žmogų ir klausia:
— Kas tu toks ėsi?
Sis atsakė:
— Aš ėsmu tikrai žmogus, buvau prasikaltęs, tai mane
Dievas buvo parmainęs ing arklį, o dabar jau vėl pagrąžino
man žmogystę.
Ponas, dėkavodamas, kad jam teip geru buvo arkliu,
apdarė jį gražiais drabužiais, labai apdovanojęs, išleido.
Nusiuntė savo tarnus į jomarką, sakydamas:
— Jei tiktai gausite tokį arklį, kaip tas buvo. tai nu-
pirkiat, kad ir brangiai prašys.
Vagilis, išėjęs iš pono. dantų neapčiaupdamas, nujojo
arklį ing turgų, be jokios baimės, kaip savo. Pono siun­
tiniai pamatė tokį arklį, užėmė pirkti. Vagilis prašo už
arklį penkių šimtų rublių. Tie užmokėjo pinigus, parvedę
namon, parodė ponui. Ponas džiaugėsi, kad įgijo tokį pat
arklį, kaip ir pirmu buvo, o vagis džiaugėsi, kad įgavo
daug pinigų. Teip abiem vagim pasiklojo dailiai pavogti
arklius.
Nuėjo abudu ing didelį miestą, kur buvo karaliaus
iždas, nes mat tame mieste gyveno senojo vagio pati.
Abudu vagiu pasiėmė išplėštų tą iždą. Kas čia daryti?
— Reikia išpjauti mūrą iš antros pusės, kur nėra sar­
gybos,—tarė jaunesnis vagis.
— Bet kuo išpjausiva? Jug jisai yra labai storas, kad
mums bebrazdinant neišgirstų sargai.—kalbėjo senesnis.
— Nesirūpink! Aš jau sumanysiu, ką reik daryti.—
atsakė jaunasis vagis.
Nuėjo naktį mg kiemą, kur buvo tas iždas karaliaus, iš
antros pusės, kur nemato sargai, aprėžė su ta magnasava
? •
195
kulkele, kur jam išeinant tėvas buvo davęs,—tuojaus
mūras apsprogo kaip stiklinės dugnas. Išėmę tą skiltį
mūro, įlindo pirmu jaunesnysis vagis, prisisėmęs pinigų,
išlindo laukan, o mūro skiltį įstatę atgal, užtrynė su ta
kulkele, kad nežymėtų. Teip darė. kada tik jiems prireikėjo
pinigų.
Vieną kartą išėjo nuo karaliaus įsakymas tame ižde
skaityti pinigus. Parskaitę nerado daug pinigų ir nežinojo,
kas ir pro kur įėjęs juos išvogė. Vienas galvočius sumanė,
kad reikią viduryj triobos uždegti šiaudų kūlį ir uždarius
duris iš šono žiūrėti, kur par sieną eis dūmai, tai ten bus
vagių lendamą. Teip ir padarė. Šiaudai degdami tratėjo,
o dūmai pradėjo po biskį smilkti par tą vietą, kur buvo
vagių lendamą. Pri tos lendynės pastatė dabar bačką su
degutu, kad vagys lįsdami degute prigertų.
Atėjo draugai pinigų semtų, o apei skaitymą nieko
nežinodami, tarė jaunasis vagis senajam:
— Lįsk tu nors kartą! Kam gi man vienam vis lįsti!
Senis įlindo ir neišlindo. Nesulaukdamas draugas lindo
pats žiūrėti, kur tas senis paliko. Randa senį stačia galva
bestoviantį deguto bačkoje. „Ką čia daryti? Paliksiu
visą —atradę tarnai pažins, dar ir mane gali suimti, nes
žinos, kad aš su juo kartu draugauju". Paėmė peilį, nu­
pjovė galvą, o kūną įmetė atgal į degutą, o pats, pasiėmęs
savo draugo galvą, išlindo laukan ir, užtaisęs skylę, sau
nukeliavo.
Už kelių dienų karaliaus tarnai nuėjo pas bačką —
randa įlindusi žmogų. Ištraukė laukan, žiūri, kad be galvos!
Matydami, kad tai ne vieno čia darbai, aprėdė brangiais
perlais ožio galvą, mislydami, kad pri tos galės greičiau
sugauti vagį. Bet tas tam laiki pataisė mieste tokias kome­
dijas, kad visi iš miesto bėgo žiūrėti. Atbėgo ir tarnai tie.
kurie ožio galvą saugoja. Tuo tarpu vagis atėjęs pasiėmė
ožio galvą ir nusinešė kaip savo.
Pasibaigus komedijai sugrįžę tarnai, neberadę tos
galvos, davė žinią policijai. Policija sumanė visą miestą
kratyti, mislydama, kad pavogė, tai turės ir virti (nes mat
ožio galva ir virinama smirdi). Vagis, parsinešęs galvą,
neiškenčia neviręs. Štai jam beverdant, Šnaru Šnaru ir
įeina policija. Klausia:
196
 — Ką čia verdi?
Sis atsakė:
— Pirkau ožio galvą ir verdu.
Policijantai. jam nesakę nieko, išėjo, tiktai ant durų
parašė tuos žodžius: ..Čia yra ožio galva',—mislydami
ant rytojaus daryti kratą. Sis vagilis, radęs parašą ant
savo pringio durų, naktį pagaliaus, vaikščiodamas po
miestą, prirašė tokių parašų ant daug durų tuos žodžius:
..Čia yra ožio galva ". Ant rytojaus policijantai, vaikščio­
dami po miestą, ieško, kame yra tas parašas, bet, radę
daug tokių parašų, nežinojo, kokiame bute tikrai buvo
radę galvą, ir teip sugrįžo namon kaip dūdą pūtę.
To karaliaus buvo labai graži duktė, todėl sumanė
karalius dar vienas kilpas padaryti tam galvočiui (mat tą
vagį jau už galvočių pastatė). Pakėlęs didį pokylį par
dvi dieni, suprašęs daug svečių iš viso miesto, turtingus
ir beturčius, pagirtus ir aptartus, jis visus lygiai vaišino.
Viename kambaryje pribarstė ant grindų auksinių pi­
nigų, o tarnus pastatė saugoti: kas tuos pinigus drįs
rinkti, tas bus kaltas visos vagystės. Buvo tame pokylie
ir tas gudravagis. Neišturėjo jisai ir čia nevogęs. Mat
bijodamas, kad jo nesučiuptų teip renkant nuo grindų
pinigus, tai jis batų padus pasmaluoja, pasku, pavaikš­
čiojęs po kambarį, kur pinigų pribarstyta, išėjęs laukan
nulupinėjo ir vėl eina, iš naujo pasmalavęs.
Dar karalius liepė savo dukterį puikiai pasipuošti ir
atsisėsti vakare sodne ir pasiimti plėčkutę juodylo ir
prisakė: kas pirmas iš vyriškųjų naktį ateis, tą su juodylu
ištepti —turės būti tas galvočius. Teip karalaitė ir padarė.
Gudragalvis, nuėjęs pas panelę į sodną, besimalonėdamas
užmigo, o panelė ji su juodylu ištepė. Atsibudęs pajuto,
kad jam burną peršti. Išsiėmęs zelkorą iš kišenės, pa­
žiūrėjęs pamatė, kad jau esąs išjuodytas. Pajėmęs tą patį
juodylą, ištepė pačią panelę bemiegtančią, o nuėjęs ing
kambarius, ištepliojo visus miegtančius, net ir patį karalių.
Ant rytojaus, atsiradę visi išpaišyti, nežinojo, kas buvo
ant medžiones sodne. Tada karalius pasakė:
— Kas prisipažinsite tą gudrybę, tam duosiu savo
dukterį, o po savimi įpėdiniu palieku.
Tada vagilis, tikėdamas karaliaus žodiams, prisipažino
197
esąs vagimi ir paliko valdonu visos karalystės ir žentu
karaliaus. Karalius pakėlė dideles vestuves, kad visi
svečiai jeknų be duonos lig sotės prisivalgė.
(Rozalimo parakv., Panevėžio pav., užrašė T. Augustina-
vičiukė.J

90. APIE VAIZBŪNO SŪNŲ IR SMAKĄ

Gyveno vienas turtingas vaizbūnas. Jis turėjo sūnų.
Tam sūnui užaugus, mirė motina. Jinai savo sūnui nieko
nepaliko. Sūnus, nuėjęs ant kapų, pradėjo verkti:
— Motina motina, dėl ko man nieko nepalikai?
Motina atsiliepė:
— Aš tau palikau rykštelę. Ko tik tu norėsi, pašmikš-
tuok su ja, tai viską ir turėsi: arklį, ratus ir visą ūkę.
Motina tik jam prisakė nekalbėti septynius metus.
Vieną sykį jis. eidamas per miestą, sutiko važiuojant
karalių. Karalius jam sako:
— Duok kelią!
Jis neduoda. Vėl karalius suriko:
— Duok kelią!
Jis gi tik sušvilpė ir stovi. Tada karalius išsiėmė
diržą ir sudavė jam tris kartus. Jis vis stovi ir švilpia.
Karalius perpykęs paėmė tą vaizbūno sūnų ir pasodino
kalinyje ant metų. Kalinys gi buvo karaliaus namuose.
Tas karalius turėjo tris dukteris. Viena karaliaus duk­
tė —vyresnioji —nešė tam vaizbūno sūnui valgyt pus­
rytį, antra nešė jam pietus, trečia nešė vakarienę. Tai
trečiai labai patiko vaizbūno sūnus. Ji visaip jį kalbino
kalbino ir neprikalbino. Jis tik švilpė, daugiaus nieko.
Vieną sykį karalius visas tris savo dukteris nusūdijo
ant smako prarijimo. Vyresnioji duktė nunešė į kalinį
pusryčius ir sako:
— Dabar sudiev, daugiaus gal nesimatysim.
Puolė ant kelių ir pradėjo verkti, bet vaizbūno sūnus
nieko nesakė, tik sušvilpė ir nuėjo. Per pietus dvyliktoje
adynoje jis pavalgė, sušnnkštavo su rykščiuke —atsidarė
jam durys, atsirado prie jo didelis arklys, kardas, gražūs
198
drabužiai. Jis užsėdo ant arklio ir nujojo prie jūrių.
Žiūri —smako tarnai pradėjo mėtyti akmenines skiedras
ir sako:
— Žiūrėk, tavo tėvo dvaras dega,—kad jis pasisku­
bintų nujot, pakol smakas išlįs iš jūrių.
Bet jis neklausė, prijojo prie jūrių. Žiūri —išlenda
iš jūrių smakas su penkiomis galvomis. Vaizbūno sūnus
nukirto, nukirto žalčiui visas galvas ir karalaitę išgelbėjo
nuo smako prarijimo. Karalaitė prašė tų vaizbūno sūnų
ant pietų. Jis sako:
— Aš pas tavo tėvą geriu ir valgau už tris plėtis mati
prajop.
Karalaitė parėjo namon. Likusi dvi karalaiti klausė
jos:
— Kas tave išgelbėjo nuo smako?
Karalaitė sako:
— Atjojo vienas ricierius ant didelio arklio ir nukirto
smakui visas galvas ir išgelbėjo mane. Jis teip sakė: ..Už
tris plėtis mati prajop .
Karalius, ėmęs knygą, pradėjo ieškoti. Visą išvartęs,
nerado tokios pavardės ir vardo.
Dabar ant antros dienos reikia antrai karalaitei eiti
ant smako prarijimo. Ji nunešė pietų į kalinį vaizbūno
sūnui, puolė ant kelių, pradėjo verkti, pasakė jam sudiev.
Jis nieko neatsakė, tik sušvilpė ir išėjo. Pavalgęs pietus,
pašmikštavo su rykšte —atsidarė durys, atsirado jam
arklys, kardas, drabužiai. Jis užsėdo ant arklio ir joja.
Vėl smako tarnai mėto akmenis ir sako:
— Žiūrėk, tavo tėvo dvaras dega, dvaras dega!
Bet jis nesustojęs nujojo ant jūrių kranto. Išlindo
smakas iš jūrių su aštuoniomis galvomis. Tasai smakui
visas galvas nukapojo ir antrąją išgelbėjo. Karalaitė
sako:
— Prašom ant pietų!
Jisai atsakė:
— Aš pas tavo tėvą geriu ir valgau |už tris plėtis) mati
prajop.
Karalaitė parėjo namo. Tėvas labai apsidžiaugė ir
klausė:
— Kas tave išgelbėjo?
199
 Kuraiti!te sako:
— Toks puikus ricierius. Jis teip s<ikė: M Už iris plėtis
mat i prajop“.
Karalius išverto visą knygą ir nerado tokio žmogaus.
Dabar ant trečios dienos reikia trečiai karalaitei eiti
ant jūrių kranto. Karalaite nuėjo j kalini pas vaizbūno
sūnų. Girdi, kad jis balsiai meldžiasi. Ji ir eina. Pradarė
duris, o , puolęs prie durų, pradėjo rėkti:
jis

— Kaip tu išdrįsai eiti. kada aš meldžiuos? Bet jei

prižadėsi niekam nesakyti, kad aš moku kalbėti, tai iš­
gelbėsiu nuo smako ir tave.
Karalaite prižadėjo. Jai nuėjus prie jūrių, vaizbūno
sūnus sumušė kelius sykius j žemę su rykščiuke tuojaus
atsirado didelis arklys, drabužiai. Jis nujojo prie jūrių,
žiūri — išlenda smakas su dvylika galvų. Smakas sako:
— Tu mano visus brolius iškapojai, bet dabar mūsų
neiškaposi.
O jisai pradėjo kapoti, tik, paskutinę |ga!vą| kertant,
nusikirto sau ranką. Karalaitė užmovė jam ant rankos
žiedą ir surišo su šilkine nosine ranką. Jo ta karalaitė
prašė j| ant pietų. Jis gi teip pat sakė:
— Už tris plėtis mati prajop.
Karalaitė parėjo namon. Karalius klausia:
— Kas išgelbėjo tave?
Ji sako:
— Atjojo toks didelis ricierius. gražiai apsirėdęs.
Tėvas klausia:
— Ar prašei ant pietų?
— Prašiau —kad jis neeina.
— Nu. ką jis sako?
— Kad už tris plėtis mati prajop.
Karalius pradėjo žiūrėti į knygas ir rado ..už tris plėtis
mati prajop . Tada karalius nuėjo j kalini pas vaizbūno
sūnų. bet tasai miegojo, prie savęs gi turėjo kardą, ka­
manas. ant rankos žiedą ir ranka buvo surišta su šilkine
nosine. Karalius, puolęs ant kelių, pradėjo verkti ir dėka-
voti jam, kad visas jo dukteris išgelbėjo. Paskui pašaukė
ir dukteris. Vaizbūno sūnus sako karaliui:
— Nevertas esu. kad karalius prieš mane lenktus.
200
 — Kaip aš nesilenksiu, kad išgelbėjai mano dukteris.
Dabar jisai sako:
— Eisiu pažiūrėti savo arklio.
Išėjo, paglostė arklį, tik šmakšt ir joja. Karalius persi­
gando, puolė ant kelių, bet jis sako:
— Nebijokit, aš tuojaus parjosiu: joju pažiūrėti savo
tėvo.
Karalius prašė, kad sugrįžtų, žadėjo už jo leisti savo
dukterį. Jisai pažadėjo grįžti. Radęs savo tėvą dvare
kiaules beganantį, atėmė jį ir parsivedė pas karalių. Tada
jau buvo vestuvės. Ir aš ten buvau. Man nupirko stiklinius
čebatėlius. Per vestuves buvo pašalas, tik aš išėjau ant
lauko —ir sudužo mano čebatėliai, ir atsiradau čia ant
krasės besėdinti ir pasaką bekalbanti.
(Morta Avižaitė iš Pasvalio, Panevėžio pav., Kauno
gub.)

91. APIE BOBUTĘ IR AITVARĄ

Viena bobutė turėjo aitvarą. Jis bobutei viską atneš­
davo: ir pinigų, ir javų. Aitvarą reikėdavo penėti, tai
bobutė išvirdavo jam košės ir padėdavo kieme ant statinių.
Tarnas nežinojo, kas ten tuose bliūdžiukuose. Vieną sykį,
norėdamas dažinoti, užsislėpė už statinių ir daboja, kas
dėsis. 2iūri —ateina du aitvaru ir ėda iš bliūdžiukų košę.
Pavalgę nuėjo. Ant rytojaus kaip boba padėjo košę,
tarnas atėjęs išvalgė, išvalgė visą košę. Paskui, pridergęs
į abu bliūdu, padėjo ant statinių ir užsislėpęs žiūri, kas
dėsis. Ateina aitvaru prie bliūdų, pauostė ir sako:
— Prinkė kakė, mižė kake, prinkė kakė. mižė kakė.—
Ir nuėjo.
Ir antrą dieną teip nutiko: bobutė išnešė košę ant stati­
nių, o tarnas vėl išvalgęs pridergė. Atėjo aitvaru, pauostė,
pasakė:
— Prinkė kakė, mižė kakė,—ir nieko nedarė, tik
nuėjo sau.
Ant trecios dienos jau aitvaru atėjo pas bobutę ir sako:
201
 — Dėl ko tu mums neduodi ėsti? Mes neėdę ilgai ne­
galime tau tarnauti.
Tą pasakę išėjo, ir bobutė liko be aitvarų.
(Užrašė Morta Avižaitė Pasvalyje, Kauno gub.)

92. APIE SENELI. KURS PINIGUS KAVOJO

Buvo vienas turtingas senelis. Turėjo jis devynis sūnus
ir daug pinigų. Bet jisai sūnums nedavė pinigų. Prieš
smertį senelis nuėjo į jaują, iškasė duobę ir paslėpė pinigus
(seniaus žmonės -užkeikdavo pinigus, kad negalėdavo
nieks išimti). Viens sūnus gi dabojo palindęs po krosni —
girdi, kaip senis išeidamas sako:
— Pakol nepadės dvyliką čia galvų, patol neiškas tų
pinigų.
Sūnus atsiliepė:
— Ar by* kokių?
Tėvas sako:
— Teip, by kokių.
Tėvas išėjo, o sūnus, paėmęs dvyliką vištų, nunešė
j jaują, nukirto galvas ir išsiėmė pinigus.
(M. Avižaitė iš Pasvalio.)

93. kaip Ūkininkas pinigus kavojo

Seniaus buvo ūkininkas labai turtingas. Jisai turėjo
daug pinigų. Apsirgęs, prieš smertį nedėlios dienoje jis
varo visus į bažnyčią. O bernas nuėjo į daržinę ir pasi­
slėpė — tik žiūri per plyšį. Atėjo senis į daržą, iškasė
duobę, sudėjo pinigus, užkasė ir sako:
— Kas su dviem ožiam ars. tas tuos pinigus paims.
Tarnas viską girdėjo ir, kaip tik senis numirė, jis arė
su ožiais ir rado pinigus.
(Užrašė Morta Avižaitė Pasvalyje, Kauno gub.)
202
 94. KAIP SV1NTAS PETRAS NUPLIKĄ*
Sykj būva ponas Jezusas su apaštolės švintuom Petru
ir Povilu unt veselijos. Kė jo vėlu būva, tė ponas Jezusas
pavargęs atsigula su abiem apaštolės trisi į vieną lovą:
apaštolė nu kraštu, o ponas Jezusas vidury. Vaikė pa-
laistuvė būva da pasilikę šokti. Taip jie šoka. Šokę parsto-
ja ir saka:
— Nupeškim dabar pirmąjį mieguntį nu krašta.
Tėgi visi pripuolę peše po vieną plauką nu galvos
pirmąją. O tas pirmasė buvo švintas Petras. Jis, pabudęs
iš miega, pasikasė galvą ir saka ponu Jezusu:
— Pone, laisk mani į vidurį, aš či negali tverti.
Ponas Jezusas laide jį į vidurį, o pats atsigula unt krašta.
Vakare palaistuvė vėl sau šok ir vėl parstoję saka:
— Nupešim dabar untrąjį.
Ir pripuolę visi peše untrąjį. Tas untrasė būva dabar
vėl švintas Petras. Jis vėl nubudęs pasikasė sau galvą ir
prašė poną Jezusa jį laisti unt krašta. Ponas Jezusas laide
vėlios. Tu tarpu palaistuvė vėl sau šoka ir vėl parstoję ėja
pešti trečiąjį. Trečiasė vėl būva švintas Povilas. Tas
nubudęs pasikasė sau galvą, pasikasęs ir vėl užmiga unt
savo vietos. Vaikė palaistuvė dar ilgė šoka ir pešioja
miegunčius, vis pradėdami nu pirmąją, nu švinta Petra,
kuris, būdams nupeštas, vis maine kožną sykį vietą su ponu
Jezusu. Kė, išaušus rytmečiu, miegoję atsikėla, tė švintas
Petras, veselnykų nupeštas, palika suvisum nuplikęs,
švintas Povils tikte biškį, o poną Jezusa visi plaukė palika
unt galvos.
[Užrašė J. Koncevičius. Mitlei/unglen] der Lit\auischen\
lit\terarischen\ Gesel\schalt\, II, p. 25S.)

95. DUNGUS GRlOV, 2EME L02T

Vieną syki katinėlis bėginėja po orą, šit jam bebeginė-
jint ir užtika liets. Apsidairo, apsidairęs ir pasikavoja nu
lietos darži po kopūstlapi. Tupi jis sau tinajos, ir liets ja
neužlyji. Ilgė lietui belyjint, prilija pilnas kopūstlapis
203
vandenia, o su vandenia sunkumu laps pradėja linkti
linkti, tiktė trekšt ir nulūža, vanduo šliūkšt unt katina,
o katins šast sumirkęs ir nubėga. Bėgdams ir kalb sau:
— Dungus griūv, žeme lūžt.
Bėg bėg bėg ir susitinka zuikį. Zuikis klaus:
— Pala, kur bėgi?
O katins atšaka:
— Dungus griūv, žeme lūžt.
Tada saka zuikis:
— Bėkiva, či negerė.
Juodu bėg bėg bėg ir susitinka lapę. Lape saka:
— Pala, zuikel, kur juodu bėgat?
Zuikis atšaka:
— Dungus griūv, žeme lūžt.
Tėgi lape vėl klaus:
— Iš kur tu žinė?
O zuikis saka:
— Man katins sake.
Teip daugiaus lape klausi:
— Katinėl, kas tau sake?
O katins atšaka:
— Aš pats mačio.
Tada lape saka:
— Tė či negerė, bėkim.
Teip jie trisi bėg beg bėg ir sutika vilką. Vilks saka:
— Pala, lapei, ka jūs bėgat?
Lape atšaka:
— Dungus griūv, žeme lūžt.
Toliaus vilks klausi:
— Iš kur tu žinė?
O lape atsake:
— Man zuikis sake.
Tada vilks klausi:
— Zuikel, kas tau sake?
Zuikis atšaka:
— Man katins sake.
Užtatė gi vilks pasiklausė ir katina:
— Katinėl, kas tau sake?
O katins atšaka:
— Aš pats mačio.
204
 Tėgi ir vilks saka:
— Ci negerė, bėkim.
Teip jie ir nubėga keturiesi. Beg bėg beg ir sutinka
mešką. Meška sake:
— Pala, vilkei, ka jūs begat?
Vilks atšaka:
— Dungus griūv, žeme lūžt.
Meška klausi:
— Iš kur tu žine?
O vilkas atšaka:
— Man lape sake.
Dabar meška klausi lapes:
— Lapei, kas tau sake?
Lape atsake:
— Man zuikis sake.
Meška klausi ir zuikia:
— Zuikel, kas tau sake?
Zuikis atšaka:
— Man katins sake.
Meška klausi unt gala ir katina:
— Katinėl, kas tau sake?
O katins atšaka:
— Aš pats mačio.
Dabar ir meška pabūgus saka:
— Bėkim, či negerė.
Bėg jie pinkiesi, bėg beg, tiktė meška susimislijusi
saka:
— Pala! Cit, paklausykiam kas girdėt.
Klausasi jie visi ištimpę ausis, o či nieką ir negirdėt.
Tada meška ke supyks:
— Ka jūs, laidoke, mani apgaudinėjat! Aš jums pa­
rodysi!
Užpuolusi jinė sudraskė katiną, zuikj ir lapę, būva jo
bepuolunti ir unt vilką, bet jis parsipraše sakydams:
— Davanok, tetutei, juk anie tamstą ir mani apgava.
Aš apgautas bėgo su jais draugi kaip ir tamsta.
Meška, girdėdama vilką teisybę kalbunt, palaide jį.
[Užrašė J. Koncevičius apie Šeduvą, iš M\itteilungen\
[der] L\itauischen\ l\itterarischen] G\eselschalt], 11, p. /64.)
205
 96. TITNAGIS
Kitąkart labė sene pri tėvą būva sūns labė stipras —
teip stipras, kad ko tik dirbdava, nieką negalėdava pa­
dirbti: visko sulaužydava arba partraukdava. Išėjęs arti,
išaro kišdava į žemę teip gilė, kad, negalint išversti že­
mes, turėja lūžti. O jei kada atseidava jam krauti šieną ar
šiaudų vežimo, tė niekados nepriverždava: tada ar vadžios
trūkdava, ar kartis lūždava. Tėvs, neturėdamas nei kokios
naudos iš teip stipra sūnos, laide jį pri kalvia mokytis
kalvystes, kad užsidirbtų sau duonos, išmokęs tokį amato.
O kad pri kalvystes reik dideles syles gelažei kalti, tė tėvs
mislija, tame ja stiprumas būsios ko naudingiausis.
Kalvis, žinodams gavęs stipro vaikeso, ėmė kalti kokis
tį daiktus iš labė storos gelažes. Sušildęs gelažį kaip
reikint, liepe vaikesui jimti didžiąjį kūjį, kad padėtų kalti.
Tėgi vaikesas pasijeme didžiąjį kūjį ir, kaip kalvis liepe,
drožė teip smarkė, kad iš karta parkirta padėto unt prie-
kalės gelažį. Kalvis, matydams tokį baisų vaikesa stip­
rumo, pradėja mažiaus šildyti kabamo gelažį, bet nieką
nemačiji: kė tik padės unt priekales, tė vaikesas ir nukert.
Unt gala supykęs kalvis įkišę labė drūto šmoto gelažės
į ugnį ir, paturėjęs biškį, kad tik nedaugal sušila, ir iš­
traukęs padėja unt priekales, o vaikesas kė droš — iš
karta ir parkirta, kad iš viena du šmotu padare.
Kalvis, nebeišmanydams, ko su juom bedaryti, nusiuntė
jį į miško unglių degti. Tinai syločis, prikirtęs medžių ir
sukrovęs laužo, pradėja deginti unglis. Tami laiki atlėkė
labė baisus smaks su devynioms galvoms ir norėja pra­
ryti vaikeso. Bet tas nelūkdamas sugrėbė kirvį, kė kirs —
iš karta tris galvas nukirta. Kė sudrož kito karto —kitos
trys galvos nulėke. Smaks, dabar su trims galvoms pa­
likęs, pradėja rėkti, raitytis, rungytis, kad kaip išlikęs
gyvas, pargalėtų sava neprietelį ir prarytų su kaulės. Bet
stipras vaikesas, dovydamasis su smaku, užmušė jį, nu­
kirtęs jam ir palikusias tris galvas.
Par tokį mūšį prilsęs, vaikesas atsigula biškį pasilsėti
ir užmiga. Nusnūdęs gėrė, prabuda ir teip troška, tartum
viedro išgęrtų vandenia, kad būtų kur sugriebti, tėgi
užtat tuojos ėja sau ieškoti, kur gautų vandenia atsigerti.
206
Netoli nu tos vietos, kur jis gulėja, rada tekuntj čysta
vandenia upelį ir pripuolęs gėrė lig atsigėrint. Atsigėręs
nusišluostė zūbus. Besišluostydams užčipinėja, kad lūpos
būva baise kietos. Tėgi, pasijemęs peilį, jeme pjauti vieno
lupo, bet neikaip negalėja įpjauti, teip jinė būva kieta.
Tėgi dabar nusivilka nu savęs visas drapanas ir jemėsi
visas mazgotis. Išsimazgoja, o išsimazgojęs palika teip
kiets kaip titnagas. O tas upelis pasidarė iš užmuštoja
smaka kraujų. Dabar vaikesas prašė kalvį iš birkova
gelažies nukalti jam lazdelę pasirumstyti. Kė jam kalvis
nukala lazdelę, jis, pasijemęs jo, išeja sau į svieto vandra-
voti.
Ėja ėja, ėjęs par svieto ir pamate vieto, kur lankė
mušėsi su švedės. Tėgi jis, prejęs pri lankų, klausėsi:
— Kaip aina vaino su švedės?
Lankė atsake, kad švedė juos pargali sava daugumu.
— Dabar,—saka vandraunyks,—būkiat spakaini: aš
juos visus išvaikysi!
Vandraunyks n'eja* pri švedų vaiska —kė pradės jis
sukinti sava lazdelę, kė pasisuks tarp švedų, tė švedė
tiktės ir griūv aplink jį kaip lepšes. Teip jis išmušė išmušė
išmušė visus švedus ir, atėjęs pri lankų, saka, nebeso jo
ka bijotis ir švedė aso visi išmušti. Ir lankė džiaugėsi, kad
jų neprietelė būva išnaikyti, ir padare vandraunyku
banketo. Visas lankų sviets džiaugėsi ir dėkavoja sava
gelbėtoju už ja geradejystę.
Pauliavojęs ir pasiviešėjęs pas lankus, vandraunyks
vėlios išeja į svieto. Vaikščioja po visus kraštus. Ėja sau
visur, nieką nesibijodams užtat, kad būva labė stipras.
Vaikščioja po svieto, vaikščioja ir šį, ir tį, pasku vėl atsi-
tika jam ateiti į Lankų žemę. Cinai jis vėl užeja tokio
vieto, kur lankė vėlios mušėsi su švedės, atejusės untro
karto pasimušti sau lankus. Tėgi vandraunyks, prejęs* pri
lankų vaiska, klausi:
— O ko, kaip jūsų vaina su švedės?
— Et,—atsake lankė,—ko gi besakyt! Baise spaudž
švedė iš visų pusių.
— Nu,—saka vandraunyks,—palaukiat, aš jums išva­
duosi.
Teip pasakęs n’eja pri švedų. N'ejęs kė pradės jis
207
šukytės tarp švedų, kė pradės mušti švedus, o švedė tik
ir krint aplink jį, bo nieką negali jam padaryti: nei paršaut,
nei pardurt. Išmušęs visus švedus lig paskutiniam, sugrįža
pri lankų. Lankė sutika labė grąžė ir su tokiomis dekavo-
nėmis, kokių dar niekam nebūva darę. Nonts labė stipras
būva tas vandraunyks, bet pailsa bemušdams švedus.
Tėgi ir atsigula biškį pasilsėti, o atsigulęs ir užmiga.
Teip smarki vandraunyka stiprybė įgyla lankų vy­
resniąją širdį, ir jis teip sau merkavoja: tėgi mat tas syloėis
išnaikina du švedų vaisku, ogi tat galėtų atsitikti, kad jis
ir su mumis padarys teip pat kaip su švedės, ir taikėsi
nusikratyti vandraunyka. kol da jis miegoja. Tėgi jis
liepe sava budeliams vandraunyko nugalabinti. Budelė
tuojos užpuola mieguntį vandraunyko ir pradėja jį kapoti
ir badyti, bet negalėja nei įkirsti, nei įdurti. O vandraunyks
vis sau mieg. Budelė neatstodami vartė jį ant šonų, aukš-
tielniakė ir kniūpsčiomis ir unt gala pagalos rada dvi
minkšti vieti po lopetėlėmis. Vandraunyks, mazgoda-
masis upelyj iš smaka kraujų, nepasieke runkomis todvi
vieti po lopetėlėmis, užtat tinajos ir palika minkšta skūra.
Dabar budelė dūrė su dzidomis par minkšto skūro ir
nudūrė lankų išvaduotoji nu švedų. Pasku lankė pakavojė
jį su iškilmi bažnyčios skiepi.
(Užrašė J. Koncevičius. Mfillei/ungen] \der) L\ilaui-
schen) l\itterarischen] G\eselschaft], IV, p. 326.)

97. KODĖL DREB APUŠES LAPS IR BE VĖJĄ

Judošius, pardavęs pono Jezuso žydams, pasigailėja
pasku sava bjauros darba. Užtatė, nuėjęs pas žydų vy­
resniuosius, norėja jį vėlios atpirkti ir sake:
— Se, atsijimkiat sava pinigus ir atiduokiat man Jezuso!
Bet žydų vyresniejie atsake jam:
— Pinigų mums nereiki, daryk su jais, ko sau norį.
O Jezusa mes tau neduosme.
Tėgi Judošius pajėmęs mete pinigus žydams, išspriega
kė padūkęs ir bėga stačė į miškę pasikarti. Bet medžė
miški budėja ir neprisilaide tokio bjaurybes unt savęs
208
pasikarti. Judošius tada, bekvailinėdams po miško, užtika
apušę bemiegunčio. Apušė mat nesispyre, užtat jis ir
pasikorė unt jos. Kad apušė nubuda iš miega ir pamate
unt savęs kybunčio bjaurybę, tė jinė baise nusigunda ir
pradėja visės lapės drebėti. Ir dabar vis tebedreb.
(Užrašė J. Koncevičius. M\itteilungen\ Įder] L\itaui-
schen| /[itterarischen] G|ese/sc/ia/f|. III, p. 1J7)

98. KAIP 2MONYS

PRADEJA GERTI ARIELKO
Kito karto labė senė tėve turėja sūnų, o patys būva labė
biedni. Jie laide sava sūnų j iškalą, kad hint prasimokytų
biškį skaityti ir galėtų pasimelsti unt knygeles. Pramokęs
kiek tiek skaityti, teip jrs būva ukvatnus pri mokslą, kad,
sugriebęs bili kokio knygo, vis skaitydavęs. Nonts tėve
neturėja spasaba jį laisti pri didesnia mokslą, bet jis.
gaudamas šiokis tokis knygelas. gere prasimokė visokių
mokslų ir norėja eiti į kunigus. Par sava biednystę tėve
ni mislyti nemislija, kad jų sūnus paliktų kada nonts
kunigu. Bet jaunikaitis ni biškia neabejoja būsios kunigu.
Vieno karto nedėlios dieno, kad visi išeja į bažnyčio,
jis n'eja* į miško, pats nežinodams, ka ir kur einos —
tartum koki nematoma šyla tinajos jį trauke. Kaip tiktė
įjeja į miško, žiūr, kad unt ja suvisum kits užvalktis:
išeja iš namų apsivilkęs su senės nudriskusės trinyčės.
o dabarči miški atsirada puikiuosi kunigiškuosi rūbuosi.
Gydunt visokiems paukšteliams. Unksmė vaikščioja vai-
kesas po girio, kur tik akys regėja. Nepajuta, kaip jam
diena praslinka, o kad jo saula būva gėrė pasilunkusi
į vakarus, jis pasimislija grįžti namo. Išeidams iš mišką,
norėja jis parsinešti su savim ir kunigiškus drabužius ir
tuom parodyti sava tėvams, kad turios būti kunigu ponu
Dievui, davusiam jam kunigiško užvalktį. Tiktė jis nepa-
simislija, kad pons Dievs davęs ir atim: sulig išėjimu unt
lauka pranyka ir kunigiškas užvalktis, su kokės trinyčės
įjeja į miško, su tokės ir vėl išeja iš mišką apdriskęs.
Labė dyvijasi tas vaikas, kaip cinai stojasi. Išėjęs unt
209
lauka, dar girdėja grąžė giedunčis paukšteles, tėgi pasi-
mislija, pasimislijęs ir pareja namo. Namie niekam nieką
nesake, kas jam nusitika miški, tiktė jis dar labjaus užsi­
geidė eiti į kunigus. Prašėsi tėvų, kad bint šiaip teip iš-
laistų iš namų pri tam reikalinga mokslą, bet jie, nieką
neturėdami, ko galėja daryt? Ir pasakė tam sūnui, kad
nėr iš ka teisti pri kunigystes mokslą ir tepasiliek namie
su jais kartu vargti.
Kito nedėlio vaiks nerimsi namie, jo nu ryta veržėsi
į miško. Šit ir kito karto jam teip pat nusitika. Tiktė dabar
jis būva linksmesnis, aiškė numanydams, kad pagali
sava noro turios palikti kunigu. Po tokiu untru nusidavimu
pagrįžęs namo pasisakė sava tėvam, kas jam nusitika miški
praejosi dviejosi nedėliosi. Tėve nikaip netikėja ja kal­
bėjimui ir nenorėja apė tą klausyti, sakydami:
— Jis tat užsimėtė būt kunigu, tė jam ir sapnuojasi.
Negalėdams parkalbėti sava tėvų trečio nedelio eiti
su juom draugi į miško, jis vėl sau n'eja viens. Tinajos
būva linksmu kaip ir kitosi nedėliosi, bet vaikesas būva
tartum biskį nuliūdęs užtat, kad negalėja atsivesti sava
tėvą ir parodyti jiems stebuklo, kokia su juom atsitink.
Tėgi teip bevaikščiodams po miško, susitika vieno jauni­
kaitį labė gražų. Tas jaunikaitis pasisveikinęs prakalbina
biedno vaikeso su kunigišku užvalkči, kodėli jis či nu­
liūdęs vaikštinėji. Sis pasisakė dar nesos, bet karštė gei­
džios būti kunigu, tiktė tėve neturėja nieką, nenorio
laisti ir patys neino* ni pasižiūrėti, kas darasi su juom
tami miški. Išklausęs viso pasakojimo, gražasis jauni­
kaitis davė pinigų, liepdams nupirkti pirščiuko arielkos
ir nugirdžius sava tėvus atvesti kito nedėlio į miško.
Tas gražasė jaunikaitis būva aniols, poną Dievą pasiųstas
unt pagelbos biednam vaikesu.
Tėgi, atėjus nedėlios dienai, unkšti rytmety vaiks
ėja pirkti arielkos, kad, nugirdęs sava tėvus, galėtų nu­
vesti į miško ir tinajos jiems pasirodyti kuom būsios.
Tada da negerdava žmonys arielkos užtat, kad būva labė
brungi ir laikoma tiktė aptiekosi kaip liekarsta. O kad
žmonys nepripratę būva pri ta gėrimą, tė labė grait pasi-
gerdava nu keletą lašelių. Dabar sūnus, nupirkęs tiktė
vieno pirščiuko, nugirdė abu sava tėvu ir išsivedė į miško.
210
Kaip tiklė jie įjeja tarp medžių, žiūr ir mata sūnų apsi­
vilkusį su kunigiškės rūbės, mat jiem arielka suvisum
išrūką iš galvos, teip kad nebebūva girti. Gražus ir ma­
lonus visokių paukštelių giedojimas teip juos pralinks­
mina, kad iš tiesų nežinoja kur asą: dunguj ar unt žemes.
Visi jie džiaugėsi labė ir garbina pono Dievo, matydami
tokis stebuklus, ir tėve pažadėja laisti sūnų į kunigus,
nonts parduodami sava paskutinis marškinis. Tas pats
gražase jaunikaitis, davęs praėjusio nedėliū pinigus unt
arielkos, dabar vėlios atneše pinigų, kad iš pradžios
turėtų nonts nedidelę pašelpo, koli patys kiek tiek uždirbs.
Tėvų ir sūnos džiaugsmas būva neišpasakytė didelis,
matunt tokį poną Dievą šelpimo. Prisivaikščioję po girio
ir prisiklausę gana paukščių giedojimą, grįža vis trys
pavakare namolios. Tėve norėja, kad sūnus parsineštų su
savim kunigiškus drabužis, tada jam nereiksio siūdinti
naujų. Bet sūnus atsake, kad nepasijemęs pats, negalios
ir namoli parsinešt.
Šit sulig išėjimu iš mišką ir pranyka visas kunigiškas
užvalktis. Tiktės girdėtis da būva paukštelių giedojimas,
bet, jiems paėjus toliaus, ir tas nutila. Dabar pagrįžę
namo visi garbina pono Dievo už parodytas geradejystes,
o sūnų išlaide į kunigus, patys tėve jimdamiesi už darba.
Visoks darbs sekėsi jiem teip grąžė, kad da prabagotėįė,
pri kunigiška mokslą leisdami sava sūnų, kuris, grąžė
pramokęs, grait palika labė geru kunigu.
Tėgi mat nu ta laika žmonys parmane naudo arielkos
ir pradėja gerti, o pasku teip įsipratina, kad ir par daug
išgerdava, net unt gala pagalės kunigam reikė drausti
svieto liautis nu nelaiminga įpročia. Tat į kunigus tada
tiktė tas tegalėdava sava sūnų išlaisti, kas arielkos arba
suvisum negerdava, arba gerdava teip nedaugalios, kad
kažin ar išpiltų unt kožnos dienos po pirščiuko, paro-
kavus gėrimo čielų metų.
(Užrašė J. Koncevičius. MĮitteilungen) jder] L\itaui-
schen] l\itterarischen) G\eselschaft\, II. p. 417.)
 99. TRYS SUNIUKĘ: SIDABRĄ,
AUKSA IR DIEMINTA
Kito karto viens sens tėvas turėja tris sūnus ir tris
dukteris. O jis mylėja du sūnų ir dvi dukteri —vieno
sūnų ir vieno dukterį nemylėja. Tėgi kad jo* tėvas būva
pasenęs ir sergos ir ketina mirti, tė tuodu nemyliamiejie
ateja pri lovos tėvą ir prašė:
— Tetuš, tamsta nemylėję mudu, tėgi mirdams palik
mums ko nonts.
Tėvas pasakė:
— Eikit į namo, išsirinkit sau vieno jautį, koks jums
patiks.
Juodu n'eja*, išsirinka sau ko gražiausi jautį, o pasi-
jemę iškeliava. Ilgė ar striukė beejus, bet jo toli nu namų,
šit jautis tik prakalb ir saka:
— Papjaukit ar užmuškit mani ir pakaskit po žemių.
O po trijų dienų atkasę, išsukit mano rago ir sutriūbykit
tris kartus. Kas tada atbėgs, tė bus jūsų šėėstis.
Juodu pradėja tada verkti ir raudoti gailėdamiesi jaučia,
o jautis vėl saka:
— Ne verkit, o darykit, kaip aš pasakio. Jei ne, tė jūs
prapulstė.
Tėgi juodu papjovė jautį ir pakasė. Po trijų dienų
atkasę išsukę rago, kaip būva pasakyta, ir sutriūbija.
Sutriūbijus vieno karto, atbėga sidabrą šuniuks. Sutriūbi-
jus untro karto, atbėga auksa šuniuks. Sutriūbijus trečio
karto, atbėga dieminta šuniuks. Su tės trimis šuniukės
juodu ein sau par miškus ir gir is medžiodami.
Teip sau bevaikščiodami, užeja viend girio tuščio
grintelę. Nieką tinai neradę, apsistoja ir apsigyvena.
Brolis išeina su šuniukės po miško medžioti ir, kada ko
sugavęs, ar zuikelį, ar paukštelį, parneš į sava grintelę
pas seserį. Teip jie, turėdami meseles, galėja sau misti.
Ogi musėt ir duonos turėjai tat gal gaudava kur pirkti —
nėjo būva giri be gala, bo turėja kur tį žmonys gyventi.
Tėgi vieno karto, .kad brolis išeja unt medžiokles,
sesuo išeja biškį pasivaikščioti. O jautis prakalbėjęs dar
jai pasakė turėti su savim, kur eisinti, abrūso: kad norės
212
pareiti par kokio norint upę. tė tiktė paties to abrūso. ir
pasidarys lieptas. Tėgi besivaikščiodama prėja pri upes,
kur būva netoli nu gryteles. Šit jinė pamate anopus upes
skaisto, gražų jauno vokiečiuko. Tėgi vokiečiuks ir pra-
šasi:
— Mergyt, parkelk mani par upę pri savęs.
O jinė atšaka:
— Kažin, jeigu brolis nezvalys. Be brolia negaliu.
O vokiečiuks kalba:
— Jei aš tau patinku ir krito į tava širdį, tė nėr ka
žvalgytis į brolį.
Tėgi jinė ir palaidė sava abrūso unt upes, ir pasidarė
lieptas, kur vokiečiuks ir pareja grąžė. Kaip jis ėja, tė
abrūsas pasku jį ir vėl susiridina į ritinį. Vokiečiuks
teip krita į širdį mergaite, netes jinė, pabūgus ka bloga
nu sava brolia, tarė jį nužudinti. O vokiečiuku ta ir reiki.
Šit jis ir saka:
— Pataisyk broliu arbatos, o aš pavirsiu į aguonos
grūdo ir įkrisiu į sklainyčio. Kė jis išgers to arbato, tė jam
bus tuojos smertis.
Tėgi jinė pataisiusi arbatos ir lauki brolia pareinunčia.
Parėjus broliu šuniuke tiktė šast šast unt stala —kė pradės
jie draskyt ir vartyt sklainyčis su arbata. Išlaistė viso
arbato, išvartė ir sudaužė sūdynus, o sesuo supykus:
— 2udyk, broliuke, tuos šuniukus. Matė, ko jie iškados
padare: sudaužė sklainyčis ir sūdynus, lygė pagedę.
O brolis šuniukų nežuda, bet saka, jog tė mūsų ščėstis
tie šuniuke —kaip dabar juos žudinti.
Unt rytojos, išėjus broliu medžioti, saka vokiečiuks:
— Tė pasiutę šuniuke. Mana ščėstis, kad vyns lašas
arbatos tiška į lubus po balki, ir aš tį užsiturėjo, o kad ne,
tė jie būtų mani sudraskę. Dabar aš pavirsiu į bluso ir
palįsiu į ja patalo po paduška. Kaip jis atsiguls, aš jam
įkosiu į galvo, ir nu ta jis numirs.
Mergaite pataisė patalo, o jos vokiečiuks, pavirtęs
į bluso, kniuksa po paduškos. Kaip tiktes brolis pagrįža,
tė šuniuke puola tuojos unt patala. Kai pradės draskyt, kai
pradės draskyt —ištisė sudraskė viso patalo, o pūke
išlakstė į visas pūsis. Sesuo praša:
— Žudyk, broliuke, šuniukus. Matė, ko jie padare:
213
sudraskė viso patalo, neles pūke išlakstė į visas pūsis.
O brolis saka:
— Ne, nežudysiu: te musų ščėstis —kaip juos nužudyt.
Unt rytojos, vėlios išėjus broliu, vokiečiuks saka:
— Koke tie pasiutę šuniuke. Tė mana ščėstis, kad
viens pūkš pasikėlęs užlėkė unt šieną vežimą. O kad ne,
tė mani būt sudraskę. Dabar aš pasiversiu į adato po
gryčios slunksčiu. Kaip jis parėjęs, eidams į gryčio, už­
mins mani, prasidurs kojo, tė bus jam smertis.
Bet brolis led paspėja pravert duris —šit šuniuke
pirm ja šmakšt pro duris ir supuola tuojos draskyt žemę
pri slunksčia, net duobis padare. O sesuo saka:
— Žudyk tu tuos šuniukus. Juk tu matė, kaip jie lygė
pagedę visko draska.
Bet brolis, nonts nežinodams prižasties, kodėl teip
visko šuniuke draska, nežuda jų, nes jis tiktė žiną sava
ščėstį su šuniukės.
Tėgi pasku vokiečiuks, kaip tinajos prejęs seserį, saka:
— Tė pagedę šuniuke! Ko nesudraske jie manęs. Tiktė
mana ščėstis, kad purve lėkė unt pečios, ir aš, prikibęs pri
purvų, tinajos nulekio.
Sesuo saka:
— Mes jam nieką nepadarysme, kol jis turi tuos šu­
niukus. o jis pats jų nežuda.
Vokiečiuks gi išmislija, ko su jais padaryt, ir prižadėja
sava mergaite apgauti šuniukus, sakydams:
— Kė brolis išeis medžioti, aš pasiversiu zuikiumi, o
šuniuke pamatę nusigins mani. Tada aš juos nuvesiu į svir­
no ir uždarysiu už devynių durių. Teip mes broliu galo
padarysme.
Išėjus broliu į girią ir bemedžiojint po miškus, šit
tiktė ape kalnelį kur buvęs, kur nebuvęs šast zuikis, o
šuniuke kė puls unt zuikia, kė pradės vytis. Nusivija
nusivija, kad niekur ničnieka nematyt. O tas zuikis juos
nuvede į svirno, o nuvedęs ir užrakina už devynerių
durių.
Medžiotojis, pašūkinęs šuniukų, o ilgė nesulaukęs,
pagrįža namol. Dabar sutika jį sesela su vokiečiuku ir
kalb:
— Dabar tau, broliuke, smertis, jo reiks mirti.
214
 O brolis saka:
— Kad reiks mirti, tė mirsiu: nebe ko jo či padaryt.
Pazvalykit man tiktė paskutinį sykį pirty išsivanoti. Kad
jo mirsiu, tė hint čystas, kad manęs nereiktų mazgot po
mirties.
Vokiečiuks jam pazvalija, sakydams:
— Vis tiek. ar biškį pirmiaus, ar biškį paskiaus. Bo
mirs, tė mirs.
O sesuo:
— Nezvalyk jam vanotis, bo bus blogu.
Bet vokiečiuks laide jį į pirtį. Susitaisęs medžių, brolis
pradėja kūrenti pirtį ir kūrena labė ilgė. Tuomet atlėkė
paukštela, nusilaide unt pirties langa ir saka:
— Kūrenk ko ilgiaus: jo šuniuke pragriauže trejis duris.
Dar seseris jie tur pragriaužti, už kurių jie užrakinti.
Jis palungvela kūren sau pirtį, o vokiečiuks nerimsta:
eis pasižiūrėti. N’ejęs* į pirtį, randa jį dar tebekūrenuntį
ir klausi:
— Tėgi ar da neiškūrenė pirtes? Aš tario jo nusiva-
nojusį.
O tas atsake:
— Kur či teip grait norėti: medžė žali, nedeg. Ogi ir
aš noriu paskutinį sykį gėrė pasikaitinti.
O sesuo saka vokiečiuku:
— Neduok tu jam teip ilgė trukti, tė muma nebus gėrė.
Vokiečiuks, nieką nemislydams, numanė: vis lygu
aso —valandėlę unksčiaus ar vėliaus mirs brolis.
Iškūrenęs pirtį brolis pradėja vanotis. O tuo tarpu
atlėkusi paukštela unt pirtes langelia saka:
- Vanokis ko ilgiausi: jo tava šuniuke pragriauže
šešeris duris. Palika dar trejos.
Šit tuojos ir vokiečiuks atein ir klausi:
— Tėgi ar da neišsivanojė? Aš tario. jo tavi suvisum
gatavo kaip unt smertes.
O brolis atšaka:
— Paskutinį karto prieš smertį noriu gėrė išsikaitinti
ir išsivanoti, kad būčių baits ir grynas —tė man bus
linksmiau ir mirti.
Teip jį vokiečiuks ir palika. O sesuo saka:
275
 — Kam teip ilgė jam zvaliji vanotis? Tė mum nebus
gėrė.
Išsivanojęs ein brolis iš pirtes, o susitikęs seselę ir
vokiečiuko, prašasi jų sau pazvalyt pagrajyti prieš smertį.
Sesela saka:
— Nepazvalyk tu jam: bus mum blogu.
O vokiečiuks saka:
— Tė kas bus? Grajijęs par viso sava gyvenimo, gali
tat ir prieš smertį biškj pasilinksminti. Tegrajyk!
Tė brolis pasijemęs sava muziko*, įlipė į pirmesniąjį
medį ko graičiausi, musėt į aglę, kur būva langviausi
įlipti, ir pradėja grajyti. O vokiečiuks, išgirdęs muziko,
pradėja šokinėti po agla. Tada paukštela atlėkus į ausį jam
saka šnibždėdama, kad vokiečiuks neišgirstų:
— Grajyk ko ilgiausi: jo šuniuke pragriauže aštuo-
neris duris. Dar vienos palika, o tuos pragriaužę tuojos
atbėgs činajos.
O sesela saka vokiečiuku:
— Neduok jam teip ilgė grajyti: mum bus blogu.
Brolis pradėja dar labjaus grajyti, o vokiečiuks, ne-
klausydams sava mergaites, da daugiaus šokti nu visos
širdęs, kad negali ir parstoti. Paukštela vėl atlėkus saka
suvisum tylomis:
— Grajyk, neparstok —jo šuniuke atbėg.
Neilgė trukus šit šuniuke arru arru arru unt vokie­
čiuką —kė pradės jį draskyt, kė pradės jį draskyt, su­
draskė subuvo jį į skiautelas. Ir brolis, parstojęs grajyti,
išlipė iš medžio. Dabar jis nukaldina gelažinj lenciūgo,
gelažinį ušečko, gelažinį ratelį, gelažinį kuodelį ir gela-
žinis pirštinis ir, unt lenciūgą prikalęs seserį pri sienos,
pasakė:
— Kol nepriverksi pilna ušečką ašarų, kol nesuverpsi
kuodelia, o pirštinių nesunešiosi —mana loskos ne-
dastosi.
Teip palikęs seserį, ėja brolis su sava šuniukės undra-
voti po svieto. Ėja ėja, ėja labė ilgė ir n'eja į vieno kara­
lystę, kur būva karalaite, atiduota praryti smaku. Undrau-
nyks, to išgirdęs, pasijeme karalaitę išliuosuoti nu smer-
tes. Karalius jo būva jo pažadėjęs išliuosuotoju par pačio
ir pusę karalystes. Undraunyks, n'ejęs, kur smaks turėja
216
ateiti, rada karalaitę, laukinčio smaka. O pri jos būva
levas*, meška, vilks, lape ir kiškis. Neilgė trukus atlaki
smaks su trimis galvomis. Mūsų undraunykas užpuola
unt ja su suniukęs ir su žverės ir nukirta jam visas tris
galvas, o liežuvis nupjaustęs susidėja į šikšninę tarbo.
Pasku atlaki kits smaks su šešiomis galvomis. Ir tam
nukapoja visas galvas, o liežuvis nupjaustęs susidėja
į tarbo. Pabaigus to darbo, šit ir trečis smaks su devy­
nioms galvomis. Susijemus ir su tuom visiems iš viena,
nukirta jam aštuonis galvas, o devinta ko nukris, tė ir vėl
prigyji, ko nukris, tė ir vėl prigyji. Tėgi mat tas smaks
turėja žiedo, katruoin pasukus ape kaklo, galva vėl prigyji.
Jo daugiaus nėr ko daryti. Tėgi undraunyks. to pasau­
gojęs, nukirta smaku pirmu piršto su žiedu, o pasku tuojos
galvo. Teip pargalėjęs nupjaustė visus devynis liežuvis
ir sudėja į sava tarbo. Tė jo jis liežuvių turėja nu pirma
smaka tris, nu antra šešis, o nu trečiąją devynis, iš visa
aštuoniolek liežuvių.
Mušdamiesi su trimis smakės, visi pailsa: undraunyks,
šuniuke ir žverė. Reik dabartelios atsilsėti, bet reikėją
to atsargė padaryti, užtatė levas ir saka:
— Mes, mušdamiesi su smakės, pailsem, o zuikis tiktė
tat bėginėja aplink, daugiaus nieką ir nedarė, užtat te­
saugok jis mums miegunčis. O jei bus koki trivoga, jis
pabudins mumis.
Davus tokį prisakymo, visi sugula miegoti ir karalaite
kartu. Kiškis, pastatyts unt vartos, šokinėja aplink. Ži­
noma. bo ilgu ir miegs trauki. Tė tat ir kiškelis griūva kur
į duobelę, o pagriuvęs ir užmiga.
Tuo tarpu ateja kažkoks jaunikaitis, nukirta galvo
undraunyka. susirinka aštuoniolek smakų galvų, pasijeme
karalaitę ir n'eja į karalios dvaro. Eidams liepe karalaite
sakyti, jis jo išgelbėjęs nu smakų, o kad ne, tė jis jo už­
mušiąs. Žinoma, žmogus bo nori, tė nori gyventi. Tėgi ir
karalaite, dar matydama sava išliuosuotojį užmušto, pri-
žadėja valkatė vis, kaip jis norėja.
N'ejus* jiems į dvaro su smakų galvomis, visi džiaugėsi,
matydami karalaitę išliuosuoto ir jos išliuosuotojį. Kara-
lis, laikydamas sava žodį, liepe tuojos taisyt veselijo.
217
 Tuo tarpu levas pabudęs apsidairė ir mata sava pono
be galvos. Budin jis meško:
— Meškel meškel, kelkis: mūsų pons nebegyvas.
Meška pamačiusi prikėla vilko, o vilks —lapę. Tėgi
sukilę pradėja rodavotis.
— Ogi kas,—saka levas,—būva unt vartos?
— Zuikis,—atsake lape.—O či ja nematyt.
Sukruta visi ieškoti ir rada tebemieguntį, duobelė
užgriuvusį. Levas liepe jam uodego iškapoti. Suniukę
pakedena jam uodego, bet iš to niekis: reik pono ratavoti.
Bet ko či dabar daryt? Kaip či dasižinoti ape karalaitę?
Levas ir saka:
— Tu, lapei, primanė, kaip kur preiti. N'eik* į dvaro
ir pasižiūrėk, kas tį darasi.—O vilkui saka: —Tu. vilkei,
primanus ape arklius. Eik paieškok bili kokj arklį, papjauk
jį, o nu atlėkusia juodvarnia mėsos lasti gauk gyvąją ir
gydunčia vandenia.
Lape n'eja į dvaro, prasislinka tylomis, o prėjus pri
tvoros, pasistiebė unt paskutinių kojų, kad geriaus pa­
matytų, kas tin darosi. Dvara šunys, jo pamatę, kaip
užpuls, kaip pradės vytis —maž ko nesugava lapeles,
betgi jinė paspėja dar atbėgti pri sava pulkelia. Levas
daugiaus ir klausi:
— O kas girdėt?
— Ogi,—saka lapela,—jo veseliji dvari.
Vilks n'eja sau ieškoti arklia ir, radęs kur lauki gražų
eržilo, papjovė, parskrode pilvo, išvertė dubias, o pats
įlindęs pasikavoja. Teip jam belindėjint, šit ir atlaki
juodvarnis. Vilks tiktė copt to juodvarnį, pagava ir ne-
palaidži. Juodvarnis prašasi —žinam, noriasi gyventi ir
teip gailiasi vaikų palikti. Tėgi vilks saka:
— Atnešk man gyvąją ir gydunčia vandenia, tė aš tavi
palaisiu. O kad tu nepabėgtum, tė užstatyk man sava vaiko.
Juodvarnis susigadija. Jis tuojos krunkterėja keleto
kartų —šit ir atlaki viens juodvarniūkštis. To palikęs pas
vilko, juodvarnis nulėke ieškot vandenia. Kur gavęs,
kur negavęs, atlaki su plečkeliuki vandenia. Vilks, pa-
jemęs plečkeliukę su vandeniu, tiktė drikst ir parplėše
juodvarniuko. Tas dar dovijasi, karkt karkt ir nusibaigė.
Daugiaus vilks ir saka:
218
 — Jei lava liekarstos geros, lė sveiks bus tava vaiks.
Pasku patepe sykį juodvarniūkštį, kur būva parplėšta,—
sugyja. Patepe kito sykį —atgyja. Ir atidavė sveiko tėvu.
Dabar gi. išlindęs iš viduris arklia, vilks suverto atgal
dubias, patepe po pilvu —sugyja. Pasku patepe po kak­
lu —atgyja arklys. Parėjęs pri sava pulkelia, saka jis levu:
— Se liekarstos mūši) ponu gydyt. Mcškel. tava runkos
gražios ir dailios —patepliok mūsų pono!
Meška pajeme, pamaži ir atsargė patepe, kur būva
galva nukirsta.—sugyja. Patepe kito sykį—atgyja und-
raunyks. Atsikėlęs jis ir saka:
— Tė kad gardžė miegojo —kam prikėlet mani?
O levas saka:
— Tamsta buvė unt amžių užmigęs. Ogi šit neber ir
karalaites. Kažkoks nedors žmogus atėjęs rada mums visus
miegunčius ir tamstė nukirta galvo. o karalaitę nusivedė
į dvaro, kur dabar jų veselija.
Mat ir smakų galvų neberanda, ir visi skubinasi j dvaro:
undraunyks su šuniukės. levas, meška, lapė ir zuikis.
Jiems n'ejus į dvaro, undraunyks prašosi į vidų, o ja ne-
laidži. Jauno karalaite, pamačiusi undraunyko su žvėrės.
nuliūda: jinė tuojos pažina sava gelbėtoj) ir prašė jį įlaisti.
Jaunasė vilioks nelaidži. sakydams:
— Mums nereik či svietą valkatų.
Bet visi svečė susimylėja undraunyka su lokės žverės
ir įlaide. Tėgi tinai beveseliojint, undraunyks užminė
jauno vilioko:
— Kokse žvėris unt svietą yra be liežiuvia?
O šis atšaka:
— Visi žverė su liežuvės, nėr ne viena be liežuvia.
Tė daugiaus vėl klausi:
— Ogi smaks ar su liežuvi?
— Ogi kaip,—atšaka,—su liežuvi.
Dabar undraunyks saka:
— Tė ir užmuštųjų smakų snukiuosi tur būt liežuvė.
Kamė pasižiūrėsme.
Pražiode vieno snukj —nėr liežuvia. kito —vėl nėr. ir
trečio, teip lig paskutinia aštuoniolekos snukių —nė
vienami nėr liežuvia. Teip daugiaus undraunyks saka:
219
 — Tu vagis, razbainyks. Se smakų liežuvė: aš juos
užmušio, o ne tu.
Karalaite puola pri sava gelbėtojos, o vilioko išmėtė
žverėms unt sudraskymą. Teip undraunyks, atradęs sava
išgelbėto karalaitę, vede par pačio ir gava pusę karalystes.
(Šeduvos tarmėje, užrašė J. Koncevičius. M\itteilungen\
[der| L|ifauische/iĮ /|i//erarisc/ien| G[eselschalt], IV, p. 39.)

100. SUKIETĖJUSI SIRDIS

Kitąkart buvo viens labai bagots pons ir laike pas savi
daktarą. Pons ir daktars sutikdava labai gerai, kad jie
daugiausi draugi būdava, šnekėdava ir gazetas ir knygas
skaitydava. O jų knygos ir gazetos būva ne bile kokios —
vis aukšta mokslą ir iš svetimų žemių. Teip besiskaity-
dami jie vieną kartą parskaite gazetosi asuntį Paryžiuj
labai garsi daktarų knyga. Taigi jie susirašė su knygoriu
Paryžiuj ir nusipirka sau tą knygą. Kaip tik jie sulaukė
knygos iš Paryžios*. tuojos ėmėsi ją skaityti ir rada, kad
jei žmogus unt tuščios širdies kasdien po vieną vištos
kiaušinį, gerai iškeptą unt žarijų, valgys be duonos ir be
druskos, tai par mėnesį ja širdis sukietės kai akmuo ir jis
numirs.
— Tai navatnas daiktas! Ar tai gali būti? —kalbėja
tarpu savę pons su daktaru.
— Kad atsirastų toksai žmogelis,—kalbėja toliaus
pons,—su katruom mes galėtumėm tą padaryti, aš duočiu
jam šimtą rublių.
Pons kalbėja teip ne ant niekų, bet tuojos pradėja jie
abudu su daktaru klausinėti, ar neatsirastų toksai žmo­
gelis, kuris už šimtą rublių apsijimtų kasdien unt tuščios
širdies valgyti keptus kiaušinius be duonos ir be druskos,
o po mėnesium reiksint jam mirti.
Netoli nu dvara, kur pons gyvena, būva sodžius, o
tami sodžiuj atsirada sens įnamelis, katras turėja jo* užau­
gusį sūnų. Tas įnamelis pasimislija sau asąs sens ir reiksią
jam neužilga mirti. Tai kas, kad jis kokiais metais graičiau
numirsiąs, užtat paliksiąs sūnui šimtą rublių. Teip ir apsi-
220
jeme senelis už šimtą rublių par mėnesį kasdien pas poną
valgyti unt tuščios širdies po vieną keptą kiaušinį be
duonos ir be druskos. Seniuks sau valgė ir vis būva sveiks,
tiktai kaip mėnesis pasibaigė, jis ir numirė. Daktaras
surevidavoja numirėlį ir rada tikrai sukietėjusią širdį,
tartum būvąs akmuo.
Seniuką sūnus, gavęs šimtą rublių, prašė, kad jam
atiduotų sukietėjusią tėvą širdį. Pons, pasišnekėjęs su
daktaru, atidavė. Sūnus, pasijėmęs sukietėjusią tėvą širdį,
parsinešė ją namolios, pavarte runkosi, pažiūrėja iš visų
pusių ir ėmė mislyti, kaip dabar ją vėlios atminkštinti.
Jis mirkė ją vandenyj, rūgštyj, sūrimi ir kituosi skysti­
muos!, bet vis nieks nemačija. Taigi nuėjęs į daržą išrovė
ropę, nulupę jos žievę ir suskute su peiliu. Suskųstos
ropes smulkmenas spausdamas tarp pirštų, varvina sultis
unt sukietėjusios širdies. Nu tų sulčių pradėja širdis atsi-
laisti, o pasku ir suvisum palika minkšta.
Dabar jis. apė tą nieką nesakydams, ein pri poną su
daktaru ir prašasi, kad jam duotų valgyti kiaušinius už
šimtą rublių, kaip ja tėvą nabašnykui. Pons nenorėja ta
padaryti, dabar tikrai žinodams, kad jaunam vaikesui
reiks po mėnesium mirti. Bet vaikesas labai prašė, ir
pons prisilaide. Unt rytojos vaikesas pradėja valgyti pas
poną unt tuščios širdies keptus kiaušinius be duonos ir
be druskos, kaip ir ja tėvą nabašnyks būva daręs. Tiktais,
suvalgęs kiaušinį, šokdava į daržą, išsiraudava ropę ir,
nulupęs žievę dunčiais ir nagais, suvalgydava. Teip jis
dare kasdien par visą menesį.
Atėjus paskutinei mėnesia dienai, pons su daktaru
tikiasi, vaikesas numirsiąs, bet jis palika suvisum sveiks
ir gyvs, kaip ir buvęs. Tada pons su daktaru nusistebėję
klausė jį, kaip jis padare, kad išlika gyvs. Taigi vaikesas
pasakoja, kokiu būdu jam pasisekė sukietėjusi tėvą na-
bašnyka širdis atminkštinti. Dabar pons atidavė vaikesui
suderėtą untrą šimtą rublių, o daktars žinoja, kaip atgai­
vinti sukietėjusią nu keptų kiaušinių širdį.
IUžrašė J. Koncevičius Šeduvoje, Panevėžio pav., Kau­
no yuh. M\itleilungen\ |der\ L[ilauischen\ l\itterarischen\
G\eselscha1t\. III, p. 527J
221
 101. NEREIK1 SKATIKĄ* NIEKINTI
Kitąkart būva jau pasenęs karalius su žila barzda. Jis
išeja sykį pasivaikščioti, o su juom kartu būva daugiaus
ponų. Teip sau besivaikštinėjint karalius, pamatęs unt
kelia pinigą, pasilunke. pakėla jį nu žemes, pasižiūrėjęs
rada, kad tai būva trys skatikai, ir įsidėja į kešenę.
Jaunesniejie iš padilbų pradėja šiopsotis, kad karalius, ir
dar teip sens, su žila barzda, lunkėsi dėl trijų skatikų.
Karalius, viską matydams ir girdėdams, neatsiliepe nei
žodžium. Tiktai, parėjęs namolios, prisakė kukoriui išvirti
pietus suvisum be druskos. Susėdus visiems pietų valgyti,
visi valgiai būva be druskos. Kas ką nepaims, vis ne­
gardu, ir nieks nevalga, visi sėdž prieš sava valgį. Tada
karalius, pašaukęs vieną tarną, liepe sau paduoti žirklas,
nukirpa tris plaukus iš sava žilos barzdos ir padavė tarnui,
sakydams:
— Eik į kromą ir parnešk druskos už tuos tris plaukus.
O sakyk, kad tai plaukai iš karaliaus barzdos!
Tarnas išeja druskos pirkti, kaip jam karalius būva
prisakęs. Bet kur jis nei nueja, niekur negava druskos už
tris barzdaplaukius, nonts jis visur sake, kad tai plaukai iš
karaliaus barzdos. Teip ir sugrįža be druskos. Taigi dabar
karalius ištraukė iš kešenes tris skatikus ir padavė tarnui
druskai nupirkti. Tarnas išeja. Neilgai trukus jis parnešė
už karaliaus rastus tris skatikus tiek druskos, kad visi
gardžiai pavalgė ir dar lika kitam kartui.
(Užrašė J. Koncevičius. M\itteilungen\ \der] L[itaui-
schen] l[itterarischen\ G[eselschaft\, III, p. 531.)

102. APIE PANELĘ IS VANDENŲ,

RANKSLUOSClŲ, ĮNAGIŲ DVARO
Gyveno tėvas ir duktė Elenytė. Motina buvo jau senai
numirus. Netrukus numirė ir tėvas ir liepė mirdamas
Elenytei per tris naktis melsties ant jo kapo. Elenytė
nuėjo ant tėvo kapo ir griaudžiai verkė. Iš kapo išėjo
tėvas ir davė jai rūko maišelį ir žvaigždės rūbus, apsiavi-
222
mus, karietą, arklius ir vėžlį. Antrą naktį Elenytė vėl
nuėjo ant kapo. Tėvas išėjo iš kapo ir davė jai mėnesio
rūbus, karietą, arklius ir vėžlį. Trecią naktį tėvas davė
Elenytei saulės rūbus, karietą, arklius, vėžlį ir pasakė,
kur juos sudėti.
— Prie vieškelio,—sako tėvas,—yra didelis ąžuolas,
reikia nueiti ant tą ąžuolą ir sugiedoti: „Oi ąžuole ąžuo­
lėli, atsidaryk atsiverki!' Tada ąžuolas atsidarys, tai tan
ąžuolan ir sudėk visus tuos daiktus. O jeigu kas vysis,
norės matyti, kur dedi, tai reikia palaisti rūko maiše­
lis...
Elenytė teip ir padarė: sudėjo ąžuolan karietas, arklius
ir rūbus ir išėjo darbo ieškotų. Nuėjo ant karalių, ir ka­
ralius priėmė ją kiaulių liuobtų.
Nedėlioj ruošės karaliūnas bažnyčion, norėjo nusi­
prausti, bet niekur nebuvo vandens. Jis pradėjo rėkti:
— Vandens, vandens!
Elenytė grait pašoko ir padavė jam praustuvę su van­
deniu.
— Tu, pečialanda, tu da čia maišysies man po kojų! —
suriko karaliūnas ir išpylė ant Elenytės vandenį.
Toji pasiprašė karaliaus, kad leistų ir ją bažnyčion.
Karalius leido, ir ji nuėjo miškan, priėjo prie ąžuolo ir
užgiedojo:
— Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė. Elenytė išsiėmė žvaigždės rūbus,
apsitaisė, atsisėdo žvaigždės karieton ir liepė vėžliui
bažnyčion važiuoti. Nuvažiavo ir apšvietė visą bažnyčią!
Žmonės žiūrėjo ir stebėjos, iš kur tokia panelė atsirado.
Elenytė intsisėdo karaliaus klaupkosna. Karaliūnui jinai
labai patiko. Jis norėjo su ja labai pasižinti ir nusiuntė
tarną paklaustų, iš kur ji yra. Elenytė atsakė, kad iš Van­
denų dvaro. Pasibaigus pamaldai Elenytė grait išėjo iš
bažnyčios, intsisėdo karieton ir liepė vėžliui važiuoti.
Karaliūnas norėjo paskui vyties patirtų, kur jinai nu­
važiuos. Tada Elenytė atrišo maišelį ir palaido rūką —
pasidarė tamsu, ir nieks nematė, kur ji nuvažiavo. Elenytė
grait nuvažiavo miškan, privažiavo ąžuolą ir užgiedojo:
— Ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė, Elenytė sudėjo jan rubus, karietą,
223
vėžlį ir arklius ir užsivilko savo skarmalus, apsiavė
vyžoms ir parėjo namo karaliaus kiaulių liuobtų.
Antrų nedėlią karaliūnas vėl ruošės bažnyčion. Jam
prireikė rankšluosčio. Nesulaukdamas, kolei tarnas jam
paduos, suriko:
— Rankšluosčio, rankšluosčio!
Tarnas neužgirdo, o Elenytė grait pašoko ir padavė
karaliūnui rankšluostį.
— Tu. pečialanda, nesimaišyk man po kojų!
Elenytė vėl pasiprašė karaliaus bažnyčion. Karalius
pasakė:
— Kaip apsiruoši. galėsi eiti.
Elenytė grait apsiruošė. nuėjo miškan, užgiedojo:
— Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė, ji išsiėmė mėnesio rūbus, apsiavimus,
intsisėdo mėnesio vežiman ir nuvažiavo bažnyčion. Kaip
inėjo bažnyčion ir intsėdo karaliaus klaupkosna, visa
bažnyčia prašvito! Karaliūnas negali atsistebėti, iš kur
tokia graži panelė atsirado. Siunčia tarną pasiklaustų, iš
kur toji panelė. Elenytė liepė vėžliui atsakyti, kad iš
Rankšluosčių dvaro. Po mišių Elenytė draug su kitais
išėjo iš bažnyčios ir intsėdo karieton. Karaliūnas žiūrėjo,
kur ji nuvažiuos, bet Elenytė palaidė rūko maišelį, ir
niekas nematė, kur ji nuvažiavo. Elenytė nuvažiavo
miškan, paprašė ąžuolo, kad atsidarytų, sudėjo rūbus,
karietą, arklius ir parėjo namo ant karalių kiaulių liuobtų.
Trečią nedėlią karaliūnas nusiprausė, apsitaisė ir ruošias
bažnyčion. Jau užsėdo ant arklio, bet niekur neranda
įnagio. Suriko:
— įnagio, įnagio!
Elenytė grait pašoko, padavė jam įnagį.
— Tu, pečialanda, vis man maišysies po kojų! —suriko
karaliūnas ir sušėrė Elenytei su įnagiu.
Ji pasiprašė karaliaus bažnyčion, nuėjo miškan, už­
giedojo teip kaip pirma. Ąžuolas atsidarė. Ji išsiėmė
saulės rūbus, saulės karietą ir arklius ir nuvažiavo baž­
nyčion. Elenytė apišvietė visą bažnyčią: niekas ant ją
negalėjo tiesiai žiūrėti, kaip ant saulę. Karaliūnas vėl
siunčia tarnus pasiklaustų, iš kur tokia panelė atsirado.
Vėžlys atsakė, kad iš įnagių dvaro. Tada karaliūnas papylė
224
po bažnyčios slenksčiu smalos. Kaip Elenytė ėjo iš bažny­
čios, prilipo jos saulės kurpelė. Bet ji nebojo to. intšoko
su viena aukle* karieton ir nuvažiavo.
Karaliūnas išsiuntinėjo visur tarnus ieškotų Vandenų,
Rankšluosčių ir Įnagių dvaro. Bet tokio dvaro jie niekur
nerado, nieks tokio dvaro nė matęs buvo, nė girdėjęs.
Tada karaliūnas pradėjo tinksnoti visos karalystės pa­
nelėms tą kurpelę, kad atrastų jos valdytoją. Išmatavo
visoms kunigaikštyčioms, paskum didelių ponų dukte­
rims. paskum prastoms mergaitėms, ir nė vienai iš jų
netiko ta kurpelė. Ant galo karaliūnas sušaukė visas savo
tarnaites, išmatavo, ir nė vienai netiko. Tada prisiminė
karaliūnas, kad par* jo tėvą yra kiaulių liuobėja, ir liepė ją
pašaukti.
— Eikš tu. pečialanda! —sako karaliūnas.—Rasi tau
tiks ta kurpelė.
Elenytė užsimovė kurpelę —kaip tik ant jos kojos
pasiūta! Tada ji nusiavė antrą kurpelę nuo kitos kojos, ir
karaliūnas pamatė kitą tokią pat kurpelę.
— Mano pečialanda, mano! —suriko karaliūnas nu­
stebęs.
Elenytė jam visą papasakojo. Karaliūnas puolė jai po
kojų ir atsiprašinėjo jos, kad su ja pirma teip nepadoriai
elgėsi.
Dar perėjo kiek laiko, ir karaliūnas susidėjo su Elenyte.
Puikios buvo vestuvės!
(Užrašė Didžiulytė iš Andrioniškio, Ukmergės pav.)

103. APIE TRIS BROLIUS

Gyveno trys broliai: du išmintingu, trečias kvailas.
Tėvas mirdamas paliko vienam sūnui šunį, kitam katę, o
mažamjam. kvailiui,—kūlę. Vyresniuoju broliu pardavė
šunį ir katę ir daug gavo pinigų. Mažasis kūlės nepardavė
ir vis sakė:
— Man susitaikys.
Ir po kiek laiko visi trys broliai išėjo iš namų. Eina
eina ir pamatė trobelę. Aplink trobelę buvo daržas ropių
8 T A u t o M k u * h lb h o lc k a U 225
prisodintas. Išmintinguoju broliu siunčia kvailąjį brolį
ropių rautų. Kvailasai intšoko daržan, rauna ropes ir meta
krūvon, rauna ir meta. Broliai apsigandę rėkia ant jo:
— Eikš graičiau, da tu čia bėdą užtrauksi ant mūsų!
— Aš tas raunu, kur raudonos, aš tas raunu, kur rau­
donos! —ir vėl rauna ir meta.
Tuo tarpu iš trobelės iššoko laumė ragana, sugavo
visus tris brolius ir uždarė pakrosniu.
Laumė buvo vyresnioja duktė senės laumės raganos.
Kitiedvi dukteri su močia buvo išskridusios vakaruotų.
Palaukėjus truputį pakilo audra, vėjas. Atskrido atūžė
laumė ragana.
— 2iūrėk, mama!—suriko duktė.—Sugavau tris
meitėlius: bus mėsos!
— O kurgi? — paklausė ragana.
— Uždariau pakrosnin!
Laumė ragana liepė dukteriai iškepti vieną brolį ir vėl
išskrido. Vyresnioji laumyčia atadarė pakrosnį ir meiliu,
laibu balseliu paklausė:
— Ar esat ben vienas, broliukai?
— Esam esam! —atsakė kvailys.
Broliai apsigandę liepia kvailiui tylėti, o tas neklauso
ir da kartą surinka:
— Esam esam!
— Išlįskit ben vienas, broliukai! —sako laumė.
— Lįsk tu, kvaily! — sako broliai ir išstūmė kvailąjį.
Laumyčia nuprausė kvailį tynėje*, įsodino gražian
vežimėlin ant priekrosnio ir sako:
— Atsigulk, broliuk, aš tave pavažinėsiu.
Kvailys, nors kvailas, vienok suprato, kad laumyčia
nori jį pastumti su vežimėliu krosnin ir iškepti. Jisai
gulas visaip: tai skersai vežimėlio, tai kreivai ir vis sako:
— Kad aš, panyt, nemoku, kad aš, panyt, nemoku!
Tada pati atsigulė vežimėlin ir sako:
— Va šiteip, šiteip!
Kvailys ėmė ir pastūmė ją krosnin, o pats parėjo ir
palindo pakrosnin. Auštant parskrido laumė ragana su
dukterim, atsidarė krosnį, išsitraukė laumyčią —jos ne­
pažino,—suėdė ir išskrido pasaulėn žmonių gaudytų.
Išskrisdama liepė vidutinei dukteriai iškepti kitą brolį.
226
Ir su ja teip pat atsitiko. Močia parskrido ir suėdė kitą savo
dukterį. Neradus suėstųjų dukterų, tarė, kad jiedvi iš­
skrido pasaulėn vakaruotų arba žmonių gaudytų.
Trečią dieną priėjo eilia jaunajai dukteriai šeiminin­
kauti. Laumė liepė jai iškepti trečią brolį ir išskrido.
— Išlįskit ben vienas, broliukai! —prakalbėjo ji laibu
balseliu.
Ir vėl broliai išstūmė kvailį. Kvailys gules skersai
vežimėlio ir vis sakė:
— Kad aš. panyt, kitaip nemoku!
Laumyčia norėjo parodyti kvailiui, kaip reikia atsigulti
vežimėlin, ir pati atsigulė. Kvailys pastūmė vežimėlį
krosnin, o pats parėjo ir palindo pakrosnin. Parskrido
laumė ragana ir suėdė savo paskutinę dukterį. Baigiant
valgyti kažin kas sublizgėjo. Laumė pažino jaunės duk­
ters žiedelį ir pradėjo raudoti:
— Tai aš visas savo dukteris suėdžiau!.. Aš jiems
parodysiu! Išnaikysiu visus juos, kad jų nė veislės nebe­
liktų!..
Ji atadarė pakrosnį ir tarė laibu balseliu:
— Ar esat čia ben vienas, broliukai?
Kvailys atsiliepė:
— Esam esam! Ką veiksim nebuvę!
— Išlįskit ben vienas, broliukai!
— Ogi išsitrauk, kad nori! —atsiliepė kvailys.
Laumė ir lenda, kiša galvą pakrosnin. Kvailys kad
davė jai per galvą su kūle ir užumušė. Dabar broliai iš­
lindo iš pakrosnio ir keliauna toliau. Kvailys pasiėmė
nebegyvą laumę ir gražią su varpeliais priešdengtę*.
Broliai liepė jam palikti, sako, kad gali būt jiems už tatai
atsakymas, bet kvailys nė klausyti nenorėjo.
Broliai eina eina. Užėjo naktis. Jie inlipė miške medin,
kad pernakvotų. Naktį atvažiavo žmogžudžiai puikiais
arkliais, gražioms karietoms, apsitaisę brangiais rūbais.
Ir sustojo po tuo medžiu, kur sėdėjo intsilipę broliai, ir
susikūrė sau ugnį. Virėjas prikaitė katilėlį ir verda košę.
Kvailys suskambino su priešdengte. Broliai liepe jam nu­
tilti, bet jis dar labiaus suskambino ir numetė laumę.
Žmogžudžiai išsigandę pradėjo bėgti. Virėjas pagailėjo
košės ir sugrįžo atgal. Prie košės pamatė kvailį. Tas sako:
227
 — Ar gardi tavo košė?
— Dar neragavau,—atsakė virėjas.
— Tai išsižiok, duosiu paragauti.
Virėjas išsižiojo, kvailys ir nupjovė jam liežuvį. Vi­
rėjas balbatuodamas ar neims bėgti! Žmogžudžiai da
labiau apsigando ir pradėjo da graičiau bėgti. Tada kvailys
iššaukė kitus brolius iš medžio. Jie suėmė visus arklius,
karietas, pinigus, kuriuos žmogžudžiai paliko, parvažiavo
namo ir laimingai gyveno.
(Užrašė Didžiulytė iš Andrioniškio, Ukmergės pav.j

104. APIE DEVYNIS BROLIUS

IR JŲ SESERĮ ELENYTĘ
Buvo devyni broliai ir jų sesuo Elenytė. Tėvai mirdami
paliko sūnums po kumelį, o dukterei —kumelę, motiną
šitų devynių kumelių. Broliai išvažiavo kariumenėn,
Elenytė atliko namie.
Ilgai ji laukė brolių. Perėjo devyneri metai, o jų kaip
nėr, teip nėr. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo
brolių ieškotų. Važiuoja važiuoja ir nežino, ar toli dar jos
broliai, ir užgiedojo:
— Sužvink, kumelėle, sužvink, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai, tę mano devyni broleliai!
Sužvingo kumelėlė, ir Elenytė iš tolo, iš užu šimto
mylių, išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė nu­
važiavo ton pusėn, iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji
pro didelį mišką, žiūri —atbėga kiškelis ir sako:
— Elenyt, pavėžėk mane: atsiveja mane šaulys su
skalikais!
Elenytė paėmė kiškelį ir indėjo vežiman. Skalikai pra­
bėgo pro šalį. Važiuoja toliau ir privažiuoja laumę. Laumė
važiuoja geldoje kiaulę pasikinkius, žarnoms insivade-
lėjus, bjauriais apsitaisius skarmalais. Važiuoja jiedvi
toliau ir privažiuoja dvi upi. Laumė ir sako:

228
 — Elen Elen, eiva pasimaudytų! Šita upė pienu teka.
ana krauju verda.
O kiškelis sako:
— Elenyt, neklausyk laumės: šita upe krauju verda,
ana pienu teka!
Laumė papykus griebė ir išsukę kiškeliui kojytę. Bet
Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytus.
Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upi. Vėlek laumė
šaukia:
— Elen Elen, eikš maudytus! Šita upė pienu teka, anoj
krauju verda.
Kiškelis sako:
— Elenyt, neik: šita upė krauju verda, anoj pienu teka!
Laumė papykus išlaužė kiškiukui kitų kojytę, o Elenytė
paklausė kiškiuko ir nėjo maudytus.
Vėl važiavo toliau ir vėl privažiavo dvi upi. Kiškiukas
vėl nelaidė Elenytės maudyties. Laumė išlaužė jam trečių,
ketvirtų kojytę. Ant galo nusukę galvytę, ir kiškiukas
numirė.
Vėl privažiavo dvi upi. Laumė Elenytę vadina kraujo
upėn maudytus. Bet nebebuvo kas persergti Elenytę, ir
ji nuėjo su laume maudytus. Laume graičiau iššoko iš
upės. užsivilko Elenos rūbus ir intsėdo jos vežiman. Ele­
nytei nebuvo ko daryti. Ji turėjo užsivilkti laumės skar­
malais, intsisėdo geldon ir važiuoja. Laume storu balsu
sugiedojo:
— Sužvink, kumelėle, sužvink, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai, tę mano devyni broleliai!
Kumelėlė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Laumė liepė
Elenytei užgiedoti. Elenytė sugiedojo, ir sužvingo kume­
lėlė. Sužvingo devyni kumeliai viškai nebetoli. Laumė ir
nuvažiavo ton pusėn. Broliai jos nepažino ant drapanų,
tarė, kad jų sesuo, bet labai stebėjos: jų sesuo. Elenytė,
buvo labai graži, o šita tokia baisi, drūta.
— O čia mano piemenė! —pasakė laumė ir parodė
broliams Elenytę.
Broliai jos nepažino, bet jos veidelis priminė jiems
seserį, ir jie norėjo priimti jų rūman. Laumė nelaido,
229
sako, kad jinai eitų naktį arklių ganytų. Broliai pasodino
laumę užu stalo, mylėjo jų, midum, vynu girdė, o Elenytė
nuėjo arklių ganytų. Elenytė, ganydama arklius, verkė
ir gailiai dainavo:
— Laume ragana midų vyną geria,
Brolių sesiulė žirgelius gano.
Paskui vėl, žiūrėdama ant mėnesio pilnatį, uždainavo:
— Oi mėnuli mėnulėli,
Pasakyki manei jaunai,
Ką danguj beveikia mano tėveliai?
Ir mėnulis jai atsakė:
— Tavo tėvelis midų vyną geria,
Tavo motutė gijas daro.
Laumė ragana išėjo ant priebučio ir suriko drūtu balsu:
— Tavo tėvas mėšlą mėžia,
Tavo močia skiedras renka!
Broliai išgirdo Elenytę dainuojant —jiems labai patiko
tos dainos, ir kitą naktį vyresnysai brolis nuėjo draug ant
arklius jos dainuojant paklausytų. Bet jis grait užmigo ir
nieko negirdėjo. Kitą naktį nuėjo kitas brolis. Tasai teip
pat užmigo ir negirdėjo dainavimo. Teip ėjo visi broliai iš
eilios, bet nė vienas negirdėjo. Ant galo prėjo eilia jau-
nesniamjam broliui. Tas atsigulė ir apsimetė miegąs. Tada
Elenytė pradėjo, kaip kas naktį, verkti ir uždainavo:
— Laumė ragana midų vyną geria,
Brolių sesiulė žirgelius gano!
Paskum brolis Elenytei sako:
— Paieškok man galvą!
Elenytė ieško jam galvą, ir jis pajuto, kad iš jos akių
ant jo galvos ašaros krenta. Tuo metu kažin kas sužibėjo
ant jos rankos, ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį jai
buvo motulė palikus. Brolis nustebęs paklausė, iš kur tas
žiedelis. Elenytė visa jam apsakė.
Ant rytojaus broliai ištepė kumelę degutu ir pastatė
prie durų. Paskum nuėjo ant laumę ir sako:
— Einam, sesiul, po sodą pasivaikščiotų.
230
 Laumė išėjo. Pamačius arklį po durų, suriko:
— Ko gi čia loji kumelė stovi?
Broliai atsakė:
— Sušerk jai, sesiul, su ranka, tai nueis.
Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:
— Šerk su kita ranka, tai toji atšoks.
Laumė sušėrė, ir kita ranka prilipo. Ji spyrė su koja —
ir koja prilipo. Spyrė su kita —ir kita prilipo. Broliai
sako:
— Šerk. sesiul, su pilvu, tai atšoks rankos ir kojos.
Laumė sušėrė —ir visa prilipo. Tada broliai sako
kumelei, kad nuneštų ją ten. kur saulė neužušviečia ir
vėjas neužupučia, joks žvėris neužeina, joks paukštis
neužuskrenda, paskum kad vyno upėje nusimazgotų ir
šilko pievoje išsivartytų ir pagrįžtų namo.
Kumelė teip ir padarė, o broliai ir sesuo laimingai
gyveno ir dabar tebegyvena, jeigu da nenumirė.
(Užrašė Didžiulytė iš Andrioniškio, Ukmergės pav.)

105. APIE TRIS BROLIUS

Buvo prie tėvo trys broliai: du protingu, vienas kvailas.
Visa šeimyna buvo labai varginga, turėjo tiktai namus,
klėtį ir veršelį gurbelyje. Tėvas numirė, ir sūnums reikėjo
pasidalyti. Vyresnysai brolis paėmė namus, antrasai —
klėtį, o kvailiui davė gurbelį su veršeliu. Pradėjo broliai
gyventi. Kvailasai brolis paėmė veršelį pasipjovė ir mėsą
suvalgė, o odelę sudžiovino ir išėjo pasaulėn.
Eina eina dieną naktį, užeina didį mišką, o tam miške
didį namą. Buvo nakties metas. Intėjo vidun, rado šeimi
ninkę ir pasiprašė naktigulto. Ta jo nepriėmė sakydama
kad maža vietos. Kvailys galvoja, ką jis dabar darys
Galvojo galvojo ir sugalvojo: kaip šeimininkė nematė
jis užsilipo ant aukšto. Ten rado didelę krūvą obuolių ir
skylę, pro kurią galėjo matyti, kas troboje dedas. Valgo
jis obuolius ir džiaugiasi, kad pasisekė lokią gerą vietą
gauti.
Tų namų šeimininko nebuvo namie buvo anl ilgo
231
laiko išvažiavęs su reikalais. Kvailys laikė odelę ažantin
intsikišęs. Buvo jau pals nakties glūdumas. Tik jis girdi
tokj trenksmu troboje. 2iūri pro skylę ir mato. kad šeimi­
ninkė atnešė ir pastatė ant stalo samavorą ir, padėjus
visokių valgių ir gėrimų, kažin ko laukia. Tik išgirdo —
atvažiuoja kažin kas, sustoja prie namų ir inteina vidun.
Kvailys tarė. kad tai pats šeimininkas, bet apsiriko: inteina
trys ilgakarčiai popai, pasisveikino su šeimininke ir
pradėjo gerti ir valgyti. Jie gėrė, valgė, linksminos, nieko
pikto nelaukdami. Tuo tarpu parvažiuoja namų šeimi­
ninkas. Visi šoko nuo savo vietų, popai sulindo pakrosnin.
o šeimininkė sudangavo* visų ir laukia savo vyro.
Inėjus šeimininkui vidun, kvailys nulipo nuo aukšto
ir pasiprašė naktigulto. Seimininkas leido ir pasikvietė
draug su savimi valgytų. Kvailys sukruto, veršena su­
braškėjo. Seimininkas klausia:
— Ką tu čia turi?
— Veršeną,—sako.—Ji man pasakė visą, kas buvo
viduj prieš tavo parvažiavimą.
— Apsakyk man,—sako šeimininkas,—tai aš tau viso
ko pristatysiu, ko tik tu vien panorėsi!
Ir nuėjo spinton. Tę rado verdulĮ, visokių valgių ir
gėrimų. Nunešė visą ant stalo ir valgė draug su kvailiu,
o kvailys apsakė jam visą, ką matė ant aukšto būdamas.
Abudu ištraukė iš pakrosnio tris popus, užumušė ir upėn
inmetė.
Paskum šeimininkas prašo, kad kvailys parduotų jam
veršeną.
— Gerai,—sako kvailys.—Apipilk mane pinigais, tai
parduosiu!
Seimininkas užmokėjo didelę krūvą pinigų ir paėmė
veršeną. Kvailys, pasiėmęs pinigus, grait išėjo, o šeimi­
ninkas lamdė lamdė tą veršeną, bet nieko ji jam nepasake.
Kvailys parėjo namo. nusipirko žemės, namus, visą
ūkį ir pradėjo gyventi. Išmintingicjie broliai pavydėjo
jam ir pyko ant jo, bet nieko pikto padaryti jam negalėjo.
(Užrašė Didžiuly/ė is Andrioniškio, Ukmergės pav.)
 106. KODĖL KIŠKIO LŪPOS PERPLĖŠTOS
Vieną kartą kiškis ėjo girdytus ir sutiko genj. Genys jo
klausia:
— Kodėl tu, kūmai, toks nuliūdęs? Kur aini?
— Kur aš nebūsiu nuliūdęs,—sako kiškis.—Manęs
niekas nesibijo, aš turiu visų bijotis... Ainu ir prisigir-
dysiu.
— Nebūk kvailas,—sako genys.—Jei teip nori, kad
tavęs bijotųs, nuveik krūman ir, kaip pamatysi atvarant
pievon aveles, šok iš krūmo —avelės ir išsigąs tavęs.
Kiškis paklausė genio. Nuvėjo ir atsitūpė krūman.
Pamatęs aveles, kai šoko iš krūmo —išsigando avelės ir
nubėgo tolyn. Apsidžiaugė kiškelis ir pradėjo juokties.
Juokės juokės —net jam lūpelės perplyšo.
(Didžiulytė iš Andrioniškio, Ukmerg[ės\ pav.)

107. APE PETRĄ IR POVILĄ

Sanuosiuos amžiuos gyvena du žmonys, vardai jiem
būva —Petras ir Povilas. Ir anys labai būva bagoti, turėja
daugelį pinigų, ale nė vienas nematė šilingas. Vieną kartą
aidami keliais ir ūtura:
— Ot kad mes dabar rastum šilingų.
Beūturdami ir pamate un kelia pinigų. Pajeme —agi
šilinga. Vienas saka: ..Man duok", o kits saka: „Man
duok",—ir nepasdalija. Suūtura —pa nedėli turėt: vienas
turės vienų nedėlių, a kits —kitų.
Petras turėdams sumislia ir saka pačiai sava:
— Aš apsmesiu ligų, pradėsiu sirgte, ik numirsiu. Mani
pakavoste, o paskui paskelsiu, ir išeisme iš šita šoną, tai
prė mums ir atliks ana.
Teipo ir padare —pakavojo jį bažnyčiaj. Nuneše jį iš
vakara bažnyčion ir padėja in katofaliaus. A Povilas
netikėja, kad anas teisiai numira, ale mislija —narakiai,
kad tik prė jam šilinga atliktų. Atlika ir anas bažnyčiaj.
sauga Petrų, kad nenubėgtų su šilingu.
233
 Viduj nakties išplėšė bažnyčias duris ir inaja dvyleka
žmogžudžių ir pradėja pinigus dalytis. Kožnam pripyla
pa mierai, a vienam nestoja pinigais, duoda jam vyres-
niasai jų auksa juostų vietoj pinigų. Tadu un juostų visi
saka:
— Man duok auksa juostų.
Teip vyresniasai ir saka:
— Kas perkirs až karta kardu grabų, tai tam juosta bus.
Tuojaus vienas saka:
— Ašei.
Ir pajeme kardų, kirta, ale tiktai viršutinį graba lintų
perkirta. A Petras, grabi gulėdams, jau draba ir mislija:
kas čia daryt? Kits žmogžudis saka:
— Ašei perkirsiu!
Teip tadu Petras atsišaukia, grabi gulėdams:
— Kelkitės, vyrai,—kų anys mus daužys!..
Teip ir Povilas:
— Aime, aime...
A žmogžudžiai iš bažnyčias —bėgt. visus galus pametį:
pinigus ir juostų. Tadu Petras išlinda iš graba ir pradėja
ulioti po bažnyčių. Anys su Povilu ulioja po bažnyčių,
vienas vienan galan, a kits —kitan, sarmatijas vienas kita.
A žmogžudžiai, nubėgi verstų nu bažnyčias, sustoji >r
ūtura:
— A tai.—saka,—iškada pinigų.
A viens saka:
— Pinigai tai baike, ale juostas lai iškada. Ašei aisiu,
maž nors juostų kaip nors pavogsiu iš po jų. a jus manįs
čianai palūkėkite.
Priėja un bažnyčias duris —girdi, kad ulioji. Ale ne­
daug inkišįs galvų padabos, a Petras, netoli durų bū­
damas —až kepuras vagį ir saka:
— Te tau, Povilai, vagia kepurų ažu šilingų.
Vagis suvisu nusigundįs, anų tegriūdamas bėgti ir nu-
bėgįs saka:
Tai žinat, broliai, mūsų dvyleka po kakiai mierai
būva pinigų, o jų pasdalyta tiktai po šilingai ir do vienam
nestota, tai nustvėra mana kepurą, atadave Povilui, saka:
..Te tau, Povilai, vagia kepurų ažu šilingų".
234
 Un rytojaus Petras su Povilu pareja namuosna sava
ir vėl teip gyvena kaip ir pirmė: šilingų po nedeli turėja.
(Kas ir iš kur užrašė? Atsiuntė kun. J. 2ilinskis iš
Amerikos.)

108. APE KAZIMIERĄ IR ANCIJĄ

Gyvena labai bagotas ponas ir turėja kumpinykų šau-
čių. ir anys abudedu neturėja vaikų. Teip šaučius vienkart
siuva pas poną čebatus, ir pradėja pons dejuot, kad ne-
turiąs kam palikti po smertei turtų sava. Tan žadin poną
išgirdęs, šaucius atsišaukė sakydams:
— A kad Dievas duotų ponui dukterį, a man sūnų, ar
ženytum su mana sūnum?
Ponas atsake:
— Kodėl gi —ženytum.
Už metų palūkėjus, šauėiaus žadis teisyben išėja: pas
poną gimė duktė, a šauėiaus —sūnus. Ir pakrikštija juos
vienų Kazimieru, a kitų —Ancija. Kaip jau pajauga
anys un metus, pradėja juos ponas abudu mokyte visokia
rašta ir mokslą vienaj mokslinyėiaj, ir anys abudu vienas
kitų pasidaboja. Ponas pradėja mislyte, kad tai sarmata
bus prieš gimines ataduoti duktę tą vieną užu kumpinyka,
ir atskyrė anuos: Kazimierą nuvežė nate treėion kunigaikš-
tysten pabaigt mokyte. Palūkėjįs metus dvejus, ponas
atsivežė dukterį sava namuosna ir pradėja išdavinėti.
Jos ėja dideliai bagoti ponai ir kunigaikščiai, a ana ani
ažu viena nenarėja aiti, kaip tiktai ažu Kazimiera, ale jos
tėvai nenarėja duoti. A jau kaip dažinoja Ancija. kur yra
Kazimieras, tuojaus ana jam nusiuntė gromatų ir pinigų
tris šimtus rublių, o anas, pajėmįs gromatų su pinigais,
perskaitė ir rada parašyta šiteip nuog Aneijas: ..Mie-
liausis mana draugai! Siunčiu aš tau labas dienas ir pinigų
300 rublių, nusipirk tujei rūbus ir arklį ir atvažiuok un
mani, a ba jau mani tėvai išduoda až vyra, ale aš nenoriu
aiti už kita, kaip tiktai už tavįs“. Anas, paėmįs pinigus,
nuveja miestan, parnakt kartosi groja ir visus pinigus
pragroja.
235
 Aneija. nesulaukdama Kazimiera, nusiuntė ir kitų
gromatų su 200 rublių, o anas ir šituos du šimtu pragroja
kartosi. Ancija nebežina kas daryti: Kazimiera nesu­
laukia, a jau tėvas par nevalių liepia aiti až viena kuni-
gaikščia ir pradėja taisyti vesalijų. Ancija nulaide trecių
gromatų ir pinigų 100 rublių. Tadu Kazimieras perskaitė
gromatų, persižegnoja ir išėja kelionėn.
Ėja anas par tris mėnesius ir ataja poną miestelin,
a un ponų aiti sarmatijas. Pasisumde stancijų karčemaj,
a Ancijai nurašė gromatų, jog anas jau ataja. A jam atraše
Ancija: „Tujei, Kazimierai, pasivėlavai atvažiuoti —jau
negalim dabar prieš vinčių susimatyti: jau ašei rytoj
devintoj valandoj aisiu ant vinčiaus'. Kazimieras, per­
skaitę Ancijas gromatų, vėl nurašė jai: „Tu rytoj kai aisi
bažnyčion, aš tava kojų priminsiu stovėdamas kairėj
pusėj didžiųjų durų”.
Ana sulaukė ir tos dienos, važiuoja un vinčiaus. Nu-
važiava miestelin ir aina bažnyčion. Aina pro didžiosias
duris —Kazimieras ir užmynė jai kojų sava kojų —ana
apsloba ir negyva. Parvežė namosna negyvų ir pakavoja
toj dienoj. A Kazimieras dažinoja, jog jau jų pakavoja.
A ana gulėja bažnyčioj. Kazimieras nuskala raktus ir
nuveja naktį, atsirakina bažnyčių, inėja vidun, pasimeldė,
paskui atieškoja jos grabų, kuriam būva paguldyta, ata-
dinge grabų, a ana atsikėla ir saka:
— Kazimierai, kaip tujei mani pabudinai —aš šitei
gardžiai miegojau.
A anas atsake jai:
— Padabok, kaip tu miegojai ant amžina patala...
Paskiaus nuveja Kazimieras un tėvus Ancijas ir saka
jiems:
— Ažminsiu jumis mįslį. Jei atminste, tai jumis ata-
duosiu, a jei neatminste. tai neduosiu, ir jei kas prispažintų
un tų, tai kad daleiste man ažmušte iš puštalieta dvyliku
kartų, tai tadu jumis parodysiu.
O tie visi prisijeme ir pasraše teip, kaipo Kazimieras
norėja. Teip anas ažumine, saka:
— Būva žalynas labai gražus, kai auga, a kai jau užau­
ga. užkaitą an ja negeras rūkas, ir nuvyta, a dabar ašei
236
radau jį, atgaivenau, ir vėlgi leipo gražus ir žalias, kaipo
pirma būva.
Anys mislija čielų dienų ir neinspėja, kas lai da žalynas.
Pradėja prašyti parodyt, a Kazimieras saka:
— Ašei negaliu ja nešti. Duokite man karietų gražių su
šešetu arklių, tai tadu atvešiu.
Anys visą ką indave. Tadu Kazimieras nuvažiava,
Ancijas insadina ir atveže un tėvus. Tuojaus anie visi
patika Kazimierų su žalynu, a iš karietas — išeina Ancija,
duktė poną ir šita kunigaikščia sužieduotine. Visi daboja
iš tola, ne vienas un jų neina, tiktai šitas jaunasai. Anas
un jų pribėga, norėja pasisveikint —Kazimieras sušaudė
jį iš puštalieta dvyliku kartų. Linksminas visi, ir tėvas
tadu jau išdavė ažu Kazimiera, šaučiaus sūnaus. Vesalių
labai ištaisė gražių. Daug būva svečių: ponų ir bajorų
Ir aš pats buvau, midų alų gėriau, par barzdų varvėja
a burnaj neturėjau. Vyžaj pinigus vežėjau, kačergu mai
šiau. Tunciavodami pastūmėja —aš nugriuvau, a pinigą
paspyla. Viena šilinga inlinda plyšin. Ir dabartinau prašau
jei kam raikia, galit pasimti.
(Kas ir kur užrašė?)

109. A1T1VARAS*
Gaidys, išlaikytas par devynelius metus, sudeda kiau­
šinį, iš kuria. saka. mažna esą išperėtie aitivaras.
Anat žmanių pasakas, aitivaras paprastai gyvenus
klaimi arba un gryčias*. Tam gaspadoriui, par katrų
aitivaras gyvena, neša anas visakias gerybes: rugius,
pinigus ir t. t.
Skrenduntis aitivars mažna esu sustabdyt, tiktai rai­
kia, pamačius skrenduntį aitivarų, perplėštie marškinių
starblę, ir anas kų beregy sustas. Viena žmagaus teip
esu ir padaryta. Kaip tik ja pamatyta skrenduntis aiti­
varas, tuoj ja perplėšta starble, ir aitivaras kų bežiūriunt
sustajįs ir klausius žmagelia, ka jam raikių. 2magus
pasisakė, kad jam labai raikių pinigų. Un ka aitivaras
/magui atsakįs, kad šindei pinigų su savim neturiųs ir.
237
jeigu narius gautie, teatainį rytaj tuo pačiu metu tan
pačian vietan.
Žmagus, bijadamas, kad aitivaras, atnešįs pinigus ir
mesdamas žemėn, ja neužmuštų, vietan kad pačiam stavėt,
pastate šiaudų kūlį, apvilktų sava rūbais, e patsai paska-
vaja terp krūmakšlių. Krūmi betupėdamas, tik mata:
atskrenda aitivaras. Atskridįs kadgi mes pinigus, net
kūlys žemės sulinda. Neilgai trukus žmagelis išeja iš
krūmų, išsilupinėja pinigus ir pareja narna su didžiausiu
maišu, pilnu pinigų.
(Užrašė K. Būga Dusetų par., Ežeriūnų pav., Kaun|o|
gub.)

110. APIE VIENĄ 2MAGŲ.

KATRAS VELNIUI TREJUS METUS TARNAVA*
Būva vienas apibiednis žmagus, katras gyvena un
žemes viena labai nedara pana. Numirė šitam žmagui
tėvas, raikia anas pakavat, e pinigų nėra. Čia jam be-
mislijunt, iš kur gaut pinigų, ataina žinia nuo pana, kad
kų graičiausia maketų ažu žemį. Ir šiaip, ir teip žmagus
mislija, un gala jėme ir nuveja un panų prašytus, kad
palauktų ažu žemį makestų ir kad duotų kų nars un paka-
vanes. Nuvejįs puola panui kajas, bet panas liepe jam
inšert pinkialiku rykščių ir palaisdamas pasakė:
— Jegu rytaj neatneši rindas. tai duosiu pinkiasdešimts
rykščių ir išmesiu iš gryčeles!
Parėja bėdulis narna kasydamas pakaušį ir mislydamas,
kur čia dabar gaut pinigų: panas mylaširdystes neturi,
iš žemių negali iškast, nars ir parduok velniui dūšių. Tik
šitei pamislija —ir sutinka panaitį priešais atainunt. Tas
panaitis būva velnias. Ir klausė panaitis žmagaus, kai'*
anas teip nuliūdįs. Žmagus nusisake visų sava bėdų na
pradžias liki galui. Tadu panaitis tarė jam:
— Jegu tu išpildysi tų, kų aš liepsiu, tai aš tau duosiu
pinigų, kiek tik tau raiks.
Pamislija pamislija žmagus, mata, kad vis pražuvįs:
čia tėvą nėr kuo pakavat, čia panas iš gryčeles išmeta,—
238
ir prisižadėja padaryt visa, kų tik lieps. Paskui panaitis
liepe, kad pasirašytų, kų žmagus ir padare. Pasirašė, bet
ne atramentu, tiktai iš sava mažaja pirštelia krauju. Tadu
panaitis davė jam pinigų maišeli ir tarė:
— Dabar tu, sava reikalus atbuvįs, stasi pas man un
tarnystes. Darbas bus nesunkus: atsisėsi un kelmą ir
sėdėsi par trejus metus —nei plaukų kirpsi, nei barzdas
skusi, nei nagų pjaustysi, nei marškinių mainysi*. Valgyt
bus tau pristatyta.
Tuos žadžius pasakįs, panaitis nuveja sau.
Šitas žmagus, parėjįs narna, pakavaja tėvų ir ažmakėįa
dvarų. Paskui, visa apsiruošįs jau, atsisėda un kelmą ir
pradėja velniui tarnaut. Par trejus metus besėdėdamas,
apžėlė visas plaukais, apskreta purvais, nagas užauga
kaip žvėries. Baisus būva ir pažiūrėt. Visi ja bijadava ir
iš tala linkdavas.
Šitas gi panas nedarelis, un katra žemes šitas žmagus
gyvena, labai išdrikusiai gyvindamas, prisižebėja iš visur
skalas ir nebeturėja iš kur ataduot. Kažin kas jam tarste-
rėja, kad šitas žmagus, katrų anas lupę, tūrius labai daug
pinigų. Saukė jį panas un savi, bet žmagus niekaip neja,
sakydamas:
— Aš velniui tarnauju —neturiu laika vaikščiat.
Nuvažiava unt jį pats panas ir prašė pinigų paskalyt.
Velnias prisakė žmagui talai neduot pinigų, kalai panas
neprižadės laist ažu ja sava dukteries. Mislija mislija
panas —gaila dukteries laist ažu takia baidykles, ale kad
ir pinigų smertin raikia! Jėme ir prižadėja laist dukterį,
e žmagus davė pinigų. Panas parvažiava su pinigais, e
velnias pavirta un piršlį, pasijeme su savim šitų žmagų,
ir nuvažiava abudu piršlėm pana dukteries. Panas radas
neradas prijeme svečius ir, pašaukįs sava vyresniųjų
dukterį, parade jai šitų žmagų ir liepe tekėt až ja. Duktė,
matydama, kad šitas žmagus graičiau padabnas un bai-
dyklį ne kaip un žmagų, tarė tėvui:
— Kų man ait ažu takia vyra, veli pasikarsiu!
Ir, nubėgus miškan, paskare. Tadu piršliai raikalauna
untras dukteries. Pašaukė panas untrųjų dukterį ir liepe
tekėt. Untraja duktė tarė:
— Kų man ažu takia vyra tekėt, veli prisgirdysiu!
239
 Ir, nubėgus unt ežerų, prisgirde. Kad pavadina trečiųjų
dukterį, ta tarė:
— Ai. kaip gražų vyrų man. tevel. išrinkai! Dėkui,
labai dėkui.
Tų pasakius pabučiava tėvui runku, e jaunikiui padavė
runku ir atsisėda šalyj ja. Paskui sutaisė labai gražias
veselijas.
Po veselijų neužilga pasibaigė treji metai, kaip šitų
žmagų velnias pasumde un sau un tarnystes. Ataja velnias,
panaičių pasvertįs, ir tarė jam:
— Gerai tu man tarnavai, už tat aš tau ažmakėjau
pinigais ir gerų pačių nupiršau. Dabar mes abu būsma
švagriai: dvi dukteria pana aš paėmiau, e trečių tu.
Tų pasakįs atadave kvitų, kur būva atgal treji metai
šita žmagaus krauju pasrašyta. ir prasmega. Ešitas žmagus
patam nuskirpa plaukus, nusiskutę barzdų, nuspjauste
nagas, apsivilka gražiais rūbais ir lika par grąžą žmogaus.
Ilgai ir gražiai abu su pačiu paskui sau gyvena.
(Užrašė „Akmuo' Jūžintų par., Ežerlūnų (Zarasų) pav.)

m . APIE AVINŲ SU SILKINĖM VILNAM

Būva trys braliai: du išmintingi, vienas durnas. Tėvas
numirdamas padalija terpu jų turtus: išmintingiem visa
kas teka, visa, kų anys abu susiglabe. e durniui palika tik
vienas katinas. Bet durnius ir iš ta būva kantantas —
pasijeme katinų pa pažasčių ir išeja pale svietų.
Ėja ėja ir ažeja par takių šalį. kur kačių nebūva. Apsi-
naktavaja par vienų gaspadarių, katras prijėmįs jį unt
naktigultą, e katinų nuneše gurban ir inlaide un aveles.
Ba durnius teip nareja.
Rytmetį atsikėlįs gaspadarius nuveja gurban. mat
žingeidumas pasižiūrėt teip navatnas žvcreles. Bet labai
nusgunda. bepamatęs katinų guliuntj nebegyvų —mat
avinas tekis su sava ragais ažumuše! Mislija sau gaspa­
darius: kas čia dabar bus, kaip čia raiks šitam svečiui
pakeleiviui išsimakėt? Liepe sava pačiai, kad prikeptų
blynų, kiaušinienes, mat. saka, raikia pakeleivis gerai
240
nulinkt, primylėt, kad ne taip šnūravotų ažu sava žvėrelį.
Atsikėlė ir durnius. Gaspadarius su gaspadini jį pa*
sadina ažu stala. apkrave stalų visakiais valgymais ir
viseip jį prijema ir myli. Durnius, nieką nesuprasdamas,
mislija sau: ale kakie geri žmanes šitam krašti.
Po pusryčiais durnius, ruošdamas keliaute, paprašė,
kad jam ataduotų katinų. Bet gaspadarius pasisklaniaja
jam ir tarė:
— Kad žinatum. sveteli, atsitika mum šiųnakt nelaime!
— Kakia gi nelaime? —klausė durnius.
— Egi tamstas žvėrelį mūsų avinas bjaurybė ažumuše.
— Tai kas čia da nelaime.—tarė durnius.—Kad anas
ažumuše mana katinų, tai duokit šį jūs man jį katina vietaj!
Gaspadariai su džiaugsmu atavede raguotų avinų, e taj
šalyj visas aveles būva su šilkinėm vilnam, taigi ir šitas
avinas būva teip pat su šilkinėm vilnam ir labai gražus.
Gavįs durnius avinų ažuriše jam virvį až ragų ir vedas
taliau. Ėja ėja ir ažeja takian šalin, kur avelių su šilkinėm
vilnam nebūva. Apsinaktavaja par imagų. Tas /magus
kūrena pirtį ir durnių ažukvįete pirtin vanatųs. Durnius
ne tik pats pirtin ėja, bet ir avinų insivede pirtin. Pats
išsivanaja ir avinų ištrinka. Paskui, išvedįs iš pirties,
pririšę avinų un tvarų, kad išdžiūtų. Pareja visi vyrai,
katrie būva pirtyj, gryčian, ir durnius su jais pareja,'bet
avinų palika pririštų patvaryj —ažmirša. Pa vyrais nu­
veja pirtin materys. Materys iš karta nemate iš skubąs, kad
yr avinas. Pasvanajį pradėja bėgt aran prasvedautų. Tuoj
išbėga viena gaspadariaus duktė ir. pamačius avinų, e da
su šilkinėm vilnam.—..Nu,—pamislija,—tai pasdirbsiu
sau gražias pirštines!“ Ir jėme insitvėrus abiem runkam
nuo avina vilnas pešt. Bet kaip tik insitvėre až avina, jėme
ir prilipė runkas, katrų niekaip negalėdama atatraukt,
pradėja rėkt. šaukt kitas iš pirties. Išbėga ir untraja sesuo
jas ir. pamačius, kad jas sesuo net rėkdama nuo avino
vilnas peša. čiupa ir ana. bet ir ana prilipa. Dabar jau
abidvi rėkia vienan balsan. Ažgirdus išbėga ir mačia iš
pirties ir, pamačius, kad jas dukterys avinų lumda, suriką:
— Kų gi jūs čia. dukreles, net rėkdamas su šituo avi-
nieliu darat? Aikit šalin!
Teip sakydama mačia nutvėrė až avina, naredama į)
241
 iš dukterų atimt, bet jėine ir prilipa. Visų naktį tinai jas
darbavas —niekaip negalėja nuo avina atsilipdyt. Na­
miškiai lauke lauke atainunt iš pirties materų ir nebesu­
laukdami jau auštunt nuveja žiūrėtų. Materys šaukė:
— Neikit artyn: mes nuogas!
Bet niekaip negalėja pačias su avinu pasiskirt. Edurnius
pasijeme avinų ir vedas. Nars gaspadarius ja prašė, kad
nesvestų. siūle jam pinigų ir avinų derėja pirkt, ale durnius
nei avina nepardavė, nei pinigų jėme ir nusivedė sau
avinų, paskui katrų ir babas nuogas seke.
Besivesdamas keliu sutika važiuojuntį žydų degutnykų.
Pamatįs žydas takiuos navatnus keleivius, neiškentė nes-
juokįs ir kaip ažsimajįs su batagu pliaukšterėja labai
par nugarų, jėme ir žydas prie avina prilipa.
Taliau aidami ažeja par vienų didelį tiltų. Pa tuo tiltu
pristavaja velnias ir gandindava žmanes, naktims pra-
einančiuos par tiltų. Ir nusidavė, kad, durniui su sava
draugijų praainunt, velnias iškišįs galvų iš pa tilta žiurėją.
Nars būva velnias labai baisus ir piktas, bet, pamatįs
takiuos keleivius, neiškentė neiškišįs juodų duntų. Negan
ta, da ir sukirta žydui par subinį su bizūneliu. Bet kaip tik
šėre, ir velnias prilipa. Nars baisiai raitė uodegų, bet
atsiskirt nebegalėja, ir nusivedė jį durnius draug su visais.
Par ilga ažeja durnius takian karalystėn, kur karalius
turėja tik vienų dukterį ir, senas būdamas, narėja jai žintų
išrinkt. Karaliūčia pasakė, kad ana aisiunt ažu ta, kas jų
prajukdysiųs. Daug mėgina jų prajukdyt: pirma visakie
karalaičiai, paskui prasti juokdariai, bet nie vienas neatsi-
rada, kad padarytų dėl jas juoką. Kaip tik durnius atsivedė
su visu sava bandų par karaliaus dvarų, karaliūčia pa­
mačius liepe jam nustat ir jėme ja klausinėt, kas čia yra.
Kaip pradėja durnius sakinėt visa nuo pradžias lig galui,
žiūrėdama karaliūčia un visų šitų kupetų nebeišturėja ir
pradėja juoktes. Po tam tuoj durnių pajeme invede kara­
liaus rūmuos, aptaise karališkais rūbais ir sušliūbavaja.
Durnius, likįs karalium, avinų liepe papjaut ir visus,
katrie būva prilipj, palaide. O pats ilgai ir laimingai
gyvena.
(Nuo Dominyka Sirvydžio Dauliūnų sodžiaus Jūžintų
parapijos.)
242
 112. KAIP VIENA 2MAGAUS VAIKAS
U2AUGJS PALIKA PANA 2INTU
Būva vienas labai didelis kunigaikštis. Tas vienąkart
išteise pakylį, un katra patį Dievų pakvietė. Laukdamas
Dievą, ištaisė takus, nuklaja divanais pa vienu auksu.
Visi svečiai suvažiava, tik da viena Dievą negali sulaukte.
Štai bežiūrėdami pamate, kad kasžin kaksai tį senelis
aina sau par išklatų takų. Pamatįs tai panas kad puola
un šita senelia:
— Kaip tu čia.—saka,—aini?! Čia del Dievą pataisyta,
e tu drįsti purvus sava nešte!..
Išbara, iškoneveike senelį ir nuvarė šalin. Senelis
ineja kuknian* ir prispraše unt naktigultą. Jam davė
takį kumburėlį, ir anas atsigulė.
Vėlai vakara panas, vaikščiodamas pa arų. pamate, kad
atskrida paukštis, nuslaide un senelia lunga ir prakalbėja
negirdėtu balsu:
— Viešpatie, bicdniem tėvam gimė sūnus. Kakių dalių
jam skiri?
Anas bus šita pana šeparium,—būva atsakymas.
Užgirdįs panas takį atsakymų net nuo žemes pašaka.
Mislija, kad gal Dievas jam nematunt atvažiava. Tuoj
inbėga pakajuos. apsdaire —niekur Dievą nėra. Pasižiū-
rėja ir tan kumburėlin. un katra lunga paukštį mate.
žiūri —senelis guli. e daugiau nieką nėra. Apžiūrėjįs
visur, nuveja panas gultų.
Un rytajaus išsiruošė kelianen ir išvažiava ta vaika
ieškatų. Važiava važiava ir invažiava takian girian, kad
niekur gala negali rašte. Pamate takių triabelį ir, jau
vakarui artinuntis, ineja prašytus un naktigultą. Tį gy­
vena biedni žmaneles ir gražiai panų prijeme. Pamate
panas, kad anys turi mažų vaikelį, ir paklausė, kadu gimė.
Zmanes nusakė kadu. Tadu panas suprata, kad tai yra tas
vaikas, katra anas iešką, ir jėme jį nuo tų žmanių deret,
narėdamas nupirkt. 2manes būva labai biedni ir mislija.
kad tai čia jiem Dievas laimį atasiunte: negan dabai nuo
pana anys gaus pinigų, betgi jų vaikas užaugs panų. Su
akvatu jie vaikelį tam panui pardavė, katras jiem ažma-
kėja du šimtu rublių. Pernaktavojįs pasijeme vaikų ir
243
išvažiava. Važiuodamas par miškų, užvažiava skruzdėlynų
ir. inmetįs jan vaikelį, nuvažiava sau narna.
Ne už ilga važiava tuo keliu kunigas nuo liganies ir,
užgirdįs vaikų rėkintį skruzdelyni, išlipįs pasijeme un sau,
parsivežė narna ir auklėja.
Par kiek laika atvažiuoja pas kunigų un baliaus ir tas
panas. Pamate šitų vaikų ir klausė, kur jj gava. Kunigas
pasakė, kad radįs skruzdelyni važiuodamas tadu ir tadu
par miškų. Panas jėme derėt nuo kunigą šitų vaikų ir
nupirka až keturius šimtus. Ažmakėjįs pinigus pasijeme
vaikų ir išvažiava. Būva jau žiema ir labai šalta. Pava-
žiavįs kiek un lauka, išmėtė panas vaikų un sniegą ir
nuvažiava.
Atsitika. kad paskui šitų panų važiava kakie tj kupčiai
ir atrada šitų vaikų. Pasijemį jį parsivežė narna ir auklėja.
Praėjus ben keleriem metam, važiava šitie kupciai
taliman kelianen ir šitų berniukų su savim pasijeme.
Bevažiuodami anys ažnaktavaja unt naktigultą vienaj
karčemaj. Atsitika, kad ir tas panas teip pat kur tį važiava
ir anas tį pat ažnaktavaja. Vakara išsišnekėjįs su šitais
kupčiais, išėjus iš kalbas, paklausė juos, ar šitas berniukas
jiem sūnus yra. Kupėiai atsake, kad anas yra rastas un
lauka tadu ir tadu takiaj ir takiaj vietaj. Suprata panas,
kad tai čia tas pats berniukas, katrų anas ben du kartu
jau narėja nužudyt. Jėme derėt, derėt ir nupirka až aštuonis
šimtus. Pajemįs vaikų indėja stiklinin grabelin, perrėžė
jam vidurius, aždare ir palaide marias.
Velnias nuneše grabelį kitan pusėn marių, kur un
krašta velėja minyškas rūbus. Pamatį anas atplaukiuntį
grabelį nubrida ir išneše un sausumas. Atadarį atrada
vaikelį, da gyvų, nars ir su perrėžtais viduriais. Minyškas
parsineši narna, ažusiuva jam vidurius su šilkiniu siūlu
ir auklėja. Tinai berniukas ir užauga. %

Jam jau būva šešialika metų, kad atsitika vėl. kad tas
panas bevažinėdamas pasklyda ir ažvažiava tan kliaš-
tariun unt naktigultą. Valgunt vakarienį berniakas neše
valgymus un stala, ir labai anas panui patika. Ir klausė
panas minyškas, kur anas gava takį dailų berniakų: ar
sumde, ar teip kaip? Minyškas jam atsake, kad rada marias
stikliniam grabelyj su perrėžtais viduriais. Panas pradėja
244
prašyt, kad jam parduotu šitų berniukų, bet iš karta mi-
nyškas ne girdėt nenarėja apie pardavimų, tik paskui
panas prašyt prašyt ir išprašė. Bet minyškas neduoda be
pusantras tūkstančias. Ažmakėja panas minyškam pinigus,
e šitam berniakui padavė gramatų ir pasakė:
Aik tu mana namuos, paduok gramatų mana pa­
čiai —ana tau sužieduos su mana dukteri.
Šitas berniukas ir išeja. Aina sau pamariu ir runda
sėdžiunčiuos sava draugus, berniakus, su katrais kliaš-
tariuj draug makes. Šitie jį klausia:
— Kur tu aini?
Berniakas nusisake, kad jį kasžin kaks panas nupirka
ir paliepė nešt namuos gramatų, žadėdamas jį su sava
dukteri sužieduot. Zad pa žad —ir berniukas ažsibavija
su kitais vaikais. Un gala jėme apsnūda ir ažmiga. Tadu
ja draugai išjeme ja gramatų, atplėšį perskaitė ir atrada
parašyta, kad kaip tik anas tinai nuveis, tai tuoj jam galvų
nukirst. Draugam pasdare labai ja gailu. Anys pajeme ir
paraše kitų gramatų, teip, kaip panas sake, kad sužieduot
su dukteri. Ne už ilga nubuda ir šitas berniakas, pasi­
žiurėją, ar tebėr gramata, ir, matydamas, kad tebėr, atsi­
sveikina su draugais ir nuveja. Aina aina. prieja pana
dvarų, ineja vidun ir padavė gramatų paniai. Šita, per­
skaičius nuo vyra raštų, tuoj jėme ir suvinčiavoja šitų
berniukų su sava dukteri.
Atvažiuoja ir panas ir atrada jau suvinčiavatus. Klausia
pačių:
— Kal'gi šitei padarei?
— Nugi tava gramataj teip būva rašyta!
— Ką tu kalbi! Paduok čia man gramatų!
Egi žiūri, kad iš tiesų teip parašyta. Nebėr kas daryt.
Nusimalšę panas ir gyvena.
Išgyvena jau keletą mėnasių, ir saka panas sava žintui:
— Kai aš buvau jaunas, vis senesnia klausydavau.
— Ir aš klausysiu,—atsake žintas.
— Gerai, kad klausysi. Tai aik šetaniškan karalystėn
ir paklausk, kaks katalikiškas žadis yra brungesnis,—
paliepė panas.
— Gerai.—atsake žintas,—aisiu.
245
 Ir neilgai laukdamas išeja. Aina aina ir prieja dvarų.
Sutika panų ta dvara, katras jį klausė:
— Kur tu aini, jaunas žmagau?
Anas jam atsake:
— Ainu šetaniškan karalystėn paklaustų, kaks katali­
kiškas žadis yra brungesnis.
— Kad aini tinai, tai paklausk da viena daikta. Aš
turėjau vyną šulnį. Visai karalystei pakakdava, e dabar
išdžiūva. Tai paklausk, kas raikia daryt, kad vėl būtų
vyną.
— Gerai,—atsake berniakas.—kai nuveisiu, tai dasi-
žinosiu.
Ir nuveja. Aina aina. užeina kitų dvarų. Sutika panų,
ir klausė ja panas:
— Kurgi aini. jaunas žmagau?
Sis pasisakė kur aina. Panas saka:
— Kad tu aini, tai dasižinak da viena daikta. Aš turėjau
skiepų pinigų. Vis simdavau, ir pakakdava, e dabar vienu
kartu pranyka. ir gana. Ar galima bus kaip nars vėl atgaut
tas skiepas, ar ne?
— Gerai,—atsake berniakas ir nuveja. Aina aina,
prieja trečių dvarų ir čia tiek pat sustinka panų, katras
ja paklausė:
— Kur aini, jaunas žmagau?
Anas pasisakė.
— Tai kad tį aini. dasižinak štai kų. Prapuola mana
duktė trijų dienų. Ar da yra kur ana gyva. ar ne?
— Gerai,—saka,—dasižinasiu.
Ir nuveja. Aina aina, prieja takį stuobrį, un katra sėdi
zmagus ir linguoja. Šitas žmagus ir klausia jį:
— Kurgi aini, jaunas žmagau?
Sis pasisakė.
— Jegu tį aini, tai paklausk, ar da ilgai man čia raiks
linguote.
— Gerai,—atsake berniakas,—paklausiu.
Ir atsisveikina. Aina aina, užeja lydį, guliuntį nei
undenyj, nei un pievas. Ir klausia jį lydys:
— Kurgi aini. jaunas žmagau?
Siam pasisakius kur aina. lydys kalbėja taliau:
246
 — Kad aini tinai, tai paklausk, ar ilgai da man čia
raiks gulėte.
Gerai,—atsake berniakas ir nuveja.
Aina aina ir prieja un gala tų šetaniškų karalystį,
katran siuntė jį uošvis. Inejįs vidun, pasakė ..pagarbintų".
Gryčiaj tebūva tik viena materiške, katra, pamačius
svetimų žmagų, labai nusdyvija ir klausė, kaip anas čia
galejįs atait, tį, kur da niekas nebūva buvįs. Anas jai
pasisakė, kad atajįs dasižinatų, kaksai katalikiškas žadis
yra brungesnis.
— E kų gi daugiau pasakysi? —klausinėja materiške.
— Vienas panas turėja šulnį vyną, e dabar anas jam
išdžiūva. Ar da turės šitas panas kai kadu vyną šulnį? —
pasakaja berniakas, e materiške vis jį klausinėja talai,
kalai anas nepasake ir apie panų, katras turėja skiepų
pinigų, ir apie tų panų, katram duktė prapuola. Paskui
pasakė apie žmagų, linguojuntį un stuobria, ir lydį. Iš­
klausius tų visa, materiške saka:
— Aš pati nežinau. Mana vyras tai žiną. Palauk ja,
anas vakara atskris. E tamsta dabar palįsk ir paskavak
palavin, nes mana vyras, kaip tik pamata svetimų, tuoj
pasmaugia.
Berniakas paklausė materiškes. Ataja vakaras, ir pa­
skėlė labai didelis vėjas. Atskrida velnias. Inejįs tuoj
klausė:
— Kas čia smirda svetimu dvasiu?
— Tai, dūšel,—atsake pati,—tu lakiaji pa svietų ir
pats prisgėrei visakias smardves.
Da anas neažmiga, e pati pašaka lyg iš miega ir saka:
— Sapnavau sapnų dyvinų.
— Kų gi teip?
— Sapnavau, lyg tarytum kas klausia: kaks katalikiškas
žadis brungesnis?
— Katalikiškas žadis brungesnis permest runka kry­
žiškai.—atsake velnias.
Pabuvus vėl kiek. pati vėl pašaka lyg iš miega ir
klausia:
— Kas čia yra, kad mani teip sapnai pjauna? Tarytum
kas klausia: vienas panas turėjįs vyną šulnį, e dabar
išdžiuvįs. Ar dar atsirasiųs šulnis su vynu?
24 7
 — Gali alsiraste,—atsake velnias.—Tik raikia tį
katalika /magaus, katras jį peržegnatų ir švįstu undeniu
iš burnas apipurkštų.
Pati, vcl kiek lukterėjus, klausia:
— E vėl vienam panui buvįs skiepas pinigų, e dabar
nebesu. Ar da atsiras skiepas su pinigais?
— Kad tį būtų katalikas žmagus, atkastų iš pa žemių
sklepyj akmenį ir išjimtų jį. Paskui peržegnatų, ir vėl
būtų skiepas su pinigais.
Vėl pati. pabudus iš miega, saka:
— Sapnavau, kad klausia: vienam panui prapuola
duktė trijų dienų. Ar da ana tebėr gyva, ar ne?
— Taigi tu esi ta pana duktė,—atsake velnias.—
Babute neperžegnaja, aš ir pavagiau.
Paskui ana paklausė:
— Ar da ilgai žmagui un stuobria raiks linguote?
E jis atsake:
— Kad tį būtų katalikas žmagus. peržegnatų jį, tai
anas kaip būva šitas karalystes perdetiniu, teip ir vėl būtų.
Palaukėjus vėl pati saka:
— Aidama užėjau lydį, guliuntį nei undenyj. nei un
pievas. Anas manį klausė, ar da ilgai jam raiksių teip
gulėt.
— Kad būtų tį katalikas žmagus. peržegnatų jį, ir
anas vėl paliktų šitas karalystes karalium, e aš kaip buvau
lydžia skūraj, teip ir būčia: šita karalyste ažkeikta, ir
anas pakūtavaja.—Taliau velnias kalbėja: —Ne tik šitas,
bet kad atsirastų katalikas žmagus, sava kairi runku
pajimtų tava dešinį runku ir peržegnotų mani, tai aš
nebegalėčia su tavim gyvint. Bet čia taksai žmagus
niekadas neatais!
Tų užgirdus materiške nulaide sava dešini runku pa*
laven. berniakas pajeme jas runku su sava kairi runku ir
peržegnoja velnių, katras tuo tarpu šaka aukštyn, net
skrisdamas lubas išnešė. Un rytajaus žiūri, kad suvisu
kiteip stajas, kaip pirma būva: vakar da nebūva aplink
nė vienas gyvas dūšias, e šindei visur matas pulkai
žmanių —dirba darbus ir gana galvijus. Mat anys būva
ažkeikti ir paversti: žmanes in medžius, e galvijai un
akmenis.
248
 Dabar berniakas. dasižinajįs. kaks katalikiškas žadis
yra brungesnis. grįta atgala, bet ir šita materiške nuo ja
nelika: prašė, kad ir jų parvestu un jas tėvų. Aina aina
abudu, prieja un tų lydį, peržegnoja, ir palika tas žmagum.
Draug su juo atvirta ir ja palacius iš tas vietas, kur būva
nei unduo, nei pieva. Tas karalius pamylėja sava išgel-
bėtajų. davė daug skarba. pakinkė parų arklių ir išlaide.
Bevažiuodami privažiava un tų stuobrį, kur /magus
lingava. Berniakas jį peržegnaja. ir palika tas /magus
perdetiniu tas karalystes. Perdetinis labai žemai padėka*
vaja sava išgelbetajui, apdavanaja jį ir išlaide.
Berniakas su materiški bevažiuodami privažiava un tų
dvarų, katra pana duktė būva prapuolus. Tuoj panas
išeja patiktų ir klausė:
— Ar dažinajai apie mana dukterį?
— Egi štai atavežiau,—atsake berniakas.
Labai tas panas pradžiuga ir niekaip ja nebenarėja
išlaist. narėdamas jį ažu išgelbėjimų ja dukters apženyt jį
su ju. Bet berniakas pasisakė, kad anas esųs ženatas. Kad
teip, tai panas labai jį apdavanaja ir išlaide.
Paskui berniakas ažvažiava un tų panų, katra skiepas
su pinigais prapuola, ir un tų, katra šulnis su vynu iš­
džiūva. Vis teip anas padare, kaip velnias sake. ir vėl
atsirada ir skiepas su pinigais, ir šulnis su vynu. Nuo
abiejų panų gava dideles davanas ir važiava narna.
Pagrįža narna. Uošvis labai nusidyvija. kad ja žintas
ne tik ne pražūva, bet da sugrįža važiuotas ir su dideliu
turtu. Nebežina anas. kaip be nukunkint sava žinią, ir
saka jam:
— Kai aš buvau jaunas, tai prieš Velykas subataj
apeidavau visų dvarų.
— Ir aš apeisiu,—atsake žintas.
Sulaukus tas dienas, panas prisakė tarnam, kad iškastų
duobį ažu dvara ir kas tik ais aplink, tų sugriebt ir inmest
duobėn.
— Nieką, - saka,—nežiūrėkit, kas ais. nars aš pats
aičia!
Žintas gi. sulaukįs tas dienas, išeja sau ir aina apie
dvarų. Beaidamas pra bažnyčių, užgirdą, kad t| skumbina
varpeliu, ir ažeja pasmelstų. Besmelsdamas ažtruka. E
249
panas, nebesulaukdamas žinia sugrįžtant, nuveja pasižiū­
rėtų. ar jau ažukase jj duobėj. Kaip tik prieja un duobį.
tuoj tarnai sukliudė ir. nežiūrėdami un ja rėksmą, pra­
jj

šymą ir barimas, inmetė duobėn ir ažukase. e ja dvaras ir

visa gerybe pasilika žintui.
į.. P lu š k is

113. KAIP MARKŲ KRISTUS APDAVANAJA

Būva žmagus. vardu Markus. Nieką sava anas neturėja.
nei gryčias, nei žemes. Tarnava par vienų ūkinykų, ’gau­
damas kasmet ažu tarnystj algas verdingį* ir bundelį.
Atbuvjs par tų ūkinykų trejus metus, sumislija Markus
ait taliau svietan pasižiūrėtų. Aina aina ir sutinka ubagų,
katras jį praša almužnas. Dave jam Markus bundelį ir
vienų verdingį. Paskui vėl aidamas sutinka kitų ubagų.
Ir tam davė verdingį ir bundelį. Un gala sutika ir trečių
ubagų, katram atadave paskutinį sava verdingį ir bundelį.
Aina taliau keliu ir pamata priekin atainunčiuos čielų
dvyliku ubagų. Markus būva žmagus geras širdies ir.
nebeturėdamas ką ubagam duot. sumislija veli jų viškai
išsilinkt. Išeja iš kelia ir aina par dirvas. Vienas ubagas
pradėja jį šaukt, anas pradėja da graičiau ait. Tadu vienas
ubagas jėme ažeja jam skersai kelių ir pastaja. Klausia
Markų:
— Ka teip bėgi ir kadėl iš kelia išsilinkei?
— Neturiu ka jum duot.—atsake Markus,—ažtat ir
išsilinkiau.
Tadu preja ir visi ubagai. Vyresnysai iš ubagų sake
jam:
— Mes nuo tavi nieką nereikalaujam. Tavi tai galim
apdavanate. Sakyk, ka nari?
Tas ubagas turėja skūrinį terbų ir lazdų. Vienas iš
šalies pašnibždam Markui saka:
— Prašyk dangaus, čia Kristus!
Markus pamislija sau ir saka:
— Kad jau nari mani apdavanat, tai ataduok man sava
šitų terbų!
250
 Atadave jam Kristus terbų ir pasakė:
— Kų tik narėsi šilan terban inkište. tai tik paliepsi:
„Lįsk terban!' —ir inl|s. Nu. e daugiau ka nari?
— Kad jau davei terbų. tai duok ir lazdų!
Kristus atadave jam lazdų ir pasakė:
— Kų tik narėsi lupt, tai tik pasakysi: Lazda, lupk!" —
ir lups.
Padekavaja Markus ir jau narėja ait, bet Kristus da tarė:
— Palauk! Da duosiu vienų mylistų. katras prašysi.
Tik apsimislyk, kakia tau yr raikalingiausia.
Vienas iš ubagų nuksėja jį pašanen:
— Prašyk dungaus: čia Kristus!
Markus mislija sau: .Et. niekai dungus, raikia da un
žemes gyvint". Paskui tarė:
— Kad jau apdavanajai terbų ir lazdų, tai narėč gaut
šitas liuikas. kur anas ubagas kurija!
Ubagas tuoj ištraukė iš duntų liuikų ir atadave Markui.
Da paduodamas pasakė:
— Šitas liuikas niekadas neiškūrysi!
Padekavaja Markus ubagam, atsisveikina ir pasiskyrė
su jais. Aina aina ir ažeja vienan dvaran. Jau būva vaka­
ras, ir jėme Markus prašytes unt naktigultą. Dvariškiai
jam atsake:
— Mes labai tamstų prijimtumem. ale kad par mum
naktim vaidenas, tai ir mes unt nakties kitur išvažiuojam.
Markus apsijėme pergulet. Kaip tik pradėja timt. tuoj
visi dvariškiai išvažiava kitur, palika Markų tik vienų.
Anas ramiai sau pasdėja galu galvų terbų, pasistatė šalyj
lavas lazdų, ažsidege liuikų ir atsigulė. Neilgai laukus
jėme velniai rinktes, jėme ait. Prisigrūda gražiai pilna
gryčia. Ataja ir jų vyresnysai ir liepe Markui išeit. Sis
atsake, kad nagaliųs išeit, kalai liuikas nepabaigsiųs
kūryt. Velnias tarė:
— Duok man, aš graičiau iškūrysiu!
Kad jėme velnias liuikų traukt, jėme dūmus laist! Pilnų
gryčių dūmų prilaidc. kad nebemata vienas kita. Bet
liuikas negalėja iškuryt. Supykįs velnių vyresnysai sviede
liuikų palaven ir suriką:
— Griebkit jį iš lavas!
Tadu Markus pajeme terbų ir sušuka:
 — Lįskit maišan!
Ir visi velniai kų bežiūriunt sulindo.
Jau un rytų ataina dvara užveizda ir šneka sau: „Gal
jau ažkamava šitų žmagelį“. Jam darunt duris. Markus
pamislija. kad daugiau velnių ataina, suriką:
— Lįsk terban!
Ir inlinda užveizda terban. Ataja kitas šeimyniškis
šita vadintų —ir šitų inkiše maišan. Paskui ataja ir trečias,
ir ketvirtas vis juos Markus terban suvarė. Ateja un
gala urėdas ir klausia:
— Ar nebūva atajį čia mana žmanes?
— Būt tai būva.—atsake Markus,—bet aš. misly-
damas, kad velniai, suvariau visus terban.
— Aje. geradejėliau! Palaisk man juos. nes un darbų
raikia ait.
Markus ištraukė terbų iš palavia ir, atrišįs terbų, iš­
laide dvariškius, e velnius vėl ažuriše. nuneše kalven.
padėja un priekalo ir jėme su kūju mušt prikalbinėdamas:
— Ar nebesvaidinsta daugiau? Ar nebesvaidinsta
daugiau?
Velniai tik čypia ir rėkia:
— Nebesvaidinsma! Nebesvaidinsma! Tik duok mum
atsijimt pakarailį, katras tuos namuos yra pa pamatu.
— Nu. p a s jim k it.
Išlaisti velniai išsispaiste pa visas šalis kaip audra,
kasydami nugaras. Nuo ta karta daugiau tam dvari niekas
nebegundina.
Ne už ilga potam Markus numirė ir ėja dungun. bet
ties vartais sustika Petrų, katras tarė:
— Matai, kai liepiau prašyte Kristų dungaus. tai ne­
prašei. e dabar delta atajai...
Markus sušuka:
— Lįsk terban!
Šmurkšt Petras ir inlinda terban. Ineja Markus dungun
ir aina sau toliau, nešdamas Petrų terbaj un pečių. Susitika
Dievų. Dievas jį klausia:
— Ar nematei Petra?
— Egi štai turiu terbaj,—atsake Markus.
— AJC. graitai palaisk. nes prilįs dungun visokių
neraikalingų!
252
 Petrų Markus išlaide, e ja Dievas iš dungaus jau nebe-
vare.
(..Karštimas', 7ūžin/|ų| par.)

114. APIE SENELĮ IR BABUTĮ,

KAIP ANYS PAR PUPELĮ DUNGUN INLIPE
Gyvena senelis ir babute. Turėja senelis žirnelį, e
babute pupelį. Pasadina babute pupelį palavin. Pupele
auga auga, užauga lig lavai ir pradūrė lavų. Paskui
užauga lig lubam ir lubas pradūrė. Paskui auga auga lig
šelmeniui ir pradūrė šelmenį. Paskui augt augt, užauga
lig debesim ir pradūrė dunguj skylį. Tadu senelis ir ba­
bute pradėja lipt pale šitų pupelį dungun. Babele pirmiau
bėga, e senelis paskui. Lipe lipe ir inlipe. Nuvargį nuo
takias ilgas kelianes. anys pasiprašė Dievų prijimt juos
unt naktigultą. Dievas juos prijeme ir liepe gult un pečiaus.
Un priepečkia gi būva Dievą duona inmaišyta, ir Dievas
abiem seniam prigrasė, kad neliestų ja duonas.
Sugulė abu seniai un pečiaus ir guli. Senelis tuoj až-
miga. tik baba niekaip negali ažmigte: jai vis rūpi pa-
ragaute, ar gardi Dievą duonas rūgštele. Pristigus kunt-
rybes nulipė baba nuo pečiaus ir paragava dieviškas
duoneles. Kaip tik ana duonų priliete, jėmė tašla bėgt.
jėme bėgt, e baba jų rėčkan krėst, bet nieką nepadare:
visa tašla kuo gražiausiai išbėga iš rėčkas žemen. Baba
nusgundus priskėle ir senį. bet ir tas nieką negalėja
padaryt. Nusiminį sėdi abu seneliai un pečiaus ir rauda.
Teip jie išsėdėja lig pačiais gaidžiais. Kaip tik gaidys
ažgiedaja. tuoj visa tašla suveja rėčkan atgala, ir senelis
su babeli nusiramina.
Ryta Dievas juos klausia:
— Ar nelietet mana duonas?
— Nelietem! —atšaka sėneliai.
— Gerai, vaikeliai, saka Dievas,—kad nelietet.
Ir prijeme juos un untra naktigultą. 'liktai šiuo kartu
253
jiem liepe guli lavaj ir prigrasė, kad neliestų ja ratelių,
katrie palavin būva pastumti. Kaip tik senelis ažmiga,
tuoj babelai ažrūpa pasižiūrėt, kakia Dievą rateliai, ir
ana, išsitraukus juos iš palavia, atsisėda juos pasmieruote.
Kaip tik babute insėda, jėme rateliai važinėtos pa visus
namus. Nubuda ir senelis ir, matydamas, kad babele
jau važinėjas, jėme bėgt paskui babelj. sakydamas:
— Spalauš*. babel, špalauš, babel!
Bet niekaip negalėja ratelių pavyt, katrie talai važi­
nėjas, kalai nesutrupėja. Jėme abudu —senelis ir ba­
bele —taisyt suirusiuos ratelius, bet negalėja nieką
padaryt. Nebeišmanydami, kas daryt, pastūmė suirusiuos
ratelius palavin ir verke abu atsisėdį. Kasžin kas būt
būvį, jegu gaidys nebūtų ažgiedajįs, katram ažgiedajus
vėl rateliai čieli stajas.
Ryta klausė Dievas senius:
Ar nelietet mana ratelių?
— Nelietem! —atsake seniai.
— Nu. tai gerai.—saka Dievas.—Siųnakt aš jum laisiu
gult sadan, tiktai jūs nekrėskit mana abalių.
Ataja naktis, ir senis su babu nusivedė sadan. Senelis
atsigulįs graitai ažmiga, tik vis da nemiega baba: jai
labei narėtųs nusiraškyl nars vienas Dievą abalys. Un
galų gala nebeiškinte ir nusiraškė vienų abalį. Kaip tik
vienų nusiraškė, kad pradėja abaliai krist, kad pradeja
krist ir talai knta. kalai visi nenukrita. Baba gi. nebeži-
nadama, kas daryt, tik peša nuo senia galvas plaukus ir
vis riša abalius, e abaliai kaip krinta, teip krinta. Seneliui
visus plaukus nupeše, e abalių ne dešimtas dalias nepri-
riše. Besidarbuojunt gaidys sugiedaja, ir abaliai patys
atsidūrė kažnas un sava vietas.
Ryta Dievas vėl klausia juos:
— Ar nelietet abalių?
— Nelietem.—atsake seneliai.
— Ne.—saka Dievas.—kaipgi jūs nelietei, kad senia
visa galva plika!
Ažpykįs pajeme ir išmėtė juos iš dungaus žemen.
(Užrašė Vanagapievis.)

254
 115. DEL KA STARKAUS
UN NUGARAS JUODAS LAPINYS
Seniau, pa sutvėrimui svietą, pradėja žmanes skųsties
Dievui, kad gyvates ir kitas visas bjaurybes esu nereika­
lingas, nes daugali inkunda, kad net raikia par tų mirt.
Paklausė Dievas žmonių prašymą, surinka visas gyvates,
varles ir kitas bjaurybes maišau ir pats, labai laika neturė­
damas, nes pečių kūrena, pašaukė un savi starkų ir padavė
šitų maišų su gyvatėm. Dabar prisakė nunešt ir inmest su
visu maišu marias.
— Tik,—saka Dievas,—žiūrėk neatrišk maišai
Užsidėja starkus maišų un pečių ir neša. Atsisėda
pasilsėt, ir ažrūpa jam pažiūrėt, kas yra maiši. Kaip tik
atariše, tuoj smuks viena gyvate ir išlinda. Pradėja starkus
jų gaudyt, bet tų begaudunt visas gyvates ir varles išlinda
ir išsislapstė pa balų. Prėja starkus, pamate, kad maišas
jau dykas. Grįža un Dievų su dideliu nuliūdimu ir papasa-
kaja, kas atsitika. Dievas tebekūrena da pečių ir užgirdįs,
kad starkus ja prisakyma neišpildo, teip užpyka ir pa­
griebus nadegulj rėžė starkui par nugarų. Nuo ta laika
šitas supriešinimas ir pasilika starkui unt atminties. Anas
labai ja nekinčia ir. atmindamas, iš kiena priežasties jam
tas teka. ir pa šiai dienai pasilika neprietelium varlių ir
gyvačių: kur tik sutikdamas, tuoj gauda ir praryja.
(Dominykas Sirvydis is DauliūnųJ

116. DEL KA SUVA NEAPKINClA KATES.

E KATE PELES
Kadai tai šuva padavė katei gramatų, katrų prašė
nunešt ja draugui, taiie gyvenunčiam. Kate, tuo metu
neturėdama laika, padėjo gramatų palėpėj ir padėjus
ažmirša. Gramata būva rašyta taukuotais nagais ir labai
patika pelėms, katras jų alradj un šmotelius sugraužė.
Par ilga šuva sutikjs katj klausia:
— Ar padavei gramatų?
255
 Dabar tik atsiminus kate nubėga ir rada gramatas tik
skiauteles. Dasižinajus, kad tai pelių darbas, davė sau
žadį, kad kur tik pelį sutiks, suvest jų. E šuva teip pat
tebeturi pyktį un kates ir lig šiai dienai. Kaip tik šuva
pamata katį. tuoj užeina jam mislis, kad ana nugaišena
ja gramatų, ir veja katį. katra tuoj bėga graitųjų palėpen
ieškotų gramatas.
(Dominykas Sirvydis iš Dauliūnų.)

117. KAIP VIENAS PANAS PRIES SMERT]

PINIGUS SU SLYVAM PRARIJA
Būva vienas labai bagatas panas ir turėja luokarių.
vardu Jurka. Apsirga vienąkart panas ir. matydamas, kad
jau mirs, labai gailėjas pinigų, kad kam kitam neatatekt.
Saukia luokarių:
— Jurka! įnešk man iš skiepą žalių skrynelį ir slyvų
terlį*!
Atnešus luokariui liepe panas jam išeit aran. Jurka,
išejįs iš tas kamarėles, aždare duris ir žiūri pra rakta
skylelį, kų panas veiks. Mata, kad panas atadare skrynelį,
katra būva pilna auksinių pinigėlių. Pajema vienų pinigėlį
ir nuo terles slyvų. Iš slyvas kaulelį išmyga, e ja vietan
indeda pinigėlį ir praryja slyvų. Teip pa vienų, pa kitų ir
surija visus pinigus. Paskui pašaukė vėl Jurkų ir liepe,
kad įneštų raudanų skrynelį. Ir su tu teip pat padare.
Dabar liepe atnešt skrynelį mėlynų. Iš tas rija rija pinigus,
bet nebepriveike. Kas lika, išsėmė iš skryneles, atklaja pa-
kladį ir. išbarstįs pinigus patalan, vėl apklaja marškų.
Jurka vis tai mate. Tų padarįs panas visiškai smertelnai
apsirga. Susirinka susiedai ir gimines, mislydami, kad
kų nars panas mirdamas paskirs, e nu panas šiteip visiems
pasakė:
— Niekam nieką nepalieku, tiktai vienam Jurkai pa­
lieku sava patalus.
Tų pasakįs ir numirė. Jurka iš patala pinigus susrinka
sau. Liūdnai visi nulydėja panų bažnyčian ir padėja un
256
kalapaliaus. Visi iš bažnyčias pareja narna, lik vienas
Jurka lika bažnyčiaj: mal truput) būva ingėrįs, e neda-
miegajįs. kaip atsisėda un suolą, raudaja raudaja ir ažmiga.
Naktį nubudįs užgirdą, kad braška bažnyčias durys.
Durys atsidarė, ir inėja panaitis. Prėja un grabų ir saka,
un Jurkų žiūrėdamas:
— Nusijimk kryžavanį! Nusijimk kryžavanį!
— Nusijimk sau,—atsake Jurka.—Ne aš uždėjau,
ne aš ir nujimsiu!
— Kad liepiu, tai nujimk,—tarė panaitis.
„Kas bus, tai bus .—mislija Jurka ir nujėme kryžių.
Tadu atadare panaitis grabų, išsitraukė panų až barzdas
ir, pajėmįs až kajų, jemc kratyt, e pinigai iš pana burnas
birėt. Talai kratė, lig visus pinigus iškratė. Tada panaitis
tarė:
— Nu, Jurka. tau pinigai, e man maišas!
Teip pasakįs. panaitis užsimėtė numirei) un pečių ir
išeja iš bažnyčias. Jurka ažvaže dykų grabų ir lauke
ryta.
Ataja ryta bažnyčian zakristijanas ir, radįs Jurkų par
krūvų pinigų, nubėga tuoj ir pasakė kunigui. Kunigas
atajįs apžiūrėja ir pasakė:
— Kas bažnyčiaj, tai un bažnyčių ir priguli!
Liepe zakristijanui susimte ir nunešt un jį. Nebegavįs
Jurka pinigų parbindina narna. Un rytajaus pakavaja
žemės dykų grabų.
Vakara kunigas, ažsidegįs lempų, linksmai sau skaita
pinigus. Tik užgirdą, kad pabrazdina in lungų ir saka:
— Klebone, atiduok Jurkai pinigus!
Išgirdęs šituos žodžius, kunigas teip nusgunda, kad
visas drebėt pradėja ir, pašaukįs zakristijanų, liepe nunešt
Jurkai visus pinigus. Gav)s Jurka daug pinigų, palipa
panų, apsiženija ir laimingai gyvena.
į „ S v i r p l i s “ .)

•* T n u lu v t f c n t b i b l i o l i ' k d , I I 257
 118. APIE VIENŲ SYKSTONŲ.
KATRAS PINIGUS MISKI KAVADAMAS A2KEIKE
Būva vienas labai šykštus senis, katras labai daug
pinigų turėja. Būdamas jau labai senas ir nenarėdamas,
kad kam ja šitie pinigai tektų, sumislija juos miški pa-
kavate. Nuveja nematam kitų miškan, nusinešė lapetų
ir iškasė gilų duobelį. Dabar sugrįža narna ir pajėmįs
vienų maišų pinigų nunešįs duobėn supylė. Pareja narna
atsineštų daugiau pinigų. Bevaikšėiajant jam iš namų
miškan ir iš mišką narna, pamate susieda bernas ir paseke
paskui senį. Kaip tik senis narna, tuoj šitas bernas preja
un duobį ir pamate, kad puse duobes raudanųjų. Nėr kur
dėt pinigų! Bernas ilgai nemislydamas tuoj nusmave
kelnes, ažuriše abu galu ir jėme pilt in jas pinigus. Pri­
pylė pilnas kelnes ir užgirdą, kad senis vėl atbraškina
maišų pinigų. Bernas tuoj inlipe eglen ir kelnes insineše.
Atnešįs senis visus pinigus supylė duobėn, apsdaire, ar
nemata kas. pajemįs lapetų. ažukase ir su kajam aptrepena.
Dabar atsistaja senis, atsikrankštė ir suriką:
— 0 ū ū ū ū! Kiek taluma mana balsas nuveis, tiek
giluma tegul mana pinigai nuveina!
Tiktai šliopt ir išlėkė kelnes iš berną runku ir nuveja
skradžiai žemes. Senis pareja narna, e bernas, išlipįs iš
egles, jėme kast pinigus, katruos senis nesenai ažukase.
Bet vietaj pinigų tik skylį iš kiauras žemes rada.
Ir lika bernas ir be pinigų, ir be kelnių.
(Nuo Jana Sirvydžio iš Dauliūnų Jūžintų parapijos.J

119. APIE VIENŲ SYKSTONŲ.

KATRŲ SONUS APGAVA
Būva vienas labai turtingas ir šykštus žmagus. Tas
par visų sava gyvenimų nevalgė nieką kita, kaip tik pa
šmatelį duonas un dienas ir undenį gerdava, ir vis tik
pinigus krave ir krave. Turėja sava vienų sūnų, katram
teip pat nieką neduodava nei pavalgyt sačiai, nei gerai
apsivilkt.
258
 Pradėja šitas šykštūnas sirginėt ir, bijadamas, kad ja
sūnus nepagriebtų pinigų, vis narėja juos pakavat, bet
sūnus, kaip ir kų numanydamas, vis saugaja tėvų.
Vienąkart sūnus, nuduodamas, kad ais laukan un darba,
nuveja klajiman ir paskavojįs žiurėją, kų tėvas dirbs.
Tėvas lukterejįs tuoj pasijeme pinigus ir ėja klajiman.
Sūnus tuoj inlinda šiauduos. Ataja senis, inlipe šalinen
ir, iškasjs duobelį, supylė pinigus ir ažkasįs tarė:
— Kas narės šituos pinigus pajimte, tai tik tadu pajims,
kai atneš devynias galvas žmanių!
Sūnus atsiliepe iš pa šiaudų:
— Gal ažkų galvas?
— 2manių! —atsake senis.
— Ažkų!
— 2manių!
— Ažkų!
— 2manių!
— Ažkų!
Ilgai teip ginčijas tėvas su sūnum, bet un gala, negalė­
damas priveikte, tėvas, e vėl bijadamas, kad kas neužgirs­
tų, sutika sakydamas:
— Nu, jau tegul bus ir ažkų!
Ir pareja šykštūnas narna. E sūnus tuoj pasižyčiaja nuo
susieda pinigų, nupirka devynias ažkas ir, nukapajįs jų
galvas, išsikasė tėvą pinigus.
(Nuo Jura Narbučia iš Dauliūnų Jūžintų parapijos.)

120. APIE VIENŲ 2MAGŲ,

KATRAS SU PAČIU PINIGUS KASĖ
Vienasžmagus.aidamas naktį par miškų, pamate pinigus
degunt. Tuoj insižymėja vietų ir, atsinešįs iš namų lapetų,
jėme kast. Jau būva beužkasųs katilų, jau ir skumbėt
pradėja, bet žiūri paskui, kad tį būta ne katila, ale akmuo.
Ir kalba sau: ..Nu, kas gi čia do daiktas?! Tartum buvau
jau užkasįs—ir vėl nebėr!' Un šitų ja žadžių atsiliepe
iš mišką balsas:
259
 — Talai tu nepaimsi šitų pinigų, kalai neatsivesi su
savim ta. kas tau yra vierniausias.
Pamislija sau žmagus: .Nu, kas gi yr viernesnis —tai
pati". Nuveja abu su pačiu ir kaip tik pradėja kast. tuoj
užkasė didelį katilų pinigų. Bekasant teip opijeme miegas
šitų žmagų, kad. niekaip negalėdamas iškįste, tarė pačiai:
— Tu čia pasaugak, kad kas pinigų nenusneštų. e aš
truputį prisnūsiu.
Ir. atsigulįs par kelmų, ažmiga. Ne už ilga ataina un
žmagaus pačių labai gražus panaitis ir atsinešė vienaj
runkaj lazdų, e kitaj kapačių. Prejįs un materiškį, tarė:
— Matai, kaksai tava vyras negražus ir senas. Te
paimk kapačių ir nukirsk jam galvų! Dabar tu turi labai
daug pinigų. Ištekėsi ažu jauna ir gražaus vyra.
Baba tai girdėdama jėme ir paklausė šita panaičia.
Pajėmus iš ja kapačių. kaip kirta seniui kaklan, bet taj
minutėj panaitis pakišę lazdų, ir baba vietaj seniui kaklan
kabarkš lazdan. Lazda sudavė seniui par kaklų, senis
jėme ir nubuda. Tik nuskvataja panaitis ir prapuola, e
draug prapuola ir pinigai. Senis, nesuprasdamas, kas čia
daras, dairės aplink ir klausė:
— Kas čia yr?
Atsake jam balsas:
— Nepajimsi tų pinigų del ta. kad neatsivedei, kas yr
tau vierniausias. Pati nėra tau vierna del ta. kad narėja
tau galvų nukirst. Raikė tau atsives! šuva!
Ir nebegava žmagelis pinigų ažu pačias.
(Nuo Jana Sirvydžio iš DauJiūnų Jūžintų parapijos.)

121. APIE TAI. KAIP VIENAI MERGAI

RADYDAVAS PINIGAI PAVEIKSLI TELIAKA
Seniau, kai da aidava žmanes darbuos Mažeikiškia
dvaran, aidava iš Paunksnių viena merga. Jai raikdava
pcrait par takį' biržynėlį. Išeidava iš namų labai unkšti,
tik kų gaidžiam nugiedajus. dvaran kultų ir sava kultuvų
nešdavas.
260
 Vienųkart, jai šitei par tų biržynėlį beainunt, užgirdą,
kad ažupkalyj jas sumykė teliakas. Atsigrįžta, žiūri —
seka paskui jų telias, visas purvinas, apsimurgliavęs.
kad net kaktų žiūrėt! Ana pradėja graičiau bėgt, bat ir
telias neatsilikina. Kai jau nebotai būva nuo dvara. tai
prapuola ir anas.
Untrųnakt teip pat seke telias, bliaudamas ir kalbė­
damas žmagišku balsu:
— Nušluostyk man snarglį! Nušluostyk man snarglį!
Supykus merga kaip šėre teliu su kultuvu —ir subi­
rėją tas piniguos. Bet ana nars būva vargule, ale pinigų
nejėme, tik nuvejus dvaran pasakė urėdui. Urėdas grait
nusiskubė tan vietan ir nieką nerada. Pagrįžįs mergai
uždraže kelius kartus par nugarų až apšidijimų.
Treėiųnakt ir vėl telias seka paskui mergų, bliaudamas
ir prašydamas, kad nušluostytų snarglį. Merga vėl kaip
šėre su kultuvu —ir vėl subirėją piniguos. Dabar jau
merga prisisėmę pinigų kvartukan, kešenes ir parsinešė
narna.
(Nuo Dominyka Sirvydžio iš Dauliunų.J

122. KAIP BERNAI ATANESE GASPADARIUI ŠUNĮ

SUPUVUSI, E ČIA BOTA PINIGŲ!
Vienas ūkinykas važiava iš turgaus girtas ir pamate
pinigus degunt. Išlipė iš ratų ir, pabadįs žemes su bata-
gaičiu*. užgirdą, kad čerška pinigai. Bet teip girias bū­
damas nei lapetas turėdamas, negalėja jų iškasto, del ta
pametįs ir parvažiava narna. Namie pasakė sumdinykams
bernams, katrie būva du. kad mate degunt pinigus, ir liepe
ait iškast. Bernai pasijeme lapetas ir aidami sau šnekėjas:
— Jegu tik rasma pinigus, tai tiek anas mum regės su
pinigais, kaip sava nasį!
Nuveja tan vietan. kaip sake gaspadarius, ir pradeja
kast. Išmetį keletu lapotų, užkasė supuvusį šunį. Nusi-
spjavį nareja ait narna, bet susmislija vėl ir suskalbėja
parnešt šitų dvėslinų narna, sakydami:
261
 — Kaip gaspadarius mum apšidija, teip ir mes jam
padarysma!
Sujėmį unt lapeli) baisiai smirdunčių šunia dvėslinų,
parnešė narna ir pra lungų inmete gaspadariui. sakydami:
— Se tau pinigai!
Kaip lik gryčian inmete. tik čin-n-n ir subirėją dvėslina
piniguos. Mat jau girtam būva paskirti, kad jam atateka.
įNuo Dominyka Sirvydžio iš Dauliūnų Jūžintų parapi­
jos.)

123. APIE GRACIŲ SU ARKLIA KAJAM

Atamenu, kaip man senelis pasakaja vienų labai baisų
atsitikimų, kakį ja senelia senelis turėjjs. Būva,—anas
teip sake.—subatas vakaras, susėdį keturiuos kiksą grat.
Grajį grajj ligi pat vidunakčiui. Vienas gračius apsirgįs
pilvu ir pametįs grat. Kaip tik tas nuo stala nuveja, tuoj,—
saka,—ineja gryčian panaitis ir pradėja prašyties nakti­
gultą. Kai prijeme jį un naktigultą, tuoj jisai prėja un
stalų, atsisėda par stalų ir tarė:
— Kam gi pametet grat?
Šitie atsake, kad jų vienas gračius apsirga. Tadu pa­
keleivis tarė:
— Tai grakit, aš jum pabūsiu ana vietaj.
Šitie vėl pajeme kartas, bet kaip tik pradėja grat, tuoj
par visų nugaras švirpulis pereja. Nusgunda visi, patys
nežinadami ka. Jiems regėjas, kad pastalyj yra sniegą,
del ta, kad visi jaute iš tį šaltį ainunt. Vienas gračius jėme
ir numėtė narakiai vienų kartų žemcn. Tadu, aždegį šupulį,
pasilinke ieškatų kartas ir pamate, kad pakeleivia kajas
ne žmaniškas, bet arklia. Tuoj šitas, pametįs kartas, bėgt,
paskui jį ir kitas išbėga, bet mana prosenelis, katras
sėdėja ažu stala, niekaip negalėja išeit, del ta. kad šitas
panaitis ažusėdįs turėja. Tadu, bra, nustvėrė panaitis jį
až kakla ir valiai smaugt. Bet prosenelis turėja un kakla
škaplierių ir kaip .tik su tuo jėme panaitį žegnat. c da vėl,
kaip raikiunt, jėme gaidys ir sugiedaja: .Kakarieku!" —
tiktai panaitis sužvinga lyg arklys ir. išturįs:
262
 Tava laime, e mana nelaime, kad gaidys ažgiedaja.
išskrida pra lungų, nuplėšįs mana prosenelia kalnių api-
kaklį.
Un rytajaus gaspadine. šluodama gryčių, radus pastalyj
krūvelį arklašūdžių.
fDominykas Sirvydis iš Dauliūnų Jūžintų parapijos.)

124. APIE VIENU MESKERIATAJŲ

Vienas žmagus nuveja paupėn meškeriatų. Būva švinta
diena. Nuvejįs ažumete undenin meškerių ir pats atsisėda
pakraštyj upes. Jam besėdžiunt labai apijeme snaudulys,
del ta meškerį prisirišę un kajų sav, kad žuvis inskundus
nenusneštų suvisu meškerių. Atsigulė ir prisnūda truputį.
Ne už ilga pajuta, kad kas jį až kajų tįsia. Kėlės graitai ir
atsisėdįs pamate, kad jį traukia upėn su visu meškeri.
Žmagus, matydamas blagai, insitvėre žalių, bat žales
nutrūka, nes labai smagiai jį trauke. Led pačiam viškai
pakraštyj nustvėrė ažu karkia ir pradėja žegnate meškerį.
Tuojaus meškere nutrūka, ir žmagus palika.
f Nuo Sa/amana Narbuto iš Panemunėlio.)

125. APIE VIENŲ 2MAGŲ, KATRAS SVINTEJ MAUDES

Vienas žmagus nuveja maudytus ežeran. E būva tai
nedelias dienaj pačiam meldimas laiki. Tik kų nusvilkįs
marškinius, inbrida ir pradėja plaukt, kaip pamate, kad
baisiai didelis lydekis iškišę galvų iš undenia ir išsižiajįs
tiesiai un jį plauke. Saka žmagus iš undenia bėgt, e lydekis
jėme jį vyt. Led ne led paspėja žmagus iššakt iš undenia.
e lydekis baisiai suprunkštė undenyj, ir atsiliepe iš ežerą
balsas:
— Tai tava laime, kad tu pasiskubei išbėgt iš undenia!
(Nuo kun. Pov. Dogelia.)
263
 126. A P I E R A U G Ų U R B A N I U K Ų

Jūžintų parapijas Raugų ulyčiaj yra gaspadarius Ur-

banas. Dabartinia Urbana senelia bralis numirė baisu
smerčiu. Tinai, galui Dauliūnų lauka, seniaus būva šilas,
katrų dabar maskaliai — ..paselenčikai" iškirta. Viškai
pakraštyj šilą yra baisiai didelis kalnas, vadinamas Až-
nugariu*. Tas kalnas yra tikrai supiltas, nes navatniai
pailgas, status,ir patys žmanes pasakaja, kad supiltas, tik
kas supylė, tai nežiną. Gal būva tinai vainas, del ta, kad
daugelis ardami rada ir teberunda visakių pinigų ir auksi­
nių kilpų. Bet tai visa būtų baika, ale kad tinai labai
vaidenas, tai blagai!
Taigi tas Urbana prosenis nuveja nedelias dienaj gry­
bautų tan šilan ir nusivedė su savim nedidelį berniakų.
Tik kų anys užlipė unt Ažnugaria —kaip pasikels viesulas,
kaip jims sukt pagavįs Urbanų! Sukę sukę, un gala pri­
myga un ėglį ir palika. Tas berniakas, matydamas, kad
Urbanas stavi, nekruta, pradėja šaukt —jam pabaisa:
— Dėde, dėde, einam narna!
Bet šitas tartum kurčias stavi, ir gana. Preja berniakas
artyn ir pamate, kad ja dėdes runkas ažupkalin sumestas
ir viržiais apie egles prisuktas, e anas pats visas juodas
ir nebegyvas. Persigundįs vaikiakas parbėga narna.
(Nuo Dominyka Sirvydžio iš Dauliūnų.)

127. APIE VIENŲ BERNAITI,

KATRAM IS NEŽINIŲ PINIGAI PAPUOLA
Vienas bernaitis važiava unt veselijų. Bevažiuojant jam
pradėja labai lyt. Jeme anas nustaja galui ulyčias kakias
tį ir palinda paklaimin. Jam tį belaukiunt, kadu nustas
lyt, užgirdą, kad jaujaj šneka. Prikišo ausį un lungelį ir
klausas. Girdi, kad vienas balsas saka:
— Man pinigai, tau katilas!
- Ne, tau katilas, e man pinigai!
264
 Ir teip ilgų metų jiems tinai besiremečijunt, bernaitis
jėme ir išsitarė:
— Man pinigai, tau katilas!
Kaip tik anas prakalbėja, tuoj jaujaj vienas balsas
nutila. e kitas jėmes su •bernaičiu ginčytes. Ginčijas
ginčijas, bet bernaitis niekaip nepsilaide, jėme ir užsilaide
balsas iš jaujaus sakydamas:
— Nu, tegul jau bus pagal tava! Nu. tai atsjimk sau
pinigus, nes man katilas raikalingas!
Bet bernaitis visų tų ginčių vede tik del juoką, ir kaip
tik dabar jam liepe ait jaujun atsjimt pinigų, anas nūs-
gunda: pabijaja, kad nepriskabintų prie ja kasžin kakie,
e gerai —da tuoj nustaja lyt.—sėda ratuos ir nuvažiava
sau. Nuvažiavjs veselijan ir ažmirša apie šitų atsitikimų.
Štai jam sėdžiunt ažu štaia ir valgunt, pravėrė duris juodas
vakietėlis ir saka:
— Pasjimk pinigus —še un kiemą išpiliu!
Vakielėlia kalbas niekas negirdėja, tik vienas bernaitis.
ir niekas nemate, kaip vakietėlis išbėrė pinigus. 2inama.
dabar jau bernaitis pinigus susisėme.
(Nuo Jono Bernaia iš Dauliunų.)

128. APIE DU BRALIU, KATRIE IŠKASĖ PINIGUS

Seniau vienąkart šiteip atsitika. Važiava iš turgaus du
braliai ir pamate degunt pinigus. Tuoj išlipė abu iš vežimą
ir jėme kast. Viškai negiliai pakasėjį. ir užkasė katilų
vienų raudanųjų. Kas čia daryt? Raikia pasdalyt! Čia jiem
besitarekuojunt, užvažiava pariu arklių ažkinkytas veži­
mas, ir pažina abu braliai, kad tai važiava jų parapijas
kunigas, katras, pamatįs juos sustojusiuos, klausė:
— Kų jūs čia dirbat?
Šitie atsake, kad iškasį pinigus ir dabar narių pasdalyt.
Kunigas jiem tarė:
—Kų jūs čia naktį darbuostes, da potam dalydamies
apsinksta patumsyj. Pilkit šę man kalamaškan pinigus,
e rytaj ataista un mani. aš jum ir padalysiu...
265
 Braliai paklausė ir, supylį pinigus, pasiskyrė: kunigas
sau nuvažiava, e anys narna parvažiava.
Unt rytojaus nuveja abu braliai un kunigų ir prašei
padalyt pinigus. Kunigas nusdyvijįs klausia, kakių pinigų
anys narį. Šitie saka, kad vakar vakara kur kasė takiaj ir
takiaj vietoj ir kunigui padavė parsivežt... Kunigas tarė:
— Vaikeliai, aš vakar niekur iš namų nebuvau ir kajas
iškėlįs!
Braliams netikiunt kunigas sušaukė visus sava na­
miškius ir klausė:
— Ar buvau kur išvažiavįs vakar?
Visi namiškiai ir susiedai patvirtina, kad kunigas
niekur nebūva išvažiavįs, bet ištisų dienų išbūva namie.
Čia braliai suprata, kad tai velnias, apsivertįs kunigu,
išviliaja iš jų iškastus pinigus.
(Barbara Sirvydaičia iš Dauliunų.)

129. APIE VIENŲ GERŲ SENELI

Būva vienas labai geras senelis. Anas par visų sava
gyvenimų nepaskeike nie viena karta. Vienąkart velnias
suderėja su kitais velniais, kad anas šitų senelį atvėsius
un griekų.
Kartų senelis išeja bažnyčian. Būva graži pavasaria
diena, del ta ėja basas, e vyžas nešes runkaj. Preja unt
ežerų. Beainunt jam par lieptų, velnias pasivertė in vie­
sulų ir jėme suktes apie senelį teip smarkiai, kad ištraukė
jam iš runku vyžas ir inmete ežeran. Seneliui laks užeja
piktumas, kad ne nepasmate, kaip ištarė:
— E, jeg čia velnias gi ir intrauke man vyžas!
Pradžiuga velnias ir, verstakūliais nubėgįs peklan,
pasgyre kitiems, kad anas privertįs senelį in paskeikimų.
Bet velniai jam tarė:
— Tai čia niekai. Čia iš tava priežasties anas paskeike.
Ale tegul anas teip pripranta keikt, kad kasdien griešytų!
Ažu šitų dabar tu ne tiktai negausi davanas. ale da aik ir
atlygink ažu vyžas!
266
 Ataja velnias un senelį ir apsijeme unt tarnystes.
Senelis neturėja nei žemes, užtat neturėja niekakia darba.
Bet velnias prikalbinėja senelį, kad ažimtų nuo pana
dirvanus. Ažujeme dirvanus, nupirka kumelėlį, takių
prastų, kad būva tik skūra ir kaulai. Bet nieką: kaip tik
velnias ažsikinkįs jėme art dirvanus, verst kelmus ir
akmenis, tai tik skrenda, tik skrenda kelmai ir akmenys.
Pardien išarė visus dirvanus, katrų būva neapmatami
platai.
Vienudien jam beariunt, važiuoja keliu pra šalį panas
didelėj karietaj, ažkinkytaj šešetu arklių. Privažiavįs
panas tarė:
— Padėk Dievas!
Kaip tik tų ištarė, jėme pana arkliai ir nustaja. Jėme
kurmanas su batagu lupte, bet arkliai neja anie iš vietas.
Tų regėdamas velnias tarė:
— Netikį pana arkliai, kad nebepaveža ratų! Mana
kumele tuoj išvežtų.
Supykįs panas nusispjavįs atsake:
— Jegu tava ta dvėslina iškrutins iš vietas šitų karietų,
tai aš tau ataduosu sava šešetų arklių ir nuperku kumelį až
tūkstančių rublių!..
Velnias vėl tarė:
— Ne tiktai kad iš vietas iškrutins, bet ir pana dvaran
parveš!
Tuoj panas liepe iškinkyt ja arklius, ir kaip tiktai
inkinke šitų kumelaitį, insisėda karietan, tai kaip tik
suragina, tuoj paršvilpė panas narna. Gavįs velnias šešetų
arklių nuo pana ir tūkstantį rublių, visa atadave seneliui.
Išartuos laukuos ažusėja kviečiais. Kviečiai užauga
labai puikūs, kad senelis neturėja kur dėt.
Kitais metais vėl apsibūva velnias par senelį. Pavasarį
vėl ažujeme nuo pana žemes ir ažusėja vėl kviečiais, ale
sėja tik un kalnų, e slėnes palika dykas. Susicdai dyvijas
ir juokės iš jų, kad gerųjų žemį, slenes, palika dykų. Bet
ataja liūtinga vasara, ir kas tik būva sėta slėniuos, tai
unduo išgulėja. E senelia kviečiai kaip mūras kalnuos
stavėja. Dabar ir susiedai mate. kad senelis gerai išsivertė,
kalnus ažusėjįs.
Kaip tik ataja ruduo, visi senelia susiedai ažusėja
267
rugiais vienus tik kalnus. Bet senelia bernas liepe seneliui
sėt tik slėnius. Ažusėja visus slėnius rugiais. Ataja labai
sausa vasara ir visa išdžiavena, kas tik būva pasėta
aukščiau, tik viena senelia rugiai užauga slėniuos. Labai
daug senelis prikūlė rugių, kad neturėja nė kur padėt.
Klause velnias:
— Nu, ar pakaks tau ažu tai, kad aš tau inmečiau vyžas
ežeran ir tu iš tas priežasties paskeikei?
— Kadu gi tai būva?
— Egi atgal treji metai. Tu ėjai bažnyčian ir par lieptų
beainunt aš tau nutraukiau vyžas...
— Tai jau pakaks, kų gi darysi. Kad da būtum ilgiau
par mani, tai būt geriau.
Velnias atsake:
— Tai aš, nuo tavj išeidamas, da tau paliksiu un pa­
minklą padirbįs gardų gėrimų!
Iš sumaltų rugių inmaiše pamintaiį, iš katras parnedėl
išrūga labai gardi misa. Senelis gėrė tų misų ir susiedus
suvadinįs čestavaja. Bet jiems begeriunt susisukę galvas.
Kasžin ka du susiedai susbara, pradėja muštes. Tarpu jų
insmaiše ir kiti ir senelį pritraukė. Jėme visi keiktes,
daužytes liki krauja ir seneliui pakaušį pramušė.
E velnias, išbuvįs trejus metus par senelį, sugrįža
peklen ir gava pagyrimų nuo Licipera ažu išradimų ta
gėrimą. Mat būva pradžia degtines.
(Šuo Jonu Sirvydžio iš Dauliūnų Jūžintų parapijos.)

130. APIE VIENŲ SENELI,

KATRAS NIEKADAS NEJA BA2NYCIAN
Seniau miškuos gyvena vienas senelis. Anas nieką
daugiau nedirbdava, kaip tik. pavalgįs kakių šaknelių,
grybų arba uogų, ir šakinėdava par ravų. Vienan pusėn
rava peršakįs, sakydava: ..Čia tau, Dieve!“,—kitan pusėn
atšakįs, sakydava: ..Čia man, Dieve!“ Labai anas būva
geras senelis.
Nusbada velniui žiūrėt in takį senelia gražų gyvenimų.
26S
Apsivertįs kunigu, ataja un senelį ir pradėja jį prikalbinėt,
kad aitų nars kartų bažnyčian.
— Matai,—saka.—šindei didele švinte. 2manes aina
bažnyčian pasmelstų, e tu čia, par ravų sakinėdamas,
nei šių, nei tų šneki!
Paklausė senelis ir ėja bažnyčian. Preja un didelį ežerų.
Visi žmanes ėja aplinkui, e senelis pereja tiesiai par ežerų,
nė kajų nesušlapa. Nuveja bažnyčian ir pilnų rada žmanių.
Pakėlė akis aukštyn ir pamate, kad pakreklėj bažnyčias
atsisėdį du velniukai, pastiesį jaučia skūrų ir raša visų
griekus. kas tik kų bažnyčiaj sugriešija. Niekas jų nemate,
tik vienas senelis temate. Prirašė pilnų skūrų ir nebebūva
kur rašyte. Pajeme vienas velnias, insikunda vienų kraštų
skūras, kitas kitų, ir jėme timpt. Bet matyt, kad skūrų
pertimpe, nes trūka par pušį, ir velniai abu nuburbėja
žemen. Vienas net ragų nuslauže. Tų regėdamas senelis
jėme ir susijuokė. Kų bežiūrint velniukas vėl pakreklėn
užsirepečkena ir ja griekų ažraše.
Pa visam senelis grįža narna. Kaip tik preja un ežerų,
narėja vėl pereit, kaip ataja, bet kaip tik žinge undenin,
tuoj pradėja grimzte. Parėjįs narna, niekadas nebeja
bažnyčian ir tik par ravų šakinėdava, bekalbėdamas
tuos žodžius/ ..Čia tau. Dieve!“—„Čia man, Dieve!“
INuo Dominyka Sirvydžio iš DauliCnų Jūžintu parapi­
jos.)

131. APIE MUZIKANTU,

KATRŲ VELNIAS SUMDE UNT VESELIJU PAGRAT
Nekuris muzikantas ėja pavakaryj iš veselijų. Be-
aidamas par miškų, susitika panaitį, katras muzikantų
klausė:
— Iš kur aini?
— Iš veselijų,—šis atsake.
Pradėja panaitis jį prašyt, kad ažeitų ja dvaran un
veselijų pagrat. Muzikantas susitarė, ir nuvede jį takian
gražian dvaran, kad visas pa auksu ir sidabru blizgėjo.
269
Muzikantas tik negalėja atsidyvyt. kaip anas lig šialai
nežinaja. kad čia netal yra taks didelis dvaras! Invede jj
palaciun ir liepe sėstes. Ne už ilga pradeja rinkles vesel-
nykai, vis takie panai, kad nu! Juodais rūbais, su juodais
žvingiunčiais kumeliais, juodam karietam —kad važiuo­
ja, net tik žeme linksta! Atsivežė pajauniai pamergius ir
liepe muzikantui grat. Muzikantas jėme grat, e panai su
panytėm šaka ir šakdami padaža su pirštu takiaj šukelėj
ir tepa sau akis. Nusižiūrėja un juos muzikantas ir anas
prisgretina un tų šukelj ir pasitepė sav vienų akį. Kaip tik
pasitepė, tuoj su tu aki pradėja matyt, kad visi tie panai
būva su uodegam ir su ragais. Negana ta. pamate, kad
tį nie kakia palaciaus nebūva, bet baisi klumpumyne,
bala, e vietaj krėslų —kelmai. Nusgunda smagiai muzi­
kantas, bet vėl susidrųsinįs graja taliau ažsimerkdamas.
Kaip tik pagraja, tuoj preina tas panaitis ir ažmaka: ne tik
paperimais pinigais, bet auksu ir sidabru. Un gala, jau
nebetal dvylikes, davė jam panaitis visakia davanų, pier-
nykų ir karvajų ir, išvedįs iš palaciaus. nuvede un tas
pačias vietas, iš kur jį pajeme.
Aina muzikantas keliu ir insnarėja labai valgyt. Ata-
mine, kad jam davė panaitis tai šių, tai tų iš valgomų
daiktų. Išsijema iš kešenes. egi žiūri —arkliašūdžiai!
Nusispjavįs iškratė žemen ir aina taliau. Užeja jam un
mislies pasižiūrėt, ar daug anas par tųvakar nuo ta panaičia
pinigų aždirba. Iškrapštė kešenes ir vietaj auksa ir sidabrą
rada puodų šukeles, e vietaj paperimų rublių beržą
tašis! ..Tai kad prigava nelabasai!' —pamislija muzi­
kantas.—Nu. palauk.—mislija sau,—ar neatkeršysiu ir
aš tau!'
Vienąkart muzikantas, būdamas unt veselijų. graja ir
mata su pateptųjų aki, kad teip šiuršia velnias terpu ve-
selnykų net sušilįs: tai vienam kajų pakiša, tai kitų stum-
teri, tai patumsy gundina... Nustajus šakt. švatai su pa-
mergiais patumsiuos sulinda. e velnias, aplink juos suk­
damas. šnibžda:
— Drųsiau! Drųsiau!
Ataja pietūs. Ckispadine ištraukė iš pečiaus puodų su
juku ir kvašlinu ir pripilsčius bliūdus neša un stalų, e
sumtį padėja skersai puodų ir palika. Velnias tuoj šmakš
270
atsisėda un ta sumėia ir inkiše nuogų paskuigalį puodan.
Tų visų muzikantas matydamas griebe velnių ažu sprunda
ir išmėtė pra duris, sakydamas:
— 2iūrėk. nečysčiuke. kad aš tavįs čia daugiau nebe-
pamatyč!
Velnias išskrida ir par visas veselijas daugiau ne akių
neberade.
Muzikantas, aidamas iš veselijų, ažeja par miestelį.
E būva turgaus diena. Beaidamas pra karčemų, užgirdą
viduj didelį klyksmų rėksmų. Ažeja ir anas pasižiūrėtų,
kas tį yra. Žiūri, kad mušas, kad pešas pasgėrį žmanes.
Sušilį, susdraskį, visi kruvini, net baisu žiūrėt. Aplink juos
sukas ben pinki velniai ir kurstą žmanes, kad nepsilaistų.
Pažina muzikantas ir tų juodųjį, kur un puodą paskuigalį
laike. Prejįs un tų velnių, kad rėžė jam su vėzdu, net
uodega apie vėzdų apsivyniojai Velnias šmukš tuoj pra
duris ir išmave. Paskui jį ir kiti velniai išskrida. Tuojau
žmanes nustoja muštes, muzikantas juos sutaikina, ir
žmanes išsiskirstė.
Muzikantas karčemaj išgėrė ir. kad jau vėlu būva.
tai nebeja narna, ale apsinaktavaja karčemaj. Vakara
ataja velnias un muzikantų persiprašytų. Ataneše pus-
kvartį degtines ir čestavaja muzikantų. Begeriunt velnias
ir klausia muzikantų:
— Su kairu gi aki tu mani matai?
— Egi su kairi,—atsake muzikantas.
Tuoj velnias masterėja su nasini skareli par akį ir
išnyka. e muzikantas nuo ta karta niekadas daugiau velnių
nebematydava.
(.. Nebuvėlis .)

132. APIE DEVYNIUS BRALIUS IR VIENŲ SESERĮ

Gyvena seniau vienam venasėdyj terp miškų devyni
braliai ir viena sasuo. Par ilga sasuo ištekėją kur tį tali už
vyra. Gyvena ana tinai, gyvena. Labai pasilga sava bralių
ir sumislija vienąkart važiuoto un juos kieman. Prisikepe
271
bundelių, visiem devyniem braliam pa vienų. Paskui
insdėja verpslį ir devynius kuodelius linų. Mislija sau,
tinai beviešėdama par bralius suverps ir suaus žėdnam
braliui pa marškinius. Ir išvažiava.
Bevažiuodama par didelį girių, sutika devyniagalvį
velnių, katras jai tarė:
— Devyniabral devyniabral. aš tau pjausiu!
Nusgundus materiške ir. nebežinadama, kas daryt, pra-
dėja mėtyt jam bundeles, katras vėžės del bralių. Bet kų
tį jam tas bundeles! Zėdna galva prarija pa vienų ir vėl
sake:
— Devyniabral devyniabral, aš taū pjausiu!
Nebeturėdama ka mėtyt, numėtė verpstį ir kuodelius,
kuriuos tuoj devyniagalvis sudaraja ir vėl sake pjausiųs.
Un gala mata, kad jau ir arklį baigia ryt, ir un vežėčias
gretinas. Nebesumanydama materiške. kas daryt, šaka iš
ratų ir inlipe ųžalan. Devyniagalvis prarija ir vežėčias.
Matydamas, kad ana aukštai inlipe, ir negalėdamas jas
pasiekt, jėme graužt ųžalų. E materiške. devynių bralių
sasuo, sėdi ųžali nei gyva, nei mirus ir nežiną kas daryt.
Štai pamate gegužį skrendunt ir pradėja jų prašyt, kad
duotų žinių jas devyniem braliam. Nuskrida geguže un
vyresniąją bralia palungį ir jėme kukuot:
— Devyni braliai, kukū,
Jūsų sesiule. kukū,
Pati dešimta, kukū.
Ųžali sėdi, kukū,
Devyniagalvis, kukū.
Ųžalų graužia, kukū!
Užgirdą vyresnysai bralis ir tarė:
— Vykit šalin gegužį! Kų čia ana. palungėn atskridus,
ausis kurtina.
Priskrida prie untraja bralia palunges ir teip pat ažku-
kava. Bet ir tas liepe nuvaikyt. Paskui prie trečiąją ir
prie ketvirtąją ir visus išailiaja, bet visi nuvaikė. Tadu
nuskrida geguže girian ir pasakė devynių bralių saseriai,
kad jų visi braliai nuvaikė. Pajėme ana, numave nuo sava
piršta vinčiavatinį žiedų ir. padavus gegužei, liepe, kad
272
nuneštų ir paduotų jauniam braliui ir pasakytų, kad jau
devyniagalvis pušį ųžala nugraužė.
Nuskrida geguže jaunia bralia palungen ir ažkukava.
Kaip preja jaunis bralis gegužės vaikytų, tadu geguže —
tilinnnn ir inmete žiedų sklenyčian, katra būva padėta
un lunga. Pasižiūrėja bralis ir pažina, kad tai yr saseries
žiedas. Ir klausė gegužį, iš kur ana jį gava. Geguže atsa­
kydama užkukavai
— Devyni braliukai, kukū,
Jūsų sesiule, kukū,
Pati dešimta, kukū,
Ųžali sėdi. kukū,
Devyniagalvis, kukū,
Ųžalų graužia, kukū,
Baigia jau graužte, kukū!
Lakinkit kurtelius, kukū,
Galųskit šableles, kukū,
Vaduokit sesiulį, kukū!
Pasakė tadu jaunis bralis kitiem, ir sušaka visi devyni
braliai galųste šablas ir lakinte kurtus. Paskui šaka visi unt
arklių ir nu jat šuoliais girian.
E devyniagalvis jau baigia graužt ųžalų. Begrauždamas
girdi, kad kas atatrinkia par girių. Paklausė paklaiise ir
saka:
— Devyniabral devyniabral. ar tik ne tava braliai su
kurtais atmedžiaja?
Tan žadin geguže atšaka:
— Kukū, tai ne jas braliai, kukū,
Kukū, tai girias ūžia, kukū,
Kukū, tai medžiai griūva, kukū!
Aprimįs devyniagalvis vėl jėmes graužt. Viškai jau
baigia graužt,—e teip skubia, e teip skubia, kad tik grai-
ėiau pagraužt. Jau sulaide duntis lig pačiam galui, syly-
damas kų daugiau nukųst. Jau pradėja linkt un žemį
ųžalas, e devynių bralių sasuo nei gyva, nei mirus: turis
inskabinus in ųžala viršūnj.
Tik tuo laiku suūžė, sutreškėja krūmai —iššaka iš
tunkumynes devynių bralių kurtai ir puola visi draug un
273
devyniagalvia. Vienkart prisuka visi devyni braliai ir
nukapaja jam galvas.
( N u o B a r b a r a s S i r v y d a i č i a s iš D a u l i ū n ų . )

133. APIE TRIS VINGRIUS

Būva trys braliai vingriai, katrie vaikšėiaja pa svietų
apgaudinėdami babeles ir parduoliadami vaistus nuo
visakių ligų. Surinktus pinigus anys turėdava ataduot
sava vyresnybei, katra juos siųsdava vaikšėiate.
Viena karta jiem teip atsitika, kad anys išpardavė visus
vaistus ir išaikvaja visus pinigus, teip kad vyresnybei
nebebūva su kuo ir akys radyties. Jiem besirūpinunt ir
beaimanuojunt, ataja panaitis ir saka:
— Ka jūs teip nuliūdj?
Vingriai jam nusisake sava nelaimį. Panaitis tarė:
— Jegu jūs man ažrašysta sava dūšias, tai aš jum
duosiu pinigų, kiek tik raiks. Bet ažu pinkelių metų aš
jūsų dūšias pasjimsiu un savi.
Tas panaitis būva velnias. Mislija mislija vingriai —
vis tiek prapuolį —ir užraše velniui dūšias. Panaitis juos
nuvede un ųžalų ir, atkėlįs žievį, parade pinigus, saky­
damas:
— Kada tik jum raiks, ataista ir pasjimsta sau pinigų.
Dabar vingriai puikiai pradėja gyvini. Pasistatė dvarų.
dujei vyresnieji apsiženija. e trcčiasai nieką nedarydava,
tik aidava kiškių saugatų.
Baigies pinkeli metai. Vyresnieji braliai nieką nebe­
dirba. tik nusgundj laukia tas dienas, kadu velnias atais
jų pajimtų. E jaunis nieką sau nepaturėja —aina kiškių
šaudytų, ir gana.
Kartų jam betykunt unt kiškių, pamate, kad aina par
miškų du panai. Vienų tuoj pažinu, kad tas pats. katram
anys dūšias ažraše. Girdi, kad tas panaitis un kitų saka:
— Iš šita dvaru šiųnakt pajimsma tris dūšias.
Senesnis panas saka:
— Padirbsma šitaj balaj terp kelmų dvarų. Pakviesma
274
tuos vingrius un baliaus. Aptiesma kelmus vietaj stalų,
katina skareles bus abrūsai, e šunia skūras bus stala-
dingtes. Duosma gert iš arklia nagų. Paskui liepsma inspėt,
iš ka tie visi daiktai. Jegu inspės, tai tadu mes jiem
davanasma. e jegu ne, tai tuoj jų dūšias išplėšma.
Visų jų kalbų vingrius jaunis girdėja ir insdėja demėn.
Paskui anas jėme nešt pinigus iš ųžala narna, nes braliai,
laukdami smertes, nieką, nei pinigų, nebenarėja.
Vakara pakvietė velnias vingrius un baliaus. Kad
anys tinai nuveja, tai panas labai gražiai juos prijeme ir
jėme gardum vynu čestavat. Vyresnieji braliai abudu
išgėrė ir dekavaja tam menamam panui ažu gardų vynų.
Preja gert jauniam, tas nusispjave ir tarė:
— Kad tu nesulauktum, kad aš gėrė mėšlų srutas ir iš
arklia nagų!
Tų užgirdjs panas susiraukė ir piktai suriką:
— Iš kur tu ta dažinajai?! Jegu tu jau laks gudrus, tai
pasakyk, kur tu dabar esi ir iš ka yr padirbti šitie stalai,
kuo uždingti ir iš ka šitie puikūs abrūsai!..
Vingrius atsake:
— Mes esam dabar balaj, ir čia nėra nie kakių stalų,
tik kelmai, apdingti šunia skūram, ir nie kakių abrūsų
nėra, tik kačių skūras. un karklų užkabintas...
Supyka velnias ir išnyka iš akių su visu dvaru. Pasmate
vingriai beesu balaj. Led ne led lig rytui išsikapurnaja
iš jas.
Pa tam laikui jau neberada pinigų pa ųžala žievi. Tik
vienas jaunis pinigų lig valiai turėja, nes jis prieš tų dienų
prisinešė.
f..Birutė".)

134. APIE VIENU ZMAGŲ.

KATRAS VELNIUI DUSIŲ PAZADfcJA IR
PASKUI VELNIU APSIDIJA
Būva vienas labai biednas žmagus. Gyvena anas un
pana žemes. Saukia jį vienąkart panas un savi ir liepia,
kad mokėtų duoklį, e žmagus neturi kuo makėt. Jėme
275
verkdamas prašyt panų. kad palaukėtų, dabar neturiųs
pinigų, e panas saka jam:
— Kas man darba, kad tu pinigų neturi. Aik nars peklan.
bet gauk ir atnešk!..
Ir aina imagus keliu verkdamas. Sutika panaitį. Tas
klausė ja:
— Ka tu verki?
Šitas imagus nusisake visų sava bėdų. Tadu panaitis
jam saka:
— Ar prisižadi man dūšių ataduot pa trejais metais,
tai aš tau duosiu pinigų lig valiai?
Zmagus prižadėja, ir runkas abudu sumušė. Tas panaitis
būva velnias. Tuoj velnias davė pinigų maišų ir daugiau
žadėja duot, kai pristigsiųs.
Praėjus trejiems metams, imagus pradėja mislyt, kaip
čia velnias raikia apgaut. Ir išmislija. Jau nebetal esunt
tai dienai, kadu suveis treji metai, liepe sava pačiai, kad
padirbtų misas ir prišutintų pupų. Dabar valgė par dienas
pupas ir gėrė raugutį. Ant gala teip jam išpūta pilvas,
kad vien tik smirdina ir smirdina gryčiaj. Užlipė un pe­
čiaus, atsigulė aukštielniakas. inspyre kajas lubas ir guli.
Atbėga velnias ir, pravėrįs duris, klausia imagų:
—- Nu, žmagau. ar jau gatavas? Aš atajau tava dūšias
atsjimtų...
2magus, raitydamas un pečiaus nuo pilvą sapės. atsake:
— Aje, kadai aš tavj laukiu. Nebeturiu kur aš jas
padėt, tas tava dūšias! Teip ana veržias iš manį, teip ana
brukąs! Imk sau sasmildams!
Dabar liepe velniu, kad išsižiatų ir prikištu sava nasrus
un ja paskuigalį:
— Tik,—saka imagus,—žiūrėk, kad nepalaistum dū­
šias. Kaip tik aš tau jų ataduosiu, tuoj sučiaupk lūpas!
Kaip tik velnias prikišę gerklį. tuoj imagus burbt ir
pripcrde. Velnias tuoj sučiaupė bumų ir bėga pra duris.
Zmagus da šaukia:
— Nu, ar jau gavai dūšių?
Velnias, bijadamas pračiaupte lūpų, kad dūšia ne­
ištruktų. tiktai sumykė:
— Ummm! ammm! —ir išlėkė pra duris kaip viesulas.
276
 Teip ir apgava žmagus velnių ir gyvena sau ilgai ir
laimingai.
(Nuo Juozą Narbučia iš Dauliūnų Jūžintų parapijos.)

135. APIE TAI. KAIP KAI KADU

GERIAU VIRVES PIRKT. NE DUONA
Būva vienas labai biednas žmagelis. Prisliga anas
vienąkart duonas ir nebeturi kuo pirkt. Nuveja un susiedų.
katras būva labai bagatas ir nemieruotai šykštus, ir jėme
prašyt, kad pažyčiatų nars keletu garčiukų rugių, sa­
kydamas:
— Aš jau baigiu mirt iš bada.
Susiedas nedave jam rugių ir išvarė jį iš sava namų,
kad nepurvintų aslas. Aina žmagelis narna ir mislija sau:
..Tai kad dabar būtų galima numirt!'
Beaidamas susitika panaitį, tas jam davė keletą auksnų
pinigų ir liepe ait pirkt... virves. Nusistebėja žmagelis ir
tarė:
— Kam gi man virvių, kad mana pati ir vaikai baigia
mirt badu, be duonas: man reikia duonas!
Panaitis atsake:
— Bus visa ir tau. ir pačiai su vaikais, tik aik, sakau, ir
pirk virves.
Nuveja žmagelis miestan ir nuspirka virves. Beai­
damas narna par miškų, užeja vienam daikti duobį iškastų
ir aplink žmagaus išpėduota. Sumislija žmagelis laukt,
kas čia bus. ir inlipe medžian, pametįs virves žemej. Egi
žiūri —ataina ja Susiedas bagačius ir atsineša un pečių
maišų. Prejįs un duobį, supylė duobėn iš maiša pinigus ir
pareja narna pabaigt atnešt pinigų. 2magus, neilgai lauk­
damas, tuoj išlipė iš egles, išsisėmė visus pinigus ir parsi­
nešė narna, ažmiršįs net ir virves pasjimt.
Ataina bagačius, da vėl atsineša trupučiukų pinigų.
2iūri —išimta iš duobės visi pinigai. Jėme draskyt un
savį plaukus ir keiktes, sakydamas:
— Kad man velniai pajimtų takį durnių!
277
 Un gala, nebežinadamas, ka daryt iš pykėia, pamate
žmagaus pamestas virves, pagriebįs jas ir paskare un
epušės.
(Nuo Mikalas Bernotą iš Dauliūnų.)

136. APIE PANŲ,

KATRAS NUMIRĮS DA KALBEJA
Būva vienas panas ir turėja tarnaitį. Anys labai vienas
kitų mylėja. Niekur panas be jas žinias neidava ir nieką
jas nesklausįs nedarydava.
Vienąkart klausė tarnaite panų:
— Kas bus, kai mes numirsma: tadu nebegalėsma
suskalbėte?
— Ne, mes ir numirį galėsma suskalbėte,—atsake jai
panas.
Neilgai trukus jėme panas ir numirė. Raiktų kavat,
bet tarnaite labai ja gailis ir niekaip negali ja kavat.
Indėja graban, ažudege žvakį ir, nuvejus sava pakajėlin.
verpia. Beverpdama užgirdą, kad jų panas šaukia:
— Ar tu verpi?
— Verpiu, panuliuk,—atsiliepe tarnaite. Ir daugiau
nieką nebekalbėja.
Vėl ana nenari ja kavat —mislija: kad prašnekėją,
gal vėl atgis. Untrai nakčiai atajus, ir vėl panas klausia:
— Ar verpi?
E tarnaite verpdama atšaka:
— Verpiu, panuliuk!
Ir trečiųnakt teip pat klausė, e tarnaite vis jam atsake.
Bet ketvirtų ir pinktųnakt jau nieką panas nebekalbėja.
Dabar tarnaite, gailiai pana raudadama, sukvietė daugalj
žmanių, nuveže panų ir pakavaja.
Praėjus dviem dienam, nuveja tarnaite un pana kapa
raudatų. Beraudunt jai pasigirsta, kad vėl panas jų klausia:
..Ar verpi? Tarnaite, nubėgus ulyėian, paprašė /manės,
kad atkastų numirėlį. Mat ana mislija. kad panas atgija.
Palaike vėl numirėlį ben kelias dienas, bet matydama,
278
kad anas neatgyja, vėl nuvežus un kapų pakavaja. Dvaras
ir visa gerybe pana atateka tarnaitei. Pradėja un jų lunky-
tis piršliai. Ataja vieni ir kiti, bet ana vis nenarėja tekėt,
až tat. kad jaunikiai nebūva panašus un nabašnykų
panų.
Atvažiava vienas jaunikis labai ištal, tas labai panašus
būva un panų, su katruo sutarė ir padirba veselijas. Bet
pa pirmai nakčiai rada tarnaitį nebegyvų, e jaunikis
prapuola.
(..Veliuona'.)

137. APIE VIENŲ BERNAITĮ,

KATRAS SAUGAJA PAPARTĮ PRA2YSTUNT
Vienas bernaitis auklėja sava darži papartį ir kas švinta
Jana nakt saugadava jį pražystunt, bet niekadas jam
nepasiseke nusaugat: vis velnias pirma ja pagriebdava
žiedų. Viena babele davė jam radų, kad iš vakara pas-
tiestų baltų skarelį ties paparčiu, ažsidegtų žvakį ir atsi-
sėdįs niekur daugiau nežiūrėtų, kaip tik viršūnen
paparčia.
Kaip tik ataja švinta Jana naktis, bernaitis tuoj ažsidege
puodi žvakį, pasitiesė ties paparčiu baltų skarytį ir sėdi,
žiūrėdamas un papartį. Papartis būva viškai gryčias pa-
šalyj. Tuoj pradėja jį baidyte visakias baidykles: tai
šunys iškišį duntis linda, tai gyvates šliaužė ir visakie
driežlai aplink vyniajas. Tai vėl meška niauradama viršun
ja ėja, bet bernaitis, atmindamas babeles radų, niekur
nežvilgterėja, ir baidykles, matydamas, kad anas jų ne-
bija, ta išnyka, baisesne atsirasdava. Štai pamate, kad
didelis juodas katinas nusirepečkena iš palėpes par
sųsparų ir šaka tiesiai puodan un žvakes. Bernaitis
ažsimaja un ja ir sureka:
— Skeč talyn!
Tuo laiku, kaip jis un katinų grįžtelėja, papartis pra-
žyda ir žiedas nuriedėja un patiestas skarytes, kurį pelėda
prišakus pagriebė ir nusinešė. Tadu nuskvataja visakiais
279
balsais ir nusijuokė visuos kraštuos, e bernaitis ir vėl
palika be paparčia žiedą.
(D o m in yka s S irvydis.)

138. APIE VIENŲ 2MAGŲ.

KATRAM PAPARČIA 2IEDAS INLEKE A2 APIVARŲ
Ėja vienas žmagus par miškų vidunaktį. Būva tai švinta
Jana naktis. Anas būva su vyžam apsiavus. Beainunt
ažbrida par papartynų. Tųnakt tikrasai papartis žydi.
Taj pat minutėj papartis pražyda, žmagus, aidamas pra
šalį, ja žiedų nubraukė, ir jam nematunt žiedas inleke
jam ažu apivarų. Vienaj akimirkaj žmagus palika visa
žinuntis. Pradėją žinat, kur kas un svietą taj minutėj
dedas ir kų ja namiškiai veikia. Pamate kiauriai žemes
visus turtus ir pinigus ažukastus.
Beaidamas žmagus pavarga ir atsisėda pasilsėtų. Atsi­
sėdus persiave kajas. Kaip tik nusiavė tų kajų, kur būva
ažlėkįs paparčia žiedas, kaip tik autskarį iškietaja. jėme
žiedas išlėkė žemen, ir vėl palika žmagus nieką neži-
nuntis.
( [ D o m i n y k a s S i r v y d i s iš D a u H i m ų .)

139. KAIP VIENAJ GRYClAJ

VIS SAKYDAVA PRA AUKŠTINI: „LĖKSIU!"
Vienuos namuos niekas negaledava pagulėt. Kaip tik
ataidava vakaras, tuoj pradėdava kasžin kas un viršaus
lubų trinksėt, atsikišdava aukštinis, ir pradėdava sakyt:
„Lėksiu! Lėksiu!” Visi bijadava, kad nečysčiukas ne-
inlėkt, ir vakara išeidava un susiedų gult.
Ataja vienąkart ubagus ir prašus un naktigultu. Cias*
padine jam saka:
— Mes prijimt tai pnjimtumem, bet kad mūsų gryčia
nerami. Mes patys unt nakties išeinam kitur.
280
 Bet ubagas sake. kad anas nie kakių gundinimų ne-
bijųs. Ažgulėja. Vakara visi išeja, palika tik vienų ubagų.
Sis tuoj ažsidege žvakį ir skaita knygų. Neilga trukus
pradėja rėkt pra aukštinį laibu balsu:
— Lėksiu! Lėksiu!
Ubagas pasižiūrėja ir tarė:
— Nag lėk sau. kad nari!
Kaip tik anas tuos žadžius ištarė, tuoj driaaaks ir
išlėkė krūva pinigų. Bet kaip tik ubagas narėja pasjimt
pinigus, tuoj anys prapuola, ir atsiliepe nuo viršaus lubų
balsas:
— Ne tau šitie pinigai skirti, ne tu ir pajimsi! Juos
pajims tik šitų namų gaspadariaus duktė.
Ubagas pasakė gaspadariam. ir kitųvakar palika name
su ubagu sava dukterį. Kaip tik pradėja pra aukštinį
sakyt:
— Lėksiu! Lėksiu! — tuoj mergiate saka:
— Lėk sau. kad nari.
Pinigai išlėkė, ir mergiate juos visus sujėme. Nuo ta
laika niekas pra aukštinį neberėkdava, ir gaspadarius.
pinigų turėdamas, laimingai sau gyvena.
į D o m i n y k a s S i r v y d i s .)

140. KAIP VIENAS MUZIKANTAS ĖJA KIAURAN

2EMEN SAVA PANA IESKATŲ

Būva seniau vienas labai piktas panas. 2manes ne-

trapydava jam pra šalį praait. Teip anas visiem baisiai
inkirėja, kad ir senas, ir jaunas keike jį, kaip tik išmanė.
Sapnuoja vienųnakt tas panas, kad šaukia jį balsas ir
liepia ait spavedin. Nubudįs un rytajaus ir atminįs sapnų,
nusijuokė ir vėl apie tų ažmirša. Untrųnakt ir vėl girdi
balsų, trečiųnakt vėl teip pat. Nebeapsikįsdamas panas
nuvažiava bažnyčian ir išsispavedajįs grįža narna. Be-
ainunt jam iš bažnyčias, terpu švintariaus vartų atsivėrė
kiaura žeme ir prarija jį. 2eme vėl ažsivėre, tik palika
duobė, katras gala negalima būva ažmatyt. Zmanies,
nebegalėdami ažu tas duobes ineit bažnyčian. šaukės
radas un kunigų. Kunigas liepe sunešt iš visas apylinkes
virves ir mieruot, ar gili duobe, ar galima bus ažverst.
Jėme virves sumegzdami laist. Bet vis negalima būva
žinat, ar virve gilyn aina, ar un vietas užkliuvus rungas.
Atsirada vienas muzikantas, katras pasisiūlė laistės su
virvi in tų duobį. Tuoj muzikantas, pasispaudįs pa pa­
žasčių skripkelį, instvėre virves gala ir jėme laistės
duobėn. Da muzikantas pasakė /maniem, kad tuoj jį
trauktų atgalia, kaip tik anas virvį sukrutins. Laide laide,
sulaide visas virves ir pasiekė galų. Tadu pririšę galų un
medžių ir lauke, kas bus. Lukterėjus sukrutėją virve,
tadu ištraukė jų iš duobės, bet muzikanta jau nebebūva.
Tadu pradėja visi muzikanta gailėtes, nes gražiai pagra-
dava ir. jau vėlu vakarui esunt, aplaide dūsaudami tų
vietų. Un rytajaus taj vietaj jau duobes nebebūva ne
žymės, tarytum nebūta.
Grįžkim un muzikantų. Kaip tik anas insilaide giluman,
da nebūva viškai galas, e jau talyn virve nebėja, tadu
suprata, kad jau anie pristiga virves, ir jau narėja grįžt
atgalia, bet paskui pamislija, kad kas tį bus, kai anas
sugrįš nieką nematįs. Saka žemyn, tadu mat virve sukrutė­
ją, ir /manės jų ištraukė.
Muzikantas, nušakįs un gala, pasijeme in runkas skrip­
kelį ir aina sau gradamas. Preja gradamas un peklį.
Užgirdį velniai muzikų išbėga visi žiūrėtų, e vienas da
apijaunis preja artyn ir prašė, kad muzikantas jam pagratų
šįvakar unt veselijų, nes anas ženijųs. Muzikantas atsake,
kad anas ne gratų atajįs, bet sava pana ieškųs. Velniai
jam pasakė, kad panas dabar neturiųs laika —pietus
valgus. Tų sakydamas parade arklį, žarijas eduntį.
— Kalai panas pavalgys, pagrak ben truputį, velniai
prašė.
Kad rėžė muzikantas grat, net stygas sutrūka. Velniai
tuoj jam pristatė naujų stygų, katras būva iš žmanių
gyslų, bet muzikantas savas susmezgiaja ir vėl rėžė.
Jėme velniai šakinei, pirma vieni, paskui ir mergų išsi­
vedė. Muzikantas patėmija, kad keletas mergų būva jam
pažįstamas, katras būva neseniai numirį. Jis truputį nusi-
282
mine, bet vėl susdrųsinįs kad rėžė grat, net stygas sutrūka,
kad ir sumezgiat nebegalima. Duoda jam velniai savas,
bet anas jas išbrakija, negeras esu. Klause velniai, kakių
gi jam raikių stygų. Anas atsake, kad tik jų miestelyj
esu gerų stygų, ir prašė, kad jį išneštų iš peklas stygų
pirkt. Išcja vienas velnias kraivas ir kupratas ir, atkišįs
sava kuprų, muzikantui liepe sėstes un jas: jis nunešiųs.
Bet muzikantas nenarėja sėstes. raikalava. kad duotų
su panų pasmatyt. Nuvede jį velniai un tų arklį, kur žarijas
ėdė. Arklys pakėlė galvų ir, pažinįs muzikantų, prašneka
žmagaus balsu, prašydamas jį. kad kai sugrįš un ana svietą,
perspėtų ja vaikus, kad negyvintų teip anys, kaip jis
gyvenįs. Bet kaip tik velniai užgirdą apie tų kalbunt,
tuoj surikde jų kalbų, ragindami muzikantų, kad skubytųs
stygų pirkt. Nebūva kaip nuo juodųjų atsikratyt. Sėdas
muzikantas un kupračia velnią, ir tas graitumu paukštes
išneše jį iš peklas. Nepaspėja pamatyt, pra katrų vietų jį
išneše. tik pamate, kad jau baigia nešt ja gimtinin mies­
telin.
Tuo tarpu užeja muzikantui un nusies paklaust vel­
nių, del ka anas kraivas ir kupratas. Velnias jam at­
sake:
— Sitam jūsų miestelyj yra takia baba, katra mani
labai mylėja: kas minute vis mani minėdava. Viena karta
ana ruošės maišyte duonų. Aš inlindau duonkepen ir
sakau: ažušaldysiu jai duonų, tai da bet kakį lyėnų kartų
mani paminės. Bet, prakeikta baba! —kaip tik inmaiše
duonų, tuoj jėme su kryžium ažpečiadaja*. Ažu šita aš
negalėjau iš duonkepes išlįste ir tupėjau čielų naktį, su-
slinkįs trilinkas. Ryta unkšti baba pasižiūrėja duonas ir
matydama, kad šalta, nieką nesakius uždėja duonų un
pečiaus. Pradėja tašla brinkt, mani spaust! Kinčiau kinčiau.
pamačiau, kad ataina Įkibą. Pradžiugau, nu. misliju sau:
dabar kai duonų keps, tai ir mani palais. Nujeme duonų
nuo pečiaus ir pradėja špygam badyt*. Išbadžius iš­
badžius vėl ažpečiadaja, tadu inkepus bakanan ir vėl
ažpečiadaja. Dabar pakepė pečiun un raudanai inkaitusia
pada. Kinčiau kinčiau, net čypi pradėjau. Ir kasžin kalai
būčia išbuvįs bakani susirietįs. kad ne bernas, katras,
riekdamas bakanų, nebežegnaja, ir aš ištrūkau. Baba manį
283
nepaminėja, e aš jų tai ilgai paminėsiu, ir dabar nei tų
namų belunkau, nei be tas babas nariu sutikt...
Pabaigė velnias pasakat apie sava pritikimų, ir atsirada
abudu miešti. Nusėda muzikantas nuo velnią kupras ir
pradėja vaikščiat iš vienas gryčias kitan, neva stygų
ieškadamas, e velnias vis priduris paskui sekiaja. Tikiai
ainunt tan gryčian, kur velnias būva nuo babas kunkintas,
kapt velnias muzikantų ažu skverną ir saka:
— Neikim čia!
Bet muzikantas suprata, del ka velnias nelaidžia, atsake:
— Kaipgi neisiu, kad aš dabar ataminiau, čia geras
stygas parduoda!
— Nu, tai kad čia, tai lik sveikas! —tarė velnias ir
sustaugįs sumišą su vėju.
Gerai muzikantas išmislija, kitaip nebūt kaip būvį
juodąją nusikratyt.
(Užrašė ..Raizintas".)

141. KAIP VIENAS MU2IKAS

PANŲ PEKLAN NUVE2E
Būva vienas labai nedarąs panas, katras visus sava
mužikus išnaive* —lika tiktai vienas, katram panas nieką
nebepadare: kur tik jį panas siuntė, vis anas išpildė.
Vienąkart pašaukė jį panas ir saka:
— Ruoškis, rytaj važiuosma peklan!
..Važiuot tai važiuot,—mislija sau mužikėlis,—tiktai
nėra kuo: brikas sulūžįs. ratai suklypį, atasėjas sutrūkį".
Aina žmagelis miškan atasėjų kirstų ir sutika senelį.
Klausia jį senelis:
— Kur aini?
Sis pasisakė ainųs miškan atasėjų kirstų, nes rytaj
raiksių su panų važiuot peklan, e gal talima keliane...
Ir saka senelis:
— Nei aik miškan, nei niek. Kakiuos turi ratus, tai su
takiais ir važiuok. Pekla yra viškai netal. Lig pusryčiais ir
sugrįši atgala.
284
 Paklausė imagus scnclia raclas ir sugrįža nama.
Ryta, paskinkįs arklį, pasadina panų vežiman ir važiuo­
ja. Pavažiavį kiek privažiava didelį kalnų. Važiuodami
pakalnėn, pamate atainunt pulkų velnių kaip debesį, su
muzikam gradami ėja pasitiktų. Nusgunda ir panas ir saka
imagui:
— Grįžkim atgala!
Bet teip, kaip pakalne būva labai didele, tai niekaip
nebegalima būva suturėt nei arklia, nei ratų. Kaip važiava.
ir invažiava tiesiai pulkan velnių, katrie pagriebi panų
ir nusinešė. Likįs imagus vienas nebežinaja ka veikt ir
sugrįža atgala.
Ta pana lika du sūnus. Vienas būva geras, e kitas —
tėvų sekįs —labai nedarąs. Kaip palika valdytaju dvara,
tuoj pradėja visus labai spauste, e labiausia šitų mužikėlį,
katras ja tėvų peklan veže. Kamava, kad rindų ažmakėtų.
Bet žmagelis neturėja iš ka. Ir prašės panaitį, ir runkas
bučiava. bet tas ne girdėt apie davanajimų nenarėja.
— Nars,—saka,—dūšių velniui parduok, bet pinigus
pristatyk!
Ir šiaip, ir teip mislija žmagelis, bet matydamas, kad
kitaniška išėjima ir nebėr, kaip tik velniui dūšia parduot,
susiruošė ir išeja peklan. Ėja tuo patim keliu, kur panų
veže. ir tiesiai nuveja un peklų. Čia jį tuoj sutika velniai
ir klausė, ka anas un juos ataja. 2magelis nusisake sava
vargų ir prašė pinigų. Velniai žadėja jam duot pinigų,
tikt liepe jam atvežt ben vežimų malkų. Dave jam pakin­
kytų baltų arki] ir pasakė, kad visur galima šert anas.
tikt kad par galvų nešertų*.
Nuvažiava žmagus miškan, pnskrave labai didelį
vežimų malkų, kad arklys ne iš vietas nepakrutina. Jėme
anas arklį ragint ir lupt par šonus, par blauzdas, bet vis
neišveža. Ažejįs priekin, kaip šėre apiausin, jėme ir pa­
virta iš arklia žmagus. ir pažina žmagelis, kad tai ja panas,
katrų anas peklan nuveže. Labai žmagus persigunda, bet
panas jam tarė:
— Nebijak nieką! Pinigų tau prašyt nuo velnių nebe-
raiks! Se tau mana žiedas. Grįžk nama ir. padavįs žiedų
mana sūnam, pasakyk, kur aš esmu ir kų veikiu.
Pareja žmagelis nama ir, padavįs panaičiam žiedų,
285
 nusakė visa apie jų tėvų. Nusgunda ponaičiai, ir vyresny-
sai, bijadamas, kad ir su juo teip neatsitiktų, pamėtė
tėvą dvarus ir išeja svietan. Atlikjs dvari jaunis ponaitis
teip pat nežinaja, kas daryt su tėvą gėrybėm. Vaikščioja
pa laukų ir mislija, kaip čia dabar jam gyvenimas pradėt.
Sutika žilų senelį. Tas senelis jį klausia:
— Ka teip nuliūdįs vaikščiaji?
Panaitis nusisake sava rūpestį, kad nežinųs, kas daryt
su tėvą turtais. Tadu jam senelis davė takį ragelį ir šiteip
pasakė:
— Išeik rytų pusėn ir sutriūbuok su šituo rageliu.
Tadu suveis daugybe ubagų. Ir iškelk del jų pietus, tai
pasmažins tava tėvą gerybe!
Kaip jam senelis liepe, teip anas ir padare. Susrinka
daugybe ubagų, ir iškėlė anas del jų pietus. Pa tam, žinoma,
gerybe pasmažina, bet vis da labai daug būva. Vėl pa­
naičių! besirūpinunt, sutika jį tas pats senelis ir liepe
ažtriūbuot un vasarius* ir, iš tį sušaukus ubagai, iškelt
pietus. Paskui un žiemius ir vakarius. Dabar jau ta pana
gerybes viškai nebelika. Dabar klausia panaitis senelį kas
daryt. Senelis jam teip pasakė:
— Dabar aik Betliejaus miestan. Ineidamas sustiksi
žmagų nešuntis pirštines. Nuspirk tu nuo ja šitas pirštines
ir grįžk narna.
Padare panaitis teip, kaip sake senelis. Bet kai sugrįžo
narna, tai sava dvara ir padujų nebcrada: sudegta. Ataja
un jį senelis ir saka:
— Aš par tavi buvau keturius kartus un pietų. Dabar
gi prašau tavi, kad unt man ateitum ben kartų.
— Kad aš nežinau, kur tu gyveni,—atsake panaitis.
Tarė senelis:
— Ryta atsikėlįs. rasi pabalnatų žirgų. Sėsk un ja ir
atjasi tiesiai į mana namuos.
Unt rytajaus rada panaitis pabalnatų žirgų, užsėda ir
išjajįs sutika un kelia raitų žmagų. Šitas /magus pasisakė,
kad anas būsiųs panaičiųi keliavedžiu un senelio namus.
Joja anys abu. ir klausia keliavedys ponaitį:
— Kų dabar mišliji?
— Nieką nemisliju,—atsake ponaitis,—tik labai nariu
gert.
286
 — Gerk štai iš šita šaltinia,—pasakė keliavedys, ir
nulipė panaitis nuo žirgą. Nuvejįs atsigėrė ir sugrjžįs vėl
jaja. Ir vėl klausia keliavedys:
— Kų dabar misliji?
— Nieką nemisliju,—atsake panaitis.—tiktai beger-
damas par šaltinį ažmiršau pirštines.
— Grįžk ir pasjimk,—pasakė keliavedys.
Nuveja panaitis un šaltinį ir pamate, kad un ja pirštinių
guli numirėlis. Sugrjžįs atgalia, pasakė keliavedžiui, kad
un ja pirštinių guliųs kasžin kaks numirėlis. Tadu jam
keliavedys tarė:
— Tas numirėlis tai tava paties kūnas, kai undenį
gėrei iš šaltinia, tai tava dūšia persiskyrė su kūnu. Pirš­
tines tai tegul tį palieka: tas pasjims jas, kas tava kūnų
pakavas. Mes abu dabar esam prie dungaus vartais.
Tų pasakįs keliavedys paklabena un duris. IXirys
atsidarė ir inlaidc juos dungun.
(Užrašė -V irb a la s '.)

142. KAIP VIENAS PCSTELNYKAS RYMAN ĖJA

Seniau gyvena un girias vienas pūstelnykas. Sumislija
vienąkart ir išeja Ryman. Kaip tik išeja, tuoj pristaja un jį
taks juodas žmagus až keliavedį. Aina aina abudu. Preja
vakaras, raikia ješkat naktigultą. Apsinaktavaja par vienų
gaspadarių. Tas gaspadarius turėja sūnų nedidelį ir, vakara
aidamas gultų, nei paterių kalbėdava, nei nieką, tik šitų
sava vaikų abu su pačiu pabučiuodava ir aidava gultų.
Naktį visiem sumigus, pamate pūstelnykas. kad ja
keliavedys atsikėlė iš lavas, prieja un gaspadariaus vaikų
ir nusukę jam galvų. Pūstelnykas labai nusgunda, regė­
damas takį sava keliavedžia darbų, ir nakčiu išbėga iš tų
namų. bet ir keliavedys paskui jį išsekė.
Ėja jie vėl abu —ėja ir užeja krūvų pinigų. Paejejį
trupučiukų pamate /magų, guliuntį unt pievas. Tadu
keliavedys tam /magui tarė:
— Aik ir pasimk anų krūvų pinigų!
287
 Tas /magus susisėme pinigus. Preja jiem beainunt vėl
vakaras, prispraše un vienų žmagų unt naktigultą. Tas
žmagus labai būva geras, juos primylėja visuo kuo ir
minkštai paguldė. Bet keliavedys, išeidamas iš tų namų.
ažudege juos. Labai pasipiktina iš ta pūstelnykas ir viseip
narėja nuo šita sava keliavedžia nuskavat, bet tas niekaip
neatsilikina.
Trečių naktigultų ažgulėja par vienų žmagelj, katras
būva teip sau neblagas, bet turėja takį auksa kūbkų ir kas
vakaras, aidamas gultų, vietaj paterių kalbėjima aidava
kamarėlen ir talai žiūrėdava un šitų kūbkų, kalai ažmig-
dava. Ryta išeinunt jėme keliavedys ir pavage na ja šitų
kūbkų.
Ketvirtų naktigultų ažgulėja par vienų girtuoklį ir
labai nedarą žmagų, katras jų gryčian neprijeme. bet
pašalėj liepe gulėt. Ryta išeinunt iš tų namų, pūstelnyka
keliavedys davanaja tam žmagui tų auksa kūbkų, katrų
vakarykščiam naktigultyj būva pavagįs.
Beaidami keliu sutika važiuojunt kunigų un liganį.
Pūstelnykas priklaupė prieš jį, e keliavedys nusigrįžę
šalin ir ažsikiše nasis. Vis tai pūstelnykas labai iš ta dyvi-
jas, bet nesidrųsina klaust, del ka jis teip dara.
Taliau beaidami par vienų miestelį, užeja pulkų ber­
niukų ir mergyčių bedainuojunčiuos. Pūstelnykas labai
sava mislyj pasipiktina iš ta, kad vyriškiai su moteriškams
draugėj dainuoja, ir jis nusigrįžįs nuo jų skubinai pra šalį
praeja. Bet keliavedys, meiliai unt jaunimų žiūrėdamas,
nusijeme kepurį prieš juos. Čia pūstelnykui nars labai
pikta mates, bet kad jau viškai nebetal nuo paties Ryma
būva, tai kinte duntį sukundįs.
Ineinunt miestan Ryman, ėja anys abu par aukštų
tiltų, e unt ta tilta sėdėja ubagas, giedadamas giesmes ir
viliadamas almužnas nuo praainunčių. Jėme keliavedys
ir nustūmė ubagų nuo tilta upėn. Dabar pūstelnykas nebe-
daturėja ir jėme šaukt unt ja:
— Ak tu žmagžudi! Atstak tu na mani. kad ir manįs
nesujimtų draug su tavim ažu tava blagus darbus!
Bet tas juodasai žmagus nusišypsaja ir tarė:
Aš buvau nuo Dievą tau duotas ažu keliavedį ir
aš tau narėjau draug par tų laikų paradyt, kaip kas un
288
svietą dedas. Aš supruntu, kad visus mana darbus tu
matei tik iš blagasias puses. Pirmajam naktigultyj, kai
prijėmusia mum /.magaus nusukiau vaikui galvų, tai tau
labai blaga mislis apie man užeja. Bet tas vaikas, kai butų
užaugįs, tai būtų pastajįs žmagžudžiu ir tėvų su mačiu būtų
ažmušįs. Kur pinigus pamestus ažejam ir /magui guliun-
čiam paliepiau pasijimt, tai tas /magus būva didelis tin­
ginys ir vagis. Anas, gulėdamas un pievas, mislija, kas čia
raikia apvagt. Bet dabar, turėdamas pinigų, paliks dideliu
kupčium ir bus geras žmagus. Untram naktigultyj, kur
mum labai meiliai prijeme, tį būva labai geras, ale biednas
žmagus. Aš jam ažudegiau namus, paskui anas terp nuo­
dėgulių, pamatų vietaj bekasinėdamas atras didelį mantų*.
Tračiam naktigultyj pavagiau nuo gaspadariaus auksa
kūbkų. Tas kūbkas būva ažnuodytas, ir aš, pasigailėjjs
žmagaus. kad kartais, gerdamas iš ja, nenusinuodytų,
paėmiau ir atadaviau ketvirtam naktigultyj girtuokliui ir
nedaram /magui. Tas kad ir numirs, tai mažesne blėdis
bus, nė kaip gyvens. Kai kunigų sutikam važiuojunt,
tu priklaupei, bet aš, matydamas, kad un ja kakla sėdi
apžergįs velnias su nuogu paskuigaliu, nusigrjžiau šalin.
Taliau, kai u/ejam pulkų jaunimą dainuojančiuos, tai
anys švintes dienaj sau suvejį gražiai dainava, ir aš pasi-
klaniajau ne jiem, ale mačiau, kad terpu jų yra Dievas.
E ubagų kad nuo tilta nuverčiau, tai šitas ubagas dienų
sedėdava un tilta, e naktį, susivienijįs su žmagžudžiais,
aidava rabavatų ir pjautų žmanių. Ja kešenej ir dabar yra
revolveris ir peiliai!..
Tų pasakįs pūstelnyka keliavedys pavirta in aniuolų ir
išnyka.
(Nuo Mažeikio iš Vilių.)

143. APIE VIENŲ TĖVŲ,

KATRAS TUREJA PINKIUS SŪNŪS KAREIVIUS
Vienas tėvas turėja pinkius sūnus, ir visiem pinkiem
priseja ait vaiskan. Kai jau jaunj sūnų pajeme, tai labai
tėvas nusiminė ir išeja iš namų, ketindamas ait un karalių
lO T d u lo M k o w b ib l io t e k a , II 289
ir prisgadijįs nudurt jį. Jam beainunt preja vakaras, ir
apsinaktavaja par vienų turtingų gaspadarių.
Tųnakt tam gaspadariui davė Dievas sūnų. Sitam kelei­
viui, katras ėja un karalių, lavaj beguliunt, preja un j|
senelis taks, katra niekas nemate, tiktai anas vienas.
Tas senelis jam tarė:
— Kelkis ir aik pasižiūrėk, kuo bus užaugįs tas viena­
timis gaspadariaus sūnus!
Keleivis atsikėlįs prieja un naujai gimusį vaikų ir
pamate, kad visas apkabintas ginklais, kaip tai: kardais,
muškietų, dzidam ir kitaniškais daiktais. Tadu senelis
keleiviui tarė:
— Matai, kad šitų vaikelį Dievas nuo mažumės pa­
skyrė un kareivia. Tadel ir tu, nebesikesėdamas un kara­
liaus, grįžk sau narna ir gyvink ramiai!
( N u o B a r b a r a s S i r v i d a i č i a s iš D a u l i ū n ų . )

144. APIE MILDUTĮ IR JAS MACIŲ LAUMĮ RAGANĮ

Gyvena senelis ir babele ir turėja dukterį Mildutį.
Babele numirė ir palika Mildutei sava pasaginį karvytį.
Senelis, neilgai laukįs, apsiženija ir pajeme pačių laumį
raganį. Ta ataidama atsivarė su savim tris dukteris: vy­
resniąją būva vienu aki. untraja trim, e jaune —ke-
turiam akim. Laume labai nekinte sava padukras Mildutės
ir vis varydava laukan ganytų galvijų.
Vienųdien genant Mildutei laukan, indave jai mačeka
pundelį linų ir prisakė, kad lig vakarui ganydama su­
verptų. Išginė Mildute laukan ir vaikščiaja verkdama.
Ir prakalbęja jas pasagine karvyte:
— Neverk, Mildute! Paimk linus ir. inkišus pra mana
vienų auselį, papūsk, ir bus gatava.
Inkiše Mildute linus pra vienų karvytes auselį. pa­
pūtė—ir išlinda pra kitų auselį gatava, suverpta ir
suausta! Parginė Mildute narna ir parnešė gražias ir planas
drabes čielų rietimų.
Kitųdien indave laume Mildutei du pundeliu linų ii
290
prisakė, kad suverptų, ir išlaide sava dukterį, kur būva
su vienu aki, žiūrėtų, kaip Mildute suverps tiek daug
linų.
Paganius truputį Mildute saka laumes dukteriai:
— Duok. aš tau paieškasiu galvų.
Beieškadama Mildute gieda:
Ažmiega miega viena akele!
Jėme ir ažmiga laumes duktė. Tadu Mildute skubinai
pajeme linus, inkiše pra vienų karvytes auselį ir papūtė.
Kai laumes duktė nubuda, tai rada jau Mildutės ir su­
verpta. ir suausta. Vakara parginus narna, laume nulupę
sava dukterį až tai, kai nemate, kaip Mildute suverpė
ir suaudė.
Trečiųdien išlaide draug su Milduti ganytų laume tų
dukterį, kur su trim akim. Paganius truputį Mildute ir jai
saka:
— Duok. aš tau galvų paieškasiu.
Kaip tik pajeme ieškat. jeme Mildute giedat:
— Ažmiega miega viena akele!
Ir ažmiga viena akis. Paskui ažmiga ir kita, ir trečia.
Tadu Mildute pajeme linus, inkiše karvytes auselėn,
papūtė, ir išeja pra kitų ir suverpta, ir suausta. Nubudus
laumes duktė rada. kad jau būva audeklas gatavas, e
vakara parginus narna, gava į paskuigalį nuo mačias,
kad neišsaugaja.
Un rytajaus pa tam išsiuntė saugatų dukterį su keturiam
akim. Pajeme Mildute ir jai galvų paieškat. Jėme dainuot:
Ažmiega miega viena akele!
Paskui kita ir trečia ažmiga. Ažmirša Mildute pasakyt,
kad ažmigtų ketvirta akis. Kaip tik Mildute nuveja un
karvytį ir inkiše pra vienų auselį. papūtė —išeja gatavas
audeklas. Laumes duktė, nemiegadama vienu aki. viską
mate ir parginus narna pasakė mačiai.
Ažpuola laume ragana un senelia, kad papjautų Mildu­
tės pasaginį karvytį. Ažgirdus Mildute, kad jas karvytį
ketina pjaut, išeja gurban ir, apskabinus jų, jėme verkt.
Karvyte jai saka:
Neverk. Mildute! Pjaus mani —tegul sau pjauna.
Tau raiks mana žarnas daryt. Bedarydama žarnas, atrasi
io- 29 J
jas auksa abalėlį ir auksa žiedų. Tas bus tava kraitis. Tu
šituos abalį ir žiedų inkask tėvą darži —žemes.
Teip Mildute ir rada, žarnas darydama, abalėlį ir žiedų.
Inkase žemes darželyj, e un rytajaus vietaj abalia išdyga
abele su auksa abaliais, e vietaj žiedą —auksa šulnis su
žaliu vynu. Niekas negalėdava pasraškyt nuo tas abelės
abalių. Kas tik preidava artyn, tuoj šakas su abaliais
kildava aukštyn. Teip pat ir vyną iš šulnia niekas negalė­
dava pasimt: kad tik inkišdava viedrų, tuoj aidava gilyn.
Tiktai viena Mildute galėdava pasraškyt abalių ir pasisimt
iš šulnia vyną. Ažtat da geriau jas laume pradėja neapkįst
ir vis pra unkštų brukdava jų laukan galvijų ganytų.
Vienąkart važiava tu pusi karalius ir pamate Mildutį
ganant galvijus. Labai ana karaliui patika, nes būva labai
graži. Pralaidus keletu dienų, atvažiava tas karalius Mildu­
tės piršlėm. Senelia nebūva name, e laume pakišę Mildutį
pa kubilu ir pakavaja kamaraj. Karalius tuoj klausė, kur
yra jų gražiaja duktė —anas jas atvažiavįs piršlėm.
Laume graitųjų aptaise sava vyresniųjų dukterį ir pakišę
karaliui, bet šis jas neprijeme, sakydamas kad ne ta.
Aptaise untrųjų, bet ir tų karalius išbrakija. Kad invede
laume trečiųjų su keturiam akim, net nusgunda karalius,
takia baisi būva! Supykįs un laumes, pasakė, kad jegu
neradįs gražiąsias dukteres, tai nukirsiųs jai galvų. Nebėr
kas laumei dara. Išeja kamaran ir visa pikta, atvažus
kubilų, tarė:
— Paskrebėle papečkėle. lįsk iš pa kubilą!
Tyčia apiplyšusių ir nepraustų invede un karalių Mil­
dutį. Bet kaip tik jų pamate karalius, jam net širdis apsala,
ir pasakė:
— Sitų aš pasdabajau ir nariu pajimt jų ažu karalicnį!
Ažusake karalius siuvėjam, kad pasiūtų rūbus kuo
gražiausius ir naujas čeverykas. Kai jau būva visa gatava,
tai karalius visas aprėdnias atasiunte Mildutei ir liepe,
kad apsitaisius lauktų ja atvažiuojunt. Bet laume vėl
Mildutį pavaže kamaraj pa kubilu, e su jas suknelėm
apvilka sava vyresniųjų dukterį ir su čevėrykais apiave
kajas. Bet teip kaip jas kajas būva del tų čeverykų par
didžias, tai pirma laume, pajemus kirvį, aptašė, e paskui
par didelį vargų inkiše ir lauke atvažiuojunt karaliaus.
292
Atvažiava karalius su pajauniais ir ataveže vienų karietų
de! Mildutės, kitų —del sau. Insadina jaunųjų vienan
karietan, kitan insėda anas pats, ir važiuoja un vinčių.
Važiuojunt par girių, inslaide medžian geguže ir ažkukava:
— Kukū, panas karalius,
Kukū, kų tu čia veži?
Kukū, ne sava mergelį,—
Kukū, laumį raganį!
Kukū, pasižiūrėk gi:
Kukū, pilna karieta,
Kukū, juoda kraujeliai
Nustajįs karalius pasižiūrėja ir atrada pilnų karietų
krauja ir sėdėja ne Mildute, bet duktė laumes raganas.
Liepe išbrukt laukan jų. sugrįža atgalia ir užkūrė laumį,
kad atvestų Mildutį. Laume nenarėja, kad Mildute kara-
lieni paliktų —grait aptaise untrųjų dukterį ir išlaide.
Bevažiuojunt par girių, vėl geguže ažkukava kaip pirma,
ir vėl sugrųžena karalių. Aptaise laume trečiųjų dukterį,
bet ir su tu geguže sugrųžena. Ažpyka karalius ir sake
galvų nukirsiųs laumei, kad neduosiunt gražiąsias duk-
teres. Nėr kas laumei daryt! Atvažus kubilų, suriką un
Mildutės:
— Paskrebėle papečkėle, lįsk iš pa kubilą!
Aptaise Mildutį karalius, ir išvažiava un vinčių. Kai
važiava vieškeliu, tai ir auksa abele, ir šulnis vyną paskui
Mildutį seke. Kai važiava par girių, tai geguže kukava:
— Kukū, panas karalius,
Kukū, tai dabar veži,
Kukū, sava mergelį!
Po veselijam karalius su Milduti ilgai ir gražiai gyvena.
(Užrašė „Bevardis' J

293
 145. PASAKA RUDUOLEL1A
Gyvena senelis ir babcle. Turėja anys sūnelį ir dukrelį.
Jėme babcle ir numirė. Tadu senelis ženijas untrakart ir
pajeme pačių laumį raganų. Šita mačeka labai pradėja
neužkįst sava pasūnia ir padukras ir vis gnižina seneli,
kad tas sava sūnų papjautų ir mėsų jai išvirįs ataduotų.
Tėvas nuvedė sūnų miškan, nunešė jam valgyt unt ilga
laika ir palika jį tinai, o pačiai nušava kiški ir ataneše
narna.
Laume valga kiškia mėsų, e kaulus meta pra lungų
aran. Atsknda juodvarnis ir saka:
— Krun krun, čia ne sūnaus mėsa!
Krun krun, čia pilka kiškelia mėsa!
Tų išgirdus laume suprata, kad jas vyras jų apgava.
Kiškelia mėsų numėtė ir šaka un vyra barties, kai sūnaus
nepapjave. Neber seneliui kur deties. Nuveja vėl miškan,
papjave sava sūnų ir, atnešįs narna, atadave laumei.
Laume linksma pasdėjus un stala valga ir kaulus meta
aran pra lungų. Atskrida juodvarnis ir, nuslaidįs un lunga,
saka:
— Krun krun, čia tai sūnaus mėsa,
Krun krun, čia ne pilka kiškelia mesa!
Laume pasūnį visų suvalgė, e kaulus aran išmėtė. Išeja
aran sesuo, surinka visus bralelia kaulelius ir, nunešus
ažu klaima, sudėja ruduolėlia gūžtan. Atskrida pavasarį
ruduolėlis ir išperėja iš tų kaulelių labai gražų berniukų.
Berniukas, išlipįs iš gūžtas, nuveja miškan, inlipe eglcn
ir sėdi sau. Besėdėdamas pamata, kad atvažiuoja gelumbių
kupčius, ir aždainava šiteip:
— Man tėvelis papjave papjave,
Laume ragana prarija prarija
Ir kaulelius išmėtė išmėtė,
Sesiutėle surinka surinka,
Baltan skarelėn surišę surišę.
Ruduolėliui gūžtan padeja padeja,
Ruduolėlis išperėja išperėja.
294
 Kupėius klausė klausė berniuką dainuojunčia ir, pasgai-
lįs ja, numėtė jam gelumbių, kartūnų ir kitakių daiktų.
Jam nuvažiavus berniukas susijeme visa ir vėl inlipe eglen.
Atvažiuoja imagus su vežimu girnų. Berniukas tuoj ir
aždainava:
Man'tėvelis papjave papjave.
Laume ragana prarija prarija
Ir kaulelius išmėtė išmėtė.
Sesiutėle surinka surinka,
Baltan skarelėn surišę surišę.
Ruduolėliui gūžtan padeja padėję,
Ruduolėlis išpėrėja išperėję.
Zmagus klausė klausė ir, nieką daugiau neturėdamas
duot, išmetįs girnapusę nuvažiavę sau. Berniukas išlipė
iš egles ir, susjėmįs visas gelumbes ir girnapusį, nuveja
sava tėvą namuos. Būva tumsi naktis. Berniukas užlipė
un gryčias dungčia ir kaip tik pradėję aušt*, tuoj uždai-
nava. Užgirdus laume siunčia sava padukrų, sakydama:
— Aik nustumk nuo gryčias —kas tj taks gieda!
Išėjus mergyte pažina sava bralj, ir bralis, jų pažinįs,
numėtė jai visakių davanų ir vėl dainuoja sava dainelj.
Užgirdus laume labai ažpyka ir bėga su kačergu ja až-
muštų. bet kaip tik iškišę galvų iš priemenės, berniukas
palaido nuo dungčia girnapusį ir ažumuše laumį raganų.
Tadu berniukas nulipė, ir gyvena visi gražiai ir laimingai.
(Nuo Kvedera ik Dvirėžių.)

146. APIE SESERĮ,

KAIP ANA VAŽI AVA VIEŠĖTŲ
Kartų važiavę viena materiške un bralius viešėtų ir
insdėja su savim kiškelį. Važiuoja ana sau keliu, e šanais
kelia upe teka. Ta j upėj laume ragana, geldoj sėdėdama,
plaukes ir šaukė staru balsu:
Aikš, sesiule, pasimaudysma pasimaudysma,
Šita upele pienu teka, pienu teka,
Ana upele krauju teka, krauju teka.
295
 Jau būva belipunt iš ratų, bet kiškelis atsiliepe planu
balsu:
— Neik. sesiule, neklausyk neklausyk:
Šita upele krauju teka. krauju teka,
Ana upele pienu teka. pienu teka.
Sasuo nepaklausė raganas ir nuvažiava taliau. Ažpyka
laume ragana un kiškelia ir pribėgus nusukę jam vienų
kajelį. Sugrįžus un upį, sėdas geldan ir plaukydama šaukė
vėl staru balsu:
— Aikš, sesiule. pasimaudysma pasimaudysma.
Šita upele pienu teka. pienu teka,
Ana upele krauju teka. krauju teka.
Bet kiškelis vis atsiliepdamas draudė seserį. Až tat
jam ragana ir kitų kajelį nusukę. Bet kad kiškelis ir taliau
netylėja, tai jam nusukę kajeles ir auseles ir galvų. Dabar
jau kiškelia nebesunt. paklausė sasuo raganas ir, palikus
arklį un kelia, nuveja paupėn, nusvilka rūbus ir insisėda
geldan. Tiktai žiūri, kad laume ragana jau velkas jas
rūbais. Ana tuoj puola un rūbus, bet nieką nebegava,
nes laume, apsivilkus jas rūbais, jai palika tinklų ir, in-
sėdus jas vežiman, važiava un jas bralius. Sasuo, maty­
dama. kad nieką jai daugiau nebelieka, susvyniaja tinklan
ir, pasvijus raganų, insėda sava vežiman.
Nuvažiavus un bralius, laume gyres prieš bralius,
nuduodama, būk jų sasuo ir turiunti su savim pasekėjų,
katrai liepe duot valgyt pelenų, su undeniu sumaišytų, ir
išvaryti arklių ganytų. Braliai laumį raganų paturėja ažu
seserį ir vaišina kuo geriausia, e tarnaitei davė duonas su
barščiais ir išbruke arklių ganytų. Braliai būva trys ir
visi meiliai šnekuraja su menamųjų seseri, kaip štai
atskrida pilka geguže ir, nuslaidus un lunga, ažkukava:
— Jus trys braliukai, kukū.
Kų jūs čia mylit, kukū:
Laumį raganų, kukū!
Jūsų sesiule, kukū,
Žirgelius gana, kukū,
Ir gailiai verkia, kukū.
296
 Laume ragana, užgirdus takį balsų, susuka:
— Vaikykit, kų ana čia laja!
Bet. nuvaikius gegužį nuo ta lunga, ana užskrida un
kita ir vis teip pat kukava. Ir saka vyresnysai bralis
jauniam:
— Aik pažiūrėk, kaip tį gana arklius.
Nuveja jaunis bralis laukan ir pasisakė laumės tarnaitei,
kad narius jai padėt arklius ganyt. Tarnaite sėdas un
pievas ir saka:
— Duok man. aš tau galvų paskutinėsiu*.
Beieškadama jam galvų ir beskirstydama pluoštus
plaukų, pradėja verkt, o anas, pajutįs un sava galvas
lašunčias ašaras, klausė jas:
— Kas čia laša un mana galvas?
Tai niekas, braliuk, nelaša. tai šiltas lietulis lyja...
Bet pakelįs bralis akis pamate, kad ana verkia, ir vėl
klauso jas:
— Ka gi verki?
O jinai jam šiteip atsake:
— Kaipgi man neverkte? Jūs laumį raganų mylit, e
mani. jūsų seserį, išvarat arklių ganytų!
Tadu jaunis bralis parsivedė seserį narna ir pasakė
braliam, kad čia jų sasuo. e ana tai laume ragana. Tadu
braliai pajeme patį gerųjį arklį ir. išsmalavį visų. pastate
par priesenį. Paskui, išsivedį laumį raganų ir prejį un
arklį, saka:
— Mušk su runkam, ka anas čia stavi!
Kaip šėre laume su runku, tuojaus runka ir prilipa
prie arklia. Kaip šėre su kitu - ir kita prilipa. Braliai
saka:
— Spirk su kajam, tai runkas atlips.
Laume spyrė su kajam —ir kajas prilipa. Tadu palaide
braliai arklį valian ir da su batagu sukirta. Arklys ilgai
lakstė po miškus ir laukus, kad net laumei raganai ir
kaulus išbarstė. Da ir dabar žiemas laiki, kad giedraj
dienaj saulei šviečiunt sniegų bli/guntį pamatai, atmink,
kad tai laumes raganas taukai blizga.
(U M a n a s Kvederas iš D\'irėžių.)

297
 147. KAIP RAGANA MERGA
DAUG BERN1AKŲ NUKAMAVA

Vienam sadžiuj gyvena ūkinykas ir tarėja labai gražių

dukterį. Kasnakt sumdydava jaunikį, kad su ja dukterį
naktavatų, ir suderėdava makėt pa tris šimtus muštinių
na nakties. Bet katras tik nuveidava gultų, ryta rasdava
nebegyvų.
Kartų apsijeme vienas biednas berniakas pergulet tris
naktis su tu mergų. Atajus vakarui nuveja berniakas
prie klotes durų, pabarškina, merga šaka iš lavas ir, ata-
darius duris, mete un ja kamanėlės. Tuoj šitas berniakas
pavirta in žirgelį. Tadu sėda merga un ja raita ir duok jadi-
nėt, duok jadinėt par laukus, par miškus vis jaja, kur
blagesnis kelias ir par klumpiąs balas. Talai jadinėja,
kalai gaidys pragyda. Paskui, prijajus prie klėtes durų,
kamanėlės numave, ir vėl palika berniakas, kaip būva.
Tiek šitų berniakų merga prikamava, tiek privargina,
kad led tik kų gyvas būdamas klėtin inrapaja. Mislija
sau: ..Kaip čia man da dvi naktis raiks įštesėt?"
Ataja untras vakaras, ir aina berniakas vėl un šitų
mergų. Beaidamas par krūmus, ažeja takian gryčelen. Tį
gyvena sena babele. 2manes kai bėdava, kad ana esunt
čeraunyke. Berniakas jėme ir nusisake, kad anas su takiu
ir takiu mergų suderėjįs trisnakt pergulėt, bet praėjusia]
naktyj teip jį ta merga ažjadinėjus, kad vargiai gyvas
belikįs. Babele tarė:
Aš žinau tų mergų. Ana daug berniakų ažkamava.
Gerai, kad tu un man' užėjai aš tau išgelbėsiu.
Dave babele šitam berniukui takias kamanėlės ir liepe,
kaip tik ta merga atadarys duris, tuoj nelaukiunt jas
metunt, meste un jas, ir ana tadu pavirs in kumelį.
Padekavajįs berniakas nuveja un tų mergų. Kaip tik
atadarius duris, merga narėja mest kamanėlių un ja, tuoj
anas nelaukdamas mete savas un jas, ir pavirta merga m
kumelį. Tadu berniakas sėdu un jas raitas ir duok jadinėt
par krūmus, par aršketynus, par akmenynus ir su bizūnu
lupi. Dave davė par visų naktj. un gala prieš pat aušrų,
atjajįs narna, prijaja un klėtį ir numave kamanėlės. Tadu
298
merga palika vėl mergų ir dejuodama, led gyva inšliauže
pilvu klėtin ir atsigulė lavaj.
Ineja klėtin mergas tėvas ir klausia berniakų:
— Ar pernaktavajai?
— Pernaktavajau.—atsake linksmai berniakas.
Pamatįs tėvas, kad duktė serga, liūdnas išeja iš klėtes.
Ataja trečias vakaras. Aina berniakas ir mislija sau:
..Kasčia dabar bus? Jau ana žiną. kad aš turiu takias kama­
nėlės: jau nebeapgausiu aš jas! Raikia ažeit un babel j“.
Ir ažeja. Babele jam davė kitas kamanėlės ir pasakė:
— Kaip tik nuveisi, padunzgink un duris ir ažsiglausk
až adverijas. Kaip tik ana tau duris atadarys, tuoj mesk un
jas kamanėlės. Kad užmesi —tai gerai, neužmesi —
blagai!
Padekavaja babelci ir nuveja. Kaip tik berniakas nuve-
jįs un duris padunzgena, merga sunka:
— Palauk —nerundu punčekų!
Bet tuo česu tuoj duris atadare ir mete kamanėlės,
bet kaip berniakas būva až adverijas ažsiglaudįs. tai
kamanėlės ja nekliudį nulėkė un kiemą. Tuo tarpu anas
sviedė un jas savąsias, ir pavirta merga in kumelį. Dabar
sėda un jas berniakas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan.
Tiek lakstė, tiek lupę kumelį jadinėdamas, kad un rytų
led gyva beatsivilka un klėtį. Kaip tik berniakas nusėdįs
kamanėlės numave, tuoj merga palika mergų, bet neilga
trukus krita un žemes, kajas pakratė ir nusistirena.
Išeja mergas tėvas iš gryčias ir tarė tam berniakui:
— Kad tu nukamavai mana dukterį, tai tu jų ir paka-
vak —tadu aš tau ažmakėsiu suderėtus pinigus...
Atajus vakarui ama berniakas mergas pakasynas, nes
niekas daugiau neja. Beaidamas ažėja un babelį ir nusisake,
kad merga numirus ir jam raikių ait un pakasynų.
— Gerai, vaikei,—kalbėja kibele,—duosiu aš tau
knygų ir žvakj. Kaip tik nuveisi, tuoj užlipk un pečiaus
stulpą, apsirežk aplink su žvaki ratų ir. ažsklegįs žvakį,
melskis iš knygas.
Padekavaja berniakas babelei ir nuveja. Kaip jam babe­
le sake, teip anas ir padare. Kaip tik sutema, kad jėme
atsikėlus merga nuo lintas raudat, kad jėme skrist iš visur
velniai! Takia daugybe prisirinka, kad pilna gryčia būva
299
 kimštinai. Visi tik uosta ištiesį snukius, e merga saka:
— Ieškakit ja! Anas čia yra!
Visur išieškaja, ir papečin linda. ir pašuoliuos, ir ply­
šiuos su adatam bade, bet niekur nerada. E merga tik
puldinėja, puldinėja visur rėkdama. Kaip tik gaidys
ažgiedaja. merga krita negyva un lintas, e velniai visi
prapuola, tik atlika vienas berniakas.
Ineja ryta mergas tėvas ir klausia jį:
— Nu, kų, išbuvai?
— Išbuvau. Bet ar nepakaktų, dedyt, tik šitas nakties,
nes labai baisu...
— Nu, nieką, nieką —išbūk visas tris! —nedave ne
kalbėt senis ir išeja.
Pareja berniakas narna. Pardien išbuvįs namie, vakara
aina vėl pakasynas. Ažeja un babelį, katra jam davė
kitų žvakei j ir liepe apsirėžti du ratu aplink savi. Pade-
kavajįs jai ažu radų, nuveja vėl tinai, apsirėže du ratu
ir jėme melsies. Kaip tik sutema, tuoj merga kėlės nuo
lintas ir jėme raudat. Un jas baisa prigūžėją velnių nemie-
ruota daugybe. Merga suriką nežmanišku balsu:
— Ieškakit ja, anas čia yr!
Jėme ieškai velniai, jeme ieškat. Kaip tik gaidys pra-
gyda, merga sukrita un žemes, e velniai pra aukštinį
išskrida.
Ineja mergas tėvas ir, pamatįs, kad velianis guli un
žemes, jėme rėkt un berniaka, sakydamas:
— Tu jų gyvų esunčių tųsei ir numirusiai neduodi
atilsia! Žiūrėk, kad daugiau ta nebūtų!
Ataja ir trečia naktis. Aidamas berniakas ažeja un
babelį. Babele jam tarė:
— Nežinau, vaikei, kas bus! Man regis, kad delta vis
tau velniai pajims!
Dave jam vėl žvakelį ir liepe apsirėžte su ju aplink
sau tris ratus. Nuveja berniakas, užlipįs un pečiaus,
atsistoja un stulpą, apsirėže aplink sau tris ratus ir del
didesnes drųsmes jėme iš knygas balsiai giedat. Kaip tik
suteme, kėlės merga nuo lintas ir jėme baisiai raudat.
Priskrida daugybe velnių. Merga šakinėja un sienų ir
uostydama saka:
— Ieškakit! Anas čia yra!
300
 Sulinda velniai visuos plyšiuos, kiti sulipė un pečiaus,
kiti pečiun, bet niekur negali rašte. E merga tik siunta, tik
siunta. Kad jau visur išieškaja ir neberada, tadu atsiliepe
vienas kupratas ir vienu aki žabalas velnias:
— Un krašta marių gyvena da mana mamas mamas
mama. Kad ana čia būtų, tai tikrai atrastų!..
Tuoj merga suriką un velnių:
—• Atvežkit čia tų babų!
Akės mirksnyj velniai išlėkė pra aukštini ir kas unt
akėčių, kas un arklų užžergį nuskrida. Lukterėjus par
keletu minučių, ataveža unt atvirkščių akėčių, su muzikam,
su grajimais tų babų. Kaip tik baba gryčian kajų inkėle,
tuoj apsdairius pamate berniakų un stulpą staviuntį ir tarė:
— Egi štai anas!
Puola visi velniai, bet negalėja preit par aprėžtuosius
ratus. Tadu baba tarė:
— Surinkit skiedų. švintej dražtų, ir šupulių, nudegintų
abiem galais!
Tuoj velniai iššaka pra aukštini ieškatų ka prisakė.
Berniakas išbąlą kaip drobe iš baimes ir, nieką nežiū­
rėdamas. gieda, tik gieda. Lukterėjus atvelka velniai
skiedų, švintej dražtų, pilnų kumeles skūrų ir šupulių,
abiem galais nudegintų. Tuoj baba paliepė sukurt prie
stulpui ugnį ir degint jį talai, kalai berniakas' su visu
stulpu nugrius. Berniakas gieda ir springsta dūmais.
Matydamas tai Dievas siunčia aniuolų, kad palieptų gai­
džiui giedat. Nuveja aniuolas ir saka:
— Gaidy gaidy, giedak: nekalta dūšia žūsta!
Gaidys atsake:
— Negiedasiu: da unkšti. Yra pomarėj gryčelej senas,
pilkas ir kurčias gaidys, tai kai anas ažgiedas, tai tadu ir
aš giedosiu.
Nuveja aniuolas ir un tų gaidį ir tas sake, kad da
esu unkšti. Mata aniuolas. kad jau velniai baigia viškai
stulpų degint.—vėl palaukėjįs liepia gaidžiui giedat.
Gaidys pasplavena ir ažgiedaja:
— Kakariekaaa!
Tuo laiku stulpas padegįs nugriuvo, bet velniai, nebe-
paspėjį bernioką sugriebt, išsmuko visi pra aukštinį.
Išaušus ineja gryčian mergas tėvas ir saka:
301
 — Nu, gerai, kad išbuvai par pakasynas. Siųnakt
raiks ana tau pakavai!
Nėr kas dara! Pradėtas darbas raikia pabaigt! Sulaukįs
vakara aina berniakas, bet da ažeja un tų babel į. Babele
jam saka:
— Kad išbuvai pakasynas, tai pakavat —blėnis!
Dave jam babele šermukšninį kuolelį ir kūlelį ir pasakė,
kaip tik, vežunt un kapų, narės merga atsikeli, tuoj invaryt
jai krūtinėn šitų kuolelį, ir bus gerai. Padekavajįs bernia­
kas babelei nuveja ir rada: unt akėčių padėtas grabas,
devyniais gelažiniais lunkais apkaltas. Apsižerge bernia­
kas grabų ir važiuoja un kapų. Bevažiuojunt pra vartus,
tuoj pikšt ir nutrūka vienas lunkas. Pavažiavus taliau, ir
kitas, ir trečias. Visu keliu važiuojunt tik trūksta da
trūksta lunkai. Baigiunt un kapus — pikš ir paskutinis
nutrūka. Tuoj pradėja grabi merga krutėt ir jėme keltes.
Berniakas tuoj lintų primyga ir, pajėmįs kūlelį, invare
kuolelį mergas krūtinėn, katra parkrita atgalia ir. lig
žemes ažukase, daugiaus nebekrutėja.
Berniakas atsijeme nuo mergas tėvą pinigus, kur būva
suderėjįs, ir gyvena sau laimingai.
( „S virplys".)

148. KAIP VIENAS KARALAITIS

SAVA DU BRALIU GELBĖJA, E TIE.
VIS JAM BLAGAI DARYDAMI. TIK PATYS PRAŽŪVA
Vienas karalius turėja tris sūnus. Užsimanė abu vyres­
nieji karalaičiai jale mandrasties svietą ieškatų. Labai
tėvas jų nenarėja laist, bet anys talai tėvui pakajaus
nedavė, talai prašė, kalai jėmįs karalius ir išlaide. Iš-
jadami paraše un paperiaus, kad anys, du braliai, takia
ir takia karaliaus sūnūs, takiuos ir takiuos metuos išjaja
svietan mandrasties ieškatų. Prilipdė tų paperiu apačiaj
stala ir išjaja.
Lika name prie tėvui jaunis bralis'. katras būva da
viškai mažas, ir tų karalius labai mylėja. Praeja pinkialika
302
metų. Jau ir šitas karalaitis užauga didelis. Viena karta
atrada anas apačiaj stala prilipdytų paperiu ir perskaitjs
dažinaja. kad da yra ja du braliai. katrie išjaja svietan.
Jėme ir anas prašytes tėvų, kad ir jį laistų svietan ieškatų
bralių. Tėvas iš pradžių ane girdėt nenarėja, bet paskui
par nelyg didį prašymų davė jam visa ka insdėt un kelia,
palaimina ir išlaide.
Jaja karalaitis, jaja. Par laikų jadamas ir valgymus
visus suvalgė, kakiuos būva insdėjįs. 1njaja didelėn
pūscian girian ir pasklyda. Klaidžiaja klaidžiaja pa jų
ilgų laikų, niekur gala nerasdamas. Baisiai narėdamas
valgyt, nusėda karalaitis nuo žirgą, pririšįs jį un medžių,
pasijeme šaudyklį ir aina par girių: bene sutiks kakias
žvėres, katrų nušavįs, išsikeptų žvėrienas. Sustika labai
senų vilkų, katras ėja su lazdų pasrimsčiuodamas. Narėja
jau šaut, bet vilkas prašneka žmagaus balsu, klausdamas
jį, kur anas čia vaikščiaja. Karalaitis atsake, kad jajųs
ieškatų sava brolių. Tadu vilkas tarė:
— Mainykim šaudyklį un mana lazdas: aš tau pa­
sakysiu, kur yra tava braliai.
Jėme ir sumainė.
— Dabar,— tarė vilkas.—aik tiesiai par girių. Užeisi
didelį kalnų, tam kalni yra skiepas, katram gyvena raga­
nius ir turi aždarįs tava bralius. Prejįs un kalnų, suduok
su lazdų jan, ir atsidarys durys. Tj pamatysi sava bralius.
griebk juos až plaukų ir trauk su savim...
Kaip vilkas nusakė, teip anas ir atrada. Prejįs un kalnų,
sudavė jan lazdų, ir atsidarė skiepą durys. Ineja vidun,
rada guliuntj un lavas raganių, e ja braliai pristatyta
prie girnų ir mala žmanių kaulus. Karalaitis tuojau gnebe
sava bralius ir išsitraukė laukan. Narėja raganius da
vyties, bet karalaitis trinkę skiepą duris atgaliu runku ir
uždare raganių skiepi.
Aina dabar jie visi trys, aina, ažeja kasžin kakian
svetiman karalystėn ir apsijeme un karalių tarnaut. Kara­
lius abudu vyresniuosiuos pastate ažu luokarius. e jaunį
padėja pirmu runku pa savim. Gyvena anys tinai, ar ilgai,
ar trumpai nežinau, tik tų žinau, kad pradėja vyresnieji
braliai jauniui ažvydėt: kam anas jaunesniu būdamas.
303
e didesnį turi par karalių vietų. Nuveja anys un karalių
ir saka:
— Musų jaunis bralis žiną takių paukštį, katra kaip
sugieda, tai visas paukštes un jas baisa suskrenda.
Atašauke jaunį karalaitį ir saka jam karalius:
— Suieškak man takių paukštį, aš tau da arčiau prie
savį pastatysiu, e jegu nesuieškasi, tai aš tau galvų nu­
kirsiu.
Nuliūda karalaitis ir aina verkdamas keliu, kur akys
veda: takias paukštes anas niekur da negirdėja. Beai-
damas sustika anų vilkų, kur mainus dirba. Klause jį
vilkas, kur anas aina. Karalaitis jam nusisake, kad ainųs
takias ir takias paukštes ieškątų. Tadu vilkas jam tarė:
— Tau raiks aite un tų patį raganių. Par jj atrasi visakių
paukščių. Bet tu neimk, kur bus labai gražias krateles ir
blizgunčias paukštis, tik rasi vienų prastų paukštį vyte­
linėj kratelej, tai tu pagriebįs ir neškis.
Teip karalaitis ir padare. Led ne led atradįs ta raganiaus
namus, pakliudė nuo jo vytelinį kratelį su paukšti ir
parnešė jų karaliui. Kaip tik ta paukšte sugiedaja, tuoj
suskrida un jas baisa daugybe visakių paukščių. Ažu
šitų karalius jaunį karalaitį da arčiau un savį pastate,
bet braliai ja da geriau pradėja neapkįst ir vėl jį indave
karaliui melagingai, kad būk tai jų jaunis bralis žinųs takį
šunį. katram suskaiijus*. visa svietą žvėrys subėga. Vėl
siunčia jį karalius, kad pristatytų takį šunį. Nar karalaitis
viseip prašės ir sakes, kad anas nieką nežinųs, bet karalius
jam netikėja ir išvarė, sakydamas:
— Jau kad tu žinajai, kur atraste paukštį, tai žinai ir
šunį. Duodu laikų un trijų dienų. Kad par tris dienas ne-
pristatai. aš tau galvų nukirsiu!
Aina karalaitis keliu dūsaudamas ir mislija: kaip čia
padaryt? Tik štai kiek paejejįs. sutika vilkų. Vilkas klausė
ja, kur aina. šis nusisake. Tadu vilkas jam tarė:
— Tau vėl raiks aite un tų raganių: tik pas jį vienų
tėra taksai šuva. Kai nuveisi. tai rasi daugybį šunų unt
auksinių ir sidabrinių linciūgų priraišiatų, tai tu ne viena
iš takių neliesk. Tik vienų atrasi prastų šunelį, un virves
pririštų, tai tu paimk ir veskis.
Padekavaja karaliūtis vilkui už radų ir dienu nemetu
304
nukeliava un tų raganiaus kalnų. Sudavė su lazdų kalnan,
atsidarė skiepą durys, ir inejjs karalaitis vidun rada teip.
kaip vilkas sake: daugalį šunų unt linciūgų. bet anas tų
neliete, tik, pamatjs vienų šunį un virves pririštų, tuoj
kapt sučiupa, virvį atsiriše ir vedas. Da vijas jį raganius
ilgai. »>et nepavijįs sugrįža atgalias, e karalaitis parsi-
vedįsatadave šunį karaliui. Karalius jį da didesniu padėja
ir labai apdavanaja.
Nebežinadami kas daryt, vyresnieji karalaičiai ap­
skundė sava bralį karaliui, kad anas žinųs vienų labai
gražių panelį, kad jai lygias un svietą nebesu. Pašaukė
karalius jaunų karalaitį un savi ir saka:
— Nu, kad pristatysi tu man takių panelį, aš tau pušį
karalystes ataduosiu, e jegu ne, tai bus blagai!
Nėr kas dara su takiuo karalium —raikia ait. Aina
karalaitis keliu ir vėl sustika sava pažįstamų vilkų. Nusi-
sake anas vilkui, kur ir ka ainųs. Vilkas tarė:
— Dabar aisma abudu. Paimk stalelį, vyną butelį ir
suknių.
Nuveja abudu pamarėn. Pasistatė stalelį, uždėja unt ja
vyną butelį ir suknių, e patys abudu palinda pastalen.
Neilga trukus ataja trys paneles maudytus: viena graži,
kita graži, trečia da gražesne. Nusvilka anas ir pradėja
maudyties. Nusmaude, viena prieja un stalelį, atsigėrė
vyną ir nuveja vilktus rūbais. Preja ir kita, ir ta teip pat
atsigėrė vyną ir nuveja. Preja ir ta, kur būva gražiausia,
atsigėrė vyną ir pradėja suknių mieruoties. Kaip tik suknių
apsivilka, tuoj vilkas jų pagriebė, užsisadina un savį,
liepe sėsties ir karalaičiui. Užsėda karalaitis un vilką,
e panele iš baimes net apalpa.. Paskui, kad atsitokėja,
labai jai pasdabaja karalaitis, e karalaičiui ana, kad anys
susitarė žcnyties. Karalaitis paprašė vilkų, kad nuneštų
ja tėvą karalystėn. Kad pribūva narna, rada tėvų senelį
tik kų gyvų, katras, jį pamatjs, labai pradžiuga ir pakėlė
didelį linksmybį. Karalaitis su šitų paneli apsiženija ir
gyvena sau laimingai. Anas gi karalius kaip nebesulauke
sugrįžtunt karalaičių, pašaukė ja bralius ir ažu melagingų
skundimų liepe tarnam ažlupt negyvai.
(Užrašė - Rainis"J
305
 149. APIE DVI RAGANAS,
KAIP ANAS ĖJA AVELIŲ KIRPTŲ
Vienas senelis pagrįža vakara iš karčemas ir, atsisėdjs
pa lungu, žiūri aran. Are gražu, šviesu, menuo pačiaj
pilnatyj šviečia. Bežiūrėdamas pamate, kad ineja kieman
dvi mergas. Viena nešas žirkles avikarpes, kita skalinėlį
ir aina tiesiai un dienadaržį. Matydamas tai senelis suriką
pra lungų:
— Ka jūs tį ainat?
Tuojaus anas sugrįža ir aina gryčian. Priemenė būva
ažušauta su medini velki, bet jam nieką nekliuva ažuša-
vimas. Ineja tiesiai ir aina gryčian. Atsidarė duris ir ineja
vidun.
E kurgi jūs, mergytes, dabar naktį vaikštinėjat? —
tarė senelis.
Mergas tuojau užpuola un senelia ir saka:
— Eg argi tu mum pažįsti?
— Pažįstu, dukreles,—tarė senelis,—kaipgi nepažinsi.
Ir šindei su jūsų teveliu puskvaterkj išgėrėm...
Tuojaus šias mergas visus miegunčius aprūkė žmagaus
taukais, kad lig dienai nebenubustų, e šitam seneliui
gvaltu verte, kad liežiuvį su žirklėm nusikirptų. Nusgunda
senelis ir jėme atsiklaupįs jų prašyties, kad nekirptų,
bet jas traukia jam iš burnas ir kerpa. Ažlinda senelis
až piestas ir jeme gvalta rėkt, bet ja rėksmą niekas ne­
girdėja, nes būva aprūkyti. Užlipė ir anas un piestas ir
traukia senelį aran. Kaniava karnava jas šitų senelį, bet
un gala par didelį prašymų jau liežiuvia nebekirpa, tik
prisiekdina, kad kalai gyvas gyvins, nesakys niekam,
kad anas yra raganas ir vaikščiaja naktims pa dienadar-
žius, avims vilnas kirpdamas. Išejį mergas nukarpė visam
avim vilnas ir iškirpa kaktas kryžiškai. Paskui išmelžį
karvėm pienų, pareja narna.
Ryta atsikėlį rada blėdis padaryta, bet kas tų padirba,
nedasižinaja, nes senelis, bijadamas smerties, raganų ne­
išdavė.
(Teresia Kupetyčia.)

306
 150. APIE TAI. KAIP MACEKA RAGANA
PAVERTĖ PASONI UN VILKŲ
Vienam žmagui numirė pati ir palika dvejetų vaikų:
berniakų ir mergiatį. Anas apsiženija untrakart ir pajeme
pačių raganų. Šita ragana labai sava pavaikių neapkįsdava.
Vienąkart išsišaukė mačeka berniakų klėtin. Išsijeme
iš skrynias rykštj. ir kaip tik ragana su šitų rykšti sušėrė
berniakų. tuoj šitas pavirta un vilkų ir išbėga iš namų. Ja
sasuo, žiūrėdama pra lungų. mate, kaip jį mačeka paverto
un vilkų, ir kaip anas tik išbėga laukan, tuoj ir ana išbėga
aran žiūrėtų, in katrų pušį anas nubėgs.
Šitas gi berniukas paverstas bėga bėga ir užbėga kitų
takių babų raganų. Ta jį ataverte žmagum, bet už tat raikė
dykai babai tarnaut.
E sasuo, insižiūrėjus, katran šanan jas bralis nubėga,
ėja ja teškatų. Ėja par girias, par laukus ir užeja jį ariuntį.
Tuoj pažina ir, verkdama pasveikinus, vadina ait narna.
Bet bralis jai atsake:
— Aš grįžt narna nebegaliu, nes kaip tik iš šita lauka
išeisiu, tuoj ir vėl pavirsiu un vilkų! Geriau tu nuveik un
kunigų ir paklausk kas daryt, kad aš galėė vėl būt žmagum
ir galeč pagrįžt narna.
Sasuo nuveja un kunigų. Kunigas davė takių radų,
kad jegu ana nari sava bralia išgelbėt, tai turi tylėt ir nie
žadžia nekalbėt par ištisus trejus metus. Jegu šitų išpildys,
tai bralis, kakiuo būvįs. ir vėl bus. Sasuo prisižadėja
pildyt ir išeja svietan ubagautų*. Ėja ėja, ažeja par girių,
jėme tinai ir pasisklyda. Beklaidinėdama užgirdą šunis
lajunt. Tuoj mergaite inlipe medžian ir laukia, taliau
kas čia bus. Egi šunys, užuodi svetimus pėdus, pr iškali ja
tiesiai un tų medžių, katran būva inlipus, e paskui juos
priseke ir medžiatajai. Būva tai karaliaus tarnai. Pamatį
anys takių gražių mergaitį, medžian inlipusių, pradėja jų
kalbint, bet ana tylėja. Dave žinių karaliui. Ataja karaliui
ir. pamatįs, kad labai graži mergaite, liepe tarnam, kad
jų išimtų iš medžią. Tuoj tarnai išėmė. Karalius parsivedė
narna, aptaise gražiais rūbais ir teip jas gražumu pasdabaja,
kad nars ana būva vėče*, vienok nusprendė su ju ženytes.
Išmake jų visakių dailių darbų ir rašyt. Paskui apsiženija
3 07
ir labai gražiai gyvena, nars šita mergaite ne viena žadžia
neištaro, bet karalius jų labai mylėja.
Ilgu laiku praėjus karalius išjaja un vainas ir prisakė,
jegu kas atsitiks name. tai kų graibiausia jam duot žinia.
Ilgai jam name neesunt. gimė karalienei sūnus.—E,
ažmiršam pirma pasakyt, kad karaliaus tebebūva mačia
nebe mačia, ale mačeka ir teip pat ragana.—Taigi kaip
tik sūnus užgimė, tuoj ana pajeme jj ir nusmaugus žemes
pakavaja, e karaliui nusiuntė žinių su pasiuntiniu, kad
gimė karalienes nei šis nei tas, nei šuva nei katė. Karalius
atraše, kad be ja žinias vienok nieką tam vaikeliui ne­
darytų. Kai anas sugrįšiųs, tai žinasiųs kas daryt.
Daug laika praeja. Sugrįža ir karalius narna ir klausė,
kur deja tų vaikelį. Pati nieką nekalbėja, e ragana mačeka
prikalbėją ir primelava un karalienes, sakydama, kad
kaip tik taks negražus vaikas gimė, tai karaliene jėme jį
ir nužudė. Labai karalius supyka un sava pačias ir liepe
nusūdyt jų un smerties.
Kad jau pa šūdui būva karaliene išvesta laukan un
prašavima, tai išeja pats karalius jas šautų ir teip sau
mislija: jegu iš karta nekliudys, tai davanas karalienei,
nes labui ir jis jas gailėjas. Kaip tik šova, rankas sudrė­
bėją, ir saidakas un šal| nukrypa. Lika karaliene išgelbėta
nuo smerčia.
Bet ragana, karaliaus mačeka, viseip siundė karalių
prieš pačių ir melava. Nars tai visa būva neteisybes,
bet karaliene negalėja išsiteisint, nes jau viškai baigies
treji metai tylėjimą ir ana sau mislija: .Jegu aš sau gelbė­
dama prašnekėsiu, tai tadu bralį pražudysiu“. Un gala
ragana staja un sava ir prikalbėju karalių, kad sudegintų
sava pačių. Kaip tik gava nuo karaliaus valių, tuoj ragana
paliepė tarnam, kad sukrautų didelį laužų, e karalienei
prisakė, kad gatavatus un sudeginimą. Jau bebūva tik
puse dienas tylėjimą. Vakaru ažkinke arklius ir pasadinį
karai ienį nuveže un laužų. Čia karaliene paraše un pape­
reita kelius žudžius un karalių, prašydama, kad ateitų un
laužų, nes turiunt pasakyt pirma smerties lalxn dideli
daiktų. Karalius nuveja ir pamate, kad atbėga kaks jauni­
kaitis ir, pribėgįs un karalienį, apskabina jų apie kaklų,
džiaugsmingai bučiuodamas. Karaliene pradėja linksmai
308
šnekėt, nes pažina, kad čia jas bralis. Nusdyvija karalius
ir nežinaja kas bemislyt: čia ja pačių kaks svetimas bu­
čiuoja. čia karaliene prakalba. Matydama tai karaliene
tarė karaliui:
— Sviesiausis karaliau, mana vyre! Tai čia mana
bralis, katras būva paverstas un vilkų ir ažu katrų aš
tylėjau ištisus trejus metus...
Dabar karaliene visa nusakė karaliui ir apie vaikelį,
kad labai gražus būva ir kad ja mačeka j| nusmaugė.
Karalius tuojau prisakė, kad tais pačiais arkliais atvežtų
ja mačekų ir un ta paties lauža sudegintų. Kas būva ir
išpildyta.
Karalius su karalieni ir jas braliu parvažiava narna,
visi dideliai linksminas ir taliau sau laimingai gyvena.
( „ V a n a g a p i e v i s .)

151. APIE TRIS KARALIOCIAS,

| GULBES PAVIRTUSIAS
Seniau pakraštyj vienas girias gyvena mišką sargas su
sava mačiu. Prie pat gryčeles būva prūdas, kur vis
atskrisdava trys gulbes. Kaip tik anas nusleisdava pa-
kraštin, tuoj padėdava sava plūksnas ir atlikdava labai
gražias mergytes.
Vienąkart aidamas mišką sargas iš mišką pamate šitas
mergaites, ir labai jam viena iš jų —pati jaune —patika.
Parėjįs narna, pasakė anas apie tai sava mačiai ir sakes,
kad labai narius pajimt sau jaunį mergytį až pačių. Mačia
liepe jam, kad iškastų šaly prūdą gilių duobį, viršų ap-
klatų žaliam velenam ir taj duobėj pats atsisėstų. Sūnus
visa teip padare ir, aptaisįs duobj, atsisėda jaj, laukdamas
gulbių atskrendunt. Atskrida trys Įkiltas gulbes ir pavirta
in mergytes. Jaune truputį atsitalina nuo kitų ir kaip tik
užeja un velėnų, tuoj šmurkšt ir įnleke duobėn. Mišką
sargas sugriebė jų glėbin ir nebelaidė, sakydamas, kad
jų jims až pačių. Mergyte nesipriešina, tik prašė, kad jai
atneštų rūbus, nes ana nuoga būva. Mišką sargas pašaukė
matinų sava, kad atneštų rūbus, katra, atnešus rūbus.
309
jų apvilka ir parsivedė narna, e plūksjias jas surišę ska­
relėn, indėja skrynian ir ažrakina. Nuo tas skrynias raktus
mišką sargas padavė mačiai ir prisakė, kad niekadas jų
neišduotų. Ta mergyte pasisako esunt viena karaliaus
duktė, e kitas dvi gulbes tai esu as seserys. Apsiženija
su ju mišką sargas, ir labai gražiai gyvena.
Šita karaliūčia turėja takį žiedų, katrų kai pasuke, tai
tuoj stajas vietaj palaikes gryčeles gražiausis dvaras ir
aplink jį būva puikiausi sadai. Pagyvenus jiems metus,
gimė sūnus, katras labai raidžiai auga.
Vienąkart mišką sargui išėjus miškan, pradėja prašyt
mačių, kad paradytų jas plūksnas, nes labai sakes pasilgus
ir narini jų pamatyt. Babele pamislija sau: .Jau dabar turi
sūnų. gal nebeskris niekur',—ir padavė plūksnas. Kara­
liūčia, pajėmus plūksnas m runkas, tuoj pavirta m gulbį,
paskėlė aukštyn ir miškrida sava tėvą karalystėn.
Kai sugrįža mišką sargas narna, tai nieką neberada:
nei pačias, nei dvara, nei sadų,—su ju visa prapuola.
Tadu anas pasijeme su savim sūnų ir išeja pačias įeškatų.
Ėja ėja ir užeja pamiškėj dveslinų. apie katrų būva apstajj
levas, kurtas, kriuokas* ir skrudelė. Visi keturi niekaip
negali terpu savų šitas dveslinas pasdalyt. Kaip tik pamate
atainunt mišką sargų, tuoj apstaja visi jį prašyt, kad anas
jiem padalytų. Mišką sargas paskyrė: skrudelei —sma-
genas, kurtui —jeknas ir plaučius, levui —priekį, e
kriuokui —užpakalį. Labai žvėrys džiaugės iš takia pada-
lijima ir prižadėja /.magui būti jam unt pagelbas, jegu
raiks. Tadu mišką sargas pasisakė, kad ainųs ieškatų
sava pačias. Kriuokas jam pasakė, kad ja pati esunt labai
tali, ažu daugalia žemių ir marių ir gyvena pa stiklą kalnu.
Tuojau levas liepe mišką sargui sėst un sava nugaras,
kurtas bėga keliu uostydamas, e skrudele visų laikų
būva inskabinus Ieva pauodegin. Kai priseja keliaut
par marias, tai kriuokas paėmė visus un savįs ir skrisdamas
neše. Teip anys perkcliava vienų karalystj ir paklausė
apie stiklinį kalnų, bet tinai da niekas negirdėja apie
takį kalnų. Untraj karalystėj pasakė, kad esu girdėjį
apie takį kalnų, bet nežinų, kur anas yr. Trečiaj kara­
lystėj pasakė, kad žinų takj kalnų, bet anas esųs teip
tai. kad nei anys. nei jų vaikai tį nenuveisių. E medžia-
3/0
sargį žvėrys pasmainydami vis neše ir neše. Unt gala
dasieke ir tų kalnų. Bei anas būva labai slidus, kad un ja
užeit nebūva galima, lik skrudelė, aplink apibėgus, rada
mažutį skylelylį. pra katrų ir inlinda vidun pažiūrėt, ar
yra tį mišką sarga pati. Inlindus rada par vartus guliuntį
sunj su devyniam galvam, bet anas skrudelės nepamatė,
katra ir vidun inbėgus apžiūreja visa ir sugrįžus šitiem
visa pasakė. Tuojau krįuokas su sava geležiniu snukiu
prakirta stikliniam kalni didesni skylį. e levas su nagais
išdraskė takių didelį, kad visi sulinda. Levas su kurtu tuoj
šaka un devyniagalvia šunia, e kriuokas visų pirma iš-
kapaja jam akis. Suplėšį devyniagalvį, ėja visi dvaran
un kiemą. Čia medžiasargis insiunte skrudelį. kad pa­
vadintų ja pačių. Skrudelė inlindus rada karaliaus šei­
mynų valgant pietus ir, užlipus karalienei un kajas, ap-
myža jų. Karaliūčia išbėga aran ir. pamačius sava vyrų
su sūnum, labai nusteba ir klausė, kaipgi anysčia atkeliava
ir kaipgi jų devyniagalvis nesudraske. Bet mišką sargas
jų nuvedė un varius ir parade tų devyniagalvj suplėšytų.
Karaliūčia sugrįža vidun ir saka sava tėvui:
Kų mes jam darytum, kad mana vyras ataitų?
Atsake karalius:
— Jegu anas būtų laks stipras, kad galėtų čia atait,
tai mes jį labai meiliai prijimtumem. Bet anas čia negalės
atait. Jį devyniagalvis tuoj suplėšytų.
Bet duktė, vis narėdama tėvų ištirt, vėl palaukėjus
klausė:
— Iš tiesų. tėve. kaip anas raiktų nužudyt?
Karalius vėl atšaka:
— Kam gi žudyt? Kad ataitų, tai linksmintumems ir
tu paliktum ja pačiu! Kad tik mum ažmušt kaip nars
devyniagalvis šuva, katras mum prislėgė su stikliniu
kalnu ir pavertė tavi ir tava dvi seseris ažu gulbes.
Tadu karaliūčia atadare duris u inlaide sava vyrų su
sūnum ir žvėris. Kakia būva visų linksmybe, kai dažinaja,
kad jau devyniagalvis nebegyvas. Linksminas ir gėrė
visakius gėrimus! Pa tam mišką sargas apsigyvena par
sava uošvį ir palika karalium.
I.Petras Trupinėlis nuo Š in k ū n ą Jū ž in tų parapijos.)
 i52. kaip Šaltis babelį apdavanaja
Būva senelis ir babele. Babele būva nesvaika, vien-
valias kasedava ir nieką negalėdava dirbt. Už tatai senelis
jas nemylėja ir diena iš dienas lauke, kad tik graiciau
numirti). Bet babele niekur nemislija mirt, strimpe ir
stnmpe sau taliau. Nebesulaukdamas senis babas nu-
mirštunt, pajeme ji) inmete vienmarškinį in rageles, nu­
vežė ji) miškan, išmėtė un kaina ir parvažiava sau nam5.
E šųla, šųla, kad net spraga! Babele prisiglaudė prie
akmenia ir sėdėdama laukia smertes. Mata, kad jau raiks
sušalt.
Jai besėdžiunt ataja baisiai didelis panas ir klausė
babelį:
— E kų —šųla, babe!?
—• Sula, panuliuk, kaipgi nešųla: įa darbas, ja laikas,
tegul šųla sau sveikas!..
Apsigrįža panas ir nuveja talyn. Tuo tarpu ir šaltis
truputį lysterėja*. Palaukėjus ataina tas pats panas, bet
jau daug būva mažesnis. Ataneše baranus, čebatus, na­
rnėtų ir pušį sūria ir vėl klausia babelį:
— Ar šųla, babel?
Babela atsake:
— Sula, panuliuk,—ja darbas, ja laikas, tegul šųla sau
sveikas!
Tadu panas apvilka babų baranais, apiave kajas, apriše
narnėtų ir, padavįs pušį sūria, hepe valgyt, e pats vėl sau
nueja. Ir šaltis viškai sumažėja. Apšila babele. Sėdi sau
prie akmenių ir valga sūrį.
Ne už ilga pamate, kad kažin kas atvažiuoja gražiaj
karietaj, užkinkyta) ketvertu arklių. Kaip privažiava
artyn, pažina, kad tas panas, tiktai jau būva viškai mažutis.
Privažiavįs klausė:
— Ar šųla, babcl?
Sula, panuliuk. kaipgi nešuls: ja darbas, ja laikas,
tegul šųla sau sveikas!
Tadu panas išlipė iš karietas, pasadina jan babelį. davė
jai maišų pinigų ir liepe važiuot narna.
Parvažiuoja babele narna. Pamatįs senis, kad kasžin
kas karietaj invažiava ja kiemelin, pamislija, kad kaks
312
pilnas atvažiava ja luptų ažu sušaldymų babeles. Išbėga
iš grytelės be kepures pasitiktų ir pamate, kad karietaj
sėdi babele ir turi maišų pinigų. Dabar senis su babeli
susgadija ir gražiai sau taliau gyvena.
Netal nuo jų, susiedijaj. gyvena kitas senis, katras,
užgirdjs apie šitų atsitikimų, suskalbėja su sava pačiu
apgaut šaltį. Nars pirmiau abu labai suntarvej gyvena,
bet dabar tyčia pradėja senis babas nebeapkįst ir šalčiam
atėjus nuveže babų un kaina ir palika tinai jų vienmarš­
kinį. E šųla, kad net pykši ir tvaras lūžta. Ataina laiku
didelis panas ir klausia babų:
— E kų, šųla, babel?
Baba pakele ažušalusias akis ir, vos begalėdama ap-
verst ležiuvį. jėme keiktes ir lajates, sakydama:
— Atstak, tu gudai prakeiktas, kad tau perkūnėlai
atmuštų!
Apsigrįže panas ir nuveja. Tuo tarpu da labiau šalt
pradėja. Palaukėjus truputi vėl ataina tas pats panas,
bet jau daug didesnis, ir klausia babų:
— Ar šųla, babel?
E balki, kaip ir pirma, keike jį ir vis šaukė, kad jį
perkūnas atmuštų. Jinai mat mislija, kad tas panas tyka
jas pinigų pakliudyt, katruos ana tikėjas gaut. Teip be­
sėdėdama ir besibardama, baba jeme ir sustinga. Tadu
šaltis inkiše jų maišan, indėja geldan, ažkinke kiaulį ir
nuveže un senia gryčelj. Pamatįs senis, kad atvažiuoja,
su džiaugsmu išbėga pasitiktų, bet, pamatįs, kad ne arkliais
karietaj atvažiava. tik kiauli geldaj, senis nuliūda. Bet
pamatįs. kad gelda) yr maišas, ažmirša, kad ir babeles gi
nesmata.—puola su linksmybi tuoj prie maiša, misly-
damas, kad tai pinigų maišas. Atariše. žiūri —ja baba
sustingus.
Takį sau senis maksiu gava ažu sava gabštumų un
pinigų.
ITeresė Kupetyčė.)

313
 153. APIE VIENŲ NAKTIGULTŲ
KRISTAUS SU MAKYTINIAIS
Seniau, kai vaikščiaja Kristus pa svietų, ažeja vienąkart
miestan ir pradėja ieškat naktigultą, nes vakaras būva.
Turėja Kristus su savim du makytiniu, vardais Petrų ir
Janų. Kristus tarė:
— Aikim špitalen, tinai ubagėliai mums priims unt
naktigultą, ir pergulesma.
Bet Janas būva girdejįs, kad karčemaj veselnykai su
muziku labai gražiai graja, e raikia pridurt, kad anas
viškai jaunas bernaitis tebūva, labai jam narėjas pas-
klausyt muzikas. Del ta ir pradėja Kristų kalbint, kad
veli aitų karčeman un naktigultą, sakydamas:
— Tai, Viešpatie, kų čia mes tuos ubagėlius k1iu-
dysma aikim veli karčeman. tai čia ben plačiai ir pa-
valniai galėsma atsilsėti!
Kristus ant takių ja žadžių nusišypsaja, nes numanė
makytinia mislj, ir davė jam valių. Nuveja anys visi trys
karčeman. Čia karčemnykas juos prijeme ir davė jiem
plačių ir minkštų lavų, katran visi trys sugulė: makytinis
Janas un krašta, pats Kristus viduryj, e Petras prie sienai.
Ne už ilga veselnykai, girti būdami ir visur besibal-
dydami, susgrūda ir tan kamaran, kur Kristus su maky-
tiniais gulėja. Jėme ir tinai anys grat ir šakt. Bešakunt
vienas jau labai girtas, užmatįs, kad lavaj guli, sušuka
un kitus:
— Vyrai, aikit šį! Pamėginsma, ar kietas nugaras
šitų girtuoklių, katrie čia lavaj gulia!
Un tų žadžių prišoka ben keli ir tuoj capt Janų nuo
krašta ir nu šlajuot par nugarų su virvagaliu. Prilupį,
kiek tik pareja, veselnykai sviedė Janų lavan ir vėl jėme
šakt. E Kristus tarė Janui:
— Gulk tu un mana vietas, kad kartais vėl anys nesu-
mislytų tavįs lupt.
Tų pasakįs Kristus atsigulė un krašta, e Janų paguldė
viduriu. Prisišakį veselnykai preja un lavų ir sušuka:
Dabar jirnkim vidurinį!
Ir vėl Janų išsitraukė iš viduriu ir vėl šveite, kiek tik
nareja. Un gala vėl inmete lavan. sakydami:
314
 — Pakaks ir tam.
Dabar Janas pradėja Petrų prašytes, kad taistų jį un
sava vietas prie sienai. Petras tuoj atsigulė viduryj, e Janas
drebėdamas ažsiglaude ažu ja. Veselnykai šakį šakį ir
kalba:
— Dabar jimkim ir išplaninkim kailį tam, kur prie
sienai guli.
Tų pasakį vėl išsitįse iš lavas Janų ir vėl jį baisiai
prilupę.
Nuo tuo laika Janas ne tiktai kad nevadindava kar-
čeman unt naktigultą, bet ir pažiūrėt un jų nenarėja.
Kristus kai kadu tyčia užmindavai
— Kurgi aisma pernaktavatų —maž ir karčeman?
Tai Janas tuoj sušukdavai
— O ne, Viešpatie! Aikim geriau špitalian!
į Nuo Dominyka Sirvydžio iš Dauliūnų.)

154. APIE VIENŲ KUNIGŲ.

KATRAS, JEGU BOTŲ VELYKAS NEEJJS VAGTŲ.
BOTŲ NUMIRIS
Rudeniap ūkinykas sėja un lauka rugius. Saujų numeta
ir žiūri in dungų. Važiuoja keliu kunigas ir klausia ūkiny-
kų, kai anas vis žiūri in dungų.
— Užtatai aš žiūriu in dungų,- atsake jam ūkinykas,
kad matau smertį.
Kunigas vėl jį klausia:
— Tai gali būt. kad ir mana smertį matai?
— Matau,—atsake ūkinykas.
— Kadu gi aš mirsiu? - klausia kunigas.
— Egi Velykųryt,—atsake tas.
— Egi tu kadu mirsi?
Aš mirsiu kūčias —prieš Kalėdas tųnakt,—atsake
ūkinykas.
Kunigas da paklausei
- E išsisukt nuo smerties ar negalima kaip?
— Galima,—atsake ūkinykas.— Jeigu Velykųnakt aisi
3/5
vagių, tai atliksi nemirįs. Kai man, prastam žmageliuį,
tai nėra kaip ir neverta išsisukt.
Teip paskalbejįs kunigas nuvažiava sau.
Ataina Kalėdas. Siunčia kunigas sava tarnų pas tų
ūkinykų pasižiūrėt, kų anas veikia. Sugrįža tarnas ir
pasakė, kad radįs ūkinykų numirusį un graba lintas guliunt.
Kaip sėdį visi ažu stala kūčių valgyt, tai tadu ukinykas ir
numirįs. Nusgunda kunigas matydamas, kad ta ūkinyka
pranašyste išsipildė.
Ataja Velykas. Naktį kunigas apsivilka blagų sermėgų,
užsidėja sudriskusių kepurį, pasijeme lazdų ir išeja mies­
tan. Ažeja karčeman ir rada tinai vienų girtuoklį, geriuntį
degtinį. Pamatįs girtuoklis ineinunt vidun takį driskį,
prišaka un jį ir klausė:
— Kas tu esi?
Kunigas pasisakė ėsųs vagis.
— Vagis? —pradžiuga girtuoklis.— Ir aš esmu vagis!
Tai dabar būsma abu draugais.
Gerai,—atsake kunigas, ir pradėja jie abu tarauties,
kas čia apvagi. Kunigas saka:
— Aš girdėjau, kad čia kunigas labai ėsųs turtingas.
Tu čia palauk: aš nuvejįs pasižiūrėsiu. Jegu kų nars gera
rasiu, tai pasidalysma.
Tų pasakįs kunigas išeja ir pareja namol. Preja un
klebanijas lungų ir jau nareja pra lungų lįst vidun,
kaip užgirdą, kad viduj kas šneka. Pajeme jį žingeidumas
pasiklausyt, kas tj šneka, ir štai kų užgirdą. Vežėjas saka
virėjui:
Mūsų kunigas labai daug turi pinigų. Kam jam
anys? Nei vaikai, nei pati! Imk tu ryta j pritaisyk valgymų
su nuodais, imsma jį ir nunuodysma.
— Gerai,—atsake virėjas.
Kunigas tų jų kalbų girdėja. Paskui patykia inejįs
vidun, pasijeme pinigų, nuveja karčeman ir pasdalija su
tuo girtuokliu. Patam parėjįs narna atsigulė.
Ryta atsikėlus ir susėdus valgyle, kunigas pajeme
šmatelį .mėsas ir numėtė šuniui, katras, jį suvėdįs, aki­
mirkas nudvese. Kunigas virėjui tarė:
— Matai, kų jūs narit su manim padaryt?!
316
 Tuojau vežėjas su virėju tapo sujimli ir kalinėn indeli.
Ekunigas, kad būtų nepaklausįs ūkinyka ir neejįs vagtų —
būtų numirįs.
(„Veliuona.)

155. KAIP SAPTYNI GASPADARI AI PIRKA BA2NYCUJ

Vienam sadžiuj gyvena saptyni gaspadariai be tikėjimą
ir be bažnyčias. Labai būva bagati, pinigų turėja kaip
undenia.
Vienąkart visi suvejį teip kalbeja:
— Visi žmanes turia bažnyčias, e mes neturiam. Pirkim
susdejį!
Ir susitarė visi sudėt pinigų ir pirkt bažnyčių. Paskinke
visi saptyni pa arklį, pasjerae pinigus ir išvažiava. Pri-
važiava un miestų —stavi sargyba un vartas. Ir klausė
anys sarga:
— Ar negirdėjai tamsta, kas čia bažnyčių parduoda —
mes atvažiavam pirktų?
Sargas atsake:
— Egi aš sava bažnyčių parduodu!
Ir parade jiem su pirštu un bumbizų bažnyčių, katras
bakštas iš lala šviete. Jėme gaspadariai deret nuo sarga
bažnyčių ir nupirka až pinkius šimtus rublių, bet kai
priseja ažmaket, niekaip anys negalia išskaityt, pa kiek
jiem visiem išpuls. Tadu pajeme sudėja galva galvan pa
pinkius šimtus rublių ir ažmakėja. Dabar anys klausia
sarga, kaip čia jiem šita bažnyčia parvežt. Sargas liepe
su virvėm ažrišt až banias, ažkinkyt arklius ir vežt. Bet
anys neturėja virvių, del ta, nuveji kraman, nupirka,
kiek tik būva, virvių už dvylikų rublių. Vėl negalėdami
surakuot. kiek išpuls kažnam, sudėja žėdnas pa dvylikų
rublių ir ažmakėja. Nusnešį virves, apjuosė aplink bažny­
čių ir, ažkinkį arklius, jėme ragint, rėkt:
— Naaal naaa!
Bet bažnyčia ane iš vietas nekrutėja. Negana ta, užgirdį
bumbizai, kad apie jų bažnyčių kasžin kas rekina. nubėgį
3 /7
runda /manes, katrie, ažkinkį arklius, verčia jų bažnyčių
un Sana. Puola visi su basliais, '/manes nuvaikė ir arklius
atajeme.
Palikį pėsčiais, anie gaspadariai ir nebenupirkį baž­
nyčias knablina narna, bet kad kelianej kas neužpultų,
ar žvėris, ar kas, nuveja kraman muškietas pirktų. Nus-
pirka až pinkialikų rublių ir, sudėjį visi pa tiek, až-
makėja. Dave jiem kramnykas baryščių visiem pa žips-
nelį paraka ir pamake, kaip ažtaisyt muškieta, tik
pridūrė:
— Nešaudykit miešti, ale kai išeista laukan!
Išejį un lauka, tuoj narėja išmėgint, begu gerai muša.
Supylė visi paraku, kiek būva gavį, ažkimša pakulams.
ir teip kaip muškieta būva sudėtine, tai nebūva katram
šaut, nes žėdnas narėja. Un gala, pasibari ilgai, susitvėrė
visi ažu muškietas, e viena runkas nebeparėja, tai su
delnu ažklaja skylį. Kaip šava —traks trakš muškieta
šupuliuos suveja, e anys visi pargriūva.
Aina vėl keliu, bet kad keliu jiem pasmate labai lunks-
tas, tai ažeja tiesiai par laukus. Preja un upį, nebežina,
kaip parait! Aidami paupiu, rada rųstų ir kirvį. Sutarė
sėst un rusta ir perplaukt, bet kad visiem kartu būva
negalima, tai užsadina vienų un rusta, surišę apačiaj
kajas ir palaide. Nenuplauke tas ir pusėn upes —rustas
apvirta, ir gaspadarius prigėrė. Šitie, pamatį, kad anas
kajas iškėlė aukštyn, jėme bartes, sakydami:
— Mat da neišplauke iš upes, e jau kajas džiavina!
Vilnias nuneše iš jų akių ir rųstų, ir /magų. Likusieji
pradėja ieškat kita būda, kaip pereit. Užeja auguntį klevų
un pat krašta upes. Sutarė šiteip pereit: pinki inlipe klevan,
e šeštam liepe kirst jį. Anys teip mislija, kad klevas,
virsdamas par upį. ir juos numes anan pusėn. Jau baig­
damas kirst ir šeštasai šaka medžian. Klevas pasvira ir
treeekšt nulūža, griūdamas in upį ir juos visus inmete.
Plaukte ne vienas nemakėja, ir visi prigėrė.
f . . V i r b a l a s " .)

318
 156. KAIP DU BERNIAKAI 2YDŲ APGAVA
Vienąkart ėja par miškų du berniakai ir sutika be-
važiuojuntį žydų, katras išsitiesįs brikyj miegaja. Ber­
niakai tuoj iškinkė žydą arklį ir vienas iš jų arklį nusivedė
par krūmus, e kitas apsimave pavalkais, apinasrį un galvas
užsidėja ir vadžias insivadeiiaja. Siteip apsiredįs, atsistaja
arklia vietan ir pradėja brikų judint.
Nubudįs žydas jėme vadeles timpsėt ir lūpam čepsė­
damas ragint arklį. Bet netikėtai pamatįs, kad vietaj
arklia stavi žmagus įkinkytas, baisiai nusgunda ir iššakįs
iš brika surėkė:
— Kas čia yr?!
Berniukas atsigrįžįs jam saka:
— Gana tau, nekrikštai, mani kunkint! Aš buvau až
pakiltų paverstas un arklį. Tu mani viseip kunkinai: ir su
vėzdu mušdavai, ir ėst neduodavai! Dabar jau aš pabaigiau
pakūtų —iškinkyk mani graičiau iš vežimą!
2ydelis apsigundįs tuoj iškinkė berniakų, numave pa­
valkus, apinasrį ir su ašaram pradėja berniakų prašytes,
kad davanatų ir nepatrauktų pa šūdu už tat, kad anas
žmagum važinėja. Runkas berniakui bučiava, visa atadave,
kų tikt turėja, ir tavarų, ir pinigus, tik prašė, kad palaistų.
Bcrniakas vežimą nejeme, tik pinigus pajėmįs tarė: *
— Nu, kų gi su tavim darysi —juk tu pats nežinajai,
kad aš buvau žmagum! Aik sau savais keliais —davanaju.
2ydas spruda sau keliu linksmas, kad iš teip didelės
bedas išsisukę, ir nubėga un turgaus arklia pirktų. E tas
berniukus, katras nusivedė su žydą arkliu, atsivedįs arklį
un turgaus ir vedžiajas, siūlydamas parduot. Tas pats gi
žydas, pamatįs jį. tuoj pažina sava arklj ir mislija sau:
.Jau vėl pavirta un arklį! Tai šeima! Jau vėl tyka kų nars
prigaut!" Preja un tų berniakų neva derėtų arkliu ir.
priskišįs un ausj arklia. teip kalbėja:
— Ui, aš tavi dabar labai gerai pažįstu! Jau dabar tu
manįs nebeprigausi: kad tau man ir dykai ataduotų, aš
nebejimsiu. Apgauk kų kitų.
( „ A k m u o " .)

319
 157. KAIP KUNIGAS
SU VARGAMISTRU JAUČIŲ VAGE
Vienąkart kunigas su vargamistru bevaikščiadami pa­
miškėj pamate ganunt gražių jaučių. Abiem jaučias labai
puola akin, ir susitarė šitų jaučių pavagt. Atajus nakčiai
nuveja kunigas su vargamistru, kur staveja jaučias, ir
pavagį parsivedė narna. Parsvedį papjave ir mėsų Išd a­
lija par pušį. Tik lika nepasdalyta vienai vienas liežiuvis,
nes kaip kunigas, teip ir vargamistras narėja liežiuvia.
Ant gala negalėdami pasdalyt, pajeme kunigas až viena
gala, e vargamistra až kita ir jeme trauktes: katras iš­
trauks, tai tam ir bus! Kunigas kaip ištimpe, varga­
mistra šmakš ir palaide kitų galų, tadu kunigas —bimbt
ir apvirta su visu liežiuviu, bet atsikėlė linksmas, kad
jam liežiuvis teka.
Tas gi žmagus, katra jaučių pavage. ataja un kunigų ii
paprašė, kad ažušauktų un bažnyčias suvejusiem žmanėms,
ar nemate kas kur begunt arba veduntis su jaučiu. Kuni­
gas, sulaukįs švintes, kaip susrinka žinanes, ir ažušauke,
kad takia ir takia žmagaus prapuola jaučias, ar nežiną
kas, ar nemate. Užgirdįs vargamistra un viškų atsiliepe
sėdėdamas:
— Aš mačiau ir žinau!
Tų girdėdamas kunigas nusgunda. mislija sau: .Tai
dabar tas niekadėjas vargamistra išduos mani!* E žmagus.
katra būva jaučias, nuveja un vargamistru. Vargamistra
saka:
— Aisma un kunigų!
Nuveja abudu un kunigų, ir pradėja vargamistra takių
bylų:
— Paklausykit tamistas, kaip tį būva. Kartų tartum mes
su kunigu vaikščiadami pamatėm gražų labai jaučių.
Paskui tartum mes jėmem jį ir pavagem. Paskui tartum
mes jį papjavem ir mėsų pasdalijam, tik lika vienas lie­
žiuvis nedalytas. Besiginčydami, katram liežiuvis paimt,
mes tartum pajemem liežiuvį až abie galų ir timpem
žėdnas un savi. Kaip tik aš palaidžiau sava galų, kunigas
jėme ir apvirta aukštielnykas. e aš ir nubudau...
Išklausįs žmagus tarė un vargamistru:
320
 — A, tai tamsta miegajai?!
Nejaugi tu misliji, kad mes su kunigu vagem tava
jaučių?!
Ir pareja žmagus nieką negavjs. e vargamistra gava
nuo kunigą davanų až tat. kad gudriai sumelava.

158. APIE TRIS JAUNIKIUS

Gyvena vienasedyj bagatas gaspadarius ir turėja labai
gražių dukterį. Insmylėja šitų mergiatį trys jaunikiai.
Vienas nari, kad aitų až ja. kitas až ja. trečias vėl nari
jų paimt. Mergiate, nebežinadama, kaip nuo jų atsigint,
liepe jiems visiems trims vienųvakar ataite. Vienam liepe
atait prietema], untram vėliau, e trečiam net apie vidu­
naktį. Tėvų nebūva namie.
Sulaukus vakaru ataina pirmasai jaunikis. Merga ir
saka:
— Jegu tu išpildysi, kų aš tau liepsiu, tai tadu aism až
tavį.
Visa išpildysiu, kų tiktai liepsi! —atsake jaunikis.
— Gerai,—tarė merga.—Atsigulk gryčiaj un suolelia
numirelia vietaj* galu stala ir gulėk, kalai aš liepsiu.
Kaip merga paliepė, teip šitas ir dara: atsigulė ir guli.
Ataja untras. Tuoj jį merga kiemi pasitika, jaunikis
tuoj ir ažuvede kalbų, kad aitų až ja. Merga jam atsake:
— Jegu tu šiųnakt padarysi tų. kų aš liepsiu, tai tada
aisiu.
— Aje, visa padarysiu, tik aik až manįs!
— Nu, tai gerai.—tarė merga.—Sindei ažnaktavaja
par mum ubagas ir numirė. Gryčiaj guli. Aik ir melskis su
žvaki prie jam. kalai aš liepsiu!
Su džiaugsmu jaunikis ineja gryčian. pasijeme knygų
ir meldžias.
Ne už ilga lukterėjus ataja ir trečiasai. Tų teip pat
merga pasitika kiemi ir saka jam:
Jegu tu iš tiesų nari mani pajiinte, tai pajimsi. ale
tik ar išpildysi tų. kų aš tau paliepsiu padaryt?
Šitas atsake:
II Tflulovikot btblioleki*. II 321
 Visa padarysiu, tik pažadėk až manį tekėt!
Gerai,—atsake merga.—Jegu teip, tai nuveik pa-
vietin, tinai rasi jaučia skūrų. Inlįsk tan skūran ir ataik
rapam un keturių kajų. Ineik gryčian ir pažiūrėk, kas tį
žiburiuoja...
Jaunikis grait nubėga, inlinda skūran ir rapaja gryčian.
Pradare duris, žiūri —guli numirėlis. Tuo laiku tas. katras
gulėja numirėliu, užgirdįs, kad kas par duris braškina,
pasižiurėją iš pa marškas ir, pamatįs, kad ataina su ragais,
pamislija, kad velnias, ir sėdas graitai un lintas. Šitas gi,
katras ažu jį meldes, pamatįs, kad numirėlis atsikėlė,
o par duris matas ragai, nebaišmanydamas, kas daryt,
šaka pra lungų. Menamasai numirėlis išsivija paskui jį.
Dabar šitas, katras rapaja, matydamas, kad numirėlis
išsivija paskui anų, ku graibiausia atsistaja ir išdūmė
pra duris aran.
Nuo ta vakara ne vienas jaunikis iš jų nebeslunke.
(.. K u r s t i m a s ' P a n e m u n ė l i o p a r a p i j o s .)

159. APIE DU BRALIUS IŠMINTINGUS.

E TRECIŲ DURNIŲ
Būva trys braliai: du išmintingi, e trečias durnas.
Vienąkart išmintingieji padirba miški slastus del lapių
gaudymą. Rytmetį siunčia durnių pažiūrėt, ar neinkliuva
slastuos. Nuveja durnius ir atrada lapį inkliuvusių. Pa-
jėmįs vytinj, prilupę lapį ir palaide sakydamas, kad
daugiau nelįstų in slastus. Parėjįs narna, pasakė braliam,
kad radįs inkliuvusį dvara šunį, katrų prilupįs ir išvaikįs.
Siunčia jį išmintingiejie untraryt. Sis nuvejįs atrada
kišk| slastuos. Ir su kiškiu durnius teip pat padare. Pa­
rėjįs narna, pasakė braliam. kad radįs katinų slastuos ir
išvaikįs.
Trečiųryt vėl siunčia durnių ir prisako jam. kad kų
tiktai ras slastuos, būtinai pristatytų narnai. Nuvejįs dur­
nius nieką pakliuvusią nebcrada. tik pamate babų netal
grybaujunčių. Tuoj durnius sugriebė babų. ažnėre virvį
322
až kakla ir partįse narna. Bet lig partįse, jeme baba ir
aždusa. Braliai. pamatį, kad durnius atvilka negyvų babų,
labai nusgunda mat pamislija, kad jų slastuos rada.
Dabar bus nelaime! Kaip čia išsisukt? Jėme anys durnių
bart, sakydami:
Kam tau būva ana vilkt narna? Kad radai slastuos,
tai raikė balan kur inmest, ir būt būvį gerai!
Durnius jiem saka:
Jūs nesbarkit. Kad jum jas neraikia, tai aš jų nu­
vešiu turgun ir parduosiu!
Paskinke arklį, indėja ratuos babų negyvų, muštukį
su inaslenkam ir važiuoja un turgaus. Bevažiuojunt un
tiltų, pamate, kad atvažiuoja panas. Tuoj durnius ažusuke
vežimų skersai kelių, e pats palinda pa tiltu. Privažiavįs
panas rėkia, kad važiuotų iš kelia, ir nesulaukdamas
važiuojunt iššaka iš ratų ir, prejįs un babų, kaip rėžė jai
par nugarų su vėzdu,—tik baba kebekš ir apvirta. Maty­
damas tų durnius iššaka iš pa tilta ir, nutvėrįs panų,
šaukė:
Tu mana mačių ažumušei! Tu mana mačių ažumušei!
Pamatįs panas, kad baba iš tiesų nebegyva, labai
nusgunda ir, kad tik durnius tylėtų, pripylė jam kešenes
raudanųjų ir tų padarįs nudūmė talyn neatsigrįždamas.
Durnius vėl sėda ratuos ir važiava turgun. Invažiavįs
miestelin, pamate, kad vienaj vietaj du maskaliai, pasi-
statį dvi kūpąs medaus ir parduolaja žmaniem. Durnius
prisgretina prie jų ir. kaip tik šitie nusgrįža šalin, tuoj
anas pristatė prie kupų babų ir inkiše jas runkas vienų
vienan kupan, kitų kitan. Atsigrįžta vienas ir kitas maska­
liai. žiūri —baba sema medų iš kupų! Kaip šaks vienas ir
kitas su kumščiais ir kaip tik paliete, tuoj baba apvirta.
Durnius pribėga rėkdamas gvalta un maskalių, kad jų
mačių ažumuše. Nusgunda maskaliai ir, kiek turėja pi­
nigų, visus durniui atadave, kad tik anas tylėtų.
Paskui durnius nuveže babų ir inmurkde balan. Par-
važiavįs narna pasrade braliam daug pinigų. Šitie klausia
ja, kur anas tiek gava. Durnius sake. kad pardavįs šitų
babų, ir pridūrė da. kad dabar ažu babas labai brungiai
makų. Nusdyvija braliai, ir jiem iš mislies neišeja, kad
durnius tiek daug pinigų až babų pajeme. Kaip tik sulaukė
i r 3 2 3
 turgaus dienas, suskalbėjį abudu braliai nusmaugė sava
pačias ir veža un turgaus. Važiuodami sau šneka:
— Jau kad durnius ažu takių senų bubu tiek pinigų
pajeme —tai mes ažu sava pačias daugiau gausmai..
Invažiava miestan. Vienas preja, paklausė, kų turi
parduot. Šitie saka, kad babas. Kitas vėl pažiūrėja. ir
daugiau /manių susrinka. mala, kad negyvas matarys
ratuos guli. Dave žinių palicijai, kad žmagžudžiai yra un
turgaus. Palicija tuoj sujeme ir nuvarė juos abu turman.
e babas pakavaja. Ilgai abudu bralius vargina, kalai
nepabaige karanes. Un gala palaide. Atėji narna rada
sava gaspadarystį viškai išnykusių, e durnių un pečiaus
guliuntį.
Dabar susitarė braliai durnių prigirdyt. Inkiše maišan
ir nuneše unt ežerą. Ežeras būva ažušalįs ir nebūva kuo
ekertės prakirst. Sugrįža braliai namd atsineštų peikenas.
e durnių su maišu palika un leda. kurs, pajutįs šaltį,
pradėja rėkt:
— Oi oi oi! Mani karalium deda, karūnavaja, e aš
nemaku nei rašyt, nei skaityt!
Jam teip rekiunt, važiava žydas pra šalį su gelumbių
vežimu ir, išgirdįs, kad durnius teip rėkia, iššaka išvežimą
ir prejįs tarė:
— Oi, aš moku ir rašyt, ir skaityt —laisk mani, aš
busiu karalium!
2ydas tuoj atariše maišų ir išlaide durnių, e pats in-
linda ja vietan. Durnius tuoj žydų ažuriše ir, užsėdįs un
ja vežimų su gelumbe, nuvažiava.
Atsinešė braliai peikenų, prakirtį ekerų ir inkiše žydų
jan, katras, pajutįs undenį, pradeja rėkte ..gvalt! , e braliai
šneka:
— Matai tu, bjaurybe, dabar rėki nesavu balsu, e kai
mum buvai prapuldįs... Nieką, neilgai rėks!..
Maišas su žydu nugarmėja galan, braliai pastavėja.
pažiūrėja, kad durnius vėl neišsikeltų, ir pareja narna.
Tik kų paspėja inkelt kajų gryčian, pasižiūri pra lun-
gų —še. ir durnius invažiuoja kieman važiuotas su pilnu
vežimu gelumbių. Nusteba išmintingieji ir klausia:
— E iš kurgi tu atsiradai? Mes gi tau ežeran inmurkdem.
ir numarmėjai pa ledu!
324
 Atsake durnius:
— Jūs mislijat, kad tj kažin kas jau būva: kai marmėjau
pa ledu. tai gelumbes derėjau. Žiūrėkit, kakių gražių
atsivežiau!
— E kas gi tį parduoda?
— Aikit pažiūrėkit...
Išmintinguosius bralius labai didelis pajeme pavydas.
Paliepė durniui, kad ir juos maišan inkišįs inlaistų ekertėn.
Inlinda maišuos, durnius ažuriše ir inmete ekertėn. Broliai
jau baigia gert undenyj. tik unduo vis marusi: mar mar
mar mar, e durnius, stavėdamas prie ekertės, saka:
— Mat da iešką margų! Jimkit, kakias tik rasta!
( „ V i r b a l a s ’ .)

160. APIE TINGINI BABU

Būva vienas žmagus, vardu Zumbakis. Anas būva
labai darbštus žmagus, e ja t>aba tai baisi tinginė. Zumbakis
vis kalbėdavę sava pačiai:
— Kai' tu neverpi?
Ja pati atsakydavę:
— Aik žiūrėk, pilnų aruodų verpstėm ažkraviau, e tu
vis man'kauliji ažu neverpimų!
Vyras saka:
— Nugi paradyk, kurgi tava verpete!
Baba inlipe aruodan ir, pajėmus verpstį. kur būva
trupučiukas inverpta. kaišiaja iš aruode, rėdydama vyrui
ir sakydama:
— Va viena, va kita, va trečia,—ir t. t.
Zumbakis būva lėnas žmagus ir. patikėjįs pačias ža-
džiam, klausė:
— E kadu gi tu mesi audeklų?
Baba atsake:
— Pakirsk medžią ir palink lunktį, nes be lunkčia
nėra un ka mata.
Nuveja Zumbakis medžią lunkčiui kirstų, e pati nu­
bėgus až kainei ia ir kalba:
325
 — Kas lunktį kirs, ta pati mirs!
U'/girdįs tai Zumbakis pamėtė kirst ir. parėjįs narna,
saka pačiai:
— Buvau pradėjįs medžių kirst, bet užgirdau balsų iš
dungaus: . Kas lunktį kirs. ta pati mirs!" Jemiau ir pa­
mečiau kirst...
Zumbakiene apskabina vyrų ir bučiuodama kalbėjai
— Dėkui tau. dūšele, kad tu manįs teip gailies. Aš
apmesiu audeklų ir be lunkčia un sienas!
Pajėmus rečkelį, prikimša pakulų, viršuj apdraike
siūlais ir padėja pasuolin.
Būva jauna kaliate, su katrų labai mėgdava Zumbakis
brajyt. Bebrajijunt jam su kaliati, jėme baba un ja baries,
sakydama:
— Neperlaisk kaliates par rečkelį. nes mana apimestas
audeklas patam pavirs in pakulas!..
Zumbakis narakiai, juokdamas jėme ir ažvija kaliatį
par rečkelį. Tik pati pribėgus ištraukė: vienų kuodelį
pakulų, kitų kuodelį,—šliopt šliopt išmėtė žemen, rėk­
dama un vyra:
Kad tu pastiptum! Tu mana visas žiemas darbų
suvedei!..
Nars Zumbakis numanė, kad jį pati apgaudinėja, bet
tam kartui davė valių, mislydamas taliau kadu jų pamakyt.
Ataja rugiapjūtis. Zumbakiene, nuvejus laukan, atsigulė
pabarėj ir ažmiga. Ataja patsai ir, radįs pačių miegunčių,
nieką jai nesakydamas, apkirpa undarakų ligi kelių.
Nubudus ir pamačius, kas atsitika, sukalajas aplink savi ir
kalbėja:
— Ar čia Zumbakiene. ar ne?
Vyras jai saka:
Čia ne Zumbakiene. Ta būva su ilgu undaraku.
e tu su trumpu.
Ir segėja tuo bikiu undaraku ir žiemų, ir vasarų, nes
kita net urėja.
Vienąkart ažpraše gimines Zumbakį un veselijų. Jėme
prašyt vyrų, kad tas jai nupirktų rūbus. Nuveja Zumbakis
būk tai miestan, bot neje miestan, ale, nuvejįs laukan,
pasgava baltų žųsį ir nešas narna. Tuom tarpu ja pati.
palikus namie, kūrena pečių ir vienvalias begiaja pra
326
duris žiūrėtų, ar jau ataina vyras su rūbais. Un gala
pamačius, kad ataina vyras ir atsineša pa pažasčių baltų
ryšulį - tai rūbus! —pradžiugus 2umbakiene įnbega gry-
čian ir, sakydama:
— Nebenariu aš šitais ryzais segėt! nusisegė unda-
rakų tų trumpųjį ir pasviede pačiun.
Atajus vyrui 2umbakiene pamate, kad anas ne rūbus
jai ataneše, ale žųsj,—jėme rėkt ir bartes un ja, bet vyras
atsake:
— Prabačyk, dūšel. Tai mat visa nelaime atsitika
par tų bjaurybį kaliatį mūsų. Buvau nupirkįs labai gražius
rūbus, atsisėdau pasilsėtų jėme ir peršaka kabate par
nešulį, egi žiūriu, kad mana ryšulys pavirta un žųsį. Kas
čia dabar padaryt? Bet žiūrėk, kaip padarysma! Aš tau
inrišiu šiaudų kūlin ir nusvešiu veselijas. E tinai tai jau
ne bėda. Gimines aptaisys!..
Teip ir padare. Nuvežįs un kiemą, pašaly pastate, e
pats ineja vidun ir ažsibavijįs ažmirša apie sava pačių.
E jau būva rudenia laikas. Pradėja 2umbakiene drebėt
ir stenėt. Užgirdą vaikai, begiadami pa arų, ir pradėja
rėkt:
— Kūlys gyvas, kūlys gyvas!
Tai girdėdami visi pradėja ait aran žiūrėtų. Tadu atsi­
minė 2umbakis, kad tai gal ja pati. Prejįs tylam pasakė
giminėm, kad anas atsivežįs pačių, bet nedrįstunt vidun
ait, kad esunt pusnuoge. Gimines tuoj išeja, aptaise 2um-
bakienį ir nusivedė vidun. Čia ji gerdama ir valgydama
šaka ir kalbėja:
—- Tai kai parvažiuosiu narna, tai bus dienams Ii Ii Ii,
e naktims pa pa pa,—tai yr: dienams verps linus, e naktims
pakulas.
CBirutė'.)

161. APIE AVELI, KUR KRATA KAJELJ

Senai kadai pažerej būva gryčelė, ir jaj gyvena žuvėjai
tėvas ir sūnus. Kartų tėvas išlaide sūnų vienų žūklautų.
Tas žūklauna, žūklauna, jau ir vakaras ataja, pradėja
3 27
timt. Tuo laiku pamate atainunt pažeryj labai grąžui
mergytį, teip gražių, kad žuvėjas numėtė ir tinklų, ir visa
ir žiūri un tų mergytį. Mergyte jam saka:
— Gauk tu. ka un svietą nėra. tai būsiu tava!
Sis pametįs visa ir aina. Ėja ėja. užeja takių gryčelytj
ir ineja vidun. Atrada tinai babų verpiunt. Balki klausia:
— Kur vaikštinėji?
2uvėjas atsake, kad ainųs ieškatų ta. ka un svietą nėra.
Baba jam davė takių avelį ir tarė:
— Sitakias aveles nėra un svietą. Tik žiūrėk, kad kas
tau jas nepavagtų. Kai tau prisraiks ar pinigų, ar valgyt,
tai tu jai sakyk šiteip: . Avele avele, pakratyk kūjelį!"
ir bus tadu tau visa. Dabar aik narna.
Aina žuvėjas narna. Preja vakaras. Ažeja karčeman
unt naktigultą. Insnarėja valgyt ir saka avelei:
— Avele avele, pakratyk kajelį!
Kaip tik avele pakratė kajelį, tuoj atsirada Višakiu
valgymų ir gėrimų. Karčemnykas gerai tų visų mate ir
kaip tik žuvėjas atsigulįs ažmiga, tuoj pajeme nuo ja šitų
avelį, e jas vietaj jam atmainė kitų. Ryta atsikėlįs žuvėjas,
narėdamas papusryčiuot, liepe avelai pakratyt kajų, bet
avele nieką nedaręs. Nuliūdįs žmagus grįža vėl unt anų
babų ir saka. kad avele nebekrata kajeles. Baba jam davė
takį abrūselį ir pasakė:
— Jegu ka tau priraiks. tai tu pakratyk šitų abrūsėlį.
ir bus.
Išeja žuvėjas, babai padekavojįs, ir aina narna. Beainunt
jam sutema, ir vėl ažeja tan pačian karčeman. Vakara
aidamas gultų, insnarėja vakarienes, pakratė abrūselį ir
atsirada visa ka ir valgyt, ir gert. Karčemnykas insižiū-
rėja. Kaip tik žuvėjas ažmiga. tuoj ir atmainė jam abrūsėlį.
Ryta atsikėlįs žuvėjas vėl nari pusryčiaut. egi krata krata
abrūsėlį. bet niekas neatsirunda.
Nusiminįs vėl grįža un tų babų. Baba jam saka:
— Tai tau untras kartas apivagia tas nedarelis kar­
čemnykas. Palauk. Aš tau duosiu tris kuolelius. Kai tau
ka raiks, tai trumpuoju kuoleliu patauškink. ir visa tau
bus. Paskui trumpųjį paskavak. tik ilguosius palik.
Padekavaja žuvėjas babai ir išeja. Jam beainunt vėl
ataja vakara* ir vėl ažeja tan pačian karčeman. Vakara
328
žuvėjas atsisėdus išsijeme trumpųjj kuolelį ir kaip tik un
stalu patauškena, tuoj visa atsirada ir valgyt, ir gert.
Paskui vėl šitų kuolelį paskavaja giliai, e ilguosius pas-
dėja un suolą. Pavalgįs atsigulė ir a/miga. Karčemnykas
tuoj pajeme ilguosius kuolelius ir patauškena. Nepaspėja
taukšterėt, kaip jėme abu kuoleliai jį mušt! Jėme karčem­
nykas balsu rėkt. e kuoleliai vis muša ir muša. Užgirdįs
rėksmų, nubuda ir žuvėjas ir, pamatįs. kas dedas, suprata,
del ka būva šitie kuoleliai. Karčemnykas rėkė, kad gel­
bėtų, e žuvėjas jam saka:
— Ataduok, kur pavagei, avelį ir abrusėlį, tai tadu
nustas tau mušt!
Karčemnykas graitųjų visa pristatė, tik šaukia, kad
nebemušt. Tada žuvėjas pasakė:
— Gana! —ir kuoleliai nustaja mušt.
Dabar žuvėjas visa pasijeme ir pareja narna. Vietaj
griūvunčias gryčeles su pagelbu aveles pasistatė labai
gražius rūmus ir apsiženija su šitų gražiųjų mergyti.
(„Atgaja .)

161a. APIE AVEL|. KUR KRATA KAJELĮ

Būva trys braliai: du išmintingu, vienas durnas. Iš­
mintingieji būva nedari braliai, nes pajeme sustarį ir
išvarė durnelį sau duonas ieškate. Aina durnius keliu ir
pamate /magų aveles ganunt. Tas /magus būva Dievas.
Preja durnius ir praša duonas. Dievas pasumde jį ažu
piemenį avelėm ganyt, ir suderėja algas, kai atganys
ištisus metus, duot vienų avelį. Ir apsijeme durnius ganyt.
Išganė visus metus, Dievas jam davė gražių avelį ir pasakė:
— Ka tik narėsi, tik paliepk avelei pakratyt kajų —
ir bus visa.
Padekavaja durnius Dievui ir vedas su aveli narna.
Preja vakaras, ir ažnaktavaja par vienų babų. Prieš vaka-
rienį durnius tarė un avelį:
— Avele, pakratyk kajelį, aš nariu valgyt!..
Kaip tik pakratė avele su kaju, tuoj atsirada visa valgyt.
Pavalgįs atsigulė. Bet guldamas pasakė gaspadinei:
329
 — Tu ben neliepk mana avelei kratyt kajas.
Bet kurgi tau iškįs! Kaip tik durnius ažmiga, tuoj babai
ažrūpa, kal'gi tas /.magus liepe avelei nesakyt, kad pakra­
tytų kajų —pagriebė avelį ir išsinešus liepe pakratyt
kajų. Kaip tik pakratė, tuoj atsirada visakių valgymų.
_E e!“ —mislija baba. Tuoj šitų avelį pakavaja, e durniui
ažmaine kitų.
Ryta atsikėlįs durnius liepe avelei pakratyt kajų, bet
avele stavėja, ne nekrustelėja. Mislija sau durnius: kal’gi
ana pageda? Grįža vėl un Dievų, ganuntį aveles, ir nusisake
jam sava prietikį. Dievas, žinadamas, kad nuo ja aveli
pavage, davė jam takį abrūsėlį ir pasakė:
— Kai insnarėsi gert, tai tik paliepk abrūsėliui atsirišt.
ir bus!
Aina durnius narna. Vėl preja vakaras, ir vėl ažeja un tų
pačių babų unt naktigultą. Insižiūrėja baba, kad durnius
paliepė atsirišt abrūsėliui ir atsirada visakių gėrimų. Kaip
tik durnius ažmiga, jėme baba ir ažmaine abrūsėlį.
Ryta atsikėlįs durnius krata krata, ir nieką nebeatsi-
runda. Grįža un Dievų ir saka, kad abrūsėlis vakar klausė,
e šindei nebeklausą. Dievas davė jam maišų, e tam maiši
būva pagalys, ir pasakė jam:
— Kai pasakysi: „Pagaly, iš maiša!" tuoj pagalys iš
maiša išlįs, ir kų tu narėsi, tai muš. Kaip tik pasakysi:
„Pagaly, maišan!"—tuoj nustas mušt ir įlįs maišan.
Padekavaja durnius ir aina. Vėl ažeja un naktigultą
un tų babų. Guldamas perspėja babų:
— Ben tu nepasakyk: „Pagaly, iš maiša!"
Kur tau baba nukįs! Kaip tik durnius akis sudėja, tuoj
ana ir saka:
— Pagaly, iš maiša!
Akimirkas pagalys iš maiša išlinda ir jėme babų mušt.
Baba —rėkt! Nubuda ir durnius ir saka:
A a! Tu neiškintei nevadinus pagalia iš maiša, tai
tu mana ir avelį su abrūsėliu ažmainei! Ataduok man, kų
pavagei, tai tadu nustos tau mušt!..
Baba sukniuba ir prašas —visa ataduosiunt, tik raikių
nebemušt. Durnius pasakė:
— Pagaly, maišan!
Pagalys tuojaus nustaja mušt ir inlinda maišan. Baba
330
ateidavę aveli ir abrūsėlį. Durnius tuoj pareja narna, su­
kvietė gimines ir susiedus ir iškėlė besiedų. Paliepa avelai
pakratyt kajų —ir yra Višakiu valgymų. Paliepia atsirišt
abrūseliui — ir yra visakių gėrimų. Prisatina ir primylėja
visus lig sačiat ir palaido svečius pilnais gurkliais narna.
Visi garbina durnių ir sake:
— Tai svietąvas imagus!

162. APIE TAI.

KAIP STIPRI YRA MATERISKI PRI2.ADA1
Gyvena seniau vyras su materi. Labai anys abudu
mylėjas ir prižadėja vienas kitam, kad jegu katras iš jų
pirma numirtų, tai likjs nebesiženys untrakart.
Vienąkart matens iš netyčių inspjave pirštų. Vyras,
pamatįs jas kraujų, tuoj apgeiba ir numirė negyvai. Kas
daryt? Kad numirė, tai raikia pakavai! Nuneše numirėlį
kaplyčian ir pati paskui nuseke ir verke, ir melde prie
numirelia, žadėdama daugiau už. nieką nebetekėti.
Netal nuo tas kaplyčias būva pakarailis. katrų kasnakt
saugadava. kad neišnertų ja velnias ir neitų žmanių gun-
dintų, įnlindįs ja skūran. Tųnakt teip pat saugaja jaunas
kalvis. Naktis truputi šalta, pamate, kad kaplyčiaj su
žiburiu, ir. incjjs sušiltų, rada šitų našlį verkiunčių. Ir
pradėja anas jų tildyt. sakydamas:
— Niekų tu čia verki! Jauna esi. da ištekėsi.
Našle atsake:
— E kas gi man dabar jims našlį?
— Egi ir aš jimsiu. kad tik aisi.
Jiem bešnekunt jėme velnias ir pavage pakarailį.
Pamatįs tai kalvis plaukus sau peše ir rėkė:
—Blagai! Dabar kai šita neberas, tai mani kars!
Bet našle paradija pakart jas vyrų numirusi ta vietan.
kad tik, saka. „tu man jimsi*. Kalvis atsake:
— Tas pakarailis būva be dviejų duntų priekinių, e
tava vyras su duntim. Pažins, ir bus blagai!
331
 Našle saka:
— Tik tu man jimk. Aš sava vyrui du dunčiu išmušiu!..
Ir, pagriebus akmenį, išmušė duntis vyrui —ne du,
bet ben kelius. Pakabina jį pakarailia vietan. Bet dabar
kalvis apsimislija ir tarė:
— Ne, aš tavįs nebejimsiu. Jau kad tu savam pirmajam
vyrui, tik vakar mirusiam, daužai duntis, tai man ir gyvam
esunčiam nesgailėsi!
Teip su našlėm dažnai atsitinka.
(„Ažusalėlis“.)

163. PASAKA DVEJŲ BRALIŲ:

BAGAClAUS IR BIEDNA
Gyvena du braliai: vienas labai bagatai dvaruos, e kitas
sulūžusiaj gryčelytej. Bagačius turėja du sūnų, katrie
dažnai un biednųjį dėdį nuveidava. Bet tas bagačiui ne-
patika, kad ja sūnūs panaičiai un driską ir ubagų vaikš*
čiaja, ir ažgyne jiem tinai eit. Led par vargų sūnai išprašė
nuo tėvą, kad duotų biednajam dėdei sausų šakų del
kūrenimą pasrinkt iš sava mišką.
Nuveja vienąkart biednasai rinktų šakų ir užgirdą
atūžiunt, atvažiuojunt. Mislija: kas gi čia butų? Ažsi-
glaude eglynan ir pamate, kad atvažiuoja pulkas žmagžu-
džių. Privažiava un pakriaušį, vienas prejįs un ėglį, at-
kėlįs žievį, išsijeme raktų ir, atvertį kelmų, atrakina
geležines duris. Patam visi sulinda urvan. Ne už ilga
vėl visi išlinda, duris ažrakina ir, raktų vėl pa žievi pa-
kavajį, nuvažiava. Biednasai tuoj pasijeme raktų ir atsi-
rakinįs ineja urvan. Rada sienas išgrįstas žmanių galvam,
e pasieniuos skrynias pinigų. Pasisėmįs pinigų, kiek tik
panešdamas. vėl duris ažrakina ir pareja narna, Dabar
turėdamas pinigų, tuoj pradėja vest kitaniškų gyvenimų.
Išsitaisė triabas, galvijus, rūbus ir t. t.
Matydamas tai bagačius galvų sau lauže bemislydamas,
iš kur ja bralis teip grait ūmai prasgyvena. Ataja vienąkart
ir išklausinėja, kaip ir kur gava pinigų. Dasižinajįs baga-
332
ėius graitųjų nubėga miškan. Atrada ir tų ėglį, kaip jam
sake. Išsijėmjs raktų, atsirakina duris ir ineja urvan.
Bet tuo laiku klept urvą durys lėkė ir aždare bagačių
urvi. Niekaip bagačius nebegalėja išeit. Atvažiavį žmagžu-
džiai rada jį urvi ir ažumuše.
(..Braukilas'.)

164. APIE PAVAGTŲ KARALIOCIŲ

Turėja vienas karalius dukterį, katrų auklėja aždarįs
dideliam bakšti. Tinai būdama karaliūčia nieką daugiau
nemate, nei žmanių svetimų, nei pagaliaus sava tėvų,
kaip tik vienų tarnaitį, katra atnešdava kasdien karaliūčiai
valgyt.
Kai jau jai suveja pinkialika metų, tai užsigeidė karalius
pamatyt sava dukteres ir liepe jų iš ta bakšta išimto.
Tarnai sugriave bakštų ir išėmį karaliūėių nuvedė un tėvų.
Tėvas, pamatįs sava dukterį, kad labai graži būva, liepe
jai gyvint, kur tik narės, ir ait, kur tik užsigeis, e sava
padaniesiems prisakė, kad kas tik jų sutiks kur ainunt,
kad pultų prieš jų unt kelių.
Begyvindama karaliūčia par tėvų, išeja vienąkart
pamarėn pasivaikšėiatų. Jai tinai bevaikščiajunt, ata-
plauke par marias laivas ir, priplaukįs un pakraštį, kara-
liūėių pagriebė vidun ir nusivežė par marias.
Atajus vakarui namie karalius pasigeda, kad nėra ja
duktės. Liepe ieškat pa visų miestų, bet, ieškadami par
visų naktį, niekur negalėja rasti. Unt rytajaus išieškaja
pa visų karalystį, bet ir tai nerada. Nebesumanydamas
karalius ka daryt, pažadėja ataduot tam ir dukterį, ir
pusi karalystes, kas karaliūėių atras.
Atsirada taksai artajas, katras, užgirdįs, kad teip kara­
lius pažadėja, pasbalnaja sava žirgų ir išjaja ieškate
karaliūėias. .laja artajas labai ilgų laikų ir prijaja miškuos
labai gražų palacių. Kaip tik anas artyn prijaja, tuoj
išbėga labai didelis milžinas ir sugrietus jį insitrauke
vidun. Tinai tuoj pasadina ažu stala ir sudavė kumščiu
333
stalan, iš katra iššaka visakių valgymų ir gėrimų. Verte
arta jų milžinas gert. Artajas gėrė su stiklu, bet milžinas
su visu bačkų*, ir unt gala milžinas teip nusgėre, kad
nebagalėja un kajų pastavėt ir griūva ant žemės kaip
negyvas. Tadu artajas skubinai ištraukė paties milžiną
kardų ir nukirta jam galvų. Bijadamas, kad nepradėtų
milžinas vaikščiate ir be galvas, artajas nukirta jam
runkas ir kajas. Paskui apžiūrėjjs jį, užčiupa ja kešenese
tris auksa raktus. Radįs raktus, pradėja ieškat, kas su jais
raikia atrakini, ir pamate sienaj mažutį skylelį. Priderina
vienų rakčiukų ir kaip tik stuktereja, tuoj atsidarė sienaj
durys, ir, inejįs tinai, rada labai gražių kamarytį, bet jaj
nieką nebūva. Iš tas vėl kitas duris radįs atrakina, bet
ir taj nieką nebūva, tik durys. Kada trečiąsias duris at­
rakina, rada labai gražių, daug už pirmąsias gražesnį
kamarytį ir jaj sėdžiunčių labai gražių panelį —tai būva
karaliūčia, katras anas ieškaja. Pamačius jį ineinunt,
karaliūčia labai nusgunda ir susuka:
Kaip tu čia, žmagau, inejai? Bėk iš čia kų graičiausia,
nes tau milžinas ažmuš!
Bet žmagus atsake, kad jau milžinas nebegyvas. Tadu
karaliūčia labai pradžiuga ir parade artajui, kur yra
milžiną brungumynai visakie. katrų prisijėmį, kiek tik
galėja, parkeliava un karalių narna. Karalius labai pra­
džiuga, sulaukįs sava dukterį, ir, pildydamas sava žadį,
atadave artajui sava dukterį ir pušį karalystes.
( ..B r a u k i l a s " ,)

165. APIE VIENŲ 2MAGŲ,

KATRAS PANŲ INTAISE
Seniau, kai da panai tebeturėja žmanes vergijaj, tai
būva taks atsitikimas. Vienas žmagus nuveže turgun
meitėlį parduot. Preja un jį panas ir klauso kų turi. 2ma-
gelis atsake kad meitėlį. Panas sake:
— Ciagi ne meitėlis, bet ažka!
— Meitėlis, panul.
334
 E jwnas vis saka kad ažka. Par tij panas nubaidė nuo
žmagaus pirkėjus, ir lika meitėlis neparduotas. Supyka
/magus un pana ir pasiruošė jam kaip nars at­
keršyt.
Ne už ilga paketina tas panas statyt melnyėių ir
ieškaja meistrą. Nuveja šitas /magus ir pasisakė esųs
meistras. Panas jį pasumde ir pristatė prie darba. 2magus
sake. kad da trūksta takia labai raikalinga medžią. Nu­
važiavo abudu su panų miškan ir, išlipi iš vežimą, jėme
ieškai medžią. Kaip tik atsitalina nuo vežėja, tuoj žmagus
pavertė panų un žemį ir jėme šlajuot. Lupę ir vis prikal­
binėja:
— E kų, ar daugiau nesakysi, kad meitėlis yr ažka?!
Tiek panų prižluga, kad led tik tas kvepava, ir, palikįs
sau jį beguliuntį, pareja žmagus narna.
Panas, parvažiavįs narna, sakes, kad labai apsirgįs,
ir nusiuntė miestan atvežt daktarų. E šitas žmagus persi­
taisė paniškais rūbais, užsidėja barzdų ir akuliarus ir,
sutikįs pana pasiuntinį, pasisakė esųs daktaru. Pasiuntinys
tuoj jį nuvežė un panų. Paliepė iškūrint pirtį ir tį nuvežt
panų. Kaip tik palika vieni du su panų pirtyj, tuoj žmagus
išsitraukė stirnakajį ir tiek prilupę panų, kad tas net
steneja. Lupdamas vis prikalbinėja:
— Ar daugiau nesakysi, kad čia ne meitėlis, ale ažka?!
Palikįs jį pirtyj, žmagus pareja nam3.
Negana ta. da pyktis /magui nepereja. Vienąkart nuspir-
ka parų naujų ėebatų ir. žinadamas. katruo daiktu panas
važiuos, pribjaurina vienų ėebatų ir numėtė un kelia.
Paejejįs taliau ties tiltu, vėl kitų teip pat numėtė ir pats
palinda patiltėn.
Važiuoja panas keliu ir, pamatįs naujų ėebatų pamestų,
liepe vežėjui pajimte. Vežėjas pažiūrėja ir pasakė, kad
neėystas, tadu panas liepe numest, ir važiava taliau. Pa-
važiavį taliau vėl rada kitų ėebatų. Tadu panas liepe
vežėjui ait ir pajimt anų neėystųjį ėebatų, sakydamas:
— Išsimazgasi ir turėsi puikius ėebatus!
Kaip tik vežėjas nuveja, tuoj žmagus šmakš iš!indą iš
pa tilta ir vėl užpuola lupi panų su lazdų, sakydamas:
Ar jau nebesakysi meitelia ažu ažka?!
335
 Baisiai panų prilupę ir, išmetįs iš vežimą panų, pats
insėda ir nuvažiava.

166. APIE DU BRALIUS DURNIUS.

E TRECIŲ BE PROTĄ
Seniau vienaj sadžiaj gyvena trys braliai, katrie visi
trys labai mylėja medžiajimų. Du iš jų būva durni, e trečias
be protą. Ėja jie kartų pakraščiu ežerą ir pamate plaukiunt
ežeri tris untis: dvi baltas, e trečia kaip sniegas. Vienas
bralis narėja šaut, bet kitas tarė:
— Šaukim visi trys kartu, tai nušausma visas!
Ir sava visi trys kartu. Bet dujei nekliudė, e trečias
viškai neiššava. Untis pabaidė, ir nuskridį nuslaide kitan
pusėn ežerą. Jėme mislyt ir dūmat visi trys braliai, kaip
čia tekte prie unčių. Aidami pakraščiu ežerą, rada tris
aldijas. Dvi būva kiauras, e trečia be dugną. Sėda du
braliai kiaurąsias aldijas, e durnius bedugnėn. Pradėja
važiuote. Du braliai nuskinda, e trečias neišplauke.
į .Braukilas nuo Melderia.)

167. APIE 2MAGŲ. KATRAS

TABAKININ RAGELIN SAVA NELAIM] INKISE
Būva seniau du braliai. Ne vienuos namuos anys gyvena,
ale susiedijaj. Vienas būva labai turtingas, e kitas vargulis.
Vienąkart nuvažiava abu braliai Rygan. Turtingasai
pasikinkė gražų, riebų arklį, prisdėja visakia tavara.
Vargulis, kiek turėja linų išbraukįs, insdėja vežimėlin.
ažsikinke labai prastų sava kumelėlį ir išvažiava. Nu­
važiavus Rygan, turtingasai tuoj pardavė sava tavarų ir
prispyle pinigų pilnų maišelį; e vargulis tik atsistaja su
tavaru unt rinkas,—tik unt minutes nusgrįža šalin, atsi­
grįžta, žiūri —nebėr ja nei arklia, nei vežimą. Sį puola, tį
puola, arklia su vežimu kaip nebūta! Kur trumpa —tį
33 6
trūksta! Prėja unt turtingųjį bralį, nusisake, kas jam atsi-
tika, ir prašė bralį pažyėiat ben dvigrivinų vyžam nus-
pirkt, bet bralis ne girdėt nenarėja.
Aina vargulis iš Rygas pėsčias dūsaudamas. Par miškų
beainunt, pradėja timt naktis. Ir sutinka atainunt priešais
baltų, didelį žmagų. Truputį krūptelėja, bet pasidrųsinįs
vėl aina sau priekin. Kad preja artyn, vargulis klausė
baltųjį:
— Kas esi?
Atsake tas:
— Esu tava nelaime.
— Mana nelaime? —kalbėja dyvydamas vargulis.—
Oi, kokia didelė! Ar negalėtumei, kad ben kiek mažesne
man liktum?!
— Oje, del ka ne! Galiu!
Ir sumažėja nelaime ben par pušį. Da vėl prašė varguo­
lis. kad sumažėtų, ir sumažėja sulig mažu vaikeliu. Da vis
vargulis narėja, kad liktų mažesne, ir atlika sulig riešučiu.
Dabar vargulis išsitraukė iš kešenes tabakinį ragelį,
prisgadijįs kliopt ir aždare jan sava nelaimį. Insdėja
kešenen ir aina sau keliu. Preja un melnyčių, išsitraukė
ragelį iš kešenes ir inmete jį prūdan. E pats ineja melny-
ėian, pasiprašė unt naktigultą ir apsinaktavaja. Išsišnekėja
su melnyku, nusisake jam vargulis sava nelaimingų atsi­
tikimų ir sava vargus. Ryta išeinunt melnykas davė jam
dešimtį raudonųjų ir davanaja gerų arklį. Parjajįs narna
tuoj prisipirka reikalingų daiktų, pradėja jam geriau
sektes gyvint, ir diena iš dienas vis ėja bagatyn ir bagatyn.
Par keletu metų jau ir vargulis nebebūva biednesnis ažu
sava turtingųjį bralį.
Vienąkart jį turtingasai bralis klausė, iš kur jis turtingas
palika. Sis jėme ir nusisake visa, kaip jis sava nelaimį
ragelin inkiše ir prūdan inmete ir kaip melnykas jį apda-
vanaja, ir kaip jam nuo ta karta viskas geriau ir geriau
pradėja sektes. Turtingasai bralis tuoj sumislija jį pra­
žudyt. Nuvažiava un tų melnykų, katra prūdan vargulis
inmete ragelį, ir pasakė, kad ja prūdan inlėkįs ragelis su
pinigais, del ta reikalava, kad išlaistų iš prūdą undenį.
už tai prižadėja melnykui brangiai ažmakėt. Melnykas
sutika un ta, išlaide didumų undenia. Pasumde keletu
337
žmanių, katrie beieškadami ir atrada. Prasidžiuga turtin-
gasai ir mislija sau untana bralia: ..Nebeilgai tu būsi lygus
man, aš vėl palaisiu tava nelaimį!" Grait pagriebė ragelį
ir atakiše, tik šmurkš ir išlinda varguliu nelaime ir pasdare
lal>ai didele. Pasipurtina ir tarė un didžturtį:
— Ai, kaks tava bralis palaidūnas! Aždare mani ragan
ir narėja aždusinti! Labai dėkui tau, kad man palaidei:
dabar aš tau būsiu tikra prietelka ir nuo tavį niekadas neat-
Stasiu!..
Išgirdįs tuosžadžius, turtingasai persigunda, net nubąlą,
e nelaime lika nematama.
Važiuojunt narna tuoj pirma nelaime atsitika: arklys
pasbaidįs išmėtė ir kajų sulaužė. Baigdamas važiuot
narna, pamate, kad jo dvaras visas liepsnas. Sudege turtai
ir pinigai, ir lika labai biednas.
( N u o Jano Si r v y d ž i o iš Dau/ i ūnų J ū ž i n t ų par api j os. !

168. APIE TAI,

KAIP KADU NEVERTA KITAS MAKYT TA.
KŲ PATSAI ZINAI
Vienas žmagus—nei senas, nei jaunas, nei girtuoklis,
nei davatka, tik teip sau truputį štukarius —nuveja
un turgaus ir pasisakė žydam pirkėjam, kad tūrius name
parduot labai gražų jaučių. Žydai, aplink jį apstajį, derėja
jaučių, nė nežinadami, kad anas nie kakia jaučia namie
neturėja. Par ilga pardavė vienam žydui ir pajeme dalių
pinigų un rankas, sakydamas, kad jam raikių labai pinigų
kam tį pirkt. Palaukėjus ir kitam pardavė ir nuo ta pajeme
un rankas. Ir teip anas lig vakarui pardavė —ar ti-
kėsta? pinkiem žydam.
Un rytajaus ataina vienas žydas un jį narna ir praša
paradyt jaučių. Nusistebėjįs žmagus žiūri žydui akjs ir
saka:
Pirmąkart aš tavi sava gyvenimi matau! Apie kakį
gi tu jaučių šneki?
Nusiminė žydas ir jėme peisus sau raut. Jiem čia besi-
338
targaujunt, ataina ir kitas žydas pirkėjas —ir tas tų patį
atrunda. Paskui ataja ir trečias, ir ketvirtas, ir pinktas.
Mata žydai, kaip juos tas /magus apgava, ir susitarė
visi ait un panų ir apskųst jį. Nuveja ir apskundė. Pa­
šaukė panas /.magų un šūdų.
Aidamas /magus un panų, delta būva truputį apsigundjs,
mislija sau: „Dabar tai gausiu kartini Nuveja dvaran ir
sustika ta pana luokarių. Nusisake anas luokariui sava
bėdų. Luokarius jam saka:
— Jogu duosi man pušį tų pinigų, katruos iš žydų
išviliajai, tai aš tau pasakysiu, kas daryt, kai un panų
nuveisi, ir visa bus gerai.
?.magelis prižadėja duot. Luokarius jam teip pasakė:
— Kai tu nuveisi un panų. tai kas tik tau ka klaus, tu
nieką jam daugiau nesakyk, kaip sudėk pirštus, su pirštais
čielydamas šaut jį, ir, pakišįs panasen, sakyk: ..Uššš!'
Padėkavaja /.magei is luokariui až radų ir nuveja un
panų. Čia būva visi puiki žydai ir skunde /magų panui,
katras juos apgavįs. Panas klausia žmagų:
— Nu, pasakyk, kaipgi tį būva?
Zmagus nieką daugiau nesake, tik, sudėjjs pirštus,
kaip luokarius radę, pakišę panui panasen ir saka:
— Uššš!
Supyka panas un žydų ir. sakydamas:
— Kų gi jūs čia un man'atajat su pusgalviu! —išvarė
visus laukan.
Jiems išėjus pasvija žmagų luokarius ir praša, kad
ataduotų kų žadėja. Zmagus nieką jam neatsake. tik,
pakišįs pirštus panasen. pasakė:.
— Uššš! —ir nuveja.
( N u o M i k o l a B e r n o t o iš i ' k i u l i ū n ų . )

169. KAIP VIENAS MEISTRAS PADIRBA 1$

SKIEDRŲ PAUKŠTI IR KAS IS TA ISE.IA
Vienam miešti būva labai garsus meistras, katras visa-
kius daiktus padirbdava. Nežiūrint un ta. anas labai būva
339
didelis girtuoklis ir turėja sau makintinį, teip pat girtuoklį.
Kų tik uždirbdava, tai abudu sėdį ir pragerdava.
Kartų jiem šitei begeriunt, užgirsta anys, kad karalius
iešką meistrą. Mete gert ir nuveja abudu un karalių.
Karalius prisakė meistrui padirbt kakį labai navatnų
daiktų, kad takia da ne vienas meistras nebūtų padirbįs.
— C»erai,—saka meistras,—padirbsiu.
E ja makintinis, stavėdamas par duris, atsiliepe:
— Ir aš padirbsiu!
— Nu, gerai,—tarė karalius,—dirbkit abudu. Dabasiu,
katras geriau padirbsta.
Dave jiem abiem karalius pinigų del materijala ir
pasūdžių. Nuveja abu karčeman ir nu vėl gert! Pragėrė
visus duotus karaliaus pinigus ir atminį, kad prižadėja
karaliui padirbt,— jėmes abu až darba. Meistras ažsidare
sau vienas ir dirba. E ja makintinis, pragėrįs visus pinigus,
nebeturi kuo ir pasūdžių nuspirkt. Led atradįs kelius
varinius, nuspirka takį palaikį kirvį ir nuveja miškan. Čia
radis išgriuvusių medžių, jėme tašyt. Pritašė daug daug
skiedų ir jėme jas deliat deliat ir sudeliaja takių paukštį,
kad skrenda kaip gyva ir da jį paneša, kai užsėda.
Un paskirtas dienas nuveja meistras su sava darbu,
nuveja ir ja makintinis, nešdamas skiedų maišų. Par
karalių būva svečių, ir visi išeja žiūrėtų meistrų darba.
Parade meistras auksa žuvytį, katrų kaip tik inlaidžia
undenin, tai ir plaukia kaip gyva. Nusistebėja visi. Dabar
karalius liepia paradyt makintiniui, kų anas padirba. Sis
tuoj insineše maišų skiedų ir jėme kratyt unt aslas. Jėme
visi juoktes, sakydami:
Ar matėt šitakiuos dyvus!
Bet makintinis, nieką nežiūrėdamas, jėme šitas skiedas
deliat deliat, ir pasdare paukšte, su katrų galima užsėdus
skriste. Pradžiuga karalius ir, labai apdavanajįs dirbėjų,
paukštį pasijeme un sau.
Karalius būva neženatas ir dasigirda, kad vienas kara­
lius tūrius labai gražių dukterį, tik niekam jas neradžiųs,
bet tūrius dvari aždarįs. Sumislija šitas mūsų karalius unt
tų karaliūčių preite ir. užsėdįs un paukštes, nuskrida
tinai. Priskridįs viškai un dvarų, paskėlė unt aukštųjų
gyvenimų, kur nujautė karaliučias kumburį, ir, atsidarįs
340
lungų. ineja vidun. Atradįs karaliūčių miegunt, užmave
jai un piritą auksa žiedų, suvartė knygas ir vėl išskrida.
Nubudus karaliūčia pamate, kad un runkas auksa
žiedas, paskui ažmate, kad knygas suvartyta. Neišmislija.
kas tai galėtų būt. Untrųnakt ažsidare karaliūčia duris ir
lungus ir, pajėmus knygų, skaita. Užgirdą, kad kasžin kas
un lungų barškina, ir paklausė:
— Kas čia: ar žmagus, ar pikta dvasia?
Zmagus,—atsake karalius. - Aš vakar |>ar tavi
buvau!
Karaliūčia lungų atadare, šis tuoj vidun insmuka ir
kalbėjas su karaliūčių lig rytui. Kaip tik pradėja aušt. sėdas
un paukštes ir šava narna.
Ir teip kas vakaras pradėja jis un karaliūčių prislunkyt,
katra labai jj insmylėja. Par ilga meile nepalika be vai­
siaus: davė Dievas sūnų. Nusgunda karaliūčia, neturėdama
kur dėt vaika. nes bijaja, kad jas tėvas nedažinatų. Pri­
buvus karaliui, ji atadave vaikų jam. e anas padavė jį
vienai babelei. kad jį užauklėtų ir makytų talai, kalai
perskaitys, kas yra parašyta un skryneles, kurių karalius
teip pat babelei padavė. Šitas vaikas auga par babelį ir
makes Višakiu kalbų ir rasta. Un gala jau išmaka rašta ir
perskaitė, kas un skryneles būva atrašyta. Būva teip:
.Kai preis smertis—atadaryk šitų skrynelį! Dabar
šitas berniukas pasijeme skrynelj su savim, padekavaja
babelei ažu išauklėjimų ir išeja sau. Ėja par laukus, par
miškus ir pasklyda. Insnarėja labai valgyt ir norėja ata-
daryt skrynelį. bet pamislija sau: ..Čia da ne smertis!'
Ėja ėja vėl ir išeja iš mišką pamarėn. Čia irklaudamas
laivas pamate jį ir pajeme. Nuvažiava tan karalystėn,
kur būva ja tėvas karalius ir turėjo iš skiedų paukštį.
Ataja tan ir miestan, kur karalius gyvena, ir pristaja
un vienų kupčių až gizelį. Nuo ta laika, kaip šitas ber­
niukas un kupčių pristaja, šiam visa labai pradėja sekles.
Pagyvena berniukas par kupčių, ažsipelnija daug pinigų
ir ažuvede sava ūkį, instaisįs viešbutį*.
Tam miešti būva nuo karaliaus duotas taks išsakymas,
kad pa saules sėdimui visi šinkiai ir kramai būtų atdaryti,
nieką neinlaisti nei unt naktigultą neprijimt. Gyvena sau
gražiai mūsų jaunas šinkarius ir insmylėja vienų gražių
341
mergytį. Pradėja anys vienas kitų lunkytes, ne tik clienam.
ale ir vakarais. Vienąkart būva ažnaktavajįs viešbutyj
laks girtuoklis. Jau vėlai sutemus atbėga mergyte un
sava mylimųjį, pasišnekėja ir vėl pareja. Ana būva duktė
turtinga kupčiaus. Sinkarius, bijadamas, kad tas girtuoklis,
katras visa mate. nepraneštų niekam apie tai, kad anas
naktį bet kų laidžia sava šinkiun, davė jam pinigų ir
šnapsa, prašydamas, kad niekam nieką nesakytų. Gir­
tuoklis prižadėja. bet išejįs neiškinte: pradėja kalbėt
visiem. Dažniuja ir pats karalius. Atajus vakarui apstaise
karalius prastais rūbais, pasijeme anų girtuoklį ir nuveja
tan viešbutin. Jau būva ažusėdus saule. Jie pradėja klabint
duris ir prašytes unt naktigultą. Berniukas būva geras
širdies, atadare duris ir tarė:
— Matai, vakar prijemiau vienų, e šindei jau ir kitų
atsivedei! Nu, aikit sau vidų ir pernaktavasta. Tik išejį
niekam nesgirkit, kad aš jum vėlai prijėmiau!
Tųvakar teip pat atbėga ja mergyte, ir jų jis inlaide.
Karalius visa tai mate ir kaip tik rytmetyj pareja narna,
tuoj atasiunte tarnus, kad sujimtų viešbutinykų. Sujemį
apmūrija takiam mūri, kad jam negalima būtų nei atsigult,
nei atsisėst. Par ilga išeja nusprindimas nukirst jam galva,
lšvede jaunikaitį iš turmas, e anas sava skrynelį vis turi
su savim. Matydamas, kad jau jį ruošias nukirst, tarė
pats sau: ..Dabar tai jau ataja smertis, raikia atadaryt
skrynelį! Atadare skrynelį ir rada jaj karališkus rūbus ir
parašyta, kad prieš smerti anas jais apsivilktų. Kaip
tik apsivilka, tuoj visi tarnai karaliaus nusteba ir davė
žinių apie tai karaliui. Ataja karalius ir pažina sava sūnų
asabaj to viešbutinyko. Apskabina jį ir pabučiavįs parsi­
vežė sava rūmuos, kur da tebegyvena ir pa šiai dienai.
I „ V i r b a l a s ' .)

170. KAIP PATS PAČIŲ NUO PYKClA ATPRATINA

Vienas imagus ženydamas pajcmc labai piktų mate-
riškp Ažpykus sudraskydava un savį rūbus, sudaužydava
sūdus ir visa kita, kas tik jai pakliūdava. Iš pykėia ji
342
sugraužė ben tris sumčius ir jau pradėja graužte net
kačėlų su kačergu. Takia būva pikta, kad ir apsakyt ne­
galima.
Mislija patsai lx*n keturias dienas, kaip išmakyt pati,
ar su geru, ar su piktu. Mislija mislija ir sumislija pirma
pamėgint geru. e paskui, jei jau geru nenusiseks, tai jau
piktu.
Sugulus vienųnakt anas pradėja sava pačių labai gir te,
kad ana labai jam patinkunt, esunt takia gera, kad ažpykus
niekam blaga nepadarunt. Paskui jėme patsai aimanuote.
kad ja pyktis esųs labai blagas. daug blagesnis až pačias.
Jegu anas pasakųs kam du kartu ir ja nepaklausų, tai tų
anas tuoj ažmušųs, ar tai būtų kaks gyvulys, ar tai žmagus.
Pati patikėja ja žadžiam ir ažmiga.
Praėjus nekuriam laikui, atsitika kartų, kad. valgunt
pusryčius, kate ažuodus un prieždas mėsų ir užšaka tinai.
Patsai, pamatjs tai, pasakė katei du kartu: „škič! ", bet
kate nepaklausė, ir pribėgįs anas tuoj jų ažumuše. Kelias
dienas pralaidus. vėl višta užskrida un lavas. Patsai pasakė
vištai du kartu „štiš!" ir kad nepaklausė, tai pribėgįs
ažumuše jų un vietas. Pati pamate sava vyra pyktį ir iš
tikrųjų pradėja ja bijate. Kad trečiąkart paradyt sava
pyktį, patsai ažkinke vežiman vargiai gyvų kumelį, pri-
krave pilnus ratus visakia tavara. ir susėdį abu su pačiu
išvažiava turgun tyčiam kų blagesniu keliu, kad kumele
nepavežtų ratų. Bevažiuojunt ratai ineja prasūkan, ir
kumele niekaip negali pajudinte vežimą iš vietas. Patsai
pasakė du kartu ..naaa!' ir pajėmįs nušava kumelį. Tadu
pati, baimes perjimta, nušaka nuo vežimą, iškinkė kumelį,
išvertė jų iš ienų ir pati pradėja vežt vežimų, kad tik
neažpykdyt kuo nars paties. Vyras, matydamas takį iš-
gųstį sava pačias, prakalba:
— Dūšel, tu nieką nesibijak: jegu tik manįs klausysi,
aš niekadas tavįs ir pirštu nepriliesiu.
Pati pamėtė sava pyktį, ir anys abu labai gražiai pra­
gyvena sava amžių, e piktu makyt sava pačių jam niekadas
ir galvan neateidava.
f „Akniuo'4.J

343
 171. APIE VIENŲ 2MAGŲ IR ClGANŲ,
KATRIE VIENAS KITŲ APGAVA
Kartų labai naredamas čiganas valgyt, e negalėdamas
niekur gaut, sumislija apviliat vienų žmagų. Nuveja un
jj ir saka:
— Ar tu žinai, gaspadariau, kiek aš radau žuvies!
— E kurgi jau?
— Aime, paradysiu! Tikt... kaimynai, pajimk duonas
bakanų, kad būt su kuo žuvis valgyt...
Pajeme žmagus duonas ir maišų del žuvies ir aina
paskui čiganų. Tas nuvedė žmagų paežerėn, pajeme iš ja
duonų ir, atsiriekįs abišalį, pradėja valgyt, su undeniu
užsigerdamas sauju iš ežerą. Tai matydamas žmagus
klausia čiganų:
— Kurgi yra žuvis?
— Ale, kaimynei, srėbkim pirma paliaukų, un gala
ežerą atliks ir žuvis...
Suprata žmagus, kad jį čiganas apijuoke, ir pareja
narna, davįs sau žadį, kad tuo patim čiganui atmakės.
Tas žmagus turėja miški beržan intrauktų avilį del
bičių. Kartų nuvejįs pasižiūrėtų, ar neinsimete biteles,
rada insimesta, tik ne bitelių, ale širšuolių. Ne už ilga
sustikįs čiganų, saka:
— Ar žinai kų, kaimynai? Aš radau sava avilin ine-
jusias bites, ale bijau išsijimte medaus, nes anas labai
gilia!..
— Ale, pane kaimynai,—atsake visas linksmas či­
ganas,—tai tik mana ir darbas apie biteles vaikščiat.
Nuvede žmagus čiganų un tų avilį, pastate par beržų
žaginį ir inlaide čiganų beržan. Kaip tik prilipė un avilį,
tuoj širšuoliai pajuta ir jėme tai vienas, tai kitas puldinėt
un čigana, katras, su runku majuodamas, vis kalbėja:
— Pavaliai, pavaliai, pana Dievą galybe!
Jam tį besikemeruojunt, žmagus žaginį nuo beržą
atajeme ir numėtė. Kaip užpuls gi čiganų vapsvas, kaip
užpuls! Čiganas tik švaistas su runkam lipdamas žemyn
ir rėkia:
— Salin, perkūną galybe! Salin, perkūną galybe!
Un gala pamaus, kad neber žaginia, šaukia žmagų,
344
kad pastatytų žaginj. Tas saka, kad žaginis virtjs ir šu­
lu/įs.
— Nu, kaimynai,—rėkia čiganas,—paturėk skvernų:
aš šaksiu!
Zmagus atariete trinyčių skvernų, bet kaip tik čiganas
šaka, šis palaide, ir čiganas plumpt žemen! Atsikėlįs
čiganas saka:
— Nu, gaspadariau, aš nemislijau, kad tu taks nedarąs
esi!
Ir parsiskyre abu.
(..P /uškis"J

172. PASAKA. IS KATRAS MATAM.

KAD KARTAIS IR VAGIS, AI DAMAS VAGTŲ,
PADARA GERAI
Vienam miestelyj gyvena sau taks žmagelis. Anas
kalai būva neženatas, labai būva teisingas, bet kaip tik
apsiženija, pravisa jam vaikų, ir, niekaip nebegalėdamas
anys išmitint, jeme vagt.
Tam miestelyj gyvena labai bagatas panas. Sumislija
šitas žmagelis šitų panų apvagte ir vakara laiki inlinda
ja rūmuos. Pana nebūva name. Girdi žmagus, kaip luo-
karius su kukarium kalba terpu savjs:
— Kaip tik mūsų panas įvažiuos, mes jam pntai-
sysme arbatų su nuodais ir paduosma gert. Anas nusi­
nuodys, e mum liks ja pinigai!
Zmagus, katras ketina panų apvagte, pamate, kad
jau un pana galvas suskalbėja, pasiryža perspėt panų.
Bet kas gi sakyt panui? Juog kai pasakysi panui, kad
buvai nuvejįs vagtų ir tadu užgirdai, tai ir tau nelabai
bus gerai... Bet žmagus, iš mažumes buvįs geras, nusprinde
pasakyt panui teisybj. E paskui kas bus, tai bus! Sutika
panų parvažiuojunt narna ir apsakė, kų un ja luokarius
su kukarium kalbėja. Panas klausė:
— E kaipgi tu juos užgirdai?
— Egi iš biednystes sumislijau panų apvagt. Inlindau
345
palaciun vakara laiki ir paskavajau. Paskui ir užgirdau
luokariaus su kukarium sunkaibq.
Panas pasakė jam, kad daugiau jam nel>eraiks vagt,
nes ažu takių žinių davanajųs jam vienų dvarų, ir parva-
žiava narna. Kaip tik panui arbatų stalan atanele, anas jas
negėre, ale pašaukė luokarių su kukarium ir liepe abiem
par pušį išgert. Išbąlą abu tarnai kaip drabe ir. maty­
dami. kad jau jų sunkalba atadingta, puola panui keliuos,
prašydami davanajima. Bei panas varu privertė, kad
išgertų. Kaip tik paragava, tuoj abudu puola un žemį
negyvi. Panas sava žadį išpildė, nes davė tam žmageliui
vienų iš sava daugalia dvarų, katram šis ir gyvena sau
taliau laimingai.
į.P. Braukilas'.l

173. PASAKA. IS KATRAS MATAM.

KAD PINIGAI —SMERTIS
Ėja keliu vienas mandrauėiukas ir atrada didelius
pinigus. Atsistajįs ir saka visiem praainuntiem:
— Pinigai —tai smertis!
Važiava pra šalj kažin kaks panas su luokarium ir
kurmanu. Privažiavus lig tai vietai, pamate, kad stavi
žmagus par pinigus ir šaukia: .Pinigai —smertis!" Panas
tarė:
— Kad tau smertis. lai tu nejimk. Aš gi juos su­
variusiu!
Tų pasakjs paliepė luokariui su kurmanu išsėst ir su-
jėmus pinigai supilt vežiman. Šitie tcip ir padare. Paskui
luokarius su kurmanu susėda priekin ir važiuodami sus-
kalbėja panų ažmušt. Ir kaip tik invažiava krūmelius,
iššaka abu iš vežimą ir. ažrnušį panų. pakišę j| pa šamanam.
Dabar susėda vėl abu vežiman ir važiuoja. Privažiava
un miestų ir biją važiuot miestan, nes žmanes, painatj
juos vienus be pana važiuojunt, klaus: .Kur jūsų panas?
Sutarė palaukt prietemas ir, iššūkį iš kelia, nustaja takiaj
pievelėj. Raikia dabar ait miestelin nupirkt valgyt. Nuveja
346
kur manas valgyt pirkt ir. nupirkįs ragaišia, indėja vidun
nuodų, tcip sau nuslydamas: .Kaip tik luokanų ažpe-
nėsiu, tuoj anas numirs, ir liks pinigai man vienam .
Luokanus, pamatjs, kad jau kurmanas ataina, pasijeme
strielbų ir, ažsiglaudįs ažu akmenia, lauke. Kaip tik preja
kurmanas artyn, tuoj luokarius trinkt ir nušava jį. Paskui,
pajėmįs tų ragaišį, pavalgė ir tuoj krita un žemį negyvas.
Ir išsipildė mandraučiuka žadžiai, kad pinigai —
smertis.
(D o m in y k a s S ir v y d is iš D auliūnų.)

174. APIE VIENŲ GUDRŲ LIESVINCIŲ.

KAIP ANAS SAVA PAČIŲ ISMEGENA
Būva vienas licsvinčius. Turėja jaunų pačių ir labai jų
mylėja. Bet pati ja nemylėja ir turėja kitų junkinį iš
susiedijas. katras dažnai unt jų ataidava: kaip tik kur
licsvinčius išeidava. tuoj junkinys ir pribūva. Tadu lies-
vinčiene virdava dešras, kepdava kiaušinienį ir visus
geresnius valgymus jam supenedava. Kai ataidava patsai
nuo darba. tai jam nieką daugiau neduodava, kaip tik
šaltus batvinius su duonu.
Kartų licsvinčius šiteip padare. Parejjs narna iš mišką
ir saka pačiai:
— Ar tu žinai, dūšel, kad mūsų miški atsirada ste­
buklingas švintasai?!
— E kurgi, dūšcl? —klausia pati.
Egi šitam stumbini, kur kiauras ažu pieveles! —
atsake liesvinčius.
Liesvinčiene. tai užgirdus, lauke, kad tik patsai kur
nars išeitų. Liesvinčius, numanydamas pačias mislį, nu­
veja miškan un tų stumbinų, nusvilka nuogas ir inlipe
išpuvusian stumbinan. Ne už ilga atbėga ir liesvinčiene.
Prejus un stumbinų. atsiklaupė ir teip kalbėja:
Stebuklingas švintasai! Išklausyk mana prašymą
aš tau atnešiu kapų kiaušinių.
Iš stumbina vyras, nuduodamas rūstų balsų, atsiliepė:
347
 — E ka gi tu raikalauji?
— Narėčia, kad mana vyras numirtų,—atsake baba.
Tadu iš stumbina atsiliepe taks pat balsas:
— Jegu tu nari, kad tava vyras numirtų, tai rytaj
privirk mėsas, iškepk skrylių* ir kiaušinienes. Nuo
kiaušinienes apžabals, e nuo mesas apsirgs ir numirs.
Prasdžiugus liesvinčiene parbėga narna ir nebegali
niekaip sulaukt rytdienas. Un gala ateįa ir rytdiena.
Liesvinčiene visa prisitaisė ir lauke vyra pareinunt iš
mišką. Ataja liesvinčius—tuoj pati jėme nešt un stala
skrylius, kiaušinienį ir mėsų. Pradėja liesvinčius valgyt
kiaušinienj ir baigdamas valgyt pradeja sakyt, kad jam
daras tumsu akyse. Ir pradėja grebaliat su runkam, nu­
duodamas, kad nebemata. Pradžiuga pati ir jėme pati
penėt* vyrų su mėsų. Pavalgįs liesvinčius mesas pradėja
rungytes. sakydamas, kad jam negera daras, ir prašė
pačių, kad jj kaipa neregiuntį nuvestų un lavų. Atsigulįs
lavan, dejuoja:
— Ai ai ai! Jau mirsiu!
Dejavjs dejavjs, apalpa ir guli nei gyvas, nei mirįs.
Liesvinčiene tuoj pasikvietė sava mylimųjį, valga abudu
ir geria. Tik štai liesvinčius atsikėlė nuo lavas ir. pasi-
jėmįs šaudyklį nuo sienas, tarė:
Kai aš amu medžiatų ir sutinku vilkų, tai šitei
darau,—tų ištarįs. pabizena* un pačias mylimųjį ir
plyks— jėme ir nušava. Paskui pačiai truputį pakarše
nugarų, ir gyvena sau taliau laimingai.
f - P lu škis\)

175. APIE VIENŲ PANŲ.

KATRAS IEŠKĄJ A BEDAS
Gyvena seniau vienas labai turtingas panas. Vienąkart
anas paraše un tablyčias*: „Jegu kas žiną, kas tai yr da
beda, lai pasaka man!" Primuse tų tablyčių un stuobrį
pakelėj.
Važiava tuo keliu karalius ir. pamatįs primuštų tab-
3*18
lyčių, nustajįs perskaitė ir tarė pats sau un savi: „Aš
jam paradysiu, kas tai yr da beda!" Nusplėše karalius
šitų tablyčių ir parsivežė jų su savim, e un ryta jaus pa­
šaukė un savi šitų panų ir tarė jam:
— Pasakyk, kiek sveria menuo? Kiek vartas karalius?
Kur vidurys žemes? Kiek un dungaus žvaigždžių ir ne­
girdėtų navynų?
Panas mikt mikt ir nežinąja, kaip atsakyt ane un viena
klausima. Dave jam karalius laika pasmislyt tris dienas.
Parvažiava panas narna ir vaikščiaja visas neramus, kaip
žemį pardavįs. Klausinėja dvariškius, ar nežiną kas, kiek
sveria menuo ir teip taliaus, bet kas gi žinąs takiuos
mandrius daiktus! Išeja panas laukan ir klaidžiaja lyg
nesavas.
Piemuo, ganydamas galvijus ir kiaules, pamate, kad
panas susrietjs vaikščiaja, lyg graitasias pajimtas, preja
ir paklausė:
— Ar panuliui pilvas sapa. ar ka ieškai, kad suslinkįs
vaikščiaji?
Nieką, vaikei, man nesapa ir nieką nepamečiau,—
atsake jam panas.—Vaikščiaju ir negaliu išmislyt atsa­
kymų unt karaliaus klausimų, kakluos man ažudave.
Tadu piemuo tarė:
— Jegu panulis mani laistum sava vietaj un karalių,
tai aš jam visa atsakyčia, ka tik anas klaust.
Pradžiuga panas. Tuoj atvalnina piemenį nuo kiaulių,
aptaise gražiai ir nulaide un karalių. Karalius, j| pamatįs,
tuoj klausė:
— Kų pasakysi?
— Atajau atsakyte un pana karaliaus klausimų, katruos
mana panų i ažudavei.
— Nu, gerai. Sakyk, kiekgi menuo sveria?
— Vienų kuntų*.
— Del ka gi vienų kuntų?
— Egi kaip vienam kunti keturias čvertys, teip ir
menuo turi keturias čvertis.
— Gerai. Nu, e kiek vartas karalius?
— Pinkialikas skatikų.
— Del ka gi teip?
— Egi Dievas būva dungaus ir žemes karalius, jį
349
pardavė ažu trisdešim skatikų. Tamsta esi tik žemes
karalius, tai žinama, kad puses prekes tevertas.
— Gerai. E kurgi vidurys žemes?
— Sitaj vietaj, kur aš staviu.
— E kiek un dungaus žvaigždžių?
— Pinki šimtai.
— Meluoji! Iš kur tu tų žinai?
— Jegu karalius manim netiki, tai galima perskaityt!
Mata karalius, kad iš visų pusių jį vaikas priveikė,
da paklausė:
— Nu. pasakyk da negirdėtų daiktų.
— Tas jau yr negirdėta,—atsake piemuo: —vakar
kiaules ganiau, e šindei su karalium kalbuos.
Lalkii intika piemuo karaliui. Karalius panų išvarė iš
dvara kiaulių ganytų, sakydamas:
— Kad tava piemuo būva ažu tau gudresnis, tai mai­
nykites vietoms ir makykis protą par kiaules.
Piemeniui atadave pana dvarų, kur ir pa šiai dienai
gyvena. E panas, kad ieškaja. tai ir atrada. kas yra beda.
(,.Aiusalėlis~.)

176. APIE TAI. KAIP VIENAS BERNAS,

IS NAMŲ IŠEIDAMAS, NE TŲ KAJŲ PIRMA IŠKĖLĖ IR
KAIP JAM VISKAS NESISEKE
Būva vienam dvari jau nebejaunas bernas. Ta dvara
panas padavė jam nunešt kitan dvaran gramatų. Išeinunt
jam valgyt nieką neindėja, del ta, praejįs visų dienų,
labai insnarėja valgyt, e pirkt teip pat neturėja iš ka.
Ažeja vienak kieman unt naktigultą, mislija, kad tinai ir
valgyt gaus, bet papuola labai šykštūs žmanes: patys
pavalgė vakarienj, e pakeleivingam bernui nieką nedave.
Prašyt jis neatsivieže —labai nedrųsus būva. Pavalgį
gaspadariai su šeimynų išvaikšėiaja gultų —kas klėtin,
kas kamaran, lika gryciaj tik vienas piemuo ir šitas ber­
nas. Jam paklaja patalų un pečiaus, e piemuo atsigulė
un lavas ir ažmiga. Bernas negalėja ažmigt. nes baisiai
350
narėja valgyt. Nulipė nuo pečiaus, apieškaja statikų ir
lintynas. radįs sudžiuvusių plutelį, užlipė un pečiaus ir
kremta. Besitrindamas bernas un pečiaus rada rečkelį
su medum, paragava —saldu, ir jėme valgyt. Valgė
talai, kalai pilvas išpūta ir jėme sapėt. Dabar bernas
besirungydamas jėme ir numėtė rečkelį žemen ir medų
ir išdrabstė. Narėja susimt, bet tumsu, nieką nesimata.
Atsigulė un pečiaus ir guli kaip nekaltas.
Atsikelia ryta gaspadarius ir, atradįs išpiltų medų,
užkūrė bernui ažmakėt. Bet bernas neturėja kuo. Tadu
gaspadarius sujeme bernų ir indėja kamaran, ketindamas,
kai praauš, veste )\ un vaitų, e pats su šeimynų nuveja
klajiman kultų. Bernas, kamara j būdamas, užgirdą, kad
kas/in kas patumsi kumburyj trepinėja. Sučiupįs piestų,
kaip šėre tan daiktan — tikt subliave ir nusisparde.
Paskui kitam kumburyj sučiužėja —ir vėl jis kaip šėre.
teip pat subliave ir nusisparde.
Išaušus atadara gaspadarius kamarų —žiūri, kad du
teliakai ažmušti, katruos vakar merga sulaidus kamaran.
..Nu, dabar,—mislija gaspadarius,—anas sausas iš mana
runku neišeis. Pajeme ir veda ji un vaitų. Bet pirma da
raikia ažeite un desėtnykų. Ažeja un desėtnykų ir rada
par jį krikštynas. Beregiunt ir šitų gaspadarių prisadina
un stalų su svečiais. Dave valgyt ir gert. Kad jau visi
gerai nusgėre, tadu liepc desėtnykas duot ir šitam bernui
gert degtinės, tik ažu tai jam prisakė pašakt. Sis, teip
pat gerai ingėrįs, kaip jėme šakinėt, jėme stripailuot —
nepapaturaja* maža vaika lapšyj, ažgriuva un lapšia ir
numyga vaikų. Dabar jau ir desėtnykas priskabina un
šitų bernų ažu nugulimų vaika. Surišę jį ir veda un vaitų.
Vesdami keliu ažeja žydų. katras niekaip negalėja iš­
traukt arklia, inklimpusia balan. Praša juos žydas un
pagelbas. Sustvėrė visi už arklia ir už ratų, trauke trauke
ir nieką negali padaryt. Mata, kad visi trys nieką nepa­
darys. pradėja žydas prašyt, kad išrištų ir šitų bernų ir
luistų un pagelbas. Dabar vėl visi sustvėrė, kur kas pa-
kliudį. e bernas nustvėrė arkliui až uodegas. Kaip trauks
trekš ir nutrūka arkliu uodega, e arklys lika balaj. Žydas
jėme rėkt gvalt ir priskabina prie berną, kad až urklj
ažmakėtų, bet šis nieką neturi. Aina dabar visi un vaitų.
351
ir žydas seka. Vaitas išklausė visų skundas, e da maty­
damas. kad gaspadarius su desėtnyku girti, nusijuokė ir
išvarė visus laukan.
(„Vanagapievis".)

177. PASAKA:
A l VIENŲ LUPTŲ DU NELUPTU DUODA
Viena dvara bernai, suveji švintes dienaj, viduvasarį,
teip terp savįs kalbėjas:
— Mes per vasaras karščius malynes ariam ir akme­
nuotas dirvas akėjam. Mes per žiemas šalčius, pasnėrį
lig pažasčių pusnyj, miškuos malkas kertam... E kaip mes
gyvenam! Kų mes valgam ir kuo apsidingiam!.. E panai?
Pažiūrėk, pasmakia keletu žiemų —jau anas ir panas!
Štai, žiūrėk, ir mūsų dvara urėdas —nieką sau nedirba,
e takiuos pinigus jema! Vasarų sau išeina su lazdų pas-
rimsčiuodamas, e žiemų tai pėsčia ir nebepamatysi! Bet
iš ja nėr darbinyka! Takiuo panų iš mūsų žėdnas pabus!..
Teip dvariškiai kalbėja ir nemate, kad panas iš sada
klausės ir sau knygelėj jų kalbų ažsiraše.
Atajus rudeniui išsiuntė panas visus bernus su vežimais
grūdų miestan del pardavima. Išvažiava draug ir panas
su urėdu. Pravažiavį kakių pusi kelia, nustaja pasganyt.
Atsitika, kad važiava kita dvara šeimyna teip pat su
vežimu grūdų ir teip pat netal nuo jų nustaja pasganyt.
Urėdas kažin kur nuveja, e panas pašaukė vienų bernų
ir tarė:
— Aik, Kazy, ir paklausk anuos žmanes, iš kur anys
yra.
Kazys tuoj nubėga ir paklausė. Atbėgįs atgalia pasakė,
kad tai Kalniečių dvara šeimyna. Vėl jam panas liepia:
— Bėk, Kazei, paklausk, kur anys važiuoja.
Tas narams nenarams nuveja ir sugrįžįs pasakė, kad
važiuoja tan pačian miestan kur ir anys. Vėl siunčia panas
paklaust, kų tį anys veža. Su dideliu nenaru grįža Kazys
ir atajįs pasakė, kad veža grūdus parduot. Da vėl siuntė
panas bernų, kad paklaustų, kiek anys veža grūdų. Bernui
352
vaipuntis ir nebenariunt ait, atsirada tuo tarpu ir urėdas,
katrų panas paliepė nuveit ir paklaust, kas tį da /manės.
Urėdas, kaip visadu, iš lingva, unt lazdeles pasrimsčiuo-
damas, nuveja sau un Kalniečių dvara bernus ir pasi-
šnekėjįs sugrįža ir apsakė, kad tį važiuoja Kalniečių
dvara šeimyna, veža pinklus šimtus pūrų kviečių miestan
del pardavima. Maišan esu žėdnam supilta pa du pūru ir
kviečiai neblagi. Tų pasakįs urėdas išsitraukė iš kešenes
saujų kviečių, katruos iš tį del paradyma atsinešė. Tadu
panas tarė un bernus:
— Matat, kų padirba urėdas par pušį valundas nuvejįs!
E jum raikė bėginėt ben kelius kartus ir daugiau laika
sugurdat, ir del ta kaip raikia visa nedasižinajat, nes
nesupratat, ka aš raikalausiu.
( U žra šė . . G e d v e r t i n a s “ .)

178. APIE VIENŲ GUDRŲ VAGI

Turėja vienas tėvas tris sūnus ir juos visus laide
makytųs: vienas išmaka un kunigą, kitas un daktara, e
trečias palika vagim. Tas vienąkart išeja vagių ir pamate
nuo tala atvažiuojunt panų. Tuoj numetįs nuo galvas
kepurį, atsigulė unt pilvą ir šliaužia kepures pasjimtų.
Privažiuoja panas ir klausia:
— Vaikei, kų gi tu čia dabar dirbi?
— Makiuos vagi,—atsake berniukas.
— Kad tu taks gudrus,—saka panas,—tai pavak tu
mana jaučių. Tundei ir tundei ves jį bernai turgun par­
duotų. Jegu pavagsi, tai aš tau šimtų rublių primakėsiu.
— Gerai,—saka berniukas.—pavagsiu!
Atajus tai dienai, išeja un kelia ir laukia. Pamate atsi-
vedunt su jaučiu, nusiavė vienų čebatų, pripurvina ir
numėtė šaliakelej. Prisivedė bernas un tų vietų, pajėmįs
čebatų pakilaja ir matydamas, kad purvinas, vėl numėtė.
Vagis, pabėgėjęs kiek. nusiavė kitų čebatų ir, vėl teip
pat padarįs, numėtė. Prisiveda bernas un tų vietų ir, pa-
matįs kitų čebatų. pradėja gnaustes, kad ana nepajeme.
12 T autoM kn* b ib lio te k a , M 353
„Butų,—saka,—para buvus'. Sumislija grįžt pasjimt. Pri­
rišę jaučių un tvarų ir nuveja ieškatų ana čebata. Vagis ta
ir telaukė. Pasijeme abu čebatu, atsiriše jaučių nuo tvaras
ir nusivedė dvaran.
Mata panas, kad berniakas laimėja, ažmakėja jam
šimtų rublių ir saka:
Kad taks geras esi vagis, tai pavak mana kumelj.
— Gerai,—saka berniakas,—pavagsiu. Tiktai kadu gi
vagt?
Panas pasakė: šiųnakt. Bernam prisakė smagiai saugat
kumelį, kaip akies lelelį. Vienų pasadina un kumelia,
kitam padavė pavadį, e trečiam liepe až uodegas insitvert.
Vagis apsivilka takiais pat kaip panas baranais, užsidėja
takių pat barzdų, insidėja kišenėn butelį spiritą ir. visiem
dvari sumigus, ataja stanian ir saka bernam:
— Saugakit, vyriukai, kumelį, nes atais šiųnakt vagtų!
Maž ir šalta jums? Aš čia atanašiau truputį sunkas, katra
šilmų priduoda...
Ir sudavė kažnam bernui pa keletu stiklelių. Bernai
pasgėrį grait ažmiga, e vagis tuo laiku išvede kumelį.
Unt rytajaus, da bernai tebemiegaja, jau vagis atsivedė
un panų su kumeliu. Nėr kas daryt —vėl ažmakėja panas
vagiui šimtų rublių ir saka:
— Nu, kad tu taks gudrus —pavak mana pačių nuo
rnanįs, aš tau duosiu pinkius šimtus rublių!
— Gerai,—saka,—pavagsiu.
Važiuoja vienąkart panas su panm par miškų. Vagis,
pamatįs juos atvažiuojunt, inlipe mcdžian ir paskabina
až kajų. Važiuojunt pra šalį, jis sukrutėją. Pamatįs tai
panas tarė:
— Čia žmagus paskarjs. ale da gyvas: raiktų anas
palaist.
Bet pabijaja, kad kai kas paskui neprisikabintų. ir
nuvažiava. Pavažiavus jau gerų šmatų, sumislija panas
sugrįžt atgalia ir palaist pasikarusį žmagų. Išlipė abu su
kūrinanti ir nuveja abu un tų pakarailį, e pamų palika un
kelia su arkliais. Vagiui ta tik ir teraikie. Nušakįs nuo
medžią, nubėga un panių, sėdas vežiman ir, suraginįs
arklius, nudulkėją keliais. Panas su kurmanu ieškąja
ilgų metų ta, bet niekur neberadį sugrįža un kelia ir pa­
354
mate, kad nei panias. nei arklių nebėra. Tadu tik panas
suprata, kad tai čia būva darbas vagies.
Unt rytajaus vagis ataveže panių, ir ažmakėja panas
jam prižadėtuosius pinkius šimtus rublių.
— Dabar,—saka panas,—tu pavak nuo mana pačias
marškinius. Jegu pavagsi, tai busi tikras vagis!
— Gerai,—atsake berniakas.
Sulaukįs nakties jis nuveja un kapų, iškasė neseniai
pakavatų numirėlį, ataneše dvaran ir kiša pra lungų pana
pakajun. Pamate panas, kad kas/.in kaks svetimas žmagus
lenda pra lungų, pajeme puštalietų ir sava vienąkart ir
kitąkart. Vagis numirelj numėtė ir ažsiglaude ažu sienas.
Bijadamas bedas, panas pagriebė negyvų žmagų ir išneše
aran. Tuo česu vagis inšaka vidun pra lungų ir, prejįs un
guliančių panių, saka:
Dūšel, duok man graičiau marškinius, nes šitie visi
kruvini. Aš juos kur nubruksiu, niekas ne nežinąs, kad
ažumušėm žmagų.
Pania graitųjų nusivilka nuo savį marškinius ir atadave
jam. Sučiupįs marškinius vagis tuojau išspyrė laukan. Pa­
nas nuneše numirėlį pamiškėn ir, sugrįžįs narna, narėja
gult, bet pamatįs, kad pati nuoga, klausė jų:
— Dūšel, kų gi tu guli be marškinių?
Nugi tu prašei,—saka pati,—aš ir atadaviau!
— Nu, tai vėl čia tas vagis padirba.—tarė panas.
Un rytajaus, kad vagis ataja su panias marškiniais,
panas jam davė visų tūkstančių rublių ir liepe daugiau
nebevagt. Vagis, prisrinkįs daug pinigų, apsiženija ir
gyvena sau laimingai.
(Užrašė ..Atgaja.)

179. KAIP VIENAS SKAPTINYKAS

DIRBA ARKI RIEJUI DVYLIKŲ APAŠTALŲ
Būva vienas labai garsus meistras, katras su skapteliu
išdražiniedava iš medžią visakiuos paveikslus, bulvanus
ir t. t. Vienam arkiriejui prisiraikė padirbt dvylikas apaš­
12- 355
talų, ir ažusake šitam skaptinykui, kad par metus padirbtų.
Už darbų prižadeja ažmakėt tūkstuntį rublių.
Skaptinykas prisidžiavena žilvitinių rųstelių ir draži-
nėja apaštalus. Dirba anas, dirba. Jau baigias ir metai,
bet anas tepadirba devynius apaštalus! Kas čia daryt?
Atvažiuos arkiriejus, neras un laika padirbtų apaštalų —
prapuola tadu visų metų darbas ir da raiks jam primakėt
ažu nedastavėjimų prie žadžia. Bet skaptinyka pati būva
išmintinga baba: liepe sava vyrui išeit iš namų ben un
paras dienų prieš atvažiavimų arkiriejaus.
Dasižinajįs papas, kad skaptinyka pati viena lika, ataja
un jų ir prismeilinįs praša, kad ana jam pavelytų ben vienų
naktį su ju pernaktavat. Ana susgadija su juo ir liepe, kad
vakara ape devintų valundų ataitų. Ataina papa dziakas,
ir tas ta paties praša. Ana jam liepe atait apie dešimtų
valundų. Un gala ataina ir psalomščikas, ir tas su takiuo
pat raikalu. Tam liepe atait apie vienuoliki nakties.
E tųnakt akurat suveja metai, kaip arkiriejus ažusake
skaptinykui dirbt apaštalus, ir turėja anas atvažiuot
atsjimtų. Kaip sutema naktis, apie dešimtų valundų ir
ataja papas. Dave skaptinyka pačiai šimtų rublių ažu
meilį, e šita jam liepe nusivilkt nuogam: būsiu meiliau
šnekėtes. Nespėja papas nusivilkt, kaip štai klebi klebi
kasžin kas in duris. Papas nusgunda ir nebežinaja, kas
daryt, e baba jam saka:
— Bėk kavakis: ataina turbūt mana vyras!
Parade jam tan kamareien, kur būva sustatyti pa­
dirbtieji devyni apaštalai. Liepe jam stat jų ailan ir stavėt
nekrutunt, kų papas tuoj ir padare. Inlaide baba dziakų.
Nuo ta gava teip pat gerai pinigų ir jam liepe nusvilki
nuogam. Tik kų paspėja dziakas nusvilki, kaip pradėja
klebint in duris psalomščikas. Baba saka nustebusiam
dziakui:
— Bėk kavakis! Ataina mana vyras!
Ir jį pastate draug su apaštalais. Pažina papas dziakų
ir bijąja krutėt, kad anas nebūtų pažintas. Inslaide baba
ir psalomščikų. Gava ir nuo jo teip pat gastinčių ir liepe
nusvilkt. Sitam nusvilkus pradėja klebint in duris skapti­
nykas parėjįs. Nusgundįs psalomščikas nežinąja kur dėtes.
Baba ir inlaide jį un apaštalus ir pastate. Inejus vyrui,
356
pati apsakė jam, kaip ana padare su papu ir ja tarnais,
ir atadave jam gautus nuo jų pinigus.
Tikt štai bekalbėdami pamate, kad invažiava kieman
arkiriejus. Išbėga ja patiktų ir insivede gryčian.
— Nu, kų, ar padirbai apaštalus? —klausia skaptinykų.
Sis atsake padirbįs ir, pravėrįs kamarėlį, parade in
staviunčiuos bulvanus. Menuo šviete pra kamarėles
lungelį, ir matytes būva, kaip gražiai stavėja dvylika
apaštalų. Arkiriejus saka:
— Ale jau kų gražus, tai gražus. Jau ir visi nieką sau,
ale šitie trys tai kaip tik gyvi! (neškit šviesų, aš nariu
jiems arčiau prisižiūrėt.
Nusgunda papas ir su juo abu ja tarnai: mat arkiriejus
būva jų pažįstamas, —ir, benešunt šviesų, purpt purpt
visi trys pra lungų iššaka ir davė dralų. Arkiriejus pra-
dėja šaukt:
— Nebeneškit, nebeneškit šviesas, nes visi išbėgs!
Pasijeme likusiuos devynius apaštalus, ažmakėja tūks­
tantį rublių ir išvažiava. Tikt išvažiavįs vis aimanava:
— Ai, kaks iš manįs mulkis: pačius gražiuosius tris
apaštalus su šviesu išbaidžiau!
Skaptinykas, tiek sugriebįs pinigų, laimingai sau su sava
materi gyvena.
(„Atgaja J

180. APIE VIENŲ VARGAMISTRŲ

Par vienų kunigų niekaip negalėdava pagyvinte varga-
mistras. Būdava, kasnedėl —vis šviežias vargamistras!
Darba del vargamistras labai daug, e algas temakėdava
tik pa vienų auksnų un dienas. Nu, ir kaip tu, žmagus,
pragyvinsi iš tieka!
Par kiek laika atsirada vienas, kad apsijeme išbūt kų
ilgiausia par tų kunigų až vargamistrų. Visi tie, katrie jau
būva mėginį, juokės iš ja kalbas, bet anas, nieką nežiū­
rėdamas, nuveja ir apsijeme unt tarnystes. Nabagas
tureja būt ir až vargamistrų, zakrastijanų, kurmanų,
357
špitalnykų, net ir kiaules dažnai raikdava papenėt. Bet
anas visa linksmas apsiruošdava ir gyvena teip sau.
Vienąkart aptika anas, kad svirną pamatai prairį ir
galima yra inlįst apačion. Sulaukįs nakties, palindo pa-
!:!ctcr., pragrįžc padlagaj skylį *.r prislaidįs rugių maišų
peršinčia r.arr.5. Prisikepė duonas, pyragų dabar tik
mėsas raikia! Būva kunigą supenėtas meitėlis. Varga-
mistras liuobdamas įnpyle edalan nuodų, katras ažedįs,
meitėlis pradėja dūkuot*. Dasižinaja ir kunigas, kad
meitėlis dūksta, ataja pasižiūrėtų, mata, kad meitėlis net
un sienų lipa.
— Mat,—saka,—pasiūta meitėlis! Kur anas dabar dėt?!
Vargamistra tuoj pasipainioja ir pradėja prašyt, kad
jam ataduotų. Kunigas ir atadave. Vargamistras tuoj mei­
tėlį paskerdė ir turi mesas, išsijuosįs gali valgyt! Par
ilga, kai jau riebi mesa nusbada, sumislija kiidesnes pasi-
starat. Ilgai nemislydamas ir jaučiukų prabaščiaus takiuo
būdu sudaraja.
Dabar vargamistras, visa turėdamas, pakele balių ir
sukvietė visus sava draugus, net ir kunigą gaspadinį pa­
kvietė. Kad pa baliaus gaspadine pagrįža narna, ir pasakė
kunigui:
— Iš kur tas vargamistras teip prabagatėja? Mesas
kiaulienas ir jautienas tai prabaščius davei, ale iš kur anas
gava pyragų?! Raikia anas ištirt. Indek mani, prabaščiau.
skrynian ir paliepk, kad nuneštų tų skrynių un jj. Ar
neužgirsiu aš ka šnekunt!
Kunigas visadu labai klausydava gaspadines ir dabar
paklausė jas. Indeja jų skrynian ir. pašaukjs un savi varga-
mistrų. tarė:
— Aš išvažiuoju svečiuos un kelių dienų, e tu paimk
un sau šitų skrynių. Cianai sudėta brungūs daiktai.
Nunešė skrynių un vargamistrų. Evargamistras, svečius
išlaidis, šneka su sava mačiu:
Tai kad čia ėjau, tai visi sake, kad aš čia nepaimsiu,
e dabar anys patys laižas, matydami, kad čia man gerai
aina.
Mačia atsake:
— Taigi, vaikei, labai gerai. Ale kaipgi da tu gali pra-
gyvint par takj šykštų kunigų?
358
 — E, mamut! Tik raikia galvas, e gyvint visur galima!
Aš va kaip padariau...—čia jėmįs visa ir nusakė, kaip jis
prasmane pyragų, išlaidįs iš svirną rugių, paskui kaip
mėsų gava. Gaspadine, būdama skrynia j ir tų girdėdama,
nebeiškinte ir atsiliepe:
— Tai tu šitei darai! Tai tu nuo kunigą vagiliauji!
Vargamistras užgirdą, kad skryniaj šneka, ir pažina
gaspadines balsų. Nie kiek ncnusteba— tuoj pajeme pa-
duškų, atadare skrynių, primyga su padušku gaspadinį —
aždusina ir vėl aždare.
Štai ar būva kunigas kur išvažiavjs, ar ne, bet un ry­
tajaus šaukia vargamistrų un savi ir liepia atnešte skrynių.
Atadare skrynių ir labai nusgunda, kai rada gaspadinį
nebegyvų. Išėmįs paguldė un lavas, pašaukė vargamistrų,
sakydamas, kad gaspadine labai serga, kad net jau nublaga.
Ataja vargamistras ir, apčipinėjįs kūnų, tarė:
— Kų gi prabaščius sakat — blaga, kad jau gal seniai
yra nebegyva, nes jau ir sustingus.
Kunigas net nubąlą iš nugųsčia! Pradėja prašyt varga­
mistrų, kad šitų kūnų nudėtų kur nars, e ažu tų davė jam
šimtų rublių.
Vargamistras, sugriebįs negyvėlį, nunešė klajiman, in-
riše šiaudų kūlin ir padėja. Kaip tik ataja vakaras, ata-
neše negyvėlį kunigą palungen ir barškina pra lungų. Teip
barškina, kalai gaidys pragyda, paskui vėl nuneše klaji­
man. Ryta pašaukė kunigas vargamistrų ir tarė:
— Kas čia daryt? Gaspadine man šiųnakt parnakt
miega nedave. Barškina ir barškina pra lungų lig pačiam
gaidžiagysčiui!
Ka čia bijat?! tarė vargamistras. Nuveik kitų-
nakt kitan triaban gultų, tai ana apeis, apeis ir neberadus
duos pakajų!
Kunigas kitųnakt nuveja svirnan, bet nespėja akių
sudėt, o vargamistras ir pristaja su negyvėli un duris
barškint. Trečiųnakt kunigas sėda un arklia ir išjaja par
laukų, mislydamas, kad gaspadine, neberadus ja triabas,
liausis lindus akys. Kaip tik kunigas išjaja, tuoj varga­
mistras užsadina negyvėlį un kumeles, pririšę, kad nenu-
lektų, ir palaido paskui. Kumele būva labai supratus su
arkliu draugėj būt. Kaip tik arklys sužvinga, tuoj kumele
359
atsiliepe ir jėme vytes paskui. Pamate kunigas, kad gaspa-
dine, užsėdus un kumeles, atsiveja paskui, suragina arklį
bėgt, kiek tik iššaka, bet ir kumele niekaip neatsilikina.
Net pajuodava kunigas iš baimes, ir šaltas prakaitas
pradėja jam nuo kaktas tekėt. Dave ir davė teip jadinet
lig pat rytui. Parjaja kunigas narna ir. pašaukįs varga-
mistrų, tarė:
— Se tau. ataduodu šitų arklį ir pridėsiu tris šimtus
rublių, nes daugiau nebeturiu, tik tu nukirsk šitai negy­
vėlei galvų, maz ir ana nebečiūdys manį. Štai šiųnakt
tik kų gyvas likau!
Vargamistras nunešė kūnų un kapų ir pakavaja. Patam
niekas daugiau nebesivaidena. Vargamistras gerai uždirba,
e kunigas labai būva iš ja kantantas ir visiems jį girdava
kaipa ištikimų žmagų. Badai ir šiemet palika vargamistras
un vietas.
( „ Virbalas\)

181. APIE DU BRALIU: SUKČIŲ IR TEISINGŲ

Gyvena seniau du braliai, vienas būva artajas, kitas
muzikantas. Susitarė anys abu ait svietą mandrasties
ieškatų ir išeja. Ėja ėja ir preja kryžakelį. Unt kryža-
keles būva stuburas ir un ja parašyta: ..Kas ais pa dešinei,
tas ais keliu teisybes, bet daug turės varga, kas ais pa
kairei, tai ais suktybes keliu ir turės vis linksmų gyve­
nimų“. Ir nuveja artajas pa dešinei, e muzikantas su
skripkeli pa kairei.
Muzikantas, aidamas keliu, sau graja, ir kas tik jį
sutinka, duoda jam ir pinigų, ir teip visa. Artajas bralis
ėja ėja ir ineja didelian miškan ir tinai pasklyda. Bevaikš-
čiadamas pa miškų ben kelias dienas, baisiai išalka ir iš
bada žieves nuo medžių jėme graužt. Vienąkart sutika
sava bralį muzikantų, katras tureja visa prisikišįs pilnas
kešenes. Jėme artajas prašyt ja, kad duotų kų nars valgyt,
nes,—saka,— badu mirštu. Muzikantas tik nusikvataja,
nusijuokė iš ja ir tarė:
— Duok sava vienų akį išlupt, tai duosiu bundelį.
360
 Kaip prašė ja bralis, bet muzikantas ne girdėt nenarėja.
Unt gala artajas tarė:
— Atiduodu tau akį, tik gelbėk nuo smerties!
Tadu muzikantas išsijeme peilį, išgrieže sava braliui
vienų akį, nubrukc jam vienų bundelį ir vėl nuveja sau
keliu, gradamas un skripkeles. Teisingasai bralis, suvalgįs
tų bundelį, vėl vaikščiaja pa girių, narėdamas atrast
kelių, kad kaip nars iš jas išeit, bet niekaip išeit negalėja.
Teip vėl klaidžiaja ben kelias dienas ir vėl labai išalka, kad
ne paait nebegalėja. Susitinka vėl sava bralį muzikantų
ir, matydamas, kad tas turi pilnas kešenes piernykų,
krengclių, bundelių, jėme prašyt, kad duotų jam nars
trupučiukų nuo smerties atsigaivint. Muzikantas tik nusi­
juokė ir tarė:
— Ataduok ir kitų man sava akį, tai duosiu visų
pyragų!
Viseip prašė artajas bralis— ir un kelių atsiklaupįs, ir
verkdamas, bet šitas bralis tik šidijas iš ja. Tadu tarė
artajas:
— Vis tiek man preina smertis, še pasiimk sau pasku­
tinį akį!
Muzikantas tuoj išgrieže artajui akį ir nuveja sau,
numetįs braliui bundelį. Artajas nuo dideles sapės apalpa
ir ilgai gulėja nieką nejausdamas. Kad atsigaivina, tai
užgirdą, kad kas aukštai žmagaus balsu kalba, saka:
— Nu. pasakykit dabar, kas kų nauja žinat!
Vienas balsas tarė:
— Aš dažinajau, kad netal nuo šitas vietas, tik par
devynius žingsnius, yra didelis akmuo, e pa tuo akmeniu
šaltinis gyva undenia. Kaks tik serguntis juo apsimazgatų,
tuoj sveikas palikt!..
Kitas balsas tarė:
— Aš dažinajau, kad karaliūčia labai sunkiai serga ir
iš visa svietą daktarai jas negali išgydyt. Bet tas niekas
neišgydys, kaip tik šitas unduo!
Trečiasis balsas tarė:
— Gerai! Tai šitų daiktų niekas un svietą da nežiną,
ir žiūrėkit, kad niekas nedažinatų!
Dabar tik suūžė, sulapena su sparnais ir nuskrida
paukštes nuo medžių, pa katrais gulėja artajas ir visų jų
361
kalbų girdėja. Kaip tik truputį atsičiūkaja, tuoj pradėja
apgrėbam rapadainas ieškate ta akmenia. Ieškaja ieškaja ir
atrada. Jėme pa šituo akmeniu kašte, nagais ir šakaliais
draskyte, tik vienu kartu brykš unduo, kad myža ak^s, ir
tuoj arta jas pradėja visa matyt. Pradžiugįs tuoj prisisėmę
kepuren šita undenia, e kepure būva briedžia skOras, ir
ėja par miškų. Par kakį pusdienį pasisekė jam išeit iš
girias, ir nuveja karaliaus miestan. Pasiklausė un karaliaus
dvarų ir pasisakė, kad anas galįs išgydyt karaliaus dukterį.
Tuoj jį sujeme ir nuvede un karalių, katras artajui tarė:
—rJegu tu išgydysi mana vienaturtį dukterį, aš tau ir
jų ataduosiu, ir visų karaiystį. Bet jegu neišgydys! apsi-
jemįs, tai aš tau galvų nujimsiu!
Artajas tuoj davė karaliūčiai išgert undenia iš skūrines
kepures, ir išgija karaliūčia. Prasidžiugįs karalius atadave
jam visų sava karalystį. padare artajų un jas karalium ir
apženija su sava dukteri.
Gyvena sau gražiai karalius su karalieni metus, kitus.
Vienąkart pradėja prašyt karaliene sava vyra. kad anas jai
paradytų sava tevynį, kur užauga. Karalius jų narėja
nukalbėt, kad tį nieką takia navatna nesu, kad labai tai ir
terp miškų esunt tiktai takia mažute gryčelyte. Bet kara­
liene neužsilaide —jai būtinai narėjas pamatyt, kas tį
da gryčelyte. Tadu liepe karalius ažkinkyt keletu arklių
karietan, pridėt visakių valgymų unt kelia. Kai jau visa
būva gatava, tai karalius pasijeme su savim keletu tarnų '
ir abu su karalieni išvažiava. Bevažiuodami par šitų didįjį
miškų, kur artajas ilgų laikų klaidinėja, privažiava un ta
paties daikta, kur jam bralis muzikantas akis išlupę, ii
sustika priešais atainunt baisiai apiplyšusį valketų, katra
karaliaus arkliai pasibaidė, šaka šaliakelen ir išvertė
karalių su karalieni ravan. Tarnai sugriebį šitų valketų
parvedė un karalių ir mislija, kad lieps karalius pakart
ažu arkliu, pabaidymų. Bet karalius pažina, kad tai būva
ja bralis muzikantas, ir tarė:
Ar tu manįs nebepažįsti? Taigi esmu tava bralis,
katram tu apais metais akis išlupei!
Nusgundįs muzikantas puola braliui kajas ir prašė, kad
davanatų. Karalius davanaja ir liepe tarnams, kad duotų
jam visakių valgymų.
362
 Paskui prasidrųsinįs muzikantas klausė bralia, kaip
anas sau akis sugydė. Karalius jam nusakė, kaip pa takiuo
ir takiuo medžiu gulėdamas užgirdą paukštes kalbunt
apie gyvų undenj ir kaip sau ir karaliūnių tuo undeniu
išgydė. Paskui narėja ja pasjimt •t
pamisliia
'j' sau: kad anas suktybes keliu ' _ ’ ir
baigia ait un ja galų! ir ncbcjcine. i
teip pat karaliaus sarmatijas ir alsisveikinjs nuveja graitai
ieškatų tas vietas, kur braliui guliunt paukštes kalbėja.
Dabar ir anas kasnakt vis po tuo medžiu guiėdava.
Vienųnakt suūžė miškas, sutreškėja medžiai, ir atskrida
trys paukštes tan medžian, pa katruo gulėja muzikantas.
Tuoj nuslaidus viena sukrykštė:
— Bėda man! Kas gi dažinaja apie sergančių kara-
liūčių ir su gyvuoju undeniu išgydė jų?!
Kita vėl sukrykštė ir tarė:
— Bėda man! Kas gi atrada mana šaltinį su gyvuoju
undeniu?!
Trečiąją tarė:
— Bene klausės kas tadu, kai šnekėjam! Pažiūrėkim
ir dabar, ar nėra ka!
Tuoj nusilaide žemyn ir rada muzikantų.
— A a a! Tai tu ir anais metais mūsų kalbas klausei!
Sukrykštė, pagriebė muzikantų, kaip kaks vėjas su-
linkde viršūnes dviejų medžių ir pririšę vienų ja kajų un
vienų medžių, kitų un kitų. Kaip tik tieses medžiai, ir
perpleše muzikantų par pušį.
Karalius su karalieni suvažinėja kelianį sveiki ir da
dabar tebegyvena až mišką.
(Nuo Dominyka Sirvydžio iš DauJiunų.J

182. KAIP KARTAIS IŠMINTINGAS SUMDINYS

PADARA GASPADARIUI DAUG GERA
Vienam sadžiuj gyvena ūkmykąs. Jam numirė pati, ir
anas gava sau kitų pačių, viškai da jaunų. Pati ne kiek
nemylėja sava vyra ir labai prastai jį valgydindava.
363
Siteip vieną kartą ji padavė jam takių negardžių raguolių,
kad ir nuryt negalima. Anas ir klausia pačių:
— Del ka tava raguoliai takie negardus, lyg kuo atsi­
duoda?
E pati atsake:
Kam gi sėji pakelėj kvieč.»s! Kas tik aina keliu, tai
vis ažeina kviečiuos un sava raikala. Ažtat ir raguoliai
iš šitų kviečių atsiduoda.
Senis įtikėja pačiai ir nuveja saugatų, kas aina ja kvie­
čiuos un sava raikala. Aina keliu berniakas, gal bus metų
pinkialikas, ir ažeina senia kviečiuos. Senis nučiupįs jį
pradeda mušte. Berniakas prašas, kad ja nebemuštų, ir
žada tarnaut par senį, kalai ja namuos pradėsiu vilkai
staugt. Senis ažsimislija: _Kadu gi mana namuose gali
pradėt vilkai staugti? A! Tai anas man tarnaus, kalai nu­
mirs". Ir parsivedė šitų berniakų narna.
Un rytajaus išeja abudu artų. Paarėja kiek, ir saka
berniakas:
— Dėde, laisk man' narna, aš atnešiu pusryčių!..
Senis jam saka:
— Vaikei, kiek metų aš gyvenu, e ir gerai paarėjus,
nėra ka valgyt. Nag untra atvertus — jak sau, kad teip
užsimeti: pats pamatysi, kad nieką negausi!
Berniakas, parjajįs narna, pririšę arklį galiu darža, e
pats pribaigė ait un gryčių ir žiūri prejįs pra lungų. Pa­
mate, kad un stala prikrauta Višakiu valgymų: kilbasų,
kiaušinių, pyraga ir degtines —visa, ka tik širdis geidžia.
Pa gryčių vaikštinėja susiedijas šaučius, gaspadines
mylimasai, ir šneka abu su gaspadini:
— Jegu dabar anys atjaja, kur man dėtis?
—- Pečeliun palįsi! —atšaka gaspadine.
Berniakas nubėga tekinas galan darža ir kų beregiunt
pribūva raitas kiemi. Saučius, užgirdįs stabdunt arklį, kų
graičiausia palinda pečeliun. Berniakui inejus vidun, saka
baba:
— Vaikei, sutaisiau pusryčius. Tik kų narėjau pati
nešte, bet kad tu atajai, tai pats nusneši.
E berniakas jai atšaka:
— Kad aš ne pusryčių atajau. Dėde man liepe baslius
sunešte pečeliun: lietus užeina.
364
 — Vaikei, tai aš jau sunešiu. Tu bėk su pusryčiais!
— Kad dėde liepe man sunešte, tai aš ir sunešiu,—
atsake berniakas ir, atsinešdamas išara, jėme kimšt baslius
pečeliun, ligi visus sukimša. Paskui pasijeme nuo stala
valgymų ir išjaja laukan.
— Nu, dėde, jau atanašiau. Aik valgytų.
Dėde valga ir vis džiaugias, kad da ne karta sava gyve-
nimi jam netek} teip gardžiai pavalgyt kaip dabar.
Untrųdien vėl išjaja senis su bernu artų, ir vėl paarėjįs
bernas prašas senia:
— Dėde, laisk mani pusryčių.
— Jak sau, vaikei,—atsake senis.
Parjajįs narna berniakas pririšę arklį par tvarų, e pats,
atsistajįs palungej, klausa, kų kalba gaspadine su šaučium.
Kaip vakar, teip ir šindei stalas visas apkrautas valgymais
ir gėrimais, ažustalėj sėdi šaučius ir šneka su gaspadini:
Vakar subadė visų šanų. E šindei, jegu atjatų, kur
man dėtes?
— Štai skaline su vilnam stavi: inlįsi, ir neras! —
ramina baba šaučių.
Tai užgirdįs berniakas nubėga, atsiriše arklį nuo tvaras
ir injaja kieman. Saučius, užgirdįs stabdunt arklį, pasi­
skubina inlipte skalinen ir paskavaja pa vilnam. Berniakui
inejus vidun, saka baba:
— Gerai, vaikei, kad atjajai: aš tik narėjau pati nešte
jum laukan, e dabar patsai nusneši.
— Aš ne pusryčių atjajau: dėde liepe verdunčiu un-
deniu vilnas iššutint, nes, saka. kundžių privisį.
— Tai, vaikei, aš pati iššutinsiu, e tu jak sau laukan,—
prašneka nusigundus baba.
— Kad dėde tų darbų liepe man padirbte,—tvirtina
berniakas savųjų ir, pajemįs nuo prieždas katilų su ver­
dunčiu undeniu, supylė visų skalinen, paskui susijemc
nuo stala valgymus ir išjaja. Lauki abu su seniu teip
gardžiai pavalgė, kad senis par visųdien džiaugės.
Taje pat ir trečiųdien berniakas parjaja narna. Paklausįs
palungej užgirdą, kad šaučius teip un gaspadinį aimanuoja:
— Užvakar šanūs subadė, e vakar nugarų nušutina.
Raikia anys nukunkuit!
— Kaipgi mes juos nukunkinsma? klausia gaspadine.
365
 — Egi šiteip. Prikepk raguolių, sušildyk taukų, e un
taukų pridėsi nuodų. Paskui pašauksi juos iš lauka, ir anys
padažį gaus sau galų,—make šuurius gaspadinį.
Berniakas kų graibiausia sėda un arklia ir akies mirks­
nyj atsidūrė lauki. Paklaustas senia, kadel neataneše pus­
ryčių, jis atsake:
— Ketina pašaukt.
Jiems bekalbunt išeja gaspadine ir šaukia juos narna.
Abu užsėda unt arklių ir jaja. Bejajunt berniakas saka
seniui:
— Žiūrėk, dėde, kai parjasma, kų aš darysiu, tai ir tu tų
daryk!
Parjajj narna, ineja gryčian. Baba tuoj padavė raguolius
ir dažinį, sutaisytų su nuodais. Berniakas valga raguolius,
e un dažinį ne nežiūri, tarytum viškai ja nėra. Senis, pasi-
žiūrėjįs jam, teip pat tevalga tik sausus raguolius. Tik štai
bevalgunt jėme ir nuvirta berniakas pastalėn, e paskui jį
ir senis. Tada tuojau pribūva kur buvįs šaučius ir girias
gaspadinei:
— Viseip giedajau, tik da vilką balsu nemėginau. Dabar,
un tava senia pakasynų,—pamėginsiu!
Ir kad ažgiedaja —viškai teip kaip vilkas: kad neži-
natum, tai sakytum, kad vilkas staugia, ir gana. Tik tadu
šast berniakas iš pastalia su batagu, e paskui jį ir senis, ir
teip anys prikarša šaučių. kad anas vargiai išeja iš gryčias.
Dabar berniakas saka seniui:
— Tai dabar, dėde, žinak, del ka raguoliai būva ne-
gardūs, ir atmink, kad jau man pasibaigė metai: vilkai
jau pradėja staugte tava namuos.
Atsisveikina ir išeja. Pa ta baba pradėja sen} mylėt, ir
gyvena dar lig šialai labai laimingai.
( U ž r a š ė ..A ž u š a l ė l i s ".)

366
 183. KAIP GUDRUS BERNAS
NUO GASPADINES JUNKINĮ ATPRATINA
Netal nuo dvara gyvena gaspadarius su sava jaunu
pačiu. Iš ta dvara ataidava slaptu urėdas un ja pačių.
Vienąkart ažeja unt juos jaunikaitis siūlytus až bernų.
Anas nė kakias algas nereikalava, tiktai išsiderėja, kad
pasbaigus metams gaspadarius padarytų alaus ir pamylėtų
prieš išėjimų. Gaspadarius un ta sutika, ir bernas jį priža-
dėja padaryt panų.
Vienąkart išeja anys abu su gaspadarium artų. Are are
lig pusdieniui, bet nuo pusdienia pasdare labai karšta, ir
saka bernas gaspadariui:
— Pameskim art: taks karštis! Ar dabar art? Veli aikim
virkščių kultų, tai daugiau aždirbsma, ne kaip čia ardami.
Gaspadarius narams nenarams, vienok paklausė berną.
Bernas numanė, kad yra urėdas par gaspadinį, ir rūpena
sava gaspadarių, kad tik kuo graičiau parjate narna.
Parjajus bernas saka gaspadariui:
— Dabar tu ažliuobk arklius ir gali prigult, lig ašen
pietų valgytų ataisiu —aš tuoj ainu virkščių kultų.
— Gerai,—atsake gaspadarius.
Bernas nuveja klajiman ir inejįs jėme balsiai bartes.
sakydamas:
Tai, kaip gyvenu, neužėjau takia gaspadariaus, kad
iškultas virkščias vėl kultų!
Užlipė un jaujas ir verčia virkščias, keikdamas gaspa­
darių. Beversdamas jėme ir atrada virkščias gaspadinį su
urėdu. Nutvėrįs šį stiprai, saka:
Dabar aš tavįs nepalaisiu, bet vesiu un gaspadarių!
Ar tai šiteip raikia ir gaspadinei daryt? Mes atajam nuo
darba —nėr kam valgyt paduot, e jūs čia virkščias... Bus
dabar jum abiem!
Pradėja anys abu bernų prašytes, kad tik nesakytų
gaspadariui. Urėdas saka:
— Kiek tik raikia. aš tau duosiu, tiktai tylėk!
Bernas atsake:
— Atvežk čia šiųnakt šešiasdešims pūrų žirnių, tai
nesakysiu.
Urėdas prižadėja, ir jį bernas palaido, e pats klaimi iš-
367
miegaja lig vakarui. Parėjįs narna, rada ir gaspadarių
tebeguliuntį nuo pusdienia, pavalgė ir vėl atsigulė.
Unkšti ryta priskėlįs bernas gaspadarių saka:
— Aikim suvešma žirnius, kur aš vakar prikūliau!
E gaspadarius jam netiki:
— Gal ir tu,—saka,— teip pat kūlei kaip aš: išmie-
gajai pardien, ir gana!
— Ne,— tarė bernas, aš ne kiek nemiegajau, dirbau
visas sušilįs.
Nuvažiavįs klaiman, pradžiuga gaspadarius: e kų gi,
klaimi didžiausia krūva žirnių! Sumierava, ir saka gaspa­
darius:
— Tai gal Dievas čia tau ataneše, parade sava galybį!
Bernas tik prasijuokė ir nieką jam neatsake. Suveže
žirnius ir pripylė pilnus aruodus. Nuo tuo laika gaspa­
darius vis klausydava berną ir nieką nepradėdava dirbt
ja nesklausįs.
Keliam dienam praėjus, vėl išeja abu artų. Kiek paarė­
jus bernas saka gaspadariui:
— Pameskim arte, aikim geriau šiaudų rugienių kultų!
Mat bernas suuodė, kad ataja urėdas un gaspadinį ir
abu nuveja šiauduos. Šiuo kartu gaspadarius jam nebesi­
priešina. Parjajįs narna bernas nuveja klaiman ir atrada
šiauduos gaspadinį su urėdu ir sukliudįs jį talai nepalaide,
kalai tas prižadėja atvežte šešiasdešims pūrų rugių. Unt
rytajaus vėl bernas nusivedė gaspadarių klaiman ir, radj
krūvų rugių, sumierava lig šešiam dešimtim. Gaspadarius
pasdare da linksmesnis, nebežinaja, kaip ir bemylėt sava
berną. Nuo tas dienas ir urėdas rečiau bcprislunkydava.
e jegu kadu ir ataidava, tai jau būdava gudresnis.
Teip jie abu, bernas su gaspadarium, rudeniap jau
išvažiava rugių sėtų. Berną ir ažmatyta, kad ataja urėdas.
— Nesėkim,—saka,—šindei rugių, nes šias dienas
sėtus kirmėlės išės!
Gaspadarius paklausė berną ir palaide narna. Jiem
injajunt kieman, urėdas pasižiūrėja pra lungų ir pamate
atjajunčiuos gaspadarių su bernu. Labai urėdas nusgunda:
išbėgt pra duris nebegalima, nes pamatytų. Pra lungų
išlįst vėl negalima, nes lungai būva maži. Gaspadine ir
saka jam:
368
 — Lįsk štai šitan staunian*, kur su pelenais, e kai
anys pavalgį išeis laukan, tadu ir pareisi narna.
Urėdas paklausė gaspadines. Tik anas apsivilkįs nega­
lėja pareit staunian, ir jam priseja lįst nuogam. Gaspadine
apkumše jį rūbais, apipylė pelenais ir iš viršaus uždėja
duRnį.
Ineja gryčian gaspadarius su bernu. Bernas apsdairįs
tuoj suprata, kas yra stauniaj. Pavalgė pietų, ir saka bernas
un gaspadarių:
— Sindei vis tiek sėtų nebeisma: laisk man turgun
nuvežt ir parduot šituos pelenus kur stauniaj.
— E kas gi juos pirks! —nusijuokė gaspadarius.
— Nebijak, aš parduosiu.—tvirtina bernas.
— Kad jau labai užsimeti,—saka gaspadarius,—vežk
sau: ben nars neberiagsas cianai gryčiaj.
Bernas tuoj apkala lunkus kiečiau, kad dugnis neišlėktų,
ažsikinke arklį, insdėja ratuos staunių ir išvažiava. Bai-
giunt važiuot miestan, sustika ta pates dvara panų, katras
jį klausė:
— Kų gi čia veži parduot?
— Naujų velnių, panai,—atsake bernas.
— Naujų velnių?! —susuka panas pradžiugįs.— Nu, tai
paradyk man: aš da niekuomet nemačiau velnią!
— Kad aš, panai, negaliu radyt,—saka bernas.—Ciali
ištrūkt, e až naujų velnių brungiai maka!
— Aš tau duosiu tris šimtus rublių,—saka panas,—
tik tu man paradyk...
Bernas pajeme nuo pana pinigus, išverto iš ratų staunių,
nukala su akmeniu nuo jas lunkus.
— Tik susmildamas,—tarė panas,—atsuk nuo manįs
šitų galų staunias kitan pusėn, nes un manįs gali užklupt
velnias!..
Nubaigus kalt lunkus, kaip šaka urėdas iš staunias
nuogas ir visas pelenuotas, davai bėgt miškan.
Kva kva kva! — juokės panas, pamatįs velnių,
beguntį par laukų. - Zmanes saka, kad velnias su ilgu
uodegu, e visai su trumpu esama.
— Matai, panai,—aiškina bernas,—čia naujas velnias.
Ir jam su laiku užaugs ilgesne.
Panas padekavaja až paradymų velnią ir nuvažiava sau,
369
e bernas, iškratįs iš staunias pelenus, sugrįža narna. Par-
važiavįs saka gaspadariui:
— Matai, da nenarėjai duot vežt: tris šimtus pajemiau.
Nedave ir miestan invažiuot, tuoj nupirka.
Tų pasakįs atadave gaspadariui pinigus ir tarė:
Tai dabar aš, kų ketinau, ir padariau. Narėčia, kad
ir jūs daugiau blaga nebedarytumet!
Gaspadarius nieką nesuprasdamas tarė:
— Aš nieką nieką tamstai blaga nedarau.
E gaspadine atsiliepe nuo pečiaus:
— Niekadas daugiau! Niekadas!
Bernas pasakė ..sudiev ir išeidamas un gaspadarių
tarė:
— Jegu pačių lupsi, tai gyvinsta meilej!..
Nuo ta laika urėdas ne nases nebeparade tuos namuos.
(U ž ra š e .. R ai ži ni as ". )

184. APIE MIŠKĄ SARGŲ IR JA TRIS SONUS

Gyvena pagiryj mišką sargas. Turėja tris sūnus: vienas
išeja makytųs kriaučium, kitas —šaučium, e trečias
nenarėja makytes nie kakias meistrystes, bet išeja girian ir
pristaja prie bandasžmagžudžių. Žmagžudžių vadas gražiai
jį prijeme ir pridava jam vienu žmagžudžiui. kad išmakytų
ir šitų bernaitį vagt.
Vienųdien žmagžudis. aidamas girian, išsivedė ir jį,
sakydamas:
— Aisma pasprabavasma vagt. Pažiūrėsiu, ar bus iš
tavįs kakia nauda.
Nuveja abu in didelį balų. kur terpu karklų būva
untes gūžta. Iš tala būva matytes, kai unties kuodas kyšaja
iš gūžtas. Žmagžudis ir saka bernaičiui:
— Aik, pavok tu nuo unties kiaušinius teip, kad ana
tavį nepamatytų!
Pasižiureja un untį bernaitis n atsake:
— Tamsta, dedyt, man pirma paradyk, kaip raikia
vagt, tai tadu aš vis žinasiu.
3 7 0
 — Gerai. Taigi žiūrėk!
Ir įėmė vagis, un pilvą atsigulįs, čiaužl prie gūžtas, e
makintinis paskui jį. Zmagžudžiui bečiaužiunt bernaitis
išpjave jam iš čebata padų. Kiaušinius nuo untes pavage,
bet, aidamas atgala, pamate, kad ja čebatas be pada.
Bernaitis išsijeme padų iš kešenes ir atadave. 2magžudis
tarė:
— Gerai, jau esi neblagas vagis, kad išpjavei man
ėebata padų ir aš nemačiau!
Ir parėja abu narna.
Untrųdien žmagžudis saka sava makintiniui:
— Sindei vienas bernaitis ves jaučių turgun parduot.
Pavak tu nuo ja jaučių, kad anas nepamatytų.
Bernaitis nuveja miškan, paskavaja šaliakelej ir laukia.
Pamate, kad atsiveda jaučių, pabėgėja priekin, nutraukė
nuo kajas čebatų, supurvina visų ir numėtė un kelia,
e pats vėl paskavaja. Prisiveda bernaitis su jaučiu, žiuri
guli čebatas un kelia! Pajeme. pakilaja patabalava ir
tarė:
— Et, čebatas purvinas, e da ir vienas —nejimsiu!
Numetįs čebatų nusivedė su jaučiu. Vagilius grait
pagriebė čebatų nuo kelia, apibėga par miškų aplink
priekin ir vėl numėtė čebatų, e pats paskavaja. Prisi­
vedė bernaitis, pamate vėl čebatų ir tarė:
— Raikia grįžt pajimt ir anas čebatas. tai bus para!
Pririšę jaučių ir sugrįža čebata paimtų. Tuoj vagis
iššaka iš tunkumynes mišką, pasijeme čebatų, atsiriše
jaučių ir nusivedė. E bernaitis nuvejįs ieškaja ieškaja če­
bata ir neberada. Nusispjavįs grįžta atgala, žiūri ir jau­
čia nebėr!
Trečiųdien žmagžudis vėl išsiuntė sava makintinį
girian pavagi kitų jaučių, katrų ves un turgaus. Sis nuveja
girian ir paskavaja šaliakelej. Ne už ilga pamate, kad
atsiveda jaučių —ta paties žmagaus, tiktai kitas sūnus.
Vagis tuoj inlipe medžian ir pasikabina un šakas. Prisivedė
bernaitis su jaučiu ir pamate pakarailį.
— A a, tai gal tas vagis pakartas, kur vakar mana
bralį apgavai Užeja mat un takia, kad ir jį ištimpe!
Ir nusivedė taliau. Vagis tuoj nušaka nuo medžią ir,
aplink apibegįs priekin, vėl medyj paskabina. Prisivedė
371
bernaitis ir pamate, kad kitas pakarailis kaba, bet, insi-
žiūrėjįs geriau, tarė sau:
— Ale viškai taks pat kaip anas.—Saka: —Aisiu
pažiūrėsiu, maž ir čia tų patį velnias ataneše!
Nuveja, jaučių palikįs, tadu vagis grait nušaka, nuo
medžią pasijeme jaučių ir parsivedė narna. E bernaitis
sugrįžus kaip neieškaja jaučia, bet nerada ir sugrįža narna.
Namie tėvas sūnų labai išbara ir teip, kaip pinigų labai
raikė, tai vėl vienų jaučių išvedė parduot. Tiktai jau
nebedave sūnam vest, bet pats senis išvede. Zmagžudžiai
tų suuodė ir vėl išsiuntė makintinį pavagt jaučių.
Ne už ilga pamate, kad atsiveda. Vagis jėme bėgt paskui
senį muradamas kaip jaučias. Senis žiurėją ilgai atsigrįžįs,
bet nematydamas jaučia atbėgunt, tikt girdėdamas, kad
muraja, tarė sau:
— Tai mat šeimas šitie vaikai: netikusiai pririšę jaučių,
tas nutrūkįs kažna* kur nusisuks! Ait raikia suieškat!
Ir, pririšįs jaučių un ėglį, nuveja gaudytų ana tariamaja
jaučia. E vagis muradamas bėga ir bėga par krūmus ir,
invedįs senį tunkumynen, graitai sprūda, palikįs jį, un ja
jaučių. Atsiriše ir nusivedė sau. Led ne led senis išlinda iš
tunkumynes ir, neberadįs jaučia, parkiaušina spjaudy­
damas narna.
Dabar visi vagys pripažina, kad šitas bernaitis jau
akuratnas vagis ir gali sau duonų pelnyt. Apdavanaja jį
ir palaide ait svietan.
Pareja vagis visų pirma un sava tėvus ir sakes, kad
norius ženytes: prašė tėvų, kad aitų un panų, un katra
žemes anys gyvena, ir kad nupirštų jam ta pana dukterį.
Nuveja tėvas un panų ir tarė:
Panuli, mana sūnus žemjas ir nari, kad panas laistum
ažu ja sava dukterį.
— Katras gi tava sūnus?
Gi tas, panuli, kur būva išejįs un žmagžud/ius.
Gerai, saka panas.—Jegu anas būva terp vagių,
tai pažiūrėsiu, ar anas gerai išmaka vagt. Tegul anas
pavags iš mana stanias arklius tai tadu dabasma, kas
bus.
Pareja tėvas narna ir pasisakė, kad panas teip ir teip
kalbėja. Sulaukįs vakara vagis persitaisė ubagi ir aina
372
pamaželi un dvarų. Būva ruduo. Pradėja snigt ir lyt drab­
nais. Preja ubage un dvara stanias, mata, kad unt arklių
sėdi pa žmagų ir du sargai prie durų stavi. Ir pradėja
ubage prašytes, kad priimtų padungtelen nars sušiltų.
Sargai atsake:
— Kur tu. sena baba, besivilksi, da gali sušalti. Gulk
čia pa katukui.
Menamaja ubage, linksėdama galvų ir šapindama
paterius, inlinda insigaužus, pasklaja sau guolį un šiaudų
ir, ruošdamas jau gult, dar išsitraukus buteli iš terbas,
ragava pa truputį gardaudamas. Pamate tų sargai, ir tarė
vienas:
— Kų gi čia, babel, teip gardžiai ragauni?
— Tai, panaičiukai, mat sena, suskaledajus keletu ska­
tikėlių. nusiperku spiritėlia ir gaivenu dušelį, kai ažušųla...
— Duok tamsta ir mum ben pa stiklelį. Mes ažma-
kėsma...
Ubage akvaciai visiem apdalija. Kaip tik anys išgėrė,
tuoj visi krita miegan. Mat spiritas būva gerai pritaisytas.
Menamaja ubage numėtė nuo savį ryzus, katrais būva
apsivilkus, ir išvede visus arklius iš stanias.
Unt ryta jaus patam vėl siunčia vagis sava tėvų un
panų piršlėm. Panas saka:
— Arklius jam pasisekė pavagt, bet tegul tava sūnus
pavags mana skrynelį su pinigais, tai tadu dabasma su
dukteri!
Vakara sulaukus nuveja vagis un kapų, iškasė nesenai
pakavatų numirėlį ir nusinešė dvaran. E panas, vakara
sulaukįs, pasijeme šablių, kitų padavė luokariui. ir, atsi-
stajį vienas vienaj pusėj durų, kitas —kitaj, lauke vagies.
Jiem tį bestaviunt, vagis pasistatė kapėčias iš ara prie
lungui, užlipįs atadare lungų ir kiša numirėlį vidun. Pa­
mate panas, kad vagis lenda pra lungų,—šaka abu su
luokarium, čekš čekš ir nukirta galvų (numirėliui). Pra-
džiugįs panas, kad dabar nuo žmagžudžia atsikratė, nuveja
ir ažmiga sau ramiai. E vagis tuo laiku šaka vidun ir,
pagriebįs skrynelį su pinigais ir galvų numirelia, pardraže
narna.
Ryta atsikėlįs panas runda vagį be galvas, bet pinigų
nebėr! Bet da geriau nusdyvija. kad vagis vėl atasiunte
373
pamaželi un dvarų. Būva ruduo. Pradėja snigt ir lyt drab­
nais. Preja ubage un dvara stanias, mata, kad unt arklių
sėdi pa žmagų ir du sargai prie durų stavi. Ir pradėja
ubage prašytes, kad priimtų padungtelen nars sušiltų.
Sargai atsake:
— Kur tu. sena baba, besivilksi, da gali sušalti. Gulk
čia pa katukui.
Menamaja ubage, linksėdama galvų ir šapindama
paterius, inlinda insigaužus, pasklaja sau guolį un šiaudų
ir, ruošdamas jau gult, dar išsitraukus buteli iš terbas,
ragava pa truputį gardaudamas. Pamate tų sargai, ir tarė
vienas:
— Kų gi čia, babel, teip gardžiai ragauni?
— Tai, panaičiukai, mat sena, suskaledajus keletu ska­
tikėlių. nusiperku spiritėlia ir gaivenu dušelį, kai ažušųla...
— Duok tamsta ir mum ben pa stiklelį. Mes ažma-
kėsma...
Ubage akvaciai visiem apdalija. Kaip tik anys išgėrė,
tuoj visi krita miegan. Mat spiritas būva gerai pritaisytas.
Menamaja ubage numėtė nuo savį ryzus, katrais būva
apsivilkus, ir išvede visus arklius iš stanias.
Unt ryta jaus patam vėl siunčia vagis sava tėvų un
panų piršlėm. Panas saka:
— Arklius jam pasisekė pavagt, bet tegul tava sūnus
pavags mana skrynelį su pinigais, tai tadu dabasma su
dukteri!
Vakara sulaukus nuveja vagis un kapų, iškasė nesenai
pakavatų numirėlį ir nusinešė dvaran. E panas, vakara
sulaukįs, pasijeme šablių, kitų padavė luokariui. ir, atsi-
stajį vienas vienaj pusėj durų, kitas —kitaj, lauke vagies.
Jiem tį bestaviunt, vagis pasistatė kapėčias iš ara prie
lungui, užlipįs atadare lungų ir kiša numirėlį vidun. Pa­
mate panas, kad vagis lenda pra lungų,—šaka abu su
luokarium, čekš čekš ir nukirta galvų (numirėliui). Pra-
džiugįs panas, kad dabar nuo žmagžudžia atsikratė, nuveja
ir ažmiga sau ramiai. E vagis tuo laiku šaka vidun ir,
pagriebįs skrynelį su pinigais ir galvų numirelia, pardraže
narna.
Ryta atsikėlįs panas runda vagį be galvas, bet pinigų
nebėr! Bet da geriau nusdyvija. kad vagis vėl atasiunte
373
tėvų piršlėm. „Nu,—mislija sau panas,—jcgu šitei, tai
aš nuo šita vagies neatsikratysiu. Matyt, kad yra ne­
prastas!" Ir tarė panas seniui:
Aš laisiu ažu tava sūnaus dukterį, tik tegul anas da
r ™ ' vcce!:jų iššidiįa kaip nars bumbizų kunigų.
■^į neta! būva bažnyčia, ir gyvena prie jas bumbizų
kunigas, vardu Martinas. Tas Martinas labai juokės iš
pana. kad unt ja dukterį aina piršlėm vagis. Tuo laiku
vagis, sulaukįs nakties, išsitrynė rūbus posparu*, nueja
Martina palungen, inlipe abelen ir šaukia:
— Martinai! Esu aniuolas, atasiųstas nuo Dievą tavį
pajimt dungun su dūšių ir su kūnu.
Užgirdą Martinas ir saka:
— Aniuolėli, Dievą lameli! Duok nar vienų dienelį del
pnsgatavajima...
— Gerai,—atsake menamasai aniuolas.—Pasjimk
brungumynus ir pinigus, visa tau tinai susvigadys...
Kitųnakt, kaip tik sutema, brukš ir nusilaide aniuolas
in abelį ir klausė:
— Martinai, ar jau gatavas?
Jau gatavas, aniuolėl,—atsake Martinas ir. atadarjs
lungų, kaip lipe, ir inlipe tiesiai maišan, kurį aniuolas
atadarįs prie lungui tureja. Dabar vagis tarė Martinui:
— Pinigus ir visa duok man!
Sis atadave. Vagis užsimėtė maišų un pečių ir žings­
niuoja. Nusbada Martinui susrietusiam maiši būt, ir
klausia:
— Aniuolėl, ar da tai dungus?
— O da tai! Da par čysčių neejam.
Nusvėrė maišas vagiui pečius, del ta, numetįs maišų
žemen, jeme tįsi par gruodų. Martinas kinte net duntj
sukundjs ir klausė:
— Aniuolėl, ar jau čia čysčius?
Čia jau pradžia čysčiaus,—atsake vagis.—Tuoj
būsma gali.
Atatįse un dvarų ir inmetįs vištinyčian tarė:
— Čia pabūk parnakt. apsičystvk. Rytaj kai išsišveisi.
būsi dungun inlaistas.
Tų pasakjs vagis pareįa narna.
Ryta ataja dvara merga lesintų vištų, rada maišų in-
374
mėsių. Karėdama dažinat, kas tį yr. spyrė su kaju, e Mar­
tinas prašnekėją:
Aniuolėl, ar da ilgai man čia raiks būt? Jau dabar
esmu čystas, bet ne až ilga būsiu nebečvstas!
Užgirdus merga pcrsigunda ir bėga rėkdama, kad
gurbi yra nečysčiukas. Dave žinių panui. Nuveja su visu
šeimynų, alariše maišų, žiūri —egi maiši — Martinas!
— Ak, kad tau vilkai! E kas gi čia tau maišan inkiše?
Supliupa juoktes panas ir visa šeimyna. E Martinas
kaip galvan duotas šaka iš maiša, nebežiūrėdamas nei
kelia, tiesiai pale daržais skrida narna, net kajas mirgėja.
Pa šita atsitikima panas, nebeturėdamas ka daugiau
daryt, išlaide dukterį až vagia ir ištaisė labai gražias
veselijas. Ir aš tį buvau —visa ragavau. Alų midų gėriau,
par barzdų varvėja, tik burnan neteka.
f..Virbalas'.)

185. MIŠKĄ SARGAS IR JA TRYS DUKTERYS

Vienaj giria j gyvena mišką sargas ir turėja tris duk­
teris. Vienąkart išeja tėvas su dukterį grybautų ir pasi-
sklyda giria j. Beklaidžiadami sustika žmagžudžių. Zmagžu-
dis tuoj klausė mišką sargų, ar neparduot anas jam sava
dukteres. Šitas pamislija: ..Eg, tare sau pats,—dagi
dvi jenai paliks, raikia viena parduot '. Ir pardavė. 2magžu-
dis ažmakėja mišką sargui du šimtu rublių ir parsivedė
mergiatį giluman girias tį, kur anas pats gyvena, labai
gilan urvan. Tinai dienų miegadava, e naktį aidava raba-
vatų žmanių.
Išeidamas vakara žmagžudis įneše gryčian numirėlį ir.
padėjįs un stala, un rnergiatei tarė:
— Šitas numirėlis tau raiks suvalgyt. lig aš pagrįšiu.
Jegu suvalgysi, tai būsi mana viernike, e jegu ne, tai aš
tavi ažmušiu.
žmagžudis tų pasakįs išeja. Mergiate krumsterėja
kelius kartus numirelia, bet sublagus nusispjave ir nu­
nešus numirėlį pakavaja pa ųžalu.
375
 Ataja žmagžudis ir klausė:
— Ar suvalgei numirėlį?
— Suvalgiau.
2magžudis, išejįs aran, sušvilpė ir ataja numirėlis.
Tadu jis mcrgiatį ažumuše.
Kitųkart vėl išeja mišką sargas su dukteri grybautų
ir vėl pasklyda. Ir kitų dukterį žmagžudis teip pat nupirka
ir vėl teip pat. kad ta numirelia nesuvalgė, tai jų ažumuše.
Par ilgų ir trečių dukterį mišką sargas žmagžudžiui
pardavė. Kaip žmagžudis, jai paliepįs numirėlį suvalgyt,
išeja. mergiate pagriebus negyvėlį nutįsę balan, pririšę
un kelmu su škaplieriais ir palika tinai. Ataja žmagžudis,
ir kaip paklausta pasakė suvalgius, tai šis, išėjęs aran.
sušvilpė, numirėlis nebataja. ir pamislija žmagžudis, kad
gal iš tiesų suvalgė. Dabar lika šita mergiate viernike
žmagžudžia, nieką anas nuo jas nebesislėpdava.
Vienąkart žmagžudis išvažiava labai tai ir unt ilga
laika. Mergiate. viena likus, jėme iš žingeidumą vaikščiat
pa visus urvus, skiepus. Rada prikrauta visakių gerybių,
rūbų. pinigų. Taliau užeja krūvas žmanių kaulų ir prika-
patų mėsų. Un vienas lintynas pristatyta būva plečkų su
visakiam liekarstam. Mergiate pajėmus visas plečkas
žemen numėtė*, bet viena plečka kaip suduža ir aptaškė
visus numirėlius su sava skystimu, tuoj tie visi kaulai ir
mesas pradėja krutėt ir rinktos un vietų. Ne už ilga visi
tie ažmuštieji ir papjautieji žmanes palika gyvi. Dabar šita
mergiate padalija jiems visiems šituos turtus, žmagžudžia
paliktus, e del jasliepe jiem, kad padirbtų laivų par marias
plaukt. Par keletu dienų laivas būva jau gatavas. Tadu
ana paliepė, kad laivų nuneštų pamaren, ir ana pati nuėjus
sėda laivan ir nuvažiava par marias. Ilgai plauke plauke,
ir prinešė vilnias in pamarį. Būva tai svetima, nežinama
karalyste. Karalius vaikščiaja pamarej ir pamate, kad
vilnias prinešė un pakraštį laivų, liepia jį sujimte. 2inama,
šita mergiate labai būva graži, ir karalius jų labai pasda-
baja, kad liepe parvežt jų sava rūmuos ir pajeme jų sau
až pačių.
E žmagžudis sugrįžus rada sava urvus visus išardytus
ir sudegintus. Suprata, kad tai vis —tai čia ja viernikes
darbai. Pradėja jas ieškat pa svietų, kad radįs galėtų
376
atkeršyt. Par ilgų dasižinaja, kad ana takiaj ir takiaj
karalystėj ir ištekėją ažu karaliaus. Nuvažiava ir žmagžu-
dis tan karalystėn, persitaisė ubagu ir nuveja un karalių.
Ažgulėja naktigultą dvari. Naktį, kai visi sumiga, žmagžu-
dis išsijeme iš terbas buteliukų su takiuo skystimu, kad
kas tik pakvėpina, tuoj ažmiega labai kietu miegu, in-
glūdina palingvėle. kur karalius su karalieni miegaja, ir
pakišę jiem abiem panasen pakvepint. Bet iš paskubia
apsirika, mat ja terbaj būva ir kitas buteliukas, katrų
jeigu pauostysi, tai ir miegadamas visa galėsi matyt,
kas aplink daras, tai žmag/udis vietaj ažmigdyma tų
buteliukų pakišę. Paskui linksmas nuveja miškan, pris-
rinka smalas, atsinešįs susieškaja katilų ir sudėjįs virina
katili smalų. Kad smala jau išvirė, tadu žmagžudis drųsiai
nuveja, kur karalius su pačiu miegaja, ir narėja jau pa-
jėmįs visų pirma karalienj inmest smalan, bet kaip tik
preja un lavų, karalius su karalieni tuoj nubuda, sušaukė
tarnus ir sujeme žmagžudį. Dabar ir karaliene jį pažina,
kad tas pats yra. par katrų ana būva nevaliaj. Tadu liepe
jį inmest tan katilan smalas, katrų anas būva del karalie­
nes pritaisįs.
(..Vanagapievis.)

186. KAIP VIENAS SUSIEDAS KITŲ APGAUDINĖJA

Seniau Kupiškia parapijaj gyvena du susiedai netali
vienas nuo kita ir abudu būva biedni. Vienas vadinas
Simas, kitas —Maslauskas. Vienąkart pristiga Maslauskas
duonas ir važiuoja turgun rugių pirktų. Bet mislija sau:
„Ko gi pirksiu, kad pinigų nėra! Pajėmįs maišų, prikimša
samanų ir veža turgun. Ja Susiedas Simas, teip pat netu­
rėdamas ko nuspirkt druskas ir neturėdamas niekakia
daugiau pardavima*. prispyle maišų pelenų ir nusivežė
turgun. Kaip Maslauskas, teip ir Simas nenarėja radyt
sava tavara pirkėjam, ažtat ir išstavėja lig vakarui ne­
pardavę Kaip tik preina kas un Maslauskų ir klausia:
— Kų čia turi parduot?
— Vilnas,—šis atšaka.
377
 Kaip nari pirkėjas pasižiūrėt, tdi Maslauskas neduoda,
ir nuveina pirkėjas talyn. Simas teip pat sakes miltų
tūrius, bet niekam maišan pasižiūrėt nedave, ažtat, kaip
priežadis saka, kas gi pirks maiši katį! Sulaukė abudu
susiedai vakara, jau visi žmanes išsiskirstė, tik anys
abu belika. Preja Simas un Majauskų ir klausia:
— Kų gi čia, susiedas, turi parduot?
— Vilnas,—atsake Maslauskas.
Tadu Simas tarė:
— E ašen turiu miltų, bet niekas neperka.
Maslauskas, pamislijįs truputį, tarė:
— Mainykim, susiedai, tavarais. Man miltų lat>ai
raikia: duona inmaišyta, e minkymui miltų nebelika anie
saujeles!
— Gerai,—atsake Simas.— Ir man vilnas raikalinga:
pati taisa milų ir sake. kad būsiu maža vilnų!
Sumainė tavarais ir nežiūrėja, nes teip sau mislija:
„Kaip tik aš ja tavara žiūrėsiu, tadu žiūrės anas ir mana!"
Važiuodami narna, abudu teip mislija: „Tai kad apgavau
aš jį!“
Važiuodami narna, da sustaja par karčemų pasganyt
arklius ir pamate abudu kartu, kad kiena kapšas su pini­
gais pamestas guli. Tuoj puola abudu, bet Simas pirmasai
nutvėrė. Pasižiūrėja abudu, kiek yr pinigų, ir rada tik
vienai vienų ketvergį. Maslauskas tuoj narėja, kad pasda-
lyt par pušį, e Simas kalbėja:
— Kų čia mes dalysmes un žmanių akių, pilna karčema
žmanių, da gali pamatyt tas. katras pamėtė, prispažint ir
atimt. Name pasdalysma.
Maslauskas būva lentas žmagus ir davės perkalbėt.
Parvažiava narna. Jau būva gerai sutemį. Simas vėl
nenarėja pinigų dalytes, anas teip sau mislija, kad jam
vienam pinigai liks. Prikalbėją, kad Maslauskas važiuotų
narna, sakydamas:
— Tai kų čia mes, susedėl, naktį pinigus kilasma.
Argi mum nebus dienas! Ataisi rytaj ryta — ir pas­
dalysma.
Maslauskas paklausė ir parvažiava su miltais narna.
Unt rytajaus Simas, laukdamas atainunčia Maslauska,
išsikasė un skiedyna duobį ir. inlipįs jan, liepe pačiai,
378
kad apdėtų duobį tintam ir apibarstytų skiedam, e kai
aiais Maslauskas, kad sakytų, kad nera Simą namie*
Ataja Maslauskas ir, dasižinajįs nuo Simienes, kad
vyra nėr namie, ėja ir anas narna. Bet, c!a nesitikėdamas
SirPticncs nadžuaviS, del visu ka upsidan^ -•kiv.djiiv., ..a •
isV.cziui tuj skledas. Bradeja . . ■••.j .j
Zcuų ii uuuLt kuip jaučias, U/igiid^s lų j.*-uv,,- u.,
pačias bartis:
— Mat nesuvarei jaučia: atkapstys žemes, ir atras man
Maslauskas.
Tadu Maslauskas, atkėlįs lintas, saka:
— Besarmačiau! Del kelių kapeikų tu čia dabar lendi
gyvas žemes...
Simas, ljsdamas iš duobės, kalbėja:
— Oi, ir tu geras! Ažu vilnas inkišei man samanas!
— Ag ir tu ne blagesnis,—atsake Maslauskas: —pe­
lenus parduodi až miltus!
Pasbarį vėl užsiminė apie pinigus. Simas vėl neduoda,
sake, būk tai buvįs kam skalnas ir atadavjs. Vėl prašės,
kad palauktų rytdienas, rytaj tai jau iš tiesų ataduosiųs.
Maslauskas vėl davės perkalbėt ir pareja narna.
Sulaukjs kitas dienas, Maslauskas vėl aina un Simų,
e Simas nuveja prieklaimėn ir šiaip ne teip paskabina un
sijas až pažasčių. Ataja Maslauskas ir rada Simienj rau-
dunčių, kad jas pats del kakių ten pinigų paskare. -Kad
teip, tai teip,—mislija Maslauskas,—tai aisiu nar až ja
dūšių pasmelstų." Nueja un klaimų ir, begiadamas aplink,
pradėja lat kaip šuva. Simas kabėdamas pradėja balsiai
bartes un pačias:
— Tataigi, išsižiojele, neaždarei šunia: atajįs Maslaus­
kas pamatys, kad šuva begiadamas laja, ir atras.
Tadu Maslauskas tarė:
— Besarmačiau, del grivinas gatavas sau galų pasdaryt!
— Oi, ir tu geras,—atsake Simas.—Teip maki nuduot
šunį, kad aš nepažinau.
Bet pinigų ir vėl neduoda, saka, kad neturiųs. Prašė, kad
palaukt, až nedėlias ataduosiųs. Vėl perkalbėja Maslauskų,
ir pareja tas narna.
Praeja nedėlia. Simas palaide garsų, kad numirė anas.
Užgirdą ir Maslauskas ir aina sava susieda pakavatų.
379
ESimas, susmakįs su pačiu, nuveja kaplyčėlen, katra būva
un kapų, ir atsigula un marų. Ataja Maslauskas ir rada
Simienj raudančių, kad jas pats numirė. Nuveja ir Maslaus­
kas kaplyčėlen ir iš tiesų rada Simų, guliuntį un marų.
Priejįs pažnaibe, pakuliną, bet Simas iškinte, ne nepakrutė-
ja. Maslauskas ir pamislija, kad gal ir iš tiesų parvarė
kapuos sava kaimynų del grivinpalaikes. Jau būva amus
iš kaplyčėles. tik užgirdą, kad kas privažiava un kaplyčėlj.
Ažsiglaude až.u stuburą*. E jau būva sutenų vakaras.
Pamate Maslauskas, kad ineja kaplyčėlen trys žmagau­
džiai. Nusgundjs nebežinaja kur dėles, puola, žiūri, kas
čia bus. Suveji žmagžudžiai tuoj pasdėja pinigų maišų ir
jėme dalytes. Dujai dalija, e trečias, prejjs un guliuntj
Simų, tarė balsiai un šituos:
Žiūrėkit, kaip aš vienu ažmajimu šitam numirėliui
galvų nukirsiu!
Ir ažsimaja su kalaviju. Nusgundjs Simas sėdas grait
unt marų ir suriką:
— Kelkitės, visi numirėliai!
E Maslauskas atsiliepe iš ažu stuburą:
— Kelsmems, kelsmems!
Užgirdį tai žmagžudžiai šaka, pametį pinigus ir visa,
išbėga aran. Dabar Simas su Maslausku pinigus pasidalija
par pušį. tik lika viena marka, katras niekaip negalėja
pasdalyt. E vagis vienas da ataja ir klausės až durų, kų
tį numirėliai dara. Simas su Maslausku vis da negali
pasdalyt tas markas. Tiktai Simas pamate, kad viena
žvnagžudžia išbėgunčia palikta kepure. Pagriebįs kepurį
mete susiedui, sakydamas:
— Se tau žmagžudžia kepure až markų, e marka man!
Vagis sprūda un savuosius ir pasakė, kad numirėlių
esu tiek daug, kad visiem teištek] pinigų tik pa markų, e
vienam markas vietaj tik kepurį ja atidavj. Žmagžudžiai
sau nuvažiava. e Simas su Maslausku vėl ėja narna. Bet
kad labai tumsu būva, tai susitarė naktavat šalakclej.
Atsigulė abudu. Maslauskas tuoj ažmiga, e Simas iš Mas-
lauska kešenes visus pinigus iškrapštė ir pareja narna.
Ale tuoj ir Maslauskas nubuda ir, pasmatįs vienas, pasi­
žiūri m kešenes —dykas! Pradėja bėgt paskui Simų
žvingdamas kaip Simą arklys. Užgirdįs Simas, kad ja
380
arklys /.vingia, keliu bėgdamas, sugrįža, narėdamas pa­
gaut. Jėme ir sustika nasis su nasim su Maslausku. Tasai
jį išbara, atsijeme pinigus, ir gyvena sau abu laimingai
taliau.
(..O".)

187. APIE KARALIAUS TARNŲ,

KATRAS IN AKMENĮ PAVIRTA
Vienas karalius turėja labai ištikiamų tarnų, katras
jam tarnava ilgus metus. Numirdamas karalius palika jį
prižiūrėtaju sava dvara ir apiekūnu jauna karalaičia.
Par ilga užauga ir karalaitis. Pradėja ieškate sau pačias.
Bet savaj karalystėj sau patinkunčias negava, ažtat va-
žiava svetiman karalystėn ir pasijeme su savim sava
ištikiamųjį tarnų. Nuvažiava tai, ben kelintan karalystėn,
par jūres marias ir nustaja vienam pakraštyj marių. Nusi­
vežė tinai anys labai gražių muzikų ir visakių tavarų
del pardavima.
Netal būva nuo pamarės karaliaus miestas. Tas karalius
turėja labai gražių dukterį, katra, dasižinajus, kad at-
važiava pamarėn iš svetimas šalies kupčiai su visakiais
tavarais, tuoj pasijeme su savim tarnaitį ir nuveja pirktų
tai šia, tai ta, kas patiks. Karalaičia laivas stavėja viškai
pakraštyj, ir kaip tik karaliūčia atajus paprašė paradyt
tavarų, tuoj su muziku ažgratų, yrėjam liepe, kad irtų
laivų no pakraščia, e pats pradėja radyt visakius gražu­
mynus. Karaliūčia ne tiek un gražumynus žiurėją, kiek
su karalaičiu kalbėja ir muzikas klausė. Par tų laikų laivas
tai un marių atsiyrė. Un gala, prisiklausius muzikas ir
nuspirkus tavara, narėja ait iš laiva ir pamate, kad važiuoja
jau par marias. Ulbai karaliūčia nusgunda ir pradėja verkt,
bet karalaitis jų ramina ir sake, kad jų labai pasdabajįs ir
jimsiųs už materį. Nusramina karaliūčia, nes ir ana kara­
laičių pasdabaja, teip kaip labai gražus būva. Karalaitis
su karaliūčiu linksmai šneka, e ja tarnas laivų keravaja.
Ataja naktis, ir pamate tarnas, kad atskrida kažin
kdkias trys paukštes, nuslaide un laiva ir šneka. Viena
saka:
— Tai netikėtai sustika graži para, bet neilgas bus jų
gyvenimas. Kaip tik parvažiuos narna, tuoj sutiks karalaitį
su ja pačiu mačeka ja ir išneš jam duonų druskų. Bet kaip
tik karalaitis su karaliūčiu paragaus, tuoj abu numirs, nes
tį bus ažnuodyta. Kas šituos žadžius kam pasakytų, tas
valig kelių pavirs akmeniu!
Untra paukštis vėl saka:
— Jegu nenumirs nuo nuodų, tai kai praus burnų,
tadu nusnuodys, nes tas unduo bus ažnuodytas. Kas šitų
kalbų kam pasakytų, tas pavirs lig pusiaujui akmeniu!
Trečia vėl tarė:
— Bet jegu vis da paliktų jaunieji gyvi, tai kaip tik
suguls naktį, tuoj išlįs iš papečia žaltys ir praris juos
abudu. Kas šitų kalbų kam pasakys, tas visas pavirs in
akmenį!
Teip paskalbėjį paukštes ir nuskrida. Tarnas visų jų
kalbų girdėja ir mislija sau. kad raikia karalaitis išgelbėt
nuo smerties. Labai anas jį mylėja.
Kaip tik parvažiava karalaitis su jaunu pačiu narna,
tuoj patika juos mačeka su duonu ir drusku un sidabrines
terles, bet tarnas pribėga, ištraukė iš karalaičia runku ir
palaide un vėją visų druskų ir duonų. Visi mislija, kad
tarnas pradėja ait iš galvas, e karalaičia mačeka baisiai
un ja ažpyka. Tarnas un visų barimų tylėja ir ne žadžia
neištarė.
Unt rytajaus padavė mačeka karalaičiui ir ja pačiai
čysta kaip krikštalas undenia del prausima. Tarnas, aida-
mas pra šalį, būk tai iš netyčių ažkliude su skvernu ir
brūkš apiverte praustuvį. Visas unduo išsipylė, net ir
karalaitis pradėja bartes, e mačeka tai net iš kailia nėrės,
bešaukdama un tarna. Liepe karalaičiui tuojaus ažmušt
tarnų, mat jai pikta būva, kad untras kartas išarda jas
nuodus. Karalaitis nenarėja žudyt ištikiama tarna ir
davanaja jam.
Ataja vakaras, karalius su sava materi nuveja gult,
e tarnas palinda pdlaven saugatų ir kardų pasijema. Kaip
tik anys sumiga, tuoj įšlinda iš papečia smakas ir jau
siekia išsižiajįs praryt jaunuosius. Tik tadu tarnas iš
382
palavia išlinda ir čekšt su kardu nukirta lervai galvų.
Tuojaus tarnas sukavaja, kad niekas ir nežinątų. Bet tuo
laiku, kaip kirta, užtiškį būva krauja un karalienes veidą.
Mislija tarnas, kaip čia raikia nušluostyt, bet bešluostunt
gali nubuste. Prisilinke prie karalienes veidą ir palingvėlia
narėja su liežuviu nulaižyt, bet tuo laiku karalius nubuda
ir. pamatįs tarnų belaižunt karalienes veidų, sušuka:
Ak tu nedarelis! Tai tu šitei darai! Mana materį
bučiuoji!..
Tarnas nieką nesake, anie žadelia, c karalius pašaukė
tarnus ir liepe šitų tarnų surišt. Unt rytajaus tuoj sušaukė
sūd/ias ir apsūdija ažu bučiavimų karalienes un smerties.
Prieš smertį tarnas prašė karaliaus, kad duotų jam
pasakyt keletu žadžių. Karalius pavelija. Tadu pradėja
sakyt tarnas apie kelianj par marias, kaip anas girdėja
paukštes kalbunčias, kad karaliene narės nunuodyt su
duonu drusku ir kaip paukštes aždėja tam, katras pa­
sakys. pavirst ligi kelių akmeniu. Tuos /adžius ištarįs
tarnas ir pavirta ligi kelių akmeniu. Karalius ir karaliene
prižadėja visa jam davanat ir prašė, kad daugiau nebesa­
kytų. Bet tarnas tarė:
— Kas man da gerumas bus gyvint su akmeninėm
kajam?!
Ir pradėja sakyt apie tai. kaip vėl karaliene narėja
nunuodyt burnas prausiunt ir kaip jis. nurodamas išgelbėt,
tų undenį išpylė. Tų pasakas pavirta lig pusiaujui akmeniu.
Karalius ir karaliene prašė ja, kad daugiau nebesakytų,
bet anas tarė:
— Kad jau pradėjau, tai ir baigsiu!
Ir apsakė čianai. kai nuo žalčia išgelbėja. Kaip tik
pabaigė sakyt, ir pavirta visas in akmenį. Karalius tuoj
sava mačekų liepe nušaut, e tarnų, pavirtusj in akmenį,
inneše dvaran ir ilgai ja verke.
Jau geras laikas po ta praeja. gimė karaliui sūnus.
Vienųnakt karalius ir karaliene takj sapnų sapnava. Girdi,
kad balsas saka: .Jegu jūs narit. kad jūsų tarnas atsi­
verstų iš akmeniu, papjaukit sava sūnų ir numazgakit
tų akmenį tuo krauju!' Atsikėlė karalius ir pasakė kara­
lienei sava sapnų. Karaliene atsake:
— Ir aš teip pat sapnavau!
383
 Ilgai mislija, bet un gala liepe tarnam papjaut sava
vaikelį. Kaip tik numazgaja akmenį krauju, tuoj pavirta
in žmagų. Dabar tarnas, matydamas, kad del ja atgai-
venima karalius vaikų papjave, inpjave sava runkas
pirštan ir sava krauju patepe papjauta vaikelia smilkinius,
katras tuoj gyvas stajas. Dabar visi linksmi laimingai
sau gyvena.
( ..Pk i š k i s " .)

188. APIE DU BRALIU,

KATRIE BŪVA PANAŠOS VIENS IN KITĄ
Paupėj būva gryčele ir jaj gyvena senelis ir babele.
Nieką anys neturėja, kaip tik vienų kalytį. Vasarų senelis
su babeli žuvaudava, e žiemų senelis blizgiaudava, e
babele, likus namie, verpdava.
Viena karta sugrįžus senelis iš žūkles atrada Dievą
duota senelei du sūnus. Pradžiuga senelis ir saka babelei:
— Užauklėsma sūnelius, bus medinčiai!
Praėjus kiek metų užauga labai raidžiai abu braliai
ir būva labai panašūs vienas un kitų. Par jų prašymus
nupirka jiem abiem tėvas pa kumeliukų ir išlaide svietan
pasimandrautų. Išjaja par laukus, par miškus ir užjaja
kryžakelį, e un kryžakeles auga pušis. Ir nustajį braliai
teip radavajas:
— Nu, kų! Kai mes jasma abu draug, tai nieką gera
nedažinasma. Jakim vienas vienu, kitas kitu keliu.
Teip susitarį inkiše pušin abu braliai pa peilį ir sutarė,
katras pirma sugrįš tan vietan, tuoj pažiūrėt vienas kita
peilį. Jegu katra peilis bus surūdijįs, tai tas bus jau nu-
mirįs. Paskui atsisveikina abu ir nujaja: vyresnis pa
dešinei, e jaunis pa kairei.
Vyresnis bejadamas sutika kiškį ir narėja šaut, bet
kiškis tarė:
— Nešauk manįs. Kai tau atsitiks kakia nelaime, lai
aš tau padėsiu.
Ir davanaja jis kiškiui gyvastį, užtat kiškelis seke
paskui jį.
384
 Jaja bernaitis taliau ir sutika vilkų. Narėja jį šaut,
bet jis prašės, kad nešautų, žadėdamas būt ant pagelbos.
Ir vilkas paskui sekė. Sitakiuo būdu sutika taliau ir levų,
ir meškų. Visi šitie žvėrys paskui jį seke.
Prijaja un miestų ir pamate, kad visas miestas būva
mėlynai po žėlabu* aptaisytas ir žmanes želabnai apsi-
vilkį vaikščiaja. Mūsų jaunikaitis, narėdamas dasižinate,
del ka šitas žėlabas, paklausė kerdžių, šąli kelia galvijus
ganuntį, ir gava atsakymų, kad esunt karaliūčia paskirta
un smerčia devyniagalviui smakui, akmeniniam urvi
gyvenunčiam. Mat kasmet anas raikalaujųs viena žmagaus
un prarijima ir del ta meta takiuos pagaliukus. Šiemet
išmėtė un karaliūčias, ir del ta apsidinge visas miestas
ir žmanes žėlabu, gailystaudami karaliūčias.
Tų užgirdįs jaunikaitis sušėrė sava kumeliukų ir injaja
miestan. Jadamas sutika ainunt pulkus žmanių ir unt
aukšta vežimą vežunt karaliūčių un smerėia. Jaunikaitis
seke su visam žvėrim paskui. Kad nuveže un tas vietas,
kur būva urvi smakas, tai karaliūčių vienų tinai palika,
e žmanes sugrįža atgala. Jaunikaitis su žvėrim prijaja
un tų vietų, ir kaip tik smakas, išlindįs iš urvą, jau lervaja
un karaliūčių išžiajįs nasrus del prarijima, tuoj jaunikaitis
užlaide jį žvėrim. Levas su vilku griebe smakų ir sulaide
in jį nagus, e meška, sugriebus in sava rieškučias smaka
uodegų, turėja jį, kad nebėgtų. Tadu jaunikaitis prišaka
artyn ir su kardu nukapaja smakui galvas. Nukapojįs
išpjaustė iš jų ležiuvius. susdėja terban ir tarė karaliūčiai:
— Dabar aik narna. Smakas jau nebegyvas!
Karaliūčia prašė jį, kad ateitų un jas tėvų del pade-
kavojima, bet anas atsisakė, kad neturiųs dabar laika, ir
nujaja sau miestan unt naktigultą, nes jau vėlu būva.
Grįžtunt karaliūčiai narna, ažustaja jai kelių degučius
ir. su kirviu grasydamas, liepe prižadėt, kad sakys tėvui,
kad anas jų išgelbėja nuo smerčia, ir, susrinkįs visas
smaka galvas maišan, draug su savim parvedė karaliūčių
narna. Name tuoj karaliui degučius pasgyre, kad anas
smakų ažmušįs, ir galvas jų parade. Karalius klausia
dukterį, ar teisybe. Duktė, matydama, kad tikrasai iš-
gelbetajas nenari radyties, nenaram ištarė, kad degučius
jų išgelbėja. Kiteip bi jaja ir sakyt, nes degučius žadėja
n T o u to v tk O k b l t i l l o t r k * . II 385
jų ažmušt, kad ne teip sakytų. Karalius liepe degučių
nupraust ir gražiai apredyt. Paskui palaide žinių, kad
ataduoda sava dukterį išgelbetajui ir praša visų šalių
karalius ir panūs un veselijų.
Užgirdą ir mūsų jaunikaitis apie tų ir pamislija: kas tį
taks atsirada, kad prisisavina išgelbėjimų karaliūčias?
Nujaja ir anas su visam žvėrim un veselijų ir pamate,
kad veda karaliūnių un vinčių su degučium. Tuoj anas
padavė kiškiui raštelį, parašįs, kad anas jų išgelbėja —
del ka ji ažu kita aina? Kiškelis šmurkš šmurkš terp žmamų
inlinda ir, pribėgįs až akių karaliūčias, numėtė pa kajam
raštelį. Kaip tik karaliūčia pajėmus raštelį perskaitė ir
pamate, kad čia pat stavi ir tas jaunikaitis, katras smakui
galvas nukapaja, tuoj pašaukė tėvų ir, paradžius un jauni­
kaitį, pasakė, kad anas jųjų išgelbėja. Degučius šaka un
jaunikaičia ir, sugriebįs už kakla, suriką:
— Ar turi tu ženklus, kad nukirtai smakų?! Aš nukir­
tau, nes aš ja jr galvas turiu!
Jaunikaitis atsake:
— Galvas tai tu susrinkai, bet aš pirmiau ležiuvius
išsipjaviau.
Cianai išpylė iš maišelia visus smaka ležiuvius. Saka
žmanes pažiūrėtų smaka galvų, katras degučius atsinešė, ir
atrada jas be ležiuvių. Dabar karalius liepe degučių sujimt
ir šiaudų kūlin sudegint. E jaunikaitį karalius pajeme ažu
žintų.
Un ta miestą, kur šitas karalius gyvena, niekadas saule
nešviesdava, nes jų turėja ažustajus laume ragana. Tuoj
pa veselijam kaip išeja mūsų jaunikaitis su karaliūčiu
gult. pamate pra lungų tali kalnuos mažų žiburėlį ir klausė
anas jų, kas tį gyvena. Karaliūčia atsake, kad tai ragana,
katra turi šaulį ažustajus.
Un rytajaus jaunikaitis, nežiniam niekiena, pasijeme
sava žvėris ir išeja kalnuos un tų raganų. Nuvejįs rada
mažutį gryčelytį, katraj sėdėja baba ir turėja su šluotu
ažustajus šaulį. Jaunikaitis liepe ait laukan iš tas vietas ir
numest šluotų. Baba atsake:
— Aš bijau tava žvėrių, anas man sudraskys. Štai yr
katilas undenia. Jėmįs pakrapyk saū ir žvėris, tai tadu aš
nebebijasiu.
386
 Kaip tik jaunikaitis pakrapija, tuojaus pavirta ir anas, ir
ja žvėrys in akmenis.
Jauniam ja braliui nusbada mandravat pa svietų, ir
sugrjža anas un tų pušį, kur abu su braliu sukišę peiliukus.
Atrada bralia peilį surūdijusį ir tarė:
— Mana bralis jau numirįs —jasiu ja icškatų.
Ir nujaja tuo keliu, kur būva bralis jajįs. Ir anas teip
pat sutika ir vilkų, ir levų. ir meškų ir narėja žėdnų šaut,
bet žvėrys atsiprašė ir seke paskui jį. Prijaja un tų miestų,
kur ja bralis būva, ir pamate, kad visas miestas būva pa
žėlabu. Klause kerdžia, galvijus ganunčia, del ka šitas
miestas pa žėlabu. Atsake jam kerdžius:
— Del ta, kad tavį neberunda karalius. Kam gi tu
pametei ja dukterį?
Čia suprata jaunis bralis, kad tai tį ja bralis būva. nes
anys abu labai panašūs būva unt vienas kitų. Injaja mies­
tan, ir tuoj visas miestas pradžiuga, jį pamatį. Dasižinajį
karalius ir karaliūčia išbėga su džiaugsmu ja patiktų ir
klausė:
— Kurgi tu išbėgai, mums palikįs?
Su dideli linksmybi ir muzikam jį patika ir su visam
žvėrim insivede karalius savo dvaran. Nei karalius, nei
karaliūčia nepažina, kad anas ne vyresnysai, ale jaunis
bralis.
Atajus vakarui išsivedė jaunikaitį karaliūčia gult,
anas ir pamate kalnuos žiburėlį ir klausė, kas gi tį žibu­
riuoja. Karaliūčia jam saka:
— Nebesakysiu dabar tau, nes kaip anundei manį klau­
sei, kaip tik tau pasakiau, tuoj tu na manįs ir išbėgai.
Dabar užeja jaunikaičiui un misles. ar nenuveja tį ja
bralis, ir būtinai narėja dasižinat, kas tį yra. Ben kelius
kartus klausiunt, karaliūčia nenaram atsake, kad tį gyve-
nunt ragana. Po ta ėja gultų, bet jaunikaitis guldamas
pasdėja kardų terpu savįs ir karaliūčias. Šita mislija:
.Kal'gi anas šitei pradėja daryt, taks būva pirmiau geras!“
Kaip tik karaliūčia ažmiga, tuoj anas atsikėlė, pasijeme
sava žvėris ir išeja kalnuos, kur gyvena ragana. Nuvejįs
rada gryčelytį ir jaj —babų. Tuoj užkūrė:
— Kur padėjai mana bralį?!
Baba jėme gintis, kad ana nežinunt, bet jaunikaitis
n- 387
tuoj užlaide žvėrim. Nusgunda baba ir pradėja prašytes,
kad tik atgintų žvėris. Ataneše takia undenia, ir kaip tik
su juo pakrapija akmenis, katrie tj būva, tuoj atvirta
žmagum ir ja bralis, ir ja žvėrys. Braliai abudu pasi­
sveikina, e ragana narėja vėl tų undenį pakavate, bet
jaunis bralis iš jas ištraukė katilėlį ir jėme daugiau kra-
pyte, ir bekrapijunt jėme verstes iš akmenių žmanes ir
gyvuliai, katrie vis šitas raganas būva paversti ir iš jų
čielas kalnas būva pasdarįs. Dabar, kaip tas jaunikaitis
krapija, žmanes iš akmenių virta, ir kalnas ėja mažyn ir
mažyn, un gala pasdare viškai lyguma. Paskui jaunis
bralis su vyresniuoju atsisveikina, atsidekavaja ir parjaja
namS tėvų prilunkytų, e vyresnysai teip pat sugrįža ka­
raliaus dvaran ir ilgai laimingai karaliava pa uošvia
galvai.
(„Svirplys".)

189. APIE LEVYZARIŲ

Gyvena senelis ir babele. Anys neturėja vaikų, bet
unt senatvės davė jiems Dievas sūnų, katram anys davė
vardų Levyzarius. Tas vaikas būva taks mažutis, sulig
nykščiui tiktai diduma, bet tuoj po gimimą pradėja vaikš-
čiat ir kalbėt.
— Tevel,—saka,—laisk man svietan ažsipelnyte
duonas. Aš turiu akvatų vedžiate žabalus ubagus.
Tėvas nuvija jam virvį: vienam galui būva kilpa, e
kitas galas išsiskirstė unt devynias šakas. Pasijeme Levy­
zarius šitų virvį ir, pasakįs tėvams „sudiev", išeja sau.
Beregiunt susirinko devynius ubagus žabalus, kuriuos
apsijeme jis vedžiat. Gerai. Levyzarius aina pirma, uba­
gai—paskui. Prejo prie daržinės, sustatė visus ubagus
in ailių ir saka jiems:
- Dabar prejam un labai gilų ravų. Kaip tik aš su­
rėksiu „op!", tar visi šakit par ravų.
Ir surėka:
— Op!
388
 Bumbt bumbt, kabaldi kabaldi visi ubagai sugriuva
pasienyj, susidaužį kaktas. Pradėja ubagai rėkt ir bartes
un Levyzariaus. e anas saka:
— Davanakit, seneliai, aš narėjau ištirte, ar visi esat
žabali.
Susigadija visi ir vėl aina taliau. Preja un krūmus,
kur pilna būva arškiečių ir piktadagių. Cianai Levyzarius
liepe nusiaut visiem ubagam kajas ir atsiraityt kelnes,
nes esunt gili bala. Kaip ažuvede ubagus par arškietynų —
tik šakineja visi kruvinam kajam ir, keikdami Levyzarių,
led išsikapurnaja iš arškietyno. E Levyzarius saka:
— Susimildami, davanakit, mat parūkavį iš tala, mis-
liau, kad bala!
Aina taliau. Užeja balų, priaugusių viksvams. Levy­
zarius saka ubagams:
— Cianai, dėdukai, apsiaukite, patam vėl kajas susi-
draskysta.
Kaip ažuvede ubagus par balų! Pūškaja pūškaja seniai,
ledvos ne ledvos išsilaužė iš balas ir iš piktumą nebe-
žina, kas daryt Levyzariui, bet tas teisinas, kad viksvas
esą dideles, e jam iš tala pasimatį, kad tai krūmas.
Aina vėl ir pamate atbėgunt karvį su jaučiais.
— Klaupkitės,—sako,—seneliai, važiuoja kunigas un
liganį!
Tuoj visi suklaupė un kelių, o jaučiai bėgdami sumindė
visus, kitam net ir duntis išspyrė.
— Tu palaistuvai,—rėkė ubagai,—tu mum ir smertį
padarysi!
— Kų gi aš kaltas, dėdukai, kad kunigą arkliai pasi­
baidė ir metes un tamstų!
Ne už ilga aidami pamate Levyzarius atvažiuojunt
panų su šešetu arklių.
— Taisykit batagus,—surėka Levyzarius,—ba karve
su jaučiais atbėga.
Sustatė ubagus iš abie pusių kelia. Kaip tik privažiava,
tuoj visi šaka šlajuot arklius, kurmanų ir panui par akis.
Arkliai pasibaidė, šaka iš kelia ravan ir panų išvertė.
Levyzarius nubėga rugiuos ir paskavoja. Panas, išsiritįs
iš rava, liepe sujimt ubagus ir varyt dvaran unt rykščių,
bet ubagai teisinos, kad esu žabali, ir visų kaltybį numėtė
389
un pravadariaus. Jėme panas su kurmanu ieškat Levyza-
riaus ir atrada rugiuos unt ežias tupiuntj kaip katinų.
Ubagus panas palaide, e Levyzarių insidėja kešenen ir
parsivežė narna. Tinai panas jį laike un štukas ir radydava
visiem svečiam, kas tik un jį atvažiuodava.
Bet neilgai Levyzarius ir dvari būva: pradėja patį panų
išjuokt, jėme panas supyka ir išvarė Levyzarių iš dvara.
Aina aina Levyzarius ir užeja karčemų. Ineja vidun, rada
tik vienai vienų žydaukų. Zydauka tuoj jį klausė:
— Ui. kas tu esi taks mažas?
— Aš esu aniuolas! —atsake Levyzarius.
— Aniuolas?! Niu, tai ar tu nematei mana Leizeriuka,
katras jau du metu kaip numirė?..
— Kaipgi nematysiu, mačiau, par Dievų kiaules gana.
Visas apiplyšįs ir nususįs.
— Ui. negalima jam kai ka nusiųst? Maž ir tu aidamas
jam nuneštumei?
— Ummm, kad aš visa svietą driskiam nešiačia visakius
daiktus, tai man vežimais apkrautų!.. Duok pinigų, kad
narį, tai nunešiu. Až pinigus jis tinai visa gaus nusipirkte.
— Ui, teisybį tu kalbi! —tarė žydauka ir davė jam
šimtų rublių, kad nuneštų Leizeriukui.
Levyzarius prižadėja nunešt ir išeja.
Ne už ilga sugrįža žydas narna, ir pasigyrė žydauka,
kad buvįs ažejįs karčeman aniuolas ir ana jam indavus
pinigų, kad tas nuneštų Leizeriukui. Žydas tuojau suprato,
kad tai būva kaks gudrus vaikštikas, katras teip gražiai
apgavo jo pačių. Sėdos un arklio ir vijos paskui Levy­
zarių. Pavijįs klausė:
— Ar tu esi aniuolas?
— Aš,—atsake Levyzarius.
— Tai jimk paturėk mana arklį, aš vienų daiktų tau
pasakysiu!
Žydas nusėda nuo arklio ir padavė jį Levyzariui, o
pats nubėga krūman laužtų lazdos, mat mislijo prišveist
Levyzarių. Bet tas, nieką nelaukdamas, šaka unt arklio ir
nudulkėją keliu, palikįs žydų krūmi. Išlinda žydas iš
krūmą su lazdų —»egi žiūri, kad Levyzarius skrenda unt
ja arklio, tikt dulkes rūksta. Matydamas, kad ir jį apgava,
kaip ir ja pačių, grįža žydas narna. Klause žydauka:
390
 — Niu, ar pavijai?
Kaipgi pavijau, da ir arklį daviau, kad graičiau
nujatų.
Levyzarius, nars mažas būva, bet makėja pinigus grait
išlaist: gerdava, uliadava ir, nars turėja šimtų rublių nuo
žydaukas išmanijįs ir arklį nuo žydą, katrų pardavįs. pa-
jeme gerus pinigus, bet pinigai slidus daiktas, priežadis
saka,—graitam laiki Levyzarius vėl lika plikas kaip
tilvikas. Del to jėme ir užsidėja su žmagžudžiais.
Viena karta išeja anys žmanių rabavatų. Nubrazdėja
vienan dvaran, nes žinaja, kad ta dvara panas labai le­
gatas. E tas panas turėja labai piktus šunis. Levyzarius
jau pirma turėja pristaisįs takių raguoliukų: iš miltų su
arielku. Būva jau gerai sutemį. Levyzarius aidamas aplink
dvarų primėtė šitų raguoliukų, katruos šunys su pagardam
išbėgi surunkiaja ir, teip gardžiai prėdį, sulinda būdas ir
visi pasgėrį sumiga. Tadu žmagžudžiai visas duris ažrai-
šiaja, išvede iš Stanių arklius, sukinkė ratuos, prikrave
pilnus vežimus visakias gerybes ir išvažiava.
Nuvažiavį girian, jėme dalytis tarpu savi visus šituos
turtus. Visa gerai pasdalija, tik lika un gala labai graži
muškieta, katras niekaip negalėja pasdalyt, del ta, kad
žėdnas narėja jų gaut. Žmagžudžiai sake, kad jiems ana
priguli, del ta, kad anys jų nuo sienas nukabina, e Levy­
zarius sake, kad jam muškieta priguli, del ta, kad anas
daug daugiau varga turėja, kalai šunis ažmigde, ir 1.1.
Negaliunt pasdalyt Levyzarius davė radų, kad ait un
panų ir klaust, kam geriau priguli muškieta. Žmagžudžiai
juokdamies tarė:
— Aik, aik ir klausk panų, dabasma, ar tu neinkiši
sava kailiai
Levyzarius drųsiai sugrįža dvaran, e žmagžudžiai nu­
sekė paskum jį ir klausė palungej, kų anas su panų šnekės.
Ta dvara būva panaktinis, katras labai makėja pasakas
sakyt, e panas labai mėgdava klausyt. Levyzarius, prejįs
un duris ir radįs panaktinį miegunt, ineja vidun. Užgirdą
panas, kad kas priekinėj vaikšėiaja, ir klausė:
— Kas tį?
Levyzarius atsake sniaukradamas kaip ir panaktinis:
— Aš, panuli!
391
 — Nu, Indriau, pasakyk pasakų,—tarė tumpydamas
blauzdas panas.
Ir pradėja Levyzarius sakyt pasakų apie Levyzarių
apjuokėjų, t.y. pats apie savi. Nusakė, kaip tas Levyzarius
šidija ubagus, apijuoke žydų su žydauku ir daeja lig tam.
kaip anas, susdėjjs su žmagžudžiais, išrabavaja dvarų
viena pana. Paskui nusakė apie dalybas ir kaip Levyza­
rius su žmagžudžiais muškietas negalėja pasdalyt... Cianai
pertrauke Levyzarius sava pasakų ir tarė:
— Kaip tamstai, panuli, matas, kam geriau prigulėja
pajimt muškietų?
— 2inama, kad Levyzariuil..
Kaip tik panas tuos žadžius ištarė, tuoj Levyzarius
išbėga pra duris, kalbėdamas:
— Matai, aš sakiau, matai, aš sakiau!
Dabar ir žmagžudžiai jau nebesiginčija, nes patys
girdėja, kad ir panas nusprendė muškietų Levyzariui.
Unt rytajaus susikėlė dvara žmanes ir rada visus svir­
nus dykus. Suprata panas, kad būva ir vagis ja runkaj,
bet jis palaide.
Netal nuo dvara būva bumbizų kunigas. Tasai, dasi-
žinajįs, kas atsitika, ataja un panų ir pradėja iš ja šidyties,
sakydamas:
— Se tau ir tava šunys! Tu sakydavai, kad vagių ne­
bijai, nes turi gerus šunis. Se tau ir tava šunys. Ha
ha ha!..
Supyka panas un bumbizų kunigą ir sumislija jam
šiteip atkeršyt. Paraše un paperiaus takį apgarsinimų:
..Kas apjuoks kaip nars bumbizų kunigų, tai tegul ataina
unt man'—duosiu až tat šimtų raudanųjų ,—ir prilipdė
un varstinia stulpą. Kur buvįs nebuvįs Levyzarius ėja tuo
keliu, perskaitė takį apgarsinimų ir nusprendė sau, kad
tie raudanieji teks jam. Sugrįžus narna, liepe sava draugam
prigaudyte vėžių, e anas tuo laiku prisdirba mažučių
lajinių žvakelyčių. Vakara. kad jau sutema, nuveja dve-
juos in bumbizų bažnyčių. Vienas jema iš maišo vėžius,
e kitas lipdą un vėžių nugaras žvakelį ir laidžia vėžį
žemen. Paskui Levyzarius apsivilka baltais rūbais ir atsi-
klaupįs prie altariaus jeme giedat. Užgirdą sargas ir
pasakė kunigui. Ataja ir kunigas bažnyčian ir mata, kan
392
mažas, baltas, gieda, e pa žemį žvaigždeles mirga. Pa-
matįs Levyzarius kunigų tarė:
— Eikš, eikš artyn, išgirsi linksmų navynų: aš esmu
aniuolas iš dungaus, siųstas pajimte tavi ir nunešte dungun
su dūšių ir su kūnu. Jegu aisi šindei, tai su visu šviesybi
būsi nulydėtas, kaip matai, e jegu atadėsi un talimesnia
laika, tai būsi patumsi neštas. Duodu išsirinkt, kaip nari!
Tas bumbizų kunigas būva labai bagatas ir, nenarė-
damas turtų unt žemes palikt, atsiprašė menamųjį aniuolų
unt kitas nakties ataite ja paimtų. Atajus kitai nakčiai,
ataja Levyzarius teip pat baltuos rūbuos ir pabarškina in
lungų. Kunigas jau būva gatavai apsivilkjs gražiais rūbais
ir lauke su* pinigų maišu. Tuoj atadare lungų, e Levy­
zarius iškėtė maišų ir tarė:
— Kad nenarėjai vakar ait su švesybi, šindei reiks
atbūt kelianį patumsi. E kų gi čia runkaj turi?
— Pinigus, švintas aniuole...—atsake kunigas.
— Pinigus paduok man, nes iš tavį atims piktas dvasias.
Nuvilka maišų su kunigu in ta pana dvarų ir pakabina
prie gankų. Paskui paraše su kraidu: Kas ais pra šalį.
gali šert šilan maišan tris kartus, ne daugiau ". Ir palika.
Aina ryta atsikėlįs urėdas ir pamate, kad kaba kaksai
maišas. Preja, paskaitė, kas parašyta, ir kaip tik sušėrė
maišan, kunigas pradėja rungytes, kalbėdamas:
— Ai Dieve, atlaisk griekus. kaip sunkiai dungun
raikia keliaut!
Taliaus pradėja visa šeimyna vaikščiat ir kaip tik su­
šeria. tuoj maiši sukruta ir kalba. Pasakė apie tai panui.
Tas išejįs klausė:
— Kas čia yra?
Atsake balsas iš maiša:
— Esmu kunigas, neša mani aniuolas dungun.
Subliava juoktes panas ir tuoj suprata, kas čia yr.
Ataja ir Levyzarius, reikalaudamas prižadėtų raudanųjų.
Atadave panas, kų būva prižadėjįs, ir liepe Levyzariui,
kad vėl nuneštų kunigų narna. Levyzarius pasijeme maišų
ir, nunešįs miškan, pakabina eglej, e atajus vakarui, vėl
nuveja kunigą namuos ir pabarškina lungan. Užgirdą
kunigą pati ir klausia:
— Kas čia?
393
 Sis atsake:
— Esu aniuolas. Vakar nunešiau tava vyrų dungun,
bet tinai jis vienas nerimauja, del ta atasiunte mani Dievas,
kad ir tau nunėščia. Sukinkyk staninius arklius, apsi­
taisyk kų gražiausia, pasiimk brungumynus ir pinigų,
kiek turi. Tadu nuvažiuok miškan tan ir tan vietan: iš
tinai aš tavi paimsiu.
Nuveja Levyzarius miškan ir laukia kunigienes atva-
žiuojunt, ale ne už ilga ir atvažiava. Tuoj Levyzarius
patika jų, išvertįs iš vežimą ir pinigus atėmįs nuvažiava.
Likus viena pati, kunigiene pamate, kad medyj kaba
maišas. Žiūri —ogi jas vyras maiši! Atariše maišų, išlaide
sava vyrų, ir parkeliava abu narna spjaudydamies.
Levyzarius pardavė arklius ir visus pinigus pasidalija
su draugais. Bet ramiai anas negalėja gyvint. Jam vis
rūpėja. kad kas nars apjuokt.
Viena karta Levyzarius gava kasžin kur latyniškų
knygų, akuliarus ir žvakį. Su tais daiktais nuveja anas in
žydų iškalų ir pradėja kasžin kų marmėt, viduaslyj atsi-
stajįs. Žydai apstaja aplink ir klausia:
— Kas tu esi?
— Aš esu aniuolas, atasiųstas nuo Dievą jum persergėt,
kad visi tie žydai, katrie rudam barzdam, šįmet mirs.
Jegu katras nari likt nemirįs, tai kad nari, gali barzdų
nudažyt juodai!
Nusgunda visi rudabarzdžiai ir, apstajį Levyzarių, su
ašaram melde pasakyt, kas daryt. Levyzarius tarė:
— Aš jum pasakysiu, kas daryt. Daryla juoda labai
brungi. Sumeskit daug pinigų —nekytravakit—aš jum
atnešiu iš dungaus geras darylas, ir nusdarysta barzdas!
2ydai tuoj sumėtė pinkias tūkstantis muštinių ir pa­
davė Levyzariui. Tasai nuveja miestan, nupirka cymenta,
alava ir smalas. Visa sumaišė, suvirina dideliam katili
ir liepe visiem sukišt tinai barzdas. Visi sukišę, e vienas
niekaip nebegalėja prisibrukt. Tam liepe Levyzarius
inkišt viedran, kur teip pat inpyle truputį darylas. Dabar
Levyzarius saka:
— Turėkit inkišį, kalai aš ataisiu.
2ydai klausė:
394
 — E jegu mum raiktų tavį ieškate, pasakyk, kuo esi
vardu.
— Vadinuos Šitoks,—atsake Levyzarius ir nuveja
savais keliais.
Žydai turėja turėja barzdas inkišį, jau ir vakaras ata-
ja —nebeataina Sitaksai. Pamėgina barzdas traukt —
žiūria, kad susliejį su cymentu. Pakėlė gvalt rėkt ir
draskyt sau barzdas net liki kailia, e šitas žydas, katras
turėja barzdų- viedran inkišįs, sugriebįs visų viedrų,
apskabina ir bėga par miestų, kų tik sutikdamas vis
klausė:
— Ar nematėt Sitakia?
— Kurgi kitų takį durnų matysi kaip tu! —atsake jam
žednas.
O Levyzarius, pušį svietą iššidijįs, sumislija da ir sava
tėvų apjuokt. Pridėja pilnų puodynj mėšlą, viršuj apdėja
ailelį pinigų ir parnešė, tėvui atadave. Tėvas pradžiugįs
tuoj jėme skaityt pinigus, e Levyzarius saka:
— Tėvel, čia tik un viršaus* sidabras, e apačia) tai
auksas.
Tėvas kaip griebe gilau ir inkneba runku mešlan.
Supykįs tėvas prakeikė jį, sakydamas:
— Kad tau velniai pagautų!!!
Ryta atsikelį tėvai neberanda Levyzariaus. Gal velniai
pagava ir išsinešė.
(..Birutė'.)

190. APIE DURNIŲ IR TELIAKA SKŪRELJ

Gyvena trys braliai: du išmintingu, trečias durnius.
Tėvas jų numirdamas paskyrė visiem pa gurbų ir kiek
katran gurban galvijų ineis, tai tam ir bus. Durnius išsi­
rinka labai aukštu slinksčiu, kad neraiktų durų. Vakara
atagine piemenys galvijus iš lauka. Ir vienan, ir kitan
išmintingųjų gurbuos preja galvijų, e tan aukštuoju
slinksčiu ne vienas neja. Tų matydamas durnius pagriebė
teliakų, katras, nubadytas kitų galvijų, preja un ja gurbų,
395
ir inmete nenariuntį sava gurban. Dabar džiaugės durnius,
kad ir anas turi vienų galvijų. Bet neilgai teturėja, nes
tuoj jam insnarėja mesas, ir jėmįs teliakų papjave. Mėsų
suvalgė, e kailį nuneše parduot, bet kaip jam regėjas,
kad mažai un turgaus tedave, tai grįža narna nepardavįs
kailia. Jam beainunt labai pradėja lyt, del to anas ažeja
pakelėn un vienų žmagų. Radįs gryčiaj tik vienų gaspadinį,
prašės unt naktigultą, bet ta atsake:
— Gaspadariaus nėra namie, e aš be vyra negaliu
prijimte!..
Ana mat ažtat nenarėja durniaus prijimte. kad vyrui
išvažiavus būva ažsikvietus un ta vakara atait sava myli-
mųjj kūmų. Nėr kas daryt durniui. Išeja iš gryčias, bet
teip kaip labai Iija, tai anas niekur neja, tik užlipė un
gryčias lubų ir žiūri pra aukštinį gryčian. Netrukus ataina
ir jas mylimasai. Gaspadine tuoj ataneše un stala pyragų,
arielkas, mesas, kelbasų, sviesta, medaus ir. pasadinus
mylimųjį, jėme jį mylėti*. Štai un tas minutes invažiava
unt atšlavima ratai, gaspadine. pasižiūrėjus pra lungų,
sušuka:
— Ak, kad anas skradžiai —mana patsai atvažiavai
Nusgundįs ir mylimasai, nebežinadamas, kur dėtes,
palinda papečin, e gaspadine visas mesienas sukišę pečiun,
pyragų su arielku indėja šėpan. Šėpų graitųjų ažrakina
ir raktų židinin pelenuos inmete. Durnius visa pra aukštinį
mate. Kaip tik gaspadarius ineja gryčian, tuoj ir anas
nulipė nuo lubų ir prašės unt naktigultą. Gaspadarius su
akvatu jį prijeme ir, atsisėdįs valgyte vakarienes, ir
durnių prisisadina. Gaspadine ataneše jiem abiem batvinių
nebalintų ir duonas pusbakanį ir padėja un stala. Gaspa­
darius valga ir šneka su durnium, e šis pabrazdinįs su
alkūni un teliaka skūrelį ir, atsigrįžįs un jų, subara:
— Cit, nešnekėjus niekų! Kas tau beda, kur kas yr!
Gaspadarius, pamatįs, kad anas su skūreli šneka, tarė:
— Kų gi jinai saka?
Durnius lyg nenarams atsake:
— Tai sužiūrėsi, kų ana plepa! Ana saka, kad yra
pečiuj mesas ir kelbasų.
Gaspadarius tarė:
Pažiūrėsma gi. ar ana nemeluoja!
396
 Nuveja ir, radįs mėsų ir kelbasas, atsinešė un stala.
Dabar abudu valga, e durnius vėl kaip pirma pabrazdina
su alkūni skūrelį ir bara. kad tylėtų. Gaspadarius vėl
klausia:
— Kų gi jinai saka?
— Tet supaturasi!.. Saka. kad esu šėpaj pyraga ir
arielkas...
Gaspadarius preja un šėpų, bet šėpa užrakinta. Užkure
pačių rakta, bet pati išsigynė, kad raktų pametus. Durnius,
pabrazdinjs skūrelį, saka:
— Mana skūrele saka, kad raktas esųs židinyj pelenuos.
Gaspadarius pamaišė pa pelenus ir atrada raktų. Atra­
kinus šėpų, rada ir arielkų, ir pyragų. Atsinešė un stala ir
pats gėrė, ir durnių čestavaja. E gaspadine sėdi par pečių
išbalus, bijadama, kad nepasakytų, kas yra papečyj.
Durnius, pabrazdinįs skūrelį, subara:
— Cit, kas tau darba, kur kas yra!..
Gaspadarius užpuola klaust, kų jinai saka. bet durnius
lyg nenaram atsake:
— Tet, supaturasi. kų ana laja!.. Saka, kad būk tai šitie
namai esu užkerėti ir papečyj gyvenus vaidalas*.
Gaspadarius preja un papečį ir klausė pridėjįs ausį.
Esunčiam tinai labai siaura būva, ir sustenėja, kų išgirdįs,
gaspadarius sušuka:
— Yra. yra! Tava teisybe!
Gaspadine pradėja bartes, sakydama:
— Tikrai jum abiem su svečiu galva apsisukę. Un
pečiaus katinas purpia, tai jum patavarava, kad papečyj
vaidalas!
Mat ana labai bijaja, kad neatrastų jas mylimąją. Bet
gaspadarius šaukė:
— Kų tu kalbi? Tikrai papečyj murma vaidalas! Tik
kaip anas raikia išvaikyt? —klausė durniaus.
Sis liepe gaut švįsta undenia ir užvirint katilų karšta
undenia. Gaspadarius tuoj gava švįsta undenia ir užvirina
karšta. Durnius liepe pakviest vyrų su kančiukais ir,
pastatįs par duris, liepe, kad kai vaidalas bėgs, nutvert
ir palupi jį, e pats atsistaja par papečį ir jėme krapyt
pirma švįstu —ne nekruta, paskui karštu undeniu —
truputį sukrutėją.
397
 — Matykit,—saka,—kaip insgalėjįs, nei švįsta un-
denia nebijai
Prišakjs pajeme uzbanų verdunčia undenia, kaip pils
papečin —tikt šmurkš iš papečia menamasai vaidalas ir
šaka bėgt, bet, pribėgus un duris, sučiupį vyrai jėme
šveist su kančiais. Gaspadarius iš baimes akis ažsidenge,
e gaspadine rėkia un lupančius vyrus:
— Laiskit, aš bijau!
Kaip palaide, tai tiek vaidalų ir temate.
— Dabar,—saka durnius,—anas čia nebesilunkys!
Gaspadarius jam padekavaja ir prašė, kad parduotų
jam tų sava skūrelį, katra visa žiną. Durnius saka:
— Parduot parduosiu, bet nariu pajimt až jų 300 rau-
danųjų!
Gaspadarius labai turtingas būva, tuoj durniui ažma-
kėja, ir tas graitųjų išmave. Pa išėjima tuoj jėme klaust
skūrelį tai šia, tai ta ir prikišdamas ausį lauke atsakyma,
bet skūrele tylėja. Supykįs jėme jų lupt —ir tai nieką
dara neišėja. Suprata. kad jį apgava, nusispjavįs numėtė
skūrelį, sakydamas:
— Pasisiūsiu užmalus*!
Durnius pareja narna, užlipė un pečiaus ir bavijas su
raudanaisiais. Išmintingieji braliai pamatį klausia, iš kur
anas gava tiek pinigų. Sis atsake, kad teliaka skūrelį
pardavė. Braliai kalbėja terpu savį:
— Tai mat kaip esama brungių skūrų! Jegu jau durnius
ažu nusususia teliaka skūrelį tiek pajeme, tai mes ažu
sava galvijų skūras daug daugiau gausmai..
Ir sustarį išpjave visus galvijus, skūras nubielija ir
nuveže un turgaus. Kas tik paklausia, anys praša par pušį
daugiau až durniaus, tai yra pa 600 raudanųjų. Visi nūs*
juokia iš jų, sakydami:
— Ar matėt išdūkelius?!
Taip visų dienų išstavėjį, un vakara turėja parduot,
kiek kas duoda. Parvažiavį narna, jėme un durniaus bartes,
kad juos teip baisiai prigava. Dabar anys nebeturi ne
viena galviją. Durnius atsake:
Kas jum kaltas, kad jūs nemakat derėtes!
Tų pasakįs pyle žemen nuo pečiaus raudanuosius,
398
liepdamas bralius susrinkte, katrie tuoj lig vienam suglabe
ir vėl nuspirka galvijų ir vėl gyvena pa senam.
(..Birutė'.)

191. APIE MISKI PAMESTŲ MERGIATI,

KAIP JŲ MEŠKA APDAVANAJA
Gyvena senelis ir babute ir turėja mergytj. Babute
numirė, ir senis pajeme raganų. Ragana baisiai nekįsdava
mergytes ir vis liepdava senį, kad jų kur nars išvestų,
sakydama:
— Jegu tu jas niekur neišvesi, tai aš jų kaip nars nu­
galabysiu.
Vienąkart senis pasijeme kirvį ir išeja su dukteri
miškan. Nuvede jų labai didelian miškan. Tinai rada takių
gryčelytį ir. jaj palikįs senis sava dukterį, pats išeja,
sakydamas:
— Tu čia pabūk, lig aš malkų prakapasiu!
Mergyte atlika gryčelej, e senis išeja. pririšę prie
medžią kūlį ir pareja sau narna.
Duktė sėdi sėdi gryčiaj ir niekaip negali sulaukt su
malkam sava tėvą. Vėjas supa kūlį. katra un medžiu pykši,
e mergytei regis, kad tėvas malkas kapaja. Nusbadus
laukt išeja ana aran ir saka:
— Gana, tevel, jau prikapajai malkų.
Ir vėl sugrįža atgalia. Laukia laukia, e tėvas vis neateina
su malkam. Nebesulaukdama vėl išeja ir vėl girdi, kad
kūlė supama pykši in medžių, tarytumei kas malkas kapaja.
Mergyte saka:
— Gana gi, tevel, jau pakaks malkų, kiek prikapajai,—
ir vėl ineja gryčian.
Lauke lauke, e tėvas vis negrįžta. Išeja trečių kartų ir,
nuvejus tį, kur pykši, pamate, kad nei tėvą, nei malkų
niekur nėra, tik kūlė un medžių pykši. Labai ana nusgunda
atsiradus viena takiam dideliam miški ir da teip tali nuo
namų ir pradėja šaukt:
— Kas miškuose, kas laukuose, pribūkit un pagelbas!
399
 — Aš, aš meškele nabagėle, aš pribūsiu un pagelbas! —
atsiliepe drūtai iš lauža meška.
Mergyte da labiau persigunda, įbėga gryėian, ažsidarc,
atsigulė un lavas ir, visa drebėdama iš baimes, apsklaja
kailiniais. Meška preja un duris ir šaukia:
— Merga merga, atadaryk duris!
Mergyte atadare.
— Merga merga, inkelk man gryčian!
Mergyte inkėle.
— Merga merga, pataisyk man patalų!
Mergyte pataisė.
— Merga merga, užkelk man un lavas!
Mergyte užkėlė.
— Merga merga, pakrapštyk man ausį!
Mergyte pakrapštė, ir jėme birėt iš meškas ausies
miltai. Teip daug, teip daug, gal ben puse maiša.
— Merga merga, išvirk man parpelių!
Mergyte sukūre ugnį, užkaite katilų su undeniu ir dirba
parpelius. Atbėga pelyte ir praša:
— Duok man ben kleckelį, aš tau pribūsiu un pagelbas.
Mergyte papenėja pelytį, ir ta nubėga.
Meška, privalgius parpelių, prikrave un pečiaus par
dvi ailas pliauškių ir plytų, ažgese žiburį, padavė mergytei
raktelius ir liepe begiat pa gryčių pale pasienius, skum-
binunt su rakteliais, e pati užlipė un pečiaus ir jėme svaidyt
plytam, akmenim ir pliauskam m visas puses. Tuo laiku
pribėga un mergytį pelyte, pajeme nuo jas raktelius, pa­
liepė mergytei pasislėpt pečeliuj, e pati jėme begiat,
skumbindama rakteliais, pale pasieniais ir pasuoliais.
Meška išsvaidė nuo pečiaus visus pagalius ir plytas, e
pelytei nie karta nekliudė. Pelyte graitai nubėga un mer­
gytį ir, atadavus jai raktelius, liepe lįst iš papečia. Meška
nuo pečiaus tarė:
— Merga merga, ar tu gyva?
— Gyva,—atsake mergyte.
Tadu meška nulipė nuo pečiaus ir paliepė pakrapštyt
vėl vienų ausį. Mergyte pakrapštė, ir pradėja iš ausies
birėt miltai ir kiti visakie daiktai. Paskui liepe meška
pakrapštyt kitų ausį, ir iš tas ausies išeja para didelių
gražių arklių, kakių mergyte da niekadas nebūva mačius,
400
atkinkytų paauksintaj karietaj. Senelia duktė prisikepe
daug visakių gardžių pyragų, sudėja visus ratuos ir iš-
važiava narna.
Pamate senelia kalyte ir. atsistajus prie vartais, laja:
—Kiau kiau, atvažiuoja senia duktė.
Kiau kiau. atsiveža daug pyragų!
Kiau kiau. duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Išeja ragana, nuvija kalytį ir vėl sugrįža gryėian.
E kalyte atbėga un vartus ir vėl laja:
—Kiau kiau, atvažiuoja senia duktė,
Kiau kiau. atsiveža daug pyragų!
Kiau kiau. duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Ragana, išėjus iš gryčias, vėl nuvija nuo vartų kalytį,
e ta, inejus raganai vidun, atsistaja par vartus ir kiauksi:
—Kiau kiau, atvažiuoja senia duktė,
Kiau kiau, atsiveža daug pyragų!
Kiau kiau, duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Ragana, visa perpykus, išeja aran su kaėergu atmuštų
kalytes, bet pamate, kad senia duktė jau važiuoja kieman
su vežimu pyragų. Patį didįjį ir gražųjį pyragų ana atadave
kalytei, e kitus visus seniui, raganai ir jas dukteriai.
Pamatį, kad ana gyva ir sveika, visi labai nusdyvija ir
klausinėja, kaip ana atvažiava ir kur gava takį gražų
vežimų, pilnų pyragų. Ana visa nusisake, kaip tik jai
būva atsitikį.
Ragana da labiau ažpyka un senia dukteres ir geriau
pradeja neapkjst. Vienųdien ragana seniui tarė:
— Vežk ir mana dukterį tinai, kur buvai nuvežįs sa­
vųjų.
Senis nuveže raganas dukterį tan pačian gryėelen,
pririšę prie medžią kūlį ir sugrįža narna. Raganas duktė
sėdi gryčiaj ir vis juokias. Truputį pabuvus ji išeja aran
ir saka juokdamas:
— Tevel, pakaks jau malkų!
Ir vėl sugrįža grycian. Teip ir untrųkart išeja. Trecių-
kart nuveja un tų medžių, kur būva pririšta kūlė, ir kaip
ir senia duktė susuka:
401
 — Kas laukuose, kas miškuose, pribūkit un pagelbas.
Meška iš lauža atsiliepe:
— Aš, aš meškele nabagėle, aš pribūsiu un pagelbas.
Paskui raganas duktė, kaip ir senia, nubėga ir atsigulė
gryčiaj un lavas. Meška preja un duris ir saka:
— Merga merga, atadaryk duris!
— Ar negali pati atsidaryti —atšaka raganas duktė.
Meška atsidarė duris.
— Merga merga, įkelk mani gryčian!
— Ar negali pati inlipt!—atšaka raganas duktė.
Ir kų tik meška liepia, vis raganas duktė neklausa.
Nei ana lavas taisė, nei auses meškai krapšte, e kai, ver-
dunt parpelius, atbėga pelyte ir paprašė, kad duotų jai ben
kleckelį, suriką:
— Ar neisi šalin! Ka čia tau raikia?
Meška, gulėdama un lavas, paklausė:
— Su kuo tu čia kalbies?
Ir, dasižinojus, kad su peli, liepe sutrepsėt ir nuvaikyt
pelytį. Pelyte nubėga. Išvirė parpelius. ir pavalgius meška
ažgese žiburį, padavė raganas dukteriai raktelius, liepdama
lakstyt pa gryčių ir skumbint, e pati užlipė un pečiaus,
kur būva prikrauta daug pliauškių, akmenų ir plytų,
kuriais ir pradėja svaidyt meška nuo pečiaus. Šiuokart
pelyte nebeatbėga ažvaduotų raganas dūkteres, ir jų
meška ažumuše. Paskui nulipus nuo pečiaus suvėde ir
kaulelius nučiulpė. Paskui meška pakrapštė ausį. ir iš jas
išlinda kiaule, ažkinkyta geldaj. Meška sudėja kaulelius
geldan, ir kiaule parvežė juos narna. Kalyte, stavėdama
par vartus, vėl kiauksi:
—Kiau kiau, atvažiuoja babas duktė,
Kiau kiau, su geldeli, su kauleliais!
Duos man kur didesnį, kur gardesnį kaulelį!
Ragana gi, sėdėdama palungej, laukia atvažiuojunt
dukteres su pyragais. Užgirdus kalytį teip lajunt, ji tuoj
jų nuvaikė. Bet kalyte ir vėl laja. Tadu ragana ažpykus
išbėga kalytes ažmuštų, bet, pamačius invažiuojunt kiaulį
su kaulais geldaj, apalpa ir un vietas nusibaigė. Tadu
senis su sava dukteri labai ilgai gyvena, nieką netrukdami.
(Užrašė „Vincas .)
402
 192. APIE SENELI IR A2KYTĮ
Būva senelis ir babute. Anys turėja tris dukteris ir
vienų ažkytį. Bet ažkytį anys labiau mylėja kaip dukteris.
Ataja vasara, raikia ažkytį ganyt. Išginė mažaja duktė ir
ganė ažkytį pardien. Parginė vakara duktė ažkytį narna.
Sutika jų tėvas terp vartų ir klausė:
—Tu ažkele nabagėle,
Kų tu valgei, kų tu gėrei?
Ažkyte atsake:
—Kų aš ėsiu pa maurynus,
Kų aš gersiu pa dumblynus!
Ažpyka senis un dukteres, kad neprigane ažkytes,
pajeme dalgį ir nukirta jai galvų.
Unt rytajaus išginė ažkytį untra duktė. Ganė, kur tik
daugiau būva žalės, girde, kur tik čystesnis būva unduo.
Atginus narna sutika ir jų tėvas terp vartų ir klausinėja
ažkytį. Ažkyte vėl, kaip ir vakar, skundės seneliui. Se­
nelis ažpykįs nukirta galvų ir kitai dukteriai.
Trečiųdien išlaide trečių dukterį ganytų ažkytes, bet
ir su tu teip stajas, kaip ir anam. Un gala išlaide ir pačių.
Ta ir paraudama davė žalelių ir girde kuo čysčiausiu
undeneliu, bet nieką negelbeja. Kaip tik parginė, tuoj
ažkyte ir pasiskundė seneliui —ir jai galvų nukirta.
Nebėr kam ganyt! Gena ryta pats senelis. Priganė
gerai pa dobilėlius ir pa žalių žalelį. Vakara senelis, ažkytį
pralinkįs, parbėga narna ir, apsitaisįs tais pačiais rūbais
kaip visadas, išeja sutiktų ažkeles. Ataina ažkyte. e
senelis klausia:
—Tu ažkele nabagėle,
Kų tu valgei, kų tu gėrei?
Ažkyte, kaip visadas, teip ir dabar skundės, kad nieką
ne ėdus, nei gerus. Senelis dabar pamate, kad ažkyte
vis melava. Labai nuliūda, kad ažkyte, nuo ja teip didžiai
numylėta, jam būva neteisinga. Gailėdamas sava pačias
ir dukterų, griebe senelis ažkytį až ragų, tįse žardan ir
pakabinįs gyvai lupę kailį. Senelis, lig pusei nulupįs
403
ažkų, pamate, kad ja gryčia dega. .Nelaime prie nelai­
mes,—pamislija žmagelis: —nei pačias, nei dukterų, nei
ažkas, e un gala ir gyvenimas sudegs! Neturėsiu kur ir
prisiglaust!" Bėga anas, pametįs ažkų, un ugnį. Ažka,
likus viena, tųses tųses ir ištrūka. Ištrūkus —duok Dieve
kajas! Kų beregiunt atsirada miški ir, aptikus kakių skylį,
inlinda jan.
Atbėga lape, atrunda sava gyvenimų užimtų. Klausia:
— Kas tį?
Ažkyte atsiliepia:
—Aš ažkyte nabagyte,
Puse lupta, puse nelupta.
Ylų rageliai, adatų plaukeliai,
Raktų kajeles, šepetine uodegėle.
Kad šaksiu, tuoj subadysiu,
Visas žarnas iškratysiu!
Nusigundus lapele bėga par miškų be dvasias. Sustika
kiškelį.
— Kūmutei, kurgi teip bėgi?
Lapele atsake:
— Egi kasžin kas mana alelen inlinda!..
— Tai aikim, kūmutei, aš išvaikysiu,—atsake kiškelis.
Nubėga abudu ir klausia:
— Kas čia?
Ažkyte vėl, kaip ir pirma, jėme bliaut:
—Aš ažkyte nabagyte,
Puse lupta, puse nelupta.
Ylų rageliai, adatų plaukeliai.
Raktų kajeles, šepetine uodegėle.
Kad šaksiu. tuoj subadysiu,
Visas žarnas iškratysiu!
Nusgunda kiškelis, ir abudu su lapi strikatai strikatai
ir nubėga. Sustika vilkų. Vilkas klausia:
— Kur jūs teip bėgat, kūmutėliai?
— Egi kasžin kas inlinda lapeles alelen. ir negalima
ne išvaikyt,—atsake kiškelis.
— Aš išvaikysiu! —tarė vilkas.
404
 Bet ir vilkas, užgirdįs takiuos baisius ažkytes žadžius,
nubėga kų graibiausia par miškų nuo lapes alas. Daugalj
žvėrių da lapele sutika ir vis, apsakydama sava nelaimį,
prašė talkan išvaikyt ažkytes. Būva nuvejį —ir meška, ir
briedis, ir stirna, ir šernas, bet kaip tik užgirsdava ažkytes
balsų, visi bėga neatsigrįždami talyn. Un gala atskrida
bitele. Kaip tik inlindus alelen ingyla ažkytei ausin, tuoj
ažkyte šaka iš aleles, ir tiek jų lapele teregėja.
(Užrašė ..Vincas".)

193. APIE LAPĮ, STRAZDELI IR VARNŲ

Viduryj mišką eglelej susikrave strazdelis sau gūžtelį
ir sudėja pinklus kiaušinėlius, e iš jų išperėja pinkius
strazdžiukus. Atbėga lape ir saka:
— Strazdel strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelį.
— Lape, nekirsk,—prašės strazdelis.
— Mesk man vienų vaikelį, tai nekirsiu,—atšaka lape.
Strazdelis išmėtė vienų vaikelį, e lape sugriebė ir nusi­
nešė. Paskui atbėga ir vėl pradėja gundint strazdelį, ir
jis išmėtė jai kitų vaikelį. Teip strazdelis išmėtė visus
vaikelius, tik belika vienas. Nusinešus lapei ketvirtų
vaikelį, strazdelis labai gailiai verke, nes iš pinkių belika
tik vienas vaikelis.
Atskrida varnele ir klausė jo:
— Strazdel strazdel. ka gi tu teip verki?
— Kaipgi neverkte,—atšaka strazdelis,—kad lape
baigia mana vaikelius nešiat!
— E kam gi* tu jai duodi? —klausia varnele.
— Egi saka: ..Jegu neduosi, tai kirsiu eglelį .
— Tu jai teip atsakyk: „Kirsk sau. Ale su kuo gi tu
kirsi?"
Tų pasakius varnele nuskrida.
Atbėga lape ir saka:
— Strazdel strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelį.
— Kirsk sau,—saka strazdelis.—Pažiūrėsiu, su kuo gi
tu nukirsi.
405
 Lape —pliaukš pliaukš, sudavė keletu kartų su uodegų
par medžių, bet, matydama, kad strazdelis nebija, pa­
klausė ja, kas pamake.
- Varnele, gera žmanele,—atsake iš gūžtas strazdelis.
Ažuvire lapei širdis un varnas, ir nusprinde jai neda-
vanate. Nubėga pamiškėn, kur varnas skraidydava, ir
atsigulė lape aukštielninka, nuduodama negyvų. Pamačius
negyvų žvėrį, varna tuojau atskrida ir pradėja kapai*.
Tuo tarpu capt lape jų nutvėrė ir jau ketina suvest. Bet
varnele pradėja prašytes, sakydama:
— Kų darysi, tų daryk, tik nedaryk teip, kaip senelis
babutei dare.
— E kaipgi anas dare? —klausia lape.
— Egi pajeme nuo žydą šliukšlyna vakelį be dugnia,
indėja jan babelį ir pradėja vežiat be nustajima, lig kaulai
nesubirėja.
Lape, narėdama išbarstyt varnai kaulus, insadina jų
vakelen be dugnia, iš kurias varna kaip matai ir išskrida.
( ..Nebuvėlis''.)

194. 2MAGUS, MEŠKA RATUOS IR LAPE

Vienas žmagus nuvažiava pamiškėn artų. Iškinkė arklį
iš ratų ir inkinkjs arklan are. Tuo tarpu pamate, kad iš-
linda iš mišką meška, ataja un ratus ir atsigulė. 2magus ir
mislija sau: „Nu, dabar tai bus blagai".
Ne už ilga atbėga un žmagų lape ir klausė žmagų, kas
tį par ratus guli. 2magus atsake, kad tį guliųs rustas*.
— Meluoji,—tarė lape.—Kad būt rustas, tai būt ratuos
inristas.— Ir nubėga.
Meška klausė žmagaus:
— Kų gi tau ta pania sake?
— Egi pamačius tavi klausė, kas tį guliu, aš sakiau, kad
rustas, bet ji sake: „Meluoji, kad būt rustas, tai ratuos
gulėtų".
— Nu, tai aš įlipsiu ratuos.—pasakė meška ir inlipe.
Atbėga vėl lape ir vėl klausė žmagų, kas ratuos guli.
Žinagus atsake kad rustas.
406
 — Meluoj,—tare lape.—Kad būt rustas, tai būt su
virvėm pririštas.
Ir vėl nubėga. Meška klausia žmagaus:
— Kų gi tau ta pania sake?
— Ana sake: ..Kad būt rustas, tai būt su virvėm pri­
rištas".
— Nu, tai pririšk mani su virvėm,—tarė meška.
2magus pririšę, bet pririšę labai gerai ir vėl aria. At­
bėga lape ir vėl klausė, kas ratuos guli. 2magus atsake
kad rustas. Lape, lyg netikėdama, galvų kraipė ir tarė:
— Negali būt! Jegu tį būt rustas, tai galuj būtų kirvis
inkirstas.—Ir nubėga taliau.
Dabar vėl meška klausė, kų lape sake. 2magus pasakė,
kad lape netiki, kad tai būt rustas, nes, saka, kad būt
rustas, tai būt galuj rusta kirvis inkirstas. Tadu meška
tarė:
— Tai prišliek prie mana šana kirvį.
Dabar žmagus jau būva drųsus, mislija: .Vis tu nebe-
ištrūksi iš manįs". Pajėmįs kirvį, kirta tiesiai kiaušan ir
ažumuše meškų.
Paskui atbėga lape ir saka žmagui:
— Aš tau padėjau meškų nugalabyt, e kų gi tu man až
tatai duosi?
2magus prižadeja atnešte dvi kates. Kitundien inkiše
maišan du šunis ir nusinešė pamiškėn. Tuoj lape išbėga
iš mišką. 2magus iškratė šunis iš maiša ir užkusena lapį.
Lape bėgt, šunys jų vyt! Bet nepavija.
Inbėga lape alan, bučiuoja sava kajas ir klausė:
— Kajeles kajeles, kų jūs man gera darėt?
— Egi kad bėgam, kad bėgam, kad tik šunys nepagaut.
Bučiuoja ausis:
Auseles auseles, kų jūs gera darėt?
— Kad klausėm, kad klausėm, ar da tai šunys!
Akeles akeles, kų jūs man gera darėt?
— Kad žiurėjam, kad žiurėjam, kad tik tiesiai alan
inbėgt!
— Uodega uodega, kų gi tu man gera darei?
— Egi až viena medžią viks, až kita medžią viks, kad
tik tau šunys pagautų!
— A a, tai tu šitei?! Sune šune, te tau uodegų!
407
 Suva capt ir išsitraukė visų lapį. Lape tarė imagui:
— Matai, žmagau. kai ingijai išmintį, gavai kailinius,
dabar turėsi Ir kepurį!
i..piuškis-:j

195. APIE VILKŲ IR SIUVĖJŲ

Ėja siuvėjas par miškų ir susitika alkanų vilkų. Vilkas
jam tarė:
— Dabar gulk, aš tavi suvėsiu!
Siuvėjas pradėja atsiprašinėt ir inkalbinėt, kad anas
vilką pilvan neparaisiųs. Vilkas liepe pajimt mierų ir pa-
mieruot: ar parais, ar ne. Siuvėjas išsijeme iš kešenes
mierų ir jėme vilkų mieruot. Bemieruodamas kapt ir
nutvėrė vilkų až uodegas. Apsivyniaja apie runku, išsi­
traukė iš ažunčia pracių ir jėme duot su ju vilkui par
nugarų, par šanus ir kur tik papuola. Vilkas kauke, staugė,
šakinėja, bet niekaip ištrūkt negalėja. Matydamas, kad
šitei gali ir galas tuoj priseit, pradėja vilkas prašytes
siuvėjų, sakydamas:
— Palauk, susimildamas, nebebaik manįs mušt. Jegu
tau mana uodega raikalinga, tai pasimk sau jų, e mani
palaisk gyvų. Aš tau nieką nebedarysiu!..
Siuvėjas pasijeme žirkles, čekš nukirpa vilkui uodegų
ir palaide jį. Vilkas nubėga girian. baisiai sustaugė ir
sušaukė vilkų radų. Subėga vilkų didele daugybe. Šitas
vilkas biznis apsakė, kaip jį siuvėjas apijuoke, primušė ir
uodegų nupjave. Visi vilkai sutarė vienu balsu bėgt, pavyt
siuvėjas ir sudraskyt jį. Pasilaide visi bėgt paskui jį.
Pamatįs siuvėjas, kad atūžia pulkas vilkų kaip debesis,
mala, kad nebėr kas daryt. Tuojaus graitųjų inlipe eglen.
Subėga vilkai un ėglį ir radavajas, kaip raikia nujimt
siuvėjas nuo egles. Vienas vilkas ir saka:
— Palauk! Mes j| nusjimsma. Stak tu, beuodegi,
apačian, e mes vėl sulipsma un vienas kita ir pasieks-
ma jį!
Siuvėjas tų išgirdįs labai persigunda ir, matydamas,
408
kaip vilkai lipa unt vienas kita ir jau viškai nebetali,
tuoj pagriebs jį až kajų, suriką:
Nu lipkit lipkit! Kam teks, tai teks, e jau šitam
beuodegiui tai teks!..
Beuodegis, kaip tik užgirdą, tuoj šaka iš apačias, ir
visi vilkai nuburbėja žemen. Par pušį vilkų ažsimuše,
e kiti visi girian išbegiaja. Siuvėjas nulipė nuo egles* ir
laimingai nuveja sava keliu.
( „ V i n c a s “ .)

196. VIŠTYTE IR GAIDŽIUKAS

Būva senelis ir babele. Turėja Vištytį ir gaidžiukų.
Pasiuva babele gaidžiukui naujas kelnytes, e vištytei
undarakiukų ir išlaide vienųdien juos abu riešutautų.
Gaidžiukas inlipe lazdynan ir raška riešutus. Vištyte
bėginėja aplink ir karkia:
— Kar kar kar kar, man ben kekelį!
Kaip tik mete gaidžiukas riešutų kekelį. ir išmušė
vištytei akelį. Ir vėl raška gaidžiukas. Vištyte, bėginė­
dama aplink, vėl karkia:
— Kar kar kar kar, man ben kekelį!
Kaip tik mete kekelį, ir išmušė kitų akelį. Dabar vištyte
parbėga rėkdama narna ir pasisakė babutei, kad jai gai­
džiukas akeles išmušė. Babute užkūrė gaidžiukų:
— Gaidžiukai gaidžiukai, kam tu vištytei akytes iš-
mušei?
— E kam man lazdynas kelnytes perpleše!
— Lazdynai lazdynai, kam gadžiukui kelnytes per-
plešei?
— E kam man ažka pagraužė?!
- Ažka ažka, kam tu lazdynų pagraužei?
— E kai’ manįs piemuo negane?!
Piemeny piemeny, kai' tu ažkas neganei?
— E kai' man gaspadine bundeles nepakepe?!
— Gaspadine gaspadine, kal'gi tu piemeniui bundeles
nepakepei?
409
 — Kad kiaule tašlų prarija!
— Kiaule kiaule, kam tu gaspadines tašlų suvėdei?
— E kam mana paršelį vilkas nuneše!
— Vilkai vilkai, e kam gi tu kiaules paršelį nunešei?
— Mana gerkle ne grųžtu grįžta, ne kaltu kalta.
Ammm!
Pagriebė paskutinį paršų ir nubėga miškan.
(Nuo Dominyka Sirvydžio iš Dauliūnų.)

197. APIE BABUTĮ IR KATINIUKŲ

Gyvena babute ir turėja katiniukų. Išeja anys abudu
vienąkart untų pjautų. Pasilinke babute berželį, tik tadu
šlept ir nukrita lapelis katiniukui unt uodegytes. Katiniu-
kas pradėja rėkt:
— Babučiut babučiut, dungus griūva —bėgsiu!
— Nebėk, katiniuk, negriūva.
Tiktai vėl kitas lapelis šlept katiniukui unt uodegytes,
katiniukas vėl šaukia:
— Babučiut, dungus griūva, bėgsiu!
Nu bėgt, nu bėgt! Sustika kiškį.
— Kiški biški, bėkim bėkim —dungus griūva!
— Kas gi tau sake?
— Aš pats mačiau: un mana uodegytes būva užgriuvįs!
Nu bėgt, nu bėgt! Sustika lapį.
— Lape zape, bėkim bėkim —dungus griūva!
— E kas tau, katiniuk, sake?
— Aš pats mačiau: un mana uodegytes būva užgriuvįs!
Nu bėgt, nu bėgt! Sustika vilkų.
— Vilke pilke, bėkim —dungus griūva!
— E kas gi jum sake?
— Aš pats mačiau: un mana uodegytes būva užgriuvįs!
Nu bėgt, nu bėgt! Sustika meškų.
— Meška pcška, bėkim bėkim —dungus griūva!
— E kas gi tau sake?
— Aš pats mačiau: un mana uodegytes būva užgriuvįs!
Nu bėgt visi. nu bėgt! Subėga miškan, rada takių
410
triabelį, ir suveja visi jan. Visi labai narėja ėst, e čia
nieką nebūva. Tarytes tarytes ir sustare pasvadint sau
briedį un pietų. Saka:
— Dabar visi paskavakim, e kaip tik briedis atais.
tuoj visi pulsma unt ja ir sudraskysma.
Tuoj lape užlipė un pečiaus, katiniukas užšaka un
karteles, kiškelis palinda pa šluotu, vilkas inlinda papečin,
e meška —pečiun. Kaip visi išsikavaja, nebebūva kam
ait ir briedžia kviestų. Jėme lape nušaka no pečiaus ir,
nuvejus un briedį, saka:
— Briedel briedel, ataik un pietelių. Visakias meseles
prisikepem prisitaisem.
Atbėgus lape vėl užlipė un pečiaus. Ataja ir briedis.
Kaip tik duris pravėrė, puola unt ja visi, kaip būva sustarį,
bet lape, iš graitasias šakdama nuo pečiaus, nusisukę
sprundų, katiniukas, nuo karteles šakdamas, kajeles išsi­
laužė, kiškelis, iš pa šluotas lįsdamas, akeles išsibadė,
vilkas, lįsdamas iš papečia, šankaulius sulaužė, meška,
lįsdama iš pečiaus, nugarakaulį perlauže. Briedis priėdę
visakias mesas ir pareja sau satus narna.
(„Vincas“.)

198. APIE LAPES SODŲ

Ėja vienas žmagus par girių ir užgirdą, kad šaukia
balsas:
— Gelbėkit!
Nuveja tan daiktan ir pamate štai kų: gyvate pri­
slėgta griūvančiu beržu. Jėme žmagus pakėlė beržų ir
palaide gyvatj. Gyvate pasipurtina ir pradėja šnypštė
un žmagaus, žadėdama jį suvėste. 2magus prašės, bet
gyvate sake, kad ji nariunt ėste. Tadu žmagus išsiprašė
vienas mylistas, tai yra aite keliu ir kų sutiks, tas tegul
bus sėdžia: ar raikia teip ažmakėt ažu išgelbėjimų? Gy­
vate susgadija.
Aina dabar jie ir sutika senų, labai senų šunį. Nusi-
sake žmagus šuniui, kaip anas išgelbėja gyvatį nuo
411
smerčia, už tai dabar ana nari jį suvest. Suva išklausįs
atsake:
— Kų čia rasi un svietą teisybį? Aš ar* kalai buvau
jaunas, buvau raikalingas sava gaspadariui, stipdavau par
naktis are un šalčia, tai tatai mylėja mani. E dabar va
pasenau, apžabalau, ir išvarė mani. Visuomet un svietą už
gera ažmaka blagu.
Gyvates viršus. Jau ana taisas ėste žmagų, bet šis da
išsiprašė aite un vienų sūdžių. Aidami sutika lapį. Lape,
išklausius abie pusių, tarė gyvatei:
— Aš až akių negaliu jūsų bylas nusprįste. Aikit un tų
beržų, kur būva tau prislagįs!
Nuveja un tų vietų. Dabar saka lape:
— Tu, žmagau, pakelk beržų, e tu, gyvate, paradyk
man, kaip tu buvai primygta!
Gyvatei palindus lape mirktelėja žmagui, kad palaistų
beržų. Kaip tik žmagus beržų palaide, tuoj medžias gyvatį
prislėgė. Lape tarė žmagui:
— Dabar pa šūdui. Aik narni! ir manį neažmiršk!
(..Braukilas nuo Sideikas.)

199. APIE TAI,

KAIP VARLES ŠAULĮ DIEVUI SKUNDE
Vienąkart dasigirda varles, kad saule išeinunt* až
vyra. Suveja visas krūvan ir šiteip kalba:
— Ar žinat kų? Bus mum blagai! Jau dabar vasarų
saule išdžiavena daugalį upelių ir balų, e kai ištekės až
vyra, prasmanys vaikų, tai kai jims anys visi džiavint,
tai išdžiavins ne tiktai upelius ir balas, bet upes ir ežerus!
Aikim un Dievų skųstųs!
Teip sustarį varles kvar kvar kvarksėdamas nuveja
un Dievų, bet unt nelaimes nerada Dievą namie. Dasi-
žinajus saule, kad varles ėja un jas skųstųs, baisiai supyka
ir tarė:
— Visus daiktus unt svietą šildžiu, bet šitų bjaurybių
mana šiulma nepasieks!
412
 Varles, teip pat blagų darbų dariusias, pradeja saules
bijate ir sarmatytes ir lig pa šiai dienai tik pa saules sė­
dimui varles sujunda giedat kvarkdamas ir šiulmas par
savi nie kakias neturi. Iš ta paeja ir pnežadis—saka:
šaltas kaip varle. Iš ta pasinaudaja ir siuvėjai: jegu katram
nuo adatas kaista pirštai, tai pagauna varlį ir palaika
runkaj.
(,.Pluškis"J

200. APIE V£2Į

Dievas, sutverdamas vėžį, labai skubatai dirba ir až-
mirša jam padirbte akis. Vėžys, nieką nematydamas,
pradėja atžagariai vaikščiat’ ir, kaip kažnas nesveikas,
teip ir anas labai piktas ir priešginis būva. Paskui kasžin
kas pasakė Dievui, kad vėžys neturįs akių. Suskata Dievas
ir, padirbįs akis, pašaukė vėžį ir tarė:
— Te, insdėk akis!
Vėžys, kaip visadu priešginis, teip ir dabar saka:
— Kad pirma nedavei, tai dabar kišk šik...!
(Dominykas Sirvydis iš Dauliūnų Jūžintų parapijos.)

201. SUVA IR DIEVAS

Kartų ėja Dievas par sadžių, ir šuva šaka un ja lat.
Dievas tarė:
— Kam gi tu man laji? Aš gi tau sutvėriau!
Suva atsake:
— Matyt, kad neturėjai darba, kad mani sutvėrei!
Daug būtų geriau, kad tu manįs nebūtum sutvėrįs. ne­
reiktų man kįst ir šaltis, ir lietus!

413
 202. PASAKA, IS KATRAS MATAMA,
KAD KIAULE TVARKAUNESNIS
SUTVĖRIMAS NE KAI 2MAGUS
Seniau susiginčija terpu savįs du panai. Vienas saka:
— Aš kad privalgydinsiu žmagų, tai nars gardžiausį
valgymų paskui duotum, nebenarės valgyt.
Kitas saka:
— Aš graičiau kiaulį pripenėsiu ne kaip tu žmagų!
Suderėja abu panai iš šimtą rublių. Pirmasai panas
privalgydina žmagų darbinykų, kad tas ne un jakius
valgymus nebenarėja žiūrėt —net jam pilvas išpūta.
Untrasai panas pripenėja kiaulį. Suveja dabar visi draugėn
ir štai kų pamate: pripenėta kiaule unt ne jakį ėdasį ne-
narėja ir žiūrėt ir kriuksėdama nuveja gultų. Tadu untrasai
panas išsijeme iš kešenes riešutų ir pabėrė žemen. Saka
privalgydintasai žmagus juos rinkt ir graužt. Ir pragrajija
pirmasai panas šimtų rublių, e untrasai darade, kad ling-
viau kiaulį prisatint ne kai žmagų.
(Kotryna Sirvydiene.)

203. APIE A2KYTI IR VILKŲ

Būva pamiškėj grytele ir tį gyvena ažkyte. Pristiga
ėdesia ir sumislija aite šienautų. Išeidama pasakė vaikam,
kad nieką nelaistų vidun.
Vakara pareja ažkyte šienavus, paklebena duris ir saka-
vaikam planu balseliu:
—Atadaru. vaikeliai, duryteles duryteles,
Atanešiau ažu ragelių žalia šieną, žalia šieną,
E speneliuos balta pieną, balta pieną.
Atadare vaikai dureles ir įnlaide ažkytį.
Insiklause vilkas, kaip ažkyte šaukia vaikus. Kaip tik
kitųdien ažkyte išeja šienautų, tuoj vilkas atmaskatava
un ažkytes vaikus, paklebena duris ir saka staru balsu:
414
 —Atadaru, vaikai, duris,
Atanešiau ažu ragų siena,
E speniuos balta pieną.
Vaikai ažkytes klausė klausė ir saka:
— Čia ne mamas balsas —labai staras.
Ir nelaidė vilką vidun. Nėr kas vilkui dara. Nubėga
un kalvį ir praša, kad jam ležiuvį praplanintų. Suderėja
ažu praplaninimų pupų sietų ir žirnių sietų. Liepe kalvis
padėt ležiuvį un priekalą. Kad uždraže keletu kartų su
kūju, tuoj vilkui ležiuvis ištiža. Raikia ažmakėt kalviui
ažu darbų. Pervirta vilkas kelius kartus kulia ir saka
kalviui:
— Pirst liuokt —te tau pupų sietas! Pirst liuokt —
te tau žirnių sietas!
Tų pasakįs nubėga un ažkytes grytelį ir, paklebenįs
un duris, jėme šaukt laibu kaip ažkytes balsu:
—Atadarykit, vaikeliai, duryteles duryteles,
Atanešiau ažu ragelių žalia šieną, žalia šieną,
E speneliuos balta pieną, balta pieną.
Ažkytes vaikai, girdėdami, kad šaukia laibu balsu,
mislija, kad mačia, ir atadare duris. Vilkas inšakįs kapt
kapt ažkytes vaikus, pagriebįs išsinešė miškan ir sudraskė.
Atajus ažkyte, kaip neberada vaikelių, suprata, kad tai
vilką darbas. Apsiverke ir atsigulė. Ryta atsikėlus ažkyte
ažsikūre pečių ir kepa blynus. Ažuode vilkas blynų kvapų,
atbėga un ažkytį ir praša:
— Ažkyte ažkyte, duok man blynelių paragaut.
Ažkyte atsake:
— Palauk, duosiu.
Pakaitina čepelnykų, išsinešė ir saka vilkui:
— Iškišk pra tvarų ležiuvį, tai duosiu blynų!
Išsižiaja vilkas ir iškišę ležiuvį. Kaip grūda ažkyte
karštų čepelnykų vilkui gerklėn ir išdegina gamurį.
Kitųdien, kepunt ažkytei blynus, ažuode vilkas ir vėl
praša atbėgįs blynų. Ažkyte saka:
— Palauk, duosiu.
Ažkyte vėl inkaitina da didesnį gelažį. Kaip tik vilkas
iškišę galvų ir išsižiaja. ažkyte grūda jam gerklėn gelažį,
415
įėmė gelažis ir ažkliuva ažu duntų. Vilkas nari nubėgt,
ažkyte ja nebepalaidžia, sakydama:
— Iššik, bestija, mana vaikelius!
Vilkas is baimes sustriede ir išmėtė ažkas vaikus.
Tadu ažkyte susišaukė sava vaikelius grytelen, e vilkų
palaide. Vilkas nubėgdamas sustaugė kelius kartus ir
daugiau un ažkytį nebesilunke.
f . . S v i r p l y s .)

204. APIE ISDVESIMŲ KAMUNCIA ARKLIA

Būva vienas žmagus, pavarde Kamuntis. Jėm e vieną­

k art ir išdvėsė ja arklys. Kamuntis, nujemjs skūrų. nu-
vilka dvėslinų galan rijas* ir pabrukę, e atajus vakarui,
pasijeme muškietų ir nuveja saugatų, ar neatais un dvės­
linų vilkas. Atsisėdįs rijaj ir žiūri pra lungelį. Dar ne-
paspėja gerai atsisėst, jau pamate atainunt didelį vilkų.
Ataja vilkas, apeja aplink dvėslinų, pauostė ir nuveja
šalin. Nusdyvija Kamuntis: kal’gi vilkas neėda dvėslinas?
Ir laukia. Truputį lukterėjus, ir vėl ataja vilkas, preja,
apeja, timpterėja dvėslinų až kajas ir vėl nuveja. Mislija
Kamuntis: kas tai gal būt? Ir nesava da vilką: žiūrės,
kas bus taliau. Ataja vilkas trečiąkart. ..Dabar, mislija
sau Kamuntis,— kas bus, tai bus — šausiu!" Tik kų vilkas
spėja timpterėt dvėslinų až kajas, Kamuntis — dreeekš
iš muškietas! Dūmam išsisklaisčius mata Kamuntis, kad
vilką nėra — mat nekliudė. Bet kų anas vėl pamate, tai
jam net gyslas ažušala: dvėslina, smagiai sukrutėjus, atsi-
staja ir dina aplink, tiesiai klajiman. Nebespėja Kamuntis
išbėgt iš r i j a s — arklys jau ineja klajiman ir aina tiesiai
n jan . Kamuntis ažsidare duris ir turi, bet arklys laužias
vidun. Matydamas Kamuntis, kad bus blagai, ir arklys rijas
duris jau išvertė, šaka unt ardų visas drebėdamas ir
visais dievais gindamas. Arklys, išlaužįs duris, jau ėja
rijau, tuokart gaidys sugiedaja ir sudriba pečiakuran*.
Kamuntis. susmetįs in tris linkas, spyrė narna. Tik un
ryta jaus ištraukė arklia kaulus iš pečiakuras.

( ..Gedver tin a s".)

416
 205. A P S A K Y M A S V I E N A B E R N I U K Ą

Bebūdamas unt švinčių — švintų Velykų par sava

tėvelius, girdėjau daugumų visakių kalbų, a is šitų visų
man labiaus intsidėja demėn apsakym as viena berniuką,
kurį ir nariu čia aprašyti. Berniukas tas pasakaja teip.
Zinama, bra. kai da panai senybej tebeturėja mužikus,
a teipagi ir mana tėveliai su vyresniaisiais braliais eidava
darbuos, a mani, kaip mažesnį, palikdava name, ir kai
kadu liepdava eiti ganytų galvijų. Vienų kartų ganant
atradau dziegarėlį. ale aš da tuo čėsu nieką nežinajau,
kas tai da daiktas dziegarėlis. Zinama. bra, iš lala ažmatjs
takių gražių litį, tuoj pajemiau nuo žemes ii vartydam as
gražavaus. Ale bevartunt man užgirdau sakunt:
— Teks teks teks!..
Misliju sau: nejaugi, braliuk tu mana, takia mažute
tite mani nulups? Ir pa teisybei pats savim nesvierydam as
da ražų pridėjau, bra, unt ausį ir klausau — e nu vis tų pat
tebešnaka. Palauk, bra, misliju sau. jau kad tu mani žadi
nuvanat, tai a š tau pirma. Jemįs, bra, braliuk tu mana,
kad daviau unt akm enį — tuoj visas sutrupėją šmateliuos.
Jem įs da vėl paklausiau, ar nešneka, ale jau nieką ne-
bekalbėja. Paskui vėl surinkau kur gražesnes tites ir
raliuoju sau, vaikščiadamas pa kalnų.
Se, bra. man beraliuojant, pamačiau, ataina panas ir
prejįs saka:
— Ar neradai tu, berniuk, dziegarėlia?
Aš jam pasakiau, jag nežinau, kas tai da daiktas
dziegarėlis. Panas tada man išguldė teip:
— Yra tai nedidelis daiktas, apskritas, geltanas ir kai
prikiši unt ausį, tai girdis: .Tiks tiks tiks...
Dabar tai jau aš supratau ir pasakiau jam. jag takių
titį radau, ale kai ana mani žadėja nuvanat, jemiau ir
sutrupinau unt akmenį — vat k u r tas ir akmuo! Kaip tik
tai aš teip pasakiau — kapt, bra, mani až čiuprynas da
unt žemį — ir valiai, braliuk tu mana. rapnyku šlajuot.
katruo medžiadamas šunis lupdava — net, bra. kraujais
pasm irda,— teip. jag net nelet ištrūkau da apygyvis.
Ištrūkįs iš pa rapnyka, bra, ir užgirdįs grastį, daviaus
I* T«i)1o«dko» bibl»«t*"ka II 417
u n t ežerą ir intsm ukau, bra, d u m b ly n e n . M an tinai b e tu ­
pint, u n ty s surėko:
— Pry p ry pry...
A man. bra, d u rn am žm agui, pasgirda: „Yr yr yr...”
Išlindįs iš dum blynes, tik pasm ačiau, b raliu k tu mana,
kad guliu p a p e č y j k a m a raj. Šm akš, bra, g a id y s sugiedaja:
— Kakarieka!
A man pasgirda: ..T ebeieškai” Iš papečia n ė nepas-
m ačiau. k a ip a tsid ū ria u e g le j miški. Ž iūriu ir klausau,
a r n esg ird ėt ka. Čia, bra, m an bežiūrint atein a b ern as su
m ergų. Jėm e, bra, ir a tsisėd a p a ėgli teip, kad man nem ažna
būva ir išlipt iš egles. M erg a išsijem e sūria, sviesta ir
ragaišia, a b ern as plečkelį v yną. Ir teip g e ria d am i pa
tru p u čiu k ų ir kųsdam i p ra d ė ja k a lb ė tis ap lin k ženystes.
M erg a ka n e v e rk d a m a p rad ė ja sakyt:
— M atai, Jan iu k , jau su pam ačiu pana Dievą a ž d v e je tą
ned ėlių k unigas bažnyčia j p erm a in y s mūsų žiedus, a esam
a b u d u biedni — k u o gi m es ž y v y sm em s p a ty s sau ir,
jegu D ievas d u o s, vaikus? M atai, kaip Ju rg is su Ju rg ie n e
blagai verčias: neturi, ir gan, k u o žy v y ti sava vaikelių.
J a n a s atsak e:
— Ka gi tu, B arbaryt, bedoji: egi A nas neišžyvys
mūsų?
U žgirdįs a š t ų surėkau:
— A r a š jum ir jūsų v a ik u s žyvysiu?!
A n y s nusgundj nubėga, palikį man sviestų, sūrį, ragaišį
ir plėčkelį. A aš, bra, išlipįs iš egles, p a k u o p ia u sačiai ir
p a rė jau namuo.
T akiuo tai, bra, spasabu, b raliu k tu mana, pasibaigė
m an a visi v a rg a i. A d ab ar jau kai žiūriu u n t svietų, tai
jau, b raliu k tu mana, n e b ė r nei tų rap n y k ų , nei, u n t untra,
takių d u rn ų žmanių. T eisybį, bra, sak y d av a, Dieve duok
d u n g au s k araly stį, mūsų senelis: ..Vaikeliai, k u o talyn,
tai sv ie ta s v is eina m undryn!"

(Ežeriūnų (Zarasų) tarmėje užrašė Kanst. Butkys.

Geitler. Lit\auischen\ Stud\iert\, p. 21.)

418
 TEKSTOLOGINES PASTABOS

Siame tome skelbiami pasakojamosios tautosakos kūrimai

užrašyti labai dideliame Lietuvos plote: iš žemaičių, vidurio ir
rytų aukštaičių. Tad jų kalba labai įvairuoja. Be to, pasakas
yra rinkę ir rašę daugiau kaip pusšimtis nevienodo raštingumo
žmonių, ir ne visi vienodai kruopščiai yra žymėję jų tarmės
ypatybes. Antai M. Valančius yra stengęsis kuo tiksliau pasaką
užrašyti, A. Pogodinas savo užrašytose pasakose išlaikė ir
retų formų (pvz., veiksmažodžio busimąjį laiką su enklitiku
■ t : v y s u t ..vysiu'), J. Juškytė perteikė tik būdingąsias vietos
tarmės ypatybes, o iš Mūsų pasakų“ rinkinio imtoje medžiagoje
tarmiškumų tėra išlikęs vos vienas kitas. Pats J. Basanavičius
pažymi, kad geriausiai tarmės ypatybės atsispindi rytų Lietu­
voje užrašytose pasakose, o kitur surinktos „ne visados paturi
tarmę vieno ar kito krašto".
Be to. .Lietuviškų pasakų įvairių II tome sudėtuose teks­
tuose tarmių ypatybės perteiktos labai nenuosekliai. Pasitaiko,
jog ta pati ypatybė išreikšta skirtingais rašmenimis. Arba
vieną ypatybę pasakos užrašytojus fiksuoja, kitą pakeičia
tokia, kokia jam žinoma iš bendrinės kalbos. Aišku, šis nenuo­
seklumas išlieka ir šiame, naujajame Lietuviškų pasakų jvai-
lių leidime. Vis dėlto prireikė šį tą ypač tai, kas susiję su
to meto nenusistovėjusia rašyba,— patvarkyti, kad užfiksuo­
tosios tekstų kalbos ypatybės būtų vienodai ir kuo tiksliau
perteiktos.
Pasakų užrašytojams nelengva buvo fiksuoti žemaitiškai
sekamus tekstus. Juose ir esama daugiausia nenuoseklumų.
J. Basanavičiaus parengtame tome sudėtuose žemaitiškuose
tekstuose retai kada pasitaiko trumpojo u išvirtimas plačiuoju
o, pavyzdžiui: so „su“, b e t o r l ą s beturįs'. Kiek dažniau užfiksuo­
tas trumpojo i išvirtimas plačiuoju ė — jis pažymėtas raidėmis
e arba ė. Siame leidinyje šis balsis žymimas ė, pavyzdžiui:
k ė t q ..kitą', v o y t ė ..vogti".
J. Basanavičiaus paskelbtose pasakose beveik neatsispindi
kamieno ir kirčiuotų galūnių ė, o virtimas į t e , u o dažniausiai
rašoma: v ė ž y s , k ū t ė , ž m o g u s . Tik retai kada pasitaiko užfiksuota,
pavyzdžiui, i š g e l b i e j a u , i š š u o k a (šalia iššoka). Toks užrašymas,
suprantama, paliekamas ir šiame leidinyje. Tiktai tais atvejais,
u- 419
kai balsiais ė, o pažymėti ne žemaitiškieji, o visoje Lietuvoje
tariami dvigarsiai ie. uo, tie dvigarsiai atstatomi — pavyz­
džiui, mėšlo taisoma \ miesto, bėdnas \ biednas.
—

2emaičių mišrusis dvigarsis on, atitinkantis bendrinės kalbos

an ar q. J. Basanavičiaus parengtame tome rašytas dvejopai:
on ir (dažniausiai) ąn. Siame leidinyje ąn rašomas on, pavyzdžiui,
žydonl (originale— žydam ) žydint'. Atspindimas J. Basana­
vičiaus leidime ne visur žymėtas ū, atitinkančio bendrinės
kalbos uo. ilgumas - pavyzdžiui, rašome laukūse (originale
laukuse).
Ilgieji balsiai a. e. žemaičių tarmėje atsiradę iš bendrinės
kalbos ai, ei, šiame leidinyje rašomi a, ė. pavyzdžiui: gera
..gerai , tayi ..taigi', gir d ėj a „girdėjai“, jė ..jei . svėkų ..sveikų“,
J. Basanavičiaus parengto tomo tekstuose painiojamos raidės
e ir ė (ė atitikmuo). Pats J. Basanavičius, imdamas savo leidiniui
tekstų iš kito šaltinio, neretai e pakeičia ė. Pasitaiko, kad tas
pats žodis tame pačiame tekste parašytas ir su e, ir su e. Siame
leidinyje ė rašoma: 1) kai ji žymi tarmes balsį ė, atsiradusį iš /,
pavyzdžiui: jkė ški s įsikišk", kėrsi „kirst': 2) kai ji žymi tarmės
balsį ė. atitinkantį bendrinės kalbos ė, pavyzdžiui: katės, kara ­
laitės (originale — karalaitės ir karalaites), mušė ; 3) kai ji žymi
bendrines kalbos ė (t. y. kai neatspindėtas ė „žemaitinimas'
į /e), pavyzdžiui: bėgdama, mėsą ; 4) kai ji yra žemaitiškame
dvibalsyje ėi, atitinkančiame bendrinės kalbos ie, pavyzdžiui:
vėiną „vienų (orig. veizių).
Raidė e, be įprastinių atvejų, rašoma dar tada. kai žemaičiai
turi garsų e tokiose žodžių formose, kuriose bendrine kalba
turi garsų ė. Todėl, pavyzdžiui, visur rašoma išėjo „išėjo .
vežimėlio „vežimėlio", nors J. Basanavičiaus leidinyje šios
formos rašomos ir su raide e, ii su ė.
Patvarkytas kai kurių sutrumpėjusių galūnių rašymas. Pa­
vyzdžiui, netiksliai užfiksuota forma rytmete, vandenėj rašoma
rytmetic, vandenie, forma u/.sidie — užsidiej (pasukos užrašy­
tojo neužfiksuota vos girdima /) ir pan.
Kaip minėta, tarmiškai geriausiai yra užrašyti aukštaitiški
tekstai. Vis dėlto ir juose ne visos tarinės ypatybės atspindėtos.
Antai nepažymėtas rytų aukštaičiams budingas priebalsio /
kietinimas prieš ė Ie), i (j, y) — pavyzdžiui, rašoma negalėdavo,
skrynelės, geldcli .geldele*. mergelį. Del raidžių e ir ė painio­
jimo netiksliai atspindėtas rytų aukštaičių garsų e ir ė tarimas.
Siame leidinyje rašybų teko apibendrinti: kirčiuotame skieme­
nyje rašoma ė, nekirčiuotame — e.— kaip reikalauja tarmės
norma.
Antrame ..Lietuviškų pasakų jvainų tome, kaip ir pirmame,
420
J. Basanavičius yra šį tą keitęs, to keitimo neaptardamas. Pa­
vyzdžiui. nors, kai neturima skelbiamų pasakų rankraščių,
dokumentaliai ir negalima patvirtinti, vis dėlto aiškiai matyti,
kad žodis žm o g i u d i s yra žodžio razbaininkas pakaitalas. Arba
P. Narvydo tekstuose stubelė pakeista trobele, pečius — kakaliu
(ko gero. todėl, kad P. Narvydas įžanginiame laiškelyje, pridė­
tame prie J. Basanavičiui siųstų jo užrašytų pasakų, kuklin­
damasis siūlo netinkamą medžiagą mesti j k a k a l į ). Iš morfolo­
ginių taisymų ryškiausias— i-kamienių daiktavardžių vienas­
kaitos vietininko galūnės - y į , -y keitimas savo tarmės galūne
-i/' (vos vienu kitu atveju ji likusi nepakeista). Rengiant šį
leidimą, grįžtama prie galūnių su y. Be to, J. Basanavičiaus
redaguotuose tekstuose randame tokias laiko prieveiksmių
formas kaip nak tiį , pavasari j. Išlikusiuose originaluose yra
tik naktį, todėl ir šiame leidinyje šie žodžiai rašomi su galūne -/.
Įvairūs fonetiniai nevienodumai, rengiant šį leidinį, apskritai
išlaikomi, juoba kad tarmėse (ypač žemaičių) kartais tą patį
žod) veikia įvairūs kalbos dėsniai (pavyzdžiui, vienoje vietoje
užfiksuota forma kitoje vietoje gali būti ištarta kiek skirtingai;
rytų aukštaičiai žino ir formą k i t ą k a r t , ir k i t ą k a r t ). Tačiau
skirtingos formos, galėjusios atsirasti atsitiktinai (netiksliai
fiksuojant ar redaguojant tekstą), vienodinamos (pvz.. 24 pasakos
pradžioje yra forma piningų, tad ir pabaigoje esanti forma
pi n ig ų žemai t inarna).
Tome pateiktuose pasakojamosios tautosakos kūriniuose
pasitaiko nemažai tarminių žodžių — fonetinių ar morfologinių
bendrinės kalbos variantų, pavyzdžiui: dienadaržis (diendaržis),
į k i l a s (inkilas), driūtas (drūtas), drebužis (drabužis), dransus
(drąsus), taip pat savotiškai tarmės adaptuotų tarptautinių
žodžių ir skolinių, pavyzdžiui: jezavitas (jėzuitas), kon ciliar ija
(kanceliarija). Tarminiai ir šiaip retai vartojami žodžiai bei
mažiau žinomos svetimybės paaiškinami žodynėlyje.
Kai kurios tarminės žodžių formos, kad skaitytojai jas leng­
viau galėtų skirti nuo labai panašių ar net vienodų bendrinės
kalbos žodžių, sukirčiuojamos, pavyzdžiui: r y t d .rytoj', kam
..kame", dabar _dar“.
Laužtiniuose skliaustuose rašomi žodžiai ar jų pabaigos,
pridėti redaguojant tekstą.
 P AAI Š KI NI MAI

SU T R U M PIN IM A I

apyl. — apylinkė
AT The Types oi Folktale. A Classification and Bibliogra­
phy / Arini A a rn e's Verzeichnis der Marchentypen.
Translated an enlarge! by Sltih Thom pson. Helsinki.
FF Communications N:o 181. 1961
DvPD Patarles ir dainos. Suras/e nuog žmonių Meczfus Davai­
n i s - S i l v e s t r a i t i s Tilžėje. 1889
GLSt Litauische studien (...) von Dr. Leopold Gcillcr. — Prag.
1875
k. — kaimas
LLT1BR Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos
rankraštynas
LMD Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rankraščiai Lietu­
vių literatūros u tautosakos instituto Lietuvių tautosakos
rankraštyne
LPK — Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų
katalogas. Tautosakos darbai.— K., 1936.— T. 2
MP Musų pasakos.— Pirma laida — Vilniuje |Tilže. 1894|
MtG — Mitteilungen der Litauischen litteranschen Geselsclialt.
Heidelberg. 1 - 1897, 4 - 1990. 6 - 1903
pav. — pavietas
prp. — parapija
var. — variantas
vis. — valsčius
2s — )Khb3H etapu na.— Ton 4. bnii. 2.— C. flerepflypr. 1894

Paaiškinimuose nurodoma pasakos teksto lipo numeris A Aarne's

ir S. Thompsono kataloge (AT), o jo nesant J. Balio kataloge |LPK|.
Kai kūrinio siužetas tik primena kataloge nurodytų tipų. numeris
rašomas skliaustuose. 2enklas = tarp tipo numerių reiškia, kad pasakos
siužetas gali būti priskiilas ir vienam, ir kitam tipui, nes šie tipai yra
panašūs. Toliau duodamos kūrinių metrikos, pažymima (sutrumpinimu),
kur jie pirmusyk buvo skelbti. Metrikos gale po sutrumpinimo Bs
pateikiamos J. Basanavičiaus ranka rašytos pastabos jo turėto eg-
zemplioriaus teksto pabaigoje (žr. t 1. p. 377). Apie duomenų, ro­
dančių. kaip siužetas paplitęs Lietuvoje ir tarptautiniu mastu, pa­
teikimų žr. t. 1. p. 378.
Visų šių paaiškinimų dalj parengė L. Sauka.
Toliau aiškinami žodžiai, tomo tekste pažymėti žvaigždute. Su-
trumpinimu Bs. pažymimi J. Basanavičiaus aiškinimai. Jei tas aiškinimas
423
yra pačiame tekste skliaustuose po aiškinamojo žodžio, jis pažymimas
sutrumpinimu skl., jei išnašoje išn. Iš originalo (kuris nurodytas
metrikoje) imtas aiškinimas pažymimas atitinkamai orlg. skl. ar orlg. Išn.
Visais kitais atvejais po sutrumpinimo oiig. nurodoma, koks 'žodis
iar žodžiai) yra originale vietoj tekste žvaigždute pažymėto žodžio
(ar žodžių). Jei tas pats ž.ckIis keistas tame pačiame tekste ne vienų
syk), keitimas pažymimas tik pirmų kartų.
Šių paaiškinimų dalį parengė K. Aleksynas.

1 Dzėls ir vėžys. A T 250A — Užrašė A. Pogodjnas Kuliuose. Telšių

pav., 1893. 2S 1894. p. 253. Bs.: žvėrių.
Etiologinė sakme apie vėžio akis žinoma suomių, lyvių, vokiečių
ir kitų tautų. Lietuvių tautosakoje ji gana populiari, jos užrašyta 108
variantai.
D z ė i s — Bs. sk l. Dievas

2. Kodėl d re b ap u šės lapai. LPK 3105.— Užrašė A. Pogodinas Ku­

liuose, Telšių pav.. 1893. 2S 1894. p. 253—254. Bs.: medžių.
Populiari etiologinė sakme. Lietuvoje jos užrašyta 8-1 variantai.
E g i p t ą — Bs. skl. Agiptų

3. Č igonas ir g asp ad o riu s. A T 1624D* + J634EV— Užrašė A Po­

godinas Kuliuose, Telšių pav., 1893. ZS 1894, p. 254. Bs.: čigonų.
Kūrinys priklauso pasakų apie gudruolius grupei. Pirmojo tipo
versija (AT 1624D*) žinoma tik lietuvių tautosakoje, užrašyta 5 va­
riantai. Antrojo tipo versija (AT 1634E*) žinoma variantų: lietuvių
13. latvių — 50. ukrainiečių 7. baltarusių 1 tautosakoje.
a ma Bs. Išn. nog turk.— totor. žodžio aman — pardon, atleisk,
dovanok
t o r ų — Bs. sk l. tvorų

4. K aip clg o n s m ėsų vogė. A T /624B\— Užrašė A. Pogodinas

Kuliuose. Telšių pav.. 1893. 2S 1894. p. 254. Bs.: čigonų.
Šios versijos užrašyta variantų: lietuvių 24. latvių 25, baltaru­
sių — 1. ukrainiečių — 1. rusų — 1.

5. Kaip v eln ias pas žm ogų ėja u n t darbą. .47 8 I 0 A - Užraše A. Pogo­
dinas Kvėdarnoje. Telšių pav.. 1893. ZS 1894. p. 248 - 250. Bs.: mitolo­
ginės.
Si pasakos versija apie velnių, žmogui dirbant) už pavogtų duonų,
nėra labai paplitusi. Ji užrašyta iš lietuvių 39 variantai, latvių 91.
ukrainiečių — 20 . lenkų 28 , baltarusių — 12, ru sų — 1. slovėnų— 1.
serbų ir kroatų 3, danų - 62 ir airių.
p r o t i s o rig. išn. Irusiškai) vietoj procias. Pdsakotoja. neraštinga
jauna siuvėja, labai stengėsi išlaikyti visus vietos tarmės atspalvius ir
kelis kartus nurodo, kad sakoma kaip tik taip: nei rusiškai, nei lenkiškai
ji nemoka.
424
 n i e k u s n e g a l ė j a — orių.. Bs. na kas tagalėja. Taisoma re­
miantis A Pogodino šalia pateiktu šios pasakos vertimu j rusų kalbų.

0. Apel bad ykies. PK 3555 Užraše A Pogodinas Veiviržėnuose.

Telšių pav., 1893. 2S 1894. p. 252—253. Bs.: vaidinimosi.
Sakmės apie laumes, kurios vaidinasi, kol už jas nepasimeldžiama.
Lietuvoje gana populiarios. Užrašyta 152 tekstai, turintys šj motyvų.
b a d y k l ė s — Bs. sk l. = baidykles

7. Apel laimingų šaulj. AT 1 0 9 2 Užrašė A. Pogodinas Šiluose.

Žarėnų prp., Telšių aps.. 1893. 2S 1894. p. 234 235. Bs.: mitologines.
Paplitusi, bet nelabai populiari kvailo velnio pasaka. Kiek daugiau
variantų užrašyta tik iš suomių 73. estų — 4. švedų 3. lietuvių 19.
Nuo 1 iki 3 variantų užrašyta iš danų. vokiečių, italų. čekų. serbų ir
kroatų, ukrainiečių, indų. argentiniečių, dominikiečių. Vakarų Indijos
negrų.
Skelbiamam variantui nublankusi tradicinė prasme: žmogus papras­
tai išsigelbsti, velniui parodydamas neregėtų paukšti (išdegutuotų pū­
kuotų moterį), o čia pabaiga artima etiologinei sakmei apie moteių
fizinių ypatybių atsiradimų.

8. Apel vynų karaliaus sdnų. kurs varlę v e d ė . AT 402.— Užraše

A Pogodinas Laukuvoje. Telšių pav., 1893. 2 S 1894. p. 241—244. Bs.:
mitų-istorines.
Pasaka, kaip varle (pelė, kate ir kt.) virsta gražia nuotaka, žinoma
daugeliui tautų. Iš latvių užrašyta 125 variantai, iš suomių — 103.
Suomijos švedų 10. estų — 16. prancūzų 31. airių — 38. švedų 41.
danų — 55. vokiečių —%, italų — 40. čekų 12. slovėnų — 13. lenkų
16. rusų 33. ukrainiečių 15. Be to, mažiau negu po 10 variantų
užrašyta iš baltarusių, serbų ir kroatų, graikų, turkų, rumunų, ispanų,
kataloniečių. lyvių ir kt. Iš lietuvių užrašyta 97 variantai. Tik 8 iš jų
sujungti su kitais tipais. t
VV. Liungmano teigimu, šis pasakos tipas, labiausiai paplitęs Europoje
(vakarinės dalies variantuose veikia katė. šiaurinės — pele), vis dėlto
turi oriontališkų bruožų. Jis galėjęs atsirasti helenistiniu ar anksty­
vuoju bizantiniu laikotarpiu. Vienas iš ankstyvųjų užrašymų rinki­
nyje ..Tūkstantis ir vieno naktis", tik čia veikia fėjų karaliene.
Prabuvusios žmonos ieškojimo motyvas, būdingas AT 400 tipui,
čia gana savitai išplėtotas.
9. Apel tris durnius. A T 1227.- Užraše A. Pogodinas Šiluose. Ža­
rėnų prp.. Telšių pav., 1893. 2S 1894. p. 233 -234. Bs.: pasakojimas.
Šio pasakos tipo apie kvailius. AT ir kitų katalogų duomenimis,
užrašyta variantų: latvių 5. e s tų — t. suomių 75. švedų —- 20 ir
Suomijos švedų — 4. norvegų — 3. vokiečių — 1. baltarusių 2. ukrai­
niečių— 1. slovėnų — 3. serbų ir kroatų — 1. graikų — I Lietuvoje
jos užrašyta 19 variantų.
Pasakos pirmoji dalis gimininga šio leidimo 1 tomo 93 pasakai.
425
 10. Bičiuliai. AT 155.— Užrašė M. Valančius. MlG 6. p. 105—111.
Bs.: žvėrys, moralines.
Apie š| pasakos tipą žr. šio leidimo t. 1 130 paaiškinimą. Skelbiamas
variantas imi ryškių rašytojo M Valančiaus individualaus stiliaus
žymių.
ž m o g ž u d i u — orig. razbainykai

11. Šykštuolio atsivertimas. AT 802AV Užrašė J. Savickis Telšių

apygardoje, padavė S. Koncevičius. MtG 4, p. 63—64. Bs.: moralinės.
Kūrinys legendinė pasaka. Skelbiama versija žinoma lik latviams
ir lietuviams. Iš latvių užrašyta 31 variantus, iš lietuvių 17.
ž m o g ž u d i a i - orig. razbainykai,

12. Apoi karalių ir mandragalv| dailidę. A. Milašius iš Varnių.

Telšių pav. Bs.: kytruolių galvočių pasakos.
Tai novelinės, gerokai suliteratūrintos pasakos variantas. Jis artimas
pasakoms apie gudrius veiksmus ir žodžius, ypač toms. kuriose veikia
Saliamonas (plg. AT 020. 922, 927 tipus ir jų versijas).

13. A pel žv irb li Ir vilką. A T 248 A 9.— Godėliauak is iš Varnių.

Telšių pav. Bs.: žvėrys ir paukščiai.
Si pasakos versija. AT ir kitų katalogų duomenimis, žinoma lietuvių
ir rytų slavų tautosakoje. Lietuvių variantų užrašyta 28 |iš jų 24 —
kontaminuoti), baltarusių — 4, ukrainiečių 7. rusų — 21.
Pasakos pradžia — iš AT 56 tipo, tik vietoj lapės čia paukšteli
gąsdina kurmis.

14. A pel v y n ą tingint, kurs išgelbėjo p ra k e ik tą k aralaitę. A T 560.—

Teofile Mtnelkaitė iš Varnių, Telšių pav. Bs.: mitologines-istonnes.
Apie šj pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 125 paaiškinimą.
p a t r e i n i u s Bs. skl. pusdilkius
15. A pie b e tu rč io dukter). A T 7/0.— Užrašė .Briedis* Telšių pav.
Bs.: mitologines, krikščioniškos, stabmeldžių.
Apie šj pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 113 paaiškinimą.
Panele Švenčiausia Bs. išn. Rodos, šitoj pasakoje vieton
laumės inkišta Panelė Svent.; slg. .Liet|uviškos| pasakos |jvairios|'
l. pag. 110—111 (šio leidimo p. 274—276|.
16. Apie kalvio sūnų. A T 650.— Užraše .Briedis' Telšių pav. Bs.:
mitologines-istorinės.
Si stebuklinė pasaka apie nepaprastą stipruolj, AT u kitų katalogų
duomenimis, paplitusi daugelyje tautų. Iš latvių ji užrašyta 321 kartą,
iš estų 94. suomių - 273, Suomijos švedų 26, švedų 71. nor-
vegų— 35. danų 61, airių - 383, prancūzų 23. vokiečių— 157,
vengrų — 20, čekų 23, slovėnų — 14. lenkų 19, rusų 42, ukrai­
niečių — 20, baltarusių 13. graikų 15. prancūziškai kalbančių
amerikiečių 16. Po vieną ai kelis variantus užrašyta dar dviejose
dešimtyse kraštų.
426
 Iš lietuvių ji užrašyta 144 kartus, uauguma variantų vientisi, tik
26 — sujungti.
Komentuodamas šią pasaką. W. Liungmanas pastebi jos rv š| su
kitais tipais: AT 301A (Meškos sūnus). 510 (Stipri moteris), 1146 (Girna­
puse) ir kt. Skelbiamo varianto pradžia žinoma ir kaip atskiros
pasakos tipas AT 701 (Milžinas ir artojas),
ž a g r e — Bs. skl. žambį

17. Apie gudrų senį. A T 1610 - Užrašė Briedis Telšių pav. Bs :

kytruolių-galvočių pasakos.
Labai paplitusi juokų pasaka („švankus ) apie žmogų, gudriai pada­
lijusi bausmę (rykštes) tarpininkdtns. AT ir kitų katalogų duomenimis,
jos užrašyta variantų: latvių — 20 . estų 5. suomių — 21 , švedų 16.
airių — 4. vokiečių - 10, italų — 4. čekų — 11. slovėnų - 5, rusų — B.
ukrainiečių 14. baltarusių 10 tautosakoje Be to. pavienių variantų
užrašyta dar keletoje tautų.
Iš lietuvių užrašyta 42 variantai. Iš jų 32 — vientisi.
Sis tipas užrašytas jau X a arabo Masudi, vėliau įterptas | Tūkstantį
ir vieną naktį . o nuo XIV a. žinomas Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje
ir Anglijoje |W . Liungmanas).

18. Apie karaliaus pačią. AT 883A . - Užrašė Briedis' Telšių pav.

Bs.: mitologines-istorinės.
Novelines pasakos A versija. AT ir kitų katalogų duomenimis, nėra
populiari. Kiek daugiau variantų užrašyta iš: latvių 24. suomių
21. rusų — 20. O iš estų. baltarusių, ukrainiečių, rumunų, vengrų,
čekų. serbų ir kroatų, graikų, turkų, indų, italų, ispanų, prancūzų,
airių, ddnų ir kitų užrašyta mažiau negu po 10 variantų. Iš lietuvių
užrašyta 33 variantai, iš jų 27 — vientisi.
Skelbiamas tekstas šiek tiek nutolęs nuo tradicijos įterptas
gyvenimo šerno urve motyvas.

19. Apie kvailą brolį. A T 530.— Užrašė Briedis* Telšių pav. Bs.:
mitologinės-istorines.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 43 paaiškinimą.

20. Apie gudrų uodininką. A T 921 A .— Užraše .Briedis' Telšių pav.

Bs.: kytruolių pasakos (mjsliai).
Šios novelinės pasakos apie gudrius atsakymus versijos. AT ir kitų
katalogų duomenimis, žinomos: latviams - 28 var., rusams 19.
ukrainiečiams — 8. baltarusiams — 5. čekams — 4. serbams ir kroa­
tams — 3. vengrams — 5, italams — 5. indams — 2, lyviams 1. vo­
kiečiams.
Iš lietuvių užrašyta 64 variantai.Skelbiamas variantas glausta
atmaina: kituose dar plėtojamas siužetas mįsles spėti turi ir dvariškiai.
u o d i n i n k ą — Bs. skl. garborių
427
 21. A pie gudrų kvaili- A T 853.— Užraše .Briedis" Telšių pa v. Bs.:
kytruolių-gal vočių pasakos (pasakos mjsliai).
Apie šj pasakos tipą žr. šio leidim o 1 tomo 116 paaiškinimą

22. A pie tris brolius. A T 1600, — Užrašė .B riedis” Telšių pav. Bs.:
pasakojims.
Sis tekstas, priskiriam as pasakų apie gudrius ir suktus žmones
grupei, vaizduoja kvailio nuotykius įvykdžius žmogžudystę. Pasakos
tipas kai kuriose tautose gana populiarus. AT ir kitų katalogų duom e­
nimis. pasakos variantų užrašyta iš: latvių 197. estų 19. suomių —
18. airių — 155, rusų — 25, ukrainiečių — 10, turkų — 18. Po vieną ar
kelis variantus užrašyta ir iš švedų, norvegų, prancūzų, vokiečių, italų,
slovėnų, serbų ir kroatų, graikų, indų.
Iš lietuvių užrašyta 143 variantai. Iš jų 5 5 — vientisi. 45 — sujungti
su AT 1643 ir (1642). 26 - su AT 1535. 10 — su AT 165B. 7 - su įvai­
riais kitais lipais.
W . Liungmano teigimu, šis .švankas" yra orientahnės kilmės, jis
įterptas j Tūkstančio ir vienos n a k tie s' repertuarą. Pasaka apdorota
pateko ir | Gesta Rom anorum ' (tuoj po 1300 m ).
k t p e I ę — Bs. skl. kipele — indas m edinis su viena ausia
m i e t ą — Bs. skl. baslį
p u s n ę — Bs. skl. vepūtą

23. Apie tris brolius, du protingu, o trečią kvailį. A T 1535.— Užraše

.B ried is' Telšių pav. Bs.: kytruolių-galvočių pasakos.
A pie šį pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 32 paaiškinimą.

24. Apie klebono skerdžių. A T 889.— Užraše .Briedis" Telšių pav.

Bs.: pasakojimai.
Novelinė pasaka apie nemokanti m eluoti tarną, kurios rankraštis
lotynų kalba turim as jau iš X III amžiaus, nors ir paplitus ir buvo
ne kartą vaidinama, nėra labai populiari. AT ir kitų katalogų duomenimis,
jos užrašyta variantų iš: latvių 6, švedų — 4, danų 15. airių —
20. prancūzų — 4. ispanų — 6. katalonų, italų — 3, vengrų — 2, ukrai­
niečių — 7, rusų — 3. baltarusių — l. graikų — 1. prancūziškai — 5 ir
ispaniškai — 3 kalbančių amerikiečių.
Lietuvių tautosakoje užrašyta 15 jos variantų.
m i e t ą — Bs. skl. baslį

25. Apie karaliaus sūnų. A T 575. Užrašė .B ried is' Telšių pav.
Bs.: m itine-istorinė (suambrinta).
Si stebuklinė pasaka apie skridimą mediniais sparnais artim a nove­
linėms. Pasakų katalogai rodo. kad jos variantų pasitaiko: latvių — 46.
estų 10, suomių — 26. Suomijos švedų 3. danų — 4, flamandų — 2.
vokiečių — 9. austrų, vengrų — 1. čekų 4. serbų ir kroatų — 1, lenkų
l. rusų — 23. ukrainiečių — 5, baltarusių — l. graikų — 3. turkų — 7.
ispaniškai kalbančių amerikiečių pasakų repertuare.
Iš lietuvių jį užrašyta 18 kartų.
428
 26. Apie brolj vag|. A T 1525A -f /737 -+ 1535.— Užrašė .B riedis’
Telšių pav. Bs.: kytruolių-išm intingųjų pasakos.
Apie versijų AT 1525A žr. šio leidimo I iomo 127 paaiškinimų, o apie
tipų AT 1535 — ten pat 32 paaiškinimų.
AT 1737 — plačiai žinoma juokų pasako apie kunigų, maiše keliau­
janti j dangų. Katalogų duomenimis, jos variantų gausiai užrašyta iš:
latv ių — 111. estų 11. suomių — 26. rusų — 16, ukrainiečių 11.
čekų 10. graikų — 12. Po keletu variantų užrašyta iš keliolikos tau­
tų Europoje ii už jos ribų. Ankstyvieji pasakos užrašymai — iš X—
XV a.
Iš lietuvių užrašyta 154 variantai.
ant v iš k ų Bs. s k l . pas vargonus

27. Apie grybų sėklas. LPK 3230. Užrašyta Mosėdyje, Telšių pav.
Bs.: mitologines knkščiomų-stabmeldžių.
Si etiologinė sakmė yra labai artim a legendoms. Jo s užrašyta 13
variantų.

28. Vėžys ir Dievas. AT 250A - Užraše A. Pogodinas Raseinių pav.

1893. Papasakojo Jonas Cepurna. 2S 1894. p. 256. Bs.: žvėrys.
2r. 1 paaiškinimų.

29. Vagilius, vėžys ir Dievas. LPK 3178.— Užraše A. Pogodinas

Raseinių pav. 1893. Papasakojo Jonas Cepurna. 2 S 1894. p. 256, Bs.:
žuvys—žvėrys.
Žr. 1 paaiškinimų. Skelbiamas tekstas sietinas su AT 250A.
p ra ja o r l g . s k l . , Bs. s k l . — praėjo

30. Dievas Ir taboka. I.PK 32-11.— Užrašė A. Pogodinas Raseinių

pav 1893. Papasakojo Jonas Cepurna. 2S 1894. p. 257. Bs.: žolių pasakos.
Šios etiologinės sakmės Lietuvoje tėra užrašyta 3 variantai.

31. Apei karaliaus sūnų. A T 506 Užrašė K. Jaunius Rietavo prp..

Raseinių pav. GLSt p. 21—23. Bs.: mitinė-istorine.
Si pasaka. VV. Liungmano nuomone, kilusi Vakarų Europoje, turi
orientalistinių bruožų, siejama su viduramžių romanų motyvais. Se­
niausias variantas užrašytas apie 1300 m. Jų tyrinėjo S. Liljeblad 11927).
AT ir kitų katalogų duomenimis, šio tipo ir jo A, B versijų daugiau
užrašyta iš: latvių 86, suomių — 108, Suomijos švedų 15. pran­
cūzų — 31. vokiečių — 41. danų 24. Po vienų ar kelis variantus yra
užfiksavę lapiai, norvegai, islandai, škotai, ispanai, katalonai, flamandai,
austrai, vengrai, slovėnai, serbai ir kroatai, lenkai, rusai, ukrainiečiai,
graikai, indoneziečiai ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 40 variantų.

32. Aristinas kurpius, amžinasis žydas. A T 777.— Užraše M. Da­

vainis-Silvestraitis. Papasakojo Vincentas Šalna iš Serbentų k.. Raseinių
prp., 1883. DvPD 1. Bs.: mitinė (krikščioniška).
429
 Legendų pasaka apie amžiną ’/ydų nėra nei populiari, nei labai
paplitusi. Išskyrus švedus |36 var.) ir latvius (14 var.). kitur tėra užrašyta
tik po keletą tekstų. Iš tokių paminėtina: estai, lyviai. lupiai, norvegai,
danai, airiai, anglai, prancūziškai ir angliškai kalbantys amerikiečiai.
Iš lietuvių užrašyti 28 variantai,
kurpius o r i g . šiaučius
ž y d a s — Bs. i šn. Pasakos po nr. 32—40 išimtos iš M. D a v a i­
nio] Silvestraičio .Patarles ir dainos". Tilžėje 1889.
J ė z ų —o r i g . Jezusą
s ą s p a r o s - o r i g . s k i . Bs. s k l . kerčios
s t u b o s — o r i g . trobos
p r a m i n t u - o r i g . pramanytu
b a — o r i g . bo

33. Vandeninkas Ir Vandenlnkė. A T 402.— Užrašė M. Davainis-

Silvestraitis. Papasakojo Fortūnas Buivydas iš Raseinių 1883. DvPD
2. Bs.: mitologinė (? mitinė-lstorinė).
Apie šj pasakos tipą žr. 8 paaiškinimą. Skelbiamas variantas užbaigtas
sakmiškai, pabaigos motyvas netradiciškas. Ar ne užrašytojo Įterptas?

34. Vllktakls, arba kelio dievaitis. LBK 3677 + (3672J.— Užrašė

M. Davainis-Silvestraitis*. Papasakojo Antanas Bitvinskis iš Šarkių k.,
Raseinių prp.. 1883. DvPD 3. Bs.: mitologine (? mitinė-lstorinė).
Vilktakių tema nėra labai dažna lietuvių tautosakoje. Šios rūšies
sakmių užrašyta 40 tekstų. Skelbiamame tekste, kaip ir Nr. 33. B. Ker-
belytės nuomone, jaučiami E. Veckenstedto pramanytų dalykų atgarsiai,
kaip antai kelio dievaitis, Vandeninkas. Vandeninkė (žr. Pasakos, sakmės,
oracijos. Surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis.— V.. 1973, p. 388|.
u ž l a n k s t o m i s — o r i g . s k l . , Bs. s k l . aplinkui
l a i k o — o r i g . čėso
d y k a i — o r i g . dormiai

35. Baublls. A T 554.— Užrašė M. Davainis-Silvestraitis. Papasakojo

Zidorius Bastys iš Paserbenčio k., Raseinių prp., 1885. DvPD 4. Bs.:
mitologinė-istorine. Baublls.
Apie šį tipą žr. šio leidimo I tomo 112 paaiškinimą. Skelbiamo
varianto pabaiga netradicinė,
p a v e s t ų — o r i g . užstupytų
įtikėjo o r i g . pavierijo
g e n k a r t ė — o r i g . stada ir pakalenę

36. Mergaitės gailestis mirusio myliamojo bernelio. A T 365-f 119A-f

313. Užrašė M. Davainis-Silvestraitis. Papasakojo Petronė Kazlaus­
kienė iš Kadagynos k., Raseinių prp.. 1885. DvPD 5. Bs.: mitologine.
Balų dievaitis.

• Rankraštis LMD I 229(425) rodo. kad šią sakinų iš A. Bilvmskio

užrašė V. Bakutis.
430
 Sakmiška pasaka apie num irėlį, kuris gabena su savimi gyvą my­
lim ąją (AT 365), turi atitikm enų ir dainuojam ojoje tautosakoje —
panašaus siužeto baladę. AT ir kitų katalogų duom enim is, ši pasaka
žinoma: latviam s 123 var.. estam s — 10. suomiams 174. danam s —
10. airiam s 13, vokiečiam s, rum unam s — 12. serbam s ir k n a ta m s
37, č e k am s— 14, lenkam s — 15, ru sa m s— 14, ukrainiečiam s — 15 ir
dar keliolikai tautų bei etninių grupių.
Lietuvoje užrašyta 188 variantai.
Pasakos m otyvas apie lino (duonos) kančią (AT 1199A) nedaug
kur žinomas. Jis pasilaiko: latvių — 62. rum unų — 9. vengrų — 3
tautosakoje. Iš lietuvių turim a 128 užrašym us. 6 variantuose minimas
duonos ruošimas.
Pasakos AT 313 tipas (Stebuklingas bėgimas) — labai populiarus,
paplitusios ir jo 3 v ersijo s (A, B, C). Skelbiam am e variante įterpta
kliūčių darym as, gelbstm tis nuo persekiotojo, būdingas šio tipo pasakos
veiksm ui.
n a k t i s g r a ž i — o r l g . nakties pagada
a t s i d r ą s i n o — o r i g . atsivoži ja

37. Būras Rytų žemės. A T 480Bm.— Užrašė M. Davainis-Silvest­

raitis. Papasakojo M ateušas Bakutis iš Pakalnupio k.. Raseinių prp.,
1884. DvPD 6. Bs.: m itologine. Velniai. Raganos.
Si pasakos versija užrašyta iš: latvių 206, rusų — 6. ukrainiečių
13, baltarusių — 11.
Iš lietuvių jos užrašyta 252 variantai. Iš jų 245 vientisi.
j s i p y k o — o r i g . įsip n k lijo
n e d r | s o — orig. nesi voži jo
n e t i k ė j a — o r i g . nevierija

38. Damartas Ir pyragai. A T 480C*. Užrašė M. Davainis-Silvest­

raitis. Papasakojo K epcrutienė iš Paserbenčio k.. Raseinių prp.. 1883.
DvPD 8. Bs.: m itologinė.
Si versija užrašyta iš: latvių — 17, rusų — 6. ukrainiečių 13. balta­
rusių — 11. Iš lietuvių užrašyta 71 variantas.
Damartas orig . Bs. (pavadinim e) Damartus (Damartas):
f l e k s l c . l i k ž v a i g ž d u t e p a ž y m ė t o j e v i e t o j e ) Damartus.

39. Rupkė. A T 150A*. - Užrašė M. Davainis-Silvestraitis. Papasa­

kojo Zarankus iš K ankojų k., Raseinių prp.. 1883. DvPD 7. Bs.: m itologinė.
Si versija mažai tepaplttusi. Jo s variantų užrašyta iš: latvių 8,
estų — 59, lyvių — 2. suomių 5 ir lietuvių — 24.

40. Rūstabedaks Ir Rūstybė. LPK 3620.— Užraše M Davainis-Sil­

vestraitis. Papasakojo Silvestras Barčys iš Šauklių k., Raseinių prp.,
1883. DvPD 10. Bs.: m itologinė.
Mitinė sakinė apie lobius. R ū s t a b e d a k s įterptas iš E Veckenstedto
veikalo (ir. Pasakos, sakmės, oracijos, p. 383).
431
 R ū s l a b e d a k s — orlg. s k i , Bs. s k i Rūstabndaks
H d s p a d o i i u s - orlg. s k i , Bs. skl. bernas
41. Apė laimes. A T 947B* + 737B* Užrašė P. N arvydas ik Trum ­
paičių k.. 2 ag arės vis.. Šiaulių pav.,-apie 1902—1903. LMD I 318|16).
Bs.: mitologinė.
AT 947B* versija, katalogo duom enim is, būdinga tik lietuviams.
U jų užrašyta 5 variantai.
AT 737B* versija žinoma latviam s (4 var.). ukrainiečiams |3),
serbam s ir kroatam s (2). Iš lietuvių užrašyto 25 variantai,
k a k a 1 i a — orlg. pečiaus
a p s i t a i s i u s i a s — orig. apsidariusias
p 1a u k u s — orlg. s k i , Bs. s k i čiuprę
t r o b e 1 ė s — orig. Šlubelės
1 i k u m ą — orig. lioso
apsivedė orlg. apsipačiavo

42. Kas kam lemta. A T 834.— Užraše P. N arvydas iš Trumpaičių

k.. 2agares vis.. Šiaulių pav.. 1902. LLTIBR F 2 — 440(2).
Šios m itinės sakmes apie lobius siužetas žinomas latvių (47 var.),
rusų (5). ukrainiečių (2). baltarusių (5), vengrų (5) tautosakoje. Pavienių
variantų pasitaiko dar keletos tautų repertuare.
Iš lietuvių šitokios tem atikos sakmių užrašyta 114 variantų.

43. Apė laimingą jaunikaitį. A T 851.— Užraše P. N arvydas iš Trum ­

paičių k., Žagarės vis., Šiaulių pav., 1902. LLTIBR F 2 440(44). Bs.:
kytruolių-išm intuolių pasakos. = Mįslių pasakos.
Noveline pasaka apie karalaitę, negalinčią atspėti mįslių, nors
paplitusi Europoje ir už jos ribų, bet nėra labai populiari. AT ir kitų
katalogų duom enim is, šio pasakos tipo daugiau negu 10 variantų
teužrašyta: iš latvių — 46. danų — 28, airių — 63, vokiečių — 19.
italų 12, rusų 14. ukrainiečių 16. prancūziškai kalbančių am eri­
kiečių — 17.
Iš lietuvių užrašyta 41 variantas,
neparrokuos Bs. neparšnekes
p e r n e v a l i ą — orlg. panevaha
44. Apė laumes. LPK 3693 -f 3695 -f 3691 — Užrašė P. N arvydas
iš Trumpaičių k.. 2agares vis.. Šiaulių pav., apie 1902 1903. LMD 1
318(17a-d) - f LLTIBR F 2 -440(2). Bs.: mitologine.
Apie laumių sakmių paplitim ą Lietuvoje žr. šio leidim o I tomo
25, 26, 97 paaiškinimus.
k o ž e 1 k o s — Bs. lin . šoželka
r a m i a i — orig. spakainiai

45. Laumes Iš jaujos Išvarė. I.PK 3693.— Užraše A. Janulaitis. Pa­

pasakojo C epurnienė iš M ikailaičių k.. Siaubų pav., 1898. MtG 4. p.
516-517.
2 r. šio leidim o I tomo 26 paaiškinimą.
išvarė Bs. išn. N. 45 49 užraše A. Janulaitis: M itteilungen

432
d e r lit(autschen) liter|an sch en | Gesel|lschaft). Iki IV. S. 516 folg.
v d i k o s a s - orlg. skl.. Bs skl. bernas

46. L aum ės v e rp ia . LPK 3695.- U žrak1 A. Janulaitis. Papasakojo

Ccpurnienė iš M ikailaičių k.. Šiaulių pa v., 1898. M tG 4. p. 517. Bs.:
mitologinė.
7.
a šio leidimo I tomo 25 jHiaišktnimų.
47. L aum ės, d a n g u s g riū v i LPK 3695.— Užrašė A. Janulaitis iš
savo mamos Malavonų k.. Šiaulių pav., 1898. MtG 4. p. 517 518. Bs.:
mitologinė.
2r. šio leidimo I tomo 25 paaiškinimų.
k a 1v a r a t u s orig. skl., Bs. skl. ratinėlius. ratininkus; o rig .
Išn. poln. kolow rotek. Spinnrad
i š r a i ž y t ų — o n g . sk l.. Bs. skl. išskrostų
48. L aum ės su p a kudtkj. LPK 3691. Užraše A. Janulaitis iš savo
mamos M alavėnų k.. Šiaulių pav.. 1898. MtG 4. p. 518 -519. Bs.: m itolo­
ginė.
2 t. š i o leidim o 1 tomo 97 paaiškinimų,
l i ū l i o — orig. Išn. teipogi — lilio
p a I i k u t e 1ė — orig. išn. Pas Cepurm enę: čiučio lilio. mažutėlis,
čiučio lilio, palikuonėlis
b a g o t o j i — orig. skl.. Bs. skl. turtingesnioji
p a l i k o — orig. išn. Pas Cepurmenę: čiučio lilio, tyčia pahkuo-
nėlis / bis

49. L aum ės e in a j a tla id u s . LPK 3697 - Užrašė A. Janulaitis. Pa­

pasakojo Cepurnienė iš M ikailaiėių k.. Šiaulių pav., 1898 M tG 4. p.
524—525.
n e g r i e k a s — orig. skl., Bs. skl. ne nuodėmė

50. L aum ės Ir k ū d ik is. LPK 3691.— Užraše A. Pogodinas. Papasa­

kojo kuri. Rimavičius Šakynoje. Šiaulių pav.. 1893. 2S 1894, p. 255.
Bs.: mitologine.
7.x. šio leidimo I tomo 97 paaiškinimų,
p i k t u m a — orig. zlasties

51. P asak a a p ė žvejf. A T 3 /3 C — Užrašė J. Šliupas Šiaulių apyl.

MtG 1. p. 358—386. Bs.: mitinė-istorine.
Šios stebuklų pasakos apie magiškų bėgimų C versija. AT ir kitų
katalogų duom enim is, daugiau užrašyta iš: latvių 63. baltarusių — 9.
v e n g rų — 11. italų — 16. graikų 17 tautosakoje. Po kelis variantus
užrašyta iš estų. suomių, švedų. Suomijos švedų, lapių. danų. islandų,
katalonų. valonų, flamandų, čekų, slovėnų, serbų ir kroatų, lenkų,
turkų, argentiniečių, čiliečių ir kl.
Iš lietuvių užrašyta 114 var. fkartu su B versijai.
Šių pasakų tyręs A. A arne fl930| ir kiti jos motyvų ištakų randa
labai tolim oje senovėje. Pavyzdžiui, panašius sunkius uždavinius
herojui Jasonui jwdcdn atlikti burti m okanti karaliaus d uktė Medėja

433
argonautų sakinėje (VIII—VI a. pr. m. e.). Vienas ankstyvųjų pasakos
tekstų užrašytas apie 1494 m. italo Bello.
p a g y r e — orlg. tin .. Bs. iin. (J. Basanavičius Išnašos vietą pa-
iy m č ję s p o žodžių _pasišaukė Ir pasako'J Vietoje to darbo man kiti
pasakojo šitokj. Nugis veins mislyt. kaip reik tų Mikolą nugalabyt.
Ilgai ilgai dūmojęs. jis ant gala pasišaukė j| ir tarė:
Ar girdi, Mikol. ryta tau reiks iisk irt iš dvyleka kalakutų,
paskui iš dvyleka karvelių ir ant gala iš dvyleka mergučių vis vieną
ir tą pačią asabą. Jeigu tu tą padarysi, tai žinok, kad ta mergate bus
tava. galėsi Ją vežtis, kur norėsi.
Neger j>alika Mikolul ant širdies, kad jis išgirdą tokią naujyną,
ir j i s ėmė griaudžiai verkt sava kambarėly. Jo pasigailus alėja duktė
Liucipieriaus linksmint ir pasakyt, kaip jis tur skirt:
Iš kalakutų tu mani išskirsi, kad pamatysi besikutinejant. Iš
karvelių kad a š biskytj sparnelius plestelėsiu. O iš mergačių aš
būsiu ta, apie katrą muse ims zyzi.
Ryto atein jaunikūtis būk liūdnas j>as senj ir rand tę dvyleka kalakutų
vienas j vieną teip visi lygūs: visų būva brantai raudoni, patys gi
juodai pilni ir ateinant j| jxisvaikina sava paprasta giesme. Sis gi ein iš
viena gala j kitą ir žiūr, katras iš kalakutų čia pradės kutinctis. Ant
gala jis pasiskyrė sava mergutę. Dabar jis stoja prėš pulką karvelių,
visi dvyleka būva. kaip būt viens ir viens - ne jokia skyriaus. Mikols
drebėdams stebi j s j juos. ar pamatys katro sparnelius pasiplečiant.
Kad vienas karvelis plestelėja. tai jis apsidrąsino ir išskyrė savąją
mergate,*. Už tatai jj Liucipierius pagyre ir privedė prė būna mergačių,
o jos visos būva viens j vieną kaip akis j akį: skaistutes, baltutes
ir linksmias. Čia Mikols vėl ein iš viena gala j kitą ir žiūrinėj, apė
katrą mergutę pradės muse bembt. Ant gala jis savąją užtika. Liuci­
pierius. jo buklumą matydami, netikėja, kad tai jis pats iš savęs padare,
o todėl jis ir šiandie jo nepaleidę, bet žadėja da vieną kokj darbą duot.
52. A pie dvyliką b ro lių , ju o d v a rn ia is laksčiusių. A T 451.— Už­
rašė A. Atgajiclis (M. Slančiauskasj Šiaulių aps. MP 1. Bv: initinė-isto-
nnė-mitologinė.
Si stebuklų pasaka. AT ir kitų katalogų duomenimis, labiau pa­
plitusi: latvių 150 var., suomių 46. švedų — 18. danų — 21. airių —
96. prancūzų — 14. vokiečių — 57. italų 21. čekų — 12. slovėnų — 10.
lenkų — 20. rusų 10, ukrainiečių 12. turkų — 15 tautosakoje. Po
keletą variantų užrašyta iš estų. Suomijos švedų, lyvių, lapių, norvegų,
islandų, škotų, baskų, ispanų, katalonų. flamandų, rumunų, vengrų,
baltarusių, graikų, indų, prancūziškai ir ispaniškai kalbančių am eri­
kiečių ir kt.
Iš lietuvių — 144 variantai.
W . Liurigmano teigimu, ankstyvasis šios pasakos užrašytas pavyzdys
yra 1185 m. Lotaringijos vienuolio Johanno de Alta Silva lotyniškasis
l>olopathos.
53. A pie du b ro liu s — du g u d riu ir v ien ą k v a ilą . A T 853 + I 9 20 H .
Užrašė A. Atgajietis |M . Slančiauskasj Šiaulių pav. MP 2. B*.: mitine-
istorinė? Trys broliai.
434
 Apie š| pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 116 paaiškinimą.
54. A p ie v ie n ą n e tu r tin g ą tė v ų v a ik ą , k u r s p a v e ld ė )o la b a i d id e liu s
tu rtu s . A T 930.- Užrašė A. A tgapetis |M . Slančiauskas| Šiaulių pav.
MP 3. Bs.: laumės. M itinė-moralinė.
N oveline pasaka apie pranašavim o išsipildym ą aitim a stebuklų
pasakai AT 461. panašiai teigiančiai, kad gim ęs vargšo sūnus ves
karaliaus dukrą. AT 930 pasakos tipas, katalogų duom enim is, paplitęs:
latvių — 127 var.. estų — 18. suomių — 11, danų — 13. airių 45. v o ­
kiečių 13. serbų ir k r o a tų — 17, graikų 13 ir kt. tautosakoje. Be
to. po k eletą variantų užrašyta dar iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių užrašyta 159 variantai. Iš jų 124 — vientisi.

55. B a jo ra i Ir s o d ie č ia i. LPK 3054.— Užraše B |G. Petkcvičaitė-BitėV|

Šiaulių pav. MP 9. Bs.: m oralinė ? Krikščioniška.
Su legendos atspalviu etiologine sakmė, atrodo, turi ir literatūrinio
stiliaus bruožų (žr. Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakm ės.—
V.. 1981.— P. 21).

56. A p ie T e is y b ę ir N e te isy b ę . A T 6 /3 .— Užraše M. Slančius

[SlančiauskasJ iš Trum paičių k.. Šiaulių pav., 1884. Bs.: moralinės.
Stebuklų pasaka apie du keleivius, arba .T eisy b e ir N eteisybė .
AT ir kitų katalogų duomenimis, užrašyta iš: latvių 133. e stų — 22.
suomių 87. švedų ir Suomijos švedų - 21. danų — 37. prancūzų 30.
flamandų - 10. vokiečių 54. rum unų — 16. vengrų — 13. slovėnų —
14. serbų ir kroatų — 10. lenkų — 25. rusų — 31, ukrainiečių — 33.
baltarusių — 15. graikų 12. turkų 21. indų — 16. Be to. mažiau
negu po 10 variantų dar užrašyta iš keliolikos kraštų.
Iš lietuvių užrašyta 151 variantas. Iš jų 126 — vientisi.
$1 pasakos siužetą ir jo paplitim ą tyrinėjo R. Th. Christiansenas
m onografijoje ..Du keleiviai' (1916). Seniausias šios pasakos užrašymas
yra tarp kinų Tripitakos" legendų, išverstų iš sanskrito (710 m.).

57. A p ie gaid| Ir v ištą . A T 715.— Užrašė .L aukinis' Šiaulių pav.

Bs.: žvenų-paukščių pasakos.
Pasaka apie nepaprastą gaid|. AT u kitų katalogų duomenimis,
mėgstama: latvių 101, estų — 17, suomių — 89. švedų ir Suomijos
švedų — 21, prancūzų — 72. serbų ir kroatų — 27. Iš kitų tautų turima
po keletą a r tik pavienių variantų.
Iš lietuvių užrašyta 62 variantai.
Šią pasaką yra tyręs R. S. Boggsas (1933) ir kt. J o je įžvelgiama
AT 513A. B pasakos parodijos.

58. Apė p o n ą ir m u ž ik ą . AT 1415.- Užrašė Laukinis" Šiaulių

pav. Bs.: pasakojim ai. M oralinė.
Juokų pasaka apie nevykusius mainus ir atlaidžią žmoną paminėta
jau X III a. islandų . G autreksagoje'. Pasaka žinom a latvių (15 var.).
suomių (23), švedų ir Suomijos švedų (23). airių (21). rusų (11). ukrui-
435
niekių (13) tautosakoje. Tuo tarpu estai, lyviat, norvegai, islandai,
anglai, prancūzai, ispanai, katalonai. olandai, flamandai, valonai,
vokiečiai, rumunai, vengrai, slovėnai, serbai ir kroatai, graikai, turkai,
indai, indoneziečiai ir kt. tėra užfiksavę po vienų ai kelis variantus.
I i lietuviu užrašyta 49 variantai. Iš jų 40 vientisi.
59. Apč katinų ant pakūtos. A T 136A* + 20A -f 21. Užraše Lau­
kinis Šiaulių prp. Bs.: žvėrių pasakos.
Pasakos AT 136A* versijų „2verių išpažintis*, katalogų duome­
nimis. turi tik lietuviai. Užrašyta 35 variantai. Iš jų tik 5 vientisi,
kiti — kontaminuoti.
AT 20A versija .Žvėrys duobėje" pasitaiko: latvių — 62. estų — 9.
lyvių — 1.'suomių 10. Suomijos švedų 1, vengrų — 7. slovėnų — 1.
rusų — 23. ukrainiečių — 6. baltarusių — 5 tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 24 variantai. Visuose siužetai kontaminuoti.
Pasakos AT 21 tipas žinomas: latviams — 30, estams — 12. suo­
miams — 10. vengram s— 15. slovėnams — I. rusams — 18. ukrainie­
čiams — 6, baltarusiams — 6. graikams — 1. indams 3. indoneziečiams
ir afrikiečiams — 1.

60. Apė virkščių kibirkščių. A T 210.— Užraše .Laukinis' Šiaulių

prp. Bs.: mitologine. 2verių pasakos.
Sis pasakos tipas, šiek tiek panašus j AT 130, yra tyrinėtas A. Aarne
(1913). Pasakų katalogų duomenimis, jo variantų kiek daugiau pasitaiko:
latvių - 22. švedų — 9, airių — II. vokiečių — 24. vengrų — 10. indų —
9 tautosakoje O iš estų. lyvių, danų. prancūzų, olandų, valonų, slovėnų,
serbų ir kroatų, turkų ir kt. užrašyta tik po vienų ar kelis variantus.
Iš lietuvių užrašyta 27 variantai. Juose tikslai, del ko bėga žvėreliai,
daiktai, yra įvairus. Vieni — avižų ar avių vogt. kiti kalėdoti, laimės
ieškoti ar velnių baidyti.
u g n i e k ų — Bs. U it Ugnieku Šiaulių pa v. vadina tokių vietų,
akmenais apmūrytų prengyje (priesienyj), kur ugnj kuren kaij>
kuknia. tik be kamino.
ž i d i n i a — lis. išn. 2id»nys — vieta p n e pečiaus, kur iš pečiaus
sušluoj ugn| su pelenais.

61. Viena bėda — ne bėda. A T 1681 + 1387 p J355C.— Užraše Lau­

kinis Šiaulių puv. Bs.: pasakojimai.
Teksto pradžioje pasakojimas, o toliau prišlieti trys juokų pa­
sakų siužetai.
AT 1681 pasakoje juokiamasi iš kvailio nelaimių. Katalogų duo­
menimis. jos variantų užrašyta iš: latvių 7. estų — 8. lyvių 1.
baltarusių 1. ukrainiečių — 3. rusų — 4. serbų ir kroatų — 13. ru­
munų 1. graikų 2. prancūziškai 2 ir islamiškai 1 kalbančių
amerikiečių.
Iš lietuvių užrašyta 39 variantai.
AT 1387 pasaka populiaresne. Jos variantų užrašyta iš: latvių
122, estų — 24. lyvių 2. suom ių— 7. švedų ir Suomijos švedų 7.
airių 54. vokiečių — 11. Halų — 3. vengrų - 3. čekų 2. serbų ir

436
kroatu — 2. rusų — 3. baltarusių — 1, graikų — 6. argentiniečių — 1.
14 lietuvių užrašyta 56 variantai.
Apie AT 1355C versiją žr. šio leidimo 1 tomo 35 paaiškinimų. Iš
lietuvių užrašyta 29 variantai.
p i n d u I ą — Bs. skl. kur plunksnos supiltos

62. V alkų p a sa k o s. A T 2320.— Užrašė Laukinis* Šiaulių pav.

Pateiktos 4 tradicines pasakos be galo. Pirm os pasakos užrašyta
72 variantai, antros — 33, trečios — 3.
63. A p ie n e b o tu s d a ik tu s . A T 1920D.— Užrašė S-ja |S. 2iupsms)
Kauno pav. MP 4. Bs.: kytruolių-išm inting(ųjų).
2 r. šio leidimo I tomo 15 paaiškinimų.

64. A p ie tr is ra č iu s. A T 7/6.— Užraše S-ja (S. 2iupsnis| Kauno

pav. MP 5. Bs.: moralines.
Katalogų duomenimis, šis pasakos tipas žinomas tik iš latvių (5 var.),
baltarusių (3) ir lietuvių (23) tautosakos.

65. T ry s p a m o k in im a i. A T 9/1*. Užraše S-ja |S. 2iupsnisJ Kauno

j>av. MP 6. Bs.: kytruolių-išm intingųjų pasakos.
Sis novelių pasakos tipas žinomas iš ukrainiečių (9 var.), baltarusių
(2), rusų (1). o ypač iš lietuvių (60) tautosakos.

66. G aid žio p a m o k sla s. A T 670.— Užraše S-ja [S. 2iupsnis| Kauno
pav. MP 7. Bs.: mitologine? 2vėrių pasakos.
AT ir kitų katalogų duomenimis, šis pasakos tipas yra žinomas iš:
latvių — 72, estų — 22, suomių — 74. airių — 39, serbų ir kroatų — 21,
lenkų — 21. ukrainiečių — 25. baltarusių — 9, rusų — 11. indų — 16
tautosakos. Po vieną ar kelis variantus užrašyta dar iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių užrašyta 139 variantai.
Šią pasaką ty rin ėję A. A arne (1914) ir kiti ieško jos ištakų Indijoje.
Atskiri jos epizodai aptinkam i rinkinyje .T ūkstantis ir viena naktis",
o Europoje ši pasaka jau XII a. atsispindėjo raštijoje.
n a m ą — Bs. sk/. — tvartus

67. K odėl a š n ie k o n e tu riu ? A T 737A .— Užrašė S-ja |S. 2iupsmsj

Kauno pav. MP 8. Bs,: m itinės-istonnes?
Si versija žinoma tik lietuvių tautosakoje. Yra užrašyta 28 variantai.
Iš jų — 20 vientisų.
68. A p ie ū k in in k ą Ir Jo b e rn ą . A T 1568*.— Užrašė P. Virikas Se­
redžiuje, Kauno pav. Bs.: kytruolių pasakos.
Nelabai paplitęs pasakos tipas. Katalogų duomenimis, šio tipo
variantų užrašyta iš: latvių — 63, estų — 7. ly v ių — 1. suomių — 3.
slovėnų — 1, vokiečių, čigonų, kubiečių — 2.
Iš lietuvių užrašyta 11 variantų.

69. A pie g y v a tę .— Užrašė P. Virikas iš Seredžiaus. Kauno pav.

Bs.: gyvatės pasakojimas.
437
 Pasakojimai apie nepaprastų gyvačių medžioklę lietuvių tautosakoje
gana reti.
g a l v o s — Bs skl. buožes

70. A p ie tris b ro liu s. A T 530B*. I* savo tėvo užrašė P. Vtrlkas

iš Seredžiaus. Kauno pav. Bs.: milinė-istorine.
Si versija užrašyta tik ii lietuvių (16 var.) ir latvių (1).

71. A pie M au rlk ą. k u rs d y k o s d u o n o s ie š k o jo . A T 130C.— Užrašė

P. Vii įkas. Papasakojo Lengvenienė iš Krista poliau* k., Kauno pav
Si versija žinoma tik iš kelių tautų pasakų. AT katalogas rodo kad
iš latvių užrašyta II. lyvių — 2. suomių — 39. Suomijos švedų — 14.
Iš lietuvių užrašyta 27 variantai. Visi — vientisi.

72. A p ie k a ra lių ir v a rn ą . A T 201 7.— Iš savo tėvo užraše P. Vtrlkas

iš Seredžiaus. Kauno pav. Bs.: vaikų pasakos. Palyg. t I.
Tradicine pasaka be galo. Jo s variantų užrašyta iš: suomių — 11.
vengrų — 15. latvių — 10 ir lietuvių — 21.

TA. Apie m ed ln člų . A T 2300. Užrašė P. Virikas iš Jul. Lozoraičio

iš Seredžiaus. Kauno pav. Bs.: vaikų pasakos.
Tradicinė lietuvių pasaka be galo. Užrašyti 4 jos variantai.

74. A p ie gužutj Ir g e rv ę . A T 2 4 4 A 9.— Užraše P. Virikas iš Petro

Lengvemaus. gyvenančio Kristapoliaus k.. Kauno pav. Bs.: žuvys. Palyg
rus.
Mažai paplitusi j pasakėčią panašios pasakos versija. Katalogų
duomenimis, jos žinomu iš: latvių — 6. ukrainiečių — 4. rusų — l.
baltarusių — 1 tautosakos. Iš lietuvių užrašyta 3 variantai.

75. Apie b u rlio k ą . A T 956A 9.— Iš savo motinos užrašė P. Virikas

iš Seredžiaus. Kauno pav. Bs.: pasakojims.
Si pasakos apie plėšikus versija užrašyta tik iš latvių (25 var.) ir
lietuvių (44).

76. A pie d le d c llo ir b o b e lė s sū n ų . A T 502 - f 3/4.— Užraše J- Juš-

kyte Pernaravos apygardoje, Kauno gub. Bs.: mitine-istorine (su­
trumpinta).
Kaip rodo katalogai, stebuklų pasaka apie nepaprastą padėjėją
(geležinis žmogus varine barzda ir j>an.) gerai žinomi variantai iš:
latvių — 56. estų — 11, suomių — 28. švedų ir Suomijos švedų — 18.
danų — 17. prancūzų 16, vokiečių 16. rumunų 10. vengrų —
10. čekų 16. r u s ų — 35. ukrainiečių 15. baltarusių 9 tautosakos.
Be to. po vieną ar kelis variantus užrašyta dar iš dešim ties tautų bei
etninių grupių.
Iš lietuvių užrašyta .43 variantai.
W. Liunginano teigimu, motyvai apie sugautą nepaprastą būtybę
ir jos pasprukimą žinomi jau I tūkstantm etyje pr. m. e. ir buvo pa­
mėgti ankstyvuoju viduramžių laikotarpiu

438
 Skelbiamas tekstas yra gerokai deform uotas.
Apie AT 31-4 ir . šio leidimo 1 tomo 122 paaiškinimą.

77 Vilkas Ir lapė. A T 2025 -Į 2.- Užrašė J. Juškyte Pernaravos

apygardoje .n u o vienos senos bobos, kurios pavardės nebeatmenu"
Bs.: žvėrių pasakos.
Pirm oje teksto dalyje siužetas apie bandelę ir lapės rogutes.
Šio pasakos ti|K> žinomi variantai: latvių 23. švedų 2. norvegų
•I. danų. škotų I. airių 36. olandų —6. vokiečių — I, slovėnų 1.
serbų ir kroatų — 1. rusų — 16. ukrainiečių — 8. baltarusių —5 tau­
tosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 121 variantas.
Apie AT 2 žr. šio leidim o I tomo 44 paaiškinimų. Iš viso AT 2 a p ­
tinkam as 245 variantuose, užrašytuose iš lietuvių.

78. A pie du broliu išmintingu Ir vienų kvailį. A T 1653B. Užraše

J. Juškytė Pernaravos apygardoje .n u o vienos senos bobos, kurios
pavardės nebeatmenu*. Bs.: razbaininkų pasakos.
Tai populiari juokų pasaka a p ie brolius m edyje ir plėšikus po jais.
A nkstyvųjų jos užrašymų pateikia jau kinų ..Tripitakoje . ypač 100 pa­
sakojimų knyga. V m. e. a. išversta iš sanskrito (W . Liungmanas|.
Pasaka gyvuoja latvių (158 v a r.|. švedų ir Suomijos švedų (16). serbų
ir kroatų (10). ukrainiečių (1). graikų (14) ir kt. tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta daugiausia — 217 variantų.

79. Apie Jonuką ir vagį. A T 1640.— Užrašė J. Ju šk y tė Pernaravos

apygardoje .n u o vienos senos bobos, kurios pavardės nebeatmenu*.
Bs.: mitologine (skeveldra).
Paskelbto teksto pirm osios dvi pastraipos — iš AT 1640 pasakos
apie .g aliū n ą*. kuris vienu kirčiu kelias muses užmušė ir kuriam toliau
del to laimingai klojosi. Sis pasakos tipas paplitęs daugelyje kraštų,
randamas jau kinų .Tripitakoje*. Užliksuotas: latvių — 87. estų 13.
suomių — 60. švedų — 23. airių — 277. prancūzų — 19. vokiečių — 40.
slovėnų — 11. serbų ir kroatų — 23. rusų — 22. ukrainiečių — 9.
baltarusių 5. graikų — 12. turkų 44, indų — 25 tautosakoje. Po
vieną ar kelis variantus užrašyta dar iš keliolikos tautų bet etninių
grupių.
Teksto antra dalis tėra nebaigtas fragmentas.

80 Apie tris brolius Ir pavasarį. AT 1541 -f 1384 + 1204•• -f- 1210 -f-
1263 -f 1540A " -f 1528 — Užrašė J. Juškytė iš M artyno Alijausko.
gyvenančio Gegužių k. Bs.: kytruolių -štu k o rių pasakos.
Tekstas sudarytas iš keleto juokų pdsakų.
AT 1541 tipas pasaka a p ie mėsos taupym ą ilgai žiemai (pava­
sariui) atskirose šalyse labai populiari. Iš latvių užrašyta 110 var..
iš suomių — 52, švedų — 25. airių 131. prancūzų 14, vokiečių —
20. rusų 9. slovėnų 9. indų 9. Be to. po vieną ui kelis variantus
užrašyta dar keliolikoje kitų tautų.
Iš lietuvių 95 variantai.

430
 AT 1384 tipas — pasaka opu* kvailesnių moterų už savos paieškos
pasaulyje taip pat gana populiari. Iš latvių užrašyta 46 var.. iš estų
16. suomių — 30. švedų 61. norvegų — 12. airių 95. prancūzų 11.
vokiečių — 23. čekų — 17. rusų 29. ukrainiečių — 21. Be to. pavienių
a r po keletu variantų žinoma ir kitų tautų pasakų lobynuose.
Iš lietuvių užrašyta 103 variantai.
AT 1204** — juokų pasaka apie kvailius, norinčius žindyti viščiukus.
Si versija žinoma rusų (3). ukrainiečių (14). baltarusių tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 41 variantas.
AT 1210 — juokų pasaka apie kvailius, norinčius per kopėčias už­
vesti veršius ant stogo, žinoma latviams (50 vai.), estams (8). suomiams
(23). švedams (15). airiam s (178). prancūzams (12), flamandams (10).
vokiečiams (28). vengrams (14). rusams (21). ukrainiečiams (14) ir kitų
tautų žmonėms.
Iš lietuvių užrašyta 84 variantai.
AT 1263 — juokų pasaka apie kvailius, nešiojančius košę iš kamba­
rio | kambarį prie pieno, žinoma latviams (33 var.). estams (9). suo­
miams (7). rusam s (7), baltarusiams (3).
Iš lietuvių užrašyta 56 variantai.
AT 1540A* — juokų pasaka apie kiaulių prašymą | svečius žinoma
rusų (35 var.). ukrainiečių (9). baltarusių (6). latvių (15) ir lietuvių (77).
AT 1528 - juokų pasaka apie nesėkmingą apgaviko gaudymą
žinoma latvių (27 var.). švedų (55). rusų (30). ukrainiečių (5). balta­
rusių (4) ir kitų tautų tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 142 variantai.
p r l e n g ę — Bs. sfc/. = pneongę

81. Apie vieną burtininkę. A T 1641 Užraše J. Juškyte iš Mar­

tyno Alijausko. gyvenančio Gegužių k. Bs.: kytruolių-galvočių pasakos.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 31 paaiškinimą.

82. Apie Jezavitus. AT 1584'.— Užraše J. Juškytė iš M artyno Ali­

jausko. gyvenančio Gegužių k. Bs.: Jozavitų pasakos.
Si pasaka žinoma tik lietuviams. Užrašyta 2 variantai.

83. Apie tris brolius Ir aukso obuolius. A T 550.— Užrašė J. Juškyte

iš J. Caso. gyvenančio Svirplelių k. Bs : mitine-istorine.
Apie š| pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 132 paaiškinimą.

84 2altys Ir mergaite. A T 425M — Užrašė J. Juškyte.

Si pasakos versija labiausiai būdinga baltų kraštams. Iš lietuvių
užrašyta 130 variantų, iš latvių 94. Ik- to. jos variantų turima estų.
suomių, rusų. baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautų tautosakoje.

85. Apie nykštuką. A T 700 — Užraše P. 2ym untaite Pernaravos

prp.. Kauno gub. Bs.: nykštuko pasakos.
Apie šj pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 4 paaiškinimą.
g r ū s t u v ę — Bs. Išn. = piesta
ž a r n a s — Bs. skl. grobus

440
 86. Apie žydą ir žmogų. A T I642A. Užrašo P. Žym antaitė Per­
naravos prp., Kauno gub. Bs.: žydų pasakos (suam brm ta).
2r. ši** leidim o 1 tom o 57 paaiškinimų.

87. A pie m usę Ir utę. A T 293C* Užrašė K M. Tėvynė*. 1899,

p. 231. Bs.: žvėrių pasakos.
A nekdotas apie įvairių šalių papročius. Užrašyta 15 v,ir.

88. A pie riebų kunigų Ir gudrų mclninkų. A T 922. - Užraše T. Au-

gustinavičiūte Rozalimo prp., Panevėžio pav. Bs.: kytruolių-galvočių
pasakos.
N ovelių pasaka apie be rūpesčio gyvenanti kunigų ir sunkius
uždavinius yra latrai paplitusi. Gausiai variantų užrašyta iš: latvių
45. suomių — 102, švedų ir Suom ijos švedų 76. danų — 49. airių —
146. prancūzų — 16. flamandų — 10. vokiečių 36, slovėnų — 14. serbų
ir kroatų — 31. rusų — 38. Mažiau negu 10 v arian tų turi užrašę dar
keliolika tautų ir etninių grupių.
iš lietuvių ši pasaka užrašyta 103 kartus.
Šių pasakų ištyrė W. A ndersonas veikale ..Kaizeris ir atratas" (1923).
Seniausias pasakos variantas užrašytas arabiškai IX amžiuje.

89. Apie gudrų vag| A T 15251) + 1529 + 950.— Užraše T. Au-

gustinavičiūte Rozalimo prp., Panevėžio pav Bs.: kytruolių-galvočių
pasakos. (Isto rin ė ?|
Apie AT 1525D v ersijų žr. šio leidim o I tomo 94 paaiškinimų.
AT 1529 — tai pasaka apie arklių vagp Iš latvių užrašyta 27 var.,
iš ukrainiečių — 13. p ran c ū z ų — 14. po kelis variantus — iš rusų.
baltarusių, slovėnų, serbų ir kroatų, čekų. vengrų, italų, vokiečių,
olandų, flamandų, katalonų. ispanų, turkų ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 44 variantai.
AT 950 populiari pasaka a p ie du vagis, užrašyta jau H erodoto
(I a. pr. m. e.). Jo s variantų yra: latvių — 36. suomių — 25. švedų — 12.
airių 208. vokiečių — 13. rusų - 28. ukrainiečių — 18 tautosakoje.
Be to. iš poros dešim čių tautų užrašyta mažiau negu po 10 variantų.
Lietuvių variantų užrašyta 67.
90. A pie vaizbūno sūnų Ir sm aką. A T 300. — Užrašė M orta Avi*
žaite iš Pasvalio, Panevėžio pav. Bs.: m itinės-istorines.
A pie pasakos tipų žr. šio leidim o I tom o 2 paaiškinimą.

91. Apie bobutę Ir aitvarą. LPK 347 7.— Užrašė M orta Avižaite
Pasvalyje. Panevėžio pav. Bs.: m itologinė. A itvarai.
Lietuvių tradicinė sakm ė apie tai, kaip sam dinys aitv aru i paliktą
maistą pridergia ir pan., gana paplitusi, užrašyta 237 variantai.

92. A pie seneli, kurs pinigus kavojo. LPK 36 12. Užraše M orta
A vižaite iš Pasvalio. Panevėžio pav. Bs.: kytruolių-galvočių pasakos.
A rtim ų šiam tekstui sakmių, kai. norint paim ti lobj, reikia 9 a r 12
galvų, užrašyta 364 variantai. Tai rodo didelj šitų m otyvų populiarumą.
b y — Bs. aki. = bile

441
 93. Kaip ūkininkas pinigus kavojo. LPK 36/5. Užrašė M orta Avi-
žalte Pasvalyje, Kauno gub. Bs.: kytruolių-gal vočių.
Artim ų šiam tekstui sakmių, kur užkeikiama, kad lobj iškasti galima
tik ariant gaidžiu (zuikiu, varna, plika moterim, dviem ožiais ir pan.),
užrašyta 20 variantų.
‘)4. Kaip švintas Petras nupliką. A T 791.- Užrašė J. Koncevičius
apie Šeduvą. Panevėžio pov.. 1894. MtG 2. p. 258—259. Bs.: krikščio­
niška.
Sis hum oristinis legendų pasakų siužetas yra paplitęs keletoje tautų,
bet kiek daugiau variantų užrašyta tik iš vokiečių (72). lietuvių (60).
ukrainiečių (21). serbų ir kroatų (15). slovėnų (10). Po vieną a r kelis
variantus užrašyta ir iš latvių. Suomijos švedų. danų. islandų, prancūzų,
ispanų, katalonų, flamandų, italų, vengrų, čekų. baltarusių, rusų.
nupliką Bs. Išn. Tarme pasakų nn 94 101. užrašytų apie
Šeduvą. Panevėžio paviete, atsižymi ypač ištarimu dvigarsių ai kaip
kieta ė (slg. lotyn. ae). ei kaip minkšta ė ir nu kaip o. Rašomosios kalbos
galuonė akkusatyvo ą šitoje tarm ėje perėjus j o. kaip ir nominativus
participil praes. act. masculini generis. Plačiau apie panevėžiečių
tarmę: Koncevičius. M itteil|ungen| d|er] Littjauischenl litt|crarischen|
Gesell|schaftJ. II, 255: IV. 39 ir Lietuviškjosį pasakjos). |Shenandoah.
Pa.. 1902). II. 4.
95. Dungus grlūv, žeme lū ž t A T 20C x 2033.— Užrašė J. Konce­
vičius apie Šeduvą. Panevėžio pav., 1884. MtG 2. p. 164 166. Bs.: žvė­
rių pasakos.
Apie š) pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 96 paaiškinimą.
96. Tltnagis. A T 650C.— Užrašė J. Koncevičius apie Šeduvą.
Panevėžio pav.. apie 1864. MtG 4. p. 326—328. Bs.: grynai istorinė.
Apie šią versiją žr. šio leidimo 1 tomo 2 paaiškinimą. Skelbiamas
tekstas labai istoriškai sukonkretintas
n ‘ e j a — orig. skl., Bs. skl. nueja
p r e j a — o rig. skl., Bs. skl. *= priėjęs

97. Kodėl dreb apušės laps Ir be vėją. LPK 3I0S.— Užraše J. Kon­
cevičius apie Šeduvą. Panevėžio j>av., apie 1884. MtG 3. p. 117. Bs.:
mitinė. Krikščioniška.
2r. 2 paaiškinimą.

98. Kaip žmonys pradėja gerti ariclko. LPK 329/.— Užraše J. Kon­
cevičius apie Šeduvą. Panevėžio pav.. apie 1884. MtG 2. p 417—420 Bs.:
kukščioniška-stabmcldžių. Moralinė.
Reta šitaip išplėtota sakmė,
n ‘ e J a — orig. skl.. Bs. skl. = nueja
n e i n o — orig. skl.. Bs. skl. = neeino
99. Trys šunlukė: sidabrą, auksa Ir dlemlnta. A T 300 + 3/5.
Užrašė J. Koncevičius apie Šeduvą. Panevėžio pav.. apie 1884. MtG 4,
p. 39—47. Bs.: mitinė-istorinė.
442
 A p ie A T 300 ti p ą žr. 2 p a a iš k in im ą , a p i e A T 315 20 p aa išk in im ą .
j o — orig. skl., Bs. skl. j a u
n ’ e j a — orig. skl., Bs skl. n u ė j o
n ' e j ę s orig. skl., Bs. skl. n u ė j ę s
m u z i k o — orig. skl., Bs. skl. s k r i p k o
l e v a s — orig. skl., Bs. skl. l i ū t a s
n * e j u s — orig. skl., Bs. skl. n u ė j u s
n ' e i k — orig. skl.. Bs. s k l . n u e i k

100. S u k i e t ė j u s i š i r d i s . — U ž r a š e J . K o n c e v i č i u s Š e d u v o j e . Pane­
v ė ž i o p a v . . a p i e 1884. M t G 3 . p . 5 2 7 — 5 2 9 . Bs.: p a s a k o j i m s .
N e t r a d i c i n i s p a s a k o j i m a s m i t y b o s ir g y d y m o te m a .
P a r y ž i u s orig. skl., Bs. skl. P a r y ž i a u s
j o — orig. skl., Bs. skl. ja u

101. N e r e i k i a s k a t i k ą n i e k i n t i . AT 7 7 4C.~ U ž r a š ė J . K o n c e v i č i u s
a p i e Š e d u v ą . P a n e v ė ž i o p a v . . a p i e 1884. M t G 3 . p . 5 3 1 — 5 3 2 . Bs.: k y t -
ru o lių -g alv o č ių pasakos.
P asa k a, p r im e n a n ti p a m o k s tu p a ly g in im u s , n ė ra p o p u lia ri. J i žin o m a
p r a n c ū z a m s , v o k i e č i a m s , l l a m a n d a m s . č e k a m s (2). k a t a l o n a m s . d a n a m s ,
v e n g r a m s |4 |. g r a i k a m s , u k r a i n i e č i a m s |7 |.
Iš lie tu v ių u žra šy ti 4 v a ria n ta i,
s k a t i k a — orig. skl., Bs. skl. s k a t i k o

102. A p i e p a n e l ę i š V a n d e n ų , R a n k š l u o s č i ų , ( n a g i ų d v a r o . AT
510A.— U ž r a š e D i d ž i u l y t ė i š A n d r i o n i š k i o k .. U k m e r g ė s p a v . Bs.:
m itin ė -isto n n e.
B. K e r b c l y t e s n u o m o n e . 1 0 2 — 106 p a s a k o s y r a u ž r a š y t o s L. D i d ž i u ­
li e n ė s r a n k a . A u t o r y s t ė n u s t a t y t a p a l y g i n u s r a n k r a š č i u s (žr. L ie tu v ių
r a š y t o j ų s u r i n k t o s p a s a k o s i r s a k m ė s , p . 338).
Si Pelenės pasakos versija labai paplitusi kaip u B v ersija (žr. šio
leidim o I tomo 7 paaiškinim ą). A v ersijo s variantų nemažai užrašyta iš:
latvių — 312, estų — 17. s u o m i ų — U I . lapių — 14, švedų — 25, nor­
vegų 43. flam andų — 13. vokiečių — 47. prancūzų — 37. italų — 27,
rum unų 11, vengrų — 21. čekų — 22. serbų ir k ro atų — 21. lenkų —
18. rusų 19. graikų — 29. turkų — 23. O pavienių ir po keletą variantų
užrašyta d a r iš p o ro s dešim čių tautų u etnin ių grupių.
Iš lie tu v ių A v e r s i j o s tu r im e 9 0 v a ria n tų ,
a u k l e Bs. išn. S t r u m p f , p a n č e k a .
103. A p i e t r i s b r o l i u s . A T 327G + J 6 5 3 B — U ž r a š ė D i d ž i u l y t ė iš
A n d r i o n i š k i o k .. U k m e r g ė s p a v . Bs.: ž m o g ž u d ž i a i , l a u m ė - r a g a n a .
S i v e r s i j a y r a p a p l i t u s i L a t v i j o j e (97 v a r .) I š S u o m i j o s š v e d ų u ž r a š y t i
3 v a r . I š l i e t u v i ų — 190 v a r i a n t ų .
A p i e A T 1653B ž r . 7 8 p a a i š k i n i m ą ,
t y n e je Bs. i&n. e i n e V V a n n e
p r i e š d e n g t ę — Bs. skl. ž i u i š t ą

104. A p i e d e v y n i s b r o l i u s I r j ų s e s e r f E l e n y t ę . A T *#51 A . — U ž r a š e
D i d ž i u l y t ė i š A n d r i o n i š k i o k .. U k m e r g ė s p a v . Bs.: m i t i n e - i s t o n n ė .
A p i e š i ą v e r s i j ą ž r . š i o l e i d i m o I t o m o 14 p a a i š k i n i m ą .

443
 105. Apie tris brolius. AT 1535.— U ž r a š ė D i d ž i u l y t e iš A n d r i o n i š k i o
k.. U k m e r g ė s p a v. Bs.: k u n i g a i ( m i t i n e - i s t o r i n ė ) .
A p i e šj p a s a k o s l i p ą ir . š i o l e i d i m o I t o m o 3 2 p a a i š k i n i m ą .
s u d a n g a v o — Bs. tsn. d a n g u o t i - ■ k a v o t i

106. Kodėl kiškio lūpos perplėštos. A T 70. U ž r a š ė D i d ž i u l y t ė iš

A n d r i o n i š k i o k ., U k m e r g ė s p a v . Bs.: ž v ė r y s .
E t i o l o g i n ė s a k m ė , ž i n o m a l a t v i a m s (71 v a r . ) , e s t a m s (27). s u o m i a m s
(95). š v e d a m s ir S u o m i j o s š v e d a m s (22). n o r v e g a m s (5), a i r i a m s (9).
f l a m a n d a m s (5). v o k i e č i a m s (8), l e n k a m s (5). u k r a i n i e č i a m s ( 7 |. B e to,
p o 1 2 v a r i a n t u s u ž r a š y t a iš l y v i ų , l a p i ų , d a n ų , v a l o n ų , i t a l ų , r u m u n ų ,
slo v ėn ų , ru sų . b altaru sių , g ra ik ų , turkų.
Iš l i e t u v i ų u ž r a š y t a 2 8 v a r i a n t a i .
Š i o s i u ž e t o E z o p o (V I a . p r . m . e .) p a s a k ė č i ą a t p a s a k o j o F e d r a s
(I m . e . a .) , B a r b i j u s ( I I m . e . a .) i r k t.

107. Apie Petrą Ir Povilą. A T 1654 — A t s i u n t ė k u n . J . Z i l m s k i s iš

A m e r i k o s . Bs.: r a z b a i n i n k a i .
T ai v ie n a iš p as a k ų a p ie la im in g u s atsitik tin u m u s. J o s v a ria n tų
u ž r a š y t a , l a t v i ų — 7 4 . e s t ų — 15. i t a l ų — 4. i s p a n ų — 5. v e n g r ų — 8.
č e k ų — 7, s e r b ų i r k r o a t ų — 24. r u s ų — 12. u k r a i n i e č i ų — 11. b a l t a ­
r u s i ų — 6. g r a i k ų — 5 , t u r k ų — 9. i n d ų — 6. Be to , p o 1 v a r i a n t ą u ž ­
r a š y t a iš S u o m i j o s š v e d ų , s l o v ė n ų i r k t.
L i e t u v i š k ų š i o s p a s a k o s v a r i a n t ų u ž r a š y t a 101. I š j ų 94 — v i e n t i s i .

108. Apė Kazimierą ir Anclją. A T 885A.— Bs.: ? P a s a k o j i m s ? m i-

t i n ė - ls to n n ė (su am b rin ta).
N o v e lių p a s a k a a p ie ta ria m a i m iru s ią n u o ta k ą n ė r a nei lab ai p a p l i­
t u s i . n e i p o p u l i a r i . I š l a t v i ų u ž r a š y t a 11 v a r . , iš e s t ų — 2. S u o m i j o s
švedų 3. č e k ų — 8 . r u s ų 4. i t a l ų — 1. p r a n c ū z i š k a i k a l b a n č i ų a m e ­
r i k i e č i ų — 15. I š l i e t u v i ų u ž r a š y t a 20 v a r i a n t ų .

109. Allivaras. I.PK 3461 + 3476.— U ž r a š e K. B ū g a I X ise tu p r p .,

Z a r a s ų p a v . Bs.: m i t o l o g i n ė .
Sakm e, p a s a k o ja n ti, kaip žm o g u s, b ijo d am as, k ad jo n e u ž tre n k tų
k r i n t a n t y s a i t v a r o p in ig ai, s ta to š ia u d ų k ū lj, t u r i 8 v a ria n tu s . O m o ty v a s
a p ie a i t v a r o iš p e n n im ą iš 9 m etų g a id ž io k ia u š in io — lab ai p ap litę s
lie tu v ių s a k m ė s e a p ie a itv a rą .
a it iv a r a s Bs. išn. E t i m o l o g | i n ė ) to ž o d ž i o r e i k š m e : . k l a j o j a n t i
u g n i s * . 2 o d i s a i t i v a r a s v. a i t - v a r a s y r a s u d ė t a s i š d v i e j ų : *a iti . u g n i s '
( s l g . s s k r . a t h a r ž o d y j e a t h a r - v a n . F e u e r - p r i e s t c r *. z e n d . a t a r „ u g n i s ' ,
a t h r a v a n t . m i t F e u e r v e r s e h e n * . g r . a i d z o . u ž d e g a ' - f v a r a s k lu j u s ,
k l a j o j ą s * ( slg . lie t. v a r y t i , v a r y k l o s , v a r i n ė t i e t c . ) (K. B ūga).
g r y č i a s — Bs. skl. s c . l u b ų

110. Apie vieną žmogų, katras velniui trejus metus tarnava. AT

361.— U ž r a š ė . . A k m u o ' J ū ž i n t ų p r p . , Z a r a s ų a p s . Bs.: p a s a k o j i m a i
( m o r a l . ) . V e ln ia i.
Si s t e b u k l ų p a s a k a a p i e ž m o g ų , p a s i ž a d ė j u s į v e l n i u i 3 m e t u s n e s i-
k i r p t i . n e s i s k ų s t i , k a i p i r n e m a ž a k i t ų . t u r i r y š k i ų s a k m i š k ų b r u o ž ų . Iš

444
hi! v n) ji u ž r a š y t a 100 k a r t u s , iš e s t ų 25. s u o m i ų 72. S u o m i j o s
švedų 10. d a n ų 22. v o k i e č i ų 27. č e k ų — 8. l e n k ų — 16. P o v ie n ų
a r k e l i s v a r i a n t u s u ž r a š y t a iš l y v i ų , š v e d ų , n o r v e g ų , i s l a n d ų , š k o t ų ,
a i r i ų , i s p a n ų , i t a l ų , a u s t r ų , v e n g r ų , s l o v ė n ų , s e r b ų ir k r o a t ų , r u s ų .
u k r a i n i e č i ų , b a l t a r u s i ų i r k t.
I š l i e t u v i ų t u r i m a 113 v a r i a n t ų . I š jų 109 — v i e n t i s i .
t a r n a v a — fls. iš n . S itų i r v i s a s s e k a n č i a s p a s a k a s u ž r a š e Ž v a i g ž ­
d ė s " sųn ariai.

U I . Apė avinų su šilkinėm vilnam. A T 5 7 /. D o m in y k a s S irv y d is

iš D a u l u i n ų k .. J ū ž i n t ų p r p . Bs.: p a s a k o j i m a i I? m i t i n ė - i s t o r i n ė . su*
am b n n la).
Š ių l i n k s m ų s t e b u k l ų p a s a k ų a p i e n e p a p r a s t ų a v i n ų (žų sj i r k t.).
p r i e k u r i o v i s i p r i l i m p a , y r a p a s a k o j ę l a t v i a i (64 v a r . ) . e s t a i (15). s if b m ia i
(75). š v e d a i i r S u o m i j o s š v e d a i (30). n o r v e g a i (8). d a n a i (37), p r a n c ū z a i
(20). o l a n d a i (4). f l a m a n d a i (11). v o k i e č i a i (87), i t a la i (9). r u m u n a i (6).
v e n g r a i (9), č e k a i (15). s l o v ė n a i (8), s e r b a i ir k r o a t a i (16). r u s a i (16).
u k r a i n i e č i a i (7), b a l t a r u s i a i (3). l e n k a i (3), p r a n c ū z i š k a i k a l b a n t y s
a m e r i k i e č i a i (10). P o 1— 2 v a r i a n t u s y r a p a s e k u s i o s d a r k e l i o l i k a t a u t ų ,
e tn in ių g ru p ių .
i š l i e t u v i ų u ž r a š y t a 7 5 v a r i a n t a i . I š jų 46 — k o n t a m i n u o t i .

112. Kaip viena žmagaus vaikas užaug|s pallka pana žintu. AT

93 0 * + 4 6 / . — U ž r a š ė „ P li u š k is * . Bs.: m i t i n ė * i s t o r i n ė .
S i a t m a i n a s k i r i a s i n u o p a g r i n d i n i o t i p o ( a p i e t i p ų A T 9 3 0 ž r . 54
p a a i š k i n i m ų ) tu o . k a d į ž a n g o j e y r a e p i z o d a s a p i e D i e v o p a k v i e t i m ų
j sv e čiu s, bet n a k v y n ė n b e s ip ra ša n tis se n e lis p rasta i priim am as.
S i a t m a i n a , k a i p r o d o A T k a t a l o g a s , ž i n o m a tik l i e t u v i a m s , d a n a m s
(1 v a r . ) ir g r a i k a m s . L i e t u v i ų v a r i a n t ų t u r i m a 73, i š j ų 6 5 — v ie n t i s i .
A T 461 t i p a s a r t i m a s A T 9 3 0 t i p u i . A T 461 p a s a k ų , v a d i n a m ų T r y s
p l a u k a i iš v e l n i o b a r z d o s * , t y r ę A . A a r n e (1916) i r k i t i į ž v e l g i a j o s
p ė d s a k ų a n t i k o s ir R y t ų s e n ų j ų k u l t ū r ų p a m i n k l u o s e G a u s i a i j o s
v a r ia n tų p a p a s a k o jo : la tv ia i 79. s u o m i a i 176, š v e d a i i r S u o m i j o s
švedai 64, n o r v e g a i 24. d a n a i 47. a i r i a i — 202, p r a n c ū z a i - 15.
v o k i e č i a i — 44. v e n g r a i — 13. l e n k a i 18. r u s a i — 36. u k r a i n i e č i a i
29. b a l t a r u s i a i 20 ir d a u g k itų ta u tų ž m o n ių .
L i e t u v i ų v a r i a n t ų t u r i m a 55. I š j ų 40 — s u j u n g t i s iu ž e t a i.
k u k n ia n R s. aki. v i r t u v ė n
113. Kaip Markų Kristus apdavanaja. A T 3 3 0 8 U ž ra š e K arštim as
J ū ž i n t ų p r p . Bs.: m i t i n e - i s t o r i n ė ( s u k r i k š č i o n i n t a ) .
Si p a s a k o s v e r s i j a tik k e l i o s e t a u t o s e l a b i a u p a p l i t u s i . J o s u ž r a š y t a iš:
l a t v i ų — 144, iš l i e t u v i ų 223 ( k a r t u s u C v e r s i j a ) , r u s ų — 18. u k r a i ­
n i e č i ų - 20, b a l t a r u s i ų 13. l e n k ų — 25. č e k ų — 12. K e l e t o j e t a u t ų
š i o s p a s a k o s v e r s i j o s t r a d i c i j a v i s a i sil|>na: t e u ž r a š y t a p o v i e n ų a r k e l i s
v aria n tu s.
v e r d i n g J - Bs. skl. t r i s s k a t i k u s

114. Apie senei) ir babul), kaip anys par pupel) dangun inlipe. AT
804A.— U ž r a š e . V a n a g a p i e v i s * . Bs.: m i t o l o g i n e .
445
 Si l e g e n d ų p a s a k o s v e r s i j a , A T d u o m e n i m i s , ž i n o m a l i k k e l i o s e
l a u l o s e . I š l a t v i ų u ž r a š y t a 2 v a r . . i š s e r b ų i r k r o a t ų — 2. r u s ų 8.
l i e t u v i ų — 17 v a r i a n t ų .
š p a 1 a u š — Bs. skl. p a l a u k

115. Del ka starkaus un nugaras Juodas laplnys. LPK 3131.- D o m i­

n y k a s S i r v y d i s i š D a u l l ū n ų . Bs.: p a u k š č i ų p a s a k o s .
P o p u l i a r i e t i o l o g i n ė s a k i n ė . J o s u ž r a š y t a 135 v a r i a n t a i .

116. Del ka šuva neapkinčia katės, c kate pelės. A T 2 0 0 . — D o m i ­

n y k a s S i r v y d i s i š D a u l i ū n ų . Bs.: ž v ė r y s
L a b a i p a p l i t u s i p a s a k a . J o s v a r i a n t ų u ž r a š y t a iš: l a t v i ų 78. e s t ų —
12. s u o m i ų 34. v o k i e č i ų 18. s l o v ė n ų — 11, l e n k ų — 12, u k r a i n i e ­
č i ų — 15. P o v i e n ų a r k e l i s v a r i a n t u s y r a u ž r a š y t a d a r i š k e l i o l i k o s
ta u tų .
Iš lie tu v ių tu r im e 60 v ar. Iš jų 5 6 — v ie n tisi.

117. Kaip vienas panas prieš sm ertį pinigus su slyva m prarija. LPK
3621,— U ž r a š ė . S v i r p l y s ’ . Bs.: m i t o l o g i n ė . N u m i r ė l i a i .
T r a d i c i n ė s a k m ė a p i e u ž b u r t u s p i n i g u s . Š y k š t u o l i s p r i e š m i r t į Juos
v a lg o , v e ln ia i p o m ir tie s iš k r a t o p in ig u s, o la v o n ų n u sin e ša . Š ito k ių
s a k m ių u ž ra š y ta 45 v arian tai.
t e r 11 — Bs. skl. t a n e l k ų

118 Apie vienų šykštūnų, k atras pinigus mlški kavadam as užkeikė.

LPK 3614. J o n a s S i r v y d i s iš D a u l i ū n ų k.. J ū ž i n t ų p r p . Bs. m i t o l o g i n ė .
U ž b u rti p in ig ai.
T ra d ic in ė s a k m ė a p ie n e s ė k m in g ų b an d y m ų p aim ti u žk e ik ia m u s
p i n i g u s . Š i t o k i ų m o t y v ų s a k m i ų u ž r a š y t a 31 t e k s t a s .

119. Apie vienų šykštūnų, kairų sūnus apgava. LPK 3612. Ju­
r a s N a r b u t i s i š D a u l i ū n ų k., J ū ž i n t ų p r p . Bs.: p i n i g a i .
T ra d ic in ė s a k m e a p ie u ž k e ik tu s p in ig u s 2 r . 92 paaišk in im ų .

120. Apie vienų žmagų, k atras su pačiu pinigus kasė. A T 921 B.

J o n a s S i r v y d i s iš D a u l i ū n ų . J ū ž i n t ų p r p . Bs.: ( m o r a l i š k a ) u ž k e i k t i
p in ig ai.
N o v e l i ų p a s a k a . . G e r i a u s i a s d r a u g a s , b l o g i a u s i a s p r ie š a s * y r a ž i n o m a :
la tv ia m s — 9. u k ra in ie č ia m s 9. b a l t a r u s i a m s — 6. r u s a m s — 3. s e r b a m s
i r k r o a t a m s — 3. g r a i k a m s — 3.
Iš lietu v ių u ž ra šy ti 36 v arian tai.

121. Apie tai. kaip vienai m ergai radydavas pinigai paveiksi!

teliaka. LPK 3627. D o m i n y k a s S i r v y d i s i š D a u l i ū n ų . J ū ž i n t ų p r p .
Bs.: u ž k e i k t i p i n i g a i .
T ai tra d ic in e s a k m e a p ie u ž b u rtų lob). P a n a š ių sa k m ių , p a s a k o ja n č ių ,
k a d . p a m a č i u s n e į p r a s t ų g y v u l i a r d a i k t ų b e s i a r t i n a n t ir iš iš g ą s č i o
su š ė ru s . p a b y r a p in ig ai, u ž ra š y ta 9 2 v arian tai.

446
 122. Kaip bernai ataneše gaspadariui Sun) supuvusi, e čia butą
pinigų! LPK 3629. - D o m i n y k a s S i r v y d i s iš D a u l i ū n ų . J ū ž i n t ų p r p . Bs.:
p in ig ai.
T r a d i c i n ė s a k m ė a p i e u ž b u r t ų lo b į. 7.x. 42 p a a i š k i n i m ų .
b a t a g a i č i u — Bs. skl. b a t k a č i u

123. Apie gračlų su arklia kajam. LPK 335 0.— D o m i n y k a s S i r v y d i s

i š D a u li ū n ų . J ū ž i n t ų p r p . Bs.: m i t o l o g i n ė .
T ra d ic in ė s a k m ė a p ie v e ln iu s, p a s iro d a n č iu s b a u g iu la ik u n e p a ž įs ­
t a m ų ž m o n i ų p a v i d a l u , b e t iš t i k r o su a r k l i o k a n o p o m a r u o d e g o m .
P a s p r u n k a n t a r g a i d ž i u i u ž g i e d o j u s , v e l n i a s iš t a r i a : . T a v o l a i m ė , e
m a n o n elaim ė...' T o k io s sa k m ė s u žra šy ta 49 varian tai.

124. Apie vienų mc&keriatajų. l.PK 3375.— S a l o m o n a s N a r b u t a s iš

P a n e m u n ė l i o . Bs.: m i t o l o g i n ė .
T r a d i c i n ė s a k m ė a p i e n u o t y k i u s ž v e j o j a n t , m a u d a n t i s š v e n t ų d ie n ų .
Š i o s t e m o s s a k m i ų u ž r a š y t a 27 v a r i a n t a i .

125. Apie vienų im agų, katras š vinte) maudės. LPK 33 75.— K u n .

P o v . D o g e li s . Bs.: m i t o l o g i n ė .
Zr. 124 p a a i š k i n i m ų .

126. Apie Raugų Urbaniukų. D o m i n y k a s S i r v y d i s i š D a u l i ū n ų k..

J ū ž i n t ų p r p . Bs.: p i l i a k a l n i a i .
R e ta s p a s a k o j i m a s a p i e m i r t j n u o v i e s u l o .
a ž. n u g a r i u Bs. skl. o ž i o n u g a r a

127. Apie vienų bernai!), katram iš nežinių pinigai papuola. LPK

3 6 / 3 . — J o n a s B e r n o t a s i š D a u l i ū n ų k., J ū ž i n t ų p r p . Bs.: u ž k e i k t i
sk arb ai.
T ra d ic in e s a k m ė a p i e u ž b u rtų lo b j, p a s a k o ja n ti, jo g v e ln iu i te n k a
k atila s, o žm o g u i — p in ig ai. S ak m ių su š iu o m o ty v u u ž r a š y ta 46 v a ­
rian tai.

128. Apie du braliu, katrie iškasė pinigus. LPK 3 6 4 2 .- B a r b o r a S ir -

v y d a i č i a i š D a u l i ū n ų k.. J ū ž i n t ų p r p . Bs.: u ž k e i k t i p i n i g a i .
T ai tr a d ic in ė s a k m e a p ie u ž b u rtų lo bj. p a s a k o ja n ti, k ad . b e k a sa n t
jj. p a s i r o d o t a r i a m a s k u n i g a s i r p a ž a d a i k i r y t o p a s a u g o t , o r y t e i š ­
a i š k ė j a . k a d tai b u v o v e l n i a s i r jis n u s i n e š ė p i n i g u s . Š i t o k i o m o t y v o
sa k m ių u ž ra šy ta 6 varian tai.

129. Apie vienų gerų senei). AT 810A. J o n a s S i r v y d i s iš D a u li ū n ų

k .. J ū ž i n t ų p r p . Bs.: v e l n i a i .
2r. 5 paaiškinimų.

130. Apie vienų senei), katras niekadas ne|a bažnyčian. A T 826.

D o m i n y k a s S i r v y d i s iš D a u l i ū n ų k .. J ū ž i n t ų p r p . Bs.: v e l n i a i . M o r a l i n e .
L e g e n d ų p a s a k a a p i e v e l n ių , r a š a n t i b a ž n y č i o j e a n t o d o s n u s i d ė j ė l i u s ,
y r a ž i n o m a : l a t v i a m s — 17 v a r . , l y v i a m s — 4. e s t a m s , s u o m i a m s , š v e -

447
dams — 9, vokiečiams — 37. slovėnams, serbams ir kroatam s — 2.
ukrainiečiam s— 11, rusams 3. baltarusiams 6.
IS lietuvių jos užrašyta 61 variantas.
Si legenda jau X III—XIV a. buvo žinoma prancūzams, anglams,
švedam s ir kt.

131. A p ie m u z ik a n tų , k a trų v e ln ia s su m d e u n t v e se lijų p a g ra t.

I.PK 3276. Užrašė .N ebuvėlis'.
Tradicinė sakmė apie velnius. Pasakojimai apie kvietimų patarnauti
(groti, siūti ir pan.) \ dvarų, kuris rytų virsta bala, o pinigai arklio
mėšlu, labai populiarus, užrašyta keli šimtai tekstų, tarp jų tokių, kur
praregėjusiam viena akim muzikantui velnias tų akj išduria, užrašyta 75.

132. A p ie d e v y n lu s b ra llu s Ir v ien ų seser). AT 3/2D. Barbora Sir­

vydą ičia iš Dauliūnų k.. Jūžintų prp. Bs.: mitinė-istorinė.
Sis stebuklų pasakų tipas yra labai paplitęs, bet jo variantų užrašyta
palyginti nedaug: iš švedų ir Suomijos švedų 12. iš norvegų
8. danų 8, airių 26, prancūzų — 28. vokiečių — 24, lenkų — 7.
vengrų 4. Nuo 1 iki 3 variantų užrašyta iš suomių, lyvių. baskų,
katalonų, olandų, flamandų, austrų, slovėnų, serbų ir kroatų, vendų,
graikų, turkų ir kt. Užrašyta ši pasaka ir Amerikos. Afrikos šalyse.
Iš lietuvių užrašyta 17 variantų.
133. A p ie tr is v in g riu s . AT 812.- Užraše .B irute’. Bs.: mitologine.
Velniai.
Si legendų pasaka yra žinoma: latviams 17. estams — 27, suo­
m iam s— 12. švedam s — 98. danam s 27. airiam s — 14. vokiečiams —
39 ir dar keliolikai Europos tautų, iš kurių užrašyta po keletą variantų.
Iš lietuvių užrašyta 13 variantų.

134. A p ie v ien ų žm agų, k a tra s v e ln iu i d ū šių p až a d ė ja ir paskui

v e ln ių a p šid ija . AT 1176.- Juozas Nurbutis iš Dauliūnų k.. Jūžintų prp.
Bs.: velniai. Mitologinė.
Sis pasakų apie kvailą velnią tipas pasitaiko: latvių 5. suomių
30. švedų — 61. danų 8. airių — 4. vokiečių — 44 tautosakoje. Pa­
vienių variantų užrašyta iš estų, olandų, flamandų, prancūzų, italų,
vengrų, rusų. ukrainiečių, baltarusių, serbų ir kroatų ir kitų tautybių
žmonių.
Iš lietuvių užrašyta 31 variantas. Iš jų 25 vientisi.
135. A pie ta i, k a ip k a i k a d u g e ria u v irv e s p irk t, ne d u o n a . LPK
3623. M ykolas Bernotas iš Dauliūnų k., Jūžintų pi p. Bs.: pinigai.
Mitologinė.
Tradicinė sakme apie velnią. Šitokių sakmių, kuriose pasakojama,
kaip žmogus. įkalbėtas vieloj duonos pirkt virves, laimi pinigų, o virve
pasikorusio turtuolio siela atitenka velniui, užrašyta 36 tekstai.
136. A p ie p a n ų , k a tra s n u m irįs d a k a lh ė ja . I.PK 3526.— Užrašė
V eliuona'. Bs.: numirėliai. Mitologinė.
T r a d ic in e s a k m e , tu rin ti 4 3 a r ti m o m o ty v o v a ria n tu s.

448
 137. A p ie v ie n ų b e rn a lt), k a tra s sa u g a )a p a p a rti p ra ž y s tu n t. LPK
3644.— Dominykas Sirvydis iš Dauliūnų k.. Jūžintų prp. Bs.: papartis.
Mitologinė.
Šio m otyvo sakmių apie paparčio žiedų užrašyta 55 variantai.

138. A pie v ie n ų im a g ų , k a tra m p a p a rč ia žiedas In lc k e a ž a p iv a rų .

LPK 3645.— Dominykas Sirvydas iš Dauliūnų k.. Jūžintų prp. Bs.:
papartis. Mitologine.
Šio m otyvo sakmių apie paparčio žiedų užrašyta 7b variantai.

139. K aip v ie n a ] g ry č ia ) v is sa k y d a v a p r a a u k štin ): „L ėk siu !" LPK

3626. Dominykas Sirvydis iš Dauliūnų k., Jūžintų prp. Bs.: vaidinimas.
Mitologinė.
Tradicine sakme apie užburtų lobj. Tekstų su analogišku motyvu
(kažkas sako: .Lėksiu, lėksiu!') užrašyta 92 variantai.
140 K aip v ie n a s m u z ik a n ta s ė ja k la u ra n žem ėn sa v a p a n a iešką*
tų .— Užrašė .Raizintas" Bs.: velniai pekla. Mitologinė.
Lietuvių stebuklų pasaka M uzikantas p rag a re ' turi 38 variantus.
Iš jų 9*se prijungta AT 1164C siužeto epizodai,
a ž p e č i a d a j a — Bs. skl. peržegnaja
b a d y t — Bs. skl. minkyt

141. K aip v ie n a s m u žik as p a n ų p e k la n n u v ežė. A T 76J + 1471).—

Užraše Virbalas* Bs.: m itologine. M oraline. Krikščioniška?
Legendų pasaka AT 761 ,2 iau ru s turtuolis — velnio a rk ly s’ a p ­
tinkama: latvių — 39. estų — 11. suomių — 9. vokiečių — 15, serbų ir
k ro atų — 3. rusų — 7. baltarusių — 4. ukrainiečių — 14, ispanų — 2,
katalonų 1 tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 40 šios pasakos variantų.

AT 471 stebuklų j>asaka Tiltas j kitų pasaulj' yra labai paplitusi,

užrašyta variantų iš daugelio tautų. Iš lietuvių užrašyta 155 variantai,
i š n a i v e — Bs. skl. išnavija
n e š e r t ų — Bs. skl. nemuštų
v a s a r i u s — Bs. skl. pietus

142. K aip v ie n a s p O steln y k as R ym an e)a . A T 759.— Mažeikis iš

V i l i ų k. Bs.: m i t o l o g i n e ? K r i k š č i o n i š k a ?
Legendų pasaka apie Dievo veiksmų teisingumų yra labai paplitusi,
užrašyta jau X III a., bet daugiau jos variantų surinkta tik kai kuriose*
šalyse. Iš latvių užrašyta 13 var., iš airių — 75. ispanų — 12. vokiečių —
18. vengrų — 8. čekų — 10. slovėnų — 20. Kitose šalyse — po 1—3
variantus.
Iš lietuvių užrašyta 32 variantai,
m a n t ų — Bs skl. pinigus

143. A p ie v ie n ų tė v ų , k a tra s tu rė ja p in k lu s s ū n u s k a re iv iu s. AT
934D.— Barbora Sirvydaičia iš Dauliūnų k., Jūžintų prp. Bs.: m itologi­
ne. Praedestinatis.
15 T * u t o * s k o f t bi bl i ot eka II 449
 Siauram areale paplitusi novelių pasakos versija apie Dievo lėmimų
būti kareiviu. Ji užfiksuota lyvnj (1), serbų ir k ro atų (21. rusų |2 | tauto­
sakoje.
Iš lietuvių užrašyta 17 variantų.

144. A p ie M lld u tj Ir ja s m a č ių laum ) r a g a n |. A T 511.— Užrašė

„Bevardis* (J. Sirvydis). Bs.: m itine-istorine.
Apie š | pasakos tipų žr. šio leidim o 1 tomo 128 paaiškinimų.

145. P a sa k a ru d u o lė lia . A T 720.— K vederas iš Dvirėžių k. Bs..

m itinė-istorinė.
Pasaka „M otina m ane užmušo, tėvas m ane suvalgė* paplitusi:
latvių — 62 var., estų — 53. suomių — 26, švedų ir Suom ijos švedų —
20. danų — 23. prancūzų — 62, olandų — 17, flam andų — 21, v okie­
čių — 45. Kitose tautose užrašyta mažiau negu po 10 variantų.
Iš lietuvių turim a 37 variantai,
a u š t — Bs. s k l. švist

146. A p ie s e s e r į, k a ip a n a v a ž ta v a v ie š ė tų . A T 4 5 / A .— A ntanas Kve­

deras iš Dvirėžių k. Bs.: m ilologine-istorinė.
A pie šių pasakos versijų žr. šio leidim o 1 tom o 14 paaiškinimų,
p a s k u t i n e s i u — Bs. s k l. paieškosiu

147. K aip r a g a n a m e rg a d a u g b e rn ia k ų n u k a m a v a . Užraše „Svirp­

lys". Bs.: m itologinė? Istorinė?
Pasakos .R aganos laidotuvės" turim e užrašytus 59 variantus.

148. K aip v ie n a s k a r a la itis s a v a du b ra liu g e lb ė ja , e tie , v is jam

b la g a i d a ry d a m i, tik p a ty s p ra ž ū v a . AT 5 5 0 .- Užraše „Rainis*. Bs.:
m ilinė-istonnė.
A pie šį pasakos lipų žr. šio leidim o I tomo 132 paaiškinimų,
s u s k a 1 i j u s — Bs. s k l. sulajus

149. A p ie d v i ra g a n a s , k a ip a n a s ė ja a v e lių k ir p tų . LPK 3696, 3665.

Teresia Kupslyčia. Bs.: m itologinė. Raganos.
Šios sakm ės užrašyta 12 variantų.

150. A p ie ta i, k a ip m a č e k a r a g a n a p a v e r tė p a sū n ) u n v ilk ų . A T
45/. Užraše „ Vanagapievis*. Bs.: m itinė-istorinė.
2 r. 52 paaiškinimų,
u b a g a u t ų — Bs. skl. kaledatų
v ė č e — Bs. skl. bažade

151. A p ie tr is k a ra liu č ia s , J g u lb e s p a v ir tu s ia s . A T 400• -f /59* J

(302/. - Užrašo „PetrasT rupm elis* iš Šimkūno Jūžintų prp. Bs.: mitinė-
istorinė.
AT 400* tik iš lietuvių užrašyta pasakos tipo atm aina. Turima
59 jos variantai. 36 iš jų kontam inuoti.

450
 AT 159* — lik iš laivių (M) ir lietuvių (3*2) užrašyta tipo atmaina.
Stebuklų pasaką apie slibino gyvybę kiaušinyje AT (302) čia pri­
mena tik atskiri ne pagrindinis epizodai.
k r iuoka s Bs. skl. gripas
152. K aip ša ltis babel) a p d a v a n a |a . A T 480B9.— Teresė Kupetyčia.
Bs.: mitologinė. Šaltis.
Šios pasakos atm ainos, kur herojaus išbandytojas ir apdovanotojas
yra šaltis, iš lietuvių užrašyta 25 variantai.
1 y s t e r e j a — Bs. skl. atpuola
153. A p ie v ien ų n a k tig u ltų K rista u s su m a k y tln ta is. A T 791.
Dominykas Sirvydis iš Dauliūnų k.. Jūžintų prp. Bs.: krikščioniška..
2 r. 94 paaiškinimą.
154. A p ie v ie n ų k u n ig ų , k a tr a s Jegu b ū tų V ely k as n e e ))s v a g tų . būtų
n u m irįs. A T 951B Užrašė .Veliuona*. Bs.: mitologinė Likims.
Novelių pasaka apie tai. kaip vagiant išsigelbstim.i nuo mirties,
užrašyta iš: latvių 2. estų — 1. suomių — 5. vokiečių — 1. čekų — 2.
rusų — 10, ukrainiečių — 4, baltarusių — 1, graikų — 4.
Lietuvių užfiksuotas 181 variantas. Iš jų 83 — vientisi.

155. K aip sa p ty n l g a s p a d a ria l p irk a b a ž n y č ių . A T I266A*.— Užrašė

.V irbalas". Bs.: pasakojims
Katalogų duomenimis, šis pasakų tipas užrašytas tik iš lietuvių
Tėra 3 variantai, iš jų vienas — galbūt nuorašas.
156. K aip d u b e rn la k a l žydų a p g a v a . A T 1529. Užraše Akmuo
Bs.: mitologine. Humoras.
2r. 89 paaiškinimą.

157. K aip k u n ig a s su v a rg a m is tru ja u č ių v a g e . A T 1790.— Bs.:

kytruolių-galvočių pasakos.
Si juokų pasaka nėra labai paplitusi. Jos variantų užrašyta iš:
latvių — 41. estų — 7. suomių — 48. švedų ir Suomijos švedų — 5.
danų. v o k ieč ių — 1. vengrų —2, serbų ir kroatų — 2. rusų — 3. uk­
rainiečių — 9. baltarusių 4.
*fš lietuvių užrašyta :i8 variantai.

158. A p ie tr is ja u n ik iu s. A T 940 — Užrašė Karštimas Panemunėlio

prp. Bs.: pasakojimas.
Novelių pasaka apie išjuoktus jaunikius, katalogų duomenimis,
užrašyta iš: latvių 39. estų — 13. su om ių — 14. švedų ir Suomijos
švedų — 12, danų — 4, airių —6. prancūzų — 10, ispanų 1. katalonų,
olandų — 1. flamandų — 2. vokiečių — 2. italų — 1. vengrų — 1. serbų
ir kroatų — 3. ukrainiečių — 4.
Iš lietuvių turim a 54 variantai.
n u m i r e I i a v i e t a j - Bs. skl. būk tai numirėlis

159. A p ie d u b ra liu s išm in tin g u s, e tre č ių d u rn ių . A T 1535.— Už­

raše .V irbalas". Bs.: kytruolių-galvočių pasakos.
15 * 451
 Apie šį pasakos tipų žr. šio leidimo I tomo 32 paaiškinime).
160. Apie tingini babų. AT 1405 -f 1383 + 9 0 2 * .- Užrašė ..Birutė'.
Bs.: pasakojimai.
AT 1405 - juokų pasaka apie tin g in ė j verpti žmonų. katalogų
duomenimis, užrašyta iš: latvių - 32. estų - 6 . suomių - 11. švedų
ir Suomijos švedų 8. airių 1. vokiečių 5. rumunų 4, slovėnų
1, serbų ir kroatų — 14. rusų — 4, ukrainiečių — 4. graikų — 2.
Iš lietuvių užrašyta 54 variantai.
AT 1383 juokų pasaka apie savęs neatpažįstančių motor), katalogų
duomenimis, žinoma: latviams — 68. estams — 6. suomiams — 33. šve­
dams ir Suomijos švedam s 11. airiam s 3, anglams — 1, olandams
4. flamandams — 3. vokiečiams — 5, vengram s 1. čekams 2,
rusams — 22. ukrainiečiams — 7. baltarusiams — 3.
Iš lietuvių užrašyta 73 variantai.
AT 902* — novelių pasaka apie moterį šiaudų kūlyje, kaip rodo
katalogai, žinoma: latviam s— 17, estams — 3. rusams — 8, ukrainie­
čiams — 4.
Iš lietuvių užrašyta 71 variantas.
161. A p ie a v e lj, k u r k ra ta k a je li. AT 563.— Užraše .A tg a ja ’. Bs.:
m itinės-istonnės.
Apie ši pasakos tipų žr. šio leidimo I tomo 29 paaiškinimų.

161a. A p ie a v e l|. k u r k ra ta k ajelj. A T 563 — Užraše „O...“. Bs.:

K* pat.
162. A p ie tai, k aip stip ri yra m a te rlšk i prižad ai. A T 1510.— Užraše
. Ažušalėlis“. Bs.: moralinė.
AT ir kitų katalogų duomenimis, šis pasakų tipas apie našlę, negai­
linčių kų tik mirusio vyro. yra labai paplitęs, bet užrašymai negausūs.
Turima variantų iš: švedų — 4. islandų — 2. airių — 5. ispanų, vo­
kiečių 1. vengrų 1. slovėnų — 1. rusų — 1. baltarusių — 1. turkų,
žydų ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 12 variantų.
W . Liungmanas pažymi, kad seniausias užrašymas yra indiškos
kilmes (IV a. pr. m. e.). Paralelių randama Talmude (II m. e. a.). Pctro-
nijaus .Ephcsio m atronoje“ ir kt.

163. Pasaka d v e jų b ralių : b ag ačiau s ir b lcd n a. AT 676.- Užraše

B rau k d as. Bs.: razbaininkai.
Apie šj pasakos tipų žr. šio leidimo 1 tomo 73 paaiškinimų.
164. A p ie p a v a g iu k araliū čių . A T 30lD m.— Užrašė „Braukilas . Bs.
mitinė-istorinė. Milžinai.
AT ir kitų katalogų duomenimis, ši pasakos versijos atmaina pasi­
taiko: latvių 28, rusų 18. ukrainiečių 3. baltarusių 2 tauto­
sakoje.
Iš lietuvių užrašyta 66 variantai.
bačkų Bs. skl. kupu
452
 165. A pie vieną Im agų, k atras panų intalse. AT 1538. Užraše
O ....’ . Bs.: pasakojim ai. Baudžiavos l(aikai|.
AT ir kitų katalogų duom enim is, šis juokų pasakų tipas užrašytas iš:
latvių 4. e s tų — 3, suom ių 19. Suom ijos švedų - 1. norvegų — 7.
prancūzų — 14. ispanų — 2. katalonų, italų — 7. vengrų — 2. rusų — 13.
ukrainiečių 5. baltarusių — 4. serbų ir kroatų — 2. g r a ik ų — 1.
turkų ir kt. tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 45 variantai.

166. A pie du bralius durnius, e trečių be protą. AT 17/6*. Užraše

B raukilas' iš M elderio. Bs.: vaikų pasakos.
AT ir kitų katalogų duom enim is, ši pasaka apie kvailius žinoma:
rusam s — 31, ukrainiečiam s — 4. latviam s — 2.
Iš lietuvių užrašyta 31 variantas.

167. A pie žmagų, k atras sava tabakinln ragelin sava nelaim) inkiše.
AT 735A. Jonas Sirvydis iš Dauliūnų. Jūžintų prp. Bs.: mitologinė.
Nelaimė.
AT ir kitų katalogų duom enim is, ši pasakos versija apie prastos
dalios įkalinim ų žinom a, latvių — 51. rusų — 24, ukrainiečių — 26.
baltarusių — 10. čekų - 1. vengrų 2 tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 81 variantas. Iš jų 70 vientisi.

168. A pie tai, kaip kadu neverta kitas m akyt ta. kų patsai žinai.
A T 1585. M ykolas Bernotas iš Dauliūnų k., Jūžintų prp. Bs.: kvtruolių
pasakos.
AT ir kitų katalogų duom enim is, ši juokų pasaka apie gudruoli,
apgavusį patarėjų, užrašyta iš: latvių -- 10. su o m ių — 15. rusų 3,
ukrainiečių — 5. baltarusių — 1. čekų — 6. slovėnų — t. serbų ir kroa­
tų 3. vokiečių - 13. olandų — 3, flamandų — 6. prancūzų — 3, ka­
talonų, airių — 53. škotų — 3. italų — 1, graikų — 2. indų — 2 ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 15 variantų.

169. Kaip vienas m eistras padirba iš skiedrų paukšti kas iš ta

išeja. AT 575. Užrašė V irbalas“. Bs.: m itines-istorinės.
A pie š | tipų žr. 25 paaiškinimų,
v i e š b u t i — Bs. s k l. traktierm ų

170. Kaip pats pačių nuo pvkčia atpratina. A T 901.— Užrašė Akm uo“.
Bs.: m oralinis pasakojim as.
Si novelių pasaka apie užsispyrėlės sutramdym ų, AT ir kitų katalogų
duom enim is, užrašyta iš: latvių 34, estų 3. suomių 15. švedų ir
Suomijos švedų — 33. norvegų — 16. danų 27. airių - 13. prancūzų
13. ispanų 4. vokiečių — 29. italų — 9. vengrų — 4. čekų — 7. rusų —
14. baltarusių 3 ir po vienų kitų iš kitų tautų.
Iš lietuvių užrašyta 74 variantai. Iš jų 67 — vientisi.
Vienas ankstyvųjų XIV a.— užrašym ų priklauso Juanui Manue-
liui iš Kastilijos (VV. Liungrnanas).

453
 171. Apie vienų žniugų if tita n ų , katrie vienas kitų apgava. AT
1634 A 0 f LPK •1637.— Užr d i e .P l i u š k i s * . Bs.: p a s a k o j i m a s . Č i g o n a i .
AT ir kitų katalogų duomenį mis, ii AT 1634A* versijos atmaina
žinoma latvių (45 var.), rusų (I) ir lietuvių (13) tautosakoje.
O skelbiamo teksto antroji dalis — čigono bičių kopinejimas
žinoma bene tik i i lietuvių tautosakos

172. P asaka, i i k a tra s m atam , kad k a rta is Ir v ag is, a ld a m a s vagių,

p a d a ra g e ra i. A T 95JB. Užraše .P. Braukilas*. Bs.: pasakojimas
Baudžiavos? Moralinis?
2r. 154 paaiškinimų
173. P asaka, Ii k a tra s m alam , kad p in ig a i — s m e rtis . A T 763.—
Dominykas Sirvydis ii Dauliūnų k.. Jūžintų prp. Bs.: moralinė.
AT ir kitų katalogų duomenimis, ii legendų pasaka gana paplitusi,
bet užrašymų turi nedaug. I i latvių užrašyti 22 variantai, iš ukrai­
niečių — 14. rusų — 5. baltarusių — 3. čekų — 4. slovėnų — 3. indų — 5.
Pavienių užrašymų yra iš lyvių. lapių, švedų. danų. airių, katalonų ir kt.
Iš lietuvių turima 56 variantai.

174. A p ie v ien ų g u d rų lie sv ln č lų . k aip a n a s sa v a p ačių Išm egena.

A T 1380.— Užraše .P liuškis'. Bs.: pasakojimai. Kytruolių.
Juokų pasaka apie neištikimų žmonų. AT ir kitų katalogų duome­
nimis. gana plačiai gyvuoja. Šios pasakos variantų yra jau Panča*
tan tro je '. Gausiai variantų užrašyta iš latvių (55). rusų (30). suomių
(103). Tuo tarpu iš estų. švedų, islandų, airių, prancūzų, ispanų, katalonų.
olandų, vokiečių, rumunų, anglų. čekų. serbų it kroatų, ukrainiečių,
baltarusių, graikų, turkų, indų ir kt užrašyta mažiau negu po 10. iš
d a u g e lio — tik pavieniai tekstai.
Iš lietuvių užrašyta 57 variantai,
y
s k r 1 1ų — fis. skl. blynų

175. A pie v ien ų p a n ų . k a tra s ie ik a ja bedas. A T 922.— Užraše _Ažu-

šalvį i s . Bs.: kytruolių-galvočių pasakos. Mitologine
2r. 88 paaiškinimų,
t a b 1 y č i a s — lis skl. pluokšties
k u n t ų — Bs. skl. svarų

176. A p ie tai, k aip v ie n a s b e rn a s. Iš nam ų Išeidam as, ne tų k ajų

p irm a išk ė lė Ir k aip Jam v is k a s n esisek ė. A T 947. Užraše . Vanaga-
pievis*. Bs.: pasakojimai.
AT ir kitų katalogų duomenimis, ši novelių pasaka tėra žinoma
nedaugeliui tautų. Yra užrašyta variantų iš:airių (12). čekų (3). graikų
(3). turkų (4).
Iš lietuvių užrašyta 4 variantai,
nepapa tur a ja Bs s k l . nepasergeja

177. Pasaka: až vienų luptų du neluptu duoda. LPK •2415. Užrašė

.Gedvertinas*. Bs.: pasakojimai kytruolių.
Retas pasakojimas
454
 178. A p ie v ie n ų g u d rų v a g |. A T 15250 + J525A.— Užraše .A tgaja".
Bs.: kytruolių-galvočių pasakos. Mitologine.
Apie AT 1525D versiją žr. šio leidimo I tomo 94 paaiškinimą, o apie
1525A versiją — šio tomo 127 paaiškinimą.

179. K aip v ie n a s s k a p tln y k a s d irb a a r k lr ie ju l d v y lik ų apaštalų. AT

I359C .— Užraše ..Atgaja . Bs.: pasakojimai.
Si juokų pasakos versija. AT ir kitų katalogų duomenimis, nėra
labai paplitusi. Jo s variantų užrašyta iš-.latvių (11). rusų (4), ukrainiečių
(2). baltarusių (4), ispanų u indų.
Iš lietuvių užrašyta 57 variantai.
180. Apie vienų vargam istrų. A T 1536A.— Užrašė ..Virbalas".
Bs.: kytruolių pasakos.
Juokų pasakos versija a p ie m oterį skrynioje. AT ir kitų katalogų
duomenimis, yra labai išplitusi. J o s variantų nemaža užrašyta iš: latvių —
100. estų — 32. suomių — 130. švedų — 13, norvegų — 9. airių — 245,
prancūzų — 10. vokiečių — 10. O po vieną ar kelis variantus užrašyta
d a r iš keliolikos tautų bei etninių grupių.
Iš lietuvių užrašyta 114 variantų. Iš Jų 102 — vientisi,
d 0 k u o t — Bs. skl. siusi

181. A p ie du b ra llu : su k č ių Ir te isin g ų . A T 613.— Dominykas Sir­

vydis iš Dauliūnų. Jūžintų prp. Bs.: m itinės. Moralinės.
A pie š | pasakos tipą žr. 56 paaiškinim ą

182. K aip k a r ta is Iš m in tin g a s s u m d ln y s p a d a ra g a s p a d a riu ! d a u g g era.

A T 1358C.— Užrašė . A žušdlelis'. Bs.: pasakojimas. M oralinis.
AT ir kitų katalogų duom enys rodo. kad ši juokų apie vedusiuosius
pasakos versija mažai paplitusi. Jo s variantų užrašyta iš: latvių — 8.
rusų — 4. ukrainiečių — 3, baltarusių — 2, rum unų — 6. indų — 3.
Iš lietuvių užrašyta 78 variantai.
183. K aip g u d ru s b e rn a s n u o g a sp a d ln e s )u n k in | a tp r a tin a . A T
1358A ss 1725.— Užrašė „Raizintas". Bs.: baudžiavos laikų pasakos.
M otyvas apie dėžėje (statine)e) besislepianti išsisuodinusj meiluži
(velnią) pasitaiko keliuose Juokų pasakų tipuose,
s t a u n i a n — Bs. skl. bačkan
184. A p ie m išk ą sargų Ir Ja tris sū n u s. AT 1525E T* /525D J- J525A +
1737.— Užraše .Virbalas*. Bs.: pasakojimas. Vagys.
Apie AT 1525E versiją žr. šio leidimo 1 tomo 9 paaiškinim ą. 1525D
versiją — ten pat. 94 paaiškinimą. 1525A versiją — šio tomo 127 p a ­
aiškinimą.
Apie AT 1737 žr. 26 paaiškinimą,
k a ž n a — Bs. skl. kasžin
p o s p a r u — Bs. s k l. phosphor u

185. M išk ą s a rg a s Ir Ja tr y s d u k te r y s . A T 314.— Užrašė .Vanagą-

piev is'- Bs.: m itines-istonnes.
455
 Tai stebuklų pasaka apie gudrų seserų pabėgimų pasislėpus maiše
(dėžėje), kurių išneša tėvam s pats pagrobėjas. Iš katalogų matyti,
kad ji labai išplitusi. Nemaža variantų užrašyta iš: latvių — 85, estų —
28. suomių — 55, norvegų — 54, danų — 37, islandų — 11, a irių — 44,
vokiečių — 36. italų 24, čekų — 10. slovėnų — 14. lenkų — 18. rusų —
20. graikų — 18, turkų — 36 ir kt. Po kelis variantus užrašyta dar
keliolikoje tautų.
Iš lietuvių turim a 70 variantų.
n u m ė t e — Bs. skl. nusvaide

186. Kaip vienas susledas kitų apgaudinėja. A T 1654.— Užrašė

„O." Bs.: kytruolių pasakos? Pasakojimai?
2 r. 107 paaiškinimų.
p a r d a v i m ą — Bs. skl. tavora
s t u b u r a — Bs. skl. stulpą

187. Apie karaliaus tarnų, k atras In akm en| pavirta. A T 516.—

Užrašė .P liu šk is'. Bs.: mitinės-istorinės.
Tai labai paplitusi stebuklų pasaka apie ištikimų tarnų. Šių pasakų
tyrę E. Rosch (1928), K. Krohnas (1931) ir kiti nurodo jos ankstyvuosius
užrašym us (pvz.. indų — apie 1000 m. e. a .), susieja su to pat laiko
viduram žių romanu .Am icus ir A m clijus' ir artim ais kitais kūriniais.
Iš pasakų katalogų matyti, kad gausiai jos variantų užrašyta iš: latvių —
71. suomių — 24, airių — 211, italų — 14. rum unų — 13, vengrų — 19.
lenkų — 13. rusų — 14. ukrainiečių — 16. graikų — 12. turkų — 16,
indų — 22 ir t. t. Po kelis variantus užrašyta dar iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių turim a 107 variantai. 91 iš jų — vientisi.

188. A pie du braliu, katrie būva panašūs vien s j kitų. A T 303 -f

300.— Užrašė .S v irp ly s'. Bs.: mitinės-istorinės.
Apie AT 303 tipų žr. šio leidim o I tomo 105 paaiškinimų, apie
AT 300 — ten pat 2 paaiškinimų.
p o ž e 1 a b u — Bs. skl. geduli

189. Apie Levyzarių. A T 1577 + 1540 + J525K* + 1737 + 1138.—

Užraše „Birute*. Bs.: kytruolių-išm intin(gųjų| pasakos.
AT 1577 tipo variantų yra užrašyta iš: latvių — 1. estų — 3. rusų
2, italų, brazilų. Iš lietuvių — 11 variantų.
AT 1540 tipas — tai pašoka .Studentas iš r o ja u s '. Jo s variantų gausiai
užrašyta iš. latvių — 101. estų — 32. švedų — 170, suomių — 139. airių —
163. prancūzų 14. vokiečių — 25, rusų — 33. u k rain iečių - 32. o po
keletu variantų iš daugelio kitų tautų.
Iš lietuvių užrašyta 147 variantai.
AT 1525K* atm ainos variantų užrašyta iš: la tv ių — 17. rusų — 25.
ukrainiečių — 11. baltarusių — 11.
Iš lietuvių užrašyta 72 variantai.
A pie AT 1737 žr^ 84 paaiškinimų.
A pie AT 1138 žr. šio leidim o I tomo 63 paaiškinimų.
u n v i r š a u s — Bs. skl. viršuj
456
 190. Apie durnių Ir tellakd tkūrelj. A T 1535.— Užraše .B iru te'.
Bs.: kytruolių-galvočių pasakos.
Apie AT 1535 tipų žr. šio leidimo 1 tomo 32 paaiškinimų,
m y 1 ė t i — Bs. skl. vaišinti
v a i d a I a s — Bs. skl. velnias
u ž m a 1 u s — Bs. skl. pirštines

191. Apie mlškl pamestų merglat|, kaip Jų meška apdavanaja. AT

480. Užraše .V incas'. Bs.: mitines-istorines. Moralines.
Si stebuklų pasaka. AT ir kitų katalogų duomenimis, labai populiari.
Tai rodo užrašytų variantų gausa: iš latvių — 233, estų — 130, suomių —
108. švedų — 129. norvegų — 45. danų 41. airių - 81, prancūzų — 29,
vokiečių — 78, vengrų — 33. čekų — 16, slovėnų — 21. rusų — 62. ukrai­
niečių — 36. baltarusių -24. graikų — 19, turkų — 18. Užrašyta ir iš
tautų, gyvenančių už Europos ribų.
Iš lietuvių užrašyta 375 variantai.

192. Apie seneli Ir ažkyt|. A T 2 1 2 .- Užraše .V incas”. Bs.: žvėrių

pasakos.
Pasaka apie ožkų melagę nėra labai išplitusi. AT ir kitų katalogų
duomenimis, jos variantų užrašyta iš: latvių - 39. švedų - 2. danų
3. prancūzų — 27. katalonų. vokiečių — 10. italų — 2. vengiu — 13.
serbų ir kroatų — 9, rusų — 30. ukrainiečių — 24. baltarusių — 9.
Iš lietuvių užrašyta 169 variantai. Iš jų 148 — vientisi.

193. Apie !ap|. strazdelj Ir varnų. A T 56 A .— Užrašė .N ebuvėlis'.

Bs.: žvėrių pasakos.
Si pasakos versija, AT ir kitų katalogų duomenimis, užrašyta iš: lat­
vių — 40, estų — 6. suomių — 39, lapių 9. švedų — 2. ispanų, vokie­
čių — 13, vengrų — 6. marių, slovėnų — 1. ukrainiečių — 6. rusų — 3,
baltarusių — 3. turkų ir Afrikos.
Iš lietuvių užrašyta 17 variantų,
k a m g i — Bs. skl. del ka
k a p a t — Bs. skl. lest

194. 2magus. meška ratuos ir lape. A T 154.— Užraše ..Pliuškis".

Bs.: žvėrių pasakos.
Apie šj pasakos tipų žr. šio leidimo I tomo 5 paaiškinimų,
r u s t a s — Bs. skl. ranstas
n u l i p ė n u o e g l e s — Bs. skl. išlipė iš egles

195. Apie vilkų Ir siuvėjų. A T 121. - Užrašė Vincas Bs.: žvėrys.

Sis žvėrių pasakos tipas nėra labai išplitęs. AT ir kitų katalogų
duomenimis, jo variantų užrašyta iš: latvių 75. estų- 5. suomių — 7.
Suomijos š v e d ų — 1, rusų — 7. ukrainiečių — 23. baltarusių — 5.
vengrų — 8. vokiečių — l, flamandų — 4. katalonų, ispanų — 1. indų —
8. prancūziškai kalbančių amerikiečių — 2 .
Iš lietuvių užrašyta 78 variantai.

457
 196. V išty te ir g aid žiu k as. A T 2021 R — Dominyka* Sirvydis iš
Dauliūnų k.. Jūžintų prp. Bs.: žvėrių pasakos. Vaikų pasakos.
Šios pasakos apie gaideli, kuris riešutu išmušė vištelei ak|, užrašyta
iš: latvių — 68. lyvių — 1, rusų — 7. ukrainiečių — 3. tviltarusių — 1.
turkų — 3.
Iš lietuvių užrašyta 172 variantai.

197. A pie habutj ir k a tln iu k ų . A T 20C x 2033.— Užraše .Vincas*.

Bs.: vaikų pasakos. 2vėnų pasakos.
Apie šių versijų žr. šio leidimo I tomo % paaiškinimų.

198. A pie la p e s sOdų. A T 155.— Užraše .Braukilas* iš Sidcikos

Bs.: žvėrių pasakos. Moralines pasakos.
Apie š| pasakos tipų žr. šio tomo 130 paaiškinimų.
a t — Bs aki. teip pat

199. A p ie ta i, k aip v a rle s šaulį D ievui sk u n d e. LPK 3189.— Užrašė

.Pliuškis*. Bs.: žvėrių pasakos.
Tradicine etiologinė sakmė Užrašyta 8 jos variantai.
i š e i n u n l — Bs. skl. ištekunt

200. A p ie vėžį- LPK 3178. A T 250A.— Dominykas Sirvydis iš Dau-

liūnų k.. Jūžintų prp. Bs.: žvėrių pasakos.
Tradicinė etiologinė sakme. 2r. 1 paaiškinimų.

201. S uva Ir D ievas. LPK 3109— Bs.: žvėrių pasakos.

Tradicinė etiologinė sakmė. Užrašyta 2 variantai.

202. P asaka, Iš k a tra s m alam a, kad k ia u le tv a rk a u n e sn ls su tv ė rim a s

n e k a i im a g u s. A T 1 5 5 9 A Kotryna Sirvydienė. Bs.: moralinės.
Si atmaina žinoma tik latviams (4 var.) ir lietuviams (14 var.).

203. A p ie ažkytl ir v ilkų. A T 123.— Užrašė .Svirplys’. Bs.: žvėrių

pasakos.
Pasaka apie vilkų ir ožiukus žinoma Europoje ir už jos ribų. Anks­
tyvasis jos užrašymas — Romulus veikale (V a.). Pasakos variantų
užrašyta iš: latvių — 106, estų — 2. lyvių — 1. suomių — 5. lapių — 3.
šv e d ų — 1. norvegų — 4. danų. airių — 20. prancūzų — 52. katalonų.
olandų — 4. flamandų — 2. valonų — 3. vokiečių — 24. vengrų — 5,
slovėnų — 3. serbų ir kroatų — 3. rusų — 20. ukrainiečių — 4. baltaru­
sių — 3. graikų — 9. turkų — 10. indų — 1 ir t. t.
Iš lietuvių užrašyta 171 variantas. Iš jų 156 — vientisi.

204. A pie išdveslm ų K am unčla a rk lla . IJ>K 3307.— Užrašė .G edver­

tin a s'. Bs.: mitologinės.
Tradicinė mitinė sAkmė. Iš kitų variantų ryšku, kad draudžiama
šventų dienų medžioti. Šios sakmės turima 30 variantų.
r i j a s — Bs. skl. jauja
p e č i a k u r a n — Bs. skl. duobėn prie pečiaus

458
 205. A p s a k y m a s v ie n a b e rn iu k ą . A T 1319A • -f I3J8B .— Užrašč
K onstantinas Butkys Z arasų apyl. CLSt, p. 204 205. Bs.: pasakojimai.
AT 13I9A* atm aina, katalogų duom enim is, pasitaiko: latvių —
10. estų — 6. suomių I. rum unų — 2, flamandų — 4. vengrų 6.
graikų — 1 tautosakoje.
U lietuvių užrašyta 15 variantų.
AT I318B variantų užrašyta iš: estų — 2. švedų — 15. suomių — 2.
rusų — 6, ukrainiečių — 2. baltarusių — I.
 ŽODYNĖLIS

A a r k lr ie ju s vyresnysis pravoslavų
dvasininkas
a rm y d e ris triukšm as, sujudimas
a b ra k io k a s nemaža rieke
a sa b a asmuo, asm enybė, veidas,
ahrūsas rankšluostis gymis
a d y n a valanda
a s e s o riu s antstolis
a d v c r ija durų stakta aftatys ašutas
a k r ū ta s rekrutas a ta s ė ja atsija
a k u llo rla i akiniai
a tb o ti, -oJa, -o jo paisyti, vengti
a k u ra tn a s . -a geras, tikras
a tm a in y ti, -o. -ė pakeisti, panai­
a k v a d a i noriai
a k v a ta noras, potraukis kinu
a le bet a tm o n y ti, -ija , -ijo atkeršyti
alm u žn a išmalda a tre m e n ta s rašalas
a n a n d le anų dienų, anądien atsičIO kotl, -oJa, -o jo atsipeikėti
a n a s , -a jis a ts ik rė s ti, a ts ik re č la , a ts ik r ė tė nuo
a n d a ro k a s sijonas savęs šalin nuvaryti, a tsik ra ­
a n io la s; a n iu o la s angelas tyti
a n tslk v e m p ti, -ia, -ė pasilenkti, a ts iv le ž tl, -ia, -ė išdrįsti, ryžtis
užsigulti a u k lė kojinė trum pu riešu
a n tta p y ti, -Ija, - l|o prilipinti a u ly s avilys
a p a r t be. išskyrus až; aŽu už
a p e n t vėl. iš naujo a tm a in y ti, -o, -ė pakeisti, sum ai­
a p ib o v y ti, -i|a , -IJo patraukti i nyti
save, suvilioti a ž p e č io d o ti, -Oja, -o jo užantspau­
a p le k ū n a s globojas
duoti
a p iš u ln is vieta apie šulini
a p iv a rs la i atvarslai, vadžios ažsibovyU . -Ija, -ijo įsitraukti |
a p k rlv id y tl. -i|a , -ijo kiek nu­ žaidimų
skriausti a tu p k a lis užpakalis
a p rė d n ia drabužis, apranga
a p ro k u o ti, -uoja, -a v o suskaičiuoti
a p s ig r ie iti, -ia, -ė apsirežti, a p ­
skrieti
a p sim u rg liu o ti. -iu o ja, -iavo išsi­ B
tepti, išsiterlioti
a p s iž e n y ti. -IJa. -ijo susituokti b a nes
a p slo b ti, -sta, -o nustipti b a č k a statinė
a p s ū d y ti, -ija , -ijo nuteisti b ad ai gal, bene
a p tle k a vaistinė b a g o ta s. -a turtingas
a p v e rs ti, a p v e rč ia , a p v e r tė skirti: b a g o tė tl. -ėja, -ėjo turtėti, lobti
tegul būna apversto ant mano b a g o ty s tė turtas, turtingum as
vardo h aika; b a ik ė niekai, tuščias d a ly ­
a rie lk a degtinė kas

460
b a k a n a s kepalas
b a m b lz a s reform atas ar reformatų
kunigas
b an d žiu ll* bičiulis, draugas
b a r y S lidi m agaryčios
b a ro n a i kailiniai
b a tv in ia i burokų sriuba
bcn bent
b e n g ti, -ia, *1 baigti
b c rlin k a senovinis Lietuvos p i­
nigas
b e r ta ln ls dari!n es galas, baline
b e s i ė d a pokylis
b e s tija nenaudėlis, bjaurybe
b e z lle p y tla niekam tikęs žmogus
b y k o k s , -la bet koks
b le d n a s, -a neturtingas, vargingas
b le d n y s tė neturtas, vargingum as
b le ly tl. -IJa, -l)o lupti (odų)
b le s a s velnias, kipšas
b ik ls bigis; trum pas
b ile ; b ill bet; ar. bene;
b lle k o k s. -la; bill k o k s , -ia bet
koks
b irk d v a s 10 pūdų svorio matas
b lsk ls; b lš k ls truputis
b iza kasa
b lė d ls nelaime, nuostolis
b lė n ls niekis
b ie ta skarda
b o nes; vis dėlto
b o n č bokštas
b o ti, b o ja , b o jo paisyti
b o v y tis , -IJasl. -įjo si žaisti
b r a jy tl, -IJa, -IJo išdykauti, siausti,
šėlti
b ry liu s skrybėlė
b u d e lis velnias: Budelis afe/ęs ir
alčm ęs Ion dunq
b ū k ; bOk ta i tarytum, esu
b u lv o n a s stovyla
b u rlio k a s , -ė sentikis rusas
C -o ja sl, -o jo sl stebėtis
clelas, -a sveikas; ištisas
C:
le b d ta s ilgas aulinis batas
č e p e ln y k a s Jrankis keptuvei k i­
loti
č e ra u n y k a s , -e burtininkas
l ė t a s laikas; u* (ė s o iš anksto
( e s ta v o tl, -oJa, -o jo vaišinti
( e v e r y k a ; ( e v e r y k a s batas
fie ld s , -a žr. c l e l a s
l i e l y t i , -IJa, -IJo taikyti
l y s l l u s skaistykla
( y s ta s , -a švarus: grynas
l y s t y t i , -IJa, -IJo valyti
( lū d y tl, -IJa, -IJo persekioti, nai­
kinti
K u p ra ; (lu p r y n a g alv o s plaukai;
sprandas, pakarpa
( v e r tis ketvirtis
D
d a b a r dar
d a b o ti, -oJa, - o jo saugoti; žiūrėti;
m ylėti, žiūrėti su patikimu;
dabotis, saugotis
d a n g tis stogas
d a ry la dažai
d a rm a is veltui, dykai
d a s to ti, -oJa, - o jo gauti, sulaukti
d ė m ė dėmesys
d o s ė tn y k a s seniūnas; seniūno p a ­
dėjėjas. dešim tininkas
d e s in tin a s kiek didesnis už h e k ­
tarų žemes sklypas, dešim tinė
d ld ž u v ė banginis
d le m e n ta s deim antas
d ie n a : d ie n a n em o tu šiaip taip.
vargais negalais
d iv a n a s patiesalas, kilimas
d y v a s nuostabus dalykas, k e iste ­
nybe
d y v in a s , -a keistas, nuostabus
d y v y tls , -IJasl, - įjo s i; d y v o tį t ,
d o v y tis . -IJasl, -įjo s i galynėtis,
kautis; kamuotis, kankintis
461
d ra la s: d u o ti d ra lų pabėgti
d u b io s gyvulio viduriai, žarnos
d ū k u o tl. -uoja, -avo želti, dūkti,
kvailioti
d ū m o ti. -oJa. -o jo galvoti, manyti
d ū šia siela, vėlė; žmogus
d v ig riv ln a s dviejų grivinų (20 ka-
peikųj pinigas
D zėis Dievas
d z ia k a s djakas; psalmininkas
d z id a ietis, durtuvas
d z ie g o rlu s laikrodis
d z v a m b a ld a s skambalas (eufemiz­
mas)
g ra iti. g ra in a , g ru ln o ; g ra jy tl,
-ija, *1Jo groti
g ra s tis grasa, grėsliu*
g rie k a s nuodėmė
g rlc š y ti, -IJa. -ijo nusidėti
g ro m a ta laiškas; raštas
g ro m y č ia : g ro m y č io s ž v a k ė šven­
tinta žvakė
g ro v a s grafas
g ū d u rlu o tl, -Iuoja, -lavo s ie lv a r­
tauti. raudoti
g v a lt oje. gelbėkit
g v a lta ; g v a lta s ; g v o lta s p rie v a rta
triukšmas, riksmas

E I. Y
e o *ng j
o le n d e rsk a s. -a olandiška (medžia­ In k n eb ti. In k n em b a. in k n e b o (kišti
ga) y p a s smūgis, kirtis
Isisty g a u tl, -auja, -avo; jslaty g a-
v o tl, -oja, -o jo patirti, sužinoti
Jsltė m y tl. -Ija, -ijo įsidėmėti
G (s tra k a la s įrankis, instrumentas
Išb ro k y ti, -ija , -ijo nepriimti, a t­
g a b štu m a s godumas mesti
g a lg o tl, -oja, -o jo skųstis, dejuoti, Išk ad a gaila
verkti Išk ad a žala. eibe
g a la s: a n t g a lo p a g a lė s pagaliau išk a la mokykla
g a lv in y s galvočius, gudragalvis Išra lšk u o ti, -uoja, -a v o išrašyti,
g a rb a v o tl, -oja, -o jo geruoju mi­ išvedžioti
nėti. garbinti, girti lft(si)pakūtavoti. -oja, -o jo atlikti
g a sp a d in ė šeimininke atgailą; atkentėti
g a s p a d o ry s tė ūkis įrodinėjimas, išve­
iš s ly g o jim a s
g a s p a d o riu s šeimininkas; ūkinin­ džiojimas
kas išta rm ė sprendimas, dekretas
g a stin č lu s dovana (iš valgomų Itna it. tarytum
daiktų)
g a z e ta laikraštis
g e n tk a rtė karta
g illu o tl, -iu o ja, -ta v o reikšti J
g iz e lis mokinys, padėjėjas (pirk­
lio) Jaščlkas dože maistui įsidėti
g n a u stls, -laši, -ėsi gailėtis, grauž­ Jo m ark as prekym etis
tis Judošius niekšas
g riz in ti. -Ina, -In o įkyriai prašyti Juka sriuba iš paukščių ar gyvulių
g o n k o s priebutis, veranda kraujo
g ra č lu s kortų žaidėjas Juodytas juodi dažai; rašalas

462
 K kytravoti. -Oja. -ojo gudrauti
kačerga žarsteklis
kalllnAkrabiai sustyru, nunešioti
kailiniai
kakalys krosnis
kalama ška vežimas aukštais ratais.
su spyruoklėm is
kaline; kalinys kalėjimas
kalniai kailiniai
kalvaratas verpiamasis ratelis
kamcndorlus vikaras
kana kažin
kano kieno
kantantas. -a patenkintas
kapočius jrankis kam nors kapoti,
kapoklė
karčema smukle
karčcmnykas, -ė smuklininkas
kartis sprandas: Dabar tai gausiu
karlln!
karvojus vestuvinis svočios p y ­
ragas
kašė pintine, krepšys
kaštavoti. -oJa. -ojo ragauti
katapallus katafalkas
kaulyti. -IJa, -IJo kalbėti be reikalo,
priekaištauti
kavotl. -oJa. -ojo slėpti; laidoti
kazilas statinis, luinas
kelbasa žr. k i 1 b a s a
kepkavotl. -o|a, -ojo tyčiotis, juok­
tis iš ko
kepšė koja (niekinamai)
keravoti. -Oja, -ojo vairuoti
kervintl, -Ina. -ino pamažu, n e ­
vikriai eiti
keska odinis maišelis pinigams
laikyti
ketvergė 20 kapeikų moneta
ketvirtainis, -ė keturkomjws
kiksas toks kortų žaidimas
kilbdM dešra
kinsas kemsas
kipelė nedidelis m edinis indas su
rankenomis
kytras. -a gudrus
klaiman klojimas
klaupkos suolas bažnyčioje a tsi­
klaupti ar sėdėti
klerkas kukulis
klesos mokykla
klėtka narvelis, narvas
klioštorlus vienuolynas
kloniotls, -iojasl, -lojosl lenktis,
reiškiant pagarbą ar nusiže­
minimą
kniuksotl, kniukso, kniuksėjo tū ­
noti, kiurksoti
kodalls; kodis medinis indas vai-
giui
kol' kodėl, dėl kurios priežasties
kontentas, -a žr. k a n t a n t a s
koželka kūdra
koinas, -a kiekvienas
kramė galva (kirmino)
krapytl, -IJa. -IJo šlakstyti
krasė krėslas, kėdė
krelvatlkls, -ė klaidatikis
krengclls riestainis
kriaučlus siuvėjas
krluokas toks paukštis, grifas
kromas krautuvė; dėžė su p re ­
kėmis. nešiojama kaim o pirklių
kromnykas, -ė pirklys, pardavėjas
krūmas jaunas smulkių medžių
miškelis: J$c)u I krūmų... m e­
daus kopti
kūbkas taurė
kūdas. -a liesas
kuknla virtuvė
kukorlus virėjas
kuntas svaras fapic 400 g)
kupčystė prekyba
kupčlus pirklys
kuricllus kuoka, vėzdas
kūrytl. -IJa. -IJo rūkyti
kurmonas vežikas
kvartukas prijuostė, prikyšte
kvailina šaltiena
kvattera butas, kambarys
kvletka gele
463
 L mandrus, -I gudrus; išdidus
marka senovinis šešių skatikų p i­
nigas
lašiniuoti* pyragaitis a r virtinis su maskolius rusas
lašiniais maslenkos pasukos
laukynas laukai materljdlas statybinė medžiaga
lebeda liurbis, ištižėlis maurynas vieta, kur daug mauro
led; ledva; lcdvos vos maž gal
lenciūgas grandine maž; ma i daug vos. šiek tiek
lervoti, -oJa, -ojo šliaužti, ropoti mažna galima
let žr. l e d medinėlus medžiotojas
levas liūtas
lyėnas, -a neporinis; papildomas melnytla malūnas
llekarsta vaistas melnykas malūnininkas
liesvlnttus miško sargas; g irinin­ meinykauti. -auja, -avo būti malū­
kas nininku
lieta daiktas, dalykas meJnlnkas žr. m e l n y k a s
llkumas likimas, dalia menamas, -a tariamas, netikras
lysterėtl, -ėja. -ėjo kiek atsileisti, mencius rūšis
atlyžti merkdvotl, -oJa, -ojo svarstyti,
llūbėti, -a. -ėjo (pagalbinis veiks­ galvoti
mažodis būtajam dažniniam mlelaširdystė gailestingum as
laikui sudaryti) miera matas, m atavim o įrankis;
llulka pypke po mieral po tam tikrų kieki;
lluosuotl. -uoja. -avo vaduoti, atitinkam ai
laisvinti mieruotl, -uoja, -avo matuoti;
lopeta; loplta kastuvas; lopetėlė nemieruotai be galo; nemieruo-
mentikaulis ta daugybė labai daug
loska malonė
lunelūgas grandinė mylesta; myllsta malonė; Jo my­
luokarius liokajus lėsią jo didenybe
milžionis milžinas
minavonė daiktas atminimui
minavotl, -oJa. -ojo minėti
M miny&ka vienuole
mislė; mlslls mintis; dėlis J mįs­
matyti. -U*. -t|o padėti, pagelbėti lę imti j galvų, įsidėmėti
magazinas parduotuvė, didelė mislytl, -ija. -ijo m anyti, galvoti;
krautuvė
ketinti
magnasavas, -a magnetinis
moėekd pamote
maitnastis maistas
m okslinsią mokykla
mallorlus dažytojas
mandragai vis. -ė gudruolis monyU, -IJa, -ijo vilioti, kaulyti
mandrastls gudrybe mundragalvis, -ė žr. m a n d r a ­
mandrautiukas keliauninkas; g u d ­ g u I v 1s
ruolis mundras, -a žr. m a n d r a s
mandravotl, -oJa, -ojo keliauti; musėt turbūt
puikuotis muzika muzikos instrumentas: pu-
mandrystė gudrumas sz/emys savo m uziko
464
 N paėjimas panašumas: :ur... paėjimą
nabagas, -ė vargias
nabašnykas. -ė; nabašninkas, -ė
numirėlis; velionis
naivyti, -o. -ė naikinu
narvotl. -oja, -o|o erzinti, pykinti,
pajuokti
navatnas. -a; navatnus, -I keistas
navyną naujiena
neatbūtinas, -a būtinas
nečysčtukas negeroji dvasia, vel­
niukas
nedastovėjlmas nesilaikymas (žo­
džio)
nedėlia savaite; sekmadienis
neprietelius nedraugas, priešas
nestoti, nestoja, nestojo pritrūkti,
pristigti: ir do vienam nestota
nevalia nelaisvė, laisvės stoka;
prievarta
nlšparas mišparai
nonts nors
noperskas antpirštis, pirščiukas
norakiai tyčia
nuduoti, nuduoda, nudavė apsi­
mesti: g yrės prieš brolius,
nuduodama, būk m sasuo
nusidarytl, -o, -ė nusirengti; nusi­
dažyti
nusidavimas atsitikimas
P nais drabužiais žmogus
pablzontl, -a, -o nutaikyti
pačia paštas
padabnas, -a panašus
padangtė pastogė, palėpė
padėti, padeda, padėjo paskirti
jaunį pade/a pirm u runku pa
savim
padlaga grindys
padonasis pavaldinys, tarnas
paduoti, paduoda, padavė liautis
v is nepaduoda prašęs
paduška pagalvis
ing žm o g ystę
pagada oras; giedra
pagal u m baigta, po visko
pakajus ramybė; duoti pakaji) a t­
stoti. nelįsti
pakajus gerai įrengtas kambarys
pakūta atgaila
pakūtavotl, -Oja, -ojo atgailauti;
kentėti
pakūtninkas, -ė atgailautojas; ken­
tėtojas
palocial; palocius rūmai
pamentalė miltų maišymas duonai
pančeka kojinė
papentls kepalo kampelis
par per; pas
parokuoti, -uoja, -avo suskaičiuoti,
sudėti
parrokuoti, -uoja, -avo perkalbėti.
kalbant įveikti
parsūdytl. -Ija, -ijo nuteisti
paselenčlkas, -ė atsikėlėlis, atkel­
dintasis
pasidaboti, -Oja, -ojo pamilti; pa­
tikli
pasidėti, pasideda, pasidėjo pasi­
versti: S vin ta s Petras pasidėjęs
j senolį
pasiklonioti, -loja, -lojo nusilenkti
su pagarba
pasimandrautl, -auja. -avo pa­
keliauti; pasipuikuoti
paskrebėlis, -ė nevalyvas, p urvi­
pasoginis, -ė gautas iš tėvų ūkio
pastatyti, -o, -ė paskirti: tq vagį
tau už galvočių pastate
pastidžia padargas, jrankis
patarmė patarimas
patėmytl, -Ija, -ijo pastebėti
patreinis senovine trijų grašių
vertės sidabrinė moneta, tre ­
čiokas
patrovas patiekalas, valgis
pavalial pamažu
pavalnus, -i laisvas, nevaržomas
pavelyti, -ija, -ijo ieisti
465
pavietu ĮM Š iu ii* ūkio padargams
pasidėti
pavietrė m au s. epidemija
pazvalyll, -IJa. -IJo leisti
pelelius vieta po krosnimi
pečena kepsnys
pekla; peklė pragaras
peisai žandenos
prrdetinls, -ė viršininkas. darbo
prižiūrėtojas
plernvkas sausainis
piesta: | piestas paioktl labai
griežtai priešintis. šiauštis
plndulė pinta dėžė grūdams ar
maistui laikyti
piečius žemes gabalas. sklypas
pleška plokščias butelis
plclnata dangaus šviesulys. le ­
miantis žmogaus likimu
plukdytis, -©si. -ėsi maudytis
pollauka žuvienė
Pond dės Dievas
popečka vieta po krosnimi
prabaltus klebonas
prabavotl. -oJa, -ojo mėginti,
bandyti
prabočyti. -IJa, -IJo atleisti
pragrajytl, -IJa. -IJo pralošti, p ra ­
laimėti
pravadorlus. -ė palydovas, vedlys
prengys žr. p r i e n g e
prl prie
prydurls prieduns
prleklalmė vieta prie klojimo
priengė prieangis
prlcpcčkls senoviškos krosnies
priekis, priežda
priepuolis atsitikimas. įvykis
prleidengtė prijuostė
prletelyste bičiulystė, draugystė
prletelka bičiule, drauge
prigulėti. -I. -ėjo priklausyti
prikėjus prekijas, pirklys
primanus. -I sumanus, nusimanan­
ti* • rokuoti*, -uojasl, -avosl tartis,
prlngys žr. p r i e n g e
prlprova uždaras, prieskoniai
prlslgadytl, -l|a. -IJo nusitaikyti
■f66
prlsgatavo)lmas pasirengimas
probočial sentėviai, proseniai
prociavoti. -oJa. -o|o dirbti
proclus laidyne, lygintuvas
provlnlnkas. -ė kas nuolat byli­
nėjasi
psaloiničlkd* psalmių skaitytojas.
djačiokas
purmona* vežikas
pusbakanls puskepalis
pūftčias. -la gūdus, nykus
puskvaterkė ketvirčio litro indas
pOstelnlnka*. -ė atsiskyrėlis
pustyti. -l|a. -l|o naikinti, niokoti
puštalleta* pistoletas
R
rabantuotl*. -uojasl. -avosl sunkiai
lipti, ropštis
rabavotl, -oJa. -0(0 piešti
radas. -a: radas neradas norom
nenorom
raldus. -I spartus, ryškus, pa­
stebimas
rakai!* odų lupejas
rapnykas rimbas
ralavotl, -o|a. -olo gelbėti
rava* griovys
razbalnykas, -ė plėšikas. Žmog*
žudys
rėčka puskubtlis; medinis indas su
rankena
rėdytljs), -o(*l). -ė(*l) puošti(»);
rengti (s)
rcmcčytls. -l|asi. -Įjosi ginčytis
r iclėlius riteris, karžygys
rija jauja
rlnda eile
ryzas padėvėtas, suplyšę d rab u ­
žis. skarmalas
rodą patarimas
rodavoti*. -ojasl, -ojo*l tartis
derėtis
runa žaizda
rozas kartas
ru tu liu s terito rijo s riba. siena spav|«<dis išpažintis
rūdis rūda spavledotis. -ojasl, -ojosl išpažinti
ruduolls rudgurkle nuodėmės
rūgotl. -oJa, -ojo priekaištauti, spelgtl, -la. -e nykti, skursti
pykti. barti splžlnls, -e ketinis
rundytl, -IJa. -l|o tvarkyti, valdyti spriegti, -ta. -ė šokti, lėkti
s(aidas tvartas
stambina* stuobrys
stand Ja kam barys
statiniai pinučiai, žiogris
S staunla žr. s t o n i a
stangtl. -la. -ė priešintis, prieš­
samavoras virtuvas tarauti
sonata aukščiausiojo karalystes stygautl, -auja. -avo teigti, sakyti
teismo narys stonas užsiėmimas, luomas
sylė jėga stonla arklide
svlytls. -I|asl, -įjosi stiprintis stoninis, -č ne darbinis (arklys)
syločls stipruolis storotls, -ojasl. -ojosl stengtis
siuntinys pasiuntinys strlclba šautuvas
skalstvarlnls. -ė žalvarinis strointal baisiai; labai
skaptlnvkas. -ė kas skaptuoja. strūnyti, -IJa, -ljo d ary ti, m eist­
drožinėja, skulptorius rauti
skarbas turtas stuburas medžio kam ienas, stuob-
skaručlotls. -tojasi. -lojosl sk e ry ­ rys
čiotis, karščiuotis stukas gabalas
skarpočka puskojine sub.ita šeštadienis
sklatnyčia; sklenyčla stikline sudanguotl. -uoja, -avo suslapstyti
skiepas rūsys apdangstant
skrlpka smuikas sūdynas indas, puodas
skrytį. skryja. skrljo skrieti sūdyti, -IJa. -iJo teisti
skuomla senovinis stalas, skobnis sudoroti. -o|a, -ojo apvesdinti.
skūpas. -a šykštus sutuokti
skūra oda. kailis sūdžla teisėjas
skūrdirbys kailiadirbys sugrleiytl. -IJa. -l|o nusidėti
skOrinlt. -ė odinis; pasenęs, su ­ sugurdotl, -oJa. ojo sugaišti, už­
ram bėjęs trukti
slabnus, -I silpnas sulamyti. -IJa, -IJo sum aigyti. su­
slastai spąstai gniuždyti
sloga tarnas supaturotl. -o|a, -ojo supaisyti,
slūžba tarnyba sužiūrėti
smakas slibinas surokuoti, -uoja. -avo suskaičiuoti;
smertelnas. -a mirtinas sutarti
smertlnls. -ė susijęs su mirtimi Susiedas kaim ynas
smertls m irtis susledija kaim ynyste
sm okas skonis suslgadytl. -IJa. -IJo susitarti; prisi­
sodželka kūdra reikti
spakalnus. -I; spakalnlngas. -a susimylėti, -I. -ė|o pasigailėti
ramus svadlntl, -Ina. -Ino sodinti
spasabas būdas, turtas. lėšos svarai svarstykles
46 7
svietas pasaulis; žmones šturm as vėtra
svietavas, -a kuris mėgsta bend­ švlrpulis šiurpas, pagaug.n
rauti su žmonėmis švogrls svainis
svalačiuotl, -luo|«», -lavo keiktis
svotba vestuvės
T
s lapiezas topazas
tarba krepšys
šabas žydų šeštadienio šventė tarekuotls, -uojasi, -avosl tartis,
ščėstls laimė ginčytis
šėnavoti. -oja, -ojo gerbti, mylėti targautis. -aujasi. -avosl derėtis
šėpa spinta tavoras preke
šėporlus prievaizdas, tarnas lavorčka draugė
šlaučius batsiuvys teistojas teisėjas
šidytl(s). -ija(si), -IJo(sl) erzinti. teletnykas veršidė
pajuokti terba žr. t a r b a
šlndet šiandien terlė lėkštė
šlnkls smukle tinksnotl, -oja, -ojo matuoti, žiū­
šlnkorlus smuklininkas rėti, ar tinka
šlulma šiluma toblyčla iškaba
škaplierius katalikų ant kaklo n e ­ tora tvora
šiojamos šventintos medžiagos trtvoga grėsm e, pavojus
skiauteles su paveikslėliais tropytl(s), -l)a(si), -ljo(si) pa(si)-
šlajuoti. -uo|a. -avo smarkiai muš­ taikytl
ti. plakti šmaikščiu įnagiu trunkas gėrimas
šlėga kūlė. kuoka tunciavoti, -o|a. -ojo šokti
šliūbas santuoka; imti šllūbą tuok­ turma kalėjimas
tis
šliūbavotl. -oja, *o|o tuokti
šmikius šelmis, niekingas žmogus
šmotas gabalas U
šnapsas degtine
šniūras virvė ubagas, -ė elgeta
šniūravotl, -o|a, -o|o pykti, prie­ ubagauti, -auja, -avo elgetauti
kaištauti ugnlekas ugniakuras
šoblė kardas, kalavijas u kata noras
špitolnykas. -ė špitolės gyventojos ukvatnus. -I linkęs, turįs pomegj
šposas pokštas uliavoti, -oja. -o|o linksmintis,
š rūbas varžtas vaišintis
štaba sklende, uždarymas ulyčia kaimas
štuka gabalas; vienetas; pokštas; ulloti, -loja. -lojo žr. u l i a v o t i
patarimas un ant; |; pas
štukas linų svorio matas lapu* undraunykas, -ė žr. v a n d r a u -
20 28 svarus) n yka s
šlukorlus pokštininkas’ undravoti, -oja, -ojo žr. v ,i n d r u -
šturkuoti. -uoja, -avo kratyti, v oti
stumti unduo vanduo
468
ušcčkas kubilas
u tarn in k as antradienis
ūturoti, -oja, -ojo kalbėti, sakyti
užlankstomi* užuolankom is
u J m alas užm autas, pirštine
užrokuoti. -uoja. -avo kalbant
įveikti. perkalbėti
užrubežls užsienis
užsimesti, užsimeta, užsimėto įsi­
g e is ti. užsim anyti: u žsim e tė būt
k u n ig u
užtėmyti. -IJa, -Ijo pastcbOtl
užvalktis drabužis, apsauga
užvelzda prievaizdas, p rižiūrėtojas
V
valdalas vaiduoklis
vaina karas
vaiskas kariuom ene
valnlntl. -a. -o laisvinti
vandraunykas. -ė keliautojas
vandravoti. -oja. -ojo keliauti
vargamistras vargonininkas
varta sarg y b a; sarg y b o s vieta
vasariai pietūs (pasaulio šalis)
važnyOia vežėjas
večerė vakarienė
vėčlas. -ia nebylys, bežadis
vėdautis, -aujasi, -avosl vėdintis
veli; v d lk verčiau
verdingis trijų skatikų pinigas
versta; verstas varstus
veselė; vesellJa vestuves
veseliotl. -loja. -lojo linksm intis
vestuvėse
vesclnykas. -0 vestuvininkas
vestis, vedasi, vedėsi sektis: /om
nesivedė Ir v isa d o s j j s u ­
g a u d a vo
vėžlys vežikas
vledras kibiras
viekas jėga
vienuolikė vien u o lik ta valanda
vlcnvalios nuolatos, visų laikų
vlcrytl. -IJa, -Ijo tikėti
vlernas. -a ištikim as
vlernlkė patikim a m oteris
vlnėlavotl. -oja. -ojo tuokti
vlnėlus santuoka
vlngrls vengras
v likai visiškai
viškos paaukštinim as vargonam s
Z
zelkoras veidrodis
zokoninkas, -ė vienuolis
zvalytl. -IJa. -ijo leisti
Z
Žalnierius k areiv is
žaplos apinasris
žėdnas. -a kiekvienas
žėlabas gedulas
žėlabnas, -a gedulingas, liūdnas
ženystė vedybos, santuoka
ženytis. -ijasl, -įjosi tuoktis
ženotas, -a vedę*; ištekėjusi
žyėloti, -loja. -lojo skolinti
žyvytis, -ijasi, -įjosi m aitintis
žlugti, žlunga, žlugo mušti, kulti
žuvėjas žvejys
 TURI NYS

Žemaičių ir aukštaičių pasakos .Lietuviukų pasakų įv airių '

II tome. L Sauka ............................................................................ 5

PASAKOS
Prakalba. J. B[asanavlčlus\ ..................................................................... 20
1. Dzėis ir vėžys .................................................................................. 21
2 Kodėl dreb apušies lapai ............................................................. 21
3. Čigonas ir gaspadorius ................................................................... 21
4. Kaip cigons mėsų v o g ė ................................................................... 22
5. Kaip velnias pas žmogų ėja unt d a r b a ............................................ 22
6. Apei badyk les ...,.............................................................................. 24
7. Apei laimingų šaulį ......................................................................... 25
8. Apei vynų karaliaus sūnų,kurs varlę v e d ė ................................... 27
9. Apei tris durnius .............................................................................. 30
10. Bičiuliai ............................................................................................. 31
11. Sykštuoklio atsivertim as ............................................................. 36
12. Apei karalių ir mandragalvį dailidę ............................................ 37
13. Apei žvirbli ir vilkų ........................................................................ 42
14. Apei vynų tingini, kurs išgelbėjo prakeiktų k a ra la itę ............... 43
15. Apie beturčio dukterį ..................................................................... 47
16. Apie kalvio sūnų ........................................................................... 49
17. Apie gudrų seni .............................................................................. 51
18. Apie karaliaus pačių ....................................................................... 53
19. Apie kvailų brolį ............................................................................ 54
20. Apie gudrų uodininkų .................................................................... 58
21. Apie gudrų kvaili ........................................................................... 58
22. Apie tris brolius .............................................................................. 59
23. Apie tris brolius, du protingu, o trečių k v a ili............................ 62
24. Apie klebono skerdžių ................................................................... 65
25. Apie karaliaus sūnų ........................................................................ 66
26. Apie brolį vagį ....................... 68
27. Apie grybų sėklas ........................................................................... 74
28. Vėžys ir Dievas ................................................................................ 76
29. Vagilius, vėžys ir Dievas ............................................................. 76
30. Dievas ir taboka ............................................................................... 77
31. Apei karaliaus sūnų ........................................................................ 77
32. A ristinas kurpius, amžinasis žydas ............................................... 81

47 1
33. Vandeninkas ir Vandenink* .. 81
34. Vtlktakis. arba kelio dievaitis 84
35. Baubiis ..................................... 86
36. M ergaitės gailestis mirusio myltamojo bernelio ..................... 88
37. Būras Rytų žemes ............................................................................ 91
38. Dama r tas ir pyragai ........................................................................ 93
39. Rupkė ................................................................................................ 95
40. Rūstabedaks ir Rūstybe ................................................................. 95
41. A pė laimes •••••••••••••••••■••••••••••.••••M*.... ............. . 97
42 Kas kam lemta ................................................................................. 98
43. Apė laimingu jaunikaiti ....................................................... ....... 99
44. Apc laumes ..................................................................................... 100
45. Laumes ii jaujos ii varė ................................................................. 102
46. Laumės verpia ................................................................................. 102
47. Laumės, dangus griūvi .................................................................. 103
48. Laumės supa kūdiki ........................................................................ 103
49. Laumes eina j atlaidus ................................................................... 104
50. Laumes ir kūdikis ........................................................................... 105
51. Pasaka ape žvejį .............................................................................. 105
52 Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių ............................ 119
53. Apie du brolius — du gudriu ir vienų kvailų ............................. 125
54. Apie vieną neturtingų tėvų vaiką, kurs paveldėjo labai didelius
turtus .................................. 129
55. Bajorai ir sodiečiai .......... 133
56. Apie Teisybe ir Neteisybę 135
57. Apie gaidį ir v iitą ............. 136
58. A pė poną ir mužiką .......... 138
59. A pe katiną ant pakūtos .... 139
60. A pė virkščią kibirkičią .... 141
61. Viena bėda — ne beda ..... 142
62 Vaikų pasakos ............................................... 146
63. Apie nebūtus daiktus ................................... 146
64. Apie tris račius ............................................. 148
65. Trys pamokinimai ........................................ 149
66. (Gaidžio pamokslas ....................................... 150
67. Kodėl a i nieko neturiu? ............................... 152
68. Apie ūkininką ir jo berną ............................ 155
69. Apie gyvatę ................................................... 157
70. Apie tris brolius ............................................ 158
71. Apie M auriką, kurs dykos duonos ieškojo 163
72. Apie karalių ir varną ................................... 166
73. Apie medmčtų ............................................... 167
74. Apie gužutj ir gervę .................................... 167
75. Apie burlioką ................................................ 169
472
7b. A pie diedelio ir bobeles sūnų ......................................................... 169
77. Vilkas ir lape ....................................................................................... 171
78 A pie du broliu išm intingu ir vien* kvaili .................................... 173
79. A pie Jo nuk* ir vagi .......................................................................... 175
80. A pie tris brolius ir pavasarį ............................................................ 175
81. A pie vien* burtininkę ...................................................................... 178
82. A pie Jezavitus .................................................................................... 181
83. Apie tris brolius ir aukso o b u o liu s ................................................ 182
84 Ž altys ir m ergaite .............................................................................. 185
85. A pie nykštukų .................................................................................... 187
8b. A pie žyd* ir žmogų .................................. - ....................................... 190
87 Apie m usę ir u lę ................................................................................. 191
88 A pie riebų kunig* ir gudrų m eln in k *........................................... 192
89. A pie gudrų vagi ................................................................................ 194
90. Apie vaizbūno sūnų U sm ak* .......................................................... 198
91. Apie bobutę ir a itv a r* ...................................................................... '201
92. A pie senelį, k u rs pinigus k a v o jo ................................................... 202
93. Kaip ūkininkas pinigus k avojo ......................................... - .......... '202
94 Kaip švintas Petras nupliką ............................................................ '203
95. Dungus griūv. žeme lūžt .....................................- .......................... 203
96. Tltnagis ............................................................................................... 20b
97. Kodėl dreb apušes laps ir be veja ................................................. 208
98. Kaip žm onys pradėja g e rti a n e lk o ............................................... 209
99. T rys šuniuke: sidabrą, auksa ir diem inta .................................... 212
100. Sukietėjusi širdis .............................................................................. 220
101. N eteiki skatiką niekinti ................................................................. 222
102. Apie panelę ii V andenų. R ankšluosėių. įnagių d v a r o ............. 222
103. Apie tris brolius ................................................................................ 225
104. A pie devynis brolius ir jų seserį Elenytę .................................... 228
105. Apie tris brolius ................................................................................ 231
10b. Kodėl k lik io lūpos perplėštos ...................................................... 233
107. A pe Petrų n Povil* ........................................................................... 23 3
108. A pe Kazimierų ir Anei)* .................................................................. 235
109. A itivaras .............................................................................................. 237
110. A pie vien* im agų, k a tra s velniui tre ju s m etus ta r n a v a ............. 238
111. Apie avinų su šilkinėm vilnam ...................................................... 240
112. Kaip viena žm agaus vaikas užaugis palika pana ž in tu ................ 243
113. Kaip M arkų K ristus apdavanaja .................................................... 250
114 A pie senelį ir babutį. k a ip a n y s par pupclj dungun inlipe ........ 253
115. Del ka stark au s un nugaras juodas lapinys ........................ 255
110. I>el ka šuva neapkinėia katės, e k a te p e lė s ................... ................ 255
117. Kaip vienas panas prieš sm ertj pinigus su slyvam p r a r i ja ......... 25b
118. Apie vienų šykštūnų. k atras pinigus miški kovodam as ažkeikc 258
119. A pie vienų šykštūnų. k a trų sūnūs apgavo .................................. 258

47 3
120. Apie vienų žmagų. katrai su pačiu pinigus k a s ė ...................... 259
121. Apie tai. kaip vienai mergai rad yda va s pinigai paveiksli
teliaka ............................................................................................. 260
122. Kaip bernai ataneftc gaspadarlui šun[ supuvusį, c čia būta
pinigų! ............................................................................................ 261
123. Apie gračių su arklia kajam ......................................................... 262
124. Apie vienų meškeriotojų .............................................................. 263
125. Apie vienų /.magų, katras švinto) m au d ės.................................. 263
126. Apie Raugų Urbaniukų ................................................................ 264
127. Apie vienų bernaiti, katram ii nežinių pinigai p ap u o la............. 264
128. Apie du braliu, katrie iškasė p in ig u s.......................................... 265
129. Apie vienų gerų senelį ................................................................. 266
130. Apie vienų seneli, katras niekadas nc>a bažnyčion.................... 268
131. Apie muzikantų, katrų velnias sumde unt veselijų p a g ra t....... 269
132. Apie dcvynius brolius ir vienų sesor) ......................................... 271
133. Apie tris vingrius .......................................................................... 274
134. Apie vienų žmagų, katras velniui dūšių pažadėjo ir paskui vel­
nių apštdija ......... 275
135. Apie tai. kaip kai kadu geriau virves pirkt, ne d u o n a................ 277
136. Apie panų. katras num ins da kalbėjo ......................................... 278
137. Apie vienų bernaiti, katras saugoja paparti pražystunt............. 279
138. Apie vienų žmagų, katram paparčia žiedas inleke až apivarų ... 280
139. Kaip vienaj gryčioj vis sakydavo pra aukštinj: .Lėksiu!' ......... 280
140. Kaip vienas muzikantas ėja kiouran iem en sava pana ieškatų ... 281
141. Kaip vienas mužikas panų peklan n u v e ž c .................................. 284
142 Kaip vienas pūstelnykas Ryman ėja ........................................... 287
143. Apie vienų tėvų. katras turė)a pinklus sūnus k areiv iu s............ 289
144. Apie M ildutį ir )as mačių laumi rag a n j........................................ 290
145. Pasaka ruduolelia ......................................................................... 294
146. Apie seser|. kaip ana važiavo viešėtų ......................................... 295
147. Kaip ragana merga daug berniakų nukamava .......................... 298
148 Kaip vienas karalaitis sava du braliu gelbėja, e tie. vis jam bla-
gai darydami, tik patys pražūva ................................................. 302
149. Apie dvi raganas, kaip anas ėja avelių kirptų ............... 306
150. Apie tai. kaip mačeka ragana paverto posūni un v ilk ų .............. 307
151. Apie tris karaliūčias, į gulbes pav irtu sias.................................. 309
152. Kaip šaltis babel| apdavanajo ..................................................... 312
153. Apie vienų naktigultų Kristaus su m okytiniais........................... 314
154. Apie vienų kunigų, katras jogu būtų Velykas neejjs vogtų, butų
num ins ........................................................................................... 315
155. Kaip saptyni gaspadariai pirko bažnyčių ................................... 317
156. Kaip du berniokai -žydų apgavo ................................................... 319
157. Kaip kunigas su vargam istru jaučių v a g e .................................. 320
158. Apie tris jaunikius ......................................................................... 321
474
159. Apie du brolius išmintingus. o trečių durnių .............................. 322
160. Apie tingin) bobų ............................................................................. 325
161. Apie avelj. kur krata k.ijelj ............................................................ 327
161a. Apie aveli, kur krata kūjeli .......................................................... 329
162. Apie tai, kaip stipri yra moteriški prižadai ................................. 331
163. Pasaka dvejų brolių: bagačiaus ir biedna .................................... 332
164. A pie pavogtų karaliūnių ................................................................. 333
165. A pie vienų žmogų, k atras panų intaise ........................................ 334
166. Apie du brolius durnius, o trečių be protą .................................. 336
167. Apie im agų, k atras sava tabakim n ragelin sava nelaim i inkišc 336
168. Apie tai. kaip kadu neverta kitas mokyt ta. kų patsai ž in a i...... 338
169. Kaip vienas m eistras padirba iš skiedrų paukštį ir kas iš ta
išeja .................................................................................................... 339
170. Kaip pats pačių nuo pykčio atpratina ........................................... 342
171. Apie vienų žmogų ir čigonų, katrie vienas kitų a p g a v o ............. 344
172. Pasaka, iš k atras matam, kad kartais ir vagis, aidam as vagtų.
padaro gerai ...................................................................................... 345
173. Pasaka, iš k atras matam, kad pinigai — s m e r tis ........................ 346
174. Apie vienų gudrų liesvlnčių. kaip anas sava pačių išm egena ... 347
175. Apie vienų panų. katros icškaja b e d a s ........................................ 348
176. Apie tai, kaip vienas bernas, iš namų išeidamas, n e tų kojų
pirm a iškėlė ir kaip Jam viskas n e s is e k ė ..................................... 350
177. Pasako: až vienų luptų du neluptu duoda .......................... 352
178. Apie vienų gudrų vagi ................................................................... 353
179. Kaip vienas skaptinykos dirba ark irieju i dvylikų apaštalų ...... 355
180. Apie vienų vargam istrų ................................................................. 357
181. Apie du broliu: sukčių ir teisingų ................................................. 360
182 Kaip kartais išm intingas sum dinvs padaro gospadonui daug
gera ................. 363
183. Kaip gudrus bernas nuo gaspadines junkinj a tp ra tin a .............. 367
184 Apie mišką sargų ir ja tris sūnus .................................................. 370
185 M išką sargas ir ja try s d u k te r y s ................................................... 375
186. Kaip vienos Susiedas kitų apgaudinėja ........................................ 377
187. Apie karaliaus tarnų, katras m akmenj j»avirt«i ......................... 381
188. A pie du broliu, katrie būva panašūs vien s į k itų .......................... 384
189. Apie Lcvyzarių ................................................................................. 388
190. Apie durnių ir teliaka skūrelį ........................................................ 395
191. Apie miški pamestų m ergiatj, kaip jų meška a p d o v an o ja.......... 399
192 A pie seneli ir ažkylj ....................................................................... 403
192 A pie lapj, strazdeli ir varnų .......................................................... 405
194. 2m agus. meška ratuos ir lape ........................................................ 406
195. A pie vilkų ir siuvėjų ....................................................................... 408
196. Vištyte ir gaidžiukas ....................................................................... 409
197. Apie babutj ir katiniukų .................................................................. 410
475
198. Apie lapes šūdų .............................................................................. 411
199. Apie tai. kaip varles saul| Dievui sk u n d e ................................... 412
200. Apie vėžį ................................... 413
201. Suva ir Dievas ................................................................................ 413
202. Pasaka, iš katras malama, kad kiaule tvarkaunesnis sutvėri­
mas ne kai žmagus ........................................................................ 414
203. Apie ažkytj ir vilkų ...................................................................... 414
204. Apie išdvesimų Kamuntia arklia ................................................ 410
205. Apsakymas viena berniuką ........................................................ 417
Tekstologinės pastabos. K. A leksyn a s .............................................. 419
Paaiškinimai. L Sauka, K. A leksyn a s ............................................ 423
Žodynėlis. K. A leksyn a s ...................................................................... 460
 U B T U V IS K O S
PASAKOS
ĮV A IR IO S

A n ir a k n y ga
Jono H a to n a v lč la u s ta u to sa kos b ib lio te k a

I I lom as

R e d a k to re R U m b r a m i te
V i l t e l i o d a ilin in k a i R T u m a s o n i *
T e c h n in e re d a k to re F. J u i t n i e n *
K o r e k to r e i L. G i r c v i i l e n e . R. P r a p i e s t i e n e

SL 25? T i f t a * 7000 U » *a k y m a * 17h

I i l c i d o V A U .V a g a ' G e d im in u p r 50 2600 V iln ių *
S p a u id m o S p in d u lio ' ip a u s tu v e . G e d im in o 10. 3000 K aun a*
K a in a s u ta rim e
Ba499 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka / Su­
rinko J. Basanavičius; Parengė K. Aleksynas; Pra­
tarmę. (t. I. p. 5—7|. parašė L Sauka.— V.: Vaga,
1993— *
ISBN 5-415-00430-0 (II knyga)
ISBN 5-415-00431-9 (VI knygos)
T. 2: Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 2 / |v«u!<|. |p. 5—20|,
paraše L. Sauka. — 475 (11 p.
Sl«m« lom * p u b lik u o ja m o * p a t a k o * i i T r l i l ų , R a w i m u . R o k l i k i o a p y ­
link ių

UDK 3981-882)