IŠGYVENIMO

VĖLIŲ
BEI
VELNIŲ
 JO N O

BASANAVIČIAUS

TAUTOSAKOS

BIBLIOTEKA

7
TOMAS
 >v
'V*

IŠ G Y V E N IM O

VĖLIŲ
BEI

VELNIŲ

Surinko Jonas Basanavičius

UDK 398(=882)
Ba 499

Parengė
KOSTAS ALEKSYNAS

Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė

LEONARDAS SAUKA

(.eldinį parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

© Parengimas. K. Aleksynas, 1998

ISBN 9986-513-47-2 © Paaiškinimai, pabaigos žodis. L. Sauka, 1998
 VĖLELEI
NEUŽMIRŠTAMOSIOS
ELLĖS
 PRAKALBA

Medega, kurią aš šitoje knygoje skaitytojams paduodmi, su-

sided iš pasakų: 1. apie baltas, geras dvasias, ypačiai apie vėles,
ir 2. apie juodas, nelabas dvasias, arba velnius. Rinkiku visų tų
trumpų pasakučių, po kuriomis nė jokio parašo nepadėta, yra
Vilius Kalvaitis iš Tilžės, gimęs Girėnuose, Kraupiško par., Ra­
gainės paviete.
Norint pažint svarbumą tų pasakučių, iš kurių kaipo vienin­
telės versmės susipažint mums teks su nuomonėmis lietuvių apie
žmogaus dvasią bei ateisiantį gyvenimą, pirmiausiai reik pasa­
kyt kelis žodžius apie jų rinkiką.
Gana apšviestas, apsiskaitęs, arba, kaip jis pats sako, „knygų
didelis prietelis" būdamas, tvirtu tikėjimu šarvotas, mylintis sa­
vo kalbą bei tautą, jis, kaip tuojaus regėsim, buvo labai tikęs tar­
dymu’ bei rinkimui nuomonių apie dvasias. Iš ilgojo rašto, kurį
V. Kalvaitis, kaipo „prastas parapijonas", „jo mylistai ponui vys­
kupui Friedemann'ui Kraupiške" d. 25 lapkričio 1888 m. daly­
kuose rink:mo tokių dalykų buvo rašęs, matoma, jog jis pats,
kaip ir daugelis kitų lietuvių, yra labai tikintis vyras in geras bei
piktas dvasias. Teip, terp kitų užkliudydamas „darviniškius gam­
tininkus", jis pris’pažinsta „neatbojantis jiems sakant pirmutinu
žmogų iš bezdžiankos atsigimusu" ir tuojaus priduria: „Ir neat-
boju toliaus jų patiki inimams, kad velnio bei žynystės ant svieto
visai nėr buvus ir nėra, - tokiems tyrinėtojams nei per plauką
netikiu". Dar toliaus apie ateistus ir jų doktrinas paminėdamas
ir privesdamas ištraukas iš raštų tūlų filosofų, patikrinančias bū­
tybę Dievo, jis rašo: „Ak, didiai apgailėtina, jog netikėjimo prie­
žodis „kas teip paikai devynioliktam šimtmetij dar apie dvases
tikėt!" didiai splėčasi. Jo, daug vaistytojų nor patikryt dvasių
regėtojus savo ūmuose nesveikus ėsančus arba turinčus elektriš­
ką jautimą. Aš ale pagal mano ikšolišką patyrimą savo mislyse
tokiems didiai prieštarauju. Kad aš ir pats ik šol dar nieką dva­
siška savo kūniškomis akimis nemačau, ale Dievo vardan mie­

7
lai tai nors regėti norėčau." Paminėjęs dar toliaus savo rašte
apie įvairius dvasių apsireiškimus, kaip apie tuzgenimą, durų
atsidarymą bei užsidarymą, kirtimą su rykšte ir tt., kurie, jam
manant, „priklausą prie neslapčųjų - prisimaldavimo ligonio
smerties", kaip ir pridavęs tūlus iš žemiau paduotų pavyzdžius
dvasių pasivaidinimo, kurio reališkumą jis citatomis iš Biblijos
bei tūlų kitų moksliškų raštų patvirtintie stengias, prašo nuo
to vyskupo „atlaidos", jog jis jam, kaipo „tūkstantį kartų ge-
raus žinančam", apie tokius dvasiškus dalykus atsidrąsinąs ra­
šyt. Prieg tam, norėdamas išteisint rinkimą tautiškų liekanų,
jis priduria: „Aš, - sako, - ant mano apsiėmimo, kurį šišon pri­
vedu, ne per vejvilnis, bet per didį apmanstymą parėjęs esu."
„Apgailėtina yra, - rašo jis vokiškamjam vyskupui toliaus, ant
svarbumo senovės liekanų rinkimo nurodydamas, - kad lietu­
vininkai, kurie, kaip tūlasis svetimtautis kad išdrįsta sakyt, il­
gais žingsniais savo išmirimui priešais žengią, ale ar iš savo
valnybės!!? Netur jie savo padavimų (mitologijos) knygos, kaip
tai persai, aigiptėnai, rymėnai, graikai ir k., o kadangi tikriejie
lietuvininkai dėlei savo kalbos bei Dievo baimės nuo didžios
dalies aukštai mokintų ponų garbavojami yra, tai bene būt ge­
rai, kad ir lietuvininkai tokiomis knygomis sav neužmirštiną,
amžiną paminklą įsiteiktų. O tai yra mano apsiėmimas tokias
knygas rašyt, nėsa tasai mane jau daug metų be paliovos slo-
gin ir visur paskui sekioja, dėlei to apsiėmiau nuo lietuvininkų
pasakojimus rinkt..." Baigdamas savo ilgoką raštą, V. Kalvai­
tis „jo mylistą" vyskupą meldžia, idant tas „savo mislį ištart
norėtų" ir bene ir „teip širdings būtų, nors kokį raštelį jam dėl
valnybės (?) Šime darbe suteiktų", bet nors jis „su širdingiau­
sia dėkavone, didiai pasižemindams ir palenkdams savo gal­
velę" jį sveikino, pasilikdams vyskupo „prastu parapijonu",
jokio „palaiminimo" šiame darbe nesulaukė, teip kad, ilgam
laikui praėjus, priverstas buvo nuo jo sugrąžinimo savo rašto
prašytie.
Koki buvo motyvai Friedemann'o tylėjimui, tik dasiprotėt ga­
lima. Tačiau toksai jo nemandagumas ar obskurantizmas, rodos,
užkenkt neturėjo Kalvaičio pagirtinam darbui, kurį jis 1894 m.
pasekmingai užbaigė, užrašinėdamas tais didiai brangias mūsų
senoviškos tikybės liekanas. Norint jis, jais surinkdamas, supran­
tama, negalėjo dar parašyt „padavimų knygos", kuri su Vedo­

8
mis arba Avesta lygintis galėtų, ale visgi jo sutraukta krūvon
medega - ypačiai apie vėles - tur ne viename inžvilgyje didesnę
vertę neng indų bei eranų šventknygės, ir išjos mokslas nemen­
kai dar laimės. Už tatai mes V. Kalvaičiui tuo dar dėkingesni
turime būtie, kad jisai, kaip retai kas kitas turintis reikalingą pa­
sišventimą darbe, per ilgas metų ailias užsiiminėdamas rinkimu
pasakų apie labas bei nelabas dvasias, spėjo sukraut tiek akyvos
medegos savo pasakiškoje kazuistikoje, jog jisai tuomi savo ger-
manizavojamai tautai ir, aplamiai imant, lietuvių animizmui pa­
statė tikrai „amžiną paminklą", kokį, kiek žinau, vargiai kur pas
kitą kokią tautą atrast galėtum. Nors ir būtų lemta iš germaniza-
torių malonės tame krašte, kur Kalvaitis savo pasakutes užrašė,
su laiku išnykt lietuviškai kalbai, tikybė mūsų tautos in nema-
rystę dvasios, kaip ji čion pirmąkart tarytum iš numirusių kelias
ir prieš mūsų pilnas nusistebėjimo akis savo primityviškame,
tūkstančius metų sename pavidale apsireiškia, dabar liks gyva
per amžių amžius.
***

V. Kalvaitis, apkeliaudamas savo kraštą, užrašinėjo pasakas

daugiausiai Ragainės, Tilžės bei Klaipėdos, menkiaus - Įsručio
bei Labguvos pav. Idant lengviau suprast priežastį užsilikimo
senosios mūsų tikybės šitame būtent krašte, kuomet katalikiš­
kojoj Lietuvoje tokių liekanų, kaip rodos, daug mažiaus randa­
ma, reikėtų manyt, vokiškai protestantiškoji kunigija čion
nepajiegusi ar nemokėjusi taip smarkiai, taip uoliai kariauti su
„pagonyste" kaip lenkiškai katalikiškiejie kunigai, kurie perfas
et nefas [leistinomis ir neleistinomis priemonėmis] vislab lietu­
višką naikino, ką tik užtėmytie galėjo, ir pačią lietuvių kalbą kaipo
pagonišką apskelbdami. Prie šito rasi reikėtų pridurt ir tą faktą,
jog čion sulig pastaramjam laikui pastoriai kuone visur vokie­
čiai buvo, labai menkai lietuviškai suprantantiejie, kurie, regis,
nežinojo, nė kaip ir in ką lietuviai tiki, nė ką pas juos naikint ir
persekiot priderėtų.
Kad šitame būtent krašte, kur Kalvaitis savo pasakas rinko,
senoviškoji mūsų tautos tikybė gyva liko ilgiaus neng kitose Lie­
tuvos vietose, matoma dar ir iš tūlų historiškų liudijimų, kurių
vieną kitą čion paduot reikėtų.
9
 Taip Karaliaučiuje 1547 m. išleistame „Catechismusa Prasty
Szadei, Makslas skaitima yr giesmes del krikszezianistes bei del
berneliu iaunu nauiey sugulditas"1 nežinomo vardo autorius,
klaipėdiškių tarmėje rašęs, graudena savo skaitytojus, idant jie
„Kaukus Szemepatis ir laukasargus" pamestų, „vvisas vvelnu-
vvas deivves" apleistų ir, pametę "aithwarus ir deiwes", „dewap
didsziap" pristotų. Koks dar tuomet šitame kampe buvo „krikš­
čioniškumo" stovis, suprantama iš žodžių to paties rašytojo, kaip
rodos, kunigo, kur jis toliau sako:
Asch szinau ir tatai dresu ežia sakiti
lag szimty szmaniu wena negaleezia atrasti
Kursai wena szadi dewa prisakima makietu
Ir pateriaus ben du szadziu atmintu.
Iei kiaušy szmagu biau maki pateri bilaty
Prisakimus Diewa biau galėtu atminti.
Veras krikszczianių straipsezius ar gali skaitity
Ape dushas ischganima biau gali ką szinaty
Zatagamis tau szmagus tur atsakiti
lag gieresnei atmen arty nent pateri bilati.
Dewa prisakimu bila asch nekada negirdeiau
Nei straipseziu weras krikszczianių skaieziau.
Baszniczia nog deschimes metu nebuvau
Tektai su burtinikie ant burtas weisdedavau.
Begieresny su schwenta burtinikie gaidi walgiti
Neig baszniczio schaukima szeku klausiti.
Taip ir kun. Mik. Sapūno rankraštyje „Ischguldimas evange-
liu per wisus mettus", apie 1573 m. prirengtame, skaitome2: „Ka­
dangi kaip scha girdime m: k: Chus Jesus teip ant kūną kaip ir
ant duschias musu ira mumus wenas pats pagalbeninku, kagi
tada biednasis szmagus turretų kittų pagalbnikų kaip tai szinų
burteninkų ir kittų manenikų ieszkati, angų kittas Deiwes, weli-
nus, kaip tai szemepaczius, kaukus Apidames, kalnus Alkus,
upes Akmenis Eitwarius Perkūną melsti a garbinti jeig kakiagi
ligai, akių dantų, angų ieib kuragi sunara kuna musų".

' Geitler. Litauische Studien. Prag, 1874, S. 2.

?Dr. Gaigalatis. Eine litauische Handschrift aus dem Jahre 1573. Mitteilun-
gen d. lit. litt. Gesell., IV Bd , S. 416-18.

10
 Ne geresnį paveikslą krikščionystės šitame krašte paregėt
gauname ir iš lietuviškos gromatos prūsų kunigaikščio Jurgio
Frideriko, rašytos Tilžėje d. 6 m. „siekia" 1578 m.3 Šitas kuni­
gaikštis, rūpindamasis apie išplatinimą protestantizmo Lietuvoje,
paminėtoje gromatoje tarp kitų rašo, būk jis, čion vizitacijas at­
likdamas, „ne su maszu nussistebeghimu, bet su didžiu nepasi-
meghimu" patyręs, „iog parafianai Ragaine, Wieszwilo, Lasdi-
nusu, Pilkalnusu, Schirvvinto, Kraupischkie ir Wilkischkiusa ir
Kitosa wietosa to vvalscheziaus, terp kuru ira Schultischus, Pa-
kamores, ir Raitmanai, kurie ne rodi Baszniczan eit, retai Szadia
Dievva klausa, ir Schvventus Sacramentus ne tiktai retai prighim,
bet dabar ant ta atszagarei alba biaurei blusnidami kalba..." „Mes
priegtam ištirėm, iog daug Kurschu ir Lietuwniku musu scha
walschcziaus Ragainės ir Tilszes, didi Deiwiu alba stabu garbi-
naghima dara alba laika, atlakidami (=atlankydami) Gaius, af-
fierawodami bernelius vvaschka, alba sąnarius kakius isch was-
chka padaritus, paveikslus bandikschczia kakia darančius, ir
kitus szalineghimus alba szinawimus bei burtawimus laikantis.
O skirui girdėjam schwenta diena ne schvventinantis, bet diena
Nedeles dirbantis, kaip ir kitas dienas, a tatai wis priesch priesa-
kima Diewa darantis" ir tt.
Apie liekanas tautiškosios mūsų tikybės šitame krašte vėles­
niame laike, XVII šimtmetyje, suteikia daug akyvų žinių Math.
Praetorius savo rašte „Deliciae prussicae" (Berlin, 1871). Kad ši­
tos tikybės daug dar ir mūsų laike tarp žmonių liekti, rodo mums
gana aiškiai ne tik čion apgarsinamos pasakos apie vėles bei vel­
nius, bet ir kitos apie kaukus, aitvarus, perkūną, to paties Kal­
vaičio užrašytos. Velytina tad, idant atsirastų dar ir kiti tautiečiai,
kurie, V. Kalvaičio pėdomis sekdami, surankiotų vislab, ką tik
tarp žmonių šito krašto išgirst galima, ir išgelbėtų tokiu būdu
brangias liekanas mūsų mitologijos nuo amžino pražuvimo.

***
Prie pasakų Kalvaičio, kurios, kaip matoma, PrūsĮų] Lietu­
voje surinktos tapo, pridėta čion dar ne viena Didžiojoj] Lietu­
voj girdėta, su paženklinimu, keno užrašyta arba iš kur paimta.i

i Volteris. Lietuviška chrestomatija. S. Peterburg, 1901, p. 96-101.

Traktate vėl „Apie vėles bei nekrokultą [senovės lietuvių]", ku­
rio čion tik pirmoji dalis talpinama, skaitytojas pirmąkart ras krū­
von surinktą, nors nepilną, medegą apie tai, kas buvo iki šiol
žinoma apie mūsų vėles ir jų garbinimą (kultą) pas senovės prū­
sus, lietuvius bei latvius. Antroji šito rašto dalis, kurioje buvo
ketinta kalbėt apie identiškumą nekrokulto su visomis jo pasek­
mėmis pas lietuvius ir jų sentėvius, getus, dakus, trakus, prygus
ir k., pietų Europoje bei M(ažojoj) Azijoj gyvenusius senovėje, iš
kur prūsai, lietuviai ir k., šiaurės link persikeldami, išsinešdino
drauge ir tikybę in vėles, jų nemarystę bei patį jų garbinimą (ne­
krokultą), - spaudon prirengt nespėta. Taipogi ir didiai akyvą
historiją lietuviško velnio, dėl kurios ir čion randasi svarbi me-
dega, atidėta kitam kartui.

Dr. /. B.
 APIE VFEES BEI NEKROKULTĄ
SENOVĖS LIETUVIŲ

Žinios, kurios mums liko nuo senoviškųjų raštininkų apie

senovės lietuvių dvasišką bei medegišką kultūrą, yra labai ne­
skaitlingos, o ir tos pačios, kaipo nuo svetimtaučių paeinančios
ir neobjektyviškai užrašytos, ne visada teisingos. Teip, kada vie­
ni prosenius mūsų, prūsus, su pagyra apie jų būdą bei dabą atsi­
liepdami, juos „homines humanissimi" („maloniausi žmonės"),
vadino1’, kitiems jie išrodė kaipo tyri barbarai: kuomet, anot liu­
dijimo vienų. Prūsų žemė pirm atsibastymo vokiškųjų kryžio­
kų, kurie ją apipūstijo, buvus panaši in gražiai apdirbtą daržą
(„cincn Garten geglichen")2, anot kitų, lietuviškos gentės gyve­
nusios germėse tarp pelkių bei balų, kaip kokie žvėrys. Apie se­
niausio laiko lietuvių tautos kultūrą suteikia mums jos tikrą pa­
žintį - kaip vėliaus matysim - archaiologiŠki tardymai iškasenų,
kuriuos senoviškuose prūsų, lietuvių, latvių kapuose randama.
Koksai buvo aukštis tos jų kultūros vėliaus, XIII-XIV šimtmety­
je, gadynėje invesdinimo pas mus naujos, krikščioniškos tiky-
bės, tik iš pastarojo laiko moksliškų tardymų patirta, jog ji bū­
tent nebuvus menkesnė už ano laiko kryžiokų3 ir gyvenusių
pietun bei rytun link nuo Lietuvos slovėnų1kultūrą.
Toksai tai buvęs - aplamiai sakant - kultūros laipsnis mūsų
prosenių gadynėje, kada pradėta buvo propaguot svetimą jiems
tikybę. Žinoma, kaip pasibaigė pirmutinis apaštalavimas Adal­
berto bei Bruno tarp prūsų, kurie tuomet dar tvirtai laikėsi savo
išgilios senovės paeinančios tautiškos tikybės. Ne geriaus rasi būtų
pasibaigęs veiklumas dar ir ne vieno kito platintojo krikščioniš­
kos tikybės Lietuvoje, jeigu nebūtų, laikui bėgant, Prūsuosna per­
sikėlę ir insikūrę vokiečiai, kaipo reprezentantai kariaujančios
ano laiko katalikystės.*

* Išnašos kiekvieno skyriaus pabaigoje.

13
 „Lietuviškos gentės, - sako vienas raštininkas’, - kurių vie­
nintelė neprigulmingojo būvio garancija buvo išpažinstamoji
tikybė, su nuopertumu, prajausmiai jos laikėsi. Iš visų pusių sve­
timtaučių apsiauptos, jos statė prieš juos, kaipo mūrą, stipriai
išdirbtą ir pažymėtą tautystą, kuri iš didesnės dalies ant tikybos
rėmėsi. Su pametimu tikybės turėjo dingtie ir neprigulmystė, ap-
silptie tautos būvis. Su nusiminimu tad priešintasi invedimui
krikščionystės, kuri niekur sunkiaus, niekur su didesniu kraujo
praliejimu nebuvo inskiepinta. Tos gentės, neturėdamos kuomi
gintis nuo umarių užpuolių savo kaimynų, gynėsi nuog jų tiky-
be bei tautyste savo. Iki šitų užteko, tolei ir būvis lietuviškų tau­
telių išsiliko nuog užkariavimo ir priešsistengė išgamtinimui.
Skaitlingi apaštalavimai Prūsuose, rods, ant niekų nuėjo, tik skait­
lių kankintinių padaugsindami. Kitaip, kaip kardu, tas gentes
negalima buvo tikėjimop atgręžtie. Rasi jos ir jautė geresnumą
krikščioniškos tikybės, kuri iš visur skverbėsi, bet pamest savąją
nenorėjo iš priežasties instinktyviško pajautimo jos svarbos dė­
lei savo būvio. Lietuviški kunigaikščiai patys krikštijosi, ale su­
vis nesiskubino krikštytie savo tauteles; pačias vedė krikščio­
nes, bet savo tarnams draudė priimtie krikščionystę ir priėmusius
korojo." Kodėl nauja tikybė Prūsuose teip sunkiai, su dideliu
vargu, dar didesniu kraujo praliejimu ir teip per ilgus metus pla­
tinama būtie turėjo, iki ji prisiskiepijo, apie to priežastis raštuo­
se Voigt'o6 ir k. randama nemenkai reikalingų žinių. Geriausia,
rodos, šitą dalyką Kotzebue aprašė7. Čion rasi ne teip didelė bu­
vo prūsų kietsprandystė, kaip bjaurus platinimo krikščionystės
būdas. Anot teisingų žodžių to paties Kotzebue's8, vokiečiai „no­
rėję inimtie (laimėtie) žemę, ne žmones, insteigtie viešpatystę,
ne mokslą Jėzaus; Europos dievuotas padūkimas jiems pašclpą
suteikęs". („Europas frommer VVahnsinn kam ihnen zu Huelfe").
Ant tokių bjauriai egoistiškų motyvų remdamiesi, nesirūpinda­
mi apie žmonišką tikybon vertimą, kardu krikštindami svietą,
ugnimi tautos lobį naikindami, kryžiokai ne tik pavertė trumpa­
me laike Prūsų žemę in pūstynę, kurią reikėjo paskui vokiečiais
apsodintie, bet ir išrausė duobę prūsų dorai9.
Kada jau Prūsija buvo kryžiokų rankosna patekus, o patys
prūsai iš dalies išnaikinti, iš dalies, kaip žinoma, dar XIII šimt­
metyje pakrikštyti, tolymesniuose Lietuvos kraštuose, kur link
kryžiokai inlįst negalėjo, o kur lemta buvo vėliaus lenkiškai
14
intekmei išsiplatint, „pagonystė“ užsilaikė net iki pabaigai XIV
šimtmečio. Čion diplomatišku būdu krikščionystę invesdinant,
pasinaudota išjos, kaip ir iš naujai organizuotos Lietuvoje „baž­
nyčios“, dėl išplatinimo lenkiškos kalbos ir politiškos valdžios.
Ir šitame krašte nauja tikybė žengė keliu išgamtinimo tautos
mūsų. „Drauge su tikybe, - sako Kraszewskis10, - pragaišo vis­
kas, kas tik su jąj kokiu nors būdu sujungta buvo: būdas, kalba,
o iš dalies ir senoviški instatymai. Ant jų vietos inėjo lenkiškie-
jie bei rusiškiejie: kalba, būdas, instatymai. Jeigu kur, tai čion
tikybė buvo visu kuom, rišosi nepertrauktinai su tautyste ir
drauge paskui save ją turėjo patrauktie. Atimant tikybę, nai­
kinta visą ypatingą lietuvių tautystę. Reikėjo numirt, idant sve­
timu, nauju atgimtie: žiūrėt ant nepočių, užmirštančių sentėvių
kalbą, ant pronepočių, kurie savo pačių pravardės be suambri-
nimo ištart negalėjo, ant iškirstų amžinų gegių, sugriautų senų
šventenvčių, pastatytų kryžių net ant senų kapų - sopėjo širdį
seniems ir ne viena ašara nurydėjo. Bet nė vienas garsesnis vai­
tojimas iki mūs nedaėjo. Viršutinis draugijos sluoksnis, kurs
visados pirmas be skausmo ir gailesčio pameta parvą ir karak-
terį tautišką, kurs pirmas prisisavina svetimą, idant jį vėliaus
paduotų žemesnioms luomoms, veik tapo nauja tauta: gyven­
tojams gėrimų ir tolymų kaimų reikėjo beveik pusantro šimto
metų, idant jie persižegnot išsimokintų, idant visiškai persi­
mainytų. Laike Sigismanto Augusto dar pagonystės pėdsekiai
tūluose Lietuvos bei Žemaitijos kraštuose buvo matomi, o ti-
kybiškos sėkmės, dainos, burtai, ceremonijos tautoje liko iki šiai
dienai.“ Ant kitos vietos tas pats raštininkas, kalbėdamas apie
invedimą krikščionystės ir tą kovą, kurią jai su lietuviška tiky­
be vestie reikėjo, užtėmija, jog rasi niekur kitur invedimas nau­
jos tikybos teip ilgai nedūravęs ir tiek daug pastangos nekaštavęs,
niekur pajėga kumščios, kardo nebuvus tikybei reikalingesnė
kaip tarp lietuvių. „Wynarodowic musiano, - priduria jis", - by
nawrocic; tak wiara zlana byla z žyciem narodu". [„Norint at­
versti, reikėjo nutautinti; taip tikėjimas buvo suaugęs su tautos
gyvenimu“.]

: Adam Brentertsis. Desitu Daniae, cap. 227. • : Kotzebue. Preussens aeltere Ge-
schichte. Hamburg, 1811,1, S. 46; slg. ir Zweek. Litauen. Stuttgart, 1898, S. 132-3.
• Heųdeck. Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft „Prussia". Koenigsberg,

15
 1900, 21 Heft. S. 66 • *Caro (Geschichte Polens. Gotta. 1863, S. 467 sek), ro­
dos. visai teisingai sako apei lietuvius: „Und da die Thatsachen mchr bedeu-
ten, als Worte (= pasakos etc. apie barbariškumą), so wird man wohl nicht fehl
gehcn, vvenn man den Litthaucrn irr. vierzehnten Jahrhundert einen
Culturstandpunkt vindicirt, der nicht so gar sehr weit von dcm der christli-
chen Ostnachbam abstand" [,,!r kadangi faktai daugiau reiškia negu žodžiai,
nesuklysime keturioliktojo amžiaus lietuviams priskirdami tam tikrą kultūrini
lygi. kuris ne taip labai skyrėsi nuo krikščioniškų rytų kaimynų"); slg. ir Auto-
iiowicz Očerki istorii Velik. Kniaž. Litovskagodo polovini XV stolietija Kiev,
1878, str. 42. 106. • ' Kraszexvski. Litwa. I, str 479. • * Geschichte Preussens
I, S. 290. • r ..Vollendet steht das Bild der alten unbosiegten Preusscn. tvie und
was šie waren, che Christen einen neuen Glauben mit neuen Lastern unter šie
verpflanzten. Keine hoheStufe hatten šie erglimmt der Cultur, die Licht verbrei-
tet. aber Sitten mordet; doch wer moechte sic Wilde schelten? - Waren nicht
Glaube und Aberglaube, nur unter andern Formen, ihnen gemein mit den Chris­
ten? in erkuenstelten Tugenden dicsc. in kraeftiger Natur fate ueberlegen Dass
šie nicht duldent begriffen, ein Mensch zu Rom habe Macht, sic zu verschen-
ken, war ihr Understand; dass šie ihre Goether, ihr Eigenthum vertheidigten.
įlvr Verbrechen; dass sic raeuberischen Ueber/all blutig raechten, ihre Bossheit.
Reich an Volk und Herden, glueckJich. frey, die Ungctau/len; arm, vcreinzelt.
Sclaven, die Getauften. Gastfreyheit erlosch, Eigennutz entbrannte. Wohlwol-
Icn wich dem Misstrauen, Froemmigkeit der Haeucheley. Die alten Tugenden
gingen unter, die neuen konnten, in Blut und Sclaverey, nicht Wurzel fassen.
Die Secte - die so gem mit Fackel und Schwert ueber F.rschlagene schritt, wenn
es nur getaufte Leichen waren - stuerzte die heiligen Eichen, deren Fall die
Saaten umher zermalmte; sic pflanzte das rauchende Kreutz auf C.raeber und
lies den wenigen Entronnenen nur Traenen. urn irher biedern Voraeltem Blut
von dem verhassten Kreuze zu waschen" (I, S. 89). |Tobulas stovi senovės ne-
pavergtųjų prūsų paveikslas, kaip ir kuo jie buvo. pakol krikščionys tarp jų ne-
jskiepijo naujos tikybos su naujomis ydomis Nebuvo jie pasiekę aukštos
kultūros, kuri šviesų išplečia, bet dorų naikina, tačiau kas juos laukiniais vadin­
tų? Ar nebuvo jiems su krikščionimis bendra tikyba ir prietarai, tik kitokiame
pavidale? Kad jiems trūko kantrumo suprasti, jog vienas žmogus Ryme turįs
galių juos kam dovanoti, buvo jų beprotystė; kad jie savo dievus, savo nuosavy­
bę gynė - jų nusižengimas: kad jie galvažudžių (t. y. kryžeivių) užpuolimą kru­
vinai keršijo - jųjų piktumas. Turtingi žmonėmis ir kaimenėmis, laimingi, laisvi
nekrikštyti, pavargę, paniekinti, vergais tapo apkrikštyti. Vaišingumas išnyko,
savimeilė užsidegė, labanoras užleido savo vietą nejsitikėjimui, dievobaimin­
gumas klastai. Senos dorybės pragaišo, naujos negalėjo įsikeroti kraujuje ir ver­
guvėje. šita (kryžeivių) sekta, kuri taip noriai su ugnimi ir kardu žengė per
užmuštuosius, jei jie tik buvo krikštyti lavonai, vertė šventuosius ąžuolus, ku­
rie puldami aplink javus išblaškė, /i/i sodino rūkstančius kryžius ant kapų ir
paliko nedaugeliui pabėgėlių tiktai ašaras, kad jųjų doriems bočiams kraują
nuo neapkenčiamojo kryžiaus numazgotų." /Vertimas i liet. kalini ir žodžiai
skliaustuose - /. Basanavičiaus: citata straijtsnyie ..Iš krikščionijos santykiu su senovės
lietuvių tikyba ir kultūra".! • *Prctiss aelt. Gesch. I, S. 148. • * Kotzebue. Preuss,
aelt. Gesch. I, S. 69. • Litwa.!. str. 393. • Litwa Lstr. 515-6.

M
 II

Katalikystę Prūsuose. Latvijoje, kaip ir pas mus Lietuvoje bei

Žemaitijoj aukščiaus aprašytu būdu, nors tik oficiališkai, inves-
dinus, vislab, kas buvo dar nuo „pagoniškos" tikybės likę, rū­
pinta išnaikintie, idant tokiu būdu lengviaus būtu mūsų tautos
žmones in tikrus „krikščionis" paverstie. Tcip yra žinoma, kad
ne tik lietuvių šventas girias iškirsta, amžinai rusėjusią „gabiją"
išgesinta, bet ir vietose „pagoniškų" žinyčių krikščioniškas baž­
nyčias pastatyta. Sunkiaus, regis, buvę tikybiškas nuomones teip
greit išnaikintie, nes tos, tautos dvasioje, jos tradicijose paslėp­
tos, ne teip lengvai sunaikinimo procesui prieinamos būtie turė­
jo, ypačiai pirmiemsiems katalikystės platintojams lietuviškos
kalbos gerai nepažinstant ir nesuprantant, in ką ir kaip mūsų
prosenių tikėta. Kiek ir kas, tokiu būdu naikinama, tautoje su
laiku išnyko - sunku šiandien žinotie. Rasi su daugybe kitų var­
dų (terminų techniškų), su kuriais sujungtos buvo „pagoniškos"
nuomonės iš senoviškosios tikybės, ir toksai labai senas - kaip
vėliaus matysim - vardas „ vėlė", „vėlės", kuriuomi senovės
lietuviai pavidalus dvasių mirusių žmonių vadino, iŠ bažnytinės
(liturgiškos) kalbos išmestas tapo, nors jis pačioje tautoje, kaip tuo-
jaus regėsim, iki šiandien liko. Seniausia žinia, iš kurios numany-
tie galima apie pažintį šito vardo mūsų tautoje, paeina iš XVI
šimtmečio nuo lenko Jak. I^skowski'o, kursai tarpe 1568-72 m.
Žemaitijoj kaipo „revizorius" tarnavo. Jis tarp kitų rašo1: „Vie-
lona deus animarum cui turn oblatio offertur, eum mortui pa-
scuntur. Dari autem ill i solent frixae placentulae quatuor locis
sibi oppositis paullulum discissae. Eaesikies Vielonia pemixlos no-
minantur". {Vielom yra vėlių dievas, kuriam aukos tada aukoja­
mos, kai maitinami mirusieji. Paprastai jam būna duodami kepti
paplotėliai, kuriuos kiek įplėštus (aukotojai deda] keturiose vie­
tose vieną priešais kitą. Jis vadinami sikios Vielona pemixlos.]
Ant kitos vėl vietos „skerstuves" paminėdamas, jis sako, kad
dar tuomet ant tos šventės (festum) „deum Ezagulis" šaukę: „Vie­
lona vėlos ateik musump’ unt stala", iš ko galima būtų manyt,
kaip jau ir Usener'is* kad užtėmijo, jog tasai „dievas Ežagulis"
ne kas kits, kaip pati vėlių deivė, Vėliona, buvus ar rasi vėlė tūlo
kape ant ažios palaidoto numirėlio ir drauge su kitomis vėlėmis
ant puotos kviečiama buvus. M, Pretorius į$ Klaipėdos, kurs
17
ilgus metus lietuvių tarpe kunigavo ir tiek daug akyvų žinių
mums apie gyvenimų lietuvių XVII šimtmetyje suteikė, regis, to
žodžio, rasi paslaptai tautoje vartojamo, negirdėjo, nes jis savo
raštuose visur „dūšelę" vartoja1. Tetpogi ir kituose kunigų raš­
tuose, kiek žinau, „vėlės" niekur neminėta ir tik labai retai kur
randama „vvėloka", „wėluoka" (dvasė)’. Buvęs ilgą laiką tarp
lietuvių Valterkiemyje kunigu Ph. Ruhig’is savo 1747 m. išleis­
tame žodyne5 pirmiausia mini „vėlių Velykas" (žaliasis četver-
gas). Chr. G. Mielckė, kantoras prie bažnyčios Pilkalnyje, savo
1800 m. išleistame žodyne ne tik mini „vėlių Velykas", ale ir pir­
mas rašo: „Vėlės - die Gestalten der Verstorbenen" [„numirėlių
pavidalai"]6; iš šito sėmė žinias apie vėles Nesselmann‘as7. Ne­
labai ką daugiau apie vėles žinojo ir Pr. Kuršatis. Paminėjęs iš
Ruhig'obei Mielckės žodynų vėlių Velykas, jis priduria8: „Vėlės
in Samogit. die geisterhaften Gestalten der Verstorbenen, auch
wohl ueberhaupt geisterhafte Wesen, wiedie laumės". [„Žemai­
tijoje vėlės - numirėlių pamėkliški pavidalai ir apskritai pamėk­
liškos būtybės, kaip laumės".] Prie šito dar jis priduria, jog apie
Pilkalnį jais jau su laumėmis sumaišyta, nes ten ėsą sakoma: „Še­
šiauninkei be žiburio gulint, ateis vėlės ir apmainys kūdikį". Ne
tik Kuršatis, bet ir kiti Prūsijos lietuviai, kurie neturėjo progos
prisiklausyt žmonių pasakoms, - o jų, ypačiai apie vėles, gana
dar liekti, - menkai buvo su joms susipažinę. Teip ir Kr. Jurkša-
tis, kurs tarp lietuvių Sauguose ir kitur gana ilgai kunigavo ir ne
vieną pasaką užrašė, pats prisipažinsta tik pirm kelių metų gir­
dėjęs apie vėles pasakojant. „Ne visi lietuvininkai Prūsų Lietu­
voje, - rašo jis man, - vėles pažinsta ir apie tas kalba. Kiek aš
numanau, tai tik tas nabaštininkų dvases vėlėmis vadina, kurios
iškadingos esančios ir, pagal tikėjimą nekuriu žmonių, galinčios
mums nors kokiu būdu užkenkti, į ką daugumas netiki. Ypačiai
pietų šone gyvenantiejie lietuvininkai nei vėlių, nei jų vardo ne­
labai pažinsta". Kaip menkai jos Pilkalnio paviete pažinstamos,
tai išliudija mums, kaip aukščiaus Kuršačio paminėta, jų sumai­
šymas su laumėmis.
Nedaug žinių ir iš Žemaitijos iki šiol apie vėles turėta. Anot
S. Daukanto9, senoviškos vėlės buvusios dūšios, „ant žemės bal­
dančios", arba - kaip ant kitos vietos sako10- „dūšia nelaidoto
vieli vadinos". Kun. Miežinis turi savo žodyne11 užrašęs: „Vė­
lė, veluoka, velionis - nabašnykas (dūšia mirusio žmogaus, dū­
18
šia prosenių); vėlių velykes; vėlių petnvčia; vėlių durelės". Anot
A. Juškos, kurio apie Veliuoną užrašytose raudose12vėlės var­
das tankiai minėta, „vėlė pagonų gadynėje" vadinusis „dūšia
numirusia teisinga žmogaus". Taip sūnus, apgarbstydamas sa­
vo „tėvelį trumpamželį", vadina jį „vėlių sveteliu", kaip ir se­
suo brolį. Kitoje raudoj motina vadin mirusį sūnų „vėlių
ženteliu", o mirusią dukterį - „vėlių martele". Viename „pamas­
tyme motynos"113' duktė, apraudodama ją, sako: „Manu bočeli,
maža manu matės sylelė, mažas josios viekelis, atkelk vėlių var­
telius, atdaryk vėlių dureles, imk už baltų rankelių, pasodink į
vėlių suolelį". Kitame „apgarbstyme motynos" duktė sako: „Tė­
veli manu sengalvėli, o ar pažinsi tu motynėlę? O manu tėveli,
pasitiki tu prieš manu motynėlę, o prijimki už baltų rankelių, o
pasodinki į vėlių suolelį". Pati, apraudodama savo vyrą, sako:
„O manu vyreli, tu tę rasi didelę patiekėlę. Pulk po kojelių pir-
miaus manu tėveliui, manu motynėlei. Aš tau parašyčiau mar­
gą gromatėlę savu graudžiomis ašarėlėmis iki tėveliui, iki
motynėlei. Pulk po kojelių manu motynėlei gimdytojėlei, manu
tėveliui augintojėliui. O prijimkite savu žentelį, manu vyrelį, už
baltų rankelių, o užstokite ant vėlių durelių, o atdarykit vėlių
dureles. Tik jūs pirmesni, tik jūs kytresni, o atdarykite vėlių du­
reles, o pasodinkite į vėlių suolelį. O atkelkite vėlių vartelius, o
atdarykite vėlių dureles, o prijimkite manu vyrelį, o pasodinkite
į vėlių suolelį, į lemtą pulkelį, (kad nebūtų vėlių pultas)". „Pa­
mastyme sūnaus" motina sako: „O manu (tėveli), manu moty-
nėlė, o aš atleidžiu savo vaikelį nieku neišmanantį o nieku
nemokantį; (o manu tėveli), o manu motynėlė, o pajimk už baltų
rankelių, pasodink į vėlių suolelį, o pamokink mano vaikelį".
Kita motina, apgarbstydama sūnų, sako: „Sūneli manu, aušrelė
aušta, sūneli manu, saulelė teka, o jau žirgelius kinkų, o aš savu
sūnelį išleisiu į aukštus kalnelius, į vėlių žentelius". Sesuo, ap­
raudodama seserį, „vėlių martelę", sako: „O tu manu seselė, o
tu manu lelijėlė, tu rasi savu tėvelį tenai. O manu tėveli, tu su­
lauki savu dukrelę, tu pasitinki su jąja; tu atkelki vėlių vartelius
jai, pasisvadinki į vėlių suolelį, o prijimk už baltų rankelių". Se­
suo, apgarbstydama brolį, sako: „Rasi katrus užrūstinai, lenk gal­
velę lig sierai žemelei, persiprašyk, kad tau dovanotų į amžiną
tėviškę, į vėlių suolelį... Duok garselį visoms giminėlėms. O su­
sieikite į vieną kalnelį, o susieikite į vieną vėlių suolelį, neat­
19
mesk ni manu vaikelių. Tu išmanesnis, tu protingesnis, o tu pa-
jimk už baltų rankelių, o tu pasodinsi į vėlių suolelį". Motina, ap-
garbstydama „mažiukėlį sūnelį", kuri jį diemedėliu vadina, prašo
jo: „Nunešk garselį pas manu motynėlę. Motynėlė tu manu, sen­
galvėlė tu manu, pasiklonioju aš tavei į pačias kojeles par manu
sūnelį, par manu mažiukėlį. Manu motynėlė, pasitik ir prijimk
manu sūnelį ateinantį, o pasinešiok ant baltų rankelių manu ma­
žiukėlį, manu nieku neišmanantį, be kalbelės, ni ant kojelių nepa­
statytą. Tu pavadžiok, tu išmokink. Oar pažinsi manu sūnelį, savu
anūkėlį ateinantį? Mažas tavu viekelis. Motynėlė, juk tu turi di­
delį pulkelį, didelį tuntelį. Turbūt neturi slūgelių, kad manu ma­
žiukėlį pasidabojai: pasivadžiok ir pasinešiok ant baltų rankelių".
Dabar rasi galima būtų pastatyt klausimą: kur senovės lietu­
vių manyta esant tą „vėlių suolelį"; kur būta tos vietos su dure­
lėmis, varteliais, kuriuos reikėjo atidarinėtie. vidun vėles inlei-
džiant ir sodinant jšis ant tų suolelių? Kur gyveno tie „lemti vėlių
pulkeliai", kurios, kaipo pirmesnės, kytresnės būdamos, priimi­
nėjo „už baltų rankelių" naujai iš šio svieto ateinančias, silpnas
„be viekelio", „nieko nežinančias", „mažo protelio", ir pridabo­
jo, kad jų svetimos vėlės neužpultų? Kur buvo ta „amžina tėviš­
kėlė", in kurią reikėjo „keliauti tolimą kelelį"1' ir kur likusiejie
dar ant žemės geidė ir dėl savęs gaut paskirtą vietelę, idant ir jie
savo laiku galėtų čion pamatyt savo tėvelius, savo vaikelius? Ant
šito klausimo raudos, Juškos užrašytos, pozityviško atsakymo
mums nesuteikia. BartsclVas15, kurs visas tais raudas, iš kurių
mes čion tik ištraukas padavėme, in vokišką išvertė kalbą, žodį
„vėlės" - gute, seelige Geister, „vėlių varteliai, durelės, suolelis" -
das Tor der guten Geister, die Tueren, die Bank der Seeligen iš­
guldo. Kad šitie „varteliai", „durelės" vedė „rojun", jog tie „vėlių
suoleliai" rojuje stovėjo - negalima abejotie, tik neaiškios raudose
žinios, kur to rojaus būta. Toji „amžina tėviškėle, vėlių suolelis"
rodos tačiau kur ant kalno buvus, nes vienoje raudoje sakoma:
„Susieikite į vieną kalnelį, o susėskite į vėlių suolelį"11*.
IZd. Volteris prie perspaudinto 1886 m. Daukšos „Katechiz-
mo",r pridėjo paaiškinimus žodžių, tarp kurių ir apie „velio­
nis", „vėles" platokai kalbama. Čion randama sukrautą kuone
visą apie vėles medegą, kuri iki to laiko pas lietuvius bei lat­
vius žinoma buvo. Iš šito rašto patirt gaunama, jogei tas var­
das pažinstamas esąs ne tik apie Veliuoną, kur kun. Juška aukš­
21)
čiau minėtas raudas užrašė, bet ir kitose Lietuvos vietose. Taip
Vilniaus paviete vartojama: „velys", „velionis" - numirėlis, na-
bašnvkas, „vėliai" - dūšios mirusiu žmonių, „vėlių Velykos",
..veliamų pėtnyčia" - didžioji pėtnyčia. Apie Dusetus, Ežeriū-
nų (Zarasų) pav., Kauno gub., esąs teipogi patinstamas: „ve­
lionis" - numirėlis, lavonas. Iš T. Zykaus užrašytos dainos ma­
toma, jog ir kitur „vėlių dureles" pažinstama, nors jais klaidžiai
vartojama ažuot „žalio vario durelės". Prie šito dar reikėtų pri­
dėt žinią, kurią suteikė Kaz. Būga iš Petrapilies rašančiam ši­
tuos žodžius: „Dusetų parapijoje, - sako jis, - seniejie žmonės
dar lig šiolei tebemini „vėlių Velykas", kurios, kaip aiškino ma­
no senelis, Albinas Būga, turins metų 80 su viršumi, tęsiasi per
tris dienas: didinjį ketvergą, pėtnyčią ir subatą. Ant užklausi­
mo, kas yra „vėlių Velykos", mano senelis paaiškino, kad tai
esančios „numirusiunjų Velykos". Daugiaus apie vėles duse-
tiškiunse nieko neatsižinojau".
Kad ir pas latvius vėles senovėje pažinota, matoma iš to, jog
ir dabar apie jais jų dainose minima.
Seniausią žinią apie vėles pas latvius, kiek man žinoma, ran­
dame pas Gotthardą Friedrichą Stenderį8: „VVelli, - sako jis, -
numirėlių šventė, kuomet dūšias numirusiųjų valgindinta, kuri
keturias savaites dūravo, iš didesnės dalies spalių mėnesyje, ir
labai švenčiama buvo. šitas laikas vadinosi ir „Deevva deenas".
Ilgiausiai ji pas lietuvius buvo užsilaikiusi". Ant kitos vietos apie
„Johds - Feldteufel, Waldteufel, Gespenst" kalbėdamas, Stender'is
sakolv: „Im plur. bedeuten Johdi Luftgeister und Seelen der Vers-
torbenen". [„Daugisk Johdi. reiškia nematomas dvasias ir numirė­
lių vėles".] Dar dabar tūli latviai, - sako jis toliau, - regėdami
šiaurės šviesą (Nordlicht), sako: „Johdi kaujahs", o kadangi ant jų
baisu žiūrėt, tai jie taipogi vadinami „baigi, kas kaujahs". Kiti net
sako: „Karru lauschu dvvehseles kaujahs". šituos „johdi" vadin­
ta dar „murgi" („Luftgeister und Seelen der Verstorbenen")20.
Anot Ulmann’o žodyno2’*, „weli, -u die Geister der Verstorbenen,
die Zeit von Michaelis bis Martini, jedenfalls im October, wo
das Volk meint, dass die Geister der Gestorbenen umgehen und
Opfer empfangen muessen; weliu laiks, laiks us weleem nahk,
die Geisterzeit naehert sich". („Numirėlių dvasios; laikas nuo
Mykolo iki Martyno, visados spalio mėnesį, kai žmonės mano,
kad numirėlių dvasios turi būti aplankytos ir gauti aukas; dva-
21
šių laikas artėja".] Toliaus jis dar mini: „vveliu kauls" (ein Ueber-
bein), „weliu waina" (hernia) ir „vvelia mahte". „Weliu laiks" esąs
tas pats, kaip ir „garu laiks", „garu mehnesis" (spalių mėn.), kuo­
met dūšias mirusiųjų valgindinta, nuo žodžio „gars"(liet. „garas")
prasmėje: Geist, Athem, Leben, Seele”, weleneeks - Verstorbener
[numirėlis], weleneeschi - die abgesc'niedenen Geister [įvairios
dvasios]. Daugiaus krūvon surinko medegos apie vėles iš latviš­
kų dainų Ed. Volteris23 ir P. Allunans24; iš jų raštų matoma, jog
„Vėlių matė" („Vėlių motina"], latviška, dainose minėta, tarpais
ir „Žemės matė" („Žemės motina"], „Kapų matė" l„Kapų moti­
na"] vadinama, buvus ta pati deivė, kaip ir Žemaičių „Veliona" -
deus animarum. Kaip lietuviškos raudos mini „vėlių marteles",
„vėlių dureles" ir tt., taip ir latviškos dainos žino dar apie „velia
bernus" („vėlių vaikus"] ir „velia vartus" („vėlių vartus"].
Nors mes aukščiaus jau matėme, jog seniausios žinios apie
vėles, Velioną paein iš XVI šimtmečio, bet kad žodis „vėlė", „ve­
lionis" pas lietuviškas gentes yra daug senesnis, tai mums liudi­
ja geografiški vardai, paeinanti iš daug gilesnės senovės. Toki
vardai kaip pilis Vėliava ar Vėliuva (pas kryžiokų raštininkus2'
Welaw, Welow, Welowe, Welon, Wilon, Welauwe, Willon, šian­
dien Wehlau) ir kaimas Welowo (Willen, Welun, Welin, šiand.
Fehlau) Prūsuose; gardas Veliuona (Welun, Welyn, Velyn, We-
lou) Kauno gubernijoje, nuo kurio, regis, viso krašto nuo Nemu­
no pietun link net iki Lukšių Naumiesčio paviete (Suv. gub.)
gyventojai ir šiandien veliuoniškiais vadinasi '’, kaip ir vardai
vietų: Velaitė, Veliškiai, Velios, Veliutiškiai Žemaitijoj27; Welie
arba Welyn, Veloni - Latvijoje25, neabejotinai nuo „vėlės", „ve-
liono" paeina. Nuog tų pat žodžių, kaip žinoma, turime ir žmo­
nių pravardes: Velianiškis, Veleniškis, Veliošis ir k. Kauno
gubernijoj2*'; Velionis (Kumelioniuos, Kalvarijos] pav.), Veho-
niškis (Geisteriškiuos, VilkavĮiškio] pav.30, Suvalkų gub ).
Iš vislab to, ką iki šiol čion apie vėles kalbėta, matoma tik
tiek, jog tas žodis geografiškuos varduose jau nuo XIII šimtme­
čio lietuvių tautai žinomas; jog po vardu „vėlė", „velys", „velio­
nis". „velioka" suprantama buvo pavidalus mirusių žmonių. Jog
tos vėlės, anot vienų (Daukantas, Jurkšatis), nelabos, anot kitų
(Juška, Bartsch) - geros, palaimingos buvusios. Daugiau ką apie
jais sulig šiol nežinota. Ir apie etimologiją paties vardo nedaug
žinoma buvo. Anot Daukanto, jų vardas paėjęs „nuo to, jog jos

22
vėlai naktij teskelbies ir baldies". Bezzenberger'iui31rodėsi „ve-
lioka", „veliuoka" drauge su „velniu" nuo „vylius", „apvilti"
paeinanti; anot Veselovskio32, „vėlė", „velys", „velionis" paeiną
nuo sndoeuropajiškos šaknies *uel - pragaišt, nuo kurio paeiną
anglosaksoniškas „vvael", senvok. „wal" - prapultis, pragaištis
ir tt., ir jis sustato drauge su Valholl ir t. 1. Geriausią ir, kaip
rodos, logiškai pritinkiausią etimologiją paduoda K. Būga, ku­
rią čion iš jo laiško priduriame: „Vėlė" - dūšia, die Seele. Tasai
žodis kilens yra iš kamieno *ve, turiančio reikšmę „pūsti, bla-
sen", iš kurio turime: vė-jas, vė-tyti, vė-tra ir tt. ir + sufikso -lė
t pav., pirš-lė, zy-lė, sky-lė etc.). Etimologiškoji vėlės reikšmė „pū-
tė)a", lygiai kaip ir graikų bei lotynų anemos, animus, anima „vė­
jas, dūšia". Vėlė su prasme graikų aveųoę [anemosj - vėjas
lietuviams irgi yra žinoma; pav., „vel-ukas" (VVindfahne), kuris
sudėtas yra iš dviejų žodžių: „vėlė+ukas" - trūbos, dūdos už-
netimas, užlenkimas, o todėl ragas, lankas (Tverečiaus par., Šven­
čionių apskritis, Vilniaus] gub.). „Vėluko" etimologiška reikšmė
bus: „vėlės (toū dvėųou), vėjo lankas".
! foh. Lasicii. De diis Samogitarum. Basileae, 1615; slg. Useuer. Goettema-
rr.en Borui, 1896, S. 82,90,104. • : Usener, 1. c., S 104. • ' Deliciae pruss., p. 101
:r k • * Bezzenberger. Beitraege zur Geschichte der litauischen Sprache, S. 13. •
btauisch Woerterbuch, II Theil, S 184. • “Litt.-deutsch. Woerter-Buch, S. 321. •
' Woerterbuch d. lit. Sprache. Koenigsberg, 1851, S. 62. • 6Lit.-deutsch. Woerter­
buch, S. 495. • 9Budas, p. 140. • ,01 c., p. 145. ♦ Lietuv.-latvišk.-lenk.-rusiš-
kas žodynas, p. 277. • 17Lietuv. dainos, UI, p. 142 sek. • ” Lietuv. dainos, III,
p 144 sek • " Liet. dainos, III, p 156 • 15Bartsch Totenklagen in der litaui-
<chen Volksdichtung. Zeitschriftfuer vergleichende Litteraturgeschichte und Re-
na:ssance btteratur. Berlin, 1889, S. 83; Mitteilungen der lit. litter. Gesellschaft,
Ii 3d . S. 105 • '* Liet. dainos. III, p. 169. • 17 Litovskij katichizis N. Daukši
159? g. S. Peterburg, 1886, str. 179seq. • 19Lettische Grammatik. 2-te Auflage.
Mitau. 1783, S. 271. • 19Lett. Gram., S. 262. • 70 I. c., S. 266. • ,l Lettisches
Woerterbuch. Riga, 1872, S 336. • 221 c, S 72 • u Litovskij katichizis Dauksi ir
Material)- dlia etnografii latyšskago piemenį Vitebskoi gubemii. S. Peterburg,
i >*}. >tr 369 seq. • !l Allunano rankraštis, rašytas 30 kovo 1893 m., iš kurio čion
pasinaudota, ačiū meilingumui p. Volterio. *75Scriptores rer. Pruss., II, Regis­
ter • u Gtnken. Otčet o pojezdkie v Suvalks gubemii. Žyvaja starina, 1894, str.
141 • r Sprogis. Geografičeskij slovar drevnei žomoitskoi zemli XVI stoletija.
\ įlna. 1888. str. 39 seq • 25Scriptor. rerum Prus., 11,90; Bielenslein. Die Grenzen
dės lettischen Volkstammes und der lett. Sprache in der Gegenwart und im 13
'ahrhundert S. Peterburg. 1892, S. 24. • ?9Alfavitnyj spisok zemlevladielcev Ko-
venskoi gubemii. Kovno, 1882, N 843-6. • “ Slg „Lietuva". 1902, N. 33. • 11Bei­
traege zur Geschichte der lit. Sprache, S. 338. • Razyskanija v oblasti russkavo
Juchovnago sticha: vypusk V. S. Peterburg, 1889. str. 296.

23
 Ill

Sulig šiol mes žinojom apie mūsų tautos tikybę - ypačiai apie
žmogiškos dvasios nemarystę -sulygintinai labai mažai, ir pas
tokius raštininkus, kaip Kotzebue, J. Voigt, Kraszewski, S. Dau­
kantas ir k., kūne apie senovės prūsų, lietuvių tikybę rašė, men­
kai randame žinių apie dogmatą dvasių nemarystės, kuri tačiau
ne vienam iš jų in akis metėsi. „Tikėjimas in nemarystę, - sako
Pierson’as1, - buvo didžiausias dogmatas senovės prūsų, lietu­
vių ir jų genčių ir ant tokio laipsnio bei tokio buvo būdo, jog jį
pas juos krikščioniškiejie kronistai kaipo pažymėtiną ypatybę
užtėmija". Kronikose Dusburgo, Kadlubjejko, Stryjkovvskio
ir k. - kaip vėliaus matysim - liko mums, rods, tūli, nors trumpi
bei paviršutiniai aprašymai, kokioje formoje tą nemarystę ma­
nyta, bet tik pirmąkart čion žemiau paduotose pasakutėse, ku­
rias V. Kalvaitis surinko, randame sistematiškai sukrautą medegą
mūsų tautos doktrinai apie nemarumą dvasių bei jų gyvenimą
kitame sviete.
Kaip nuomonės primityviškoje žmonijoj apie žmogaus „dva­
sią", jos esybę, jos nemarystę atsirast galėjo, apie tai turime pla­
čius TyIor‘o: ir kitų naujesnio laiko mokslinčių tardymus, kurių
rezultatus, kaip rodos, parems ir iš dalies patvirtins apgarsina­
mos žemiaus pasakos, kuriose būtent atsispindi aiškiausiai bū­
das lietuviško tikėjimo, kaip jis iki šiol tarp žmonių likęs, ir priduos
dar akyvos medegos tardytojams tautų psichologijos bei religijos.
Rods, išpažintojai empiriškos psichologijos, dėl kurių „dvasia"
(„dūšia") yra tik smegenų veiklumas, bet ne kokia metafiziška
substancija, gal ir sakys, šitose pasakose aprašomi atsitikimai pri­
guli sferon ligūsto smegenų veiklumo, psichiatrijai, priskirdami
visus tuos, kaip rodos, labai skaitlingus tarp lietuvių „dvasregius",
„dvasnešius", kurie V. Kalvaičiui apie dvasias pasakojo, prie ka­
tegorijos psichopatų (slg. tekstuose VII ir k ), bet mums jo užrašy­
tos pasakos tuomi yra ir visados bus labai svarbios, jog jos rodo
kelią, kaip ir kokiu būdu atsirado ir atsirastie galėjo tautoje - o tai
ne tik pas lietuvius, bet ir pas visas kitas tautas - nuomonės apie
dvasios neišnykimą, jos nemarystę ir josios tariamą egzistenciją
kitame, niekam nematomame sviete.
Prisižiūrėkime dabar, kaipgi lietuviai, baigiantės XIXšimtme­
čiui, manė apie žmogaus dvasią ir jos gyvenimą aname sviete.
24
 Nuo giliausios senovės in nemarystę dvasios tikinti ir tą tiky-
bę senoviškoje formoje dar ir šiandien, kaip rodos, tik menkai
krikščioniškomis nuomonėmis suterštą turėdama, lietuvių tau­
ta su dvasiomis savo tėvų, senių, prosenių tarytum nuolatingus
susinešimus prilaiko, apie ką jau ir iš raudų, kun. Juškos užra­
šytų, patirtie galima buvo. Kaip senovės laikuose, teip ir dabar­
tės lietuviai pirmiausia tvirtai tiki, jog mirusių dvasios, kaipo
tobulesnės esybės, ne tik per sapnus, tūlų žmonių „praregėji­
mus", bildesius, poškėjimus, barškinimus, kirtimus ir k. tam ly­
gius ženklus galinčios apie save praneštie, savo gentims,
pažinstamiems ir k. myrį, ligą ir 1.1. apreikštie (slg. IV). Pas ligo­
nius mirštančius tankiai atsilanką tuntais iš ano svieto „svečiai" -
dvasios jau numirusių genčių, pažinstamų, kaimynų, kurie atei­
ną juos aplankytie ir iš šio svieto drauge išsivestie. Pas sergan­
čius atvykusios dvasios gale mirštančio galvos atsistojančios: jais
galį matyt ne tik dvasregiai, bet ir patys ligoniai (slg. V). Per šer­
menis bei laidotuves numirėlio dvasia raginanti gyvuosius, idant
jos lavoną greičiau apmazgotų, jai duris atidarytų, ją išlydėtų. Iš
namų išeidama, ji atsisveikinanti su savo giminėmis ir 1.1. Prie
lavono per šermenis ne tikt jo dvasia stovinti, bet pulkais susi­
renkančios prie jo ir kitos ir prisitelkiančios namuose. Inkapes
(„įkapes") siuvant, dvasia, arba vėlė, jėis apžiūrinti. Duobės kast
einant, ji ainanti pirma prirodyt vietą, iškasus - apžiūrinti duo­
bę; lavoną lydint, ji sėdinti liūdna ant grabo, o jos kapą užka­
sant, duobėn žiūrinti; per laidotuves būną pilnos kapinės vėlių,
kurios, su lavonu atsisveikindamos, vis lenktyn su juom atsibu­
čiuojančios... (IX). Po palaidojimo vėlė naujai užkasto kūno, kaip
ir visa jos išmirusi gentystė, drauge su palydovais namon dar
grįžtanti ir čion, per vakarienę drauge tarp gyvųjų švaistyda-
masi, dažanti su pirštu in bliūdus, ragaujanti visų valgių ir tt. ir,
valandą pasišvaisčius, atsisveikinus su gentimis, iškeliaujanti ant
kapinių ir labai dėkinga asanti, jei kas ją iš giminių nors iki vartų
išlydi (VII, 5,16,36-38; IX).
Iš Kalvaičio surinktų pasakų matoma, jog dvasiškiejie numi­
rėlių pavidalai, jų dvasios, arba vėlės, pažinstamos ėsą ne tik
ant veido, bet ir ant drabužių („įkapių"), kuriais jais aprėdyta
palaidojant ir kuriose jos gyviems pasirodo. Kaip aname sviete
būdamos, taip ir žmonėms pasirodydamos, vėlės visados „pil­
nai savo gyvame pavidale" apsireiškia (XI, 5); akyva, jog jšis tan­
25
kiai „deivėmis" vadinama (VI, 1; VIII, 12, 26; XVII, 2, 3). Jeigu
mes priimsim, jog „vėlė" plur. „vėlės" ženklina moteriško pavi­
dalo dvasią, tai vyriškoji dvasia turėjo senovėje „velys" (velio­
nis), plur. „vėliai" vadintis, tik su laiku, dvasių lytį užmiršus,
dabar aplamiai visas j&is - vyriškas bei moteriškas - klaidžiai
„vėlėmis" vadina. Toki dvasių pavidalai ėsą balti (gerų žmo­
nių) ir juodi (nelabųjų). Kunigas - kunigu, ponas - ponu, vyras -
vyru, moteriškė - moteriške, kūdikis - kūdikiu gyviems pasiro-
dą (XXI, 1 ir k.). Ne tik luomų skirtumą, bet ir savo kūno ypaty­
bes vėlės užlaiko (XIX, 13): keno koja pritraukta buvus, to vėlė
raiša pasirodo (X, 8); vėlės sveikų ir ligotų tokios jau pasirodo ir
iš ano svieto. Kas, gyvas būdams, mylėjo lazdą nešiotis, to ir
vėlė ją nešiojasi (XJ, 23); kas mėgo žvejotie, to vėlė krytį nešiojas
(XI, 24); kam duota labai didelės inkapės, tas tur jšis ir kaipo
vėlė aname sviete nešiotis (XV, 3). Katrie suaugę ar maži būda­
mi mirė, tų ir vėlės didės ar mažos yra (XVII, 4,6,10). Taip vėlės
mažų kūdikių, kuriuos suvystytus palaidota, ait negalėdamos,
turinčios riste ristis arba kam ant pečių kabintis, idant jais neštų
(VIII, 12, 3&-40) ir 1.1.
Vėlės, žmonėms pasirodydamos, tankiausiai jų akims apsi­
reiškia kaipo šešėlis, kurs kartais tarytum tensiasi, kartais lyg
išdulkėdams išnyksta (VII, 37 ir k.; VI, 3-6); kitiems vėlės pasi­
rodo lyg garas (VI, 7) arba lyg permatomas voratinklis (VI, 8),
arba lyg storas kuolas, vis gūsiais žibąs (VII, 24), arba vėl minkš­
tos lyg medžvilnų vata (VI, 1-2). Nors vėlių substancija, kaip
matoma, labai lengva asanti, tačiau jų daugybei, pav., j valti ins-
tojus, ta praded skenstie; žmogus, keliu beaidams ir jų nemato­
mą pulką sutikęs, lyg in ką insipainioja ir tur skaudžiai virstie
arba vis klupinėdamas per jais aina, lyg kad kas jam tarp kojų
painiojas (XVII, 1-6); ant jų kelio negal išsilaikyt nė trobos, ku­
rias tarytum vėjas nuneša!.. Vėlės tur ir nemenką vieką: vieną
kitą mušdamos, jos jį ant žemės pasirita, o ant kūno nuplakto
lieka mėlyni pažymiai pirštų, rankų; prasikaltėlį jos gal ne tikt
smarkiai mušt, bet ir tąsyt, plėšyt, nešt ir 1.1. (XVIII, 1-10). Paste­
bėtina, jog jos tarpais nešiojančios tokius, rodos, materiališkus
marškinius, kuriuos žmogus galįs nuog jų nuplėštie (XVIII, 2)
Vėlės numirusiųjų ne tik per šermenis savo namus aplankan­
čios, bet ir šiaip tarpais pas savuosius grįžtančios pasiviešėtie:
taip dvasia kožno numirėlio trečią vakarą po palaidojimo na-
26
mon pareinanti. Vėlės moterų, palikusių mažus kūdikėlius, grįž­
tančios pas juos ir juos prižiūrinčios; vėlės tėvų rūpinančiosis
apie patogų auginimą savo vaikelių, apie gerovę gyvųjų, saugo-
lančios juos nuo visokių nelaimių, palydinčios savo giminiečius
keliu ir 1. 1.; ne kartą vėlės vyrų pareinančios namon pačias bu­
čiuotų, o tarpais gyvus baugintų ir 1.1. (X, XI, 11, 22 etc). Vėlės
ne tik atgal namon sugrįžta pačios, bet jos duodasi kartais ir par-
sikviestie tokiems, kurie moka j£is sukviestie (XII).
Vėlės vaikščioja, lekioja ne tik atskyriumi, bet ir tuntais (pul­
kais), didės bei mažos drauge, turėdamos savo ypatingus takus
ir kelius, ant kurių namams stovint, jos ir žmonėms pasirodo;
ale jei kokia troba, mūras jų kelionėms užkenkia, tai juos tary­
tum vėtra naktimis sugriauja, stogą nuverčia. Nuo vėlių pulkais
lėkimo atsirand ore ūžimas, o keliu joms ainant, rodos, koks tam­
sus aglynas atjuoduoja. Jos, nuo vienų kapinių susirinkusios, ai-
na ir lekia atlankytų savo pažįstamus bei gimines ant kitų kapinių
(XVII, 7). Ypačiai pastebėtina, jog jos, ir ant ano svieto būdamos,
regis, senu tautos papročiu, mėgsta medžiotie: taip jos vakarais,
kaip žeme giriose pėsčios, taip ir oru padangėse, ant žirgų jody-
damos, laukinę varo medžioklę su žiburiais, šunimis, švilpau-
damos, šaudydamos, juokdamosios, rankomis plodamos ir 1. 1.
(XVI). Kadangi vėlių gyvenimo vieta yra ta pati, kaip ir jų kū­
nų - kapinės (XI, 16, 21, 23), todėl ant kapinių po žeme ir ant
žemės tankiai girdima dainas dainuojant, giesmes giedant, mi­
šias laikant ir t. 1. (XV). Todėlei ir dvasregiai daugiausia vėles
ant kapinių ir apie kapines matą, o lavonus laidojant, kapinės
būnančios pilnos vėlių (XVII, VII, 25). Čion jos, kaip rodos, ra­
mų gyvenimą veda ir labai nemėgsta, jei gyviejie joms ramybę
ardo, neduoda pakajaus (XVIII, 1-3,5), todėl jos už visokius pra­
sikaltimus žmones visokiu būdu koroja, kankina, o kartais ir jų
sveikatą „pakanda" (XVIII). Per didįjį („žaliąjį") ketvergą jos baž­
nyčion aina, nuo ko toj diena „vėlių Velykomis" vadinas; vėlės
mažų kūdikių, aitie negalėdamos, turi riste ristis arba kam ant
pečių kabintis, idant galėtų ir jos šventenyčion nukaktie. Taipo­
gi per Visų šventę, vakare prieš Vėlių dieną, jos susirenka baž­
nyčion, kur, jų kunigams dievmaldystę atliekant, jos meldžiasi
(VIII, 10,12; XV).
Žmogui mirštant, dvasia atsiskirianti nuog jo, per bumą išei­
dama (VI, 9-11), ale kaip ilgai ji ant žemės, kūnui mirus, liekti.
27
nuomonės apie tą dalyką, kaip tuojaus regėsim, gana jvairios.
Anot vienų, dvasia su numirimu kūno iš jo išeinanti ir tik po
laidotuvių tą vakarą, kaip jau paminėta, namon dar sugrįžtanti;
kiti sako, dvasia stovinti tris dienas liūdna gale galvos lavono ir
tik kūną graban indedant iš namų išeinanti ir su išlydėjimu at­
stojanti in paskirtą jai vietą; treti pagalios tiki, dvasios dar vis
tarp žmonių švaistos net iki „žaliojo" ketvergo arba vėl iki kits
paskui iš tų namų ar giminės numirs ir pirmtakūną atvaduos
tarytum nuo kokios sargybos, kur jis visą laiką stovi pas kapinių
vartus (XIII).
Iki Šiol mes turėjome progą pirmukart susipažint su lietuvių
nuomonėmis apie nemarystę dvasios, kaip ir apie būdą gyveni­
mo vėlių aname sviete proseniausioje, ideališkai primityviškoje
formoje. Tačiau, laikui bėgant, turėjo ir tos nuomonės persikeis-
tie ir daug komplikuotesnės tapti, ale ar tai evoliucijos keliu, ar
per veiklumą tūlo nežinomo šiandien reformatoriaus - tik da-
siprotėt galima.
Noris didelė, kaip matėme, dalis lietuvių laikosi senesnių nuo­
monių apie ateisiantį gyvenimą, būtent, jog vėlės, ant kapinių
gyvendamos, dar ilgai ant žemės tarp gyvųjų sukinėjasi ir tar­
pais vaidinasi, bet kiti - teipgi nuo žilos senovės - tiki, vėlės mi­
rusių gerų žmonių tiesiog paskirton joms vieton - rojun, o
nelabųjų - pragaran einą (slg. II, 2, 3). Nuomonės mūsų laiko,
ypačiai katalikiškųjų lietuvių, nors jos iš dalies jau randasi po
intekme krikščioniškumo su jo „dangumi", „čysčium" ir „pek­
la", bet visgi ir pas juos senesnių gadynių tikėjimas in ypatingą
gyvenimą dvasių kitame sviete nesuvis išnykęs ir lengvai pa­
žįstamas. Rojus, kaipo sodas su visomis jo grožybėmis, kur lai­
mingosios dvasios gyvena, esąs rytų šalyje ant aukšto kalno tarp
upių arba, kaip kiti sako, ant stiklo (t. e. ledynais apdengto) kal­
no; ten link dvasios lekia „paukščių keliu" ir ten jos asančios
kožna tuomi, kaip ir ant žemės būdamos (II, 4-8). Čion tai, šita­
me sode, kursai rasi aptvertas buvo, turėjo būtie ir tos „vėlių
durelės", „vėlių varteliai" ir „vėlių suoleliai", ant kurių jos silsė-
josi laimingai begyvendamos. Ant šito rasi aukšto kalno gyveno
ir Dievas nors menkame butelyje, bet viduje auksu, sidabru, bran­
giais akmenais puikiausia išdabintame3.
Anot senoviškų nuomonių, nelabų žmonių dvasios kankina­
si, mėtavojasi čion jau ant žemės, vienos paverstos in visokius
gyvulius, medžius, akmenis ir t. I.4; kitos tupinčios kur girgž­
dančiam medyje, ošiančioje upėje, verdančiuose ant ugnies puo­
duose, ugniakuroje, dūmuose laujoje, kur po slenksčiu ir 1. 1. (II,
12, 14,27,34). Šitos dvasios, paskirtą korą atlikusios, gal, rodos,
ir „dangun" patektie. Kaip šitos dvasios, taip ir tos, kurios seno­
višku būdu ant kapinių prisilaiko, kartais ir žmones koroja, kan­
kina už visokius nusidėjimus (XVIII) arba ir šiaip visokeriopu
būdu įvairiose vietose vaidinasi (XX-XXI). Taip ir dvasios visų
tų, nors jie doriausi būtų buvę, kurių kūnai netapę palaidoti
„šventoje" vietoje, rimasties neturėdamos, per sapnus ar kito­
kiu būdu žmonėms vaidinasi, iki netaps jų kūnai priderančiai
žemėje palaidoti (XVIII, 1, 3, 7 ir k.). Ne geriaus sekasi aname
sviete ir dvasioms tų, kurie ne savo laiku mirę, patžudžių: jos,
ramybės ant žemės neturėdamos, vaidinasi daugiausia apie tas
vietas, kur galą gavo (XVIII, 4-6,9 ir k ), kaip ir nekrikštytų kū­
dikių dvaselės „slogučiai" (XXII). Vaidinasi ir visi tie, kurie pra­
keikti tapę (XXIII), kaip ir tie, kurie, su velniu bičiuliaudami,
blogą gyvenimą vedę („vaiduliai", XXIV). Ar „pekla" (praga­
ras) tame pavidale su visokiomis baisybėmis, kaip ją lietuviškos
pasakos aprašo, kur velniai dvasias nelabųjų kankina (II, 8, 9,
18,19, 37-8), yra tyru produktu senovės lietuvių fantazijos, ar
jau jos forma po intekme krikščionystės kiek persikeltus - sun­
ku yra tuom tarpu ką pozityvišką ištartie.
1Elektron, oder ueber die Vorfahren, die Verwandschaft und den Namen
der alten Preussen. Berlin, 186*5, S. 37. • ? Edward B. Tylor. Die Anfaenge der
Cultur Leipzig, 1873. • 1l.ieluvilkos pasakos I, 22 ir k. • 4Liet. pasak. I. 22-
3, 83,181; II, 12, 13, 25 ir k.; slg. ir A. Kosarzeivski laikraštyje „Pismo zbiorowe
Wileriskie". Wilno, 1862, sir. 186-7.IV

IV

Su aukščiaus išguldytomis nuomonėmis apie nemarystę dva­

sios ir jos gyvenimą nematomame sviete yra labai ankštai susiri­
šęs ir būdas šermenų kėlimo, laidojimo lavonų ir to viso
nekrokulto, nuo kurio šiandien po intekme krikščionystės rasi
tik menkas šešėlis likęs, todėlei apie jį mūsų laike tik fragmen­
tiškas žinias turime, surinktas žemiaus pirmoje skaidmoje prie
V. Kalvaičio pasakų.

29
 Prie to tikybiško dualizmo, ant kurio ir šiandien „krikščio­
niškoji" bažnyčia remiasi, o kursai pas lietuvius rasi nuo giliau­
sios senovės viešpatauja, kad velnias buvęs ir visados esąs kaip
Dievo, taip ir žmogaus didžiausias nevidonas, tykantis visuo­
met tik jo „dūšią" laimėtie - ne tik gyvam asant saugotasi nuog
jo žabangų, bet ir žmogui mirštant pirmiausia dabojama, kad jo
„dūšia" nepatektų naguosna ledoko, todėl šiandien „šventintu"
vandeniu lašinama į visas kertes, idant jį iš buto išvytie (I, 3).
Žmogui pastarąjį kvapą išleidus, tuojaus atidarinėjama duris,
langus, idant dvasia lengviaus išeit galėtų (I, 18; XIII, 3, 4). La­
voną aprėdoma šventdieniniais drabužiais su visais pašveita-
lais, papuošalais ir kitaisjo mylimais daiktais, idant jo vėlė aname
sviete, visko turėdama, rami būtų. Todėlei dedama drauge su
kūdikių lavonais jų žaislus, užaugusiems - šukas, pypkį su ta­
baku, valgį bei gėralą, pinigus, giesmių knygas ir visokius kitus
reikalingus daiktus, kuriuos jie gyvi būdami mėgo turėtie (1,10,
13, 19). Šitos priežasties dėlei, dar daugumui atsimenant, dėta
graban, kaipo inkapes, su amatininkais padargus, jų darbui rei­
kalingus1, kareiviams duota kardą ar kitą kokį ginklą, girtuok­
liams- gėralą, turtingiems - mašnelę su pinigais, moterims-
kuodelį, varpstę ir 1.1. (1,11). Todėlei ir per budėtuves žibinama
žvakes, o per laidotuves jais in duobę sumetama, idant jos vėlei
in „dangų" einant kaipo lazda tarnautų ir apšviestų kelią per
tamsybes ano svieto (1,4,22), todėlei ir lydint lavoną dar ne per
seniai vyrai, ant žirgų šalimais jodami, kardais mosavę, piktas
dvasias nuguldami (1,14). Lydint pas lauko rubežių atvažiavus,
kaip ir pas kapinių vartus numetama po biskelį šiaudų, idant
vėlei namon sugrįžtant atsisėst ir silsėtis pakelėje smagiaus bū­
tų, statoma pas buto duris ir gėralo atsigertie, o po pakasynų
atgal sugrįžusią vėlę išlydint, graudenama, idant ji aname svie­
te rami būtų (1,19). Kadangi gyvenimą nematomame sviete skai­
toma laimingesnių negu paprastąjį ant žemės, todėl po laidotuvių
namon sugrįžus dar ir dabar vietomis, kaip Prūsuose (1,19), taip
ir Latvijoj2, puotas su muzika ir šokiais keliama džiaugiantės,
dvasia numirėlio, iš vargų atstojusi, in laimingesnį gyvenimą pa­
tekus. Idant vėlės aname sviete nealktų, netrokštų, keturioms
sanvaitėms nuo mirimo sukakus, keliama „vėlių stalą" ir vaiši­
nama jais, kad jos ramios būtų ir, žinoma, gyviems ką nekenktų
(I, 24), todėlei rytinėje Lietuvoje vaišinama vėles senovišku bū­
30
du, Ad. Mickevičiaus bei gr. Krasinskio aprašytu (1,28,29); Ko­
čioję prieš Kalėdas dengiama vėlėms stalą (1, 25), o vakare prieš
Naujus metus užkuriama kakalį, idant numirėlių dvasios, tą naktį
atėjusios, galėtų šildytis pas ugnį3. Šitokias vaišinimo būdas re-
miansis, kaip gerai jau Lippert’as užtėmijo4, ant tikėjimo, jog vė­
lės gyvenančios artybėje supuvusių kūnų, jog jos reikalaujančios
kaip valgio, gėrimo, taip ir linksmybių, kodėlei jais kviečiama
ant kainų vaišių, ant kurių ir jos dalyvaujančios - o tai asantis
seniausias vėlių kultas prasčiausioje ir čysčiausioje formoje, skais-
tesniame pavidale nė kaip pas kitas tautas.

1Vienoje pasakoje tūls kalvis Petras sako savo pačiai: „Kaip aš numirsu,
sudėkite man viską in grabą: mano kūjus, reples". Pati jam mirus viską sudėjo.
(Lietuv. pasakos. II, p. 26.) • J Volter. Katichizis Daukši, 1. c. • ' £. Lemke. Volks-
tuemliches in Ostpreussen. Mohrungen, 1884, I, S. 6-7. • 4Julius Lippert. Die
Religionen der europ. Culturvoelker, der Litauer, Slaven, Germanen, Griechen
u. Roemer. Berlin, 1881, S. 69-70.

Dabar turime kreiptis prie tų raštiškų dokumentų apie tiky-

bę senovės lietuvių ir prisižvelgtie toms iš viduramžio ir pas­
kesnio laiko likusioms žinioms, kurių šviesoje, kaip ir šviesoje
archaiologiškų tardymų senprūsiškų lietuviškų bei latviškų ka­
pų, galima bus pažintie senesnio laiko nuomones prosenių mū­
sų apie gyvenimą dvasių aname sviete, kaip ir tžis ceremonijas
laike šermenų, laidojimo lavonų ir tt., apie kurias senovės rašti­
ninkai tankiai tik fragmentiškus paminėjimus suteikia.
Seniausias bei svarbiausias žinias šitame inžvilgyje turime
apie senovės prūsus, kuriuos, kaip ir kitas lietuviškas gentes,
viduramžio raštininkai1daugiausia getais vadina, o apie gyven­
tojus Sūdavijos, kuri didesnę dalį šios dienos Suvalkų gub. apė­
mė, ir patsai D. L. kunigaikštis Vytautas vienoje gromatoje, d. 11
kovo 1420 m. rašytoje, sako: „terra Sudorum sive Gettarum"2
[„sūduvių arba getų žemė"]. Taigi apie šituos getus, kuriuos ir
prūsais vadinta („Getti seu Prussi"3) [„getai, arba prūsai"], kry­
žiokų kunigas Petras iš Dusburgo (apie m. 1326) rašo4: „Pruteni
(= Prūsai) resurrectionem carnis credebant, non tamen, ut debe-
bant. Credebant enim, si nobilis vėl ignobilis, dives vėl pauper,

31
potens vėl impotens esset in hac vita, ita post resurrectionem in
vita futura. Unde contingebant, quod cum nobilibus mortuis ar-
ma, equi, servi, et ancille, vestes, canes venatici, et aves rapaces,
et alia, que spectant ad miliciam, urerentur. Cum ignobilibus
comburebatur id, quod ad officium suum spectabat. Credebant,
quod res exuste cum eis resurgerent, et servirent sicut prius. Circa
istos mortuos tabs fuit illusio dyaboli, quod cum parentes de­
funct! ad dictum Criwe papam venirent, querentes, utrum tali
die vel nocte vidisset aliquem domum suam transire, ille Criwe
et disposicionem mortui in vestibus, armis, equis et familia sine
hesitacione aliqua ostendebat, et ad majorem certitudinem ait,
quod in superluminari domus sue talem fixuram cum lancea vel
instrumento alio dereliquit". („Prūsai tikėjo kūno iš numirusių
prisikėlimą, bet ne taip, kaip reikėjo. Tikėjo, jog, koks buvęs mi­
rusysis šiame gyvenime - kilmingas ar prasčiokas, turtingas ar
vargšas, galingas ar bejėgis, toks būsiąs ir aname gyvenime. To­
dėl kartu su kilmingaisiais buvo deginami ginklai, arkliai, tar­
nai ir tarnaitės, medžiokliniai šunys, plėšrieji paukščiai ir visa
kita, kas susiję su karyba. Su nekilmingaisiais buvo deginami
daiktai, kuriais jie naudojosi. (Prūsai] tikėjo, kad sudeginti daik­
tai kartu su tais [žmonėmis] prisikels ir tarnaus kaip anksčiau.
Piktoji dvasia taip suvedžiodavo juos, jog kai velionio giminaičiai
ateidavę pas minėtą krivį klausti, ar tokią dieną ar naktį nematęs,
kad kas būtų praėjęs pro jo namus, tas krivis nesvyruodamas
atsakydavęs, kad numirėlis buvęs su rūbais, ginklais ir daiktais,
ir, kad dar labiau juo tikėtų, sakydavęs, kad jo namų aukštiny
toks palikęs ženklą su ietim ar kitu ginklu"]. Tuomet, kada krikš­
čioniškame danguje, kaip žinoma, ir menkiausias pavargėlis, ce­
teris paribus (lygiomis teisėmis], lygias tiesas su galingiausiu
karalium gali ingytie, Prūsų rojuje, kaip matoma, nebūta lygy­
bės: pas juos kastų skirtumas ir rojuje viešpatavo, todėlei, kūnus
laidojant bei sudeginant, duota kožnam lavonui pritinkančias jo
luomai inkapes, su kuriomis dvasioms reikėjo gyvent ir aname
sviete, „in vita futura" [busimajame gyvenime], prie ko Dusbur-
gas, kaip rodos, klaidžiai dar „post resurrectionem carnis" [po
kūno prisikėlimo] prideda. Aplamiai imant, prūsų nuomonės
apie gyvenimą vėlių aname nematomame sviete, kiek iš Dus-
burgo žodžių suprast galima, rodos, labai sutaria su nuomonė­
mis, apie kurias pas šios dienos lietuvius buvo aukščiau kalbėta,
iš ko vėl manytie galima, senprūsai tikėję nemaryston dvasios
tokiu pat būdu, kaip ir mūsų laike, ir jog ne tik jų krivis (Crivve),
bet ir kiti kunigai, kaip vėliaus matysim, „dvasregiai" buvę.
Kadangi nuo tikėjimo in nemarystę dvasios prigulėjo, kaip
dabar, taip ir senovėje, visos ceremonijos, per šermenis, laidotu­
ves ir tt. atliekamos, tai čion mums reikės susipažint su tomis
apeigomis, kurių aprašymai yra likę nuo senesnės gadynės, kuo­
met prūsų žemė dar liuosa buvo nuo „krikščioniškos" intekmės,
o jų tikybiška praktika dar tyrai tautiška buvo.
Seniausia versmė, iš kurios mes, rods, ne per daug, ale labai
akyvų žinių apie būdą šermenų kėlimo semti galime, paein nuo
Wulfstan’o, rašiusio apie 880-890 m. Kristui užgimus. „Pas ais-
tus, - sako jis5, - yra būdas, jeigu koks vyras numiršta, jis liekti
namuose savo giminių ir genčių vieną, o kartais ir du mėnesiu
nedegintas begulįs; o kunigaikščiai („cyningas") ir kiti žmonės
aukštos kilmės tuo ilgiaus, kuo didesnis yra jų turtas, nedeginti
guli kartais ir visą pusę meto, ir guli ant žemės savo namuose. Ir
per visą tą laiką, pakol lavonas tenais guli, puotas bei žaidynes
keliama, iki dienai, kurioje jis sudegintas tapsta. Paskui tą pat
dieną, kada jie jį ant laužo nor neštie, padalina jie jo turtą, kiek
nuo gėrimo bei žaidimo buvo dar likę, in penkias arba šešias
dalis, kartais ir in daugiaus, pagal didumą jo turto. Tada pade­
da didžiausią dalį tolume vienos mylios nuo gardo, paskui an­
trą, paskui trečią, iki visos taps išdėstinėtos atstume vienos
mylios, ir menkiausia dalis tur gulėt arčiausia tos vietos, kur nu­
mirėlis randasi. Tada turi būt surinkti visi tie žmonės, kurie tam
kampe tur greičiausius žirgus, vietoje in kokias penkias arba še­
šias mylias nuo tų palaikų. Tada jie visi šuolia joja lobio link,
prieg tam tas vyras, katras tur greičiausią žirgą, dakanka iki pir­
mosios bei didžiosios dalies, ir tokiu būdu vienas paskui kitą,
iki vislab paimta taps, ir tas laimi menkiausią dalį, kurs joja prie
lobio, arčiausia prie dvaro gulinčio. Paskui kožnas joja savo ke­
liu su savo laimikiu ir gal jį sau palaikyt, todėlei ten greiti žirgai
yra labai brangūs. Ir kad numirėlio paliktas turtas tokiu būdu
suvis išdraikytas yra, tada jie išneša jį ir sudegina jį drauge su jo
šarvais ir drapanomis, ir paprastinai jie teip pragaišina visus jo
turtus per ilgą mirusio žmogaus gulėjimą savo namuose ir per
tai, ką jie ant kelio išdėsto, ko dėlei svetimi lenktyn aina, idant
tai laimėtų. Aistai ir tą dar turi būdą, jog pas juos numirėliai
33
kožnos giminės tur sudeginti taptie, ir jeigu kas nors randa kokį
nesudegintą žmogaus kaulą, tai tur dideles aukas darytie. Tei-
pogi aistai moka pritaisytie šaltį, togidėl numirėliai guli taip il­
gai ir nesupūva, kadangi jie lavonus atšaldo. Ir jeigu pastatai du
pilnu alaus arba vandens indu, tai jie padaro, kad kožnas užšą­
la, ar tai būtų vasarą ar žiemą."
Apie būdą laidojimo numirėlių turime žinias ir iŠ vėlesnio
dar laiko. Taip sandoroje, 1249 m. padarytoje tarp kryžiokų ir
prūsų, skaitome: „Porro neophyti sepedicti specialiter autem illi
de Pomezania, Warmia et Natania* a nobis instructi... coram no­
bis et aliis supradictis Deo et Romane ecclesie ac fratribus sepe-
dictis voluntate spontanea firmiter et fideliter promiserunt, quod
ipsi, vėl heredes eorum in mortuis comburendis vėl subterran-
dis cum equis, sive hominibus vėl cum armis seu vestibus vėl
quibuscunque aliis preciosis, vėl eciam in aliis quibuscunque ri­
tus genitilicium de cetero non servabunt. Sėd mortuos suos iux-
ta morem christianorum in cymiteriis sepelient et non extra...
Promiserunt eciam quod inter se non habebunt de cetero Tulis-
sones vėl Ligaschones, homines videlicet mendacissimos hist-
riones, qui quasi gentilium sacerdotes in exequiis defunctorum
v(a)e tormentorum infernalium promerentur, dicentes malum
bonum et laudantes mortuos de suis furtis et spoliis, immundi-
ciis et rapinis ac aliis viciis et peccatis. Que dum viverent per-
petrarunt, ac erectis in celum luminibus exclamantes, mendaciter
asserunt se videre presentem defunctum per medium celi vo-
lantem in equo, armis fulgentibus decoratum, nisum in manu
ferentem et cum comitatu magno in aliud seculum proceden-
tem; talibus et consimilibus mendaciis populum seducentes et
ad ritus gentilium revocantes"7. („Toliau dažnai minėti naujak-
rikštai, ypač Pamedės, Varmės ir Notangos gyventojai, mūsų pa­
mokyti... dalyvaujant mums ir kitiems aukščiau minėtiems
asmenims, tvirtai ir ištikimai savo valia pažadėjo Dievui ir Ro­
mos bažnyčiai bei dažnai minimiems broliams, kad jie patys ar
jų palikuonys nesilaikys šių ar kitų pagoniškų apeigų ir kitokių
papročių: numirėlių nedegins ir nelaidos jų žemėje su arkliais ar
žmonėmis, su ginklais, drabužiais ar kitomis brangenybėmis. Sa­
vo mirusiuosius jie laidosią krikščionišku papročiu tik kapinė­
se. Taip pat pažadėjo nelaikyti savo tarpe tulisonų ir ligašonų,
žmonių, aiškus daiktas, didžiai melagingų svetimveidžių, kurie
34
tarsi pagonių kunigai jaučiasi turį teisę dalyvauti laidotuvėse ir
yra verti pragaro kančių už tai, kad blogį vadina gėriu ir giria
mirusiuosius už vagystes ir lupikavimą, už nedorą gyvenimą ir
grobstymus, už kitas ydas ir nuodėmes, kurias padarė gyven­
dami. Pakėlę į dangų akis, jie šaukia, melagingai tvirtindami matę
čia pat esantį velionį, lekiantį viduriu dangaus ant arklio, pasi­
puošusį žibančiais ginklais, su sakalu rankoje ir su didele paly­
da traukiantį į kitą pasaulį; tokiomis ir panašiomis melagystėmis
jie klaidina žmones ir traukia prie stabmeldiškų papročių"). Ši­
tame dokumente turime tarp kitų ne tik seniausią žinią apie se­
novės prūsų laidojimo būdą, apie vaidelius (kunigus), kuriuos
„tulisonis" bei „ligašonis" vadinta, bet ir gaunam iš jo patirt, jog
jie, kaip ir patsai jų „krivis", „dvasregiai" buvę ir per laidotu­
ves, kaip ir šios dienos lietuviški dvasregiai, matydavę mirusių
vėles, ant žirgo rojun belekiančias. Dar akyvesnę, o podraug se­
niausią žinią apie gyvenimą vėlių aname sviete suteikia mums
Ditlebs fon Alnpeke8.
Kada apie 1253 m. kryžiokai intaisė naują ginuoklę Memels-
burg, Samijos („Sambijos") gyventojai didiai iniršę. Iš neapykan­
tos ir piktumo ant vokiečių jie ant seimo rodavojęsi, kaip tą
„varnų' lizdą" išnaikinti. Nutarta išsiunst ant žvalgų tris drą­
sius vyrus, idant jie vislab ištirtų. Viens jų, atvykęs ant Nemuno
kranto ir ginuoklę pamatęs, taręs sav: „Gaila man tų krikščio­
nių. Džiaugiuosi, kad mūsų žemė maitina stiprius vyrus. Mes, -
sakęs jis, - šitą varnų lizdą trumpame laike in smulkius šmote­
lius išnešiosim. Žmones, kurie čion randas, vyrus, moteris ir vai­
kus, mažus bei didelius, burtus metę, mūsų dievams nusiunsim.
Nuo to juos nieks neišgelbės". Kada šitie žvalgai pas susirinku­
sius prūsus sugrįžę apsakė, ką jiems matytie teko, nutarta, ka-
riumenę surinkus, ant paskirtos dienos Memelsburgo link
kreiptis. „Tada pamatė (kryžiokai) daugybę samų („samen"), kad
jie buvo be skaitliaus. Jie Nemuną su savo laivais taip apdengė,
jog per tuos galima buvo aitie, ko vėliaus jau niekados nedaryta.
Ant Nemuno, labai didelės upės, sutraukė laivus prie laivų ir
visur taip sustatė, tarytum tiltą per upę permetė. Broliai (kry­
žiokai) labai nuliūdo ir prisirengė gintis. Tuom tarpu kariume-
nė samų ant krantų iškopė. Jie susitelkė ir žengė prie ginuoklės
(„burg"). Ne viens jų, anksti rytą kėlęs, čion paliko savo gyvastį,
apie ką nebuvo mislijęs. Taip ne vienam čion stojos, ir jau taip
35
arti nelindo. Kadangi jie pražudė savo vyrus („lute"), todėl tu­
rėjo didį piktumą, jog jiems kariaut užsinorėjo. Tuom tarpu su­
rinko jie savo vyrus, kurie negyvi gulėjo, kaip jiems vaideliai
buvo insakę, idant mirusius sudegintų ir iš šio gyvenimo išsiuns-
tų drauge su jų šarvais („wapen"). Nes jie turėję ir aname sviete
kareiviškas keliones atliktie; taip jie tame laike tikėjo. Prisakymo
jie klausė, nes jų buvo toks būdas. Pridurmai susirinkę, visus iš­
muštus drauge su jų šarvais („zug") sudegino. Už tiesą; aš neme­
luoju: ietis, skydas, sardokus („brunie"), žirgus, šalmus („helm")
ir kardus sudegino pagal savo valią. Tuomi norėjo nuramdytie
velnią („tuvvel") ant kito svieto. Apie tokią paikystę niekad negir­
dėta. Pagonai, sudeginę savo numirėlius, nujojo sau".
Anot jau vėlesnio laiko vokiškųjų kronistų (S. Grunau, Luc.
David, Schuetz, Waiselius ir k.), pas senovės prūsus, aplamiai
sakant, sekančiu būdu su ligoniais bei mirusiais pasielgta10.
Žmogui sunkiai apsirgus, ypačiai kokiam iš aukštesnės luo-
mos, pavadintas tapdavęs tūlas vaidelis, kuris, dieną ir naktį pas
ligonį būdamas, kalbėjęs tūlas maldas. Šitoki kunigai ar žyniai
(„vaideliai"), regis, „tulisonys" ar „ligašonys" vadinos. Jie savo
maldas ar laiminimus taip ilgai tensę, iki du kartu jaunas mėnu­
lis pasirodydavęs. Maldoms negelbstint, daryta apžadus dėl per-
meldimo dievų rūstybės. Ir nuo apžadų jokios naudos
nesulaukiant, kunigai, žinyčion nuėję pas šventą aržuolą, paė­
mę pelenų nuo šv. gabijos ir parnešę duodavę kaipo vaistą ligo­
niui gert. Pagalios ir nuo to jokios pagelbos neturint, rodavojęsi
prieteliai bei ligonio vaikai, ką su juom darytie. Abejodami apie
ligonio išgelbėjimą, nusprensdavę jį numarintie. Todėlei kuni­
gai jį su pagalve uždusindavę, nes šitoks myris išrodęs jiems
kaip labdarystė, suteikiama nuo sopulių neišgydomos ligos. Li­
gūsti kūdikiai, vaikinai bei mergelės šulnų tėvų sunkiose, neiš­
gydomose ligose tapdavę ant laužo sudeginami.
Kokiu būdu keliama buvo šermenis, prigulėjo nuo luomų įvai­
rumo ir velionio turtingumo, kaip iš VVulfstan'o liudijimo matė­
me. Prisiartinus dienai, kurioje reikėjo atlikti pastarąsias vaišes
ant garbės numirusiojo, lavonas, kursai po intekme ypatingai
prirengto šalčio ilgesnį laiką nesupuvęs išlikęs buvo, dar kartą
tapo apmazgotas, baltomis drapanomis dailiai aprėdytas ir tarp
pakviestų genčių ir bičiulių ant kėdės pasodintas. Tada vėl pra-
sidėdavę vaišės, gėrimai, raudojimai, ir velionis vitojamas; rau­
36
dos, kuriomis tapdavo apgarbstomi lavonai, buvo tokiu pat bū­
du raudojamos, kaip ir tos, kurias surinko kun. Juška Veliuonos
apygardoje. Atsisveikindami su numirusiuoju, užgerdami lavo­
ną pastarą kartą, giminės, svečiai siuntę per jį labas dienas savo
seniaus numirusiems gentėms, o aprėdę jį vėl kitais drabužiais,
prijuosę vyrams kardą ar indavę kokį peilį ar kitą kokį daiktą,
indėjo ant kelionės maisto ir gėralo, moterims dar adatą, siūlus
ir tt. Lavoną lydėdami vežė ant ratų. Giminės bei bičiuliai, ly­
dint kūną, šalimis ant žirgų jodami, su grynais kardais mosavę
per orą ir rėkavę garsiai: „Ei, eikite, bėkite, pykoliai" („geigete,
begeigete Packolle")11, tokiu būdu piktas dvasias pravarydami,
kuomet kiti, kaip jau paminėta aukščiaus, lenktyn ant žirgų ėjo
dėl numirėlio išdėstytų palaikų. Vietomis, anot L. Davido12, ro­
dos, per vargingesnių šermenis, lenktynes atlikdavę tik iki kai­
mo rubežiaus, kur buvęs inkastas kuolas, ant kurio dėta kokį
pinigą ir prie kurio visi, turinti greitus žirgus, lenktyn ėję. Pir-
mamjam prie kuolo prijojus ir padėtą pinigą paėmus, kiti grįž­
davę atgal prie lavono, grynais kardais mosuodami ir ant piktų
dvasių rėkaudami. Moters sekė lavoną raudodamos tik iki kai­
mo rubežiaus, nuo kur prasidėdavo lenktynės. Tokiu būdu pa­
lydovams su lavonu ant paskirtos vietos atėjus, atrasta jau buvo
čion prirengtą laužą su intaisytu šiaudų guoliu. Liepsnoms lau­
žo aukštyn kylant, paminėtiejie aukščiau tulisonys bei ligašonys
garsino garbę velionio, gyrė jo veikalus, kuriuos jis kariauda­
mas svetimose šalyse arba gyvendams kitokiu būdu padarė, ir,
degančius žibintus (dūlius) aukštyn iškėlę, dideliu balsu aplink
stovintiems šaukė: jie regintys jau velionį per vidų dangaus ant
žirgo lekiantį, su žėrinčiais šarvais dabintą, rankoje sakalą (nisum)
laikantį ir dideliame tunte rojun („in aliud seculum") jojantį.
Kadangi, - kaip iš cituotų aukščiaus Dusburgo, Ditlebs fon
Alnpeke ir k. žodžių matoma, - tikėta, kožnas ir aname sviete
buvęs tuomi pat, kaip ir ant žemės gyvendamas kad buvo, jog ir
tenais reikalausiąs tų visų daiktų, kuriuos ir gyvas būdamas kad
turėjo, todėlei kunigaikščiams, bajorams ir kitiems galiūnams in
kapus, kaipo „inkapes" buvo duodama velionio šarvus, ginklus,
pinigus, sakalus, kurtus, žirgus, tarnus bei tarnaites, o neretai,
regis, ir jų mylimas pačias, kaip pas lietuvių giminaičius indus
dar ir ne per seniai buvo daroma; ūkininkams vėl, amatininkams
duodama buvę visoki padargai, jų luomos darbui reikalingi. Su
37
visomis ir brangiausiomis inkapėmis - kaip ir pas senovės ga­
lus11- lavoną su didele iškilme sudegindavę, o jo kaulus, pele­
nus drauge su inkapių liekanomis, surinkę m dailesnį arba prastą
molinį puodą (urna) sukrovę, palaidodavę. Turtingesniems ur-
non dar pridedavę įvairius mažesnius daiktus, kaip pinigus, ypa­
čiai rymiškus, karielius molinius, gentarinius; žalvarinius,
sidabrinius, auksinius žiedus, sagutes ir 1 1. papuošalus. Turtin­
gesniųjų pelenus pildavę in žalvarines, retai in sidabrines ur­
nas. Urnas kavota tiesiog arba ant žemės iš akmenų padarytose
„kamaraitėse", arba žemėje, akmenais išklotose ir uždengtose
duobutėse, kur ant kalnelių, netoli nuo gyvatų, ir apipilta žemė­
mis - kapu, kurį pagal numirėlio turtingumą, jo gaudingumą
labai įvairaus pilta didumo. Kuomet kunigaikščiams, tautos už­
sitarnavusiems vyrams daryta milžiniškai aukštus kapus, pras­
čiokėliai turėdavo pasikakdintie tik menkais kapeliais, kurie rasi
vos ženklino jų palaidojimo vietą ir su laiku visai su žeme susi­
lygino. Berods Sim. Grunau14, kurs rašė XVI šimtmetyje, kada
apie deginimą lavonų jau tik iš pasakų galima buvo žinotie, sa­
vo pilnoje visokių klaidų „Chronikoje" pasakoja, prastus kai­
miečius, teipogi ir bajorus, arba župonus („supanos"), prūsai
laidoję nedegintus, ir tik mirusius kunigaikščius, kuriuos jis „ku-
nigos" vadina, degintus kavoję, pilant aukštus kapus, ir pas tuos
kapus visą mėnesį tūlus žmones leisdavę velionį apraudotų. Dar
vėliaus gyvenęs, 1585 m. miręs Lukas David as13, rodos, klaidžiai
rašo, prūsai kaimiečiai nevienodu būdu laidoję numirėlius: vie­
ni lavonus užkasdavę žemėje, kiti - sudeginę, pelenus su kau­
lais ūmose sudėtus kavoję. Tačiau jau Reusch'asl6f;erai užtėmijo,
jog senesniejie už šituodu raštininkai, kaip Dusburg'as, kurs sa­
vo akimis matė prūsų šermenis su visomis ceremonijomis ir k.,
visados kalba tik apie deginimą lavonų, neskirdami šitame da­
lyke galiūnų („nobiles") nuo prastų žmonių („ignobiles").
Kaip didesniuosius kapus pilta, turime žinią nuo M. Preto­
riaus, apie 1635 m. Klaipėdoj gimusio ir ilgus metus buvusio ku­
nigu Nybudžiuose pas Gumbinę. Taip apie tūlą Prūsų kunigaikš­
tį, „Dykasis Katinaviškis" vadintą, Praetoriaus laike pasakojama
buvę, jis valdęs visą kraštą, kur šios dienos įsrapilies (Insterbur-
go) bei Ragainės pavietas guli, galėjęs surinkt 40 000 kareivių ir
gulįs pakavotas aukštame Katinavos kape, apie kurį V. Kalvai­
tis žemiaus tūlas suteikia žinias. Šito kunigaikščio dukteriai mi-
rus, jos kūną palaidota didžiame kape Gentkutkampiuose, ne­
toli nuo Katinavos. Kapą piltie buvę suvaryti to kunigaikščio
žmonės („Unterthanen"), ir kožnas turėjęs diktą dalį žemės ant
kapo užberti. Kapui supiltam asant, giminės velionies davę at-
gabentie kelis šimtus čėberių vandens ir tiek jau bačkų alaus
drauge su daugybe valgomų daiktų, ir čion apie tą kapą tyčiai
pastatytose šėtrose, kurios panašios buvusios in kokį didelį gar­
dą („Stadt"), sukviestiejie vaišinami buvę. Kožnas tačiau prieš
valgį turėjęs rankas mazgotis, ir šitas senoviškas paprotis dar
Praetoriaus laike pas nodraviečius („Nadrawen") prilaikomas
buvęs, ir tuomet dar, iš laidotuvių sugrįžtant, rasdavę pas var­
tus čėberį vandens, o kožnas, nors nebūtų lavono ir žemės dasi-
lytėjęs, turėdavęs rankas mazgotis. Vandenį vėl iš teip daugelio
čėberių, vaišes atlikę, ant kapo išlieję ir jo viršų išlyginę17.
Vokietis Erasmus Stella Libonothanus, mir. 1521 m., o pas­
kui iį sekdamas ir Kasp. Schutzius (Schuetz), mir. 1594 m., at­
kreipia dar atydą ir ant to nepaprasto jiems, kaipo krikščionims,
dalyko, jog dar ir tuomet prūsai ne tik radynas, bet ir šermenis
lygiu būdu linksmai su giesmėmis, žaidimais šventę. Šitokį - kaip
vėliaus matysime - iš didiai gilios senovės paeinantį būdą šer­
menų kėlimo, anot klaidaus manymo Erasmo Stellos18, invesdi-
nęs pasakiškasis Prūsų kunigaikštis „Vidvutus" (Vadovutis?),
kursai „statuit et dies natalitios et funera pari modo cerebranda,
mutuis scilicet comesationibus et compotationibus turn lusu et
cantu absque moerore cum summa hilaritate et gaudio, utque
alterius vitae spem prae se ferrent illo saltern ostenderunt, quod
exutos spiritu armatos vestitosque ac magna supellectilis parte
circumposita humarunt, quo more usque nunc sepeliuntur, ad-
dito etiam potu melleo aut ex t'rumentis facto in testaceis vasis.
In funebri epulo partem absonii potusque vita defuncti manibus
libarunt hodieque libant pudendo illic Christianorum praesu-
lum dedecore" [„įvedęs gimtuves ir atminus, vienodai švenčia­
mus, tai yra su abipusiais valgiais ir gėrimais, su žaidimais ir
giesmėmis, be liūdesio, su didžiausiu džiaugsmu ir linksmybe;
taip jie rodė turį kito gyvenimo viltį, nes mirusiuosius laidojo su
ginklais, rūbais ir daiktais, tokiu papročiu laidojama ir iki šių
dienų. Dar buvo dedama midaus ar alaus moliniuose induose.
Laidotuvių puotoj dalį valgymo ir gėrimų aukodavo mirusiųjų
vėlėms ir iki šios dienos aukoja, tuo darydami gėdą aukštajam
krikščionių dvasininkui"). K. Schutzius tačiau tiesiog ra$oly:
„Dies natalitios et funebres pari modo celebrabant, mutuis scili­
cet commesationibus et compotationibus, eum lusu, cantu et tri-
pudio, absque ulla moerorissignificationecumsumma hilaritate
et gaudio. Sic enim sibi persuadebant, cum quis e vita pie mig-
rasset, praesertim si per ignem transivisset, cum e vestigio in
deorum conversationem avolare et ibidem iisdem voluptatibus
perfini, quibus in hac vita fuisset oblectatus. Cujus opinionis con-
testandae gratia, vita functos vestibus, quas vivi habuisset, opti-
mis induebant, et cum eo maximam praetiosae supellectilis
domesticae partem humabant, addebant potum melleum vel ex
tritico factum, in testaceis vasis, ne scilicet vel in altera vita, vel
ad minimum in itinere commeatus deeset". („Gimtuves ir atmi­
nus lygiai šventė, tai yra su abipusiais valgiais ir gėrimais, su
pramogomis, giesmėmis ir šokiais, be jokio liūdesio ženklo, su
džiaugsmu ir linksmybe. Buvo įsitikinę, kad, dievotai iš gyveni­
mo iškeliavęs, ypač per ugnį perėjęs, tuojau nuskrendąs į dievų
buveinę ir ten turi tuos malonumus, kuriais džiaugėsi šiame gy­
venime. Šitokio požiūrio paliudijimui jie mirusiuosius apreng­
davo geriausiais drabužiais, kokiais jie dėvėjo gyvi, ir kartu su
jais palaidodavo didžiąją brangiųjų naminių rakandų dalį; taip
pat pridėdavo iš medaus ar kviečių padaryto gėrimo moliniuose
induose, idant nei kitame gyvenime, nei kelyje nestigtų valgio" )
Priežastį tokio su iškilme, linksmybėmis, žaidimu šermenų
kėlimo reikia ieškot tikybėje in nemarystę dvasios. Senovės prū­
sai tikėjo tvirtai, žmogaus dvasia, vėlė, iš šio svieto vargų iš-
sprūdus, kitame amžyje turėsianti laimingesnį būvį, todėlei, nors
jie ir rojų ant paveizdo žemiško, reališko gyvenimo sau reiškė,
bet jį didiai idealizavo, arba, žodžiais Laur. Blumenauo (mir.
1484 m.) sakant20, „credebant etenim caligine infidelitatis obfus-
cati, his decedentes alio in seculo, quam hie solebant, multum
uti gloriosius" („netikėjimo tamsos apgaubti, jie tikėjo nueisią į
kitą pasaulį ir ten naudosiąs! daug didesnėmis gėrybėmis, negu
čia"). Tačiau iš saldybių laimingo gyvenimo rojuje, anot L. Da­
vido2', tik tie naudotis galėję, kurie klausę dievo ir krivio prisa­
kymų ir sekę jų instatymus, už ką aname sviete apturėsią gražias
pačias, daug vaikų, gardžius valgius, saldžius gėralus, vasarą
baltus drabužius, žiemą šiltas sermėgas ir ramų miegą didelėse
minkštose lovose, teip, kad jie, pilnos sveikatos būdami, visados

40
juoksisią ir šokinėsią. Visai kitaip buvę su piktaisiais, kurie die­
vams priderančios garbės ir kriviui paklusnumo neišrodė: nuog
jų dievai vislab atimsią, ką jie turį, ir juos baisiai kankinsią, teip,
jog jie turėsią raudot, vaitot ir rankas laužytie iš didžios baimės
bei kančių. Kur būta to rojaus, kaip ir peklos, - žinių nedatenka.
Noris tokiu būdu ir manyta vėlių laimingą gyvenimą rojuje,
tačiau ir to neužmiršta, jog rasi joms tenai reikalinga būtų ir že­
miško valgio bei gėrimo kartais ragautie, ko dėlei j&isneužmirš­
ta vaišintie. Kaip jau iš cituotų aukščiau žodžių Er. Stellos,
K. Schuetz'o, taip ir nuo J. Meletiaus (1551 m.) žinome, jog tuo­
met dar, XVI šimtmetyje, nors krikščionystė jau seniai invesdin-
ta ir deginimas kūnų uždraustas buvo, statyta dar duobėse,
lavonus užkasant, gale galvos bonkas su alumi ar midumi, dėta
duonos, idant vėlė aname sviete („in altera vita") arba nors ke­
lionėje turėtų maisto ir jai netektų trokštie ir alktie - „ne anima
vėl sitiat, vėl esuriat", kaip Meletius sako. Teipogi mesdavę duo­
bėn („in sepulchrum") pinigus, „tanquam viatico mortuum pro-
sequentes" („tartum kelionei pinigų įduodami"]. Palaidojus pati
ant kapo savo vyro, saulei tekant arba nusileidžiant, kniūpoda-
ma apraudojus jį per 30 dienų, o gentys kožną trečią, šeštą, de­
vintą ir keturiasdešimtą dieną po pakasynų kėlę ant kapo vaišes,
ant kurių melsdamiesi kvietę mirusio vėlę. Ant tokių vaišių visi
sėdėdavę už stalo tylėdami, tarytum nebyliai, nė peilių nevarto­
dami, prie stalo patarnaujant dviem moterim. Po biskį kiekvie­
no valgio metę po stalu ir laistę gėralus, manydami ten vėles
besimaitinančias. Jei kas žemėn nupuolė, nepakeldavę, bet pa-
likdavę vėlėms užmirštųjų, neturinčių nė jokių genčių nei gyvų
prietelių, kurie jais būtų galėję ant vaišių užprašytie. Valgymui
pasibaigus, aukotojas, nuo stalo atsikėlęs ir pašluodamas grin-
čią, sakydavęs: „Dūšytės valgė, gėrė, nūn dūšytės - laukan!" Ši­
tą atlikę, svečiai pradėjo tarp savęs kalbėtie ir linksmintis
pilnomis gėralo kupkomis: vyrai užgėrė moteris, o tos - vyrus,
visi besibučiuodami. Ne tik samdytos „raudojėlės" apgarbsty-
davo velionį per ilgą laiką, bet ir širdyse mylinčių dar ne vieną
metą likdavo gyvas atminimas mirusio prūso, nes rudenyje, ka­
da viskas gamtoje apdiržta ir tuom myrį prieš akis stato, velio­
nio gentys ir pažinstami susirinkdavo, kaip ir dabar Kinuose kad
dar yra daroma, ant vaišių ir, liūdnai velionį minėdami, šventė
jo atmintį“.
41
 Dar 1249 m. prūsai, kaip aukščiau matėm, priversti tapo at­
sižadėt deginimo lavonų, kaip ir laidojimo drauge su žirgais,
gyvais žmonėmis, šarvais ir su visokiais brangiais daiktais pagal
tautišką jų būdą ir prižadėt turėjo lavonus laidot „iuxta morem
christianorum" („pagal krikščionišką paprotį"] ant šventorių („in
cymiteriis - et non extra") („šventoriuje... ir niekur kitur"). My­
kolas, Samijos vyskupas, išleisdamas apie 1426 m. savo „Articuli
per Prutenos tenendi et erronei contra fidem abiieiendi"* („Nuo­
statai, kurių prūsai turi laikytis ir pagal kuriuos nusikaltę tikėjimui
baudžiami" j, tarp kitų dalykų dar uždraudė jiems, kaip iš žemiau
privestų jo dviejų „artikulų" matoma, ne tik atlikt vaišes ant se­
noviškų kapų, kuriuos dar tuomet „getiškais" („Geten") vadinta,
regis, nuo vardo getų tautos, bet ir mirusius apraudotie. Taip jis
uždraudžia: „ut nulius pruthenus vir aut mulier in silvis quos-
cunque abusus aut abhominaciones de cetero exerceat juxta ritus
paganorum, eum ipsi christiani sint effecti, presertim juxta tumu-
los et sepulcra eorum, qui vėl que Geten vėl Cappyn juxta
ydeomata eorum nuneupantur, in potacionibus, commessncioni-
bus seu quibusvis aliis conviviis sub peną strietissime flagellacionis
et peną III mare. ecclesie et judici. Item ut de cetero nulius vir aut
mulier ritus pavoris exerceat post mortem defunetorum amico-
rum seu proximorum in cimeteriis circa sepulcra flendo aut
ululando, sicuti usque modo facere consueverunt, sub penis dire
flagellacionis et III marc, ecclesie et judici" („nė vienam prūsui,
vyrui ar moteriai, ateityje nevalia atlikinėti pagoniškas apeigas ir
daryti miškuose šventvagystes ar žiaurumus, nes jau jie yra tapę
krikščionimis, taip pat prie kapų ir milžinkapių arba prie tų, ku­
riuos savo kalba jie vadina Geten ar Cappyn; taip pat išgertuvėse,
lėbavimuose ir kitose puotose nusikaltusius griežčiausiai išplakti
ir nubausti trimis markėmis bažnyčiai ir teisėjui. Taip pat ateity
nė vienam vyrui ir moteriai nevalia atlikinėti siaubingas apeigas
kapinėse, verkiant ar raudant ant mirusiųjų draugų ar artimųjų
kapų, kaip jie darė iki šiol, nusikaltusį žiauriai nuplakti ir nubausti
3 markėmis bažnyčiai ir teisėjui"].
Noris bažnyčia, kaip iš šitų „artikulų" matoma, kovoje su „pa­
gonyste" nemenkai prūsus persekiojo už jų tautišką tikybę, bet
neveik jai pasisekė išnaikintie apeigas prūsiškojo nekrokulto: prū­
sai davėsi plaktie, mokėjo korą ant bažnyčios naudos pinigais,
vašku (tunu) ir k., ale pamest savo tėvų iš gilios senovės paei-
42
nančią tikybę jie, rodos, nenorėjo. Ne tik XVI šimtmetyje, kaip
aukščiau paminėta, laikėsi jie, numirėlius laidodami, senoviško
būdo, bet ir dar daug vėliaus. Taip iš „Recessus Generalis der Kir-
chen-visitation dės Insterburgischen und anderen Littauischen
Aembtern im Hertzogthumb Preueszen" (Koenigsberg, 1639)24
žinoma yra, jog ir tuomet dar per šermenis daug gerta, mirėlių
kūnus gražiausiomis drapanomis rėdyta ir daug pinigų duobėn
mesta, tarytum jiems „ten, antrame bei amžiname gyvenime, rei­
kalinga būsią drapanas ir pinigus turėtie". Johann Arnold von
Brand2', kursai 1673-74 m. per prūsų žemę keliavo, pasakoja,
tuomet žmogui mirus, pagal pagonų būdą langus naktyje atda­
rus laikyta, idant dvasia laisvai išeitų arba ją kitos aplankyt ga­
lėtų; mirusį apraudodavę bei apgarbstydavę; lavonus grabuose,
iš keturių lentų sukaltuose, laidojant, duodavę drauge kepalus
duonos, indus su alumi, kamuolius siūlų, pinigus, idant jų vėlės
kelionėje turėtų viso, kas reikalinga, o moteriškėms duodavę po
dešimt ar dvylika mastų drobės; po palaidotuvių vaišes kelta.
Dar akyvesnes žinias apie šitą dalyką gauname nuo aukščiau
minėto Mat. Praetoriaus, klaipėdiškio, kursai, kaip retai kas ki­
tas aname laike, pažinojo gerai tos gadynės savo parapijonus,
tarp kurių gyveno, ir savo veikale „Deliciae prussicae", apie
1681-98 m. rašytame, surinko daug svarbios etnografiškos me-
degos iš gyvenimo senprūsų bei lietuvių.
Žmogui mirtinai susirgus, - pasakoja Praetorius26, - daugiau­
siai dar pats ligonis liepdavęs tuomet, kokiu būdu jam šermenis
reikėsią keltie, todėlei paskirdavęs, kiek turį javų duonai bei py­
ragams imtie, kiek alaus varytie, kiek gyvulių pjautie, kaip jį ap-
rėdytie ir 1.1. Vislab tapdavę pagal jo valią išpildoma. Papjauto
šitam dalykui jaučio skūra tapdavus išdirbta ir iš jos vėliaus če-
batai pasiuvami ir žmonėms išdalinami, idant jie už jo vėlę (dū­
šią) melstųsi. Iš jaučio taukų žvakes dažyta ir jais žibinta už
numirusiojo dūšią. Javai tapdavę prieš ligonio akis inmerkiami,
jei jis dar prirengtos salyklos arba alaus neturėjo1271.
Žmogui numirus, jį čystai apmazgoję, su geriausiomis dra­
panomis aprėdę, pasodindavę lavoną ant kėdės ir veik pradė-
davę gert. Tūlas iš artymiausių prietelių atsistojęs, kaušelį rankoje
laikydamas, meldęsis už dūšią numirusiojo. Pasimeldęs jis gie­
dojęs tūlą giesmę ir paskui, išliedamas iš kaušelio, Žemynėlės
prašęs: „Žemynėle, būk linksma ir priimk šią dūšelę ir gerai ka-
43
vok". Paskui jis, - sako Praetorius, - išgeria „palabindams", ir
vėl jam kaušelis tapsta pripildintas, su kuriuom jis užgeria nu­
mirėlį: „Nagi, tu mano brangus prieteliau, brolau ir tt, o kad
Dievs teiktųs tavo dūšią apsaugotie". Tada išgeria ir paduoda
kaušelį kitam, kurs teipogi geria „žemyn nuliedams" ir palabin­
dams, ir taip aina aplinkui.
Grabui parengtam asant, numirėlis tapsta inguldomas aprė­
dytas gražiausiais savo drabužiais bei pašveitalais ir su visu la­
bu, kas jam miela buvo. Taipogi tapsta jam indedama, ką jis pats
prieš mirsiant paliepęs buvo. Seniaus duodavę dar graban ir
alaus, kurį ant šermenų daryta, koks būdas tuomet dar Prūsuo­
se ir Žemaitijoj buvęs.
Kūną pašarvojus, moters pradėdavusios raudot: „O mano
mielas vyre, broli, sesuo ir tt. Kodėl tu numirei? Oh! oh! au! au!
Ar tu čion neturėjai tavo gero gyvenimo? Ar tu neturėjai geros,
gražios pačios? Ar aš tavęs nemylėjau? Ar tu neturėjai gerų kū­
dikėlių? Kodėl gi tu dabar numirei? Au! au! au! Kodėl tu mane
varge palikai? Au! au! Tu turi tiek galvijų, tiek viso labo! Kodėl
tu numirei? Au! au! au!" Paskui prieš išlydėjimą pavadina mo­
kintoją. Tuom tarpu kuone visos moterys, kiek tik jų yr, raudoja
apie lavoną ir klausia: „Kodėl tu numirei?" Mokintojui giedot
pradėjus, raudos moterų pasiliauja. Tada išneša jie jį laukan, o
rr oterys palydi iki kaimo vartų, kalbėdamos: „Dabar aik Dievo
vardan! Mes tavęs daugiau nematysim šitame sviete ir su tavim
nekalbėsim - būkie aname linksmas!"
Pakasynas atlikus, lydėtojai vėl namuosna numirėlio grįžta.
Čion pas vartus stovi kibiras su vandeniu bei baltas abrūsas, ir
kiekvienas ant pakasynų buvęsis, ar jis dasilytėjo žemės ir lavo­
no, ar ne, turi, kaip ir aukščiau jau paminėta, rankas nusimaz-
got. Baton inėjus, randa ant stalo valgius bei gėralus, uzboną
(kragą,' alaus pilną ir pakaktinai kaušelių, tačiau stalas staltiese
neužtiestas ir nepadėtos torielkos. Vyriausias sūnus arba koks
artymas gentainis meldžiasi, kaušelį rankoje laikydamas, ir pra­
šo, idant Dievas teiktųsi numirusiojo dūšią apsaugotie ir gyvuo­
sius sveikais užlaikyti. Čion padabojama, pirm neng pripildys
kaušelį - kas prieš maldas dar yra daroma, - idant biskelį išlieta
taptų Žemynėlei („žemyneliaudams"), ir pirm neng pasimeldęs
gers iš kaušelio, vėl tur išliet ant žemės, ir taip su visais pirmais
kaušeliais atsitinka - kožnas, maldas atlikęs, vis vėl po biskelį
44
išlieja ant žemės ir, „palabinkiat" ištaręs, išgeria. Tokiu būdu
vaišės su gėrimu prasideda ir pasibaigia. Gėrimas ant tokių šer­
menų taip yra garbėje laikomas, jog visi tur pirmiaus būt atsigė­
rę, pirm neng pasiseks jiems valgio dasilytėtie. Taip lygiai ir
menkiausias elgeta, kurs čion atsirastų, yra pridabojamas, idant
negautų valgyt, iki nebus atsigėręs.
Jie mano, dūšia numirusiojo ypatingą palengvinimą apturin-
ti, jei kožnas ką Žemynėlei aukuoja ir jos globai dūšią paveda,
prieg tam su „palabinkiam" velioniui viso labo velija. Kada jau
visi atsigeria, geriausias liūdinčiųjų prietelius ima kaušelį ir kal­
ba maldą, kurioje jis pamini velionį, o taipgi prašo Dievo palai­
mint valgį. Paskui vėl giedama ir geriama pagal senprūsiškas
ceremonijas ir kiekvienam yra daleista kiek nor gert ir valgyt.
Svečiai, prie vakarienės („Trauermal") pradėdami valgyt, pir­
muosius tris duonos kąsnius, tiek jau ir mėsos, kaip ir tris pilnus
šaukštus išlieja ir meta ant žemės, kožnąkart velydami, idant
Žemynėlė velioniui aname sviete (kiti sako, danguje) teiktųs ma­
loni būtie, jo dūšią apsaugotų ir šelptų. Padėkavojimą atlikę, jie
geria toliaus ir drauge gieda dvasiškas giesmes. Dabar kožnam
gerai prisitraukus, jie išsiskirsto ir užbaigia šermenis. Po 2 arba
3 mėnesių vėl vaišes atkartojama su tokiomis jau ceremonijomis.
Paskui kelis metus paailiumi po vieną kartą kas mets atminimą
numirusiojo švenčiama su tokiomis pat ceremonijomis.
Ant kitos vietos tas pats Praetorius pasakoja28, jog tuomet,
moteriškei mirus, jos kūną aprengdavę dvejais marškiniais ir gra-
ban dar dėdavę dvejus trejus marškinius, duodavę drauge pini­
gus, siūlus bei adatą, idant ji reikiant ant kelionės arba aname
sviete galėtų sau drabužius užsilopyt. Vienam tuomet šaltyšiui
numirus, aprengta jį drabužiais, apauta čebatais, o rankon duo­
ta kančių (bizūną), tarytum jis ir aname sviete, kaip ir gyvas bū­
damas, turėsiąs baudžiavon varyt kitus lietuvius. Vyrui mirus,
lavoną išnešant, jo žmona jį lydėjusi iki buto angos. Seniaus lai­
dojant duota drauge valgio bei gėralo, bet Praetoriaus laike tik
pinigus graban mesdavę. Keturioms sanvaitėms nuo palaidoji­
mo praėjus, alaus pasidarę, keldavę vaišes už velionio dūšią ir,
prie stalo susėdę, tylėdavę pusę adynos, o paskui suklaupę mel­
dęsi, idant Dievas duotų vėlei ramybę. Atsikėlę aplink stalą su­
sėdę, pradėdavę gert ir valgyt ir viso ko: mėsos, duonos, žuvies,
pirmiausia metę po stalu vėlėms, lieję pirmus kaušelius alaus
45
dėl vėlių, tikėdami, jog jos neturėtų ramybės, jeigu joms nebūtų
dengiama stalas.
Noris ano laiko bažnyčia, kaip paminėta, per tokį ilgą laiką
aštrias kares vedė prieš vėlių kultą, uždrausdama ne tik tautiš­
ku būdu šermenis keltie, bet ir samdytas „raudojėlcs", kurios
apgarbstvmu numirėlių užsiimdavo („Pracher oder Zanteler"),
kaipo prastus piktadėjus korota2*', tačiau ji visko tik išnaikyt ne­
galėjo. Ne tik Praetoriaus laike, bet ir vėliaus, XVIII - XIX šimt­
metyje, Prūsuose iš didesnės dalies tarp gyventojų dar senoviš­
kos liko Šermeniškos apeigos, ir tai ne tik ten, kur lietuviškoji
kalba gyva užsilaikė, bet ir tūlose vietose, kur, šitai ir senprūsiš­
kai kalbai išnykus, vokiškoji išsiplatino, kaip iš aprašymų H. Lem-
kės matoma-10. Dar 1865 m. Dr. Asmus pasakoja41, lietuviai per
šermenis liūdnai verkdami apstodavę dailiai aprėdytą, pašar­
votą lavoną ir, rodydami jam duoną, lašinius ir tt., raudoję: „Ko­
dėl tu mus palikai? Kodėl tu šalin aini? Ar tau nebuvo gerai pas
mus? Ar tu neturėjai duonos, ar neturėjai lašinių, ar neturėjai
alaus? Žiūrėk, dar čion yra gana, kad ir tu maitytis galėtum. Ko­
dėl gi tu mus apleidai?" Tokias ir panašias raudas tuomet gali­
ma buvę girdėt. Paskui maistas, alus, peilis bei šakutės, adata
bei siūlai ir visoki reikalingi maži daiktai tapdavę graban sude­
dami, idant velionis juos, reikalui atsitikus, turėtų. Dar iš nau­
jesnio iaiko (1884-87 m.) paeina apie šermenis žinios nuo aukš­
čiau paminėtosios H. Lemkės, kurias ji mums suteikia savo
knygoje „Volksthuemliches in Ostpreussen", iš kur mes tūlas iš­
traukas žemiaus šitame veikale patalpinom. Pagalios mete 1898
išleistoje knygoje „Litauen" Dr. Albinas Zvveck iš Klaipėdos ra­
šo'2: „šiandien laidoja lietuviai savo numirėlius, aplamiai imant,
tokiu pat būdu, kaip vokiečiai. Tačiau dar yr likęs paprotis jau­
nas mergas gražiuose šarvot rūbuose, o šermenų kėlimas (Lei-
chenschmaus), per kurias kartais per daug valgoma bei geria­
ma, atmintin atveda senoviškus pasilaikymus, kurie, rods,
germanizacijai tolyn žengiant, iš palengvo pragaišo.
Šermens yra didžiausia giminės šventė, kokią tik lietuvis pa-
žinsta. Ir menkesnis ūkininkas nevengia, jei tik galima, 80, 100
žmonių susivadint ir bagotingai pavaišintie. Valgių bei gėralų
daugybę supūstija, o muzika, kurią tankiai iš toli parsikviečia,
palaidojimą ant kapinių atlikus, neretai pradeda linksmus žai­
dimus dėl šokio varyti. Grabas bei aprėdvmas lavono būna dau­
46
ginusiai labai brangus, ir pašarvotas lavonas kiek galima ilgiaus
laikomas. Kadangi vaišės tankiai kelias dienas dūruoja, tai atsi­
tinka, jog vienos šermens net iki 3000 markių kaštuoja, ir, tūlam
sunkiai susirgus, gaspadinė jau rūpestingai pradeda kiaules, ver­
šius bei žąsis penėt. Šitas betaig pilnai sutinka su ligonio noru,
nes kartais atsitinka, jog paliegėlis per testamentą sau užsirašo
puikias šermenis, pavesdamas ant to dalyko tiek ir tiek šimtų.
Vienas jautis jau todėlei ant gaspadoriaus šermenų tur būtie pa-
mušamas, nes šiaip, anot burtiškų įtikėjimų lietuvio, visi galvi­
jai susirgtų ir išgaištų."
Čionai reikia dar paminėtie Ambrazatį33, kursai, 1896 m. ra­
šydamas apie lietuvių būdą bei dabą, patėmija, jog senoviškiejie
papročiai, kuriuos jie per krikštynas bei šermenis turėję, vis la­
byn išnykstą, tačiau dar ėsą instabu, jog per šermenis jie dar ke­
lią ilgas vaišes, ant kurių labai linksmai pasielgiama. Anot
G. Froelicho34, Šilokarčemos bei Klaipėdos pavietuose dar ir šian­
dien įnirusiems graban dedama tūlus daiktus, kaip pirštines, pan-
čekas, o „biladėje", grabo antvože duodama maisto arba bonką
arielkos.
'SIg. Scriptores rerum Prussicarum. I, p. 741, 753 seq.; Etnologiškos smul­
kmenos. Tilžėje, 1893, p. 12-14. • 2Codex epistolaris Vitoldi, Magni Ducis Lit-
huaniae. Cracoviae, 1882, p. 466 seq.; slg. Volter. Spiski nasielionnych miest
Suvalkskoi gub. S. Petcrburg, 1901, str. 4-5. • 5Slg. Šafarik. Sebrane spisy, I,
str. 508. • * Cronica terrae Prussiae. Scrip, rer. Prus. 1, p. 54; slg. ir Dlugossus.
Hist, polon. Lipsiae, 1711, p. 118. • 5Script, rer. Prus. I, p. 734. • 6 Natangia. •
7Codex diplomat. VVarmiensis ed. VVoelky u. Saage. 1860, p. 28-41; slg. Voigt.
Gesch. Preus. II, S. 611-613; Mierzynski. Mythologiae Lituanicae Monumentą.
I, p. 89. • 8Livlaendische Reimchronik ed. Kallmeyer. Scriptores rer. Livon. I,
Riga, 1857; Mierzynski. Mythol. Lit. Monum. 1, p. 114 seq. • * Velniai tankiai
varnų pavidale pasirodą. • 10Slg. Kotzebue, Preus. aeltere Geschichte. I, S. 65
ff.; Voigt. Gesch. Preus. I, S. 564 ff. • 11Metelius (De sacrificiis et idolatr. veter.
Borussorum, 1551) rašo: „Cum ad sepultura effertur cadaver, plerique in equis
funus prosequantur et currum obequitant, quo cadaver vehitur: eductisque
gladiis verberant auras vociferantes: gey, geyte, begoyte, peckelle, id est; aufu-
gite vos demones". • 12Preussische Chronik. Herausgeg. von E. Henning. Ko-
enigsberg, 1812, I, S. 141. • 11 „Funera sunt pro cultu Gallorum magnifica et
sumptuosa, omniaque, quae vivis cordi fuisse arbitrantur, in ignem inferunt,
etiam animalia, ac paulo supra hanc memoriam servi et clientes, quos ab iis
dilectos esse constabat, justis funeribus confectis una cremabantur". („Laido­
tuvės palyginti su galų gyvenimu yra iškilmingos ir brangios. Visa, kas, mano­
ma, gyviesiems buvo malonu, į ugnį sumetama, netgi gyvuliai, o kiek anksčiau,
atlikus prideramas laidotuves, būdavo kartu sudeginami vergai ir klientai, ku­

47
r iuos, žinota, mirusieji yra mylėję".] (/. Caesar. De bello gallico. VI. p 19). •
'*Slg. Buyer. Opuscula etd histonam antiqu.im etc spectantia. Ed. Klotzius. Hal­
ine, 1770, p. 504 • ‘‘I’reussische Chronik Herousgeg von Hennig. I, S. 139;
Sitzungsberichtc d Altertumsgesell „Prussia". 27 I left, S. 160 • De tumulis
et urnis sepulcratibus in Prussia Regiomonti, 1724, p. 13. • l? Praetorius. Delt-
ciae prussicae oder preussischeSchaubuehne. Berlin, 1871, S. 98-9. • ' De Bo-
russiae antiquitatibus. Script, rer. Prus. IV, p. 294. • -v Rerum Prussicarum
historia. Gedani, 1769, lib. 1, p. 8. • * Historia de Ordine teutonicorum Cruci-
ferorunv Script rer Prus IV, p 49. J! Slg. Voigf. I, S 573 • ??SJg. Kotzebue. 1.
S. 67. • *' Pas Mienyiiskj. Mythol. Lituan. Monum. II, p. 133. • Mitteilungen
der lit. litt. Gesell. I, S. 36 ff. • * Reysen durch die Mark Branderburg, Prcus-
sen, Churland, Licfland etc. Wesel, 1702; slg. Darlsch. Zeitschrift fuer vergi.
Litteraturgcschichte und Renaissance-Litteratur. Berlin, 1889, Bd. II, S. 98 •
* Delic pruss., pag. 101 seq. • jrKun Theod Lepner is, kurs apie 1690 m. Būd­
viečiuose, Ragainės paw, rasė savo „Der preusche Uttauer" (Danzig. 1744).
paduoda tūlas žinias, kurios papildo Praetoriaus aprašymu. Anot jo (pag 146),
kaimynai, patinstami, pas ligoni atsilankydami, atsisveikindavę: „Pasilik su
Dievu! Dieve duok, jeib sveiks išgytumbei, jeib mudupu iš ligos kitą kartą vėl
susieitumbei". Ant to ligonis atsakydavęs: „Dieve duok". Tarp kitų Lepner is
paduoda ir sekančią raudą (p 148)' „O, o! kodėl tu numirei? Ar neturėjai gra­
žią moterį7 O, o! kodėl tu numirei? O, o! mano meilele, mano širdele! Dabar
užmiršai savo visus kampelius! Dabar, meilele, palikai mane vieną su vaike­
liais. Kur dabar aš būsiu, kur aš savo galvelę prikišiu? Aš negalėsiu su jumi į
juodąją (žemę) palįsti, tiktai turėsiu ant svieto vargti!" • * Nachricht von der
Littauer Arth, Natur und Leben. Erlaeut. Preussen, 1724, S. 125 ff., Telzner.
Dainos S 16-18 • NSlg. „Recessus generalis" etc. laikraštyje „Mitteilungen d.
lit. litt Gesell ". I. • ’° Volksthuemliches in Ostpreussen. Mohrungen, 1884-87,
I, 5. 56 ff.; II, S. 279 ff. • 31Slg. Zweek. Litauen. Eine Landes- und Volkskunde.
Stuttgart, 1898, S. 172. • **Litauen, S. 173; slg ir Mitteil. d. lit. litt. Gesell., II,
S. 336. • " Ambrussut. Die Provinz Ostpreussen. Koenigsberg, 1898. S. 177 •
MBeitracge zur Volkskunde dės Litauens Insterburg, 1902, S. 15.

VI

Dabar reik mums susipažint su tomis versmėmis, iŠ kurių

galima bus pasemt tūlas žinias apie nekrokultij gyventojų Di­
džiosios Lietuvos kunigaikštystės, kuri šiandien po rusų randa­
si jungu. Kadangi, anot Dusburgo1, ne tik prūsai, bet ir lietuviai
bei latviai senovėje buvę po teokratiška valdžia to paties krivio,
kurį Dusburgas jų „popiežiumi" vadina, tai jau a priori tikėtis
galima ir pas šito plataus krašto gyventojus atrast identišką ti-
kybę in nemarystę dvasios, kaip ir pas prūsus, ir tokias jau šer­
menų apeigas, kaip ir aukščiau kad aprašyta.

4H
 Seniausia žinia, iš kurios apie tą tikybę manyti galima, ran­
dasi pas Henriką Latvį2, kursai pasakoja, jog tūlame Lietuvos
kaime 1205 m. pasikorusios penkiasdešimtis moterių iš priežas­
ties myrio, kaip rodos, kovoje kritusių jų vyrų, su kuriais jos ti­
kėjusios veiklaus pasimatyt aname sviete. Apie metą 1212 iš
priežasties myrio didžiojo Lietuvos kunigaikščio Uteno randa­
me pirmas žinias apie kūnų laidojimo būdą3. Sudeginant tuo­
met lavonus kunigaikščių, ponų, duodavę jiems drauge nagus
lūšio ar lokio (meškos), tikint, jog dienoje „sūdo" Dievas sėdėsi­
ąs ant aukšto kalno, ant kurio užeit būsią sunku be tų nagų, ku­
riuos dedant manyta, su jų pagelba lengviaus būsią lipt ant kalno
ir prie Dievo ant sūdo aitie. Turėta jau tuomet ten, kur šiandie
Vilnius guli, ir ypatingą lavonų deginimui vietą, „Švintu ragu"
vadinamą.
Anot Hermann'o de VVartberge, mirus 1377 m. kun. Algirdui,
buvus „in exequiis magna pompa in crematione diversarum re-
rum ac XVIII equorum dextrariorum secundum ritum eorum"
[„pagal jų apeigas per iškilmingas laidotuves buvo sudeginta
įvairių daiktų ir 18 ristų žirgų"], iš ko matyt, jog jis krikščionys­
tės nebuvo priėmęs'. Pastarosios su didele iškilme Lietuvoje at­
liktos šermens buvo Algirdo broliui Keistutui prirengtos apie 15
rugpjūčio 1382 m. Užsmaugto kunigaikščio kūną iš Krėvos Vil­
niun nugabenus, kun. Skirgėlai liepiant, sukrautas tapęs seno­
višku būdu, regis, ant „Švinto rago" didelis laužas, ant kurio
užkelta lavoną, kunigaikštiškais rūbais aprėdytą, su šarvais, kar­
du, iešmu, saidoku, duota drauge ištikimiausį tarną, mylimiau-
sį, puikiai aprėdytą žirgą, kurtus, sakalus, žvėrių nagus pridėta,
trimitą dėl medžioklės ir, dievams aukas atlikus, apgiedojus ve­
lionio garbingus darbus, vislab ant laužo sudeginta, o pelenus ir
apgruzdėjusius kaulus, graban sudėjus, palaidota5. Wigand’as
iš Marburgo, paminėdamas šito gaudingo kunigaikščio myrį, pri­
duria: „Et duxit (Skirgėla) eum in Wiliam (Vilnių), ūbi in cine-
rem ėst redactus. Et miraculose in terra vorago visa profunda in
longitudinem unius viri et medii absorbens cineres, quod a mul-
tis visum ėst, et tamen nemo vitam de astantibus emendavit;
equi, vestimenta, arma etc omnia fuerunt incinerata; avės atque
canes venatici cum eo incinerantur"6 [„Ir atgabeno jį į Vilnių,
ten buvo pelenais paverstas. Ir stebuklingai atsirado žemėje gili
duobė pusantro vyro ilgumo, ir surijo pelenus. Tai matė dauge­
49
lis, bet nepataisė savo gyvenimo; arkliai, drabužiai, ginklai ir
visi kiti daiktai buvo sudeginti, paukščiai ir medžiokliniai šu­
nys buvo deginami su juo kartu."] Dar ir Vytauto pati (katra?)
buvus sudeginta Hirogaloje, ir nuo to laiko paliauta lavonus de­
ginti (Slg. Mierzyriski. Lit. Myth. Mon. I, str. 127).
Apie deginimo vietas, „ragus" ar „rogus" (slg. lot. „rogus" -
laužas), turime žinias nuo Diugošiaus. „In praefatis si Ivis, - ra­
šo jis apie žemaičius7, - habebant focos in familias et domos dis-
tinctos, in quibus omnibus charorum et familiarum cadavera cum
equis, sellis et vestimentis potioribus incendebant." („Minėtuo­
se miškuose atskiros šeimynos ir atskiri namai turėjo deginimo
vietas, kur buvo deginami mylimų žmonių ir namiškių kūnai su
arkliais, balnais ir geresniais drabužiais."] Ant kitos vietos apie
lietuvius sakoh: „Lituani tamen, cum silvarum et nemorum abun-
darent multitudine, habebant speciales silvas, in quibus singu-
lae villae et quaelibet domus atque familia speciales focos
obtinentes decendentium cadavera solebant conflagrare". („Lie­
tuviai, turtingi miškų ir girių, turėjo ypatingus miškus, kur pa­
skiri kaimai, kiekvienas namas ar šeima specialiose vietose
degindavo mirusiųjų kūnus."]
Jeigu tad', tokiu būdu matėme, Lietuvoje visur, krikščionys­
tės dar neinvesdinus, lavonus deginta, tai dar aktyviaus bus da-
sižinojus, kodėl juos deginant tais visas, tankiai labai brangias,
inkapes drauge duota. Apie šitų dalykų suteikia tūlas žinias bu-
vęsis Medininkų (šiand. Varniai) kanauninkas, lenkas Stryjkow-
ski, kursai teip lygiai, kaip ir Dusburgas, rašo apie lietuvius':
„In kūnų iŠ numirusių kėlimų jie tikėjo, tačiau negerai, nes kaip
kas buvo bajoras arba prasčiokas, turtingas arba vargšas, daug-
galis arba menkas berniokas, teip ir iš numirusių kėlus, ateisian­
čiame gyvenime tikėta tokiu pat taptie. Todėlei su kunigaikščiais,
ponais, bajorais mirusiais deginta drauge tarnus bei tarnaites10,
rūbus, brangumynus, žirgus, kurtus, šunis pėdsekius, sakalus,
lankus su saidoku, kardus, ietis, šarvus ir kitokius daiktus, ku­
riuos jis (velionis) ypačiai mylėjo; su amatininkais, taipgi ir su
ūkininkais - tuos padargus, su kuriais jie sau duonų užsidirbda­
vo ir kas jų luomai priderėjo, taip tikėdami, jog drauge su tais
daiktais jiems reikėsių ir iš numirusių keltis ir kaip ant šio, taip
ir ant ano svieto iš to džiaugsmų ir maistų turėsiu. Deginta tai­
pogi lūšių arba lokių nagus drauge su numirėliais, nes tikėta,
50
jog ant sūdo dienos turėsią koptie ant didžio skardaus kalno,
kurj tai sūdą visam svietui atliksiąs tūlas visogalingiausias Die­
vas, todėlei, idant smagiau ir be sielvartų galima būt užlipt, lū­
šių nagais manė šelptis."
Ir lietuvis Vijūkas-Kojelavičius, kursai apie senovišką savo
santautiečių laidojimo būdą, regis, iš privestų aukščiau autorių
žinias sėmęs, rašo11: „Nam de altera vita, quam habitari a morte
essent mortales, redituque animarum ad sua corpora, cum Deus
quispiam, illis ignotus, ad jus dicendum in altissimum montem
universum mortale genus, evocaturus ex tumulis esset apud ve-
teres illos Litvanos, rerum divinarum penitus rudes, quanquam
barbare et superstitiose, tamen aliquid credebatur". („Kitame gy­
venime, kurį po mirties gyvensią mirtingieji, sugrįžus sieloms į
savo kūnus, kažkoks Dievas sušauksiąs aukščiausian kalnan vi­
są mirtingųjų giminę į teismą, ir tokį kalną turį tie senovės lietu­
viai, nieko nenutuokią apie dieviškuosius dalykus, nors laukiniai
ir prietaringi, bet ką nors tiki."| Todėlei deginę drauge su lavo­
nais ir žvėrių nagus, tikėdami, su jais smagiaus būsią ant to taip
aukšto kalno užliptie.
Aleks. Guagnini, kursai iš Stryjkowskio raštų naudojosi, sa­
vo veikale „Sarmatiae Europaeae descriptio" (Spirae, 1581)12tai­
pogi pasakoja, lietuviai turėję giriose tūlas ugniavietes („ragus"),
kur jie deginę numirusiųjų kūnus, brangiais rėdytus drabužiais,
kuriuos jie, gyvi būdami, mėgę nešiotie, drauge su žirgais, šar­
vais, su dviem kurtais bei sakalu; taipogi tikriausį tarną gyvą
drauge ugnyje aukavę su mirusiu ponu, ypačiai su kokiu didžiū­
nu. Ant kapų artymų savo genčių bei giminių su pienu, midum,
alumi vaikščioję ir ten vaišes kėlę su šokiais, ant trūbų žaisdami
ir in būbnus mušdami („choreasque ducebant tubas inflantes et
tympana percutienties"). Tokiu būdu šermenis buvę keliama dar
Guagninio laike Žemaitijoj, parubežėje su Kuršu. Vokiškasis ge­
ografas Muensteris13paliko žinią, jog žemaičiai ne tik savo nu­
mirėlius deginę drauge su žirgais, balnais, drabužiais, bet ir
vėlėms namie aukavę: jie statę kėdės, dėję ant jų valgius, laistę
midumi ant ugniavietės (kudmento), tikėdami, vėlės naktyje at­
ėjusios valgysiančios.
Deginimą lavonų su invedimu krikščionystės uždraudus, šer­
menis tačiaus ir Lietuvoje, kaip ir Prūsuose, dar ilgus metus se­
noviškai tautišku būdu kelta, ir jį kunigijai neveik išnaikintie
51
pasisekė. Teip dar baigiantės XVI šimtmečiui ir vėliaus, anot liu­
dijimo tūlų raštininkų, numirėlius nors jau nedegintus žemėje
laidota, bet pridedant graban dar visokias inkapes. Anot Sigis­
mundo Sehvvabe14, jo laike (apie 1573 m.) Žemaitijoj, Lietuvoje,
Kurše lavoną aprėdytą sodinta ant kėdės ir, svečiams, gentims
aplink susėdus, gerta, valgyta ir apgarbstyta velionį. Apraudo-
jant minėta kožną jo daiktą: vaikus, galvijus, avis, vištas, žąsis ir
viską kitą, ką tik turėjo, ir kiekvieną kartą klausta, kodėl jis nu­
miręs. Ką atlikus, užkabinama buvę ant kaklo moteriškėms siū­
lus ir adatą, vyrui - skepetaitę ir 1.1. Lydint jota ant žirgų šalimis
lavono, su kardais mastyguojant ir rėkaujant: „Bėkit, bėkit, jūs
piktos dvasės". Laidojant kūną, duobėn inmetama buvę kelis
grašius, o galvospi duodama duonos ir kelias bonkas alaus, idant
velionis nebaduotų ir netrokštų. Po pakasynų pati arba vyras,
viens iš artymiausių velionio giminių, sėdėdavę arba kniūpoda-
vę rytais vakarais pas jo kapą ir apraudodavę per trisdešimtį
dienų. Trečioje, šeštoje, devintoje bei keturiasdešimtoje dienoje
po numirimo kelta vaišes ir kviesta ant jų velionio dvasią, sve­
čiams tyliai, kaip nebyliams, už stalo sėdint, peilio nevartojant,
dviejų moteriškių prie stalo patarnaujant. Vaišinantės po biškelį
valgio metama buvę po stalu dėl vėlės ir liejama gėralų, o vis­
lab, kas ant žemės nupuolė, paliekama gulėt, pavedant vėlėms
pavargėlių žmonių, kurioms gyviejie negalį aukas („collatio-
nem") suteikhe.
Vaišėms pasibaigus, kunigui nuo stalo atsistojus, iššluojama
buvus asla ir sakoma: „Vėlelės, jūs pasivalgėt, jūs atsigėrėt - ai-
kite laukan, aikite laukan!" Šitą atlikus, pradedama buvę gert
aplinkui, linksmintis, bučiuotis ir tokiu būdu prageriama liūd­
numą. Kuone tokiu jau būdu aprašo savo laiko (apie 1580 m.)
šermenis ir paminėtasis aukščiau Stryjkowskis. „Kada jau, - ra­
šo jisai15, - pasijunta kas mirsiąs, liepia pakviest pagal išteklių
ant vienos ar dviejų alaus bačkų bičiulius ir visus to kaimo gy­
ventojus, kurių persiprašo ir atsisveikina, o jie vėl numirėlį pir­
tyje gražiai numazgoja ir aprengia baltais ilgais marškiniais,
kokius jie nešioja, pasodina jį ant kėdės, o bičiuliai užgeria jį ši­
tais liūdnais bei graudingais žodžiais, tarydami: „Aš tave užge­
riu, mielas bičiuli, kodėl gi numirei? Ogi tu turi savo mielą pačią,
vaikelius, galvijus ir visko pilnai". Paskui antrąkat į jį geria ant
labanakties ir jo prašo, idant teiktųsi aname sviete pasveikint jų
52
bičiulius, tėvus, motinas, brolius ir tt., idant taipogi ir su jais ma­
loniai bei kaimyniškai pasielgtų, kaip jie čion su juomi, jam gy­
vam asant, elgėsi. Paskui jį aprengia rūbais, jei tai yr vyras,
prijuosia jam kardą arba kirvį, taipogi apie kaklą - abrūsą, ku­
riame pagal išgalę kelis grašius inriša, ant maisto duonos su drus­
ka ir uzboną alaus graban pastato. O jeigu laidoja moteriškę, tai
jai indeda siūlų ir adatą, idant ji užsisiūt galėtų, jei kas jai supliš
aname sviete. O kada veža in kapus, visi bičiuliai, urgėje (proce­
siją) aidami, aukštyn peiliais mastyguodami, didžiu balsu šau­
kia: „Ei, ei, bėkite, pykuliai!" („Gejgej begejte pokkole!"), kuriuos
žodžius Stryjkowskis išguldo: „Uciekajcie, biegajcie precz od lė­
go ciala, wy djabli!"
Paduotas čionais aprašymas laidojimo yra dėl mūs svarbus
net tik, kad jis beveik pilnai sutaria su Meletiaus aprašymu Sū-
davų šermenų, bet ir tuomi, jog mes dasižinome piktas dva­
sias, velnius, dar XVI šimtmetyje „pykuliais" ar „pikuliais"
vadinta, nuo kurio, regis, ir jų gyvenimo vieta „pekla" vardą
gavusi.
Gadynėje to paties Stryjkovvskio16ūkininkai Žemaitijoj ir Lie­
tuvoje atminiman dvasių numirusiųjų jų bičiulių darę su didele
iškilme vaišes („Kolacie"), laike kurių senesnysis gaspadorius,
valgyt pradedant, indavęs didelį šaukštą, pilną miltų iš visokių
javų, druskos, rūkylų („kadžidlo") ir uždegęs kalbėdavęs: „Ažu
visus prietelius mūsų" („a za vvissumos priatelos musu") ir tt..
Paskui valgę ir gėrę, kad net ant kojų pastovėt negalėję, tėvyniš­
kas giesmes giedodami. Nemenkas vaišes visoje Lietuvoje kelta
senovės laike kasmet „vėlių" dienoje (2 d. lapkričio)17. Tą dieną
žemaičiai turėję paprotį mirusius iš kapų in pirtį ir ant puotos
kviestie, o kožnas, kiek užprašė, tiek kėdžių statė ir tiek marški­
nių dėjo ant paskirtos vietos, stalus apstatę valgiais ir įvairiais
gėralais. Patys, namon sugrįžę, per tris dienas gerdami vaišino­
si, paskui vislab, kas buvo dėl vėlių parengta, jų kapus gėralais
palaistę, ant kapinių palikdavę. Kaip dar vėlesniame laike, nes
XIXšimtmetyje, rytinėje Lietuvoje vėles vaišinta, iš žemiaus pa­
duotų (I, 28, 29) aprašymų Ad. Mickevičiaus ir gr. Krasinskio
yra žinoma. Tačiaus ir čion per intekmę bažnyčios senoviškai
lietuviškas numirėlių laidojimo bei vėlių vaišinimo būdas pas­
tarame laike, regis, kuone visiškai išnykęs (slg. Valančiaus „Pa­
langos Juzė", p. 4,18, 42 sek.).
53
 ’ Chron. terr. Prus. III, p 5: „Pint autom in medio nacioms hujus perverse,
scilicet in Nodrowia. locus quidam didus Romow, Irahcns nomcn suum a Ro­
ma, in quo habitabat quidam didus Criwe, quern colcbant pro papa, quia sicut
dominus papa regit universnlem ecclesiam fidelium. ita ad istius nutum seu
mandatum non solum gentes predicte, sed et Letbowmi et aliae naciones Ly-
wonie terre regebantur." |„Sitos netikėlių tautos vidury, būtent Nadruvoje,
vietoj, kuri vadinama Romovė, gavusioj tą vardą nuo Romos, gyveno vadina­
masis krivis, gerbiamas kaip popiežius. Kaip popiežius valdo visą tikinčiųjų
bažnyčią, taip sis savo veikla ir paliepimais valdo ne tik aukščiau paminėtas
gimines, bet ir Lietuvos ir Livonijos padermes "J • 1Chronicon Livonicum vė­
lus Ed. Hansen, pag. 88 (Scrip, rer. Livonicarum. 1); Mienynski. Mythol. Lit
Monum 1. p. 98. • ’ Narbull. Pomniki do dziejdw litewskich. Wilno, 1846, str.
10-11,16. • ‘Script, rer. Prus. II, p. 118. • ' S/n//fcoti>sI:i. Kronika Polska, Zmud-
ska etc. Krolewiec, 1582, str. 467. • 6Script, rer. Prus. II, p. 620. • 7Hisior. Polon.
Lib. XI, p. 343. • * Op. cit. Lib. X, p. 113. • * Kronika Pol., Zmudz. etc. Wyd.
Warszaw., I, str. 143; slg. Dingosz. Hist. Pol. I, lib. 1, p. 132. ♦ "Slg. Dow Sytwes-
trowicz. Podania žmudz. 1, str. 202 • 111listnriac Litvanae. pars prior. Dantisci,
1650, p 140; Harlknoch. Select* dissertationes hist, de variis rebus prussicis.
1679, p. 198. • Pistorii. Rer. Pol. corpus. II. 391 ir Kronika Sarmacyey Europc-
yskicy. KrakAw, 1612, II, str. 31. *’ Cosmographia, p. 1213; Upper! Die Religio-
nen, S. 73. • 14Geistliche Wallfahrt oder Pilgerschafl z.um heiligen Grabe.
Goerlitz, 1573, slg. Telzncr Dainos,S. 7 • ,s Kronika. I, str. 149. • “ Kronika. 1.
str. 150 • 17Slg. luciewicz Litwa Wilno, 1846, sir. 292.

VII

Apie šermenines apeigas pas latvius seniausias žinias, nors

menkas, randame pas Henriką Latvį: 1210 m. latviai („Curones"),
Rygos pilyje vokiečius apguldami, daug kareivių pražudę, ku­
riuos jie, surinkę negyvus ir ant laivų per up. Dūną perkėlę, su­
deginę’. Anot Guilliberto de Lannoy2, 1413-14 m. per Latviją
keliavusio, dar tuomet Kurše, nors jau iš vardo latviai krikščio­
nys buvę, tačiau vieton laidojimo lavonus, gražiais drabužiais
aprėdytus, deginta giriose ant laužų iš aržuolinių malkų; prieg
tam tikėta, dūmams tiesiog aukštyn padangėsna kylant, dvasia
asanti laiminga, ale in šalis išsisklaidant - pražuvusi. Krikščio­
nystę ir pas latvius, kaip ir pas prūsus bei lietuvius, invesdinus,
senoviško šermenų būdo dar labai ilgai laikytasi, nors ir čion jį
kunigija nepersekiojus nepaliko. Taip iš „Statutą Provincialia
Concilii Rigensis", kurį Rygos arkivyskupas Henning Scharfen-
berg 1428 m. buvo suvadinęs, skaidmoje „de sepulturis" [„apie
laidojimą"] randame3: „Anticjuum gentilitatismorem a nonnul-

54
lis sive rusticis hujus patriae hucusque abusive continuatum, quo
sancta cimiteria contempnando praelegunt se in campis silvest-
ribus cum feris sepeliri, ac eciam in quibusdam locis prophanis,
ubi ipsorum parentes et amici sue gentilitatis temporibus sunt
sepulti. Et eciam plerumgue in ecclesiis et cimiteriis consecratis
convivia preparant, defunctis eorum parentibus et amicis cibum
et potum exhibentes, credentes hoc in eorum cedere consolatio-
nem, aliasque diversas sue gentilitatis perfidias ibidem exercen-
tes desiderabiliter abolere cupientes, precipimus ejusdem patrie
dominis nec non vasallis... ut eos... sollicite studeant revocare
(ab infidelitatis abusu)." („Šio krašto gyventojų iki šiolei nelem­
tai laikomasi senojo pagoniško papročio. Paniekinę šventąsias
kapines, jie mieliau laidojasi miškuose su žvėrimis ar kitose vie­
tose, kur jų giminės ar artimieji buvę palaidoti. Ir netgi bažny­
čiose bei pašventintose kapinėse jie kelia puotas, duodami savo
mirusiems tėvams ir bičiuliams valgio bei gėrimo, tikėdami, jog
tai vyksta jų nuraminimui, ir tose pačiose vietose mielai atlikda­
mi [kitokias] įvairias savo pagonystės apgavystes, [jas] trokšda­
mi išnaikinti, mes liepiame tos pačios tėvynės ponams, taip pat
vasalams..., kad [šie] juos rūpestingai stengtųsi atitraukti (nuo
piktnaudžiavimo netikėjimu)". Jog dar tuomet ir čion, kaip ir
kitur Prūsuose, Lietuvoje, vengta šventorių ir laidota kūnus tau­
tišku būdu kur giriose, kur ir jų proseniai kapuose silsėjos, jog
vėles savo sentėvių ant kapų vaišinta - nėr ką stebėtis.
Aukščiau paminėtasis Muenster’is4, liudydamas, jog ir pas lat­
vius identiškas buvęs laidojimo būdas, kaip ir Žemaitijoj, pridu­
ria dar, latviai per šermenis susėsdavę apie lavoną, gerdavę,
duodavę ir jam ir išliedavę ant jo prigulinčią jam dalį, o duobėn
laidodami duodavę maisto, gėralo ir medinį kirvį. Stryjkovvskis
pasakoja5, viename Latvijos krašte jis pats savo akimis matęs šer­
menis, per kurias, ant trūbų žaidžiant, kaip ir Prūsuose6, giedota:
„Aik, nabage, iš šio vargingo svieto, įvairių priespaudų amžinon
linksmybėn, kur tavęs nė nuožmus vokietis, nė plėšikas leišys (t. e.
lenkas arba lietuvis), nė maskolius negalės skriaustie..."
Dar akyvesnes žinias apie šermenis bei vėlių vaišinimą su­
teikia mums Rygos jėzuitai 1606 m. aprašyme savo misijos pas
latvius Ludzos bei Reizeknės apygardose, taip vadinĮamoje] „len­
kiškojoj" Latvijoj, kurį čion patalpinam7. „In funeribus suis his
utuntur caeremoniis. Imprimis comburunt vestes defuncti et lec-

55
turn, in quo mortuus. 2. Ponunt in tumba ad caput defuncti unum
panem, putantes illo indigere pro itinere tam longo. 3. In dexte-
ra manu dant illi alterum panem, ut det Cerbero, qui ante para-
disum ligatus permittit illaesos ire. 4. In sinistra manu dant
2 solidos pro vectore per fluvium. 5. Tempore hyemali ponunt
supra sepulchrum unum currum ligneum, ut se anima calefa-
ciat. De vero animarum primo parato prandio vocant animas
suorum defunctorum quemlibet nomine suo et incipiunt expos-
tulare et accusare animas eo, quod non servaverint et defende-
rint illorum equos et pecora a lupis et infirmitatibus, cum tamen
illis quotannis debitą sua obtulcrint, in hune sensum: Vos per-
mittitis mori nostra pecora, muresdevorant nobis frumenta nost­
ra, fulgur in campis destruit etc. Tandem rogant animas (quas
ipsi putant formari partim in lupos, ursos, partim in deos) in
hune sensum: Iwan vel mater mea charissima, recordare filio-
rum tuorum et commede ex hoc vasculo et bibe quantum tibi
placuerit, saltern nostrorum recordare. Interium ponunt in men-
sa panem unum, quern in ignem postea projiciunt, cerevisiam
simul, quam itidem vel in terram vel in rogum conjiciunt. Ulti­
mo scopant hypocaustum et expellunt animas ex hypocausto,
alter arripit securim et parietės secat per quatuor angulos, easdem
expellens, ne haereant in quodam loco." („Per laidotuves atlie­
kamos tokios apeigos. Pirmiausia sudeginama mirusiojo drabu­
žiai ir guolis, kuriame jis miręs. J indelj prie galvos dedama
duonos, kurijų manymu, praversianti tokioj ilgoj kelionėj. J de­
šiniąją ranką jdeda duonos, kad turėtų ką duoti prie rojaus var­
tų pririštam Cerberiui, idant numirėlį praleistų. | kairiąją ranką
įdeda du pinigus kėlėjui per upę. Žiemą ant kapo deda vežimą
medžių, kad vėlė sušiltų. O Vėlinių dieną iš pradžių suruošę
pusryčius jie kviečia savo mirusiųjų vėles kiekvieną savuoju var­
du ir [toms] vėlėms pradeda priekaištauti ir jas kaltinti už tai,
kad nesaugojo ir negynė nuo vilkų ir ligų jų arklių bei gyvulių,
nors jie kasmet atiduodavę joms priklausančią [dalį, kalbėdami]
tokio turinio [žodžius]: „Jūs leidžiate dvėsti mūsų gyvuliams,
pelės naikina mūsų javus, žaibas laukuose sunaikino..." ir 1. 1.
Tada prašo vėlių (kurias jie laiko pasiverčiant tai vilkais, meško­
mis, tai dievybėmis) štai Šitokiu būdu: „Ivanai arba motina ma­
no mylimiausioji, prisimink savo vaikus, valgyk iš šito indelio ir
gerk, kiek norėsi, bet mus prisimink". Tuo tarpu jie padeda ant
stalo vieną (kepalėlį) duonos, kur} paskui įmeta į ugnį, kartu -
alaus, kurį taip pat ar ant žemės, ar ant ugniavietės išpila. Ga­
liausiai jie iššluoja pirtį ir vėles iš jos išvaro, (oj vienas stveria
kirvį ir keturiuose kampuose tranko sienojus, išvarydamas vė­
les, kad šios kurioje nors vietoje neliktų.") Ant kitos vietos tas
pats dalykas yra sekančiai aprašomas: „Supersedes narrare su-
perstitiones, quas exercent circa defunctos suos, quibus sepelien-
dis panem alterum supponunt capiti futurae famis remedium,
alter u m manui imponunt, ut Cerbero offerant ante paradisum
alligato, addentes 2solidos solvendos ei, qui eos per fluvium
transvehat. Brumali tempore etiam plaustrum lignorum sepul-
chro superimponunt, ut anima sese calefacere possit. Die vero
animarum in domos suas ammas suorum advocantes nomina
tenus quamJibet paratoque prandio eis exprobrant, quod ab eis
non fuerint defensi a bestiis, tonitruis et alliis dammis, quo facto
proponunt in mensa panes cum cerevisia, invisibiles tTactantes,
quibus rebus random in ignem projectis vel effusis scopis do-
mum undique verrunt, animas expellentes inde, arreptaque se-
curi hinc inde parietės domus secant, ne quae alicubi haereant,
illisque hoc modo pulsis ipsi tandem sine mensura ethnico more
epulantur". („Pasakojama apie apeigas, atliekamas savo įniru­
siems. Juos laidojant, vienas duonos kepalėlis dedamas prie gal­
vos, kad būtų kuo numalšinti alkį, kitas įdedamas į ranką, kad
turėtų ką duoti prie dangaus vartų pririštam Cerberiui, dar pri­
dedami du pinigai, kad galėtų duoti tam, kuris per upę perkels.
Žiemos metu jie ant kapo dar užverčia vežimą malkų, idant vėlė
galėtų sušilti. O Vėlinių dieną jie į savo namus kviečiasi vėles,
kiekvieną vardu, ir, suruošę pusryčius, joms priekaištauja, kad
jos jų negynusios nuo žvėrių, perkūnijų ir kitų bėdų. Tai atlikę,
patiekia stalan duonos bei alaus ((vėles) jie laiko nematomomis),
o tada tuos dalykus jie įmeta į ugnį ar išpila ir šluotomis šluoja
visus namus, iš jų varydami vėles; sugriebę kirvius, jie tai šen,
tai ten tranko namo sienojų, kad kokia (vėlė) kur nors nepasilik­
tų. Šiuo būdu jas jas išvarę, patys pagonišku papročiu puotauja
be saiko ")
Tolinus - prof. Fr. Krusė pasakoja*, dar jo laike, apie 1845 m.,
latviai mirštančius ant žemės guldydavę, kad lengviaus būt nu-
mirtie, tankiai per šermenis aukuodavę juodą gaidį, graban dė­
davę bonką degtinės velioniui pasistiprinti, duodavę dar šepetį
57
ilgiems plaukams Šukuotis, muilo šmotelį ir kokį pinigą, o grabą
duobėn inleidžiant, tūlas numirėlio bičiulis tris kartus kairiąja
koja turėjęs spiri in jo grabą, idant velionis ramiai žemėj silsėtus
ir nesivaidintų naktimis.
Anot S. Ulanowkos1', pas šito pat krašto latvius dar ne per
seniai buvęs paprotis numirusiam duot graban puskepalį duo­
nos ir degtinės bonkutę. Taipogi duodavę lavonui kirvį, peilį,
vinis, pjūklą ir įvairius ūkininkiškus padargus arba amatinin­
kiškus, jeigu velionis kokiu amatu užsiimdavęs. Lavoną - kitam
raštininkui liudijant"1- tūlose to krašto vietose namieje po dvi
sanvaiti laikoma, o palaidojus užkviečiama muzikantus, kuriems
žaidžiant, iki išauštant šokama, kas, pagal latv ių nuomonę, esą
„Dievui ant garbės". Prieg tam Latvijoj vietomis tikima”, dan­
gaus vartai tik iš ryto atdari ėsą, todėl dabojama lavonus prieš­
piet laidotie, nes po pietų „dievo sūnūs" uždarą vartus. Tūlose
vietose dar ir pastarame laike, pakasynas atlikus, ant kapo buvę
dedama bliūdus su maistu; dėl nuvarymo piktų dvasių šaudo­
ma, o grįžtant namon, kur vaišes keliama, žirgus lenktyn varo­
ma. Prieš pat išlydėjimą numirėlio vienas ar kitas palydovų pjauja
gaidį ir meta ant žemės, o žmonės per jo dar krutantį kūną per­
eina. Gaidžio mėsa paskui suvalgoma, o jo dvasia pavirstanti m
žirgą, ant kurio velionis savo ilgoje kelionėje gal jol ir aname
sviete, reikalui atsitikus, iš jo pasinaudotie. Po pakasynų namon
grįžtant, vieni kiti laužia tūlų medžių šakas, idant velionis ant
jų galėtų pasikabint drapanas iki sūdo dienai13. Vėlių gyvenimo
vieta asanti vakarų žemėje, kur nusileidžia saulė, mėnesis,
žvaigždės. Dainose ji yra vadinama „Vac-zemė" („VVahz-se-
mc")13. Šitame tolymame krašte vėlės, kaip jau paminėta, veda
nuolatingas kovas, regis, su savo priešais - nevidoniškomis „juo­
domis" oro dvasiomis, kurias „jodi" (piktos dvasios, velniai) va­
dinama”. Apie vaišinimą vėlių pas šios dienos latvius - žinių
pritrūksta. Tik iš temų Pr. Brievzemnicko, pridėtų prie josurinktų
latviškų dainų15, matoma ir pas latvius, kaip ir pas lietuvius, vė­
les ir pirtyse vaišinta. „Pirtyje gimdavo latvis, - sako dainų rin­
kikas, - pirtyje jis ir mirt norėjo; pirtyje jis vaišino paskirtame
laike ir dvasias savo mirusių genčių."
Nors mums čion pilnai visų žinių apie latviškas šermenis iš
raštiškų versmių surinkt nebuvo galima iš priežasties, ne nuo
rašančio šiluos žodžius prigulinčios, tačiau visgi ir jos drauge
su kitomis, kurias mes apie prūsus, lietuvius turime, krūvon su­
trauktos, dapildo anais ir anomis dasipildo ir leidžia mums nu-
sprenst apie identiškumą kaip šermeniškų apeigų, taip ir tų
nuomonių, ant kurių rėmėsi visas nekrokultas, kuris pas šitais
gentes tūkstančius metų dūravo ir tik per tikybišką fanatizmą
svetimtaučių bei uolumą pačių ištautintų, apkrikščionvtų Lie­
tuvos sūnų16pastarame laike, kaip matome, taip didiai sunai­
kintas tapo.
' Chron. livonicum vetus. Ed. Hansen, p. 142;Mierzynski. Mythol. Lit. Mon.
I, p. 100. • 2Script, rer. Prus. III, p. 446. • ' Pas Mierzyriskj. Myth. Lit. Mon. II,
p. 146. • *Cosmographia, p. 1141; LiĮ>[>ert. Op. cit., p. 73. • ‘ Kronika. 1, str. 150.
• fcSlg. Waiselius. Chronica alter Preusscher, Liflandischer und Curlandischer
Historien. Koenigsberg, 1599, S. 25. • Lohniei/er. Ein Bericht ueber Reste letti-
schen Heidentums. Mitteilung. der lit. litter. Gesell. Ill, S. 384-396. • 8Urge-
schichte des Estnischen Volkstamines etc. Moskau, 1846, S. 53. • " Lotysze
Inflant polskich. Krakow, 1891,1, str. 29. • 10Vienybė lietuvininkų. 1893, No. 7,
p 80. • :l /. von Dornelh. Die Letten unter den Deutschen. Berlin, 1885, S. 63. •
12Valter. Materialy dlia etnograf. latyšsk. plem., str. 379-381. • 13Anot Alluna-
no, „so muss es doch offenbar hier Vadsemė, das Todtenreich heissen, das
Reich, wohin Jernand geleitet worden." • u Valter. Materialy, str. 375. • ISSbor-
nik antropologič. i etnografic. statej o Rossii i stranach jej priležaščych, izdav.
V. A. Daškovym. Moskva, 1873, kn II, str. 230. • 16Slg., ką vysk. Valančius
(Palangos Juzė, p. 62) apie žavėjimų išnaikinimą sako: „Zemaitiusi buwa pirm
asztuoniu deszimtu metu tij patis isidieimai, kurius kunigai isz kozelnicziu
szaukdamis teip isznaikina, jog szęndien nieks nebitar ir nebiera nie girdėti".V I

VIII

Iš žodžių aukščiau cituotų autorių, kaip matome, persiliudyt

galima, jog vislab, kas mums buvo lig šiol žinoma apie tikėjimą
nemarystėn dvasios, labai dailiai sutaria ir dasipildo tomis apie
tą patį dogmatą žiniomis, kurias mes šiandien rastie galime
V. Kalvaičio surinktose pasakutėse: dabar prieš mūs akis stoja
tyras ir stebėtinai aiškus vaizdas to tikėjimo ir toje prosenoviš-
koje formoje, kaip jį mums tos pasakutės apie vėles suteikia. Eg­
zistencija žmogiškos dvasios antrame sviete ant paveizdo
žemiškai reališko gyvenimo manyta, ko ir dabar pėdsekiai liko1;
amžina ten jos nemarystė su visais žemiškais reikalais ir priva­
lumais, tik didiai idealizuotais - tai yra pamatas to tikėjimo pas
lietuvius, kurie mums tokiu būdu kaipo amžina, par excellence

59
„nemari", tauta apsireiškia. Tačiau šita nemarystė ir pas juos,
kaip tuojaus matysim, nebuvo, ir ne dėl visų vienoda. Kuomet
pas senovės lietuvius, kaip ir pas šios dienos krikščionis, geri
darbai, doras bei deivuotas gyvenimas, paklusnumas kunigijai
turėjo būt branginami kaipo conditio sine qua non [būtina sąly­
ga], idant rojun patektie. Piktuosius, nusidėjėlius, „bedievius"
jau ir tuomet pragaru gąsdinta.
Rojus, Dievo ir vėlių gyvenimo vieta, kaipo gražiausias dar­
žas su visokiomis linksmybėmis, ideališka liuonyste bei visais
smagumais, gulėjęs, anot vienų, kur ten „rytų žemėj" ant aukšto
kalno2, tarp upių; anot kitų - regis, ant aukščiausio kalno („in
altissimo monte"), kaip rodos, ledynais apdengto. Iš pančių sun­
kaus, vargingo žemiško gyvenimo išsiliuosavusios, vėlės, regis,
ant sparnuotų žirgų, kokius lietuviškos pasakos ir dabar dar mi­
ni3, paukščių keliu rojun atvykusios, čion jos amžinai Dievo bei
dievų, giminių, genčių, pažinstamų draugystėje, ant „vėlių suo­
lelių" sėdėdamos, smagų gyvenimą vedė, linksminosi, puotas,
vaišes kėlė, iš aukso taurių savo tautiškus gėralus: alų, midų ger­
damos, medžioklę, kurią taip mėgta, varydamos, o rasi neretai
su dvasiomis savo tautos nevidonų kares vesdamos ir tt.! Šito­
kio tai rojiško gyvenimo dėl, kaip šios dienos lietuvis su rezig­
nacija žiūri giltinei akysna ir nesibijodams keliauja in kitą,
laimingesnį amžinastį’, taip ir senovėje jisai, gilios tikybės in ne-
marystę dvasios gaivinamas, vilties patekimo rojun stiprinamas,
ramiai iš šios pasaulės skyrėsi, mokėdamas, ypačiai karėse su
savo priešais, ir patį savo gyvastį aukuot, myrį niekintie, pasiti­
kėdamas, jog ainiai garbins jo vardą, atmintyje laikys jo šulnius
darbus6.
In nemarystę tokiu būdu tikint, in „kėlimą kūnų iš numiru­
sių", regis, netikėta. Rods, anot liudijimo aukščiau paminėtų au­
torių, manyta ir apie „resurrectio camis" [„kūno iš numirusių
prisikėlimą"], arba, kaip Kojelavičius sako, „rcditus animarum
ad sua corpora" [„sielų grįžimą į savo kūnus"] dienoje „sūdo",
kada Dievas tuos kūnus iš kapų pašauksiąs, tačiaus išrodo, jog
šitas dogmatas tik po intekme krikščionystės atsiradęs, nes kiti
raštininkai jo nepatvirtina. Taip M. Praetorius, kurs, be abejoji­
mo, geriaus lietuvius pažinojo ne kaip Dusburgas, Stryjkowskis
ir k., sako aiškiai, jie jo laike, XVII šimtmetyje, in prisikėlimą nu­
mirusių netikėję, ir nors juos kunigai bažnyčiose mokinę, bet
60
jiems toks mokslas galvosna nelindęs7. Taip lygiai ir jėzuitai apie
latvius pradžioje to paties šimtmečio tvirtina: „Hi sunt ex nu-
mero Saduceorum, qui non credunt resurrectionem, de qua nos-
ter sacerdos sermonem faceret, quidam publice respondit: Meus
parens a lupis devoratus quomodo vivus erit?"8 [„šie yra kaip
sedukėjai, kurie netiki kūno iš numirusių prisikėlimą; mūsų ku­
nigui, apie tai sakančiam pamokslą, buvo viešai atsakyta: Mano
tėvą vilkai sudraskė, tai kaip jis bus gyvas?"]
Kalvaičio pasakose vėlės tankiai yra dar „deivėmis" vadina­
mos, kas rodo, jog jos savyje ką dievišką turėjo. „Didvyrius bei
žmones garsingus, - sako Kraszevvskis9, - garbinta jiems mirus,
talpinant juos dievų tarpe. Skaitlius tų apdeivuotų šiandien ne­
žinomas, yra gana didelis, nors daug daugiaus tų vardų išnykt
turėjo. Stryjkovvskis savo kronikoje kelis mini. Iš giminės mitiš-
ko Veidavuto garbinta Vuršaitį, Ermę, Poggezaną (Pojėsaną?).
Taip lygiai apdeivuota Nemoną, Gelioną, Pojatą (Pajotą?), Ker­
no dukterį, kurios statuva buvo palei Žaslių ažerą pastatyta, gar­
binant ją liepyne, Birutą - pas Palangą ant kalno, kur buvo
palaidota, jau po Lietuvos apkrikštijimui vadinant tą vietą „Rakš­
tis šviestas Birutas". Garbinta teipgi Kukovaitį ir Sperą palei ažerą
to paties vardo, pagaliaus - Palemoną." Ir pas latvius tikėta, tū­
los dvasios „formari in deos"10 [„pasidaro dievybėmis"]. Šito­
kias tai laimingų žmonių vėles, „deivėmis" vadinamas, regis,
kaipo „šventuosius garbinta", J. Bretkūnui liudijant, kursai sa­
vo „Postilėje", 1591 m. Karaliaučiuje spaudintoje, ano laiko lie­
tuvius ragina, idant pamestų „melstiesi Kaukus, Aitvvarą,
Žemaičius (= Žempačius) alba kitas deives ir numirusius šven­
tuosius" („Aušra",1885, p. 401-2).
Kaip aukščiaus paminėta, dvasioms nedorųjų buvę lemta pra­
garan patektie, kur jais „pykuliai", ar „pykuoliai" (velniai), bai­
singu būdu amžinai kankinę. Ale tarp šitų dviejų polių - rojaus
tolymoje rytų šalyje ir pragaro po žeme - ant žemės paviršiaus
buvus vieta, kur už menkesnius nusidėjimus dvasios turėjusios
mėtavotis, „čysčių" kentėtie, tankiai paverstos, kaip jau sakyta'1,
in įvairius gyvulius, žvėris, medžius ir tt.; taip lygiai ir pas latvius
tūlos jų turėjusios „formari in lupos, ursos..."12 [„virsti vilkais,
lokiais"]. Šitos tai dvasios galėjo vaidytis ir, kaip iš liudijimo tūlų
autorių matoma, regis, vėl naujai atgimtie naujuose kūnuos. Taip
bent reikėtų suprast žodžius V. Kadlub[e]ko, kursai, Pagirės gy­
61
ventojus „Gettarum seu Prussorum genus" vadindamas, rašo:
„Ėst enim omnium Gettarum comunis dementia exutas corpori-
bus animas nascituris denuo, infundi corporibus, quasdam eciam
brutorum assumpcione corporum brutescere."1' („Visi getai tu­
ri paiką tikėjimą, esą mirusiųjų vėlės vėl pereina į naujai gims­
tančius, gauna sau kūnus... Jei vėlės pereina į gyvulių kūnus,
tai jos dar labiau gyvulėja."! Šitokios tai dvasios, uždėtą joms
korą atlikusios, galėjo, regis, ir rojun patektie. Prieg tam dar, ro­
dos, tikėta, dvasia tūlų žmonių galinti ir visiškai pražūtie ana­
me sviete, ypačiai tų, kuriuos kokie žvėrys suplėšė, suėdė14. „Čion
yra vieta, - sako tas pats Kraszevvskis15, - apmąstyti ypatingą
nuomonę niekingystės („nicošč"), visiško pražuvimo, kokią lie­
tuviai turėjo. Atminimas to prakeikime liko; matyt, jog manyta,
dvasios nelabų žmonių arba ypatingu būdu (netikėtai?) mirusių
išnykdavo suvisai. Prakeikiama buvo velijant išnykimo, pragai­
šimo visiško: „Kad iš tavęs jau gloda būtų, pūsta būtų!", „Kad
tu surūgtum" - beveik tą pat ženklino. Apie myrį sakyta: „Die­
ve duok mirt, o ne pražūt!" Toks visiškas prapuolimas, išnyki­
mas vadinosi „pražūva".
Tokiu būdu, kaip aukščiau parodyta, mes turime sekančias
formas dvasių esybės - resp. neesybės - aname sviete: 1. nema-
rystė rojuje ir pragare (immortalitas simplex); 2. persimainymas
jų in dievus (theomorphismus); 3. persimainymas dvasių ir. ak­
menis, medžius, žvėris ir tt. (metamorphosis) bei jų atgimimas nau­
juose kūnuos (metaphsychosis) ir 4. visiškas bei amžinas išnykimas
dvasios, pražūva.
1„Lud litevvski utrzymuje, zc chlop i za zycia i po šmierci služy panom
Gdy po šmierci panowie b«>dą się gotowali w piekielnym kotle, on wtedy bę-
dzie ogien podktadat." („Paprasti lietuviai teigia, kad valstietis ir gyvas, ir po
mirties tarnauja ponams. Kai po mirties ponai virs pragaro katile, tada jis kurstys
ugnį."] (Dowojna-SulwestrowKZ Podania žmujdzkie. I, str. 159.) • ; Anot vie­
nos pasakos (Sylwvstrowicz. Podania žmujdzkie II, str. 169, 199), dangus esąs
ant aukšto kalno: aukso dvaras su sidabriniais bromais. • ' Lietuv. pasakos. I,
p 166,176 k.; Uskicn u. Brugmanrt. Litauische Volkslieder und Maerchen, S. 221;
Dowojna-SyluKStrowicz. Podania žmujdzkie. I, str. 313-4; Weryha. Podania iotevv-
skie, str. 43. 4Slg ir Kraszewski. Litwa, I, str. 138sek. • *Slg. Zweck. Litauen,
S. 173. • 6Slg., ką sako Dlugoszas (Hist. Pol. I. str. 770) apie Pagirės getvius:
„Fst Jaczwingorum natio... populos habens immanes et bellicosos et tam lau-
dis quam memoriae avidos" („Yra jotvingių gimine .. žmonės didžiuliai ir ka­
ringi, trokštą garbes ir atminimo") ir Mat Miechovius (Chron. rer. Polon. II,
str. 14): „Jaczvvingi... in bellando non referebant pedem, quin vincerent, aut

62
v'-'Kerentur, hac de causa pauci supersunt nostris temporibus (apie 1536 m.)
spjrsim inter Lithuanos commorantes " ("Jotvingiai... kariaudami nesitrauk-
u. kol nugalėdavo arba būdavo nugalėti, dėl to mūsų laikais (apie 1516 m.)
nedaug ju teišlikę išsisklaidžiusių tarp lietuvių.*'] • 7Nachricht von der Littau-
er Arth, N'atur und Leben pas Tetzner’j: Dainos. S. 16 sek. • *Mitteilungen der
ht lit? Gesell 111,S. 392,394. • 9Litwa I, str. 137. • 10Mitteil. d. lit. litt. Gessel.
iii, S. 393. • n Apie metamorfozų tankiai ir pasakos mini: Leskicn und Brug-
■njtm. Lit Volksl., S. 196,167. 193. Schleicher. Handbuch d. lit. Spr. II, S. 171-2;
Dou. Sylu’CSlrouricz. Pod žm. I, str 88, 110, 318, 345; II, str. 176, 318, 387, 221,
335. W'eryha. Pod. lot., str. 134,104.145; Lietuv. pasak, daugiur vietose. • n Mit­
teil. d lit. litt. Gesell. III, S. 393. • Chron. polon. Ed. Przezdziecki, p. 202-3. •
•*Slg Mitteil. d. ht. litt Gesell. III, S. 392. • Litwa. I, str. 139.

IX

Su tikybe, kaip regėjome, buvo tvirtai susirišęs ne tik šer­

menų kėlimas bei tas visas nekrokultas, kaip aukščiau aprašy­
ta, bet ir patsai numirėlių laidojimo būdas. Anot lietuviškų
pasakų, žemiaus tekstuose paduotų (1,2), seniausioje gadynėje
kūnus, regis, laidota duobėse, neužkasant. Tuomet dar gyvus
žmones, pasenėlius, ligotus išveždavę j galisodę ir ten duobėje
palikdavę, kur jie ir nusikapanodavę. Ar šitą būdą laidojimo
kur ant šios dienos Lietuvos žemės praktikuota - nežinoma,
žinome tik tiek, jog su civilizacijos progresu iš tų priežasčių,
apie kurias toje pasakoje kalbama, su laiku jį apleista ir pradė­
ta lavonus užkasinėt žemėje. Taip buvo neabejotinai jau gady­
nėje t. v. akmens - paleolitiškame bei neolitiškame periode (V-II
tūkstantmetij Kristui negimus), kuomet ir Lietuvoje, Prūsuose,
kaip ir visur kitur Europoje, kūnus laidota čielus žemėje užka­
sant ir mažesnius bei didesnius kapus ant jų supilant. Prieg tam
seniausiame laike lavonus laidota tiesiog arba ant žemės pavir­
šiaus žemėmis apipilant, arba duobėse be grabų (karstų) ir tik
laikui bėgant pradėta jiems ir grabus taisytie. Seniaus grabai,
kokius rasi pradėta daryt, buvę prasti loviai, storuose medžiuo­
se iškirsti, ir juos dar lietuviškos pasakos mini (žemiaus I, 2);
tokius lovius („Baumsaerge") atrasta ir senprūsų kapuose2, to­
kiuose jau grabuose pas latvius dar ne per seniai kūnus laidota3.
Anot Lindenschmito’, Anglijoj dar X-XI (šimtmetyje) buvę toki
grabai-loviai vartojami, o šiaurės Vokietijoj*, kaip ir Danijoj6, tai­
pogi tokius atrasta grabus.

63
 Dar akyvesnis laidojimo būdas yra kabinimas ar dėjimas nu­
mirėlių ant kalnų ir aukštai medžiuose, regis, šventose giriose7
Apie Šitokį laidojimą, ypačiai brangiuose metališkuose grabuo­
se, pas lietuvius mes tik iš pasakų žinome*. Jog kitoks laidojimo
būdas ir pas mūsų prosenius tūlame laike praktikuojamas būtie
galėjo, matoma iš to, ką pasakoja Olaus Magnus*, jog Skandinavi­
joj „principum cadavera in frodosis arboribus, praesertim quer-
cinis, tanquam sacris locis, numinibusconservatis, suspenderint"
[„didžiūnų lavonai būdavo kabinami lapuotuose medžiuose,
ypač ąžuoluose, esą, Šventose dievų saugomose vietose"). Ado­
mas iš Bremos, rašęs XI šimtmetyje, sako'1,jog Danijoj „corpora
immolatorum suspenduntur in lucum, qui proximus ėst templo.
Is enim lucus tam sacer ėst gentibus, ut singulae arbores ėjus ex
morte et tabo immolatorum divinae creduntur" („mirusiųjų kū­
nai kabinami giraitėje prie pat šventyklos. Ta giraitė yra tiek šven­
ta giminėms, kad kai kurie jos medžiai laikomi šventais dėl ten
paaukotųjų kraujo ir jų mirties "), kuriuos žodžius cituodamas
Hartknoch’as priduria11: „Verum et cum Gothis in Suedia habi-
tantibus Prussi hoc habuerunt commume". („Ir Suedijoj gyve­
nantys gotai turėjo tokį pat kaip prūsai paprotį.") Toksai lavonų
laidojimo būdas, kurio ir pas senprūsus būta, yra dar likęs ir
mūsų dienose pas tūlas kultūroje atsilikusias Amerikos bei Azi­
jos tautas12.
Laike invedimo pas mus krikščionystės, XIII-XIV šimtmety­
je, atrasta tuomet visur: Prūsuose, Latvijoj, Lietuvoje, kaip jau ir
aukščiau minėta, deginimą lavonų ant laužų, apie ką lietuviš­
kos pasakos ir dabar neužmiršo13. Laidojimo būdas sudeginant
kūnus su didele iškilme, kaip ir pas senovės galus, atliekamas,
kada jis pas lietuvių gentes invesdintas tapo - tikrai nežinoma.
Prūsuose jį, kaip matėme, jau Vulfstano laike, IX šimtmetyje,
praktikuota, bet jis čion šiaurėn, kaip vėliau regėsim, investas
tapo daug anksčiaus ir tai, kaip jau ir Ostermeyeris manė15, iš
pietų ar rytų žemės, drauge su t. v. „žalvario kultūra".
Kas gi buvo reformatorius šito laidojimo būdo ir kokios prie­
žasties dėlei pradėta tuomet ugnyje, kuri lietuviams, kaip ir par­
šams, šventa buvo, lavonus deginti?
Kas link priežasties deginimo lavonų, pirmas, kiek žinau,
Kasp. Schuetz’as (mir. 1594 m.), rodos, visai teisingai sakė apie
prūsus’5: „Existimabant enim nuliam esse proximiorem viam ad
64
Deorum quorum beatam conversationem transeundi, quam per
ijjnem omnia mortalis corporis vitia expurgantem. Sic enim sibi
porsuadebnnt, cum quis e vita pie migrasset, praesertim si per
:gnem transivisset, cum e vestigio in Deorum conversationem
avolare et ibidem iisdem voluptatibus perfini, quibus in hac vita
fuisset oblectatus." |„Jie manė, kad nėra artimesnio kelio laimin­
gai sugrįžti pas savo dievus, kaip visų mirtingojo kūno ydų ap­
valymas ugnimi. Jie buvo įsitikinę, kad jei kas iškeliaus iš
gyvenimo pamaldžiai, ypač jei pereis per ugnį, tai tučtuojau nu­
keliaus į dievų buveinę ir ten naudosis tais malonumais, kuriais
buvo džiaugęsis šiame gyvenime."] Anot Kraszewskio’6, kūnus
deginta todėlei, jog nesunaikintus ugnimi laikyta per nečystus,
o dvasios nesudegintų lavonų turėjusios vaidytis.
Labai svarbi yra išgvaldvme klausimo apie priežastis degi­
nimo lavonų Lietuvoje ir viena akyva pasaka, inkišta apie 1261 m.
m rusiškąjį išguldymą vižantiškojo (bizantiškojo) kronisto J. Ma-
lalos17, kurioje taipogi patvirtinimą randame, jog: 1. seniausias
laidojimo būdas buvęs kavojimas kūnų žemėje; 2. jog būta laiko,
kada ir pas lietuvius, kaip ir pas prūsus, lavonus laidota aukštai
medžiuose, kaip rodos, vyrus - aržuoluose, moteris - liepose, ir
3. jog deginimas lavonų buvus trečioji, vėliausioji laidojimo for­
ma, kurią pas mus, krikščionystę invedant, visur viešpataujant
atrasta. Be to, dar dasižinome iš tos pačios pasakos ir reformato­
riaus vardą, kaip lygiai ir laiką, kada deginimą pirmiausiai in-
vesta. Vardas to tikybiško reformatoriaus rusiškai rašomas buvęs
„Sovij", kurį lietuviškoje formoje atitaisius „Savis" skambėt tu­
rėtų, būtų identiškas su šios dienos vardais: Savas, Savukas, Sa-
vukaitis1*,Sabis1*,Sabine20, Sabonis ir k., ir nereikalinga būt ieškot
dėl jo kitų netikusių etimologijų, kaip tai Kunik’as bei Mier-
zynskis21daryt bandė.
Iš paminėtos taigi pasakos, kurios pradžią čionais praleidžia­
me, nes ji visa su komentarais pas Mierzynskį randasi, mes dasi-
žinom, jog tasai Savis buvęs tūls žmogus. Jam mirus, sūnus jam
padaręs guolį ir palaidojęs žemėje. Ant rytojaus - regis, per sap­
ną - sūnus klausęs tėvo, ar jis gerai silsėjęsis, tas atsidūsėjęs ta­
ręs: „Ak, kirmės ir slankūnai („gady") mane ėdė". Taip lygiai ir
ant rytojaus prirengęs jam vakarienę - t. e. vėlę pavaišinęs - ir
sudėjęs jį medyje („v d revo") padėjo. Kitądien vėl jo paklausė, o
ans jam atsakė, kad bičių ir vuodų daugybė jį gylė - „Ak, kaip
65
sunkiai miegojau". Togidėl ant rytojaus sukrovęs dideli laužą ir
inmetė jį ugnin. Ant rytojaus paklausė jo, ar gerai miegojo, o anas
jam tarė: „Kaip kūdikis vygėje saldžiai miegojau." Prie Šitos - ne­
abejotinai nuo tūlo lietuvio girdėtos - pasakos nežinomasis auto­
rius, regimai, koks popas, nuo savęs dar priduria: „O didė aklyste
velniška, kurią įvedė (Savis) pas lietuvius ir getvingius („jatve-
že"), ir prūsus, ir latvius („v jem i vo liv"), ir pas daugelį kitų
tautų, kurios savičiais vadinasi („soviceju naričiutsia"), tikint ir
savo dūšioms, Savis esąs vadovas in požemį („v ad"). O jis gyve­
no gadynėje Abimelech'o, ir dar sulig šiol savo numirėlių kūnus
jie degina ant laužo, kaipo Achiles ir Eantes, taip lygiai ir kiti grai­
kai („Eilini")... Ta bjauri aklystė atėjo pas juos nuo graikų. O nuo
Abimelech'o ir skaitlingos bjaurios Savio tautos iki šio meto, kada
pradėjome rašyt šitas knygas, yra 3446 metai".
Priimant, šitie žodžiai rašyti 1261 mete, apturėsim, jog 1. de­
ginimą pas lietuvius lavonų būtų įvesta apie 2185 m. Kristui ne­
gimus; 2. šitokias laidojimo būdas, kaip vėliaus matysim, nuo
lietuviškų genčių perėjęs ir pas kitas tautas; 3. patį Savį, jam mi­
rus, garbinta kaipo dievą („Sovija bogom naricajut").
1 Doivojno-Sylwestrowicz. Podania žmujdzkie II, str. 78. • J Sitzungsbe-
richte der Altertumsgcscllschaft "Prussia". Heft XIV, S. 273; Heft XX, S. 45,
Heft XXI, S. 59. • *Ulanourska. Lotysze Inflant Polskich. Krak6w, 1891.1, str
29, ir Archiv fucr Anthropologie 1898, S 93. • *Handbuch dcr deutschen
Altertumskunde. Braunschweig, 1880, I, S. 121 ff. • * Landois und Vormann
Westfalische Todtcnbaeume und Baumsargmenschen. Arhiv fucr Anthropo-
logie, 18S8, Bd. XVII, S 339. • ‘ Sophus Mueller. Nordische Alterlumskunde
Strassbug, 1897. I, S. 274, 341 f • 7Slg. Doiv.-Sylwestrowicz. Pod. žm . I, sir.
201; II, sir. 247. 309 • * Liet. pasakos. I, p. 93 • *De gentibus septcnlrionnli-
bus. Lib. XVI, cap 2 • 10De šilu Daniae, cap. 94. • 11Selecte disserlaliones.
1679, p. 116; slg. ir Alt und Neues Preussen, S. 121. • '* Schroedcr. Ueber Tod-
tenbretter bei den Estcn. Mittcilungen der anlhropol. Gesellschaft in Wien.
1899, XXIX Bd Vcrhandlungen, S 57-8. • Liet. pasakos I, p. III ir k.; Us-
kieit u. Brugmami. S. 171; Schleicher. 11, S. 196; f) •5y/u>tt!wu>to. Podan. I, str.
121; II, str. 70, 220 1, 448, 460. • 14 Kritischer Bcytrag zur altpreuss
Religionsgeschichte. Marienwerder, 1775, S. 50. •'Mtcrum Pruss. Historia
Gedani, 1769, lib. I, p. 8. • “ Litwa. 1, str. 145, 147. ♦ 5?Mierzyiiski. Myth Lit.
Mon. I, p. 126-137. • * šilbaliuose, Vi!k(aviškio| pav., Suvįalkų) gub, toje
pat gubernijoj randasi ir vardai vietų Sabiniai ir Saviniai (Vollcr. Spisok nase-
lennych micst Suvalk gub, str. 295). • " Slg. Alfavitnyj spisok zemlevladelc.
Koven. gub., N 5344 ir k ; Kauno gub. yra ir vietos: Sabiškiai, Saviciškiai ir k
(Sprogis. Geogf slovardrev. žemoit. žemii, str 285). • 20Pas Dusburga Script,
rer. Prus., I. p loO • * Mierzyiiski. I. c.

66
 X

Kaip iš aukščiau paduoto liudijimo Dlugošiaus žinoma, de­

ginimui lavonų turėta kožnam kaime ypatingas, tam paskirtas
vietas, „šventais ragais" vadinamas. Tokias ugniavietes pasta­
rame laike vienur kitur atrasta ir aprašyta (pas k. Avininkus Prū­
suose ir k.). Sudeginto kūno dalis: pelenus, kaulus - kaip iš
naujausio laiko archaiologiškų tardymų matoma - dėta in ur­
nas, daugiausiai molines, kurių vienos, kaip rodos, seniausios,
dar be rato darytos, yra labai prastai nulipintos, kitos vėl yra jau
tobulesnės technikos su „vingiais raštais", taip tankiai dainose
minėtais, dabintos, palvos arba tamsgeltonos', rečiau - juodai
žvilgančios parvos*. Pastarosios parvos puodai yra dėl mūs akyvi
ir tame įžvilgyje, jog tokios, regis, parvos „juodas alves ir bonė-
tus uzbonus" dar randame minėtus ir vienoje didiai senoje
„kvieslio byloje"3. Prieg tam ir tos iš atrastų iki šiol senprūsų
kapuose urnos saviep mūsų atydą pritraukia, kurias iš priežas­
ties išreikšto ant jų žmogiško veido veidurnomis (vok. „Gesich-
tumen") vadinama*. Tokių ūmų atrasta daugiausiai vakarun link
nuo up. Vištulės, ypačiai t. v. Pamarėlėje, šios dienos „Pomera­
nijos" provincijoj; kelias jų ir Prūsuose, o viena yra žinoma ir iš
Lietuvos3, kurios senoviški kapai dar labai menkai ištardyti. Ant
vienų iš šitų sepulkrališkų urnų, paskirtų laidojimui sudegintų
vyrų, regime aukštutinėje puodų dalij išreikštas tik akis ir nosį,
rėčiaus - lūpas, barzdą, ausis su tūlais brūkšnių ornamentais (dir­
žais per pilvą, kardais, iešmais, žirgais (?) ir tt.). Dangčiai tokių
urnų tur pavidalą žemų kepuraičių ar skrybėlaičių, dar neseniai
lietuvių nešiotų. Dailesnės yra ir turtingiau papuoštos urnos mo­
terių: šitos, uždengtos taiposgi žemomis, brūkšneliais ornamen­
tuotomis kepuraitėmis, tur tankiai žalvarinius auskarius su
retežiukais, gentaro karieliais dabintus, kabant; ant kaklų brūkš­
niais paženklintas apikaklines rinkes, kokias tuomet nešiota ir,
iš žalvario darytas, kitur kapuose atrastas; taipogi matoma ant
jų sagutes ir kitus lineariškus ornamentus. Seniausios veidur-
nos paein iš gadynės in 1000 metų Krist, negimus; kitos, kuriose
drauge su pelenais atrasta rymiškus pinigus Trajano, Hadriano,
Faustinos - iŠ vėlesnio laiko. Labai akyvos yra ir kitos molinės
urnos, kurias pavidale trobelių daryta”. Vieną tokį apskritą bu­
telį su durelėmis ir stogeliu, kitą keturkampį su gana ilgomis
67
stogo palėpėmis galima šiandien Gedanės (Dancigo) Provincial
Museum'e matytie. Rečiau randama pelenus žalvarinėse ur­
nose laidota7 ir tik labai retai - sidabrinėse: iki Šiol yra žinoma
tik viena tokia brangi sidabrinė veidurna, 1656 m. netoli Geda­
nės atrasta8.
Aukščiau paminėta, jog seniausioje gadynėje, t. v. akmens
arnžyje, kada visą padargą tik iš akmens, titnago, kaulų, ragų
daryta, metalų dar nepažinojant, kūnus visur kitur Europoje, kaip
pas lietuvių gentes, laidota nedegintus7, bet jau ir tuomet lavo­
nus duobėse užkasant arba juos ant žemės paviršiaus aukštais
kapais apipilant, vienur kitur jiems tarytum „kamarėles" iš me­
džio arba akmenų taisyta, idant jiems žemėje būtų lengviau sil­
sėtis. Su invedimu, kaip rodos, žalvario kultūros, kuri, anot
Virchovo10, Azijoje tarp 4000-2000 m. Kr. negimus prasidėjus,
kūnus degintie pradėta - ką pas senprūsus jau baigiantės t. v.
Hallstatt’o periodui, apie .500 m. Kr. negimus, praktikuota“, - o
jų pelenus su urnomis daugiausiai randama akmeninėse „ka­
marėlėse" po žeme pakavotus.
Iš gadynės deginimo kūnų yra žinomos Prūsuose kapinės
(„Graeberfelder")1* ir kapai. Kaip šiandien ant kapinių lavonai
yra laidojami ailiomis, vieni palei kitus, taip ir ant senovės prū­
siškų kapinių randame grupomis urnas su pelenais kavotas po
žeme, mažose iš akmenų ištaisytose kamarėlėse, iš viršaus ak­
meninėmis plytomis uždengtose ir apipiltose mažais kapeliais.
Tokiose kamarėlėse atrasta pastatyta po 1, 2 ir daugiau urnų iš
dalies su pelenais, iŠ dalies ir tuščias; pastarose, regis, maistas
buvęs dėtas. Keliose vietose atrasta tapo pelenus sudegintų kū­
nų, pakavotus ir be urnų, tik akmenimis išgrenstose duobutė­
se13 arba vėl urnose, kurios tiesiog žemėje viena prie kitos
pastatytos ir užkastos buvo14. Ant šitokių kapinių, rodos, laido­
ta prastus žmones, kaimiečius. Kunigaikščius, galiūnus, vyrus,
tautoje užsitarnavusius, kavota, kaip jau aukščiau kad paminė­
jome, po aukštai supiltais, dideliais kapais („tumuli", „Grabhu-
egel"). Apie laidojimą šitokiuose kapuose Joh. Leo rašo 5:
„Colligebantur conbustorum cadaverum cineres in ollis supra-
que montes statuebantur, ac rursus tumulis ac colliculis in ro-
tundum ex terra et lapidibus congestis tegebantur". („Sudegintų
lavonų pelenai buvo susemiami j indus ir ant jų supilami pilka­
piai ar kalvose bei kalneliuose kapai būdavo žemėmis ir akme­
nimis aplinkui apdedami."| Šitie kapai'6tankiai yra apačioje ak-
menais išbrukuoti, o viduryje turi didesnes ir mažesnes kama­
rėles, iš akmenų numūrytas, žemėmis bei akmenais aplinkui
apkrautas, kuriose urnas su pelenais ir inkapėmis atrasta. Vie­
nuose tokių kapų atrasta tik po vieną kamarėlę, kituose, regis,
giminiškuose, - po 2,3 ir daugiaus. Viename atrasta net 8 kama­
rėles su urnomis. Kuomet vienose kamarėlėse atrasta tik 1-2 ur-
ni, kitose - po kelias lygiai, kurių vienos pelenų pilnos, kitos,
kuriose būta maisto, gėrimo, visai tuščios buvo. Aukštis Tischle-
rio ištardytų ir aprašytų kapų yra 1,50-1,70 m, diametras 15-
19 m; randasi, žinoma, ir aukštesnės. Seniausi šitų „getiškų" kapų
siekia kultūros Hallstatt'o periodo (1500-500 m. Kr. negimus);
ale randasi daugelis ir iš vėlesnio laiko, nes žinoma, jog karių
laike su kryžiokais kovose kritusiems prūsams dar pilta tokius
aukštus kapus17.
Seniaus tokių kapų Prūsuose, kaip ir Lietuvoje, būta labai
daug. Dar aukščiau minėtasis Joh. Leo, kursai apie 1672 m. rašė,
sako, tie kapai „passim etiamnum in Prusia conspiciuntur"18(„net
ir dabar šen bei ten Prūsuose užtinkami"]18. Vėlesniame laike
daugybę jų, akmenis iš jų dėl įvairių reikalų imant, išardyta ir
išarta. Lietuvių apgyventose vietose - tarp kitų - toki kapai ran­
dasi tarp Rambynkalnio ir Bitėnų, labai gražioje vietoje ant aukšto
Nemuno kranto. Ir anoje pusėj prūsiškojo rubežiaus - Žemaiti­
joj, Lietuvoje, Latvijoje - degintus lavonus laidota tokiu pat bū­
du kaip ir Prūsuose: prastus žmones ant kapinių'9, kunigaikščius,
didžiūnus - aukštuose kapuose. Jau gr. E. Tiškevičius20buvo už-
tėmijęs, jog girios ir laukai Lietuvoje ir lietuviškoje Rusijoj ėsą
pilni tokių kapų. Kauno gub. daug jų randasi Panevėžio ir Šiau­
lių pavietuose, vietomis milžiniško didumo, grupomis stūksan­
čių. Taip ant nedidelio ploto tarp kaimų Liaudiškių, Pakalniškių,
Raginėnų, Rozalimo ir Kaupiškių suskaityta daugiaus per 330
kapų; tūluose jų atrasta nedegintų skeletų dalis, kituose - tik pele­
nus ir sudegintus kaulus krūvoje, žemėmis apibertus21. Rasei­
nių pav., palei up. Kražentą, randasi teipogi tokių kapų, kuriuose
atrasta iš akmenų intaisytas kamarėles su liekanomis degintų
lavonų22. Rytinės Lietuvos ir lietuviškosios Rosijos kapus aprašė
gr. K. Tiškevičius23. Čion reik tik dar apie juos pridurt naujes-
niojo laiko žinias. Šventėnų pav., Vilniaus gub., tik jo pietiniame
krašte suskaityta apie 400 kapų iš gadynės VI-VII šimtmečio Kr.
69
 užgimus: juose atrasta degintų kūnų pelenus, kaulus su inkapė-
mis, ant paskirtos vietos sudėtus ir žemėmis apipiltus, rėčiaus
duobutėse sužertus'4. Minsko gubernijoje, kur senovėje krivičių
gyventa, suskaityta apie 60 000 tokių kapų, kuriuose atrasta
laidotus ir žemėms apipiltus skeletus ir degintų kūnų pelenus.
Atrasta ten dvigubus, trigubus ir tt. kapus, vienus prie kitų arba
vėl vienus ant kitų po 2-3 supilstytus25. Ypačiai palei up. Narą,
Gardynogub., kur senovėje getvių, arba getvingių, gyventa, ran­
dasi daugybė tokių kapų. „Geriausias paminklas getvingių, - sa­
ko vienas raštininkas2*, - sulig mūsų dienų yra tai labai aukšti
kapai ir visoki pylimai, ypač aplinkėje up. Naro." Apie Latvijos
kapus randame krūvon surinktas žinias pas K. Grevvingk'ą27.
Toki dideli kapai randami yra visur, kur senovėje lietuviškų­
jų gyventa genčių: nuo Naugardo Didžiojo apygardos Šiaurėje
pradėjus, kur jie, d-rui V. Pieteriui liudijant2*, ir dabar „litovki"
vadinasi, šitie kapai traukiasi per Vitesbės, Minsko, Gardyno gub.
net iki Volinijai. Rytinėj Lietuvoje, kur lietuviškoji kalba jau iš­
nykus, pas t. v. belorusus, t. e. iš didesnės dalies slovėniškai kal­
bančius lietuvius, nuo liet. žodžio „sopa" tokius kapus dar ir
šiandien „sopki" vadinama, kurį tai vardą lenkai, saviškai iš­
guldydami Lenkijoj, in „žalniki" pavertėt Žemaitijoje juos va­
dina „milžinkapiais" arba „kapmilžiais", Latvijoj -„milzu kapi".
Prūsuose pradžioje XVšimtmečio, kaip aukščiau paminėjom, va­
dinta juos „getais" ar „getiškais" („Geten vėl Cappyn juxta yde-
omata eorum nuncupantur ") [„Geten ar Cappyn savo kalba
vadina"!, vėliaus - kapurnėmis30.
Aukščiau jau buvo minėta, senovės lietuviai tūlas mirusių
žmonių vėles kaipo dievus garbinę. Tokie palaiminti rojaus ar
„dangaus" gyventojai buvo identiški su šios dienos „šventai­
siais", kurių tarpe mūsų laike tik šv. Kazimierius, kaipo lietu­
vis, randasi, o visi kiti, kaip žinoma, yra svetimtaučiai: žydai,
graikai, rymėnai ir k. Ant kapų tokių „šventųjų", kaip ir ant ka­
pų kunigaikščių, garsingų karvadų, jau ir tuomet buvo stato­
mos statuvos numirėlių pavidale, ir čion, aukas nešant, velionio
dvasią garbinama. Rasi niekur kitur, kaip jau teisingai užtėmijo
ir Kraszevvskis31, numirusiejie didesnėje paguodoje ir ilgesnį lai­
ką atminime nebuvo laikomi, kaip pas lietuvius. Tokias statu-
vas statyta ne tik medines, nuo kurių sulig šiol nė pėdsekio neliko,
bet ir akmenines. Taip tokios statuvos stovėjusios ant kapų Pa­
70
lemono, Kerno ir k. Ant kapo kunigaikščio Kerno, anot Kojelavi­
čiaus52žodžių, stovėjus „honoris ėjus statua lignea, quaedeinde
divinis caeremoniis per piures annos culta" („jo garbei pastaty­
ta medinė statula, kuri daugelį metų garbinta su šventomis apei­
gomis"!. Sperai mirus, ant jo kapo buvus pastatyta statuva, kurią,
kaip ir šios dienos šventuosius, gyventojai garbinę ir pas ją au­
kavę”. Kunigaikštis Utenas savo tėvui Kukovaičiui ant kapo palei
up. Šventą buvęs pastatęs „statuam pedestrem',:w(„prastą sta­
tulą"]. Nuo tokių medinių statuvų, kaip paminėta, nieko neli­
ko - jos visos supuvo, išnyko; kitas, kurios iš metalo ar akmens
darytos buvo, krikščionystę invedant, vandališku būdu sudau­
žyta, sukapota, in upes, balas sumėtyta, idant jos neatmintų gar­
bingesnės tautai senovės”. Tačiau ir iš jų vietomis vieną kitą arba
nors jų liekanas su laiku vėl atrasta. Prūsuose būtent yra šian­
dien žinomos ypatingos akmeninės figūros1*, labai prasto dar­
bo, kurias daugiausia ant ažių pastatytas randama; vieną tokią
figūrą galima matyt stovint prie duriu Prussia-Museume Kara­
liaučiuje. šitos akmeninės statu vos esančios labai panašios in „ak­
menines bobas", kokias ant skitiškų kapų pietinėje Rusijoj ir
dabar stovint randama. Šitos figūros senovėje ir Prūsuose, regis,
ant kapų stovėjo ir tik su laiku, kapus išnaikinus, jais kur kitur
pastatyta. Rodos, seniausjų ir daug daugiau būta57. Ant šitų sta­
tuvų regime daugiausiai vyrus su įvairiais ginklais išreikštus.
Vieni iš jų, diržu apsijuosę, tur kairėj šalij kardą, dešinėje rankoj
laiko tauro ragą, iš kurio, kaip žinome, senovėje pas mus alų,
midų gerta. Kiti yra be diržų išreikšti, ale beveik kožnas turi prie
kairiojo šono kardą, kairėj rankoj laiko kokį ginklą, o dešinėje
taurragą. Viena figūra yra išrožyta su aukštyn smaila kepure, su
taurragu rankoje, kita kairėjėj laiko tarytum buožę, dešinėj - lan­
ką. Ant kito akmens vienoje pusėje regime stovint vyrą su taur­
ragu rankoje, kitoje - lietuvišką žemės ženklą, vytį. Moteriškų
figūrų daug mažiau žinoma. Taip vad. „Gustabaldė", pas Bar-
tenstein’ą atrastoji, laiko tik ant pilvo išskėstas rankas. Ant ki­
tos, pas Rosenberg-Rosenau atrastos, kaip rodos, su didele ant
kaklo apikakline rinke, aukŠčiaus išskėstų ties pilvu pirštų ma­
tome taurragą iškaltą. Visai klaidžiai M. VVeigel’is priskyrė šitas
akmenines figūras „senslovėniškai gadynei", su kuriąj jos ne­
abejotinai nieko kaino neturi, nes daugiausia atrastos tapo vie­
tose, kur senoveje prūsų gyventa.
71
 Prie vislab to, kas čion apie kapus sakyta, nebus, regis, pro
šalį dar užtėmijus, jog tautos omenyje sulig šiol randame tūlas
reminiscencijas iš seniai išnykusios gadynės, kada dar tautiškas
laidojimo būdas pas mus viešpatavęs. Prūsuose, kur, kaip pa­
minėta, seniau, deginimo lavonų laike, urnas daugiausiai kavo-
ta akmeninėse kamarėlėse, dar ir šiandien ant kapinių duobę,
kurioje kūnus laidojama, „atsilsio kamarėle"** arba „žemės ka­
marėle"19vadinama; kitur vėl „trobele be durelių, be langelių":
„tamsūs nameliai be durelių, be langelių", „naujas dvarelis be
langelių, be durelių", „tėviškėlė be durelių, be stiklų langelių"
vadinama40. Ir aukštus kapus ne tik lietuviškos pasakos41, bet ir
dainos dar neužmiršo. Taip vienoje dainoje mergelė sako:
O kaip privažiavuov
Aukštąjį kalnelį -
Sustok, mano berneli.
Aš aisiu pas močiutę.
(lušk. „Svot. dain", p. 404)
Arba:
O kaip privažiavau
Aukštą kalnužėlį,
Motynėlės kapelį:
- Sustok, bernužėli,
Stabdyk pulkužėlį,
Aš aisiu pas močiutę.
(Jušk „Liet. dain.", III, p. 128)

Kitoje:
...Manu motynėlė,
Širdies patiekėlė,
Gul aukštame kalnely.
t„Sv d.", p. 406 Slg. „Ožkabalių dainos", 312 ir 358)
...Manu motynėlė
Aukštam kalnely,
Po siera žemele.
(luik. „Liet. dain ", III, p. 146)

72
 .. Aš nusieičiau
Ant aukštuojuo kalneliu,
Ant močiutės kapeliu.
<. Sv dain ", p. 424)
Arba
Rūpinosi motinėlė,
Mano miela širdužėlė,
In kur išleist dukrelę:
Ar in Krokavos miestelį,
Ar in garsųjį kaimelį,
Ar int aukštą kalnelį.
Ne in Krokavos miestelį,
Ne in garsųjį kaimelį,
Tik int aukštą kalnelį.
- Atgins brolis bėrus žirgus,
Lankys mano kapužėlį,
Minės mano vardelį.
Lankys mano kapužėlį.
Minės mano vardužėlį.
Suramins man širdelę:
- Kelkis kelkis, seserėle,
Baltų linų verpėjėle.
Drobelių audėjėle.
Prisikelkie, mergužėle,
Iš aukštojo kapužėlio,
Auskie, auskie drobeles.
(„Ožkabal. dain.", 270)
Arba:
...Saulelė teka,
0 manu tėveli
1 kalnelį rengia.
(„Liet. dain". III, p. 150)

7.5
 ...Guli [tavu] tėvelis
Po aukštuoju kalneliu,
Po sierųja žemele.
(„Sv. dain.", p. 465)
...GuP mana tėtušėlis
Aukštamjam kalnelyj.
(„Mitteilung. d. lit. liti. Ccsell.", IV. S. 435)
Kadangi tokius aukštus kapus statyta, kaip rodos, šalij kelių,
daugiausiai ant aukštokų kalvų („in ollis supra montes") [„induose
ant kalvų"], kad iš tolo matomi būtų42, todėl ir dainose sakoma:
Nekavokit mane jaunų
Šalia keliu vieškelėliu.
(„Liet. dain.", tl. p. 248)
Prie šito dar pridurt reikėtų, jog ir apie monumentų statymų
ant senoviškų kapų šios dienos lietuviai, rodos, dar neužmiršę.
Žinome, jog jau pirm 180 metų Christijanas Frid. Reusch’as43
buvo klausimų pastatęs, ar negalima būtų iš urnų, prūsiškuose
kapuose atrastų, iš jų parvos, pavidalo, didumo pažint numirė­
lio lytį, luomų ir amžį. Šiandien, kada žemėje atrasta tapo dau­
gelis veidumų, mes žinom, jog jau gilioje senovėje pelenus vyrų,
moterių vietomis pilstyta į tam tikras urnas, iš kurių ir dabar
pažint arba, geriaus sakant, atspėt galima lytį jose palaidoto kū­
no, o iš pridėtų jose, kaip ir kituose kapuose, inkapių, kaip tuo-
jaus regėsim, ne tik apie lavonų lytį, amatų, bet apie jų
turtingumų, o rasi ir apie jų sociališkų stovį sprenstie galima.
Todėlei ir ant kapų galiūnų statyta buvo, kaip jau paminėta, vy­
riškos bei moteriškos statu vos. Tradicijos keliu toksai paprotis
statymo vyriškoms bei moteriškoms personoms nevienodų pa­
minklų arba vėl su tūlais ypatingais ant jų ženklais, pagal ku­
riuos velionio lytį pažint galima, yra likęs sulig šiol vienur kitur
pas lietuvius, ypač Prūsuose gyvenančius14. Drauge su pamin­
klais kryžių pavidale, kuriuos, krikščionystę invedus, jauCx offi­
cio [iš pareigos] reikėjo, kaipo emblemų naujos tikybės, ir ant
kapų statytie, pas lietuvius liko dar iš senovės ir kita tų pamin­
klų forma, kurių neabejojant kaipo originališkai lietuviškų pri­
pažint priderėtų.

74
 Tokius krikščioniškus paminklus - kryžius - ant kapų ap­
krikštytų lietuvių statyt pradėjus, praminta juos „krikštais", ra­
si dėl paženklinimo, jog ten „krikštytų" lavonai silsisi. Šituomi
vardu tie paminklai dar ir šiandien Prus. Lietuvoje vadinasi, o
Žemaitijoj dar XVI šimtmetyje, anot Lasickio, regis, tikėta, tūlas
„krikštas" pradžioje nesuprantamas žodis - kaipo koks dievai­
tis, kryžius ant kapų saugojąs („kriksthos - cruces in tumulis se-
pultorum custodit"). Šitoki „krikštai" toje formoje, kaip mes juos
Prūsuose ant kapų užtinkame, yra tai kryžiai ir stulpai mediniai,
statomi tankiai ne gale lavono galvos, bet kojagalij, idant, numirė­
liams keliant, smagiaus būt, už jų pasistvėrus, atsisėst ir pasisto-
tie. Prasti kryžiai t ženklina kapus vyrų, kryžiai su stogeliu t -
moterių. Šitokie lytį paženklinantiejie paminklai randami yra ne
tik pas Prus. lietuvius, bet ir Žemaitijoj bei Latvijoje, tik pastarai­
siais metais medinius kapų kryžius geležiniais vis daugyn užva­
duojant, ir anoji senoviška kryžių forma vis labyn išnykt pradeda.
Ant stogelių moteriškųjų „krikštų" matoma tankiai, kaip ir ant
lietuviškų trobų, ir gėvelius arba pėrės išreikštas, tarytum tokiu
būtent paminklu norima paženklint tą „žemės kamarėlę", tą „tro­
belę be durelių, be langelių", kurioje velionės guli.
Dar akyvesni yra kiti, nekrikščioniškos formos kapų pamin­
klai, kurie, daidališkai imant, yra tyrai lietuviško stiliaus, ku­
riuose, regis, aiškiai atsispindi idėjos, su tikybe į vėlių gyvenimą
aname sviete sujungtos, ir kuriuose regime simbolą praktikuoto
senovėje kūnų laidojimo būdo. Tokie paminklai yra pavidale arba
medinių stulpų, arba storų lentų statomi, gražiai papuošti, ar­
chitektoniškai dabinti. Ant vienų matome išreikštas širdis žen-
klan meilės, kurią gyviejie velioniui išrodo; ant kitų - kvietkas,
kurias tarytum numirėlio dvasiai aukuojama; ant trečių regime
išpjaustytus, patupdintus paukštukus, idant jie savo čiulbėjimu
velionį linksmintų po žeme gulintį. Retai randama ant šito men-
ciaus paminklų kryželius išpjaustytus, kaipo simbolą krikščio­
nystės numirėlių. Akyviausi tačiaus iš tų visų paminklų tiejie,
ant kurių išreikštus matome tarytum žmonių kūnus su išskėsto­
mis rankomis, kojomis, ir urnas, kuriose senovėje pelenus kavo-
ta45. Ant šitokių monumentų kryžių formos veltui ieškotum: jie
likę iš „pagoniško" laiko, iš tos gilios senovės, kada, rodos, to­
kius jau paminklus ir ant kapinių kaimiečių su degintais lavo­
nais statoma buvę. Kad šitie paminklai yra tautiški, taigi ne
75
krikščioniški, jog jų formos ir Jos idėjos, kurias ji išreiškia, yra
didiai senos, matomo ir aukščiau minėti! „Artikuli per Prutenos
tenendi et erronei contra fidem abiicicndi" („Nuostatai, kuriu
prūsai turi laikytis ir pagal kuriuos nusikaltę tikėjimui baudžia­
mi"], kuriuos Mykolas, Samijos vyskupas, apie 1426 m. išleido
tarp kitij, uždrausdamas: „item ut nuliam crucem circa sepul-
chra mortuorum locent et ut quilibet jam positas abscindat, sub
peną III marc, medietas ecclesie et alia medietas judici"46(„taip
pat kryžių ant numirusiųjų kapų tegu jie nestato, o pastatytus
tegu nugriauna, už nusidėjimu bausmė - 3 markės, pusė bažny­
čiai, pusė teisėjui"J. Tik „pagoniškos" formos kryžius su stoge­
liais bei kitokiais nekrikščioniškais ornamentais, kaip ir tos formos
paminklus, kokius šiandien pas lietuvius dar randame, o kuriuos
nė jokia kora visiškai išnaikint nepajiegė, galėjo tuomet vyskupas
statyt uždraustie ir pastatytus - išplėštie. Ne menkiaus akyva yra
dar ir medega, iš kurios tokius paminklus šiandien daroma: vy­
rams - iš aržuolo, išaglės arba pušies - moterims. Čion patsai me­
dis simboliškai mums lytį velionio apreiškia47.
1Slg Raiteli. De tumulis et urnis sepulchralibus in Prussia. Regiomonti,
1724; Ttschlcr. Ostpreussische C.raeberfeldor. Koenigsberg, 1S79. Taf. I II, Ost-
preuss. Grabhucgel. Koenigsberg. 1837-90, I-III, Ostpreuss. Altcrtuemcr Ko­
enigsberg, 1902, K Tyszkiavicz. O kurhannch na Litvviei Rusi zachodnicj. Berlin,
1868 • 2Slg. Schriften der Naturforsch. Gcsellschaft in Danzig, 1894, S. 195;
Sitzungsberichte der Altertums Gcsellsch. „Prussia", Heft XX, S. 45, 54, 56;
Heft XVII, S. 176 • 'Juškevičius. Svotbinė rėdą, p. 17. • *Apie šitas urnas: Bc-
reudt. Die Pommerallischen Cesichtsurnen. Koenigsberg, 1872, ir Nachtrag zu
den Pommerallischen Cesichtsurnen. Ki>enigsberg, 1878; Schriften der phys-
oekon. Gesellsch. in Koenigsberg 1872, XIII, S 89 {f ; 1877, S. 113-160; Zoit-
schrift fuer Ethnologic, 1870, S. 73, 247, 347; Schriften der Naturtorsch.
Gcsellschaft in Danzig 1871, S. 17, 1876, S. 180; 1881. S. 23, 29. 44; 1884, S. 20,
Correspondenz-Blattd.deutsch. GeseiI fuer Anthropologic. 1890, S. 135; 1S99,
N 7 • 4Tuszkiewicz Okurhanach Atlas, tab XI, n 24 • *Slg. Correspondenz-
Blatt, 1897, N 10, S. 123. • 'Schriften der Naturforsch. Gesei!, m Danzig. 1874.
S. 4 • *Schriften d. phys.-oekon. Gesei! in Koenigsberg. XIII, S. 106. • “ Maack
Archiv fuer Anthropologie. III, S. 283; lischler. Das Graeberfeld bei Oberhof.
Kreis Mėmei. Schrilten der phys -oekonom. Gesei1.1888, XXIX, S 15. • Corres­
pond. -Blatt. 1887, S. 83, Hoenws. Lrgeschichte der Menschheit. Stuttgart, 1895,
S. 120 !l Titchier Ostpreuss. Grabhucgel I, S. 63; U, S 29. • >•’ Slg Ti«hlcr.
Ostpreuss Graebcrfelder Koenigsl*erg, 1879 • " Klchs. Schriften der physi-
cal-oekonom. GeseiI- 1876, S 51. • ! Slg Anyer. Das Graeberfeld zu Kondscn
Graudenz, 1890, S. 5, Dorr. Die Graeberfelder auf dem Silberg bei Lenzen und
bei Serpin. Klbing, 1898, S 6. ir Diejuengsle Bronze/eit im Kreise Hlbing. EI-

76
bing. 1902. S. 6, Silzungsberichte d. Altergesell „Prussia". Heft 21. S 163 •
Misteria Prussiae. Amstclodami, 1726, lib 1, p. 21. • 10Slg Tischler. Ostpreus-
?isvhe Grabhuegd. Koenigsberg, 1889-90. 1-111, UfS-nier. Schriften der Natur-
forsch Gesei!, m Danzig, 1861. S 46: O&wesW. Monuments prehistoriques de
) Ancienne Pologne Cracovie. 1879. 1 • i7Hevdeck. Sitzungsber. d. Alt Gesell.
..Prussia". 21 Heft, S. 66-7. • lf>1list Pruss.. I. c. • '' Greunngk. Ueber heidnische
Gueber Russ. Litauens. Durpat. 1870, S. 7 ff. • *>nBadama archeologiczne Wil-
no. IS49, str. 53. • Jl Greunnyk. Op. cit., S. 118. • " Id., p. 119. • wO kurhanach
na Litwie i Rusi zachodniej. Berlin. 1866 • 71Archiv fuer Anthropologie. 1898,
S. 79 • ?i Archiv f. Anthrop. 1895. S 509, 517 • * Bobrouxki Grodnenskaja gu­
bernija. S. Peterburg, 1863, I, 17. • :: Op. cit, p. 120. • n Slg. ir Daukanto Būdą,
p 149. • Tyszkicnncz. Badama archeol, str. 50; Gretoinįk, S. 105; Tyszkiewicz. O
kurhanach, str. 272. • Pradarius. Delic. pruss., p. 98. • Litwa. 1, str. 147. •
’•‘ Histor. Litvanac. I, p. 38, 45. • ” Niirbutt. Pomniki do dziejow litewskich,
str. 2. • 14Kojalowicz. Hist. Litv. I, p 76 • Slg. Kirkor. O znaczeniu i wažnošci
zabytkow pierwotnych. Krakow, 1883, str. 22-3 Čion Kirkoras, tarp kitų, pa­
duoda žinią, jog 1684 m. Vitesbės garde (Vitepsk) atrasta statuvą Perkūno. Sta-
tuva buvus auksinė. Ją, in šmotus sukapoję, didžiausią jos dal j nusiuntę, kaipo
dovaną, popiežiui. • * Lissauer. Die praehistor. Denkmaeler der Provinz VVest-
preussen. Leipzig, 1887, S. 50; Weigel. Bildwerkeaus altslavischer Zeit. Brauns­
chweig, 1892 {iš Archiv fuer Anthropologie, XXI Bd.); Hartmann. Beeherstatuen
m Ostpreussen. Archiv fuer Anthropologie, 1892, XXI, S. 252; Bezzaiber^er.
Leber einige Steindenkmaeler in Ostpreussen. Silzungsberichte der Altertums-
gesellschaft „Prussia", 1892, 17 Heft, S. 45. • 17Slg. Lanke. Volkstuemliches in
Ostpr. II. S. 27. ♦ Nauja liet Ceitunga. 1897, N. 95. • * Konzerwatywu drau­
gystės l aiszkas. 1891, N. 53, p 3. • " Juškevičiaus. Lietuv. dainos. III, p. 145,
148, 152, 150. ♦ 4i Lietuviškos pasakos. I, p 60-1, 146. • "Slg. Reusch. De tu­
mulis, p. 37 seq. • 41fX- tumulis et urms sepulchralibus in Prussia Regiomonti,
1724, p. 62. • “ Ikzzcnlrcrgcr. Mitteilungen d. lit. litt Gesell. II, S. 24; Silzungs-
bor. der Altcrtums Gesell. „Prussia". 18 Hcft, S. 6, Taf. V; Kurseliai. Mitteil. d.
lit litt. Ges. H, S. 382; Fro,'licit Mitteil. d. i I. Ges II, S. 336, ir Beitraege zur
Volkskunde dos preuss Litauens Insterburg, 1902; Boetii$er. Die Bau- und
Kunsldenkmaeler m Litauen. Koenigsberg, 1895, S. 39, Zweek. Litauen, S. 174.
*' Slg. Froclich. Beitraege zur Volkskunde d preuss. Litauens, S. 17. ♦ Pas
Mierzynski. Mythol. Lit. Mumini II, p 132. • 47Šita pati simbolika yra likus ir
sapnų išaiškinime: jei sapne matai ar/uolą arba beržą - būsiąs myris vyro, jei
matai saulę leidžiantės arba aglę - mirsianti moteriškė. Bezzenberger. Lit. Fors-
chungen, S. 86.

XI

Aukščiau jau mums su nuomonėmis apie vėles ir su prigu­

linčiu nuog jų laidojimo būdu bei nekrokultu susipažinus, rei­
kėti! nors kelis žodžius dar pridurt apie tais inkapes, kurias
mes senoviškuose mūsų tautos kapuose randame. Bet pirm

77
neng kalbėsim apie pačias inkapes, susipažint turime su tais
kapuose randamais lavonkauliais (skeletais), su tomis dar ne­
supuvusiomis dalimis senprūsiškų, lietuviškų kūnų, su kuriais
laidojant duodama buvo įvairiausi daiktai iškeliaujančioms
anan svietan vėlėms.
Mes žinome iš liudijimo tūlų autorių, mūsų prabočiai buvę
augaloti vyrai, mėlynakiai, geltonplaukiai ir nešioję ilgus plau­
kus. Taip 997 m. Adalbertui Prūsuose apsilankant, senprūsai ne­
šioję tuomet ilgus plaukus ir ilgas barzdas1. Todėlei Adomas iš
Bremos2vadina prūsus „homines coerulei, facie rubra et criniti"
[„žmonės žydromis akimis, rausvais veidais ir ilgais plaukais“|.
Kaip ilgus plaukus užpakalyje nešiota, matome ir ant portreto
kun. Vytauto. Bartininkų bažnyčion {Suvalk(ų] gub., Vilkaviš­
kio] pav.) dar apie 1860 m. galima buvo matyt ateinant daug
vyrų - ypačiai senių - su ilgais, užpakalij ant sprando kaban­
čiais plaukais ir tik pryšakyje, ties akimis, trumpai nukirptais.
Todėlei ir dainose5senovės svotai yra „ilgaplaukiais” vadinami.
Žinoma taipogi, jog ir lietuviai barzdas senovėje ilgas nešioję;
tik Vytautas privertęs juos barzdas skustis.
Ir augalotumas prabočių mūsų senovės raštininkams in akis
krito. Apie milžinišką ūgį tūlų prūsų mini jau Dusburg'as1. Ant
konciliaus Konstancijoj 1415 m. Vytauto pasiuntiniai žemaičiai
buvę „viri satis procerae staturae"5 („vyrai gana aukšto ūgio"].
Taipogi ir baronas Sig de Herberstein sako: „In Samogithia hoc
imprimis admirandum occurrit, quot cum eius regionis homi­
nes procera ut plurimum statura sint"'61(„Žemaitijoje visųpirm
tai kelia nuostabą, kad šio krašto žmonės dažniausiai yra aukš­
taūgiai“]. Dar ir vėliaus, XVII šimtm., gyvenęsis M. Praetorius
rašo apie lietuvius7: „Et certe longe piures in Litvania invenies
procerioris staturae, si cum Germanis, Teutonibus vėl Italis eos
compares" („Ir jeigu juos palyginsi su germanais, teutonais ar
italais, tai išties Lietuvoje surasi kur kas daugiau aukštaūgių“].
Ir šios dienos lietuviai, ypačiai Prūsuose*, kaip ir latviai, atsižy­
mi ir iš dalies nuo kitos tautos žmonių atsiskiria savo dailum,
aukštu stuomeniu, geltonais plaukais (pas latvius 66-76 %blon­
dinai), klasiška nosia ir mėlynomis akimis1''1.
Negana Šito. Iš pastarojo laiko antropologiškų tardymų da-
ž.inota ir kitas ypatybes, kuriomis lietuvis skiriasi nuo kitų tau­
tų - tai yra forma jo galvos, būtent kaušo. Kuomet nuo lietuvių
7,V
resp. latvių šiaurės link gyvenantiejie suomiai10, rytų link bei pie­
tų link - slovėnai (rusai, lenkai)" ir vakarų link - vokiečiai12turi
daugiausiai trumpus kaušus, arba kaukoles, ir tokiu būdu yra
trumpakaušiai (brachikefalai), patys lietuviai, kaip ir latviai, kur
jie nuo priemaišų su savo kaimynais liuosi likę, turi pailgotinus
kaušus, yra ilgakaušiai (dolichokefalai), arba vėl vietomis, kur
jie - kaip pas latvius užtėmyta - su svetimais gaivalais susimai­
šę, randame kaukolių formas apvalainesnes, - vidutkaušius (me-
zokefalai), su tendencija prie dolichokefalijos13. Todėlei lietuviai
gal būt skaitomi kaipo reprezentantai tos žmogaus veislės, ku­
rią, anot Holder’io „homo europaeus septentrionalis dolichocep-
halus flavus" praminta.
Prieg šito reikėtų taipogi pridurt, jog pastaraisiais metais da-
tirta, ilgakaušiai lietuviai turį ir svaresnes, t. e. didesnes smege­
nis, neng jų kaimynai suomiai ir slovėnai (didrusai, mažrusai,
lenkai)1'1, o kadangi, aplamiai imant, ilgakaušiai mūsų laike yra
pripažinti kaipo ant aukštesnio inteligencijos laipto stovintiji
žmonių veislė neng trumpakaušiai15, tai ir šitame fakte galima
būtų regėt trečią žymę, kuri lietuvius-latvius en masse atskirtų
nuo suomių ir slovėnų. Su šituomi rasi yr susirišęs ir žinomas,
rods, neseniai moksliškai patvirtintas faktas, jog lietuviai resp.
latviai16, regis, iš priežasties savo dievuotumo, iš gilios senovės
paeinančios tikybės nemaryston dvasios, tobulesnės etikos - yra
daug doresni už savo kaimynus suomius, gal ir už slovėnus, ir
kad jie labjaus už anuos tikę prie materiališkos kultūros, kaip
jau nuo seniau yra žinoma17.
Dabar pažiūrėkim, ką mes nuo šitų žmonių rastie galėsime
kapuose prūsų ir lietuvių.
Iš gadynės degintų lavonų čielų skeletų atrast kapuose nega­
lima tikėtie. Tokius lavonkaulius galima tik rast kapuose iš ne-
olitiškos gadynės (5000-2000 m. Kr. negimus) ir iš to vėlesnio
laiko, kada, krikščionystę priėmus, priversta kūnus nedegintus
žemėje kavotie. Anot tardymų Virchov'o18, Grewingk'o19, Pen-
kos20, Tischler'io21, Bezzenberger’io22ir kitų, jau akmens gadynė­
je lietuviškosios gentės pradėjusios ant šios dienos žemės
apsigyventie, kur jos ir šiandien gyvena, ir, čion ant gyvatos in-
sikurdamos, regis, svetimų tautų dar neradusios. Tuomet dar
laidota numirėlius žemėje arba ant žemės, prakilniemsiems aukš­
tokus kapus supilant. Akyvi tad radiniai šitokiuose kapuose.
79
 Atrastos kaukolės dviejų žmonių, palaidotų aukštame kape
pas Viskiautus, Fischhausen o pav., drauge su akmeninėmis bei
kaulinėmis inkapėmis, yra pailgos, dolichokefališkos2'. Kaukolės
Pamarėlėse, kaip ir kitur Pamarėnų (Pomeranija) krašte atras­
tos, kur šiandien brachikefalai gyvena, yra teipogi dolichokefa-
liškos24. Toki jau ilgakaušiai atrasta palaidoti kapuose ant viso
Prūsijos ploto, nuo Pamarėnų iki Tilžei, ir tai ne tik akmens ga­
dynėje, bet ir daug vėliaus2’. Taipogi ir iš gadynės kovų su kry­
žiokais, iš XHI-XIV šimtmečio, rasta kapuose ilgakaušius
palaidotus26. Toki jau dolichokefalai yra randami kapuose pietų
link gulinčiosios Lenkijos, o rytų link - kapuose Gartyno gub.,
kur senovėje getvių (getvingių) gyventa, teipogi Minsko gub.,
kapuose Volinijos, Ukrainos ir net Galicijos27, kur ant viso šito
ploto šiandien brachikefalai gyvena.
Ne menkiaus akyvos yra žinios, nors neskaitlingos, apie au-
galotumą palaidotųjų Lietuvos kapuose kūnų. Atrastiejie Vil­
niaus gubernijoje ilgakaušių lavonkauliai prigulėję labai
augalotiems žmonėms ir daug augalotesniems neng tie baltru-
sai, kurie dabar tose vietose gyvena28. Kapuose pas Visdergius,
Žemaitijoj, atrasti lavonai buvo teipogi labai aukšto stuomens
(1,80-1,90 m) žmonės29, kaip ir atrastiejie Latvijoj30.

1 Voigt. Der Missionsversuch Adalberts von Prag in Preussen. Altpreus.

Monatsschrift. 1901, S. 362. ♦ : De situ Daniae, cap. 77; slg. ir Hchnoldi. Chron.
slavorum. I. cap. 1; Hartknoch Dissertationes histor, IV. p 73-7 • fuškevi-
cians Svot. dain. 1, p. 438. • *Lib. Ill, cap. 153: Script, rer Prus. I, S 124, ilart-
knoch. Dissert. IV, S.75-6 ir Alt und Neues Preussen. S. 80-82. • 'Script, rcr.
Prus. III, S 462. • *Rerum Moscoviticarum commcntarij. Ba*ūleae, 1555, p 113.
• r Orbis Cothicus. Olivae, 1689, lib II, p. 16. • *Slg. Horn. Culturbilder aus
Altpreussen. Leipzig, 1886, S. 86. ♦ vBarchcwtz. Verhandlungen d. Berliner
Gesei1. fuer Antropologic. 1872, S 16; Rcrghaus. Die kurische Koenige. Das Aus-
land. 1883, N 5, S. 95. ♦ 10 Virchow. Archiv f. Anthropologic. Bd. XI, S. 299;
Verhandl. d. Beri. Gesell. f Anthr 1872, S 20; Das Ausland. 1878, S. 926. •
" Correspondenz-Blatt d Deutsch. Gesell. fuer Anthropol. 1879, N 5, S. 40;
Diefenbach. Voclkerkunde Osteuropas. B<l. II, 1, S. 36 ff; Mntcilungcn d. anthr.
Gesell in Wien, 1892. Verhandlungen. $. 81; 1893. Verhandl., S. 93; Nuderk. O
ptivodu slovanu. Praha, 1896, str 54. • Wetcker. Archiv f. Anthrop. I Bd.,
S. 149: Virchow. Archiv. Bd IV, S. 81; VI, S 114. • n Virchow. Verhandlung der
Beri. Gesell. f Anthr 1877, S 365; 1880, S. 382; 1881, S. 372; Zeitschrift fuer
Ethnologic. Bd X,$. 147; Correspond.-Blatt 1877, N 11,S 148; Summer. Zeitsch
f Ethnol. 1883, Bd. XV, S. 65; Nicdcrlc. O povodfi slovanu, str. 54 • 11Central-
blalt fuer Anthropologic etc. 1901, S. 46. • " Wilscr. Centralblatl fuer Anthr.

SO
i >89, N 1. S. 6-7. • |NTschitch. La criminalitc comparee dės Estes et dės Letto-
r.ien> ref Internationales Ccnlralblatt fuer Anthropologie. 1902, Heft 6, S. 351
• ' knise. (Ur-geschichic d. Esthnisch. Volks, S 41) sako apie latvius „Den
c.inzen Tag ertoent das froehliche Lied der Maedchen in freier Luft bei der
Arbeit, und alles eilt rasch seinem Ziele 7.u, arbeitet mit Kraft und Ceschick-
hchkeit, waehrend der Esthe wo moeglich die Haelfte dės Tages verschlaeft",
sig ir Bui’zemmcko paaiškinimus prie surinktų dainų, kur jis sako: „Latyši sči-
tajut trudoliubijo vysokim dostoinstvom čelovieka; lien postydna" (Sbornik
antropologičeskich i etnogrofičeskich state) etc. Moskva, 1873, str. 228) • lhDie
Urbevoelkerung Europas Berlin. 1874, S. 16. • ” 7,ur Archaeologie dės Balti-
eums. Archiv f. Anthrop. VII, S 59-109. • * Die Herkunft der Arier. Wien,
1886, S. 51. • :: Schriften d phys.-oekon. Cesellschaft in Koenigsberg. 1890,
S. 93. • :: Mittcil. d lit litf. Gescll. Bd IV, S. 550, Sitzungsbcrichte d. Alt. Ge-
sell. „Prussia". Heft 17, S 168 • Hcydeck. Sitz.ber. „Prussia". 18 Heft. S. 50. •
l.ifsaiter. Altpommerelische Schaedel Verhandlungen d. Berlin. Gescll. 1872,
S. 123; Archiv f. Anthropol. V, S. 3; Correspondenz-Blatt. 1878, S. 61; 1879,
S 71; Schumann. Die Kultur Penimėms in vorgesch. Zeit. Berlin. 1897, S. 5. ♦
: Lissauvr. Crania prussica. Zeitschr. fuer Ethnologic. 1874, Bd VI, S. 188: Bd. X,
S. 1-16. Schriften der Naturforsch Gesellschaft in Danzig. 1872, III, S. 1; 1878,
S 193; Schriften d. phys.-ookon. Gescll. in Koenigsberg. XIV, S 103. • * Schief-
fcrdccktr. Der Begraebnissplatz bei Stangcwalde. Schrift. d phys.-oekon. Ge-
sell. 1871, XII, S. 13; XIV, S. 53; Verhandlungen d. Altertums Gesell. „Prussia".
17 Maerz 1876. '7Correspondenz-Blatt. 1879, S. 40; Schriften der Naturforsch.
Gesell. 1881, S. 36, 68, Koltu u. Meiliu. Matcrialen zur Vorgeschichte dės Men-
schen im oestl. Europa. II, S. 91 152, Archiv fuer Anthropol. 1895, S. 515 •
^Correspondenz-Blatt. 1879, N 5. S 39. • 29 Doiogird. „Varpe". 1893. p. 91. •
10Grewingk. Ueber heid. Graeber. S. 130.

XII

Jeigu mes čion tokiu būdu ir kapuose patvirtinimą randame,

jog juose, nuo neolitiškos gadynės pradėjus, tikrai silsisi mūsų
tautos augalotiejie ilgakaušiai, tai dar akyviaus bus susekus ir
tūlus pėdsekius jų inteligencijos, kuri, smegenims supūvant, ra­
si visiškai nepragaišus, - ženklus jų prosenoviškos kultūros. Ši­
tame inžvilgyje yra mums, kaip tuojaus regėsim, didiai svarbios
tos tiek kartų jau minėtos inkapės, kurios buvo dedamos ir duo­
damos lavonams, pasitikint, jos būsiančios vėlėms reikalingos
aname sviete.
Akmens gadynėje, kuomet pas mus visokius padargus ir ki­
tus daiktus, gyvenimui reikalingus, daugiausiai tik iš akmens,
kaulo, rago, molio daryta, ir kapuose randame inkapes: ranko­
mis lipintus puodus, akmeninius kirvukus, šiandien „perkūno
kulkomis" vadinamus, iš akmens, titnago padarytus kaltus,
pjūklus, peilukus, astragalus iečių ir k. 1. 1., ir tik retai kur kape
randama, kaipo pašveitalus („Schmucksache"), labai prasto
darbo gentarinius karielius'. Taip aukščiau paminėtame kape
pas Viskiautus, kur atrasta du skeletu aukštininkai susirietu­
siu palaidotu, prie jų vieno dešinės rankos atrasta aštrų titna­
go šmotelį ir abipusėj strėnų, regis, nuo diržo, du kauliniu
pašveitalu; antras skeletas turėjęs akmeninį, iš žalsvo porfyro,
kirvuką su skyle, kurs, rodos, ant trumpo medinio koto užmau­
tas, buvęs lavonui rankon duotas: kairėje šalij strėnų šitų la-
vonkaulių atrasta titnaginį peilį ir prie jo - kaulinę adatą2. Su
šitokiomis jau inkapėmts atrasta lavonus ir kitose Prūsijos vie­
tose palaidotus.
Daug brangesnes bei įvairesnes inkapes randame drauge su
degintais lavonais, kuomet kultūra mūsų žemėje buvo jau aukš­
tyn pakilusi, būtent t. v. Hallstatt’o periode (2000-500 m. Kr. ne­
gimus) ir dar vėliaus gadynėje t. v. l,a Tene kultūros (500-50 m.
Kr. negimus), kada drauge su žalvariu pas mus vis daugyn ir
geležį vartota. Apie šito laiko urnas, kuriose pelenus sudegintų
lavonų kavota, kaip ir apie puodus, kuriuose inkapinį maistą
numirėliams dėta, buvojau aukščiau, nors trumpai, kalbėta. Čion
liekti mums dabar susipažint su tais daiktais, kuriuos tada vė­
lėms, į aną nematomą svietą iškeliaujančioms, drauge su jų la­
vonais žemėn kavota.
Lavonus ant rogo deginant, vienur ir inkapes drauge su jais
deginta, nuo kurių, žinoma, beveik nieko neliko, metalams su­
tirpus. Kitur vėl atrasta drauge su pelenais urnose ne tik šmote­
lius brangių, sutarpintų ugnyje metalų, bet ir pridėtas dar čielas
inkapes3. Tankiausiai tačiau randama inkapes, sveikas indėtas
drauge su pelenais, kaulais urnosna arba vėl šalyje urnų sudė­
tas, iš ko matyt, jog jais, kūnus sudeginus, neretai dėta čielas,
idant jomis reikiant vėlės pasinaudot galėtų.
Kadangi senprūsų kapai sulig šiol geriaus jau ištardyti ir ap­
rašyti tapo, tai čion mes, aprašydami senoviškas inkapes, dau­
giausiai ant literatūros apie prūsų kapus remsimės, pritraukdami
tik tarpais literatūrą ir apie lietuvių bei latvių kapus, kurie, kaip
paminėta, dar labai menkai pažinstami yra.
Pradėkim nuo seniausios žalvario gadynės - Hallstatt’o pe­
riodo. Tuomet, kaip rodos, žalvario pas mūs žmones dar men­
82
kai būta, todėl ir iš jo darytų inkapių kapuose nedaug randama.
Taip ant paveizdo imkime aukštus kapus su degintais lavonais
Druskių girioje pas Ašlakius iš gadynės kelių šimtmečių pirm
Kristaus gimimo: iš aštuonių kapų, kuriuos čion perkasinėta, tik
trijuose iš jų atrasta menkus, prastos formos žalvarinius pašvei-
talus (antrankes ir tt.), viename - geležies surūdijusios konglo­
meratą, viename - akmeninį kirvuką, o kituose - tik sudegintų
kūnų pelenus urnose ir be urnų pakavotus4. Vėliaus varį, žalva­
rį, geležį ir kitus šulnus metalus, kurių Lietuvos žemėje, rodos,
niekados nebuvo ir kuriuos pas mus, kaip žemiaus matysim, iš
pietų žemių parsigabenus ir tokiu būdu su laiku lietuvių prose­
niams labjaus pralobus, randame ir jų gadynės kapuose daug
daugiaus įvairiausių inkapių, iš tų naugių darytų. Taip, perka-
sinėjant kapines su degintais kūnais Natangijoj iš gadynės I-II
šimtmečio, drauge su rymiškais pinigais Domitiano (81-96 m.),
Trajano (98— 117 m.) ir pilies Markianopolis šios dien. Bulgarijoj,
atrasta visokius žalvarinius daiktus, tūlus jų sidabro skardutė-
mis aptrauktus ir dabintus, sidabrinius žiedus, segeles (fibulas),
geležinius brizgilus su žalvarinėmis rinkėmis palaidotų drauge
žirgų ir tt.3 Kapinėse gyventojų Truso gardo, pas Elbingą, kur
senesniame laike laidota lavonus, vėlesniame degintus kavota,
atrasta su rymiškais pinigais I-IV šimtmečio Kr. užgimus žalva­
rinius ir sidabrinius antkaklius, antpečius, auskarus, adatas, žal­
variu kaustytas kaulines šukas ir daug mažiau geležinių daiktų6.
Ir Tischler'is7savo perieškojimuose kapinių, paeinančių iš gady­
nės pirmųjų šimtmečių Kr. užgimus, atrado moteriškuose ka­
puose įvairios formos žalvarines ir sidabrines, rečiau auksines
segeles, tankiai žalvarines, sidabru bei auksu dabintas, atrado
moteriškus antkaklius, antpečius ir kitus pašveitalus, tokius dai­
lius ir turtingus, kaip niekur kitur Europoje. Rado teipogi žalva­
rines bei sidabrines sagtis; žalvarines adatas; auksinius,
sidabrinius bei žalvarinius žiedus, antrankes, pincetus, peliu­
kus ir k.; stiklinius bei gentarinius karielius, kaulines šukas ir k.
Vyrų kapuose atrasta mažiau pašveitalų, kaip segeles, kuriomis
skraistes, susegtas ant peties, nešiota; diržų sagtis ir metališkus
papuošalus; daugiaus juose rasta: ginklus, pjautuvus, kaltus, di­
delius peilius, budės, žirkles, skiltuvus ir k. reikalingus namų
darbui daiktus, teipogi brizgilus, pentinus ir 1.1. Labai turtingas
ir dailaus darbo atrasta inkapes senprūsų kapinėse pas Daumen*
83
iš IV ar V šimtmečio, kurias Dr. Heydeck klaidžiai vokiškiem-
siems „guotams" priskiria, teipogi pas Aellarus'1, Kaupų giraitė­
je pas Viskiautus iš VIII šimtmečio, kurias tas pats Heydeck
priskirt normaniškiems „vikingams" norėtų11’, ir kitur. Dar iš vė­
lesnio laiko senprūsų kapinėse, iš XII šimtmečio ar dar vėliaus,
pas k. Ekritten su degintais kūnais kareivių, kritusių, kaip ro­
dos, kovoje netoli nuo čion pas piliakalnį Heinenberg, atrasta iš
žalvario segeles, žiedus, dalis torielkučių ir svarstyklų ir men­
kesnius pašveita lūs ir beveik prie kožno geležinius ginklus: kar­
dus, žirkles, peilius, sagtis, įvairaus didumo kirvius ir smaigalius
iešmų (lancų), kurių vienas sidabru dabintas, pentinus, kilpas,
brizgilus, skambalėlius ir žirgų kaulus11.
Noris lietuvių ir latvių kapai daug menkiau ištardyti, bet ir
juose, kaip žinoma12, inkapių labai gausiai randama. Seniausio
laiko kapuose užtinkama ir čion tik iš akmens, kaulo padirbtus
daiktus; vėlesnio - daugiausiai žalvarinius bei geležinius. Prieg
tam patėmyta15, jog kapai ir kapinės vakarų link, Žemaitijoj,
esą turtingesnės neng rytų Lietuvoje. Kadangi ir čion, kaip ir
Prūsuose, drauge su lavonais vėlėms duota brangiausius daik­
tus, rykus, pašveitalus, todėlei, ypač moterių kapuose, atran­
dama skaitlingas inkapes - ano laiko brangumynus: pakalkes
(diademas), antrankes, žiedus, antkakles, segeles, sagutes (špil­
kas), auskarus, adatas, barškučius, skardutes papuošimui dra­
bužių, įvairias pakabėles, retežiukus ir kitus pašveitalus iš
žalvario, sidabro, aukso; atrasta taipogi stiklinius ir gentai­
nius karielius, žalio vario raktą ir k. Kapuose vyrų rasta: kar­
dus, kirvius, smaigalius iešmų bei iečių, peilius, skiltuvus,
sagtis, žiedus, segeles, diržus, žalvariu dabintus, budės, briz­
gilus, pentinus ir k.; be to dar, kaip vyriškuose, taip ir moteriš­
kuose kapuose atrasta urnas ir kilus puodus bei puodelius
įvairaus didumo, kuriuosna būta valgio ir gėralo dėta, ir stikli­
nes bonkutes, arba ašaruves14.
Taip, perkasinėdamas pas Ramintus kapines senovės sūda-
vų iŠ gadynės II šimtmečio Kr. užgimus, kuriuos, kaip paminė­
ta, dar XV šimtmetyje getais vadinta, prof. Bezzenberger'is13
atrado su liekanomis degintų lavonų žalvarines antkakles, ant­
rankes, sagutes su retežukais, žalvarines bei geležines diržų sag­
tis, geležinius kaltus, kirvius, iešmagalius ir k. Taipogi ir kapinėse
pas Šėmius, Klaipėdos pa v., iš gadynės III šimtmečio, kur ta­
S4
čiau, kaip rodos, ir vėlesniame laike kūnus laidota, tas pats Bez-
zenberger'is16perieškotose 110 duobėse atrado drauge su lieka­
nomis degintų ir nedegintų moteriškųjų kūnų: stiklinius bei
gentarinius labai dailius karielius, žalvarines segeles, žiedus, ant­
rankes, gryvinas (spiralius), antkakles, antkaklinius retežius, žie­
dus, moteriškas kepuraites daugybe žalvarinių guzikučių, su
pakabėlėmis dabintas, sidabro žiedus, geležies adatas ir k. Su
vyrais atrasta inkapes: žalvarines antkakles, retežius, segeles, gu-
zikučius diržų papuošimui, sidabrinius žiedus, guzikučius, ant­
kakles; žalvarines, sidabrines bei geležines sagtis; geležinius
pjautuvus, kaltus, degius, peilius, kardus, dalis skydų, iešmaga-
lius, brizgilus, pentinus ir labai tankiai žirgų kaulus. Ypačiai tur­
tingas inkapes atrado Tischler'is17kapinėse iš II-III šimtmečio
pas Oberhof'ą Klaipėdos paviete: lavonai čion, deginti ir nede­
ginti, rasti daugiausiai su visais pašveitalais palaidoti, kaip jie
juos gyvi būdami nešioję. Vyriškuose kapuose atrasta: kardus,
pjautuvus, budės, iešmagalius, peilius ir k., o moteriškuose: ant­
rankes, kurių tarpais po kelias prie vieno ir to paties kūno pri­
dėta buvo, puikias antkakles, sagtis, pincetus, segeles ir k.
pašveitalus, kurie duoda mums aiškų abrozą turtingumo anos
gadynės drabužių („vvelche ein deutliches Bild von dem Reich-
tum der damaligen Tracht gewaeren"). Labai dailias inkapes
atrado Bezzenberger'is18ir pas Greišėnus, Tilžės pav., kapinė­
se iš IV-V šimtmečio: gražias segeles, antrankes, dalis žalvari­
nių pakalkių ir tt. Kapuose iš VI-VII šimtmečio Šventėnų pav.19,
Vilniaus gub., drauge su pelenais kūnų atrasta: pentinus, pjau­
tuvus, kirvukus, iešmagalius, žalvarines antkakles, antrankes,
žiedus ir kitus pašveitalus, o drauge su palaidotais žirgais -
brizgilus, kilpas ir k. Ypačiai daug pašveitalų atrasta getvių
(getvingių)20kapuose Gartyno gub., būtent: žiedų, karielių, aus­
karų ir k.; taipogi kareiviškus ginklus žalvarinius bei geleži­
nius, tūlus rykus ir tt.
Apie inkapes prosenių mūsų, kapuose randamas, kalbant, ne­
reikėtų dar užmiršt nepaminėjus aukavimą gyvų žmonių ir ypa­
čiai žirgų.
Anot liudijimo Dusburgo, Stryjkowskio ir k., vėlėms mirusių
galiūnų inkapėsna duota ir jų tarnus bei tarnaites, o neretai, re­
gis, ir jų pačias - kaip lygiai ir pas indus iki pastarojo laiko kad
praktikuota, - apie ką dar lietuviškos pasakos ir dabar mini21.
85
Tūluose vyrų kapuose atrasta drauge lavonkaulius, kaip rodos,
paaukotų moteriškių“.
Dar tankiaus, rodos, laidota drauge su vyrais jų žirgus. Su
kun. Algirdu, kaip paminėjom, sudeginta drauge net 16 žirgų.
Todėlei ir tarp inkapių vyriškuose kapuose rasi ant pirmos vie­
tos reikėtų paminėt žirgų kaulus. Žirgus laidotie pradėta numi­
rėlių kūnus dar nedeginant23. Vėlesniame laike, lavonų deginimą
invedus, žirgus tai deginta drauge su žmonių kūnais, tai laidota
nedegintus, todėlei tankiai atrandama su kaulais balnų kilpas,
brizgilus, kamanas, ledžingas, retežius ir k.2*, iš ko matoma, jog
žirgus laidota su visais reikalingais jiems pašveitalais dabintus
Kaip turtingas inkapes senovėje duota ir kokiu būdu žirgus
dabinta, matome iš iškasenų kapuose III-IV šimtmečio pas k.
Vamikam (Vamakaimis?) netoli Baigos, Natangijoj. Viename ka­
pe2*prie lavono atrasta: sidabrinį žiedą, didelę sidabrinę segelę,
diržą, sidabro skardutėmis dabintą, sidabro sagtį ir k., kaip pei­
lį, smailgalį ieties ir k.; kardo rankena buvo sidabro skardu ap­
traukta. Prie palaidotojo žirgo snukio rasta dalį žalvarinio
paauksuoto brizgilo (žeboklės), prie josmilkinio - dvi maži aukso
rožaiti („Rosetten") su insodytais granatais ant auksinių skar-
dučių. Prieg tam dar atrasta 223 sidabrinius guzikuČius, kuriais
būta kamanas dabinta. Visokios dar sidabrinės sagutės bei pa-
kabėlės dapildė puikųjį žirgo aprėdalą. Kitame kape atrasta daili
segelė, su auksu aptraukta, trečiame - 80 sidabrinių guzikučių
ir sidabrines skardeles. Dar kitame kape'6- auksinę antpetę, si­
dabrinę antkaklę, sagtis ir įvairius kitus sidabro daiktus, kurie,
rodos, prigulėjo papuošimui diržo; sidabrines bei žalvarines se­
geles ir 1.1. Kaip turtingos buvo inkapės lavono, taip ir pašveita-
lai palaidotųjų žemėje po sudegintu lavonu žirgų. Prie galvos
vieno žirgo atrasta 300 sidabrinių guzikučių, prie kito - 87 guzi­
kučių kamanų papuošimui; paisai brizgilas buvęs ir čion žalva­
rinis paauksuotas. Dar vėliaus atrasta toje pat vietoje27‘idabrinius
ir pasidabruotus pentinus, taipogi žalvarinius pentinus, sidab­
ru aptrauktus, sidabrines antkakles, daug sidabrinių segelių, auk­
so bei sidabro ornamentuotas skardas, kuriomis būta taurrages
apkaustyta. Tokius ir panašius radinius užtikta ir daugiur kito­
se vietose. Kapinėse, anot Silberbergo7*, pas Lenzen ir Serpin,
Elbingos paviete, iš gadynės V-VII šimtmečio atrasta ne tik su
degintais lavonais, bet ir atskyri ūmi žirgus laidota. Ir iŠvėlesnio
 laiko, XI - XII šimtm., kapuose tankiai atrasta žirgų kaulus29. Kad
žirgus ir kryžiokų laike, XIII - XIV šimtm., dar vėlėms in kapus
duota, matoma iš iškasenų kapinėse pas k. Juditten30. Čion drauge
su nedegintais lavonais atrasta žirgų kaulus su brizgilais, kilpo­
mis, kardais, iešmagaliais, sagtimis, prieg tam dar rasta dailias
žalvario svarstyklas, meškeres, dalį žalvarinio bliūdelio ir vieną
žalvarinį paauksuotą šlėmą (galvę), dabar Provinzial-Muzeum'e
Karaliaučiuje randamą, identiškos formos su tuom, kokį Vytau­
tas Guagnini'o veikale „Kronika Sarmacyey Europieyskiey"
(Krakow, 1612) išpieštą ant galvos dėvi. Todėlei nereik stebėtis,
randant aprašyme gyvenimo S. Adalberto, Prūsijoj 997 m. nu­
žudyto, paminėta pas senovės prūsus „sonitus armorum fulgu-
rans hasta, sonans clypeus et gladius acutus" 1311 [„ginklams
žvangant, ragotinėms blizgant, skydams skambant ir aštriems
kardams švytruojant"] arba pas samus (sambus), žemaičius, kur-
šus dar XII— XIII šimtmetyje paminėtus sidabru blizgančius šar­
vus, paauksintus šlėmus, kardus ir tt.
Kaip prūsų, taip ir lietuvių bei latvių kapuose atrandama tan­
kiai žirgų kaulus32. Ypačiai aukščiau paminėtose kapinėse pas
Šėmius, Klaipėdos pav., atrasta daugybė palaidotų su lavonais
žirgų kaulų.
Iš inkapių, vėlėms mūsų sentėvių kapuosna duotų, mes da-
sižinom ne tik apie tai, kokius ir iš kokio metalo daiktus pas mus
tūlame laike turėta, bet ir susipažinstame su laiptu senoviško­
sios mūsų kultūros.
Taip jau Tischler'is33buvo išsitaręs, gyventojai senovės Prū­
sijos, nors jie V šimtmetyje Kr. negimus savo numirėliams tik
menkai inkapių teduodavę, bet jos - ypačiai ginklai, rykai ir tt. -
buvusios jau tuomet labai dailios ir iš dalies iš svetur ingaben-
tos, iš dalies namieje darytos. Anot Lissauer'io34, iš tų radinių,
kuriuos senprūsų kapuose bei kapinėse užtikta, ėsą matoma, jog
jie I-II šimtmetyje Kr. užgimus, ant savo žemės gyvendami, tu­
rėję tuomet ne tik ietis, kaltus, peilius, brizgilus, pjautuvus gele­
žinius, bet ir daug įvairių daiktų iš žalvario, sidabro ir k., kaip:
segeles, sagtis, guzikus, kailelius ir k.; žodžiu sakant - vislab tu­
rėję, kas gyvenimo pagrožinimui, pasidabinimui, ūkininkystei, ar-
klininkystei, kareivystei ir k. buvę reikalinga, ir šitie visi radiniai
ženkliną gana aukštą kultūros laiptą („durchweg einen verhaelt-
nissmaesig hohen Grad von Cultur voraussetzen"), todėl ir Tisch-
ler'is* šitą gadynę „die Glanzperiode der Ostpreussischen Urzeit"
(„senovės Rytprūsių klestėjimo laikotarpiu") vadina.
Niekur, - sako 1. Voigt'as (I, 484),- Prūsuose perkasinėjant
senus kapus, neatrasta taip daug daiktų sidabrinių ir visus taip
dailiai bei gražiai darytus, kaip senovės Pogezanijoj, būtent arti
Elbingos pas k. VVeklitz ir Meislotein. Kaip daiktai iŠ metalo da­
ryti, taip ir vašku aptrauktiejie vaško bei stiklo karieliai, kurie iš
dalies kaip mozaika padaryti, atsižymi tarp visų kitų rinkiuje
senoviškų daiktų Karaliaučiaus archyve. Ir tiejie iš deginto mo­
lio formuoti karieliai yra su vopiais papuošalais apdengti, kaip
tokius čion retai kur randama.
Toliaus tas pats Ussauer’is apie gyventojus senovės Truso
pas Elbingą, kurio kapinėse įvairios segelės, sagtys, karieliai, ant­
rankės, žiedai, pincetai, kaulinės šukos, žalvario kibiras, sidab­
rinės antpetės, sidabrinis kibiras ir k. atrasta tapo*’, rašo:
„Daugybė atrandamų ant vietos pinigų, padarų, pašveitalų iš
aukso, sidabro, žalvario, geležies, akmens, molio, gentaro bei
stiklo mums dar ir šiandien pasakoja apie didį turtingumą, ku­
ris čion tarp senprūsų praėjusiame tūkstantmetyje viešpatavo...
Skaitlingai atrasti kapai su laidotais lavonų skeletais bei degin­
tais kūnais („Umengraeber") rodo, jog čion daugelis generacijų
viena po kitai gyveno, mirė ir ant kainų kapinių palaidota tapo;
dailios inkapės („Beigaben") sidabrinės dar ir šiandien liudija
apie ano laiko turtingumą („VVohlstand") šitų žmonių... Dar IX
šimtmetyje marininkas Wulfstan as rado šitą vietą žydint"37. Apie
radinius senprūsiškuose kapuose Kulmijos (Kelmijos?), kur drau­
ge su lavonais atrasta sidabrinius pašveitalus, žalvarinius įvai­
rius daiktus, iš brangių akmenų karielius ir k., sako tas pats
Lissauer is: „Apie senovės turtingumą palaidotų čion žmonių
dar ir šiandien mums liudija tenykšti radiniai iš žalvario, sidab­
ro bei brangių akmenų"34. Taip ir apie atrastas senprūsų inka-
pes pas Algą Pomezanijoj Dr. Marschallas išsitaria39: „Jų
pašveitalai rodo gerą skonį („Geschmack"): gražiausi iš jų tie,
kurie auksinėmis bei sidabrinėmis skardutėmis apdėstyti ir plo­
nais siūleliais dabinti... Įvairiausio didumo bei formos stikliniai
karieliai, tankiai atrandami mėlynos bei žalios parvos, rodo aukš­
tą laipsnį techniško išdarbio tųjų, kurie juos dirbo; ypačiai tie su
kvietkutėmis dabinti, mozaikuotiejie karieliai ir su indėtomis
auksinėmis skardutėmis".
 Ypačiai gadynėje atvykimo Prūsuosna vokiškųjų kryžiokų
..tuomet, - sako Tischleris40, - atsiradus buvo pas mus „eine gla-
enzende Kultur" [„išskirtinė kultūra") su išsiplatinusia fabrika­
cija fibulų, kardų, pasidabruotų balnakilpių ir tt.", o visos tos
inkapės, apie kurias aukščiau minėta ir kurios savo dailia forma
bei medega, anot to paties Tischler'io4’, mūsų pasistebėjimą su­
judina - „unsere Staunen erregen", - buvusios iš didesnės da­
lies naminio prūsų išdarbio. Pastaraisiais metais Prūsuose atrasta,
kaip rodos, ir fabrikacijos tokių daiktų vietas dar iš X-XII šimt­
mečio "4?.
Ir Šiaurės link nuo Nemuno, Žemaitijoj, Lietuvoje atrasta ka­
puose bei kapinėse įvairiausius aukštokos kultūros produktus.
Čion, anot Tischler'io43, laidojami lavonai buvę turtingai dabinti
su retežiukais, kabančiais nuo peties per krūtinę, su puikiomis
antpečių segelėmis ir kitokiomis dailaus darbo fibulomis, bran­
giomis antrankėmis ir 1.1. Produktai šitos aukštai stovinčios prū­
siškai lietuviškos kultūros atrasta daugiur vietų: ji čion Prūsuose
dūravus iki laikui atvykimo kryžiokų, kurie ją sunaikinę. Dar ir
kryžiokų laiko kapinėse atrasta daugybę ginklų, brizgilų, kilpų,
pasidabruotų pentinų ir tt. Todėlei, aprašydamas inkapes, sen-
iietuviškose kapinėse Klaipėdos paviete randamas, Tischler’is
sako*4, Čion esą randama ženklus „einer glaenzenden litauischen
Kultur" [„išskirtinės lietuvių kultūros"], kurios identiškus pro­
duktus randama visoje Žemaitijoj ir Latvijoje. Taip ir, anot Gre-
vvingk'o45, Žemaitijoj atrastiejie išdarbiai kaip savo forma, taip ir
medega reiškianti tūlą kultūros aukštį, kuri neabejojant buvus
iš dalies sava, o iš dalies prigulėjusi nuo maždaug išsiplatinusių
vaizbiškų susinėsimų. Lietuvoje, - sako jis toliau, - pirm invedi-
mo krikščionystės kultūra buvus žymiai išsitobulinusi („die Cul-
tur merklich vorgeschritten war"), ir, vokiečiams čion atvykus,
regis, per nuolatingas su lietuviais kares ir plėšimus turėjusi ir
kultūra sulaikyta taptie - „musste ein Stillstand oder Zuruec-
kgehen der friedlichen Cultur eintreten".
Taip kalba apie mūsų prosenių kultūrą mokslingi vokiečiai.
„Žalvario kultūra", kurios tokius dailius paminklus kapuose
bei kapinėse atrasta, pas mus ilgai dūravo. Kuomet pietinėje Eu­
ropoje t. v. La Tene ir vėlesnio laiko rymiškoji kultūra iŠ priežas­
ties, kaip rodos, užplaukimo barbarų tautoms persikelstant, tik
iki IV šimtm. Kr. užgimus dūravusi, sunaikinta tapo, pas mus
Lietuvoje ir Latv ijoj, kaip tuojaus regėsim, šita pati žalvario bei
geležies kultūra iki mūsų dienų daėjo. Kad dar kryžiokų laike
pas prūsus, lietuvius bei latvius žalvarį vartota - jau mes iš da­
lies aukščiau minėjom. Taip kapuose iš gadynės pastarojo prū­
sų maišto prieš kryžiokus (1260-64 m.) prie palaidotų kareivių
atrasta sunkų lanką, sidabrinius diržo papuošalus ir žalvarinį
antpetį, pentinus ir sagtutes46; iš gadynės apie 1350 m. atrasta
audeklai, žalvario gijelėmis atausti17; Bartenijoj iš gadynės 1352-
1413 m. kapinėse prie lavonų atrasta: žalvarines antkakles, ant­
rankes, gryvinas, diržų sagtis ir ypatingas fibulas skraistėms
užsisegtic48. Žemaitijoj Stryjkovvskio laike moterys nešiojusios
dideles žalvario antkakles („kola bronzowe")49. Vysk. Valančiui
liudijant53, jo laike žemaičiai nešioję briedžio diržus „su vario ir
žalvario pendentais". Taipogi ir pas latvius dar ne per seniai
(1849-1850 m.) žalvarį vartota. Taip Kruse pasakoja’1, latvių mo­
terys nešiojusios dideles žalvarines „breezes" (fibulas), mažas
trikampes skardutes ant drabužių, žiurkštų, skepetų prisiūtas,
retežėlius su pakabėlėmis ir žalvario vainikus, o vyrų diržai žal­
variu papuošti buvę. Rašantis šituos žodžius dar apie 1860 m.
Ožkabaliuose, Vilkaviškio pav., atsimena pažinojęs vieną žmo­
gų, kurs su labai prastais instrumentais liejimu žalvarinių, si­
dabrinių žiedų ir k. mažų pašveitalų užsiimdavo. Ar ir vėliaus
kur pas mus dar būta tokių daidalių, kuriuos dainos senovišku
būdu „meisterėliaisauksoriais", „aukselio kalėjėliais", „sidabro
liejikėliais" vadina52, - nežinoma. Tačiaus, noris mūsų tautiško­
sios daidalystės reprezentantai, su laiku gyvenimo išlygoms per­
simainius, būtų visiškai išnykę, atminimas jų vardo liks visados
dainose, o apie jų didiai tobulą dailą amžinai liudys mūsų pro­
senių inkapės, už kurias mes vėlėms kalti asame Širdingą ačiū
ištartie
1Slg. TiscMer. LYber die Gliederung der Urgeschichte Preussens Inster-
burg, 1887, S. 4; Schumann. Dio Kultur l’ommems, S. 5-20. • 2 Hcydcck. Sit-
zungsber. „Prussia". 18 Heft, S. 46, 52, 76. • ' Schriften d. Naturforschend
Gesellschaft m Danzig. 1874, S. 4. • 4 Rujok Sitzungsberichte U Alt.-Gcsell
„Prussia" 1888-89, S. 139. • Zwei Graeberfelder m Natangon Schrif-
ton der physical ockonom Gesell. Bd XIV, S 81-101, KUbs Berichf uebor die
neucn Ausgrabungen in Teugen, Schriften Bd. XVI, S. 54. • " An\rr Das ge-
mischte Graeberfeld auf dem Ncustaedtor Feldebei F.lbing Zeitschr fuer Eth­
nologic. 1880, XII, S 106 • 7 Ostprcuss. Graeberfelder Koenig*.berg, 1879;
 Schriften d. phys.-oek. Gesell XXIX, S. 20. • *Sitzungsber. „Prussia". IV Heft,
$ 40. • ' Prussia. Heft 21, S lf»0. • 1,1Prussia. 21 Heft, S. 60. • Heydeck. Sit-
zungsber „Prussia". 1888 89. S 127. • l? E. Tt/szktcu/icz. Badania archeologi-
c/ne Wilno. 1849; K. Tyszkiacicz. O kurhanach na Litwie i Rusi zachodniej.
Berlin, 1868, str. 26 nnst.; Dowgird. Pamiątki z czasow przedhistorycznych na
Žnnijdzi. Pamiętnik Fizyjograficzny. 1886-1889; referatas I. BitaiČio „Varpe".
1892, N 2 sek.; Krust* Necrolivonica Leipzig, 1859; Grewingk. Ueber heidn. Grae­
ber Rus.-Litauens, Szukietoicz. Szkicc z archeologii przedhistorycznej Litwy.
Wilno, 1902. • " Tyszkiewicz. Badania, str. 62. • 11 Tyszkiezoicz. O kurhanach,
str. 39, 50 Persijoj dar ir dabar našlės renka savo ašaras in ypatingas bonkutes
ir jomis laisto kapus savo vyri| (Beilage zur „Allgcm. Zeitung" Muenchen,
1903, N 10. S. 80). •' Sitzungsber. „Prussia". 20 Heft. S. 35. • 18Prussia. 17 Heft,
S. 141-170. • ,?Schriften d phys-oek Gescll. 1888, S. 14, Correspondenz-Blatt.
1888, S 119 • Prussia. 21 Heft, S. 135. • 19Archiv fuer AnthropoJogie 1898,
5. 79 • wArchiv fuer Anthropologie. 1895, S. 515. • n Dow.-Syliocslrozvtcz.
Podania žmujdzkie I, sir. 202. • ” Grewingk Ueber heidn. Graeber, S. 28. •
^Prussia. 18 Heft, S. 27. • 74Verhandlungen d. Berliner Gesell f. Anthrop
1872, S. 178, 184, 1877, S. 203; Schriften d phys.-cekon. Gescll. 1877, S. 273;
Prussia. 1888-89. S. 131; 17 Heft, S. 150; 20 Heft, S 113,115. • 15Tischler. Schrif­
ten d. phys-oekonom Gesei). 1877, S. 266-273. • ** Klebs. Ueber einen Gold-
fund in Natangen Schriften d. phys.-oekon. Gesell 1878, S. 4; Tischler, ibid ,
1890, S. 98 • 17Schriften, 1881, S. 12; 1882, S 15. * * Dorr. Die Graeberfelder
auf dem Silberberge. Elbing, 1898, S. 6; Die juengste Bronzezeit im Kreise El-
bing. Elbing, 1902. • * Prussia. 20 Heft, S. 58-67, 113. • wSchriften d. phys.-
oekon. Gesell. 1889. Verhandlungen,S. 31 • MScript, rer. Prus 1, p. 233,Mterzyriski.
Myth. Lituan. Monumentą. l,p. 26-27. • yzGreivingk. Ueberheidn. Graeber,S. 116,
142. • n Schriften d. phys.-oekon. Gesell. 1890. S. 96. • MSchriften dor Natur-
forsch. Gesell. 1878, S. 162 • »Schriften d phys.-oek Ges. 1890, S 97. • ^Schrif­
ten der phys.-oekon Cesell. 1878, S. 38 • 1/ Schriften der Naturforsch Gesei).
1878, S 170 * v Schriften der Nat Gesell. 1878, S. 171; 1881, S. 19,20; Verhand­
lungen d. Berliner Gesei), f. Anthrop. 1877, S. 260; Zeitschrift f Ethnologie XII,
S. 115 • Correspondenz-Blatt 1872, N 2, S 10. • 40Ueber die Gliederung der
Urgeschichtc Ostpreussens, S. 7; slg. ir tai, ką prof Heydeck apie kryžiokų laiko
prūs. lietuvišką kultūrą sako: Sitzungsber. Prussia. 21 Heft, S. 66-7.41Ostpreus.
Grabhuege). 1, S 27 • 41Prussia. 19 Heft, S. 165 • “ Schriften der phys.-oekon.
Gesell. 1888, S. 14; 1890, S. 99. • 44Schriften. 1888, S. 20-23. • 44 Ueber heidn.
Graeber, S 48; 142,182-232. • 44Heydeck. „Prussia". 21 Heft, S. 66. • 47Schrif­
ten der phys.-oek. Gesell 1871, XII. S. 43; XIV, S 50. • 48Henning. Das Graeber-
feld bei Gerdauen Prussia 1878, S. 9; Zcitsch f Ethnologie 1879, XI, S 303. •
* Tyszkicwicz. Badania, str. 61. • * Palangos Juze, p. 96, 106. • 41 Ur-Geschichte
der Esthn. Volkss .S 41-2; Necrolivonica. Leipzig, 1859. Beilage C, S 5. • NJušk
Liet dain. II, p. 144, 261.

Karlsbade, Dr. J. Basanavičius

rugsėjo m., 1902

91
 IŠ GYVENIMO
LIETUVIŠKŲ

VĖLIŲ BEI VELNIŲ

Surinko Jonas Basanavičius

 I. A P IE Ž M O G A U S M IR IM Ą

1. Žmogui gemant ant svieto, ponas Dievas tuojaus, sako, pa­

kabina ant dangaus žvaigždutę, kad ji jam Šviestų per visą gy­
venimą. Ant tos žvaigždutės, sako, esąs užkabintas ir jo „gyvas­
ties siūlas". Jei žmogus sveikas, laimingas - jojo žvaigždė šviesiai
žiba, jam pavargus, nuskurdus, susirgus, ir žvaigždutė vos ne
vos spindi... Giltinei gyvasties siūlą nukerpant, žmogui mirštant,
ir jo žvaigždelė nog dangaus žemyn krinta. Todėlei vakarais
žvaigždėms {meteoritams) leidžiantės ir per padanges driekian-
tes žmonės matydami sako: „Amžiną atilsį - jau vėl koks žmo­
gelis pasimirė..." Kožnas žmogus turįs ant dangaus savo žvaigž­
dutę. Ale žvaigždes nereik skaityt, nes jei tik atitiktum savąją,
tuojau mirtumei.
(Nog Juro Basanavičiaus ir kili/ ii Ožkabalių. Vilkaviškio pav., Suvtalkų} gub..

2. Senovėje ligotus, pasenusius ir niekam netinkančius žmo­

nes išveždavę, sako, in užkaimį (galiasodę) ir pamesdavę juos
gyvus, kur jie ir numirdavę. Kaip dabar kožnam kaime yra ka­
pinės, teip tuomet buvo iškastos gilios duobės, in kurias inmes-
davo pasenėlius.
Vieną kartą sūnus, nesulaukdamas tėvą numirštant ir neap-
kensdamas jį, nusikirtęs medį ir nulupęs ilgą platų luobą, pa­
guldęs savo tėvą, nuvežė ir drauge su luobu in duobę inleido.
Drauge prie to pribuvo senio sūnaitis.
- Tėtuti, - tarė sūnaitis, - kodėl palikai duobėje luobą?
- Ką veiksim luobelių namie?
- O ant ko aš tave, tėti, išvešu tau numirus? - klausė jo sūnus.
Tėvui pasibaisėjo sūnus - ištraukė senį iš duobės ir parsiga­
beno drauge su luobu namon.
95
 I. A P IE Ž M O G A U S M IR IM Ą

1. Žmogui gemant ant svieto, ponas Dievas tuojaus, sako, pa­

kabina ant dangaus žvaigždutę, kad ji jam Šviestų per visą gy­
venimą. Ant tos žvaigždutės, sako, esąs užkabintas ir jo „gyvas­
ties siūlas". Jei žmogus sveikas, laimingas - jojo žvaigždė šviesiai
žiba, jam pavargus, nuskurdus, susirgus, ir žvaigždutė vos ne
vos spindi... Giltinei gyvasties siūlą nukerpant, žmogui mirštant,
ir jo žvaigždelė nog dangaus žemyn krinta. Todėlei vakarais
žvaigždėms {meteoritams) leidžiantės ir per padanges driekian-
tes žmonės matydami sako: „Amžiną atilsį - jau vėl koks žmo­
gelis pasimirė..." Kožnas žmogus turįs ant dangaus savo žvaigž­
dutę. Ale žvaigždes nereik skaityt, nes jei tik atitiktum savąją,
tuojau mirtumei.
(Nog Juro Basanavičiaus ir kili/ ii Ožkabalių. Vilkaviškio pav., Suvtalkų} gub..

2. Senovėje ligotus, pasenusius ir niekam netinkančius žmo­

nes išveždavę, sako, in užkaimį (galiasodę) ir pamesdavę juos
gyvus, kur jie ir numirdavę. Kaip dabar kožnam kaime yra ka­
pinės, teip tuomet buvo iškastos gilios duobės, in kurias inmes-
davo pasenėlius.
Vieną kartą sūnus, nesulaukdamas tėvą numirštant ir neap-
kensdamas jį, nusikirtęs medį ir nulupęs ilgą platų luobą, pa­
guldęs savo tėvą, nuvežė ir drauge su luobu in duobę inleido.
Drauge prie to pribuvo senio sūnaitis.
- Tėtuti, - tarė sūnaitis, - kodėl palikai duobėje luobą?
- Ką veiksim luobelių namie?
- O ant ko aš tave, tėti, išvešu tau numirus? - klausė jo sūnus.
Tėvui pasibaisėjo sūnus - ištraukė senį iš duobės ir parsiga­
beno drauge su luobu namon.
95
 Nog šio laiko, sako, pradėjo lauktie žmogaus namuose nu-
mirštant, o numirusiems pradėjo daryt grabus (karstus). Tuos
grabus pirmų pradžioj iš medžių, kaip lovius, iškirsdavo ir iš
viršaus vieną lentą užgręždavo. Nog šio laiko pradėjo tuos gra­
bus in žemę laidoti. Paskiaus grabus per ilgus laikus iš keturių
lentų sukaldavę. Nog kokių 100 metų pradėjo iš šešių lentų da­
ryt, o dabar turtingiems ir iš aštuonių lentų sukala.
(Vincas Basanavičius Ožkabaliuos, 1882 m.J

3. Žmogui mirštant uždeg grabnyčios žvakę, įbruk į ranką ir

šauk: „Jėzus, Marija, Juozapai šventas, pribūk prie dūšios mirš­
tančio!" Šlaksto vis šventintu vandeniu į visas tos trobos kertes
ir ant pečiaus, kad iš visur velnius išgainiotų.
(M. Slančius i i Trumpaičių, Šiauffių] pav.)

4. Numirus uždegtą grabnyčių žvakę žibin ir žibin, kol tik

nabašninkas tuose namuose gul ant lentų, ir kad jj ir j grabą pa­
guldo, kol tik iš namų išveža.
Viena motina savo mažam vaikui budėdama pasigailėjus žva­
kės - tas ir pasirodęs per sapną motmai savo ir pasakęs:
- Kod' tu man lazdos pavydėjai į dangų einant?
(Sakė Liudovika Urmoiuenė. užrašė M . Slančius i i Trumpaičių, šiaulliųj pav.)

5. Senam žmogui mirus, žmonys šneka: „Amžinatilsį! Jau pa-

sigyvenęs..."; „Jau tam laiks buvo!"; „Jau seniai tas buvo nebe­
reikalingas!"; „Da galėjo pagyventi! Da neparsenęs (-us) buvo!";
ir 1.1. Jaunam mirus, žmonys sako: „A-a, gailu, jauns žmogus!";
„Pačioj jaunystėj!" „Nereikėjo da jam (jai) mirti!" ir 1.1.
(SU

6. Mažam mirus, šneka: „Dangaus gyventojus!"; „Nuėjo pas

Poną Dievą vištelių ganyti!"; „Mažučio nėr ko gailėtis!"; „Nuėjo
pas savo tėvą" ir 1. 1.
(SU
7. Omai mirus arba kur rand negyvą: „A-a, netikėtas myrius!";
„Žmogus kai musė: čia jis yra, čia nebėr!"; „šiandien raudons,
rytoj lavons" ir 1.1. - „A-a, per neprietelių rankas žmogus išėjo
iš šios pasaulės!"; „Galėjo gyventi, kad ne piktadaris..."; „Jis jau

96
seniai seniai to ieškojo!"; „Jis ir buvo to verts."; „šmots žemės
apsičystijo, kad jo neliko!" ir 1. 1.
(SI)

8. Savžudystė. „Ar žinot ką? Aš jums naujyną pasakysiu! Gi

tas ir tas teip ir teip sav galą pasidarė!"; „Tai neblogs žmogus
buvo, tai kodėl gi jam teip?"; „Mat žmogus nė šventos vietos
neužsipelnė! Gavo liekno (balos) kraštą, ir gana..."; „Pasileidęs
(paleistuvis) buvo, už tai teip ir pasidarė!" „Koks gyvenimas,
toks ir mirimas!" ir 1. 1.
(M. SU

9. Kitame žmogaus kaukuole yra raštai, kitame - nėra. Kat­

ras čia būdams buvo raštininkas, tai to kaukuolas ir yra su raš­
tais, bet kad nieks tų raštų negal perskaityti, jei bent tie, kurie
labai labai mokyti.
(Sukę Juozas Šukys iš Kančiūnų. Si.)

10. Kaip veik kas numiršta ir pradeda atšalti, tą lietuvininkai,

iš lovos iškėlę, ant lentos arba ant smilčių asloje paguldo. Iš to tas
kalbėsis radosi: „Jis jau gul ant lentos", t[ai| efsti] jis jau numiręs.
Po smakru daugiausiai pakiša nabaštininkui giedamąsias
knygas ir tas potam drauge į kapus įdeda, kadangi tokių knygų
nė viens nenor vartoti. Teip pat daro ir su šukomis, kuriomis
nabaštininko plaukus šukavo. Pryvieros žmonės rasi irdaugiaus
ką į grabą įdeda, kuom nabaštininkas šiame sviete ypatiškai
džiaugėsi, kaip antai: kūdikiui - jo bovyklas. Senuose laikuose
kožną lavoną laidodavo jo pilname švenčių parėdyme su visais
jo pašveitalais, kaip jis tai šiame amže dėvėdavo, ir jam da pini­
gą į delmoną įkišdavo. Tai buvo labai naudinga dėl lavono išpa­
žinties: ant pinigo gal ir dabar numanyti, kokiame šimtmetyje
kas laidots buvo. Pirm to beveik kiekvieną aprėdydavo namų
darbo rūbais, tikt kurpes ir štriumpes (pančekas) pirkdavo, šian­
dien Prūsuose veik kiekvieną pagal vokiečių būdą po lavonų
kauru vienmarškinį paguldo, tartum jis savo lovoje miegąs. Vi­
sos įkapės dabar pirktos. Žiedus, auskaras, brangias Špilkas bei
žemčiūgus į grabą drauge jau nededa; tuos namiškiai ant pa­
minklo pasilaiko.
(Kini. Kr. jurkšalis Tilžėje i

97
 11. Kaip žmogus numiršta, tai seniau, jei mirėlis, sako, būda­
vęs koks amatininkas, dėdavę jam int grabą: kurpiui - ylą, drot-
vą; kalviui - kūjį, plaktuką; dailydei - skliutą, kirvį ir 1.1. Jei kas
turėjo pinigų, dėdavę jam su mašna. Kas mėgdavo gerti - dėda­
vę bonkutę arielkos, midaus ir 1.1. Moteriškėms - kuodelį, varps­
tę; kareiviui - pikę, kardą ir t. t. Bartininkų bažnyčios bokštus
statant (apie 1865 m.) atrasta viename kape bonkelę, pusiau pil­
ną arielkos, kitame - geležinį kirvį surūdijusį.
Numirėliams seniau užmaudavę ant kojų ir aprišdavę raikš­
čiais pasiūtas iš naujos drobės arba perkalio „čiulkas" pavidale
sūriaraugės rankovės, siūtas siūlu be mazgų. Vyrams dėdavę
ant galvos lapines kepures, mergoms - pakalkes su sidabriniu
arba auksiniu galionu. Moterims galvas aprišdavę baltomis ske­
petomis ir apsupdavę baltomis „plotkomis". Visus numirėlius
laidodavę naujais drabužiais aprėdytus.
(Nog Juro Basanavičiaus iš Ožkabalių.)

12. Seniau, sako, numirėliams duodavę, graban dėdami, po

vieną arba ir daugiaus pinigų. Vieni duodavę in dešinę ranką,
kiti, sako, dėdavę burnon po liežuviu. Perkasinėjant vieną kraš­
tą kapinių mūsų lauke Ožkabaliuos, kur sulig pradžiai XIXšimt­
mečio gyventojus to kaimo laidota, atrasti tapo (apie 1863-4 m.)
drauge su lavonų kaulais ir pinigai iš gadynės Sigismanto III
(1587-1633), Jono Kazimieriaus (1648-1662) ir k.
(J. B.)

13. Įsručo pav., kaime K. pradžioje 1861 m. numiręs nekursai

darbininkas, ir jo pati davusi numirėliui į grabą prikimštą pyp-
kį, pilną tabakmašnę, bulvių (rapukų), kopūstų, duonos, drus­
kos ir k. Moteriškė maniusi, jos vyras aname laimingesniam
gyvenime turėsiąs džiaugsmą iš visų tų daiktų.
(Iš „Koenigsberger Hartung'sche Zeitung", 29. Januar 1881, pas Bezzenber-
ger, Lilauische Forschungen. Goettingen, 1882, S. 84.)

14. Kaip tik patėmys ligonį mirštant, tuojaus iš buto išneša

visokias sėklas, manydami, jos nedygsiančios. Ligoniui ilgai mer-
dint ir kankinantės, ištraukia jam iš po galvos pagalves ir daro
skylę lubose ties lova, idant dūšia greičiau ir liuosiau danguosn
nulėkt galėtų. Mirštančiam duoda rankon uždegtą vaško žvakę,

98
pašventintą dienoje Šv. Panos Grabnyčinės. Numirus tuojaus nu­
mirėliui užspaudžia akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų anan
svietan. Numazgoję ir aprėdę lavoną, guldo jį ant lentos ir ran-
kosna duoda jam paveikslą kokio nors šventojo. Ten jis gul, iki
taps padarytas grabas, kursai daugiausiai iš šešių sukalamas len­
tų ir viduj išmuštas audeklu, kurį įkapiais vadina. Po galva duo­
da pagalvę, prikimštą drožliais, arba skiedromis. Ties numirėliu
nuolatai garbsto viena kita iš genčių ir apraudoja dorybes numi­
rėlio. Jeigu giminėje nėra patogios raudotojos, tai pasikviečia nors
svetimą. Pati, apraudodama savo vyrą, sako: „Kur tu pasidėjai,
balundeli mana baltasis, kurioj šalėj nuskridai? Tu man geru bu­
vai, tu mani negiojai (=nešiojai?), tu mani lingavai, o dabar nėra
tavęs! Kur aš pasidėsiu, pri ko prisiglausiu? Prisiglausčiau pri sy-
nas - syna kyta (= siena kieta), prisiglausčiau pri medžią - medis
lenkias. Prisiglausčiau pri akminia - akmū šaltas... Nėra tavęs,
dyvmedeli žaliukėli, nėra tavęs, ųžūleli jaunasis, mūsų kaima gra­
žybė..." Teipogi yra giedamos per šermenis giesmės, „giltinių rau­
domis" vadinamos, kuriose teipgi yr apgarbstomas velionis.
Kapinėsna lydint, eina drauge ir raudotojos, o gieda daugiau­
sia litaniją apie „visus šventus". Palaidojus keliama puota ir gė-
ravimas.
Žemaitijoj ir Prūsuose jaunikaitį laidodami duoda jam bizū­
ną po juosta, mergeles - su vainiku ant galvos, o kūdikius api­
barsto visokiomis kvietkomis laukinėmis.
Tūlose vietose, vežant numirėlį, ant žirgų vyrai šalimis joja.
Jojikai kardais apsiginklavę ir be paliovos jais mosuoja, rėkda­
mi: „Ei, ei..."
( L I u c e w i c z. L itiva pod unglfdertt slaroiytnych zabylkdw etc. W ilno, 1846,
s ir. 293-5.)

15. Apie laidojimą tiek tyręs esu. Dar viduryje praėjusio šimt­
mečio tapdavo miręsis nekuriu raudotojų apraudotas, daugiaus
nusiduodavo prie smerties didžio gaspadoriaus. Tam didžiau­
sią garbę išrodyt norėdami, atsimydavo seniausio būdo - tam
būdavo vargingos moters (retai vyrai) atsidavę. Vakare pirm
laidojimo tapdavo lavonas aprėdytas, prie ko susirinkdavo dau­
giausiai visi kaimynai ir pribūdavo visą naktį. Tai vadydavo
budėtuvės. Raudotojos apdejuodavo mirusį kaip savo šelpėją ir
geradėją, primydavo geruosius darbus bei veikimus ir 1.1., kaip

99
štai: „Neeisi per kiemelį, netarškysi su rakteliais", - prie ko
sckąsis dejavimas vis kaskart nuskambėdavo: „Ui ui ui ui!.." ir
tam lygūs paminėjimai, bene jo viso pagyvenimo būdas per­
minėtas. Man teip išveizd, kad tankiai prastesni žmonės be jo­
kios tvarkos tai provydavo, ale prakilniejie prakilnesniu būdu
tą raudojimą išvesdavo. Dabar šias eiles rašant, permaniau iš
kalbos savo motinos, šis apraudojims buvęs veiklaus apsakyms
garbės darbi) bei nuopelnų, prie ko visas kiems (= kaimas) per
krivulj užkviests tapdavęs, irgi galvijų bandos šį nušaukimą
girdėti turėdavo, kaip sekant: „Dabar prapuldėt savo penėto­
ją", - ir tai kožnai veislei atskyrium nušaukiama, kaip ir visam
turtui, lyg daug, kas jis ir buvo. Vyrui mirus, darė tai pati irgi
antraip: prie karžygio prisidėdavo jo draugas, kurs jo karžy-
gystę pažino. Man teip išveizd, jog nebuvo tai tikras raudo-
jims, bet nušaukims garbės. Raudojimą bene išpildė šeimyna
bei vargingi žmonės, galbūt kad tankiai prasčiokai be jokios
tvarkos tai darę.
(Juras Samtis Tiltojt.)

16. Kitąsyk, sako, buvo tokios moteriškės verkėjos, kurias sam­

dydavo ant šermenų, kad gražiai mirusį apraudotų. Jos gauda­
vo už tai dalį numirėlio palaikų.
(Mari Basanavičiene iš OtkaMniJ

17. Kaip numirusius apgarbstoma bei apraudojama - ypačiai

Veliuonos apygardoje, - iš surinktų kun. Ant. Juškevičiaus rau­
dų* yra gerai žinoma. Čionais paduodu iš „Žvaigždės" (1901, n.
44) dar vieną „sutaikytais žodžiais", dzūkiškoj tarmėje, raudą iš
Nemajūnų parapijos, Trakų pavieto, Vilniaus gubernijos. Užra-
šytojas šitos raudos, J. Tam..., sako apie to krašto lietuvaites, kad
jos kaip užverkia, priduodamos savo verksmui graudų balsą, „tai
kiek namuose būna susirinkusių pas numirėlį, nė vienas, kad ir
kiečiausios širdies, neišsilaiko neverkęs. Net giesmininkai kartais
sustoja giedoję ir prašo neverkti, nes jie negalinti giedoti".
Motula mano, širdela mano,
Kelkis, mocinėla, nuo baltos lantelės,

Lietuviškos dainos. III dalis, lak 142 ir sek.

Stokis, mocinėla, ant sieros žemelės.
Žinai, mocinėla, kad tu palikai mani siratėtį
Ant dzidelio vargelio, ant gailių ašarėlių, ant sunkių
atdūsėlių.
Žinai, mocinėla, kad mano vargelis už mani dzidesnis,
Už mani dzidesnis, už medelius aukštesnis,
Ba aš siratėiė palaistau gailiom ašarėlėm,
Užtai iššakojįs žaliom šalelėm,
Užtai išlapojįs žaliais lapeliais.
Žinai, mocinėla, kad siratėlės tai ne darbinykėlės,
Ba jos neturi užtarytojėlės, mielos mocinėlės.
Oi ai ai ai Dzievuliau mano, kad prasivertų siera žemela,
Siera žemela pro pilką akmenėlį,
Tai aš ineitau prie šalalės savo mielos mocinėlės,
Tai aš nevargtau dzidelio vargelio,
Tai aš nesumindziotau juodo purvynėlio,
Tai aš nelėtau gailių ašarėlių,
Tai negirdėtau rūstų žodelių,
Rūstų žodelių ant manį siratėlės.
Motula mano, širdela mano!
Kaip aš sulauksiu šventos nedzėlėlės,
Tai aš nuveisiu šventon bažnyčėlėn,
Aš pamacysiu kitas mergužėlas,
Kurios tai turi mielų mocinėlį -
Tai jų nepučia šiaurus vėjelis,
Tai jų nelyja skaudus lietulis,
O aš siratėlė neturiu mocinėlės užtarytojėlės.
Aukštas kalnelis - ne užvėjėlė,
Sausas medelis - ne pastovėjėlė.
Mocinėla mano, augintojėla mano, mokytojėla mano!
Kas mani pamigdzis anksci rytelį,
Kas mani nusiųs prie sunkaus darbelio?..
O kaip aš turėjau mielų mocinėlį,
Tai mani suramino mielais žodeliais,
Kada aš parėjau iš lygų laukelių,
Iš lygų laukelių, nuo sunkių darbelių.
Mocinėla mano, širdela mano!
O kaipgi sunku tam akmenėliui,
Pilkam akmenėliui, kuris padėtas po budzinkėliu...

101
 Oi, dargi sunkiau man siratėlai,
Man siratėlai be mielos mocinėlės!
Išauk, mocinėla, aukštam kalnelij,
Aukštam kalnelij balta liepela.
Iššakok, mocinėla, plačiais lapeliais,
Pražydėk, mocinėla, aukselio žiedeliais!..
Oi, kaip aš eisiu viešu kelaliu,
Viešu kelaliu šventon bažnyčėlėn,
Kaip mani užpuls šiaurus vėjelis,
šiaurus vėjelis, skaudus lietulis,
Tai aš nuveisiu aukštan kalnelin,
Tai aš pastosiu po baltu liepeli,
Tai aš kukuosiu vieton gegužėlės.
O kaip išgirsi, mocinėla, raibų gegutį,
Nemislyk, mocinėla, kad tavo dukrela,
Kad tavo dukrela žodelius rokuoja.
O kaip išgirsi, miela mocinėla.
Aukštam kalnelij lietulį lyjant,
Nemislyk, mocinėla, kad tai lietulis lyja -
O ciktai tavo dukrela siratėla
Gailias ašarėlas fėja.
Motula mano, širdela mano!
Oi, kaip rūdzija šalta gelažėlė,
Šalta gelažėlė juodam purvynėlij,
Tai teip rūdzija mano jaunystėlė dzideliam vargelij,
Dzideliam vargelij, be mielos mocinėlės!..
Oi smertela** smertela, smertela neteisinga!
Kaip aš sucikau tavi, smertela, viešu kelaliu einanc,
Kodėl nepaklausei pas mani siratėlj,
Pas mani siratėlį viešaus kelalio?
Būtau parodžius in aukštų kalnelį,
In aukštų kalnelį, in žalių girelį...
Būtai nukirtus baltų liepelį,
Baltų liepelį, ne mano mocinėlį,
Kuri neturi jaunų dukrelių.
Jaunų dukrelių siratukėlių.
(Paverkė Ona Cin .Aė ir Uršulė Au$...nė.)

** Seninus rasi čion minėta giltinę. (B.)

102
 18. Lietuvininkai, patėmiję žmogų mirsiant, išima ligonį iš lo­
vos ir guldo jį, biskį šiaudų pakloję, ant lentos ir atdarinėja duris
bei langus, idant dvasė laisvai išeit ir lėkt danguosna galėtų.
(T e t tau u. T e m me. Die Volkswagen Oslpreussens., Litlhauens und West-
preussens. Neue Ausgabe. Berlin. 1865, S. 285.)

19. Prūsuose, jeigu ligonis negal ramiai numirti, iškelia mirš­

tantį iš lovos, paguldo ant pagalvių arba šaudų ant žemės, tikė­
dami, jog ant kitos vietos, ne lovoj, jis lengviaus numirt galėsiąs.
Numirus lavoną guldoma ant lentos ir apmazgojama, idant
ant tolymesnės kelionės čystas būtų. Ryką, iš kurio mazgota, kaip
ir vandenį bei mazgotę kavojama ik lavono išlydėjimo dienos.
Ryką sukulia ant rato to vežimo, kuriuomi numirėlį išveža, arba
išmeta ant kelio, kad jį sudaužytų ratais. Jeigu vandenį išlietų pir­
miau palaidojimo, tai numirėlis neturėtų ramybės aname sviete.
Kad burna neišsižotų, apriša ant galvos per smakrą su ske­
petaite, kurią nuima lavoną graban dedant. Daug rūpesties pri­
dedama, idant lavonas nepradėtų pūt. Todėlei po lenta, ant
kurios guli lavonas, statoma šalto vandens, ant uždangalo de­
dami alviniai šaukštai, ant veido - skarmalai, spiritu pavilgyti.
Tie, kurie ligino pastarais ligonį, gauna dovanon dalį jo pa­
laikų. Tikima, jog pasisavinimas tūlo daikto iš mirusio savasties
atgabenąs laimę. Ypačiai branginama esanti virvė, ant kurios
koks pakaruoklis sav pasidarė galą, kaip ir kraujas budelio nu­
žudytų. Teipogi atsisėdims ant lentos arba ant tos vietos, kur
lavono gulėta, tuojaus kaip tik jį perkelia in grabą, esąs sveikatai
naudingas.
Myrį žmogaus apreikšt naminiams gyvuliams esanti neatleis­
tina pareiga. Kaip tik numiršta ūkininkas arba jo pati, tur kas
nors apie tai karvėms ir kitiems gyvuliams pasakyti: „Karvaite,
tavo gaspadorus (arba gaspadinė) numirė", - nes kitaip visa man­
ta numirusį paskui sektų. Net dvaruose, dvarponui arba župo-
nei numirus, jei šitoks apsakyms neišpildyts liktų, nugaištąs
gyvulis viens po kitam ir ponus sekąs.
Kūną pašarvojant dabojama, kad numirėlis gražiai aprėdy­
tas anan svietan siunčiamas taptų. Tankiai ligonis, ypačiai mo­
teriškos, dar gyvs būdamas liepia jį mirus tokiais ir tokiais
drabužiais aprėdyti. Lavonams duodama pančekas, čebatus bei
kitas drapanas, kaip ir gyvuojant kad nešojo. Jei čebatus ant ko­

103
jų negalima apauti, padedama juos grabe, nes tikima, ant kelio­
nės aname sviete numirėlis turįs teip jau aprėdyts būti, kaip ir
don ant žemės gyvendams Vyrams dedama ant galvos kepurę,
moterims - tvanką (Čepčų), teipogi ant rankų užmaujama piršti­
naites, į terpupirštį duodama skepetaitę. Šukas, kuromis lavoną
šukuota, nukirptus bei nuskustus plaukus dedama drauge gra­
bam Be to, dar numirusam prideda vieną ar kitą daiktą, kurį jis
mylėjo, antai kokią dailią sagutę ar kitą ką, nes kitaip jis neturė­
tų ramumo. Lavonas todėlei teip kaip ir gyvas aprėdomas, nes jo
dvasė ant ano svieto turinti teip pasirodyt, kaip ir kūnas šitame
sviete. „Argi aš geisčau sav netikėtai mirti, - sakęs viens žmogus:
- aš negalėjau nieko pasisteliuoti savo aprodymui. Nes tik reikė­
tų išpildyt, ką aš turėt noru! Jeigu neišpildytų, tai aš tą, kurs mano
paliepimą neišpildęs būtų, bauginčau: aš vis paskui jį slankiočau..."
Per visą šermenų laiką kaip visur Lietuvoje, teip ir Prūsuo­
se, pakol lavonas namie esti, daugiausiai žiba naktimis prie jo
žiburys.
Vakare prieš palaidojimą susirenka iš kaimynystės susiedai
ant budėtuvių ir gieda pas lavoną iš knygų giesmes.
Lydint grabą daugiausiai vežime veža. Lydėtojai pakeliui da­
boją ant arklių, kurie grabą veža, ir tiki, jog iš tos šalies, iš kuros
pirmiausiai apsidairys arklys, artymiausis bus myris.
Lydint atvažavus pas lauko rubežų, teipogi pas kapinų var­
tus numetama biskelį šaudų, kad numirusio dvasė čon ilsėtis
galėtų.
Lavoną duobėn įleidžant, kunigui smilčų ant grabo užbėrus,
kožnas, ypačiai senos moters, po tris kartus užberia. Kad smiltis
pati ant grabo byra, tikima veik būsią kitos pakasynos.
Po palaidojimo namon sugrįžus, keliama vaišes, kuros nere­
tai į puotą pavirsta, ant kuros vietomis muzika žaidža ir šoka­
ma. Teip tūlam kieme (kaime) M. numiręs Z., ir jo palaidojimo
dienoje žaidus kieme muzika ir velionio Z-o dukteri dvi - Justė
ir Lotė - atėjusi šokti. Žmonėms iš to stebintis, jodvi atsakiusės:
„Tik mes ne gedėsiva numirėlio! Mes gedėt turim jaunam (kūdi-
kui) užgimus, nes jis mums, pavargėliams į tarpą stoja ir mūsų
vargą padidin. Ale jei kas numiršta, jis atsitraukia mums iš ke­
lio, palikdams mums vietą..."
Stuboje, kur žmogus miręs ir kuroj kaimynai bei giminės ant
vaišų susirenka, vakare yra statoma viena kėdė (krasė) pas du-
ns, nes tikima, dvasė grįžtanti tą vakarą namuosna pažūret ant
susinnkusųjų, ypačiai ant tų, kurie jos kūną nešė. Teipogi pasta­
toma stiklą kavos, jei ji išsigert norėtų.
Po pakasynų, svečius pavaišinus, nekurie vyrai, paėmę stal­
tiesę, neša ją tūlą laiką keliu ir sustoję graudena numirėlį, kad jis
ramus būtų. Tai atlikę grįžta namon su persiliudijimu, jog jis
|uos paliks pakajingus.
<li E. Lt* mk ė s. Volksihuemlichcs iii Ostpreussen Morungtn, 1884-87.1.56ff;
Ii 279ff.l

20. Vandenį, kuruomi lavoną mazgota, reik prieš buto duris

kryžumi išliet, nes kitaip numirėlis netur ramumo, bet tur grįžt
atgal ir vaidytis.
(Te 11a u ii. T e n : m e. Op. cit.. S. 286.)

21. Numirusiam ant kaklo nereikia rąžančių palikti, kad pas­

kui „čysčiuj" ar pekloj dratas geležinis nedegintų kūno. Reikia
rąžančių į rankas paduoti, tada velionis, kada nor, gal numest.
(K. Stiklai Lit’ihilotuosc. Naumfiesčiol pav.. Suvlalkui $ub.)

22. Jei numirusį palydi su žvakėms, tai tas žvakes į duobę drau­
ge sumeta, kad jam tos žvakės šviestų amžiname gyvenime.
(K. Stiklas )

23. Žemaitijoj per laidotuves, prieš pat išlydėjimą lavono, sa­

koma sekantį pamokslą:
„Egrcdere, egredere frater domo tua et ternitatis tue" - Išeik,
išeik, mieliausias prieteliau mano, iš namų savo, eik į namus am­
žinus tavo. Išeidamas paskutinį kartą atsisveikina nuo to svieto
tuštybių, atsisveikina nuo tėvo ir motinos, atsisveikina nuo bro­
lių ir seserų savo, atsisveikina nuo mieliausios prietelkos savo.
Atsisveikina ir laimina sūnus ir dukteris savo. Dėl to gi dabar
prie atsisveikinimo savo norėtų persiprašyti, kurį tik būti} už­
rūstinęs arba kalba užgavęs, ale negal kalbėti nei persiprašyti:
tur burną uždarytą, liežuvį į stulpą pavirtusį, sprandą sustingu­
sį ir visą kūną užšalusį - nebgal kalbėti nei persiprašyti. Bet tik­
tai persiprašo per mane prietelių: dovanokite, kaipo dovanojo
Išganytojas visam sutvėrimui savo. Tokiu pat būdu ir aš jūsų
prašau: dovanokite, užmirškite, neminavokite kaltybės jo, kada
daugel kartų verkė del to svieto niekniekių. O dabar kas verks
ir kas išlies nors vieną ašarą dėl biedno keleivio, kursai išeina
šiandien ne su kokiais skarbais ir turtais, ale tiktai su šešioms
lentoms grabo ir su vienais marškiniais laidotiniais, su kuriais
reiks stotis ant baisingo sūdo pono Dievo, ant ko reik tikėtis
kožnam vienam žmogui, katalikui ir nekatalikui. Todėl dabar­
tės, jau prie išėjimo, norėtų padėkavoti ponui Dievui už viso­
kias geradėjystes, kurias apturėjo ant šio svieto gyvendamas.
Visų pirmiausiai padėkavoja saulei ir mėnesiui, kuriais apšvie­
tė; padėkavoja žvaigždėms, ant kurių žibančių žiūrėjo; padė­
kavoja toms žolelėms, kurias nekaltai pamynė; padėkavoja
žemei, kuri nešiojo ir iš kurios džiaugsmą turėjo del kūno sa­
vo. O labjausiai padėkavoja švenčiausiam sakramentui, kuriuo-
mi dūšią savo pastiprino. Dėl to gi dabar ko greičiausiai
klauskiame jo, kuomet bepareis, kuomet beaplankys mumis kai­
po pavargėlius kokius. Ale tikrai, kad galėtų, atsakytų tais žo­
džiais: „Užtems saulė ir mėnuo, nebežibės žvaigždės, išdžius
vanduo, užgrius kalnai, išdils žemė, ir kad išeitų metų tiek,
kiek yra jūrėje vandens lašelių ir ant krašto marės smiltelių, -
jau, jau nebesugrįšiu prie to svieto niekniekių!.." Jau dabar pa-
dėkavojęs, jau persiprašęs, nors ir trokšta kožno mylistos nuo
jūsų, šaukdamas žodžiais Dovydo švento: „Miserere minimei,
miserere minimei" - susimilk ant manęs, susimilk ant manęs.
Dabar, prieteliai mano, regiam, juog nenor čionai bovyties il-
giaus, nor pasiskubinti ant ano kalno Jeruzalės, Jėzaus pono
krauju aplaistyto, kad galėtų ko greičiausiai pasiskubinti prie
sosto karaliaus dangiškojo, tenai jam pasiklonioti ir padėkavo­
ti už visokias geradėjystes jo, kurias apturėjo ant šio svieto gy­
vendamas. Nori, trokšta išgirsti tuos žodžius: „Fili mens, veni
in domum meam" - sūnau, eik pas mane, atsiimk užmokesnį,
suteiktą per amžius amžinųjų. Šiandien nuosprendis Dievo vie­
nus koroja, ryto išpuls ant tavęs... Ei, nusimyk, nežinai tos prie­
žasties, myriaus dienos nei adynos.
(Į. Ko Ine n a s:Miltcilungen der Ulnusdten lilIerlarischcnĮCtstllschafl. II Hd..
S. 407-8; slg. ir M. Va la n Ci n uy Palangos luzė. pag. 18 43.)

24. Apie Seredžių, Kauno pav., sekančiai šermens keliamos.

Kaip tiktai žmogus numiršta, tuojau užšildo vandens ir numaz-
goja visą kūną, kol dar nesustingęs, ir padeda ant patiestų šiau­

106
dų, nušluosto, nuskuta barzdą, nukerpa plaukus, aprengia bal­
tais marškiniais ir šventadieniais viršutiniais drabužiais. Šiau­
dus, ant kurių guldo nabašnyką po nuplovimo, kaip tiktai atlieka,
tuojau sudegina. Tuom tarpu grinčioj pritaiso ant vidurio aslos,
palei stalą, aukštą patalą, aptiesia kuom baltu ir paguldo lavoną
ant teip pataisytos patalinės, vadinamos lenta. Prie galvų įkala
ploną, aukštą kuoluką teip, kad jo viršus stovi aukščiaus dviem
ar trimi pėdom už numirėlį, uždega vaškinę žvakę („grabny­
čią"), prilipina ją prie to kuoluko ir degina, iki nabašnyką išlydi.
Gale lavono galvos pastato kryžių. Jeigu nabašnykas bagotas,
tai da pastato keturias žvakes iš šalių. Jeigu mažiukas, tai apsta­
to žolynais, apkaišo kvietkomis, pažibučiais. Teip pat kaišo ir
suaugusį, ir seną, jei tik nevedęs arba netekėjusi. Kad žiemą tu­
rėt kuom apkaišyti velionius ir veselijoms atsitikus, iš rudens
rūtas nupjausto ir sudeda į rūsį arba įkasa į sniegą.
Kaip tik tą visą padaro, susiedai suėję užgieda „Aniuolas Die­
vo" ir gieda stati stovėdami. Pagiedojus vienas iš vyriškių už­
duoda poterius, po poterių užgieda psalmą „Viešpatie, uždegime
ir rūstybėj tavo". Po to gieda „Amžiną atilsį", vėliaus da kitas
giesmes ir psalmas. Apie devintą adyną iš vakaro gieda karun-
ką, o ryte, prieš dieną, - rąžančių. Ant stalo šermenų laike stovi
duona, druska ir alus, kaip kur ir degtinė, ale ši retai kur, nes
kunigai draudžia. Teipgi alų dalina aplinkui sėdintiems, kas tik
į šermenis ateina. Valgyt jei ką verda, tai visi eina į antrą grin-
čios galą - į kamarą. Jeigu numirėlis atsiduoda, tai stato po lenta
vandenį viedruose arba pila smėlių po lenta, arba vėl deda po
juom dalgius. Teipgi jei labai brinksta kūnas, tai deda dalgius
po nabašnyku. Laikas nuo laiko rūko su kadugių vuogomis, o
dabar jau įeina į paprotį rūkymas su uksusu (actu) arba pulveri-
zavojimas su karboliumi.
Duobkasius tankiausiai prašo iš kaimynų. Laidojasi familijo-
mis ant paskirtų vietų, ale pavargėliai nelabai ant to žiūri ir pa-
kasa kūną bile kur. Šermenų laike antrame gale (kamaroje)
grabdariai daro grabą 4-iais, 6-iais, 8-iais kantais. Kur bagotų -
parvuoja juodai, raudonai arba geltonai, biednų - neparvuoja.
Grabdariams už darbą nemoka, ale pagirdo gerai ir šeria kaip
per linomynį. Įėjus pas grabdarius, nereikia sakyt „padėk Die­
ve". Teipogi to nereikia sakyt ir duobkasiams. Padarius grabą,
iškloja vidurį su obliuotomis skiedromis. Teipogi ir pasiūtą prie-

107
galviuką prikemša skiedrų. Vidurį grabo užtiesia balta drobule
arba pirktiniu muslinu, kraščiukus iškarpo.
Laikui lydėt atėjus, deda lavoną į grabą. Prieš dėjimą paima
žvakę, ką dega gale galvų, ir išdegina ant antvožo viršaus iš vi­
durio ties akimis nabašnvko kryžių. Gieda „Viešpatie uždegi­
me", o paskui „Aniuolas Dievo" ir eina lauk iš grinčios Jeigu
kūdikis - gieda „Marija, būk pagarbinta", (kėlus numirėlį į veži­
mą, užtiesia iš viršaus grabą su drobule, (sėdę į tą vežimą moti­
na, sesers ir kitos artymos giminės bobos dūsauja, liedamos
gailias ašaras, o kitos verkia balsiai kiek galėdamos, apraudoja
gerus darbus ir gražumą nabašnyko. (dėjus kūną į vežimą, už­
gieda litaniją visų šventų ir eina pėsti, pirma grabo giedodami:
vyrai užgieda, o moters atsako. Jeigu toli iki bažnyčiai, tai visi
eina sėsti į vežimus ir važiuodami paskui nabašnyką gieda. Pri­
važiavę ar priėję šalikėlyje kryžių, gieda „Amžiną atsilsį" ir už­
duoda kalbėt poterius. Teip atlydžia į bažnyčią, kur viskas
atsilieka pagal bažnytines apeigas.
Į kapus nulydėjus, užkasa lavoną duobėje. Ant viršaus kapo
išspaudžia su lopetomis kryžių ir eina sau. Jeigu lydi jaunikį (ka­
valierių), tai kartais stovi apsirengusios Šešios mergaitės teip
kaip veselijoj pamergės,-o kad mergelę, tai šeši vaikinai su kviet-
komis. Tas kvietkas ir vainikus, kaip tik nabašnyką įleidžia į že­
mę, nupeša nuo galvų ir sumeta į duobę ant grabo. Teipogi ir
bukietus, ir kaspinus sumeta ir užkasa. Palaidoję nabašnyką, ei­
na į špitolę ir gieda „Aniuolas Dievo", kartais ir rąžančių. Mer­
gos ant kapo sodina žolynus: visokias žiemines ir vasarines
kvietkas.
(Pr. Virįkas iš Seredžiaus.)

25. Pas latvius mirštantį iškeliama iš lovos ir guldoma ant

aslos, ant šiaudų, kad jam būt myris lengvesnis. Tame laike nė
vienam nevalia bute miegoti, todėl jei atsitinka ligoniui mirt nak­
tyje, tai ir kūdikius išima iš vygių, idant jie, saugok Dieve, ne­
miegotų.
Numirus atnešama lovį, kuriame arklius girdo, ir rengiasi
jame numirėlį mazgoti, kurį paskui aprengia ir išneša svirnan.
Ten pastato du kelmu arba du suolu, ant tų deda lentą, paklo­
de uždengtą, o ant tos - numirėlį Vakare susirenka bobos, už­
dega vaško žvakes ir gieda šventas giesmes, psalmas ir litanijas.

108
>eniaus giedota liūdną giesmę, kurią tik senesniejie, ir tai ne
visi, atsimena:
Saskriaja zvierbuli ulnicys gola,
Ni bieja zvierbuli, ni bieja putniem,
Ti bieja dvasialis giustieitoji!
Sagiva, sasyta akmienia škielom,
Vyss', vyss' palaidia, tu vln' na laidia,
Tū vln' na laidia, kur syta tavu,
Kur syta tavu, kur syta i' moti!
- Sytu, na sytu, ruku vin' pacielu!
- Kam tu rūku cieli? tl lyli graki!
- O kolni, kolni, apgozlt mani!
O žali zoli, apaudit mani!
O strauvis jiudinc, nūskoloj mani!
[Sulėkė žvirbliai į gatvės galą; tai buvo ne žvirbliai, tai ne
paukšteliai, tai buvo sielų gaudytojai! Sugavo, sumušė akmenų
skeveldrom, visus visus paleido, to vieno nepaleido, to vieno
nepaleido, kur mušė tėvą, kur mušė tėvą, kur mušė motiną! -
Mušiau nemušiau, vien ranką pakėliau! - Kam tu ranką kėlei?
Tai sunki nuodėmė! - O kalnai kalnai, užgriūkit mane! O žalia
žole, apželk mane! O sraunus vandenie, nuplauk mane!]
Numirėlį vyrą aprėdo baltoms kelinėms, marškiniais ir baltu
audekliniu kiteliu, ant kojų apauna pančekas, o turtingesniems
- gutaperkinius kaliošus. Rankosna deda abrozėlį ir rąžančių,
jei numirėlis prigulėjo ražančiaus brolyston. Moteriškę teipogi
aprengia kaliošais, perkaline vyste, o ant galvos jai uždeda baltą
čepčiuką, o ant to - muslininę arba tinlinę skepetaitę. Merge­
lėms duodama šliūbo vainikas iš padirbtų kvietkų.
Seniaus ažuot šiandieninių kaliošų duodama buvo vyžas ant
kojų arba turtingesniems - čeverykus ir ant jų vyžas. Vyriškis
gaudavo ant galvos baltą naktinę kepurę („naktsmic"), moteriš­
kėms - baltą marškonę skepetaitę („lakatienia"), skerskampiai
perrėžtą, kurios kampai ant kaktos surišami buvo. Dangstyta nu­
mirėlį ilgu kutuotu abrūsu nuo galvos iki kojų, per visą kūno ilgį.
Tas abrūsas vadinosi istaips. Kūną vėl laidota lovyje, ne grabe.
Grabui parengtam esant, aprūkina jį šventintoms žolėmis, vi­
dun deda tais pat skiedras, nuo obliavimo likusias, ir uždengia
paklode, o po galva duoda pagalvėlę.
 Ant kapinių pirm įleidimo grabo duobėn aprūkina ją šven­
tintoms žolėmis, ir ant valandėlės kožnas jaučiasi pareigą turįs,
kaip sakoma, pasiskubint pervestie nabašninką „iz vina sata"
(iš jo kiemo) į kitus namus ir užbert akysna smiltis. Kožnas todė-
lei beria tris saujas. Paskui gimines numirėlio vaišina, čia jau ant
kapo, alum, duona bei sūriu.
Seniaus turėta paprotį ir numirėliui dėt graban puskepalį duo­
nos ir bonkutę arielkos, todėlei šiandien senuose latvių kapuose
atrandama neretai, duobes kasant, bonkeles su arielka, kuri, kaip
man sakė tie, kurie jos gėrę, esanti žalsvos spalvos ir labai tvirta.
Dėdavę teipogi numirėliui kirvį, peilį, vinis, pjūklą ir įvairius
ūkiškus arba amatiškus padargus, jei jis užsiimdavęs kokiu ama­
tu. O ant grabo sodindavę visus vaikus, kokius tik surinkt galė­
ję, ir teip ant kapinių lydėdavę. Šiandien pasakojama, tai todėl
daryta, jog vaikai turį gerą omenį, idant atmintų laiką žmogaus
myrio ir vietą, kur jį palaidota. Rasi galėjo būt ir kokia kita prie­
žastis šito papročio.
Sugrįžus iš laidotuvių, keliama šermenis. Tik nežinoma, ko­
dėl kiekvienas svečias privalo turėt krepšį su savo valgiu, bū­
tent šmotelį sikės, duonos, kuburką varškės su sviestu, ir kožnas
tur pirmučiau užkąst šį tą savo paties valgio, ir tik paskui gas-
padorius sodina visus už stalo ir vaišina.
Patžudžio myris būna priežasčia didelės baimės kaimuose,
nes tiki, jog jis turįs dar tiek metų ant žemės klaidžioti, kiek jam
dar buvo nuo Dievo lemta gyventi. O kadangi jo dūšia velniams
tenka, todėl jis velniškai žmones baugina ir kenkia jiems. Kaip
tik jo kūną žemėje palaidoja, pakyla visados baisi vėtra, tris die­
nas dūruojanti, kuri iš to atsirandanti, jog patžudis išpučia smil­
tis iš savo grabo, idant galėtų veikiaus išlįst ir vaidytis po svietą.
Jeigu tad' kam pasivaidin, reik nuėjus ant jo grabo pridergti, tai
jis daugiaus jau neateis.
Laidodami duoda jam graban vislab, ką jis prie savęs turėjo
valandoje mirimo. Todėl ne tik vislab, ką randa jo kišeniuje, kaip
pypkį, peilį, skepetaitę, pinigus, virvutę kokią, briežiukus, bet
apart to, nors jį aprengia kitoms drapanoms, suvynioję duoda
jam po galva visus drabužius, kuriuose jis nusižudė.
(Lolįfsze Inflanl poiskich, a u» szczegdlnoki z gminy Wtrlo/iskit-/ poioiatu Rzsži/<-
kiego. Obraz tlnograftczny przez Stefanija Ulanomkq. Krakow, 1891,1, sir. 28-30.)

110
 26. Ungaramuižės valsčiuje], Daugavpilies (Dinaburgo) pa­
viete, „pas latvius kaimiečius šermens atliekamos be jokio reli-
gijiškumo ir mažai kuom skiriasi nuo vestuvių. Numirėlį aprė­
do (vyrams uždeda kepurę) ir tuojaus išneša klėtin arba sklepan,
kur kūnas kartais guli daugiau kaip sanvaitę. šitame laike pri­
rengia šermenis ir sukviečia gimines, kurie ant paskirtos dienos
suvažiuoja ir atsiveža mėsos, ragaišio, arielkos ir alaus. Atva­
žiavusiems giminiečiams pirmučiau iškelia pietus. Po vaišių at­
neša grinčion kūną numirėlio. Patobelis, arba bažnyčios perdė-
tinis, sako laidotuvių pamokslą, gentys bei pažįstamiejie
atsisveikina su numirėliu, ir grabą išnešama ant vežimo, o žie­
mą - ant rogių, kurias, kaip lygiai ir pačius arklius apdabinama
žalisomis ir kaspinais. Kiemą ir kelią, kuriuomi reik važiuot šer­
menų procesijai, išbarstoma eglių šakomis. Ant numirėlio grabo
susėda artymiausiejie giminės arba vaikai. Šermenų trūkį sutin­
ka ant kapinių varpų skambėjimas. Atvykus ant vietos, giminės
ir pažįstami nukelia grabą nuo vežimo ir neša prie iškastos duo­
bės. Čion gieda bažnytiškas giesmes ir patobelis sako pamokslą,
kuriam pasibaigus, grabą įleidžia duobėn ir žemėmis užrausią.
Gimines ir visus esančius ant kapinių vaišina šutintomis pupo­
mis arba žirniais, alum bei arielka. Paskui šermenų procesija grįž­
ta namon labai linksmai, giedodami bei rėkaudami. Namieje pa­
sirodo muzika ir prasideda šokiai, šermens pas turtingesnius
kaimiečius dūmoja dvi tris dienas. Pastarą dieną namų gaspa-
dinė verda ant pietų kopūstus. Šituomi ji tarytum primena savo
svečiams, jog vislab suvalgyta ir jau namuosna laikas keliautie,
ką svečiai ir išpildyt skubinas.
(GorbaČevski pas Ed. Wolterj: Materialy dlia etnografii latyšskago piemenį Vi­
tebskoi gubernii. S. Peterburg, 1890,1, 380.)

27. Lietuvininkui mirus, keturoms sanvaitėms praėjus nuog

jo palaidojimo, susirenka drauge jo artymiausi giminės. Alaus
pasidarę, valgiams prirengtiems ir paduotiems esant, susisėda
prie stalo. Pirmąjį pusadynį sėdi jie visai tylomis ir nekalba nei
žodžio o ir nevalgo. Paskui visi jie suklaupia ir meldžasi Dievo-
pi, idant jis teiktųsi numiruso dvasiai duoti ramybę. Šitą atlikę,
susisėda jie vėl apie stalą ir praded valgyti ir gert, bet nuo viso
ko, ar tai mėsos, duonos ir žuvies, meta jie pirmąjį šmotelį po

111
stalu dėl vėlės. Šitą valgymą vadin jie vėlių stalu ir tiki, vėlė ne­
galianti ramiai silsėtis, jeigu jai nerengtų šito stalo.
(Tettau u. Temme. Op. cit. p. 260.)

28. Apie Krantą (vok. Kranz) prie jūrių, kur gyvena daug sen-
prūsų ir lietuvininkų, girdėjau pasakojant apie dyvną Samijos
(Samlandijos) gyventojų pajunkimą. Jie nabaštininkų dvasėms,
arba vėlėms, Kalėdų naktyj stalą dengią ir ant to pečenkas su-
statą. Didis jų esąs džiaugsmas, kad ryte atranda valgyta. Teip
kartą moteriškė savo nabaštininkui vyrui žąsį iškepus pastačius,
o jos priaugęsis sūnus naktyje prie tos žąsies prisisukęs ir ją visą
sudrožęs, niekam nežinant. Moteriškė, ant Kalėdų ryte atsikėlu­
si, labai džiaugėsi, kaip atrado žąsį suvalgytą. Tik tą žodį ji išsi­
tarus: „Ale tas mūsų tėvelis būtų galėjęs ir mums dar tikt nors
kokį kąsnį palikti..."
Ar dar kur kitur toks pajunkimas esąs - po visam negirdėjau.
Tikt pasakojama, būk senovės laike kur kas vėlėms valgio ant
kapinių nunešęs. Teipogi man pasakota, kad dar senesniame lai­
ke lietuvininkai ką palaidodami ant kapinių galvijį pasipjovę čia
pat mėsą išsikepę bei išsivirę ir čia šermenis laikę. Tai būtų lyg
čėsnis gyvųjų su nabaštininkų dvasėmis, arba vėlėmis.
(Kr. J.)

29. Adomas Mickevičius, gimęs 1798 m. Naugarduke, rytinėj

Lietuvoje, kur šiandien lietuviškoji kalba jau išnykus, ale lietu­
viško būdo bei dabos aiškūs pėdsekiai likę, vieną savo lenkiškai
rašytą epišką veikalą „Dziady" yra parėmęs ant to senoviško
lietuvių papročio, kaip ir kokiu būdu dar jo jaunystos laike ryti­
nėje Lietuvoje vėlėms vaišes kelta. Naktyje arti kapinių susirink­
davę žmonės paslaptomis kur koplyčioje arba šiaip kokiuose
apleistuose namuos, atsinešdavę valgių bei gėrimų ir čion vai­
šes keldavę, o ant tų vaišių šaukdavę ir vėles numirusiųjų, tikė­
dami joms per valgius, gėrimus bei giesmes „čysčiuje" pašelpą
suteikę.
ISlg. „Diedai" ir „Gražina", išguld. Žilinskio. Plymouth, 1899.)

30. Anot gr. Krasinskio (mir. 1859 m.), vėlės vaišinta sekan­
čiu būdu. Saulei nusileidus žmonės susirinkdavę ir pasidalin­
davę į grupas: pirmoji - susidedanti iš ženotų abiejų lyčių, antroji

112
grupa - iš našlių, trečioji - iš vaikinų bei merginų, ketvirtoji - iš
kūdikių. Šitos grupos, seniausiųjų žmonių vedamos, aina gies­
mes giedodamos ant upės kranto, kur yra mediniai pastatyti pa-
stolai (scena). Ant krašto ties vandeniu stovinti bačka su smala
uždegta visą apšviečia sceną. Senasis vadovas, ant pagrindų už­
lipęs, atsiklaupia ir persižegnojęs moja su pirštu į visus keturis
kampus (svieto kraštus), garsiai užžada vėles prosenių, kad jos
maloniai ant savo ainių žvelgtų ir pas Dievą už juos melstųsi,
idant jis jiems paklydimus bei nuodėmes atleistų, idant, jiems
mirus, dangaus vartai jiems atsidarytų ir jie savo tėvus linksmai
pamatyt galėtų. Tada užkopia ant pagrindų po keturis vaikinus
ir merginas, kurie iš indų į visus kraštus lieja alaus, arielkos,
pieno bei medaus ir padeda ant žemės duonos ir visokių valgių.
Paskui, už rankų susiėmę, liūdnas giesmes giedodami, ima apie
auką šokti. Pabaigę šokius, meta merginos vainikus ir kvietkas
int upę. Tada tokį jau aktą atlieka choras našlių bei našlaičių,
kurių po keturis ant pagrindų užkopia. Pagalios seniausias vy­
ras paėmęs vainiką, nupintą iš kvietkų, nuo kapų nuskintų, ir jį
vandenin meta, akis užmerkdamas, iki jį sriovė nenuneš teip to­
li, kad jis jo nemato. Šitas vainikas aukaujamas mergelei, kuri
paskučiausiai numirė.
Tada pastolų medžiai tapstą išardomi ir žmonės rėkia: „Ga­
na jūs, dūšelės, valgėt, gana jūs gėrėt, - aikite vėl atgal, kur jūs
sėdite!.." Pastolų medžius sukraujama į laužą, uždegama. Vai­
kinai ir mergelės liūdnai dainuodami šoka aplinkui. Žmonės,
išsiskirstę ant upės kranto, valgo ir geria, kas atnešta buvo, ir
šita česnis tęsiasi iki pirmųjų gaidžių, kada visas tranksmas nu-
tyksta ir žmonės skubiai traukiasi nuo vietos, ant kurios jie šventė
atminimą savo mylimųjų numirusių.
(Slg. E. W o cel. Pravek žeme česke. Praha, 1868, str. 380; J. Up p e r t. Die
Religiouen der europ. Culturvoelker der Litauer, Slavei!, Germanen, Griechen und
Roenter. Berlin, 1881, S. 70.)

II. APIE ROJŲ (DANGŲ), ČYSČIŲ IR PEKLĄ

1. Pirm visų dalykų tai turime isliudyti, jog lietuvininkai nuo

seniausių gadynių tur tvirtą tikėjimą į gyvąjį Dievą danguje ir
tai per gerą ir išmintingą daiktą laiko Dievo būtybę tikėti. Kas į
113
Dievą netik, tą jie per paikutį apjuokia. Ant antro - jie stipriai
tiki į dvasės mūsų nemirystę ir jos galiausį nuėjimą į rojų, todėl
jie ir apie numirusių dvasės gal kalbėti. Ant trečio, jie tur gilų
griekų pajutimą: griekus labai apgail, tų atleidimo ieško ir tus
kiek galėdami vengia.
(Kr. J.)

2. Lietuvoje visi tai tik iš numirštančio žmogaus dvasę išei­

nant ir tą nepražūvant ir neprapuolant. Varpų balsas jiems sa­
kąs: „Kūnas žemėj, dūšia danguj". Dievobaimingiejie tur tą
tikėjimą, kad gerųjų dūšia, kūnui mirus, tiesiog dangun, o pik­
tųjų - tiesiog peklon einanti. Keli tur tą mislį, kad potam nabaš-
tininkų dūšios ant žemės jau nesimaišo, bet daugiausia dalis
lietuvininkų tiki, kad dvasės dar apie gyvuosius sukinėjasi, o
kiti, beje, irgi tai tiki, būk jos ant gyvųjų dar nors kokią valią
turinčios juos pamokinti arba ir tiesiog bauginti. Todėl daug yra
tokių, kurie pro kapines, ypačiai naktyj, eiti bijosi.
(Kr. P

3. Mano motinėlė nei dieną, nei naktį niekados nebijodavo

pro kapines praeiti, kaip kiti žmonės baugštosi. Ji mus, vaikus,
bubėdavo mokinti, idant nei kapinių, nei numirėlių nesibijotum-
bim. „Vaikai, - teip ji kalbėdavo, - numirėliai jums nieko neda­
rys, dvasių neprivalote bijotis, ale nuo gyvųjų pasisaugokite, tie
jums gal daug ką užkenkti... Jeigu jūs baugštotės pro kapines
praeiti, tai tik drąsiai pasakykit numirusiems „labą vakarą" ar­
ba „labą rytą", tada jūs nebijositės ir nieks jus negandys. Ir aš
teip darau, kad man, pro kapines einant, baugu rodosi. Darykit
ir jūs, tai baimė tuojaus nuo širdies nuslinks, tai pasijusit lyg
aukščiausioj draugystėj su numirėlių dvasėms ėsą".
Mano tėvai, beje, tai tikėjo, būk numirusiųjų dvasės apie mus
būti galinčios arba ir ant kapinių tarpais apsisukinėjančios, bet
to juodu netikėjo, kad tos mums iškadyt arba gerdaryti, arba ir
nors mus bauginti galinčios. Dėl tų dvasių mes galį po visam
pakajingi būti, kadangi jos neturinčios nei kūno, nei rankų, nei
kojų, nei liežuvio: dvasė tikt dvasei tegalinti apsireikšti pagal
dvasišką būdą.
(Kr. p
 4. Prūsuose tikima, kožnas danguje turįs tuom būti, kuomi
ant žemės yr buvęs. Teipogi pasakojama, jei miršta vargdienis,
doras žmogus, tai jis patenkąs ant tūlos gražios, žalios pievos,
bet bagočus, ypačiai kurs be mielaširdystės buvęs, atkankąs į
tokį žemės kraštą, kur daugiaus nieko neesą, kaip tik vieni dy­
guliai bei dagiai... Arba sakoma: bagotiejie bei kietširdžiai žmo­
nės turį degti arba virti dideliuos katiluose, po kuriais vargingiejie
ugnį kūrina.
•E. L e m k e. Op cit., 1,59.)

5. Kaip Dievas išvarė pirmuosius žmones iš rojaus, prie jo

vartų jis pastatęs du milžinu saugot, kad jie atgalios nesugrįžtų.
Rojus, sako, gulįs rytų šalyje ant tokio aukšto kalno, terp tokių
didelių upių. Yra tai puikiausias ir gražiausias daržas, kuriame
auga medžiai visoki su stebuklingiausiais ir gardžiausiais vai­
siais (aukso lapais, deimanto obuoliais ir 1. 1.); kur palociai žėri
nog aukso, sidabro ir brangių akmenų; kur nėr nė šalčio, nė karš­
čio ir amžina diena viešpatauja; aplinkui tą sodą viskas yra tam­
sume. Prie rojaus vartų stovi du milžinu: Auštra, kursai šviečia
kelią einantiems į rojų, ir baisusis didžgalvis, storlūpis Vėjas,
kurs vienu pūsterėjimu atgal nupučia tuos, kuriems nedaleista
rojun patektie. Per tą upę yr toks plonas tiltelis kaip vortinklio
siūlelis: dūšios gerųjų, teisingųjų žmonių lengvai pereina per tą
tiltą, nelabųjų - Vėjas nuneša atgalios ing tyrus tamsybių lau­
kus, kur knibžda baisiausi žvėrys, su daugybe galvų bjauriausi
žalčiai, gyvatės, arba vėl inmeta jais ing tą upę, kur verdanti sma­
la teka.
(f. Kuilys iš Ožkabalių. 1872.)

6. Kiti sako, rojus esąs rytų šalyje, ant viršaus tokio stiklo kal­
no, o jau tas kalnas riogsąs aukščiaus debesų. O jau jo statumas
(skardumas) ir slidumas - neišpasakytas! Užliptie ant jo galį tik
teisingiejai, o dūšelės nusidėjėlių nuslįsta nog to stiklo ir žemyn
nukrinta, kur jų laukia išsižiojęs baisusis Pukys* ir, apačioje kal­
no gulėdamas, jais nupuolusias praryja... Todėlei senovėje, sa­
ko, nupjaustytus nagus žmonės ne mėtydavę ant žemės, bet
dėdavę (kavodavę) už ančio, tikėdami, jog, žmogui numirus,

* Baisus smakas.

115
reiksią lipt per stiklo tiltą ant to stiklo kalno, o su trumpais na­
gais negalima būsią ant slidumos užsilaikytie, dūšia parslįsian-
ti, žemyn nupulsianti ir negalėsianti rojun dakaktie. Teipogi
tikėję, kad ir pats velnias iš numestų ant žemės nagų susirankio­
jęs siuvąs sau naginę kepurę.
iNo%Juro Basanavičiaus iš Ožkabalių. 1870.)

7. Dūšios mirusių rojun - kiti sako: dangun - lekia paukščių

keliu*.
(Juras Basanavičius ir k. iš Ožkabalių.)

8. Nibudžų (|sručo pav.) Sluoksnatis, surinkimininks, sakė:

„Nežinau kur senuose laikuose du žmogų - krikščonis ir sviet-
vaikis, vienu keliu eidamu, sutiko velnią tokiam neiškalbamai
bjauriai pasibaisėtinam pavidale, jog svietvaikis per tai tuom-
žyg ant vietos negyvs liko. Krikščonis, drąsos pilns, klausė vel-
no apie dangaus grožybę bei peklos kankynę. Veins atsakė:
-Jei viso svieto puikumus bei grožybes į krūvą sugabentum,
tai tie prieš dangaus šlovę tik lyg žiburys saulėje būtų. O jei viso
svieto kurėsį, i krūvą sugabenęs, uždegtai, tai toje norėčau mie­
liau ik sūdo dienos degt neng vieną akies mirksnį pekloje."
9. Priekulės parapijoj nckuri moteriškė apmirusi matė savo
jau mirusus tėvą, brolį bei seserį visai apsivilusus, ale dar gy­
vus, pekloje bekenčiančus. Kitoji toj pačoj parapijoj apmirusi mo­
teriškė matė danguje mažus kūdikėlius, tarp jų tik kelis užaugu-
sus, Dievą beliaupsinančus, o pekloje matė ji užaugusus - kekšes
su savo kūdikiais, šokančus ir nuo velnų su geležiniais žėrplin-
čiais botagais paplaktus; kekšes, savo vaikus į stukelius sudras­
kančias, ir tuos stukelius pradėm vėl į krūvą susieinančus ir čie-
lu kūnu pastojančus.

10. Viens toks seniuks kerdžius ganęs sodžiuj bandą. Bega-

nydams numiręs ir nuėjęs į dangų. Pons Dievs jį ir pasiuntęs
savo kūno pasižiūrėt. Jis nuėjęs radęs tokį bjaurybę bedrybsantį
ir nepažinęs savo kūno.
(N uo Barauskio iš Biįeikių Bambalynės užrašė M Slančius.)

Vok. Milchslrasse.
 11. Didiai bagots žmogus pasimiri ir pasijuta danguj beesąs.
Visus kitus tę mati aprėdytus ir visokių valgių turint, o (jis) pats
būva nuogs, pliks ir neturėja nė pinigų, nė duonas plutelės. Šiai'
jam būt danguj gana gerai patikę, tik ką jis pradėja alkt ir šalt.
Ale niekam neišsidavi, o ir ubaga(u]t nenorėja. Jam kla(u]sinė-
jant, iš kur kiti rūbų bė valgių pilnia(u]siai turį, atšaki, tie an
žemes da gyvi būdami pasirūpinę. Jis kelintą ir pažina, kurs šim
sviete vargings būva buvęs, ale tę puikiausius rūbus dėvėja ir
maista per akis pilnai turėja.
Tai matydams, išsimeldėsi įvelyjimą an kelių dienų namo
grįžt. Pargrįžęs prisikrovi duonas kelis vežimus, drabužių bė
šiai visokias naudos ir vežės į dangų. Pakeliui apvirta vežimų
viens, o kepals duonas bė sermėga nukrita į dumblyną. Pasigo-
dėdams ir iš klana vislab susirankiojęs, vėl toly važiava an kai­
na, no kaina dangun pasikelt norėdams. O ubagėlis, juos sutikęs,
dė Dievą meldi jam dalelę nudalyti. Bagočius nenorėja duot, ale
galia(u) pasimislyjęs priteiki jam į purvyną įpuolusįjį duonas ke­
palą. Kits ubagėlis užklupęs išsikaulyja da apbjurusiąją sermė­
gą, norint bagočius šiai nė viena vargdienia pasigailėt neliūbėja.
Dangun nukakęs, pasijunta anąja dumblinąja sermėga aprėdyts,
o an stala padėts purvinasis duonas kepals. Dabar supratęs go­
dingasis bagočius, kaip tai danguj skarbai renkami. Da antrą­
kart į Šįsvietą prašės sugrįžt, ale to įvelyjimą daugiau jau negava.
Ko būva toks paiks!
(Girdėjo no savo tėvo Galbrasįiuose, RagainĮėsi pav.. apie 1862 m. Kr. Jurkialis:
Lilauisdie Maerchen utid Erzaehlungen. Heidelberg. 1898. S. 122.)

12. Dūšios čion jau ant žemės už nusidėjimus kankinasi: vie­

nos paverstos į visokius gyvulius, medžius, akmenis ir 1.1.; kitos
vėl, sako, tupinčios kur girgždančiam medyje, ošiančioj upėj ir t.
t. Jos daugiausia tik saulei nusileidus gal gyviems pasirodyt. Sau­
lei nusileidus, girdėdami dūzgiančias bites lekiant, tūli sako: „Dū­
šelės lekia".
(No Mares Basanavičienės ir kituti girdėta Ožkabaliuos.)

13. Vienas tėvas turėjo tris dukteris. Išsiuntė jas vieną kartą į
mišką uogauti ir pasakė išeinančioms:
- Kuri pirma pririnks uogų į savo puodelį - pirma ištekės.

117
 Mergaitės girioje stropiai uogavo, bet pirmiausia priuogavo
savo puodelį pati jauniausioji. Supyko ant jos baisiai dvi vyresni
seseri iš pavydo, kad ji pirmiausia ištekės. Nenumanant, ką jai
padaryti, vyriausioji papjovė ją, o antroji liepų lapais paklojo už­
klojo. Sugrįžusi namon, pasakė tėvams, kad jų jauniausioji se­
suo turbūt paklydo kur miške, jiedvi gi jos negalėjusi atrasti.
Ant tos vietos, kur dvi seseri palaidojo savo jauniausiąją se­
sutę, išdygo labai aukšta lelija. Kaip tik ta lelija pamatys žmones
ar galvijus iš tolo einant, lenkia savo viršūnę. Kam gi nors pri­
siartinus, iškelia ją vėl aukštai.
Vieną kartą važiavo pro jos šalį ponai. Vežėjas, užžvelgęs pui­
kiąją leliją, išlindo iš vežimo ir, išpjovęs leliją, padarė iš jos dū­
delę. Ėmė ant jos žaisti - dūdelė vis:
- Kurmonėli kurmonėli, pamažu pamažu, mes buvome trys
seselės*, viena pjovė, antra liepų lapais paklojo užklojo.
Davė ponui pusti, o dūdelė vis:
- Ponuti ponuti, pamažu pamažu, kaip mes buvome trys se­
selės, viena pjovė, antra liepų lapais paklojo užklojo.
Važiuodami toliaus, privažiavo tie ponai prie lelijos tėvų dva­
ro. Ponas davė dūdelę jos tėvui, o dūdelė vis:
- Tėveli tėveli, pamažu pamažu, mes buvome trys seselės,
viena pjovė, antra liepų lapais paklojo užklojo.
Davė motinai, o dūdelė:
- Motinėle motinėle, pamažu pamažu, mes buvome trys se­
selės, viena pjovė, antTa liepų lapais paklojo užklojo.
Davė vyresniajai seselei, tad' dūdelė:
- Seserėle seserėle, pamažu pamažu, mes buvome trys sese­
lės, viena pjovė, antra liepų lapais paklojo užklojo.
Jaunesnė, tik gavusi, supyko ant teip kalbančios dūdelės ir
įmetė ją į ugnį.
(Nuo J. Časo iš Svirplelių užrašė /. Juškute.)

14. - Baisus yra daiktas, - pasakojo man viens darbininkas, -

jeigu Dievs rodo stebuklus. Pernai metą mūs puode, kur verdam
valgyt, pasirodė dideli dyvai: kaip tik gerai užšildavo puodas, ir
prieš patį virimą duodavosi girdėti dejavimas baisus, širdį per­
smelkiantis. O da pamaišysi, tai da bjauriau - surikdavo: „Ui ui

* Rankraštyje stovi: „scjdos".

11S
ui ui..." Dideliai baugu būdavo klausyt rodos, nė kaistum, nė vir­
tum nieko \ tą puodą. Kada dažinojo apie tą mūs puodą daugiaus,
tai visi nutarė, kad tam puode „dūšelė, čysčiuj kenčianti". Tada
lyg tyčia numirė mano vaikas. Tame mačiau aiškią Dievo koronę
ir, tą vaiką laidojant, užpirkau dvejas mišias, daviau ant poterių
kunigams ir ubagams, suprašiau aplinkinius, padariau balių, pa-
giedojom rožančių ir visi, kas tik gyvas, meldėmės už pavargu­
sias dūšias, čysčiuje kenčiančias. Ir tame aiškiai pamatėme Dievo
rūstybės sumažėjimą, nes nuo to sykio jau daugiaus nieks mūs
puode nedejavo: gali viryt, kiek nori, gali maišyt - nieks nedejuo­
ja, nieks neatsiliepia. Tada tai kaip akmuo koks nuslinko nuo mūs
visų namiškių galvos. Tai da didelė Dievo malonė, kad duoda
apsireikšt dūšios, čysčiuj esančios, - tada žmogus gali jas išgelbėt,
nunešdams kelis rublius ant mišių, kurios, kaip kunigai sako, yra
„tinklas, kuris griebia dūšias iš čysčiaus ir gabena į dangų".
Tai šitiek prisiklausiau pasakojimo nuo to žmogelio.
(K. Ėjikas. „Naujienose“. 1901, nr. 9.)

15. Ponas Dievs - visa galįs, ką nor, tą padaro. Ponas Dievs

danguje sėdžia, o jo galybė po visą svietą. Pryžodis: „Vienam
ponas Dievas duod nueidams, kitam pa reidams"; „Kam ponas
Dievs davė, tai ir dribtelėjo".
Angelai danguj poną Dievą garbin, o ant žemės žmonis sau­
go. Kad kur kam blogai nutinka, tai sako: „Mat švents aniuols
prasižvelgė, užtai teip man (jam) nutiko", - arba: „Kad tik biskį
kur būtų švents aniuols prasižvelgęs, tai aš tuoj būčiau nukritęs,
ar įsikirtęs, ar užsimušęs..."
(M. Si)

16. Motina Švenčiausia - ji viską nuo pono Dievo išprašo, ko

tiktai žmonys nuo jos prašo, teip ir visi šventiejie, patronai užta­
rytojai. Žmonys, katrie nemok skaityt knygos, tai bažnyčioj ar
namie, ar kur keliu eidami kalb po ištisus - po trejus, po penke­
rius, šešerius, septynerius arba ir devynerius - poterius ant gar­
bės devynių korų aniuolų, teip apieravodami: „Pone Dieve,
apieravoju aš tau tuos poteraičius už dušai tęs, čysčiuje kentan-
čias". Arba: „Šventam Petrui sukalbėsiu tuos poteraičius, šven­
tam Mykolui, šventam Juozapui" ir 1.1., ir 1.1.
(M. Si)

119
 17. Dangus - tai labai aukštai, ten, kur matyt - mėlynuoja,
aukščiau už saulę, mėnesi ir žvaigždes. Danguj viena diena - tai
čia ant žemės tūkstantis metų.
(M. SU

18. Pekla yra po žeme giliai: sako, pas Rymą asanti pekla.
Toks didelis kalns asąs, vis platyn ir platyn einąs. Tai popiežius
ten vis tą kalną kas dieną einąs krapyt. Kad jis nešventintų, tai
jau būtų pekla visą svietą apiplėtus. Ten asą girdėtis, kaip dū­
šios čypiančios, rėkiančios.
(Nuo savo motinos užraše M. ShnČius.)

19. Danguj dūšaitės linksminas, poną Dievą garbin, čysčiu-

je - kenčia. Pekloj velniai patys kenčia ir dūšias kankin ir žudo.
Iš peklos tai nebėr nė išvalninimo. O tie velniai, ką čia ant že­
mės žmonis gandin, naktimis po balas vadžioj, į Šiokius, j to­
kius paveikslus pasiversdami, ir tie, sako, kenč peklos ugnis.
Sako, kur tik jie lėk, ir ugnį su savim nešas.
(M. SU

20. Dūšaitė, atsiskyrus nuo kūno, ein ten, kur užsipelnius: į

dangų ar į peklą. J dangų tai nė viena dūšaitė negal be čysciaus
įeiti. Čysčiuj tai vieną valandą kai šimtą metų kentėti. Ir tuoj
gimęs vaikelis miręs tur Čyseių pareiti už savo gimdytojų grie-
kus, nors tiek kai smilgai pardegant.
(M. SU

21. Dūšios vis po myriaus tol vaidinas par sapną, kol da jos
čysčiuj tebėra, o kai išeina iš čysciaus, tai jų ir nebematysi par
sapną.
(Ona Žatogyčė. M. SU

22. Maži vaikai kiek yra prie krūties buvę, tai tiek jų dūšios
čysčiuj kenč. Nors jie be grieko, bet jie kenč už savo gimdytojų
griekus.
(Sakė Teodora Iapeikienė. SU

[22a.] Kas tuoj gimst ir miršt, bet apkrikštyts, tai ir jam reik
nor tiek kai smilgai pardegant čysčių kentėt.
(M. SU

120
 23. Ubags, kur įėjęs, pakalbėjęs poterius ir gavęs duonos ar
mėsos šmotelį, sako: „Amžiną, amžiną, amžiną atilsį dovanok
dūšaitėms, Viešpatie! lšvalnyk dūšaites brangias iščysčiaus kal­
čių par alužną (=almužną) šventą, par mano prašymą, par ma­
no maldas! Amžiną, amžiną atilsį!" Ir ein sau pro duris.
'M SI)

24. Atsiminimai, kuriuos už numirusius daro, lig metų - tai

už tą vieną dūšią eina, po metų - tai už visas, o tą dūšią po metų
tai ponas Dievs aukščiaus pakel.
Nebėr didesnės apieros už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškū­
rentą, ir už pietus, ubagam pakeltus.
Kad vaidinas per sapnus, vis tai tie aniuolai, prė gyvųjų atei­
dami, vaidinas per sapnus: pasirodo į tą dūšią pasiversdami, tai
šio, tai to prašinėj.
(Tos kalbos Levanoros Petraityčios iš Jauneikių. SU

25. Čysčių dūšelės ant žemės kenč: Čysčiuj vieną adyną ken­
tėt tai kai čia ant žemės šimtą metų sunkiausės kankynės.
(M. SU

26. Čysčiuj viename šmote asanti toki vieta labai karšta, o

kita labai šalta, tai dūšios kai užkaistančios, metą į šaltį, o kai
užšąlančios - vėl į karštį ir 1. 1.
(Nuo vienos davatkos Jonišky} 1899 m. SI)

27. Dūšaitės kenč čysčių kur po slanksniu, ugnakuryj, van­

denyj, kur du miške medžiai suaugę čyruoja - cypauja. Tai iš­
girdus, reik sakyt „Amžiną atilsį".
(Mano motina sakydavai. SU

28. Dabar treji metai, kai numirė Reibiniuose viena žmona,

tai ji pasivaidinus savo kaimynei (susiedei) par sapną, kad ji ten
pat senoj vinkšnoj kenčianti čysčių, ir prašius, kad pro tą eida­
ma kalbėti} „Amžiną atilsį".
(Dabar (1901) sakė mano i'ati. SU

29. Vieno gaspadoriaus jaujoj, katrą rytą kuliant vis pasilik-

davę du pėdu už ardkilio, ir pasilikdavę mets nuo meto. Vieną
kartą užsimanęs pusbernis, kad tuos reikią išmesti. Išmetęs, ir

121
iškūlę vienkart su kitais. Daugiaus - ir pasirodžius dūšia par
sapną tam gaspadoriui, sakanti:
- Jau nuo 50 metų, kai kentėjau dūmuose tavo jaujoj čysčių,
ir tik trijų dienų bereikė kentėt, o dabar vėl ant 50 metų pametei
po spragilu kentėt...
(Sakė seniai mano tėvs. SI.)

30. Vienuose namuose ugniakuryj vis par naktis kalbėdavai

ir kalbėdavai poterius, ir nieks nesuprato, kas tai yra, ko ta dū­
šia reikalauja. Vieną kartą atsigulęs ten zokonyks, tai ir nusi­
klausęs, kad ji vis kalb ir kalb poterius ir nepasako ant galo
„amen", tai ir pasakęs. Ta dūšaitė jam padėkavojus ir pasisa­
kius, kad ji buvus tų namų gaspadinė, tiktai poterius kalbėda­
ma vis užmiršdavus pasakyt „amen".
(Sakydavai mano motina. SI.)

31. Ugnis Čyp - reik sakyt: „Amžiną atilsį! Dūšaitė čysčių

kenč".
(SI.)
Ausys čyp - reik kalbėt „Amžiną atilsį", tai dūšelė iš čys-
čiaus garsinas.
(S I.)

32. Jei koją į akminą nusimuši, reik kalbėti „Amžiną atilsį",

tai dūsaitės da sunkesnes kančias čysčiuj kenč.
(SU

33. Bumą prausiant, reik kalbėt poterius už tas dūšaites, kat­

ros vandenyj prigėrusios.
(SU

34. Iš pirties einant, reik kalbėt trejus, penkerius ar septyne­

rius poterius ir tiek kartų „Amžiną atilsį" už tas dūšaites, kurios
ugnyj sudegusios ar vandenyj nuskendusios yra.
(SU

35. Prie sūdo dieną, sako, žemė išdegsianti par 12 stuomenų,

tai tada būsiąs sūdąs pono Dievo. Ant sūdo pono Dievo pusią
keturi vėjai ir keturi Perkūnai griausią.
(Sako dauguma teip. SU

122
 36. Sako, po sūdo dienos tai nieko nebeliksią čion ant žemės,
viskas sudegsią. Visus ponas Dievs nusūdysiąs: ką į dangų - j
dangų, ką į peklą - į peklą (Visi teip tiki!). Tai tada po sūdo die­
nos čion ant žemės tiktai gyvensią tos nekrikštytos dūšios. (Teip
daugumas šnek.)
<SU

37. Nuomones apie peklos baisybes, sūdo dieną suteikia ir

teip vadinamiejie „Šventi balsai" - giesmaitės, kurias ypačiai ma­
ži vaikai, bandą ganydami, iš omenies gied. Teip vienoje, nuo
Aleksandro B. užrašytoje, sakoma:
Jėzau, grožybė ant svieto gyventi,
Ale negaliam peklos atsilenkti.
Užkeps ir lūpos, ir liežuvys,
Nieko prieš smertį n atsakys.
Neatsipirksi auksais nė sidabrais,
Neužstatysi dvarų nė palocių,
Rašo prieš smertį dakratą.
Skirs dūšią nuo kūno latro.
Atskirs dūšelę nuo kūno kai avį,
Paleis į valią, o kur gausi vietą...
Ak, sunki mano ta diena,
Kad nieks į dangų neveda...
Žalčiai, gyvatės po žolynus lando,
Ir jos nežino, kas ten pekloj yra.
Ateis ir anoms ta diena,
Prarys jas pragars ne vieną.

38. Kitoje, nuo to paties Al. B. užrašytoje, skaitome:

O žmogau žmogau!
Ką tu darysi,
Ašarų dieną
Kad pamatysi?
Kaulai ir skūra
Tavo nerimsta,
Kad Dievas sūdyt
Tave paima.
123
 Akys iš kaktos
Norės išeiti,
Kad tik nuo sūdo
Tolyn paeiti.
Dūšia raudoti
Pradės didžiausiai,
Kaulai drebėti
Sujus baisiausiai.
Griekai kai žalčiai
Baisiejie sustos,
Debesys, kalnai
Kaukdami raudos,
Kad žmogus eina
Ant prapuolimo -
Gailėkis kraujo
Jėzaus liejimo.
Šiandieną Jėzus
Tav dangų duoda,
Mokslą švenčiausi
Bažnyčia rodo,
Kad tu ant žemės
Pakūtavotum
Ir su šventaisiais
Linksmai gyventum.
(M. SU

m. APIE GILTINĘ, MARĄ BEI KOLERĄ

1. Giltinė nėra deivė arba dievaitė, bet tikt Dievo tarnaitė,

arba angels. Lyg kaip Aigipte myrio angels per butus perėjo ir
pirmgimusius nusmaugė, teip ir giltinė ne iš savęs, bet Dievui
paliepiant žmones smaugia. Jai lygus Dievo tarnas yra Maras
bei kitur teip vadinamoji Magyla.
(Kini. Kr. furkiatb.)

124
 2. Mokintas senų ir naujų daiktų tyrinėtojas p. Kraszewski
laikraštyje „Pišmo zbiorowe Wilenskie", pridurdamas apie daik­
tus, randamus senovės kapuose, mini avikirpes žirkles ir lyg iš
netyčių klausia: kas spės šiandien, kam jas dėjo į grabą prie nu­
mirėlių? - Lietuviška mitologija žino apie tai ir žino, kam jos
buvo dedamos prie numirėlių. Ką ženklina giltinė? - Kas tik mo­
ka lietuviškai arba žemaitiškai, atsakys, jog tai yra mirties pa­
veikslas. Giltinė nuo žodžio gelti, gėlyti (gilti), geluo (gylys),
pirmapradė mirties, yra išreiškiama žmogiškame paveiksle, kaip
moteriškė su ilga ir mėlyna nosia ir veidu, su ilgu liežuviu, pil­
nu mirtinių nuodų. Apsigobusi baltą paklodę, ji landžioja die­
noje po numirėlių grabus, rinkdama liežuviu nuodus nuo lavonų.
Naktyje jinai išnešioja tuos nuodus, užnuodydama jais rykus ir
pakrutindama miegančiuosius ir, taip pravartojusi nuodus, ren­
ka juos vėl numirėlių grabuose.
Aš atmenu, mano kūdikystės dienose vieną kartą žiemos va­
kare mano motina verpė kuodelį su rateliu, tėvas skaldė bala­
nas, o kiti šeimynykščiai kožnas prie savo darbo tylomis žiovavo,
laukdami vakarienės. Aš, sukalbėjęs poterius paskui motinos,
pasirėmęs ant jos kelių, klausiausi, ką vyresniejie šnekėjo. Kai­
mynystėje atsitikę keli myriai lenkė kalbą ant mirties, ant klastų
giltinės, kokias jinai išteikia dargi su jaunais žmonėms. Mano
motina pasimislijo, pasimislijusi ir tarė:
- Dyvinas daiktas, kad šioje gadynėje neatsiranda žmogus,
kurs nustriukintų giltinės liežuvį.
Paskui pradėjo pasakoti šitokį tūlo dransočiaus atsitikimą.
- Seniai, labai seniai - yra pasakojama - žmonės buvo pradė­
ję baisiai mirti. Vienas senukas, matęsis ne už ilgo mirsiąs, pasi­
šaukė prie savo lovos vaikus, giminaičius ir kaimynus, ketinąs
jiems ką tai pasakyti. Kad visi buvo susirinkę, jis tarė aplinkui
stovintiemsiems: „Broliai, jaučiuosi man reiksiant ne už ilgo
skirtiesi nuo jūsų. Numanau pagal savo sopulius, jog giltinė
nesiarzdindama liežtelėjo liežuviu: jos nuodai spaudžia man
širdį. Aš esmi senas, užtatai nenirštu jai, bet kad jinai nugala­
bijo mano sūnus, galabija kaimynus, giminaičius ir jaunus žmo­
nes, grūsdama juos iš šio svieto, tai aš jai negaliu tai dovanoti..."
Čionai jis nutraukė savo kalbą ir, ilgai pasimislijęs, tarė: „Kaip
aš numirsiu, padėkite prie manęs avikirpes žirkles čia prie šo­
no", - ir parodė ranka. „Ką dirbsi su žirklėmis?" - klausė sto-

125
vintiejie. - „Žinosite." - „Kaipgi? Ar ateisi pas mumis ir pasaky­
si, ką padaręs?" „Suprasite", - atsakė. „Kaipgi suprasime, jei da­
bar nepasakysi?" Tai, vėl tūlą laiką pamislijęs, tarė aplinkui
stovintiemsiems: „Taigi prašau jūsų, padėkite prie manęs žir­
kles: kaip ateis giltinė prie manęs pasistiprinti savo liežuvį nuo­
dais ir prikiš arti, aš pakreipsiu žirkles ir nukirpsiu jai liežuvį su
nuodais". Taip ir padarė. Mirus senukui, mirtis pasiliovė ir žmo­
nės perstojo labai mirti.
Mano tėvas juokdamasis pridūrė:
- Aš mačiau giltinę savo akimis.
- Kur, dėdukai, matei? - sušuko visi šeimynykščiai vienu
balsu.
- Kupiškiuose ant česnies pas poną rėdytoją, bet jau buvo tai
žmogystė, aprėdyta giltinės paveiksle. O tai baisi bestija stovėjo
už bliūdo, degančio kruopininko: nosis, veidas, kūnas buvo mė­
lyni kaip popierius nuo cukriaus. Plaukai, antakiai, blakstėnai -
balti. Apsidengusi paklode, turėjo liežuvį ilgą, nupjautą (bene
nabaštininko tiktai nukirptą)... - ir pradėjo pasakoti gražų ilgą
atsitikimą, kurį aš palieku kitam kartui.
Senybės tyrinėjimas atrado žirkles kapuose. Šis pasakojimas
aiškiai išguldo, kam jos buvo dedamos prie numirėlių. Jog tas
pasakojimas yra tikras, šaukiuosi jo liudinimopi prie pelenų ma­
no guodojamųjų tėvų: aš žinau, jog už tą jie nekeršys man, nes
taip kalbėjo, tikėjo ir sakė ir dabar sako lietuviai.
(Kn. Ol cknavi či us Pasakos, pritikimai, i*selio$ ir giesmės. Vilniuje, 1861.
Slg. J. K. š. Giltine ir avikirpes žirklės. „Aušroje". 1835, pag. 10-13. ir D-r. J. Ba­
sanavičius. Ueberdie Beslnnmungdcr Schaafschcerein litauischeii Gracbern. Cor-
respondcnz-Blall der deutschlenl Gesellschaft fuer Anthropologic, Ethnologic uiui
Urgeschichte, rcdig. von. Prof. Dr. J. Kauke. 1838, N 1.)

3. Vieni žmonės buvo labai biedni, ir Dievas davė jiems mažą

vaikelį. Dabar jie mislijo, ką turį daryt: pavargę būdami, kaip jie
tą kūdikėlį galėtų pa krikštyti e’ Ką tik prašo in kūmus - niekas
neina. Žmogus pamislijo vieną rytą anksti atsikėlęs, išėjo, teip
sau sakydamas: „Ką pirmą sutiksiu iš vyrų - tas bus kūmas, o
ką pirmiausia iš moteriškių - ta bus kūma". Gerai! Sutiko jis pir­
miausia tokį vyrą ir prašo ing kūmus, pasisakęs vargus, - ir tas
žmogelis apsiėmė. Šis padėkavojęs leidosi tolyn kūmos ieškotų.
Kada sutiko jauną ir gražią moteriškę, davė labą rytą ir paprašė
ing kūmas Ana teipgi neatsisakė. Kada susirinko kūmai ir atsi-

126
nešė visko, iškėlė didelį balių ir pakrikštino tą vaikutį. Potam,
kada visi išsiskirstė, toji kūma pasilikus dar dėkavojo labai, ką ją
paprašė ing kūmas ir ing balių, sakydama:
- Kuom aš tau užmokėsiu už tai, kad mane niekas neprašo, o
jūs mane paprašėt. Tik ar tu žinai, kas aš per viena? Aš asiu gil­
tinė. Tai aš tave padarysiu daktaru: kaip žmogus katras sirgs,
tai tu apsiimkie išgydytie. Tai kai, atėjęs pas ligonį, mane rasi
gale kojų stovint, tai tas pasitaisys, apsiimk jį išgydyt. O kai ma­
ne rasi gale galvų - neapsiimkie, nes tą aš pati pjausiu. Teip da­
rydamas, galėsi pasiliktie dideliu daktaru ir labai pralobsi.
Paskui tas vargšas gydė daugybę žmonių. Niekas nematyda­
vo giltinę, kaip tik jis. Kai rasdavo ją gale kojų, tai ir išgydydavo,
o kur rasdavo gale galvų, tai sakydavo, jau tam jokios pagelbos
nesą. Ir labai jį visi mylėjo, ir jis garsus daktaras buvo ir paliko
bagotas.
Ale vieno karaliaus duktė labai sunkiai apsirgo, ir karalius
liepė tą žmogų parvežtie. Kada tas žmogelis, nuvažiavęs pas tą
karalių, rado giltinę gale galvų stovint, prašė jis jos geruoju, kad
ji atsitrauktų ir duotų jam išgydytie ir gerą mokestį gaut nog
karaliaus, bet ana atsakė, kad jis atsitrauktų, o ji norinti ją pjau-
tie. Tada tas daktaras, supykęs ant savo kūmos, liepė padaryt
tokią apsukamą lovą ir karalaitę paguldė ing tą lovą: kai giltinė
dabar būna gale galvos, tai daktaras ima ir apsuka lovą, ir palie­
ka giltinė gale kojų; kai ji užein prie galvos - ir vėl ją palieka gale
kojų! Teip ilgai pasikankinus giltinė supykus ėmė ir atsitraukė
nog ligonės. Išgydęs karalaitę, tas žmogelis pastojo didelio una-
ro ir gavo gerą užmokestį. Ale kada jisai sugrįžo namon, atėjo
pas jį giltinė, jo kūma, ir sako:
- Kad neklausei - gulkie dabar, tave patį pjausiu.
- Ale, mylima kūmute, - sako tas žmogus, - duok man nors
tris dienas laiko. Aš pasidarysiu grabą ir pats atsigulsiu in gra­
bą, tada galėsi mane pjautie.
Teip ana ir paklausė. Tas žmogus liepė padarytie labai drūtą
grabą ir drūtai apkaustytie.
Trims dienoms praėjus, giltinė atėjus vėl klausia:
- N'o ką, ar jau pasirengęs mirtie?
Tada daktaras atsigulė ing grabą kniūpsčias - ji ir negali pjau­
tie. Liepė gultie aukštienykam. Kada atsigulė aukštienykas ir ke­
lius pastatė - giltinė negali uždarytie grabą. Sako:

127
 - Tu nemoki atsigultie. Leiskie, - sako, - aš tave pamokysiu.
Jis iššoko. Giltinė atsigulė, išsitiesė gražiai kaip nendrė, o dak­
taras kaip griebs antvožą - ir uždarė, užrakino giltinę tam grabe
ir, nuvežęs in girią, iškasė gilią duobę ir pakavojo giltinę! Teip
dabar ji ten gulėjo net septynis metus: niekas jos nerado per tokį
ilgą laiką, o jis pasiliko potam labai garsus daktaras, nes niekas
nemirė tam laike.
Ale vienąsyk vaikai, ganydami girioje, išgirdo, kad žemėje
kasžin kas ten dūsauja. Jie visi susitarė kastie ir žiūrėtie, kas ten
yra. Jie iškasė grabą ir atidarę rado labai sudžiūvusią gyvą mo­
teriškę, kuri nog ano laiko ir šiandien bjauri yra pažiūrėtie.
Padėkavojus vaikams, ką ją išvalnijo, giltinė nu vėjus šalia ke­
lio atsisėdo ant akmens ir laukia parvažiuojant to daktaro, nu­
duodama, kad ji ubagėlė. Kada tas daktaras atvažiavo ir sustojo
pas tą ubagėlę, liepė jai poteriautie. Kaip, pabaigus poterėlius, ji
ištarė „amen", ėmė kaip bematant ir papjovė tą daktarą ir par­
vežė negyvą namo. Ant šermenų ir aš ten buvau.
(Užrašė Alzbietu Degutienė (iš kur?), pridavė kun. f. Žilinskas, i

4. Kitą kartą viens vargdienis žmogelis niekur negalėjęs gaut

kūmos savo sūnui prie krikšto prinešti. Eidams keliu ir sutikęs
vieną tokią seną žmonelę nepažįstamą. Sušnekę, ir jis pasisakęs
jai visas savo bėdas. Ji jam viską pasižadėjus padėti ir jo sūnų
prie krikšto princšt. Ir visaip kaip jį apdovanojus, ir išėjus sav.
Daugiaus tai kur ji buvus nebuvus vis pas juos užeidavus apsi­
lankyt ir vis su dovanom ateidavus, tą savo sūnų apdovanoda­
vus. Tas jos sūnus aplankyts sveiks, gražus augąs, o kai paaugęs,
tai ji jam liepus užsiimti žmonis gydyti ir pasakius:
- Kad tu, mano vaiks, nueisi pas kokį ligonį, tai tu žiūrėk, kur
aš stovėsiu: kad aš stovėsiu kojūgalyj, tai tu gydyk - sugydysi,
kad ir kokių samanų iš sienos papešęs, suvirinęs užduosi gerti, o
katram stovėsiu galvūgalyj, tai to nebegydyk, tą aš pjausiu...
Tai jam gydyt teip ėję gerai, teip gerai! Visi visur jį vežioję!
Ant katro pasakęs: „Sugis", - tas sugyja. Ant katro: „Mirs", - tas
ir numiręs.
Susirgęs sūnus kokio ten didelio pono, kunigaikščio-ir jį par-
vežę. Jis žiūriąs, kad giltinė stov galvūgalyj. Ką šis darys? Tuoj
liepęs tą lovą padirbti ant sriubų, apsukamą greit. Tuoj jis ir ėmęs
tai savo krikšto motei kojas atsukt: ji prie galvos, jis jai - kojas.
Teip tą ir sugydęs. Tai ji ant jo teip supykus - norėjus jį tuoj pa-
pjaut, bet jis turėjęs riešuto kiaurą kevalą ir sakęs jai:
- Palauk, motinėl, aš eisiu čia į tą kevalą savo senučiam su­
diev pasakyt - atsisveikyt...
Ta giltinė tuoj pro tą skylutę šmakšt į tą kevalą!.. Jis tuoj su
smaigteliu ir užkišęs ir pakabinęs į dūmus, į kaminą. Ten ji su-
buvus tris šimtus metų, susmilkus, sudžiuvus toki, kaip dabar
matom ją pamaliavotą. Tada atsiradę labai daug žmonių senų ir
parsenusių. Ėmę labai daug dejuoti, kad giltinės nebėra, nebe­
gali numirti. Ir jam pačiam, tam giltinės sūnui, atsibodę begyve­
nant, tai jis pats ėmęs ją ir paleidęs. Tai ji jį pirmąjį tuoj griebus ir
papjovus, o paskui kitus visus pasibėgiodama, teip kaip ir da­
bar senus (vešus), jaunus, tvirtus - ritus ritus ir - teberita.
(Nuosaw molinos užrašė Mal. Sfončius iš Trumpaičių, šiaulĮių) pav., Kauno$ub.)

5. Vieną atsitikimą kalbėdavo mana tėvas, turiantis 80 suvirs

metų, kad jis matįs giltinę. Dabar negaliu pasakyti, ar tai pava­
sarį, ar tai rudenį būvį gryčioj visi, ir buvįs jau ženotas brolis
Daminykas, ale gyvenį do nepersiskyrį vienoj gryčioj. Alejis su-
mislijįs ait ko į kluoną, ale išeidamas iš gryčios palikįs marčią -
negaliu pasakyti, - ar tai ant verpstuką verpiančią, ar tai siuvan­
čią. Jis išėjįs iš priemenės, ainųs par kiemą į pakalnę, bo gryčia
stovi ant kaina, o tvartai (diendaržis) pakalnėj. Palei šalį - tvora
(zomatas), o palei galų - daržinė pribudavota dėl šieną, o palei
diendaržia tvorą - vartai į kluoną nuvažiuot. Šit, jam dairuntis
ant kiemą, išėjus iš už daržinės moteriškė, baltu nomctu apsisu­
kus galvą, ir einant priešais jį. Parėjus kitan pusėn vartų, žiū-
riųs, kad marti, ir pamislijųs sau: „Na, ve palikau gryčioj, o jau
iš kluoną ateina - paibeliai jo (=ją) tį nunešė teip grait". Štai grait
apsigrįŽus ji vėl pro vartus atgal, o jis to tarpu pradėjįs šaukti:
- Raze, Raze, ar tu čia aini? - o tai vardas marčios buvo Razė,
kurio ir aš do pamenu.
Ale to (=tn) nieką neatsakius, palei tvorą vėl už daržinės už­
ėjus. O jis grait pro vartus užėjįs, žiūriųs - už daržinės nėra. Pas­
kui - į susieda daržą pro tvorą, pamislijįs, gal tį parlipa, - niekur
nematyt! Paskui apsigrįžįs grait parėjįs gryčion - žiūriųs, kad
keip palikįs sėdinčią, teip ir vėl radįs. Jis toj paklausįs:
- Ar tu, Raze, niekur nebuvai išėjus?
To (=ta) žiūriant ir klausiant:

129
 - Kada?
Jis atsakįs:
- Nagi dabar.
Marti atsakius:
- Kada gi aš būsiu, kad tu tik dabar išeidams palikai mani
gryčioj ir radai - o kam gi reikė?
Jis atsakįs:
- Niekam nereikė, ale dabar aš jum gaudžiau.
Ir pradėjįs pasakoti sava atsitikimus. Žinoma, visi klausų apie
to (=tą) atsitikimą ir visokias šnektas užsiėmį (=užsijėmę). Žino­
ma, apie ko (=ką) daugiausia šnekėjo senobės žmonės - apie bur­
tus.
Ale šit į antrą dieną ateino susieda Morkūną prašyt į šerme­
nis, kad vaikas ar 8 metų nesirgįs numirįs, į kur to moteriškė
prapuolus. Paskui paėjįs paskalas ir baimė, kad jau giltinė vaikš­
čioja po sodžių - kalba ir atsitikimai.
(Nogsavo tėvo Antano iš Tiltagaliu sodžiaus, Vilkmergės pav., Kaunoguh. užra­
šė Kazys Mičiuda.)

6. Kumeliuos - Naujokuos (Kraupiško par., Ragainės pav.)

per krikštynas, svečiams į kūmus išvažiavus, Plutatis atgal li­
kęs. Po valandos taręs jis gaspadinei:
- Ar pas jus kas serga?
Ji nusidyvydama atsiliepus:
-Ne.
Vakare, kūmininkams parvažavus, jis, jau šauniai apsišler-
bęs, vėl taręs:
- Ar pas jus kas serga?
Visi svečiai, ypačiai gaspadinė, didiai nusidyvydami klausę:
- Dėl ko?
- Na, - sakęs jis, - aš giltinę vaikščiojant matau...
Po pora dienų šešių metų vaikelis apsirgo ir numirė.
( V i l i u s K a h w it is * . )

7. Jurgaitienė iš Bardinų (Vilkyškių par., Tilžės pav.) mačus

kartą iš savo namų dvi viešni dienvidurij (= vidudienij) keliu
ateinant. Jas par kvieslicnes išpažindama, žingeidume jas savo

* Visos pasakųlės, prie kurių rinkiko vardas nepaminėtas, u/rašytos Vi­

liaus Kalvaičio Tilžėje.

130
akimis pasekus - jiedvi prie kaimyno užsuko. Antrądien ji, su
tais kaimynais susitikus, sakius jiems:
- Tai jus vakar kvieslienės aplankė.
Ale jie nuo to nieko nežinoję. Ne po ilgo buvę jų bute Šermens.

8. Žemuosiuos Eisuliuos (Ragainės pav.) kitsai žmogus bu­

vęs nekurj vakarą, pypkį berūkydams, ant lovos atsigulęs ir pa­
matęs juodą pavidalą į jo stubą ateinantį. Kai tas ik kakalio
atsišliejęs, regėtojis nusigandęs sienosp link apsisukęs. Tam tar­
pe jo kaimynkei, kuri Šitą atsitikimą pasakojo pas jį atėjus, regė­
tojis taręs:
- Žūrėk, ar čia kas už kakalio yr?
Ji apsidairusi ir peržūrėjusi nieko nemačus. Regėtojis, apie tą
pasirodymą jai pranešęs, taręs:
- Iš to buto kas mirs.
O teip ir nusidavę, nes tas žmogus patsai ne po ilgo apsirgęs
ir numiręs.

9. Niklauzas iš Kulminų (Žilių par., Ragainės pav.), su pačia

gulėdams nekuriąnakt, iš lovos strakterėjęs, ėjęs laukan, o su­
grįžęs taręs:
- Patel, ar nieko nematei?
Jijė atsakius:
- Ne.
Tai jis sakęs:
- Aš tris mergas pro buto duris išlydėjau - tos atsisveikinda­
mos tarė man: „Niklauz, prisiversk, nes ant Mikelio (= Mykolo)
tave drauge imsim../'
Juodu abudu supratę, jog jis tad' mirt turėsiąs.
Prieš Mikelį vėl nekuriąnakt pas jį toks vaikins atėjęs ant sta­
lo atsisėdęs. Niklauzas išpažinęs tame savo pirm trumpo mirusį
kaimyną su žalia sermėga bei raudona pasilėta delmonskepete.
Tas taręs:
- Niklauz, tu ten ir neprastai turėsi - gausi žalią sermėgą ir
raudoną kepurę dėvėt...
Niklauzas dar labai anksti pirm Mikelio ant savo šermenų
pakvietęs savo kaimynus, koktai jie visi juoku nuleidę. Porą die­
nų pirm Mikelio, ką tik pavalgęs, Niklauzas susmukęs negyvs
ant žemės, o akarot per patį Mikelį jį palaidoję.
 10. Senis Gimus iš Galbrasčų (Viešvilės par., Tilžės pav.) la­
bai Dievą mylįs buvo. Nekuriądien per pietus savo šunis lojant
išgirdęs, ėjo į prybutį žūrėt. Čon pamatė jis ant trepu tris baltai
apsirėdžusias moteres jam pasikloniojant ir tariant:
- Mes atėjom tav pasakyt, jog mes dabar pas tavo kaimynkę
(toji mirtinai sirgo) einam, o treciądien rytmetij ateisim pas tave,
todėl prisirenk...
Tai pasakiusės vėl pasikloniojo ir pro vartus nuėjo. Apie tai
Girnui visokios mislys kilo, ale po valandos, patyręs minėtąją
kaimynkę jau pasimirusią, jis tą aplankymą gerai suprato, o tai
savo pačiai, vaikams bei šeimynai apreiškė, o kadang vis tikrai
pasielgęs buvo, lyg išsiilgęs trečo ryto laukė. Paskirtam laikui
priėjus, atsikėlė senuks Gimus, ėmė dar kakalį įkurt, prikėlė pa­
čią, vaikus bei šeimyną, pagiedojus pasimeldė visi vienširdžiai,
tad' jis dar juos pagraudeno sauruoju keliu vaikščot, paskiaus
tardams:
- Jau dabar turu kelia[u)t - Štai jau tos trys moters, minėto­
sios viešnės, atėjo...
Ale priėsantiejie jas nematė, o jis, pačią, vaikus bei šeimyną
meilingiausiai atsisveikinęs, ėjo prie lovos ir, vos jam ant lovos
užsigulus, tai jau dūšelė buvo atsiskyrusi.
Atpasakojo jo gentainis.
11. Kaštaunų, Šilokarčfemosj pav., ūkininks Bružons sako:
- Piklapienės vyrs sirgdams, jau giltinę nuo kapinų ateinant
pamatęs, pasakęs savo pačiai: „Antai jau giltinė ateit mane išsi­
vesta/' Ir ją suntė greit duris atdaryt. Ji prišokus atdarė, bet, nie­
ką čon nematydama, jį dėl svaičojimo subart norėjo, ale jis ją
sutrukdė, tardams: „Štai ji jau prie lovos ateina - pasitrauk į šalį,
idant ji prieitų..." Ligonis, porąkart atsidūsėjęs, buvo negyvas.

12. Skirvytėlės (šilokarč(emosl pav.) Kūlinikė, dvasregė bū­

dama, turėdavo tankiai eit giltinę lydėt bei nešt. Kartą ji ją nuo
kapinų pas sergantį kaimyną atnešus. Vėl atgal nešdama, prie
Skirvytėlės upės dėl persikeldinimo įstojo su savo našta į valte­
lę, į kurią dar keturi vyrai įsiskubindami giltinę labai apmaudi-
jo, kad ji juos, į upę išmetus, prigarmaluodino, kačeig ji, ant
nešėjos kupros rogsodama, su pervažininku gražiai kraštą at-
sicko. Toj naktij ir minėtasis ligonis mirė.

132
 13. Maro laike giltinė, arba magyla, per butus vaikščiojanti ir
žmones smaugianti. Teip man kartą Klaipėdos valsčiuje pasa­
kojo apie aną didįjį marą mete 1707-11: nei viens žmogus neėjęs
iš savo namų, o kad norėdavę žinoti, kokius namus liga aplan­
kys, tai tikt privalę ryte anksti ant rasos pažiūrėti, ant kokio bu­
to link nušliaužta - į tuos namus giltinė ligą buvo įnešusi.
(Kn. Kr. Jurkšatis.)

14. Giltinė. Seniau, saka, giltinė nebuvus teip kūda kaip da-
bartėlias. Apie jas sukūdimų štai kų saka pasakas.
Senai, labai senai giltinė nuvejus un švintųjį Petrų atsižinatų,
kakie žmanes raikių jai pjautie. Petras nuveja un Dievų paklaus­
tų, kas giltinei darytie. Dievas švintajam Petrui atsakįs, kad se­
nuosius. Giltinei gi Petras pranešė, kad Dievas jai liepįs graužtie
senus medžius par trejelius metus. Kaip būva giltinei sakyta,
teip ana ir padare. Nuog medžių graužimą ana viškai sukūda,
vieni kaulai telika.
Išėjus aniem trim metam, giltinė vėl atajus paklaustų Petrą,
kų jai dabar Dievas liepsiųs pjaut. Petras giltinei atsakįs, kad
jauniklius medelius. Kaip Petras sake, teip giltinė ir dare.
Dievas, matydamas, kad žmanes nebemiršta, užklausė Pet­
rą, kas pasdarį su giltini, ir liepįs jų čia kų beregy atvestie. Kaip
tik giltinė atajus, tuoj Dievas jas ir paklausįs:
- Kai' žmanes nebemiršta?
Giltinė Dievui atsake:
- Kų mirs žmanes, kad aš medžius graužiau!
Petras ažu giltinės suvedžiajimų gava nuog Dievą gerų pirtį.
Giltinė ir lig šiai dienai negalėja atsigautie.
(Užrašė K. Būga iš Pažiegės, Dusetų par., Ežeriūnų pav., Kauno gub.)

15. Maro laike - kaip apie Gižus, Vilkaviškio pav., pasakoja -

vaikščioję po kaimus trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai
apsirengusios ilgais drabužiais ir, saulei nusileidus, vaikščioda-
mos iŠ namų in namus, nežinia, ar vandeniu, ar kuom lašinusios
viską. Užėjusios in namus, jos klausę: „Ar yra kas namie?" - nes
visi nog jų slapėsi. Jei kas atsišaukdavo, jos sakydavo: „Kas gy­
vas, tas teg ir bus gyvas". O jei kursai neatsiliepdavo, tai jos vėl
sakydavo: „Kaip nieks neatsišaukia, tegul ir niekad neatsišauks".
Ir tie išmirė.
 In Ožkabalius, sako, maro deivė atkeliavo karietoj su šešetu
juodžių. Ji, sako, buvus puikiai juodai insirėdžius ir važinėjus
nog namo iki namo. Žmonės išsigandę bėgo in galisodes, varyk-
lus, kasė sau duobes ir inlindę rūkinosi visokioms žolėmis. Kiti
girioje slapstėsi. Bet kas davė! Visur ji užlenda, viską aplanko ir
atranda - ir čion ji užsuko. Vieniems liept aitie namon ir užkas-
tie numirėlius, kitus kankina. Viename name, tik nežinau ku­
riam, prieš tai dar visi apsirūkino ir nesibaugino josios. Bet kur
tau! Atvažiavo ant kiemo ir siunčia savo vežėją, kad nuneštų
pas šulini pantį... Ant rytojaus marti atėjo vandens, ir nutrūko
seilas. Ji dar radus pantį užrišo ir parsinešė namon. Ne po ilgam
visi tų namų gyventojai iškrito. Visame kaime liko tik trys bro­
liai Baliūnai. Pamatę jie deivę, važiuojančią per kaimą, išbėgo
ant kelio su buožėmis ir pradėjo karietą kultie, norėdami ją už-
muštie. Bet ji, iškišus galvą, sako:
- Liko viens, liko!
Ir mosterėjo ranka - štai viens ir guli jau brolis. Bet nog šio
laiko - ar išsigandus, ar ką, - ir dingo ji.
Maro laike, sako, išlikdavę tik tie, kurie buvo giriose pasislė­
pę, ir tie, kurie nuolat sėdėję pas sukurtą iš visokių žolių, patra-
kų ir 1. 1, ugnį ir rūkinęsi dūmais.
(Nog Juro BįasanaviČiausj iš Ožkabalių.)

16. Kitąkart kaip Lietuvoje žmonės maru mirė, tai, būdavo,

tas maras vaikščiodavo nakčia. Ateidavo po langu ir šaukdavo:
„Ar jūs miegat?“ Jeigu katras atsako, kad „miegame", tai maras
sako: „Miegokit, miegokit!“ Ir ant rytojaus būna visi išmirę. Ant
maro tokio šaukimo reikia atsakyt, kad „Dievą garbinam", tai
maras sako: „Garbinkite, garbinkite!“
(Nuo mano motinos iš Vaitkabalių, VilkfaviŠkioJ pav., Suvįalkųl gub.. Pr. Aidu­
kaitis.)

17. Senovės gadynėje buvo kolera - žmonės ją matydavę mo­

teriškoj ypatoj. Būdavo, sako, važinėja ponia, apsirėdžius su juo­
dais drabužiais, ketvertu juodų arklių per naktis ir pliauškina
smaliniu botagu. Atvažiavus į kaimą, sustoja ir aina per visus
ūkininkus. Priėjus prie lango, pabarškina ir klausia: „Ar miega­
te?" Jeigu iš gulinčių atsiliepdavo nors vienas, kad „nemiegam“,
tai tų namų visi žmonės likdavo gyvi, bet jei žmonės miegojo ir

134
neatsiliepė, tai ant rytojaus visus rasdavo negyvus. Kolera, atsi­
traukdama nuo lango, atsiliepdavus: „Kad miegate, tai ir mie­
gokite". Žmonės, norėdami apsisaugoti nuo koleros, budėdavo
vienas kožną naktį kiekvienuose namuose ir užklausus kolerai
atsakydavo, kad „nemiegame". Kiti kūreno per naktis gale kai­
mo ugnį, statė kryžius, kad sulaikytų kolerą važiuojant į kaimą,
bet nieko negelbėjo.
Vieną kartą į Daukšių kaimą atėjo tūlas keleivis ir davė šio­
kią rodą: viena diena suverpti, apmesti, suverti ir išausti audek­
lą, paskui nunešus ant galo kaimo užtiesti, o tada kolera jokiu
būdu negalėsianti įvažiuoti į kaimą. Kadangi šiokį darbą vienas
žmogus negali atlikti, tai Daukšių kaimo susirinko visi vyrai ir
moterys, dirbo per dvi dieni ir išaudė du tokiu audeklu. Paskui
nunešę užtiesė ant abiejų galų kaimo, ir tik tokiu būdu Daukšių
kaimas išlikęs gyvas. Kolera ten negalėjo įvažiuoti, ir žmonės
visi galėjo miegoti be baimės.
(Nuo Ievos Kazakevičienės iš Daukšių, Kalvarijos] pav.. Suvfalkų] gub., užrašė
J Kazakevičius.)

IV. APIE MYRIO PRANEŠIMĄ

1. Tai veik kožnam žinoma, jog toli nuo savųjų mirštantiejie

savo smerties adyną per vidujį liudymą, arba prijautimą, apsa­
ko. Ir lietuviškose dainose tokį nurodymą randame. Kareivis,
išeidams iš savo namų, pasižada žinią duoti, jeigu jis mirti kovoj
turėsiąs. Viens sakosi žirgą savo parsiųsiąs, kits - varną parlė-
kysiąs, kurs jo baltąją ranką su aukso žiedu ant piršto parnešiąs,
kits per kitą kokį ženklą - kaip antai suskambėjimą pentinėlių -
savo smertį apsakysiąs.
(Kr. J.)

2. Lietuvoje tankiai girdime kalbant, jog, mirusiųjų tėvų vie­

ną ar kitą sapne mojant regėdami, žmonės nusimano dabar vei­
kiai turėsią iš šių amžių atstoti: tėvų dvasė jiems per sapną tą
liudymą davusi.
(Kr. ].)

3. Per prancūzų karę, mete 1870, vienos moteriškės vyrs bu­

vo per daug šimtų mylių į kovą nutraukęs. Jo paliktoji pati jį

135
labai mylėjo ir kasdien rūpinosi, kaip jam einą. Ilgą valandą vis­
lab buvo gerai: jis vis parašė dar sveiks esąs. Bet vieną dieną ta
moteriškė susyk sukliko:
- Dabar mano vyrs nušauts - aš jį regėjau, kaip jis, kulką per
galvą gaudams, sukrito...
Visi jai tą mislį iškalbėti bandė, ale ji tvirtai prie to pasiliko,
kad šią adyną jos vyrs toli neprietelių žemėje nušauts esąs, ir ji jį
apgedėjo kaip numirusį. Po kelių dienų parbėgo ta žinė, kaip jos
vyrs tą ir tą dieną tame ir tame mūšyje kritęs: kulka jam patai­
kiusi per galvą. O gerai išsityravojant tai iš tiesos ir ta adyna
buvo, kurioj jis jai buvo pasirodęs.
Tokių nusitikimų daug pasakojama.
(Kr. f.)

4. Tilžėje girdėjau apie nekurį vyrą pasakojant, kurs, su ki­

tais ant ūlyčios stovėdams, susyk sušuko:
- Dabar šią adyną mano brolis Bardinuose nuo malūno nu­
virto ir užsimušė - aš jį mačiau krintant...
Nieks nenorėjo tikėti, nes Bardinai nuo Tilžės per mylią atstu
gul, o malūno nėra nei matyt. Po porą adynų jau atlakino viens
ant arklio tą liūdnąją naujyną atnešdams, kad šio brolis, nuo ma­
lūno nukrisdams, užsimušęs. Teipo šio dejavims kaip tikra tiesa
išsireiškė: nabaštininko dvasė mylimam broliui smertį pirmiaus
apreiškė, neng ta naujyna parbėgti galėjo.
(Kr. f.)

5. Tokių pasakų apie mirimo apsakymą per nabaštininko

dvasę arba gyvųjų prijautimą jo smerties Lietuvoj labai daug
yra. Berods ne kožnas tokį liudymą gauna, ir labai įtėmytina
yra, kad toks apsireiškims tik tarp tokių tenusiduoda, kurie Ši­
me amže kits kitą labai karštai ir tikrai mylėjosi. Tai tačiau ir
tarp mylimųjų kitur tokio prijautimo nerasime, kadangi jų šir­
dies pajautims ne toks smulkus kaip kitų. Kas negerai prigirdi,
kas nešviesias akis tur, tas daug menkiaus balsų ir pasirody­
mų sviete teužjus nekaip tie, kurių ausys ir akys ypatiškai ge­
ros. Teipo bene bus ir su dvasių liudymo prijautimu: vieni
prijaus, kiti - ne.
(Kr. J.)

136
 6. Neretai kur girdėjau pasakojant būk numirėlių dvasės gy-
viemsiems galinčios ir nors kokiu kitu būdu apsireikšti, ne tik
vien per sapnus, per kuriuos jos tankiausiai apsireiškia. Tai galį
nusiduoti ir per visokius balsus, bildesius, prišaukimą ir kas tam
lygM-
Teip kartą Tilžėje mete 1866 vieną vakarą išgirdome visi sy­
kiu stuboje tokį smarkų poškėjimą, būk koks medis pusiau per­
skilęs, būk mūrs pertrūkęs, būk lubos treškėjusios. Nei viens
mūsų nežinojo, iš kur tas balsas parėjęs nei koks tas iš tikro bu­
vęs. Tų namų senoji motina tuojaus tarė:
- Neieškokit, iš kur tas balsas parėjo, - tai yra dvasių apsi­
reiškimas: aš bertainio meto tarpe numirsiu. Mane tuom pasi­
šaukė...
O iš tiesos teip ir nusidavė: po keturių nedėlių ji jau buvo ant
lentos.
Dar antrą Iiudymą jos smerties jos duktė gavo per degančią
taukų žvakę. Tai bedegant, šalyje suburbėjo tokia lyg skiedra ir
potam kaip garbana nusirietė žemyn ir ilgą laiką nesutirpo, kaip
kiti taukai. Tą ženklą duktė išguldė ant to, kad viens iš tų namų
mirsiąs, - o teip ir nusidavė.
Dar trečią Iiudymą smerties tos pačios motinos gavome per
sapną vieno pažįstamo ūkininko iš Sentainų, anapus Nemuno.
Tas vieną dieną atėjo klausinėdams, ar senoji motina jau mirusi,
ar dar gyva. Jis sapnavęs, kad ji jam savo naują butą rodžiusi, o
tai esąs ženklas, kad ji mirsianti.
(Kr. J.)

7. Tris dienas prieš muma genčų mergaitės mirimą, - pasa­

kojo K. iš Ragainės, - vis per pietus dyvins paukštytis atlėkęs
prieš muma langą spursčodams kabydavos. Gal juk ir gamtinis
paukštytis buvęs būt, ale kodėl po mergelės mirimo daugiaus
neatlėkė?

8. Jankus iš Kalenu (Lauksargių par., Tilžės pav.) pranešė:

- Prieš mano dukrelės Anelės smertį, kuri 1872 mete pasimirė,
trečiądien prieš jos smertį atlėkė vidurdienij du labai gražu baltu
paukštyču, balandžams lygūs. Tuodu, į ligonėlės stubos langą iš
lauko pritūpusiu (įsikabinusiu) ir gražiai pačivuravusu, palėkė, o
tą patį ir antrą bei paskutinę dieną tame pat laike atkartojo.

137
 9. Preisas iš Girėnų (Kraupiško par., Ragain[ėsl pav.), labai
Dievą mylįs ir pagirts giedotojas, mirdams matęs šalia savo lo­
vos du baltu karveliu betupinču.

10. Nekursai dvasiaregis iš Gryneidės, Jsručo pav., pas savo

kaimyną nuėjęs, bešnekėdams pro langą pažūrėjęs, taręs:
- Sam kieme veikiai myris bus: antai dvi pilki žąsi ant kapi-
nų eit.
Ne po ilgo ir numiręs viens.
11. Dovilų parapijoj, Klaipėdos pav., nekursai šeškis saky­
davęs:
- Ant puiks žąsų ant kapinų eit. Baltosės - tai gerosės, o pil-
kosės - tai piktos dvasės.
12. Kristulaitis iš Šūdlydimų (Skaisgirių par., Tilžės pav.)
sakė:
- Pirm daug metų nekursai žmogus matydavo dienoj ir nak-
tij ant visų jo kelių bei takų visados jį sekantį baltą šunytį ik jo
numirimo.
13. Jakštienė iš Dvišakių, Tilžės par., pasakojo:
- Prieš mano vyro smertį vasaros laike vidurnaktij, apie 12
adyną, pati mačiau stubos duris atsidarant bei užsidarant, ka-
čeig čia nei viens nebuvo. Jam mirus, ale jau ilgai po jo palaido­
jimo, mano mažukui labai besergant, ir teip jau dvyliktą adyną
lyg iš prisnūdimo prieš vygės pašokus ir pamačau baltai rėdytą
kūdikėlį šalia vygės prie mažuko bestovintį. Ale man į tą baltutį
tikrai bežūrint, jis iš po mano akių prapuolė. O po aštuonių ne-
dėlių mažuks pasimirė.
14. Dvasiaregis Urmons iš Lizų (Rautenberkio par., Ragainės
pav.), ūkininks, šienavimo laike ant pievų matęs savo kaimyno
dukrytę čon pat nuo dvasiškų draugalkų apstotą. Jis tuoj ir ki­
tiems tai pranešęs, sakydams:
- Aš tik noru matyt, kas su ta mergaite nusiduos.
O štai antrą dieną mergaitė nekuroj grabėj ant pievų nusken­
dus. Tūlam laikui praėjus jam pro jo kiemo kapines einant, ga­
vęs jis tokį trinkį per galvą, jog jam ir kepurė nuo galvos nulėkus.

138
Jis sakęsis, jog tai jo kora už papasakojimą uždraustų regėjimų
buvus.

15. Medukalnuos (Gryneidės par., Jsručo pav.) nekuri moče-

ka jos podukrėlę daugkart veltui mušdavo. Podukrėlei apsirgus,
vieną vakarą, jau apyžlėgioj, pamatė ji mergaitę su jos raudo­
nuoju kedeluku pagal sieną į stubą einant, ale, močeką pama-
čus, traukėsi atgal. Močeka ale jai prišaukė jos vardu:
- Eikš į vidų - ko tu bijaisi, tave nieks nemuš.
Tėvas, tai išgirdęs, tarė:
- Ką tu čia sakai - juk mergaitė štai jau miegti...
Tam tarpe anoji visai prapuolė, o ligonkėlė antrądien pasi­
mirė.

16. Medukalnų Eseliūnienė sako:

- Šimkui smerčop sergant, jau pavakare, šuniui sulojant, ant
kito galo trūsdama, per langą pamačau baltai rėdytą mergaitę.
Toji per butą j ligonio stubą ėjo. Ne po ilgo ji iš čia vėl išėjo, šuo
vėl lodamas ją ik pry vartės nulydėjo, o ji prapuolė. Aš įsiskubi­
nau pas ligonį, tačiau esantiejie pas jį kaimynai, kačeig šunį lo­
jant girdėjo, nieką apie tą mergaitę nežinojo. Ne po ilgo tas ligonis
iškeliavo į amžiną atilsį.

17. Mokytojis M. iš Mažuikių (Lazdynų par., Pilkalnio pav.)

teip man pasakojo:
- Kartą mano pačiai kuknėj paludienus taisant, aš savo stu-
boje laukiau jos greito plinzų atnešimo. Ji, žinodama, jog aš karš­
tus labai mėgstu, porą iškepus man tuoj atnešė, tardama:
„Suvalgęs ateik daugiaus atsinešt". Aš vos suvalgęs ir jau beei­
nąs buvau, kai stubos durys ik pusei atsidarė. Aš pamislijau, ji,
nesulaukdama manęs, jau vėl atneš. Ale, durims vėl užsiverant
ir nei vieną nematydams, nusidyvydams ėjau į kuknę, jai tardams:
„Kaip man plinzus beatnešanti vėl atgal eini!" Ji ale: „Kurgi? Aš
pamislijau - tu ateini!" Taipo abudu girdėjova, o aš dar ir mačau
stubos duris atsidarant bei užsidarant. O tam tarpe buvo mūsų
prieteliškas kaimyns, kursai sirgo, į amžiną atilsį iškeliavęs...

18. Medukalnų. jsručo pav., nekursai gaspadorus, vakare pro

savo kiemo kapines eidams, pamatęs keturis vaikelius baltuose

139
rūbuose, kurie, nuog jo lyg slapstydamiesi, ant kapinų užsišlie-
ję, prapuolė. Rytmetij jų kiemo Negražų vaiks pasimirė...
19. Dūdų, Pilkalnio pav., Kairys, apie 70 metų būdams, pats
man pasakojo teipo:
- Kokių vienuolikos metų būdams, nekurį vakarą su arkliais
ant ganyklos jojant, prieš mūs kapines atjojęs, pamačau baltą šu­
nytį nuo kapinų man priešais atvaksnojantį. J tą bežūrėdams,
išgirdau paskui jį lyg ką atšnekant. Savo galvą pakėlęs, išvydau
kokias penkias baltai rėdytas mergeles. Tuoj pamislijau, jos eina
į kaimynus, kuru vaikelis serga, antbudėtuvių, nes tuomet mer­
gos, ant budėtuvių eidamos, baltą jopą su baltu žurstu vilkėda­
vo. Jau buvau besakąs, kad dar nebeitų, nes vaikelis dar gyvas,
bet, jas per dyvinas pamatęs, tylėjau, o jos visai tyloms pro ma­
ne praėjo. Kai jos ligonėlio namus atsiekusės būti galėjo, tų šuo
lot ir kaukt pradėjo, o tėvs, išėjęs žūrėt, nieką nematydams, ir į
sodą atėjo. Con ilgs baits pavidals per tvorą ant kiemo persi-
driekė, o vaikelis tą vakarą pasimirė. Aš pasimirusojo tėvų apie
tai klausiau - tie užtikrino, jog tą vakarą nei jokia svetima mer­
gelė pas juos nebuvus.

20. Medukalnų Hseliūnienė sako:

- Aš su Pintatiene, pavakare ant kiemo (dimsties) stovėda­
mos, išgirdova gražų giedojimą. Man rodėsi, būk tas balsas ore,
Pintatienei - lyg sodo medžuose yra. Mudvi, iš tokio negirdėto
atsitikimo sujudusios, viena į kitą pažūrėjova. Anoji, lyg manęs
klausdama, tarė: „Kas čia dabar tik yr?.." Tai tas giedojims nu-
garsėjo ir paliovė, o toj pat valandėlėj mūsų dukrelė į anus am-
žus iškeliavo...

21. Dūdų Kairys sako:

-šisvų Povilo sūneliui pasimirus, to šermenų vakarą ne vien
Povils, bet ir svečiai, ant kiemo skambant girdėdami, bute susi­
stoję klausės to dyvino garso, nes antrojo varpo balsas, iš pirmo
nelabai aiškus, ir lyg iš padangių atgarsėjo. Jiems pradrįsus ir iš
buto išžengus, varpai nutyko. Po penkių dienų ir vaikelis pasi­
mirė, nes tie varpai jo myrį apsakė. Nekuri gentainė gailėjos tų
varpų skambėjimui nepribuvus, nes labai miel norėjo tus dangiš­
kus varpus girdėt, o štai po 10 dienų ir ji į anus amžus iškeliavo...
 22. Masviliuos, Ragainės pav., trečią vakarą prieš Skaliko duk­
ters mirimą lyg su rykšte kas ant stalo triskart teip užkirto, jog
visi stuboj esantiejie nusigando, ale dvasiško nieko nei viens ne­
matė.

23. Kalnujuos, Tilžės pav., Jakšto namuose nekurį vakarą, jau

sutemus, lyg su rykšte tris kartus ant stalo teip kirto, jog ir mie-
gantiejie pabudo. Po pusės meto viens iš to buto mirė.

24. Versmininkų, Tilžės pav., Smaliejienė sako:

- Aš su mano kaimynke nekuriądien popiet apie trečią ady-
ną, stuboj netoli stalo sėdėdamos, išgirdova triskart lyg su rykš­
te ant stalo mušant, o tačau nei jokios esybės čia nematydamos,
labai nusigandova. Po to mano sūnus labai apsirgo, ale pagilbo
- galbūt liga prisimaldavo...

25. Girėnuose, RagainĮės] pav., nekurią žiemą šauniai šąlant,

vienąnakt mano mamelė bei seselė, abi stubelėj atsigulusės, bu­
vo besnaudžiančės, kai susyk apie 11 adyną jiedvi lyg pašauk­
tos lovoj atsisėdo, čurškimą išgirdusės, kursai lyg alus, vagučui
ištrauktam, iš pilnos bačkos ant grindžų tarp lovos bei stalelio
garsiai šnypšdams ošė. Jiedvi viena kitos klausė, kas čia, ir pa-
būgusės vėl išsitiesė. Po kelių minutų, čurškimui paliovus, jied­
vi, iš lovos išlipusės, skubinos žiburį padegt, idant tą klaną
apžūrėti, ale viskas sausa ir davade buvo. Po kelių dienų kai-
myns pasimirė.

26. Gumbinėj nekuros župonės sūnui blogai sergant, vieną

vakarą išgirdo ji didį sutraškėjimą tarp kuknės rykų. Žūrint įė­
jusi, vislab didžausame davade matydama, labai nusidyvijo. Ryt-
metij sūnus jau iškeliavo ten, iš kur nei viens negrįžta...

27. Bėgšų, ŠilokarčĮemos] pav., Šapoks sako:

- Vieną vakarą man knygose beskaitant, į stubos duris pa­
barškino, o teip ir antrą vakarą, ale aš visai nesitrukdinau. Tre­
cią vakarą pabarškinus, žengiau artyn žūrėt. Duris atdaręs, nieką
nebuvo matyt, tik susyk lyg iš palubių tartum didė vielos rinkė
po mano kojų nupuolus, kai kokia spiralė, ik savo visotino nu-
stoįimo virbėjo, ale ji nematoma buvo.

141
 28. - Mano dukrelei sergant, - sakė Rudatis iš Naujienų, Ra­
gainės] pav\, - vakare ir man jau atsigulus nuo lentynos skardi­
nė nupuolė, kuroje cibuliai buvo, ale su tokiu nusiskambėjimu,
jog ir tie cibuliai, savo žievių lyg į grindis trydamosi, čužėjo. Aš,
iš lovos pašokęs, užsidegiau žiburį, idant cibulius surinkčau, ale
labai nusidyvijau, jog vislab paprastoj vietoj ir davade buvo. Bet
rytojuj mano dukrelė pasimirė.

29. - Mano dukrelę, - sako Lengvynienė iš Ožnugaro, Tilžės

pav, - antrądien per Kalėdas laidojom, o kai vakare šermenin-
kai namon ėjo, tai išgirdom nuo visai šalia esančų kapinų, kur
pirm trumpo dukrelę palaidojom, tris kartus didiai skaudų viš­
tos kurkimą. Aš su savo vyru, prie lango prižengusi, tą priežastį
nematėva, kačeig ir muma apie 10 metų sūnelis teip jau tai girdė­
jo ir visai kymu balsu tarė: „To balso gali veik nusigąst..." Antrą-
dien jis apsirgo, o per Tris karalius jau ir jį į kapus nunešėm. Man
rodos, tas kurkims - priežastis vaikelio ligos bei myrio buvęs...

30. - Man prie savo amato besidarbuojant, - sako dailyda V.

iš Klaukalnų, Įsruėo pav., - vidurdienij kartą durys, lyg kitam-
jam įeinant, atsidarė. Aš priėjęs uždariau jas, tai jos vėl atsidarė,
aš vėl, nei vieną nematydams, priėjęs jas vėl uždarau. Pavakare
atėjo mano tėtačiui grabą apsteliuot, nes jis minėto prisimalda-
vimo laike pasimiręs buvo.
Mano jaunystėj kolerai saučiant, prie nekuros mergelės gra­
bo man vakare betrūsiant, į langą pabarškino su tais žodžiais:
„Ir man vieną..." Po valandos patyrau, jog minėtosės mergelės
seselė ir pasimirė - turėjau ir jai vieną grabą padaryt...

31. Lenkviečių, Ragainjės] pav., Misuvaitis, dailyda, sako:

- Man tai didi dyvai, kad kožnąkart prieš grabo apsteliavi-
mą prie mano darbo rykų prisimalduoja: tai pjūklelis skibter,
skerspjūvė suskamb, kartais ir mažuosius ūbelėlius, tikrai tvir­
tai padėtus, apverčia ir 1. 1., o tad jei ne po adynos, tai pačia die­
na tikrai gaunu grabo apsteliavimą.

32. Kaštaunų dailyda, Labguvos pav., sako:

- Mano tėvo laike, tam teip jau kaip ir man dailydaujant, kož­
nąkart prieš grabo apsteliavimą į dailydos rakandus, ypačiai į

142
pjūklelius, per skimbterėjimą prisimalduodavo, o teip jau ir da­
bar prie manęs kas karią atsitinka. Nusistebėtinai dyvai, kad tok-
tai šiaip niekados nenusiduoda.

33. V., Girėnų dailyda, mano broliui grabo mačų imt atėjęs,
nusidyvydams sakė:
- Šiandien grabą daryt besiskubindams, į pjūklelį sus-
kimbterėjus, nusidyvijau, jog jau vėl grabą daryt gausiąs, nes,
kai jau man žinoma, toks pjūklelio suskambėjims - nemeluojąs
ženklas grabo darymui.
34. Apvirbų, Ragain(ės] pav., Endriejatis teipo pranešė:
- Mano namuose mirimui atsitikus, man pas mūs kiemo dai-
lydą Stankų dėl grabo nuėjus, tojo pati nusidyvydama sakė: „Dėl
to vakar vakare tarp pjūklelių teip suskimbterėjo..." O pats Stan­
kus sakąs: „Tai man jau paprasta, jog kožnąkart prieš grabo ap-
steliavimą tarp mano rykų, ypačiai tankiausiai tarp pjūklelių,
aiškus nusiskambėjims girdims..."
35. Skaisgiruos, Gumbinės pav., Lizdaitukui dailydaut besi­
mokinant, nekuroj dienoj pjūklas, visai neužgautas, garsiai sus­
kimbterėjo.
- Čia vėl kas nors pasimiręs bus, - tarė mistras.
Po valandos atėjęs Lizdatis sūnui seselės mirimą prisakyt, o
podraug ir grabelį apsteliuot - tai išsireiškė, kad tas skimbterė-
jims mirimo laike atsitiko.
36. Gyventės Kiužis sako:
- Kai aš pas mūs kiemo dailydą mano dukrelei grabą apsi-
steliuot nuėjau, tarė jis: „AŠ jau žinojau, kad viens ateis grabą
steliuot, nes į mano pjūklelį tai prisimaldavo: prieš grabo apste-
liavimą prie manęs kožnąsyk toks prisimaldavims atsikartoja..."
37. Mediškiemių, Tilžės pav., Stragys, sens dailyda, sakydavęs:
- Aš jau apie šimtą grabų padaręs esu, bet nei vieną be pirm-
prisimaldavimo, nes vieną, dvi ir tris dienas pirm grabo stelia-
vimo į pjūklelį pagračau ik trijų kartų suskimbterėja, nes kaip •
riktingai einąsis ziegorius laiką, teip toks suskimbterėjims gra­
bo apsteliavimą paženklin...

143
 38. Kerkutviečų, Tilžės pav., Markšienei vidurdienij stuboj
šalia stalo besitrūsiant, susyk tartum daug stiklų nuo stalo ant
aslos numestų sužvangėjo, o tai tokiu staigumu, jog ne vien ji,
bet ir jos vyrs krūpterėjo, o tačau vislab davade rados ir nieko
ypatiško nebuvo matyt. Po kelių dienų gentystėj šermens buvo.

39. Matukaičui iš Kiškių (Skaisgirų par., Tilžės pav.) blogai

sergant, nekurį vakarą trys moteriškos, kuknėj besitrūsdamos,
išgirdo jos prie buto iš daržo pusės esančųjų durų didį subildė­
jimą. Pamislijusės, jog čon kas nors labai smarkiai per duris no­
rįs įeiti, skubinos duris atšaut (atkišt), ale, ant jų nusidyvijimo,
čon nei viens irgi nei matyt nebuvo, tai prie ligono nusiskubinu-
sės jį jau akarot pasimirusį rado.

40. Nekursai kurpius savo mokintinį vakare į Tilžę pasun-

tė. Tas, vos į butą įžengęs, pamatė čon baltai rėdytą moterišką
pavidalą bestovint. Persigandęs, išblyškęs ir be kalbos, kitiems
nusidyvijant, jis atgal į stubą atžengė, o kadang jo pasuntims
baugus buvo, apsisukęs jis vėl turėjo eit. Tad tos baltosės dau-
giaus nematydams, jis vėl atsigaivelijo. Čon pat, per butą, ant­
ram gale buvo Žalnieriai įsamdyti. Tarp jųjų viens iš Lazdynų
parapijos buvo. Tasai gavo sekančoj dienoj per grometą iš savo
tėviškės žinią, jog jojo mamelė pereitą vakarą jau pasimirusi.
Tai pritapę šo atsitikimo pasakotojis kurpius Niklauzas, gyve­
nąs Viršeisuliuos.

41. Ūkininks Kaušas iš Žydkiemio, Geldapės par., bagočau-

sias eonai žmogus ir jau abelnai žila galva, sekančiai pranešė:
- Aš savo jaunystėj nekurį vakarą ant stalo rymodams ir jau
beužsnūsdams išgirdau, rodos, ir mačau vieną iš lauko pas mus
į stubą ateinantį ir mane ranka atsisveikinantį jausdams strakte­
lėjau. Tame akies mirksnij jis išėjo, o iš kitos stubos atėjo klaus­
dami žūrėt, kas čia buvo atėjęs. Rytmetij patyrėm, jog sergąsis
mūsų dvaro sargas vakare toj adynoj pasimirė. O aš misliju, kad
tai jis buvo mane atsisveikyt atėjęs.

42. - Kai aš dar šišia per antrąjį mokytoji buvau, - sakė moky-
tojis Mikluvaitis iš Govartų, Skaisgirų par., Tilž[ės] pav., - viršu­

144
tinėj stuboj gulėdams nekuriąnakt, miege išgirdau į gybelio langą
teip barškinant, jog aš iš miego pašokau. Ir, tuoj prie lango pri­
žengęs ir tąjį atdaręs, nei viena nemačau, kačeigjau ir šauniai pra­
švitusi buvo. Atsikėlus tai pirmamjam mokytojui pranešau, ir tas
nusidvvijo iš to. Neilgai trukus patyrau, jog Kiškiuos nekursai var­
gužis, jau mirtinai sirgdams, pasimiręs, pagal mano ištyrinėjimą,
pačoj pabarškinimo adynoj. Aš kitaip negaliu tai išguldyt, jog tas
pabarškinims numirėlio prisimaldavims* dėl apgiedojimo buvo.

43. Ūkininks Kumbarckis iš Saugų, Šilokarčemos pav., pats

man pasakojo:
- Mano mamatei šešose begulint, atėjo naktij prie jos mano
brolis, jos sūnus Hndrikis, nes jis Pyliavoj sargaliavo žalnierau-
dams. Mamatė tarė džaugsme: „Endrik, mano sūnau, ar tu čia
esi?" Jai jį betveriant, jis tuožyg prapuolė, tad ji sakė tėvui: „Mū­
sų Endrikis bus jau numiręs, nėsa aš dabar mačiau jį manęsp
atėjusį." O teip ir buvo iš tiesos nusidavę.

44. Ūkininkui Rudžui iš Girėnų, Kraupiško par., Ragainės

pav., jau smerčop sergant, nekurį rytą kaimynai matę jį pas juos
į stubą ateinantį. Jiems iš tikro bežūrint jis prapuolė. Jie nusiste­
bėdami skubinos į Rudžus pažūrėt, ale jau sutiko iš ten vieną
atbėgantį juos vadyt, kadangi Rudis mirštąs. Ten nuėję rado jį
jau numirusį. Po palaidojimo trečią vakarą jį jo namiškiai matę
pareinant ir, į butą įžengus, prapuolant.

45. Pracentneris Račūns iš Dubininkų, Geldapės par., sako:

- Dar Luojoj mokytoju būdams, turėjau mokintinį. Nekurį
rytą mum bepusryčaujant, stubos klingis suklabarkšterėjo ir du­
rys atsivėrė. Aš dar sakiau: „I vidų!" - bet nieks neįžengė. Mu­
du, viens į kitą nusidyvydamu, pasižūrėjova, o durys vėl
užsidarė. Tačau apsidairuse nei vieno nematėva. Po kelių ady-
nų į bažnyčią - nes buvo nedėlė - eidamu pro mokintino tėvo
namus patyrėva, jog jo sergančoji motinėlė pasimirus, o tai toj
durų atsivėrimo adynoj.

* Slg E. lanke. Volksthuemliches in Ostpreussen Mohrungen, 1887, II.

Bd., S. 280.

145
 46. Nekursai jauns mokytojis S. iš Širvintos, Pilkalnio pav.,
dar prie savo tėvų užsilaikydams, vienądien ramiai sau stuboje
sėdėdams, išgirdo triskart j duris patuzgenant. Jis atsiliepė:
- l vidų.
Po valandėlės vėl, ale daug aiškiaus, tris kartus pagračam į
duris patuzgeno. Tai jis tuomžyg pašoko ir duris atvėrė, ale nie­
ko nematė, neigi lauke apsidairydams nematė nei viena. Jo ma-
matė šalia esančoj stuboj teip jau tą tuzgenimą buvo girdėjus.
Mokytojis kaip priežastį to viso dvasišką prisimaldavimą (apsi­
reiškimą) mislijos. O tai teisingai, nes jo broluks mirtinai sirgo -
tasai antrądien po pietų pasimirė.

47. - Jau Tilžėje begyvenant, - pasakojo K. iš savo paties pri-

tapimo, - buvo šilts pavasaro laiks, kai 9 d. gegužės mano seselė
apsisukus, vėl į tėviškę keliaut pasitaisusi, dar į kaimynus išėjo,
tai man prie stalo berašant didiai garsus supyškėjims lyg ir prie
lovos galo, prie atvirų langų nusidavė. Pamislijęs, jog iŠ karščo
kas atšokę bus, tuoj prie lovos galo žengiau žūrėt, ale čon ir ki­
tur vislab davade esant, o man tą supyškėjimą apdy vijant, pus­
to (= pačto) urėdininks su depeše atėjo, kuroj buvo sakoma,
brolelis jau ant mirimo esantis, ir parkeliaut prašoma. Dabar mis-
lijaus gerai tą supyškėjimą suprantąs. Man dar bedūsaujant, jau
ir seselė parsiskubino. Kai jai tai vislab pranešau, ji ašaroms pa­
plūdo. Man skubriai apsitaisus, abudu ant trūkio užsėduse, lai­
mingai tėviškę atsiekova, kur, ant didžio džaugsmo, brolelis dar
gyvas buvo, ale jau rytojuj popiet pakajingai į anus amžus iške­
liavo. Tai buvo mano pirms, o bene ir paskujis pritapims dvasiš­
ko prisimaldavimo.
48. - Stubelėj man besitrūsant, - sakė Erbluvaitienė iš Sma-
ladūmų, Pakalnės pav., - jau pavakare lyg su rykšte kas ant
skrynės tris kartus labai aiškiai uždrožė, aža aš iš išgąsčo lau­
kan išbėgau. Vakare gavau žinią, jog mano mamelė Stiegatie-
nė pasimirė.
49. - Ringys, mano gers prietelis, - pasakojo Rudatis iš Klai­
pėdos, -jis mane kone kas vakarą atlankydavo, o jam apsirgus,
aš kiek atspėdams jį teip jau lankydavau. Nekurį vakarą, jau į
mano stubelę ant aukšto užlipęs, taisausi pas Ringį eit. tai susyk

146
lyg su rykšte tris kartus į langą kirto. Pamislijęs, čia kas nors
mane baugyt nor, tuoj langą atsidarau, o kačeig graži mėnesiena
buvo, nieką čia nemačau. Ir man tuoj į mislį įpuolė, kad tai Ringys
miręs bus. Pasiskubindams ten nuėjau, o jį jau numirusį radau.

50. Šakumuos, Mielkiemio par., Stalupėnų pav., su M. apie

dvasiškus apsireiškimus įsikalbėjus, sakė jis:
- Tai ir aš tikrai tikiu, - tardams: - Kai mano brolis P. Kara-
liaučuje mokinosi, nekurį vakarą svečų turėdams, drauge su vi­
sais girdėjau šalia ėsančoj stuboj didį tranksmą, būk net stalai
bei krasės ir visi stubos daiktai į vieną krūvą sumetami tamp.
Mes visi, lyg ant komandos atsikėlę, žiburį paėmę, skubinomės
į tą stubą žūrėt, mislydami čia vislab sulaužyta rasią. Ale štai
vos duris atdarus tas tranksmas abelnai nutyko ir vislab didžau-
same davade buvo. Rytmetij man su D., kursai su mano kara-
liaučonu broliu P. didžoj prietelystėj buvo, susiėjus, tarė jis: „Ar
tu negavai žinią iš Karaliaučaus nuo savo brolio?" „Ne", - buvo
mano atsakyms. Tai jisai lyg atsidusdamas tarė: „Aš visai nesu­
prantu, ant ko tai man šiąnakt lyg ir sapnij, o lyg ir bundant jis
atsisveikindams man ranką davė..." Iš to aš ašterėjęs papasako­
jau jam vakarykštį atsitikimą savo namuose, kadang jis čon ne­
buvo pribuvęs. Antrądien gavom žinią iš Karaliaučaus, jog mano
brolis pasimiręs. Laiks jo mirimo visai sutiko su to bildėjimo lai­
ku - suprantama, jog jo dvasė, jam mirus, prisimaldavo.

51. - Mūs septynmetė duktė, - sakė Gižienė iš Rūkų, Mėteže-

rynų par., Pakalnės pav., - vakare pasimirė, o toj pačoj adynoj
pas mus, apie pusantros mylios atstu gyvenančus, gentis prisi­
maldavo per taurelių bei šaukštų didiai garsų sutarškėjimą, tar­
tum visi iš šaukšdėčo išpuolė. Visi stuboj ėsantiejie, per tai
krūpterėję, labai nusidyviję, o per šermenis mums tai papasakojo.

52. - Pagirij, - pasakoja Grovs iš Gertlaukių, Labguvos pav., -

gyveno mano mieloji Grutė, kuri man labai gera buvo. Jai ser­
gant, nekurį rytą aš su savo kaimynu į Vieliuvą rengėvos. Man
nuo dimsties (= dvaro, kiemo) į butą beeinant ir vos vieną koją
buton įžengus, kymu balsu „Merti, Merti, Merti" šaukė. Nusi-
dyvydams, kas mane šaukia, šalia butą apsidairęs, ale nei viena
nematydams, vėl į butą žengiau, o tie patys žodžiai vėl atgarsė-

147
jo. Tai aš ėjau už stubos galo žūrėt, nes, man rodės, nuo čon ma­
ne saukia. Ale nei čon nei viena nemačus, man šurpuliai per kū­
ną perėjo ir, man j butą vos įsiskubinus, vėl kaip pirmą sykį mane
šaukė. Tai aš, daugiau to neatbodams, į stubą įžengiau, kur ma­
noji man pusryčus taisė. Paklausta, ar ji mane šaukė, sakėsi to
nieko nežinanti. Po valandos į miestą bevažuojant, atėjo sakyt,
kad Grutė pasimirusi. Tai aš tuoj supratau, jog ji, būtent Grutė,
mane šaukusi buvo, savo numirimą prisakydama.

53. Okininks Čigis iš Did(žiųjų) Kakšų, Ragain|ės] pav., labai

gyvuolius mylėjęs, ypačiai arklius: tais jis niekados kitaip kaip
žingine nevažuodavęs. Jam jau mirtinai sergant, jo gyvuolių ker-
džus taręs į mergą, kuri jam pietus atnešusi buvo:
- Na, kaip su mūs gaspadorumi?..
Merga atsakius:
- Dar vis teip pat...
Kerdžus atsiliepęs:
- Ak, ne: jau gaspadorus dabar į amžinąją iškeliavo! Antai jis
ten tarp arklių bei bandos sukinąs... - nes kerdžus galėjęs vėles
matyti.
Mergai parėjus, gaspadorus iš tiesos jau numiręs buvo.
54. Medukalnų Adomatis, šunui sulujus, ėjo laukan žūrėt. Čon
pamatė jis mažą nepažįstamą vyrytį savęsp ateinantį. Išsigan­
dęs grįžo į stubą ir todėl nematė, kur tas vaikūzas padingo. Tą
rytą pirm to buvo jo kaimyns miręs.
55. Butkiškių (Ragain[ės] pav.) Juračo šuo nekurį vakarą, lyg
ką tvert norėdams, didiai lot pradėjo. Juratienės tėvs tuoj laukan
ėjo žūrėt, tai jis pamatęs prie pašūrės už vežimo ilgą, lyg šien­
kartę, žmogišką pavidalą. Ir savo pačią išsivadino: abudu nusi­
stebėjo, kai, Šunui lojant, tas pavidals susitraukdams, ant trinkos
besisėsdams, labai stors pastodavo, o šunui nutilus, tai vėl lyg
šienkartė išsitiesė. Tam pavidalui valandą teip vis besimainant,
juodu pabūguse į stubą įsiskubino, tad pasakotoje šito, Juratie-
nė, su merga per langą to pasirodymo prisižūrėjo. juratienės tė­
vo sesuo sirgdama stubelėj gulėjo ir klausė rvtmetij, kas čia
vakare buvo. Po kelių dienų ligonka pasimirė, o jie suprato tą
pavidalą giltinės pasiuntinu buvus.

J4S
 V . M IR Š T A N Č IO S V E Č IA I

1. Kad kam reik mirt, tai tris dienas pirm to jo nabaštininkai

gentys jį lanko ir, jo lovą apstoję, dieną ir naktį laukia, kad jo
dvasę išlydėti galėtų. Jie moja ir su savim vadina mirštantįjį.
Sakoma, mažne visi iš Šių amžių iškeliaujantiejie tas dvases ma­
tyti galį ir iš tokio aplankymo numaną ir tikrai išpažinstą šį
kartą jau mirti turėsią. Teip veik visoj Lietuvoj pasakojama ir
tikima.
(Kr. f.)

2. Nepasakytinai tankiai Lietuvoje girdim pasakojant, kaip

šiam ir tam mirštančiam dvasės pasirodžusios. Teip girdėjau kal­
bant apie vieną žmogų, kurs merdėdams negalėjo kalbėti, ale
vis tikt pirštu aukščiaus savo lovos kojų galo rodė, kol jis numi­
rė. Mano merdintį tėvelį klausė brolis, ar jis dar mislijąs iš tos
ligos patalo pasigautie. Tai jis atsiliepė:
- Ar nematai, kad visas puiks mane parsivesti atėjęs yra? Ką
ant ligos patalo mirusiejie gentys lanko, tas jau tur mirti...
O teip ir nusidavė: jis mirė dar tą pačią naktį.
(Kr. Į.)

3. Ligoniui ant myrio patalo gulint, jį, sako, aplanko vėlės

(dvasės) jau numirusių jo genčų, pažįstamų, kaimynų. Mirštąsis
jau pirm iškeliavusius, pirmtakūnus, o kartais ir Dievą, angelus,
velnius matąs.

4. Teip pasakojama, ūkininkas Šilums iš Kumelių (Kraupiš-

ko par., Ragainės pav.) mirdams matęs savo jau pirm porą ne-
dėlių mirusiąją pačią kojų gale, šalia savo lovos bestovinčią.

5 Meškininkuos (Nemersdorpo [= Nemerskiemio] par., Gum­

binės pav.) nekursai ligonis, silpnai sirgdams ir prie lovos na­
miškiems sustojus, tarė:
- Mano mylimi, dabar aš mirsu, nes jau mano mamatė atėjo
mane gabętis - tai ji jau kojų gale stovia, aš ją tikrai matau ir
išpažįstu, o ar jūs ją matot, tai aš nežinau. Nemislvkit, kad aš
sva[i]čoju, - tai ji jau čia stov, o dabar mane gabęsis...
Ir, teipo bekalbėdams, numirė.

149
 6. Urmonytė iš Perbangų (Kraupiško par., Ragain(ės] pav.)
sako:
- Mano apie 100 metų senoji matytė (= mamatės mamatė) jau
ilgoką laiką prieš jos smertį dvases matydavo. Man kartą prie
jos lovos artyn einant, šūkterėjo ji: „Tik neik teip arti prie lovos -
tai čia viens stov..." Aš išsigandus, kačeig tai nemačus, išbėgau
laukan. Vėl kitąkart, jai valgyt nunešus, tarė ji: „Tie mažiejienor
ir drauge valgyt - varyk juos šalin..." Susyk ji taurelį su abiem
delnoms apglobė ir visai apmaudingai tarė: „Dabar jie jau man
per viršų žimų griebė - mušk jiems per nagus..." Aš, nieko to
nematydama, vien baimingai dyvijaus...

7. Lenkaiču du iš Bednorų (Pelininkų par., Jsručo pav.) abu­

du matydavo dvases. Kai juodu mete 1884 atėjo pas K. josės ma­
melę aplankyt, jiems į stubą įžengiant, namiškiai tarė:
- Jau mūsų mamytė pagilbsta nuo vaistų.
Ant to juodu, su rankomis mosuodamu, sakė:
- Ne, ne - ji jau nepasigaus, jau svečiai (dvasės) čia yra, jau
jie lanko ją...
Po porai dienų ji buvo nabašninkė.

8. Šilokarčemos pav., Saugų par., Bruišuos į nekurį butą gro-

matneŠis ateidams pamatęs pirm savęs du žmogų baltuose rū­
buose į pat tą stubą įžengiant, kuroje vaikelis mirtinai sirgo -
ligonėlis tuoj ant amžių užmigo, o tuodu baltuosius kvieslius
kits nieks nematė.

9. Juodupėnuos, Ragain(ės] pav., nekuri gaspadinė, jos duk­

relei sergant, nakties gūdume bebudėdama, grąžoj mėnesienoj
kitam buto gale staklėse beausdama, pamatė per langą baltai
apsirėdžusią mergelę pro langą su žaliu vainiku rankoje ant ano
galo buto link, kur ligonka gulėjo, praeinančią. Ji, tuoj iš staklių
iššokus, ėjo tą mergelę žūrėt, ale, jos niekur nematydama, įžen­
gė pas ligonkėlę, kuri jau merdėjo ir tuoj amžinai užmigo. Regė­
toja sako, ta mergelė ligonkėlei tą vainiką atnešus.

10. - Mano avyns Puodžus iš Pešikų (Malviško par., Pilkal­

nio pav.), - pasakojo K., - jau butelij gyveno šalia ūkio, iš kuro

150
jis savo duoną gavo. Kai avynienė numirė, jis visai viens savo
butelij liko. Jo amžo gale, jam jau apsirgus, duonos davėjė, į bu­
telį nueidama, jį aptopelėdavo ir, vakarais jį visa kuom aprūpi­
nus, jį vieną palikdavo. Mano mamelei liepiant ir aš jį aplankyt
nukeliavęs, jam meilijant, iš knygų paskaitydavau, tad, mums
apie aną amžį įsikalbėjus, tarė jis:
„Man apsirgus, nekurią naktį dvi balti moteriški ir viens juods
vyrišks pavidals (dvasės) šalij mano lovos, o juodasis - kojų gale
prie lovos atsistojo. Po vidurnakco jie visi trys laukan ėjo. Juo­
dasis, prie angos dar stapterėjęs, su ranka žemyn mosterėjęs, ta­
rė: „Dar tur laiko". Kitąnakt atėjo daugiau mažų baltų vien
moteriškų pavidalų prie lovos aplink ziegorų ir prie sienos lyg
paukštyčiai įsikabinusės nenusprūdo. Vienąnakt ir du juodu vyru
šalia kojų galo atsistojo. Aš pasidrąsinęs klausau: „Kas judu per
vieni ėsata?" Tai viens jųdviejų atsiliepė: „Mudu tokie jau ėsava
kaip ir tu". Vienąnakt baltiejie pavidalai šalia lovos ik ryto liko.
Išaušus jie prie sienos prikibę ir ant langų užsisėdę ir bežūrint,
lyg į sieną įlįsdami, prapuolę."
Tai aš klausau jo: „Avyn, ar tarp tų ir ką pažįstamų matai -
rasi tavo tėtatį ar mamatę?" Jis atsakė: „Ne, aš jų nei vieną nepa­
žįstu..." Porą dienų pirm jo mirimo sakęs jis: „Dabar jau kelis
vakarus, vos žiburį uždegus, kelios dvaselės su patalais prie ša­
lies mano lovos ateina ir, čon pasiklosčiusės, lyg ant sargybos
pernakt guli, o rytmečiais, žiburį išpūtus, jos atsikel ir su savo
patalais vėl pro duris laukan išeina".
11. Ūkininks G. iš Varų (Rusnies par., Šilokarčemos pav.),
savo ligūstą vaikelį paėmęs, leidos su valtele per vandenį šieną
pažūrėt. Laimingai perplaukęs ir šieną apžvalgęs, pluoštelį į val­
telės galą įdėjęs, vaikelį uždėjęs, yrėsi atgal. Ik viduro vandens
užėjus, pradėjo valtelė grimzt ir sunkiai yrėsi. Jis prišaukė savo
pagelbininkui:
- Tu tik irkis - matai, valtelė grimzt.
Ir teipo juodu kiek tik pajiegdamu turėjo varytis. Prieš kraštą
valtelė į vandenį jau teip įsispaudė, jog vanduo jau per braunas
į vidų plūdo! Išsigandęs dėl tuščos valtelės grimzdimo, tėvs, vai­
kelį sugriebęs, iššoko laukan ant kranto - vaikelis tame akies
mirksnyje savo dvaselę išleido. Valtelė todėl grimzdo, jog tūks­
tančiai numirusųjų prie mirštančojo vaikelio ant jos buvę.
 12. Ūkininks Lėgatis iš Kumelių (Kraupiško par., Ragain[ės]
pav.) savo amžaus gale ilgiau kai metą galvos smagenų džūvi-
mo liga sirgo. Kačeig per tai išmintyje sutrikints, tačau jis vis
labai ramus bei Dievą mylįs žmogus buvo. Paskują nedėlę prieš
galą jis jau ant visados atsigulė, o trečiądien prieš smertj, jo duk­
teriai čia stuboj besitrūsuojant, tarė jis: „Tai tik negerai, kad tiek
durų stuboj yr, tai tik viena jundalijė - tai ar ir Girėnų Kristups,
ar ir Burkšas čia?.."
- Man dyvai, - sakė pasakotojis, - kodėl jis savo namiškių
neminėjo arba nuo mūsų, kurie su juomi tankiai susieidavom,
bet vien nabašninku: brolį Kristupą bei tėviškės kaimyną Burk-
šą. Man rodos, todėl, kadang ir juodu pas jį atėjusu buvo, šiaip
jis savo sugedusam protelij, rodos, nebūt nieku būdu jųdviejų
atsiminęs.

13. Šilumo duktė iš Kumelių sako:

- Mano tėtatis prieš jo mirimą mums aplink jo lovą stovin­
tiems tarė: „Tai Išganytojis atėjo..." Mes, nieką nematydami, klau­
sėm: „Kur?" „Tai čia stov." „O kaip jis išžūr?" „N'o teip, kaip aš
jį ant abrozo mačau - pasitra[u]kit, leiskit jį artyn..." Tai ir dė­
dienė atėjo, o mamatė kojų gale ant krėslo sėdint, tai mano se­
suo ir krėslą paėmė, ale jis tarė: „Kodėl krėslą paėmėt?.." Dabar
turėjo ji atsistot, o jis vėl tarė: „O juk dar vis daugiau ateina ma­
ne lankyt..." Mes tačau nei viens nieką nematėm.

14. Ūkininkui Puodžui iš Bublaukių (Gryneidės par., Įsručo

pav.) myriop sergant, kaimynai susirinko pas jį giedot, ir, prieš
pusnaktį giedojus, tarė ligonis:
- Jau dabar jūs galit namon eit, nes mano lovą jau angelai
apstojo...
Kaimynams išėjus, tie angelai į velnus pasivertę. Ligonis tad
baisiai šaukt pradėjęs. Rytojuj, kaimynams vos atsiskubinus,
nematoma būtybė pradėjus nuo kakalio ant jų į viduraslį viso­
kiais daiktais mėtyt. Kaimynai, krūvoj pilni drąsos, nusidyvy-
dami tarę:
- Mesk ir piningų...
Tai tuoj ir piningus ant jų mėtyt pradėjęs, bet tiejie į arkliašū­
džius pavirtę...

152
 15. Iš Stimbirų (Malviško par., Gumbinės pav.) Preikšo ketu-
rų metų dukrelei mirštant, vakare jau mašinavus paliovusi En-
zelio sesuo nei nesikrutino nuo grėdų, nors visi kavarčijo ją
žemyn lipt. Ji vis pro verksmą tarė:
- Aš dabar negaliu...
Potam, kai skūnę jau uždaryt norėjo, tai ji tik nulipo, saky­
dama:
- Ger jums nieką dvasiška nematant! Kol pirma tie juodiejie
pulkai ant kiemo buvo, tai aš tikt negalėjau lipt, bet dabar, kai
baltiejie atėjo, tai jau galiu.
Ir nulipus su kitais laukan ėjo.

16. Žemaičų (Pilkalnio pav.) nekuro ūkininko sūneliui numi­

rus, pirm palaidojimo šeimyna skOnėj javus kūlė. Tarp šeimy-
nykščų viens dvasiaregis buvo. Tasai ant klojimo kampe lyg
suspeists stapterėjo. Kiti, tai matydami, klausė:
- Ko tu čia teip lyg ko įbūgęs stovi?
Jis atsakė:
- Ką nestovėsiu... Jau pilns kiems ir pilna skūnė numirusųjų
priėjo, nežinai, nei kur pasitraukt!.. Džiaukitės juos nematydami!..
Apie tai jį klausinėjant, jis labjausiai tylėdavo, sakydams, jog
jam nevalia apie tai kalbėt.

17. Varstatienė, patobelienė iš Gilijos, Labguvos pav., pasa­

koja:
- Mūsų kieme jau miręsis Kairaitis dvases matydavo. Jei jis
ligonį aplankydavo, tai jis jau žinodavo, ar tas pagilbs, ar mirs.
Jis sakydavo: „Jei didelis ligonis, tai ir didelės dvasės, o jei ma­
žas ligonėlis, tai ir mažos jį dvasės lanko. Jei dvasės prie galvos
stov, tai žmogus miršt, o jei prie kojų, tai dar pagilbst ligonis".
Teipjau sakydavęs, jog belaidojant dvasų daugiaus neng gyvųjų
ant kapinų yr. Jis tik ir labai retai palydėt eidavo.

18. Kad ligonis marinamas, - sakė D. iš Kumelėlių, Kraupiš-

ko par., RagainĮės] pav., - didiai negerai jį apstovintiemsiems
šalia galvų bei kojų galo stovėt, nes čon dvasės stovinčos.
19. Molynėj, RagainĮės] pav., nekuria kumetė, smerčop sirg­
dama, kunigą reikalavus, bet dvaro užveizdas, arkliams neat-
spėjant, o ir mislydams, jog tuomi dar nepasivėlysiąs, tai ant vė­
liaus nutęsė, ale iš tikro patyręs, jog su ta ligonka jau galop eit,
liepėjai sakyt, jog kuo greičiausiai kunigą parveždys. Tai ligon­
ka atsakius:
- Dabar man jau nereik kunigą, nėsa kunigs jau būva ir man
šventą „večerę"* nudalijo...
Tai jie suprato ją apie ano svieto kunigą kalbėjusią. O neilgai
trukus ji ant amžų užmigus...

20. Makarienė iš Laugalių, Dovilų par., KlaipėdĮos] pav.,

sako:
- Man dar namiej vos dešimt metų sukakus, mirė mano sese­
lė. Po mirimo tą vakarą siuntė mane mamatė į kuknę ugnį pa­
kurstyk Aš, į butą įžengus, pamaČau šalia trepu baltą vyrą
gelsvais plaukais ir su plunksniniais, aukšt pečų išsikelianČiais
sparnais bestovintį. Aš, jo išsigandusi, atgal į stubą atžengus,
tariau: „Mama, bijausi: bute stov baits vyrs su sparnais". Man
vėl duris atvėrus, nebuvo to vyro.

21. Stimbirų Kalvaitis (Pilkalnio pav.) sirgdams, prieš mir­

siant, jo pačiai bei kitiems šalia Lovos stovint, tarė:
- Tai ar nematot du žmones su sparnais, atlėkuse šalia lovos
prie manęs stov...
Jo pati bei kiti čia stovintiejie to nieko nematė. Po dviejų die­
nų ligonis ir pasimirė...

22. Mažuikių, Pilkalnio pav., mokytojis M., išimtininks, sako:

- Kai mano pati sirgo, aš ją labai topelėjau. Vieną vakarą man
vienam pas ją sėdint, atėjo angelėlis ir man meilių bei gražių
vietų parodė, per tai labai nusidy vijęs žengiau į savo šalia esan­
čią miegojimo stubą atsigult. Angelėlis ėjo podraug su manim ir
stovėjo šalia mano lovos, kol užmigau. Kai pabudau, tai mano ir
priegalvis šlapias buvo...

23. Mielkiemio parapijos, Labguvos pav., nekuri mergaitė,

Karaliaučiuje prie genčų viešėdama, nuo trečos tožės per langą

* „Vakarieni*", t. e. komuniją.

154
sveika ir laimingai žemyn nupuolė. Jos gentės rėkdami žemyn
bėgo, o mergaitė visai linksma jiems priešais atėjo. Paklausta, ar
nieką neįsimušus, ji linksmai tarė:
- Ne, nes puldama mačau, kad mane du baltu kūdikėliu ik
ant žemės ant savo rankų nulydėjo.
Užklausta ji kožnam tai patikrinus.

24. Kad žmogus miršta ir troba dega, tai greičiaus reik bėgti
prie to mirštančio lankyt ne kad prie tos tTobos gesyt, nes žmo­
gui mirštant visa pekla susijudin, o kad ten prie jo žmonių suei­
na, tai kiek žmonių, tai tiek angelų ten sueina.
(Nuo savo pačios užrašė Mal. Slančius iš Trumpaičių, šiaullių] pav)

VI. SUBSTANCIJA BEI PAVIDALAS VĖLIŲ

1. Mikėlaitis iš Skirvytės, Rusnies par., Šilokarčemos pav., kie­

mo sargas, naktyje keliu bevaikštinėdams, ik tos vietos atėjęs,
kur pirm trumpo girios sargas L. nusišovęs buvo, pamatė jo pa­
vidalą tiesiog ant save ateinantį. Mikėlaitis drąsus būdams ir ne-
sukos į šalį, bet žingeidumo dėl tvėrė deivei (vėlei) už rankos.
Toji lyg medžvilnų vatai prisitvėrė, ir tuomžyg ta deivė iš po
akių prapuolė.

2. Negražus iš Medukalnų, RagainĮės] pav., pro Jurkų kapi­

nes į Ragainę jodams, pavijo baltai apsirėdžusią moteriškę, ant
savo rankų du kūdikėliu nešančią. Toji meldės ją pajodyt. Jis tai
vengė, ale jos neatleistins meldims jį tik pajudino, tai, nuo arklio
nulipęs, ją ant pošalino užgelbėt vos pritveręs lyg už medžvilnų
pungulio, nusigandęs atsitraukė. Ale ji neliepė bijot, tai jis pasi­
drąsinęs ją su kūdikėliem ant arklio užkėlė. Jau bejojant sakėsi ji
pagimdymo pribuvėja esanti, dabar turinti tuodu kūdikėliu nu-
gabent į Lenkviečių bažnyčos skiepą pakrikštyt, nes čon pirm
krikšto mirusiejie bei negyvi gimusiejie krikštijami. Ik ties Lenk-
viečiais atjojus, ji nuo arklio nulipus, didiai pasidėkavodama,
paėjo Lenkviečop link.

3. - Uosviečuos giminėje man ant šermenų viešint, - sako

Esulienė iš Medukalnų, RagainĮės] pav., - po palaidojimo, kai
155
jau visi už stalo prie paludienų ruošėsi, aš dar su prietelka, šalia
lovos sėdėdamos, pamatėva už Tėvelienės, kuri jau už stalo sė­
dėjo, du šašeliu ir, viena kitą pasikumšėjusės, tai labai apdyvijo-
va, o kačeig dar prie saulutės, tai menk išpažinova, visai
nesitrikdinova bežūrėdamos, kas su tuo šašeliu nusiduos. Jau
paludienus baigiant, pradėjo tas šašelis pagal sieną angosp link
leistis. Ik angos kampo nusišliejęs ir pro duris išsidriekdams,
mums iš akių prapuolė. Tad mudvi, prie stalo prisėdusės, palu­
dienus pagėrėva.
4. Ūkininks Berkmons iš Vabalų, Verdainio par., Šilokarče-
mos pav., roputes ant lauko kasęs, saulėleidij namon byzydams,
pamatęs savo pirm kelių metų ištekėjusosos ir netikėtu smerču
mirusos dukters kaip šešėli pavidalą įkapėse, būtent su drobule
ant pečų, paskui jį sekančią. Tad jis suskubo ir, jau prie buto
būdams, dar atsigręžęs, ją atsiskubinant matydams, žengė į bu­
tą, savo pačiai tardams:
- Ei, tu tik eikš žūrėt - muma duktė pareina.
Deivė (vėlė), į prybutį atėjus, durims praviroms esant, prie
adverijos prisiglaudus liko stovėt, o tėvu dviem per ją besidyvi-
jant, ji po jųdviejų akių lyg žvakelė užgeso.
5. - Nekurame mėnesėtam, gražame ir tykame vasaros lai­
ke, - pasakojo mokytojis Lojis iŠMinkštymėlių, Pilkalnio pav., -
namon eidams ir nekuram ežerui prisiartindams, pamačau ne­
toli to dyvną žmogišką pavidalą, lyg vėjo ežerop link varomą.
Krašte ežero trūsuose jo tik galva bei pečiai išsikėlė, o per tuos
persidriekęs, jis vėl nuo galvos ik kojų matomas buvo. Ir teipo
tas šašelis per ežerą visai vandens viršumi tartum slidžausu le­
du, be jokio pasijudinimo, lyg vėjo perpūstas, antrą kraštą ežero
atsiekęs, tolyn slinko. Aš, drąsus vyruks būdams ir tą dalyką
tikrai persiliudyt norėdams, greit apie ežerą jam paskui bėgau ,
ir, ant arimų tą jau veik panokus, tas pavidals man iš po akių lyg
išdulkėdams prapuolė. O tas regėjims mėnučo pusėj buvo, todėl
nuo mano šašelio visai nei mislyt negalima.
6. Govartų (Tilžfėsl pav.) mokytojis M. sako:
- Aš tris metus Karalėnuos kai seminaristas gyvenau. Ant
seminarijos yra bažnytėlė, kuroj apie 90 seminaristų rytmečiais
ir vakarais Dievo tarnystę atliekti: pirmoji klasė tur paeiliumis
vargonuot, o jaunesniejie teip jau paeiliumis vargonus myt. Kartą
aš, vargonus mydams, giedojimui nutykus, ant Šalia ėsančo suo­
lelio atsisėdau, nes po neilgai trunkančos misos vėl myt turėjau.
Bažnytėlė buvo su lempoms gražiai apšviesta. Besėdėdams pa-
mačau žmogišką šašelį prie sienos beprasitęsiantį, kurį žiburys,
irgi vienam praeinant, niekumet nebūt galėjęs duot, kadang jam
tai visai priešingoj vietoj buvo. Tą šašelį tikrai apžūrėdams, ne­
supratau, nei kur jis padingo.
7. Šaudynuos (Rūkų par., Tilžės] pav.) K. nušovė savo duo­
nininkus, tai jį tuoj į kalėjimą įkišo, tad jo brolis gyvatos vadžias
gavo. Trečią budėtuvių vakarą jie visi šūvį lauke išgirdo. Nauja­
sis gaspadorus, kaip pirmutinis laukan išbėgęs, pamatė nušau­
tąjį duonininką prieš save su mierijančia pūčka pasistojantį.
Išsigandęs jis sušuko:
-O Jėzau!
Tai tuomžyg ta dvase lyg garas nematomai sunyko.
8. Vaškulis, žvejys iš Bubainių (Norkitų par., Jsručo pav.), ne-
kurį vakarą pro Bubainių pilies vietą, kur daugiems balta deivė
rodydavos, praeidams su ta baltąja kone susidaužė, nes jis su­
syk ją šalia savęs pryšakij ant tako stovinčią rado. Jis ašterėjęs
stabterėjo, o ji drebėdama, permatoma lyg vortinklis pastojus,
po akių išnyko.
9. Viens žmogus vis mislydavęs ir mislydavęs, kaip tie žmo-
nys mirštą, kaip ta dūšia atsiskir nuo kūno. Teip jis vieną kartą
buvęs toks negalings - prie vakaro įėjęs į grinčią ir atsigulęs į
lovą. Jam lovoj beguliant, suėmęs toks blogums - jis ir apsalęs,
nebejutęs. Daugiaus - jis ir atsibundąs kai iš miego, kad jam nė
kokio blogumo nebesą, ir, atsikėlęs iš lovos, nuėjęs ir atsisėdęs
šalij pečiaus. Šit po valandos įėjus jo pati į grinčią, priėjus prie
lovos ir ėmus rėkti, verkti:
- Širdytė mano numirė! Širdytė...
Šis greitai atsistojęs nuo pečiaus, priėjęs prie jos ir sakąs:
- Ko tu verki? Štai aš!..
Pati jį nė žiūrėte nežiūrianti, tik verkianti ir verkianti, prie
lovos pristojus, ir gana! Ir šis kai žiūriąs - kad toj lovoj kasžin

157
kas drybsąs, toj lovoj kai stuobris padribęs... Įeina ir jo vaikai iš
lauko - ir tie visi rėkią, šaukią:
- Tėtytė mūsų numirė, tėtytė!
O šis katram vienam sakąs:
- Ko jūs verkiat - štai aš!..
Bet nieks ant jo nė žiūrėt nežiūriąs, ir tiek. Teip matąs, kad
Čia nieks ant jo nežiūrią nė klausąsis, ką jis sako, tai jis nuėjęs pas
savo kaimyną, radęs daržinėj besiliuobiantį. Tą kalbinąs - ir tas
jam nieko nesakąs ir nuo to einąs į šalį, teip kad, rodos, jo nebe­
būtų nė ant tos pasaulės... Atsisukęs parėjęs į savo namus - ran­
dąs nabašnyką bemazgojant. Aprėdę su drabužiais, paguldę ant
lentų, visi suklaupę poterus kalbą. Ir jis atsiklaupęs, sukalbėjęs
su jais drauge. Padavę į sodžių žinią. Suėję iš sodžiaus, susėdę
giedą - ir šis giedąs su visais. Budėtojam daliją alų, o jam neduo­
dą, bet jis ir nenoriąs. Kitiem duodą valgyt, jam - ne, jis ir neno-
riąs. Daugiaus - budėję, budėję kokias 2-3 dienas ir taisąsis leist
į kapus - ir jis kartu. Nulydėję ant kapų, atvožę grabą, einant jo
pati atsisveikyt, sudiev sakyt, pabučiavus. Einąs ir jis. Jis kai tik
bučiavęs - ir pasijutęs grabe beguliąs! Parkėlęs akis, žiūriąs, kad
apė jį palydovai apstoję begiedą, jo pati ir vaikai beverkią, bc-
garbstą... Jis tuoj atsisėdęs ir iš grabo išlipęs ir parėjęs kartu su
savo palydovais namo.
Tai teip jis ir pamatė, kaip atsiskir dūšia nuo kūno.
(Nuo Juozo Jučo ii Trumpaičių. Šfijaulfių/ pav.. užrašė M. Slančius.)

10. Du žalnieru, apsilankyt pareidamu, jau pailsusu nekuroj

pievoj atsisėdo. Viens atsigulęs tuoj įsnūdo. Vos gerai užmigus,
matė antrasis iš jo bumos baltą pelę beišlendančią. Toji, šen ir
ten bėgiodama, per šalia esančią vandens grabutę pereiti bandė.
Žalnierus, tai apgailėdams, savo kardą per tą grabutę padėjo.
Tuomi pelutė per grabutę laimingai perėjus, anoj pusėj pievoj
bėginėdama, po nekuruom ten ėsanču kelmu palindo. Neilgai
čon buvus vien ant pievos išpurslojus, kardu per grabutę lai­
mingai sugrįžus, tuolydžaus į miegančojo bumą įlindus, pra­
puolė. Per tai žalnierus krūpterėjęs savo kamerotą pabudino.
Tasai sakės labai dyviną sapną turėjęs, būtent:
- Aš, - sako, - nekuroj pievoj vaikštinėdams, per toje esančią
grabutę sidabrinu tiltu perėjęs ir ten po žalią pievą bėginėdams,
puikų butą pamatęs, į tą įėjau ir jame, vislab apžūrėdams, daug
piningų mačau. Iš čon atstojęs, sidabrinu tiltu vėl laimingai su­
grįžęs, pabudau.
Jo draugas, kurs budėdams visą tą atsitikimą matęs buvo,
tarė:
- Tav atsigulus ir vos užmigus, balta pelė iš tavo burnos iš­
bėgo ir bėginėdama per pilną vandens grabutę pereiti bandė.
Aš, tai matydams, iš gailesčo mano kardą per grabutę pertiesau,
kuriuomi ji lyg tiltu laimingai perėjo ir, anoj pusėj pievoj bėginė­
dama, po anuom kelmu palindo. Ne po ilgo išbėgus, ji vėl prie
grabutės atpurslenus, pereit norėjo. Jos pasigailėdams, aš vėl ma­
no kardą per grabutę perdėjau, tuomi pelukė džiaugsmingai su­
grįžus vėl į tavo burną įlindo, todėl krūpterėjęs sušukau ir tave
pabudinau...
Iš to abudu numanė, jog minėtoji pelė užmigusojo dvasė bu­
vo. Žingeidumo dėl juodu per grabutę peržengusu ir tą kelmą
apžūrėjusu išvertė. Ant tos vietos daug piningų buvo.
(Užrašyta Širvintoj, Pilkalnio pav.)

11. Kad kitąsyk du keleiviu dėl savo reikalų keliavo per svie­
tą. Vieną dieną, kad buvo labai šilta diena, dideliai abudu sutin­
go, nuilso ir, priėję upelį tekančio vandens, atsigėrę sugulė šalia
upeliuko ant kranto po medžio pavėsiu. Valandą pagulėjus, viens
keliauninks pradėjo krankti ir bežiūrint užmigo. Antras keleivis
dairėsi į šalis, vartėsi, niekaip užmigt negalėdams, nuolatos žiū­
rėjo ant savo draugo miegančio. Bežiūrėdams pamatė, kad iš
draugo burnos išlindo maža, ruda peliukė ir pradėjo tolyn bėg­
ti. Nemiegantis keliauninks, pamatęs dyvus, atkreipė ant tų dy-
vų atydą ir leidosi sekti paskui tą peliukę. Ta peliukė pribėgo
upeliuką ir neatbūtinai norėjo perbėgt per upelį. Nemiegantis
keliauninkas, tai matydams, padėjo kardą, ir per tą kardą ta pe­
liukė perbėgo į kitą pusę upelio ir, nubėgus prie ekmenų krū­
vos, po juos pradėjo guviai landžioti. Išlandžiojo paviršių,
nulindo kelissyk į dugną ir vėl išlindus leidosi bėgti atgal į tą
kraštą, iš kur atbėgo. Nemiegantis keliauninkas vėl sekė paskui
tą peliukę ir, jai norint per upelį pereit, padėjo savo kardą. Pe­
liukė, perbėgus upelį, atbėgo pas tą miegantį keliauninką ir į
bumą įlindo.
Po valandai pabudo miegantis keliauninkas ir pradėjo pasa­
kot savo sapną šitais žodžiais:

159
 - Ar žinai ką, brolyti, nors neilgai miegojau, bet ką per sapną
sapnavau, tai net dyvai man! Rodos, kad aš ėjau tolyn ir priėjau
tokią upę. Per tą upę buvo labai puikus tiltas. Iš ko tas tiltas,
negaliu tikrai pasakyti, tik žiba - kaip saulė. Kada aš per tą tiltą
perėjau, radau labai puikius palocius, po kuriuos aš vaikščioda­
mas vienam skiepe radau daugybę pinigų, kuriuos apžiūrėjęs
vėl grįžau atgal ir vėl per tą puikų, žibantį tiltą sugrįžau namon.
- Ė, brolyti, tai jau aš žinau tą tavo sapną, - tarė antrasis,
kuris nemiegojo, keliauninks. Ir nuėjo abudu per tą upelį pas tą
ekmenų krūvą ir pradėjo abudu ekmenis vartyti. Ant galo po
apatiniu dideliu ekmeniu ir rado didelę daugybę pinigų.
Abudu tuos rastinius pinigus nusinešė į girią, kur ketino pa­
sidalyti. Bet tą keliauninką, kuris tą viską matė ir tą sapną su­
prato, paėmė goslybė, ir pradėjo mislyti apė savo draugo
nugalabyjimą ir pinigų užvaldymą. Ką norėjo, ir padarė. Kelias
valandas skaitė, dalinosi juodu tuos pinigus, ant galo tas, kuris
sapnavo, ir vėl užmigo (turi būt, buvo miegalius). Sits sapno su-
prastojas išsitraukęs kardą ir papjovė savo draugą, pinigus viens
suvaldė ir nuvyko į didelį miestą, kur užvedė kaulų dirbtuvę.
Pastojo iš biednioko dideliu ponu. Pats darbą prižiūrėjo, darbi­
ninkai dirbo, o jis karietoje puikiais arkliais važinėjo.
Po daugelio metų po to atsitikimo tam, kuris draugą savo
papjovė, su kokiais ten reikalais atsitiko važiuoti per girią. Jis
važiavo karietoje su ketvertu arklių, o paskui mažytis šunytis
sekė. Jis buvojau visai užmiršęs ape tą savo žmogžudystę ir va­
žiavo ieškoti kur nors kaulų į tą savo dirbtuvę pirkti. Tas šunytis
nubėgo toliaus į girią, prade baisiai loti ir pasiutiškai staugti.
Pons kaulininks per karietos langą ir nutėmyjo, kad šuniuks, to­
lyn nubėgęs, loja ir kaukia. Sustojo, pasiuntė savo vežėją, kad
eitų pažiūrėt. Tas vežėjas nuėjęs rado kelis kaulus jau net apipu­
vusius. Atėjęs pasakė ponui. Ale pons, kaipo pats kaulius, pats
eisąs pažiūrėt, rasi ten ir geri kaulai, kuriuos galėtų sunaudoti
savo dirbtuvėje ir čia, kaipo girioj pamestus, galėtų dykai pasi­
imti, tai da būt daugiaus pelno. Taigi, pririšę arklius prie me­
džio toj girioj, abudu nuėjo tų kaulų pažiūrėt, nės jeigu tiktų į
dirbtuvę, tai pons neneš į vežimą, bet vežėjas. Taigi kaip juodu
nuėjo ten arčiaus, tas šunytis paliovė lojęs. Abudu ėmė vartyti
tuos kaulus. Ir netikėti dyvai: kaip tik pons dirbtuvininks paima
kaulą - ir kaulas paraudonuoja, o kaip vežėjas paima, vis būva
pageltęs. Abiem dideli dyvai, dėl ko tam ponui dirbtuvininkui,
kaip tik paima, kaulas paraudonuoja: ar tai vieną, ar kitą ima,
vis paraudonuoja, o šitam vežėjui - ne. Ant galo tam dirbtuvi­
ninkui ir kvoštelėjo į galvą, ir atsiminė, kad jis kitąsyk čia papjo­
vė žmogų, dagi savo draugą, ir, pinigus paėmęs, dideliai pralobo,
ir jau dabar ketina savo draugo kaulus į dirbtuvę paimt. Kada
tai pamislyjo, metė kaulą, kurį laikė, ir pasakė:
- Et, ką čia mudu gaištava: čia koki užburti kaulai. Eiva va­
žiuot!
Ir nuėjo abudu važiuot toliaus...
Po tūlam laikui, kada tas pons su vežėju parvažiavo namon,
tas vežėjas pradėjo pasakoti apė užburtus raudonus kaulus. Ne
po ilgam pasklido žinė po visą miestą apė tą atsitikimą. Daži-
nojo ir vyriausybė, kuri pradėjo tyrinėti. Ant galo daėjo iki to,
kad paėmė valdžia tą vežėją, tą poną kauladirbį ir vedė juos į
tą vietą, kur tie kaulai gulėjo. Nuėjus iki ten netoli, tas šunytis,
kuris drauge su jais sekė, visus palikęs, nubėgo į tą vietą, kur
tie keli kaulai apipuvę pamesti gulėjo. Tas šunytis, ten nubė­
gęs, pradėjo bjauriai pekliškai loti ir pasiutiškai kaukti. Visi su
žingeidumu skubino ten ko greičiau nubėgti, tik, žinoma, tas
kauldirbtuvės pons nesiskubino, ale atsispyręs, kitų vedamas,
ėjo pas apipuvusius kaulus. Kada palicija atėjo ir pradėjo var­
tyti tuos kaulus, ant viso ko buvo matyti, kad tai žmogaus tie
kaulai. Kada privedė atsispyrusį tą kaulinės dirbtuvės poną prie
kaulų ir liepė jį imt į rankas, jis jokiu būdu neėmė, ir tiktai per
nevalią į jo ranką įdėjo kaulą, tada tas kaulas paraudonavo teip
kaip kraujas. Tą numetė, o kitą įdėjo - ir kits paraudonavo. Ta­
da tai aiškiai suprato, kad tai jo žmogžudystė padaryta, kad tie
kaulai kitų rankose neparaudonuoja, tiktai to kauldirbtuvės po­
no. Tada suėmė tą žmogžudį, surakino ir į kalinį pasodino. Ma­
tydamas, kad bus blogai, kad reiks atpakūtavot, prisipažino ir,
sūdo apsūdytas kaipo žmogžudys, kalinij supuvo.
(Papasakojo Kamaitis Pavasijuos, Naumteslčioj parapijos, Suvalkfųj $ub., užra­
še K. Stiklas.)

VII. KAS VĖLES MATO

1. Pagal lietuvininkų patikrytas nuomones dvases matą: žir­

gai, šunys, gaidžiai ir tik labai retai koks žmogus.
161
 2. Jei gaidys dikčiai sukurkia, tai jis vanagą mato, o iš paleng-
vo kurkdams - giltinę. Kad šuo kaukia, teip jau dvasę mato. O
jei žirgas pliurpdams baidos, o nieko ypatiško nematyt, tai jis
dvasę mato.

3. Kur arčiausia kapinės, ten anksčiausiai gaidžiai pradeda

giedotie: juos, sako dūšios budina.
(Užrašyta Ožkabaliuos.)

4. Kad vakarais šunes labai dyvnai staugia, tai jie mato na-
baštininkų dvases vaikščiojant ir ypačiai tus namus aplankant,
kur kas ant smerties patalo gul. Ant tokio šunų staugimo žmo­
nės gal numanyti, jog kas trijų dienų tarpe mirsiąs. Taip jau, sa­
ko, ir arkliai galį dvases matyti ir nakties laike tokiose vietose
baidąsi, kur dvasė ant kelio arba pakelėj pasistojusi.
(Kr J.)

5. Dumblų (Geldapės par.) Dudžus, kartą vasaros laike iš met-

turgio prieš auštant parjodams, pamatė mažą baltą kūdikio pa­
vidalą priešais ateinant. Jo arklys, ausis pastatęs, supliurpė. Tas
pavidals jam pro Šalį praėjo, o jis dingojo, kad jo dukrelė, kurią
jis silpną ligoje palikęs, mirusi bus. Jam per rubežų ant savo
lauko perjojus, ta dvaselė vėl jam priešais atėjus, vėl ramiai pro
šalį ėjo ir jo arklys rodės tai matąs. Parjojęs rado dukrelę jau
pasimirusią.
6. Mūsų par., Pilkalnio pav., nekurame kieme vieno ūkinin­
ko pati smerčop sirgo. To bernas ėjo vakare arklius parvest, ku­
rie anapus kapinų ėdė. Prieš kapines atjojus, jo arkliai nei jokiu
būdu nenorėjo paakiui žengt, tik, į šalį bei atgal traukdamiesi,
pliurpė bei prunkštavo. Tai bernas pamatė pilnas kapines numi­
rėlių. Parjojęs tyrė, jog tam tarpe jo gaspadinė pasimirus buvo.

7. Šimkytis iš Papeikiu, Jsručo pav., seminaristas, iš Karalė-

nų keliaudams rudens laike į savo tėviškę, už Papeikiu išėjęs,
pamatė jis netoli plentos žmogų aukščau žemės priešais atva­
duojantį, nes to nei vežims, nei arklys žemės nesiekę. Jiemdviem
vos susitikus, išnyko oro važiuotojis. Šimkytis besidyvydams ir
galą paėjęs pamatė netoli plentos nekuroj grovoj vieną vyrą žolę

162
bekertantį... Dabar jam jau tik per dyvinai esant, grįžo jis, ka-
dang jau ir vakars artinos, atgal į Papelkius. Begrįždams sutiko
vieną vyrą plentą jam priešais atvažuojantį. Tasai prašant jį drau­
ge ėmė. Jiemdviem ik tos grovos, kur minėtasis vyrs žolę kirtęs,
o dabar jau prapuolęs buvo, atvažavus, arkliai susyk atsistojo ir
ausis pastatė ir prunkšdami, užuot paakiui, žengt vis atgal trau­
kės. Po daug šmagojimų jie pora šokiais nusipliurpdami pro tą
vietą prasigavę, vos išlaikomai paakiu bėgo. Po kelių nedėlių
Simkytis, į Karalėnus sugrįžęs, tą atsitikimą savo direktorui pra­
nešė. Tasai atsiliepęs:
- Yra daug daiktų, kurie mūs akims užslėpti yra...

8. Karaliaučuje nekuro pulkauninko lavoną keturiais arkliais

ant kapinų vežė, o tas žirgas, kurį jis jodavo, ramiai grabą pase­
kė. Ik prieš kapines atkakus visi keturi stabterėjo ir nei žingsnį
paakiui nežengė, kačeig keturų vyrų vedami. Pulkauninko gra­
bą valnai lydintis žirgas apsisuko ir lyg pasibaidęs namon šuo­
liavo. Grabą turėjo nukelt ir nešte ant kapinų užnešt, arkliai visi,
ausis pastatę, lyg išsigandę stovėjo.

9. - Nekuriai moteriškei numirus, - sako Maciks iš Baltru-

šačų, - ilgą laiką man pro jos butelį važuojant, kožnąkart ar­
kliai baugštydavos, koktai jie pirm to niekados tai nedarė. Pat|s],
kūdikius šuilėn nuvėžindams, ties tuo buteliu arklius vos su­
valydavau.
Didiai nusistebėtina yra, per ką tai destis!

10. Kartą Baletų kunigui iš Jsručo parvažuojant, ties jų kapi­

nėms arkliai ausis pastatė, pliurpdami atgal šoko. VažnyČia no­
rėjo botagui valią duot, bet kunigs nudraudė jį ir, iš karietos
besirengdams, tarė:
- Aš to kalts esu...
Tai pasakęs, užėjo ant kapinų prie nekuro kapo. Po valandė­
lės atėjęs, tarė:
- Aš turėjau nekurį kapą peržegnot, nes tame gulintįjį apgie-
dot užsigynęs buvau, o tai dabar tas mane atsilaikė...
j karietą įlipęs, sakė:
- Dabar gali važuot Dievo vardan, - arkliai ramiai tolyn sku­
binos.

163
 11. Nestonviečų (Ragainfės] pav.) Stepučui žiemoj grąžoj
mėnesienoj prieš vidurnaktį parvažuojant, netoli namų jau prieš
tą daiktą, kur pagal senų žmonų pasakojimus senovėj kartuvės
(galgės) buvę, jo arkliai knarkdami atgal šoko, o jis pamatė tris
ištįsusus baltus pavidalus. Viens tų liko beprižūrįs, o dvieje
tvėrė abipusiai rogių arkliams į pavades. Steputis, besibaukš-
tanču arkliu atgal atsukąs, vėl namon link pasuko, o tuodu il-
giejė vėl atsuko. Tai Steputis, visai apsirūstinąs, jau vos
suvaldomus arklius trečiąkart namon link apsuko, ale anuodu,
nepraleisdamu pro kartuvės vietą, kai pirmu du kartu padarė.
Tad Steputis į kitą kelį važavo, kuruo valnai ir laimingai na­
mon parvažavo.
12. Šilininkų Kačulaituks, Karaliaučuje žalnieraudams, gir­
dėjo irgi pritapę, jog čon ant žaliojo tilto po saulės nusileidimo
raituosus neregima būtybė atlaiko. Teip ir jam kartą, saulei nu­
sileidus tiltą prijojus, nei jokiu būdu arklys ant tilto nebėjo, at-
penč vis prunkšdams atgal traukės. Mačulaituks nusėdęs arklį
nužebojo ir, per kamanų šalinės sagties skylę žūrėdams, pama­
tė, jog ant tilto trys juodi vyrai su degančoms kartimis priešais
stovėjo. Pasidrąsinęs jis vėl užsisėdo ir tik vos tą vietą perjojo, o
žirgas tad neatlaikomai teip bėgo, jog per tai slūžbai nebtinkąs
ir parduots tapė.

13. Girėnuos, Ragainės pav., mano senusis brolis daugkart

yra pasakojęs:
- Vienąkart man su tėtaču į miestą važuojant, ik pro kalviny-
čią prieš kalnutį užvažavus, tėtatis sakė: „Tai visai lengvai eit,
būtuva daugiau užsikraut galėjuse..." Vos iš kiemo išvažavus,
kačeig tris žirgus, vieną prie kardieliaus, prikinkiuse buvova, jie
labai sunkiai, vis prunkšdami, pradėjo vežt, ik ties kapinėms,
apie du tūkstanču žingsnų nuo namų nuvažavus, arkliai atsi­
stojo ir nei jokiu būdu nesidavė ant toliaus ėjimo prisiverst. Mu­
du iš to nusigandova, nes arkliai nepaliautinai prunkšdavo, tai
tėtatis tarė man: „Te, laikyk vadžias". O jis nuo vežimo nulipęs
ir arklius nužebodams, kamanas išvertęs, vėl pažebojo. Tad kad
ne kaip greičau būt jis ant vežimo užšokęs ir vadžias nutvėręs,
tai aš nebūč arklius išlaikęs - mums abiems ant didžio nusidyvi­
jimo jie kaip iš pūčkos ėjo.

164
 14. Jučų (Pilkaln(io) pav.) Kesmutačui kartą namon keliaujant,
tarp Bildėnų bei Gerviškių apytamsoj susyk žirgai ant kelio knark­
dami, atgal į šalį šokdami, dyselį nulaužė. Po to kartą ant to pačo
daikto teip jau apyžlėgioj dviem kaimynams, visai nesuprantant
nei kaip, nepažjstams vyrs, lyg iš žemės išlindęs, jiemdviem pri-
sidraugavojęs ik Gerviškių drauge ėjo. Viens jųdviejų, lyg iš pro­
to išėjęs, vos ant kiemo parėjęs, tik vis atsikartodams šaukęs:
- Antai ansai svetimasis vyrs už tvoros stov!
Koktai daugiau nei jo draugkeleivis kaimyns ir nei namiškiai
nematė.

15. Butkiškių (RagainĮės) pav.) Juratienė man sekančiai pra­

nešė:
- Buvo didiai mėnesiena, kai kartą aš su savo vyru ant vieno,
o mano dėverėlis ant kito vežimo, ale galuką pirma, į Ragainę
ant turgaus važavom. Ties Patilžų bala atvažavus, pamatėva mu­
du, paskui važuodamu, pirm Juraituko ant kelio didį prikrautą
vežimą važuojant, ant kuro žmonės lyg trūsavosi, todėl mudu
viens kitam sakėva: „Tai tam ten ar kas negerai atsitiko..." Juo
artyn, juo didyn tas vežimas ėjo, paskiausiai lyg su pelkėms pri-
krauts išveizdėjo. Juraitukui jį jau pavijus, tai tas svetimasis ve-
žims tuomž.yg skersai kelio pasuko. Mudu nusiganduse
sušukova: „Dabar jau gana, tas žmogus visai suklydęs šam sker­
sai kelio už. akių savo vežimą susuk..." Ale akių mirksnij sveti­
masis vežims iš po akių išnyko! Tai mudu, arklius paplakus,
Juraituką pasiviję, jo klausėm: „Ar tu nieką nematei, kas čia bu­
vo?.." „Ne", - atsiliepė jis. Mum pasakius, jog didis prikrauts
vežims jam skersai į kelį pasukęs, apsistojęs prapuolė, jis atsakė:
„Dėl to man arkliai susyk stabterėjo ir, lyg ko baugŠtydamės,
ausis pastatę, suknarkė".

16. Jakštelių (Vyžų par., Silokarčjemosj pav.) Strėkys sako:

- Man šišon attekėjus, pradėjo šuo dieną ir naktį dvyliktoj
adynoj neatleistinai kaukt, tai į porą metų mamatė bei tėtatis
pasimirė, o potam tas pats šuo paliovė kaukęs, lyg kaukt neb-
mokedams.

17. Enskiemo (Stalupėnų pav.) Liepinis, rodos, labai teisus ir

didis ūkininkas, sako:

165
 - Mano tėvs labai prie Dievo žodžo laikėsi, bet apie dvasų
pasirodymą jis menk arba visai nenorėjo tikėt. Nekurj vakarą
mūs šuo didiai surgė. Jis, tai girdėdams, tarė: „Man rodos, jog
kieme vėl šermens bus: jau tai vis pusėtinai atsitinka, mūs šunui
teip besurgiant..." Aš ėjau tuoj laukan žūrėt, tai šuo, uodegą pri-
gnybęs, surgdams kapinun link ėjo. Aš dar pasundžau paskui
eidams, ale susyk iš baimės, kačeig nieką nematydams, į stubą
sugrįžau. Tuo tarpu mūsų kiemo nekursai jauns vyruks parei-
dams nekurį pirm trumpo palaidotą senuką prie daržo besto­
vintį matė - juk iš kapo tas tik atsikelt negalėjo, todėl didi dyvai,
kaip jo pavidals pasirodyt galėjo. Ale tai tik turbūt teisybė buvu­
si, kadangi po kelių dienų kieme viens į anus amžus iškeliavo, iš
kur jau nei viens nepargrįžta - berods tas jau vis sargaliavo...

18. - Mano Grutis, - sako Gertlaukių Grovs, Labguvos pav., -

šunui naktij belojant, kartą laukan išėjęs jį stambiais žodžiais su­
draudė: „Ar neeisi į būdą! Kad aš tik šluotą turėčia, tai tave tuoj
į būdą įvaryčia.." Šuo į būdą įėjo, ir Grutis tuomžyg pamatė bal­
tą žmogaus pavidalą ant tvoros, kurs, lyg ir dėkavodams, prieš
jį žemai pasiklonojo. Grutis mums tankiai sakydavo: „Vaikai,
naktij šunui lojant, niekados nesundykit, bet jį vėli drauskit..."

19. Sakūčuos, Kintų par., Šilokarč(emos) pav., du bernu va­

kare ant staldo atsigulė. Vos prisnūdus išgirdo ant dimsties bai­
siai šunį lojant. Viens jųdviejų, prie kimšas priėjęs, baltą žmogų
ant kiemo pamatęs, sundyt pradėjo, savo draugui sakydams, jog
ant kiemo baits žmogus esąs. Tai jo draugas gulėdams liepė šu­
nį draust, ale šis juo labiau sundė. Už tai jis didiai apsirgo, nes,
šunui kauktinai lojant, netinka sundyt, bet juo apdraust.

20. Ditavo (Priekulės par.) nekursai bems, ant staldo gulėdams,

šunis labai kaukiant ir lojant girdėdams, prie kimšas priėjęs ir nieką
ant kiemo nematydams, lipo žemyn, o šunims juo didyn kaukiant,
jis pradėjo sundyt. Todėlei jis šešias nedėlias blogai sirgo, nes, naktį
šunui kaukiant, neger sundyt, kadang jis dvases mato.

21. Jei šuo naktij loja, nereik siundyt, nes jis dūšias mato, ku­
rios čysčiuje kenčia.
(Užrašlytal Ožkabaliuos.)

166
 22 Baltruškiemio (Tilžės pav.) Bekerys, šunui kaukiant, ant
io uodegos užmynęs ir už abiejų ausų abiem rankomis nutvėręs,
pro ausų tarpą žūrėjo. Nuo to laiko jis dvases matydavo ir vis
rekdams apraudodavo toktai daręs.

23. Kuršviečių (Ragain[ės] pav.) Maurui sergant, kelis vaka­

rus prieš jo mirimą jo kaimyno šuo, saulutei nusileidus, nubėg­
davo ik prieš kapines, kuros tik apie 250 žingsnų atstu buvo,
tad, lyg ką tvert norėdams, vis aukštyn kabindamasis bei didiai
belodams, ik ligonio lango atsiskriesdavo ir, tad' nutilęs, vėl par­
eidavo.

24. Versmininkų (Tilž[ės] par.) Pieteraitis, jo šunui baisiai kau­

kiant, žūrėjo per tojo tarpausį. Tai jis išvydo, jo kaimynkei nuo
jo namon einant, paskui ją pavidalą lyg kokj storą kuolą, o tasai
gūsiais žibėjo. Kaimynkė, savo namus atsiekus ir į stubą įžen­
gus, tuoj apsirgus atgulė, bet, ilgokai sirgus, vėl pasveiko.

25. Pakrokiuos, Tilžės pav., viens žmogus, šunui kaukiant,

jam ant uodegos užmynęs ir jo ausis nutvėręs, per jų tarpą žū-
rėdams, tuomžyg dvases matė. Tas matyms juo senyn, juo tan-
kyn atsikartodavo. Jei jis ant palydėtuvių eidavo, tai ne tuo
keliu, bet vis šauną galą nuo kelio eidavęs, o ant kapinų aukš­
tyn visai neeidavęs. Paklaustas, kodėl ant kapinų neeinąs, at­
sakydavęs: „Jau čia viskas pilna, ne vien tarp jūs, bet ir ant
jūsų yra..."

26. Bendikų (Klaipėdfos] pav.) Plonaitis pats pateikė:

- Pirm manęs šuos pačuos namuos, gaspadinei numirus, po
šermenų vieną vakarą mergos ir vaikai išgirdę tranksmą bute ir
šunį labai belojantį. Mislydamos tai pasutusį esant, pradėjo gvol-
tą kelt ir, langus atsidarusos, jau gult besitaisančus bernus į vi­
dų šaukt. Tie, tą lermą vos išgirdę, atsiskubinę prie langų ir, tuoj
per juos į stubą įkopę, žengė prie stubos durų, kurias mergos,
šunies bijodamos, užlaikė. Dabar jie be baimės visi klausė, kas
čia iš tikro yra, tai jie ne tik vien šuns lėkavimą, bet ir myžimą
išgirdo ir, žiburį pagriebę, duris atsidarė. Į butą įėję, visą per-
veizdėję, nieko nematė nei rado, o kas dyviniausia - neigi nei
šlapia niekur nebuvo nuo to didžo myžimo.

167
 VIII. APIE DVASREGIUS BEI DVASNEŠIUS

1. Kožnas žmogus vėles matyt negal. Jos pasirodo tankiaus

moterims neng vyrams. Toks vėlių regėjims gal būti prigimtas
arba vėl per ligą, žūrėjimą per skylę „krikšte", per tarpausį kau-
kiančo šunies ir 11, apturėtas („praregėjims"). Žmogus, vėles ma­
tąs, yr dvasregis.

2. Sakoma, būk tarp žmonių viens ir kits randasi, kurs numi­

rėlių dvases matyti galįs, bet girdėjau, būk tie visi jas matyti ne­
norį ir joms, kiek galima, iš kelio pasitraukią. Jeigu jie tai nedaro,
tai tos juos potam varginančios.
(Kr. Į.)

3. Verdainės parapijoj, Šilokarčemos pav., nekuri mergelė ga­

lėjus dvases matyt, kadang ji četverge gimus ir četverge krikšty­
ta buvus. Po jos tetos palaidojimo nuo kapinų sugrįžus, stuboj
begiestant, pamačus mergelė lavonkos vėlę už stalo stovinčią ir
drauge begiestančią. Po paludienų ji pažygėjus, atvėrus stubos
ir buto duris, o atžengusi tarus:
- Turėjau vėlei duris atdaryti ji dabar išėjo ir jau negrįš...
Tada regėtoje ir prie stalo ėjus, nes ik to ji vien iš tolo šlaistės.

4. čibirbiuos (Ragainės pav.) Nurmonui četverge gandras par­

lėkė (kūdikis gimė). Jis nuėjo pas kunigą į Žilius ant šventos (ne-
dėlės) krikštą apsakyt, klausdams: ar bus gerai ant nedėlės
krikštyt četverge gimusi? Kunigs atsakęs:
- Beje, žinau, jog lietuvninkai tiki, kad kūdikis, četverge gi­
męs, o nedėlioj krikštyts, ar ir antraip - nedėlioj gimęs, o četver­
ge krikštyts, tai tas ik savo smerties dvases matąs. Ale tai
neteisybė: aš ir četverge gimęs, o nedėlioj krikštyts, o dar ik Šiol
nei jokią dvasę nemačau...
Nurmonienė pati toliaus sakė, tas kūdikis tapęs nedėlioj krikš­
tyts, o šiandien jau per 20 metų turįs, bet dar nieką dvasišką
nebmatęs.

5. Liuosininks Dumšas iš Šilėnų (Smalininkų par., Ragainės

pav.), apie 60 metų, - sveikas ir davadnus vyrs. Kad jis dvases

16S
matąs, tai jau Baltupėnuos patyrau. Po pora dienų pas jį man
nukakus ir apie dvasiškumą mumdviem įsišnekėjus, tarė jis:
- Aš iš mažens dvases matau: sakoma, tas matąs, kurs ža­
liam četverge gimęs, o nedėlioj krikštyts, arba ir antraip, o teip ir
su manim yra. Ale šiaip niekados nei vieną dvasę, pat duobę
bekasdams, nematau ir nesutinku, tik jei ligonis kieme, o aš pas
tą nueinu, tai tuoj matau, ar pasigaus. Nes jei ant smerties - tai
jau tik artimiausiejie giminėje iš pirm iškeliavusųjų ligonį lanko,
ir jei jie ligonui kojų gale stov, tai dar ant abejos, o jei galvų gale
- tai numiršt. Vos ligono stubos duris pravėręs, dvases pamatau
ir mielai atgal eičau, kadang jos į mane žūr, o jei čia koks iš nu-
mirusųjų yra su mirtinai serganču ligonu nesusitaikęs (nesusi­
derinęs) numiręs, tai tasai didiai rūstu gymiu į ligonį veizd, ale
jam nieką daryt negal. Ant palydėtuvių visai nenoru eit, kadan­
gi, dvases matydams, turu joms pasitraukt. Jas nematantiems
jos į šalį pasitraukia. Lavonmišę belaikant, nei jokia dvasė nėr
matyt, tik jau nuo kapinų sugrįžtant jau pirm numirusoji gen­
tystė drauge su naujai palaidotojo vėle prie vakarienės pareina,
ir jie čon visi švaistos: lavono dvasė nuo kožno valgio paragau­
ja. Jei motina ar tėvs yr mirę, tai jie tą vakarą daugiausiai apie
savo vaikus švaistos, o jei vaikų koks miręs arba, geraus sakant,
tądien palaidots tapęs, tai apie gimdytojus glaudžas. Po vaka­
rienės paskaičus ir pagiedojus, jie prapuola. Per daug pasakot
aš negaliu, nesą tad dvases ir vidurnaktij atėjusės man ant pečių
užsikabin ir rodo bei vedas mane kapinun linkai, o jas ik ant
kapinų nulydėjęs, galiu vėl namon eit. Teip, ką aš jau pergandęs
ir labai įbūgęs - ak, kad pons Dievs nuo tokių regėjimų kožną
vieną apsaugot malonėtų!..
Drauge su savo pačia jis man išsitarė, jog norinču, kad ir kiti
apie jo regėjimus ką patirtų. Jo kaimynai pranešė man, kad Dum-
šas, pavasarij kaimynystėj ant šermenų būdams, visai neėjęs tarp
kitų, bet vis pašaliais sėdinėjęs, slankiojęs, o ir vakarienę davęs
po butu išsinešti...

6. - Jei moteriškė, mažą kūdikį turėdama, - sakė Maciks iš

Baltrušačų, Pakalnės pav., - per kokį iškeliavimą ar šiaip kokį
sutrikdinimą tąjį ik pusantros dienos pažindyt užgaišta, tai toks
kūdikis įgaun prastas akis ir dvasregiu tampa.
 7. Decikliuos, Priekulės pav., nekuri moteriškė savo jaunys­
tėj per grabo lentgalio iškritusos šakos skylę žūrėjo ir, giltinę pa­
mačus, ant visados dvasregė liko. Ji išsitarė, jog po saulės
nusileidimo bile kur dvasę pamatanti, todėl tame laike kelionės
labai saugodavos. Jos draugalkai mirštant, buvusi balta ir juoda
dvasė šalia lovos: juodoji, norėdama viršų palaikyt, baltąją šalin
piešusi. Ji teipogi pasakojo, jog, lavonmišę belaikant, giltinė Ša­
lia grabo sėdinti.

8. Meškiuos, Ragainės pav., nekuri moteriškė tris dienas nu­

mirusi buvus. Vėl atgijus, nuo to laiko dvases matydavus. Jos
seseriai josės ir numirime regėtuosus patyrimus klausinėjant, at­
siliepdavus ji jai: „Aš vislab galiu papasakot, tik trys žodžai man
uždrausti ir nevalia sakyt". Ji sakydavus, jog smerčop sergantį
ligonį jau dvasės lanko. Kartą jai lieptu per upelį Eimenį į Balta-
duonus einant, pamačus ji velnią antram gale ant liepto sėdintį.
Tas ją neperleidęs, todėl ji atgal sugrįžus.

9. Girėnų Kalvaitienė, Ragainės pav., mano miela mamelė,

daug sykių pasakodavo, jog nekuri varginga moteriškė 24 ady-
nas apmirusi buvus, o vėl atgijusi, ji ik amžo galo dvases maču-
si. Žmogų pamačus, žinodavus, ar tas prie gerųjų, ar prie piktųjų
priklausąs, ar numirus į dangų, ar į peklą nueisiąs. Apie tai, kas
jai numirus apsireiškė, sakiusi viską galinti papasakot, tik tris
žodžus ne - tie jai uždrausti ėsą. Ji kalėdodama, aplink eidama,
pas pažįstamus po kiek dienų užsilaikydavo, teip ir pas mus.
Visiems jėrčukų laike ant lauko išėjus, ji kelių metų sergantį vai­
kelį pridabojo.
- Man nuo lauko parėjus, tarė ji kartą: „Gaspadin, jūsų sūne­
lis ne pasigaus, bet mirs, nes jį jau dvasės kas dieną lanko, kitą­
dien ir po du kartu baltai rėdyta vyriška dvase lanko: jai ateinant,
stubos durys tik klabakšt! atsidaro. Dvasė įžengus, pagal šaukš-
dėtį, šaukštus bei bliūdus čupinėdama, šliegias tolyn pagal lan­
gą pro stalą. Ik vygių priėjus, atsistoja, vaikelį valandėlę
prižiūrėjus ir paglosčus, vėl, kaip atėjus, ir išeina".
Tą dvasę, be tos moters, nieks netėmijo. Motinėlė, - priduria
užrašytojis, - mislijo, jog ta baltoji dvasė mūs jau miręsis tetatis
buvęs, o vaikelis apie Kalėdas jį paskui sekęs, - taigi regėtoje

170
nemelavo. Kartą ta žmona, ties Baltaduoniais liepto per upelį
Eimenį eidama, velnią ant liepto pamaeus, grįžus atgal.

10. Mano tetėns Bajors iš Pladų, Jsručo pav., buvo didelis ir

labai stiprus vyrs. Berlyne žalnieraudams, sargybę laikydams ir
čerškėjimą išgirdęs, pamatęs dvi juodi kati besipešant. Iš to jis
teip apsirgo, jog nei šeši vyrai jį išlaikyt negalėjo. Nuo to laiko ik
jo smerties jis dvases ne tik matydavęs, bet su joms ir susižino­
davęs: tos ligos dėl jį nuo žalnierystės paleido. Jis, pas mus atke­
liavęs, kartą mano tėvelio ilgosės ligos dėl labai pasigailėjęs, išėjo
laukan už klėties ir, savo aukštąją juodą skreblinę nusiėmęs, at­
siklaupė čon po plynu dangumi ir, ilgą valandą pasimeldęs, į
stubą atėjęs, tarė:
- Laigon, dar bus tav palengvyta, išmeldžau tav lengvumą
ik amžo galo.
O teip ir buvo. Sykį, vėl giliose mislyse būdams, mano brole­
liui tarė:
- Tai, Kristup, mudu abu lygiai mirsiva.
Brolelis atsakė:
- Na, tėte, tai mudu ir į vieną duobę palaidot tur... Tėte, o
kaip bus numirus?
Tetėns atsakė:
- O tad mus vėl iš naujo bevygiuos (belopšuos)...
O štai jam pasimirus, ir brolelis į anus amžus iškeliavo. Tetė­
no sūnus apsigimę tokiu regėjimu: retkarčiais jis, kaip ir jo tėvs,
tartum su anuo svietu susišnek. Kartą jis nuo žalio četvergo ik
tykos pėtnyčos Kraupiškio bažnyčoj pernakt liko, nes toj naktij
visos vėlės į bažnyčią eina.

11. Nekuri sena liuosininkė iš Apšrūtų, Ragainės pav., vieną-

dien pirm pietų ėjo ant kapinų sav bei vaikams rūgštynų. Bepeš-
dama pasijuto šalia savęs moteriškę su paausuotu muturu. Toji
visai nenorėjo del rūgštynų pešimo ją nuo kapinų nuleist... Žmo­
nelė nusigandus verkdama tarė:
- Susimildama, leisk mane namon: vaikai labai valgyt nor­
iai dvasė leido ją eit, liepdama rytojuj priešpiet vėl ateit. Ant
rytojaus dvasė nesulaukdama ėjo ją vadyt vaikams dar rūgšty­
nų nusipešt. Tad', ją nuo kapinų nulydėdama, aštriai uždraudė
nuo kapinų niekados nieką neskyt... Nuo to karto ta moteriškė
vėles matė. Jei jai atsitikdavo kalėdojant pas kokį ligonį užeit,
tai ji jau žinodavo, ar tas mirs, ar pagilbs: jei ant pagilbimo, tai ji
sakydavo:
- Nesibijokit, tas dar pasigaus: juk stuba tuščia yra.
O kad ant smerties būdavo, tai sakydavo:
-Jau pilna stuba vėlių yra, nežinai, nei kur žengt...

12. Baltrušačų Maciks sako:

- Mūs kieme nekursai senuks daugkart pasakodavo, tardams:
„Mano motina jos jaunystėje labai žingeidi buvo. Girdėjusi, jog,
naktį ar dieną dvyliktą adyną ant kapinų nuėjęs, per krikšte iš­
kritusią šakos skylę žūrėdams vėles matai, ji, kačeig ir nėščia
būdama, dienoj ant kapinų nuėjusi, per tokią skylę žūrėjo. Be­
rods ji nieką dvasiška nematė, ale tai ant jos vaisiaus - manęs
persinešė, nes aš iš mažens d vases matau. Ypačiai kad šuo kau­
kia, tai kožnąkart dvasė čon yra, nes šuo, arklys bei gaidys dvas-
regiai yra. O kūdikius visai neger suvystytus palaidot, tad' jie
negal eit, bet turi ristis... Šermenyse vėlės prie pakabytų už durų
įlaidinų abrūsų slapstosi, o visai negerai tą vakarą tuodu abrūsu
kitur pakabyt. O ir su vakariene reikia labai pasiskubyt, nes vė­
lės labai laukia, nes po vakarienės jos atstoja..." Tas pats senuks,
regėtojis, buvo vargings ir Dievą mylįs žmogus. Ubagaudams
kaimynuos kartą ligonį radęs, lyg įbūgęs laukan išdulkėjo. Kai
tad’jam jo dalį paskui išnešė, dėkavodams tarė: „Nedy vykit, jog
tuoj išbėgau, nes jūsų ligonis jau veik mirs, nes jis jau nuo vėlių
lankoms..." Po valandos tas ir numiręs. Kai regėtojo sūnus mirė,
tai jis stuboj visai nerimo, o jo pačiai mirštant, teip jau turėjo
laukan išeit. Jis sakydavo, jam labai dyvinu dvases matant! Kar­
tą jam per Šaltekės lieptą eit norint, deivei ant jo stovint, traukės
jis atgal. Kitus deivė perleidus nuo liepto į šalį ištisa su galva
veik ik vandens besilenkdama...

13. Pas nekurį senuką vieną vakarą baits šunytis atbėgo. Jis
išgirdo lyg iš šunyčo balsą, tarantį:
- Kitąmet šitam laike aš vėl pas tave ateisu...
Tam balsui nusidavus, šunytis prapuolė, o senuks be kalbos
liko. Metams praėjus, minėtame laike tas šunytis, teip jau senu­
kui pasirodęs, prapuolė, ir senuks tuomžyg vėl prašneko ir pra­

172
regėjo. Tai jo prieteliai gana jo klausinėjo apie tą stebuklingai
atsitikusią praeitę, ale jis ramdydavo, sakydams:
- Elkitės meilėje ir tikrume po Dievo ir žmonių akių! Daug
galėčau pasakot, ale kadangi man aštriai uždrausta viso meti-
no apreiškimo tris vyrausus žodžus pasakot, tai mielai vislab
užtyliu...

14. Meškių dvare, Ragainės pav., nekuri baudžauninkė dvas-

regė, tarp jos draugalkų ant klojimo jėrčukus perrenkant, susyk
didiai išblyškus susmuko. Atsigavusi ėjo prie antros pusės du­
rų, jas pravėrė ir, valandėlę palūkėjus, vėl uždarė, įžengė į ber-
tainj ir atsiklaupė, o atsikėlusi vėl prie darbo atėjo. Draugalkoms
paklausus, kas jai atsitiko, atsakė ji:
- Ar jūs nematėt, kai mane E. pačos dvasė mojo duris atda-
ryt, nes mes jo pačią pirm trijų dienų patižuso ir duobėto kelio
dėl per šį klojimą į kapines išlydėjom: ta dvasė dabarstėl per šį
klojimą ant kapinų ėjo... Bėda man, mano pusbrolio, vėles ma-
tančo paklausus, jam, dvases bematant, per jo kairąjį petį žūrėt!
Per tai aš jį nuo to išgąstingojo regėjimo išvadavau, sav pačiai
užsitraukdama, nes aš jau tankiai turėjau vėlėms patarnaut...

15. Kukoraičų, Šilokarčemos pav.,Gluozaitienė apie savo dė­

dę Kibelką, dvasregį iš mažens, man sekančiai pranešė:
- Mano tėvui bemirštant, atsiskubino dėdė tamsoj naktij pas
mus, išeidams taręs savo pačiai: „Dabar turu eit: prietelis jau
miršt../' Mes jį vadinom duobę iškast pagelbėt - jis atsakė: „Duo­
kit man tame pakajų..." Stuboj mišią belaikant, ir jis pribuvo, ale
ant kapinų nebėjo, nes jis nei savo mirusus kūdikius nelydėjo ik
ant kapinų. Lydėtojams sugrįžus, jis po lauką vaikštinėjo ir tik
pavakare parėjęs atėjo į butą, o į stubą stengės eit tardams: „Aš
paskui pavalgysu, kad dvasės atstojusios bus. Nedyvykit, man
bėda, o ger jums, jog jums tai vislab užslėpta..."
Jis yra sakęs, jog jam nevalia apie tai pasakot: dvasės drau­
džiančios - minau visai tylėt ir nieko nesakyt, ką matąs... Lavo­
ną išlydint matydams, žino jis, ar ta dvasė geroj, ar piktoj vietoj.
Pacam kieme, nekuriai moteriškei numirus, sakė Kibelka, jog ant
šermenų vien juodos dvasės buvusos... Buvau pats prie jo nuė­
jęs, ale jis visai neišsidavė tai žinąs ir tarė: „Duok man, senam
žmogui, dėl tokių dalykų pakajų..."

173
 16. Durnuos, Ragainės pav., nekursai gaspadorus turėjo dvas-
regį berną. Tas vienądien gaspadorams tarė:
- Mūs bute bus myris...
Juodu klausė:
- Kaip tu tai gali žinot?
Jis atsakė:
- J mūs butą dvi baltos viešnės atėjo...
Vakare atėjo ubags į nakvynę. Tas vargšas rytmetij numiręs
buvo. Per šermenis tas berns, valandėlę ant stalo užsikniebęs,
išsiskubino laukan. Paklaustas, kodėl išsiskubino, tarė jis:
- Gerai jums, kad vėles nematot, dyvinu žūrėt joms visoms i
bliūdą dažant...
Tam mete jo gaspadorus pasikorė, o regėtojis į slūginę tan­
kiai sakydavo:
- Gryta, ar tu nieką nematai?
Ji atsakydavo:
-N e.
Regėtojis sakydavęs:
- Ant gaspadorus jau vėl ant kiemo aplink vaikšeoja...

17. Toks dvasregis vyrs buvo Tilžėje mūrininks V., tėvs to

V-to, kurs man daugybę mano atspaudintųjų pasakų* pranešė.
Tas galėjo dvases matyti, bet ta dovana jis nesidžiaugė. Kad
reikdavo kur sergantį lankyti, tai jis nenorėdavo eiti, ypačiai
trumpam pirm smerties, nes tada jis matydavęs numirėlių gen­
tis šen ir ten vaikščiojant ir prie ligonio patalo stovint. Kurie tą
jo dovaną pažino, tie jį tyčiomis prie ligonių vesdavosi, idant
jis jiems pasakyti galėtų, bau tas mirsiąs ar išgysiąs. Iš pradžios
jis dar ėjęs ir apsakęs, ką jis matęs, bet dvasės po to, ant jo pul­
kais atvirsdamos, jį teip vargindavusios, jog jis potam jau nie­
ko nebsakė. Žinantiejie, beje, jau ant to suprasdavę, ar ligonis
mirs, jei V., vos į butą įžengęs, jau vėl skubindavos laukan išei­
ti, nes, dvases aplink ligonio patalą pamatydams, jis greitai iš­
bėgdavęs. O per Kasaros ūlyčią Tilžėje jis povisam negalėdavęs
eiti, kadangi čia pirm to budelis gyvenęs ir daug dvasių čia
aplink sukinėjęsi, todėl ir senovėj ta ūlyčia nei jokį lavoną ne-
veždavę.

" C. Jurkschat. I.itauische Maerchen und Erzaehlungen Heidelberg, 1898.

174
 18. Tas pats V. išsikalbėjęs ir išsipasakojęs, kaip ir kodėl jis
pradėjęs dvases matyti. Iš prigimties jis tą dovaną neturėjęs, bet
ją teip laimėjęs. Kartą jis nakties laike turėjęs per tiltą joti, bet
arklys baidėsi ir baidėsi ir niekaip nenorėjęs ant tilto užeiti. Jis
arklį visaip mankštinęs ir varęs, tas jam neklausęs. Ant to jis nu­
manęs, kad čia kas turįs stovėti. O kadangi jis tai nuo kitų girdė­
jęs buvo, todėl jis suėmė arklio abi ausi ir pro tą skylę ant tilto
žiūrėjo. Čia jis pamatė ar vieną, ar dvi dvasi ant tilto bestovint,
kurios paregėtos tuojaus į šalį pasitraukusios. Nuo to laiko V.
dvases visumet galėjęs matyti.
(Teip man pasakojo jo sūnus ir jo gentys Tilžėje. Kr. f.)

19. Beržinės, Jsručo pav., Butkytis, dvasregis būdams ir tan­

kiai vėles einant matydams, kitus ant jų paakindavęs, ale tie nie­
ką nematydavę. Tas jaunas regėtojis ale jau pasimiręs...

20. Stalupėnų parapijoj nekursai V. ant šermenų nebeidavo,

kadang jis vėles matydavęs ir žinodavęs pirm laiko kieme nu­
mirimą dar pirm susirgimo apsakyt. Jei jo kas apie tai ką klaus­
davo, jis mielai neatsiliepdavo sakydams tai jam uždrausta esant.
21. Važininkų, Ragainės pav., mokytojis V. dvases matyda­
vęs. Lavoną apgiedot jis berods eidavo, ale niekados ant šerme­
nų nelikdavo. Jis sakydavo:
- Man didiai dyvinu tame vakare vislab matyt - gerai tam,
kursai nieko dvasiško nemato...
22. Gobynų, Tilžės pav., mokytojis Bajors vėles matydavęs ir
vos apgiedot eidavo, tik labai nemiel ant šermenų pribuvimo
persikalbėt duodavos. Iš šermenų namon eidams pro pakelij
esančias kapines, palaidotąjį už akių ant kelio pasistojantį maty­
davęs lyg jį praleist nenorintį. Jisai sakydavęs: „Dvasų daug ma­
tau, bet man uždrausta apie tai pasakot..."

23. ErmonaiČų, Pilkalnio pav., Murglaitis, vėles matydams,

kiek galint nuo lavonų palydėjimo atsilaikydavo, o jei kada ei­
davo kokį išlydėt, tai jis kartais lyg gyte gydavos apie save ir
nenorėdavo pasilikt. Rėkdams jis sakydavo, jog jam nevalia apie
vėlės vislab išpasakot, nes tai regėjimai vos pakeliami...

175
 24. Juodelis, gaspadorus iš Lazdynų, Pilkalnio pav., atėjęs į
Šilininkus ant šermenų ir nuo kitų visai atstu ant kiemo atsisė­
dęs, iš tolo žūrėjos. Beišlydint jis, visai niekam nežinant, atsisto­
jęs ir toli į girią nuėjo ir tik rytmetij į šermenis sugrįžo ir savo
draugams tarė:
- Ant jūsų kapinų tik daug žmonų palaidota yra, ale ir viso­
kių. Aš turu jų vėlėms iš kelio trauktis, nes vakar jos prieš mane
labai negražų gymį padarė ir medžojos...

25. Okininks Varkus iš Juodcūnų, Širvintos par., labai nuo

šermenų vangstydavos. Jis sakydavo turįs nuo vėlių saugotis...

26. Angrabis iš Būdupėnų, Pilkalnio pav., matydavęs deives

ir tik labai retai palydėt teeidavo. Kartą pas savo didį prietelį
ant šermenų būdams, ik vakarienės ant savo kelių rankomis pa­
sirėmęs, vien žemyn žūrėjo.

27. Nekursai senuks iš Kusų, Pilkalnio pav., dvasregis, eida­

vo kožnų šermenų vakarą, jei iš pačo kiemo kas palaidots tap­
davo, ant kapinų.

28. Gertlaukių, Labguvos pav., Liūdins, dvasregis, į šerme­

nis visai neeina. Jis sakąs, jog vėlėms, kuru čia labai daug susiei­
na, turįs į šalį trauktis, nes jos visos išsišiepusos į jį žūrį.

29. Nekursai žmogus iš Saugų, Šilokarčemos pav., vėles ma­

tydavo ir niekados kapines neblankydavo, atsiliepdams:
- Kaip ger jums, kurie dvases nematot: jūs galit drąsiai vaikš­
tinėt, nes jums jos į šalį traukias, o aš turu dvasėms į šalį pasi­
traukt, man ir nevalia apie tai vislab išpasakoti...

30. Aužuolupių, Pilkalnio pav., Neiskis matydavęs vėles, ir

kitiems sakydavo jis:
- Jums bepig, jūs galit vis tiesiog eit, ale aš, vėles matydams,
turu labai saugotis.
Jis ir šermenyse visai į užkampį atsitraukęs laikydavos.

31. - Mūsų kiemo mokytojis, - pasakojo Čibirbių Nurmonie-

nė, - dvasregis sakydavęs, kad mažas serga, tai pas jį vis du ir

176
trys baltai rėdyti kūdikiški pavidalai prisimalduot ateiną. Mūsų
dviem kūdikiams sergant, trumpai pirm jųdviejų mirimą vaka­
re jo šuns kaukdami suluję. Jis laukan išsiskubinęs ir du baltu
pavidalėliu nuo mūs per tvorą atsitęsiant pamatęs. Šventu kry­
žiumi peržegnojęs, tai tuodu prie jo buto prapuolę. Žmonėms
dikčiai rauplėms mirštant, tai pas jį labai tankiai tie mažiejie pa-
sirodydavę, o tai, jis mislijęs, todėl, idant jis ant apgiedojimo ga-
tavs laikytus.
Kinškiemio Lozorienė pasakojo man, jog ji prie to mokytojo į
Šuilę ėjus ir apie jo regėjimus šiaip nieko nežinanti, tik tai, jog jis
šermenų vakare labai su vakariene įbūgdavęs ir ik vakarienės
niekados į kerčią neidavęs, kadang ik tol vėlės stuboje, ypačiai
apie stalą, šlaistos, o po vakarienės ant kapinų einančos. Ir ant
kapinų jisdidiai baimings išrodydavęs. Kartą iš prietelystės mūs
kieme ant šermenų būdams, ant kapinų nebėjo, bet, netoli gra-
bėje atsisėdęs ir rankomis ant kelių pasirėmęs, kartkarčiais pro
pirštus kapinun link žūrėjo.

32. Laukgalių, šilokarč[emos] pav., Vitkus buvo dvasregis ir

niekumet arba tik labai retai prie mirštančo eidavo. Jis sakyda­
vo:
- Prie mirštančųjų man jau ruimos nebyra: čia vėlių daugiaus
neng gyvųjų susieina. O ant kapinų laidojant, moterims nuo at-
siklaupimo atsikėlus, mažos kūdikių vėlės nuo jų žurslų i miltis
su rankelėms nublaško...

33. Nekursai Jonušaitis iš Lauksargių, Tilžės pav., matyda­

vęs numirusuosus (vėles), todėlei jis tikt labai retai į šermenis
eidavo. Jis sakydavęs, jog vėlių daugiaus neg gyvųjų ėsą ir jog
vos galima ėsą pro jas prasispręst.

34. Juodplaukių, Ragain[ės] pav., nekuri Madlyna, dvasregė,

kačeig meilų giedojimo balsą turėdama, tik labai retai į budėtu-
ves bei šermenis eidavus. Ji sakydavus, jog tada labai daug dva­
sų susiėjusų yra. Kartą moters ją į šermenis išviliojusės,
pasidrąsinusės meldė jos sakytie, kodėl ji stengiasi į lavono butą
eit. Ji atsidūsėjus atsiliepus:
- Ar tai nematot pilną stubą vėlių? Jums bevaikščojant, jos
susispręsdamos jums pasitrafujkia, bet aš, jas matydama, turu
aš joms į šalį trauktis: jau dabar neįmanau nei kur nudingt - tik
lydėkit mane namon...

35. Kaštaunų, šilokarČ[emos] pav., Kubatienė, dvasregė, sako:

- Negaliu tai nei vienam pasakoti, kas per daugybė vėlių ant
palydėtuvių susieina. Didiai laimings tas, kursai jas nemato...

36. Kaštaunų, Pakalnės pav., Lengvynienė sako:

- Rukuos pas mano tėvus tarnavo bernas, to pravardę aš jau
nebatsimenu. Man jau apie 10 metų esant, mūs kiemo pracepte-
ris mirė. Mūs bems turėjo duobę iškast, bet jam besipriešijant,
mano mamatė klausė jo: „Kodėl tu nenori eit: ar tu dvases ma­
tai?" Jis tarė: „Man labai baugu ant kapinų. Ypačiai laidojant -
pilnos kapinės dvasų yra..." Ale kitaip neėjo - jis turėjo duobę
iškast... Tėvu dviem ant šermenų, o mums namie, stuboj, esant,
merga prie angos verpė, o berns prie kakalio ant suolelio atsigu­
lęs buvo. Aš su mano porą metų už mane senesnu broliu po stu-
bą sukinovos. Susyk stubos durys, lyg kam įžengiant, atsidarė ir
vėl užsidarė! Merga labai persigando, čon nieką nematydama,
ir bems pažvilgterėjo, o mano brolis, kadangi šuo kymai surgė
(kaukė), suntė mergą laukan žūrėt, kas čia yra, toji vėl mano
brolį suntė. Teip juodu, viens kitą besuntinėdamu, sutarė abu
antsyk žūrėti eit, tai berns visai stačom akimis žūrėjo, nieką ne-
sakydams. Mano broliui bei mergai jau prie durų atsistojus lau­
kan eit, durys kai popirm atsidarė ir teip jau vėl užsidarė. Joms
atsivėrus, per buto langą saulelė gražiai į stubą įspindėjo, bet
nieko čon lauke matyt nebuvo. Brolis bei merga ėjo į butą, iŠčon
ir ant kiemo, tačau nieko ypatiško nematė nei girdėjo. Bems vi­
sai pakajings ant suolelio tysojo. Aš išsigandusi bijojaus, nes tė­
vai nebuvo namie, bet, kaip jau sakyta, šermenyse. Mes visi berno
klausėm, ar jis ką matė, - jis nesakė nieko, ale, mergai neatleisti­
nai jį klausiant, antrądien jis jai tik pasakė: „Kai durys pirmą­
kart atsivėrė, tai įžengė baltai rėdyta mergaitė, o duris uždarus,
tiesog prie manęs atėjus, pasistojo, lyg man ką sakyt norėdama.
Jums tariantis eit žūrėti, ji į jus žūrėjo ir, jums jau beeinant, su­
skubusi pro duris išėjo, jas pati atsidarydama. Jums reikėjo ra­
miai būt, o ne eit žūrėt, tai ji būt man sakiusi ar rasi rodžusi, ko
ji atėjusi. Rasi neger buvo, jog aš užraitytose savo kelinėse nuo
kapinų žemių ar dulkelių parsinešau..." Lengvynienė tai ne kar­

178
tą patikrino, kadang jai tas stebėtinasis atsitikims dar ir šiandien
atmintyje ir po akių esąs.

37. Plimbalių, RagainĮės) pav., mokytojis Kašierus matyda­

vęs vėles. Šermenų vakarą jis tik labai retai, o vienat tik per didį
prikalbėjimą, j kerčią atsisėsdavo, bet labjausia ik po vakarienės
nuo stalo atstu laikydavos, o tik ir labai kam retai apsiimdavo to
priežastį apreikšti.
- Mano mylimi, - sakydavęs, - dėkavokit Dievui, jog jūs ne­
matot, ką aš matau, nes ant palydėtuvių yra daugiaus amžinai
gyvųjų neng mūs, mirtinųjų! Nuo kapinų pargrįžta tikras lavo­
no pavidals (vėlė), labai išpažįstams ant veido bei įkapų, ir po
vakarienės vis apie stalą, prie nešikų švaistos, bet po vakarie­
nės, marginį pašalinus, jis atstoja. Galit mislytis, jog man labai
dyvinu turi būt šermenyse, ik vakarienės prie stalo sėdint ir dva-
sei pro mane prasišliejant, o ypačiai šalia manęs esant, į ją žūrė-
ti, kad ji ir kits nieks nėr kai šašėlis, ale tame, kaip jau pirm sakyta,
tikrai išpažįstams lavons. Nuo tos paslėptinės man nevalia vislab
išpasakot - pons Dievs teapsaugoja kožną nuo tokių regėjimų...

38. Nekursai Bitėnų, RagainĮės] pav., mokytojis vėles maty­

davęs ir prietelystėj, nesyk lyg pavydėdams, išsitardavęs:
- Kaip palaimingi esat jūs, dvases nematantiejie. Jus jos ne-
kliudin, bet kožna į šalį traukias, ale aš joms turu pasitraukt.
Man jas matant niškalbamai dyvinu, nes jų didiai daug yra, ypa­
čiai lavoną laidojant. Kūdikėliai, kurie dar nėr galėję eiti, tie vis
riste atsirita, jei nėr dvasregių, kurie tad' juos nešt turi. Gentys
tur lavoną stuboj pirm išnešimo atsisveikint, nėsa vėlės jį lenk­
tyn atsibučuoja, tad žmones (paliktiejie) atsibučuodami anuos
labai trikdina. Tokį trikdinimą nabašninko dvasė, rodos, abel-
nai neužkenčia, nes ji labai lūpas suraukia...

39. Eglininkuos, Pilkalnio pav., nekursai bems labai drąsus

buvęs. Kartą ant lydėtuvių jam viens sakęs:
- Jei tu ką matyt nori, tai turi vakare per abrūsą žūrėt.
Tad jis, teip ir padaręs, pamatęs numirėlį. Jo vaikeliui mirus,
jis vakare ant suolo atsigulęs buvęs, o kai pati jį vakarienės bu­
dinus, taręs jis:
- Duok man pakajų - aš didiai nuilsęs esu...

179
 - Na, o kur tu buvai? - klausus pati.
- Aš turėjau mažuosus ant kapinų nunešt. Tverk - mano plau­
kai visai prakaituoti. Jie visi buvo apie mane apsikabinę.
40. Liepgalio, Pilkalnio] pav., mokytojis K. man sako:
- Pažinau žmogų, kursai vakarais visados laiku namiej bū­
davo, kadang jis vėles matydavęs. Tasai turėdavęs, ypačiai vie­
nam numirus ik to palaidojimo, tankiai mažųjų nabašninkų
dvases ant kapinų nunešt. Aš jį tada labai peršilusį pareinant
matydavau. Apie tai paklausus, jis vis rėkdams sakydavo: „O,
kad nei viens žmogus tokį vargą kaip aš neturėtų..."

41. Pakalnės, ŠilokarčemĮos] pav., nekursai žmogus vėles ma­

tydavęs. Apie tai paklaustas, labai retai ką išsitardavęs, patik-
rindams, jog jam nuo jų uždrausta apie neregimąjį svietą vislab
papasakot. Berods tiek sakydavęs:
- Aš turu ir vidurnaktij jas ant kapinų nešt, o daugkart ir ant
kito kiemo kapinų, per kelis kiemus. Per tai labai pailstu ir nu­
vargstu, jog mano ir kojos dreba - bėda man! Palaimings žmo­
gus, kurs jas nemato...

42. Lušininkų, Labguvos pav., Viliūns vėles matydavęs ir tan­

kiai jas nešt turėdavęs. Neigi į šermenis neeidavęs, sakydavęs,
čon negalįs joms gana išsilankstyt...

43. Vorusnės, šilokarč[emos] pav., nekuri merga turėdavus

ne vien dienoj, bet ir naktij ik kožno mirtinai sergančo kaimyniš­
ko ligono giltinę nunešt. Ji labai apsimaudydavus vėles matanti
ir visus jas nematančus per labai laimingus laikius...
44. Akelninkuos,Šilokarčemos pav., nekursai bems porą ne-
dėlių pirm savo nuskendimo ant kapinų dvases matydavęs ir
jas nešdavęs, o tai ne tik vidurdienij, bet ir vakare. Kelias į lauką
pro kapines vedė - galiausiai jis teip įbūgo, jog viens visai neno­
rėjo eiti, bet vis rėkdams ūkininko sūnų drauge vadydavo.
45. Dvasregis H. Girėnuos, Ragainfės] pav., eidavo kasmet
žalio četvergo vakarą ant kapinų kūdikių, kurie dar eit negalė­
dami numirė, dvaseles į bažnyčią nunešt. Tosos jam ant pečų
nepakeltinai užsikabinėdavo. Blaivas būdams, jis apie regėjimus
nei j šnektą neįsileisdavo, sakydams, jog jam nevalia apie tai kal­
bėt, ale kad jis kokį kartą apsišnapsavęs būdavo, tai galima bū­
davo apie tai nog jo ką išklunkt. Tai jis ir sekančiai, per tikrą
tiesą pasibažydams, papasakodavo, būtent:
- Nekurį rudenį, - sako, - apie Mertyną nedėlioj į bažnyčią
eidams, ir pas kunigą dėl ženklo ėjau. Ties jo pryvarte atėjęs, pa-
mačau prie jo trepu karietą vartun link atkreiptą, o prie tos keturi,
būtent mūs kunigs su dar trimis jau nabaštininkais kunigais urė-
diškuose rūbuose pakinkyti. Mūs parapijos kunigs po balnu bu­
vo, o kožnam jų pašaro vietoj po krūvutę žėrinčų anglių papilta
buvo, kuros į visas šalis žaravo. Kunigams jas beėdant, pro juos
trepais į kunigo raštinyčią įėjus, buvo mūs kunigs toje ir man žen­
klą išrašė, o išėjus minėtoji karieta su dyvnuoju pakinkymu dar
tep stovėjo, tartum belaukdama kunigą į bažnyčią nuvežt. Kiti
bažnintininkai rodės nei viens tai nematąs: pakajingai pro šalį ėjo.
Mūs kunigs ant misos per metą tankiai atkartodavo: „Klausykit ir
darykit, kaip aš jus mokinu, ale nedarykit teip, kaip aš darau". Jis
permier gerdavo ir kvortuodavo. Bažnyčėje, skreistę beapsivel-
kant, turėdavę jau jam šaunų stiklą degtinės pripilt.

46. Apšrūtų Bertulytė, dabar Tilžės Palaitienė, sako:

- Pas mano tėvus tarnavo dvasTegis bems. Jau buvau ištekė­
jus, kaip mano tėtatis mirė. Šermenų vakarą mamatė mare •klė­
tį pasuntė staltiesę atnešt, o tas bems ant klėties tako, suimtoms
rankomis dangun žvelgdams, klūpojo. Iš klėties man sugrįžtant,
jis buvo į kuknę atsitraukęs. Po šermenų tarau jam: „Ar čia kas
buvo tav ant tako klūpojant?" Jis atsakė: „Lavono dvasė mane
nusitvėrusi buvo, o kai tu į klėtį skubinais, dvasė su tavim drau­
ge ėjo, tav vis į akis žūrėdama, tai aš, valns tapęs, į kuknę atsi­
traukiau, nes lavono dvasia tą vakarą į kuknę neeina. Sunku ir
labai dy vinu man, nes aš turu lavono dvasę šermenų vakarą ant
kapinų nešt. O jei lavons pasigaili, tai neprivalau nešt, ale nors
nulydėt..." Tas bems sakydavo: „Po palaidojimo kožno žmogaus
dvasė daug dienų kas dieną saulėleidij pargrįžta ik pryvartės
jos buvusų namų ir, čon prieš namus pasiklonojusi, vėl ant kapi­
nų eit. Aš, nuo lauko aręs pro kapines praeidams, tankiai sutin­
ku keliu ateinančas vėles, kuros mane atlaiko, tai aš turu jaįujčus
vienus leist eit, o atsiklaupęs melstis..."
 Tą atsitikimą mes daugkart matydavom. Tai mamatė man
sakydavo: „Elske, tik bėk parvaryk jaučus, nes jį vėl dvasės at­
laikė../' Kieme apie kožną ligonį žinodavo jis, ar tas pagilbs, ar
mirs. Kits jau visiems ant mirimo iŠžūrėdavo, ale jis sakydavo:
„Tą dar dvasės nelanko - nemirs..." Atpenč, apie kito smertį nieks
nemislydavo, ale jis sakydavo: „Tas jau dvasų lankoms, tas mirs".
O ir teip nusiduodavo.

47. Puskepaluos (RagainĮės] pav.) pas gaspadorų merga tar­

naudama tarė kočų vakare:
- Šam bus šįmet lavons.
O teip ir nusidavė, nes gaspadorus pats numirė. Po jo palai­
dojimo ji jįjį ne tik vakarais ir naktij, bet labjausia dienoje na­
muose besišvaistantį, irgi pat į lovą gult einantį matydavo. Kartą
su gaspadine prie skūnės būdama, pamatė jį ateinant ir tarė gas-
padinei:
- Tai jis jau vėl ateina...
Dėl to išsitarimo dvasė regėtojai už kairės rankos nutvėrė,
dėl toji juo persigando neng visame laike pirm to. Tad iš tarnys­
tės atstojus, ji, kreipdamasi prie tame dalyke mokytų daktarų,
nuo anų išgąstingųjų dvasiškų regėjimų paliuosuota tapė.

IX. VĖLĖS PER ŠERMENIS BEI LAIDOTUVES

1. Liuosininkė Palaitienė iš Kirsnupėnų, Kraupiško par., Ra­

gainės pav., savo vienatijės pasimirusės dukrytės lavonėlį, įka­
pėms aprėdydama, ant savo kelių užsidėjo ir, jį myluodama,
karščausus meilės žodžus ištarė, lyg su lavonėliu bekalbanti, vi­
sai negalėjo nusiramdyt iŠ gailesčo. Šermenų vakarą pajutus už
kedelio esybės traukiama, pamislijo, jog tai nuo šalia esančųjų
destis, ale, tam traukimui atsikartojus, ji topi nužvelgterėjus, akies
mirksnyje suklikus:
- Mano Mynute, mano Mynute! - ant žemės susmuko.
Šermeninkams ją attiesus ir atgaivinus, pažygėjus ji, stubos
duris pravėrus, su apmazgojimu kuo greičiausia skubintis lie­
pė, o tuomi veik ant galo esant, ji vėl pažygėjus ir buto duris
pravėrė, po mazgino ji iki buto angos išėjo ir tuoj sugrįždama
buto bei stubos duris uždarė. Svečams dėlei to labai nusidyvi-

182
jant ir ją apie tą atsitikimą paklausus, kačeig ir labai nusilpus
būdama, atsiliepė ji:
- Kai aš prie stalo sušukus susmukau, tai šiandien palaidoja­
moji mane už kedelio tęsė, rodydama, kad aš jai stubos duris
atverčau. Tam nusidavus, rodė, idant su apmazgojimu suskas-
tų, ir tuomi veik ant galo esant, ji vėl mane mojo butą pravert.
Man ir tai išpildžus, po mazgino tapau trečiąkart pamota, idant
ją sekčau, o man ją, Mynutės dvaselę, ik butangės išlydėjus, ji
man, lyg ir dėkavodama, pasikloniojus su rankele pamosavo,
jog aš atgal eit galiu...
Palaitienė, iš to atsitikimo vis silpnyn eidama, ėjo tuoj į lovą,
iš kuros po sunkios ligos atsikėlus, ik savo smerties numirusus
matydavus. Daugkart ir naktimis ji turėdavus kelt juos ant kapi-
nų nulydėt. Ypačiai kad kiemo ligonis mirties liga sirgdavo, ji
sakydavus, jog tokį ligonį numirusiejie jau ant ligos patalo lan­
ką, koktai ji savo akimis matydavus ir, didiai apsisunkindama
dėl tokių regėjimų, sakydavus:
- Teip, ką aš nė bjaurų bjaurausam žmogui neveliju...

2. Dvasregei Lorencienei iš Oplankio (Vilkyškių par., Tilžės

pav.) dar jaunai esant, atsitiko kartą, pas kaimynus ant budėtu-
vių nuėjus mergaitės lavonėlį aprėdant ir į grabą dedant, ji (ve­
lionė) jai vis į šurštą įsikibus paskui sekė. Ji, pakajaus negaudama,
atsisėdo, ale be jokios baimės.

3. - Man bežalnieraujant, - pasakojo Mauričus iš Versminin-

kų, Lazdynų par., Pilkalnio pav., - viens mūsų draugų ant jo
tėvo šermenų keliavo ir, nuo šermenų sugrįžęs, pasakojo:
„Šermenų vakarą mano dėdžus dvasregis, prie manęs pri­
žengęs, liepė kardą nusisegt ir į šalį padėt. Po vakarienės aš, ant
stalo rymodams, pajutau, lyg kad kas man su šalta ranka per
skruostą perbraukęs būt. Aš krūpterėjęs tai dėdžui praneŠau.
Tasai tarė:
- Mačau, kai tavo tėvelio dvasė, tave paglostydama, nuo ta­
vęs atsisveikino, o kardą liepjau todėl padėt, kadang tas šven-
tyts, todėl dvasė ik padėjimo vien iš tolo į tave žūrėjo..."

4. Girėnuos, Kraupiško par., nekuri išimtininkė vakarais ne­

galėdavo šalia savęs žiburį kęst. Jai numirus, paguldė ją ant kito
galo stuboje. Vakare namiškiai, pagal pajunkimą pagiedoję, ži­
burį pas ją palikę, išėjo atsigult. Rytmetij rado žiburį užgesusį
pitrolės ganolei beesant. Antrą vakarą lempą, pitrole visai pri­
pildę, paliko vėl šalia jos grabo degt, o rytmetij vėl buvo užgesu­
si, kačeig lempa dar pilnystėj ir davade buvo. Tai jie, todėl
besidyvydami, atsiminė, jog, kaip pirm minėta, kad ji gyva bū­
dama žiburį šalia savęs neužkentė, ir pamisliję, ji žiburį užpu­
sianti, trečią vakarą nepaliko degt. Rasi žiburo šviesa lavonui į
akis lindo - nes tai labai neger.
5. Lauksargų par. nekurame kieme mirė vargingai žmonai
jos dukrelė, savo du brolyču mamelei palikdama. Jau įkapų va­
karą nekuri pagentainė dvasregė atėjus šalia kakalio ant suole­
lio pasisėdo. Čia šalia stovėjo stalelis su žvake, šalia lavonėlio
teip jau žvakė degė. Iš neturtingumo tapė lavonėlio žvakė iš­
pūsta, tai tuoj ir šalia kita žvakė užgeso, o vos uždegta, ir vėl iš
savęs užgeso. Tai tarė dvasregė viešnė:
- Uždekit ir lavonėlio žvakę...
Jos paklausus, abidvi žvaki labai gražiai degė. Viešnė dabar
sakė:
- Pilna stuba yra numirusųjų, o tie abu kartu žvakę užpūtė:
kad ana ne, tai nei ši neprivalanti degt...
Dvasregė rytojuj tik pasidrąsinus ant kapinų drauge ėjo ne
krūvoj, bet nuo lydėtojų atstu takais. Po palaidojimo namon ei­
nant, šermenų gaspadinė su savo sūnyču du už rankučų nusi­
tvėrusi vedės, o velionėlė jai į kedelį tvėrė, tai prišaukė dvasregė
gaspadinei, idant vieną vaiką paleistų. Vieną paleidus, tuoj ve­
lionėlė jai už rankos nutvėrė. Po vakarienės nekuri mergelė tu­
rėjo pro kapines namon eit, su tąja velionėlė ik kapinų podraug
ėjo. Tai vislab dvasregė mačusi ir po to anos klausė, ar jai aną
vakarą nebaugu buvo su velione ik kapų eit. Sakė - ne, kadang
nieką dvasiška nemačusi...

6. - Palaidotojo dvasė,- sakė L. iš Kraupiško, - ik vakarienės

vis už jos artimiausųjų paliktųjų švaistydamas!, slapstos, o labai
džaugias, kad tiejie ant vietos krūvoj laikos, nes, jiems ne krūvoj
ir šen bei ten besisukinant, ji tur nuo vieno pas kitą skubytis. Ji
labai dėkinga išrodo, jei po vakarienės, jai ant kapinų einant, ją
nors kas iš giminų ik pro vartus išlydž.
 7. Šermenų vakarą palaidotojo dvasė labai dėkinga, jei po va-
karienės-apmazgojimo savimiejie (artymiausiejie jos paliktųjų)
ją nors pro vartus išlydž. Ne vien tai rašėjui šų žodžų pačam
pritapt teko, bet ir nuo daugio girdėjau, jog daug Lietuvos kie­
muose, ypačiai Žilių parapijoj, šermenų vakarą po vakarienės
savimiejie ik pro vartus ir toliaus eina palaidotojo dvasę išlydėt,
tartum ją matydami.

8. Pipirienė iš Rusinu, Klaipėdos par., pateikė:

- Mano motina galėjo vėles matyt. Jai dar merga būvant ir
pas Kretingos kunigą tarnaujant, kunigs pasimirė. Tą vakarą po
jo palaidojimo ji jį teipo jau matė jo įkapiškuose rūbuose (su
skreiste) parėjusį. Jis, į stubą atėjęs ir aplink stalą pro svečus pra-
sišliedams ir juos prie vakarienės paraginęs, vėl laukan išėjo ir
daugiaus nebuvo matoms. Ji dėl vėlių matymo labai apsisunky-
davo.
9. Micuose, Kraupiško par., nekuri gaspadinė, savo bute la­
voną turėdama, laidojimo dienoj prieš apgiedojimą ji vis atsi­
kartodama stubos duris atvėrė ir vėl uždarė. Kitiems todėlei
besidyvijant, tarė ji:
- Aš turu numirėlius įleist: ar nematot, jų jau pilna stuba
priėjo...
10. Kupčus K. iš Viešvilės, Ragainės par., man savo tetos prita-
pimą nuo šermenų kieme K. pranešė sekančiai, būtent. Lydėto­
jams nuo kapinų sugrįžus, atėjo žandars su nekuruo apvogtum
žmogumi iš artymo kiemo kratyt, o kadang šermenų gaspadorus
šaltyšus buvo, todėl juodu pirmiausiai pas jį užsuko. Gaspadorus
juodu pirmiausiai pasistiprint meldė. Apvogtasis stengėsi prisū-
lytąją garbę priimt, ir žandarui paklusus, ir jis į stubą įžengė, ale
ne prie stalo, bet šalia kakalio atsisėdo. Ne po ilgo tetai, pasakoto­
jai, šalia stubos durų stovint, durys, su smarkumu atsiverdamos,
jai prieš kulnį atsidauždamos, tąją pamėlynavo, kuri su laiku, kaip
kožnas atsitrenkims, atsitaisė. Iš to staigaus durų atsivėrimo visi
svečiai labai nusigando, bet nė viens, be apvogtojo, kurs dvasre-
gis buvo, nežinojo, per ką tai atsitiko. Po to išėjo apvogtasis su
žandaru į kiemą ant kratytuvių, bet, nieko nerasdamu, keliavo
pakajingai namon. Dabar einant žandars klausė jo, kodėl jis prie
stalo neėjo, o ir kas teip nežmogiškai duris bloškė. Apvogtasis
atsiliepė, jog jam sunku per šermenis prie stalo užsilaikyt, kadang
numirėlio dvasė vis apie stalą švaistos, o tas durų bloškims per
palaidotosės moteriškės dvasę nusidavė. Ant patikrinimo, jog tai
tikrai matęs, jis ir palaidotosės įkapų išveizdėjimą paminėjo, ka-
čeig juodu tik po palaidojimo ten nuvykusu buvo. Žandars iš to
didiai nusidyvijo, o progai atsiradus, jis vėl pas tą šermenų gas-
padorų atkeliavo ir jam dvasregio išsitarimus pranešė, o ypačiai
ant įkapų aprašymo numanė, jog ans iš tikro matęs yra.
11. Kiečuos (Viliūnų par., Pilkalnio pav.) nekursai ubagas,
ūlyčia lydėtojus sutikęs, visai prie tvoros prisišliejo, tartum pro
einančuosus prasispręst norėdams, o tačau lydėtojai vos kelio
vidurį apėmė. Jis sakydavo:
- Ant šermenų aš visai negaliu, nes čon man nėr ruimo dėl
vėlių.

12. Dvasregis O. iš Girėnų, kartą iŠ Kraupiško pareidams, ik

prieš kapines atėjęs, pamatė jau lydėtojus su grabu ant kapinų
ateinant. Jis, jiems pro šalį sukdams, per pievos didį vingį apėjo
- iš to lydėtojai labai nusidyvijo.

13. Jei bute lavons yra, tai netink zerkolą nuogą palikt, bet su
staltiese, paklode ar skepeta apglobt, - šiaip jame lavono dvasė
matoma.

14. Krukis iš Kalenu (Lauksargų par., TilžĮės] pav.) niekur

ant šermenų neidavo palydėt, sakydams, jam visai ruimo nebe­
są del susirinkusųjų apie lavoną vėlių. Stašuliui pasimirus ir jau
duobkasams ant kapinų einant, jis, iš karčemos apsišliurbęs par­
eidams, juos sutikęs, galvą pakėlęs pamatė Stašulio vėlę pilkuos
rūbuos tarp dviejų juodų vyrų pirm duobkasų kapinun link ei­
nant. Jis parėjęs ir pačiai tai pranešė. Lavons tapęs pilkuos rū­
buos palaidots.

15. Tasai pats dvasregis Krukis labai tų namų saugodavos,

kuruose lavons būdavo. Mačuliui numirus, atsitiko jam, pro ka­
pines praeinant, duobkasus sutikt, kuru pryšakij pilkuose rū­
buose Mačulio dvasė ėjo, lyg juos vesdama duobei vietą prirodyt.

186
Kitąkart per šermenis keli, norėdami apie Krukį persiliudyt, ėjo
jį atsivadyt, sakydami jau po vakarienės ėsą, nes žinojo pirm to
laiko jį neklausysiant. Jiems įtikėjęs, jis drauge ėjo, ik, prie buto
atėjęs, jis lyg apnykęs susmuko. Atsigavęs pūstijos paklausęs,
nes palaidotasis jam priešais atėjęs.
16. Žilių parapijoj, Ragainės pav., pas nekurį gaspadorų tar­
navo dvasregis berns. Tas sakydavo, jog dvasės ne tik mirtinai,
bet ir šiaip labai silpnai sergančus lanko. Kartą jis, su savo prie-
teliu šnekėdams, tarė:
- Tu turi akis ir aš - ar matai, kad tarp muma vidurij viens
stovja?
Ale ans nieką nematė. Jo gaspadorui numirus, jis vengė duo­
bę kast, nes jis jau suvėjui įkapes suvant matė, jog velionis vis
per suvėjo petį į suvinį žūrėjo. Jiems duobę kast einant, velionis
pirm jų ant kapinų ėjo, kad ant to da[i]kta, kur gaspadinė duobę
kast prirodė, velionis teip jau, lyg prirodydams ir patikrydams,
tris kartus apie duobės vietą aplinkui apėjo, tada čia šalia atsi­
stojo, o paskiau, duobei kone gatavai esant, pasilenkęs į ją žūrė­
jo, tartum jos gilumą mastydams.

17. Liuosininkė Ukatienė Teisuos (Beržkalnio par., Įsručo

pav.) savo jaunose dienose iš išdykumo šermenų vakarą žūrėjo
per abrūso kutas kerčop link, o nuo to karto ji tankiai dvases
matydavo. Kartą buvo besutinkanti lydėtojus keliu kapinėsp link
traukiant, terp kuru didiai daug vėlių maišės, ale lavono dvasė
ant grabo sėdėjo liūdna. Ji suko jiems iš kelio.

18. Ūkininkė Kundrotytė iš Pranckiemų (Gryneidės par., Įsru­

čo pav.) dvases matydavo. Nekuriai kaimynkei numirus, tos vyrs
atėjo pas regėtojės brolį įkapėms kurpes apsteliuot, o velionė, jį
ik į butą atlydėjus, už durų palaukė. Ją į kapus lydint, ji, ant
grabo sėdėdama, abrūsus, ik ant kapinų užėjus, čupinėjo. Kai
morus su grabu pastatė, tad nušokusi bėgo prie duobės ir, čon
pasilenkusi, į duobę žūrėjo. Ši dvasregė turėdavus ne tik numi­
rėlius ant kapinų nešt, bet ir ligonus lankyt, o prie tų, kurie ant
mirimo sirgdavo, didiai daug svečų (deivių) matydama, namiš­
kius nuo lovos šalin sųsdavus, sakydama:
- Kad jūs čia, tai dvasės tur labai spręstis prie lovos.

187
 19. - Mano avyns, - sakė Kalvaitis iš Sarandžų, Gryneidės
par., Isručo pav., - iš persigandimo dvasregis tapė. - Tarp kitko
jis ir Šiaip pasakojo:
- Broliui mano numirus, jau ant kapinų jj beužmctant, krikš­
tą (= kryžių) aš pats, į duobę įstatęs, laikiau, prieš kurį velionis,
nugarą prisukęs, į duobę ir tos užmetimą žūrėjo, o namon ei­
nant, jo nebuvo matyt, bene pracentnerį parvežant drauge va-
žavęs bus, kadangi mums, lydėtojams, parėjus, jis jau ant suolo
šalia lovos sėdėjo. Po paludienių pracentnerį namon vežant, ve­
lionis ik prieš parvažuojant nuog suolo prapuolęs buvo. Prie va­
karienės einant, jis į kerčią įsišlieja, nes čon jo nuo žalnierų ant
palydėtuvių parėjęsis sūnus sėdėjo - tam jis atsikartodams vei­
dus glostė. Jau visiems pavalgius, aš dar porą kąsnių ėmiau, tai
velionis, man pagrumenęs, ėjo pagal sieną iš kerčos durun link.
Gale stalo ir prie durų stabterėjęs, prieš savo pačią pasiklonio-
jęs, mane mojo. Aš atsikėlęs sekiau jam paskui, sakydams: „Da­
bar eisim laukan". Ik vartų jį nulydėjęs, galėjau į butą grįžt.
Nabaštininks savo kasdieninuose rūbuose, o tik ik liemens ma-
toms, žemyn link lyg ištįsęs ir neregims.

20. Vienam tėvui Lazdynuos, Pilkaln[io] pav., numirus ir jau

ant lentos paguldytam esant, jo jaunausoji dukrelė sapnavo, jog
tėtačui į nugarą vinis dur. Antrąnakt ji tai atsikartotinai sapna­
vo, o rytmetij ji vėl tai mamatei bei broliams papasakojo. Tai jie
ėmė pažūrėt, o iš tiesos jis buvo ant išsikišusės vinies užguldyts,
kuri jam į nugarą įsmegus buvo. Jie tuoj tą vinį ištraukė, tai duk­
relė nesapnavo daugiaus apie tai.

21. Plimbalių (Ragain[ės) pav.) Albatienės Šermenų vakarą

to pat kiemo mokytojis, po vakarienės laukan išėjęs, pamatė ša­
lia bandlovio baltai rėdytą moteriškę. Mislydams savo dukterį
čia stovinčią, tarė jai:
- Ko tu, dar tik ką pavalgius, čia stovi? Eik į stubą prie
svečų!..
Tai vos ištarus, ta baltoji tolyn ir į ilgį driekės ir, lyg koke
kartis pastojusi, ant kapinų nusidriekė. Mokytojis užtikrin, tai
Albatienės dvasė, kaip paprasta, po vakarienės ant kapinų ke­
liavusi.
 X. VELĖS MIRUSIŲJŲ PRIE PALIKTŲJŲ

1. Ūkininkui Stepačui iš Kraupiškėnų, Kraupiško par., jam

antrąkart apsivedant ir į vinčiavas važuojant, prieš kapines at-
važavus, pamatė jo brolis, kursai tą rudenį nuo žalnierų parėjės
buvo, moterišką pavidalą nuo kapinų jiems priešais ateinant ir
su ranka grumenant. Toji, į jaunikių vežimą įlipus, drauge važa-
vo, o bažnyčoj su jaunikiais lygiai jųdviejų tarpe prie dievstalo
priklaupė. Namon link grįžtant, ik į pryvartę atlydėjus, prapuo­
lė. Regėtojui išveizdėjimą bei aprėdalą tos dvasės papasakojus,
suprato jie, jog tai vėlė pirmosės jaunikio pačos buvo. Regėtojis
nei ant jos svodbos, nei ant šermenų nebuvo buvęs.

2. Kraupiške buvęsis duonkepių pagelbininks K., mano ke­

lionės laike gaspadininks Viliūnuos, pas jį man nakvynei likus
ir apie pasirodymus įsikalbėjus, tarė jis:
- Kraupiško panaktinis Getkants, mane naktyje pyragėlius
bedarant aplankydams, daugkart visai išblyškęs būdavo, saky-
dams: „Dabar vėl turėjau župonę L. lydėt. Ji vis, savo mažąjį
bežindydama, nuo kapinų namon ir vėl ant kapinų eina - bėda
man, kad aš, tai vislab matydams, dar lydėt turu../' Ta župonė
buvo šešose su savo kūdikiu mirus.

3. Meškinyčoj, Pilkalnio pav., Vingelienė, šešose mirdama, pa­

liko mažą ir pareidavo vakarais po šermenų tą pažindyt, koktai
stuboj esantiejie matydavo duris atsidarant ir ją į vidų įžengiant ir
tad prie vygių atsiklaupiant kūdikėlį žindant. Bežindydama sa­
kydavo: „Aš tave ir veik drauge imsu". O teip ir nusidavė.

4. Plimbalių, Kraupiško par., mokytojo pati mirdama dvejetą

kūdikėlių paliko. Kai jis kitą pačią vedęs buvo, toji nekurią ne-
dėlę, jį gražiai apdabinus, į bažnyčią išleidus, dar atsigulė, tai jai
iš pagalvės priegalvius išplėšė, patalus išmėtė, paskiaus ir ją pa­
čią ant žemės išvertė. Ji prisistengdama ir alkūnes susimėlyna-
vo, kačeig, nieką nematydama, mislijo, tai nabaštininkės darbs.
Ji tą atsitikimą ir savo tarnaitei apsakė. Tos dienos vakarą atsi­
gulus išgirdo tarnaitė esybės vaikščiojimą stuboj. Ji, galvą pake-
lūs, pamatė tarp lovos bei vygių vaikščiojančią moteriškę. Pagal
jos atpasakojimą apie jos parėdus patikrino žmonės, jog tai ve­
lionė mokytojo žmona buvus.

5. Sturys iš Prūsų, Ragainės par., sako:

- Mano jaunystėje mūs kiemo Mikutaitį Užnemunij arkliai
užmušė. Po jo palaidojimo vieną vakarą šunys didiai suIujo, tai
Prūsaitis išėjo pažūrėt, kas čon. Jis, Mikutaitį pamatęs, labai nu­
sigandęs ėjo į stubą, ir čon vėl palaidotasis pasirodė, sakydams:
„Meldžu mano paliktuosus vaikelius gražiai, o ne skraudingai
augyt..."

6. Nekursai vyrs Br. iš Saugų, Šilokarčemos pav., jau pavada,

antrą pačią turėjo. Toji rastuosus kūdikėlius, povaikius, menk
žūrėjo: jie turėjo baduot irgi nuskurę eit. Vyrui kartą iš Šilokar­
čemos turgaus pro Bablių kapines, kur jo pirmoji pati palaidota,
pareinant, toji, nuo kapinų nuėjus, šalia kelio grabės krantu ei­
dama, jam tarė:
- Rūpink, idant mano vaikeliai gražaus šelpiami taptų, nes
man didė širdperša juos jų dabamykščame pasilaikyme matant...
Jis per tai labai įbūgo, o ji, jį ik upelio Tenenys palydėjus, ėjo
atgal. Po to vėl jam kartą pro minėtąsias kapines einant, ji jį vėl
ik to upelio nulydėjo, prišnekėdama juo jos vaikelius aprūpint.
O teipo tankiaus ji, jį minėtu keliu lydėdama, su juomi susikal­
bėdavo. Jis jau visai jos nebijojo, bet įpratęs išsiilgdavo su ja su­
sieiti. Su laiku, vaikeliams gražiai aptopelėtiems esant, ji čon
daugiaus nepasirodė.

7. Ūkininks Brožons iš Kaštaunų (Lapynų par., Šilokarčemos

pav.) sako:
- Mūs kiemo penkmečui Baužukui kartą popietėj iš kito kie­
mo galo pro kapines pareinant, jį kaimynų šuo apniko, tai iš tolo
dvasregis kaimyns V. matė, jog nuo kapinų baltuos rūbuos žmo­
gus nuėjo, kurame jis minėtojo vaikelio jau mirusį tėvą išpažino,
jeib savo sūneliui šunį nugytų. Šuo - kursai dvases mato - išsi­
gandęs vis cypdams atgal bėgo. Tą baltąjį ir vaikelis matė jį ik į
namus parlydžantį, ale nepažino tą savo tėvą esantį. Šitą atsiti­
kimą regėtojis to vaikelio tėvas pranešė.

190
 8. Kraupiško parapijoj Stimbirų kiemo Enzeliui su pačia iš
Būdininkų nuo savo uošvio iš svečų namon grįžtant, josės velio­
nis brolis juodu ik girės lydėjo. Tam nuo girės atgal grįžtant,
tarė Enzelis savo pačiai:
- Ar nori savo brolį matyt? Jis, mudu ik šišia atlydėjęs, grįžt
atgal raišėdams, nes per ligą buvo koja pritraukta...
Pati, išsigandus to klausimo, nenorėjo matyt, tai teip ir liko.

9. Tutlių (PilkalnĮio] pav.) Augąs, didis surinkimininks, savo

sūnums gyvatas sekančiai paskyrė. Tam, kursai mūsų tikėjimo
ir iŠbažnyčos išstojęs buvo, ne tėviškę, kaip senausam, davė, bet
čia šalia esančią gyvatą, sakydams:
- Mano namai tur būt maldos namai...
Jam numirus, dėl kasžin kokių priežasčių broliu du gyva­
toms mainė. Jau abiem iš tikro besikraustant, jųdviejų numirę-
sis tėvs, sode po medžu tam prisižūrėdams, iš gailesties ašarojo.
Bedievis, į savo tėvo maldos namus atsikraustęs, tuoj nedėlioj
paliepė slūginėms stubą iššūruot. Kai jos stubą atvėrė, tai tėvs,
viduraslij stovėdams, jas su pirštu grumeno, tad jos klykda­
mos išbėgo laukan. Bedievis nei jokią nedėlę ir nei jokią šventę
nešventęs, bet, atpenč, juo dirbdavęs, o vėli šokioms dienoms
ilsėdavęs...

XI. APIE VĖLIŲ NAMON SUGRĮŽIMĄ

1. Ūkininks Kambarckis iš Saugų, Šilokarčemos pav., pats man

pasakojo sekančiai:
- Aš dar kūdikis buvau, kai mano brolelis Ansuks numirė.
Tądien po palaidojimo, mamutei pietus ant stalo benešant, pa-
mačau brolelį palaidojimo rūbuose stuboj tarp dviejų lovų be­
stovintį. Aš tikrai ir džiaugsmingai, į ji bežūrėdams, Šūkterėjau:
„Mama, Ansuks yra parėjęs!./' Tad’jis, man bežūrint, prapuolė.
Tas regėjimas man ant visados dyvinai atmintij liko, kadang aš
pirm to ir po to dvasiško niekados nemačau.

2. Nekuri aštuonų metų mergelė Medukalnuos, Įsručo pav.,

jos tėtyčui numirus, po jo palaidojimo ilgoką laiką kas antrą va-

191
karą jį parėjusį matydavo. Ale kad ji tada apie tai kitiems ką
sakyt norėdavo, tai jis su pirštu ją ant tylėjimo grumėdavo, o
kad kiti dėl persiliudijimo jos klausdavo: „Na, o kaip tėtytis ap­
sirėdęs?" -ji atsakydavo: „N'o teip, kaip jį į kapus išnešė..."

3. Vėdaruos, Ragainės pav., gaspadoraus Bušo vaikui numi­

rus, po tojo palaidojimo ir kaimynų vaiks pasimirė. Bušu du, ten
ant šermenų eidamu, paliko savo kūdikiu - mergaitę bei vaikelį
- namiej. Kaimynų vaiko laidojimo laike pamatė juodu per lan­
gą podraug su savo keliais sėbrais savo pirm kelių dienų palai­
dotąjį brolelį pareinant. Skubinos iš stubos jam priešais, iš
džiaugsmo šaukdamu:
- Ansuks pareina, Ansuks pareina!..
Jiems pro buto angą išbėgus, buvo Ansuko dvasė prapuolus,
ir juodu jį daugiaus nematė.

4. - Mano vyrui numirus, - pasakoja Paulaitienė iš Smilgių,

Pilkalnio pav., - po šermenų svečams iškeliavus, mes, namiš­
kiai, vakare, jau gult eidami, žiburį išpūtėm. Po valandėlės tar­
tum su knipeliu ant stalo kirto. Aš prišaukiau savo sūnui, didžojoj
stuboj gulinčam: „Kristup, ar girdėjai tą kirtį?" Jo buvo atsiliepi­
mas: „Aš tarau, tai negerai, kad žiburį išpūtėm..." Jis išlipęs pa­
degė - o daugiaus nieks nesimaldavo. Nekuriądien po to apie
pietus atbėgo mergaitė į stubą, iš džiaugsmo šaukdama: „Tėta-
tis pareina, tėtatis pareina!.." Aš nusidyvydama sekiau mergai­
tę ik pryvartės paskui, ale numirusojo nebuvo niekur matyt, o
nei pati mergaitė jį daugiaus nematė.

5. - Dar vaiku būdams, - pranešė butelninks Klimkaitis iš

Grynaitės, Šilokarčemos pav., - buvau pas ūkininką Meižį per
piemenį. Su jo sūneliu mudu, lyg broliai, labai sutikova. Man
ten esant, jis pasimirė, o aš jo labai pasigedau. Vieną vakarą po
saulėleidžo banda nuo kiemo į javus nuėjo. Gaspadinė prišaukė
man: „Mikei, bėk, bėk galvijus parvaryti.." Aš bėgdams pama-
čau pirm trumpo palaidotąjį gaspadoraus sūnelį, mano buvusį
prietelį, nuo namų man paskui atbėgantį. Jis man, ik šešių žings­
nių prisiartinęs, tarė: „Mikei, bėk, šiaip aš tave pasmaugiu..."
Tad jis pro šalį per kalvutę kapinun link bėgo, o aš, prie galvijų
besiskubindams, už kalvutės jį nei matyt, nei paskui sekt nega-

192
įėjau. Kačeig jis savo įkapiškuose rūbeliuose buvo, tačau jo visai
nepabūgau - man teip išveizdėjo, būk aš jį dar gyvą, o ne jo dva­
selę matąs, nes jis pilnai savo gyvame pavidale buvo, su tikrai
pažįstamu veidu, be kepurės, todėl man jo baltiejie plaukeliai
labai atsižymėjo.

6. - Dar mano jaunystėje, - sako Voskytis iš Stulbeikio, TilžĮės]

pav., - vienądien saulėleidij prieš mūs kiemo kapines beeidams,
susyk lyg kaimynų vaikelį pamačau pirm manęs bėgantį. Aš tuoj
jam paskui šaukiau: „Vaike, palauk, eisiva abu krūvoj!" Ale tas,
lyg tai negirdėdams, ant kapinų užbėgęs, iš po mano akių pra­
puolė. Aš, kuo akyliausiai apsidairęs, jį niekur nemačau, nes jis
buvo man prapuolęs. Ir dar šiandien turu iš to atsitikimo dyvytis.

7. Kraupiško par., Kumeliuos, Prūsaičų senukui numirus, įka­

pėms jam moteriškus marškinus su raudonai išsūtais rankovga-
liais apvilko. Šermenų vakarą nekursai aštuonų metų vaikelis,
lyg ko bijodams, kitiems su pirštu rodydams, tarė:
- Tai žūrėkit, podė podžui (= tetėns tetėnui) vis savo margą­
sias marškinų rankoves rodo!
Bet kiti tai nei viens nematė. Ale patim ištarime lyg giedot
priserengiančo gaidžo sparnų plumsėjims, visų girdims, tą vai­
kelį teip išgandino, jog jis, astuonias dienas pasirgęs, numirė.

8. Kraupiško par., Kumelių Velbačui numirus, trečią vakarą

po šermenų šunu du didiai sulujo. Velionio dukters sūnui žūrėt
išėjus, šuo, nuo kiemo nubėgęs, džaugdamasis vis aukštyn šok­
damas, lyg ką parsilydėdams, lojo, ale matyt nieko nebuvo. Žū-
rėtojis ramiai į stubą atėjo, o antrą vakarą jis tarė motinai:
- Dabar jau aš tik tikiu, kad numiręsis trečią vakarą pareina:
vakar vakarą, šunui belojant išėjus, šuo, į galą stalda nubėgęs,
teip džiaugės, lyg kad pirma su tėtyču, iš Prūselių pareinanču,
džaugdamasis vis aukštyn šoko.

9. Maciks iš Baltrušačų, Gastų par., Pakalnės pav., sako:

- Spilgiui, mano kaimynui, iš Gastų parvažuojant, jo arkliai
pasibaidė, per tai jis teip subėdavots tapė, jog jis, po daktaro ap­
žvalga paduots, jau aštuntądien Gastuose pasimirė. Jo lavoną
namon parvežant, ant tos nelaimės vietos atvažavus, susyk visi

193
keturi ratai (tekiniai) nuo asų nusimovė. Po palaidojimo jo didy­
sis šuo, kurį jis, gyvs būdams, prie manęs tankiai atsilankydams,
kas sykį drauge turėdavo, ilgą laiką pas mane visai viens ateida­
vo ir, į stubą įsišliejęs, ant to pačo daikto, lyg savo ponui gyvam
esant, atsiguldavo ir, valandą pagulėjęs, vėl namon bizindavo.
Apdyvytina, kodėl tas šuo pats neateidavo dar ponui sveikam
esant. Dabar rodės, jog jis savo pono dvasę lydėdavo.

10. Ūkininkui Dumašui iš Kalenu, Lauksargų par., Tilž(ės)

pav., pasikorus, po jo palaidojimo ilgoką laiką jo šunuks, vaka­
rais sulujęs ir iki pryvartės nubėgęs, džaugdamasis, lyg prieš
žmogų aukštyn šokdams, grįždavo atgal į stubą, čon valandėlę
džaugsmingai šokinėdams, tad', ik už pryvartės nušokinėjęs, ra­
miai sugrįždavo.

11. Kraupiško par. Kumelių Pušnierytei numirus, tėvs, stu-

belėj gulėdams, trečią vakarą girdėjo esybę į stubelę ateinant,
kuri tad', į kuknę įžengusi, su kuknės rykais didiai tarškint pra­
dėjo. Po nutykimo nejautė jis, ar ta esybė išėjo, ar ne. Sakoma,
jog kožnas numirėlis po palaidojimo trečią vakarą pareinąs.

12. Kraupiško par. Kumelėlių Dambrauskis sako:

- Mano pačiai numirus, po šermenų trečią vakarą man jau
atsigulus, beprisnūstant jaučau šaltą ranką per veidą braukiant,
ale akis atdaręs nieko nemačau. Paskui pradėjo patalais nuo ko­
jų galo galvop link lyg su ranka plekšnot, ir susyk vėl apie gymį
šaltą ranką jaučau. Tikrai pažūrėjęs ir savo pačią šalia lovos sto­
vinčią pamatęs, sakiau jai: „Ko tu dabar šišia nori? Tu šišia jau
nepriklausai, tavo vieta dabar ne šišia - eik, kur tu priklausai!.."
Tai ji atstojus daugiaus neparėjo.

13. - Mūs mamytės šermenų vakarą, - sakė Dvylis iš Šupinų,

Ragainės pav., - mano brolis su svečiais ant guolio atsigulė, tai
palaidotoji, į stubą atėjus, per visus perdėm perėjus, šalia mano
brolio atsigulė.

14. Latvienė iš Sokačų, Viešvilės par., Ragain|ės] pav., jauna

merga būdama, ant savo avyno šermenų buvus. Po palaidojimo

194
namon grįžtant, mačus ji savo avyno dvasę įkapiškuose rūbuo­
se tarp lietuvininkių namon grįžtant.

15. Kidulis iš Tūlių, Pilkalnio pav., ant savo sesers šermenų

po jos palaidojimo, kaip paskučasis nuo kapinų namon važuo-
dams, matė, jog jos vėlė ant jo vežimo važuojant užsisėdo ir drau­
gė sugrįžo. Jis išsigandęs nei ant šermenų neliko.

16. - Buvau, - sako M. iš Enskiškių, Pilkalnio pav., - mete

1844 ant šermenų. Nuo kapinų parėjus, namų kerdžus tarė: „La-
vons tapė ant kapinų nulydėts, o antai jis pareina. Dabar pasi­
stoja prie trobos kampo ir žūri, kol kožnas žmogus į savo namus
nuėjęs buvo, o tada jis grįžo ant kapinų".

17. Įsručo pav. Bublaukiuos Abrulaitis matęs vidurdienij jau

palaidotą Kalvaitį stubelėj ant girnų su savo kasdienine neap­
traukta skranda sėdintį. Abrula(i]tis, iš stubelės iššokdams, ran­
kas susiėmęs sušukęs:
- O Jėzau! Dabar aš Kalvaitį mačau...

18. - Kai mano mamatė mirė, - pasakojo Kalvaitis iš Gimiš-

kių, Stalupėnų pav., - buvau 10 metų. Po jos palaidojimo vieną
vakarą išėjęs arklius paganyt, jau prieš pusnaktį juos parvedžau,
tai pamačau savo mamatę su skepeta apsigobusią nuo klėties
manęsp ateinant, o man drąsiai į ją bežūrint, lyg ir besidžau-
giant, ji, po mano akių sunykdama, prapuolė.

19. Duskarts iš Baltrušačų, Pakalnės pav., sako:

- Kai aš Karaliaučuje žalnieravau, turėjau pas Jancą gyvęt.
Mes, labai sutikdami, vakarais susisėdę, ilgas valandas pasipa-
sakodavom. Jancienė ne sykį pasakojo: „Kai mūsų bute gyveną-
sis kurpius Langs pasimirė, porą dienų po šermenų man aka-
rots, del pietų virimo šalia plotas bestovint, susyk buto durys
atsidarė, pro kurias mačau numirusįjį Langą buton įžengiantį.
Durys ant viršutinos stubos vedancų trepu praviros buvo, jis ale
tiesog pro tą menką pravirumą lyg driekte ant trepu užsidriekė
ir, į jo buvusią stubą užėjęs, pradėjo su savo kurpaliais trust,
juos stuboj į visus kampus mėtydams, baisų bildėjimą padarė".

195
Pasakotojis sakė neatsimenąs daugiaus apie tai, nors Jančienė
apie tą dalyką dar daug daugiau pasakojus.

20. Dvasregis Kiaušis iš Kirsnabėkio, Labguvos pav., pas sa­

vo gentainį Austiną šermenyse būdams, įo dvasę iš stubos išly-
dėdams, į visus staldus ėjo, o galiausiai pro vartus. Tada į stubą
sugrįžęs, sakė:
- Dabar atneškit man valgyt: aš lavono dvasę išlydėjau, turė­
jau ir staldus parodyt. Pirmai todėl nevalgiau, kadangi dvase su
pirštais į bliūdus dažo, o prie išlydėjimo į kapus jų daugiaus
neng gyvųjų yra.

21. Panuriškis iš Petreliu, šilokarčemos pav., neva ne savo

laiku miręs, todėl po palaidojimo pareidavo vakarais namon ir,
prie lango prisigulęs, į stubą žūrėdavo, kuknėje rykais tarškin­
davo, tartum visi į skivytus sulekioja, ale tuoj, ar tik rytmetij juos
apžūrint, būdavo vislab lyg nei neužkrutinta. J stubą jis tik ik
pirmutinio rąsto ateidavo. Namiškiai, kačeig jo parėjimo įpratę
ir išdrįsę, ale tačau labai nusibodę buvo. Atpenč, nekuri čon esanti
Kaulienė tokį kasvakarinį pasirodymą neilgai užkentė ir, jam va­
karais į stubą įžengus, užpykus tardavo bardamas':
- Ko dabar tu tik pareini? Ar nežinai, kur tu priklausai? Da­
bar tavo vieta ant kapinų yra - ko tu šišia nori? Eik tuoj laukan!
Tad’jis laukan išsiskubinęs ir, kapinun link bebizydams, dar
pro langą į stubą žūrėdavo, lyg apgailėdams atsiskyrimą.

22. Šupinų (Ragain(ės) pav.) Žaliui numirus, jį tankiai maty­

davę savo pirm dėvėtuose rūbuose vakarais namon pareinant
tiesiog prie lovos savo pačos ją bučuoti. Iš baimės namiškiai ži­
burį nei užpūsdavę. Vieną vakarą jos brolis pasidrąsinęs jį lau­
kan išvaręs - numirėlis rėkdams išėjęs... Po bažnytiško užmeldi­
mo jis daugiaus neparėjęs, o jie nei žiburį pernakt nedeginę.

23. Sokačų (RagainĮės] pav.) Bačūns, gaspadorus, po jo pa­

laidojimo vakarais namon pareidavęs, o tai su šaunu lazdynu
(= lazda), kokj jis gyvs būdams nešodavęs. Jo duktė su jos vyru
jo labai įbūgę, nes jis jiedviem ir patalus nuplėšdavęs. Po tūlo
laiko jie tai ir savo bernukui, žemaicui, pranešę. Tasai rodės ne­
baugus esąs. Juodu jam degtinės uždavę, tai jis su storu lazdynu
šalia durų ant sargybos atsistojęs. Kai jau Bačūno dvasė su savo
knipeliu atsibaldžus, tai žemaitis užrikęs jam:
- O ko tu čia nori - ar ant kapinų ruimo neturi?..
Ir tuomžyg savo lazdinį pakėlęs. Dvasė, teip jau savo lazdą
pakėlus, tarus:
- Duok man pakajų.
Tada atstojus ir daugiaus neatėjus.

24. - Mano tėtatis, - pasakoja Žilaitytė iš Vičūnų, Kraupiško

par., - labai miel žvejodavo. Porai mėnesų po jo palaidojimo par­
ėjus, mes, paliktiejic, nekurj vakarą, šalia gyvenamojo buto be­
sėdėdami, pamatėm susyk lyg iš buto ir lyg iš čia šalia ėsančos
rusės (= rūsio) vyrą su kryče išeinantį. Mes jam tuoj paskui ėjom
žūrėt, ale jis, galutį paėjęs, atsisukęs į mus pažūrėjo ir tad' mums
po akių sunyko. Tuoj pamislijom tai tėtatį buvusį...

25. Stepatis iš Šilėnų, Pilkalnio pa v., rengęsis į miestą važuot.

Žakus nuo aukšto į vežimą nešdams, jis pamatęs savo neseniai
palaidotąjį tėvą prie trepu stovintį, kursai, jam su Žakais pro šalį
einant, kožnąkart dyvinai į veidą žūrėjęs, ale po atlikto darbo
prapuolęs.

26. - Mano pačos broliui numirus, - pasakojo aukščau minėta­

sis Maciks iš Baltrušačų, - aš jį kelis kartus mačau. Vienąkart ryt-
metij atsikeldams pamačau jį šalia lovos galvų, ale ant suolo besė­
dintį, o tai tokiuose rūbuose, kuruose jis mane aplankydavo. Į jį
bežūrint, jis man lyg koks šešėlis palengva iš po akių išnyko.

27. Mamų Radžuvaitis (PilkalnĮioj pav.) sakė:

- Mirimą mano dukrelės labai apgailėdams, o po akių jau ir
jos seselę sergančią beturėdams, kuri aštuntądien savo seselę į
anus amžus pasekė, vieną vakarą ant jos lovelės užsisėdęs, Die-
vopi bedūsaudams, į gilias mislis įsigramzdinęs, susyk išgirdau
garsų ūžimą, lyg staigaus vėjo. Per tai išgandyts, mano akis pa­
kėlęs, pamačau ant kiemo didę šviesybę ir tąją šalia lango baltą
žmogišką pavidalą per langą į stubą bežūrintį. Man jį vos pama-
čus, jis iš po mano akių su ta šviesa bei ūžimu prapuolė.

197
 28. Kumeliuos, Ragainės pav., po Velbačo palaidojimo, neku-
riądien moterims stuboj besipasakojant apie šermenis, susyk di­
dis delnų suplojims, geriaus sakant - supyškėjims tarp jų nusidavė.
Išsigandusės viena }kitą pažūrėjo, bet ypatiško nieko nematė.
29. Girniškių (Stalupėnų pav.) Klišatienei numirus, po palai­
dojimo jos dvasė, vakarais parėjus, kuknėj bei stuboj su didžu
bildesu tartum visus rykus apversdavo, tačau apžūrėjus vislab
davade ant vietos būdavo.

30. Vogto sūnus kartą naktyje nuo Stulbeikio taku pro Tilžės
kapines prabėgo. Buvo pasnigusi. Susyk pamatė vaiks tokį juo­
dą pabūklą per kapus tiesiog ant jo ateinant, kurs veik didelis,
veik mažas pasirodė. Vaiks pabūgęs pradėjo bėgt, ans - jį gintis!
Namon parbėgus, nebuvo jam iš baimės nei kada prie durų pa-
barškint: pilns baimės šoko jis per langą ir klykdams tiesiog mie­
gančių tėvų lovoje slėpėsi. Tiek jis dar galėjo su pirštu parodyt,
kokia juoda dvasė jį atsiginusi, kuri dabar prie lango pasistojusi.
Ir tėvai, tą pamatę, nusigando. Ale susyk tikt „meee", o tai me­
keno Kapočiaus juodasis ožys. Tas vaiką buvo bauginęs.
(Kr. f.)

31. Kalvarijos palivarke numirė vienas žmogus. Tą žmogų

palaidojo. Po palaidojimo tas žmogus kas nakts pareidavo ir ką
rasdavo - ar buizos, ar bulvių išvirtų, - tai viską išvalgydavo ir
bliūdą išmazgodavo. Namiškiai labai išsigando ir jau rengėsi ei­
ti pas kuningus, kad atvažiuotų pašventinti namus. Niekas toje
stuboje negulėjo ir visi išeidavo kur kitur atsigulti. Išeidami pa­
dėdavo ant stalo buizos arba bulvių bliūdą, - ką patys vakarie­
niaudavo, tą ir tam nabašninkui palikdavo. Vieną kartą ubagė
apsinakvojo, ir ją paguldė toje stuboj. Ubagei girdint, durys kla-
bakšt atsidarė, ir įėjo šuva kaip veršis, pasistojo ant paskujų ko­
jų ir išėdė bliūdą bulvių. Ubagė suriko ant šunies, ir tasai išbėgo.
Ant rytojaus boba papasakojo namiškiams, ir tie suprato, kad ne
jų tėvuko dūšia suvalgo buizą ir bulves, bet akamono šuva. Pas­
kui pasirūpino gerai duris uždaryti, ir daugiaus „dūšia" neatėjo
bulvių valgyti.
Kaime Stru... kaip tik suguldavo žmonės, tai velėję pas vieną
balą, tai pas kitą, tai pas trečią. Gyventojai tikrai mislyjo, kad

19S
dūšia pakūtavoja. Persitikrinti visi bijojo. Ir vėliaus pasirodė, kad
viena mergina, nebylė, turėjo vaiką. Kaip visi suguldavo, tai jijė
palukes plaudavo.
(V. Ru... Suvlalkųl gub. Iš „Vienyblėsl Lieti uvininkų}“ , 1898, N. 10.)

XII. APIE SUKVIETIMĄ VĖLIŲ

1. Kitą kartą girdėjau Galbrasčiuose, Ragainės pav., pasako­

jant apie tokį žmogų, kurs dvases susikviesti galėjęs. Tas vis sa-
kęs:
- Dvases sušaukti ne teip sunku, ale kas jas nemok nuo savęs
atstatyti, tas prapuolęs.
Kartą jis ėmėsi žinios dėl su savim prietelių, ir išėję ant kapi-
nų dvases sušvilpti. Tos ir susiradusios vis pulkais, kad abiem
baugu buvę! Juodu turėję bėgti kaip drūtu ant namų. Dvasės
juodu vijosi iki ant jų padvarijos! O pro vartus įbėgęs ans žinū-
nas greitai kirvį tikt šmakšt į vartų stulpą įkirtęs ir savo priete-
liui sakęs:
- Jei nebūčiau žinojęs, kaip dvases atstatyt ir nuo kiemo at-
laikyt, tai dabar mudviem būtų bėda!..
Tas žinūns, man rodos, bus Radžuvaitis iš Karčiauninkų.
(Kr. J.)

2. Bitėnuos, Ragainės pav., nekuriai motinai numirusios duk-

ri dvi, dėl jos palikimo susiginčijusės, Lumpėnų mokytoji pasi­
kvietė, nes tas galėjęs dvases parvadyt. Jiemdviem jo meldžant,
bet ir pasižadant su motinos dvase šnekėt, jis tą iš kapinų parva­
dino, bet kai motina jų geidavimo klausė, tai jiedvi iš baimės nei
žodelį nebgalėjo atsiliept, o todėl mokytojis didį vargą turėjo, ik
motiną vėl atstatė, o mergi dvi apibarė, gailėdamas tai apsiėmęs.

3. Tilžės pav. Plaškių parapijoj vienam kieme du kaimynu

didiai nesutiko. Kartą atsitiko jiemdviem kone sykiu iš Plaškių
namon paeiti. Viens jųdviejų, į vandenį įsprūdęs, prigėrė. Su­
prantama, jog jo kaimyns kaltinams tapė, būk jis jį į vandenį įstū­
męs. Prigėrusojo pati ėjo pas pracentnerį į Plaškius rodavotis,
nes tas „černaknyges" (= keraknyges, juodaknyges) turėjęs. Jam
į tas skaityt pradėjus, tuoj durys atsivėrė ir lyg vėjo sūkurys į
stubą atsisuko. Tas sukos ir sukos, kol galiausiai iš to sūkuro jos
velionis vyrs nuskendimo rūbuose atsirado, kačeig dar nesuras­
tas vandenij gulėjo. Tad pracentneris tos dvasės klausė:
- Ar tave tavo kaimyns įstūmė, ar tu pats įsmukęs prigėrei?
Dvasė atsiliepė:
- Mano kaimyns čon nekaltas: aš pats įsmukęs nuskendau...
Pracentneris norėjęs jo dar daugiau klausinėt, bet dvasė mel­
dus jai duot pakajų. Ji pradėjus vėl su vėju suktis ir, sūkurij pra­
puolus, pro duris išūžus... Po trumpo lavoną sužvieję.
4. Jogauduos, Tilžės pav., pas Jurgelaitį tarnavęs tūls žemai­
tis ir turėjęs „černaknyges". Gaspadinei pasimirus, dvi likusės
dukrelės iš gailesčo visai neapsirimo ir labai išsilgusės dar nors-
kart savo mielą mamelę ant žemės matyt... Jiedvi daugkart že­
maitį kavarčijo mamatę iš kapų parvadyt. Per lintalkę jiemdviem
jį todėl labai kaulijant, jis, jųdviejų galiausiai paklausęs, apsiė­
mė jųdviejų meilijimą išpildyt. Vadinos jiedvi laukan, idant už
trobų esančias kapines gerai matytų. Buvo giedri mėnesiena. Že-
maičui beskaitant, pamatė jie trys nuo kapinų ką baltą lyg at-
plesnojant tiesiog ant jų. Vis artyn link prisiartinant, išpažino
jiedvi tai savo mamutę su įkapų drobule ateinančią... Jiedvi krūp-
terėdamos sušuko:
-Tai mūsų mamatė!.. - ir į stubą pabėgo.
Po valandos ir tas žemaitis, visas prakaituots ir apsirūstavęs,
į stubą atėjęs, jiemdviem tarė:
- Kodėl judvi pabėgota? Reikėjo pasilikt o mamatei nors žo­
delį sakyt, ko nuo jos norita, tai būt viskas gerai buvę. Kol aš
gyvs, daugiau teip ką nebandysu...
5. Viena merga turėjo vėdį, ir tas vėdys numirė. Paskui ta
merga po kelių nedėlių, jį apgedėjusi, ėjo į jaunimą šokt su kita
savo kamaroče, kurios ir buvo vėdys numiręs. Eidamos turėjo
eit pro kapines, ir ties kapinėms atėjusios sakė:
- Kelkita, brolyčiai: kas mudvi šiaip pašokys...
Kai jiedvi galą buvo nuėjusios, tai tuodu numirėliai atsikėlė
ir ėmė jas vyti. Kaip jiedvi tik į stubą buvo įėjusios, tai juodu ir į
stubą atėjo ir jiedvi šokino. Bešokant jos užmynė tiems vyrams
ant kojų ir tada numanė, kad tušti sopagai, ir dabar žinojo, kad
su numirėliais šoko. Ale tuodu numirėliai šokino jiedvi teip, kad

200
kone į smertį nušokino. Paskui jiedvi meldėsi, kad išleistų lauka
tik nors kiek prasivėdyt, ale juodu nenorėjo le[i)sti. Fotam tik
išsimeldė ir sakė:
- Mudvi čia šalia buto pakabysiva raktus, o kad tie raktai
skambės, tai žinosita, kad mudvi čia ėsava.
Dabar tie raktai skambėjo, tai juodu la[u)kė tų mergų atei­
nant į stubą. Tiedvi mergos ale ne atėjo, bet pabėgo. O jiedvi teip
bėgo, teip bėgo, kol pribėgo pirtelę. J tą pirtelę jiedvi įbėgo ir užsi­
tūpė už peeaus. Bet to pirtij sena žmona linus džovius. Tai jiedvi
meldė tą žmoną, jei kas ateis, kad tik neįleistų į pirtį. Bet kai juodu
nesula[u]kė tiedvi mergas ateinant, tai ėmėjas vyt toms pėdoms,
kur jiedvi buvo bėgusios. O tai juodu ir į tą pirtį atėjo ir sakė:
- Labs vakars! Ar čia neatbėgo dvi mergos?
Ta bobutė sakė:
-Ne.
Juodu sakė:
- Čia atbėgo, čia tur būt.
Paskui sakė ta bobutė:
- Sėskitos, mano sūnūs, aš jum papasakosiu linų mūką.
Ir tuodu atsisėdo ir klausė. Tai ji pasakojo, kaip linus sėja,
kaip ra[u]ja, potam kulia, kaip juos klosto ir vėl atima, mina ver­
pia, iša[u]džia, išbaltina, pasiuva, dėvi, sulopo, o galiausiai sku-
durninks surenka, o iš skudurų popierą daro. Kai ta senutė tą
kalbą pabaigė, tai gaidys pragydo, ir juodu turėjo atstot. O at-
stodamu da sakė:
-Tai juma giliukis, kad ta žmona mudu atšnekėjo.
Paskui juodu prapuolė po jų akių, ir tiedvi mergos išliko
gyvos.
(Užrašė Maroki* Kuršiuos, Ragainės pav. Schleicher. Handbuch der litlauis-
chenj Sprache, II Bd.. S 147.)

6. Kad buvo bernas ir merga pas vieną gaspadorių. Tai jiedu

merginosi ir ženytis ketino. Ir jisai paskui numirė. Tai ji ilgą čėsą
verkė del jo. Ir buvo ant knygų mokyta. Tai jis vieną naktį per
sapną prisisapnavo, sako:
- Lauk manę subatos vakarą: aš atjosiu ant šyvo arklio. O tu
apsirėdyk, kai in bažnyčią, ir savo rūbus susirink ir susirišk in
pundą. Sėdėk po langu ir langą atsidaryk ir lauk manę. Tai aš
ateisiu.

201
 Sulaukė subatos, tai ji ėmė apsirėdė ir lauke jo. Tai jisai atjojo
ant šyvo arklio. Dabar sako:
- Aik šę, sėsk ant žirgo: mudu josim abudu j tę, kur aš.
Prijojo kapines. Sako:
- Mėnesiena kai diena. Joja bernas su merga. Gyvėle, ar nebi­
jai su negyvėliu jot?
- Ką aš bijosiu su savo prysiega!..
Prijojo antras kapines. Sako:
- Mėnesiena kai diena. Joja bernas su merga. Ar nebijai su
negyvėliu jot?
- Ką aš bijosiu su savo mylimiausiu!..
Prijojo peklą. Sako:
- Tu čionai pasėdėk, o aš aisiu pypkės užsidegt.
Paskui jisai pašaukė:
- Aikim, visi mano broliai, vykim, katrą aš atsivedžiau.
Tai jie visi ją vyt. O ji bėgo susipratus, bėgo, bėgo. Atsigrįž­
ta - kad netoli nog jos atsiveja negyvėlis. Tai ji metė knygą. Jie
paėmė knygas ir sudraskė. Paskui atsigrįžta - kad ir vėl jau jie
netoli nog jos. Teip ji metė visą pundą, kur ji buvo susidėjus
neštis savo parėdus. Paskui pribėgo toj merga grinčiutę. Žiūri,
kad žiburys matyt. Inbėgo in tą grinčiutę, ražančium klemką
užsuko. Žiūri, kad negyvas guli ant lentos, gale galvų smalinė
žvakė dega. Ir žiūri, kad guli gaidys negyvas palei stalą. Teip ji
paėmė tą gaidį ant savo rankų. Dabar tas negyvėlis už lango
šaukia, sako:
- Negyvėli, paduok man gyvąją. Durys pančiu užsukta, o lan­
gai peržegnota - negaliu ineit.
Tasai negyvėlis pradėjo krutėt.
- Negyvėli, paduok gyvąją. Durys pančiu užsukta, o langai
peržegnota - negaliu inteit.
Teip tas negyvėlis atsikėlė ir sako:
- Kas tai yra, už ką jisai tave atsivijo?
Sako:
- Palaukit biskį, pasakysiu jum linų mūką.
Tai ji pasakojo, kad linus sėja Paskui užauga ir vėl nunoksta.
Nurauna, džiovina, klosto, kelia, veža in pirtį ir džiauna. Paskui
išmina, išbruka ir šukuoja. Paskui verpia, audžia, baltina, rėžo
ir siuva. Paskui gaidys pradėjo an jos rankų giedot. Žiūri - kaip
ji sėdėjo an krėslo, dabar sėdi an kelmo. O pirma buvo grinčioj, o

202
paskui vidurij raisto. Ir kaip pas ją stovėjo negyvėliai, teip stovi
stuobriai.
(Nuo Evos Bangutes iš Raželių, PanemunĮėsI valsč., Marijampollėsl pav, užrašė
K Bruginanti: Leskien, Br ug maini. Lit/auischel Volkslieder u. Maerchen.
Slrassburg, 1882. S. 160.)

7. Buvo toks jaunikaitis ir Ona mergina, ale jiedu merginosi

ilgą laiką, ir besimergindamas tas jaunikis ėmė ir numirė. Toj mer­
ga iš gailesčio negal iškentėt - verkė dieną naktį. Ale vieną naktį,
jai beverkiant, atjoja tas jos jaunikaitis ant širvio. Atėjo pas ją:
- Na, dabar, - sako, - Ona, kad tu manęs teip gailiesi, tai
dabar imk savo viską - aiva su manimi.
Toj pasiėmė knygas, škaplierius, rąžančių, drapanų ir ėjo su
juom, užsisėdo ant to širvo žirgo ir jojo. Ale tas negyvėlis ėmė
kilt aukštyn, aukštyn ir iškilo in padanges. Ale jau jam sunku
pasidarė, sako:
- Ona, ką tu čia turi? Mesk, man per sunku.
Toj nemeta. Jis vėl sako:
- Mesk, Ona, ką tu čia turi sunkų?
O jis norėjo, kad ji škaplierius nog savęs mestų, ale toj neme­
tė. Nunešė Oną an kapinių, paleido, ėmė rėkt:
- Kelkit, negyvėliai, draskykit Oną!..
Toj pamatė, kad jau čia negerai, tai - bėgt, o tie negyvėliai -
vyt! Dabėgo tokią pirtelę, toj pirtelėj - žiburys. Ji in tą pirtelę
inbėgo - mislijo, kad tenai ras žmonių. Duris priemenaitės užri­
šo škaplieriais, pati - in grinčią. Inėjo in grinčelę - žiburys ant
stalo žiba ir guli negyvėlis pašarvotas. An krūtinės tam negyvė­
liui uždėjo knygas. Tie negyvėliai durių atidaryt negali - laksto
apie tą pirtelę, šaukia:
- Negyvėli, kelk, draskyk Oną!
Tas norėtų negyvėlis kelt - sako:
- Negaliu, kad man an krūtinės plyta slogina.
Rankas kelia - Ona jam per ranką ražančium! Ir teip kankino­
si, iki gaidys užgiedojo. O kaip gaidys užgiedojo, prapuolė ir tie
negyvėliai, ir ta pirtelė, ji tik pati liko sėdėt pūstam tyram lauke.
(No Lizdienės iš Ožkabalių užrašė Vincas Basanavičius.)

8. Pas gaspadorių slūžijo vaikinas ir mergina, o jiedu labai

viens kitą pasidabojo. Kelis metus praslūžijo pas tą gaspadorių,

203
nieko terp savęs nesugriešijo. Ir ketino ženytis. Nuėjo pas kuni­
gą paduot ant užsakymų. Beinant užsakams, ta mergina numi­
rė. Tai tas vaikins labai verkė. Vieną naktį atėjo jam ta mergina,
sako per sapną:
- Paduok vėl ant užsakų. Kad aš ir numiriau, ale mes ženysi-
mės. Susirenk veseliją ir atvažiuok in bažnyčią. Kaip visi ais Šliū-
bą imt, paskiau tu aik. - Ir ji jam sakė: - Pastatyk grinčioj dviejuos
kampuos po bačką - rytmetij atsikėlęs rasi abidvi pilnas pinigų.
Teip ir padarė. Padėjęs bačkas, rado pilnas pinigų ir turėjo iš
ko rengt veseliją. Susirengęs važiavo in bažnyčią. Visi iš jo juo­
kėsi, kad su numirusia merga ženijasi. Ale kaip visi priėmė šliū-
bus, ir jis aina. Atsirado ir jo pana. Ir priėmė šliūbą, važiuoja
namo su pačia. Namie pamatė visi, kad ji kaip gyva buvo graži,
o dabar da gražesni.
Namiesnykas pamatė ją ir pasakė ponui, kad tokia graži rei­
kia atimt dėl pono. Ponas pašaukė tą vaikiną ir liepė jam ait ant
kalno ir iškast šulinį. O ponas su namiesnyku tep sakė:
- Kaip jis bus giliai insikasęs, mes jį su žemėm gyvą užpil-
sim.
Ale jis tep greit iškasė, ir buvo pilnas šulinys vandenio.
Tada ponas vėl pašaukė jį ir liepė jam ait pamest no saulės
raštus. Aidams namo, verkė: kur jis juos gaus? Parėjęs namo,
papasakojo savo pačiai. O pati jau viską žinojo ir liepė jam val­
gyt ir ait gult, ba buvo vakaras. Ir sakė pati:
- Aš parnešiu raštus no saulės.
Atsigulė. Ir pabudęs naktį žiūri, kad jo pati namie miega su
juom. Nusigando:
- Jau bus, - sako, - bėdos.
Pati išgirdus sako:
- Nebėdavok, jau raštai namie.
Ant rytojaus nešė raštus ponui. Atnešęs padavė ponui, o po­
nas nepažino tokių raštų.
Kitą dieną siuntė mėnesio raštų. Ponas mislijo, kad jis išėjęs
prapuls. Bet jis parėjęs papasakojo savo pačiai vėl. Pati sako:
- Aš tau vėl parnešiu.
Teip ir padarė. Ant rytojaus nunešė raštus ponui. Ponas tų
raštų negalėjo perskaityt.
Siuntė jį į peklą raštų parnešt. Parėjęs pasakė savo pačiai. Pa­
ti atsakė:

204
 - In peklą aš negaliu ait. Tu aik pas poną, ir tegu ponas leidžia
savo tą namiesnyką. Tas namiesnykas važiuos važiuotas ir tave
vadys sėst. O tu nesėsk, tu greičiau nueisi kaip jis nuvažiuos.
Teip ir padaro, ir liepė tas ponas namiesnykui ait su juom
pamešt iš peklos raštus. Tas namiesnykas vadina jį sėst, o jisai
atsakė:
- Aš galiu ir pėkščias ait.
Iškeliavo jiedu. O tas bems greičau atėjo pas peklos duris.
Žiūri, kad vienas velnias veža malkas. O tas sustojo su savo ve­
žimu. O tas žmogus klausia pas velnią:
- Velniuk, kaip aš galiu gaut raštus iš peklos? Ba mane ponas
atsiuntė.
Atsakė velnias:
- Te tau šitą arklį, ir vežk malkas, o aš aisiu atnešt tau raštus.
Tik nemušk to arklio per galvą.
Tas žmogus, paėmęs tą arklį, važiavo malkų. Prikrovė didelį
vežimą, kad jau arklys nė patraukt negalėjo. Tai kaip drožė tam
arkliui su lazda per galvą - tuojaus stojosi žmogum.
Štai ir ateina velnias iš peklos su raštais. Užsibarė velnias:
- Ką tu padarei!.. Ką aš dabar veiksiu!.. Neturiu arklio, nėr
su kuom man vežt malkas.
Tai dabar atvažiavo ir tas namiesnykas. O tas bernas atsakė:
- Ogi štai vežime sėdi - imk ir kinkyk.
Tas velnias griebė namiesnyką už čiuprynos ir kišo in plėškę
ir važiavo in peklą. O tas bernas žiūri, kad tas žmogus - jo pono
tėvas. Pradėjo su juom šnekėt. Tas ponas davė no savo piršto
žiedą jam, katram buvo pono tėvo vardas ir pravardė, ir liepė
pasakyt, kad jo sūnus nemūčytų žmonių ir ką yra skrynia su
pinigais, tegu! tuos visus pinigus ubagams išdalina. Ir padėka-
vojo jam, kad jis jį išgelbėjo iš tos mūkos.
Ir bernas grįžo namo. Parėjęs pasakė ponui, kaip jam atsiti­
ko, ir padavė raštus iš peklos ir tėvo žiedą. Ponas pažiūri - kad
jo tėvo žiedas, su katruom jį pakavojo. Ir pasakė bernas, kaip
tėvas liepė jam gyvent ir kad pinigus išdalytų ubagams, ir ėjo
namo. Parėjęs pagyveno su savo pačia tiktai kelias dienas, po-
tam nerado. O vieną naktį per sapną jo pati liepė su kita ženytis,
kad jau jos nelauktų.
(Užrašyto Pajieslį, Pritdos vals., Mariįampfalėslpav. Leskien utmil Brug-
mnn n UUauischeJ Volkshcdcr und Maerchen, S. 209)

205
 XIII. KAIP ILGAI DVASĖS,
KONUI NUMIRUS, ANT ŽEMĖS LIEKU
1. Tarp mūsų, lietuvininkų, ta mislis yra, būk, žmogui mirš­
tant, dvasė iš kūno ir tų namų atstojanti, ale nieks nesako ir neiš-
guldo, kur ji einanti. Po laidotuvių tą vakarą ji dar kartą j savo
namus sugrįžtanti, lyg apsižvalgyti norėdama, kaip tuose dabar
išveizd, ir tada atsisveikindama ant ilgo laiko atstojanti.
(Kr. I.)

2. Dūšia patol stov pas numirusį kūną, kol tas gul ant lentos,
o kai tiktai įded į grabą, tai tada ir ein sav dūšaitė verkdama:
Oi tu kūne, tu lavone,
Tu prapuldei biedną mane!
Jau sukurta ugnis karšta,
Jau surinkti dūmai kartūs...
Teip mano dabartinės pačios motina prašius, kad jos nedėtų
į grabą, kol reikės leisti į kapus.
(„Sake manoji pati". Mat. Siunčius ii Trumpaičių, ŠiaulĮiųl pau., KaunloJgub.)

3. Žmogui namuose numirus, tuojaus langs arba durys atve­

riamos. Kodėl tai? Todėl, idant nabaštininko dvasė, iš kūno iš­
ėjusi, tuojaus ir iš namų arba stubos galėtų išeiti. Jeigu langą
arba į to vietą duris jai nepravertų, tai turėtų stuboje prie atšalu­
siojo kūno pasilikti.
Kartą, dar jauns būdams, ryte anksti per Galbrasčių kiemą
važiuodams, pamačiau viršutinį langą pravertą. Paklausiant man
pasakė, kad čia viens tuose namuose miręs, todėl langs nabašti­
ninko dvasei pravertas.
(Kr. p

4. Mirusio žmogaus dvasia, sako, pakol lavonas namie, stovi

tris dienas liūdna gale jo galvos. Kūną iš namų išlydint, ir dvasia
drauge išeina ir persikelia ing aną svietą. Todėl, kūną išlydint,
atidarinėja visus langus ir duris, kad jai būt lengvesnis išėjimas.
(Nuo Marė* Basanavičienės ir kitų ii OSkabalių.)

5. Dvasregė Lorencienė iš Oplankio, VilkyškĮių] par., Tilžės

pav., dar savo jaunystės metuose, pas nekurį ūkininką tarnau­
206
dama, apyvakariais į savo gulėjimo kamarą įžengdama, maty­
davo tankiai seną tuos namuos Kalėdų laike miruso žmogaus
pavidalą ik žaliojo (= didžojo) četvergo. šoj dienoj jai iš bažny-
čos parėjus, tas pavidals minėtam laike vėl jai pasirodė, ale tai
jau paskujį kartą, nes daugaus ta dvasė nesirodė. Ji sakydavus,
jog po numirimo kožnasis dar ik žaliojo četvergo saviškius lan­
ko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina.

6. Nuo daug žmonių girdėjau dvasregius sakant, mirusojo

dvasė tol savo buvusuos namuos tarp gyvųjų sukinąs, pakol iš
to buto - kiti sako: tos giminės - kitsai numiršta. Tada ji liuosa, o
paskujai mirusojo dvasė vėl ik kitojo myrio tarp gyvųjų maišos.

7. Vilmantynuos, Ragainės par., nekuri moteriškė su numi­

rusiais susikalbėdavus, o tai pirmučau su paskiau palaidotųjų,
prie kapinų vartų, kur jie ant sargybos stov, ik per sekančiai pa­
laidotąjį paliuosuotas tamp. Ji nuo numirusųjų didės paslapty-
nes patirdavus.

8. Varstatienė, patobelienė iš Gilijos, Labguvos pav., sako:

- Nekuri dvasregė pasakodavo, jog į „dvylikinus" (= tarp Ka­
lėdų bei Trijų karalių) dvasės tik vien apie saulės užtekėjimą bei
nusileidimą Šesa slankioja. Vidumaktij visai jų nėr matyt, todėl
tame laike visi gyviejie nuo jų valni be baimės gal būt. Toji regė­
toje tik retai numirėlį išlydint eidavo, o tai rankoms akis užsi­
dengdavo.

9. Nekuri gaspadinė po jos vyro mirimo eidavo kas dieną

kelis kartus ant kapinų prie jo kapo, o jos dvasregė tarnaitė ma­
tydavo, jog kas sykį nabaštininko dvasė, savo buvusią pačią ik į
pryvartę parlydėjus ir jai pasikloniojus, grįždavo vėl ant kapi­
nų. Tai tarnaitė kartą pasidrąsinus jai sakė:
-Gaspadin, gerau būt su teip tankiu kapinų lankymu liautis:
per tai tik vien savo nabaštininko atilsį trikdini, nes jis, kožną-
kart tave ik pryvartės parlydėjęs, pasikloniojęs grįžta atgal.

10. Tėvams savo vaikų verktie neprider, tik vaikai turi verkt
savo tėvų. Jei tėvai daug verkia, tai vaikams aname sviete labai
sunku yra, o asantiems kariaunoj kardai, muškietos rūdija. Keli,

207
sako, kareiviai rašę: „Neverkit, nes aš nespėju nė šveist savo
instrumentus..."
(Užrašyta Ožkabaliuos.)

XIV. VĖLIŲ CIEDOJIMS ANT KAPINIŲ

1. Pilkalnio pav., Kusų par., Žemaičų Vilkytei su jos draugal-

ka ant kapinų į vyšnes uoginėt nuėjus, jau priešpiet namon besi-
rangydama liepus ir draugalkai su skynimu liautis ir iŠ vyšnės
lipt, tai ji išgirdus ūžimą po žeme. Tai ji, persitikryt norėdama,
pasilenkus ausį prie žemės prikišus, supratus giedojimo balsą
žemėje: „Jėzau mano mielasis..."

2. Mažuikių (Pilkalnio pav.) nekurie dvi mergi ėjo vieną ne-

dėldienę per pietus ant kapinų. Viena atsigulė ir prisnūdo, o ant­
roji išgirdo šunį, kursai buvo drauge atbėgęs, cypiant ir
priglaustomis ausimis nuo kapinų namon bėgantį matė, o tam
akies mirksnyje pradėjo paskiaus palaidotojo kape giedoti... Iš­
sigandusi ji tuoj nuo kapinų žemyn bėgo, o ir prisnūdusoji, per
tą giedojimą pašokus, bėgo anai paskui. Jiedvi didiai išsigandu-
sės ir peršilusės namon parbėgo.

3. Kusuos, Pilkalnio pav., dvi mergi, linus beraudamos, gir-

dėjusės ant kapinų begiestant.

4. Dovidaitienė iš Grabupių, šilokarčemos pav., per savo gir­

tuoklystę ne tik girdėtoje, bet ir vėlių regėtoje tapus. Kartą ji,
kaip pasakojo jos kaimynai, pro kapines pavakare praeidama,
išgirdus numirusus giestant iš giesmės „Dabar tave paliksu" pas-
kujį perkšmelį „Rašyk tu mano vardą" irgi mišią belaikant, ale
nieko nemacus, o tuomžyg išgirdus čon pat ir dainuojančus...
Man pačam, priduria užrašytojas, pas ją nuėjus ir apie tai įsikal­
bėjus, tarė ji:
- Aš nieką nežinau, aš vartoju nuo daktaro žoles, dėl to rasi
man pereis...
Taigi nuo jos pačos be ypatiško patyrimo atstojau...

5. Dargelytė iš Kalenu, TilžĮės) pav., papasakojo man sekan­

čiai, tardama:
208
 - Tėviškė mano visai šalia kapinų, o ne vien mes, bet ir kai­
mynai tankiai, o ypačiai vasaros laike, numirusus giestant gir-
dėdavom, ir tankiausiai tą giesmę „Aleliuja, šlovė garbė..." labai
gražum balsu be žodžių, lyg ir iš aukštybės ties kapinėms...

6. Uosviečuos (Ragainės pav.) keliems vaikinams dienoje prie

kapinų beesant, viens iš jų matęs šalia kapinų sėdinčią moteriš­
kę ir girdėjęs ją iŠ atvirų knygų begiestančią. Kačeig jis ir savo
draugams tai pasakęs rodydams, tačau tiejie nei viens tai nema­
tęs nei negirdėjęs. Per tai regėtojis juo nusigandęs ir visai ūmuo­
se (= prote) suklydęs, kad nei daktarai, bet tik vien katalikų
kunigs jį išgydyt galėjęs.

7. - Kai aš dar mokytoju buvau, - pasakojo Mažuikių išimti-

ninks mokytojis M., - eidavau vakarais Griklaukių girininko vai­
kus mokinti. Vieną vakarą namon eidams, ant dviejų tūkstančų
žingsnų prieš mūs kapines būdams, išgirdau labai meilų giedo­
jimą giesmės „Mes tikim ing vieną Dievą". Giedojims lyg ant
kapinų ir lyg ore vis pirm manęs su mano drąsuoju drauggiedo-
jimu garsėjo. Ik kapinų atėjus, buvo išgiedota giesmė, ir viskas
nutyko... Tas švelnusis giedojims man dar ir šiandien geroj at­
mintų liekti, o tačau pats nežinau, ar jis nuo kapinų, ar iš padan­
gių atgarsėjo...

8. Šilokarčemos pav. Pagrynų Storys, ūkininks, vienąnakt žie­

mą, apie 12 adyną, arklius nušert eidams, išgirdęs labai aiškų
giedojimą ant šalia trobų ėsančų kapinų tūlos giesmės, o kačeig
didiai mėnesiena buvus, tačau jis nieką nematęs. Vien tą aiškųjį
giedojimą girdėdams ir labai nusidyvydams, apsisukęs ir, galo
nesulaukęs, grįžęs į butą.

9. Pilkalnio pav., Kusų par. Surblių trys mergos nekuroj nak-

tij apie 11 adyną, nuo verpimo laukan išėjusos, girdėjo aiškiai
padangėse giestant iš giesmės „Dabar tave paliksu" paskutinu
perkšmeliu: „Paslėpk ir iš malonės dūšelę ronosa..."

10. Jozelis iš Sausgalvių, Šilokarčemos pav., girdėdavęs tan­

kiai ant kiemo kapinų naktyje giestant.

209
 11. Klišų, Priekulės par., Klaipėdos pav., Mėlavs ir jo na­
miškiai girdėję 1886 m. numirusųjų (vėlių) šventėj ant kapinų
giestant.
12. Viškiuos (Kiškiuos?], Šilokarčemos pav., girdėdavę kapi­
nėse numirusus giestant. Nekurį metą mirusųjų šventėj keli su­
sitarę ėję tyčia to giedojimo pasiklausyt - tie teipojau girdėję.

13. Ūkininks Laukutis iš Kiaušų, Pilkalnio pav., vieną vakarą

pro kapines eidams, išgirdęs numirusus giestant. Tiejie buvę di­
di ir maži, ant kapinų susistoję. Jis sakės, ir kokią giesmę jie gie­
doję, bet papasakotojis Žilatis tos neatsiminė.
14. Okininks Drūtijonis iš Lankupių, Klaipėdos pav., Kalėdų
pastininke ant aukšto užlipęs, išgirdęs ant artybėj ėsančų kapi­
nų giedojimą. Tuoj ėjęs prie langelio žūrėt ir klausytis, ale nieką
neišmanęs, ką tie baltiejie pavidalai ant kapinų giedoję.
15. Endrikaitienė iš Lynaviškių, Geldapės pav., audimus į
blykę nešdama girdėjus, saulei dar netekėjus, lyg padangėsa
labai ypatišku balsu giestant „Niekystės dėl didžos, gyvatos šos
trumpos../'
XV. VĖLĖS BAŽNYČIOJE

1. Pagal pasakojimus žaliojo (didžojo) četvergo vakarą vėlės,

arba numirusųjų dvasės, į bažnyčią eina, todėl ta diena yra „vė­
lių Velykos" vadinama.
2. Žalio četvergo vakarą visų numirusųjų dvasės į bažnyčią
eit. Kūdikėlių dar eit negalėjusos dvasės, kuros rasi ir suvysty­
tos palaidotos tapę, žeme riste ritas į bažnyčią, ale jei koks dvas-
regis yr žmogus, tai tas be malonės tur jas nešt eiti: jos jam ant
pečų užsikabin, kiek jų tik telpa... Dvyliktoj adynoj bažnyčoj di­
dis kušėjims esąs. Apie tai visoj Lietuvoj pasakojama. Berods nuo
kelių girdėjau, jog ir Visų šventųjų vakarą (dieną 1 lapkričo m.)
visų numirusųjų dvasės į bažnyčią eina.
3. Senovėje, - kaip Kraupiškij, Ragainės pav., man pasako­
ta, - nekuri mamatė, jos vienturtei dukteriai numirus, gailestyje

210
jos didįjį audimų kraitį, kurį duktė jau susikrovus buvo, jai į grabą
drauge įdėjo. Gailioji motina, su drobule apsiglobus, žalio čet-
vergo vakare ėjo į bažnyčią: čon ji tikėjo jos dukterį matyt, nes
buvo girdėjusi, jog tame vakare visos dvasės savo įkapėse (pa­
laidojimo rūbuose) į bažnyčią eit. Jai atėjus, daug dvasų jau baž-
nyčoj buvo, ale jos duktės dar nebuvo, tai ji prie vartų atsistojo,
dukterį sulaukt norėdama. Vėlės vis pulkais atėjo: senos ir jau­
nos, didės ir mažos, sveikos ir ligūstos. Bažnyčia jau kupinai pil­
na buvo. Paskių paskiausiai ir jos duktė atėjo, didį glėbį audimų
nešdama, kurie, jai be nutraukos iŠ glėbio puldami, žeme drie­
kės teip, jog, jai vieną galą beatsimant, kitsai išpuolė, o per tai
jos paakiui ėjims labai trikdinams tapo. Ji buvo labai pailsusi ir
supykusi. Savo mamatę vos pamačusi, audimus pasmogus, tie-
sog ant jos su narsumu bėgo, šaukdama:
- Mama, ką tu tik man padarei! Kiti, matai, gal lengvai į baž­
nyčią eit, o aš, su audimais besitaisydama, vos paeinu...
Ji šoko ant mamatės, ale kitos vėlės į tarpą stojos, tai mamatė,
pasprūdus tame išgąstyje, į kunigo butą įšokus. Ale, duris beuž-
daužiant, krašts jos marginės, laukan kyšąs, prisivėrė. Duktė pri­
šokusi tą kraštą nuplėšė ir į sklypelius sudraskė, sakydama:
- Tai tavo laimė, kad paspėjai į butą įsimest - šiaip tave pačią
teip sudraskiusi būčau...

4. Nog vakaro Visų šventės (no gaidžių) iki vakarui Vėlių,

arba Dūšių, dienos visos dūšios, „čysčiuje" asančios, sako, yra
palaidos. Jos tą dieną nė jokių kančių nekenčia. Laisvos būda­
mos, susirenka į bažnyčias ir čion visą dieną meldžiasi. Kiti sa­
ko: dienoj Visų šventų jau po nišparų dūšelės renkasi į bažnyčią.
Visos jos iš „čysčiaus" tapsta paleistos. Bažnyčion susirinkus,
čion jų kunigai mišias laiko, vargamistrai ant vargonų žaidžia,
gieda. Togidėl ir žmonės seniaus dar gaidgyste Vėlių dienoj su­
sirinkdavę in bažnyčias ir žibindavę vaškines plonas žvakutes
melsdamiesi, o per Visų šventę tie, kurie bites turėdavę, parda-
vinėdavę pas bažnyčią tokias žvakutes, in kamuolius susuktas.
Dabar jau uždrausta teip darytie, ir dėl to po nišparų per Visų
šventę padeda torielką prieš katapelį, in kurian meta žmonės
pinigus ant žiburio.
(No Marės Basanavičienės ir kitų iš Ožkabalių.)

211
 5. Nekuri merga iš k. Rusnės, Šilokarčemos pav., naktij vėlai
pargrjždama namon ir pro bažnyčią eidama, pamačus tąją žibu­
riais didiai apšviestą ir teip pilną dvasų, kad jų ir aplink daugy­
bė buvusi. Tarp tųjų ji daug vėlių mirusų pažįstamų mačusi. Tas
visas puiks viduj ėsantiemsiems giedojimu pritaręs varpams be­
skambant. Ji, per tą regėjimą išsigandus, pradėjo bėgt, apsirgo ir
vėliaus visa paika pastojo.

6. įstručo pav. Aulavėnų patobelis, naktyje bažnyčią žibu-

ruotą pamatęs, skubinos tai kunigui pranešt. Tasai ėjo su juom į
bažnyčią, kuroj, apart žiburavimo, tik vien šnibždėjims bei če-
žėjims girdėjos. Kunigs, ant dievstalio užėjęs, paskaitęs peržeg­
nojo, tad juodu vėl išėjo.

7. - Mūs mokytojo K. jaunystėje, - sakė Kasnerienė iš Kermu-

šų [Kermušynų?! Širvintos par., Pilkalnio pav., - Širvintos ku­
nigs jam teip pasakojęs: „Kai aš dar senoje bažnyčoje, kuri dar
iki 1860 m. stovėjo, apie metą 1800 Kalėdų pastininko vakarą
čon pat, su mano sūnumi iš jaunimo pro bažnyčią pareidamu,
išgirdova toje vargonuojant. Aš, parsiskubinęs ir skreistę apsi­
vilkęs, ėjau klausyt. Į drėskamarę įėjęs ir duris pravėręs, vargo­
nams tuo balsu „Taigi mielam Dievui" beūžiant, pamačau ant
dievstalio dvi žvaki degant ir kunigą, kursai tuom tarpu dviem
prižengusiem apicierams šventą vakarienę (= komuniją) dalino.
Prie dievstalo du akmenų apicierų kapus dengė". Tarp žmonų
tuomet ta šneka prasplitus, jog todėl teip nusidavė, kad kunigs
vietoj bažnyčoj mišią laikyt su savo sūnumi jaunime buvęs. Nuo
to laiko kas pastininką jis toj bažnyčoj mišią laikęs. Kiti vėl pasa­
koja, jog kunigs su savo sūnumi, drėskamarėj per rakto skylę į
bažnyčią žūrėdamu, pamatę apšviestoj bažnyčoj kunigą ant diev­
stalo, vargonams beūžiant, keliems priklaupusiems žalnierams
šventą vakarienę dalinant.

8. Tilžės kunigo Glogau bei patobelio Želkoro laike vienoj

nedėlėj jau žvaki dvi beuždegant, ant dievstalo gulinčosos „by-
belės" (= biblija), atdaros luobais aukštyn, ik krikštinyčos ant
žemės nulėkė, o tačau nei vienam prie jų nebesant. Patobelis, jas
atėmęs, kunigui padavė. Tam nepatiko, jog uždarytos, nes mie­
lai būt matęs, ar Naujasis, ar Senasis Testamentas praskleists bu­
vęs. Tą atsitikimą mačusiejie labai nusistebėję.
2\2
 9. Kraupiškij senuose laikuose ne vien viduje, bet ir apie baž­
nyčią neretai dyvų nusiduodavę. Teip ir mete 1847, nekuriądien
pirmkarčams* į pamokslą susiėjus ir kunigo belaukiant, ant aukš-
telių, o ir ant lubų toks tranksmas ir lyg stiklų mėtyms prasidė­
jo, jog vaikai įbūgę. Keli iš jų susitarę ėjo pas kunigą jam apie tai
žinią duot. Jiems su kunigu atėjus, tas neregimasis bildėjims dar
vis didyn ėjo. Kunigs, prižengęs prie to pastatytojojam šalia diev-
stalo stalelio, pasidėjo ant to knygas ir pasimeldė, potam apsi­
dairęs pirmkarčų klausė:
- Vaikai, ar jūs ką matot?
Iš jų berods kelintasis apsidairė, ale nei viens ant to nieką
neatsakė. Tai kunigs pagal savo paprotį su giedojimu perkšme-
lių iš giesmės „Dangaus irgi žemės pone" pamokslą pradėjo, ale
tas bildėjims, ypačiai prie vargonų, dar juo didinos. Kunigs, vie-
nat vargonump žūrėdams, vėl tarė:
- Vaikai, ar iš jūsų nors viens rasi ką dvasišką matot? Pasa­
kykit man...
Tačau ir šį kartą visi be atsiliepimo liko. Kunigs lyg koks gyvs
stulpas, lavono veidu vienat tik bildėjimop žūrėdams, tarė:
- Vaikai, melskimės podraug „Tėve mūsų", šią vyrausią mal­
delę, ir tada eikim namon...
Pasimeldus jis prieš savo paprotį, tai esti pirma, o vaikai ir
mergelės paskui iš bažnyčios išėjo.
Tai atpasakojo mano nabašninkė seselė, kaip ir mano svainė,
sutartinai, nes jiedvi tumet, prie pamokslo eidamos, tai pačios
pritapę.

10. Kurše dvars Essern buvęs prakeiktas taipo, jog kožno čon
gyvenančo pono pirmgimęsis kūdikis vos užgimęs numirdavęs.
Tūlam naujam dvarponui, kuro pati jau nėščia buvo, parėjo kar­
tą naktyje į sapną: jei jis tą užkeikimą nuo dvaro attolint norėtų,
tai jis turįs tą ir tą naktį visą dvarą didžausame tykume išlaikyt,
idant iš žmonų nei viens dvare nevaikštinėtų, bet didžausiam
davade kožnas savo patale gulėtų... Dvarponis tai mielai apsiė­
mė ir visiems dvare esantiems aštriausiai įsakė paskirtą naktį
didžausame tykume perleist, ale to priežastį jis niekam nesakė.
Paskirtoj naktij kučierų nemenant, vislab didžausame tykume
* Pirmąkart komuniją priimantiems.
liko, tik kučierus su merga mergaudamos (obuoliaudams) buvo
prie jos j kuknę atėjęs, o kai ji jį prieš vidurnaktį išlydėjo, jis tuom-
žyg pamatė didiąją pono svetlyčią su žiburiais labai apšviestą.
Jis, prie lango priėjęs, pamatė pilną svetlyčią vėlių. Du kunigu
buvo ant dievstalo, kurį jie sav pasistatę buvo, viens pors ant
suvinčiavojimo priklaupė, o kiti davadniai apie dievstalį stovė­
jo. Kučierui pro langą įžūrėjus, sušuko viena dvasė:
- Mes esam išduoti, mes esam išduoti, mes esam išduoti!..
Ir tuomžyg vėlės draug su žiburiais prapuolė. Neilgai po to
dvarponui vėl sapne apsakyta tapę:
- Tu kalts dėlei neišpildymo padavadyto tykumo, o už tai
tavo visas dvaras į plentą nudegs.
O taipo ir nusidavė.
(Atpasakojo mokylojis Vilks Katonuose, Lauksargių \*arap.)

11. Lankupių, Klaipėdos par., Ašmans, iš Klaipėdos parjo-

dams, prieš Maželių kapines pamatęs pulką baltai rėdytų mer­
gelių jam priešais ateinant. Jis nusidyvijo, jog tai tik negerai, kad
Venskų mokytojis mokintinus teip vėlai paleidė, nėsa jis misli-
jos tai iš šuilės pareinančos mergaitės. Jiems susitikus, jos į abi
pusi iš kelio sukos. Jis joms "labąvakar" sakė, ale ar jos jam ką
sakė, tai pasakotoje šo, jo duktė Molinienė, nežinojo. Jis tuom­
žyg supratęs, jog tai vėlės ėsančos, ypačiai kai jis atsiminęs, kad
ta diena Visų dušų šventė (2 lapkričo) buvo, kadang jos tą bei
žalio Četvergo vakarą j bažnyčią eina.

12. Baituose, Klaipėdos pav., nekuria) moteriškei pasimirus,

jos draugalka įdėjo jai drauge į grabą „Skarbnyčėlę" (knygą) ir
įsimislijo, būk ji tuomi Dievo žodį pakasdino. Ji priespaviednės
ėjo. Nedėlioj prie dievstalo žengdama, matė juodą vyrą jai prieš
besistojant nuo dievstalo atlaikyt, ale ji tik pro jį prasigavo... Bet
per tą išgąstį apsirgus visai nežmogišku balsu Šaukė, o kačeig ir
daug ant vaistų išsikaštavo, tačau jos protelis liko sumišęs...

XVI. APIE VĖLIŲ LAUKINĘ MEDŽIOKLĘ

1. Girėnuose (Kraupiško par., Ragainės pav.) dar apie pra­
džią XIX šimtmečo vakarais tapdavus laukinė medžoklė varo­

214
 ma, ypačiai pavasarij, o tai ties kiemo viduru. Prasidėdavus nuo
Jordano upelio rytun link ir apie kilometrą atstu gulinčos Verše-
tmgės nulaikoma ir po šen bei ten traukimo apie 12 adyną už­
baigiama. Tam sujudusam pulkui dvasų ten bei šen betraukiant,
padangėsa būdavę žiburiai matomi, medžotojų arba rasi vary­
tojų balsai, šunų lojimai, švilpimai, rankų plojimai ir nusijuoki­
mai girdimi. Kad ir ne visi kiemininkai tai vislab matydavę, ale
visi girdėdavę ir visiems, o ypačiai blykininkams, tai jau paprasta
buvę. Nekursai jaunikaitis, mergų vietoje ant blykės gulėdams,
jau teip į tą medžoklę įsidrąsinęs būdams, vieną vakarą pagel-
bėjęs jiems lyg besimedžodams šaukt, o kai medžoklė užbaigta
tapus, tai medžotojai jam bene iš dėkingystės arklia koją su visu
rietu šalia blykbūdės numetę, sakydami:
- Mums gelbėjai varyt, tai gelbėk ir praryt...
Nuo to laiko ta numestoji kojė jį visur paskui sekus, ir tikt per
senų žmonų parodą jis nuo jos išsiliuosavęs.

2. - Tai buvo mete 1858, - pasakojo Statkus iš Gaidžų, Ragai­

nės pav., - kai aš Katinupiuos pas Klišatį tarnavau. Mums kara­
liškoj giroj bešienaujant, didiai sausas bei giedrus ors buvo.
Saulėleidžui vieną vakarą su pilnu vežimu man bei gaspadorui
namon važuojant, jau saulė nusileidus buvo, kai šuilspindžum
prieš nekurį skersspindžų atvažavus, susyk visi keturi arkliai
ausis pastatė, pliurpt bei straikytis pradėjo. Man krūpterėjus ir į
vieną mierį su jais bežūrint, jie, knarkdami apsistoję, atgal šoko,
ir pamačau pro kampą skersspindžų pulką vyrų su juodais ži-
ponais bei gryžoms (= dryžoms) kelinėms per šuilspindžų pra­
traukiant: tiejie visą spindžaus plotį apėmė, greta po kokius
penkis eidami. Aš mačau juos einant, ale jų ėjimą negirdėjau,
kačeig ir mėnesiena bei didiai sausa buvo. Teip jau juos iš kelio
išsukant ir per Būdupę pereinant mačau. Mano arkliai visai ne­
nustovėjo, pryšakiniai veik į grabę nušoko, tai aš gaspadorų ant
pagelbos šaukiau, nes jis ant vežimo prisnūdęs buvo. Jam pašo­
kus, tas ilgasis vyrų trūkys, kuru apie tūkstantį jau baigė praeit,
dar matoms buvo. Man gaspadorų ant to paakinus, jis, tai pa­
matęs, tarė: „Tai laukinė medžoklė yra - jie ją žeme varo, dau­
giausiai jie tą padangėsa atliekt..."

3. - Rudens laike, - pasakojo Krokiškių Kekštatis, Tilžės

pav., - arklius beganydams, prieš vidurnaktį išgirdau laukinę
215
medžoklę, kuri per mūs kiemą, per rubcžų Žemaitijon link leido­
si lyg kokioj tamsoj debesyje. Čia buvo skalikų lojims, žirgų žven-
gims, šūkavims „o-o-o!" irgi keturis šūvius paleidžant girdima.

4. - Man dar mano jaunystėje su bernuku arklius beganant, -

sakė Lizdatis iš Paosų, Pakalnės pav., - nekuram vakare išgir-
dova laukinę medžoklę. Toje švilpė, lojė ir kimu balsu šovė. Kai
tas padanginis tranksmas jau pro šalį buvo, bernuks tarė: „Ma­
no tėts pasakodavo, jog jis, jaunu būdams, Uošvininkuos prie
Skaisgirų arklius beganydams, grąžoj mėnesienoj laukinę me­
džoklę girdėjo ir susyk ant nekuros ežės pamatė porą šunų, ku­
rie lyg ir žolę ėdinėjo. Ale jiems, arklininkams, bežūrint, tuodu
šunu lyg įsibėgėdamu prie tos medžoklės, iš kuros švilpims, lo­
jims, sundyms bei kimus šaudyms girdėt buvo, aukštyn kilo ir
teip iš po jų akių prapuolė - rodos, pasilsėt nusileidę buvo..."

5. Ožkos pracepterienė, Pakalnės pav., girdėjus ir mačus gied­

roj naktyje laukinę medžoklę padangėms traukiančią. Medin-
čiai, pūčkas ant pečių užsidėję, lyg skubinęsis. Šunys lodami bei
cypdami aplink skraidę, kuruos medinčiai sušvilpdami bei sun-
dydami valdę - per tai ore šauns tranksmas buvęs.

XVII. VĖLIŲ PULKAI BEI JŲ KELIAS

1. Gerskulių, Ragainlės] pav., Kudvyns, kumetis, dvasregis,

su savo draugu keliu eidams, pamatęs pulką numirusųjų jiemd­
viem priešais ateinant, tarė draugui:
- Sukiva iš kelio.
- Na, - atsakė draugas, per daug užgėręs būdams, - kodėl no­
ri iš kelio sukt? Aš, keresiers (žainierus) buvęs, ne bile ko bijaus...
Dvasregis Kudvyns, iš kelio išsukęs, laimingai tolyn ėjo, ale jo
draugas vidurij kelio virto, kad jam ir pagirės iš galvos išėjo, ir,
atsikėlęs, pasivijęs dvasregį, kursai jau galuką popirm buvo, tarė:
- Mielasis, kas čia buvo, kad aš, nieko nematydams, lyg ir į
ką įsipainiojęs, teip skaudžiai virst turėjau?..
Dvasregis atsakė:
- Juk aš tau sakiau: eik iš kelio - kodėl neklausei, nes puiks
numirusųjų keliu mum priešais atėjo, o tu, manęs neklausydams,

216
tarp jų įsipainiojęs, persirita! už tą neklausymą. Aš tankiai dva-
ses matau ir turu joms vis pasitraukt - gerai tam, kurs jas nema­
to, toksai gal jų dėlei be baimės būt.

2. Dargužų, Pilkalnio pav., Šokatis, apie 90 metų sens, tarė:

- Mano brolis šalia kapinų butą pasikūrė, o kad po vakarie­
nės mergos ar vyrai į kuknę išeidavo, tai matydavo dvi balti mergi
vieną prieš kitą šalia ugniavietės besėdint. Tokiems pasirody­
mams nesiliaujant, sakė kiti, tas buts ant vėlių (deivių) tako sto­
vįs, tai brolis ėmęs tą nugrovęs ant kitos vietos pastatė. Potam
daugiaus nebmatydavęs tiedvi deivi.

3. Minkštimų, PilkalnĮioj pav., Markšo klėtyje kožnąkart pri-

simalduodavo, jei pačam kieme kas mirdavo. Buvo sakoma, ta
klėtis ant deivių (vėlių) tako stovinti ir todėl prisimalduodavę.

4. Sokačų, Ragain[ės] pav., Latvatis, gaspadorus, pats man

savo atsitikimą pranešė sekančiai:
- Mete 1883, kai mano sesers dukrelė pasimirė, tą vakarą, prieš
palaidojimą sutarę, ėjom žvejot į Nemuną. Užtektinai sužvieję,
ėjom namon, o ik kiemo atėję, atsiminėm, jog tinklą traukiamąją
virvę gulėt palikom. Pamislijęs, kad arklininkai ją nepavogtų,
grįžau ją parnešti. Aš ramiai beeidams rūpinausi, kaip dabar tą
virvę rasų, ir susyk išgirdau lyg ošimą bei bruzdėjimą, ale tuoj
pamislijau, jog tai troptininkai Maskolijon grįžta, o galvą pakė­
lęs, pamačau didį pulką didžų ir mažų vėlių nuo kapinų taku į
mano taką ateinančų. Aš, Dievo valiai atsidavęs, jiems dar ko­
kių 20 žingsnų tolume praeinant, supratau, jog tai dvasės numi-
rusųjų, kadangi tarp jų išvydau kelis jau pirm daug metų iš mū­
sų tarpo į anus amžus iškeliavusus, juos dar labai gerai
išpažindams, būtent: Popendikį Endriejų, Jurkūną ir savo tėvą,
4 d. rugsėjo 1866 m. mirusį. Savo mierį atsiekęs ir virvę susira­
dęs, skubinausi namon. Parėjęs čia, kur lavonėlis buvo, misli-
jaus čonai tuos numirusius matysiąs, ale, to nematydams, nu-
sidyvijau. Galbūt jog vėlės pas mano brolio sūnelį nuėjusės
buvo, nes tas silpnai sirgo ir prieš rytą mirė. Man jo paklausus,
ar ir šiaip kada nors dvasų regėjęs, atsakė: „Šiaip niekados. - Ir,
rodydams man savo nuo virtimo rumbuotąją kaktą, tarė: - Gal­
būt čia kaltė buvo..."

217
tarp jų jsipainiojęs, persiritai už tą neklausymą. Aš tankiai dva-
ses matau ir turu joms vis pasitraukt - gerai tam, kurs jas nema­
to, toksai gal jų dėlei be baimės būt.
2. Dargužų, Pilkalnio pav., Šokatis, apie 90 metų sens, tarė:
- Mano brolis šalia kapinų butą pasikūrė, o kad po vakarie­
nės mergos ar vyrai į kuknę išeidavo, tai matydavo dvi balti mergi
vieną prieš kitą šalia ugniavietės besėdint. Tokiems pasirody­
mams nesiliaujant, sakė kiti, tas buts ant vėlių (deivių) tako sto­
vįs, tai brolis ėmęs tą nugrovęs ant kitos vietos pastatė. Potam
daugiaus nebmatydavęs tiedvi deivi.

3. Minkštimų, PilkalnĮio] pav., Markšo klėtyje kožnąkart pri-

simalduodavo, jei pačam kieme kas mirdavo. Buvo sakoma, ta
klėtis ant deivių (vėlių) tako stovinti ir todėl prisimalduodavę.

4. Sokačų, RagainĮėsJ pav., Latvatis, gaspadorus, pats man

savo atsitikimą pranešė sekančiai:
- Mete 1883, kai mano sesers dukrelė pasimirė, tą vakarą, prieš
palaidojimą sutarę, ėjom žvejot į Nemuną. Užtektinai sužvieję,
ėjom namon, o ik kiemo atėję, atsiminėm, jog tinklą traukiamąją
virvę gulėt palikom. Pamislijęs, kad arklininkai ją nepavogtų,
grįžau ją parnešti. Aš ramiai beeidams rūpinausi, kaip dabar tą
virvę rasų, ir susyk išgirdau lyg ošimą bei bruzdėjimą, ale tuoj
pamislijau, jog tai troptininkai Maskolijon grįžta, o galvą pakė­
lęs, pamačau didį pulką didžų ir mažų vėlių nuo kapinų taku į
mano taką ateinančų. Aš, Dievo valiai atsidavęs, jiems dar ko­
kių 20 žingsnų tolume praeinant, supratau, jog tai dvasės numi-
rusųjų, kadangi tarp jų išvydau kelis jau pirm daug metų iš mū­
sų tarpo į anus amžus iškeliavusus, juos dar labai gerai
išpažindams, būtent: Popendikį Endriejų, Jurkūną ir savo tėvą,
4 d. rugsėjo 1866 m. mirusį. Savo mierį atsiekęs ir virvę susira­
dęs, skubinausi namon. Parėjęs čia, kur lavonėlis buvo, misli-
jaus eonai tuos numirusius matysiąs, ale, to nematydams, nu-
sidyvijau. Galbūt jog vėlės pas mano brolio sūnelį nuėjusės
buvo, nes tas silpnai sirgo ir prieš rytą mirė. Man jo paklausus,
ar ir šiaip kada nors dvasų regėjęs, atsakė: „Šiaip niekados. - Ir,
rodydams man savo nuo virtimo rumbuotąją kaktą, tarė: - Gal­
būt čia kaltė buvo..."

217
pinų ant visos tiesos linijos nematyt nė jokio daikto, kur jų lėki­
mą sulaikyt galėtų: nė jokio namo, nė jokio medžo, nė jokios tvo­
ros, mūro arba ko kito. Pirm kelių metų buvo Ragainėje
apsigyvenęs tūls ateivis ir pasistatęs namus ant pietinio miesto
galo. Buvo dailus, tvirtai pastatyts namas. Bet pirmą vėtruotą
naktį namas sugruvo drauge su stogu ir mūrais. Seniems, pu­
siau sugruvusiems namams kaimynystėj nieko neužkenkė. Viens
kits, ant to namo veizdėdams, kraipė galvą, bet ateivis davęs
namą vėl antrukart pastatyt. Tačau kelioms tik dienoms praėjus
atsitiko vėl didi naktij vėtra ir vėl išvertė namą. Tai atėjo pas jį
nekursai sens žmogus, kurs buvęs dvyliktoj adynoj subatoj prieš
nedėlę gimęs. Jis ateiviui sakęs, jo namas niekados sveiks nelik­
siąs, nes jis stovįs tiesog ant linijos terp lietuviškų bei vokiškų
kapinų ir gulįs dvasėms ant kelio, joms vienoms kitas aplankyti
norint. Ateivis davęs namą biskelį pastatyt į šalį, kur jis ir dabar
stovįs, ir jam nuo to laiko nieks neužkenkiąs.
Patvirtinimop to stovi teipogi viens ant pietinio Ragainės
miesto krašto kluonas, kurio kraigo galas įsikiša į tą paminėtą
tiesią liniją, todėl ant jo niekados negal užsilaikyt stogas: nors
gaspadorus, kuriam kluonas priklauso, ir šimtą kartų ant meto
duoda vėl pataisyt, tai visgi kaip tik naktyje vėtra pakyla, kož-
nąkart jis toli apiplėštas tapsta, kiek į tą liniją prasikišęs ir dva­
sėms ant jų kelio gul.
(Iš: „Die Volkssagen Ostpreussen, Litthauens und Westpreus$en$, gessammelt
von W. /. A. v. Tetlau und J. D. H. Temme. Berlin, 1865, S. 167-8.)

8. Saugų parapijoj nekuruo du draugu ėjo vienu taku. Viens

jųdviejų susyk į šalį pašoko, antrasis nusidyvydams tarė:
- Kas tav kenk, jog tu į šalį suki lyg pabūgęs, o tačau nieko nėr...
Pirmasis atsakė jam:
- Tylėk, tav bepigu, kad tu nieką nematai, nes tai vėlės tav
pasitraukia...

9. Juodcūnų, Širvintos par., Žilatis, ūkininks, pats man pasa­

kojo:
- Mūsų slūginė buvo į daržą išėjus pietums jėreukų sukast, o
tądien tapė lavons mūs kiemo laidots. Merga, jau su jėrčukais iš
daržo išėjus, pamatė keliu vėles lyg kokį eglyną atjuoduojant

219
(ateinant). Tos ją neleido pro šalį, tai ji turėjo kitu keliu namon
grįžti. Ale ji nei pirm to, nei po to daugiaus nematė dvasų.

10. Dūdų, PilkalnĮio] pav., Paltiešaus tėvs matęs prieš Joni­

nes tą vakarą nuo kapinų kiemop link pulką vėlių ateinant, tarp
kuru mažų ir didelių buvę. Atpasakojo Kairys po pačo kiemo.

11. Dvasregė Kudžuvienė iš Supinu, Ragain(ės) pav., pava-

saro mete prieš vakarą eidavo ji pati su dukrelėms išbėgiojusus
žąsyčus namon gabęt, o tai daugiausiai šalia kapinų, kuros prie
Tilžutės upelio šalia jų trobų yra. Senoji vis vingiais, lyg žąsyčų
bijodama, sukydavos, tai mergelės klausdavo:
- Ale, mama, kodėl tu ne tiesog, bet lyg ko bijodama eini?
Tad'ji atsakydavus:
- Dukrelės, gerai jums nieką dvasišką nematant, galita ir tie­
sog eit, bet aš vis pasitraukt turu, nes dabar šišia daugybė dvasų...

12. Liuosininkui P. L. iš Lauksargių, Tilž(ės) pav., prie kapi­

nų grabę kasant atsitiko, pietus pavalgius čon pat, ant rankos
pasirėmus snūduruojant, jog jį neregima esybė, už rankos nu­
tvėrus purtydama, tarė:
- Petrai, kelk - šiaip tav teip eis, kaip anam kurpiui ėjo...
Jis, nei vieno nematydams, pašokęs, išgirdo nuo kapinų ant-
rosės pusės išgąstingai didį ūžimą pro šalį traukiant. Iš to per­
sigandęs, padėjo savo trinyčus ir ant tų skardinaitę su geramu
vandenų, kačeig ir be pietmiego, pradėjo pamažėliu kastie. Ale
su didžu nusidyvijimu pamatė jis minėtąją skardinaitę nuo jos
vietos kokius penkis žingsnus lyg lėkte nulekiant, o tačiaus nie­
ko nebuvo matyt. Iš to jis susirgdams ištino. Vėl pasigavo, bet
jo protelis vis menkyn ėjo, ik, didiai savo protelio nustokęs,
pasimirė...

13. Iš Eisulių Aukštųjų, Ragainės pav., Ročys drauge su savo

pačia į miestą važiuodamu, jų kiemo kapines pravažavusu, kar­
tą sutiko juoduose rūbuose pulką žmonių, vis porais, būtent vy­
rą bei moteriškę susitvėrusus, ale vis be galvų buvę. Kada tie
dyviniejie jau pro šalį praėjusi buvo, atsisukusu paskui pnžūrė-
jo, o gražiai mėnesienai esant, matę juos ant kapinų einančus.

220
 XVIII. KAIP VĖLĖS ŽMONES KOROJA BEI KANKINA

a) . Buvo toks jaunikis ir merga, jiedu norėjo ženytis, ale in

tąsyk jį pašaukė į kariauną. Sako:
- Kad dabar reik ait kariaunon, tai tu lauk, pakol aš pareisu,
tai tada aš tave vešu...
Jis išėjo in kariauną, o ji jo laukia. Jis po kelių metų parėjo
atitarnavęs namon, o in tąsyk pasitaikė tai mergai bagotesnis, ir
jau su tuom ji sutiko, o už šito neina. Šits iš piktumo ėmė an jos
šnekėt, kad ji tokia ir tokia, anam jaunikiui ją apšmeižė - ir ans
ją neėmė, o ir šits neėmė, - o toj merga iš gailesčio numirė. Tam
reikėjo ait in spaviedį - jis nepriaina: kunigas jam uždavė pakū-
tą, kad jis tur būt pernakt bažnyčioj, o tą mergą ir atlydėjo an tos
nakties in bažnyčią. Ale naktij jis pažiūrės, atsivožęs grabą, kaip
ji aprengta. Kaip jis atsivožė, čiupterėjo už rankos, teip ir prilipo
prie tos nabašnykės - stovi jis šalia jos! An rytojaus atėjo žmonės
ir kunigas į bažnyčią - randa jį stovint šalia grabo. Sako kunigs:
- Reik atpjaut no tos negyvėlės, ir tegu nešiosis anos šmotą
mėsos...
Kaip tik pjauja, anos kraujas bėga, o kaip jam pjauja, tai jis
rėkia. Sako kunigas:
- Čia kitaip nėr, kad jiedu kokias rokundas turi. Tu turi spa-
viedotis balsiai prieš visus žmones girdint, paskui žiūrėsim, kas
Čia nusiduos.
Teip jis ir spaviedojas:
- Kad aš, - sako, - ją teip ir teip apšnekėjau, o ji iš gailesčio
numirė.
Kaip tik tą ištarė, teip anoj jį ir paleido. Tada tą kūną palaido­
jo, o jisai nuėjo sau.
(Užrašė VinfcasJ Basanavičius Ožkabaliuos.)

b) . Buvo toks pas žydą bernas, o paprastai pas žydus - vis

Jonas. Ale tas Jonas teip tiems žydams gerai tarnavo, kad jie ne­
galėjo atsidžiaugt ir tam Jonui insitikėjo, kad jis žodį labai užlai­
ko. Teip tie žydai ką jam pasako, - sako:
- Mes tau duodam šimtą rublių, - o buvo neseniai numiręs
kunigas, - tu nuveik in kapus, kur pakastas tas kunigas, jį at­
kask, nukirsk jam galvą ir parnešk...
Sako:

221
 - Duok šimtą rublių - parnešu...
Tuoj tie žydai davė jam tą šimtą rublių. Dabar jis mislija: kas
čia bus? Jis nuėjo pas kunigą pasiklaustie, ką čia daryt Kunigas
jam teip pasakė:
- Kad jau pažadėjai tu jiem tokią galvą pameštie, tai gali, ale
tik ne kunigo. Neseniai pakasė jie savo rabiną, tai tu jį atkask,
nukirsk jam galvą, nuskusk barzdą ir ūsus - jie nepažys - ir nu­
nešk tu jiem...
Jis paklausė kunigo ir, teip padaręs, atnešė to rabino galvą.
Dabar tie žydai sako tam Jonui:
- Tu dabar tą galvą išvirk, o su tais drebučiais, nunešęs in
bažnyčią, patepkie vargonus...
Jis vėl nuvėjo paklaustie kunigo, ką čia daryt. Tas kunigas
sako:
- Na, patepk - žiūrėsim, kas čia bus.
Tas Jonas ir patepė vargonus. An rytojaus kaip tik pradėjo
žaist an tų vargonų, tai kad pradėjo visam mieste žydai pjautis -
net baisu žiūrėt! Nė palicija, nė nieks suvaldyt negalėjo! Kaip
nustoja an vargonų žaidę, teip tie žydai nustoja smaugęsi, kaip
tik pradės tie vargonai ūžtie, teip tie žydai vėl su peiliais pjautis!
Paskui, kurie da gyvi liko, bėgo pas kunigą, kad daugiau jau ant
tų vargonų nepūstų. Ir tuos vargonus turėjo išmest, sudegyt, o
tie žydai nupirko geresnius.
(No ]. Kamaraucko iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

1. Dravėnuos, Priekulės par., Klaipėdos pav., senuose laikuose

mynikai, linus bemindami, ginčijos, kas tarp jų didžiausį drąsu­
mą parodyt galėtų. Viena merga, lažybos meilydama, ant kapi-
nų nuėjus, krikštą (paminklą nuo kapo) atnešė. Jie liepė tą krikštą
vėl atgal nešt, ale ji, jau įbūgusi, nesidavė persišnekėt. Tad ji, ale
nei naktij pakajaus nejausdama, iš nerimasties ėjo pas kunigą
apie tai pasiskųst. Ale kunigs jai tarė:
- Tai dabar negerai su tavim yra: tu turi mirt...
Ji jo, kaip savo dūšos rūpintojo, labai meldė, idant jai gelbė­
tų. Tai jis, jos susimildams, ją atgriekavo ir, baltas pirštines užsi­
movęs, ėjo vakare su ja ant kapinų drauge. Čon pamatė juodu
tris baltus apsijuosusus vyrus vaikščojančus, kurie, jiemdviem
ant kapinų užeinant, jau priešais atėjo. Kunigą berods neužku-
šino, ale mergai tarė:
222
 - Kad dabar kunigs drauge nebūt, tai tav didiai prastai eitų...
O viens tų trijų kirto jai per antausi, jog jo plaštakos mėlyns
pažymis, kol ji gyvavo, ant jos veido matoms buvo.
Kiti sako, jog merga krikštą tiesiog į pirtį nešus, iš kur ją išei­
nant nesulaukdami, ėję žūrėt, tai radę ją su krikštu ant anglių
bedegant - dvasės ją čon užmetusės.
2. Jsručo paviete apie metą 1700 viens žmogus, vakare pro
kapines praeidams, sutikęs vieną išdrieką (tik marškinėtą). Pa-
mislijęs, kad tas jį baugyt nor, už marškinų čupterėjęs, tuos anam
per galvą numaukęs, namon parsinešęs. Dar toj pačoj naktij apie
dvyliktą adyną nuplėštasis marškinų atėjęs, ale atimtojis nei toj,
nei antroj naktij marškinus neatidavęs. Kai dvasė trečoj naktij
atėjus, tad jis jau įbūgęs, jai marškinus atidavęs, o ta dvasė jam
per antausį kirtus, tardama:
- Minau nebandyk daugiau numirėlius užkabinėt...
Plėšiks persigandęs apsirgęs ir numiręs su mėlynu pažymiu
visų penkių pirštų veide...
3. Seniau susirinka vienam subatvakaryj vakaruotų keletas
žmonių ir jėmė šnekėtie apie drųsumų. Vienas gyrės, kad tų pa­
dare, kitas - kad tų. Vienas iš buria atsirada ir saka:
- E va aš nuveisiu dabar kapuos ir atnešiu neseniai pakavatų
numirėlį!
Jėme iš ja kiti juokties, o kiti siundyt, sakydami:
- Nu, jau aik, aik! Atnešk gi!
Nuveja drųsūnas, atakase numirėlį ir, išėmįs jį iš karsta, už-
sidėja un pečių ir atsinešė susirinkiman. Kaip tik šitų pamate,
visi iš susirinkimą išbėga. Likįs drųsūnas vienas pajėme velianį
až kajų ir, nebenarėdams neštie atgalias un kapų, nunešįs svie­
dė patvarin. Bet kaip tik numėtė, tuoj velianis jį capt až runkas ir
nebelaidžia, saka:
- Iš kur mani pajemei, tį ir padėk!
Matydamas tų, drųsuolis naram nenaram ir drebėdamas pa­
jėme velianį ir nuneše un kapų. Indėja karstan, bet velianis vėl ja
nepalaide, sakydamas:
- Nuveik tan sadžiun, kur aš gyvenau, ir perprašyk mana
susiedį materiškį, katrų aš gyvindamas nuskriaudžiau. Jegu ana
man davanas, tai ir aš tau davanasiu až tat, kad mani važajai!

223
 Nuveja anas un tų materiškį ir prašė nuo ryta lig vakara, bet
materiške nenarėja davanat. Nuveja ir pasisakė velianiui, kad
negaliųs perprašyt materiškes. Liepe velianis atlygint jai skriau­
dų ir vėl prašyt. Led ne led drųsūnas perpraše materiškį. Tadu
ir velianis jam davanaja. Liepe jį ažkastie ir pasakė:
- Kitąkart daugiau teip nedaryk! Neardyk pakajaus numiru-
siems!
(Užrašė Braukilas Jūžintų par., Zarasų pav., Kauno gub.)

4. Seniau gyvena vienas labai turtingas panas. Kai anas mirė,

tai liepe savi pakavat auksiniam grabi. Anas pats teip pat būva
aptaisytas labai brungiais rūbais. Kad jau jį pakavaja, tai, dasiži-
nojįs apešitų, vienas vargulis žmagus nuveja šita pana apvagtų.
Nuveja anas un kapų jau prieblindaj. Tik prejįs un duobį, pradė-
ja kašte. Tik štai ir pamate, kad ataina nabašnykas panas! Narėja
žmagus nubėgt, bet panas jį suturėja, sakydamas:
- Nebėk! Aš tau paradysiu gerų daiktų!
Atkasė duobį ir liepe žmagui jan lipte, - e graba duobėj jau
nebebūva. Kad žmagus duobėn inlipe, tai panas liepe jam tinai
būt, kalai anas sugrįšiųs, ir kas tik un duobį atais, tai vaikyt
šalin.
Kaip tik panas nuveja talyn, tuoj privažiava kasžin kaks su
vežimu siena ir narėja duobėn inverst, bet šitas žmagus kaip ga­
lėdamas tų šieninį šalin nuvarė. Tik tas nusikemėja su šienu -
štai ataina babas su padynem pieną ir narėja pilt duobėn, bet
žmagus ir jas nuvarė. Tik tas prasišalina - ir atsivarė artajas su
jaučiais un duobį ir, arklų ažbedįs, pradėja art ir verst duobėn
žemes. Žmagus pradėja jį su grumtais ir žemem mėtyt. Talai mė­
tė, kalai tų artajų šalin nuvarė. Besivaidijunt su visais, ir vidu­
naktis ataja. Būva da ir vėl kakie žmanes un duobį atainų, bet
tuo čėsu gaidys kakariekaaa! - ir visa išnyka.
Ataja nabašnykas panas un duobį ir klausė:
- Nu, kų gi matei?
Žmagus jam pasakė, kų mate. Tadu panas jam tarė:
- Matai, tie visi, katrie būva atajį un duobį ir žėdnas narėja
tai šių, tai tų duobėn inmest, tai tie visi būva mani apvagi, kalai
aš da gyvas buvau. Vienas perpjaudava mana pievas, tai dabar
būva atvežįs šienų. Babas išmelždava karves, tai būva pienų at-
nešį. Kitas perardava mana laukų, tai dabar narėja atart. Bet man

224
dabar nieką nebereikia jau... Tai radyčia ir tau, kad daugiau ne-
beaitum numirėlių apiplėštų, nes svetima vis raiks atiduot...
Tų pasakįs, numirėlis prapuola, e žmagelis parkumbrina sau
skubinai narna ir niekadas daugiau un kapų nebeidava.
,
(Nuo Dominyka Sirvydžio iš Dauliūnų Jūžintų jtarapijos, Zarasų pav.. Kaunogub.)

5. Gyvena vienaj gryčiaj dvi marčias. Viena labai daug auksa

žiedų turėja. Par laikų ta marti, kur žiedų turėja, smagiai apsirga
ir, būdama prie smerties, prašė sava untrų marčių, sakydama:
- Kai aš numirsiu, tai visus žiedus man un runku užmaustyk
ir teip mani pakavak.
šitai marčiai nars labai būva gailu žiedų (nes ana mislija, kad
marti mirdama jai žiedus paskirs), bet, kaip tik marti numirė,
apmauste jas rankas žiedais ir pakavaja. Paskui likusiai marčiai
ir nuo mislių šitie žiedai nenuveina. Teip jai gailu jų, kad nebe-
žinaja, kas daryt. Be ligas liga. Sumislija sau: „Nuveisiu kapuos,
atkasiu numirėlį ir numaustysiu nuo runku žiedus'6 7. Unt ryta-
jaus naktij, kaip tiktai visi sumiga, tuoj ana, pasijėmus špatų,
nubėga un kapų ir nu kast! Atkasė marčias grabų ir jėme maut
nuo runku žiedus. Bet runkas būva sustingi - mave mave ir nie­
ką nepadare numaut. Išsijėme peilį, nupjave runkas ir parsinešė
narna. Palingva ineja gryčian, paklausius, ar da visi tebemiega,
pasidėja marčias runkas un priežedas prie žarijam ir šildžia, kad
būt lengviau paskui žiedai numaustyt.
Apie vidunaktį ataja numirėle iš kapų, prėja palungen ir už­
dainavai
Miega gaidžiai, miega vištas,
Tik nemiega mana marti:
Prie priežedelei stavi,
Runkeles šildžia,
Žiedelius mausta.
Paskui, prejus un duris, vėl teip pat uždainava. Duris atsida­
rė ir, inejus gryčian, kaip sučiupa marčių, parmetė un žemį ir
jėme kamuot. Kamava kamava, paskui, pasijėmus runkas, nu­
veja vėl kapuos. Hšita marti un rytajaus ir numirė.
(Svirplys Jūžintų par.)

6. Šilokarčemos pav., Kintų parapijos ūkininks Kavolė, šu-

nui kaukiant, tojo ausis kryžiais sukeitęs, per tą skylutę virš gal-

225
vos, žem ausų žūrėjo ir nuo to sykio ne tik dvases matyt galėjo,
bet jas ir nešt bei lydėt turėdavo. Kartą vakarienę bevalgant pro
langą jį laukan vadino, to jis ale visai neatbojo nei antru kartu,
ale trečiąkart šaukiant jis tik byzino laukan. Del jo negreito pa­
klusnumo, vos išėjus, dvasė jam per veidą teip užkirto, kad kol
jis gyvs, jos visų penkių pirštų vietos ant jo veido lyg surumbė-
jusos pažym buvo. Jurgonienė, kuriai Kavolė pažįstams buvo, šį
atsitikimą pasakodama sako, jis tą savo prašmatystę labai ap­
gailėdavęs.

7. Ragainės pav. Paskalvių Razums, jauns būdams, norėdams

dvases matyt, nekurį lavoną išlydint ir šunui kaukiant, jis tojo
ausis kryžiais per galvą sukeitęs, per tą tarpausinę skylę pasitū-
pęs žūrėdams, tokį perausį gavęs, jog jis aukštynais ant žemės
parsiritęs. Po to sakydavęs: „Negundyk Dievą, viešpatį savo..."

8. Nekursai berns iš Vilkų, Klaipėdos pav., į Paupelius gave-

nose šimelį (= širvą žirgą) jojęs. Prie kryžkelio sutikęs jis kitą
šimelninką priešais atjojantį. Tasai jam tokį perausį priteikęs, jog
nuo delnos ir penkių pirštų mėlynai juodi pažymiai ant veido
likę. Jis, namon sugrįžęs, tris nedėles pasirgęs ir pasimiręs su
tuo juoduoju rankos ženklu..

9. Rameikuos iš Eglininkų, PilkalnĮio] pav., tarnavo bernas,

tikras netbola. Namuos lavonui esant, jis, per budėtuves už sta­
lo užsistojęs, pradėjo lavonmišę laikyt ir potam šv. vakarienę*
išdalyt, bene duonos bei alaus duodams. Tuomžyg jis pamatė
pro duris vėlių pulką ateinant. Tos jį nutvėrė, per stalą pertęsė,
laukan plėšė, namiškiai jam gelbėjo, veltui atgal laikydami. Teip
pro duris bei vartus ik kiemo galo jį nulydėję, čon jie kiek galė­
dami pasispyrę jį tik atlaikė ir, į stubą vos pusgyvį pargabenę,
paguldė, tai jis atsikartodams šaukė, idant lauke prie lango sto­
vintį baltąjį gaidį šalin varytų. Po valandos jis pasimirė. Tai atsi­
tikę apie metą 1820, kol dar kiemai abigalėj ūlyčos vartus turėjo.

10. Berns Z. iš Eglininkų, didis prašmats būdams, kartą čon

pat ant budėtuvių šauniai įsišlerbęs, laukan išėjęs, lyg katalikų
* Komunija.

226
kunigs apsirėdęs ir duonos bei vandens pasiėmęs, sugrįžęs ėmė
kitiems budėtojams šv. vakarienę dalyt. Teip beprašmatodams,
jis susyk nežmoniškai suklykęs susmuko. Tuomžyg stubos du­
rys atsivėrė. KaČeig ir nieks nebįėjo, tačau visi budėtojai matė,
jog jį lyg nešte iš stubos išnešė. Jie, tuoj liktemą pasidegę, ėjo jam
paskui žūrėt ir rado jį gale kiemo, šalia didžo medžo, kuolą ap­
sikabinusį vos begyvuojantį mėlynai sugnaibytą. Namon par­
gabenus, jis trečiądien pasimirė.

11. Barzūnuos, TilžĮėsj pav., Jokūbatienė, ūkininkė, jos dukre­

lei numirus, ji negalėjus visai nusiramdyt ir todėl kas dieną ėjo
ant kapinų. Vieną dieną ji, savo dukrelę pamačus, išsigandus na­
mon bėgo, ale dvasė ją tolydžaus paskui sekė. Nekuroj lenkėj ji
parsirito - čon jos dukrelės dvasė ją labai subėdavojo, jog ji pusę
meto sirgo. Per tai ir savo protelį kone visai prapuldė, teip kad ji
tik atsiminė, vakarais saulėleidžui ant kaukarėlės užėjus, šaukt:
„Buše, Buše, eikš namon..." Tai atsitiko apie metą 1815.

12. Vienam kieme Stalupėnų pavieto nekuri moteriškė po jos

palaidojimo tankiai pareidavo. Teip vieną vakarą jos dukrelės
girdėjo ją vėl į stubą tiesiog prie lovos ateinant. Čia apsistojus
per patalus ant pasakotojės kojų pirštų skaudžiai uždrožus. Po-
tam, patalus nuvertus, žemyn plėšus teip, jog pasakotoje bei jos
sesuo, kuri motiną matė, nei su dantimis įsikandusės išlaikyt juos
negalėjusės...

13. Molgirių, TilžĮėsĮ pav., Abratienė po jos numirimo tą va­

karą, drobule apsigobusi, atėjo prie Šleivų lango. Šuodu abu, ją
pamačusu, tarė:
- Tai Abratienė čia - tai jau pasigavo...
Ji ale tuomžyg prapuolė, o juodu tuoj patyrė ją jau mirusią.
Antrą vakarą ji, tiesiog į stubą, jau sugulus, prie jųdviejų lovos
atėjus, patalus žemyn plėšė, o juodu, įsikibusu į patalus, šaukė:
- Abratiene, duok pakajų!
Tai ji paleidus ant visados išėjo...

14. Junkeris iš Tovės, (sės par., Pakalnės pav., sako:

- Tulmyns mano butą uždegė, o kadangi čia keturi žmones
sudegė, jis nerimstąs pastojo ir dvases matydavęs. Tosės jį visur

227
kankydavo, o jis visur ir visados joms paklusnas būt turėjo: be
murmėjimo j baisiausi purvyną atsiguldavo, kur jos jam su mo­
jimu bei rodymu gult, eit ar stovėt liepdavo. Jis nei dieną, nei
naktį valnas nebuvo, be jų ivelijimo nei valgyt valės neturėda­
vo. Kartą turėjo jis jas toli nulydėt, tad’jos ji prie nekuro akmens
didiai alkino. Galiausiai sakėsi jos einančos daug bažnyčkiemių
peržūrėt ir daugiaus nesugrįžo pas ji, tai jis apie porą metų nuo
to vargingo kankinimo pakajų gavo...

15. Pagarblaukių (Labguvos pav.) Juknys jau iš prigimties di­

dis čutytojis bei juokdaris buvo. Jam to nesiliaujant, Dievs jį kan­
kinamoms dvasėms padavė. Tois per sienoj išpjautą langelį, kur
vos mažas kūdikis pertilpęs būt, jį, didį vyrą, vienos plėsdamos,
kitos stumdamos, pertęsė. Per tai jo kaulai lyg iškliurę patapda­
vo: iš peršulių jis nežmogišku balsu šaukdavo. Po kelių dienų
dvasės vėl atėjusos, stuboj ugnį sukurusės, jį degyt imdavo, iš to
jo šauksmą ir namiškiai girdėdavo. Vėl po kelių dienų atėjusos
su dideliais peiliais, nuo kojų pirštų pradėjusos, ik pusei blauz­
dų jo odą atlupdavo, kuri čon visai liuosa ir skaudžiai jautri tap­
davo... Ketvirtąkart dvasės atėjusos ant jo septyniais perkūnais
trenkdavo: pirms trinkis skaudus, antras skaudesnis, trečiasis
dar skaudesnis, o teip ik septintojo, jog tasai visai pekliškas bū­
davo. O potam tas ketveropas koravones vėl iš pradžos, paeiliu-
mis, dvasės atkartodavo. Po ilgoko laiko, jam prisivertus, tie
kankinimai pasiliovę.

16. Savo gimtuvės (Galbraseiuos, Ragainės pav.) apygardij

aš to vardo vėlė nierkur minavojant negirdėjau. Aš pats buvau
45 metų, kaip tą vardą pirmą kartą nuo vienos iš Lauksargių
kampo senos moteriškės girdėjau. Ta, man savo ligas aprašyda­
ma, teipo išsitarė: „Vėlės mane appūtė, ir aš tuojaus ta liga ap­
sirgau, kuria kiti iš tų namų numirę, bet tuočės, ilgai sirgdama,
tikt pasigavau7'. Kiek supratau, tai ji norėjo tuom išliudyti, kad
ją mirusių dvasės, arba, kaip ji sakė, vėlės, ta pačia liga appūtu-
sios, arba apkrėtusios. Kita motera teip kalbėjo: „Kad vėlės pa-
kanda, reik smilkytisi". Kiti vėl iš to į vėles tikėjimo savo naudą
ieško. Karčiauninkų Radžuvaitis apsiimdavo jas pravaryti ir per
jų išvarymą ligas arba slogas nukreipti. Kas per tai sveikatą įgauti

22H
norėdavo, tą jis naktyje vesdavosi ant kapinų, o tų daugums prisi-
bijodams rasi jau vien iš baimės pasigaudavo. Ale kaip kartą viens
su juom važiuodams prašė, idant jam jo tėvų kapus ir vėles paro­
dytų, tai Radžuvaitis nuo vežimo pradingo kaip nebuvęs.
Vėlių - kiti sako: laumių - sužįsti plaukai yra tie, į kurius
kaltūnai įsimetę yra. Vėliažolėmis vadina kiti man nepažįstamą
želmenį.
(Kr. J.)

17*. Kada, būdams prie numirėlio namuose arba ant kapi­

nių, nusigąsti iš netyčių kojai paslydus, įkišus ją į kokią skylę ir
1. 1., tada vėlės žmogų pakanda: žmogus visas pagelsta ir ima
nykti. Tokį žmonės pamatę klausia: „Ar vėlės tave pakando?"
(Nuo Magd. Rimkaitienes iš Plokščių, SuvalfkųJ gub.)

18. Vėlės pagauna tiktai tą, kursai numirėlio nusigąsta, kaip

ne sykį atsitinka šarvojant arba plaujant numirėlį, kada jisai krūp­
teria, nuleidžia ranką ir 1.1. Jau 3 metai kaip Rožė Glodienė, gy­
venanti Plokščiuose, ėjo ant šermenų Matjauskienės ir, žengdama
per slenkstį, staiga numynė į duobelę po išimtai plytai, atgal at­
virto ir nusigando: jai pasirodė, kad numirėlis tiesiog eina ant
jos per duris. Iš to baisiai įsirgo, mėtosi, tąso ją į visas puses,
šaukia, mykia, išduodama iš vidurių kažin kokį balsą be žodžių.
Važiojo pas daktarus, bet tie nieko nepagelbėjo. Išgirdus, kad
Gelgaudiškio vartas Račuvaitis nuo priepuolio gydo, nuvažia­
vo šįmet (1896 m.) pavasarij pas jį. Tas gi, apžiūrėjęs ją, rado du
speniuku pašonėje ir pasakė:
- Nėr ką gydytis ir pas daktarus važinėti, nieko iš to nebus
dėl to, kad išsigandai numirėlio ir vėlės tave pagavo.
Kada parvažiavo namo, Endrienė patarė jai, kad pabandytų
žinomą ir jos išmėgintą būdą atsiliuosuoti nuo žudančių ją vė­
lių. Jai liepė šiteip padaryti: paimti dvi gijas (vilnonius siūlus) ir,
nunešus jas ant kapinių, vieną jų, ilgą į savo stuomenį, patiesti
išilgai ant šviežio kapo, kitą gi patiesti skersai ir atsiklaupus su­
kalbėti septynis ištisus poterius („Tėve mūsų", „Sveika, Mari­
ja", „Tikiu į Dievą Tėvą"ir „Garbė būk Dievui Tėvui") ir atsikėlus
eiti namo neatsižiūrint ir su nieku nešnekant. Glodienė teip ir
* N'r. 17-20 užrašyti I* KrauČCino iš „Ž.ivaja stnrin.i", 1897, sir. 257-9.

229
padarė, bet nieko negelbėjo: vėlės, kurios ture pasilikti ant kapi­
nių, neliko tenais ir toliaus vargina nabagę.
(Pasakojo Karalienė ii Plokščių.)

19. Norint nuo vėlių atsiliuosuoti, reikia tuojaus, kaip tik nu­
sigąsti numirėlio, nukirpti jo plaukų, paimti skaras, kuriomis
mazgojo ir šluostė numirėlį, užkūrinti jas ir parūkyti save.

20. Nuo priepuolio yra vėliažolės, juodšaknės ir budajonai.

Reikia a) jas įdėti į šaltą vandenį, gerai suvirinti ir paskui atauši­
nus duoti gerti (Juozienė iš Plokščių); b) reikia jomis gerai pasi-
smilkinti (pasirūkinti), ir išgysi (Magdė Rimkūnienė iš Plokščių ir
Demikienė iš Kaimelio, Naumieslčioj pav., Suvlalkųj gub.).

XIX. KODĖL DVASĖS [VĖLĖS] VAIDYTIS TUR

1. Jei kurio žmogaus lavonas pasiliekt nepalaidotas, tai to dva-

sė be rimasties klydinėja po svietą ir rūpinasi, idant lavons būtų,
kaip reik, kapuose pakasamas. Teip kartą žmogelis iš Viešvilės
Nemune nuskendo ir jo lavoną niekur atrasti negalėjo. Po puse
metų sapnavo jo brolis ir skenduolio kūną pamatė ties nekuria
vieta po krūmais pusiau smiltimis apdumtą, bet jis tą sapną per
nieką laikė. Antrąkart jis tą patį sapną sapnavo ir vėl tam neįti­
kėjo. Ale kaip jis ir trečiu kartu vėl tą patį sapną turėjo, tai jis,
graibštą paėmęs, tyčiomis nuėjo į tą sapne regėtąją vietą - ir štai!
jis atrado savo brolio lavoną po visam teip po krūmu begulintį,
kaip jis jį buvo sapne regėjęs. Dabar jis lavoną išėmė ir, kaip puo­
lasi, palaidojo. Sakoma, būk po palaidojimo brolis jam dar kartą
sapne pasirodęs ir už pakavojimą žemelėje pasidėkavojęs. Teip
pasakojo man mano senasis tėtatis per tikrą tiesą.
(Kr).)
9
2. Seniai jau kartą jauna graži marti Kuršiškose mariose nu­
skendo, o jos lavoną niekaip negalėjo sužvejoti. Jos jaunikis ją
buvo labai karštai mylėjęs ir jos dėl skaudžiai gedėjo. Tai ji jam,
tūlam laikui praėjus, sapne pasirodė, kaip ir kur gulinti: giliai
ant dugno ji gulėjo ir vanduo jos plaukus klastė... O kaip šitas
jaunikis antrą dieną į tą vietą nusiyrė, tai jis iš tiesos jos kūnelį
toj vietoj atrado ir gražiai palaidojo. Nuo to laiko, - kaip sakė
mano tėvas, - ji jam daugiaus nesirodė.
(Kr. f.)

3. jsruties mieste apie metą 1870 paliktoji našlė kupčiaus P.

kas mielą naktį apie savo vyrą sapnavo. Tas jai vis ir vis kalbėjo:
„Ak, kodėl palieki tu mane vandenyje? Išimk mane iš to giliojo
vandens!" Moteriškė tai iš pradžios nenorėjo tikėti, kadangi jos
vyrs aukštai ant kalno palaidots buvo, bet vis ir vis tam pačiam
sapnui pasirodant, našlė kitiems apie tai kalbėti pradėjo. Tie jai
nuramdymo dėl prikalbėjo, kad vyro grabą atkastų. O atkasus
iš tiesos atrado kapą vandenimi kupinai pribėgusį. Iš to nusida­
vimo visas Jsruties miestas sujudo, kadangi tas visiems labai dy-
vinas buvo. Ana moteriškė savo vyrą labai karštai mylėjo ir jo
kapą kasdieną puikiausiomis kvietkomis apkaišydavo.
(Pasakojo iš savo patyrimo mano moteriškė. kuri /srūtij gimusi ir augusi. Kr. J)

4. Kad kas sav kaip galą pasidaro - pasikar, pasipjaun, nusi-

nuodij ir t. t., arba kad kas kokį nors vagį ar teip kokį žmogų
užmuš, nušaun ir t. t., tai tas uelaikis vis apė tą savo myriaus
vietą vaidinas, rodos tiek da metų, kiek da jis būtų gyvs buvęs
čia šioj pasaulėj.
(Girdėjau nuo savųjų ir kilų. Si)

5. Pakaruokliai ar kitaip kaip sav galą pasidarę, t. y. netaikiai,

ir tie žmonis gandin, vedžioj, kartais susitikę vieną patį žmogų
einant naktij, vadin „Eikš pasiristi!" Tai kad eisi su juo ristis, tai
jei jis bus už tave daugiaus spėko turėjęs, kada ant žemės gyve­
no, tai tu jam nieko nepadarysi - jis tave apgalės, bet jeigu tu
turi už jį daugiaus spėko, tai tu jį parmesi, suminsi. Tiktai jis
neprilįs niekada, tai teip tik jie žmonis prikankin, prižudo - jis
atsikėlęs nuo žemės ir vėl sako: „Eikš vėl ristis..."
(M. Si.)
6. Dūšios visų tų, kurie, gyvi būdami, nelabą gyvenimą ve­
dę, kurie ne savo mirtį mirę, būtent: pasikorę (pakaruokliai), van­
denų nuskendę (paskendėliai), nusišovę ir t. t., sako, vaidinasi,
žmonėms ramumo neduodamos.
(Nog Įura Basanavičiaus ir k. iš Ožkabalių )

231
 7. Jei kūnas žmogaus nepalaidotas, dvasia jo, nors jis ir tei­
singiausias būtų buvęs, ramybės neturėdama, trankosi naktimis,
vaidinasi, kartais ir ką pikto gyviems padarydama. Pakol kūnas
(kaulai) žemėje (šventoje vietoje) nepakavotas, dvasiai, sako, sunku
ėsą ant šio svieto būtie, ir ji, nog jo atsiskirtie negalėdama, turin­
ti vaidytis.
(No to paties.)

8. Buvo toks bagotas ponas mieste, jis ten turėjo kokią slūž-
bą. Jis turėjo tik vieną kukarką, ale ta pati kukarka išėjo in mies­
tą nupirkt kokio valgio. Dabar sako sau tas ponas: „Dabar nieko
nėr čia - reik susiskaityt pinigus". Jis, pasipylęs krepšį pinigų an
stalo, skaito tuos pinigus. Atėjo in tą sykį mėsinykas, iš paleng-
vo atsidarė duris - žiūri, kad tas ponas skaito pinigus, o žiūri,
kad nieko nėr. Tas mėsinykas nuvėjo in kuknią, pajėmė kukar-
kos peilį, šoko prie to pono, tą poną už gerklės! Ponui tam galvą
nupjovė, o jis su pinigais nuvė sau.
Parėjo toj kukarka namo, neša tuojaus ponui parodyt, ką nu­
pirko. Ateina - žiūri, kad jau ponas be galvos guli išvirtęs. Toj
mergina persigandus in paliciją davė žinią. Pribuvo palicija -
žiūri, kad su kukarkos peiliu papjautas. Tai kas čia galėjo dau-
giaus papjaut, kaip kukarka, nes jos ir peilis. Pajėmė tą mergaitę
in kozą. Jau toj mergina sėdi viens mėnesis ir kitas.
O tam name, katram tą poną papjovė, niekas negalėjo būtie,
vaidinosi. Buvo tam mieste toks kurpius girtuoklis, jis nieko ne­
turėjo, nė kur būt. Išgėrė arielkos, pasijėmė žvakę, nuvėjo in tą
namą nakvot - sako: „Kap bus, tep bus". O jau jis žinojo, kad
tenai smaugia žmones, kad koks nakvoja. Vakare užžibino žva­
kę ir sėdi už pečiaus. Ale jau gerai sutemė, klauso - atsibaladoja.
Atsidarė durys, atėjo tas ponas, atsinešė krepšį pinigų, pasipylė
an stalo ir skaito. Ne po ilgam atėjo mėsinykas, prasidarė duris
ir vėl uždarė, nuvėjo in kuknią, pajėmė peilį, atėjęs griebė tą po­
ną, galvą nupjovė. Tas pons parvirto, o tas mėsinykas susižėrė
tuos pinigus ir išėjo.
Anryt tas kurpius tuojaus davė žinią palicijai. Kitą vakarą
ėjo daugiau žiūrėt, ėjo ir bulmistras, ir kiti. Atėjo - vėl tą patį
matė. An rytojaus tuojaus tą mėsinyką sujėmė: jau pamatė, kad
tas mėsinykas papjovė. Tuojaus baudė, kad atiduotų. Tas da iš
pradžių gynėsi, o paskui prisipažino ir atidavė pinigus. O jis už

232
savo tokį darbą gavo užmokestį. Tą merginą paleido iš kozo, su
tuom kurpium ją apženijo, ir gyveno jiedu tuose namuose to po­
no. O tas ponas jau daugiau nesitrankė.
fN’o Ad. Krukio iš Ožkabalių 1896.)

9. Lankupių (Geldapės pav.) nekursai gaspadorus, pypkį be-

užsirūkydams, negyvs ant žemės susmuko. Šermenų dien' jis vi­
sus galvijus, nuo sietos ryšo paleidęs, iš tvarto laukan varė, o po
šermenų stuboj daug nelabumo darė irgi skūnėj bei ant aukšto
kuldavo, ale penktasis nepritarė - šlubavo. Tą didįjį kūlimą irgi
kaimyniškame Parškepių kieme jauniejie, bet ne visi, girdėdavę.

10. Didfžiųjų] Puskepalų (Ragain[ės] pav.) nekursai gaspa-

dorus į Ragainę nuvažavęs, o degtinę per daug mylėdams, tenai
mirtinai nusigėręs. Iš ten jį pargabenus ir palaidojus, jis ilgą lai­
ką ne tik savo pačiai, bet ir kitiems jos namuose ne vien naktij,
bet ir dienoj rodydavos, savo pačiai patalus nuplėšęs šalia lovos
pamesdavo ir 1. 1.

11. Gavėnuos (Stalupėnų pav.) ant nekuros pievos vakarais,

ypačiai mėnesienoj, vaikščiojančią mergelę su rūtų vainiku ma­
tydavę. Ji buvus netikėtu smerču toj pievoj mirusi.

12. Kraupiške, RagainĮėsj pav., buvęsis duonkepis Viliūnas

man tarė:
- Kraupiške tam pačam bute, kur aš pyragėlius kepiau bei
miegojau, žandars nusišovė. Dėl jo daug kalbama buvo, o aš juo
dar todėl į gilų mislinėjimą parėjau. Tai nekuroj naktij, man be­
miegant, rodės lyg sapnij nusišovęsis savo urėdiškuose rūbuo­
se, prie mano lovos atėjęs, nutvėrė man už pirštų mano kairės
kojos ir, kelis kartus pakeldams, tąją į lovą mušė, sakydams: „Da­
bar aš čia esu - ko jūs nuo manęs norit... Duokit man pakajų..."
Aš, tuomžyg pašokęs, jaučiau skaudėjimą savo kairėj kojėj! Kad
aš to atsitikimo atsimenu, tai dar šiandien mane šiurpuliai ap­
ima, bet tik misliju, jog tai tik vien iš baimės nusidavę...
Jis, tai papasakojęs, visai šurpuliuodams pasipurtė.

13. Žaliosės, arba Žalgiriu (Pilkalnio pav.), Pauliui nusiskan­

dinus, mėsininks Kūlatis, jo šermenims mėsos prirengęs, ant štai-
do atsigulė. Dar neprisnūdęs girdėjo jis per kimšą lyg katę atei­
nant. Pabaidyt norėdams, mušė jis su ranka ant šieno, tai išgirdo
balsą:
- Nesibijok, aš esu Paulius...
Kerdžiai beganydami matydavę ant kapinių prie Pauliaus ka­
po jau pirm jo mirusią jo dukterį raudojančią stovint. Rudenij
Bružas, eidams ant linų duobės džovinimui ugnį pakurt, pama­
tęs išpūstpilvį Paulių, nes gyvs būdams labai dužas buvęs.

14. Užkamonų (Tilž(ės) pav.) Kvieselis man pranešė:

- Mūs kiemo Posingis šulenij prigėrė. Šermenų vakarą, jau
po 12 adynos, laukan išėjęs, pamačau Posingio dvasę palaidoji­
mo rūbuose prie vartelių stovinčią ir tariančią: „Eik tu namon ir
leisk mane į vidų, į tavo vietą: aš lauke ruimos neturu..." AŠ pa-
žygėjau namon link. Dvasei į butą įėjus, norėdams matyt, kur ta
dings, sekiau jai paskui. {stubą vos įžengęs, pamačau Posingio
dvasę jau už stalo kerčoje ir tuomžyg prapuolančią - rodos, ne­
patiko, kai aš įėjau, ale aš veik apsisukęs namon parėjau. Posin­
gio sesuo kartą tą dvasę skūnėje prie mašynės stovinčią matė,
bet ji, kitiems parodyt norint, prapuolė. Vėl kartą kitamjam pro
tas kapines einant, ta dvasė, jį apie šimtą žingsnų palydėjus, vėl,
kaip atsiradus, prapuolė...
15. Klaipėdos parapijoj nekuriai ūkininkienei savo sūnų lyg
per svetimą laikant, tasai per pasikorimą sav galą pasidaręs, tad
tuos namuos ėsančus savo pasivaidinimu tankiai įbaugydavęs.
Čon tarnavęs drūts bernas: tas, pusketvirtį stovėdams, tris šėpe-
lius kviečų užsikeldavęs. Nekuriąnakt jis, pajutęs patalus žemyn
plėšant, sušukęs šalia gulinčam piemenui:
- Vaike, laikyk!
Ir abu rankomis įsikibuse patalus laikę. Jis, jausdams, jog ant
patalų kas užgul, su dantimis įkandęs ir, ant savo didžojo drū­
tumo pasitikėdams, buvo beapglojąs rankomis tą esybę prisip-
lėšt, ale jos viena į vieną, kita į kitą šalį nuo tos esybės atšoko.
Viena, ant žambo nulėkus, suputo, jog ir vaistų reikėjo.
Tas bems tankiai dyvijos, jog vien tame akies mirksnyje jo
didžoji pajiega pragaišus: „Rankos lyg žaibo ištiktos atgal lėkė —
aš jaučau, jog čia kas aukšt prigimties buvo, todėl nereik teip ko
štukavot..."

234
 16. Šerzantynuos, Labguvos pav., pas Avižų vieną vakarą at­
ėjo prie lango žmogišks pavidals, šaukdams:
- Eikit čia, o čia rasit mane nukankytą...
Nuėję į paženklintą vietą, rado negyvą žmogų ir jj palaidojo.
Po daug metų tai pasakotojo brolis Avižus, subatos vakarą vėlo­
kai iš darbo pa reidams, grąžoj mėnesienoj ant minėtosės vietos
vien žmogaus kaulus, abelnai be kūno, bestūksant pamatęs. Jam
be baimės juos, su nusidyvijimu beapžūrint, jie jam iš po akių
išnykę.

17. Saugų žandars, plentą per girę Joniškiump link eidams,

dyviną pavidalą pamatęs, suko į šalį, bet tas, jam vis ant visų
išsivangstymų už akių stodams ir teip jj kone nualsinęs, po va­
landos praleido. Tas pats pavidals tame daikte ir kitiems pasiro­
dydavęs, ik kol iš netyčų čia netoli giroje lapės atraustą lavoną
užėjo. Tąjį ant kapinų palaidojus, daugiaus nebsivaidino. Tai at­
sitiko apie 1883 metą.

18. Vienas ūkininko sūnus jodavo naktimis arklių ganyti, ir

pas jį ataidavo jaunas vaikinas ir padėdavo jam arklių ganyt iki
12 adynai. Jis pasisakė namie apie tą vaikiną. Sako:
- Paklausk, kas jis yra da vienas.
Jis kitą naktį kai išjojo, prie jį atėjo vėl tas vaikinas. Jis jėmė ir
paklausė:
- Kas da esi tu?
Sako:
- Aš esu tavo brolis. Mani mažų dar motina nužudė ir ji mani
pakasė po tvarto slūksčiu, tai aš neturiu vietos - mani atkask ir
pakavok į kapinis...
Iškasė, kaip sakė, kaulelius mažo kūdikio ir pakavojo į ka­
pinis.
(Nuo savo motinos užraSe /. P. Caubas iŠNarteliškių, Panrvtžhol pav.)

19. Gudžų (Ragain[ėsJ pav.) kapinų artybėje trys mergos, jer-

čukus bekasdamos, žmogaus galvą rado. Viena, perdykusi bū­
dama, anų dviejų draudimo neatbodama, tą galvą į stukius
sudaužė. Tai tą vakarą pas ją didis vyrs baltais plaukais atėjo,
vaitodams dėl galvos skaudėjimo. Ta merga išsigandus antrą va­
karą pas aniedvi į vidurį gult ėjo. Tas vyrs vaitodams teip jau
atėjo. O kai trečią vakarą tas baltplaukis juo dėl jo galvos skau­
dėjimo dejavo, tai ta mergelė, per tai jau per daug išgandyta,
pasimirė...

20. Numirusiems kareiviams karo laike metuose 1866,1870-

71 ant Pilkalno kapinų paminklą statant, žmonių kaulų iškasė,
tai nekuri siratėlė atėjusi tų susirinkus, čon pat pas kupčų par­
davus, šeperinų vilnonių gijų nusipirko. Tai pirmąnakt pas ją
atėjo du vyru vakare šeštoj ir naktij dvyliktoj adynoj: viens turė­
jo kepurę raudonai apvadžotą, antrasis visai visai juods. Tasai
ją nakt iš nakties labai kankinęs, jog ji, iš išgąsčo vis klykdama,
pagelbos Šaukus. Tai atkeliavę pas ją ponų bei župonų tai prižū-
rėt. Pirmutiniems ji kepures nuplėšdavus. Vaistytojai misliję tos
mergelės kraują nuleist. Rašę ik karaliaus, ale nei jis, nei kiti tai
neįveliję. Tai bėdai nesiliaujant, ėję pas tą kupčų tų kaulų ieškot,
bet tarp kitųjų negalėję išrasti. Tai galiausiai ta mergelė Radžu-
vaičui, senoviškam dvasų suvadintojui, įtikėjo - tasai tai siratė-
lei visai pagelbėjo, išgydė...

21. Širvintos Gireikis, pantytojis, po jo palaidojimo nesiliau-

tinai namon pareidavo ir savo pačią kankindavo, todėl atkasė jį
ir, jam galvą nukirtę, į nekurią plynę palaidojo, tai jis daugiau
nesivaidino.

22. Girėnų (Ragain(ės) pav.) seniejie pasakodavo, jog apie me­

tą 1835 čon pat žandars Ticher'is gyvenęs. Tasai ypačiai savo
urėde didiai netikęs būdavęs: ne vien žydus, bet ir ubagus per­
sekiodavęs, kur tik užtikdams. Tai žydai, kartą susitarę, prie jo
atėję, sakydami:
- Jei tu nesiliausi savo baisumų, tai mes tav raudoną gaidį
ant stogo užleisim...
Tuomžyg viens iš jų, tvoros kuolą išsitraukęs, tuomi kryžiais
ant žemės kirtęs - čon tuoj ugnis iššokus. Ant stogo jie tai nelei­
dę, bet tik parodę tai galį...
O ubagėliai, kuru tame laike apsčiai buvo, be skirtumo, bū­
tent jauni ir seni, kurus jis užgriedavęs, turėdavę iš savo krepše­
lių sukalėdotąją duonutę ir ką tik būtų gavę jam po kojų iškrėst,
tad jis tai su savo žirgu sutrypdavęs, o žilgalviai, badmirščuo-
dami tuščiais krepšiais, galėdavę tad toliaus leistis. Po to tirono

230
numirimo žmonės ne vien vidurdienij, bet ir vidurnaktij maty­
davę po kelis kartus nuo Girėnų ant Meškių šę bei tę tą žandarą
be galvos, su didžu kardo tarškėjimu jodinėjantį. Kartais vien
balsą girdėdavę, nieką nematydami.

23. Girėnų nekursai gyvatininks, vasaroj vakare vėlokai iš

Meškių per žardžus pareidams, išgirdęs žvingėjimą bei tarškėji­
mą. Apsidairęs pamatęs begalvį žandarą ant arklio žardžiais šen
bei ten per tvoras belaidinantį.

XX. VISOKĮ DVASIŲ PASIVA1DINIMAI

1. Girdėjau pasakojant, kad numirėlių dvasės ir šioj bei toj

vietoj pasivaidinančios, kaip antai pirtyse, po kokiu tiltu, kur
girioje, ale tankiausiai ant kapinių. Žmonės pasakoja, būk jos
tada gyvuosius gandinusios arba ir užpuolusios. Teip sakoma,
būk Lazynų parapijoj ant Šakių kapinių dvasės pasirodančios, o
teipo jau ir netoli tų šalia kelio stovinčioj Merčiuvaičio pirtyje.
Po tuom tiltu prie Paželkščių, tarp Ragainės bei Tilžės, teipogi
tokia vieta buvusi, kol dar nebuvo šasijos (plentos), bet tik pras­
tas vieškelis. Tokių vietų baimingi žmonės lenkiasi, drąsesniejie
kas dieną vaikščioja, nieko nematydami.
( K . J .)

2. - Apie metą 1880, - pasakojo Girulis iš Vainočų, Tilžės

pav., - vasaroj, apie 12 adyną vakare savo pačiai priešais eidams,
pamačau ant pievų, netoli mano tako, kokias dvi pėdi aukštą,
platoką ugnelę. Senų pasakų atsiminęs, persiliudijimo dėl ugne­
lei artyn ėjau. Ant 10 žingsnių prisiartinęs, išvydau kokius šešis
kai pyplius nuogus vaikelius - jie rankeles išskėtę ir besiklono-
dami prieš ugnį šildėsi, kačeig šilta vasaros naktis buvo. Aš, į
juos tikrai pažūrėjęs, skubinausi atgal, o jie manęs nematė nei
manęsp link nežūrėjo, šiaip rasi būčau pabūgęs.

3. Dargužų (KlaipėdfosJ pav.) Lemturis, saulėtekiui į miestą

jodams, savo kiemo kapines atsiekęs, pamatė vaikūzą su pilkais
kailinaičiais pirm savęs vidure kelio einantį. Ale tuoj patėmijo,
jog tas greta su juo šalia kelio ėjo, o akių mojij vėl antroj pusėj
237
kelio ėjo, ne po ilgo vėl pirm minėtoj pusėj greta... O teip šauną
galą tam vaikūzui veik j vieną, veik į kitą pusę vėjo greitume
persikeliant, labai nusidyvydams, į jį dabotingiau žūrėdams, pa-
tėmijo, jog tas vaikūzas ir prie šalia kelio ėsančo krūmelio ne
pro, bet kiaurai per krūmelį lyg kokia dvasė persidriekė. Tai Lem-
turis, į tokius daiktus netikėdams, tačau norėjo apie tai persiliu-
dyt: to vaikūzo dyvinąjį persimainymą kuo akyliausiai užžūrė-
dams, lyg iš perpykio, dar nuspjaudams, suriko:
- Sakyk, kas tu esi, vaike!..
Tai tas vaikūzas tuomžyg iŠ po jo akių prapuolė.

4. Nekuro gaspadoraus iš Raukytės, Šilokarčem[os| pav., vai­

kai, galvijus šalia upelio beganydami, matydavę vidurdieniais
tris raudonus vaikyčus besišvaistančus.

5. Nibudžų, Įsručo pav., Sluoksnytei su jos draugkuniginin-

kais iš Peleninkų nuo pamokslo plentą pareinant, pamatė jie vi­
si, ties Kaukarų kapinėms būdami, nuo plentos kapinun link
viršum rugių, kurie jau išplaukę buvo, mažą vaikelį pilkuos rū­
buos, raudona kepure bėgantį, kursai, ant kapinų užbėgęs, pra­
puolė.

6. Dargužų, Pilkalnio pav., Šokatis, apie 90 metų sens, sakė:

- Mano pusbrolis kartą žaisdams blikinėt (merginėt) ėjo. Pro
kapines eidams, susyk pamatė nuo kapinų dvi baltai rėdytas mer­
gas susitvėrusias ir jam priešais atšokinėjančias. Tad’ jis, viską
pametęs, bėgo namon ir, skūnėj šauduos atsigulęs, tuomžyg pa­
matė tiedvi mergi čon ant rąsto (balkio) besėdinčias.

7. Susitarę penki vyrukai ėjo nekurį vakarą į karališkąją girę

dėl čėringės. Jie jau buvo ik pusę medžo įžogavę, kai susyk me-
dinčaus šunį pamatė ir, skerspjūvę iškėlę, atsistojo, o ir medinčų
patį pamatę, juo nusigando. Skerspjūvę palikę, jie laimingai iš
girės išsišvastė ir, per pievas namon eidami, išgirdo jie pievose
netoli mergų dainavimą ir, vienbalsiai susitarę, ėjo jas žūrėt. Joms
vos prisiartinę, jie išvydo jas tris esančias. Ale tos mergos juos
neprisileido, tai jie nusidyvijo, tardami:
-Tai mūsų kiemo mergos - mes tik turim jas išpažint gauti!

238
 Jie jas apspeitė, ale jos jiems išsprūdo. Jie ir antrąkart savo
procę pristatė jas sugaut, tai jos juokdamosi jiems vėl pasprūdo.
Per tai jie rūstaudami tarė:
- Mes, penki vyrai, tik galėsim tris mergas sugaut ir pažūrėt,
kas jos per vienos.
Dabar su didžausu stropumu bei akylumu jas treču kartu ap­
speitė ir kai jau ant jų nutvėrimo rankas ištiesė, tuomžyg išvydo
jie savo viduryje vietoj tų gaudomųjų trijų mergų vieną juodą
šunį trijų metų, veršo didume, didiai bjauriais išsišiepusiais nas­
rais. Iš iŠgąsčo jie lyg vėjo nešami namon parbėgo.

8. Šilgaliuos, TilžĮės] pav., vakare vienam žmogui per lieptą

nekuro upelio pereinant, čon jam balta drobule apsisautusi mo­
teriškė priešais atėjo. Jis ją sveikino, o ji tylėjo. Jam vos kelis žings­
nius paėjus, upelyje suplumpsėjo. Pamislijęs, jog ta baltoji nuo
liepto į upelį įvirto, žengė jis atgal. O kačeig ir akyliausiai apsi­
dairė, ji buvo šalin ir niekur nematoma.

9. Aplenkiu, TilžĮės] pav., Jurkšaituks eidavo vakarais pas

Gilandžų mergas ant blykės. Kartą mėnesienoj, jau prieš vidur­
naktį, pro Aplenkiu kapines pareidams, pamatė nuo Aplenkio
kunigą su skreiste ir atviroms knygomis priešais ateinant. Tasai,
su pirštu grūmodams, jam pro šalį kapinun link praėjo. Išsigan­
dęs Jurkšaituks, po kelių dienų paiklige susirgęs, keliems mėne­
siams praėjus, pasimirė.

10. Laukgaliuos, ŠilokarčĮemos] pav., prie nekuros žmonos

užėjo viešni vidurdienij, melsdama jai kelį parodyt. Ši ėjo paro­
dyt, o anoji, už tai dėkavodama, pradėm iš jos akių prapuolė. Ta
žmona iš to didiai išsigandus, į stubą sugrįžus, atsigulė ir, ilgo­
kai pasirgus, pasigavo.

11. Dravemos, Klaipėdos pav., Evonupskis matęs nekurį va­

karą ant Dravemos kapinų, kuros apie 150 m apskričos ir apie
15 m į smailumą aukštos yra, tris ugningus vyrus besipešant ir
už kelio į antrą pusę nusirabušeliuojant. Jis skubinos aplink pro
nekurį butą žūrėt. Čon jis, dviejų mergų su ilgais palaidais plau­
kais apstots, daugiau nieko nematęs.

239
 12. Girėnuos, Ragainės pav., nekursai berns O., kartą naktyje
pro Girėnų kapines pareidams, vos kapinų upelį atsiekęs, pa­
matė tuomžyg ant kelio tris žmogiškus pavidalus. Tiejie jį nelei­
do pro šalį. Ar jis į vieną, ar į kitą kelio pusę sukos, tie trys vyrai
jam vis stojos priešai: jei jis skubinos jiems prasprūst, tai ir tie
skubinos jam už akių. Numanydams, jog iš tikro negalima tiems
prasprūst, susimislijęs jiems delmonskepetę pasmogė, tai jie jį
praleido. Rytmetij jis, savo skepetėlės atėjęs, rado ją į visai ma­
žus skivytėlius suplėšytą ant tos vietos gulint.

13. Kulminų (RagainĮės] pav.) Getkantui po jo palaidojimo

parėjus, vištos labai kurkdavo. Jis tiesog, prie jo buvusės lovos
priėjęs, pačią slogyt norėdams, ant patalų užsiguldavo, bet po
porai vakarų paliovė parėjęs. Po to kartą Getkantienės jau mirę-
sis sūnus, naktij prie lango atėjęs, šaukė:
- Mama, Rudys atėjęs Rudį pakorė...
Rytmetij buvo Rudys numiręs. Motina klausė jo:
- O kaip eit tėvui su mergelėms?..
Jis atsakė:
- Seselėms eit gerai, o su tėvu nesusieinu...
Tai pasakęs, nuo lango prapuolė.

14. Rudžų (PilkalnĮio] pav.) Ircikis man sakė:

- Nekuroj grąžoj dienoj per pietus aš su draugu ant lauko
ėsančoj grovoj visai nuogą žmogų pamatėva. Tojo galva pusket-
virčo didelė buvo ir labai garbanuotus plaukus turėjo. Jis toly-
džaus ant 5 metrų užaugo, o tad vėl mažyn eidams, mums
bežūrint iš po akių prapuolė. Mudu skubinavos tą daiktą apžū-
rėt, ale daugiaus nieko nematėva, kačeig ir ant kranto užsilipu-
se labai toli apmatyt galėjova. Tas pasirodyms labai įstabus buvo
ir mum neužmirštinas! Pasakojama, minėtoj grovoj tankiai juods
šuo ir juods arklys pasirodąs.

15. Rusuos, PilkalnĮio] pav., nekuro kraučaus mokytinis, va­

kare vėlai pareidams, jau iš tolo prieš bažnyčią pamatė lyg šunį,
kurs vis didyn ėjo. Tąjį atsiekęs, suprato tai ne šunį, bet bais'
didį vyrą esantį. Mokytinis jau buvo išsikėsęs su lazda tą vyrą
mušt, tai jam lyg ranką kas atlaikė, o tas vyrs tuomžyg prapuolė.

240
 16. Lūžų (Klaipėd[os] pav.) Kaltinis sako:
- Pas mane tarnavo didiai drąsi merga ir berns, žalnierus bu­
vęs. Kartą skūnėj vėlai, apie dvyliktą adyną, kuldami pamatėm
prie netoli ėsančo Smelties upelio kokia 25 pėdų ilgą ir ant 10
pėdų aukštą pavidalą lankoje pagal upelį šę bei tę vaikštinėjan­
tį. Tai minėtu drąsuoju ėjo čon žūrėt, kas tai yr. Ant 50 žingsnų
prisiartinę, tik atsitraukė pabūguse, nes dyvinausia buvo, jog to
milžino ėjimą nei viens negirdėjo, kačeig žemė įšalusi buvo. Po
bertainio adynos ta vaidyklė buvo prapuolus.

17. Baltrušačų (Pakalnės pav.) Mačiks sako:

- Kartą gražam vasaros laike aš bei mano pusbernis, jau vė­
lokai ūlyčia per kiemą eidamu, abudu pamatėva didiai aukštą
pavidalą, po kuro kojų vis žemė linko, mums priešais ateinant.
Mudu jam vos paspėjova iš tako traukt.

18. Nekurią naktį penki vyrai, pro Mankštymą (Būdviečų par.,

Ragain(ės| pav.) beeidami, ant plentos tris mergas stovinčias pa­
matė. Jos teip išdrikusės buvo, kad jie užsilaužė į jų veidus žū­
rėt. Jiems veik ik jų atėjus, jos į morkus įėjo ir visos trys plentosp
link, taigi prieš juos, lyg ant parodos susistojo. Jos buvo kuo gra­
žiausiai pasidabinusos ir labai į juos, o jie į jas žūrėjo, ir teipos jie
jas visi penki matydami praėjo.

19. Jekuos, Ragainės pav., nekuri moteriškė senuose laikuose

matė per langą apyžlegioj šalia staldo nepažįstamą žmogų. Jai
laukan išėjus, tas, jai bežūrint, ilgyn tysdams, ik aukščau kraiko
užaugo. Nusigandus ji atgal skubinos. I butą įžengus, pamatė
bute didžos šviesybės apimtą grabą ir tame savo tėvą bei moti­
ną begulinču. Kas toliau tikos, pasakotojis nebatsiminė.

20. Gromatnešis Rumkis, - pats man pasakojo, - tarp Vilkyš­

kių bei Žagmantų apie Jūrės tiltą radęs į pusę meto penkis kartus
vis vakare apyžlegioj - vienąkart pats žiburį drauge turėdams -
didelę ir labai laibą moteriškę su mažu vyruku krūvoj einanču
labai dyvinu bei, jam sveikinant, nedėkavojanču. Penktąkart su­
sitinkant, buvo atdrėkis ir ledas įlūžęs, todėl jam juodu graude­
nant per Jūrę eit, juodu tuomžyg prieš jį apsisukusu apsistojo ir,

24 i
Rumkui dabar juodu ypačiai apdyvijant, abudu jam iš po akių
prapuolė. Išgąsčo dėl jis kelias nedėlias sirgęs.
21. Lumšačuos, Šilokarčemos pav., nekursai gaspadorus, kel-
norėj trūsdams, išgirdo balsą:
- Varžyk šeimyną...
Trečiąkart tai išgirdęs, skubinos laukan žūrėt, kas čia yr, ir
jau iš tolo pamatė savo kaimyną ateinantį. Tas vos atėjęs tarė:
- Kas tas per baits vyrs buvo šalia kelnorės ant tvoros užsirė­
męs, o tav laukan išėjus, prapuolė?
Gaspadorus, tai nematęs, nusidyvydams kaimynui tą prišau-
kimą pranešė. Abudu tuoj suprato, tai to baltojo prišaukims bu­
vęs, nes mergos, ant kiemo bemilždamos, kone ik peštynų
susivaidijusos buvo.
22. Kalenu Jankus sako:
- Apie metą 1860 rudenij, dar sniego nebesant, sirgdams
pamačau per langą anapus Jūrės, žemaičų pusėj, visai ugningą
žmogaus pavidalą, kursai nuo žemės ik medžų aukštumo raity­
damasis išsikėlė ir vėl ik pagal žemę susitrumpino, o teipo vis
aukštyn bei žemyn išsitiesdams ir susitraukdams, su kojomis bei
rankomis splėsčodams, apie kokią pusę adynos besišėlydams,
visai prapuolė.

23. Gertlaukių Grovs sako:

- Nuo Kirsnabėkio netoli girėje yra smiltinis, teip vadinams
Opšrų kalns, apie 20 pėdų aukšts. Kartą mūs kiemo ūkininkas
Grunavs, vidurnaktij pro jį pareidams, šešis raitus vartus ir vie­
ną liesinčų sutiko. Tie jį ant to kalno užsivadino ir jam ant vieno
daikto rodė, sakydami: „Šišon tu kask, čia guli žmogus palai-
dots, ant kuro sprando viršuj yra šaknis peraugusi..." Šam be-
rausant, jie pajoję, o jis, be spata menk' ką atsiekdams, apsidairęs
juos jau toli nujojus matydams, ėjo šalin, tai tie raiteliai susyk
vėl čia buvo ir jį atgal varė ant kalno kast, o jis vėl, peilį išsiėmęs,
toliaus kasė bei žėrė į tas smiltis... Ale, gaidžui vos pragydus,
minėtiejie raiteliai su didžu bildėjimu šalin pašuoliavo, o Gru­
navs skubinos namon su savo nuo kasimo kruvinaisiais pirštais,
nes jau aušo. O kadang nedėlės ryts buvo, jis, porą vyrų bei žan­
darą pasitelkęs, ėjo ant tos pat jau nuo jo pirštų kruvinosės vie­

242
tos kast. Su špatais giliai įsikasė, bet nieko nerado, kačeig šiaip
iš to kalnelio žmonų kaulus bei surūdijusų ginklų, smiltis be-
veždami, iškasa.

24. Bluoze, šiporus iš Baltupėnų, ant savo valties naktvinai

pasitaisęs, duris užrakinęs, atsigulęs ir išgirdęs lenta ant valties
vieną ateinantį. Pamislijo: „Dar teip vėlai ateina kas - bene kokj
lodingį man prisūlyt", - ir pamatė nekurį vyrą jau prie durų. Jis
norėjo eit atrakyt, ale ansai tuomžyg buvo viduj, jo lovoj, ir su
tokiu smarkumu jį spaust pradėjo, kad jis, į sieną baldydams,
matrosus ant pagalbos šaukė. Tai svetimasis kai nebuvęs pro
duris išslinko, o matrosai atsiskubinę per užrakytąsias duris ne­
galėjo įeit į vidų. Tai jis atsikėlęs atrakino ir juodu įleido.

25. Jurgaitis, Tilžėj į kupčus (=vaizbūnus) besimokindams, tu­

rėjęs dar trūsti, gizeliams gult paėjus. Teip nekurį vakarą jau ir
gult užėjęs, ir duris pagal paprotį užrakinęs, gizeliu du jau mie-
ganču radęs, tuoj atsigulė ir tuomžyg pamatė vyrą per duris tie-
sog prie savo lovos ateinantį, kursai į jį pažūrėjo nusidejuodams.
Tad, prie anų dviejų lovų priėjęs, pažūrėjo ir vėl pro duris laukan
išėjo. Gizeliu du buvo tam tarpe pabudusu ir, anam išėjus, tarė:
- Kas tai, ar tu duris neužrakinai? Kas tas per viens buvo?!..
Jie, tuoj iš lovos strakterėję, ėjo žūrėt, ale durys buvo drūčiai
užrakintos, tai visi tTys persiliudijo ir matė.

26. Jonynų, Ragain[ės] pav., Puodžuvienė, apie pietus tra­

suodama ir jau dūmodama žmones iš skūnės pietų vadyt, ale,
ant stubos aukšto vaikščojimą išgirdus, mislijo, jog iš skūnės viens
ko nors ant aukšto atėjo. Todėl, tam vaikščojimui trepais į butą
nusibaldžus, ji jau buvo besakanti: „Vadyk greit visus pietų", -
kai akimirkoj tai nutyko, ir ji, apsidairus nei vieno nematydama,
greit iš skūnės pietų pašaukė. Tie atėję apie tai nieko nežinojo.
Tuos pačuos namuos genčui Dargeliui šviesoj klėtij rytmetij
lovoj besirangant, atėjo vaikinėlis prie lovos ir atsistiebęs į jį dy-
vinai žūrėjo. Tai Dargelis, lovoj atsitiesdams, suriko:
- Ko tu čia nori?
Tuomžyg tas kūdikis, trumpyn susitraukdams, lyg į žemę pa-
grimzdams, visai išnyko, kačeig Dargelis, tuoj atsikėlęs ir visą
klėtį peržūrėjęs, vaikiną daugiaus nematė.

243
 27. KraupiŠke kunigo Karpovičaus laike, apie 1870 m., tapė
skiepas nugrautas, kursai vakarų pusėj bažnyčos buvo, o tai be­
ne iš tos priežasties, kad jau nuo seno laiko ne tik bažnyčoje, bet
ir apie bažnyčią dvasiškų tranksmų bei pasirodymų būdavo, kad
naktij ir vartus iškeldavo, kurie tąkart mediniai buvo. Lavonai
su jų liekanomis tapė ant ėsančų apie bažnyčią kapinų krikščo-
niškai palaidoti, o nuo to karto negirdėt apie tokius vaidinimus
plempiant.

28. Kalininuos pas Pracatį skūnėj besitrūsiant, nekuriądien

nuo priešpiečų pradėjo ant čon pasodyto kūdikėlio iš šaudų, us-
nų stembriai, jį nepataikydami, lėkt. Jiems besidyvijant ir bežiū­
rint, gaspadorui pačam su grumstu ant kepurės pataikė. Jo pačiai
su kūdikiu laukan bėgant, pelkstukiais į blauzdas metė. Nesu­
prasdami, iš kur tai atlekia, darbą padėję, pradėjo su šakėms šau-
dus ir visus pašalius perieškot, ale ypatiško nieko nerado. Tas
mėtyms grumstais, šaudais, pagaliais, ant paludienų pasiliovęs,
daugiaus neatsikartojo.

29. Brėkštynų dvare, Ragainfėsj pav., apie metą 1890 pono bu­
te audiejui besidarbuojant, nekurį vakarą ant aukšto baldantis, o
galiaus ir stiklų daugybę labai aiškiu nusiskambėjimu į butą nu-
krintant girdėdami, pamislijo dabar pilną butą sukultų stiklų esant.
Liktamą pasidegę, skubinos žūrėt, ale to nieko nematė. O dar vis
viršuj besibaldant, lipo ant aukšto. Čon jiems liktarnoj žiburį iš­
pūtė ir su stiklais paskui metė, o jie nieko nematydami ir besidy-
vydami atgal į stubą skubinos. Tai šėparka sakė:
- Teip ką šišia tankiai girdėt. Aš nesuprantu, iš ko tai atsiei­
na, - mano pirmtakūnė vien todėl paėjo...

30. Pilkalnėliuos, Ragainės pav., - pasakojo Naujienų Ruda-

tis, - pas ūkininką M. nekuri mergelė matė vieną vakarą baltai
rėdytą moterą ateinančią, koktai ji ir kitiems rodė. Tie, nieką ne­
matydami, skubinos laukan žūrėt, motera tad per tvorą į sodą
įsidriekė.
Tas pats ūkininks M. vėl pasakojo. Jam kartą ant lovos begu­
lint, jis ant patalų katiną pamatęs, jį žemyn baidęs, tai akymirkoj
tas katins į gražų gaidį pasivertęs, o visiems labai išsigandus,
tas prapuolęs. Dienoje ant aslos dulkių krūvutės atsirasdavo be-

244
žūrint, o potam į visas šalis ir ik ant stalo uždulkėdavo. Tai vėl
mergelei, su kitąja krūvoj begulint, iš po šonų paklodę išplėšda­
vo ir patalus ant žemės numesdavo.Vieną vakarą pasakotojis,
dėl persiliudijimo nuėjęs, savo akimis matęs su sutrendėjusiais
medžo stukeliais metant, kurie j visas šalis ir ant stalo nulėkę
liko gulėt. Tai vėl susyk iš kakalio pro durelių skylę pelenai lyg
dūmai pro kokią dumskylę išdulkėjo...

31. Milžlaukių (Aulavėnų par., {sručo pav.) Bajors, surinki-

mininks, pranešė:
- Nekurame kieme dvi sesers, vokietukės, viena labai Dievą
mylinti, o kita didiai svietiška, buvo. Vieną nedėldienę pirmoji
su savo prietelka seserį didiai graudeno, idant nuo Dievo bliuz-
nijimo liautųs ir jopi verstus, ale toji to nieko neatbojo, atpenč -
pradėjo šokt, dargi šluotą nusitvėrusi, su ta vis aplink sukdama.
Vakare prietelkai išėjus, abi sesers kožna savo lovoj ir stuboj at­
sigulė, sieną savo tarpe turėdamos. Neilgai trukus bedievė, iš
miego budinta, akis atvėrus matė vyrą šalia lovos stovintį, kur­
sai jai prišaukė: „Kelkis, imk bybeles (= Bibliją) ir pasiskaityk
Ez. 7, 2-9..." Iš to ji didiai išsigando. Atsigavus budino savo se­
serį - toji tuoj atsiskubino. Ji, dar išgąsties prakaitą besišluostyda-
ma, tą atsitikimą seseriai pranešė. Toji tuoj bybeles paėmė ištirt,
kas toj vietoj rašyta, tai paskaičus žvilgterėjo seserspi, bet toji
tuom tarpu dvasę jau išleidusi buvo.

32. Nekursai jauns vokietis, kartą iš Tilžės Paskalviuosn par-

eidams, labai mergų užsigeidęs, daug apie jas mislinėdams, tai
sutiko vieną mergą ant Paželkščų tiltelio. Toji jį nutvėrus visai
nepaleido ir, nuo tiltelio prie Indaus upės nusivedus, jį teip nu-
koravojo, paskiau jį dar baisiai apmyždama, jog vargšas ant vi­
sados mergų atgriso ir nevedęs liko. Ir drausdavo jaunuosus nuo
gašlystės, ypačiai ant kelio esant...

33. Šilokarčemos pav. Pakalnės Jurgenaitienė sako:

- Mete 1862 jau 19 metų merga buvau. Buvo grąžos gruodi-
no dienos, o pri gaspadoraus Juškas trumpai pirm saulėleidžo
atėjo žyds žilais plaukais, kurie ik ant pečų nuteko ir į tris daik­
tus aplink galvą garbanoti buvo, jo barzda žemiau krūtinės nu­
teko, teipjau abelnai žila. Jis turėjo juodą kepurę, pilką mentei},

245
apie pilvą apsijuosęs, baltus autus, gauruotas nagenes ant koiu
ir lazdą rankoje. Jis nuo savo įžengimo į butą tame šen ir ten
vaikštinėjo, rankas ant krūtinės susiėmęs ir lazdą tose laikydama
o pamaži savo galvą į šalį kraipydams. Žūrėtojų pilns buts susi­
bėgo, jis ale, tuosus lyg nematvdams, ant jų nei mažiausiai ne­
dabojo ir teipo per visą nakt' ik saulei užtekėjus vien bute
vaikštinėjęs irgi nei žodžo neištaręs, lazdą į savo dešinę pasiė­
męs, atstojo. Jis nuo mūs keliu jau nuo vakaro užsilikusiųjų žū­
rėtojų lydėtas, ėjo tiesiog per mūs (Pakalnės) upę, ale lyg kokia
deivė viršum vandens - mums rodės, jo neigi nagenos nepašlapo
Mes netyrėm, iš kur jis atėjo nei kur jis nuėjo. Sakoma, jog naktij
turįs jis kur po stogu būt, idant jį nei jokia rasa neužpultų...

34. Mikolaicų, Įstručo pav., nekursai gaspadorus, vakare par-

važuodams, ant kelio surištą gaidį rado. Tą jis paėmė ir parva-
žavęs paliepė bernui tą paukštį i butą įnešt. Pats į stubą įžengęs,
tuoj savo pačią ant rastojo gaidžo paakino, ale ji, į butą išsisku­
binusi, jojau nerado-buvo iš čia prapuolęs ir jau pradėjo stuboj
neregimu būdu vaidytis, patalus iš lovos išmesdams, rūbus nuo
gembės į viduraslį numesdams irgi kitus daiktus mėtydams. Po
kelių dienų ir berno kepurę nuo gembės numest bandė, ale bems,
savo kepurę nuo gembės be jokios esybės atsitolinant matydams,
sušuko:
- Aš nors savo daiktam pakajaus išmeldžu, nes aš su tavim
nieko darbo nei dalytis nebturuL
Tame akies mirksnyje liko kepure ant gembės ramiai bekabant.
O teip tam neregimam svečui ilgą laiką besitrūsiant, gaspa-
doru du kunigą pasikvietė. Tasai didiai meldė - tai pasirodė jiems
visiems parvežtasis gaidys ir, akių mojum į žmogų pasivertęs,
gaspadinei tarė:
- Aš dabar iš šų namų atstosu, ale tu tai nedaryk teip. kaip ik
Šol darei - atiduok, kaip derėjus, ištrauk marškonį, o įtrauk vil­
nonį. Jei tuomi nesigerysi, tai aš vėl ateisu, o tada dar daug pik-
Čaus darysu... - O ta gaspadinė savo šeimyną labai nuskrausdavo:
milinus rūbus derėjus, pusmilinus atiduodavo.
Teip pasakius, ta dvasė švilpydama atstojo. Jie ją ik rubo-
žaus nulydėjo. Rubežų perėjus, ji iš po jų akių prapuolė. Mokv-
tojis, kursai ir drauge nulydėjo, atgal sugrįžus, labai dyvijosi,
sakvdams:

240
 - Kas ta per dvasė buvo - negaliu suprasti, nes pikta dvasė
netaikys, o gera dvasė nešvilpys...

35. Dravėnų Brusdeilyno kurpiaus sūnus, Kretingos kante-

ris, tarė:
- Mano tėvs žinojo daug apie laumes papasakot. Kelis jo atsi­
tikimus privesu. Prie savo amato jis buvo karčemą nusiranda-
vojęs. Toje naktimis tankiai nevelytins trūsas pakildavęs: buvo
kalbama, jog čon kartą nekursai keliauninks nuslopts tapęs... Stu-
boje stovėjo rvks su vandenų keliauninkams atsigerti, prie tojo -
skardinaitė, su plonu lencūgėliu prilencūguota del pasisėmimo.
Daug nakčų tėvs nepamėgstantį trūsą prie to vandens ryko gir-
dėdavęs, būtent - vandens seikėjimą ir lencūgėlio tarškėjimą.
Tas girdėjims teip atsiduodavęs, tartum viens, šalia stovėdams
ir vandenį pasisemdams,vėl atgal su nepasidabojimu, tai esti ir
šalia ryko, pildavęs. Kad tėvs atsikėlęs mėnesienoj žūrėt eida­
vęs, tai tas trūsas nutildavęs ir didžausam davade vandens ry­
kas, o ir sausa apie jį būdavę. Kad jis iš tikro mislydavęs, čia
turinti tik nors kas būti, tai jis, ir žibintą pasidegęs, vislab tykiai
ir davade pritapdavęs...

36. Karaliaučaus propesorui B. pačam mieste į kitą gyveni­

mą nusikrausčus, jau pirmą vakarą jo pati nusistebėjo, jog svet-
lyčoj su drasėms bei kitais čon esančiais daiktais didis baldyms
per duris girdims buvo. Jos vyrs, naktyje parėjęs, netikėjo tai sa­
vo pačiai, pats tai negirdėjęs. Antrąnakt tam bildesui vėl atsi­
kartojus, ji teip įsibaugino, jog savo vyrą meldė neužtrukant į
kitą gyvenimą kraustytis. Jis, tą klapatą nenorėdams, trečią va­
karą namie pasiliko, idant apie tą bildesį pats persiliudytų. Naktij
vienuoliktoj adynoj pradėjo šalia ėsančoj stuboj tas neužkviesta-
sis trūsas kilt. Jis, žiburį pasiėmęs, žengė čon į vidų, ale, didiai
nusistebėdams, nieko ypatiško nematė nei rado, o vos įžengus ir
bildėjims pasiliovė. Tai jis sekantį vakarą į pat tą pakajaus stubą
žiburį įsinešęs o ant viduraslij stovinčo stalo pasistatęs, šalia jo
atsisėdo, idant tikrai persiliudytų, iš kur ir per ką tas tobimas
atsiranda. Ik vidurnakčo tykume dabotingai sėdėjus - susyk lyg
su plaštaka antroj pusėj ant jo stalo užkirto, ir tuomžyg ant to
daikto jis tris vidurinus pirštus žmogiškos rankos pamatė - išsi­
rodo, kaip kad viens, už stalo kiūtodams, stalo kraštą nusitvė­

247
ręs... B., ne vien po stalu, bet ir į visus stubos pašalius apsidai­
ręs, nieką nematęs, kai tik minėtuosus tris pirštus ant stalo tykai
begulint, ir, negalėdams pagal savo norą persi liudyt, žiburį pa­
griebęs, išėjo į gyvenamąją stubą. Vėliaus jo pažįstamiems apie
dvasiškus daiktus pasikalbant, jis, nieko neatsakydams, iš jų tar­
po atstodavo, kadarig jis nebuvo galėjęs tą dalyką ištyrinėk
(Pasakojo pati mokytojo M. iš Lazdynų, sakydama, jog ji tai apie m. 1881 nuo
tūlų župonų Įsrutyje girdėjusi.)

37. Ramonupiuos, Stalupėnų pav., mokytojis Vilks iš Kalenu

man pasakojo:
- Jau nuo žmonų buvau tyręs, jog šuilėje vaidinasi, ale aš nie­
ko nebojau, nusitikėjau Dievu ir linksmas buvau. Tai kartą man
tik atsitiko nekurią naktį prieš dvyliktą ant aukšto didį bildėji­
mą išgirst. Tasai vis didyn kilo ir ik aukšto durų atsibaldė ir tad
su tokiu smarkumu į butą nusibaldė, jog aš lovoj lyg nuo adatų
pašokęs atsisėdau... Pamislijęs, jog čia tikrai vagys yra, skubi-
nausi į kaimynus, o pora vyrų lydėtas sugrįžau. Mes ant aukšto,
kaip ir stubose, kuo akyliausiai apsižvalgę, vislab davade radę,
nieko nepasigedom ir tobildėso priežastį nematėm. Vakare gult
eidams, buvau butą užrakinęs, o aukštą užkišęs, į kaimynus bėg-
dams butą vėl užrakinęs - kad aš tai vislab nuodėmai apmisliju,
eonai tikrai kas dvasiška buvo...

38. Tas pats Vilks, mokytojis, papasakojo sekančiai:

- Pirm daug metų Aulavėnų parapijoj ([sručo pav.) nekuroj
iškaloj naktimis vaidydavos, todėlei mokytojai, čon neilgai pa­
buvę, kitos vietos prašydavo. Galiausiai išsirado viens didiai drą­
sus mokytojis, į vėlių pasirodymus netikįs, kursai tą dalyką savo
persiliudijimu tame nusitikėjime į nieką paverst mislijo. Vos eo­
nai nusikraustęs ir pirmą vakarą atsigulęs, to dyvino atsitikimo
su išsiilgimu laukė. Po vienuoliktos adynos išgirdo jis buto, tuom-
žyg ir stubos duris atverant ir pamatė šlubą vyrišką pavidalą
(dvasę) į stubą ateinantį tiesog prie lovos, kurs čia, prieš jį žemai
pasikloniojęs, liko bestovįs. Per tą nepakviestą svetį drąsusis mo­
kytojis dar besidyvydams jau ir antrą pavidalą pro duris einant
pamatė. Tasai, prie lovos priėjęs, teipjau prieš jį pasikloniojo ir
šalia pirmojo atsistojo. O teipo atėjo trečiasis, ketvirtasis, penk­
tasis, šeštasis ir septintasis vyrišks pavidals, kursai, ir teipjau

24S
pakarniai prieš nusidyvijantį lovoj gulintį mokytoji pasiklonio-
jęs, kaip ir visi šeši pirm jo atėjusiejie į eilę kai paskutinis pasi­
stojo. Tuo tarpu pirmutinis, vėl pasikloniojęs prieš mokytoji,
laukan ėjo, o jam paskui ir kiti išeidami sekė. Sakoma, tie septy­
ni buvę čia pirm buvusiejie mokytojai. Regėtojui turėjo labai svar­
bus įžvilgis būti, jog jis tuoj vyrausybei tą dalyką pranešė. Tai
tapė ta iškala nugrauta ir ant kitos vietos pabudavota, ir dau-
giaus nesivaidino.

39. - Aš dar savo tėviškėj Enskiškiuos, Pilkalnio pav., mažas

būdams, - pasakojo Mažuikių išimtininks mokytojis M., - į kai­
mynus Tunaičus prie savo draugmokintinio nuėjau. Jo namiš­
kiai buvo visi ant lauko, todėl mudu šen ir ten po stubas
vaikštinėdamu ir vėl laukan išėjova, o mums į vietą grįžtant,
durys neatdaromos buvo. Pamislijusu, kad katras nuo lauko par­
ėjęs duris užsikišęs, per langą į stubą žūrėdamu, matėva du uba­
gu šalia kakalio sėdinču. Tam tarpe kiti, nuo lauko parėję, be
jokio trikdinimo j stubą įėję, ir, kačeig tą atsitikimą pranešę bu-
vova, tačau jie tuodu ubagu nerado nei matė, o ir mudu nežino-
va, kur tuodu nudingo.
Kitą kartą, TunaiČo jaučams žardyje ganantės, gerauso jauČo
rytmetij nerado, tik antrądien išgirdo beieškodami jautį pirtyje
birbiantį. Duris jie atdarę rado jautį ant krosnies apžargytą. Vy­
rų talka jį vos ne vos su didžu vargu nugelbėt galėjo.
Vėlei kartą Enskiškių mokytojo tėvs Grigulaitis, naktij iš Pil­
kalnio parvažuodams ir nenorėdams pro TunaiČo trobas važuot,
kadang jis pats su didžu nusidyvijimu jautį ant krosnies matęs
buvo, pasuko kitu keliu aplink trobas į savo namus. Tai jis pa­
matė vėlių trūkį, kursai lyg bičų spiečus tolyn ūžė. Tai atsitiko
apie 1878 m.

40. Zėgorius numušė akarots 12, vidurnaktį, kaip pas turtin­

gąjį ūkininką K. su sykiu stuboj pakilo didis bildesys bei dyvins
kauksmas. Gaspadorius bei gaspadinė, pabudę iš saldaus mie­
go, išsigandę pašoko ir išvydo stuboj dy viną pavidalą besivolio-
jant. Buvo mėnesiena ir aiškiai matoma šito pavidalo būtybė:
galva nei didis izbonas, o užpakalis gauruotas su ilga uodega,
kojos plonos, ale labai akylos ir palankios. Ir šitas dyvnas pavi-
dals dūko stuboj lyg pašėlęs, veik šoko į aukštį, veik voliojos ant

249
aslos, veik šoko iš vieno kampo į kitą ir vėl tarpais išleido gur­
guliuojantį, dyvną, nei iš kubilo atskambantį balsą, tai vėl tar­
pais baltos putos aplink šlakstės.
Gana išgąstingai buvo tai veizdėti, o dar išgąstingiau su tokia
vaidila vienoj stuboj būti. Gaspadorius su mamyte sopulingai su­
kliko ir pradėjo gvoltos šaukti. Susibėgo sūnai bei dukteres, drau­
ge ir slūginė, visa pilnuose metuose šeimyna, nės mislyjo, kad
plėšikai bus užpuolę mylimus tėvelius. Bėgo viens iš kamaros,
kits iš klėties, kits iš staido, viens antram prišaukdami, kaip nevi­
donus reik tverti. Supuolę visi į butą, čion vėl laikė trumpą rodą ir
tada pasidrąsinę atplėšė stubos duris ir puolė visi vienu kartu į
stubą. Bet lyg žaibo ištikti visi išgąstyje nutirpo, nės vaidila atšo­
ko tiesiog ant šių drąsiųjų, o tėveliai klūpojo prieš Dievo mūką,
melsdami Dievo pagalbos. Sūnai bei dukteres, drauge ir slūginė,
būdami Dievo baime užauginti, neturėjo drąsos tėvelius vienus
palikt šitoj nelaimėj, o nuo pirmojo persigandimo šiek tiek atsiga­
vę, suprato, jog čion visa žmogiška šyla ir pagalba nuoprosna.
Todėl visi suklupo ant kelių ir meldės ir kalbėjo, kas ką mokėjo,
padegė ir pašvęstą žvakę. Bet kur tav - nieks nemačyjo, nei mal­
dos, nei žegnojimai, nei šventinta žvakė ir nei šlakstymas šventin­
tu vandeniu: juo daugiau meldės, juo vaidila dūko, ale ne gaišo.
Ar tai ne išgąstis: vidurnaktis, o vaidila nei maldų, nei šven­
tintų daiktų neatboj? Kaimynai toli o saldžiame miege - bet ir
tie ką galėtų gelbėti, kur mūsų žmogiška nujiega nenusiek ir nieko
neištaiso! Kunigėlis ir toli gyvena - kol tą parvadintų, kasžin
kas nusiduotų, tai ir drąsiausias drąsą pamestų. O ir pametė:
pirmasis, drąsiausias sūnus, kurs pirma į stubą buvo puolęs, tas
ir pirma dabar pro duris laukan išdulkėjo, o kiti jau paskui, mels­
dami bei klykdami.
Ką daryti? Kas bus? Kas gelbės? - Kunigėlis! Tas juk tikt tu­
rės galybę pravaryti piktą dvasę, o gera dvasė čia juk negal būti,
tokia juk būtų maldų atbojusi ir nors dūkti paliovusi. Gerai! Ku­
nigėlis, tas gelbės! Viens puol į staldą arklius žaboti, kits šok į
skūnę vežimą išstumti, o trečias pasiliekt mergeles ramdyti.
Tai su sykiu traška stuboj, o veik pavirsta tėvelių maldos į
juoksmą, kurs iki ant kiemo nugarsėja, nės - izbonas susikūlė,
grietinė išsiliejo ant aslos, o katinas išdulkėjo pro duris!
Matot, mamytė buvo vakare pastačiusi ant stalo aukštą, sto­
ru pilvu, ale plonu kaklu izboną su grietine. Katins dabar, tas

250
šmengorius, beuostinėdamas užuodė grietinę, užšoko ant stalo,
įkišo galvą pro plonąjį kaklą izbono ir lakė skaniąją grietinę. Pri­
lakęs norėjo galvą vėl ištraukti, bet per plonąjį izbono kaklą ne­
ėjo, nės ausys katinui užkliuvo, o taipo besiprocavodams iš
nevalnybės iškliūti, pradėjo katinėlis galiausiai taip smarkiai dūk­
ti. O kad grietinė noselę bei prusnas vis drėkino, tai gal kožnas
suprasti šito šmekoriaus padėjimą.
Ifons Jurgelaitis: ..Kaimynas ", Tilžėje. 1901. N. 44.)

XXI. KAIP DVASĖS VAIDINASI

ANT PILIAKALNIŲ IR KITUR

1. Okininks Vėlbatis Kumeliuos, Kraupiško par., Ragain[ės]

pav., buvo dievuotas žmogus ir tankiai bažnyčią lankydavo, ale,
apie numirusųjų pasirodymą girdėdams, juokdavosi, sakydams:
„Teip kas tik seniems girtuokliams pasirodo: tie, girti būdami,
tikro proto nustokę, tai vien jug puikume susvaičoja..." O apie
pasivaidinimą jis ir netikėjo, iki tai jam pačam jo senatvėje pasi­
rodė. Man, rinkikui, ne vien šus žodžius, bet visą atsitikimą jo
duktė, Lėgatienė, mano svainė, kelis kartus man tai papasako­
jo, o jis, Vėlbatis, pats prisiektinai man tai sekančiai pranešė,
tardams:
-Turu išsipažint, jog aš šnektas apie dvasų pasirodymus vien
neapkenčau, bet kiaur išjuokiau tikėdams, jog tai tik vien gir­
tuoklių pramonės, o tačau - labai neger pono Dievo paslėptines
savo neišmanyme paniekint... Kartą gražame vasaros laike bu­
vau prie mano genties Medu kalnų Dieliaus pėsčias svečuose, o
iš ten atstodams, nusimierijau arčausį kelį namon link. Vos Mo­
lynės girią atsiekus, saulelė leidosi. Taks vedė mane pro toj giroj
esantį pilkalnį, o kadangi ik namų dar mylios kelį turėjau, links­
mai bei greitai žengiau. Pilkalnį praėjęs, susyk pamačau iš tolo
nuo deglinyčos taku man priešais žmonų du ateinanču ir veik
išpažinau abudu kunigu esanču. Ant mūsų kunigų dviejų vos
buvo galima pamislyt, kad rasi juodu temstant, ogi dar su urė-
diškais rūbais, kurus jie niekados pasivaikštinėjant nedėv, o dar
vienudu, be dvarpono, pilkalnump link artintųs! Tuomžyg pra­
dėjo manij visokios mislys suktis: dabar man akys atsidarė ant
pirma netikėtų papasakojimų. Aš atsiminau visokių senų pasa­

251
kų apie vos praeitą pilkalnį, l ako ant išsukimo, jei ne atgal, ne­
buvo. Aš Dievo valiai pasiliecavodams ir savo lazdą juo drūčiai
apgniaužau atsigynimui, akis nuo kunigo dviejų nei maž nenu-
kreipdams ir, mislydams, kad bene juodu man iš tako suks, drą­
siai jiemdviem priešais ėjau. Jau visai netoli nuo jųdviejų
bebūdams ir mažausį lūkestį, jog tai bene tik mūsų kunigu du
bus, prapuldžau, kadang ant veido visai nepažįstamu buvo, ka-
čeig, kaip jau pirm sakyta, su kunigų urėdo rūbais, būtent su
stačoms kepurėms, skreistėmis, ant kuru baltiejie kaspinėliai po
kaklu labai įžymūs buvo. O ir patėmijau, jog juodu ne žengda-
mu, bet lyg vėjo pučamu apie penkiolika žingsnų man prisiarti­
nę, po kairei pilkalnumpi išsuko. Aš juodu vos su kaire akia
lydėjau. Mes prasiejom visai tykai, be jokio žodžo. Ak, tai buvo
labai sujudinąs išžvilgis! Man ir mažausis plauks pasišaušė - aš
to niekados neužmiršu! Lyg apipiltas prakaitu, su visu įgalėji-
mu ėjimą paskubindams, lyg lėkte dvaro gaspadą atsiekęs, į tąją
be žodžo įžengiau. Po valandėlės tarė gaspadininks Krausas:
„Vėlbat, tu rasi per girią atėjai!.." „Jo", - buvo mano atsiliepims.
„Tai aš mislijau, kadangi tu teip išblyškęs ir prakaituots o be
sveikinimo šišia įžengei!.." „Jo, aš giroje du kunigu sutikau, o
Šime laike..." - buvo mano antrasis atsakyms. Gaspadininks at­
sakė: „Tai man ne dyvai, nėsa čia giroje ant ir apie piliakalnį dar
daugiaus netikėtino pasirodo..." Po šito atsitikimo nejuokuoda­
vo Vėlbatis per tam lygius papasakojimus, kadang nors krislytį
Dievo paslėptines pats matęs buvo ir ik savo amžio galo juo Dievą
mylįs buvo.

2. Akmcniškių pilate4 (Katyčų par., Tilžjėsj pav.) yra per 20

metrų aukšta - kaukarėlė nugrimzdusos bažnyčos. Pro ją prate­
ka šaurės pusėj šišos upelis. Ant jos viršaus buvo senovėje sky­
lė. J tą įmestas akmenaitis labai nusigarsėdavo. Pietų laike
matydavo ant jos viršaus vaikščiojančias mergas. Viena iš jų, ša­
lia pilatės ganančam kerdžui prisiartinus, ji meldė jas pabučuot,
nes iš pilatės jų dar daugiau išeinančų. Kerdžus tai ir apsiėmė, o
tad' viena po kitos išėjo. Paskui atėjo didiai bjauri merga, kurią
jis nei per šilkinę skepetą nebučavo - ir tuomžyg, kačeig bažny­
čia jau į pusę iškilusi buvo, vėlei nugrimzdo su mergomis.

4 r*lg apie ją K d u a rd G is c v itis T ils it. 1881, S 141 U

252
 Nekurie žmonės, ant jos viršaus baisdidę repečką pamatę,
norėjo tąją su raudona šilkine skepeta sugaut, tai toji po jų akių
prapuolė.

3. Kretingos par., upės Danės pietpusėj nuo Andulių kapinų

vakarun link yra dvi „piltinati" tartum milžiniški sūriai, su ka­
dagių krūmais apžėlusi ir dviejų upelių, būtent Kaupupio bei
Deglo, drėkinami. Ant jų vaidinasi.

4. Aplenkiu* dvaro lauke (Lauksargų par., TilžĮės] pav.) esantį

pilkalnį pirm šimtą metų kasdino pons. Po kelių dienų parėjo
jam į sapną, idant jis tą darbą uždraustų. To neatbojant, nekurią
nakt7jam vėl į sapną parėjo:
- Tai dabar tav už neklausymą tik du šurštu žemių po tavo
langu papylėm, o jei nesiliausi pilkalnį kasdinęs, tai tavo visą
dvarą apipilsim...
Pons, pabudęs ir tą kalnelį pamatęs, įbūgo ir neleido dau­
giau kast.
Aplenkio piliakalnis viršuje dvi duobeli rodo. Tųjų žemės yra
šalia dvaro supiltasis kalnelis. Septyniasdešimtmetinis Tenikai-
tis, jo artybėj gyvenąs ir užaugęs, sakė man:
- Kai aš dar kūdikiu buvau, tuolaik kalns gilią skylę turėjo.
Aš pats ne sykį į tąją akmenėlių įmečau, kurie didiai garsingai
nusiskambėdavo, ypačiai dugną atsiekę.
Pilkalnio artybėje ant pievų, balos skylėj („Žvižežerij") esąs
laivas nugrimzdęs, dar pradžoje Šo (XIX) šimtmečo jo stiebas
(mastas) buvęs matyt. Nekursai vyriškis, labai nert mokėdams,
apie jo smailų stiebą virvę pririšęs, panėręs po vandeniu ik dug­
no, ir čon jis iš tiesos laivą esantį persiliudijęs.

5. Nekuram vyrui nedėlioj į Lauksargių bažnyčią pro šalį Ap­

lenkio pilkalnio einant, priėjo jį nekuri merga, prašydama joją
pagelbėti. Užtikrino, jog neprivaląs nieko baimytis, o iŠ bažny-
čos pareidams vieną per šilkinę skepetą pabučuot. Jis ale parei-
dams pamatė ant kelio ties tuo kalnu labai dyviną pavidalą, kuro*21

* Slg. Bezzenberger Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft „Prussia".

21 Heft. Koenigsbcrg. 1900. S. 135 f.

253
pasibjaurėjęs nei per šilkinę skepetą neapsiėmė pabučuot. Tas
pavidals buvus viršau minėtoji merga.

6. Aplenkio pilkalnį nekuram 1882 m. pasimirusam žydukui

pro šalį einant, nuėjo nuo to kalno dvi mergi jam už akių. Tų
dviejų galvos labai šviesės, ale šiaip visas kūnas juods buvęs.
Jiedvi jį meldė gelbėti ir norėjo jam pasakyti kaip, ale jis, į tai
visai neįsidavęs, paėjo šalin.

7. Kalenu liuosininks Šulcas apie Aplenkio kalną man pra­

nešė:
- Tai buvo mete 1876, kai mano tėvas ir aš pietų laike šalia
pilkalnio bandą ganėva. Pamatėva dvi moteriški juoduose rū­
buose ant jo viršaus, ir jiedvi man dyvinai išveizdėjo. Aš, persi-
liudyt norėdams, kas tiedvi per vieni, greit ant kalno kopiau,
jiedvi iš akių visai nepaleisdams. Vos viršų atsiekus, nei pats
nežinau, kur jiedvi padingo. Kačeig nuo kalno viršaus jo visas
šalis akyliausiai apžvalgiau, jųdviejų daugiaus niekur nemačau.

8. Apstaino artybėje, Vilkyškių par., Tilžės pav., lyg kokia

milžiniška škrėblinė kalns ant pievų lygumos rėpsa, jis pilkalnu
vadinams. Daugis mislij jį senoviškas kapines esant*. Vaikai nak­
timis arklius beganydami užsimanę gilumą pilkalno skylės iš-
mieruot. Jie brizgilvades sumezgę ir akmenaitį įrišę leido žemyn,
ale dugno nejautė: jų matuoklė tapė jiems iš rankų išdrėksta ir
žemyn nuplėšta. Tai jie, labai nusigandę, kur dabar brizgilų pa-
vades gaus, tuoj parvarė savo arklius namon, o pergalvius po
staldu pakabinę, atsigulė. O kai išaušus atsikėlė, rado brizgilų
pavades į pergalvius įmegztas ir teipo visus brizgilus davade.

9. Nuo Apstaino ant Vilkyškių šalia kelio po kairei gul Ap­

staino pilkalnis. Senovėj čon miestas buvęs, o pilyje labai didžoj
bagotystėj bei linksmybėj teip jau labai meilings bei dosnus ku­
nigaikštis gyvenęs.
Sykį viens vargužis, zopostui pasibaigus, ėjęs prie pasigai-
linčų genčų. Susyk iš nežinų maža mergaitė, prie jo prisiartinus,
meldėsi jos susimilt, šiaip jai prastai eisią, nes labai serganti esanti
* Slg. a p ie ji Ed. Gisevius. S. 154 ff.

254
ir nė viens jos nepasigailįs. Galutį su juo paėjus, verkdama ji su­
smuko. Vyrs, ją ant rankų pasiėmęs, pasijuto jau beklydinėjąs,
ale, ant kalno daug žiburų pamatęs, lipo skubindamas ant jo vir­
šaus, tai susyk jo krepšelis su zopostu išsprūdęs ritosi pakalniui.
Dabar tamsoj naktij be lūkesčo krepšelį rasti tarė:
- Mergait, dar niekados tokią nelaimę neturėjau. Jei ir namiej
su tavimi teip bus, tai dvilinką bėdą turėsu...
Mergaitė melsdama tarė:
- Gabenk mane tik aukštyn, nes, tikiu, pilij gausiva nakvynę...
Jau kone iš paskųjų pajiegų prie pilies atkvėpavęs, mergaitę
ant žemės paleido. Toji, iš delmonėlio raktą išsiėmus, pilies var­
tus atrakino ir savo geradėjį, kursai ją ant kalno užstrūnijęs bu­
vo, už rankos nutvėrus vedės į pilį. Jau į vyrausią svetlyčią
įžengus, viskas šilkais bei auksu švytėjo. Namų župonė jį gar­
bingai pasveikino, ir jis, savo bėdą apreiškęs, meilingą nakvynę
gavo. Rytmetij jau ir jo išsprūdęsis krepšelis čia buvo. Po pusry-
čų jis, ypačiai savo vargingųjų, maisto stokojančų namiškių atsi-
mindams, ik pro vartus meilingai išlydėtas, namon skubinos, kur
jam pati su vaikais sveiki ir linksmi, priešais atsiskubinę, pasi­
gyrė prakilnią viešnią turį, kuri juos visu kuom apstingiausiai
aprūpinus. Jis, vos į stubą įžengęs, pažino viešnią vakarykščėje
mergaitėj. Ji tarė:
- Tu vakar mane labai meilingai priėmei išlaikymui į tavo
namus - iš dėkingystės dabar, kaip matai, tavo namus visu kuom
aprūpinau. O jei kada nors vėl pagalbos pristoksi, aš tav vėl pa-
šalij būsu...
Tad' ji, meilingai atsisveikinus, į savo paločų grįžo, o jo krep­
šelis bei delmonai pilni auksinų bei sidabrinu buvo, teip jau ir
maisto zopostingai aprūpyts.
Su laiku ir ši pilis nugrimzdo pravelyta. Tad’ žmonės saulė-
tekij ir mėnesienoj ant jos kalno krašto tankiai moteriškų pavi­
dalus savo auksgelsvus plaukus šukuojant matydavo, o
sveikinant jos meilingai dėkavodavo.
Sykį viens medinčus, pašautą stirną tarp tų medžų persekio-
dams, ant pilkalno aukštumos pasijutęs, anapus daubelės ant
kalno dvi mergi neišpasakotinos grožybės pamatė, kuridvi, jį
linksmingai prisimojusės, tarė:
-Tu į patį laiką atėjai: už didį apalgavojimą gali lengviai mud­
vi bei pilį išvalnyt. Jei tu kantrybės turi, tai sek mudvi...

255
 Teip jiems j didę svetlyčią įėjus, viduryje stals stovėjo, ant to
sidabrinė skrynė su pinklia spyna, kuroje auksinis rakts kyšojo, o
ant skrynės auksui prilygstąs gaidys tupėjo. Mergi dvi klausėjo:
- Katra tau mylimesnė ėsava?
- Man vis viens miers, kokia, - atsakė jis. Jiedvi tarė:
- Taigi tris kartus šį raktą apsuk, pirm neng tas gaidys pra­
gys...
Jis mislijos jau atrakinąs, džaugsmingai už rakto tvėrė, ale
tas labai karštas buvo, be to, ranką lyg dvasės atgal plėšė. Visai
nuilsęs, raktą kartą apsuko. Dabar jam iš visų pajiegųbei su įnir­
timu beklabusteruojant, gaidys pasisplesdenęs tris kartus pra-
gyst, o rakts atgal atšoko. Apmaudings del per ankstybo
džaugsmo slimpino namon, o mergi dvi prisakė jam:
- Tikrai skiriant (?) skrynę, kone iš savę atsirakinus būt, o
visi joj ėsantiejie skarbai, draug mudviejų viena būtų tav tekę...

10. Gumbinės pa v. Beržkalnų pilkalnis ant Mižlės upės rytino

kranto apie 30 m išsikel nuo srovės, apie 20 m aukštas ir didiai
status. Seniejie pasakoja tą kalną nugrimzdusos pilies vietą ėsani.
Apie metą 1875 nekuram Gerviškėnų žmogui vakare iš Gumbi­
nės pareinant, balta moteriškė nuo to kalno prisiartinus ir mel­
dus, idant jis giesmę „Dūšia, dūmok mįslingai", iš galvos išsimo­
kinęs, po meto bei dienos prie kalno atėjęs, jei atsakytų, tai kalną
ir ją išvaduotų. Ale tas žmogelis užmiršęs to uždavimo.

11. RagainĮės] pa v. Brėkštynų dvaro pievose pagal up[ę] Įsrą,

apie 400 m ilgis, ties viduru 10 m aukšts, abelnai žole o ir lauki­
niais tymijonais apžėlęs, Truškalns nūkso su daugybe ant jo įau-
gusų akmenų, po kuriais senovėje trušiai vis pulkais gyvavo.
Pievoms aptvinus, jis saunai įžymus, tad’ lyg koks milžins su
varlės pilvu vandens apsaustas lysa. Jame esanti pilis apgrim-
zusi. Dvasregis Bajors minavojo čon kiemelį apgrimzusį. Seno­
vėje storų o irgi tokių medžų ant jo buvę, kurus iŠgailesčo parleist
vengdavę, kadang, jus su pjūklu pjaujant, kraujas bėgdavęs, o
su kirviu kertant, skiedros lyg mėsos stukiai išveizdėdavę, nes
jie buvę pravelytos (prakeiktos) mergos. Nuo Girėnų matydavę
ant jo aukštumos rūkstant ir mergas apie virimą besitrūsiant.
Pievoms aptvinus, matydavę jas prie pastatytos ant kalno bal­

256
dės beskalbiančias ir bebaltinancias. Tai atpasakojo apie 100 metų
sena žmonelė.

12. Jsručo pa v., Bubaino vakarinam kiemo gale nuo upĮės]

Priegliaus ant 300 žingsnų pietun link ant 100 pėdų išsikelan-
čos aukštumos tapė pradžoje XVIII šimtmečo didė pilis pasta­
tyta ir 1770 m. vėl abelnai per maskolius išpustyta ir su žeme
sulyginta. Jos vieta tęsiasi nuo rytų vakarun link 130 žingsnų
ilgai o 60 žingsnų plačiai ir, ant 4 pėdų išsikėlus, vien akmenus
bei plytstukius rodo. Ją aprengia 24 milžiniškos, ant 9 pėdų
storos, apie 70 pėdų aukštos liepos kai gyvos liudininkės
sugaišusos grožybės. Priegliaus pusėj abiejose tožėse bei stoge
86 langus turėjo. Didieji langai, kaip tai jos aprašymo abrozas
rodo, po 24 rūtas turėjo*. Ant tos vietos daugel yra matę baltą
župonę, nuo kiemo kapinų ant pilies plecaus ateinančią, kuri,
čon pavaikštinėjus, vėl ant kapinų grįždavo, o kartais matyda­
vo ją kieme šalia tiltelio bestovinčią. Vaškulis, žvejys, nekurį
vakarą pro pilies plecų praeidams, su ta baltąja kone susidau­
žė, nes jis susyk pasijuto ją šalia savęs pryšakij ant tako besto­
vinčią. Jis ašterėjęs stabterėjo, o ji drebėdama, permatoma lyg
vortinklis pastojus, po akių sunyko.

13. Dovilų pilate Klaipėdos pav. yra kunigo lauko padaubij,

visa abelnai ir tankiai su aužuolukais, beržukais bei kadagių krū­
mais apaugus. Apie 100 m nuo rytų vakarun link nusitęsdama,
stati ir su lenke apriesta, vien rytų gale pažulnus užėjims ant jos
apie 30 m aukštos galvos randasi, kuri su 1 metro gilia duobe,
lyg kokia rona praėjusių laikų, liūdnai bei tykiai pietun link į
apie 25 žingsnų atstume prabėgančią Minės srovę bei jos žaliąją
lenkę nužvelgia... Žiloje senovėje, kol minėtoji duobė begaliniškai
gili buvo, žmonės jos gilumą su ilga karčia mieravo, ale toji į
padanges lyg striela iš vilpstynės išlakinta tapė. Teipo nuo dau­
gio girdėjau, tačau keli patikrino, jog kartis, į skylės dugną nubil­
dėjus, pasiliko toje. Pilatę nukąst apsiėmusiejie teip jau savo mierį
neatsieko, kadang, kasikams bedirbant, apie kojas margos katės
švaistydavos, juos nuo kasimo trikdindamos. Vėliaus kasdami,

*Slg. Hofllicher Die Bau- und Kunstdenkiraelcr der Provinz Ostpreussen.

V Heft: Litaue n Koenigsberg, 1805, S. 97 .

257
plystukių, kūlių (akmenų) iškasė, o ir šmotą piningų atrado.
Viens, vos du piningu pasilaikyt išdrįsęs, proto nustoko, o kit-
sai, kurs likusus visus pasisavino, abelnai iš galvos išėjo. Ta pi­
lelė žmonėms daug dvasiškumo parodydavo. Matydavo irgi
vidurdienij dvi mergi ant jos beėsančias. Tiedvi mergi, vieną pro
šalį einantį žmogų ant kalno užsišaukusės, meldė jo, idant jis
apsiimtų vieną daiktą pabučuot: tai darydams jiedvi išvaduosi­
ąs ir visus kalne ėsančus skarbus gausiąs. Jam tai apsiėmus, atsi­
skubino baisdidė rupūžė jį pabučiuoti, ale jis pasikratęs atsitraukė
nuo savo pažado, tai mergi dvi jam išgąstingai prišaukė:
- Dabar mes turim ant amžų prapult ir daugiaus šviesą nere-
gėsim...
Tą naktį po klaipėdiškio metturgio (15 d. rugpjūčo) nelabo-
sės dvasės ant pilatės teip jau visokių daiktų turgų nulaikyda­
vo. Kol dar tarp jos bei Minės kels buvo, tai tuomi pro šalį
keliaujančus ant Minės ledo nuversdavo. Dar apie metą 1830
ant pilelės nuo upės pusės geležinų durų viršus matoms buvo,
ogi dar mete 1883 trys kunigininkės, prie pamokslo pro ją eida­
mos, pamatė žirgą be galvos. Viena todėl ilgą laiką sirgo.

14. Pilkalnio pav., Eglininkų šaurėje gul pailgs pilkalnis, tu­

rįs apie 100 m aplink ir 6 m aukščo. Bekasinėjant ant drūtų pa­
matų atsidūrė. Berods visa kalva su akmenais lyg persūdyta, o
abipusiai rytun link po šaltinėlį teka. Senuose laikuose ant jos
viršaus skylė buvusi, kuros dugną nei su dviem kartimis neat­
siekę. Žemaičų apie 70 metų turinti Vilkytė apie tą kalną teip
sako:
- Senovėje kerdžiai, čon kaimenes beganydami, vidurdienij
matydavo dvi ir tris juodas mergas, daugiausiai pietų pusėj, šal-
tinėlij besiprausiančias. Jie matydavo ir žalnierų ant viršaus kal­
no jodinėjančų ir mėlyną ugnį vakarais degant. Teip jau kartą
ant kalno bedegant kerdžai susitarę ėjo žūrėt. Ant kalno užlipę,
pamatė liepsnoje katilą su piningais. Visi vienu balsu sušuko:
„Dabar tik tverkim!.." Tai katils tuomžyg į kalną nuskambėjo.
Kartą nekursai žemaitėnas, iš Pilkalnio vakare vėlai tamsoj
parvažuodams, jau nuo Kusų tiesog ant savo sodo suko. Jam
ties kalnu atkakus, visas kalns didiai nušvito. Jis, tamsybe ap-
saustas, per apšviestą kalną nusistebėdams, pamatė viršuj bei
aplink kalną pėsčų, raitų bei važuotų lyg į karą traukiant su-
bruzdusų žalnierų. Po kelių minutų tas visas regėjims vėl į tam­
są persimainė.
15. Eglininkų pilkalnis su karčia nesiektinai gilią skylę turė­
jęs, iš kuros mergos ik į Eglininkus ateidavusės gyventojus ant
jų pabučavimo kviest, sakydamos:
- Meldžami, ateikit ant kalno mus pabučuot. Per tai ne vien
mus, bet ir visą pilį išvaduosite...

15a. Ekitų pilkalnis Klaipėdos pav. stūgsa ant upfės] Danės

bei upelio Eketis aukštų krantų kampo, 10 metrų aukštyn pasi-
keldams, o upių kranto yr 20 metrų aukšta. Pilkalnis yra 120 m
ilgs su abiem galais prie Eketies su medžais apaugusos krantos
prisirietęs. Jis yra visas su žolele tankiai lyg su samata užklots,
tik vakarų gale trejose vietose plikas. Jį turėję lietuvininkai šve­
dams atsigynimui prieš maskolius bei prūsus supilt. Teip jau
sakoma, jog švedai patys, žemes iš Malūnežero vietos, per kurį
Eketis į Danę sravena, į savo kepures ir sterbles pasiėmę, už-
strūnijo ir supylė. Minėtame kampe per 1metrą stora milžiniška
vinkšna, kalbėt galėdama, dyvnus atsitikimus apie tą milžiną
praneštų. Gindulis, rūbsuvys, netoli to kalno užaugęs ir pase­
nęs, apie jį man sekančiai pateikė:
- Vaiku būdams, aplankiau Paupelių šuilę. Mokytojis atsi­
vesdavo mus ant to kalno, čia, daug rodydams, mums daug pa­
sakodavo. Tąkart trys šurštainiai buvo, kur dar šiandien tos trys
plikosės vietos matomos, kuru kožna dabar su plokšcu akmenų
uždengta yra. Mokytojis sakė, jog pro jais skylėse po visu kalnu
švedų paraks yra. Kalno pietų pusėj netoli nuo abiejų galų tąsyk
buvo matyt po vienas plytoms mūrytas, jau veik ik viršaus už-
gruvusias duris. Dabar nieko nežymu, vislab lygiai užslinkus ir
su žole apaugus. Senam laike bandė kumetys Sturms pro vienas
duris įlįst, ale tolydžaus atblokšts tapė. Kitsai vėl bandęs vieną
skylę su karčia matuot, bet toji lyg iŠpūčkos aukštyn išlėkė. Nak­
timis matydavo žmonės žalnierų nuo vieno ant kito galo link
kalnu jodinėjantį, ogi kartais ir gendrolų, ale be galvos, ant kal­
no stūksantį. Dvaruko užveizdas vienąkart pamatė apyžlegioj
mažą vyruką, teip jau nuo vieno galo ant kito link ant vienos
kojos šokinėjantį. Šuišelis bei Bliza iš Klaipėdos, vėlokai per Eke­
ties tiltelį parvažuodamu, pamatė nuo kalno kibirkštis aukštyn

259
lekiant. Vos stabterėjusu iš tikro pažūrėt, pamatė du raiteliu bal­
tuos rūbuos nuo galų ant viduro susibėganču ir besikertant su
kardais, jog vis kibirkštys žarojo. Juodu išsigandusu pavažavo
be atsižūrėjimo, todėl nežinojo, ar tuodu peštuku ilgai kirtosi
bei kur pradingo. Pirm daug metų tą kalną kasdami atrado ply­
tinį mūrą, alc vyriausybė patyrus uždraudė kasimą.

16. Ragainės pav. Žilių par. Gaidžų Sylkalnis yra į keturkam­

pį pailgs ir ant 8 metrų aukŠts. Senovėj daugiems per pietus ant
viršaus kalno karvė pasirodydavo, kuri piningų pabėrusi pra­
puldavo. Kitsai, galvijį į metturgį vesdams, pasijuto šalia nepa­
žįstamo dvaro. Pono galvijo dėl paderintas, sutikęs turėjo jį su
galviju ant dvaro pasekt ir, piningus įsikišęs, meilijo dvare ik
ryto likt, ale, ponui tai nemėgstant, nuo dvaro nuėjęs, už tvoros
atsigulė. Rytmetij pabudęs, pasijuto šalia Sylkalno besirangąs.
Kitsai žiemą mėnesienoj apie 12 adyną, pro tą kalną eidams, pa­
matė ant jo vyrą, kursai, koją pakėlęs, į rietą brėžuką įbraukęs,
prapuolė. Regėtojis, nuo brėžuko žaros išsigandęs, gavo gėlimą
į rankas. Tas vis tik 12 adynoj ne vien naktij, bet ir dienoj atsi-
naujydavo. Tad jis, senųjų mokslą pasekdams, ant kalno viršaus
užėjęs, iš po sniego žolelių pasipešęs, pasismilkinęs, nuo gėlimo
valns tapė. Nuo Sylkalno šaurėsp link ant Rudakių lauko gul
Bažnytkalnis ir Pyragkalnis.

17. Galkiemio lauke (Pilupėnų par., Stalupėnų pav.) kerčoj,

kur Rudupė į Pilupę įteka, gul pilkalnis, taipo rytuose nuo Pilu-
pės, o vakaruose nuo Rudupės apsausts. Nuo vandens savo gra­
žų viršų apie 10 metrų iškel, kursai senovėje gilią skylę turėjęs.
Galkiemio Malkys sako:
- Aš savo jaunystėj į esančią ant pilkalno skylę esu tankiai
akmenaitį įmetęs, kursai lyg ant kokių ginklų nusitarškėdavo.
Kiti sako, Galkiemio pilkalnij esąs žuvėdų karalius auksina­
me, sidabriname bei variname grabe palaidots. Galkiemij užau-
gęsis Žakų žilgalvis Krūzatis apie tą pilkalnį sako:
- Mano brolis savo jaunystėje nekuriądien perpiete matė iš
kalno skylės dvi mergi iškilsiančias, tad' susikabinusias ant kal­
no bešokančias, o kai jis tai savo draugui rodė, tai tiedvi iš po
akių prapuolė. Kitąsyk jis vakare su arklininkais žiburį ant to
kalno bedegant matęs. Tame kalne esąs nekursai karalius palai-

260
dots, tasai pirmučau į auksinį, potam su tuo į sidabrinį, o tada
dar į varinį grabą įdėtas tapęs. Taipo tas karalius trigubinam
grabe tame kalne ilsis.
Galkiemio Palaitis sako:
- Mūsų tėtytis pasakodavo, jog jis savo jaunystėj, taigi apie
1810 metą, šalia to kalno ganydams, gražiai matydavęs prieš sau­
lėleidį ant jo viršaus tris porus susitvėrusus bešokant ir saulei
nusileidžant sykiu su ja prapuolančus. Teip jau ant jo viršaus
kiti yra matę keturis širvus žirgus bešokinėjančus. Tame laike
ant jo viršaus dar skylė, o šaurės pusėj durys buvusės. Apie tą
kalną beganant, ypačiai perpiete bei pavakare, žirgai pasibaidy-
davę ir knarkdami nuo jo tolyn nubėgę ir lyg didiai nusigandę,
krūvoj sustoję, kalnump žūrėdavę. Naktimis šalia kalno žirgus
beganydami matydavę ant jo baltai apsirėdžusią mergą besto­
vinčią ir po valandos prapuolančią. Tame kalne esąs nekursai
karalius trejopam, būtent: auksinam, sidabrinam bei varinam -
grabe pakavots.

18. Ragainės pav., Giršūnų Vilkalnis buvęs nekuro grovo, -

kiti sako: laukino vyro, - gyvenimo vieta. Tasai turėjęs dvi duk­
terį: Vilmantę ir Biriolę. Teip jau sakoma, du grovu - Vilmants
bei Biriols - čon gyvenusu. Biriols - ant šaurėsp link gulinčo Zie-
gorkalno. Tai liudija ir vardai dviejų kiemų: Vilmantynai - pie­
tuose, Birioliai - šaurėje minėtų dviejų kalnų. Permier gėrėjaus
iš čon ėsančų daubelių bei kaukarėlių, tarp kuru vien menki gy­
ventojai lyg tarp pylimų pakajingai bei linksmai gyvena. Čia yra
viena gražausųjų vietų mano kelionės Lietuvoj! Nepergirsu ją
Lietuvos Šveicarija vadindams! Rodos, viršau minėtiejie grovai
lyg rojaus pryangij gyvenę!.. Nuo Vilkalno ėsą galima giedroj
dienoj devynias bažnyčias matyt, būtent: Ragainės, Tilžės, Gas-
tų, Lenkviečo, Būdviečų, Piktupėnų, Žilų bei Jurgaičų. Ziegor-
kalnij, nors tas nei iš tolo ant pilkalno neišveizd, esanti pilis
nugrimzdusi. Senovėj dar viršuj skylė buvusi, o ne tik naktij, bet
ir dienoj dvyliktą adyną girdėdavę jame ziegorų dvyliką mušant.

19. Ant Guldapės (Geldapės) aukšto kalno viršaus šalia ne-

kuros skylės rado kartą kerdžus lencūgo galą lauke gulint. Tąjį
laukan tęsiant, patruko jis, ir jo apatinysis gals į skylės dugną
nužvangėjo. Senovėj Guldapės pilkalno nekuri merga ne vien

261
naktimis, bet ir dienomis apie 12 adyną, į miestą atėjus, melsda­
ma rūpinosi žmogų rast, apsiimantį ją ant pečų užsidėjus ir ant
kalno užnešt, kur ji tad* išvaduota tapsianti, ir bagotingai apdo­
vanot žadėjo. Nekuram vargužui tai apsiėmus, ji jam tarė:
- Tu nieko nepabūk mane nešdams, jei paskui ir švilpys,
šauks, žaibuos ir perkūnija trenks...
jam su gyvąja našta ant kalno lipant, dar viena priešais atėjo
su šauksmu, vėju, žaibavimu bei perkūnija, tai jis nusigandęs,
savo naštą lyg pupų krepšą nusmogęs, bėgo atgal.
Minėtoji merga, vėl į miestą atėjusi o dėl jos bei pilies išvada­
vimo daug skarbų žadėdama, prisikalbėjo kitą vargužį ją ant kal­
no be jokio balso užnešt. Jam su ja kalno viršų atsiekus, visokių
gyvuolių priešais atėjo, kurie visi ant jo pečų kabinos. Iš pasun-
kėjimo jis sukosėjo, o tai vėl viskas ant niekų nuėjo.
O ir teipogi pasakojama, jog nekuri kita to kalno merga, į mies­
tą atėjusi, daug skarbų sūlydama, vieną vargužį prisikalbėjo su
ja drauge ik į kalną eit, o ten ją pabučuot, tai ji su visa pilia išva­
duota būsianti. Jam ją ik kalno nusekus, ji jį į kalną per dvyliką
durų vedės. Čon pasijuto didžoj bei labai brangoj svetlyčoj be-
ėsą. Merga čon atsisėdus pasivadino jį ant jos pabuČavimo ar­
tyn, tai pradėm iš jos burnos ugnies žarai tvino, o jis persigandęs
skubinos laukan, ir, durims paeiliumis jam paskui užtvikstant,
merga šaukusi:
- Dabar mes ant amžių prapuolusės...

20. Jeruzalės dvaro pilkalnis guli nuo to dvaro apie 300 žings-
nų vakarun link. Apie 100 žingsnų artybėje up(ėj Prieglius su
savo sidabrine juosta prasitęsia pro tą apie 40 pėdų aukštąjį kal­
ną, ant kuro vakarų galo šauna duobė yra. Visai ant galo stov
špižinis krikšts su įrašu vardo Johanno Christopo Schmidto, Je­
ruzalės pono, kurs dabar, kad ir viens, ale labai grąžoj vietelėj ir
apygardėj ilsis. Ir ant šito, kaip ir ant kitų piliakalnių, dvasės
vaidinasi.

21. Tilžės pav. Vainočų Dyselys sako:

- Per prancūziškąjį karą 1812-13 m. ties Kalvėną didiai daug
prancūzų sušalo ir čon palaidoti tapė. Sekančoj vasaroj atsitiko
nekurį vakarą, kai dvi mergi kožna po du arkliu ant pievų išve­
dė. Sugrįždamos pro tą palaidojimo vietą, jiedvi pasijuto nuo

262
daugybės žalnierų irgi apicierų apstotos, kurie, visai ramiai jiedvi
ik prieš namus parlydėję, atgal grįžo.

22. Katinavoj**, Stalupėnų pav., bažnyčos šaurinėj pusėj 10

metrų atstume rėpsa savo statumo dėl lyg koks paločus teip va­
dinamasis Aukštasis kalns. Prie jo rytuos didis seklus ežers yra.
Tas kalns ant savo apskritume 300 žingsnių storosės kojos apie
20 metrų savo galvą iškėlęs tur. Jo viršus be rytų krašto aplinkui
lig su pylimu vyro aukštij vainikuojams, ant viduro 2 metru ap­
link matuojanti vinkšna lyg kokia karalienė tarp 60 menkesnų
vinkšnų stūksą. Yra tai ta pagarsėjusi historiškoji vinkšna, kuri
teip stora ir šiaip dar sveika yra, tik per skaudų apgenėjimą pri-
puvusi, dar ant 13 metrų aukšta, lyg savo draugalkų mamytė,
tartum jau atgrisusi visų regėjimų ir Lietuvos patyrimų namon
žengdama saulėleidij, būtent vakarų krašte sustojus, lyg raudu­
lingai atsižvelgdama savo vaikus dėl įbruktosės svetimos kal­
bos apraudoja... Ant viršaus to kalno jaučausi lyg šventenyčoj
mūsų sentėvių ir lyg nuo kozelnyčos nužvelgiau į bažnyčią, nes
tai buvo nedėldienis, 11 adyna susirinkimui vien vokiškai Aukš-
čausąjį liaupsint, nes lietuviškoji kalba, čon ik ant paskujo krislo
nusigarsėjus, man sunkų atdūsį išspaudė. Žmonės pasakoja: se-
niejie lietuvininkai, dar pagonys būdami, iš ežero vietos tą kalną
ant pastolų (grėdų), vis priseidami, kada tik laiko turėjo, sav ant
paminklo” susipylė, nes visas kalns nuo smilčų ir žole apžėlęs.
Daugis patikrino, jog dar apie 1850 m. jo visas viršus lygus buvęs,
tad', tiems grėdams supuvus, vidurys apie vyro aukštį žemyn nu­
sileidęs (nugrimzdęs), per tai ant jo dabar ėsančoji bliūdinė lenkė
atsiradus. Vėl kiti sako, jog čia pilis apgrimzdusi: ant viduro kal­
no skylė buvus. Tų vinkšnų mamytė esanti prakeikta merga, iš­
vadavimo laukianti. Nupjautoji storoji šaka jos krūtis ženklinanti.
Jei čon arba ir į kitą daiktą jai kas įpjauja, tai kraujas bėgąs - dy-
vai, kad aname laike jai ne visas kraujas nubėgo, bet ji dar vis

* 7.weck. Litauen, S. 201: Boethcher. Die Bau- und Kunstdenkmaeler in Li-

tauen. Koenigsberg. 1895, S. 67.
** Anot M. Praetoriaus (Deliciae prussicae, p. 98), šitame, regis, kalne esąs
palaidotas tūls kunigaikštis „Dykasis Katinoviškis". Apie tokius ant „pastolų" -
taigi su medinėmis vidurij kamaromis - aukštus kapus laidojimui numirėlių vid.
Sopinis Mueller. Nordische Altertumskunde. Strassburg, 1897, Bd. II, S 247 ff.

263
gyvuoja... Vokiečų dainus Becker'is savo baladoję „Die Jungfrau
von Kattenau" sekančiai aprašo paverstąją j vinkšną mergelę:
Bei Katt'nau auf dem Berge,
Da steht ein schooner Baum,
Sein Wipfel rauscht so schaurig,
Als haett' er boesen Traum.
Der I.andmann zieht gar stille
An diesem Baum vorbei.
Der Baum ist eine Jungfrau
Venvuenscht, vom Bann nicht frei.
Wenn Tags die goldne Sonne
Zur zvvoelften Stunde scheint,
Dann kaemmet šie ihr goldnes
Gar schoenes Haar und vveint.
Wer dann šie sieht und gruesset,
Dem klaget šie ihr Leid,
Dem fleht šie um Erloesung
Mit holder Freundlichkeit.
Einst grueste šie ein Wandrer -
„Ach, - sprach šie, - theuer Mann,
Du bist, der mich befreuen
Von meiner Leide kann.
Ach, fuehr an deinem Arme
Auf frcmde Grenze mich,
Dann bist du evvig gluecklich,
Vom Bann' erloest bin ich!
Doch bitt' ich: nimmer wende
Dich, wie's auch komme, nūn!
Bleib' - was dich irgend schrecke,
Nur furchtlos, sprachlos, stumm!.."
Er fuehrt die holde Jungfrau
Der naechsten Grenze zu.
Doch auf dem halben Wege
Da schallt's schon: Hu und Hu!
Šie eilen, es schallt wieder,
Es gellt ein toll' Rumor.
Die Erd' erlebt und tausend
Unthiere schiessen hervor.

264
 Die stuerzen bruellend, heulend
Und quieckend hinterdrein,
O, moechten auf der Grenze
Doch erst die beiden sein!
Der Wand'rer bebt, Verdorben
Rast graesslich hinter ihm.
Da hat beim Rockeszipfel
Ihn schon ein Ungethier.
Aufschreiet er und wendet
Sich trotzt Verbotens um -
Was sieht er um? was hoert er?
Nichts - nichts! Rings alles stumm.
Nur auf dem Berge weinet
Die Jungfrau und kaemmt ihr Haar,
Sie weinet und kaemmt es und weint
Seit dem schon manches Jahr.
Bei Katt'nau stecht noch heute
Hoch auf dem Berge der Baum.
Sein Wipfel rauscht so schauring,
Als haett' er boesen Traum.
[Katinavoj ant kalno stovi gražus medis, jo viršūnė ošia taip
kraupiai, lyg sapnuotų šiurpų sapną. Kaimo žmonės visai ty­
liai lenkia šį medį. Medis - tai prakeikta mergelė, kamuojama
prakeiksmo. Kai dvyliktą valandą pakyla auksinė dienos sau­
lė, ji šukuoja savo gražius auksinius plaukus ir verkia. Ką ji
tada mato ir sveikina, tam skundžiasi savo nelaime, gražiai ir
maloniai maldauja išganymo. Kartą ją pasveikino keliaunin­
kas. „Ak, - sakė ji, - ištikimasis vyre, tik tu gali mane išvaduo­
to iš bėdų. Ak, nuvesk mane savo ranka iki svečios šalies, tada
tu būsi amžinai laimingas, aš - išvaduota iš prakeikimo. Dar
prašau tave: neatsigręžk, kad ir kas dėtųs! Lik, kad ir kas tave
baidytų, bebaimis, bekalbis, nebylys!.." Jis veda gražią merge­
lę prie artimiausios sienos. Bet pusiaukelėje pasigirsta: ū ū! Jie
skuba, vėl - triukšmas. Žemė atgyja ir tūkstančiai pabaisų išsi­
veržia iš jos. Jos lekia paskui riaumodamos, staugdamos ir
spiegdamos. O, kad tik jie greičiau pasiektų tą sieną! Keliau­
ninkas dreba, baidyklės grėsmingai dumia iš paskos. Tada vie­
na iš pabaisų jj stveria už skverno kampo. Jis surinka ir
atsigręžia, nepaisydamas draudimo. Ir ką jis mato, ką girdi?
265
Ničnieko. Aplink - nė garso. Tik ant kalno rauda mergelė ir
šukuoja savo plaukus. Ji verkia ir šukuoja jau kelinti metai. Prie
Katinavos dar ir šiandien stūkso ant kalno medis. Jo viršūnė
šlama taip baisiai, lyg regėtų šiurpų sapną.)

23. Katinavos Matiejaitikė, užaugus Seikampiuos, dabarnykš-

čoji Gudienė Būdininkuos prie Kraupiško, apie Katinavos kalną
man dar ir sekančiai pranešė:
- Mano tėvs po jo apsivedimo aštuonis metus pas apie 18(8]5
m. pasimirusįjj Katinavos vyskupą Kohlhoffą per kumetį tarna­
vo bei jo dvare naktinu sargu buvo ir iš patyrimų bei persiliudi-
jimų pasakodavo. Iš pirmo, - sakydavo jis, - vyskups mane vis
stiprino nieko neišsigąst nei pabūgt, kad ir ką girdint ar matant
ant to kalno, jug tas jau nuo pagonų supilts. Aš, kad ir girdėjęs,
vyskups budavonininks esąs, Dievu nusitikėdams apsiramdžau.
Vidurnaktij karietai su didžu tarškėjimu ant dvaro užvažavus ir
prie buto pasistojus, vyskups man' kartą iš stubos prišaukė: „Ma-
tiejat, ar tu ką matai?" Man atsiliepus: „Ne", - karieta su žirgais
lyg į žemę įlįsdama prapuolė. Daug nakčų turėdavau vyskupą
ant kalno užlydėt, tad matydavau baltus bei juodus vyručus jį
apstojančus. Vyskupui ant kelių dienų iškeliavus, matydavau
naktij jį pas butą besėdintį ir vėl jo gyvenamoje stuboje jį didini
beraudojantį irgi sode besėdintį tarp baltų bei juodų kariukų. O
ir šiaip dienomis tuos dyvinuosus mažuosus ne vien ant kalno,
bet ir aplink kalną matydavau.
Man pačiai prie pamokslo einant, jau Šeikampiuos gyvenom.
Vyskups mus nuo to kalno didiai drausdavo, sakydams: „Kūdi­
kiai, neeikit ant kalno viršaus, jeib į tą skylę neįsmuktumbit", -
nes tuokart viršuj dar šauna skylė buvo. Mus beklausinėjant, be­
mokinant, pradėdavo bažnyčoje daugsyk ant aukšto didiai to-
bytis, tad jis, mus drausdams dairytis, klausdavo: „Vaikai, ar
jūs ką matot?" Nors mes nieko dvasiško nematydavom, ale jis,
lyg nerimastį įgavęs, eidavo laukan ir savo sūnų, - kursai vė­
liaus Kraupiške kunigu tapė ir šauns latraunis pastojo, kaip tai
matoma iš jo tankiai atkartotų žodžių: „Darykit, kaip aš jus mo­
kinu, ale nedarykit, kaip aš darau", - mus pamokint atsuntęs,
ant kalno užlipdavo, o nepaliautinai tobantis, jis mus tuoj na­
mon paleisdavo. O kad mes, laukan eidami, dairydavomės, viens
antrą klausdami: „Ar tu ką matei?" - tai vyskups didiai užrik­

266
davo: „Nesidairykit, o darykit, kad išeitė". Jis teipjau laukan iš­
siskubindavo, o kartais tuomžyg ant kalno lipdavo...

24. Kraupiškėnų (Isručo pav.) pilkalnis šalia Unguriskės išsi-

kel apie 40 pėdų. Jo viršus abelnai apkasinėts, tartum milžin-
kiaulių apknists. Teip kartą bekasdami pilną katilą piningų
prikasę, pradėjo krykštaut, tai tas katils iš po jų kojų gilyn nu­
skambėjo. Tyloms apsieidami būt katilą su piningais pasisavint
galėję. Bernai, apie tą kalną žirgus ir jaučus naktimis beganyda­
mi, matydavę kartais, irgi pat iš vakaro, ant jo bei aplink jį karie­
toj ponus besivažinėjant. Kitąkart žirgininkai pintinį prie ilgos
virvės pririšę ir jų drąsausį draugą į pintinį įtūpinę, jį į esančią
ant kalno skylę nuleido. Vos dugną atsiekęs, jis pamatęs čon po
stalu juodą šunį benūksant. Tas šuo, jį labai su piningais apdo­
vanojęs, įkalino jį minau daugiau nebišdrįst į tą skylę nusileis-
dint. Nekursai sens žmogus pats man apie tą kalną pranešė:
- Aš savo jaunystėj per pietus daug kartų ant to kalno vyrus
be galvos vaikščojančus maČau.
Viens jaunikaitis, keliu pro tą kalną jodams, dvi mergi skepe­
tų kampus sumazgojant ir ant kelio bedžaujant matęs. Jiedvi mel­
dė jo tiesog per skepetas jot, tai jas ir kalną išvaduosiąs, ale jam
to netbojant ir iš kelio aplink sukant, jiedvi graudingai sukliko
ant amžų prapuolusės... Po to čia daugiaus nieks nepasirodė.

25. Atvažiavęs pas vieną mūsų sodžiaus ūkininką svečias. Jo

žentas papasakojo šiteip:
- Liepojuje tarnavęs lietuvis kareivis nuo Ukmergės - dabar
jau treti metai. Jam ėmė sapnuotis, kad važiuotų Kaunan ant
Žaliojo tilto, tenai darže esąs didelis akmuo, po tuo akmeniu daug
raktų. Atrakinęs duris, rasiąs skrynę, kurioj esą sukrautos visos
Lietuvos knygos, tų knygų tegul nekibinąs. „Kitas duris atraki­
nęs, rasi mane su kariumene, - teip kalbėjusi jam tokia mergelė.
- Tu mane pabučiuosi, tai mudu ir išeisiva vidurij dienos, pasi-
darysiva moterystės stovio apžadus, paskui pasiimsiva dalies
nematytai daug pinigų, pataisytuvėva visas Lietuvos bažnyčias
ir dar mudviem liktų, o su kariumene atimsiva iš maskolio visą
Lietuvą. Aš esmi Lietuvos karaliaus duktė, užkeikta Čia su ka­
riumene lig tai kai tai. Dabar atėjo laikas man išeiti. Jei padarysi
šiteip, - sakanti ji, - atgis Lietuva, atgis..." Jam sapnuojantis ji ir

267
sapnuojantis ne besapnij, bet ir nemiegant jam neduodanti ba-
lazdės. Jis ėmęs sakytis savo vyresniamjam: „Kas su manim da­
rosi? Neduoda man užmigti". Vyresnysis pasakęs: „Gerai,
važiuojame". Jiedu su vyresniuoju pasiėmę aštuonis kareivius
ir nuvažiavę Kaunan. Ten jiedu pasiėmusiu dar daugiaus karei­
vių, nuėjusiu kaip tik ant to daikto, radusiu tą akmenį, atkasu­
siu - atradę raktus ir duris. Ir einan tan urvan - visi žiūrį į juos.
Paima jis raktus, atrakina duris, randa skrynę ir kitas duris, du­
ryse - stiklas, pro tą matytisi svieto daugybė, pana - soste sėdin­
ti. Vyresnysis liepiąs tam lietuviui atrakinti skrynę. Kaip jis
neklausys... Atrakinąs ir randąs daug knygų. Jam liepiąs: „Paimk
kelias ir nešk čonai". Jis išnešąs - jo nebeleižia. Pažiūrėjęs vyres­
nysis į knygas - nepažįstąs, duodąs visiems kareiviams - visi
nepažįstą. Išsiradęs vienas prastas žmogus, kuris pažinęs. Paė­
męs žiūrėjęs, žiūrėjęs, paskui ėmęs sakyti - tuoj ir negyvas... Vy­
resnysis tam lietuviui netikėjęs, kad dėl to negyvas, kad užginta
skaityti. Kitą gavęs tokį, kuris pernakt vienas sau žiūrėjęs, žiū­
rėjęs, o rytą atėjęs jo klaustų, ir pradėjęs sakyt - tuoj ir tas negy­
vas! Tada vyresnysis jau įtikėjęs, liepęs užkąst urvą ir akmenų
užristi, paskui pats parvažiavęs. Tam lietuviui kareiviui vėl įsi-
sapnavusi toj mergelė ir pasakiusi: „Lig septyniems metams ne­
bematysi manęs, aš dabar dar giliaus žemėsen nuėjau - kaip
sakiau, teip reikėjo ir daryt! Po septynių metų aš vėl išeisiu, ir
maskolio valdžią pergalėsiva". Jisai dabar tą kalbą užginąs, kad
maištas nepasikeltų...
(Užrašė Užgirielis".)

26. Kulmkulkių pilkalnis (Piktupėnų par., TilžĮės] pav.) rog-

so šaurės pusėj nuo up(ės] Vilkės, apie 40 m nuo srovės išsikė­
lęs, su dide ant viršaus duobe. Jis yra, ypačiai pietuose, Vilkės
pusėj, su aužuolais, liepomis, drebulėms ir beržais tankiai apau­
gęs ir lapių bei opšrų apgyventas. Netoli kalno ant kranto apie 3
m plati ir teip jau gili duobė su smailu dugnu liūgso ir per že­
myn nuslinkimą didinas ir gilinąs, kadang čia urvą esanti. Kartą
nekursai piemenuks išsidrįso į tą duobę įlipt ir čon pradėm pra-
grimzdęs, nei vėžės nepalikdams. Naujoks, to kalno pons, pats
man leipo pasakojo:
- Dar apie metą 1850 buvo kalno viršus su skyle ir mažais
akmenačiais išgrįstu taku, kuru vieną kitą aš beganydams, su

268
lazda išlupęs, džaugsmingai pakalnui parisdavau, o daugel ir į
minėtąją skylę įmesdavau: čon jie lyg į bedugnį garsiai nusiskam-
bėdavo. Pirm minėto laiko ėsą iš to kalno plytų, o kartą ir bylė
išslinkus. Daugis yra matę ant piliakalno vidurdienij karves žo­
lę bcėdančias, o jas nuvaryt einant, jos iš po akių prapuldavo. O
tankiai ir dvi mergeli pasirodydavo. Kertuvienė, gim(usi) Kal­
vaitytė, apie metą 1830matydavus tankiai 1-3 mergas ties Kulm-
kulkių pilkalnu Vilkės srovėje rytmečiais besiprausiant, šukuo­
jantis ir jsipinant, o antpiet ir besimaudančias arba ir ant kalno
vaikščojančias, o kitąkart ir pulkus žalnierų antpiet ir vakarais
kalno viršum jodinėjančus ir vėl prapuolančus. Teipgi vėl kar­
tais dvi ik šešias karves per pietus ant viršaus esančias matyda­
vus, o kad ji tas nuvaryt eidavus, tai tos karvės jai iš po akių
nesurandamai prapuldavusės. Apie metą 1870 nekursai artojis,
šalia pilkalno beardams, jaučus pastatęs, atsigulė ant kalno vir­
šaus. Tuoj pajuto lyg už kojų nutverts ir žemyn plėšams. Jis pa-
mislijo, jog merga, jau su priešpiečiais atėjusi, tai daro. Tam gi
nesiliaujant, jis atsisukęs išvydo nekurį poną juoduose rūbuose
šalia jo bestovintį. Tai tasai tolydžaus kai nebuvęs prapuolė.

27. Akmenės parakvijoj Šiaulių paviete, netoli nuo Vėgerės

par tris varstus, Kuricžių sodžiaus gali, yra I.okavos kalns, apie
kurį žmonys teip kalb:
Vėgerės pons (nepasakė, kaip vadinams) vasaras laiki važia-
vįs kas vakarą ant to kalno pasivažinieties (ant to kaina viršaus
dailus placis desintina platumu, iš visų pusių status, o per vieną
pusę galima užvažioti). Teip jam besivažiniejant vieną vakarą,
saulei leidžianties, apsipylįs tas kalns raudona šviesybe kaipo
ugni, iš ko tas pons persigandįs, neilgai trukus susirgįs ir mirįs.
Potam viens to sodžiaus ūkinvks, kurio dalie stov tas kalns,
išarįs ant jo pūrą siejimą šmočiuką ir kelerius metus siejįs. Viso­
kie javai geri užaugę, bet ir anam teip pat nutikę, kaip minietam
ponui. Tai regieję ir apsukui buvusiejie žmonys. Nuo to laika lig
šiai dienai nieks ten nebcdrįst arti.
Seniau ant to kaino vieno šalie stačiojo pušie, netoli viršaus,
buvę urvai, iš kur kas vakarą, saulei leidžianties, išeidavusi mer-
gička, milžtuvei? rankoj turiedama, ir šaukdavusi: „Tbruka, tbru-
ka, įbruka...’' (kaip karvę kad šauk), o žmonims einant arti, ana
pasikavodav usi. Piemenys, ten ganydami bandą, vienam kepu­
rę įmetę į tą urvą, o patys nubiegę pro jam. Tas, be kepures pasili-
kįs, verkė, apie tą urvą vaikščiodams. Neilgai trukus minėta mer­
gelė išnešusi jam kepurę, auksa piningų pripiltą. Tas džiaugdamies
parbiegįs namo. Apie tai išgirdę žmonys aplinkinai susitarę ėja
kasti tą urvą, bet ką jie par dieną kasę, tas nakties būva užgriuvjs.
Teip ilgai besidarbojant aniems atsiboda. Potam davę mierą tam
darbui. Nuo to laika nieką daugiaus nebematę an to kaina.
Važiojant su javų vežimais pro tą kalną nakties laiki, paskui
važiojantis žmogus miegojįs, o pabudįs neberanda maišų su ja­
vais, bet radįs ratuose auksa piningus, kurių buvusi dubulta ver­
čia tų javų.
(Nuo Vin. Čepučio užrašė kun A. Burba. MitleilungfenJ filer/ litlauischenI lit-
terlrarischenl Geseltlschaflj. Bd. V. S. 199.)

28. Moteriškė K. iš Molynės, Kraupiško par., Ragainės pav.,

pasakojo:
- Kartą gražam vidurdienij man bei mano dukrelei keliu nuo
dvaro per girę pro Molynės pilkalnį einant, pamatėva kunigą
tobulai urėdiškuose rūbuose bei su plačoms knygoms po pažas­
te antrapus kelio lyg oro varomą mum prisiartinant, kursai visai
nepažįstams buvo. Mum stačiai į jį bežūrint ir visai tylomis be
sveikinimo prasiėjus, tuo pamislijau, jog tas kunigs iš čia netoli
ėsančo pilkalno dabar jopi ein. Mudvi įbugusės visai neatsisu-
kova, todėl nematėva, kur jis nudingo.

29. Norkitų pilkalnis* Jsručo pav. prilygsta milžiniškam go­

jui, nes abelnai medžiais apaugęs, apie 60 pėdų nuo up(ės) Auk­
sinės iškėlęs savo 70 žingsnų ilgąją nugarą gul. Auksinė, su savo
aukštuoju krantu jo šiaurinį galą pasveikindama ir vos kelį dva-
rop link palikdama, didžu vingiu kapines, dvaruką bei pievą
apsausdama, vėl prie kalno, bet vakarų gale, pratekėdama, lyg
pilkalnį atsisveikindama, tolyn teka. Valteris, jau žilgalvis, kurs
išsipažino jaunystėje vokiškai nebmokėjęs, o dabar menk lietu­
viškai galįs, apie tą pilūkštį sako teipo:
- AŠ savo jaunystėje pats ant to kalno keturias gilias aptver­
tas skyles mačau. Ant trijų galo buvo medinis su plytoms išmū-
ryts atsikvapstymo butelis, jau visokiais vardais apsilankančų

* SIg. Tiueck Litauen. S 56

270
čon keleivių aprašinėtas. Senuose laikuose nekursai vyrs iš Už-
bundžų, pro tą kalną į bažnyčią eidams, pamatė čon visai juodą
mergelę. Toji ji įkalbino, melsdama jį dar dvi nedėli ateit, o teip
trečią nedėldienę per pabučiavimą visokių pavidalų ją ir visus
čon ėsančus išvaduot. Per didį kavarčijimą jis jos pakluso. Antrą
nedėlę atėjęs, matė, jog ta merga nuo galvos iki bambos jau visai
balta buvo, o kai jis trečią nedėlę atėjo dėl bučavimo minėtųjų
pavidalų, pabūgęs pabėgo. Ta merga šaukus: „Dabar mes amži­
nai, amžinai prapuolę..."
Iš kapinų arba mažojo kalno ne vien naktij, bet ir vidurdienij
kiaulė su paršeliais išeidavus. Teipjau naktij, kaip ir dienoje dvy­
liktose adynose dvi mergi Auksinėj maudydavos ir šukuoda-
vos. Po tuo kalnu esanti nugrimzdus pilis...

30. Padeimų laukuos, Labguvos pav., šalia pievų upės Dei-

mės rogsa apie 45 pėdas išsikėlęsis, viršuj keturkampiai per
100 žingsnų ilgs ir platus Pilgarbis. Ant viduro yra apie 5 pė­
das gili duobė su nkmenais. Tos dugną senovėj nei su dviem
apvynkartėms neprisiekdavę. Čon esąs dvaras nugrimzdęs.
Kartą apie minėtąją skylę vaikams beuogaujant, iš jos didelių
ir mažu žmogiškų pavidalų išėję. Teip vėl nekuram žaidikui
bei jo vaikinui vakare kalną praeinant, ponelė šalia stovėjo ir
vadinos jį į vidų žaist. Ji tuoj duris, kuros vakarų pusėj prie
kelio ėsančos, atdarus o įėjus, tą tamsybę žiburiais pravarė. Be-
žaidžant pradėjo ponelė šokt, tai prie jos ir kita ponelaitė, teip
jau visai juoda, prisidraugavojo. Jam dainų ir giesmių pažai­
dus, poneli dvi, dėkavodamos jam ir jo sūnui už žaidimą, vy­
žas, kuras juodu išsiavę buvo, pilnas aužuolinų, jau sudžūvusų
lapų prikimšo. Iš kalno išėjus, vaikins pasipiktinęs lapus lau­
kan išmetė. Prieš namų seno šnūrelis, kuruom savo vyžas su­
jungęs buvo, iš sunkumo pertrūko, kadang visi vyžose ėsą lapai
į aukspiningius pavirtę buvo. Sūnus, tai matydams, nusigan­
do. Lapus išmetęs - jo vyžose vos pora užsilikusų lapų teip jau
j auksinus pavirtę buvo.
Vyrams Velykų pastininke šalia Pilgarbio beariant, išgirdo
l»ejamc balsą:
- Liže, Liže, eikš pyragų kept.
Viens artojų prašė:
- Na, tai kopkit ir man.

271
 Kai jie popiet vėl art išėjo, tai buvo ant to drąsojo noragų sikė
pyrago uždėta.
31. Vienąsyk ant piliakalnio (Piliakalnių kaimo laukuose, Bart­
ninkų valse., Vilkav[iškio] pav., Suv(alkų) gub.) tūls bernas jau­
čius ganė. Vidurnaktij pasirodė jam graži mergelė ir tarė:
- Aikš su manim. Pabučiuosi dvyliką vyrų - ir mane išgelbė-
si, būsi tu ir aš laimingu. Tik dabok, nepasibijok, nes šiaip nieko
gero nepadarysi...
Atvedė ji tą berną in vidurį kalno. Žiūri jis ten - dvylika ka­
maraičių, gražiai aiškiai žiburys dega ir kiekvienoj sėdi po vie­
ną baisiai apžėlusį žmogų. Bernas pradeda juos bučiuot, ale kuo
tolyn, tuo tie žmonės baisesniais rodos! Atėjo dabar jis prie dvy­
liktojo, ale jo jis teip pasibaisėjo, kad, insakymą mergelės užmir­
šęs, jau nedrinso bučiuot ir bėgo laukan, o durys, jam iš vidaus
išlipus, baisingai užsitrenkė, vos jo paties neužmušė. O tos du­
rys, sako, buvę no pietų pusės an pat piliakalnio. Ir dabar, sako,
gyvulius ganant naktimis ant to kalno, užmigusius naktigonin-
kus kasžin kas kelia ir liepia ait šalin ir čia negulėt.
Dar piliakalniškiams neišsidalinus, kaime gyvenant, vienas
gaspadorius gana bagotas, vardu Vižainiškis, užsimanęs, sako,
išari didelį plotą to kalno terp aukštojo piltinio ir žemojo. Tai
tuojaus an rytojaus jaučiai, kuriais arė, puolę, ir no to laiko pra­
dėjo to žmogaus turtas nyktie - jis visai nusigyveno ir gaspado-
rystos nustojo.
(No juro Basanavičiaus iš Otkabalių, BariniinkųJ vals., Vilkavliškiol pav.)

32. Šalia Pilkalno miesto pietų pusėj gul pilkalnis. Tasai yra
apie 50 m keturkampis, šaurės pusėj kokius 5 m aukšts, visas be
jokio krūmelio su pažulniais kraštais, tai irgi pats viršus gražiai
apgyvenamas. Senuose laikuose aplink visą kalną neskaldintų
akmenų mūrs buvęs, nuo kuro dar pirm metų didelius akmenus
atėmė, o dar ir likusų yra. Ir ant šito kalno dvasės pasirodydavo.
33. Ragainės kryžokiškoji pilis* buvusi pirmą kartą iš akme­
nų budavota, o tikt vien viršuj mažus langelius turėjus. Dabar-
•SIg. Ambrasui. Die Provinz Ostpreussen Koenigsberg, 18%. S 338;Zuvck.
Lit.uicn Stuttgart, 1808. S 275; Boclichcr. Die Bau- und Kunstdenkmacler m
Litauen, S. 108.

272
nykštė yra plytinė, keturkampė (36 m), turinti 144 m aplinkui.
Mūrai iš lauko pusės apie 3 m stori, 20 m aukšti, o su stogu - 25
m. Vakarų pusėj yra vartai, keturkampis kiems 18 m ilgs ir pla­
tus. Pietvakariuose, mažumą atstu, bokštas stūksą, teipjau apie
25 m aukšts, 12 m turįs aplinkui, kurame dar šiandien gerai ei­
nantis, iš keturų pušų matoms žiegorus yra. Po bokštu, pagal
daugio pasakojimą, pačoj pilij Šaurvakarų krašte ėsančos trys
įeigos, arba urvos, į kurias apie metą 1880 miesto vyresniejie su­
sitarę ėję žūrėt ir atradę tris urvas, arba požeminius takus: ant
Naudvaro bene ik Skalvkalno, ant Ragainės (lietuviškojo) pil-
kalno bei ant Šereiklaukio. Sakoma, jog ypačiai vakarų pusėj apie
pilį urvos ėsančos, koktai dar ir darže ėsantiejie pylimai aiškiai
liudija. Senlietuviškasis pilkalnis** gul nuo Ragainės miesto vie­
no kilometro atstume rytun link, Nemuno įkrantėj, srovei ik 25
m prisiartinęs ir per 30 m išsikėlęsis viršus apie 300 m aplink
matuoja. Ant jo viduro didi akmens žemėje murksa, jis vos pil-
katnu išveizd. Pagal pasakojimą Laurynačo iš Paskalvių, plentą
budavojant, nuo Ragainės pilkalno žemes kasdami, atradę jame
aužuolinų rindų ir daug boselių smalos. Ragainės puodžus M. sa­
ko, jog apie 1870 m., iš šaurės pusės nuo pilkalno puodams mo­
lio kasant, atradę rindučų, teipogi plytų mūrą atkasę, o vyrausybė,
tai patyrus, uždraudus kasimą. Senovėje buvus skylė ant jo vir­
šaus: akmenaitį įmetus, tas garsiai nusiskambėdavęs.
Senuose laikuose nekursai žmogus, pagal Nemuną iš baž-
nyčos pareidams, ant pilkalno užlipęs ir į tą skylę akmenėlį
įmetęs, tai tuomžyg viena mergelė šalia jo pasirodžusi ir stovė­
dama tarus:
- Nemesk daugiau. Dabar man veik į galvą pataikei - būtai
kone užmušęs...
Žemųjų Eisulių Puškus, iš Tilžės Nemuno ledu parvažuo-
dams, pamatęs šalia krantinų kalnų vieną vyrą, prie boso silkių
bestovintį. Tasai Puškaus meldęs, kad jį į dvarą nuvėžytų. Jis
tuomžyg ir neklausęs, į kokį dvarą, paėmęs jį drauge su silkių
bosu ir po valandėlės pasijutęs ties Ragainės pilkalno viduru,
kursai lyg didžausas dvaras išveizdėjęs. Per vartus įėjęs tyręs
čon svodbą esanti ir ant to viską išpuoštą matęs ir savo kaimyn-
kę šokant, taręs:

** Slg. 7week. Litauen, S. 75.

273
 - Na, merge, tu ir čia esi.
Todėl viens svodbininku jį laukan išsiuntęs, ir jis vėl ant Ne­
muno pasijutęs.
Mečulių gaspadoriai kartą susitarę į turgų važavo. Prieš Ra­
gainės pilkalnį vienojo arkliams pailstant, toliaus kone nebva-
liojant, kaimynai jau toli pirmyn pavažavę buvo, o jis pamatė
nekurį vyrą paskui rasi kokią 15 silkbosų atsivelkantį ir meldžian­
tį jį drauge paimt. Gaspadorus jau užsirūstinęs atsakė:
- Matai, arkliai pailsę, nei nuo vietos neina...
Tas vyrs sakė:
-Tik imk mane drauge, tai jie valios...
Jam tą svetimąjį drauge su jo bosais paėmus, arkliai tuojau
kitą šylą įgavo. Jiemdviem ties pilkalnu atvažavus, bosininks lie­
pė pilkalnop važuot. Gaspadorus tuoj ant didžo dvaro beesąs
meilingame priėmime pasijutę. Arkliams stovėjo pilnos rindu-
tės avižų, o bosininks, jį į pilį vesdams, tarė:
- Pas mus šiandien didė svodba yra.
Ir jį tuoj už stalo ragino. O ne po ilgo ir tos svodbos marti atšlu­
bavo. Jis, tąją per savo bemienę išpažinęs, labai nusidyvijo. Iš mies­
to parvažavęs patyrė, jo bemienė, jam išvažavus, pasikorus...

34. Ragainės Juškutis, jau senuks, nuo savo apie 90 metų bu­
vusias mamelės girdėjęs, atpasakojo apie pilkalnį sekančiai:
- Senovėj ant to kalno buvo skylė. Ją bematuojant su karčia,
toji kartą lyg iš pūčkos aukštyn išlėkė. Nekuram Pažuižų ūki­
ninkui į sapną parėjo: „Duok Ragainės pilkalnį kast - čia didį
skarbą rasi. Ale nei kasikai, neigi tu prie kasimo neturit prašne-
kėt, o tu turi antpiet namie būt". Tokiam prikalbėjimui sapnij
kelis sykius atsikartojus, jis, šešis vyrus pasiėmęs, davė tą kalną
kasti. Jau gerai įsikasę buvo, kai gaspadorus priešpiet namon
ėjo. Susyk kasikai didį katilą su piningais prikasė. Nenorėdami,
jog tasai į tą skylę nusileistų, tuoj kartį per katilo ausį perkišo. O
gaspadorus, namie tai jau lyg prijausdams, užsisėdo ant eržilą
ir, jau prieš kalną atšuoliuodams, užmiršęs ar nctbodams už­
drausto kalbėjimo, prišaukė kasikams: „Na, vyrai, ar jau ką pri-
kasėt?" Tie atsiliepė: „Katilą aukspiningių!.." Tai tuomžyg tas
katils su piningais į dugną nuskambėjo, o ištrūkusos ausys ant
karties liko, kurias gaspadorus parduodams, kadang jos auksi­
nės buvo, 500 dolerų gavo.

274
 35. Tas patsai Juškutis tolinus sako:
- Kartą jauniejie, apie tą kalną arklius ganydami ir ant jo vir­
šaus bejunduliuodami, ant patyčų nekuram bernukui, jo brizgi­
lus sugriebę, tuos į skylę įmetė. Tai bernuks, gaspadoraus
prisibijodams, labai nerimasčuot pradėjo. Todėl jie, savo brizgi­
lus sumazgioję, bernuką į tą skylę nuleido. Ten žemai nekursai
senuks priėjęs jį per visus gražausoms svetlyČoms prilygstančus
ruimus pervadžojęs, prie krūvos aukspiningių privedęs, palie­
pė tųjų imt, kiek tik norįs. Tad' ir brizgilus bernukui atdavęs,
išleido jį per nekurias duris į Nemuno pusę. Jo draugai, užjutę jį
jau prie Nemuno bestovintį, prie jo nusiskubino. Matydami jį
kupinai su piningais apsipylusį, norėdami tuos nuo jo atimt, iš­
girdo nuo kalno balsą: „Ei, duokit jam pakajųL" Jie, kalnump
nužvelgdami, ant to viršaus pamatė didiai milžinišką vyrą, kur­
sai, ranką pakėlęs, juos grumeno, darkart prišaukdams: „Duo­
kit jam pakajųL" Kitą vakarą jau žalnieravęs nekuro ūkininko
sūnus tyčoms į tą kalną nusileisdino. Tas ale, vietoje apdova-
nots, didiai subėdavots ištraukts tapė ir nuo to laiko ik mirimo
minkštprotis liko...

36. Ragainės kupčus Jurgaitis apie pilkalnį sako:

- Aš apie 60 metų esu, o savo jaunystėj ir ant to kalno buvęs
ir jo viršuje tuokart dar esančią skylę, kuri plytomis išmūryta
buvo, matęs o akmenėlį įmetęs ir ausį prikišęs dyvnojo nusiskam-
bėjimo prisiklausęs. Kai medžų bei lentų kupčus Gudė tarp ka-
pinų bei pilkalnosavo kupčystę atvėrė, tad tam lentų darže, pagal
kelių naktsargių sutartiną pasakojimą, kampe pagal kapines Ne-
munop link pasirodydavęs apie dvyliktą adyną naktimis šau-
noks juods vyruks su raudonoms kelinėms irgi su ugningoms
akimis, kursai labai greit šen bei ten šokinėdavęs, o kas dyvnau-
sia, jog pono šunu du, kačeig veršuko didumą turėdamu ir šiaip
visados ant kožno svetimo baisausiai lodamu šokdavo, irgi pat
sundant prieš tą vyruką nei snukį neatidarydavo, bet vis uode­
gas prignybusiu ir cypdamu apie medžų sargą glausdavos, o
saigai todėl viens pagal kitą iš tarnystės atstodavę. Tas vyruks
ne tik labai daug nuo vienos šalies į kitą šokdavęs, bet ir ik pat
daržo viduro ateidavęs. Juo tamsi naktis, juo baisesnis išžvilgis
būdavęs: jo ugningos akys apie jį lyg liktemos šviesdavusės ir
jis bešokinėdams prieš sargus grumėdavęs. Nckuriąnakt pat’ po-

27.5
no gyvenime trepais lyg su medžų kliuciais pradėjęs mėtyt. Su
laiku tas pasirodyms pasiliovęs.
Pons Jurgaitis patikrin, jog jam tai keli to daržo sargai visai
sutartinai šitą nusidavimą papasakoję.

37. Bitėnų Rambynkalnis*, mūs svarbusis, o ypačiai žiloje se­

novėje mūsų sentėvių garbintasis kalns, bet jau be aukavimo ak­
mens, guli ant dešino Nemuno kranto. Jopi, kaip žmones pasa­
koja, nuo pat Juodųjų marų kunigaikščiai su brangiomis
dovanomis atkeliaudavę, trokšdami nuo Krivų Krivaičo išmin­
ties įgauti ir su Perūnu, visos pasaulės dievu, susiderinti. Die­
vaitis pats tą aukavimo akmenį podraug su auksinu lopšu, bliū-
du, žagre bei ekėČoms čia buvęs padėjęs. Kone mylia rytump
link prie Nemuno lankos, ant tos vietos, kur šiandien šereiklau-
kio dvaro skieps rogso, čia kunigaikščo Šereikio pilis stovėjus,
kurią nakties glūdume „velnokai" (kryžokai) užpuolę, apie 200
kareivių nuganabiję, patį kunigaikštį gyvą sudeginę. Po to ir
Rambyno kunigaikštis Skraudopus, arčausis apgynėjis Šventiny-
čos, be kaimyno talkos abejodams prieš velnokų didėją gaują
atsigyt, jiems priešais išėjęs, sandaros meldė, tačau jų ant vietos
užmušts tapė. Keli jo palydovų, nuo velnokų pasprūdę, galvat­
rūkčiais į pilį paršnokštavę, apsakė, jog kunigaikštis užmuštas,
o visus pilėnus velnokai su kardu krikštysią. Tai kunigaikščūtė,
savo tarnus pašaukus, auksinuosius rykus, būtent bliūdą, lopšį,
žagrę bei ekėčias, žemėje pakavojo. Bet nieks tą vietą nežino,
kadang ji su savo palydovais nuo aukavimo akmens kūlvirta į
Nemuną nušoko... Po to dar ik metų 1811 ar dar ir vėliaus tas
akmuo Rambyną grožino. Jis buvo pailgs, apie 20 pėdų apskri­
tus, saulutė šviesdama visados ant jo spindžančos lygumos už-
švietus, kuri su iškaltais raštženklais: kaukolėms, rankoms,
paukščiais, kardais ir 1.1. - ženklinta buvus. Prie akmens išgaiši-
nimo dirbantiejie barbarai - nes lietuviai, pagal laumių prana­
šavimą, neprisidėjo - visi per akmenį patį nelaimingi tapę. Jų
vyrausis, Schwarz'as, tarp tų iš to akmens darytųjų girnų spran-

Sig. Preuss. Preussische Landes- und Volkskunde. Koenigsberg, 1835, S.

522; Tetau und Temine. Die Volkssagen Ostpreussens, l.itthauens und VVcstpreus-
sens. S. 162; Cd Cisevius, S. 35; Ctogau. Littauen und Littauer. Tilsit, 1869, S . 102;
Thomas. Rombinus. Mitteilungen d. lit. litter Gesei I., II Bd. S III; Ambrassat Die
Provinz Ostpreussen, S. 25; 7.weck Libmen, S. 76, „Aušra", 1885, p. 163

276
dą lūžęs. Teipgi kalns jau paskujos senovės grožybės nustokęs,
kai iš apmaudo, mete 1835 į Nemuną nugrūdams, nuo 240 ant
150 pėdų pasižeminęs, dabar tykai į savo pilnąją nusidavimų
apygardę žvelgia...
38. Šereiklaukij, Ragainės pav., lietuviško kunigaikščo Šerei-
kiopilvietėyra ant 12 o [kvadratinių] m keturkampė su aukšto­
ku pylimu, nuo kuro gerai Ragainė, Rambyns, o ir Tilžės koryčės
matomos. Gražusis išžvilgis yra Rambynkalnop, prie kuro Ne-
muns savo srovės tykume didiai atgaivinąs yra. Šaurės pusėj
yra ievos mcdžų gegelis. Jo krantą aplinkui 16 klevų medžai gro-
žyn, apie tuos ik rytų pusės grabe apsirieča. Nuo čon tarp dviejų
grovelių kelias, davadniai su klevukais apsodytas, lyg kokia ža­
lia juosta ant 250 žingsnų rytun link tęsiasi. Dabar yra ant tos
pilvietės laidojimo vieta (skiepas) tūlos vokiškos Dressler'ių gi­
minės su spižinu kryžumi.

39. Žiloje senovėje viens žvejys iš Bardinų naktij dvyliktoj

adynoj, pro Rambyną pražėgliuodams, susimatęs su moteri­
mis, panemunij skalbinį plaujančoms ir meldžančoms jas su
skalbimu ik Ragainės už gerą atlyginimą drauge paimt. Joms
įsikrausčus, žvejys nusigandęs valtelę nugrimzdimui apsun-
kytą esant, ale jos vis dainuodamos bei šokinėdamos džaugės
ir jau ties Naudvaru išlipo. Dabar žvejys valtelę peržūrėjęs. Jo­
je susmulkytų anglių pamatęs, pasipustyjęs, lopetą sugriebęs,
per „bartą" jas laukan metė ir tik ant rytojaus priešpiet patėmijo
tų anglių liekanas auksu esant. Po to jis, kačeig labai darbštus,
tačau vis vargings liko.
40. Dešinėj nuo Paskalvių, įvedančo į Nemuno pievas kelio
yra kiemo kapinės, kuras 10 metrų aukštume į smailumą susi-
bėg. Prieš jas kairėj kelio pusėj gul apie 10 m aukšts ir 100 m ilgs
Paskalvių Rambynus. Apie 2 metru žemiau viršaus yra ta vieta,
kur visai susivinguravusis smiltims akmens plozas išimts tapė,
kursai, sako, po visu Rambynu tęsiasi. Nuo Paskalvių Ramby-
naus an 500 m rytun link, ant krašto Nemuno lankų gul visai į
keturkampį supilts, po 75 m apačoj, 70 m viršuj platus ir ilgs,
280 m aplink matuojąs Skalvkalnis, kurs yr apie 10 m aukšts.
Paskalvių Razums, artybėje Skalvkalno užaugęs, sako, ant jo vir­

277
šaus du ežeru buvę, kuruodu ir pat vidurvasarij giedroj van­
dens apsčiai turėdavę, ežerų viduryje po judančią salutę buvę.
Tuodu ežeru sulyginant, didiai daug akmenų radę. Paskalvių
Banatis sako, senovėj Skalvės viršus buvęs su voloms žmogaus
aukštume aprengtas, o tarp tųjų du giliu ežeru su išmūrytais
plytomis kraštais ir visados žuvų apsčiai turėjęs. Prie kožno tų
dviejų ežerų, kiek seniejai dar atsimen, po plytinį pilies pama­
tą buvę. Žiemos laike mokytojis eidavęs su vaikais ant tų dvie­
jų ežerų čuožt, kadang nuo minėtų jų volų iš visų pušų užūksnis
buvęs. Pirm daug metų tos žeminės volos į vidurį įverstos ta­
pę, per tai vietoje ežerų vaisinga ir apgyvenama žemė stojos.
Ant Skalvės dar ik apie 1845 m. pasirodydavęs tankiai teip va­
dinamasis raudonasis princas*. Tą vardą todėl gavęs, kadang
jis ant savo žėrinčųjų skydų raudoną mantelį dėvėjęs. Kartą ant
Skalvės Razumui kiemo kaimenę beganant, vienam krašte rau-
donamjam su išsplėstoms rankoms pasirodžus, nuo jo lyg vėjo
sūkurys pakilęs, Razumą su visa jo kaimene padurmu be jokios
iškados lyg pūste nuo kalno nupūtęs. Kerdžus, atsisukęs kal-
nump, matęs „raudonąjį princą" prie krašto atėjusį ir dar išsplės­
toms rankomis žemyn į kaimenę žūrint ir besijuokiant.

41. Paskalvių Ercikytis jojęs naktyje į žardžus pažūrėt, ar ne

svetimi gano. Jam parjojant pro Skalvkalnį, jo žirgas prunkšt bei
baugštytis pradėjęs, o jis jutęs šalia savęs ant žirgo vyrą užsisė­
dant ir jį apsikabinant. Tad' žirgas vis krokdams ėjęs, o tas nepa­
žįstamasis, apie 80 žingsnų drauge jojęs, ties kapinų lenke netoli
Paskalvių Rambynaus nuo žirgo nuslinkęs.

42. Paskalvių Razumyčui pro Skalvkalnį vakare su arkliais į

pievas jojant, tie didiai prunkšt pradėję, ir jis pamatęs skrandėtą
vyrą šalia kalno bestovintį. Arkliai besibaidydami jį prie kalno
teip prišlieję, kad jam ir šliurė nuo kairės kojos nusimovus. Ka­
pines atsiekus, tas skranduočus jau vėl čia stūgsojo, tai arkliai
prunkšdami pradėję teip straikytis, jog abu parankiniu jam iš
rankos išsiplėšę. Skranduočui pro šalį esant, arkliai neatlaiko­
mai į pievas bėgę. Jam į kupetą atsigulus, juods šuo Šalia atsisto­
jęs, iš kuro nasrų ugnis ritusis, ir po valandos prapuolęs.

* Kunigaikštis

27S
 43. Razumienė, prieš pietus prie Skalvkalno kiaulėms žoles
papešdama, pamačus margą pavidalą veršuko didume, be gal­
vos kapinun link pėslinantį.

44. Kitą kartą tai pat Razumienei paludienų laike šalia Skalv­
kalno bestovint, atbėgęs nuo kapinų zuikis - šuo, zuikis - šuo ir
dar kartą zuikis ir šuo teip visi netoli viens pagal kitą, lyg ant
kamandos, ir ant Skalvkalno, tylomis užsiviję, prapuolę.

45. Ta pati Razumienė sako, jog kartą pietų laike nuo Skalv­
kalno sūkurys nuūžęs, ant pievos gulinčus audimus į kamuolį
susukęs, į netoli esantį llgežerį nusivinguravęs, ant to gerą va­
landą lyg šuo kaukdams ūžęs ir nutykęs.

46. Ragainės pav. Raudžų kalns, vadinams Kiaulės rags, Še­

šupės šaurėje ant pievų lyg koks pažulnus gojus apie 5 m išsi-
keldams, rytun link nuolaidyn į pievas išbėg, o šaurėje jo paties
ilgio (apie 400 žingsnų) upės galas lyg koks ilgs ežers tviksi. Aukš­
tumos vidurys, kur šis tas pasivaidiną, apie 6 m išskuopts ir smil­
timis apdengts, lyg koks begalinis bliūds išveizd. Jame keli kelmai
kaip liudininkai likę. Šiaip visas kalns, kaip minėta, labai tan­
kiai nuskurdusiais aužuoliniais, drebuliniais, liepiniais, šermukš­
niniais, karkliniais krūmynais apžėlęs, lyg gojus išveizd.

47. Skumburųpilkalnis rogso Kraupiško par., Ragainės pav.,

tam kampe, kur Ząsupė su upeliu Eimenys susidraugavoja. Jis
yra apie 20 m aukštyn išsikėlęs. Dar apie metą 1830 ant jo vir­
šaus apie metrą gili, plytoms išmūryta skylė buvo, o aplinkui jo
viršus šaurės, rytų bei pietų pusėj pylimėliu apvestas buvo, to­
dėl rytpusė lyg dimstis išveizdėjo. Sakoma, čon pravelyta (pra­
keikta) pilis nugrimzdus. Ją išvaduot norįs tur tris četvergvakarus
dvyliktoj adynoj ant jo viršaus užlipt, idant išvadavimo įsaky­
mus priimtų. Tas, kurs iš užaugusų ant jo viršaus medžų dary­
tame lopšyje užliūliuots tapsiąs, tasai jį išvaduosiąs.

48. Žiloj senovėj vaikai, ant viršaus kalno apie skylę beišdy-
kaudami, vienojo kepurę į tą skylę įmetė. Bijodamies, kad tas
bekepuris, tėvo plėgą išvengt norėdams, juos neišduotų, bėgo
keli namon, o vadžų ir dar teip virvių atsinešę, tas sumezgė, vie­

279
ną galą bekepurui per pažastes aprišę, jį į skylę nuleido kepurę
iŠsigabent. Tasai, ik dugno nuleistas, pamatė didį ruimą ir tame
juodus vyrus apie ugnį besitrūsiant. Jie jam iš tos ugnies pilną jo
kepurę žarijoms pripildė. O kai jį ištraukė, buvo tos anglys į pinin­
gus pavirtusos, koktai visi jo draugai jam pavydėjo. Viens jų be
užtrukimo davėsi į tą skylę nusileisti. Tas, minėtą ruimą atsie­
kęs, matė juodus ponus apie stalą sėdinčus, kuru viens atsikėlęs
jam pilną kepurę piningų pripylė. O kai jį ištraukė, tai tie pinin­
gai į arkliašūdžus pavirto. Tai tie vaikinai labai nusistebėjo. Nu­
siramindami dar vieną (trečią) vaikiną jie nuleido į tą skylę, tai
tąjį visai mėlynai sugnaibytą vos pusgyvį ištraukė.

49. Nekursai senuks davės nuo to kalno dviejų mergų ant jų

bei pilies išvadavimo prisikalbėt. Tad jiedvi jam tarė:
- Ateik tris četvergvakarus ant kalno. Trečią vakarą ateis vi­
sokie pavidalai - tuos turi be jokios baimės visus pabučuot. Pas-
kiaus ateis baisi rupūžė bei devyngalvis, iš kiekvienos galvos
ugnį spjaudams. Ojei tųdviejų pabūgtai, tai nors per šilkinę ske­
petą pabučuok juodu, o tad būsim mes draug su pilia išvaduoti.
Pirmą vakarą tiedvi mergi, iš kalno skylės pas jį iškiluse, jį
meldė minau nepabūgt. Antrą vakarą vėl tiedvi mergi, ale jau
su savo palydovais, jį vėl didiai meldė minau nepabūgt. Trečią
četvergvakarį jam ant kalno užėjus, jį tiedvi mergi pabučavo,
tad' jųdviejų tarnai bei visokie pavidalai bučavimui prisiartino.
Senukui vis nuolat bebučuojant, jau ne tikt pilis, bet ir miesto
trobos ik pusę iškilusos buvo. Ant pabaigos atėjo baisdidė rupū­
žė, kurią jis, kačeig ir tiedvi mergi be nuotraukos prikalbėjo, nei
per šilkinę skepetą neapsiėmė bučuot. Dargi tą devyngalvį su
ugningais nasrais kaip užbaigtoji matydams, nei jokiu būdu ne­
sidavė daugiau bučavimui persikalbėt. Tai tos mergos pradėjo
klykdamos šaukt:
- Dabar mes amžinai ir amžinai prapuolę.
Ir tuožyg pilis su jomis, su miestu bei pavidalais vėl nugrimzdo.

50. Senovėje žmonės matydavę ties stačausia kalno vieta Ei-

menio upelyje vieną, dvi ir tris baltas mergas ne tik rytmetij be­
siprausiančias ir savo plaukus bešukuojančias, bet ir per pietus
bei saulėleidžu besimaudančias. Teip jau ir pietpusėj, ties sta-
čausu kalno daiktu, ant ėsančų Žąsupėje dviejų akmenų dvi bal­

280
ti mergi vidurdienij prasnausdavusės, norėdamos savo „grie-
kus" nusiprausti.

51. Vieną vidurnaktį pro tą kalną einantį vyrą dvi mergi ant
viršaus kalno jį užsiviliojuse, tad, jį ant arklio atžagaria, būtent
su gymiu prieš uodegą link, užsodinuse, meldė jį teipo nuo kal­
no nujot, tad jiedvi būsiančės išvaduotos. Tas vyrs buvo jau ir
bejojąs, ale tik pabūgęs nušoko nuo arklio ir, tiedvi bedejuojan­
čias palikęs, paėjo.

52. Micų nekuram senukui pilkalnij skarbs nulemts buvęs.

Laikui atėjus, nulėmimui išsipildžus, apie saulėleidį kalno mer­
ga, pas jį atėjusi, vadinus jį ant kalno Žaką piningų pasiimt. Jis,
tam per silpnu būdams, nebėjo. Teip pat ir antrą vakarą atsitiko.
O kai ji trecią vakarą atėjo, ji jį labai meldė, idant su ja drauge
eitų nuo kalno tą Žaką piningų parsinešt. Jam beukščojant, ji ža­
dėjo užkelt ir parnešt pagelbėt, ale jis nei tad' neklausė. Tai ji
labai liūdna atstojo ir daugiaus neatėjo.

53. Micuos apie metą 1820 į pirmutinį kiemo gyvenimą nuo

vakarų-pietpusės četvergvakariais ateidavo nuo kalno deivės,
prašydamos jas drauge su pilia išvaduot, ir jos tai tankiai atkar­
todavo. Ale dyvniausia būdavo, jog tad' to ūkininko šunys, iš
baimės cypdami, nežinodavo nei kur padingt, todėl gaspadorus
iš gailesčo tankiai paliepdavo juos jau laiku, pirm deivių atėji­
mo, į staldą uždaryt.

54. Kiti matydavę iŠ to pilkalno viršuj ėsančos skylės perpie­

te dvi balti mergi išeinant ir į ganančias apie jį kaimenes nuei­
nant ir karves bemelžiant.

55. Nekursai ūkininks iš Micų, jautį mėsininkui į Ragainę par­

davęs, tąjį nakčia išvedė. Prieš upelį Eimenį atsivedus, viens vyrs,
tą jautį derydams, jį užšnekino. Okininks prieŠijos, kadang jau­
tis jau parduots buvo, tai tas čon pat lyg iš žemės išlindęsis pir-
kiks jam tiek piningų, kiek jis tik panešt valiosiąs, sūlė. Ant to
ūkininks ir sutiko, tad' turėjo tą poną ik kalno su jauču pasekt.
Vos prie kalno priėjus, durys atsivėrė, juodu į kalną įėjo. Čia tas
pons, jautį atėmęs, pardavėjui krūvą piningų parodęs, liepė pa­
siimt tųjų, kiek valiosiąs. Jis, visus delmonus prisipylęs, vėl iš
kalno išbyzino, tai durys vėl nepažintinai užsivėrė.

56. Nekuram artojui prie Skumburų kalno ariant, priešpiečų

laike į kalno galą atarus, ant vagos galo buvo taurelis su pautie­
ne bei spirgais uždėts. Jis taurelį pasiėmęs, išvalgęs tolyn arė.
Prie sekančos vagos teip jau nusidavė. O kai jis, trečiąkart ata­
ręs, vėl ant vagos galo taurelį su pautiene bei spirgais rado ir,
kačeig sotus būdams, iš godo dar ir trečiąkart tą taurelį sugrie­
bęs išvalgė, o vos išbaigęs turėjo per užpakalį paleist ir visą tau­
relį pribjaurino, tai jau daugiaus nebrado taurelį.

57. Piemuo Bonkio, kuram tas kalnas priklauso, prie pilkalno

beganydams, perpiete ant jo viršaus kamuolaitį sulų radęs, ėmė
nuo to botagams nusivynot. Jau savo kamuolį vos aptvėrė, o ans
vis rastam didume liko. Teip jo kamuoliui vis augant, sūlams
nenykstant, besidyvydams paliovė jis vyniojęs, tai jam iš užpa­
kalio balsas tarė:
- Nesibijok, tik vynok, tad’ matysi, ką tu čia per dyvus išvy-
nosi.
Piemuo, balsump skrysterėjęs, pamatė juodą šunį už savęs
bestovintį, kursai tolydžiaus prapuolė, o jis persigandęs, kamuolį
pasmogęs, nuo kalno nubėgo.

58. Skumburų nekursai žilagalvis iš savo jaunystės man pra­

nešė:
- Tai buvo apie 1840 metą, kai aš nekurį rudens vakarą, pūč-
ką pasiėmęs, į pietų pusę pilkalno bei kapinų ant liuras (tykoji­
mo) ėjau. Apie vidurnaktį išgirdau nuo kalno tarškėjimą Žąsupėn
link, kačeig jis toj vietoj ir labai status, tai tačau tas tarškėjims,
tik vos ik viduro nugarsėjęs, nutyko. Po valandos vėl tik ik pusę
lyg vežimu nutarškėjus nutyko. Aš, drąsus būdams, pamislijau:
jei darkart nudurdės, tai aš šausu. Treču kartu viršuj jau vėl lyg
į karą traukiant ir jau žemyn link nudurdint, aš, pūčką ištiesęs, į
tą tarškantį daiktą pamierijęs, padirgiau. Ale tad' visas ugnia
apžirau. Persigandęs pabūgau ir su pūčka namon parbėgau -
pūčkoj buvo šaujant uždegimo skylutė pagedusi. Ale kas ir iš ko
tas durdėjims arba tarškėjims lyg kokiu vežimu buvo, tai man
dar ir šiandien paslėptinė.

2X2
 59. Suvalkų rėdyboje, Vilkaviškio paviete, šukių (Jezapato)
dvaro laukuose yra piliakalnis. Nog to piliakalnio paeina šitokis
papasakojimas.
Vieno ūkinyko bernas nusivedė vakare arklius pas piliakal­
nį, pasileido, o pats nuvėjęs ant piliakalnio atsigulė ir užmigo.
Jam teipos sapnavosi. Tas kalnas, rodos, atsidarė, ir jis nuvėjo in
vidų. Pamatė tokį dvarą, inėjo in pakajus, bet rado tuščius. IŠ
vienos grinčos in kitą aidamas, jis užtiko dailią juodą paną. Ta
pana jam teip sakė:
- Nuveikie in bažnyčią, parneškie raudoną vėliavą, ateisi čia
ant kalno ir teipos rasi atdarą. O aš tau čia parodysu tokią ru-
pečką, tai tu ją, užtiesęs vėliava, pabučiuosi. Tada aš pasidarysu
balta, šitas dvaras iškils, ir turėsiva mudu gerą gyvenimą, iki
gyvi būsiv.
Pabudęs bernas nuvėjo ant rytojaus pas kunigą pasiklaust,
ką jam daryt. Kunigas liepė teip daryt, kaip sapnavosi. Pajėmė
jis vėliavą, nuvėjo ant piliakalnio, rado teip atdara, kaip jam bu­
vo sakyta. Nuvedė jį ta pana in tą kambarį ir jį vieną paliko. Jis
jau nušlijo teip padaryt, bet jam pasibaisėjo, ir spruko atgal.
Antrąsyk ir vėl jam teip sapnavosi: dabar turi atsineštie juo­
dą vėliavą ir, jąj užtiesęs, pabučuot. Nuvėjo jis vėl in bažnyčią,
paėmė juodą vėliavą ir atsinešė ant kalno. Vėl rado kalną teip
atdarą. Nuvedė ji jį pas tą baisybę ir liepė pabučuot. Jam mėgi­
nant teip daryt, da dusyk tiek jį pajėmė didesnė baimė, o ir ta
baisybė buvo daug didesnė ir baisesnė - ko no greičiausia jis
išbėgo laukan.
Trečiąkart jam ta pana sapnavosi - sako:
- Mielas drauge! Tu nenorėjai manęs išgelbėtie, kada buvo
laikas. Dabar aš ant visados būsu nelaiminga šitame kalne!
(Nuo$ V. Barusio iš Lankeliškių. Vilkfaviškiol pĮavJ., Suvfalkų] gfub.}. Pr. A i­
dukaitis.)

60. šilokarčemos pav. šilmeižų Baltkalnis (smiltkalnis) yra apie

15 m aukšts, rytų pusėj up[ės] Šyšos graužams. Pirm daug metų
jo kaukolę didis akmuo slėgęs nuslinkęs, dabar Šyšoje miegt. Se­
novėje nekursai žmogus matęs nuo upelio pusės iš Baltkalno
katilą, pilną piningų, išslenkant. Jis norėjęs katilą atlaikyt, rikės
galą po juo pakišdams, bet nebįstengęs - tas skarbas po srove į
žemę nugarmėjęs, Čon saldžiai ilsis. Baltkalno artybėj išsikel per

283
20 m smiltinis Jovarų kalns. Jovarai nuskurdę, bet tačau eilėmis
jį apsauča. Seniejic pasakoja, ant jo troba stovėjusi.

61. Supinu Rožatis (RagainJėsJ pav.) apie jų kiemo pilkalnį

vakaruos šalia up[ėsj Tilžutės, 7 m platų, apie 100 m ilgą, 6 m
nuo Tilžutės srovės išsikeliantį ir vakarų pusėj dvi didiai storas
liepas turintį, sako:
- Senovės talkuose tame kalne ziegorų mušant girdėdavę.
Kartą nekuram žmogui prie kalno perpiete snūduruojant, atėjo
koks vyriškis pas jį, sakydams: „Ar tykai, ar ne, teip tik nieką
negausi. Eik atnešk savo vinčavonės ženklą o padėk jį tarp tų
dviejų liepų, tad' gausi visą naudą ir didiai garbings pastosi".
Jam prie kunigo to ženklo nuėjus, kunigs nedavė, sakydams: „Tai
tu tuomi savo dūšią parsiduodi". Dienoje, ypačiai naktimis apie
12 adyną gaidį ant to kalno giestant girdėdavę, o arklininkams
vakarais arklius beganant tekdavę matyt aplink jį ponaičus ža­
liuose rūbuose bevaikščojančus.

62. Tamoviškių Kampsvykalnis (tikras pilkalnis) Jsručo paviete

guli lyg vartai upės Mižlės vingio angoje, nes upe, pro jo Šaurgalį
rytun link šauną vingį apskriejus, pro jo pietgalį tolyn teka. Ant to
liežuvio vingij dar tikrosės pilies pamatai matomi. Piliūkštis nuo
apie 30 pėdų aukštojo vakarino upės kranto dar apie 25 pėdams
žaliuodams išsikel, daugybės didelių aužuolų bei vinkšnų vaini­
kuotas. Viršuj yra 12 žingsnų apskriti plika duobė, buvusoji sky­
lė. Šnurėje dėl pravažavimo visai stačiai nukasta, lyg ne pilkalnis,
šešis sluoksnus rodo. Su laiku per oro pagelbą toj sienoj 10 pėdų
žemiau viršaus kreiva akmeninė žmogaus galva atidengta tapus.
Apie metą 1830 kartą vaikai beišdykaudami tą galvą, kuros jau
tik kaklas sienoj kiešojo, iš žemės išlupo, ale jiems ją atlaikyt ne-
paspėjant, ta tiesog į upę nurytėjo, kur ji dar šiandien mirksta.
Nekursai senuks ant piliūkščo kasinėdams radęs rankos ilgio o
ekėtvirbalo storio sidabrinę kartikę. Tamoviškių mokvtojis Luka-
tis buvo toks meilings mane ant piliūkščo palydėti. Jis pranešė,
jog kronikoj sakyta esanti, tikroji pilis XII šimtmetyje 2(X) kareivių
apginta tapus. Ant Kampsvykalno senovėj didė skylė buvus, į ku­
rią prancūzai 1813 m. nekurį seną žmogų nuleist norėję, idant iš­
tirtų, kas ant jos dugno ėsą. Senukui tam didiai prieštaraujant, tie
žingeidžiai šunytį, prie virvės pririšę, į tą skylę nuleidę. Tasai vis

284
cypdams bei lodams viduje aplink bėgiojęs, o kai jie jį ištraukę, tai
us ik kraujų sužeists buvęs. Mokytojis Lukatis mislija, toj skylėj
bus opšrų buvę, kuru dar dabar toj šalij užsilaiko, o tie šunytį teip
>ubėdavojo. Dar apie meti) 1810 ta skylė buvus didelė, į kurią ak­
menaitį įmetus, tas giliai nusiskambėdavęs.

63. Nuo piliūkščo apie 200 žingsnų rytun link vingij, arba už
tikrosės pilies vietos, esanti pora sidabrinu armatų pakasta. Pirm
kokių 150 meta nckuri senutė keturiais juodžiais pakinkytą pa-
lagėlę (karietą) iš kalno išvažuojant mačus ir pro statųjį pilkalno
galą ir ik tos vietos, kur tiedvi armatos pakastas, prie Mižlės
privažavus, - toj vietoj žirgus plukdin, - pora ponų iš vežimo
iššokę, iš jo skrynę ištarabinę, į upę įmesdamu tąją nuskandinę
ir vėl atgal į kalną nuvažavę. Ant minėtosės upės vietos esanti
karo skrynė su piningais pakasta.

64. Tamoviškių kalns apie 1810 m. ūkininkui Krueger'iui pri­

klausęs, kuro giminė dabar visai išmirus. Tuokart to ūkininko vie­
na karvė vakarais prieš namon ginimą prapuldavus ir po valandos
visai išmilžta pareidavus. Su laiku jie užtėmiję ją vis į tą kalną
įeinant. Gaspadorus, matydams iš jos naudos neturėsiąs, su kai­
mynais todėlei pasirodavojęs, apsiėmęs ją už 6 dolerus parduot.
Sekantį vakarą karvė vėl prapuolus. Jau išmilžta namon pareida­
ma, ji ant rago pririštą mašnelę su meilytais 6 dolerais parnešus,
tai ūkininks tuos nusiėmęs pasilaikęs. O sekančame vakare kar­
vė, vėl į kalną įėjus, daugiaus neparėjo ir nei viens daugiaus jos
nematė.

65. Nekuri sena žmonelė sakė, jog ji savo jaunystėje saulėte-

kij kartą mačus piliūkščo rytpusėj skepetėlių, ant blykės tiestų.
O kiti ne vien tai, bet ir sidabrinu rykų o irgi medžuos padžautų
skepetėlių matę.

66. Tamoviškiuos nekursai senuks ilgą laiką apie pilies išva­

davimą misi inėjęs. Teip nekurį vakarą atsigulęs ir paprastai dar
pvpkį berūkydams, pamatęs susyk šalia savo lovos visai žaliai
rėdytą mergą stovint. Jis, tos išsigandęs, pypkį paleidęs, pata­
lais ik per galvą užsiplėšė. Ale ta merga jam, tuomžyg nudrės-
kus, daugiaus nesirodė.

285
 67. Nekursai tamoviškis, žalio četvergo vakare pro Kamps-
vykalnį eidams, prie jo tris mergas pamatęs. Tai jis joms lietu­
viškai „labas vakars" pasakė, o jos tarė:
- Kas per „labas vakars"?
Jis atsakė:
- Žalio četvergo vakars.
Teipo jis tikrai atsiliepė, nes šiaip jam būt negerai ėję...
Daug žmonų vakarais prie to kalno yra daugybę kačų pešan­
tis girdėję...

68. Nuo Tepliavos, Karaliaučiaus pav., pagal Deimę, kokią

mylią rytun link guli smailusis, arba Lopetų, kalns, galuką to-
liaus ant up[ės] Deimės kranto - pilkalnis. Sako, kai tą pilkalnį
pylę, darbininkai, vakarais namon eidami, turėję kožnas po lo­
petą (špatą) žemių ant pievos pabert ir teipo smailųjį kalną su-
pylę. Čon nekuram pilies sargo vaikeliui kartą nuo pilies ik
smailojo kalno lenkės nuėjus, trys visai baltai rėdytos mergos,
jam priešais atėjusos, jį per grovelę pergelbėjo ir, ant smailojo
kalno užsigodojusės, juom ilgai pasigerėjo ir, sidabrinu šaukštu
apdovanojusės, jį vėl per grovelę nulydėjo, rytojuj jam vėl ateit
liepdamos. Vaikelis parėjęs pasigyrė motinai tuo šaukštu. Ant-
rądien, jam vėl ten nupirdinus, tos mergos jam vėl priešais atėjo
ir, ant smailojo kalno užsivedusės su sidabrine kupka apdova­
nojusės, vėl nulydėjo ir teipo jau ant rytojaus užsikvietė. Vaiks
parėjęs vėl motinai pasigyrė. Tai toji, numanydama, jog čia ne
geruoju, nutvaksnojo pas kunigą. Jis uždraudė minau tą vaikelį
rytoj nenuleist. Rytojuj priešpiet vaikelis, kačeig visai nerimdams,
tėvų netapė nuleistas, o jie, kalnop link žūrėdami, išvydo tris
baltai rėdytas mergas ant smailojo kalno viršaus stovinčias ir
vaiko belaukiančias. Tam laikui praėjus, jos visos, rankas per
galvą susiėmusės, vienbalsiai sušuko:
- Dabar mes amžinai, amžinai prapuolusės!..
O nuo to karto čon nieks daugiau nepasirodė.

69. Apie adyną rytun link nuo Tepliavos, šalia up[ės| Deimės
guli senoviškas pilkalnis, apie 200 žingsnų ilgs. Jo viršuje šaurės
pusėj yra daugybė opšrų urvų. Sename laike ant jo ilgosės nuga­
ros keturės skylės buvo su aužuolinėms storoms lentoms uždeng-
tos. Artoje jo artybėj vyrai ardami girdėdavę kalne plyckus plo­
jant. Jaučus popiet pajungdami, pamatydavę ant noragų pliekų
padėtų.

70. Užprūdžų pilkalnis (Lazdynų par., Pilkalnio pav.) šiaip

žole apžėlęs, ale su savo plikuoju galu šalia Šešupės šaurėje, ant
stačojo kranto, kai milžiniškas bažnyčos stogas išveizd, su pa­
žymiu skylės o su perkasa ties viduru išsikėlęs stūgsa. Ant jo
šaurino galo graži vinkšna su kitais krūmynais rogso, o pakojėj
Prūdupė vakarų pusėj į Šešupę jsravena. Mažuikuose išimtininks
M., mokytojis, pats man sakė:
- Dar mete 1843 ant Užprūdžų pilkalno aš pats, akmenaičų į
skylę įmesdams ir prie jos ausj prikišęs, gerai girdėjau jo atgar-
sėjimą iš didžos gilybės.
Beinokiemo Baltrušis, ūkininkas, sako:
- Senuose laikuose iš Užprūdžų pilkalno, iš stačojo galo Še­
šupės pusėj, geležinė skrynė su piningais išsliko ir j Šešupę ties
tuo daiktu gelmėn nusirito.
Tas pats Baltrušis su pritarimu nekuro senolio sakė:
- Ant Užprūdžų pilkalno dar apie 1848 m. gili skylė lyg kokia
rukduobė buvo, o joje dar skylutė kepurės dugno apskritume ra­
dosi. ] tąją akmenaitį įmetus, tas lyg į kokį katilą nuskambėdavo.
O dar senesnuose laikuose čon perpietėj šalia Šešupės dvi susiki­
busias mergas šokančias, teipogi ir ugnelę ant viršaus kalno [ma­
tę]. Apie metą 1870buvo bernai pasipratinę subatvakariais ant to
pilkalno susieit ir, ant jo ugnį susikūrę, kvortuot. Kartą jiems be-
kvortuojant, susyk jų ugnelė į visas šalis išlekiojo, kad ir nuodė­
guliai ik į Šešupę nulėkė. Bernai, iš persigandimo viens už kita į
Beinikiemį parbėgę, daugiaus nei nemislijo ten kartuoti.

71. Veliuonos bažnytkalnij (Kauno pav.) yra, sako, užkeiktas

dvaras ir pana*.
Vienąsyk teip žmogelis labai dievobaimingas pasivėlino ing
bažnyčią. Skubinose jisai kaip galėdamas, ale jau tikise ir numa­
no, kad ras kunigą prie altoriaus. O kitąsyk nebuvo dar to tako,

* Norints pasakodami sako, kad bažnytkalnij, ale kaip nurodą vietą, kur
Vtp buvę, tai visai kito vieto, nes susėjime „bažnytkalnio" su „piliakalniu", kaip
ketas eina aukštyn i$ miesto po dešinei rankai, prie piliakalnio arba kapo

287
ką eina pro špikerę skersai kalną, ale reikėdavo aite aplinkui ke­
liu par terpkalnį. Eina jisai poteraudamas par terpkalnj. Einant
žiūr, kad jau tokia graži pana sėdi ant skrynios, kad jau tokia
graži, kad miela. Ir sako:
- Žmogeliau, pabučiuok mane!
Žmogus nuspjovė ir, nieko neatsakydams, eina tolyn. Pana vėl:
- Žmogeliau, pamislyk tiktai, kas yra skrynioje - užteks tau
ir man!
Žmogus rėžė pro šalį.
- Žmogeliau, pasigailėk, pabučiuok mane, o būsiu išvalnyta,
ir tu būsi laimingas.
- Kad tu pragaron nugarmėtum, nebegundžius manęs.
Po tų žodžių žemė atsivėrė, pana sucypo, suvaitojo ir, barš­
kėdama ing skardžes, tuos žodžius tiktai pasakė:
- Žmogau be mielaširdystės, tau buvo nuo Dievo daleista ma­
ne išgelbėti, jei tiktai būtum išpildęs prašymą mano. O dabar vėl
einu ant septynių šimtų metų ing pragarą kentėte. Nors pranešk
svietui apė mane!
Ale dar iki šiol apė ją nieko negirdėt.
(Užrašė Pr. Virikas iš Seredžiaus, Kaunio] pav.)

72. Prūsų [=Prūskiemio] Vorpilis* nuo Tilžės apie 2 kilometru

šaurėsp link prie Nemuno gul, stačiai apie 40 m išsikel, jo viršus
100 m apskritumo tur. Dar apie 1830 m. ant viršaus skylė buvusi,
į kurią akmenaitį įmetus, tas tik po kiek mirksnų ant dugno nu-
garsėdavęs. Nuo Vorpilies žemaus per lenkutę rytun link guli tik­
roji pilis, keturkampė, 200 metrų ilga ir plati ir apie 3 m aukšta,
abelnai aparama. Vorpilies daubelės žalia žole lyg samata apklo­
tos ir gražiai medžiais apsodintos. Ta vieta yra su jos toli apmato-
ma apygarda vasaroje apsilankantiems rojiškas atgaivinims.

73. Prūsų (=PrūskiemioJ Barkšatis sako:

- Nekursai pons, apie 1860 m. su kokia 40 vyrų Vorpilį kas-
dindams, daug senoviškų daiktų, kaip tai sidabrinu šaukštų, pei­
lių, kardų, rasdavęs. Ale rytmetij jų atkasimai vėl užžerti būdavę.
Toliaus kasdami, jie ir didžų keturkampių plytų mūrą prikasę,

* Apie Vorpilį slg.: Zweck. litauen, S. 57,81; Tcllau und Temwc. Die Volks*
sngen Ostpreussen etc , S. 150; Eduard Cisevius. S. 55 - .

288
kurame milžiniškas supendėjęs lavons atrastas. Mano sesuo man
pietus atnešdavo, prie darbo man esant. Nekuriądien man bei
dar keliems pietus bevalgant, o kitiems jau pavalgius ir išsitie­
sus, vos užsnūstant išgirdom mes, valgantiejie, Nemune baisų
ūžimą su didžu tranksmu ir tuomžyg pamatėm iš vandens dau-
geropų žvėriškų pavidalų iškopiant ir kalnump ateinant. Jų ta­
kas buvo kokią 5 m platus ir visai baltas, lyg juosta ik ant kalno
užsitiesęs. Tiems pavidalams ant Vorpilio atėjus, miegantiejie
nepabudo, o mes, budantiejie, nei kalbėt irgi nei judytis neįsten-
gėm. Paskiausiai, tai esti jų užpakalij, baisdidė rupūžė atvėžlio-
jo. Tai jai vos ant kasamosės vietos atėjus, paeiliumis pirmiejie
pavidalai tuo baltuoju taku vėl Nemunop grįžo. Paskiau ir ta
rupūžė skvernojo šalin, tad visi, padurmu į Nemuną šokdami,
vandenį baisiai sujudino.

74. Prūsų (=Prū$kiemio] Sturys sako:

- Tilžės rotbučo nekuram ponui į sapną parėjo, jis turįs duot
Vorpilį nedėlioms per mišias kast, tai jis daug aukso rasiąs, ale
jis neklausė. Jam mirus, kitsai rotbučo vyresnysis Ulrikis tą patį
sapnavo. Tas, nuo kiemo įvelijimą išsiprašęs, bekasdinėdams ka­
riškų daiktų ir vieną su plytomis išmūrytą prikasė kapą, kura­
me žmogaus kaulai gulėjo. Apie 3 metrus įkasus, lyg ant kokio
skiepo bildėjo, tai toliaus nekasdino.

75. Rudys iš Prūsų kiemo 1= Prūskiemio] sako:

- Nekursai žvejys, netoli Vorpilio savo valtelėj besitrūsuo-
dams; išgirdo klausiant: „Ar mesu, ar mesu?" Jis, nieko nematy-
dams, tą balsą apdyvydams, atsiliepė: „Mesk!" Tai tuomžyg
atsiradęsis vokietuks kumelės pilvą į jo valtelę įmetęs, vėl, kaip
atsiradęs, akių mojuj prapuolė, o žvejys, apmaudings per įmeti­
mą, suplyšusį pilvą laukan šūpeliavo. Rytmetij jis, nuo liekanų
to pilvo 10 dakotų valtelėj rasdams, džaugsmingai ant to atsiti­
kimo vietos yrėsi, dūmodams vietoje išmesto mėšlo vien auks-
piningius rasiąs. Bet labai nuliūdo, piningų irgi nei mėšlų
nerasdams.

76. Nekursai žvejys ties Vorpile nakvinai liko. Jo pati jau mie­
gojo. Kai vokietuks, ant kranto stovėdams, lyg ką didį ant pečų
nešins, prišaukė: „Ar mesu, ar mesu?" - žvejys atsiliepė:

289
 - Jei tu čia ką gerą turi - mesk!./'
Tai ansai nuo savo pečų nuluptą kumelę į valtelę įmetė. Žve­
jys pasibaisėjęs tąją tuomžyg iš valtelės išvertė, ogi įmetiks pra-
puldams prišaukė:
-Tav nereikėjo išmest, nes tai buvo žaks piningų...

77. Paminėtasis Rudys, vidurij Nemuno ties Vorpile bežvejo-

dams ir šnūrus betęsdams, atsisukęs pamatė poną bei župonę į
jo valtelę nuo vandens įžengianču ir sakanču:
- Nesibijok ir perkelk mudu prie kalno krašto, mudu už tai
tav gerai atlygysiva...
Prie krašto prikėlus, juodu išlipę ėjo per atsiradusias duris į
vidų labai žiburais apšviesto kalno, sakydamu:
- Palūkėk mažumą, tarnas tav užmokestį išneš...
Neilgai trukus tams, pilną pintinį arkliašūdžų išstrūnijęs, tuos
jam kaip užmokestį į valtelę įvertė. Žvejys, tai apjuokų laiky-
dams, pasipustydams juos laukan šūpeliavo. Nuo užsilikusų
šmotelių buvo aukspiningiai likę, kurie ale, tikrai apžūrint, tarp
rankų pragaišo.

78. Prūsų [=PrūskiemioJ nekursai žvejys prie Vorpilies balsą

išgirdo:
- Šuns puse, duok man rūbų ir kurpių, aš turu toliaus traukt...
Tai jis, į pietų šalies lenkę, iš kur tas balsas atskambėjo, nuė­
jęs, pilną lenkę skustbezalių rado. Tų vieną pasiėmęs namon par­
sinešė. Ale, namiškiams berodant, skustbezalis aukspiningiu
tapė. Tai kožnas subruzdo pirmutinu minėtoj lenkėj būt, likusus
skustbezalius suglemžt, ale atėjus jau nei vieno nerado...

79. Prūsų [=Prūskiemio] Sturys, čon pat užaugęs, apie 70 metų

žmogus, apie Vorpilį sekančiai sako:
- Kai aš jau šauns vyrukas buvau, dar nebuvo nuo šišia Ra-
gainespi plentą, o Nemuns nuo kalnuotųjų krantų atsčau buvo,
visa pakrantė didiai medžiais, ypačiai gluosniais, apžėlusi bu­
vo. Tame tai laike mėsininkai, Ragainen galvijus susipirkę, pa-
nemunu pasiganydami parsivarydavo. Nekuriądien susitarę,
mes ėjom pavakare prie Vorpilio juos nupantyt. Ten nuėję, ra­
dom vieną jautį pietšalij kalno dauboj begulint. Mums priren­
gus, jis atsikėlęs, aplink apsisukęs, ant mūs dyvinai pažūrėjęs,

290
nusišikdams ant kalno viršaus ėjo. Mums jį besekant ant kalno, jis
jš po mūs akių prapuolė, ir nei viens nesupratom jo padingimą.

80. Tas pats Sturys sako:

-Senovėj Prūsų kiemo (=Prūskiemio] žardis ik Vorpilies nu-
sieko, tvora vien nuo laukų pusės tverta buvo. Kartą man su
broliu kiemo arklius beganant, prieš vidurnaktį brolis, arklį su­
sigavęs, jojo apžūrėt, bau ne koks per tvorą ant laukų išsilaužęs.
Ik Vorpilies nujojęs, matė ant jo su kaminais repsančias trobas.
Sugrįžęs ale nieko nesakė. Persnūdęs vėl jojo žūrėt, o ir tad' dar
ant kalno tą patį matė.

81. Sturys sako:

- Pirma Vorpilis daug aukštesne buvo su daug urvomis že­
mėje. Apie 1840 m. nekuri merga šalia jos ganančam piemenui
pietus išnešus, prie kalno atsigulus užmigo. Pašokus pamatė
per šaurės pusėj pasirodžusias duris ant auksino stalo ugnį de­
gant, apie kurią vienoj pusėj juods pons, o kitoj pusėj stalo juods
šuo apsisėdę į ją žūrėjo. Iš to regėjimo mergelė ilgoką laiką paik-
lige sirgo.
82. Tas pats septyniasdešimtmetinis Sturys sako:
- Mano jaunystėj ties Vorpile savo užspęstąją venterį kartą
pažūrėjęs, ėjau prie kalno. Ant jo viršaus išvydau juodai pasirė-
džusią mergelę besėdint ir ant rankų rymant, liūdnai į Nemuną
bežūrint. Tuokart turėjau sargu ant kiekvieno svetimo lojantį šu­
nytį drauge. Dėl persiliudijimo skubinausi ant kalno ir, ant vir­
šaus užlipęs dėl to regėjimo, didiai krūpterėjau, o šunytis vis
cypdams apie mane nelodams šlaistės, o ta mergelė, man į ją
tikrai bežūrint, iš po akių prapuolė.

83. - Senovėj ant Vorpilies, - sako Paskalvių Benatis, - tan­

kiai ne tik arklininkams vidumaktij, bet ir šiaip žmonėms vidur-
dienij trys labai grąžos ir mandagios mergos lyg karalaitės
pasirodydavo. Sykį nekursai jaunikaitis, joms mojant ant Vorpi­
lies užmasytas, pasijuto labai grąžoj svetlyčoj tų mergelių ypa-
tiškai glostoms, bučuojams bei meldžams jas iš jų kalėjimo
išvaduot. Jis jų gražumo bei džaugsmo dėl apsiėmė jų meilijimą
išpildyt. Tad’jos linksmos jį pamokino, su kvietkomis apdabino

291
ir, dar vainiką ant galvos uždėjusės, atsisveikino, o jis, pasijutęs
prie Vorpilies šalia Nemuno ir lyg pasipustydams kvietkas bei
vainiką sudraskęs, bizino namon. Saulei patekėjus, matėsi jis nuo
dabinimo liekanų, kuros į auksą bei žemčūgus pavirtusės buvo,
lyg sėte apsėtas ir veltui numestųjų kvietkų bei vainiko ieškojo.
O tos mergelės jam įspėjusos, jog be vainiko sunkus išvadavi­
mas būsiąs, todėl paliepusos labai drąsam būti ir į kalną atsi­
traukė. Neilgai trukus atėjo trys vienas už kitą bjauresni
pavidalai, tai jaunikaitis, pirmąjį pabučavęs, pasijuto gražią mer­
gelę glėbyje beturįs. Iš meilės ir antrąją bučavęs, ale nuo trečojo
pavidalo pasikratęs pabėgo, tai pilis su didžu barškėjimu vėl pa­
grimzdo.
Vorpilies išvadavimo lūkestis dar neiŠnykus. Pavasarij vis­
kam žaliuojant, o ypačiai apie Jonines, mūsų tėvai, per nakčų
naktis budėdami, akis per Vorpilį Tilžėsp nukreipę, prašvitimo
laukia, nes, Tilžėje liepsnai išsilaužus, Vorpilies skarbs išgrūs,
būtent auksinė žagrė bei auksinės ekėčios, su kuroms anos kara­
laitės, taurus, briedžus bei elnus pasikinkusos, vaisingą dirvą
įekėjo. Tie vargšai, kurie aną žadėtąją liepsną matys, tie tą skar-
bą įgys ir žemę tuomi įgyvęs, tada ateis vėl auksinis laikas mūsų
tėviškei...

84. Daugiems bus žinoms padavimas, kad ant Vorpilio kalno

stovėjo senovės lietuviško kunigaikščio Voro pilis, kuri, kryžo-
kams mūsų tėviškėj pasirodžius, vieno žynio prakeikta tapė ir
pragrimzdo į požemį su visais jos skarbais bei gyventojais, idant
jie netektų į kryžokų nagus ir gražoji Voryla, kunigaikščio duk­
tė, nepultų į krikščionių vergystę. Bet šitoj pasakoj yra ir paduo­
ta, kad Voryla turinti pavelijimą laike jauno mėnesio, kada
sukanka 50 metų po pilies pragrimzdimo, dvi nakti pagrečiam
su pilim iš žemės iškilti ir apsireikšti šiam viršuojam svietui, o
kad 100 metų sukanka, tada per visą jauną mėnesį kas naktį nuo
12 adynos ik pirmų aušros spindulių gal iškilt ant šios žemės
viršaus.

85. Pradžioj praėjusio šimtmečio regėjo žmonės, apygardij gy­

veną, jau keletą nakčių ant Vorpilio didį paločių stovint, neišsa­
komai gražiai apšviestą, o iš paločiaus atskambėjo neišsakomai
graži muzikė bei švelnūs, maloni dainavimo balsai, tada vėl šo­

292
kio trenksmas bei rykavimas. Tai atsitiko štai kas. Viens sens
muzikantas su didele kupra ant nugaros ir labai trumpo stuo­
mens iš Paskalvių kiemo buvo Tilžės Prūsuose (=Prūskiemyje]
ant svodbos pagrajijęs ir, šiek tiek čion pasipelnęs bei įmanyti-
nai apkaitęs, grįžo naktij namuon, bet tamsoj nuklydo nuo kelio
ir klaidžiodams pavargo bei ant nekurio kupsčio pasisėdo. Sė-
dėdams dūmojo apie savo sunkų likimą, kad tur taip daug varg­
ti ir taip sunkią kuprą nešioti ir dėl josės negal dirbti kaip kiti
žmonės. Taipo bedūmojant, tarsi užsnūdo. Pabudęs netoli savęs
neišpasakytai šlovną ir puikiausiai apšviestą paloČių stovintį iš­
vydo, iŠ kurio atskambėjo didiai puiki muzikė bei šokimas. „Tą
šokį pašpieliuoti aš ir moku, - padūmojo mūsų kuprotasis. - Ei­
siu, rasi duos man grajyti, o ir rasi ką papelnysiu". Ir jis nuėjo į
paločių ir regėjo čion didę daugybę dainuojančių bei šokančių
pavidalų lyg ant kokios karališkos maskeradės. Persigandęs ir
nedrįsdams norėjo jau, kaip atėjęs, taip ir slaptai atstoti, bet štai
jau prižengė prie jo mergaitė neišsakomai gražaus ir dailaus pavi­
dalo, prieš kurios gražųjį veidą bei visą stuomemį visos šio svieto
gražiausios mergaitės, visas į krūvą ėmus, būtų tikt kaipo silpnas
šešėlis jos gražumo. Ir ji tarė mūsų kuprotam muzikantui:
- Na, prieteliau, tu turi mums gražų šokį pagrajyti...
O šis pasidrąsinęs ir tuojaus užtraukė ant savo smuiko, o visi
paločiuje ėsantiejie šoko ir šoko, kad buvo baugu ir gražu žiūrė­
ti. Muzikantas grajijo ir grajijo ir prie to labai pailso, ale nedrįso
apsistoti. Galiausiai prižengė vėl gražioji mergaitė prie jo ir tarė:
- Prieteliau, dabar užtenk, apsistok, duosiu tav tavo pelną.
Ir ant jos pamojimo prižengė du vyru, kuriuodu jam pusšė-
pelio pavidalą turintį skūrinį ant galvos užmovė ir, knūpstą ant
krasės padėję, sunkiai prispaudė, jog šiam visi kaulai subrazdė­
jo ir jis skaudų peršulį per visą kūną pereinantį jautė. Tame akies
mirksnij ale ir pakilo didis bildėjims bei braškėjims, o kaip mūsų
muzikantas akis pakėlė, atsigavęs nuo pirmojo persigandimo,
jis nieko nematė nuo žmonių bei paločiaus, bet jutos besėdžiąs
ant didžio kurmrausio ant pat kranto Vorpilio kalno. Bet ir tuom-
žyg jautė jis didę lengvenybę ant savo nugaros, o gerai apsižiū­
rėjęs bei apsičiupinėjęs džiaugsmingai gavo persiliudyt, kad jo
didžioji kupra buvo šalin. Linksmai šokinėdams, pilns džiaugs­
mo parėjo jis namuon. O žinoma, kad ne vien jo gimtuvės kie­
me, Paskalviuos, bet ir visoj apygardėj netikėtinai greitai

293
prasplito garsas šito stebuklo, o visi, kurie pirma šį kuprotąjį
muzikantą pažino, dabar, jį matydami, negalėjo gana nusidyvy­
ti iš dailumo jo stuomens, o ir nei mažiausio pažymio nebuvo
rasti vietos jo didžiosios kupros.
Jau sekančią dieną gavo kits taip jau didelę kuprą turįs mu­
zikantas iš Tilžės Prūsų (=Prūskiemio] apie šitą stebuklą tirti, o
tas dabar apsiėmė ir taip jau lengviai savo kupros netekti, ei-
dams ant Vorpilio, ten į tą naktinį paločių pašpieliuoti. Jau se-
kančioj naktij, pasiėmęs savo smuiką, anksti ėjo ant Vorpilio,
norėdams dar matyti iškilimą šio paločiaus. Pasisėdęs ant kups­
čio, laukė tų daiktų, kurie tur nusiduoti. Laukdamas vargšas už­
migo, o didis trenksmas bei dainavimas jį vėl pabudino.
Atsibudęs jis išvydo besėdįs arti paločiaus angos, o iš vidaus
atspindėjo didė šviesa ir atskambėjo šokims bei dainavims. Mū­
sų kuprotasis muzikantas tuojaus užtraukė savo smuiką ir gra-
jydams įžengė į paločių, kur jį ana gražoji mergaitė šypsodama
sutiko ir užprašė pasisėsti ir šokį pašpieluoti. Kupročius špielia-
vo ir špieliavo, ale vis vieną ir tą patį vokišką tancių, norint iš
visų pusių buvo užprašoms lietuvišką tautišką šokį grajyt. Šis
ale, ar nemokėdams, ar nenorėdams kitą šokį užtraukti, pasiliko
vis prie ano vieno. Galiausiai pailsęs apsistojo ir, prakaitą nuo
kaktos braukdamas, prašė savo pelno. Tai prižengė jaunoji mer­
gaitė bei dar du vyru prie jo ir pastatė du kubiliu: vieną molinį,
antrą skūrinį, ir mergaitė tarė šiam muzikantui:
-Jei nori savo pelno, tai pasilenk ant šio molinio kubilio.
Mūsų muzikantas murmėdams pasilenkė ant kubilio. Tuodu
vyru jam antrą skūrinį kubilių užmovė ant galvos ir jį sunkiai
prispaudė ant antrojo, kad šis iš peršulių bei sunkenybės peršu-
lingai suvaitojo ir apnyko. Iš to apnykimo jį ale pabudino didis
bildėjims bei traškėjims, o jis atsibudęs nieko apie save nematė,
bet tiktai jutos besėdžiąs ant Vorpilio kalno ant kupsčio ir turėjo
ant savo kelių baisiai kaukiantį katiną o juto ant savo krūtinės
didę sunkenybę, nes naktiniame paločiuje tapė jam su anuom
skūriniu kubiliu ano pirma minėto muzikanto kupra ant krūti­
nės primušta, bet ant nugaros jo paties jam palikta. Ir dabar tu­
rėjo jis dvi kupri: vieną ant nugaros, antrą ant krūtinės. O
žmonėms patyrus priežastį jo nelaimės, pastojo jis apjuokų vi­
sam svietui.
(jonas Jurgelaitis iš Senteinų. „Kaimyne ". 1901. p. 163-165.)

294
 86. Žardžų (Klaipėd(os) pav.) Karlkalnis guli šalia kelio, ke­
turkampis (12x22 m), kokių 6 m aukšts, dabar į kapines pavers­
tas. Kartą nekursai grovs savo pilį, o pietų pusėj ir vyndaržį čia
turėjęs. Ir čon dvasės vaidinasi. Apie 1000 m pietun link per upelį
Smeltalę žarde supilts guli to pat aukščo, apie 100 m apskritus,
su žole apaugęs Laistų, arba Uzarų, kalns.

87. Želvų pilis, |sručo pav., yr 70 žingsnų ilga ir teipo jau

plati, mūrai ant 50 pėdų išsikel. Rytų bei šaurės pusėj ją ežers
aptvenkia, o pietų pusėj - įeinami vartai. Jos šlovė jau praėjus.
Nuo jos rytų pusėj po ežeru urvą esanti ik Jurbarko pilies. Ją
budavojant, tapęs kūdikis rytų pusėj įmūryts, tai ant to daikto iš
sienos jovars išaugęs, kursai pavasarij, medžams sprogstant, teip
jau savo liūdname pasilaikyme sprogdams iš pumpurų kraują
prakaituojąs. Primenu, jog tas jovars iš lauko pusės labai gražiai
matoms.

88. Guldapės (= Geldapės) pav., Žydkiemij, apie 200 žingsnų

nuo Mielkiemio plentos arba nuo čon pratekančo upelio plentą
170 žingsnų Guldapės link paėjus, tad’nuo plentos apie 25 žings­
nius kairėsp link, išsikel jau visai apgyvęta kalvutė, kuri esanti
vieta nekuros didžos pilies. Toji per žuvėdų karą, ponams išbė­
gus, abelnai išpustyta tapus. Jos suklypusų mūrų plytas bažny-
čos budavonei suvartoję, teip ta vieta, su žeme sulyginta, kone
užmiršta liko. Kartą ant tos kalvos per skiepo priangį beariant,
jaučiai įlūždami įgruvę. Čon po to daug metų gaspadorus tos
vietos žiemoje savo repukus supildavęs. Ale kaip pirm ir toliaus
tankiai ant tos kalvos vakarais liepsnelę degant matydavę. To-
dėlei su laiku išsirado drąsus, žalnierus buvęs vyrs. Tam ant ka­
simo tos vietos nuo gaspadoraus įvelijimą gavus, daugis iš kiemo,
ypačiai jaunųjų, prie jo tam darbui prisidraugavojo. Teip jie be-
kasdami prikasę visai naujas geležines į skiepą vedančias duris,
kuros ale užrakytos buvusos. Tai visi kasikai su jų drąsuojuo
vadovu išsigandę šalin pabėgę, tačau tikėdami per ta6 duris ką
gerą preisią, sutarę žinių parsivežę. Tasai, tą vietą apžūrėjęs, sa­
kęs viduje skarbą esantį ir apsiėmęs tą išimti, jei gaspadorus tos
'Tetos vieną savo kūdikių ir juodą gaidį ant to duosiąs. Tai gas­
padorus apžadėtojį dėl kūdikio prašymo vėl išvežęs. Nuo to lai­
ko visi dėlei to pakajujeliko.ota vieta dabar jau visai į užmiršimą

295
parėjo. Pirm pora metų dar šulenys su aužuolinėms lentoms iš­
dėtas ir jau visai sulinkęs būva, o dabar jau ir tas, kaip mudu tai
dar pačudu pritapėva, po žeme užgruvęs.
Tai atpasakojo apie 90 metų senasis Kaušas bei jo župonė.

XXII. APIE SLOGUČIUS IR SLOGUTES

1. Nekrikštytų vaikų dūšės neeinančios nė į dangų, nė į pek­

lą, tiktai jos ein į tokias tamsybes. Ten jos nekenč nė jokių kan­
čių, nė ugnij deg. Ten asanti toki didelė tamsybė, kur nei veido
pono Dievo nemato, nė nieko.
(Daugums šakinėj. Slančius)

2. Dūšios mirusių be krikšto kūdikių pavirsta, sako, in slogu­

čius, kurie pavidale vyrų slogina naktimis moteris arba mergų
pavidale (slogutė) vyrus slogina. Slogučiai dienomis paažiais po
akmenimis lindoja ir kartais pavidale balto katino pasirodo. Nak­
timis jie vaidinasi ir žmones slogina, ypačiai moteris. Moteriškė,
aukštinyka atsigulus, pradeda migdytis - jai per pusiausapnj
rodosi, kad kasžin kas užgula ją ir ima slogintie. Kojos ir rankos
apalpsta, ir negal jas pakrutint. Ant krūtinės sunku, ir negali kvė-
puotie. Norėtų rėkt ir šauktis pagelbos, bet balsas nekyla ir lie­
žuvis nekliba. Iš baimės apšauja visą prakaitas, ir tik drauge su
prakaitu lengva palengva ir slogutis nuslenka. Greičiausiai, sa­
ko, galima tokį slogutį nuvarytie, jei pasiseka nykštį tiesėsės ko­
jos pakrutintie.
(Nuog Juro B. iš Otkabalių.)

3. Žmonės pasakoja, slogutis esąs dūšia žmogaus numiru­

sio, kuri tur nuotarstį pas kokį žmogų, kurs jai dar neatlikęs,
už tai jį slogina. Ale daugiausia in slogučius pavirsta mirusie-
jai be krikšto kūdikiai. Pasakoja, vieną kartą tūls šienpjuvys
papietujęs išsiplakė dalgį ir atsigulė pas akmenį primigt apy­
pietės. Jis per miegus matęs išlendantį iš po akmens mažą vai­
ką, apsivilkusį su baltais marškiniais, apsijuosusį su juosta - o
tai buvo slogutis. Jis, atėjęs pas tą žmogų, užgulė jam ant krū­
tinės. Tam žmogui teip sunku buvo, kad jis negalėjo pajudint
nė kojų, nė rankų! Ale jis iš kančios kiek tik pajėgdams pasisu­

296
kęs in kairiąją pusę ir numetęs nog savęs slogutį, kursai ir vėl
po akmeniu sugrįžęs, sakydams:
- Ką tu man padarei!..
O tas šienpjuvys tuo kartu pabudęs.
(V. Vaičaitis iš Ožkabalių.)

4. Iš Perbangų (Kraupiško par., Ragainės pav.) ūkininką Šim­

kų labai tankiai slogindavo. Jis, to didiai nubodęs ir persiliudyt
norėdams, pradėjo labai uždabot. Teip kartą atsigulęs pajuto jau
patalais slogą užslenkant. Jis ale, pasistiprinęs ją sugaut, mažo
kūdikio rankelę nutvėrė, kuri, belaikant tarp rankų, išnyko.
(Vilius Kalvaitis iš Tilžės.)

5. Kalvaitytė išSkerdynų (Gryneidės par., Jsručo pav.), klėtij

gulėdama ir beįmigdama, pajutus ant savo patalų ką besijudi-
nant ir, čon su ranka begriebdama, nutvėrė visai šaltą kūdikėlio
rankelę. Išsigandus tą rankelę ant aslos nusmogus.

6. Junkeris iš Tovės (|sės par., Pakalnės pav.) sako:

- Aš jau apie 40 metų Tovės ežerą randavojęs turu, ale prie to
vieno krašto dar ir šiandien neišsidrįstu atsigult, kadang pirmuo­
se metuose mane čon kelis kartus slogino, nes aš slogą irgi atei­
nant girdėdavau. Kai aš apie tai kartą šaltyšui bei mokytojui
papasakojau, tapiau jųdviejų išjuoktas. Po to jiemdviem apie tai
persiliudyt norint, juodu teip jau nuo tos vietos pabėgo.

7. Iš Kuršviečių (Lenkviečio par., Ragainįės] pav.) Rudienė,

labai tankiai sloginama, jausdavo slogą nuo kojų galo patalais
užslenkant. Apmaudinga todėl kartą pasidrąsinus, slogai užslen­
kant, su ranka ant patalų tverdama, nutvėrė žmogišką ranką
aukščau kumštės, kuri šalta lyg ledas buvo.

8. Buskis iš Rusnės, Šilokarčemos pav., pasakoja:

- Buvo graži mėnesiena, kai aš šalia lovos vyrą pamačau. Ta­
sai, tuojau ant patalų užsimetęs, mane didiai slėgė. Aš šaukiau,
o tas vyrs-sloga tarė: „Jei tu netylėsi, tai aš pabėgu". Aš dar dik-
čau šaukiau, o sloga išbėgo. Tą šauksmą ir per sieną kitoj stuboj
gulintiejie girdėję rytmetij apie tai klausė. Sekančiąnakt sloga,
prie lango vos pabarškinus, man ant patalų užsimetė. Tris kar­

297
tus nuslėgtas pasimeldžau ir dar zerkolą ant priegalvio pasidė­
jus - buvo pakajus. Ale dar septynis vakarus tas vyrs atėjo, bet
dar ir žiburį degindams, gavau ant visados pakajų.
9. Nekursai žmogus buvo ant staldo atsigulęs. Naktyje atėjo
jį sloga slogyt. Jis ją numesdams į mėžyną (šėrėlę) pataikė įmest,
tai sloga, rankoms suplodama, nusijuokė ir prapuolė.

10. Slogutė kankina žmogų gulintį, ypatingai nakčia. Vyrą

slogina mergina (slogutė), o merginą - vyras (slogutis). Užslogi-
nus slogutei, reikia krutinti pirštai kojų ir rankų kryžium, o tada
slogutė pameta. Gulintis, nors ir nemiegotų, mato slogutę atei­
nant, bet negali pasikrutyti. Slogutę galima yra pagauti, jei tik
žinotum, per kur ji ateina.
(Nuo Pr. Kazakevičienės.)

11. Tūlas bernas tarnavo pas ūkinyką, ir kiekvieną vakarą,

kada jis nuveidavo gulti, tai be jokios atvangos slogindavo jį slo­
gutė. Vieną kartą šis bernas pasiryžo daboti: mat jis buvo patė-
mijęs, kad pas jį slogutė ateina per mažą skylutę duryse, kur
buvo išpuolus sausa šakelė. Kada bernas budėjo ir kaip tikt pa­
matė, kad pas jį slogutė įlindo, tai jis tuojaus pleiškeliu ėmė aną
skylutę ir užkalė. Dabar bernas paregėjo, kad pas jo lovą stovi
graži mergina. Ant rytojaus ūkinykas ir visa šeimyna didiai ste­
bėjosi iš sugautos merginos. Paskui tas bernas apsivedė su pa­
gauta mergina ir susilaukė vieną kūdikį. Kad jos kūdikis užgimė,
tai jos vyras, nieko blogo nemislydamas, nusivedė savo pačią į
savo kambarį, ištraukė pleiškelį, tardams:
- Žiūrėk, pačiute, kur aš tave pagavau!
Kaip tikt šis ištraukė pleiškelį ir ši pamatė vietą, kur ji tapo
pagauta, tikt šmurkšt per tą skylutę išlindo, ir jos vyras dau-
giaus neregėjo. Paskui ji ateidavo kiekvieną naktį, kūdikį savo
pažindydavo, išskalbdavo jo drabužius, aprengdavo dailiai, bet
sugauti jos daugiaus niekad neįstengė.
(Nuo Pran Kazakevičienės )

12. Nekurį berną, klėtij gulint, didiai slogindavo. Iš apmau­

do pasisekė jam slogą nutvert, ale toji išsprūdo jam. To nesi­
liaujančio sloginimo atgrisęs, jis seniems žmonėms apie tai

298
pasiguodė. Tiejie rodijo ne vien visas skylutes, bet ir tarpsienių
plyšus užkamšyt, tad' sloga negalėsianti pas jį į klėtį įeiti ir bū­
siąs pakajus. O kačeig jis tai akyliausiai atliko, nieko nemačijo,
kadang buvo pamiršęs, gult eidams, rakto skylę užkimšti. Tai
atsiminęs, vėl gult eidams, tuoj ją užkimšo, tai toj naktij pakajų
gavo. Antrą vakarą persiliudyjimo dėl vėl neužkimšo, tai slo­
ga jį vėl kaip pirma vargino. Nuo senųjų girdėjęs, jog slogai
nevalia kitu daĮijktu išeit, kaip tik vien per tą d a ik tą , per kurį
įėjusi, jis pamislijo ją iš tikro sugaut ir, tretį vakarą gult eidams,
raktskylę vėl atdarą lyg kokią kilpą ant slogos sugavimo pali­
ko. Jam vos atsigulus ir bemislinėjant - jau sloga ir čia. Tuoly-
džui jis tik strakt iš lovos, o prie durų prišokęs, raktskylę su
pakuloms užkimšęs, buvo savo medžoklės mierį atsiekęs ir
džaugsmingai į lovą sugrįžo. Ne po ilgo sloga, prie lovos at­
ėjus, jo didiai meldė, idant jis raktskylę atkištų ir ją išleistų, ale
jis tai neapsiėmė. Kačeig ji ik prieš rytą verkdama išleidimo
meldė, tačau jis, nepajudytinai prie savo mierio likdams, troš­
ko tą paukštį išaušus pamatyt. Rytmetij atsikėlę, duris atdaręs,
pamatė jis kampe labai gražią susirengusią ir didiai beverkian­
čią mergą. Visi namiškiai jąja labai džaugės, o jos meilijimą ne-
išpildžus, ji, nusiramdydama prie tų namų pripratus, drauge
dirbdavo ir ne po ilgam su tuo bernu susivedė. Ale, atsiminda­
ma tankiai, bet visados veltui, jiji kavarčijo tą raktskylę atkišt.
Jiemdviem jau porą kūdikių susilaukus, ji, dar savo tėviškės
pageisdama, melsdavo raktskylę atkišt. Jis, pamislijęs, jog ji jau
dabar kūdikių dėl tik nebėgsianti, štukavodams ėmė ir išplėšė
pakulas iš raktskylės. Tai jo patelė lyg vėjas per raktskylę ant
visados išlindo, taigi neatgrįžo prie savo sugaviko, kursai ją
teip kytriai per du metu užlaikęs buvo. Ale ji savo kūdikėliams
kas subatosnakt čystus marškinėlius ir šiaip reikalingų gražų
drapanėlių atnešdavo.

13. Pas nekurį ūkininką četvergvakarij ubagėlis šalia kakalio

apsinakvojo. Tas ūkininks turėjo tris dukteris. Tos iki dvyliktos
adynos naktij verpusos, - kadang kas četvergvakarį turėdavo
tai žmones, tai gyvuolius, akmenis, medžus, tvorą ir 1.1, slogyt,
- pradėjo, jam girdint, tartis, viena kitai sakydamos:
- Na, mergos, katra dabar eisim tvorą slogyt? - nes kožnoji
meilijo žmones ar galvijus, tik ne tvorą slogyt.

299
 Susitarusės jaunausoįi žmones, antroji galvijus, o senausoji
tvorą išėjo slogyt. Po pusnakčo jos vėl sugrįžo, ir tad j lovą atsi­
gulus, ta, kuri tvorą sloginus buvo, gūduruodama tarė:
- Jum bepig, sesužėlės: judvi šiltai šiąnakt turėjota, bet aš,
tvorą slogydama, labai sušalau.
Tad jos užmigo, o tas ubagėlis, tai vislab girdėjęs, rytmetij tai
jų tėvams pranešė, kurie nuo to nieko nežinojo. Jis pamokino
juodu dukreles duot perkrikštyt, nes jos ėsančos četverge gimu-
sos, o nedėlioj krikštytos, o todėl turinčos eit slogyt... Ubagėlio
rodą pasekus, dukters tapė nuo sloginimo atliuosuotos, nes ne­
privalė daugiaus eit slogyt.

14. Ūkininkas kaimo Dumbliūnų važiavo sykį iš Vabalninku

ir užgirdo - lėknij kūdikis verki. Jis jėmė ir paklausė:
- Ką reikalauji?
Sako:
- Krikštą.
Jis vandens negavįs, tai spjovįs ir pakrikštijįs. Nou to sykio ir
neverkdavo daugiaus.
(Nuo AukStikalnio iš Vabalninko užrašė /. Caubas.)

15. Viena gaspadoriaus buvįs brolis ir nieką nebijodavįs. O

tam jų kluoni visokius šposus darydavj, ir visi bijodavį patamsi
ir į kluoną aiti. O jis rudens laiki, keip pradėdavį kulti javus, tai
vis aidavjs gult į jaują. Keip tik užmigdavįs, tai vis atsirasdavįs
kitoj vietoj perneštas: keip atsigulus ant pečiaus, tai atsirandųs
ant ardų. Ir vis norėdavįs dažinot ir negalėdav js pajusti, kada jį
perkėlė ir kas jis da vienas. Vieno' subato' išsimiegojįs, vakari
pavalgį vakarienės, susirinki daugiaus berniokų pradėjį viseip
juoktis:
- Kad tavi ras kada pakabintą.
O jis atsakjs:
- Tik jus kad nepakabintų - aš nebijou.
Susėdį kiti kortoti, o jis pypkį (liurką) prisitaisįs, užsidegįs,
rudine apsigaubįs ir, nuvejįs į jaują, atsigulįs ant pečiaus, pasi­
rėmus ant rankos, rūkus pypkį, - teip apjemįs miegas! Budinų-
sis - negaliųs dasilaikyt! Vėl atsisėdįs, prisitaisįs kitą, užsidegįs -
jam tį berymant ant rankas, būta užsnūsta ir išpuolus iš dantų
pypkis... Tokart net krūptelėjįs: šit to tarpu užgirdįs no jaujas

300
kerčias - brakš brakš ir kasžin kas nulipus. Jis tam laiki pradėjįs
krokti, nuduodams miegus. Atsidarjs dur's, ir kas tį įejįs jaujan.
Tai vieną ranką pakišįs po kojų, o kitą po pečių jam ir kelius. O
jis tokart capt už rankas sugriebįs, klausius:
- Kas tu da vienas?
O tas nieką neatsakųs, tik traukius, o jo ranka vis ainant lai-
byn, visai pasidarius laiba keip cibukas, o šis teip tartum spau­
džius ir nenorius palaisti. Ale tas išsitraukįs ir - per dur’s. O jis
klausius:
- Kas tu da vienas, ko reikalauji no mūs ir ko nori, kad ne­
duodi ramuma?
Ans už durų atsiliepįs:
- Aš esmu mergas vaikas nekrikštytas ir čia pakavotas.
O jis tokart:
- Vardan Dievą Tėvą ir Sūnaus, - ir 1.1., - keip aš esmu Juo­
zas, būk ir tu Juozas.
Tas daugiaus nieko neatsakįs ir užbraškėjįs kerčia ant jaujos.
Berniokas ramiai sau pergulėjįs neperkeltas, o ryto apsakįs to (=
tą) atsitikimą. Ant rytojaus vėl nuvejįs atsigulįs. Tai išvakare nu-
lipįs kerčia, atsidarjs dur's ir pradėjįs:
- Dėkui, prieteli mana, dabar tu man vietą paskyrei. Jau dabar
turu vietą ir dabar paskutinjkart atėjau atsidėkavot j to vietą, kur
pirma mana būva gyvenimas daugiaus keip dešimtį metų...
No tokart niekad niekas jaujoj neatsitikdavį.
(Nog Antano Mičiudos iŠ Tiltagalių, Vilkanterglės] pav., KaunloJ gub., užrašėjo
sūnus Kazys.)

XXIII. APIE PRAKEIKIMĄ

1. Labai daug lietuvininkai bijosi keikimo, nes jie tiki, kad tas
išsipildo - beje, ne visumet, kaip keikiąsis pats norėjo. Teip kar­
tą Saugose sena moteriškė, baisiai įsipykinusi ant kito žmogaus,
kurs jos labai myluojamąjį augintinį su teisybe buvo apskundęs,
tą keiksmą iš savo burnos išmetė:
- Kad tas neprietelius už tvoros kur pastiptų!..
Tas keiksmas išsipildė, ale ne ant nekaltojo, bet ant tikrojo
kaltininko, - o tai buvo jos pačios augintinis. Tą ji pati savo neiš­
manyme buvo prakeikusi. Jos augintinis buvo klastų provijęs,
daugiaus piningų išdavęs nė kaip įėmęs ir galiausiai Karaliaučiu­
je pakelėje už tvoros pats nusiskandino. Teip jos keiksmas išsipil­
dė. Todėl lietuvininkai ir sako: „Neteisus keiksmas netropija".
(Kr. f.)

2. Girėnuos, Ragainės pav., mano mamelė pasakodavo nuo

savo tėvų girdėjus, būtent:
- Po Adomo išvarymo iš rojaus ik Kristaus gimimo žmonės
prakeiktini buvę: jei viens kitam sakydavę „tu rupūže", tai tas ir
pavirsdavo j rupūžę; pasakius „tu žvėrie", - į žvėrį, „tu akmuo" -
j akmenį, „tu medi" - į medį, „tu kvietka" - į kvietką, „tu nieke",
- į nieką ir 1. 1., vienu žodžu sakant, ką viens kitam keršte pasaky­
davo, į tą ans pavirsdavo. Bet per mūsų Viešpaties Jėzaus Kris­
taus užgimimą tas visas „pravelijims" į malonę pavirto.

3. Sako, senaus tėvai savo vaikus prakeikdavį. Kad pasaky­

davo ant vaiko, „kad tu pasikartum", - ir pasikardavo, „kad tu
kiaurai žemį nuaitum", - ir nuaidavo ir 1.1.
(fonas P. Gaubus iš Narteliškių. Panevėžio pav., Kaunogub)

4. Vieno ūkininko bernas aidavįs į daržinį gulti, ir pas jį pra­

dėjo ateiti žmogysta. Kada jis pabusdavo, rasdavo šalyj gulint
juodą baisią ant veido moteriškę. Jis jėmė kunigu pasakė. Kuni­
gas davė jam rožončių ir švento Antano jostelę ir lėpė, kei atsi­
guls, užkabyti ant kaklo rožončių ir su ta jostele pririšti ir pašaukti
jį. Jis kaip atsigulė, atėjo vėl ta moteriškė. Jis jėmė ir užkabino
rožončių ant kaklo ir pririšo prie lovos. Tojaus atšaukė tą kuni­
gą, ir pradėjo švintyti kunigas ir maldas skaityti. Ta moterė teip
prašo, kad palaistų, ir, kei švinto vandens užpyli, nežino kur
dėtis, draskos baisiai, verki, prašo, kad palaistų. Kunigas švinti-
no ir vis maldas skaitė, skaitė. Ji pradėjo aiti baltyn, baltyn, vis
po biškį ir paliko visai balta. Tada palaidė. Ji pasisakė, kad ją
motina prakeikus buvo.
(..Sakė mano motina." fonas P Gautas.)

5. Kareivis attarnavįs grįžo nomon. Ėjo ėjo, pavargo. Mato

žiburį. Nuėjo, rado ūkininką, pasiprašė nakvynės. Jį prijėmė, ir
kad buvo subatos vakaras, tai šeimyna tik iš pirties buvo parėjįs.
Jis ir pasiprašė, kad jį laistų kėk apsimazgoti. Sako:

302
 - Gali, dar ir vandens daug liko.
Nuaina į pirtį, žiūri - žmogas pakartas! Bet jis nusimazgojo.
Parėjo, sako:
- Ką jūs nesakėt, kad yra pirtyj žmogas pakartas? Aš, - sako,
-nusigundau.
- Ali, - sako, - nėra!
Nuaina gaspadoris, žiūri - yra. Sako:
- Tau dousu 10 rublių - tu jį išvežk kur...
Sako:
- Gerai.
Pakinkė arklį, ir riša tą pakaroklį. Sako:
- Nerišk: bus blogai.
Tas nurišė, nunešįs į vežimą įdėjo ir išvežė ant lauko, išvertė
ir važouja sau. Užgirdo, kad atsiveji, - sako: „Palauk, bus blo­
gai". Jis sustoja, ir pavijo tas pakaroklis ir sako:
- Dabar abu važiosiv.
Važiavo važiavo, privažiavo tokį namą. Sako:
- Aik į tą namą ir, - sako, - rasi šešias mergas, septintą bobą.
Visus sveikyk, tik venos tos bobos, kuri sėdės pas pečių ir mezgs
pirštinis, tos nesveikyk ir paklausk, ar davanojat - ir išejįs pasa­
kyk, ką sako.
Jis įjėjo, visus sveikino, tik tos - ne ir paklausė, ar davanojat
savo broliu. Sako:
- Ne.
Jis išėjo ir pasakė, kad sako „ne". Tai dar vėl važiavo važia­
vo, privažiavo ežerą.
- Dabar, - sako, - atlėks šešios šarkos, tai, - sako, - ant sy­
kio turėsi nušauti visas. Jei nenušausi visų ant sykio, tai tau
bus smertis.
Jis ir vėl pasikorė. Atlėkė šešios šarkos ir maudos vandenij. Jis
jėmė ir nušovė visas ant sykio! Dabar atėjo tas pakaroklis, sako:
- Sudžiovink visas šešias ir sugrūsk, sumalk ir iškepk pyragą.
Jis teip sumalo, iškepė pyragą. Sako vėl:
- Važiosim.
Atvažiavo vėl prė to namo, įjėjo į namą. Rado tik veną tą bo­
bą. Sako:
- Ar davanoji savo sūnų?
Sako:
- Davanoju.

303
 Tik dzin linciūgos nou ta pakaroklio kakla ir nukrito. Dabar
jis prinešė ir padavė tą pyragą. Ta boba kaip suvalgė, pavirto
šarka ir išskrido par aukštinį.
- Dabar, - sako, - ta šarka atskris ir į šitą medį su šitąj ir savo
dukteris atsives, tai tau reiks ant sykio visos septynios nušauti.
Jėmė atskrido septynios šarkos. Jis ir nušovė visas ant sykio!
- Dabar, - sako, - aš ėsu išgelbėtas. Man', - sako, - močia, ta
boba, buvo prakeikus, pasakė: „Kad tu pasikartum", - tai aš per
visą gyvenimą turėjau kartis.
Jė dabar gėrė ir valgė, linksminos. Ali užgirdo, kad girdžias
kur verkint. Jė pradėjo jėškot. Girdži, kad po žemem. Jė jėškot -
rado urvą. Lindo lindo ir prilindo tokias duris. Dabar girdėjo
verksmą visai už tų durų. Išmušė duris ir rado gražią paną - to
pakaroklio seso. Irji buvo prakeikta. Motina pasakius: „Kad kiau­
rai žemį nuaitum". Tai ją pajėmė, ir tas kareivis apsiženijo, ir
gyveno visi trys drauge.
(„Sakė matto dėdė Bernaradas" J. P. Gaubus.)

6. Buvo vienas ponas, jis turėjo tris sūnus: du buvo išmintin­

gu, o vieną vis kvailu vadino. Ale tėvas duoda liosus trauktie,
katram gyvent ant tėviškės. Vis pasitaiko tam durniui - šitie ne-
nor, kad jam tektų. Tada tėvas sako:
- Aikit kur tarnaut metus; katras daugiau parsinešit pinigų,
tai tam teks namai.
Išėjo jie visi vienu keliu. Atėjo ant grįžkelės - tiem dviem yra
keliai, o tam durniui nėr. Ale jis pamatė sėdint tokį senuką. At­
ėjo pas jį. Klausė senis jo:
- Kur aini?
Sako:
- Ainu darbo jėškot.
- Tai aik čia ant kalno, pakrapštyk žemę, tai rasi skylę. Tąj
skyle lįsk - rasi dvarą. Tam dvare nieko daugiau nėr, tik viena
pamatinė ant žemės guli.
Aina jis, nuvėjo ant kalno, pasikrapštė, rado skylę. Inlindo,
rado dvarą. Tas dvaras tuščias, pakajuos nieko nėr, tik pamačkė
rupūžė guli ant žemės. Atsiliepė, sako:
-Jonai, lik pas mane tarnaut. Daugiau nieko pas mane neveik­
si, tik apsišluosi stubas, o po metų galėsi imt pinigų, kiek norėsi.
Jis ten liko. Pasibaigė metai - sako:

304
 - Jonai, jau tavo broliai namie geria ir valgo. Imk sau pinigų,
kiek nori, o aik pas savo tėvą.
Pasijėmė daug pinigų. Nuvėjęs pas tėvą, jau rado anuos par­
ėjus geriant ir valgant. Pavadino ir jį. O kad pasivaišino, tada
tėvas klausė:
- Na, vaikai, katras kiek pinigų pamešėt?
Jie visi parodė. To durniaus - daugiausia, tam vėl puola na­
mai. Tėvas:
- Na, da eikit in svietą. Katras gražiausią mergą gausit, tas
liksite gyventie.
Išėjo tie savo keliais, o tas durnius vėl in tą kalną pas tą pa­
matinę. Kaip tik atėjo, sako:
- Jonai, imk apsčiai pinigų, nuveik in girią, kiek rasi malkų,
visas nupirk, visas sukrauk in krūvą ir užkurk. O jei tu manęs
teip bjauriesi, tai su skepetaite paimk, nunešk ir inmesk in ugnį.
O paskui aš vartysuosi visaip, iššoksu iš ugnies, o mane vis at­
gal in ugnį, pakol pasidarysu pana, tai tada aš pasakysu, kad jau
bus gana.
Jis teip ir padarė: nupirko malkas, sukrovė, uždegė, pajėmęs
ją su skepetaite nunešė, inmetė in ugnį. Teip ji pradėjo in viso­
kius vartytis, šokt iš ugnies, o jis ją vis atgal in ugnį. Ant galo jau
pasivertė in paną. Ir sako:
- Jau gana, jau nemesk daugiau, jau gana.
Ir tuojaus pasidarė tokia pana, kad kitos ant svieto tokios ne­
buvo, ir tas užkeiktas dvaras iškilo in viršų. Dabar sako:
- Aisim pas tavo tėvą. Jei patiks tau ten geriau, tai ten būsim,
o kad ne, tai čia sugrįšim, in savo dvarą.
Parėjo pas tėvą, pasisvečiau gerai. Tėvas jam norėjo jau savo
turtą atiduotie, bet jie nereikalavo to, apsiženijo ir nuvėjo in sa­
vo tą dvarą gyventie, kur ir aš pribuvau an tos veselijos. Gėriau,
valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. Pasigėrę ėmė
šaudyt iš armotų, tai ir mane, sugriebę su pakulom, inkišo in
armotą. Kaip šovė, tai net čia atšovė, kur dabar sėdžiu.
(No Adomo Berteškos iš Ožkabalių.)

7. Nežinau, ar seniai, kai motyna pasiunti sava devynių sūnų

senia[u]sią vandens parnešt, nės būva labai ištroškus. Jo niekai'
nesula[u|kdama, siunti ir antrąjį, tam nepareinant - ir trečią, ir
tei' vis vieną po kita pirmųjų ieškot. Tie, atradę kamarotų, nusi-

305
bovija, motynas paliepima užmiršdami. Nė viena nesulaukda­
ma parnešant vandens, užke[i]ki, sakydama:
- Ak, kad jūs pastotumėt varnais, ne mano vaikais būdami.
Bos žodį išmetus, krunkt krunkt devyni varnai pasikėlę ir
palėki. Gailėjos motyna, gailėjos - per vėlai, jau keiksmą sugrą­
žint galima nebuvo, tas išsipilda visučės!
Da jai lika ja(u]na mergate, tai apie brolius nieką nesaki. Paū­
gėjus kla[u]sinėja savo mamytę, ar neturėjus nė vieną brolelį, ar
mirę, kur palaidoti ir ką šiai' pasimislyja. Motyna nušnekėją šiai'
ir tei', ale ji prispyrus vis iš nauja kvarčina. Galia(u) jai motyna
tiesą pasaki ir nieką niužslėpi. Patyrus tuojau išėja brolių ieškotie.
Ėja ir ėja per svietą, kol prėja jūrių kraštą. Čia valandą ilsėjos. Ir
štai vieną vakarą atlėki devyni varnai, o nutūpę pastoja žmonėms
ir jūrės' pasipūškina. Seseli prėjus sve[i]kina juos, išpažindama
per savo brolius, ir visi džiaugės, da šam amže pasimatę. Broliai
praneši jai prake[i]kti esą, ale kai kožnas ke[i]ksmas ne po visa
išsipildąs, tei ir jie kas devintą die(ną) an adynas žmogaus pavi­
dalą ga[u]ną, kai ir šiandie. Ji kla[u]sinėja, ar galį būt vaduojami.
- Kode ne, - anie atsiliepi. - Jei kas apsimtų per devynis me­
tus iŠ dilgynių (dilgėlių) kožnam iš mūsa vienerius marškinius
pritaisyt ir pasiūt, ale per visą čėsą nė žodžia nekalbėt, tai mus
išvalnytų.
Sesuo tuojau apsiėmi tai daryt. Broliai jai žadėja maisto pri-
nešt ir jai prikalbėt sava žmogiškąjį įgavę pavidalą. Tę pat pasi­
likus, sau susirankioja girios' dilgynių, papleiki, džiovina, išmyni,
išplaki, suverpi, apmeti, iša(u|di, sukirpa ir pasiuva marškinius
nors po vieną, o broliai ją linksmina.
Ir tropyjos karaliui, po girę medžiojant, šitąją darbininkę pri-
tikt. Pamatęs pamila ir paėmi į pačias. Ale niekai' negalėja pra-
šnekyt ir laiki per nebylę. Jau vefijk devyni metai būva išbėgę, kai
karalienę, kuri naktimis sau dilgynių parsmešdava, apskundi per
kokią valkūnę. Karalius staiga užpykęs liepi į kalėjimą mest ir
galvą nukirst. An smerties vedama, šauki brolius į pagalbą. Ir at­
lėki devyni varnai kriunkdami. Tiems ji marškinius jau ve(i)k ga­
tavus primeti, tai atgava visi žmogaus pavidalą. Tik jauniafulsiam
kairės vieto liko varno sparnas: jo marškiniai buvo be rankoves.
Karalius, vislab patyręs, priėmi ją ir brolius su džiaugsmu.
(Girdėtaapie 1868 m. Tilžejr. H Kr Jurkšačo’ Litauische Maerchen rnul F.rzaeli-
lungen. Heidelberg. 1898. p. 99.)

306
 8. Nežinau, kuriam karaliui kas mielą naktį trys siena kūgiai
prapuldava, o nė viens nežinoja, kur sudingdava. Daug bandi
vagį ga[u)dyt, ale nė viens jo nesugava. Nežinodams, kai' gelbė­
tis, pažadėja karalius sava trijų dukterų vieną tam, kurs vagis
sumedžios, o kad tas ir prasciajujsias būtų ubags.
Netoli karaliaus dvara gyvena ūkininks, turėdams tris sūnus.
Tų seniaĮujsias, kytria(u]sias, tai išgirdęs, saki:
- Teta, mamat, eisiu vagis suga[u]t. Matysit, bo nė laimėsiu
sau karalatę per pačią.
Tėvams jvelyjus, iškepi motyna daug pyragų, paspirgi laši­
nių, pataisi pautienes ir da šiai' visokių valgių, sava sūneliui į
kaselę įkrovi. Naijęs (nuijęs) pas vieną kūgį, pasisėda ir, kaselę
pasidėjęs, pradėja kramtyt, ale padėkavot užmirša. Ir betbėgąs
drieželis melsdams:
- Ak, duok ir ma mažumėlį valgyt, labai išalkęs.
- Ką tu čia nori, neverts da[ijkte!.. Pasitra(u]k ma iš akių: tik
sau atsinešiau maista.
- Gerai! - pasaki driežas. - Ko atėjai, tau nepasiseks!
Ir greit prapuoli, nės ans jau dairės lazos. Pavalgęs užsilipa
an viena kūgia, aprokuodams, iš tę bene vislab geriaĮuĮ apmaty-
siąs, ir - užmiga. Rytą metą pabudęs, pasijuta prė žemės an šilta
priegalvia gulįs, o tai būva šviežia arklių mėšlą krūva, ale kū­
gia, an kurio atsigulęs būva, ir da dviejų šalia nė matyt.
Namo parėjus ir vislab papasakojus, antrasis, kytrasis, susi­
juoki:
- Tu ma tikrasis! Aš nuėjęs vagis ir suga[ujsiu.
Ale jam tei' jau kai pirmajam.
Dabar ja[ulnia(u]sias, paikia[u]sias praded kalbėt:
- Tėtyt, mamyt, aš ir norėč eit, rasi ma pasisektų!
- Ką?! - sušuka visi. - Toks kai tu? jei kytresniemsiems nesi­
seki, ką tu da nori eit! Tik nieką nelaimėsi!
Ale jis nekla[u]sdams ir išvoži, duonas plutą pasėmęs: jam
motyna nekepi kai kitiems. Pas karalių nutraĮujkęs, pasipraši
dukterų pamatyt, ar jos gana ja[ujnas be[i] gražias, ar yr vert jų
de' tokį darbą užsimt. Iš to prašymą juoką gava visi ir laiki jį per
tokį laukinį žmogų, kurs nieką nepratęs. Dukterims atėjus, jas
gerai apžvalgi, sakydams:
- Visas gražias kai saįujlės dukters, o ja(u]nia(u)sioji mž ge-
ria[uj patiktų.

307
 Juokų būva kiek ir kiek karaliaus pily, kai šitas išėja kūgius
(kūgių) sergėt. Nuėjęs apdūmoja, ką reiktų pirmiafu] daryt, ar
sergėt, ar valgyt, ale pasimislyja pirmiaĮuJ sava plutelę sukram-
tyt, o tada dabot. Bos pasisėdus ir beatbėgąs drieželis kaulydams:
- Duok ir ma ką valgyt, aš tei labai išalkęs.
- Pats daug neturiu, ale ką turiu, pusiau dalysiu. Te pusę
plutas, - atšaki Šitasai.
Driežas kramti tartum visą nedėlę pasninkavęs, o pota' tei'
mokina:
- Užsilipęs an šio kūgio, miegok be baimes. Kad čėsas bus,
nebijok - pabudysiu. Pareis trys arkliukai kūgių gra[u]žt. Į kar­
čius įkibęs, užsirabždyk ir dė' Dievą nenulipk - bus vislab gerai.
Sits tei ir padari. O nakties gūdume susyk driežas jam į veįijdą
brėžą budydams. Akis išsikrapštęs, pamata tris blizgančius ar­
klius iš padangių nusileidžiant ir besitaisant šieną krimst. Jis pa­
šokęs tik an viena žyrgt ir čiupt į karčius! Ale dabar nematei, kas
čia tikos! Pakila arkliukai pabaidyti į orą kai šūvis. Šitam vis
plaukai dulkėja, vėjui pro ausis cypiant. Lėki ik debesų grūmo­
dami:
- Žmogau, nulipk, šiai' tau nebus gerai!
- Pargabękit mane, iš kur panešėt, šiai' aš nelipu, - atšaki
drąsiai ja[u]nia[ujsias.
Vėl su juo lėki, kad vis cypi, iki žvaigždžių, grumendami:
- Žmogau, nulipk, nebus tau gerai!
Alejis vė' tą patį atšaki. Vėl lėki su juo, kad treškėja, a[u]kščiau
žvaigždžių ir vė' grūmoja, ale šitam nė motais! Sakęs:
- Nuneškit mane čia, kur paėmėt, tai nusilipsiu. Čia ma per
a[u]kštai, rasi su kojoms žemę nesiekčiau pasileįijsdams.
Po trečia grumenima le[i]dos arkliai žemy, žemy, o nepašau­
ta, nė kai jau būva an žemės. Žmogui nulipus, įdavi tie trys ar­
kliukai mašnelę su trimis brizgilėliais, pamokydami:
- Jei sykį norėsi pasijodinėt, tai išsimkie ar sidabrinį, ar a[ujksi-
nį, ar dėmantinį brizgilatį, ir tuojau tas arklys čia bus, kurio briz­
gūs ranko, o pats būsi tam pritinkant rėdyts kai pons. O šitų
kūgių daugiau nepakrutysim.
Ryte anksti ja[u]nia[u]sias, nudemžęs pas karalių, saki:
- Dabar ja[u]nia[u|sia duktė bus mana: kūgiai kai buvę.
Išėja karalius pažiūrėt - tikra tiesa. Ale jam pagaila dukterį
sava už tokia skarmaliaus išle[i]st. Apsimislyjęs tari:
 - Ma rodos, ir šimto dolerių būt gana. Gailiuosi dukterį pa­
žadėjęs.
- Na, jei tau, karaliau, šiandie per daug gaila, manęs dė' duok
šiandie pinigus, o dukterį vėliau: da ja[u)ns esu.
Sava pelną gavęs, savy pamislyja: „Jei pareinu namo, ma tik
vislab atim". Todė' negrįža, bet, daržininkui pinigus įmokėdams,
karaliaus mieste į mokslą įsidavi.
Po metų užsigeidi senia(u]sioji karalati vyrą imt ir perpraši
sava tėvą princų sukviest i žvalgus. Karalius tuojau iššaukdina
per visas žemes an paskirtas dienos kožnas galįs atsirast, kurs jo
senia[u]sias dukters paimti norįs. Daug karalių vaikai an to tai­
sės. O tądie pirm skyrimą paliepi daržininks sava mokytiniui
kvietkų vainiką mina[u] pas karaliaus dukterį nešt. Ties anos
langu atėjęs, sudraski vainiką po jos akių ir, dasyk tei puikiai
supynęs, užneši ir atidavi. Iš džiaugsma ta jam keturis dakotus
padovanoja. Pareidams mėtinė jis tus pinigėlius, tarytum jų ne­
pažįstąs, iš vienos delnos į antrą.
- Ką tu čia turi? - paklalujsi jį pons, tai užmatęs.
- Ką turėsi... Tai beidams radau tokius blizgančius knypku-
čius, tai ma patinka.
- Dak šę! - saki pons. - Daugiau kad rasi, tai tau prė rudinės
prisiūsim.
Atidavęs kla[u|si malduodams:
- Ar negalėč ryto' an pleciaus eitie to skyrimą prisižiūrėt?
- Gali eit, kada nori, - saki pons.
O antrai dienai atėjus, šits, už tvoros užsilindęs, išsiim sava
sidabrinįjį brizgilatį ir, tę nujojęs, kur visi princai susirinkę, an
pat žemutinia gala pasistoja. Jam pasirodant, visų akys an jo tik
krypa: dailusis vyrs ir bingusis arklys, ir balnas bė visas jo parė-
dyms lyg iš čysta sidabrą taisyts. Princesi išėjus tuojau akis an to
paskutinioja užmeti, neva da ir kitus apžvalgi, ale daugiau vis
skersomis akims an šio žiurėją. Prėjus tari:
- Tas tur būt manasis!
Ale, bos tik pasakius tą žodį, išskirtasis skryst į orą ir pradin­
ga, nemati, nė kur, nė kai(pj. Ale princesi pasimislyjus iš susėju­
sių kitą sau skyrės, kurs jai pamėga, svotą kėli ir visus princus
an čėsnies pasikvieti.
Po metų užsigeidus antroji princesi ištekėt susikvieti princų
pulkus an žvalgų. Vėl sudraski ja(u|nia[u|sias kvietkų pluoštą

309
 po langų, gava vėl sava keturis dakotus, tuos atidavęs įvelijimą
gavęs ir atjoja an aĮuJksa arkliuką. Princesi, jj pamačius, prasi-
džiuga ir keliems tarnų pašnibždėja tuojau nutvert ir laikyt, kad
jj pasiskirsianti. Ir ji išvien an a(u]ksinia raitelia akimis daboja, o
prėjus jį išsirinka per vyrą. Ale da nepasakius sukibą tarnai kai
bitys bė širšeles, nulaikyt norėdami. Ką laikysit nemitę! Arklys
su visais į orą pakila, tie, baimes įgavę, pasileĮilda viens po kita
ir tik piept piept kai varles nukrita an žemes. Ar neturėja ir ant­
roji iš visa pulką sau skirtis pamėgstantį vyrą! O an svotą ir šį­
kart visi atkeliavusiejie karaliaus sūnūs būva svečiais ir
linksminos daug dienų.
Po metų ir ja(u)nia(u]sioji, panorėjus vest, sukviesdina daugy­
bę princų į žvalgus. Ir šįkart, sudraskęs kvietkų pluoštelį, trissyk
tei' gražiai supyni ir, sava keturis dakotus gavęs, bovijosi saky-
dams knypkučių kelis vėl radęs. Ale antrądie an dėmanta žirgą,
pats dėmantinis pasirodi tarp kitų vėdžių, an paskiafujsia gala
pasistodams. Ja(u]nia(u|sioji mislyja tikrai nutversianti ir pirm to
jau būva padavadyjus nepažįstamąjį dyvnąjį raitelį ar šiai, ar tei
sulaikyt. Ir ji akimis vis tik an šio žvelgi, o pro kitus lyg sapnuoda­
ma ne save praėjus šį parode. Bos ranką iškeliant, jau supuoli ka­
raliaus tarnai kai skruzdės, viens kibą arkliui į karčius, antras -
prė pavadžia, trečiasis - už kilpas, ketvirts - už šobles, arkliui kiti
už kojų, viens ir už uodegos, kiti virves užmetę pritveri, mislyda-
mi jau nulaikysią. O štai! Jam sušvilpus, arklys su visais pasikeli į
orą, ir tik bupt bupt po kits kita nukrita i dumblus, į klanus, kai|p)
kur kas patropyja. Raitelis prapuoli lyg nebuvęs. Bet karaliaus
jdluJnia[u)sioji nė vieną kitų nesiskyri, bet tėvą tik meldė:
- Kita nenoriu imt, kai kvietkiaus mokytinį, kurs m3 kvietkų
atneši. Duok mS tą per vyrą.
Karalius pyka, pyka - ką galėja daryt, turėja įvelyt. Ale sava
dukteriai nė svotą kėli, nė daugiau kraičia davi, kai seną van­
dens malūną, sakydams:
- Čia maitykitos, ale ma į akis nepareikita!
Tei gerai, anuodu, ten nusikrajujstę, pakajingai gyvena me­
tų pulkelį.
Susyk parbėga garsas, neprieteliai su didžiu pulku attrafujkia
žemę išpūstyt. Visi ja(u]niejie vyrai, prė ginklų skubydamies,
karaliaus mieste pulkavojos. Ir beateinąs ja(u)nia[u]sias karaliaus
žents ir sakąs:

310
 - $iai nebūč čia, ale prieš neprietelius turim vis visi stotis.
Duokit ma ginklų!
Tyčioms, an juoką padavi jam tokį ilgą, surūdijusį kardą ir
didelį, pražilusį šimelį, oda ra(ijšą. Kardą iš makšties ištra[u]kt
nevaliodams, įsprenda rankinę terp kuolų, o už makšties nutvė­
ręs, tęsi kai drūts, kol tik piept an pasturgalia pasisėda. Juokų
čia būva visiems be gala. Sakąs:
- Mana šimelis, rodos, nelabai greits - aš jau pirm jūs prieš
neprietelius tra[u(ksiu. O bėda jiems ma ateinant!
Visi nusijuoki iš to paika da(i|kta ir vis kvagodami akimis
lydėja, kol tik primati. Ir būva vieni juokai! Šimelis, eidams ke­
liu, išvien su galva lingava, o vyrs rodės an jo sėdįs kai bezdžian-
ka an verbliūda kupras. Pakeliui apsistojęs prė ažera arklį
pagirdyt, atrada čiūdą varlių, čia susimetusių tam sausam čėse.
Pasimislyjęs ištra(u|ki kardą ir pradėja varles kapot, aniems be-
atžirgliojant. Kla[ujsi jį:
- O ką tu čia veiki? Ar neeisi prieš neprietelius?
- Ma da čėsas, dabar da šišio turėsiu darba.
Ne po ilga anie su neprieteliais jau susirėmi ir nulaimėti pra­
dėja bėgt. Tą akies mirksnį nuia|u]kęs ir nusile[i]da šits an sava
sidabrą arkliuką iš orą tarp neprietelų. Visur šauki:
- Pasitra(ujkim! Duokim ruimą! - mislyja, bene Dievą jiems
gelbėt atėjus.
Ale jis sava kardą ištra(u]kęs triskart apsisuka bekirsdamsir,
visų neprietelių galvas nukirtęs, palėki vė prė sava ežerą tų var­
lių kapot. Joja draugai grįždami ir pro šalį prajodami apjuoki jį:
- Mums rodos, varlės da nišbaigei, o mes jau neprietelius par-
mušėm - nė viens jų nišbėga!
Šis atsiliepi:
- Je, kad aš nebūč buvęs, tai visi jūs būtumėt šuns dūdo!
Ane, tai girdėdami, da daugiau juokės. O jei kas per daug
išsišiepi, tam šits varlę pasmeigęs tik tekšt, tei* bumą uždari.
Visiems giliukingai pargrįžus, karalius, pilns džiaugsma, Čes­
nį an aštuonių dienų iššaukdams, visus - ir sava ja[u]nia[u)sią
žentą - pakvieti. O tas atsiliepi:
- Mana ja(u)noji pačiuti pažadėja ma sugrįžus iš kovos iŠvir-
tie duonmilčių gručės su pienu, o ta ma labai skani.
Tei pasakęs, išsiskubina an namų, o karalius neragina jį vie-
 Antrą metą neprieteliai dusyk tei' dideliais pulkais tą žemę
užpuoli. Vėl visi bėga ginti. Ir karaliaus žents vėl čia. Jam ir tą
rozą senąjį didįjį ir surūdijusį kardą priteiki, o jis čėsu iŠdroži
prė sava ežerą. Paskui anie ateidami atrand jį varles bekapojant.
Ir vėl apjuok:
- Ar da varles niškapojai?
- Nevalioju tei’ greit, šįmet jų daugiau ne kai pernai.
Aniems vėl bepradedant bėgt, šį rozą nusile[i]da su sava
a|ujksa žirgeliu tarp neprietelių ir, su sava dviem kirčiais jų vi­
sų galvas nukirtęs, grįža. Prė ežerą vėl atradę, jį išjuoki, o jis
atsiliepi:
- Kad manę nebūt buvę, būtumėt visi šuns skudury.
Pargrįžus karalius ir sava žentą an dviejų nedėlių česnies pa­
sikvieti, o tas atsiliepi:
- Manoji ma šįmet vėl duonmilčių gručės su taukais pažadė-
ja - turiu namo skubintis.
Tei' pasakęs ir pavoži.
Trečią metą neprieteliai susipulkavoję vis būriais atgriūva,
tik sykį įveikt trokšdami. Vėl tei' jau ištra(u]ki visi jiems prie­
šais, o šis, atradęs sava ežere triskart tiek varlių, vė kapoja. Po-
ta[m], deimantinį arkliuką pasėmęs, su vienu apsisukimu visiems
neprieteliams galvas nukirta.
- Dabar mierykit į mane, jeib žinotumėt, kas aš per viens! -
šauki šits pasistojęs.
Šovi visi, o nieks netropyja, ik galia(u) pats karalius koją prie
kulkština patropyja. Ir, greit pribėgęs, roną sava skepeta riša, o
an tos būva jo abrozas. Visiems su džiaugsmu pagrįžus, ir kara­
liaus žents vėl sava duonmilčių gručę minavoja, kurią jis didiai
liūbyjąs. Ale karalius, iš džiaugsma bė per tris nedėles trunkan­
čią Česnį visiems taisydams, ir savo žentą geidi. Jis pasiunti ilgą
vežimą su keliais vyrais, paliepdams ar su geru, ar su piktu abu­
du atgabent. Dabar atsisakyt nebuvo galima. Nekla(u]sdami, į
vežimą įmetę, pavėži, o karalius seniai sula[u]ktą svečią prė
sava šalies sodina. Bevalgant nukrita karaliui peilis. To besi-
lenkdams, pamati sava skepetą ir, užkeldinęs sava žentą an
stala, visiems parodi tą vyrą, kurs jiems triskart prieš nepriete­
lius gelbėjęs būva. Dabar paikutis būva laimėjęs, žmones jį gy-
ri ir apdyvyja, karalius jį tuojau sava pasekėju padari ir visą
karalystę padavi.

312
 Karalium pastojęs, pabudavodina sava trims arkliukams pui­
kiausią staldą, vienam sidabrą, a[ujksa antram, trečiamui dė-
manta ėdžias ir rindą padirbina, pats juos kavoja ir su jais
susikalbėja, kad daugiau jau neprivalytų po svietą lakstytie.
Vienądie atradęs sava žirgelius nusiminusius ir smūtnus.
KlaĮuJsinėja, kode ir kai(p). Tie atsiliepi:
- Nežinom, ar prašymą mūsų norėsi išpildyt...
- Velykitės, ką norit, vislab, vislab išpildysiu.
- Potam rasi sava pažadų vėl gailėsies.
- Nesigailėsiu niekados.
- Tai daryk, ką dabar sakysim. Ryto rytą, pasėmęs kirvi ir
išvedęs į girę, mums galvas nukirsk.
Tai išgirdęs, labai apsismūtnyja ir, Dieve mylėk, perdie ne­
valgęs ir nuliūdęs vaikščioja. O antrąryt pasikėlęs išvedi arklius
į girę apsiašarodams ir an kelmą padėtąsias galvas nuolatai nu­
kirta. O štai - iš tų arkliukų stojos trys puikūs princai. Tie sava
poną apsikabinę bučiava dėkavodami, kadangi juos išvalnyjęs:
jie, ik šiolei buvę prakeikti, dabar valni! Potam, į sava žemes
sugrįžę, atsiunti šitam karaliui daug dovanų ir skarbų. Per tai jis
labai bagots pastojęs, sava žemę pulką metų pakajuje valdi.
(Girdėta Tilžėje 1868 m. ĮurkŠatis. Utauische Maerchen, S. 129.)

9. Buvo toksai karalaitis jaunikis, ale jau jis buvo karalium. Jis
vieną sykį pajėmė kiek ten savo tarnų jot an medžioklės in girią.
Nujo in tą girią - viens užmuša tai žvėrį, kits vėl tai kokį paukštį.
Ale prijojo tokią gražią pievą - pamatė tas karalius labai gražią
paukštę. Jis ją pamierau šaut - toj paukštė prašnekėjo, sako:
- Karalaiti, nešauk mane - aš tavo būsu pati.
Tuojaus apstojo tą pievą, jau jai pabėgt nėr kur: jei lėks - ją
šaus. Jau jai vis galas, davėsi - pagau ją, ji tuojaus pasivertė in
paną. Dabar jau jie joja visi namon, ir ją neša karalius an žirgo.
Parsinešė, tuojaus apsiženijo su jąj. Gyveno jiedu ar metus, ar
du - toj pana pasivertė vėl in paukštę, išlėkdama pasakė karaliui:
- Jei norėsi mane pamatyt, tai pamatysi mane mieste, vadi­
namam Krėjapilė.
Ir išlėkė. O tam karaliui be pačios teip pasidarė nobodu, kad
jau jis be jos rimtie negali! Pajėmė in kišenių sau gerai pinigų,
niekam nieko nesakydams, pametė savo karalystę ir išėjo. Ai­
na jis, pats nežino, kur jis galėtų atrastie tą miestą. Aina per
girią - rado labai didelį lizdą ir vaikus paukščio, vadinamo gri­
pas. Tep jis ten žiūrinėja, ale žiūri, kad jau parlėkė gripas. Jau
jam nėr kas daryt. Jis nusivilko savo drabužį ir klosto tuos jo
vaikus. O tas paukštis atlėkęs sako:
- N'o tu ką čia veiki?
- Aš kap pamačiau tave atlekiant, tai misliau, kad koks juo­
das debesis ateina su ledais, tai uždengiau tavo vaikus, kad juos
neužmuštų.
- Na, tai gerai, kad tu tep moki šnekėt. Kad būtum nemokė­
jęs tep gražiai nukalbėt, tai aš tave būčia sudraskęs ir būčia ati­
davęs savo vaikam suėst. N'o kad tu tep man pasigerinai, ką tu
no manęs norėtum?
- Aš norėčia, kad tu mane nuneštum in miestą, vadinamą
Krėjapile.
Sako gripas:
- Aš to miesto nežinau. Ale čia tokiam mieste yra mano bro­
lis pas malūninykų, tai rasi anas žinos.
Tas karalius užsėdo an jo - jį nunešė in tą miestą pas tą malū-
ninyką. Nusišnekėjo su malūninyku apė tą miestą, sako tas ma-
lūninykas:
- Aš in tą miestą pristatau miltus, gripas neša.
Jis tam malūninykui gerai užmokėjo, kad ir jį galėtų tenai
nugabentie. Sako:
- Aš tave galėčia tenai nusiųstie, ale kad tas paukštis labai
piktas. Kap pajus, kad tu an jo sėdi, tai jis visus miltus numes no
savęs, o tave sudraskys. Kibą aš tave indėsu in bačką tep kap
miltus, tai jis tave per miltus nuneš. O jį reik gerai prišert, tai
kad ir suvuos jis žmogieną, ale kaip jis bus gerai priėdęs, tai jis
vis tave nuneš.
Teip viską padarė, ir nunešė jį in tą miestą, kur jo buvo mote-
rė. Tuos miltus nunešė in tą patį karališką dvarą. Tarnai, tas bač­
kas beardydami, rado vienoj jį. Jis išėjo, žiūri - viskas juoda, visas
miestas juodas ir tas karališkas dvaras juodas, ir viskas neaiš­
kiai matyt, viskas apskendę. Žiūri - apė tą dvarą daugybė ak­
menų, - o tai buvo užkeikta karalystė. Pamatė ir savo pačią.
Tuojaus pati jį pažino. Davė jam tris dienas atsilsėt, o paskui
sako savo tam vyrui pana:
- Čia yra vienam pakajuj an stalo dvylika galvų ir kardas.
Kad tu galėtum tą pačią didęją tuom kardu pusiau perkirst, tai

314
iš tos galvos iššoks toks kiaušinis, tai kad tu tą kiaušini galėtum
nugriebt, nes tuomsyk pasidarys toks balsas kap kiek perkūnų
trenkimo, tai tave apkurtys. O su tuom kiaušiniu turi ait apė
dvarą ir po lašą turi laistyt an šitų akmenų, tai stos vaiskas ir
iškils šita karalystė an viršaus ir bus šviesu. Ale jei tu šitą nepa­
darysi, ką aš tau sakau, tai mes čia liksim amžinai ir tu jau iš čia
neišeisi.
Nuvėjo in tą pakajų, rado tais galvas. Insižiūrėjo pačią di­
džiausią, pajėmęs tą kardą kap kirto - pataikė pusiau. Iš tos gal­
vos iššoko kiaušinis. Jis tą kiaušinį nugriebė in ranką - pasidarė
toks balsas trenksmo perkūnų, kad jis apkurto. O kaip trenkė,
tai tuosyk jau nukrito no to miesto visa smala, jau visi namai
pasidarė balti ir žmones pabalo. Ale potam jis atsipeikėjo, atsi­
minė, ką jis tur su tuom kiaušiniu daryt. Tą kiaušinį pramušė ir
vis laistė an tų akmenų. Kaip tik aplaistė, iš akmenų stojo vais­
kas ir viskas in viršų iškilo. O jis paskui antrusyk vedė tą paną ir
valdė tą ir aną karalystę.
(No Adomo Krukio iš Ožkabalių. 1896.)

10. Senam čėse, kaip dar prie Žalnierių šlūzma labai aštri ir
sunki buvo, tai Žalnieriai miel pabėgdavo, kad tikt kaip norįs
progą rasdavo. Teip ir sykį trys Žalnieriai,viens unterapiciers o
du gimėneriai ant pusto stovėjo, ir jie tarp savęs susikalbėjo pa­
bėgti. Jie tai ir padarė, o jiems ir gerai pasisekė. Bet jeib juos nie­
kaip negalėtų pasekt ir sugaut, tai jie įsimetė į girę, kuri ne per
toliaus nuo miesto gulėjo. Dvi dienas jie buvo vis gilyn į girę ėję,
bemislydami beveik per ją pereisią, ale tai nenusidavę, nės ta
girė buvo labai didelė. O dabar jie savo mažą zopostėlį maisto
jau buvo suvalgę ir teip jau buvo išbadėję, kad mislyjo turėsią
ne kitaip, kaip tikt badu numirt. Teip jiems dar kaip kokiems
išpendėjusiems vorams tolyn belipant, priėjo jie ežerą. Tam eže­
re gulbė šen ir ten plūduriavo, ir jie mislyjo ją nušaut, ale neži­
nojo, kaip ją paskui iš to ežero išgautų. Teip jiems mislyjant,
pradėjo ta gulbė kalbėt ir sakė:
- Mano mieli ponai! Aš žinau jus labai valgyt benorint. Aš
jums pasakysiu, kur jūs valgyt gauste. Eikit tikt dar mažą tuom
taku, tai jūs preisite gražų tiltą. Per tą pereikit, o potam eikit
dar galutį, tai jūs preisite gražų butelį. 1tą įeikit, tai jūs čia gau­
sit valgyt.

3/5
 Šie vyrai nemenk prasidžugo ir skubinosi, kiek tikt įstengė. Tą
tiltą jie rado, jis buvo teip gražus, kad jie tokio dar nebuvo matę.
Ale jiem tikt kelis žingsnius anapus tilto nuėjus ir apsidairius, tilts
buvo prapuolęs. Tai jie nemenkai nusigando ir mislyjo, kad čia
jiems kažin kaip piktai nusiduosią, bet ir vėl tuom pasidrūtino:
- Jau jei mums šio girio mirt prilikta, tai mes niekaip nišbėg-
sim. Dievs tedaro, kaip jis nor.
O teip bekalbėdami, jie tolyn ėjo ir pamatė butelį. \ tą butelį
jie įėjo ir pirmo stubo jie rado stalą ir tris krases. Stals buvo gra­
žiai uždengts ir ant jo buvo uždėts bliūds su skania supę ir šalia
to - raskašni pečenka, o ir trys plėčkos vyno, prieg tam trys to-
rieliai, trys peiliai ir trys šakės, kaip trims vyrams reikia. Ale
žmonių nebuvo nei girdėt. Jie dabar vėl gana bijojos, ale, per-
mier išbadėję, jie tikt prie to stalo prisisėdo ir valgė, ir jiems teip
skanu buvo, kaip dar niekados, bevalgant iš kažin kur pelė per
aslą bėgo ir bėgdama sakė:
- Mieli ponai, nebijokitės, valgykit ir gerkit, tai viskas jums
pasteliuota. O potam eikit į kitą stubą, ten rašte kožnas po lovą -
čia galit atsigult.
Jie pažiūr į kitą stubą ir randa, kaip pelė jiems pasakė. Nu­
vargę ir jau ilgai nemiegoję, jie po valgio ėjo kožnas į lovą ir
atsigulė ir labai saldžiai per visą naktį miegojo. Bet unterapicie-
riui to naktij į sapną atėjo labai graži merga. Tąjį ir jo kamarotus
meldė, kad jie vieną čia čielą metą ir vieną dieną pasiliktų: jie
labai gerai turėsią ir niekados nieko nepristoksią. Ir meldė, kad
jie per tą visą čėsą kasnakt vieną adyną viens ant sargybos sto­
vėtų nuo žiegoriaus vienuolika iki dvylika, o už tai jie rasią do­
vaną kasryt kožnas po savo priegalviu. Ta dovana jau šiąnakt
prasidėsianti. Bet dieną jie galį eit į sodą po kairei rankai šalia
buto pro tuos vartus. Tam sode jie rasią visokių žaislų ant viso­
kių špilių, tai jie gausią čėsą, kad jiems pailgtų, perleist. Ir iš viso
jie gali daryt, kas jiems tikt mėgstą ir ką jie tikt užsimaną - jiems
nieks nieko nedarys. Tikt ant dešinės šalia buto pro tas duris jie
dėl Dievo neturį atsivėrę žiūrėt.
Ant ryto, kaip jau visi pabudę buvo ir visi negana galėjo gir­
tis, kaip skaniai ir saldžiai kožnas miegojęs, tai unterapiciers sa­
vo sapną papasakojo ir, tą pabaigęs, sakė:
- Dabar turiu sykį po pagalviu griebti, ar čia ir ta dovana
bus, apie kurią ta merga sakė.

316
 O štai jis čia rado popieraitę, o to popieraitė - šauniai dakotų
įvyniotų. Anuodu teip jau kožnas po savo pagalviu tokią dova­
ną rado. Ir dabar kad su ta dovana tas sapnas teip tropyjo, tai ir
kitkas tur tiesa būt. Ir jie susišnekėjo čia vieną metą ir vieną die­
ną pasilikt ir kasnakt vis paeiliumi viens tą vieną adyną sergėt.
Toliaus ant dienos jie ir į tą sodą ėjo, apie kurį ana merga pasa­
kojo, o čia jie rado visokių grožybių ir visokių įtaisymų ant links­
mų špilių teip, kad jiems čėsas negalėjo pailgti. O kad valgyt ar
gert norėdavo, tikt privalydavo į pirmąją stubą įeiti, tai čia jau
ant stalo stovėdavo visokių valgių ir gėrimų, kokių jie tik norė­
davo. Bet ta pelaitė jiems kasdien pasirodydavo. Teip tie trys čia
gyveno kaip kokie kunigaikščiai. Po puse metų ale jiems vėl dy-
vai buvo, kaip ta pelaitė su sykiu per pusę žmogaus pavidalą ga­
vo ir jiems vis bile ką papasakojo. Bet teip jiems perėjo gražiai ir
linkamai visas metas ir dar tikt vieną dieną jiems čia tereikėjo būt.
Metų paskutinio dieno viens gimėneris sakė:
- Ryto paskutinė diena. Kas yr - mes tikt turim anas duris po
dešinės atsivert o pažiūrėt, kas čia yra.
Kitu du jį draudė, kad jis tai nedarytų: jie teip ilgai iškentę
Čon nežūrėję, tikt ir tiedvi dienas ištrivosią. Bet ansai priešgynis
nepakentęs nuėjo ir tas duris atsvėręs pažiūrėjo. Ale staiga vėl
užvėręs ir labai persigandęs atbėgo pas šiuodu ir sakė:
- Bėkim dabar, bėkim, kaip tikt galim, šiaip mes esam pra­
puolę.
Anuodu, iš to ir nemenk nusigandusu, šįjį klausė:
- Ką tu čia matei?
Jis sakė:
- Aš čia mačiau baisingą bedugnį degantį, čia buvo žmonių
ir angių ir šiaip dar visokių žvėrių, tie čia ir visi drauge degė ir
visi gvoltu šaukė išgelbėjimo.
Tai jie greitai vislab sugriebę, ypačiai dovanotus pinigus, ir
tekini bėgo. Ale pirm jiems išbėgant dar jiems sykį ana pelaitė
pasirodė, kuri trumpai pirm to jau visai graži merga buvo pas­
tojusi, o dabar vėl visai pelė pavirtusi, ir sakė:
- Dar vieną sykį mes galim būt išvalnyjami, kad septyni sep­
tynių metų vaikai, kurie vieno dieno gimę ir vieno dieno krikš­
tyti, šišon septynis metus ir septynias dienas viernai ištrivotų.
Tuos žodžius unterapiciers bebėgdams gerai išgirdo ir įsitė-
myjo. Jie ir vėl rado tą tiltą ir per tą perėjo ir skubinosi vis toliaus

317
nueiti, bijodamiesi, kad jiems čia ne kaip norįs piktai nusiduoti*.
Bet jiems nieko pikto nenusitiko, ir teip jie vėl tais pačiais takais
ir keliais grįžo atgal, kuriais jie atėję buvo, ir pargrįžo vėl į tą
patį miestą, iš kurio jie pabėgę buvo, ale kačeig jie kitokiais rū­
bais apsirėdę buvo, juos nieks nepažino. Dabar tuodu gimėne-
riai pradėjo girtuot ir lėbaut su tais laimėtaisiais pinigais, o tai
nilgai truko, tai juodu buvo vislab pralatravojusiu.
Bet unterapiciers buvo kytresnis. Tas, pas vieną bagotą kro-
mininką nuėjęs, nusipirko brangios gelumbės sermėgai bei keli-
nioms, o kaip tie drebužiai gatavi buvo, jis vėl nuėjo pas tą patį
kupčių ir kitai sermėgai bei kelinioms pirko ir vis dakotais už­
mokėjo. O tas kupčius turėjo vienturtę dukterį. Ta, šitą untera-
picierą beperkant pamačiusi, juom pamilo, nes buvo dailus ir
apveidus vyrs, o tai juo daugiaus, juo puikiaus ir dabšniaus jis
pasirėdęs buvo. Ji todėl apie tai tėvui pasakė, ir tėvs jai atsiliepė:
- Mano duktė, jei tas kiek tiek verts yr, tai aš tau jį neužgysiu.
Po kelių dienų jis vėl pirkt atėjo, ir duktė jį tuojaus savo tėvui
parodė. Tėvs ir į būdą atėjo ir tą vyrą apžiūrėjo, o jis jam patiko.
Po trumpo susikalbėjimo tėvs jį į savo stubą įsikvietė ir iš jo iš
tolo ištirt mislyjo, kaip bagots ir iš kokios giminės jis būtų. Ale
šis vyrs to nieko apie save nedavė patirti. Ir kaip jis atstojęs bu­
vo, sakė kupčus savo dukteriai:
- Tas vyrs man rods ir patinka, ale jis toks dyvins, kad iš jo
nieko negali ištirti - aš visaip jį bandžau klausinėt.
Duktė atsiliepė:
-Tėtei, tas vyrs tur būt ne niekai. Dabar jau jis kelis kartus
pas mus pirko, o vis aukso pinigais užmokėjo.
Ji teip ilgai tėvui viso gero kasdien įšnekėjo, ir tėvs jai valią
davė, kad ji tą vyrą galėjo vesti. Teip šitas unterapiciers tikrai
giliukingai parvedė labai bagotą pačią, ale ir jis pats dar daug
pinigo turėjo ir todėl potam juo bagots pastojo, kaip jis savo uoš­
vio visą turtą paveldėjo. Jo kamarotu du ir apsivedė, bet kaip
juodu savo pinigus nečėdyjo, tai juodu ir negiliukingai vedė ir
paskui buvo prasti, vargingi žmonės.
Po metų ši bagota kupčuvienė suselaukė jauną sūnų. Tai buvo
didelis džaugsmas visiems gentims ir buvo didelės krikštynos iš­
keltos. šį kūdikį tėvs ir motina skaudžiai mylėjo, nės buvo labai
gražus vaiks. Ale kaip kiek paaugęs buvo, jį tuo pradėjo mokyt ir
į šiuilę leist, tai kaip jis į šeštus metus ėjo, galėjo jis pusėtinai raštą
skaityt. Bet tėvui vienąsyk į mislį parėjo, jis norėtų kur nors \ pa­
slėptą vietą vislab parašyt, kaip jam nusidavę, kaip jis teip bagots
pastojęs ir kaip ans butelis girio su visu labu gal išvalnijami būti.
Jis todėl apsivertė stalą ir npaco po stalu jis tai vislab surašė.
Dabar nusidavė sykį, kad tas vaiks, septintus metus užstojęs,
to stubo. kur tas stals stovėjo, savo žaislus turėjo, ir su tais jam
bešpeliuojant, viens žaislelis, regis, aukso žieds, po tuom stalu
nusirito, ir kaip vaiks po stalu palindo tą atsimti, jis aukštyn pa­
žiūrėjo ir pamatė tą raštą ir jį paskaitė. Ir kaip jis labai kytras
buvo, jis tai niekam nesakė, bet dabar jis tikt vis mislvjo, kaip jis
tai galėtų išprovyt. Todėl jis, į šiuilę eidams, nuo visų šiuilokų
išsiklausinėjo, kas su juom vieno dieno gimęs, ir nilgai truko, tai
jie septyni buvo susiradę, o tarp tų ir du vaikai nuo jo tėvo bu­
vusių kamarolų. Kaip jau jie buvo susiradę ir tikrai tiesa buvo,
kad jie vieno dieno gimę, tai jie slapčiai vislab susidavadyjo ir
niekam nežinant to dieno, kurio jie septynių metų sukako, j šiu­
ilę eidami ir išėjo į girę. Tėvai ant pietų lauk pareinant, bet nieks
nepareit. Iš to tėvams didelis rūpestis pasidarė. Apie kelias die­
nas ieškojo ir klausinėjo, ale noprosnai. Po čėso atsiminė kupčus
savo rašto po stalu, ir dabar jam su sykiu j mislį parėjo, kad jo
sūnus tą raštą bus skaitęs ir kaip jis dabar septynių metų sukakęs,
tai jis ir kitus, jam sulig senus, išsiviliojęs. Ir kaip jis ištyrė, kad
kitų vaikai ir teip seni kaip jojėįis, tai jis toliaus jau neabejojo.
O dabar anie septyni vaikai teip jau tuo keliu, kur kartą jų
tėvai, būtent tų trijų, keliavo ir teip jau po kelių dienų nuvargę,
pailsę ir labai išalkę prie to ežero priėjo ir teip jau pamatė gulbę
plaukiant. Ir kaip jie čia, prie kranto stovėdami, dejavo, kur da­
bar eisią ir ką veiksią, tai gulbė prašneko ir sakė:
- Mieli vaikačiai, eikit tik dar galutį tuom taku, tai preisite
gražų tiltą, o anapus to tilto vėl galutį, tai rasite butelį, j tą įeikit,
tai čia rasit valgyt ir gert ir ko šiaip jums tikt reikia.
Jie, tos kalbos paklausę, ėjo ir rado tą tiltą. Per tą tiltą jie per­
ėję ir netoli anapus tilto jie rado butelį. {tą jie įėjo ir rado pirmo
stubo stalą gražiai dengtą, ant stalo buvo valgyt ir gert uždėta,
teip jau septynios krasės aplink stalą apstatytos ir septyni tau-
rieliai. septyni peiliai ir septynios šakelės ant stalo uždėtos. Jie
įėję apsidairė, ale nieko nebuvo matyt nei girdėt. Bet, alkani bū­
dami, jie prisisėdo ir valgė, ir jiems labai patiko. Bevalgant jiems
pelė ant aslos pasirodė. Ta juos paragino valgyt, kito stubo ėsą
kožnam po lovą - eonai galį atsigult. Tai jie tai ir vislab rado, o
pailsę būdami, ėjo tuojaus atsigult. To naktij jiems kožnam sap­
navos, kaip prie jo atėjusi labai graži merga ir meldusi, kad jiH
čia jau septynis metus ir septynias dienas pasiliktų, ir kad j*»
viernai ištrivosią, tai jie pastosią labai giliukingi. Jiems per tą
visą čėsą už nieką nereiksią rūpintis. Jie gausią marškinių skalb­
tų ir kaip veik reikės, naujų gražių drebužių. Po kairės šalia bu­
to pro tuos vartus kasdien galį į sodą eiti, čia jie galėsią visokių
linksmybių pasidaryti, tikt po dešinės, pro tas duris neturį žiū­
rėti, o paskutinę naktį septynias adynas kožnas po vieną adyną
turėsią sergėti. Kaip jie rytą metą pabudo, tai jie kožnas savo
sapną pasakojo, o vieno toks sapnas buvo, kaip kito. Teip jie da­
bar susišnekėjo tikrai drūtai čon teip ilgai išbūti, jeib tą didįjį
giliukį laimėtų. O kupeaus vaiks, kursai visuos dalykuos prava-
dovs ir kaip vyresnysis buvo, tuos visus savo kamarotus kiek
tikt galįs įkalino, kad nei viens nei jokią šelmystę neprovytų, ypa­
čiai kad per tuos vartus po dešinės nežiūrėtų. Teip tie vaikai čia
gyveno, ir jiems čėsas nepailgo dėl visokių linksmybių ir dėl vi­
sokių skanių valgių bei gėrimų ir dėl valnybės, kurią jie čia turė­
jo, nes jiems nieks nieko nepavelyjo, o ana pelė kasdien jiems
pasirodydavo. Ale kasmet buvo matyt, kaip ji nuo pasturgalio
žmogaus pavidalą gaun ir vis daugiaus žmogaus pašto. O ji, jiems
pasirodydama, juos paragydavo valgyt bei gert. Paskutiniam pus-
metij jau ta pelelė pastojo čiela ir graži mergelė, ta su jais potam
kokią mažą valandėlę kasdien pasišnekėdavo, ale ir vėl prapul­
davo. Bet jie iš to nieko nesidarė, jie jau teip buvo papratę.
Bet dabar jau ir priėjo paskutinė diena. Tai ta merga atėjusi
jiems pasakė, kad čia esanti paskutinė naktis ir kad jie to turį ant
sargybos stovėti tuo iš vakaro nuo ziegoriaus penkių iki dvyli­
ka, o paskutinio adyno turįs kupčiuks stovėti, tikt būsiąs drą­
siausias. Nėsa paskutinioji adyna būsianti pikčiausia: čia ateisią
visokių baisybių ir žvėrių. Ale tų visų neraikią bijotis, nei viens
nieko negalįs daryt, bet tikt baugyt. O kožnas, šalia buto atsisto­
jęs, turįs su šoble aplink save rėžį apsirėžt ir persižegnot, tai vi­
sos tos bezliepyčos toiiaus ne, kaip tikt iki to rėžio galėsiančos
eiti. Nuo penkių ziegoriaus jie taigi pradėjo sargybą daryti, ir
vis kožnas po adyną, bet vis buvo gerai ir nieko jiems nepasi­
rodė. Ale kaip nuo vienuoliktos kupčuks ant sargybos užstojo,
tai čia atėjo ir atbėgo visokių žvėrių ir baisybių. Kita turėjo daug

320
galvų, kita - be galvos, kitų akys buvo kaip ugnies liepsnos, kiti
vėl tokius didelius nasrus turėjo, kad jį praryt galėjo. Bet šis vai­
delis kad ir kuočės jau drebėjo, ale tikt nebėgo, nes nei vienam
•ebuvo valia jam ką daryti ir nei viens arčaus jam negalėjo preit
kaip tikt iki to rėžio. Bet kaip ziegorius dvyliką mušė, tai tie visi
su sykiu prapuolė, ale dabar tuojaus stojos toks bildėjimas ir braš­
kėjimas kaip didžausios perkūnijos, tarytum dangus ir žemė su­
grius. Ir pakilo didelis šturmas ir pūŠkėjims bei žemės drebėjims,
ir dabar buvo ne kitaip - viskas turės prapulti. Kupčiuks, savo
adyną išstovėjęs, ir įbėgo į stubą pas kitus, ir jie visi, ant aslos
susistoję, buvo dėl to baisingo trinkėjimo ir pyškėjimo teip išsi­
gandę, kad visi ant aslos parpuolė kaip negyvi ir mislyjos ant
amžių prapuolę. Bet kaip jie čia kaip apnykę parpuolė, teip jie ir
užmigo ir saldžiai per visą naktį miegojo.
O rytą metą buvo viskas kitaip. Jie atsikėlę žiūr per langą -
ale čia nėr nieko matyt, kas pirma buvo. Jie matė daug Žalnierių
aplink puikią trobą, ir kaip jie tikrai apsižiūr, tas butelis yr pas­
tojęs didelis ir labai gražus paločus o visur aplink tą paločų Žal­
nierių sargybos. Dabar jie nežinojo, nei ką mislyt, nei sakyt. Ale
jiems dar juo dyviniaus buvo, kaip viens labai puikus tarnas pas
juos įžengė ir juos viešpačiais ir karaliais vadino ir klausė, ką
pusryčiams valgyt tur būt steliuota ir kokį šiaip pavelyjimą bei
parolę ant šios dienos duosią. Jie kits į kitą vėl nusigandę pasi­
žiūrėjo ir nieko nesakė. Tai kupčiuks, kurs vis kytriausias tarp jų
buvo, sakė:
- Teip kaip kasdien buvo valgoma ir daroma, teip ir šiandien.
Potam vėl kits tarnas atnešė kožnam puikius rūbus, kuriais jie,
kaip viešpačiams pritinka, apsirėdytų. Ale tai negana: tuojaus čia
buvo septyni tarnai, tie juos šlovnai aprėdė. Kaip jau pusryčiai
buvo palaikyti, tai nilgai truko, tai stovėjo septyni bingūs žirgai
šalia paločaus, ant kurių jie joti turėsią. Štalmistras taigi atėjęs tuos
viešpačus pakvietė giliai pasiklonodams, kad jau viskas gatava ir
jau galį jot. O šie vaikinai išėjo ir buvo nuo tamų ant arklių užkel­
ti. Ale jiem nemenk baimės buvo ant tokių žirgų jot, o dar nieka­
dos nebuvo joję. Bet visi žirgai buvo labai gerai įjoti ir todėl labai
rotmoniai ėjo. Jiems bejojant, tuo gendroliai ir kiti aukšti apicierai
jiems priešais atjojo ir, giliai pasikloniodami, klausė, ką reik dary­
ti. Tai jie nieko negalėjo ir nežinojo sakyt, kaip tik kupčuks vis tą
žodį: „Kaip kasdien daroma buvo, teip ir šiandien". Tai gendro-
liai tuo pagavo kamandieruot ir puikią parodą daryt tada aubi-
įistai turėjo labai gražiai žalnieriškas muzikes špeliuot, o tai teip
skaudžiai ta muzikė ūžė ir skambėjo, kad ir žemė drebėjo, o tai
dar juo durniaus, juo pikčaus su didžiaisiais būgnais mušė. Kaip
jau visa paroda buvo atlikta, tai šie jauniejie viešpačiai vėl namon
jojo, ir šalia paločaus jau vėl buvo tarnų gana, kurie jiems arklius
atėmė ir kiti arklius šalin vedė, kiti juos į vidų įlydėjo, ir tuojaus
čia buvo visokių skanumynų ir skanskonių valgyt ir skanaus vy­
no atsigert. Jiems teip dabar tarp savęs po tokių bėdų pamažėliu
besidžiaugiant, štai įžengė septynios nemieruotinai gražios ir šlov-
nos mergos, kurios buvo septynios karalaitės. Tos įėjusios kožna
po vieną tų vaikų apsikabino ir kožna sakė:
- Tu esi mano atvaduotojis, o dabar ir mano jaunikis ir būsi
mano vyrs.
Šie iš to vėl naujai nusigando. Ale tos karalaitės labai meilin­
gai ir maloniai kalbėjo ir juos padrūtino, kad dabar tik tikrai linksmi
būtų, ir teip kožna savąjį apsikabindama bučavo. O dabar jos ir
papasakojo, kaip šis paloČus, kaip ir visas miestas su visu labu,
kas tikt čia yra, Žalnieriai, gendroliai ir kiti žmonės, kaip ir jos
pačos, viskas buvo prakeikta. Bet dabar jie per savo viemą ištri-
vojimą išvalniję, už tai jiems dabar tokia garbė yra išrodoma ir jie
dabar yra aukšti viešpačiai ir valdonai visos tos karalystės pasto­
ję. Potam jos juos kasdien pamokino, kokias paroles jie genero-
liems tur duoti ir ant katro plecaus ir katrie Žalnieriai tur parodą
daryti. Iš to jie vis drąsesni ir kytresni pastojo.
Teip jau šaunam čėsui praėjus, tie vaikai norėjo pas savo tėvus
parkeliauti, o jų marčos, karalaitės, jiems tai ir labai mielai velyjo,
bet jie turėjo ne vieni keliauti, bet su dideliu pulku Žalnierių, kaip
tai jiems dabar pritinka. Teip jie keliavo, ir kaip jie į savo miestą
įtraukė, tai didis sujudims radosi, iki kol visus Žalnierius įkvatie-
ravo ir visi tikrai patyrė, kas tai esą. Bet šie vaikai, būtent tie jau­
niejie viešpačiai, savo tėvus nepažino, o jų tėvai teip jau juos ir ne,
pakol ne kožnas viens, o ypačiai kupČiuks, tą visą slaptą gruntau-
nai vislab išpasakojęs buvo. Tai, kelias dienas užsilaikę, vėl kelia­
vo atgalio, ir ne po ilgu, kaip jie tas karalaites vedę buvo, kupčuks
pastojo tikrasis, o anie šeši - jo vyriause gendroliai bei ministerial,
o jiems bevaldant, viskas labai gerai ir palaimingai sekėsi.
( Užrašė Kumutatis Kakšiuos, RagainlėfJ pau. S c h U i c h e r. Handbuch der hllau-
ischenj SpnchĮe), I i 171.)

322
 11. Buvo prakeiktas dvaras po žeme. Buvo jisai kaip dabar
ant viršaus dvaras. Tai to dvaro sodas, tai kampe sodo buvo tre-
peliai išlipt iš to dvaro in aukštą. Tenai karalius gyveno. Tai su
tuo karalių susiedai buvo, vienas buvo mėlynbarzdis karalius.
Ir vieną kartą atėjo pas jį mėlynbarzdis karalius, sako:
- Susiede, užaugs tavo šitoj duktė in dvyliką metų, tai ji ma­
ne ir mano dvarą iškels an viršaus.
Užaugo duktė in dvylika metų. Tai jis vėl atėjęs sako:
- Susiede, leisk savo dukterį šiąnakt an vienos nakties pas
mane, tai ji bus laiminga ir aš.
Leido savo dukterį pas jį pernakvot. Tai jai išklojo lovas ir
sako:
- Šiąnakt ir da dvi nakti pernakvosi, tai būsi mano artyma
giminė.
Atsigulė in lovą ta panaitė. Netoli gaidžių atėjo pas ją vienas
lencūgais apsikabinęs, čerška skamba lencūgai an jo. Nusikabi­
no lencūgus nog savęs ir atsigulė. Teip jisai kriokia, miega nuil­
sęs. Kaip tik gaidys prade plumsėt, norėjo giedot, teip atsikėlęs
lencūgais apsikabino ir išėjo.
An rytojaus atėjo pas ją tas ponas ir ponia džiaugdamiesi,
sako:
- Vaikeli, da dvi nakti permiegosi, tai iškilsim in viršų.
Ale ji prašosi, sako:
- Norėčia pas savo tėvus nueit.
Pasakė karalius:
- Aik, ale kai tau tavo motna duos ką, neimk, nenešk in čia.
Parėjo namo. Klausia motna:
- Kas tenai girdėt?
Sako:
- Būt viskas gerai, man yr gert ir valgyt, ale pas mane ateina
nakčia apsikabinęs lencūgais, lencūgus numeta ir atsigula.
Sako motna:
- Ar tu neturi žiburio, kad tu negali matyt, kas jisai do vienas?
- Ne, neturiu.
- Aš tau duosiu žvakę ir švebelių.
Ale toj panelė neėmė, sako:
- Man nevelyjo karalius imt.
Parėjo namo in mėlynbarzdžio karaliaus dvarą. Jai išklotos
lovos, viskas apčystyta. Sako ponia ir ponas:

323
 - Vaikeli, tiktai šitą naktį ir da vieną pernakvosi - iškilsim an
viršaus.
Dabar vėlai sutemė, ir atsigulė. Ir vėl netoli gaidžių ateina
pas ją lencūgais apsikabinęs čerškėdamas skambėdamas. Nu­
metė tuos lencūgus, atsigulė, kriokia, miega nuilsęs. Kaip tik gai­
dys užplumpsė, norėjo giedot, tai jis atsikėlęs apsikabino
lencūgais ir išėjo.
An rytojaus atsikėlė ponas ir ponia, pradėjo tą panalę šnekyt
meiliais žodžiais:
- Vaikeli, da vieną naktį pergulėsi, tai būsi laiminga ir apdo­
vanota.
Ale ji sako:
- Norėčia pas tėvus nueit.
Sako karalius:
- In tavo tėvus astuoni verstai, ba mes kylam in viršų.
Nuėjo toj merga pas savo tėvus. Ale užmiršo karalius tą pa­
nelę inbart, kad ji nieko neimtų. Kaip nuėjo, pradėjo tėvas, mot-
na klausinėt, sako:
- Vaikeli, kas tę girdėt?
Sako:
- Girdėt pas mumi gerai, ale tiktai tiek šlėkta, kad aš neži­
nau, kas pas mane ateina nakčia ir gula, apsikabinęs lencūgais.
Sako motna:
- Imk žvakę ir švebelių. Kai jis pas tave ateis, tai tada užsi­
dek ir pažiūrėk, kas pas tave ateina.
Tai ji paėmė, parsinešė. Kaip tik ji atsigulė, ir atėjo pas ją len­
cūgais apsikabinęs. Tai ji led spėjo švebelį uždegt - teip jis len­
cūgais apsikabino ir išėjo su vėju, su šturmu staugdams. Teip
visi pradėjo rėkt, sako:
- Ak, prapuldė neprietelka mumi.
Dabar ji laukė pono su ponia ateinant, nesulaukė. Naktis ir
naktis. Vaikščioja keliais po visus pakajus, neišeina iš pakajų.
Nė jokį žmogų nemato. Vaikščiojo per metus. An jos suknios
suplyšo, ir ji nukūdo kaip iš ligos - teip rūpesčių, kad pas ją
niekas neateina.
Sykį žiūri, kad sienoj yra langelis kaip žvirbliui išlėkt. Atsi­
tiesus žiūri, kad ažeras palei tą mūrą ir žuvauja du žuvinykai
ir šneka:

324
 - Kad, - sako, - toj pana vaikščiotų keliais, rastų kukną, ir toj
kuknoj sena bobutė ugnį kuria. Tai kad sakytų: „Bobut, jūs aikit
pasilsėt, prigult, o aš ugnį užkursiu", - o tada, kai ta bobutė už­
migs, kad ji imtų ją užmuštų ir tą ugnį užgesytų.
Tai ji ėjo ir rado kukną ir rado bobutę ugnį kuriant. Sako:
- Bobut, jūs aikit prigult, pasilsėt, o aš ugnį užkursiu.
Kai prade toj bobutė užmigt, tai toj pana ją užmušė ir ugnį
užgesino. Tai tas dvaras iškilo in viršų. Ir pradėjo visi džiaugtis
ir juoktis ir ieškot:
- Kur ta mūsų prietelka, kur mumi išgelbėjo?
O ji išsigando: mislyjo, kad jai bus bėda už tą bobutę. Tai ji
kuknoj pasikavoj. Ir klauso, kad pas ją ateina tasai, kur nakčia
pas ją ateidavo gult. Tai buvo to karaliaus sūnus, labai gražus
ponaitis. Kai buvo prakeiktas dvaras, tai jis turėjo ait iš žemės in
lauką su lencūgais apsikabinęs an pakūtos po girias vaikščiot.
Dabar sako jisai:
- Tai kur toj mano mylimiausioji? [Kam) ji klausė savo mot-
nos? Kad ji būt neklausius, tai mes būtume pirmiau išėję an vir­
šaus. O dabar turėjo ji tokį vargą: suplyšo an jos suknios, an kelių
bevaikščiojant per metus po pakajus. O dabar tai mano myli­
miausia ir geriausia. Pamatėm visi šviesybę ir linksmybę!
- Ale aš nenoriu nė tos linksmybės, nė šviesybės, tik aš noriu
pas savo tėvą ir motiną nueit
Pasakė tas ponaitis ir ponia - sako:
- Jau dabar in tavo tėviškę nenulėks iš čia nė paukštis, jei tik
saulė užeina visą sutvėrimą. O tu jau nematysi, kolik gyva būsi.
Ėmė ponas davė savo pusę gyvenimo ir sako:
- Gyvenkit ir karaliaukit tep kai aš. Dėkavokim Dievui ir ši­
tai panelei dvylikos metų: tai ji mumi išgelbėjo. Dabar aikit in
bažnyčią, imkit šventą šliūbą ir gyvenkit, kaip Dievas prisakė.
(h'no Evos Bangutės iš Raželių, PanemunĮisJ vaisė., Manampollės] pav.: Leskien
u ln dl Brugmann. LitlauischeJ Volkslieder ufndj Maerchen, 5. 165.)

12. Buvo toks kupčius, jis turėjo brolį. Tas brolisjo numirė, liko
jo sūnus. Tą sūnų jis pajėmė augyt. Augino, jau užaugino didelį.
Ale vieną sykį išvažiavo jiedu su reikalais prekystos. Važia­
vo per jūres, sustojo an salos, išlipo. Tas sūnus nuvėjo an salos.
Vaikščiojo vaikščiojo po krūmus, paklydo, o tas kupčius, jo ne­
sulaukdamas, jį ėmęs pametė ir nuvažiau savo keliais.

325
 Ateina tas vaikinas in tą daiktą, kur stovėjo jų laivas, - jau
laivo nėra. Ką jis dabar veiks? Vaikščioja jis po tą salą ir mislija,
kaip čia galima būtų no tos salos išeitie. Ale jau sau rodos patsai
duotie negali... Aina jisai nuliūdęs - sutinka tokį senuką. O tas
senuks tai buvo Dievas. Klausia tas senuks:
- Ko tu čia, vaikeli, vaikščioji?
- Ką aš nevaikščiosu, kad aš no tos salos išeit niekur negaliu!
Mano dėdė čion mane atvežė ir pametė...
Sako tas senuks:
- Aš tau duosu tokius vyžukus. Kad tu sykį žengsi, tai jau
būsi už marių. Ir duosu tau tokią rankovaitę smilčių. O kad
pereisi per jūres, tai pagaus tave sargai. Ten yra dvaras, tam
dvare - skiepas, tam skiepe yra stiklinė bačka, o toj bačkoj - pa­
na prakeikta. O tai panai tur mest kas vakars po žmogų an suve­
dimo. Tai ten ir tave pagavę inmes. Ale tu prašyk, kad tau duotų
stalelį, knygas ir žvakę. Pasistatyk tą stalelį, užsižibyk žvakę ir
melskis an knygų, o apė save apsiberk tom smiltelėm ratą ir sė­
dėk, poteriauk ir in ją nežiūrėk, nes ji tau akis išlups. Ji trankysis
iki gaidžių, o gaidžiams užgiedojus, bus tyka: ji nuveis vėl in
bačką. O kaip tave paleis an rytojaus, tai tu ateik vėl čion pas
mane.
Jis kaip tik sykį žengė su tais vyžukais, peržengė per marias.
An žemės pamarij pagau jį sargai to pono, atvedė in dvarą. Va­
karan jau jį leidžia in tą skiepą. Ale jis sako:
- Kad jau ten mane leidžiat, duokit man jūs stalelį, knygas ir
žvakę.
Davė jam, ko prašė. Jis pasistatė stalelį, užsižibino žvakę, pa­
sidėjo knygas ir apsipylė apė save ratą tų smiltelių iš to krepšiu­
ko -jau jį ten užrakino. Kaip tik sutemė, tep iš tos bačkos - tik
pyška, braška. Išeina toj pana, sako:
- Ką tu čion turi stalelį, žvakę, knygas, prisidirbai apė save
ratą - tu misli, kad aš tave nesuėsu?! Aš peršoksu per tą ratą!
Visaip jį gąsdino, o jis nepažiūrėjo. Gaidys užgiedojo - ji vėl
in tą bačką insikraustė, o jis vis poteriauja.
An rytojaus tas ponas siunčia lekojų, sako:
- Aik pažiūrėk o nors to vaikino išmesk kaulelius...
Tas lekojus, atėjęs pas skiepą, pažiūrėjo per rakto skylutę,
atbėgęs pas poną, sako:
- Pon, da tas vaikins gyvas!

326
 - Ką tu kalbi?! Negali būtie! Jau kiek ten inmetėm, o nė viens
neliko gyvas. Kibą jo dūšia ten sėdi arba aniuols jo vietoj...
Ale nuvėjo pažiūrėt - rado jį gyvą. Išleido iš skiepo. Sako jis:
- Aš aisu biskį pasivaikščiot, o an vakaro aš vėl ateisu.
Nuvėjo jis in pajūrę, rado tą senuką. Sako tas senuks:
- Aš tau dabar duosu didesnę rankovaitę smiltelių, o kitą naktį
jau apsiberk su tom pieskelėm du ratu apė save, nes jau ji tave tą
naktį daugiau gąsdys ir per vieną ratą peršoks, ale tik tu in ją vis
nežiūrėk!
Atėjo atgal in tą dvarą. Vakare jau jį vėl uždarė in tą skiepą.
Jis vėl užsižibino žvakę, apsipylė du ratu tų smiltelių apie save,
atsisėdęs vėl poteriauja. Kaip tik pradėjo temtie, teip toj pana
jau išeina iš tos bačkos, sako:
- Jau tu vėl čia?! Aš tave aną naktį nesuėdžiau, ale šiąnakt
jau aš tave suėsu! Šiandien jau du ratu pasidarei - ką man tavo
ratai! Štai jau per vieną peršokau - peršoksu ir per kitą o tave
suėsu - neliks nė kaulelių...
Gąsdino jį visaip, gąsdino, ale in tąsyk gaidys užgiedojo, o ta
pana vėl insirangė in tą bačką.
Anryt rado vėl jį gyvą, išleido. Jau tas ponas jį myli, kad jau
jam nereikia žmonis mestic. Jis vėl, aidams in pamarį, sako:
- Aš vakaran vėl sugrįšu.
Nuvėjęs rado tą senuką. Sako tas senuks:
- Dabar an šios trečios nakties aš tau duosu da didesnę ran­
kovaitę smilčių, o apsiberk jau tris ratus apė save, nes šiąnakt
jau ji tave da labjau gąsdys. O apė gaidžius ji stos balta kaip
sniegas, ir jau ji aptyks, tai tu gali tada in ją pažiūrėt ir pasiso-
dyk an krėslo - aidams šiandien paimk ir kitą krėslą, - o paskui
jau ji bus gera pana. Galėsi tu ją vestie, ale mane neužmiršk pa­
prašyt an svotbos...
Padėkavojo tam senukui už jo gražią rodą ir, sugrįžęs in tą
dvarą, sako:
- Šiandie duokit man du krėslu, dvi žvaki ir dvejas knygas...
Pajėmęs viską, nuvėjo in tą skiepą, tom savo smiltelėm apsi-
bėrė tris ratus, užsidegė žvakes ir sėdi. Kaip tik pradėjo temtie,
tuoj ėmė toj bačka ūžtie, braškėtie. Išeina toj pana, sako:
-Jau tu šiandien tris ratus apsidirbai - ką jie mangiliuoja! Aš
per juos peršoksu ir tave jau šiąnakt sudraskysu! Štai jau per
vieną peršokau, jau ir per kitą peršokau...
 Jis in ją vis nežiūri. Ale jau ji ten gąsdino visokiais būdais.
Užgiedo gaidys - jau ji nutyko. Gerą valandą palaukęs pažiūrė­
jo - žiūri, kad jau visa balta kaip sniegas. Paėmęs ją už rankos,
pasisodino an krėslo, užžibino jai žvakę, davė knygas - abudu
meldžiasi.
An rytojaus atėjo tarnas, pažiūrėjo per skylutę rakto, kad jau
sėdi su pana, - atbėgo pas poną, sako:
-Jau sėdi abudu su pana...
Tuojaus iš džiaugsmo ponas atbėgo, juos išvedė ir - tuojaus
in veseilią!
Ale tas vaikins ir užsimiršo paprašyt tą senuką. Kaip tik nu-
važiau an šliūbo, jau tas senuks - čia:
- O ką tu manęs ant svotbos neprašei, tai aš tau dabar pačią
atimsu...
Ir, ištraukęs tokį kardą, perkirto jai galvą ir tuoj kaip bema­
tant atgydė.
- Tai dabar, - sako, - aš iš jos paskutinį velnią išvariau - da­
bar jau tu su jąj galėsi gyvent...
Atsisveikino tas senuks, išėjo. O jiedu, pabaigę veseilią, ilgus
metus laimingai ponau tam dvare.
(No Onos Paliuliūtės iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

13. Gyvenu karalius, jis turėju tris dukteris, kurios užaugu,

ale nelabai gražios. Jis norėjų savu dukteris išleisti ko greičiau
už vyru, ale nieks jų neėmi. Karalius tas tankiai prašydavu Die­
vu, kad jam duotų sūnų, kuriam galėtų perduot savu sostą, ale
sūnaus niekaip negalėjų sulaukt.
Vieną kartą perpykęs karalius ant dukterų, kad jos teip ilgai
neišteka už vyru, liepė mistrui padaryt kėdę sidabrinę. Kada kėdė
buvu padaryta, liepe užsodyt vyriausią dukterę ir įkelt su kede
ant nakties į aukščiausią medį. Prisakymas karaliaus buvu tuo'
išpildytas: paemi tarnai dukterį ir įdėju į medį, kaip prisaki ka­
ralius. Rytą anksti siunčia karalius tarną pažiūrėt, ar yra da duktė
medyje. Ale dukters nebuvu, nes naktij atlėki sakalas ir su krės­
lu dukterį nusineši į didelį mišką, vidurij kurio buvu labai gra­
žus dvars.
Perėjų kelios dienos, o gal ir nedėlios - karalius vėl liepi pa­
daryt da gražesnį krėslą ir su antrąja įstatyt ant nakties į tą pat
medį, į kurį įstati vyriausiąją dukterį. Prasibudęs anksti siunčia
jis vėl tarną pažiūrėt, ar yra duktė, ale ir antrosios dukters nebū­
vu: vidurnaktij atbėgu meška ir nusineši dukterę į didį mišką,
vidurij kurio buvu didelis dvaras.
Ant galios po kelių nedėlių liepi padaryt tam pačiam mistrui
auksinį krėslą, ant kurio liepi pasodyt jauniausią dukterį ir įsta­
tyt į tą patį medį, į kurį įstati ir anas dukteris. Rytmetij anksti
nueina karalius pats pažiūrėt, ar yra duktė, ale ir tos neradu, nes
vidunaktij atplauki lydeka ir nusineši ant salos, ant kurios buvu
labai gražūs palociai įstatyti. Visi tie sutvėrimai, kurie nuneši
karaliaus dukteris, buvu užkeikti karaliūnai.
Perėjų keli mėnesiai po nunešimu jauniausios dukters - ka­
raliaus pati pagimdi sūnų su sidabriniais plaukais, auksine bur­
na. Tas karaliūnas augu ne nedėlims, ale adynums, jog per
dešimts dienų visai užaugu.
Vienąsyk, kada karalius norėjų perduot valdžią sūnui, [sū­
nus! paklausi:
- Tėvai, ar nebuvu manu daugiau brolių ar seserų?
- Brolių nebuvu, - atšaki karalius, - ale buvu trys sesers, ku­
rios ne per seniai netikėtai prapuoli.
Karaliaus sūnus labai nuliūdu, atsisaki no karalystės iki tol,
iki nepasimatys su seserims, praši tėvu pasiūdyt rūbus ant ke­
lionės ir, kai rūbai buvu gatavi, apsirėdi, paskui atsisveikinu su
gimdytojais ir išėju į didelę kelionę.
Eina karaliūnas liūdnas keliu ir sutinka tokį senelį, kuris pra­
ši jo duonos. Karaliūnas pavalgydino senelį. Senelis, matydams
teip nuliūdusį jaunikaitį, klausi:
- Kudėl tu teip liūdnas, jaunikaiti?
Čia karalaitis apipasakoju visą nusitikimą ir savu norėjimą
matytis su seserims. Tada senelis jam saku:
-Štai aš tau duosiu kepuraitę, kurią kada užsidėsi, tai nieks
tavęs nematys, lazdą, su kuria kur tik nueisi, tai tau duos valgyt
ir gert, ir divonėlį, ant kurio kada užsistosi, tai kur norėsi, ten
galėsi nulėkt.
Gavęs tuos brangius daiktus, karalaitis labai žemai padėka-
voju senukui. Nuėjęs tolyn, užsistoju ant divonu ir liepi nunešt
pas vyriausiąją sesutę. Belekiant prilėki sidabrinį kalną su si­
dabriniu mišku, - o tas kalnas prigulėju raganai. Įsilipo karaliū­
nas į medį ir ėmi laužt šakutes. Tuo išbėgu ragana ir ėmi šaukt:
- Kas manu girio yra?!

329
 Ale karalaičiu nemati, nes jis užsidėjęs buvu skrybėlaitę. Le­
kia toliau ir prilėki didelį mišką, vidurij kuriuo buvu dvars labai
gražus. Eina karalaitis į dvarą - žiūri, kad po langu jo sesuo siu­
va. [ėjų į pakajų ir pasisaki, kad esąs jos brolis, ale ji nenorėju
tikėt. Saku:
- Kad aš neturėjau brolių.
Čia brolis išpasakoju visą savo istoriją. Sesuo labai širdingai
ir meiliai priėmi brolį, ale kada atėju vakars, saku ji broliui:
- Broliuk, tu ilgai negali būt pas mane: parlėks manu pats ir
sukapos tave.
- Ale nebijok, sesute, - saku brolis, - aš išeisiu ir pasikavosiu.
Atėju vakars - ėmi ūžt visa giria, ir parlėki sakalas. Priestu-
bij, kuriame buvu karaliūnas, pasidėju plunksnas ir pavirtu in
gražų ponaitį. Inėjęs in stubą, pamati gulint sidabrines šakutes -
tas pačias, kurias buvu atnešęs brolis. Klausia pačios:
- Iš kur gavai tas sidabro šakutes?
Pati atšaki:
- Buvu manu brolis neseniai ir atneši.
-Tai kudėl tu savo broliu neužlaikei? Aš norėčia jį pamatyt.
- Aš bijojau tavęs, - saku pati, - kad tu jį neužmuštum. Ale
jegu nieku nedarysi, tai da rasi sušauksu...
Ji išėjus suŠuku, o brolis nusėmi skrybėlaitę ir įeina. Pasisvei­
kinu su savu švogeriu, išpasakoju priežastį savu atlankymu. Sa­
kalas saku:
- Tu, švoger, ilgai pas mane negali būt: kaip ateis dvylika, tai
aš turiu lįst į tas plunksnas, kurias ne per seniai numečiau, - aš
turiu tas plunksnas da nešiot šešis metus, nes mane ant tiek lai­
ku prakeiki motina...
Pabaigęs šneką su švogeriu, atsisveikinu ir lėki pas antrąją
seserį. Belėkdams prilėki auksinį mišką, pasilauži ir iš to miško
auksinių šakučių. Ale jam belaužiant išbėgo raganos ir ėmi ieš­
kot, šaukdamos:
- Kas čia yra mūs miške?!
Ale jo nepamati. Lėki lėki jis toliau ir prilėki labai didelį miš­
ką, vidurij kurio buvu labai gražus dvaras, [ėjų jis į tą dvarą -
žiūri, kad po langu palociuj mezga pana. Inėju in palocių, kuris
buvu visas išauksuots, langai zerkoliniai, grindys murmulinės,
ir pasisaki tai panai, kad jis esąs jos brolis. Ta pana iš pradžios
nenorėjo tikėt, ale jis jai išpasakoju viską, kaip atsitiku, ir kad jis
atradu vyriausiąją sesutę, tai ta jį su didele meile priėmi. Ir jis jai
dovanoju tas auksu šakutes, kurias buvo pasilaužęs raganų miš-
*e. Ne už ilgu saku sesuo:
- Gailu, kad tu pas mane, broliuk, ilgai negali būt: manu pats
yra meškins, jis vakare parbėgs ir suės tave...
Ale brolis atsaku:
- Nebijok, sesut, aš pasikavosiu.
Ateju vakars - ėmi miškas troškėt, ir parbėgu labai didelis
meškins. Ale kaip tik įėju in priestubį, nusimeti skūrą ir pavirtu
į labai gražų jaunikaitį. Tas jaunikaitis pasisveikinu su savu pa­
čia ir, pamatęs auksines šakutes, klausė pačios:
- Kas buvu pas tave?
Pati atsaku:
- Buvu neseniai manu brolis ir paliku man tas šakutes.
Pats barasi ant pačios:
- Kudėl tu nepasilikai broliu, iki kol aš pareisiu?
- Aš bijojausi, - saku pati, - kad tu nesudraskytum. O jegu
nori, tai as jį pašauksiu: ne per seniai išėju...
Išėjus susuku, ir brolis tuo inėju, pasisveikinu su švogeriu,
išsipasakoju viens kitam savu vargus. Ponaitis, kuris buvu pa­
verstas į mešką, saku, kad jį prakeiki tėvs ir kad da turįs to skūro
keturis metus gyventi. Ir pasaki savu švogeriui, kad jis ilgiau čia
negali būt: po dvylikai jis vėl turįs lįst į tą meškos skūrą.
Atsisveikinu karaliūnas su savo seseria ir švogeriu ir lėki to­
liau. Belekiant jam pas trečią seserį, prilėki deimanto mišką, nu-
silauži kelias šakutes ir lėki toliau. Prilėki didelias marias, ant
kurių pamati salą, o ant tos salos - puikų dvarą. Prilėki prie to
dvaru, nusileidu ant žemės ir inėju į palocių. Eina in vieną paka-
jų - nieku neranda, eina į kitą - ir nieku neranda. Ale visi tie
pakajai buvu neišpasakytai gražiai auksu, sidabru, brangiais ak-
menais dabinti. Eina į trečią ir randa paną bovijančiąsi su auksi­
niu obuoliu. Jis jai pasisaki esąs jos brolis, išpasakoju visus
atsitikimus. Sesuo neilgai trukus jam saku:
- Gailu, kad tu negali, broliuk, ilgai pas mane būt: manu
pats ne už ilgu pareis, o jis yra labai dideli lydeka, jis tave gal
praryt...
Ale brolis saki, kad ji nesibijotų: jis pasikavosiąs. Atėju va­
kars, ėmi vilnys mušt į langus, ir tuo į palocių inšoku labai dide­
li lydeka, pasidėju žvynus tam pačiam pakajukij, kur buvu

331
pasikavojęs karalaitis. Pastoju į labai gražų karaliūnę inėjo pas
pačią ir pamatė ant staliuku deimantines šakutes, kurias buvu
palikęs jai brolis. Tuo klausė pačios, iš kur ji gavu. Pati atšaki,
kad buvu brolis ir paliku jai tą dovaną. Lydeka ėmi bartis, kad
neužlaiki brolį ilgiau. Pati atšaki:
- Jegu nori matytis su manu brolium o tavu švogerium, tai aš
jį galiu pašaukt.
Ir ji tuo inėjo in kitą pakajų ir atsivedi brolį. Pasisveikinu su
švogerium, papasakoju jam priežastį savu atlankymu. Tada jam
lydeka-karalaitis saku:
- Labai man nesmagu, kad aš tave ilgiau, švoger, negaliu lai­
kyt pas save: kaip ateina pusiaunakti, tai aš turiu persimainyt į
lydeką. Ir turiu da pakūtavot tris metus, nes mane tėvs buvu
prakeikęs.
Karaliūnas, nilgai laukęs, atsisveikinu ir lėki į savu tėviškę.
Netoli tėviškės nutupi ir ėjų pėkščias ir radu ant tu pačiu daiktu
tą patį senuką - o tai buvu Dievas o kuris jam buvu davęs lazdą,
kepurę ir divonėlį. Senuks klausi:
- Ar mateisi su sesutims?
Karalaitis išpasakoju visą savu kelionę, paskui atidavė skry­
bėlaitę, lazdą ir divoną senukui, padėkavoju jam labai už jo gerą
širdį ir ėjų namon pas tėvą. Pamatęs tėvs sūnų labai džiaugėsi,
išėju priešais ir klausi:
- Ar mateisi, sūneli, su sesutims?
Sūnus atšaki:
- Buvau pas visas sesutes. Jos gyvena toli no mūs, ale ateis
laikas, kada galėsim matytis tankiau...
Tėvs pavedi sostą sūnui, ale sūnus buvu nevedęs, tai jis ėjų
sau ieškot pačios. Einant keliu, sutiku tą patį senuką, kuris jam
buvu davęs kepurę, lazdą ir divonėlį. Senuks jam liepi eit į miš­
ką, kur buvu koplyčia, o to koplyčio buvu užkeikta pana labai
bagota ir graži, liepi jam išbūt ten tris naktis, tai tąsyk jo bus.
Saku senuks jam:
- Kaip ineisi į koplyčią, tai rasi už altoriaus grabnyčią. Ant
nakties atsistok vidurij, apsirėžk su žvake aplinkui ratą, stovėk
ir nesibijok.
Atėju vidurnaktis - išbėgu iš grabu pana su pulku juodųjų ir
ėmi apė jį šokt. Ale per tą ratą negalėjų pereit. Ant trečios nak­
ties senuks jam liepi atsistot šalia grabu:
 - Ir kaip tik pana iššoks iš grabu, tai tu, - saku, - atsigulk į
grabą ir neleisk ją.
Kaip tik atėjo dvylika, pana iššoku iš grabu ir ėmi bėgiot po
bažnyčią, o karaliūnas atsiguli į jos grabą. Kaip tik gaidžiai už-
giedoju, tai ji ėjų gult į grabą, ale negalėjų ineit ir šalia grabu
perstovėju visą naktį. Rytmetij karaliūnas išlindu iš grabu ir ra-
du paną bestovinčią šalia. Pana jam labai dėkavoju už tai, kad ją
išvalninu. Paskui juodu ženijosi. Ir ant veselijos pakvieti visus
sava švogerius, kurie buvu jau atsipakūtavoję. Veselija buvu la­
bai gera. Visku buvu pilna, tik reikėju paukščių pienu.
(Užrašyta 1871 m. Veliuonos tarmėje. Kaunjol pav.; priduota Ed. Volterio iŠ
Petrapilies.)

XXIV. APIE VAIDUOLIUS

1. Sako, kitąsyk būdavę, o gal ir dabar yra, vaiduliai. Vaidu-

liais tai būną tie pšts velniai, kurie ant žemės valkiojasi. Sako:
kuris žmogus būva labai nedoras arba labjausia - kuris priėmęs
komunikantą ne praryja, ale, iš burnos išsiėmęs, parneša namon
ir kur paslepia, - o kitąsyk žmonės, idant jiems bitės gerai atsiai-
tų, dėdavę bitėms in avilį, - tai toki žmonės numirę jie vaikščioja
ir vaikščioja tokiu būdu: velnias in tokių ledakų žmonių skūrą
inlenda ir vaikščioja sau ant žemės kaip tas pats žmogus. Vel­
nias, būdams žmogaus skūroje, nieko tuom sykiu nebijo; jis gal
vaikščiot po bažnyčią, gal jį šventyt arba ir šventais daiktais ing
jį mėtyt - jam vis tiek. Toksai velnias žmogaus skūroje esąs labai
neramus, visur trankąsis, viską mėtąs, laužąs, kas tik jam pa­
puola, arba da ir žmones smaugiąs. Ale jis tik tiek pajiegiąs, kaip
tas žmogus, kurio skūroje jis gyvenąs. Tokį žmonės vaiduliu va­
dina. Jeigu nornog jo atsikratyt, tai tur, sako, atkast tą žmogų, jo
galvą nukirst ir ją jam in tarpą kojų indėt - tai tąsyk nustojąs
vaidintis.
(Nog daugeliožmonių girdėta Vaitkabaliuos. Vilkavliškio] pav., Suvlalkųlgub. -
Pr. Aidukaitis.)

2. Vienuose namuose trankydavęsis vaidulis. Jis lįsdavęs vi­

sai šeimynai in akis. Katrie bailesni, tai naktyje nė laukan niekad
neidavę. Ale vienas bernas, aidamas gultie in tvartą, pasiėmė
uzboną šventinto vandens ir krapylą. Sakęs, kaip ateis vaidulis,
333
tai šventinsiąs. Kaip tik spėjo atsigult - ir vaidulis čia. Bernas iš
baimės nespėjo krapyt, ale visu uzbonu kaip duos - net uzbonas
sutruko! Vaidulis iš karščio net su durimis išlėkė! Mat skūrą jam
prakirto, tai šventas vanduo insigavo. Ant rytojaus skūrą rado
ant kiemo.
(Nog saw tėvo ii Vailkabalių. Aidukaitis.)

3. Vaidulis vaikščioja paveiksle žmogaus. Kiekvienas žmo­

gus, kuris, gyvędams ant žemės, veda blogą gyvenimą, su vel­
niu bičiuliuoja, tas paskui numiręs vaikščioja, nės velnias turi
savo galią ant jo: velnias įlenda į žmogaus odą ir vaidinasi. Vai­
dulis nebijo kryžiaus (žegnonės) nė kitokių šventinybių. Sako:
„Nežegnok manęs, aš neesmi velnias!" Sutikęs vaidulis žmogų
visados vadina imtis (galynėtis). Ale jis tikt tiek turi vieko, kiek
turėjo anas žmogus, būdamas gyvas, į katro odą velnias yra įlin­
dęs. Vaidulį lengvai galima apgalėti, jei apgalėjai aną žmogų,
esantį gyvą. Bet, norint parmesti, tas vaidulis tuojaus išsirita ir
vėl vadina galynėtis, ir jeigu žmogų užpuola iš vakaro, tai iki
gaidžiui užgiedant veik uždovija.
Norint vaidulį atsikratyti, reikia plėšti jo drabužius, tai jis bė­
ga, bijodams, kad nesudraskytum ir nepagadytum jam odą. No­
rint, kad vaidulis nevaikščiotų, reikia nukirsti mirusiam levonui
galvą ir padėti tarpe kojų. Jei levonas pasiekia gulėdams savo
galvą rankoms, tai jis eina ir be galvos.
(Nuo Pr. Kazakevičienės iš Kūlokų, Kalvarliįosl pair, Suvlalkų] gub.)

4. Vienas ūkinykas po numirimui kasnakt vaidindavosi. Vie­

ną kartą susitarė aplinkiniai kaimynai, atkasė vaidulio duobę ir
nukirto galvą. Bet kad nukirtę galvą padėjo prie šono, tai vaidu­
lis vaikščiodavo paprastai be galvos, pasiimdavo savo galvą po
pažaste, ir kada jį einantį per kaimą užpuldavo kaimo šunes, tai
su savo galva mėtydavo ir išvaikydavo viso kaimo šunis.
(Nuo Pr. Kazakevičienės.)

5. Kitąsyk Gražiškių Kereiša su Kundračiku nujoję naktigo­

nėm Jiedu susikalbėję: jeigu kas juodu kabytų, tai laikysęsi. Ke­
reiša buvęs didelis vyras. Ne po ilgam žiūrį - ateina vienas prie
arklių. Kereiša sakąs:
- Tu man arklių nimsi!

334
 Ir jiedu tuojaus susiėmę. Ir tas toks šaltas buvęs... Suprato,
kad ne žmogus, ale vaidulis. Tuo tą vaidulį parmetęs ir pradėjęs
šaukt:
- Simai, duok kurčgalį - mušu velnią!..
Ką tik teip ištarus, o jo draugas, pamatęs, kaip imasi, ėmęs ir
pabėgęs. Paskui vaidulis paalsintas tolyn nusvyravęs.
(Nog saw levo užrašė Aidukaitis.)

6. Kitąsyk vienas baudžiauninkas negalėdavęs niekaip vai-

dūlio atsikratyt. Kaip jiedu kur susikabydavę, tai vis baudžiau­
ninkas jį ingalėdavęs ir ingalėdavęs, nes buvęs drūtesnis. Būdavo,
kaip kur tenka važuotie, tai turėdavo jis pirmiausia važuot arba
nors viduryje tarp kitų, o kaip važuodavęs paskutiniu, tai vai­
dulis ir lįsdavęs jam in akis ir sakęs: „Na, aš vis tau galą padary-
su..." Vieną sykį baudžiauninkui teko važuot, ir jam kas pakelėje
pagedo, turėjo sustot ir pasitaisyt, o tuom sykiu jį kiti pralenkė.
Tada vaidulis gavęs progą ir užsmaugęs baudžiauninką.
(Nog saw tėw - Aidukaitis.)

7. Buvo du broliu pas tėvą. Vienam tėvas paliko tuos na­

mus, kuruose augo, o antras turėjo keltis in laukus. Tas lau­
kuose insistatė trobas - ir ėmė tenai vaidytis, trankytis naktij,
ir negalėjo tenai gyventie. Jis kitas trobas nuvežė in kitą daiktą,
o vienas tvartas da buvo likęs ant vietos ir gale tvarto stovėjo
kopėčios. Ale vienas keleivis naktij atėjo prie tos trobos, rado
kopėčias - sako: „Reik lipt an tvarto ir atsilsėtie..." Užlipo an
to tvarto, rado šiaudų ir - guli atsigulęs. Ale su sykiu užšoko
an tvarto vaidulis, na, - ir su juom imtis... Tas žmogus stiprus
buvęs. Kaip tik mes tą ledakąjį tas žmogus - jis ir vėl stačias...
Ir jiedu ėmėsi, ir vis mėtė tas žmogus tą vaidulį iki gaidžų. Kad
būtų gaidys neužgiedojęs, tai jau tą žmogų būtų pasialsinęs ir
būtų pasmaugęs.
(Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos. Vilkavliškiol pav.. SuvlalkųJ gub.)

8. Vieną kartą keliolika vyrų jojo į naktigonę ir, jodami pro

prūsų kapines, pamatė, kad žmogaus ranka išlindo iš kapo, tu­
rinti baltą skepetaitę. Vėjas papūtė - pur pur pur! Dabar vyrai
sustojo ir tėmijo, kas ten per prajovas turės nusiduoti. Jims be­
stovint, žiūri - ir antra ranka išlindo. Ant galo visa žmogysta

335
pasirėplino ant kapo, atsistojo, nusipurtė žemes, perlipo per tvorą
ir nuvėjo kaimo link moteriška ypata.
Tarpe jojančių buvo du vokiečiu, jaunu vaikinu.
- Ar žinote ką, vyrai, - sako tuodu vokietuku, - ten aina mū­
sų motina. Ji pareina kasnakt ir smaugia mūsų tėvą, Grįžkime,
vyrai, nes rupūžė mūsų tėvą parėjus užsmaugs.
Bet iš jojančių nesidrąsino nė vienas grįžti. Tada jiedu dvieja
sugrįžo ir rado motiną namie. Ėmė botagais plakti ir beplakda-
mi atsivarė į kapus. Ant rytojaus tiedu vaikinu atėjo į kapus,
atkasė motinos duobę. Rado ją begulinčią kniūpsčią. Nukirto gal­
vą ir, nutašę pleišką atbulos drebulės, perkalė per krūtinę. Ir anoj
daugiaus nevaikščiojo.
(Nuo Pr. Kazakevičienės.)

9. Visur Prūsuose iki šiol tarp žmonių likęs tikėjims į krauja-

surbius. Tai esą žmonės, kurie palaidoti naktyje vėl atsikelią ir
savo paliktiemsiems kraują išsurbia - teip, kad šitie turį mirti.
Ir jie tol ramybės nerandą, ik visi giminės sąnariai tokiu būdu
jiems neseks į grabą. Norint jį sunaikyti, vienintelė prieprova -
tokiam kraujasurbiui pirm palaidojimo, jei galima jį pažinti, -
o galima ant to pažint, jog jis miręs tur veidą raudoną, - arba
vėliaus tai patyrus, kūną iškasus iš žemės, jam galvą nukirsti ir
tarp kojų padėt. Jeigu tad' teka dar kraujas, tai yra neprivilti-
nas ženklas, jog miręsis tikrai kraujasurbis buvęs. Šį kraują su­
sėmus, reik visiems giminės sąnariams jo gerti, per ką jie taps
tobulai apsaugoti.
( Te l t a u ufndl T e mm e. VolkswagenOstpreussens. Ulthauens und Wcwtjircus-
sens. Neue Ausgabe. Berlin. 1865. S. 275.)

10. Senovėje, - pasakoja seni žmonės, - kad, būdavo, kūdikį

nutraukia, o paskui vėl atžindo, tai toks žmogus, gyvendams an
svieto, gaudavęs piktas akis ir an ko pažiūrėdams galėdavęs už-
kenktie. Toks atžindulis kad pirmiausia pamatydavęs kokį ma­
žą gyvulį, tai jau tas gyvulys neaugdavęs, ir 1.1.
Vienam sodžiuj toks žmogus mirė. Pagal senovišką būdą už-
tiesę jo kūną balta drobule ir palaidojo. Po jo myriui - kaip pra­
dėjo mirt žmones vis po viens kitam, kad jau išmirė didesnė pusė
sodžiaus! Ale atėjo in tą sodžių viens išmintingas žmogus. Jis
klausia:
336
 - Kas čia pirmutinis toks mirė?
Sako - toks ir toks.
- Tai jūs jį atkaskit - jūs pas jį ką nors rasit...
Mūvėję jį atkasė, atvožė grabą, tai ištraukė iš gerklės pusę
paklodės, jau intrauktą in gerklę, suvestą. Tai kaip tą paklodę
jam ištraukė iš gerklės ir jam galvą nukirto, tuosyk jau daugiau
tam kaime žmones nemirė. O pakol jis būtų visą suvedęs tą pa­
klodę, tai būt visi žmonės tam kaime išmirę.
f Užraše V. Basanavičiųs Ožkabaliuos.)

11. Daug kartų kalbėdavo mana tėvas, Antanas, sava atsiti­

kimus, tik negaliu žinoti, apė kokius metus, - tiek žinau, kad
prieš lenkmetį. Vieną kartą pavasario laiki, apė gegužio mėnesį,
sugulį visi gryčioj ant lovas, o jis atsigulįs ant suolą už stala. Visi
sumigį, ir jis užmigįs. Šit ape kokių 11 valandų nepajutįs, keip
užguli kas tį jį, kad negaliųs nei išrėkti, nei pasikrutyt ir teip
troškinu, kad pamislijįs, kad jau smertis. Šit tokart prėmenėj gai­
dys suplastenįs su sparnais. To tarpu jį palaidįs, išbėgdams iš
gryčios dur(i)s py kš! - gryčios ir priemenės dur(i)s palikįs atida­
rytas. Tėvas grait užsikėlįs, norėjįs kepurės surast, o seso Uršu­
lė, gulėdama ant lovas, klausiunt:
- Kas čia pasidarė, Antanai?
Jis - par dur(i)s - tik užgirdįs, kad keip ir raitas ulyčia jou ta
ta ta, ta ta ta... Jis grait ant kėma, vartus pribėgįs, nespėjįs išlėkti
ant ulyčias, o tas - jau pro susėda kryžių, kur prė kėma buvjs, o
susėda Parliuka šunukas, g voltu staugdamas ir lodamas, - pas­
kui am am am... Ir visa sodžiaus Šunys staugdami išlydėjį neži-
namą svečią, o jis - tėvas - negalėjįs įsižūrėti, bo nešviesu būvį ir
labai grait, kaip žaibas, prabėgįs. Tik tiek nužvelgįs, kad keip ir
žmogus be galvos ir sėdžiųs keip ir ant kokio gyvulio keturkojo,
nes į syk būta į vėną galą ūlyčias pradėta lėkti, ale grįžtantį atgal
jis tik pamatįs biskį pro kėmą pralakiunt ir negalėjįs įsižiūrėti, o
kol ant ūlyčias išlėkįs, tas jou toli buvįs, bo jis su ta kepure susi-
marudinįs. O ant rytojaus į katrą galą ans nulėkįs, tai tį yra krū­
mai-vadina Pamarnakėlis-labai tankūs, kūrė iršianden tebėra
palei upeluką Marnakėlį, kurs iš ežerą bėga į upę Lėvenį: čia
jaučius pirma ganydavį. Rytą metą, saulei užtekėjus, kad pasi­
kėlus vėtra, kad pradėjus krūmus, medžių šakas laužti! Visi gy­
vuliai pradėjį baubdami ūlyčion bėgti ir visi, kairė ganė, parlėkį
išsigandį sodžiun. O paskui nėka neatsitikį, tik už kėk laika gy­
vuliai labai gaišį...
(Nog Antano Mičiūdos ii Tiltagalių. Vilkmcrglėsl pav.. Kaunioi gub. užraše jo
sūnus Kazys.)

12. Lenkininkų (Ragain(ės] pav.) Lenkaitis, ūkininks, man

teipo atpasakojo:
- Jauns vyruks būdams ir naktij arklius ganydams, susita-
rau su savo pagalbininku nujotie kitus arklininkus supilt... Už-
sisėduse ant arklių jojova pagal upę, tai pamatėva nekurj žvejį
toje darbavojant, būk jis su kriče iš vandens ant kranto žuvis
metąs. Artyn prijojuse išpažinova jį vyrą be galvos, lyg kokį
Žaką, šalia vandens stovintį. Aš norėjau jam vieną su mano
stranginu bizūnu, kurį aš ant mušimo drauge turėjau, porą iš­
ilgai sveikatas uždrožt, ale mano draugas mane nudraudė. Ap-
sukuse atgal grįžova, o arklius ant ganyklos paleiduse, dėl
šlapumo atsigulėva ant nekuro čon ėsančo, ale nuskurduso ir
išsisplėluso kadagio krūmo. Mano draugui vos įsnūdus, išgir­
dau stenėjimą po mumdviem. Dabar aš, mano karbačui valią
duodams, tam stenuokliui per Šakas porą užkaršau - pastojo
tyka. Po valandėlės vėl stenėt pradėjo. Mano draugas pabudo,
o aš vėl ant šakų drožau dėl nutildymo. Ale tai juo didžu balsu
pradėjo stenėt, o tuomžyg pasijutova mudu kokią 20 žingsnių
nuo muma guolio tolyn numestu... Įbūguse atsikėlę jojova sveiki
namon.
(V. Kalvaitis.)

13. Vieną kartą ėjo žmogus ir susitiko vaidulį. Šis tuojaus

sako:
- Eime imtis!
Žmogus persigandęs pratarė:
- Dieve, padėk, ir visi šventi!
- Ei, tu šaukiesi Dievą ir visus Šventus, o aš nežinau, ar tave
vieną galėčia apveikti.
Ir jis jau nėjo galynėtis su tuom žmogum.
(Nuo T. Kubiliaus iš Kūlokų.)

14. Kitąkart Vištyčio girioj buvo toks vaidulys: būdavo, koks

žmogus pro jį aina, tai jis siūlydavo pinigus, kad imtų nog jo, o
žmogus mislydavo, kad jis tik tyčia, o jeigu imtų, tai mislija, kad
gal ką pikta padaryt. Tai, būdavo, kaip pasiūlo, o neima, tai ima
ir galvą užsuka. Ir tokiu būdu daugybę žmonių išsmaugė.
Dažinojęs apė tai vienas kareivis. Jam vienąsyk buvo reika­
las ait per tą girią. Jis nėjo su kitais keliu, bet ėjo išsiskyręs, kur
pats žinojo. Beaidamsir tuojau užėjo tą žmonių ganubintoją. Ka­
reiviui atidavė pinigus, tarydamas:
- Ačuo tau labai dailiai. Aš šitus pinigus turėjau kam atiduo-
tie, nes aš per juos neturu vietos ir atsilsio. O dabar jau būsu
ramus.
Kareivis kaip parsinešė pinigus, tuojaus iš jo atėmė vyresnie-
jie ir nusiuntė turbūt karaliui. Da tą vargšą kareivį pasodino ant
kiek in kalėjimą. Atėjo nakčia pas karalių tas atidavikas pinigų,
smaugdamas sako:
- Ar tu davei tam kareiviui pinigus, kad tu iš jo atėmei? Žiū­
rėk, tuojau kad jam sugrąžytum ir paleistum jį iš kalėjimo!
Tuojaus ant rytojaus kareiviui pinigai buvo atiduoti.
(Girdėta nuog mano tėvo Vaitkabaliuos. Vilklaviškiol pav., Suvfalkųl gub. Pr.
Aidukaitis.)

15. Buvo vienas dvarponis. Jis buvo jaunikis senas, ale jis au-
ginosi mergose pagautą dukterį. Ale kaip jis da statė tuos na­
mus savo, tai jis kamine davė išmūryt skylę po plyta, o kad jau
jis mirė, tai jis savo su skūriniu krepšiu pinigus in tą skylę indėjo
ir teip jis sukalbėjo: katra ranka juos ten padeda, tai kad toj ran­
ka ir išimtų.
Jam numirus, atėjo pas tą dukterį žentas, o tas senasis pons
buvo nukasavojęs sodžių. Tai dabar tas žentas pasamdė kelis
kareivius, kad lygytų tais vietas tų ūkinykų ir išnaikytų medžius.
O toj kamaroj, kur tie pinigai pakavoti buvo, ten kaip tik saulė,
būdavo, nusileis, niekas negalėjo būtie. Girdi, atsisėda kas an
kamino ir rėkia: „Metu", - o nežinodavo, ką jis nor mest, misly­
davo, kad žmones tuos jis nor mest, kur ten yra. Šventą dieną
parėjo dabar tie kareiviai gerai insigėrę, žino, kad tame gale nieks
negali naktyje būtie, - sako viens kareivis:
- Aisu aš ten - ar jis mane mes...
Nuvėjęs atsigulė nusirengęs ant suolo. Ne už ilgo girdi - sė­
do an kamino ir rėkia:
- Išmetu, išmetu.
 Tą kareivį jau paėmė baimė, jau jam ir pagirios iš galvos iš­
ėjo. Graibo jau jis tik savo čebatus apsisut ir bėgt, o tas vis rėkia:
- Išmetu, išmetu!
O tas kareivis nesugriebia teip grait čebatų. Jis mislija, kad
jau jį išmes, - sako:
- Mesk, po galų, ale savo kareiviškų čebatų aš tau nepaliksu!
Kaip tik jis tai ištarė, kad „mesk”, teip tas tą krepšį pinigų
raudonųjų ir leido in grindis. Tas krepšys tik pokšt ir trūko, pi­
nigų pasklydo po visą kamarą, o tas kareivis išsigandęs išbėgo.
O tas vaidulis tik to ir reikalavo, kas sakytų kas „mesk". Pasakė
tas kareivis tam žentui. Tas nuvėjęs pinigus sušlavė, tam karei­
viui davė kokį šimtą, o kiti liko jam. O kad tas kareivis būtų
žinojęs, tai jis būt galėjęs visus susisemt.
(No i. Barono iš Ožkabalių užraše Vincas Basanavičius.)

16. Vėnam dvari gyveno turtingas ponas, ir pa jo smertei tu­

rėjo aplaisti tą dvarą, nes jam' vaidinos. Palaidė garsą po aplin­
kinį: kuris atsirastų taks žmogos, kad išvytų velnius iš to dvaro,
tai tam pusę turtų davanotų. Jėmė toks kunigas apsijėmė išbūti
per naktį. Atsinešė žvakį ir švinsto vandens, krapylą ir knygų,
užsidego žvakį ir skaito ant knygos, šit jau apė vidunaktį užgir­
do - durys atsidarė ir įėjo tas ponas to dvaro, kur buvo jau daug
metų numirįs, visas linčiūgais apkabintas ant kakla ir rankų. Prėjo
ir atsisėdo šalij. Tas kunigas pradėjo vartyti knygą, ješkot kokio
tin apskaityma. Tas ponas sako:
- Toj knygoj nėra ta apskaityma. Tokioj ir tokioj knygoj ir
tokiam ir tokiam kėmi yra ta knyga ir tas apskaitymas.
Jis pasiėjįs jau atsikėlo, neko nesakįs ir aina per duris. Tas ku­
nigas pasijėmo krapylą, žvakį ir švinta vandens, išėjo per venas
duris ir sustojo. Tas kunigas jėmė jį ir pašvintino. Tė linčiūgai dzin
ir nuėjo visi per žemis! Jis labai tam kunigu padėkavojo, sako:
- Rytoj kaskit tės šito daiktu. Tė linčiūgai, kur matei ant ma-
nįs ir kur per žemis nuėjo, tai yra mano turtai, kurios šitam dva­
ri gy vindams neteisingai surinkau no žmonių, ir už tai aš turėjau
nešioti jos ant savį - po smertei negavau atilsio. Kaskit ryt du
stomeniu - rasit skrynę ir popėris, kam priguli tė turtai, - iŠda-
lykit, tai mani išgelbėsit.
Padėkavoji dar tam kunigu - gaidžiai pragydo, ir jis išnyko.
Ant rytojaus tės to daiktu kasė, kaip buvo sakyta, ir prikasė skry-
nę pinigų ir popėris, kam išdalyti tė turtai. Ta skrynė svėrus 5000
svarų, tai tas pons ant sav[ę]s visus posmert turėjo nešioti.
(„Sakė mano molina ". J. P. Gautas.)

17. Buvo vienas turtingas žmogus. Ale jau jis kaip tik sulau­
kė senatvės, tai jis pats sau pasidarė grabą ir in tą grabą insidėjo
dvigubą dugną, o terp tų dugnų supylė sidabrinius ir auksinius
pinigus, o pasisiuvo pagalvėlj ir in tą susikimšo popierinius pi­
nigus, sudėjo sau viską in grabą, kad jau kaip jis numirs, kad
jam būt viskas parengta. Ne po ilgam tas senis jau mirė, in tą
patį pritaisytą grabą jį paguldė - nieks nežinojo, kad jis ten susi­
dėjo pinigus. Susiedai ir visi žmones žinojo, kad tas senis turėjo
dikčiai pinigų. Sako susiedai jo sūnui:
- Dabar tai apsčiai pinigų nugriebei po tėvui.
šits ginas, kad jis nieko nerado, nė vieną skatiką. Sako:
- Galbūt kur ir yra pakavoti, ale man neteko nieko.
O kad jau kūną pakavojo, to gaspadoriaus jau buvo vaiks
kelių metų, kaip jis, gulėdams ant pečiaus, matė, kaip tas senis
pinigus kavojo, - sako in kelias nedėlias po numirimui:
- Aš mačiau, kaip senukas mažiukus geltonus ir didelius bal­
tus supylė in grabą, o gražias popierėles raudonas ir visokias
sukišo in pagalvėlį tą, ant katro jį pakavojot.
Tuojaus tas gaspadorius nuvėjo pas kunigą, jam papasakojo
tą atsitikimą. Kunigas liepė atkast - pažiūrėt, ar teisybė. Atkasė
grabą - antvožas pakilęs aukštyn. Nė vienas neina atvožt. Ale
sako tas gaspadorius:
- Aš jam buvau mielas, kaip jis buvo gyvas, - aisu ir dabar aš
prie jo.
O kad pakėlė antvožą, rado visas skyles pinigų prikištas: tai
ir in bumą, in nosį, in ausis, in akis ir visur. Sako tas kunigas:
- Išsitrauk, kiek gali.
Sako tas sūnus:
- Neimsu. Kad jau jo buvo, tegul jam ir tenka.
O palaidų pinigų nerado nieko, tai teip ir vėl žemėm užrausė.
(No J. Vaičaičio iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius 1894 m.)

18. Kad buvo trys broliai: du išmintingu ir vienas durnius.

Išmintingiejai naktimis eidavo, tai yra važiuodavo ing girią vogt
malkų, o durnius namus dabodavo.

341
 Vieną sykį išmintingiejai broliai parsiskubino labai anksti iš
miško be malkų ir, subėgę ing grinčią, šnekėt pradėjo:
- O tai, brolyti, baimės matėm, tai baimės! Neduok Dieve dau-
giaus tokią matyti!
Durnius išgirdo tą jų šneką ir, nulipęs nuo pečiaus, ėmė anų
klausinėte:
- Brolyčiai, tai kokia yra toji baimė, kaip jinai išrodo?
Išmintingiejai, norėdami iš jo pasišaipyti, sako jam:
- Nueik, kvaily, ant vokiečkapio, tai pats pamatysi tą grožybę!
Durnius, skrandą apsivilkęs, nubėgo ant vokiečkapių, - o tai
buvo apė vienuoliktą ar dvyliktą adyną prieš pat gaidžiagiestį,
kada pats vaidinimaisi, - žiūria, stovi viens baltas ant kapo. Dur­
nius, pribėgęs prie ano, sako:
- Brolyti, ar tai tu baimė ir stebuklas?
K aip tiktai d u rn iu s n u tv ėrė ing glėbį vaidylą (šm ėkšlą), tuo-
jaus terp rankų prapuolo. Jis bėgo prie kitos - ir ji, nutvėrus ing
glėbį, pražuvo. Teip visos baltos, margos, juodos, raudonos ir
dryžuotos vaidylos, kokios tiktai buvo ant vokiečkapių, išnyko.
Bėga jis tolyn keliu ir susitinka poną važiuojantį. Ponas, pa­
matęs žmogų keliu bėgantį, užklausė, ko jisai teip bėga. Dur­
nius atsakė, kad bėga ješkot baimės ir kaip niekur negal jos
atrastė. Ponas sako jam:
- Sėsk ing karietą pas mane, o aš tau baimę parodysiu, kad tu
net išsigąsi.
Durnius atsisėdu ing karietą šalia pono ir važiuoja, raginda­
mas važnyčią, kad greičiaus važiuotų.
Pas tą poną dvare buvo tokia bažnyčia, kurioje visados vai­
dindavos, ir nieks negalėdavo joje pernakvot, nes sudraskyda­
vo nežinia kas tai toks. Kas, būdavo, ni pasiliks ant nakties, o
visados ryto atrasdavo tiktai kaulelius, pas duris sukrautus. Ir
tą durnių ponas ant to vežės, kad sušerti anam nežinomui bai­
sūnui bažnyčioje, kurs žmonių mėsa minta. Įleido durnių ing
bažnyčią ir užrakinę paliko vieną vienintelį ant nakties. Dur­
nius pasiėmė tris žvakes: vieną vaškinę ir dvi lajines, užsinešę
ant viškų, užsidegė visas tris ir meldžiase kaip galėdamas. Mel­
dės meldės, jau nusibodo melsties. Jisai pasiėmė kortas ir pradė­
jo graiti sau vienas: pats išduoda, pats nukerta. Teip jam
besibovijant atėjo jau gers laiks: gal vienuolikta, o gal ir dvylikta
adyna. Pradėjo skiepuose kas žino kas braškėt. Atsidarė skiepo

342
 durės, išbėgo iš tenai baisi baidyklė, išbėgus po bažnyčią bėgio­
jo ir v;s su nosia tiktai Šnyrpšt, šnyrpšt šnirpščia. Tuojaus ant
viškų atlekia, artinase prie durniaus. Durnius ją nutvėręs už ran­
kos ir sako:
- Aha! Gerai, kad atėjai: dviese bus genaus kortuotė.
Ir, nelaukdamas atsakymo, įdavė vaidylai ing nagus pluokš-
tą kortų ir, išdavęs kokią tenai devynakę, sako:
- Kirsk: jog turi vyresnį.
Vaidyla nukirto vieną ir kitą - čia neva grajijo, neva ką, o su
antra ranka brūkšt užspaudė vieną žvakę. Durnius, užsižiūrėjęs
ing kortas, anė nepamatė. Biskį palaukus, vėl užspaudė kitą žva­
kę. Norėja ir trečiajai teip padarytė, ale kad būva vaškine, par
tai negalėja užgesytė. Da biskį palaukus, vaidyla kišo savo iš-
džiūvėlę ranką prie durniaus gerklės. Durnius tikt pokšt jam per
nagus ir sako:
- Kad pristojai grajyt, tai ir grajyk, o nagų nekaišiok, kur
nereik!
Vaidyla vėl grajijo valandą ir vėl kiša savo iškaulėjusią ranką
prie durniaus gerklės. Durnius vėlek, nustūmęs ranką, paliepė
grajytė. Už trečio sykio vaidyla vėl kiša ranką prie gerklės. Dur­
nius supykęs kaip pastums jįjį - kaip tas dribs žemyn nog viškų,
tiktai sužvangėja, suskambėja asloje ant žemės ties skiepo durė-
mis. Durnius nusigandęs žvakę pasigriebė - marš žemėn nog
viškų trepais tekins nutratėjo! {lėkė ing skiepą. Kad pažiūr - pu­
se skiepo raudonųjų! Matai, tas vaidyla tai buvo vaikščiojantie-
jie pinigai. Kaip durnius juos pastūmė nog viškų, krisdami
susitrenkė ir pabiro. Durnius nusiavė kelnes ir marškinius ir,
prisisėmęs piningų, pasistatė pas duris, o pats vaikščiojo nuo­
gas po bažnyčią. Visą naktį teip išskurdo nabagas.
Ryto ponas siunčia tarną paveizėti, kas dedas bažnyčioje, ar
dar tebėra gyvas tas durnius. Tarnas atėjęs žiūr par skylutę nog
rakto ir pats akims savo nenor tikėti: mato žmogų nuogą. Pats
neišsitiki, kas tai gal būtė: žmogus ar vaidyla. Parėjęs pasakė
ponui. Ponas sušaukė visą šeimyną ir, apstojus apie bažnyčią,
liepė atidarytė duris. Atidarė - žiūr, kad tai tas pats durnius,
tiktai nuogas, pauteliai dzambalduojase terpkojij. Tuojaus jįjį ap­
vilko drabužiais. Jis, tas kelnes užsidėjęs ant pečių, o marškinius
su piningais pasiėmęs ing ranką, nuėjo iš bažnyčios ing dvarą.
Ponas jįjį da apdovanoja javais, davė arklius, karietą ir išleido
namo. O toje bažnyčioje daugiaus nesivaidydavo. Durnius, par­
grįžęs namo, už parsivežtus piningus nusipirko dvarelį ir tenai
gyveno.
Vieną kartą šienpjūtės laike bcsijovydamos mergos užleido
jam už ančio varlę. Durnius pradėjo šokinėt, klykaut, rėkaut,
draskytis, ir kad būtų varlė neiškritus kaip tenai laukan, būtų
durnius pašėlęs iš baimės. O mergos šaipydamos juokės, saky­
damos:
- Nu, ko gi čia tau tokia baimė: jog varlė už tave mažesnė -
neprarys.
Durnius sako:
- Ar tai tokia baimė? Kad būčiau žinojęs seniaus apie jąją, tai
niekad nebūč jos ješkojęs! Tai ne žertas pajust už ančio šaltą daik­
tą, o dargi krutantį.
(Nu Lengvenienes iš Krisiapoliaus. Kaunto] pav., užrašė Pr. Virikas.)

19. Augino sykį bagots tėvs vienintelį sūnų. Tas turėjo visą
valią, jis darė, ką norėjo, ir teip jis užaugo be jokios bausmės ir
drausmės ir kas dieną raskašniai prisivalgė, o todėl jis jau į jau­
nikaičio metus įstojęs nieko nesibijojos nei nežinojo, kas baimė
per daikts. Jis taigi kartą pasikėlė eit į svietą ir baimes ieškot.
Kaip jis jau šauniai toli apie kiek mylių nukakęs buvo, parėjo jis
į vieną kiemą. Čia žmonės, ant ūlyčios susistoję, klausė jį, kur jis
einąs. Jis sakė:
- Aš einu baimes ieškot. Rasi jūs bent žinot, kur aš baimę
galėčau rasti?
Anie vyrai jam atsiliepė, kad jie žiną. Tas kiems būtent turėjo
kapines, ant kurių kas naktį numirėliai atsikėlę baisingai toby-
davos, kiti povisam su grabais išeidavo ir prieš kits kitą mušda-
vos, o bezliepyčos ypačiai tą visą išgąstingą darbą su numirėliais
varė. Todėl ir nei viens žmogus naktį, o ypačiai tarp ziegoriaus
vienuolika ir dvylika nei iš tolo pro tas kapines negalėjo keliau­
ti. Tai anie gaspadoriai mislyjo: „Palauk, kad tu baimės neturi,
čia ant tų kapinių tav baimės priduos". O jie jam sakė:
-Šią naktį tu turi ant kapinių stovėti, tai tav baimės padarys.
- Gerai, - sakė jis. - Kad tai nusiduos, aš už tai jums pasige-
rysiu.
Jis nusivesdino ant kapinių ir stovėjo. Ir šiaip nieko prie sa­
vęs neturėjo, kaip tikt šilkinę skepetaitę ranko nosiai nusišluos-

344
 tyt. Po ziegoriaus vienuolika paniko numirėliai su didžu mur­
mėjimu ir rėkavimu iš žemės išsitarabyt, kiti po visam su gra­
bais. Tai čia stojos didis užims ir braškėjims. Čia viens kaukė,
kits švilpė, kits rėkė, kits murmleno, kitą vėl bezliepyčia, su gra­
bu nutvėrusi, smogė prieš kito grabą, ale iš to viso ans vyrs bai­
mės negavo. Paskui viens numirėlis su savo grabu - tiesiog ant
jo, bet šis tik čupt jį:
- Ko tu nori?
Ans atsiliepė:
- Gelbėk mane, aš turiu drugį bumo.
- Rodyk šen!
Ir kaip grabasius galvą pro grabą iškišo ir išsižiojo, tikt švapt
jam iš burnos Dievo kūns ir iškrito. Šitą Dievo kūną jam kunigs
buvo turėjęs duoti trumpai pirm mirštant, ale kadangi jis per
visą savo amžę baisus klastorius ir prigaviks buvo buvęs, tai jis
negalėjo nuryti Dievo kūną, ir tas jam bumo pasiliko, ir teip jis
buvo numiręs. Tai tas vyrs patyręs ir Dievo kūną į savo šilkinę
skepetaitę suvyniojęs sakė:
- Eik šalin, tu baisybė, nuo manęs.
Tai viens velnias jį nutvėręs kaip smogė, tai jis su savo grabu
keliais kūliais nusirito ir kažin kiek kitų pardaužė.
Rytmetij atėjo gaspadoriai ir klausė, kaip jam nusidavę. Jis
juokės iš visų tų regėjimų ir sakė:
- Berods tie numirusieji čia su bezliepyčoms smarkiai tabės,
ale aš iš to nei jokią baimę nepajutau.
Bet už tą gerą jis tiems gaspadoriams tikt kelias stuopas brang-
vyno davė ir paskui toliaus keliavo. Kaip jis vėl kiek mylių ke­
liavęs buvo, tai jis parėjo į bažnytkiemį. Ir kaip jis į karčemą įėjo,
tai karčauninks jį klausė, kur jis keliaująs. Jis atsiliepė, kad jis
einąs baimės ieškot. Tai karčauninks jam sakė:
- Tai gerai, kad tu šen atėjai. Mūsų bačnyčo tu gali baimės
gaut, kiek tu nori.
Nės to bažnyčo kas mielą naktį velniai su numirėliais baisin­
gą bildėjimą darydavo, mėtydavos su plytstukiais ir kitokiais
daiktais, o kiti numirėliai pats su grabais į bažnyčią atsibaldy-
davo, tai čia jie klykdavo ir šaukdavo ir kaukdavo. Svetimasis ir
to bažnyčo per naktį pasiliko. Jeidams tai duris bažnyčos užra­
kino ir vienam kampe pasisėdo. Kaip tikt veik naktis pastojo, tai
pradėjo plytstukiai lakiot ir beveik buvo girdėt trinkėjims, kaip

345
 kad arkliai bėga, paskui ir du grabu pasirodė, o apie vidurnakti
ir keli velniai atėję pagavo čia su deivėms basty tis ir savo išgąs­
tingą darbą varyt. Tai paniko visuos kraštuos teip braškėt ir pyš-
kėt, tarsi tuojaus visa bažnyčia sugrius. Ale tas vyrs savo kampe
sėdėjo ir nieko n'atbojo, tai jam kaip ir nei motais. O ilgai jiem
bažnyčo savo tokį darbą varius,viens velniūkštis pamažėliu no­
rėjo prie to vyro pritykyt, ale jis jį tuo užmatė ir, greitai iš savo
skepetatės Dievo kūną išsėmęs, tą su seilėms padrėkino, ir kaip
jau ta bezliepyčia teip arti prie jo buvo prislinkusi, kad jis ją pri­
gaut galėjo, tai jis ėmė tą kūną ir prilipino velniui prie smakras.
Ei, dabar tas velnias šaukt ir rėkt, kad jau nei rimt būtum galėjęs,
nės tas švents daikts jam dar pikčaus kaip degte degė. O dabar jis
pradėjo tą vyrą melst, kiek jis tikt galėjo, vis keliais atsiklaupęs,
kad jis jam tą daiktą, kurį jis jam prilipinęs, atimtų. Vyrs sakė:
- Eik ir nunešk tuodu grabu į vidurį peklos.
Velnias tai ir padarė. O kaip jis vėl sugrįžo dar vis šaukdams,
tai vyrs sakė:
- Aš tavim tikt negaliu išvieryt, todėl imk ir iškelk bažnyčos
duris ir užsidėk ant savęs, aš ant durų užsisėsiu, ir tu mane iki
prie peklos angos turi nunešti, kad aš tuodu grabu pamatysiu.
Velnias graitai tai padarė ir vyrą prie peklos angos nunešė,
teip kad jis visa gerai į peklos vidurį galėjo įžiūrėti, o tuodu gra­
bu stovėjo patim vidurij peklos pastatyti. Kaip tai vyrs pamatęs
buvo, sakė jis velniui:
- Dabar parnešk mane vėl į bažnyčią, tai bus gerai.
Jis ir tai vėl padarė, o tada vyrs jam nuo smakras Dievo kūną
atėmė, ir velnias prasidžugęs greitai iš bažnyčos atstojo ir pasi­
žadėjo daugiaus niekados neateiti. O nuo to čėso to bažnyčo dau-
giaus nieks nesivaidino ir nieko nebuvo girdėt.
O rytmetij karčauninks su klekneriu atėjo bažnyčią atrakint,
bemislydamu tą svetimą jau negyvą rasianču ar rasi nors pus­
gyvį, o štai jis sėdėjo savo kampe be jokios baimės. O kaip šiuo­
du jį paklausė, kaip šia jam buvo to bažnyčo, ar jis nesibijojęs, tai
jis sakė:
- Ak, ko čia gali bijotis... Atėjo ir pasirodė čia tokie nieknie­
kiai, ale aš juos visus išbaidžau, kad jie jau n'ateis.
Tai karčauninks jam sakė:
- Kad tu čon baimės neradai, tai tu gali eit per visą svietą - tu
jos nerasi.

346
 Paskui to bažnytkiemio žmonės, tai visą patyrę, visi susėjo ir
tam vyrui širdingai pasidėkavojo, kad jis iš jų bažnytėlės tą visą
nelabystę buvo išvaręs.
Jau dabar tas vyrs, matydams, kad jis niekur negalįs baimės
rasti, vėl grįžo namo, o po ilgos kelionės į savo namus parėjo, o
parėjęs, pailsęs ir nuvargęs būdams, į lovą atsigulė ir saldžiai
užmigo. O pirm užmiegąs buvo tėvui ir motynai pasisakęs, kad
jis toli buvo nukeliavęs, ale baimės negalėjo rasti. Jam dabar teip
bemiegant, atėjo ubagė. Tėvs tos ir paklausė, ar ji nežinanti, kaip
žmogui gali baimę padaryt: jis turįs sūnų, tas dabar nuo ilgos
kelionės pargrįžęs, ant kurios jis buvo baimės ieškot, ale niekur
neradęs. Ubagė sakė:
- Ei, bandykit jam bemiegant šaltą vandenį ant jo užpilt, tai
jis rasi išsigąs ir baimės įgaus.
Tuojaus tėvs atsinešė pilną kibirą šalto vandens ir tikt su sy­
kiu pliupt ant savo sūnaus! Tas tikt strakt iš lovos pašoko ir teip
skaudžiai sušuko drebėdams:
- Ui, dabar didiai išsigandau, dabar jau žinau, kas tai baimė.
O iš to čėso ir nuo to vandens užliejimo jis teip bijojos, kaip ir
daug kitų narų.
(Užraše Kumutatis Kakšiuos. Schleicher. Handbuch dler] littauischen}
SprlacheJ, II, 186.)

20. Buvo tėvas, turėjo sūnų. Ir tas sūnus neturėjo baimės. Ir

jis jį atidavė pas kunigą: mažam kunigas duos jam baimę. Ir nu­
vedė pas kunigą ir paliko.
Kunigas kas vakarą siųsdavo apė dvyliktą adyną alaus par-
nešt. Ir kunigas aprėdė savo mergą baltais drabužiais ir liepė ait
ir terp vartų atsistot.
- Ir kaip jis ateis, tai jo neleisk.
Ir ji atsistojo terp vartų. Ir pareina tas vaikinas iš miesto ir
pamatė - tę terp vartų stovi kas baltas. Ir jis priėjęs artyn ir sako:
- Ko tu čia stovi? Atsitrauk no čia, duok man ait namo.
Ir jį neleidžia. O jis jai sako:
- Atsitrauk, ba kaip duosiu su uzbonu į kaktą - ir užmušiu.
Ta merga pabijojo ir atsitraukė. Jis nuėjo pas kunigą. Kuni­
gas jo klausė:
- Ką matei pareidams?
O jis sako:

347
 - Nieko nemačiau. Tik čia terp vartų koks baltas stovėjo, tai
aš paketinau duot su uzbonu į kaktą, tai ir atsitraukė.
Kitą dieną vėl jį išsiuntė ir vėl tą mergą aprėdė drabužiais
baltais ir liepė atsistot terp vartų ir neatsitraukt. Ir tas vaikinas
pareina, žiūri - vėl stovi terp vartų. Ir sako:
- Tu ir vėl čia stovi? Atsitrauk, ba kaip duosiu su uzbonu - ir
užmušiu!
Ale bet ta merga neatsitraukia. Kaip davė su uzbonu į kaktą
- ir užmušė. Ir tas vaikinas nuėjo pas kunigą. Kunigas sako:
- Kur tu padėjai alų su uzbonu?
O vaikinas sako:
- Aš pamačiau terp vartų baltą stovintį. Kaip daviau su uz­
bonu į kaktą - sumušiau uzboną ir tą baltą užmušiau.
Kunigas nusigando ir nuėjo pas tą mergą ir ją paslapčia pa-
kavojo.
Ir jis jį nusiuntė į koplyčią ant kapinių. Tas vaikinas nusinešė
du krėslu, butelį šnapso, kortas ir žvakę ir nuėjęs atsisėdo an
krėslo. Jau buvo naktis. Ir jis išgirdo - kas tę už altoriaus krepš-
tenasi. Ir tas vaikinas sako:
- Aik šę pas mane: pagrajysim kortom, šnapso atsigersim.
Ir tas nabašnykas atėjo. Ir jiedu grajino kortom, ale tas vaiki­
nas tą nabaŠnyką pragrajino. Jau dvylikta adyna, ir tas nabašny­
kas prapuolė. Ir jis užmigo an to stalo ir miega. Iš ryto atsikėlė ir
parėjo namo.
Kitą vakarą atsinešė ir da vieną krėslą. Ir vėl atsisėdo ant krės­
lo. Ir išgirdo - tę vėl kas krepštenasi. Ir jis sako:
- Aik šę pas mane: pagrajysim kortom, šnapso atsigersim.
Ir atėjo du nabašnykai. Ir jie grajino. Ale bet tas vaikinas juos
abudu pragrajina. Jau dvylikta adyna - ir tie nabašnykai pra­
puolė. Ir jis vėl užmigo ir miega. Iš ryto parėjo namo.
Kitą vakarą atsinešė ir ketvirtą krėslą. Ir jis atsisėdo an to krės­
lo ir sėdi. Išgirdo - kas tę už altoriaus krepštenasi. Ir tas vaikinas
sako:
- Aik šę pas mane: pagrajysim kortom, šnapso atsigersim.
Ir tie atėjo trys. Ir jie grajino ilgą čėsą. Žiūri tas vaikinas an
dziegorėlio - jau netoli tas čėsas, kad jau jiem reikia prapult. Ir
jis capt capt capt kepures nutraukė no galvos ir sako jiem:
- Tu atiduok už tris naktis, o tu - už dvi, o tu - už vieną naktį.
Vienas sako:
 - Ana ant kapinių guli partmaneta, pilna pinigų, tai tau bus
už tris naktis.
Antras sako:
- Ana po kryžium stovi katiliukas su pinigais, tai tau bus už
dvi naktis.
Trečias sako:
- Ana guli mautkaulisant kapinių. Pasiimk, tai tau bus gana
už vieną naktį. - Ir da jis jam sako: - Kad tu matysi kokią baisy-
bę, tai tu tą mautkaulį pakratysi, tai no tavę atsitrauks.
Ir tas vaikinas sako:
- Aikit aikit atneškit, tai aš jum kepures atiduosiu.
Ir jie nuėjo. Vienas atnešė partmanetą su pinigais, antras -
katiliuką su pinigais, o trečias - mautkaulį. Ir jis atidavė tais ke­
pures, ir jie prapuolė. O tas vaikinas užmigo ant stalo ir miega.
Iš ryto atėjo kunigas pažiūrėt, ką jis veikia. Žiūri, kad miega
ir šalia jo stovi katiliukas su pinigais. Ir jis priėjęs semia pinigus,
į kešenių pila. O tas vaikinas pabudo ir sako jam:
- Neruš, neruš: tai mano pinigai.
Ir tas kunigas atsitraukė.
Parėjo namo, ir siunčia (kunigasjtą vaikiną pas tėvą, kad jis
jau neturi jam baimės:
- Daryk su juo, ką tu nori.
Ir tas vaikinas parėjo pas tėvą ir dovanojo katiliuką su pini­
gais, o tą partmanetą ir mautkaulį pasiėmė sau. Ir nuėjo į vieną
girę. Vakare rado grinčiukę. Ir jis inėjo į tą grinčiukę, pasikūrė
pečiuką ir kūrena. Ir palūkėjus įmetė jam grabą į stubą. Ir tas
vaikinas tą grabą skaldo ir kuria pečiuką, o tą nabašnyką pasi­
statė pas pečių. Ale tas nabašnykas kaip ėmė šilt, ir ėmė dribt. Ir
tas vaikinas sako:
- Ko tu nestovi, kad aš tave pastačiau?!
Jis jį vėl pastatė - ir tas vėl drimba. Ir tas vaikinas sako:
- Ko tu nestovi, kad aš tave pastačiau?!
Ir jis jį vėl pastatė - tas vėl ėmė dribt. Kaip davė per ausį, ir
pasakė:
- Ko tu nestovi, kad aš tave pastačiau?!
Kitą vakarą tas vaikinas nuėjo į kitą grinčiukę, ir tę jis užlipo
ant pečiaus ir atsigulė. Vakare išgirdo - atėjo veselija ir pradėjo
šokt. Jis insižiūrėjo į vieną mergą, kad labai graži. Ir jis mislyja,
kaip dabar tą mergą pagaut.

349
 Kitą vakarą jis atsigulė vėl ant pečiaus, ir atėjo veselija. Ir jis
pasigavo tą gražią mergą. Ir tie velniai sako:
- Atiduok mum mergą, mes turim šokt.
O tas vaikinas sako:
- Turit mergų, galite šokt.
Ir tie velniai apleido jį kirmėlėm. Jis pakratė tą mautkaulį - ir
visos kirmėlės nubėgo šalin. O ta merga sako:
- Laikyk da dvi naktis.
Kitą vakarą vėl jis tą mergą pasigavo ir vėl laiko. O tie vel­
niai sako:
- Atiduok mum mergą.
O tas vaikinas sako:
- Turit mergų, galite šokt.
Ir jį apleido kirmėlėm. O tas vaikinas pakratė mautkaulį -
visos kirmėlės atsitraukė. Ir merga jam sako:
- Laikyk da vieną naktį.
Kitą vakarą vėl jis ją pasigavo ir neduoda tiem velniam. O tie
velniai jam sako:
- Atiduok mum mergą, mum reikia šokt.
O jis sako:
- Turite mergų, galite šokt.
Ir jis ją išlaikė tris naktis. Ir jis su ja apsiženyjo. Ir labai tę
buvo didelė girė. Ir iš tos girės pasidarė vaiskas. O tą grabą, ką
įmetė į tą grinčiukę, - tai buvo karalius. Ir jie labai gražiai gyve­
no ir dabar gyvena, jei nenumirė.
(Užrašyta Pajiesij, Priedos vai., Mariampollėsl pav.: LesUfti-Rruįįmann.
Litlauischel Volkslieder ufnd] Macrcheti. S. 176.)

21. Kad kitąsyk buvo toks Jons, kuris ant svieto nieko nebijo­
jo. Jeigu kas sapnavo ten apė kokius raganius, apė vaidulius, tai
Jons tiktai juokėsi ir visada mislydavo, kad nors sykį ant svieto
savo gyvenime pamatytų vaidulį arba nors velnią. Teip misly-
dams sykį net išėjo į svietą ieškot tokių vietų, kur vaidinasi. Be-
vaikščiodams dažinojo no žmonių, kad tenai pagiryje yra toki
nameliai, kuriuose nieks negal gyvęt per vaidulius: jeigu koks,
drąsą paėmęs, ten pasilieka ant nakties, tai jeigu neišbėga, tai ar
ten užmuša, arba užsmaugia. Dieną mat nieks ten nieko nedary­
davo. Kada Jons, tenai nuėjęs, pasigyrė, kad tai jis tenai norįs
išbūt per naktį, tų namelių savininkas, kuris ten negalėjo gyvęt,
pažadėjo už tai 15 rublių. Na, kad da ir 15 rublių Jons gauna,
eina jis ant nakties tenai būti.
Tas savininks, įėjus Jonui, užrakino tą namelį ir paliko tą Jo­
ną ant nakties. Jons turėjo su savim da mėsos šmotą dėl maisto,
rado kakalį apgriuvusį ir tokį puodą su kraštu išmuštu, pasienyje
- lovą geležinę, pas tą - apgriuvusį kakalį ten tokių šipulių - tru­
putis malkų. Jonas valandą sėdėjo, paskui sumislijo ugnį susikurt
ir, susikūręs ugnį, pradėjo tą šmotą mėsos kept. Apė devintą ady-
ną tik šar šar šar, per kaminą dribt ir įkrito pusė žmogaus.
- Na, padėk Dievs, baigiu jau šitą mėsą kept - daugiaus Dievs
davė, - pasakė Jonas.
Po kelių minutų vėl dribt kita pusė žmogaus. Jons vis kepa tą
savo šmotą mėsos ir valgo. Tuodvi pusi žmogaus į daiktą suli­
po, ir stojosi čielas žmogus.
- Na, o ką, kas girdėt? - tarė Jons, baigdamas valgyt mėsos
šmotą.
Tas žmogus vis nieko nesako, tik stovi ir stovi.
- Na, sveiks! - tarė Jons ir, paėmęs už rankos, pasveikino.
Ale ta ranka tokia šalta kaip ledas. Paslinko Jonas tą žmogų prie
ugnies ir daugiaus užkūrė ugnį, kad būt šilčiaus. Kad' jau tas
žmogus truputį atšilo ir jau buvo išnaktos, Jons atsigulė į lovą,
tą geležinę, ir su tąj dvikarte užsiklojo, kur ten buvo. Jis šaukė ir
tą žmogų nušalusį ir atsigult, ale jis neina, tik prie tos ugnies
šildosi. Jons pakilęs pagriebė tą šaltąjį žmogų, pasiguldė į savo
vietą, kuri jau buvo truputį sušilus, ir užklojęs pats šalia to šal­
tojo žmogaus atsigulė, ir abudu, gerai sušilę, valandą miegojo.
Po valandai Jons atsikėlė ir trūsėsi po tą triobelę, ir tas šaltasis
žmogus atsikėlė. Jons da liepė miegot, bet jis atsikėlęs prašneko:
- Dabar tau širdingai dėkavoju už sušildymą. Aš jau per daug
metų čia turiu valkiotis tik dėl to, kad dėl manęs žmonės užšalę.
O kad dabar tu sušildei, tai mane išvalninai iš to kalinio, ir dau­
giaus jau nieks nesivaidys tam namelij. Dabar už tą tavo labda­
rystę aš tau duosiu dovanų.
Ir davė jam tris daiktus: smuikelę, muškietaitę ir maišiuką. Ir
da pasakė:
- Jeigu ant tos smuikelės tu žaisi, tai ant ko pamislysi, tas
šoks. Jeigu su tąj muškietaite ką norėsi nušaut, tai kad ir toliau­
sia, vis tiek galėsi pasiekt ir nušaut. O jeigu kam pasakysi: „j šitą
krepšį!" - tai kam tik liepsi, visi sulįs į tą krepšį.

351
 Teip papasakojęs išnyko iš Jono akių.
Atėjo rytas ir prašvito. Žmonės atbėga žiūrėt, mislydami, kad
jau ras to drąsuolio tik kaulus. Jons paėmęs, ką jam tas šaltasis
žmogus davė, pribėgęs pas langą, klausė atėjusių žmonių:
- O ką, ar jau man uždarbį atnešei?
Žmonės nusidyviję atidavė 15 rublių. Ir jau toj grintelėj dau-
giaus nieks nesivaidino ir nesivaidina, iš ko tas, kieno tie name­
liai, dideliai džiaugėsi.
Ir vėl Jonas pasileido ieškot, per svietą eidams, užburtų ir
prakeiktų vietų. Ir, jau toli nuėjus, išgirdo žmones šnekant, buk­
tai kokioj ten koplyčioj velniai naktimis ateina ir vaidinasi. Jons
tada su džiaugsmu ten nuėjo ir pasigyrė, kad jis per naktį toj
koplyčioj išbusiąs.
- Ką, kad tu išbusi, aš tau duosiu šimtą rublių, - pasakė pra-
baščius.
Jons su džiaugsmu įėjo į tą koplyčią ant nakties, o prabaščius
užrakino. Jons į lonkas atsisėdo ir snaudžia. Apė dešimtą adyną
atėjo velniuks, ale Jons ant jo nė nepažiūrėjo, snaudžia sau ir
snaudžia lonkose. Ale tas velniuks atbėgo Jonui ties akims ir tu­
pi, akis išvertęs žiūrėdamas į Joną, uodegą susukęs. Jons nusi­
kreipė į kitą pusę - ir tas velniuks nubėgo į kitą pusę ir į akis jam
žiūri. Jons vėl nusikreipė - ir vėl tas velniuks jam į akis. Ant galo
jau pradėjo daugiaus rastis tų velnių, ir jau nebuvo kur kreiptis,
tada Jonas sau sėdi ir snaudžia. Tie velniai pradėjo bėgiot, šoki­
nėt, ir neva netyčia viens prabėgdams su uodega Jonui - per
galvą, kits prabėgdams - vėl teip. Jonas pakėlė galvą ir užriko:
- Ko jūs čia dabar trankotės kaip po peklą?! Kad susėjot, pa-
sišnekėkit ir eikit sau.
Ale tie velniai kur tau nutils - pradėjo kabytis, trytis, laižyt
Jonui bumą. Jons net supyko ir, paėmęs krepšį tą, kur tas šalta­
sis žmogus davė, ištempė ir pasakė:
- Visi velniai į Šitą krepšį!
Cypdami visi velniai urmu sulindo į tą krepšį. Ant pabaigos
ir Licipierius išrovęs stulpą su lenciūgu ant kaklo atsivilko, ir
tas į krepšį sulindo. Jons juos užrišo ir pametė šalia lonkų ant
grindų. Paėmęs savo smuikelę, užtraukė kazoką, tada tas krep­
šys ir į lubas, ir į grindis trankėsi. Po gerai valandai sušlapo krep­
šys, ir velniai ėmė prašytis Šokinėdami, kad jis juos paleistų. Jons
da gerą valandą žaidė ir sustojęs paklausė:

352
 - Ar jau nenorite šokti?
- Nenorime, nenorime, Jonuk. Jau mes daugiaus tavęs neer-
zysim, daugiaus į tą vietą neateisim ir nesivaidysim, tik, susi-
mildams, paleisk...
Jons atrišo krepšį, ir velniai kaip pasiutę išsmuko laukan ir
žaibo greitumu nubėgo į peklą.
Prašvito, ir jau daugybė žmonių susirinko, ir prabaščius at­
rakino koplyčią. Visi su žingeidumu eina žiūrėt, mislydami rast
to drąsuolio tik kaulus. Ugi atidaro duris - ir randa Joną sveiką
besėdintį lonkose. Dideliai visi nusidyvijo, nės jau ne vieną tokį
drąsuolį su kūnu, su dūšia į peklą buvo nusinešę velniai. Kada
Jons pasakė, kad daugiaus jau nieks nesivaidys toj koplyčioj, pra­
baščius su džiaugsmu davė prižadėtą šimtą rublių. Tada ir Jo­
nui, ir parapijonams džiaugsmas buvo, kad jau nereikėjo bijot.
Ir jau nieks nesivaidino toj koplyčioj.
Eina sykį Jons keliu, ir vienoj sodyboj prie miesto aukštam
eržuole buvo erelis lizdą susikrovęs ir daug iškados aplinkui
darė, o kurio pagal jo aukštumą nieks nušaut negalėjo. Jonas pa-
siketino tą erelį nušaut, o toks vokietis, to eržuolo savininkas,
pasakė:
- Je, tu, guds, jį nušausi... Čia ne toki šiovė, nenušiovė - jis,
pypkarūris, nušiaus...
Jons atsakė:
- Aš tikrai nušausiu.
- Je, kad, margasis, nušiausi, tai aš nuogs iš šito slyvyno
išnešiu.
Prieg tam ir daugiaus žmonių girdėjo. Jonas numieravo ir
paleido šūvį. Erelis paplumpsėjo ir nudribo į slyvyną. Na, vo­
kietis su dideliu pilvu tur lįst nuogas išimt tą erelį. Kaip tik tas
vokietis įlindo, Jons, smuikelę paėmęs, stygas užsitempė ir pradė­
jo žaist. Vokietis drygt drygt ir šokinėja. Teip šokinėdams gerai
no savęs mėsos nudraskė. Kada išlindo, visas kruvinas, ir padavė
Joną į sūdą. Na, apsūdijo Joną ant sudeginimo. Prisirinko tada
daug žmonių. Už miesto sukrautas ir aplietas smala laužas.
- Na, duokit da man prieš smertį pasižaisti...
Ponai, žinoma, ukvatni ant dyvų.
- Tegu, - sako, - gal jis gers muzikants.
O tas vokietis:
- Jė, jūs jam neduokit: kada jis ims špėliuot, jūs visi šoksit.

353
 - Ei tu, durniau... Ar tai, ką špėliuoja, tai jau turi šokt?.. No­
ri - šoki, nenori - nešoki. Tu visai kvailas, kad tu teip misliji.
Ir atnešė Jonui jo smulkutę:
- Tegu, - sako, - toks raganius prieš smertį pasišpėliuoja...
Jons, stygas įtempęs, kaip užrėžė - visi žmonės: ponai, sū-
džios ir tas vokietis, pilvą nusitvėręs, - plepsi! Jons rėžė, net že­
mė siūbuoja, visokius šokius, o ta visa goveda žiūrėtojų tiek
plepsi, kad jau visi šlapi! Jons vis rėžė. Jau beveik visi parvirtę,
liežuvius iškišę kvėpuoja. O jis, tai matydams, paliko begulin­
čius ir nuėjo sav, baimės nematęs.
(No /. Stanaičio iš Ašmoniškių, Naumieslčiol pav.. SuvlalkųJ gub., užraše
K. Stiklas.)

22. Kad kitąsyk už Pilviškių netoli girios gyveno ūkininkas

ant trupučio žemės. Jis, apart pačios, turėjo du sūnų ir vieną duk­
terį. Kada jau sūnūs suaugo, pagal valdžios reikalavimą vyriau­
siam reikėjo išeiti į vaiską. O tuomet jeigu da kas nenorėdavo
eiti iš geros valios, ateidavo valdžionys, paimdavo ir susirišę iš-
siveždavo. Taigi kada išgabeno į vaiską vyriausią sūnų, jaunes­
nis liko namie.
Vieną sykį tėvas pasiuntė jaunesnįjį sūnų į girią pakirst ne­
storą beržiuką, ar tai dėl lazdos, ar teip dėl ko - nepasakė tėvas.
Sūnus nuėjęs pakirto. Beeidams namon, pradėjo tą lazdutę mik-
lyti ir savo puodynėj mislyti: „Ot kokia smagi lazdutė! Kad k
dabar atsitaikytų mušti, tai tuo' užmuščiau". Teip bemislijant
štai ir ateina žmogus. Jis puolė ant to žmogaus su lazda ir su
keliais kirčiais užmušė. Kada iškraustė tą žmogų, rado pas jį pus­
antro šimto rublių. Žmogų pavilkęs į girią iš kelio, buvo bemisli-
jąs namon eiti, bet pamislijo sav: „Kokią tik kapeiką uždirbu, kaip
tik tėvs pamato, ir atima, tai ir dabar da atims", - ir pasiliko girioj.
Ne po ilgo važiavo per girią kunigas su švenčiausiu. Tam da­
vė kelissyk su lazda ir, tą užmušęs, rado pas jį pustrečio auksino.
Tą atėmęs ir pasiliko ant toliaus žmogžudžiu. Girioj apsigyveno
ir, žmones užmušinėdams, teip pergyveno dešimts metų ir toks
buvo gudras, kad nieks jį negalėjo suimt. Vieną sykį užpultas api-
cieras besigindams ir užmušė tą žmogžudį. Tada, kad jisai ant
svieto gyvendamas velniui tarnavo, ir numiręs velnio valdomas
užmušinėjo žmones da per dešimts metų. Dieną jau nieks tuo ke­
liu pro tą giraitę negalėdavo pravažiuot nė praeit, o jau naktij tai

354
kas tik atsidrąsinęs eidavo per ar pro tą giraitę, kožną užmušda­
vo. Visi aplinkiniai, kurie tik žinojo apė tą giraitę, nė viens ten ne
tik dieną ir naktį neidavo, bet kelias varsnas iš tolo lenkdavosi. Ir
apė tai, kas kaip mokėjo, vis negalimus būti daiktus pasakojo.
Atėjo laikas, kad vyresnysis brolis, atitarnavęs vaiske, kelia­
vo namon. Kada buvo jau netoli tėviškės, jau gerai sutemo, ir,
per girią eidamas, sutiko bestovintį savo brolį. Koks tai buvo
džiaugsmas parėjusio, kad sutiko brolį girioj, rodos, pasitikt at­
ėjusį, rodos, belaukiantį parkeliaujant! Meiliai pasisveikino, ir,
valandėlę pakalbėjus, kareivis pradėjo vadyti brolį namon. Pa­
gal prašymą brolio ir tas numiręs žmogžudys eina į tėviškę drau­
ge su kareiviu. Kada atėjo į tėviškę, rado tėvą, motiną ir seserį
bemiegančius. Kareivis bandė šaukt - neprišaukė, - teip smarkiai
įmigę. Kada jis ėmės už plaukų pešt, žmogžudys ėmė bartis:
- Kaip tu gali už plaukų pešt motiną?! Ji tave pagimdė. Vėl
tėvą peši - jis tave užaugino. Ir, - da sako, - tikrą seserį peši už
tai, kad ji miega! Na, tegu jie miega. Eiva mudu į mano dvarą.
Matai, kad čia jų nepribudysi. Ir da matai, brolau, kaip čia vis­
kas prasta pas tuos vargdienius mudviejų tėvus! Eiva, mano dva­
ras kaip rojus - ten pavalgysi, ten atsilsėsi, ten išmiegosi.
Paklausė tokios kalbos kareivis, ir, tėvus nepribudinę, išėjo
abudu į to žmogžudžio dvarą. Kada ten nuėjo, teisybė - puikus
dvaras, ir kareiviui patiko. Žmogžudys paliepė tarnams atnešt
valgymo ir gėrimo, liepė užžibyt žiburius. Tą visą tarnai pildo ir
bijodami dreba prieš tą žmogžudį kaip prieš poną. Brolis karei­
vis, nemažai nusidyvijęs, paklausė savo brolio:
- Kaip tą tokį puikų dvarą įgijai? Jog ir aš pats žinau, kad
tėvs labai skūpus: kaip tik įgyji kokį skatiką, ir atima. Kaip tu
tokias gėrybes surinkai?
Ant tokio klausimo brolis žmogžudys buvo ką betariąs, bet
paskui stačiai pasakė:
- Nesakysiu.
Tada kareivis pradėjo prikalbinėt:
- Dėl ko nesakysi savo broliui tikram?.. Jog gana gerai žinai,
kad aš nesakysiu niekam, ir man gali be jokios baimės pasisakyt.
Žmogžudys, patvirtytas tokiais žodžiais, norint su baime, bet
savo broliui pradėjo apsakinėti, kaip jį tėvs siuntė beržiuką pa-
kirst, kaip jis žmogų užmušė, kaip pasiliko girioj, kaip paskui
kunigą užmušė ir teip per dešimts metų žmones užmušinėjo ir

355
vis pasislėpęs girioje gyveno. Ant galo nusipasakojo, kaip jį viens
apicieras peršovė ir kaip dabar jau po mirties vėl jau dešimtas
metas, kaip gyvena su velnio pagelba ir žmones užmušinėja, ku­
riuos velnias į peklą gabena. Tada kareiviui net šiurpulys per
kūną perėjo, bet sumislijęs paklausė:
- O ar gal tave kas čia išnaikyt arba padaryt teip, kad tu čia
neužmušinėtum žmonių?
Žmogžudys buvo besakąs „nesakysiu", bet, be paliovos bro­
lio prašomas, pradėjo pasakotie:
- Galima mane išnaikytie, kad aš daugiaus negąsdyčiau nė
neužmušinėČiau daugiaus žmonių, bet reik žinot kaip.
- O kaip? - paklausė kareivis.
-Ogi girioj yra tokia išpuvus pušis. Toj pušij aš gyvenu. Ne­
toli tos pušies yra ekmuo, po tuo ekmeniu - skylė. Jeigu po tuo
ekmeniu į tą skylę kas mane įmestų, tai aš daugiaus nieko neuž­
mušinėČiau ir nieks manęs nebijotų ir nereiktų bijoti.
Bekalbant ir gaidys užgiedojo. Tada visas dvaras, visos gro­
žybės prapuolė, ir tas žmogžudys brolis prapuolė, tik tas karei­
vis pasijuto krašte plynios, iš kurios vos išmakojo. Kur valgyta -
pastipusios kumelės mėsa ir kaulai, kur gerta - ten nagos nuo
pastipusių kumelių, o gėrimas - srutos. Tada tas kareivis, persi­
gandęs išrėpliojęs iš plynios, kol parėjo, jau ir prašvito, jau ir
žmonės buvo sukilę. Kada atėjo į namus tėvų, kaip tai buvo links­
ma, kada išsilgę tėvai ir sesuo pamatė savo mylimą sūnelį ir su
karšta Širdžia sveikydami džiaugėsi!
Po kelių dienų išgirdo, kad toj netoli esančioj girioj ant kelio,
o ypač naktij, žmones užmušinėja. Tada tas kareivis pasigyrė,
kad jis galįs tą nematomą baisybę išnaikyt. Visi aplinkiniai su
džiaugsmu prašė, kad išnaikytų, o tos girios ponas prižadėjo už
išvarymą iš jo girios vaidulio tris šimtus rublių arba žemės dvi­
dešimts margų. Tada visi aplinkiniai padarė po tą girią medžioklę
ir ieškojo tos pušies su tuo ekmeniu. Po ilgo ieškojimo (žinoma,
vidurij dienos) atrado tą pušį kiaurą ir netoli tos pušies ekmenį.
Tą pušį pakirto ir rado joje žmogų su sudriskusia sermėga - da
tąj pačia, kur nuo tėvo išėjo. Tada brolis to žmogžudžio atvertė
ekmenį ir pagriebęs žmogžudį įvertė į tą skylę. Tas krisdams
griebė savo brolį, norėdams įsitraukt, bet vos tik už skverno nu­
tvėrė, skvernas nutrūko, ir tas žmogžudys su tuo skvernu nu­
gramzdėjo į gilybes amžinas. Tada vėl tą ekmenį užvertė ir teip

356
peržegnoję paliko. N u o to sykio jau d au g iau s nieks po tą girią
neužm ušdinėjo, ir šiandien nieks ten nieko nebijo.
Tas kareivis, gavęs dvidešimts margų lauko, gavo da ir pini­
gų, vedė pačią. Buvo vestuvės. Aš ant tų vestuvių buvau, val­
giau ir gėriau, o tas kareivis da ir šiandien gyvena laimingas.
<Pasakojo Juozas Buksnys Ašmoniškiuos, Naumteslčto] par., SuvfalkųJ gub., už­
raše K. Stiklas.)

23. Kad kitąsyk už Slavikų Špekterinėj girioj gyveno medin­

ėms, kuriam iš pat mažystos nesisekdavo nieks nušaut. Kiek jis
nesimokino, kiek prisivargino, bet nušauti kaip nenušauja, teip
nenušauja.
Vieną sykį eina tokia ubagė ir užšnekino tą medinčių, kuris
su nusistebėjimu pasiskundė, kad nieko negalįs nušaut. Ta uba­
gė teip pasakė:
- Kaip tu nueisi į bažnyčią, kada k unigas dalina žm onim s
kom oniją, tu p riim k į b u rn ą ir, parsinešęs nam on, į m ed į įdėjęs,
šauk iš m uškietos.
Tas teip ir padarė. Nuėjęs į bažnyčią, priėmė komoniją, par­
sinešęs namon, įdėjo į gluosnį ir, atskaitęs tris šimtus žingsnių,
šovė numieravęs tiesiog į tą medį. Ir teisybė: į tą pataikė, kad
visas gluosnis krauju apsiliejo.
No to sykio medinčius, jeigu panorėdavo, kad koks zuikys
pas jį atbėgtų, tai zuikys cypdamas atbėgdavo, jeigu panorėda­
vo, kad paukštis atlėktų - paukštis atlėkdavo rėkdams. Teip ant
kožno to mcdinčiaus noro atsirasdavo gyvas sutvėrimas, kurį
jis iš pirmo sykio pataikydavo nušauti. Ir no to sykio tas medin­
čius pasidarė nuliūdęs rokmonas, ką pirma buvo juokdarys ir
mėgdavo palaidokauti. No to sykio, kaip nušovė komoniją, pa­
sidarė visai dievotas, o kad jo pavardė buvo Kielius, tai žmonės
jį vadydavo dievobaimingu Kielium.
Atėjo laikas, kad atėjo ant Kieliaus galvos giltinė. Pakirto Kie­
lių kaip dalgis žolelę. Su dūšia nežinia kaip, o kūną žmonės paka-
vojo ant katalikiškų kapinių. Vakare, vakarienę valgant, kasžin
kas pasibaidė į duris. Po valandėlei ir įsiverčia Kielius į butą. Žmo­
nės, perimti baimės, kaip naktinio vėjo su šalčiu perpūsti, drebė­
jo. Teip trankydavos jis igi dvyliktai adynai vidurnakčio. Kada
gaidys užgiedodavo, pranykdavo. Teip tai Kielius trankėsi nakti­
mis po tą apygardą kelias nedėlias. Ant galo viens žinūnas davė
patarimą tokį, ir visi pripažino, kad jau jis prakeiktas, kad jau vel­
nio globoje. Tada iškasė iš kapinyno jo kūną ir pakasė šalia kapi­
nių. Kaip tik saulė nusileidžia, pradeda gerai jau temti, - ir pareina
Kielius žmones gandyti. Ir vėl Kielių atkasė, nupjovė su dalgiu
galvą ir pakišo po pažaste ir vėl užkasė. Vakare jau sutemus par­
eina vėl Kielius, galvą po pažaste pasikišęs. Ant rytojaus vėl atka­
sė ir galvą įspraudė į tarpą kojų; „Tik, - sako, - rasi ir nepareis".
Kaip tik sutemo - ir vėl pareina Kielius su galva tarpkojyje, akys
žiūri iš tarpo kojų! Žmonės, dideliai nusigansdami, pradėjo jį va-
dyti bedieviu Kielium. Teip daug žmonės įgąsdyti nežinojo, nė ką
veikti. Paskui viens ubags atėjo. Žmonės tie nusiskundė, kad juos
naktimis tas Kielius gandina. Ubagas tas davė tokią patarmę, kad
į tą kapą, kur Kielius pakavotas, drebulinį kuolą užkaltų. Žmonės
tą su džiaugsmu ko greičiau ir padarė. Kada drebulinį kuolą už­
kalė, jau daugiaus Kielius neparėjo ir žmonių negandino.
Ta kalba ik Šiai dienai terp žmonių pasklido ir pro svietą pra­
siplatino apė dievobaimingą Kielių ir bedievį Kielių. Aš apė tai
ir negaliu tikrai pasakyti, nės pats nemačiau ir nežinau, tiktai
kaip kiti pasakojo, ir aš papasakojau.
(Nuo Juozo Bukšnio iš Ašmoniškių, Naumirsčio parop . Suvfalktrf gub., užrašė
K. Stiklas.)

24. Kad kitąsyk buvo Jonuks ir Onutė. Teip juodu viens kitą
mylėjosi, kad nė būt be viens kito negalėjo. Ale po kiek laikui
Jonuks ėmė ir numirė, o Onutė verkė, verkė palaidojus ir prašė
Dievo, kad nor jai kada Jonukas prisisapnuotų. Teip vieną kartą
ir prisisapnavo. Sako jai per sapną:
- Onute, išeikie už skūnios ryto' vakare - aš atjosiu ir tave
paimsiu...
Rytojaus vakaro sulaukus, apsirengė ir išėjo laukti. Neilgai
trukus Jonuks atjojo:
- Na, Onute, sėskie, o josiva...
Onutė paklausius užsisėdo, ir joja. Prijojo tokį aukštą kalną,
o tam kalne - skylė.
- Lįsk, Onute, į tą skylę.
Onutė persigandus iš baimės pradėjo drebėti:
- Jonuk, tavo čia paprasta - tu lįsk pirma.
Kaip tik Jonuks įlindo, Onutė pradėjo bėgti atgal. Jonuks -
vytis. Onutė pribėgo tokią stubelę: spingso mažas žiburėlis. Vos

358
paspėjo j priemenę įbėgt, duris užkišo - Jonuks nepagavo. O kad
įeina į vidų, žiūri - levonas ant lentos paguldytas ir viena sena
bobelė daboja. Suriko:
- Susimildama, bobute, mane pakavok!..
Bobutė liepė lįst j užkakalį, o pati atsisėdo, užstodama mer­
giną. Jonuks, už lango stovėdams, šaukė:
- Negyvasis, paduok gyvąjį!..
Kojos levono - krust...
- N egyvasis, pad u o k gyvąjį!..
Atsistojęs ir eina. Priėjo iki bobutei, sako negyvėlis:
- Pasitrauk, nes man reikia pagaut tą ličyną o paduot, kas jos
reikalauja.
Bobutė sako:
- Palauk, nesiskubyk teip - išklausyk pirma linų kentėjimus,
o paskui galėsi...
- Na, tai, boba, pasakyk greičiau.
- Turėk biskį kantrybės, nes ir lino kentėjimai nesibaigia an
to karto, bet kankina iš palengvo...
- Sakau, boba, skubyk greičiau!
- Tuo, tuo - štai klausyk. Liną kaip pasėja, kaip apakėja -
kaip jis privargsta! Jeigu da šiltas pavasaris, tai greičiau, o jeigu
šaltas - iriasi, lenda iš žemės iš paskutinių spėkų ir, vos ne vos
išlindęs, stiebiasi, lapoja, kad tik nepagautų koks maras...
- Skubyk, boba, greičiau!
- Taigi, maitele, kaip jau pakyla nuog žemės, jau, rodos, ga­
lės augtie, tai kaip užklumpa vėjas - siūbuoja, lanksto, galveles
daužo į viena kitą...
- Skubyk, boba, greičiau!
- Biskelį paūgėjus, kaip tik atsiranda visokių žolių, kaip pra­
dės mergos linelius ravėt, kaip jos ims ant jų šaknelių trypti, min­
džioti, linelius blaškytie į visas puses...
- Skubyk, boba, greičiau!
- Taigi vos ne vos užaugę, vėjų pučiami, saulės kaitinami
nunoksta. Išeina visa šeimyna ūkinyko, išrauja iš žemės, suriša į
pluoštelius, sustato į krūvutes... Tada vargsta, vargsta, kol jau
visai išdžiovina. O kaip išdžiovina, parveža namo, o pasidarę
talką darbinykų, pasidėję lentas daužo, daužo, daužo - išdaužo
visus smegenis...
- Skubyk, boba, greičiau!

359
 - Toliau - išveža į lauką, ištaršo po pievas. Tenai juos plaka
lietus, vargina vėjas. O kaip jau gerai išvargsta, surenka nuog
pievos, sukilnoja, suriša į pundus ir vėl veža į pirtį. Tenai sukro­
vę ant ardų džiovina, kad jų net kauleliai visi sudžiūsta! Tada
vėl, sutelkę darbinykus, kaip pradės laužyti kaulus, kaip pradės
laužyt! Potam tikruos įrankiuos (mintuvuos) palieka vos tik vie­
nos skūrelės...
- Skubyk, boba, greičiau!
- Negana nė to! Parsivežę namo, kaip pradeda su lentom iš­
galąstom (bruktuvėm) jų skūreles skusti! Paskui jas ant dratų
išdrasko - kad nelieka nė truputį sveiko kūno!..
-Skubyk, boba, greičiau!
- Taigi... Paskui vėl suka į ilgus siūlus. Susukę vėl ištempia
ant tam tyčia padarytų padargų: vienus išilgai, kitus skersai, su­
muša, sumuša į krūvą, padaro audeklą...
- Skubyk, boba, greičiau!
- Negana nė to. Paskui tą audeklą patiesia ant pievos - ir turi
gulėt, ar tokis oras, ar tokis. Vos nepaspėja išdžiūti - ir vėl lieja
vandeniu, kankina, kaip gali...
-Skubyk, boba, greičiau!
- O kad da to užtektų! Paskui pasiuva sau drapanas, nešioja,
kol suplyšta, o kaip suplyšta, parduoda žydui, tas nuveža į fab­
riką. Ten sumala visus jų kaulelius, skūreles, padaro popierą.
Paskui raštinykai rašo, rašo visokius atsitikimus, prirašę nume­
ta sudraskę - ir nešioja vėjas po visus laukus...
Tuo kartu gaidys pragydo. Tas levonas smala susitriedė, o
Jonuks sugrįžo savais keliais. Onutė liko gyva, bet persigandus
po kelių dienų mirė.
(Užrašė J. Koikis Mureikuos, Naumicslčiof pav., Suvlalkų} gub.. 1895 m.)

25. Buvo toks jaunas vyras, ir jis padabojo vieną mergą - jie­
du labai didelėj meilėj gyveno. Ale tas vyras išjojo in karą, ir ten
jis bebūdams numirė, o toj merga vis jo verkė per visas anais
dienas. Ale vieną naktį atjojo tas jos mylimasis - o ji nežinojo, ką
jis numiręs, - ir sako:
- Ona, ar josi su manimi?
- Kurgi aš nejosu su savo mylimu!..
Ir tuojaus sėdo ant šyvio, ir jojo abudu. O ans jodams sako:
- Mėnuo šviečia, lavons joja - ar nebijai, Ona?..

360
 -Nebijau.
Toliau pajojo, sako:
- Mėnuo šviečia, lavons joja - ar nebijai, Ona?..
- Nebijau.
Da toliau nujojo - ir vėl sako:
- Mėnuo šviečia, lavons joja - ar nebijai, Ona?..
- Nebijau.
Ale jau atjojo an kapinių. Žiūri toj Ona - jau kryžiai. Atėjo an
to kapo, kur jis pakavotas, - skylė in žemę...
- Na, - sako, - Ona, lįsk čia...
O toj Ona sako:
-Tu pirma lįsk, tu jau čia geriau papratęs...
- Kaip aš lįsu, tai tu bėgsi.
- Tai tu gali laikyt už drapanų.
Tai kaip tik lindo - ir ją laiko už andaroko (sajono). O toj merga
atsegė andaroką ir pati - bėgt no tų kapinių! Pamatė bebėgdama
pirtelėj žiburį. Ji - in tą pirtelę ir užrišo duris ražančium. Ale
žiūri, kad ir čia negyvėlis guli ir nieko daugiau nėra, o an stalo
guli knygos. Ji tais knygas uždėjo tam negyvėliui ant krūtinės ir
pati an pečiaus užlipo. Atkūrė ans po langu, sako:
- Negyvėli, paduok gyvėlį...
- Kad aš negaliu pasikelt.
-Tu tik kratykis, raitykis, rankas kilnok ir rasi galėsi pasikelt...
Tas negyvėlis ėmė vartytis, vartytis - ir nupuolė tos knygos
no krūtinės. Jau jis ir atsisto ir ateina jau ją imt. Ale toj merga
sako:
- Da tu man duok lino mūką papasakot, o paskui galėsi jau imt.
- Na, tai gali papasakot.
Toj pradėjo pasakot, kaip liną sėjo, - ir vėl nustojo.
- Na, pasakok, pasakok...
Tai ta sako vėl, kaip liną akėjo, - ir vėl nustojo. Tas vėl sako:
- Na, pasakok, pasakok...
Ji vėl pasakoja, kaip linas dygo, - ir teip toliaus. Ir vis pamaži
pasakojo, iki gaidys užgiedo. Ir liko tas už lango gulėt, o šits pas
pečių sudribęs.
Anryt atėjo žmonės in tą pirtelę - rado tuos negyvėlius gu­
lint ir tą mergą nepažinstamą an pečiaus tupint. Tada išsiklausi-
nėjo tos mergos, iš kur, kokia, kaip su jąj buvo... Tiem paskui
abiem lavonam nukirto galvas, pakasė grabėj. O toj merga ir ne­

361
sulaukė in savo šalį sugrįžtie: antroj dienoj mirė. Tik p er raštą
tie žm onės ir tėvai dažinojo, k u r toj m erga dingo iš nakties.
(No į. Aidukaičio iš Ožkabalių užrašė V Basanavičius.)

26. Buvo toks gaspadorius našlys ir turėjo du sūnų ir d vi duk­

terį. Ir laikė jis aitvarą: anas jam pinigus nešė, o jis sau juos pylė
in krūvą. Vienas sūnus išėjo in vaiską. Ale prabuvo anas sūnus
tris metus vaiske, tep tas tėvas numirė. Kap tik jis numirė, tai kai
tik ateina vakaras, tas tėvas ir pareina, o parėjęs sako tam sūnui,
kurs namie buvo likęs:
- Duok man valgyt, nes man dabar jau daugiau reik valgyt,
kap aš numiriau...
Tep jau jam ten paieškojo - pavalgė. Kap tik gaidys užgiedo­
jo, jau jis prapuolė. Anryt jam privirė košės ruginės, pripylę po­
rą gerų bliūdų, pastatė an stalo. Vakare atėjo vėl tas tėvas, tą
košę išmetė kap už ausies. Gaidys užgiedo - jis prapuolė. Jis,
gyvas būdams, turėjo šyvą arklį: jis jį pats šėrė ir nieko pas jį
neleido. Ale tas sūnus sako:
- Mes jį (tėvą) nešersim - reik maišyt pelų, rasi ne tiek ės...
Privirė ir su pelais - vis jis parėjęs išėda ir išeina.
Pareina jau ir tas sūnus iš vaisko. Pasakoja jam, kad tėvas
pareinąs ir pareinąs:
- Ir šventinom, - sako, - ir ką neveikėm, ir nieks negelbsti...
Pas kaimyną buvo veseilia. Aina tie visi in veseilią, o tas, kur
parėjęs iš vaisko, lieka namie. O ans brolis sako:
- Aiva ir tu, brolau, - tėvas tave kad neužsmaugtų...
- Aš jo nebijau. Seniai matėmės - jis man nieko nedarys...
Vakare parėjo tėvas. Pasisveikino jiedu, pasišnekėjo. Klausia:
- N'o kur anie vaikai?
Sako:
- Nuvėjo in veseilią.
Sako tas tėvas:
- Na, tai aiva ir mudu...
- Aiva.
- Kaip nuveisiva, tu mane matysi, o kiti manęs nematys. Aš,
nulindęs pas jaunuosius, padarysu jiems štuką...
Nuvėjo jiedu in veseilią. Priėjo tas vaidulis pas jaunavedžius,
ėmėjuos ir apmarino. Žiūri veseilinykai, kad jau jauniejai negy­
vi, - visi kaip šoks prie to kareivio, sako:
362
 - Pakol čia jo nebuvo, čia viskas buvo gerai. Jis čia kaip perei­
ga svieto, jis čia ką padarė...
Kaip šoko visi jį mušt! Tas tėvas mato, kad per jį sūnus gauna
in kailį, - kap griebs jį už skverno - tik vėjas pasimaišė, ir parne­
šė jis jį namon.
Ale jau tas tėvas visiem jau insipyko! Klausinė pas žmones,
kap tokio vaidulio galėtum atsigintie... Ale rados toks žmogus,
ako:
- Tik paimk smaluotą stebulę, tą stebulę pastatyk an slenks­
čio o iš tos stebulės išsiimk vieną špykį. Kaip tik jis pareis, ais
per slankstj, tai tuom špykiu duok jam in galvą, ir - tik smala
pasi ies!..
To ip jie pajėmė seną smaluotą stebulę, išėmė iš jos špykį, pa­
statė t ' an slanksčio, ir stovi tas sūnus su špykiu rankoj pas du­
ris. Kai >tik atėjo tas tėvas, šits kap kirto tuom špykiu in galvą -
tep ir ii virto negyvas priemenėj. Dabar jau jie jį norėtų išvilkt
laukan - nepajudina iš vietos, tep rodos, kad kas jį prikalė. An
rytojaus. u vadino visą sodžių, ir nieks nieko nepadaro - nepa­
judina iš \ ietos! Paskui užkinkė porą, paskui ketvertą, - ir nieko
nepadaro! Me sako tas sūnus:
- Nors j s neliepė tą šyvį niekur imtie, ale, - sako, - tik reik
bandyt paki įkyt tą šyvį, rasi tas jį išvilks...
Kap tik at -edė tą šyvį, užkabino - tas šyvis kap išė, tep išė su
juom in balas! ^askui rado tik to šyvio kaulus be skūros. Turbūt
tas vaidulis in ti, šyvio skūrą inlindo irnuvėjo, kur jam reikėjo, ir
daugiau jau tuos' namuose nesivaidino.
(No Juozo Pauliukaičio iš Ožkabalių, užrašė V. Basanavičius.)

27. Buvo toks ūkinykas labai turtingas - jau jis savo lobių ir
galo nežinojo. Ale tas žmogus ima ir numiršta. Kaip tik jį palai­
dojo, tep jau tuose namuose nieks būtie negali: smaugia visus
parėjęs.
Ale sykį vakaran ateina čigonas in nakvynę. Sako toj gaspa-
dinė:
- Kad čia niekas pas mus nakvotie negali - mes visi ainam
pas kaimyną an nakvynės...
- N'ale leisk tu mane, aš mėgysu nakvot...
Pajėmė senų puodų šukių, prisidaužė dikčiai, in kitą puodą
prisipylė, nunešė in sodą ir pakasė. Pasijėmė noragą, pajėmė nau-

363
ją puodą ir žvakę, užsižibino ir apvožė an stalo. Toj gaspadinė
su šeimyna išėjo pas kaimyną.
Kaip tik saulė nusileido, tas gaspadorius parėjo. Tuo pirmiau­
sia atidarinėjo visus tvartus, kluonus, paskui atėjo in stubą - o
tas čigonas sėdi už stalo. Kaip tik stubon inėjo, tep tas čigonas
atėmė puodą no žiburio ir apšvietė tą vaidulį, - tada jau mato jį
tas čigonas. Atėjo tas vaidulis ir sveikina, duodams ranką čigo­
nui, o tas čigonas jam atkišo noragą. Nelabasis sako:
- Kas tu čia per viens? Aš tokį balvoną nemačiau! N'o ko tu
čia sėdi, ko tu čia lauki mano namuose?
- AŠ čia sėdžiu, kad mano čia daug turto yra...
- O kas čia tavo yra?
- Aik šen, aš tau parodysu...
Nusivedė in sodą, atkasė tą puodą, pabarškino su tuom no­
ragu po tą puodą, o ans sako:
- Kas čia tavo per pinigai... Aik šen, aš tau parodysu, kur
mano pinigai...
Nusivedęs parodė katilą raudonųjų, sako:
- Per šituos pinigus aš nė žemėj rimtie negaliu...
Paskui jau jis vadina tą čigoną, kad aitų su juom, o tas čigo­
nas vis jį viliojo, kad tik ilgiau užtruktų. Sako:
- Aime in tvartus pažiūrėt gyvulių.
Aina. Tai vadina in klėtį pažiūrėt javų - jis vis aina. Ale jau
jam atėjo laikas apleist tuos namus - jau per nevalią vedasi tą
čigoną ir pradėjo su juom smaugtis. Tas čigonas kaip ėmė jam
duot su kančium - ir net išmušė jį terp vartų. Ir tuomsyk gaidys
užgiedojo - puolė terp vartų ir liko gulėt tikrai tas pats kūnas to
gaspadoriaus.
An rytojaus parėjo toj gaspadinė ir šeimyna - rado terp vartų
gulintį. Paskui jam galvą nurentė ir pakasė baloj - ir daugiau jau
neparėjo. Sako tas čigonas:
- Jis man parodė, kur yra jo pinigai...
Paskui toj gaspadinė tam čigonui davė dikčiai pinigų - čigo­
nas išėjo sau, o jie jau ramiai gyveno.
(No Onos Aidukienės iš Ožkabalių uir. V. Basanavičius.)

28. Buvo toks žmogus ženotas su pačia ir turėjo jau penketą

vaikų. Ale jis toks buvo pikčiurna, ir jiedu teip nesutiko, kad jiedu
kasdien an peilių aidavo. Ale tas vyras apsirgo ir numirė - o jiedu

364
gyveno pirtelėj atskyrium no žmonių. Jau ji tą savo vyrą pašarvo­
jo, sudėjo rankas an krūtinės, o pati sėdi an pečiaus su vaikais ir
laukia, kad kas ateitų in šermenis. Ale kaip toli no žmonių - nieks
neateina. Toj jo pati, sėdėdama an pečiaus su vaikais, sako:
- Gerai, kad jį Dievas pašaukė in amžinastį, ale tik dabar ne-
sinor - o jau duot, o duot per pilvą už tai, ką jis mane baniutijo...
Ale ne po ilgam - viena negyvėlio ranka kabarkšt no krūti­
nės, jau ir nuleido... O toj moteriškė, kaip pamatė, jau in pusę
numirė - ir jau jis norėjo stot ir ait jau ją smaugt... Ale in tą sykį
ateina du ponaičiu in stubą, klausia:
- Kas čia pas jus yra?
O toj žmona vos jau iškalbėjo:
- Pas mus, - sako, - matot, mano vyras guli negyvas, ale jau
rankas nuleido, jau stos...
- Mes dėl to pas tave atėjom...
Tuo viens nendraite jam per vieną ranką, kits per kitą užda­
vė, sako:
- Susidėk rankas.
Tas negyvėlis rankas vėl užsidėjo an krūtinės. Sako:
- Dabar jau daugiau neatgis. Mus Dievas atsiuntė, kad tave
apgintume no smerties, nes jau jis tave būtų in šmotelius su­
draskęs...
O tie ponaičiai tai buvę aniuolai.
(No Juozo Pauliukaičio iš Ožkabalių užraši V. Basanavičius.)

29. Senovės laikuose, da prie baudžiavų, Vaisbūniškių dvare

buvo toks ponas. Ale jau jis apsirgęs smertinai nusiuntė tarną
daktaro in Senapilę. Tas tarnas su daktaru jau parvažiuoja - pas
patį dvarą Vaisbūniškių patinka tą poną ligonį jojant ant arklio
šyvo. Daktars sako:
- Pon, tu siuntei daktaro, o jau patsai joji...
- Tai nieko, važuok - aš parjosu...
Atvažiau daktars an dvaro, atėjo in pakajus - jau rado to po­
no kūną pašarvotą. Tas daktars apsisukęs išvažiau, o to pono
kūną, žinoma, palaidojo. Po laidotuvių, būdavo, naktij ateina
tas ponas pas panaktinį - jam tur arklį pabalnot. Jis išjoja, apjoja
visus laukus, o kad randa ką ganant jo lauke ar pievose, tai vi­
sus išvydavo. Sako:
- Kas čia tau daleido ganyt po mano laukus?!

365
 Parjojęs vėl paduoda arklį ir pats prapuola. Jei kas ką norė­
davo dvare vogt - kad tik kas ką imtų, tai jau jis užpakalij stovi:
- O ką tu darai? Ar tavo? Neimk...
Ir teip kolei ten, tai nieks negalėjo nieko no dvaro pavogtie
nei svetimi negalėjo gyvulių ganytie.
Ale vieną sykį atėjo vidurij dienos pas darbininkus, kurie kirto
rugius. Atėjo pas vieną to paties dvaro mergą ir jai sako:
- Te tau šituos kaspinus du, nunešk juos, paduok poniai ir
sakyk, kad ji tokias ir tokias krividas atlygintų.
O toj ponia tuos kaspinus buvo ponui an kojų užrišus. Toj
merga bijojo prie jo aitie imt tų kaspinų, tai jis juos užkabino an
rugių rikės:
- Ale, - sako, - žiūrėk, nunešk, paduok poniai, - ir pats pra­
puolė.
Toj merga parnešus tuos kaspinus pakabino kuknioj an stak­
lių. Išėjus toj ponia pamatė tokius kaspinus, klausia:
- Iš kur šitie kaspinai?
Toj merga tyli prisidingėdama, kad ją, kaip prie baudžiavų,
už bile ką neplaktų... Toj ponia sako:
- Jūs nebijokit, tik pasakykit - aš tuos kaspinus pažįstu...
Teip toj merga pasakė, kad ponas juos atnešė ir liepė jum to­
kias ir tokias krividas išlygyt... Toj ponia tą viską išpildė, ir jau
tas ponas daugiau, būdavo, nepareina.
(Užrašė Vinlcas) Basanavičius Ožkabaliuos.)

30. Buvo kitąsyk tokia šalis: kad žmogus numiršta, toj naktij
ten pas jį negali nieks būtie - jis visus smaugia. O tai vienam
daikte teip atsitiko. Numirė vienas žmogus. Jį grabe pašarvojo,
patys jie išėjo, paliko žiburį ir an stalo gert ir valgyt. O tas namas
buvo prie kelio. Ale vakare važiavo viens ponas su tarnu. Pama­
tė žiburį - sustojo ir atėjo abudu in stubą. O su tuom ponu bėgo
mažas šuniuks. Žiūri - nė jokį žmogų nėra, tik negyvėlis guli
grabe ir an stalo stovi gert ir valgyt. Jiedu sėdo už stalo ir gieda.
Ale tas šuniuks vis sykiais staugia, sykiais loja, sykiais urzgia,
žiūrėdams an to grabo, o jie neišmano, kas čia yra. O tam grabe
buvo skylutė - šaka išpuvus. Tas negyvėlis per tą skylutę pirštą
krutina, o tas šuniuks matydams loja. Jiedu pagiedojo, išsigėrė
arielkos, užsikando. Ale ne po ilgam antvožas grabo nupuolė,
tuo stojo tas negyvėlis ir išbėgo laukan. Išbėgęs tuo nusuko to

366
pono arkliams galvas, o paskui, atėjęs in stubą, - su jais imtis!..
Ėmėsi, ėmėsi iki gaidžių, ale kaip jiedu du buvo, tai jis juos ne-
paalsino, o kaip tik gaidys užgiedo, tep jis vėl atsigulė. Išeina
jau jie važiuot - žiūri, kad arkliai be galvų!
(No Onos Paliuliūtes ii Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

31. Gyveno vienas ūkinykas arti kapinių. Ale, būdavo, kas

vakars vis, būdavo, stovi ir stovi an kapinių viens baltuos marš­
kiniuos. Suveina, būdavo, vakarais vyrai, mergos žiūrėt. Dabar
jie juokus varo, šnekasi: kas galėtų ait tam negyvėliui tuos marš­
kinius nuvilkt? Atsirado viena drąsi merga, sako:
- Aš jam nutrauksu tuos marškinius...
- Na, ar tu nutrauksi?
- Nutrauksu.
Sukirto iŠ laižybų - iš kiek ten pinigų. Toj merga nubėgo an
kapinių, nutraukė jam tuos marškinius ir atnešė juos in stubą.
Marškiniai - kaip marškiniai: balti, ilgi iki žemei, gražiai pasiūti.
Kaip tik parnešė, tep jau ir ateina tas negyvėlis nuogas, sako
tai mergai:
- Apvilk mane marškiniais...
Jau tai mergai nėr kur pasidėt, pasisakė kunigui, kad tep sto­
josi, - ką daryt? Kunigas sako:
- Išsispaviedok, apsirenk tep kap ant smerties...
Išsispavicdojo. Apsirengė gražiausiom drapanom - žmonės
giedodami ją palydi teip kaip negyvą. Nulydėjo an kapinių. Toj
merga tuos marškinius an jo apvilko, o tas negyvėlis ją pajėmė
už rankos, apsikabino. Žemė tuomsyk prasiskyrė, ir nuvė abu­
du in žemę.
(No Onos Paliuliūtes ii Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

32. Senų senovėje laidodavo kūnus numirusių in skiepus po

bažnyčiom. Ale numirė viena labai turtinga ponia, palaidojo ją
skiepe po bažnyčia. O kaip ji labai turtinga buvo, tai ją palaidojo
su aukso žiedais. Ale dasižinojo apie tai vagys, kad ją su aukso
žiedais pakavojo. Atėjo tie vagys pas zakristijoną, užpuolė jį, kad
aitų naktij bažnyčią atrakytie, o jeigu jis neitų, tai jau jį užmuša.
Nėr ką jam bedarytie. Nu vėjęs jis jiems atrakino bažnyčios duris
ir žiūrės, kas su tais vagimis nusidės. Tie vagys tuojaus atidarė
skiepą, atvožė tos ponios grabą, - ale kas nusidės? Pirštai tos

367
ponios išbrinkę - tuos žiedus numaut negali, tai jie kąst su dan­
timis! Kaip tik su dantimis ėmė kąst, teip kaip tik inkando, toj
ponia suriko:
- Kelkit, negyvėliai, iš grabų: prakeiktas kūną drasko!
Tie vagys kaip tik išgirdo tokį balsą, tie - bėgt per duris! Ale
jie graitai duris iš lauko uždarė, o tas zakristijonas ir liko bažny­
čioj. Jau jam dabar nėr kur dėtis. Jis ėmė ir užšoko an vargonų,
užsirišo su ražančium duris vargonų. O tie negyvėliai visi stojo
iš grabų, išnešė juos iš skiepo ir - kraut an viens kito, lipt an
vargonų jį sudraskyt! Tai kaip tie negyvėliai tik jau baigia kraut
grabus, tai tas zakristijonas užgieda „Šventas Dievai", tai jų tie
grabai ir suyra. Tai jie vėl taiso, krauja. Kaip tik sukrauja negy­
vėliai tuos grabus, tai jis vėl užgieda, ir - vėl sugriūva. Tai jis
dirbosi iki gaidžių. O kaip tik gaidys užgiedojo, teip ir liko visi
negyvėliai ir grabai gulėt bažnyčioj, kur juos ir rado an rytojaus.
O tas žmogelis iš išgąsčio už kelių dienų turėjo pasimirtie.
(Nog Uri. TJaniūtės iš Ožkabalių užraše Vincas Basanavičius.)

33. Lindikų (Pilkalnio pav.) pons buvo budavoninks ir, žmo­

nėms ant didžo nusidyvijimo, ne namie būdams pasirodydavęs.
Žmonėms gana tikrai žinant jį ne namie, bet iškeliavusį esant,
tai jis jiems ne tik pėsčias, bet ir važiuots pasirodydavęs ir iš po
akių vėl išnykdavęs.

34. Šilokarčemos pav., Norkaičų Funkui budavoninku esant,

ant jo dvaro daugkart neprigimtiški pavidalai pasirodydavę. Tei-
po ir kartą vakarienuodami susyk visi stuboj ėsantiejie pamatę
nepažįstamą vyruką raudonuose žalnieriškuose rūbuose apie
juos besisukinantį. Valgantiejie tuoj suprato tai dvasę esant ir
krūpterėję nusišypsoję, viens į kitą pažūrėdami. Tai tuomžyg
tas vyruks, lyg kokia myglė į nieką pavirsdams, iš po jų visų
akių prapuolė.

35. Ragainės pav. Meškių pons esąs budavoninks ir todėlei dva-

sėje tankiai pasirodąs. Užveizdui kartą vieną baudžauninkytę ant
klėties užsuntus javus apšūpeliuot, ji, ant klėties užlipusi, pama-
čus poną čon bestovintį, o žinodama jį ne namiej esant, klykdama
žemyn nubėgus. Užveizdas tuoj pats užlipęs žūrėt ir teipo jau jį
pamatęs šalia javų krūvos bestovintį ir labai nusidyvijęs, žino-

368
dams poną toli iškeliavusį. Dvaro vartai naktimis užrakinami bu­
vę, todėl turėjęs dvaro sargas, naktij ponui parvažuojant, užda-
bot juos teip laiku atdaryt, idant karieta prie jų neprivalytų stap­
teri...Teip sargs, kartą laukdams pono parvažuojant, išgirdęs labai
aštrų patarškėjimą jau netoli vartų ir abejodams dar atspėt, didiai
išsigandęs, šokęs prie vartų, juos atrakinęs, atdaręs. Vos tam nu­
sidavus, tas didysis barškėjims nutilęs, o nei karietos, nei pono
nebuvę, kurį jis mislijęs dabarstėl parvažavusį. Teip daugkart su
pono parvažavimu atsitikę. Teip jau kartą, ponui ne namie esant,
iškeliavus, matę jį anksti ryto už dvaro šalia kapinų bestovintį...

36. Ragainės pav. Mankštymo pons, budavonininks, Tilžėn

keliaudams ir atsisukęs prieš savo važnyčią, jam sulankstytą žen­
klelį duodams, taręs:
- Štai tu man jau tiek metų gero darei - dabar ir aš tav ką
gero išrodyt noru. JsikiŠk šį ženklelį į delmoną, o į Tilžę nuvaža-
vus ir arklius pašėrus, suvalgyk tą popierėli, tada aš tave šauk-
su savęspi...
Vos žirgus pašėrus, pons jį vardu pašaukė. VažnyČia ale dar
nebuvo tą popierėlį suvalgęs - į delmoną griebdams, didiai nusi­
gando, jog to popieraičio vietoj didę repečką užgrieb, ir ją ant že­
mės nudrėbė... Tame mirksnyje pons didiai piktu balsu sušuko:
- Jau dabar neprivalai man daugiaus į akis pareit...
Ir nuo tos dienos pons šiaip visame labai tikrą savo važnyčią
paleido.
37. Geldapės par. Baletų kunigs K., budavoninks, jo važny-
čai su dviem vyrais sėklą bekuliant, pėtnyčoj priešpiet, prie sko­
nės atėjęs, tarė jiems:
- Antpiet pamuškit juodąją karvę: rytoj aš jos skūrą ir ta[u]kus
į Jsrutį imsu...
Iš to jie labai nusidyvijo, kadangi toje gera[u]sė karvė buvo.
Per pietus jie, kunigienei tai pranešę, tą darbą atliko. Kunigs, iš
perpietės atsikėlęs, tai patyręs, atsiskubino prieskūnės, sakydams:
- Kas jums pavelijo tą karvę pamušt?..
Jie visi lyg iš vienos burnos atsiliepę:
- N'o jūs, pon kunige...
Jis tuoj, tai suprasdams, tarė:
- Tai buvau visai pamiršęs...

369
 38. Tilžės pav. Bartkių Erbluvaitienė sako:
- Mano avyns Stiegatis sutiko kartą Blauzų baloje, kur pės­
čias vos paeidavai, Šilininkų dvaro poną R. važuotą, kursai jį
drauge vadino. Jis dėkavodams nėjo, tai ans nusijuokdams pra-
važavo. Tad Stiegatis nusidyvydams atsisukęs pamatė R-rį su­
lig medžų viršūnėms bevažuojantį. Po kiek metų ponui R., kurs
budavonininks buvęs, susirgus, turėjo Stiegatis jam patarnaut.
Astuonias dienas pirm jo smerties subatos nakt' dvyliktoj ady-
noj atvažavo, atdurdėjo lyg su kokia karieta prie buto. Ligonis
tarė: „Tai jau manęs lankyt atvažavo..." Po to kasnakt minėtoj
adynoj atvažuodavo. Župonė sųsda vo Stiegatį liept šeimynai žū-
rėt, kas atvažavo, tai ji liepdavo tylėt... Pons vis galvą graibyda-
vos, jog Stiegatis kiek pajiegdams vos ne vos jį lovoj išlaikydavo
ir visai nenorėdavo viens prie jo likt. Mirimo subatos naktij visi
girdėjo tris kartus apie visą dvarą su didžu tarškėjimu apvažuo-
jant ir tad teipo jau prie buto trepu su „prr, prr..." apsistojant.
Stiegatis išsigandęs bėgo laukan, o župonė iš baimės nei artyn
nėjo prie didiai šaukiančo ligonio: „Jau dabar atvažavo mane
išsivežt..." Teip šaukdams dvasę išleido.

39. Tilžės pav. Trapėnų Busatis, į Tilžę su vienu arkliu va-

žuodams, už Ragainės vokietį pavijo ir, jam pasiprašant, drau­
ge paėmė. Ties PaželkŠčų dvaruku atvažavus, tas pons vokietis,
atlyginimo žadėdams, meldė dėl labai didžo reikalo jį į tą dva-
ruką nuvežt. Juodu sutarė, ir, jau ant dvaro pabutsangėj atsi­
stojus, tas vokietis, iš vežimo iššokęs, ir savo važnyčią į vidų
vadino. Busatis tai ne dukart sakytis davės ir ėjo drauge į stu-
bą. Vos įžengus tas vokietis tiesiog prie to dvaruko pono K.,
kursai nuo savo artymiausų apstotas, lovoj gulėdams, jau su
smerču karavo, prižengęs ir jam širdį per bumą išplėšęs, lau­
kan išsiskubinęs prapuolė, o Busatis, teip jau „labądien" pasa­
kęs, akies mirksnij to atsitikimo lyg koks stulps stuboje prie
angos bestovįs liko. Visi prie ligono ėsantiejie labai sujudę, vos
jam dėkavodami, - nes aną poną vokietį, jo draugą, jie nei gir­
dėjo, nei matė, - su pasipiktinimu ant jo kaip ant prasto nepa­
žįstamo, lyg iš proto išėjuso, jų ponui numirštant juos trikint
išdrįsuso žmogaus atsižvelgę, kone bartis pradėjo. Ale jis, tą
visą atsitikimą jiems papasakojęs, persiprašęs išėjo ir, į vežimą
įsisėdęs, sav vienas, apie devintą adyną Tilžę atsiekęs, ėjo tuoj

370
prie gydytojo. Namon parvažavęs atsigulęs, trečiądien pasi­
mirė.
To dvaruko pons prie budavonininkų priklausęs...

40. Ragainės pav. Kinčų dvarponis K., budavoninks/turėjo

labai mielaširdingą ir drūtą sūnų. Tąjį ne vien dvaro, bet ir ap­
linkinės žmonės garbėje laikė. Nekuriądien kerdžuvienė, savo
vyrui pietus nešdama, iš tolo pamatė jaunąjį poną važuojant,
kuram kita karieta su važnyčia priešais atvažavo. Juodu, ties ban­
dos kaimene susitikuse, atsistojo, po valandėlės kožnas savo at-
važuotu keliu grįžo, o kerdžuvienė, su pietumis pas kerdžų
atėjus, tarė jam:
- Ar jaunasis pons tav ką sakė?..
- Nieką, - atsiliepė kerdžus.
- Ar negirdėjai, ką jis su anuo ponu kalbėjo?..
Kerdžus antrąjį poną su karieta visai nebuvo matęs. Tos die­
nos vakarą pons, župone, jaunasis bei artymiausiejie ant trepu
ik į išvakares užsilaikė, tai senasis liūdnu balsu tarė:
- Dabar jau eisim gult...
Jaunasis drąsiai atsiliepė:
- Šiąnakt būt geraus visai neeit gult.
Ale senojo paliepimą visi pasekė.
Neilgai po to, visiems sugulus, dvaro sargas išgirdo jaunojo
miegstubėje labai dyviną nesiliaujantį trūsą ir kada ne kada toje
lyg ožką bliaujant, koktai jam labai dyvinai prisiklausė, ale, po
valandėlės nutykus, jis pakajings liko. Rytmetij, jau žmonėms su­
kilus, tylėjo. Paprastam laike jaunojo pono nesulaukdami, ėjo į jo
stubą žūrėt. Ale, ak, koks išgąstis! Jis gulėjo aukštynais, su drebu-
žiais, skersai ant lovos. Krasės ir stalas ne davade, tapetai ant sie­
nos apdraskyti, asla lyg su smala aptepta ir bjauriai subrėžyta,
daiktais parbai ik ant medžo nugremžti, - labai bjaurus išžvilgis
ir didis raudojims senųjų... Sūnaus paklausiant, jis daugiaus nie­
ką, tik „prr, prr, prr" ištart tegalėjo. Jie numanė jį daktarą gei­
džiantį. Tuoj davė pakinkyt o parvežt. Daktarui įėjus, jis vėl „prr,
prr, prr" atkartojo, tai jie suprato, kad jis kunigo norįs, ir tąjį davė
parvežt... Sūnus rodė, kad jis rašyt norįs, tai jam padavė toblyčią,
kuros jis abi pusi prirašęs, savo motinai atidavė. Toji, tai perskai-
čus, vis klykė iš išgąsčo! Sūnus, ik prieš vakarą teip pergulėjęs,
savo dvasę išleido... Tarp žmonų ta kalba labai prasplito: josena-

371
sis tėvs, save nuo smerties išsisukt norėdams, ant savo sūnaus
vieko pasitikėdams, tąjį savo vietoje buvęs velnui pardavęs.

41. Tilžės pa v. Šilgalių dvaro nekursai pons budavoninks bu­

vęs. Mirimo burtai ant jo puolus, norėdams išsivalnyt, velnui į
savo vietą savo mylimiausąjį ant svieto pažadėt turėjęs. Tad' abu­
du lenktyn paskirtos adynos laukę. Tai adynai priėjus, atsisku­
binęs veins pas poną ant dvaro, kur jau pono tarnas su eržilu
stovėjęs. Pons tuoj velnią ant eržilo nurodęs, kad tas jo myli-
miausis sviete. Veins matėsi prigauts. Iš apmaudo ant dvaro jis
tokį vėjo sūkurį prikėlęs, kad net medžiai bei trobos linko, ir ta­
me sūkurij su tuo eržilu į orą pasikėlęs. Eržils visai ne savo bal­
su žvengęs - pat iš debesų jo žvengims dar girdims buvęs...

42. Įsručo pav. ŽilaiČų ponui numirus, jo župonė turėdavus

savo išsivadavimą nuo smerties kasmet kartą - o tai per obuolį
arba šiaip ką - atnaujyt. Jos žmonės, tai patyrę, saugojos jos do­
vanų bei ypatingų paliepimų. Vienąmet ji savo daržininkui, kur­
sai jau trečią metą jos dvare buvo, ant kapo savo vyro sėdėdama,
tarus:
- Ar tu manęs klausysi, ką aš tav sakysu?..
Jis taręs:
- AŠ jūs visados klausau, o kodėl dabar neklausyčau...
Tai ji toliau tarus:
- Apie šį kapą, ant kuro aš dabar sėdžu, apeik tris kartus...
Jam apie tą kapą jau trečiąkart beapeinant, prie paskutino
žingsno pamatęs jis didį juodą šunį nuo kapo ant savęs atšo­
kant. Jis iš išgąsčo susmuko ir, kelias dienas pasirgęs, numirė.

43. Klaipėdoj žiloj senovėj viena vokiška župonė jau prieš jos
amžo galą 300 dolerų sūlinėjus, idant viens išsirastų jai tris žo-
džus paskui sakyt, o kač' ir už tokį aukštą prekį nei viens tai
neapsiėmęs, tai ji nelaimingai numirt turėjo.

44. Pilkalnio pav. nekurį Jonaičų budavoninką Viliūnų skie­

pe palaidojus, matydavę baltą šunytį tarp moterų suolu bažny-
čoje belandžojantį. Ne po ilgo, perkūnijai užkilus, du kartu šaltai
į bažnyčią įtrenkė, tad’, budavoninko lavoną ant kapinų palai­
dojus, eonai vaidytis pradėjo.

372
 45. Tilžės pav. Balgardžo budavoninką K., jam mirus, visi
prie to dvaro priklausantiejie jį ant juodžo po laukus, ant dvaro
irgi prieš stogą jodinėjant matydavę. Jei svetimiejie ji bejodinė-
jantį jo vaikams rodydavę, tai jie nei girdėt nenorėdavę ir saky­
davę: „Tegul joj, kas joj..."

46. Gumbinės pav. Perkalu dvaro župonė Tarakienė po jos

smerties buvus tankiai matoma vakarais ant šimelio bejodinė-
janti.

47. Mižeikių, Klaipėdos pav., dvaro pons Rėdauzas numiręs

vaidydavos. Jis parvažuodavo nuo skiepo su keturiais arba ir
tik su dviem arkliais su didžu tarškėjimu ir, prie buto tada išli­
pęs, pradėdavo brūzėje bosus su garsum bildėjimu raičot, po
kiemą bei staldus bėgiodavo ir prieš dvyliką vėl išvažuodavo.
Kai jis tuomi nesiliovė, tai jam grabe galvą nukirto ir ją šalia po
kojų padėjo, o nuo to sykio jis daugiaus neparėjo.

48. Nestonviečų, Ragain(ės] pav., Žilatis sako:

- Mano tėvs nesyk pasakodavo, jog jo jaunystėj, apie 1800
m., kerdžiai matydavę Kalvelių baloje puikias žvilgančias ka­
rietas irgi pat vidurdienij prapuolančias. Vos nugirdę beatva-
žuojant bei atūžiant, pamatydavę minėtas karietas su juodžiais
važuojant ir, toli į balą nušlemščus, prapuolant.

49. Kurpius N. Tilžėje, nekurį vidurnaktį namon eidams, pa­

matęs nuo didžiojo ežero ilgąja ūlyčaite karietą su keturiais juo­
džiais miestan važuojant, tad' su didžu tarškėjimu pro Milžino
klėtį ik prieš katalikų bažnyčią, kur ji, lyg į sieną įvažuodama,
su didžu tranksmu prapuolė.

50. Pro Traksėdžų kapines (Lauksargių par., TilžĮės] pav.)

nekursai ūkininks, naktyje parvažuodams, išgirdo, jog kitsai su
didžu attarškėjimu jam paskui atvažuoja. Jis skristerėjęs išvydo
karietą su keturiais juodžiais paskui atpleškinant. Jis greitai į ša­
lį suko bijodamasi, idant ant jo vežimo neužtarškėtų. Ir, vos pa­
sukus, ta karieta su didžausu tarškėjimu jam pro Šalį praūžė ir
tuomžyg, lyg suirdama, į save sutarškėjo ir prapuolė porą žings-
nų pirm jo.
 51. Šėreikis Viešvilėj, Ragain[ėsJ pav., giros sargas, pasiėmęs
vieną vyrą, ėjo ties Aušgiriais ant liuros j girę šalia sauro takelio
ir čon pat susikūrė ugnį. Po neilgo išgirdo juodu tuo takeliu at-
važuojant, kuruomi vos pėsčias išsitekai. Su didžu barškėjimu
pro juodu praūžiant, išvydo juodu karietą su keturiais pakinky­
tais kunigais visai urėdiškuose aprėdaluose, kurie, pro juodu vos
pratraukę, tartum j stukelius sudurdėdami, abelnai po jųdviejų
akių prapuolė. Tatai nusidavę visai pradžoje šo (XIX) šimtmečo.

52. Priekulėj nekuri moteriškė matė karietą su keturiais ar­

kliais nuo Lankupių ant Bundelių važuojant. Kučierus jai pri­
šaukęs, tie keturi arkliai esą keturos moters, tų vardus jis jai ir
pasakęs...

53. Perm* daug metų vandravo vens kalvia gezeles per svėta
savo pelną, arba darba, jėškodams ir privandravo veną didę dva­
rą. Jis žmonų klausa:
- Kas tas per dvaras?
Žmonės jam papasakojo ir sakė:
- Čia į tan dvarą (= tame dvare) gyvena vėns didiai bagotas
ir pekts ponas, o ir didės šykštokles. Jis nei so vėno nesoteka ir
so kožno vėno pravijos ir sakė, kad po jo smertės netor nei vėns
tan dvarą gautė. O kaip jis numerė, tai teip ir nusevedė: jis me­
rė, o nei vėns negal jo dvare gy ventė, nei per veną naktę negal
paliktė.
Tai tas kalvia gezeles apseėme perbandyt. Jis veną vakarą
nuėjo j tan dvarą ir pasesėdo pri stala ir laukė, kas nusedos. O
ant vėloma įėjo keture ponai ir pradėjo kartas špėlotė. O vyrau-
siases ponas prilendęs jam pri akių ir saka:
- O ko to (= tu) čia nore?
Gezeles saka:
- Aš ir noro matytė, kan jūs darat.
Tai sakė ponas:
- šį naktę gale būtė, o jei dar veną sykę pareise, tai tav būs
septynias skoras nuloptas.
Gezeles sakė:

* K la ip ė d iškiu tarm ėje trum pa e = i ir trum pa o = tru m p a i u rašomosios

kalbos.

374
 - Testov teipo: aš dosos septynias skoras noseloptės. O jei aš
iškentėso, tai aš teve {= tave) lopso, o jei to neiškentėse, tai aš
būso dvara ponas, ir jūs vese turėsiat iŠ čia prapoltė.
Ponas saka:
- Teip gal bute.
Tai gezeles paserūpena veršo skorą, šonų skorą, kateno sko-
r ą ir dėvės (= davės) apsūtė septynes kartas ant sava kūną ir
pasaėmė gerą pungalę meškerų drauge ir, nuėjęs į dvarą, pase-
sėdo pri stala. O ant vėloma įėjo tė ketore ponai ir pradėjo kartas
Špėlotė, o vyrauseses vėl jam sakė:
- Ar to jau vėl čia ese?
- Oge kaip!
Tada ponas:
- Dabar tav bus šiši (= šičia) septynės skoras nuloptas!
Gezeles saka:
- O pasko teve (= tavo).
Ir tujau pripolė vese ketore ir nudraskė gezeloi septynias kar­
tas jam nu nogaras. Potam gezeles sakė:
- Dabar aš teve lopso.
Ponas saka:
-Tai pradėk!
Tai gezeles ėmė savo meškeres ir pradėjo jam per nogarą va-
žotė. O kete meslijo, kad ir jims teip bus, tai jė iš nugąsčo vese
išbėgo laukan, o vyrausiases neiškentėdams bėgo paskon ketų
laukan ir bėgdams sakė:
- Šį naktę gale dar būtė, o ketą šiše būse į stokelios soplėšytas.
Gezeles paserūpena gelžės ir nukalė žmogo nu gelžės teip,
kaip žmogos tor būtė. Kad į nogarą plunksną paspaudė, tai šis
soimė rankas ir galėjo dar daugiaus į krūvą sošrubotė. Gezeles
atnešė tan žmogo į dvarą ir pastatė tės stalo ir pats sėdos pri
stala. O kaip tė ponai soseėjo, tai vyrauses sakė:
- Dabar būse į stokelios soplėšyts.
Jis atsakė:
-Ja, ja, ei, matyse, kan mana grosfaderes sakes...
- Ei, kor jis yra?
- Ei, šeta - apžūrėk jį...
O kaip priėjęs žūrėjo, tai gezeles paspaudė plunksną, ir „gros­
faderes" jį sospaudęs laikė, tai gezeles sakė:
-Grosfadere, laikyk!
 O pons šaukė, kad tor paleist. Pradėjo braižyt į akės, ale nėka
nepadarė. Kete matė, kad jam bėda yra, - išdolkėjo vese laukan.
O „grosfaderes" laikė jį tres dėnas, o tretę dėną ponas paserašė,
kad jis daugiaus į tan dvarą nebatas (= nebatais). O gezeles torė-
jojam vėtą prirodyt, tai prirodėjam į gėrę, j veną išpovosę aužo-
lą, kor vena skylė bovo, - čia galėjo jis gyvent, o „grosfaderę"
išnešė ant stogą, kad ja tor bejotes, o gezeles laimėjo ir paleko
tam dvare par poną.
Po 15 metų jojo gezeles pra aužolą, pra šalę, tai iš aužolo iš­
lindęs pons ir užpolė jį, ale gezeles atsegręžęs so ranka mojo ir
šaukė:
- Grosfader, dabar ak (= aik) šen, jau mane užpolė!
Tai pons, baimės įgavęs, vėl į aužolą ir nėkad neišlendo.
(Užraše Martins Grožins Kairių kaime, Klaipėdos pav)

54. Ketą kartą bovo vėns freimeres. Tas bovo jau numeręs, ir
jo kūnas negalėjo į žemę pakastas būtė: kad jį dėną pakasė, tai
per naktę bovo veršoj išmestas. Jo mėsa nu kaulo bovo nupovo-
se, teip kad čyste kaulai bovo, o tė negalėjo sopūtė - jė torėjo ir
laikytės pri kets keto, kad velniai gauto jo kūną mūčytė ir vargy-
tė, ir jį nekaip negalėjo į žemę pakastą išlaikytė. O kaip gyvėjė
matė, kad negal jį žemėje išlaikytė, tai dėvės (= davės) į pakajo ir
ja daugiaus neužgavo.
Veną sykę, kaip bovo soseėję vyrai į karčamą - čia bovo daug
ir jaunų, ir senų ir godrų, - ir jė pradėjo kets ketam šį ir tą paro-
dytė, ką jė gal. O kaip vesokias štokas ir visokias kunstes per-
bandė, tai pradėjo kalbėtė vėns ir stepros, ir drąsos vyrs ir sakė:
- Ar kas gal tan freimerę nu kapų pameštė?
Kete vyrai sakė:
- A to ar gale tan padarytė?
Jis sakė:
- Ja, aš galio tan freimerę šišia į karčamą pameštė ir vėl ant
kapų nuneštė...
Tai jė soselygo iš dvedešemts dolerų irposę bačkas alaus. Tai
tas drąsoses vyrs nuėjo nakte ant kapų ir nutvėrė tam freimeroi
už rankas ir sakė:
- Ak (= aik) šen, to senau, aš teve nešo, nešo vėl i karčamą,
parodyso, kaip dabar karčamoj yra. Tai ne ketą kartą, dabar kar-
čamose veskas kiteip yra, kaip kad to ėjai.

376
 Ir užsėdėjęs veną ranką par veną pelę, o antrą - par antrą
petę ir parnešė jį į karčamą. Jis parėjo par išilgai stubos ir vėl
atgal pra dores išėjo laukon, o tė, korė karčamoj bovo, kas drą­
sos bovo ir veizėjos, kaip jį parnešė, o kas baimingas bovo, tas į
kampą pasetraukė ir neveizėjo. Ale kaip atgal jį ant kapų nune­
šė ir norėjo jį padėtė, tai numereses freimeres laikės pats, ir jis jį
negalėjo padėtė. Nekaip jis darė, kaip išmanė - ir valiajos, ir por-
tenos, - ir nekaip nepastojo valnas, kadange freimeres pats lai­
kės. Tai drąsajo vyro drąsomas pradėjo žemyn eite. Jau gavo ir
baimės priseimtė ir so baime sakė:
- Senau, atsegolk čia!
Tai so vėno sykio pradėjo freimeres kalbėtė ir sakė jam:
- Kad to teip drąsos bovi mane nešte į karčamą, dabar nešk
mane į bažnyčią ir mane paržegnok, kaip kad konegs vaikos
įžegno...
Drąsajo vyro ir kenklės pradėjo verpėte iš baimės, ir so dide
baime sakė freimeroi:
- Zegoros yra dvyleka. Naktės čėse bažnyča yra užrakyta - o
kas mane įleis?..
Tai freimeres sakė:
- Tik nešk mane: bažnyča yra atdara ir daug žvakių dega ir
yra švese, ir daug ponų lauk...
Tai jis torėjo so privarta jį į bažnyčą nešte, kad jis ir nenorėjo.
Ale jam dar bovo geliokes, kad bažnyča ča pat netole bovo ir
nereikėjo tole eite. O kaip jis pri bažnyčos priėjo, tai rado vesas
dores atdaras. O jis dabojo, kaip galėto ant altoraus užpoltė, ir
jis rado dores pri altoraus atdaras, tai jis užpolė ant altoraus. Ir
bovo pelną bažnyča ponų. Tai sakė tė ponai tam freimeroi:
- Kan to darei tam vyroi, kad jis teve šišia atnešė?
Tai freimeres nėka nebsakė, ir jis torėjo už jį kalbėtė ir sakė:
- Kan aš numerąs galio priš gyvąję stengtės... Jis paimęs ma­
ne neš, kor nor, aš nėka negalio darytė...
Tai ponai klausė ta, kor nešė:
- Kodėl to nešei jį į karčamą?
Jis sakė:
- Aš norėjau parodyt ketims, ką aš galio.
Ir, ranką par savo petę jam ant galvos uždėjęs, pradėjo)}žeg-
notė. Tai tė kaulai kaip dulkės, ir vese ponai lyg perkūno grove-
mo iš bažnyčos laukon, kad nei žobaros (= žiburius) neužgese.
O jis, dolkes nu savęs nusekratęs, išėjo iš bažnyčos lauko ir pra­
dėm ėjo į savo narnos, o iš to išgąsčo nei į karčamą pri savo lyg-
tonų neėjo. Jis teip bovo nusegandęs, kad iš išgąsčo pradėm
apsergo ir po dešimtės stundų numerė.
Teip eit so drąsojo lygtavimais.
(Užrašė Mari. Grožius Kairių kaime pas Klaipėdą.)

XXV. APIE VELNIUS*

1. Kitąsyk, kaip Dievas sutvėrė dangų ir žemę, tai tuojaus jis
sutvėręs ir Liucių (Liucijušą, Liucipierių). Kaip Dievas ką daręs,
tai ir Liucius teip dirbęs, o jam Dievas buvo davęs didę galybę.
Dievas pavilgęs pirštą in marias - nes tuomsyk buvę tik vieni
vandens, - kresterėjęs ir sutvėręs aniuolą. Liucius insižiūrėjęs,
kaip Dievas tvėręs aniuolą. Dievui prasišalinus, Liucius kaip pra­
dės vilgyt pirštą in marias, kaip pradės krėst! Kiek tik lašų nog
jo piršto kritę, tai tiek aniuolų buvę. Ir tokią daugybę pridirbęs,
kad jau nė neužmatęs.
(NoMot. SlapikoiS Vailkabalių. Vilk(airiškio]pav., SuoĮalkųlgub.,užrašėPr. Ai­
dukaitis; slg. „LietfuviŠkos} pasakĮosJ",!, pag. 7 )
2. Pasaulę tveriant, Dievas Liucių su jo aniuolais patalpinęs
danguje. Patsai Dievas da trūsėjęs apė pasaulę, o Liucius, dan­
guj būdams, padirbęs puikų krėslą: jis teip buvo intaisęs, kad,
kam atsisėdus, tuojaus surakytų ir-daugiaus nogjo neatsitrauks!
Liucius manstęs: kaip Dievas ateis, tai jam liepsiąs sėstis, o pats
būsiąs Dievu. Ne po ilgam atėjęs Dievas. Liucius sakąs:
- Sėsk, pone Dieve!
Dievas sakąs:
-Tai tu pats atsisėsk...
Liucius ėmęs ir atsisėdęs. Dievas jį prirakintą su tuomi krės­
lu ir išmetė iš dangaus in pragarą, podraug ir jo draugus. Liu­
cius da ir po šiai dienai sėdi tame krėsle, o jo draugai, velniai, tai
lencūgus dantimi graužia, pieluoja. Ir, baigiant pieluot, Liuci-
pierius sako:
- Tik skubinkit pieluot ir mane paleist - aš jus visus iš čia
išvesu...
* Apie velnius žiūrėk ir „LietuvjiškosJ pasakos" I ir IFt.

m
 Ir kad n e kunigai, tai ir paleistų. Ale kunigas pirm ą dieną
Velykų kaip užgieda „aleliuja!", tai lencūgai ir vėl nauji tam pa.
Liucipierius vis d ar sėdi krėsle...
(Nog Ant. Savukaituko iš Lankupėnų, VilkĮaviškio) pav.. užrašė Pr. Aidukaitis;
slg. „Lietiuviškosl pašaklosi", I, pag. 7. /#, pag. 5.7

3. Dievas k artą vaikščiojo an t v andenų d rau g e su nelabuoju

velniu. D ievas liepė jam pasinert in vandenį ir išnešt burnoje ar
rankoje žemės. Ale jis, godulystės apim tas, prisikim šo sau ausis,
nosį, akis ir t. t. Dievas nu b arė j į už tai, pradėjo jį per niekšą
laikyt ir priskyrė prie ledakųjų. Žemes, kurias išnešė velnias, iš­
barstė jis p o vandenis, ir p asidarė žemė.
Pradžioje pasaulės, kada Dievs rengėsi tvert aniuolus, jis, lai-
kydam s rankoje titnagą ir skiltuvą, išskylė iš skiltuvo kibirkštis:
kiek kibirkščių nulėkė, tiek aniuolų stojos. Velnias ėmė tą pat
daryti, bet gyvų nesutvėrė. Žm ogų, kurį jis sutvėrė, todėl ir p ra­
m inė bedūšiu, nes jis neturėjo dūšios.
(No V. Bakučio iš Serbentų, Reseinių pav., Kaun/oJ gub., užraše Ed. Volteris:
A. Vesclovskij. Razyskauiįa v oblasti russkago duchovnago Sticha S. Peterburg.
7889, p. 73.)

4. Velnias yra d v asė ir todėl m ū sų kūniškom s akim s nere-

gims, ale m ū sų d v asė gal jį pajusti ir regėti. Bet ik šiai dienai dar
keli tai d rū tai tiki, kad velnias galįs regim ai p asiro d y t ir su žm o­
gum i savo bjaurus darb u s varyt, o ir žm ogus galįs velnią pasi­
šaukti ir su jo pagelba nelabystes veikti. T eip kartą m ano tėvas
pasakojo apie tokį berną, kurs su velniu į draugystę įsileidęs ir
m ažn e savo galą gavęs. Velnias jį vieną naktį užpuolęs ir prad ė­
jęs šen ir ten nešioti, o žm onės vijęsi jį išgelbėti. A nt šauksm o
galėję num anyti, k u r jis esąs, ale nieko nebuvę tam soje matyt.
Pirm iausiai tas jį nusinešęs į p irtį ir gnaibęs. A nt šauksm o žm o­
nėm s susibėgus, velnias jį pasinešęs į girę, čia vėl nubėgant gel­
bėti - į balą, iš balos - a n t paupio, iš p au p io - an t sargakuolio jį
pasitu p d in ęs ir kankinęs, o teip p er visą n ak tį su juom dausiojęs
ir jį dakanojęs. Galiausiai ryte atrad ę berną m ėlynai sugnaibytą
ir akselyje apraustą, bet to jau neatsim enu - ar d a r gyvą, a r jau
negyvą. Todėl m ūsų lietuvininkai su velniu nieko d arbo nenor
turėti ir veiklaus sakytų: „A tstok nuo m anęs, šėtone", - nė kaip:
„šėtone, gelbėk!.."
(Kr. Įurkšatis )

379
 5. Dievas yra didžiausias velnių neprietelius, kur galėdams
anas juos persekiaja. Velnias niekur negali paskavatie nuog per­
kūną (Dievą) kulpkų, visur jas jį pasiekia. Niekur velnias neras­
damas ažudungos nog Dievą kulpkų mislija rasiųs pa žmagum,
bet baisiai velnias apsirika. Dievas velniui ir dėl žmagaus neda-
vanaja, ažumušė kartu su žmagum. Žmagui, nars anas būtų di­
džiausias griešnykas, pa kuriuo būva palindįs velnias ir perkūnas
ažumušė, Dievas atleidžia visus griekus ir inleidžia jį dungun.
(K. Būga Pažiegėjc, Ežėriūmi pav., Kaunioi gub.)

6. Kaip dar mano avyns Simans metuose 1852-55, nevedęs

būdams, prie mūsų užsilaikė, tai jis kartą visai persigandęs iš
mūsų pačių girios parbėgo. Jam jau namon beeinant rodęsi, būk
kas iš užpakalio ant jo nugaros užšokęs ir su abiem rankom ant
pečių ir apie sprandą kabštelėjęs. Jis pajutęs sunkią naštą ant
savo nugaros ir jam kaklą ir gerklę mažne užveržusi, bet negalė­
jęs nei apsisukt, nei pamatyt, kas čia esą. Jis pradėjęs bėgt, ale
jam rodęsi, būk jis vis tikt ant vietos trypiąs. Kelias ir laikas jam
teip pailgęs, kol jis iki prie namų parbėgęs! Čia jam buvę lyg
kaip kas nuo jo nugaros dryktelėjęs... Tai jis galėjęs atsikvėpti ir
atsigauti, ale nieko nematęs ir negirdėjęs ką nubildant. Kas bu­
vo jo ta našta, kurią jis tikrai pajuto? Jis tikrai dūmojo, tai nelaba
dvasė buvusi.
(Kr. JfurksatisJ.)

7. Kitąkart senovėje, būdavo, velniai aidavę in visokius su­

sirinkimus (gužynes ir 1. 1.) ir su mergomis šokdavę ir visokius
žaidimus podraug su jaunaisiais varydavę. Jie būdavę labai gra­
žūs jaunikaičiai ir mergoms labai patikdavę. Mergos, kurios
šokdavo su tais velniais, tai ant rytojaus, kur jų buvo pirštai
pačiupinėta, tuos daiktuos mėlyna rasdavo ir ten skaudėdavo.
Velnią, in jaunikaitį pasivertusį, ant to pažint galima, kad jis
vieną koją turėdavęs žmogaus, o antrą - arklio. Velniai ir mer­
gas apvaisindavę, kurios, nog jų apvaisintos, kūdikius pagim-
dydavusios. Toki kūdikiai būdavę labai drūti vyrai, ir jie ant
pilvo turėdavę lankus: iš jų dideli galinčiai (milžinai) pasilik-
davę.
(Nog Vinco Barusio is Ijtnkeliškn/, Vilkjaviikiol pav.. Suvlalki/Jgub.. užraše Pr.
Aidukaitis.)
 8. Sako: žmogui miegant nereik būt diržu apsijuosus. Kiek­
vienas žmogus turįs prie savęs velnią ir aniuolą. Kaip žmogus
miegti apsijuosęs, tai velnias sakąs, kad kūlys čia guli, o aniuo-
las - kad žmogus, ir jiedu ilgai tokiais žodžiais ginčijąsi. Tada
aniuolas, negalėdams velnią pergint, pradedąs gailiai verkt - už
tai, kad velnias žmogų tiktai kūliu laiko.
INog Ant. Savukaituko iš Lankupėnų, Vilklaviškio] pav.. Suvfalkų]gub.. užrašė
Pr. Aidukaitis.)

9. Mūs motina labai bardavo už tai, kaip sėdint koją supi.

Sako: nereik koją supt, nes velnias, ant kojos užsitūpęs, labai
džiaugiasi, jog jį žmogus supa. Per tai tyčiomis nereik supt nė
kojos, nė rankos.
(No savo motinos iš Vaitkabahų. Vilklaviškio] pav., užrašė Pr. Aidukaitis.)

10. Iš žmagaus nagų velniai siuva sau kepeliušius su dide­

liais bryliais. Kad nukarpytąsias nagas nepakliūtų velnią run-
kas', neraikia mestie žemėn neperžegnajus. Da geriaus esu nagas
dėties ažuntin.
(K. Būga.)

11. Kartą sutiko lietuvininks lietuvininką ant kelio ir įkalbin-

dams pasakė „jūs". Tas, to žodžio „jūs" povisam nekęsdams,
pradėjo bartis ir klausė:
- Kodėl įkalbini mane „jūs": juk aš tikt viens teesu?
Bet pirmasis atsiteisindams tarė:
- Ar nežinai, kad nei viens žmogus sav viens nevaikščioja?
Vis yra trys, kurie čia eina: vidurij žmogus, prie jo dešinės šalies
- Dievo angels, prie kairės - šėtonas, kaip palydovai. Dievo an­
gels ragina jį ant gero, apsergt nuo nelaimių ir traukia Dievopi,
o velnias vilioja į griekus ir pasileidimą. Todėl nesidyvyk, kad
„jūs" sakiau, nes tie trys man po akių buvo.
Lietuvininkai turi tą mislį, kad kožną žmogų gera ir pikta
dvasė palyd ir mirštant viena tų dviejų, jo širdį laimėjusi, nabaš-
tininko dvasę su savim pasiveda ar į dangų, ar į peklą.
(Kr. jurkšatis.)

12. Vieną kartą mano diedukas jojęs iš Senapilės, būdamas

kiek įsigėręs. Klauso, kad jo arklys stena. Jis suprato, kad su juo-

3X1
mi velnias joja, bet nežinojo, ką reikia daryti, tai ėmėsi žegnotis.
Velnias jam užkišo balno kilpą už pančio, kuriuomi buvo apsi­
juosęs, ir pratarė: „Bardzo dziękuje..." (labai ačiū] - ir 1.1., nusi­
juokė ir nupleškėjo. Kiti sako, kad lenkiška kalba ne poniška.
Bet kaip ne poniška, kad ir velniai su mužikais šnekėję lenkiš­
kai. Diedukas tvirtina, kad dar ir dabar to velnio dovanotą kilpą
turįs.
Antrą sykį jis važiavęs iš to pačio miesto ir mato, kad vidu-
laukėje ožiukas laksto. Tai jis sustojęs, išlipęs iš vežimo - pasi-
gaus ožiuką:
- Cibukas mano, cibukas mano...
O „cibukas":
- Šibukas mano, šibukas mano...
Užsikvatojo ir nubėgo.
Kitą kartą pasakojo, pas jį buvęs bernas, kuris mokėjo gerai
ant zuikių medžioti. Tai ir kaimyno vaikas norėjo išsimokinti
taip medžioti, kaip ir jo bernas moka. Davė tas vaikinas jo ber­
nui 5 rublius, ir jis apsiėmė į vieną dieną aną išmokinti. Nusive­
dė tą vaikiną į laukus nedėldienyje per pačias mišias ir pasodino
jį pas vieną akmenį ir liepė laukti. Sako:
- Čia ateis zuikis - šauk ir užšausi.
O jis nuėjo į krūmus. Vaikinas žiūri, kad du velniai (ponai­
čiai) atveda paėmę už ausų zuikį. Jis nešovė ir parėjo namon. O
tas bernas ir negrįžo daugiau pas mano dieduką.

13. Sykį ėjo du ūkininku iš miesto Kalvarijos ir gerai buvo

įsitraukę. Augustas ėjo pirma, o Vincas paskui. Vincas rėkia:
- Augustai, palauk!
O Augustas vėl šaukia:
- Vincai, eik greičiau!
Ir taip ėjo šaukdami, pakol apsižiūrėjo, kad jau Vincas baloje
sulig ausų, o Augustas, kaipo blaivesnis ir ėjo pirma, tai ir par­
ėjo namo, o Vincas vos išklampojo iš balos. Jam velnias Augusto
vietoje rodėsi.

14. Vienas kūmas buvo šermenyse ir papoteriavęs eis jau sau

namon. Bet žiūri, kad ir kūmas stovi lauke.
- Ar ir tu čia, kūmai?
- Čia.
 - Tai eisim sykiu namon.
- Palauk, eisiu papoteriauti už mirusį, tada eisim.
Bet ten buvo ne jo kūmas, bet velnias. Eina jie namon - ir
viens pirma, kits paskui - ir šneka: „Kūmai, palauk", „Kūmai,
eik", „Kūmai, palauk", „Kūmai, eik"... Ir ėjo taip kūmuodami,
kada paskutinis kūmas pamatė, kad jau baloje beesąs, ir ėmė
keikti pirmąjį kūmą. Tasai nusijuokęs nuėjo:
- O tu, kūmai, galą gauki čia.
Ir nabagas vos nurėpliojo pas žydelį, kuris netoli buvo nuo
tos balos.

15. Vienam dvarelyje velnias buvo parvestas kaipo dailus ar­

klys iš kviečių nuo akamono, kurs jį užtiko. Ant rytojaus nusive­
dė savo poną į tvartą parodyti tą dailų arklį, bet nusiminė labai
neradęs. Ir sakė, kad tai velnias buvęs.

16. Vieną kartą atėjo į gužynę trys velniai. Pašokę su mergo­

mis, gerai užpundino. Karčemninkas neteko degtinės. Velniai tarė:
- Lukterkite kiek, mes atvažiuosim su ketvertą arklių, nuva­
žiuosim į Buktą ir parsivešim degtinės.
Visi ant to sutiko. Bet, jiems atvažiavus pas karčemą, liepė ir
keliems vyrams sėsti vežiman, nes būsią smagiaus. Susėdę išva­
žiavo ir važiuoja. Bet važiuoja, važiuoja ir Buktos nedavažiuoja.
Vyrai klausia pas velniukus, ar nepaklydo, nes rodosi, kad jau
seniai turėjome būti Buktoje. Velniukai sakė, kad jie gerai va­
žiuoja. Ir važiavo, kol gaidžiai užgiedojo. Tada vyrai apsižiūrė­
jo, kad jie randasi baloje ant kelmo, ir suprato, kad ėsą per velnius
apgauti.
(Nr. 12-16 užrašė V. Ru... Kalvarliįosl pav.. Suvfalkų} gub : „Vienybė lietluvi-
ninkųj". 1898. Nr 10)

17. Mano tėvas vienąkart in Vidgirų girią nujojęs su arkliais

naktigonėn. Toje girioje yra tokios pievos, jau nog seniai pava-
dytos „šiaučių balos". Tai jis apė tais balas pasileidęs arklius ir
atsigulęs, galvą užsiklojęs. Ne po ilgam rodęsi, kad viens raitas
ant arklio, kaip tik gal, atlėkęs. Pasibaisėję - galvą pakėlęs pa­
žiūrėjęs. Žiūrįs, kad suvis nieko nematyt. Ir vėlei atsigulęs, gal­
vą užsiklojęs. Begulint klausąs - nog aglių čyskos krintą o krintą
ant jo. Ir tas perėjo. Toliaus medžiai rodėsi linkstą ir lūžtą net iki

383
žemės, o vėjo suvis nebuvę. Ir vėl po trumpos valandos pradėjęs
kasžin kas užsiklojimą jo traukt - ką tik iš rankų neištraukęs!
Tada tėvas atsisėdęs ir sakąs:
- Ko tu, velne, neduodi man miegot: aš per visą dieną teip
sunkiai dirbęs...
Daugiaus nieko jau nedaręs - ir jis išsigulėjęs iki rytui. Sako,
velnias norėjęs, kad iš tos vietos trauktus - rasi jam buvęs ant
reikalingos vietos atsigulęs.
(Nog saw tėvo užrašė Pr Aidukaitis iš Vaitkabalių. Vilkavliškiol pav.. Šūviai-
kųl gub.)

18. Ne teip seniai - bus koki 20 ar 30 metų atgal - Dambau-

kos (Bartin[inkų] vals., Vilk[aviškio] pav,) karčemoj gėrę sau
žmonės, žinoma, labai linksmai. Iš to pulkelio išėjęs vienas žmo­
gus laukan ant savo reikalo, žiūri - ateina tiesiog per laukus toks
didelis juodas vyras susilenkęs, čebatai ilgais aulais, su skrybėle
ant akių užsitraukęs. Tas žmogus beveik pažino, kad jau čia ne
žmogysta, ir jis gerai insižiūrėjo, nes jam pro petį pralindo. Atei­
na in karčemą atgal, žiūri - jo visi draugai o pešasi, o mušasi,
kaip tik katras ingai... Po valandų jis juos apstabdė, klausė:
- Kas jums čia pasidarė?
Visi pradėjo dailiai kalbėt, kad nė patys nežiną, kas jiems pa­
sidarę. Tada jis jiems papasakojo, kad čia toks navatnas žmogus
atėjęs. Visi sakę, kad nė viens nematęs. Visur po karčemą išžiū­
rėjo ir nieko nerado. Sako, kad tai tikrai buvęs velnias ir juos
sukusinęs.
(Nog savo tėvo iš Vaitkabalių. Vilklaviškiol pav., užrašė Pr. Aidukaitis.)

19. Kitąsyk - bus kokia 50 metų - Karpiejų Urbaitis važiavęs

iš kur namon. Žiūri, kad sėdi vienas jo vežime. Privažiavus prie
daubos, tas velnias tuoj griebęs jam už vadelių ir traukęs tiesiog
in daubą. Urba{i]tis, matydams, kad jį gal intraukt in daubą, šo­
kęs iš vežimo ir nuvėjęs namon. Ateina ant rytojaus - randa ar­
klius supainiotus o supainiotus ant daubos kranto stovint. Sako,
kad tikrai buvęs velnias, ką su juom važiavęs.
(Nog to palies ulr. Aidukaitis.)

20. Vienas senas žmogus darydavo girnas. Sykį vertęs didelį

akmenį dėl malūno, ale tokiais dviem mažais buomeliais, ir vis

384
sau teip stenėjęs: „Nu nu nu..." - o tas akmuo kyląs aukštyn iš
duobės. Atėjęs kerdžius sakęs:
- Padėk, Dieve!
Tam girniui buomeliai nulūžę, ir akmuo inpuolęs atgal į duo­
bę. Mat jis dirbęs su velnio galybe, tai Dievo jam ir nereikėję, o
dabar tą akmenį išimt ir negalėjęs.
(Vaitkabaliuos. VilkavliškioĮ pav., užrak Pr. Aidukaitis.)

21. Vienas žmogus pasiskolinęs pinigų nog velnio. Žmogus

sakąs:
- Apė atidavimą tau pinigų - tai aš tau teip pasakau: kada
tau reiks pinigų, tai aš parašysu ant savo vartų, kada tu gausi.
O velnias buvo suderėjęs: jeigu neatiduos pinigus, tai dūšią
imsiąs. Žmogus, namon parėjęs, iš lauko ant vartų teip parašęs:
„Ateik rytoj anksti, tai gausi".
Velniui jau ir prireikė pinigų. Nuvėjo, žiūri - ant vartų para­
šyta: „Ateik rytoj anksti..." Velnias, anksti kėlęs, nuvėjo - žiūri,
kad ir vėl parašyta: „...rytoj anksti..." Jis da keletą kartų ėjo ir
nieko negavo - nė pinigų, nė dūšios negal imt. Žmogus sau ra­
miai jau gyvena: pinigų velnias jau neateina. Toliaus jau ir pa­
miršo. Jau ir tie vartai sulūžo. Jau mislino, kad seniai velnias kur
galą gavo. Ale kartą velnias atėjęs žiūri, kad jau to parašo nėra,
- užbaudė pinigų. Tas žmogus neturėjęs - jo dūšią velnias ir
išsinešęs.
(Nog Mot. Šlapiko iš Vaitkabalių, VilklavtškioJ pav.. užrašė Aidukaitis.)

22. Viens gaspadorius n'aja (= nuėjo) pinigų į jaują kavot, u

bems, užsilipęs ant jaujas, daboja. Atsinešė varinį katilą, supilė
pinigus į jį, prakast duobę, įdėja pinigus į ją su katilu i saka:
-Senam velniui katils...
- U man pinigai, - atsiliep bems. Antrą sykį i trečią teip saka,
u bems vis atsiliep. Putam užkasė duobę.
Numirė gaspadorius. Veins i atein naktį pas berną i saka
atėjęs:
- Atsiimk pinigus - man katila reik...
Berns neklausa, nein. Veins atein antrą i trečią naktį i vis lėp
atimt pinigus, u bems kaip nein, taip nein. Atnešė su katilu -
dzirrr! pu lova papilė veins pinigus, u su katilu n'aja sau.
(Nuo Uršulės Lsviniicncs i<Žalnkiškių, š idlavas par., užrašė „Milda“.)
 23. Kitą sykį veins davė žmogui karvę milžtis par vasarą. Ru-
denij atėja į namus jis atsijimt sava karvę. C.aspadorių randa na­
me. Jis jam padėkavoja i saka:
- Ainam, ten pamiškyje jinai jied.
Mat pamiškij jo būva avižas i į jas būva įpratus meška. I tą
dieną jis matė, kad jin atėja į jas. Ain par dirvas i rada žuobrį.
Veins klaus:
- Kas čia?
Žmogus saka:
- Cimbolai.
Veins pasijme ant pečių i nešas. Ain toliaus, žiūr - akėčias.
Klaus:
- Kas čia?
- Dūdas.
Pasijme i vė nešas. Ain toliaus - mata pamiškij mešką jo
avižose.
- U kas ten?
- Tai tava karvė - imk i veskis.
Veins grait numėtė nu pečių žuobrį su akėčiums i surikęs:
- Atsijimk, bandžiui, dūdas i cimbolus, u aš karvę vėduos!
Užsisėda ant meškos - nutratėja, nutratėja miškan.
(Nuo Kaz. šivickio iš Žalakiškių, Šidlavos par., užrašė „Milda'".)

24. Velnias su žmogum sodinęs bulvių. Velnias susiderėjęs

kamblius, o žmogus - šaknis. Atėjo laikas valymo. Velnias atėjęs
kamblius nusipjovė, o žmogus bulves nusikasė.
Kitąkart sėję miežių. Jau velnias susiderėjęs šaknis, o žmo­
gui - kambliai. Vėl atėjo laikas valymo. Žmogus atėjęs miežius
nusikirtęs, o velnias su džiaugsmu, kad pelnysiąs, šaknis sau
nusirovęs. Ale pamatęs, kad ir vėl nieko neturįs. Ir daugiau su
žmogum nesėjęs iš pusės nė jokio grūdo.
(Nog Mot. Šlapiko iš Vaitkabalių Pr. Aidukaitis )

25. Viena boba kluone kūlus. Velnias atėjęs pas ją, sakąs:
- Tik tu viena kuli. Ar nenorėtum, kad aš tau padėčia?..
- Kodėl ne... Būt labai gerai, kad padėtum. Tik vargas: tik
vieną spragilą turu...
Velnias tuojaus susiieškojo porą strampgalių ir, susitaisęs
spragilą, pradėjo kult. Boba sakius:

386
 - Kaip tu čia kuli, kad šiaudai aukštyn šoka?! Žiūrėk, kaip aš
duodu, tai net prilimpa! Tai aš, boba, daug daugiaus inmušu!..
Velnias tolyn da daugyn duoda, o šiaudai vis šoka ir nepri­
limpa! Velnias, sako, bekuldamas net patrukęs ir daugiaus neat­
ėjęs pas tą bobą kult - turbūt apsirgo.
(Nog šiugždo iš Slrazditiės. VilklaoiškioĮ i*ao.t Aidukaitis.)

26. Buvo tokia moteriškė. Ji, būdavo, vis labai ilgai vakarau­
ja. Ale vieną naktį, jau gana vėlai, atėjo pas ją toks ponaitis. Teip
jiems bešnekant, klausia tas ponaitis:
- Kad tu teip ilgai sėdi - ar nenorėtum naktipiečių?
O ji juokdamasi sako:
- Būtų gerai...
Tas jos ponaitis tuo išėjo parnešti. Kaip jis tik išėjo, toj mote­
riškė apsimislio: „Čia nebus gerai, kad ką jis man atneš..." Jau ją
pajėmė baimė. Ji ėmė inlindo in pečių, iš vidurio užsistatė peč-
dangte ir kojom atsispyrė. Ale ne po ilgam klauso - ateina ir
atneša, o atnešęs kabarkšt! in stubą ir metė... Sako:
- Te naktipiečių!
O toj boba jau guli pečiuj... Gulė gulė - žiūri, kad jau šviesu.
Ji atsidarė pečių - žiūri, kad grabas iš kapų atneštas su negyvė­
liu... No to sykio jau ji daugiau nevakaravo.
(No Onos Paltuii (itės iš Ožkabalių užraše Via. Basanavičius.)

27. Velnias, atėjęs kartą pas žmogų, prašė dūšios, kuri sude­
rėta buvo. Žmogus sako:
- Eiva už tvartų, tai aš tau atiduosiu dūšią.
Velnias prasidžiugęs nuėjo su žmogum drauge už tvartų.
- Na, tai gulk, - sako žmogus, - užsimerk, išsižiok, o tada aš
tau į snukį sukimšiu dūšią.
Velnias ant visko sutiko ir tuo darė, ką tik jam žmogus palie­
pė daryti. Kada žmogus atliekamą dūšią, užsisėdęs ant velnio
snukio, sukimšo į jo snukį, velnias pakilęs bėga į peklą. O žmo­
gus paklausė:
- Velne, ar turi dūšią?..
- U u... - su pilnu snukiu suniurnėjo velnias ir nunešė į peklą.
ILiepalotuose. NautnieslčioJ pax>., užrašė K. Stiklius 7902.)

28. Kartą tūla motina savo jauną kūdikį nusivedė į tokį susi­
rinkimą, kur povisam netikįs ir neprisivertęs žmogus Dievo žo­

387
dį apsakyti ketino. Sakytojui vos už stalo pasistojus, pradėjo kū­
dikis klykti ir šaukti:
- Motinėl, ar nematai: antai velnias už stalo galo stov ir pra-
ded kalbėti - aš jo bijausi...
Motina ramdė kūdikį, kiek galėjo, sakydama:
- Ką tu kalbi niekus!..
Bet nieks negelbėjo: kūdikis vis sakėsi velnią matąs ir tol kly­
kė, kol motina jį namon pasivedė.
(Kr. Įurkialis.)

29. Tas pats sakytojis, kitur maldoje besimelsdams, teip drą­

siai išsitaręs:
- Velne, ką tu man gali daryti?! Aš tavęs nebijau - eik šen, jei
tu ant manęs macės turi!..
Tame akies mirksnyje tik paukšt! - lyg smarkų šūvį šovė stu-
boje. Visi nusigando ir nežinojo, kas tai per balsas nei iš kur jis
parėjęs. Galiausiai išsireiškė, kad toj stuboj stovinti tynė (bosas)
su kiaulių jovalu su pyškėjimu buvo persprogusi. Kas ją tame
akies mirksnyje persprogino?
Teip nusidavė Pilkalnio (Pilkalnio) valsčiuje.
(Kr. p

30. Petras T. iš Did(žiosios] Lietuvos man dabar pasakojosi,

kaip jis kartą, jauns būdams, bažnyčioje mišios klausėsi, tai jis
už kunigo ir matęs velnią stovintį ir jo žodį lyg paimantį, lyg į
šalį papučiantį, idant tik nieks pamokslo tikrai neišklausytų.
Žmonės pradėję snausti ir miegoti, tartum velnias pats ant jų
miegą barstęs.
(Kr. p

31. Aužgirų Kuras ne vieną nedėlę už Viešvilės (Ragain(ėsj

pav.) kunigo Hammer'io užpakalio, jam mišią belaikant, ma­
tęs labai dyviną paukštį žvirblio didume su dideliomis akimis.
Visoj parapijoj dar viens kits žmogus ne tik tokį jau paukštį,
bet ir velnią patį to kunigo užpakalij matydavo mišią belai­
kant.

32. Buvo vienas bernas. Aria jis pakelėj, ale jam labai drūta
art, tai jis ėmė keikt. Ale atvažuoja ponas - o tai buvo velnias -

388
ketvertu arklių. Tas pons iš tolo išgirdo, kad tas bernas keikia, -
atvažiavo ties tuo bernu, sako:
- Kodėl tu teip keiki?
- Ką aš nesikeiksu: drūta, negaliu išart, nor ką nori daryk!
Klausia tas pons:
- O kam gerai gyvent, kad tau negerai?
- Ot kam gerai - ponam, kunigam.
Sako tas jam pons:
- N'o ar tu norėtum kunigu būt?
- Kad ir aš norėčia būt, ale negaliu būt, kad aš nieko nemo­
kytas.
- Tu nežiūrėk, ką tu nemokytas, ale ar nori būt kunigu?
- Na, kad teip, tai norėčia.
Tuojaus iš jo klumpių stojo čebatai, iš rudinės pavirto suto-
nai, ir tuojaus davė jam raštą tas pons, kad in tokią ir in tokią
kleboniją gali ait per kunigą. Nuvėjo in tą kleboniją, stojo per
kunigą. Jau jis visus kunigiškus reikalus žino kaip tikras kuni­
gas, mišias laiko, pamokslus sako.
Ale per vieną didelę šventę atgiedojo tas kunigas sumą. Po
sumai atėjo in zokristiją ir jau tuojaus stojo su klumpėm ir su
rudine - tąj pačia, kur kitąsyk bernavo. Kunigai neišmislija, kas
čia pasidarė iŠ to kunigo. Visi kunigai kaipo apgautoji nuvedė
ant kapinių, guldė ant kožno kapo ir vis jam davė po penkias
rykštes. Ale jau jis gau rasi kokią šimtą rykščių - atvažuoja tas
ponas su šešetu arklių, sako:
-Jau gana, nemuškit.
Ir stojo vėl, kaip buvo, kunigu ir yra. O tas pons tik tiek jam
pasakė:
- Kad už mokslą negavai mušt, tai dabar turėjai gautie.
Ir liko kunigu ik smerties.
(No P. Miliaucko iš Ožkabalių užrašė V Basanavičius 1895.)

33. Buvo toks ponas girtuoklis. Jis gėrė gėrė, pragėrė savo
dvarą ir jau liko ubagu. Aina duonos prašinėdams, ale kaip jam
nepratusiam, jam labai baisiai išrodė. Sako vieną kartą: „Kad
nors kas man kokį geresnį gyvenimą duotų..." Ale kur buvęs
nebuvęs jau velnias ir čia pas jį:
- Na, ar tu nenorėtum būt kunigu?
- Norėt norėčia, ale kad aš nemoku mišių laikyt...

3S9
 - Tu mokėsi ir tropysi viską. Ale kaip mišias laikysi, tai turi
vis durt in ostiją...
- Na, gerai - aš teip padarysu.
O tas velnias žinojo, kur kunigo reikėjo. Jis jį aprėdė kunigu
ir nuvedė tenai, o ten kunigo kaip labai reikėjo, tai jį ten ir pri­
ėmė - mislio, kad gers kunigas. Jis kaip išeina an mišių, vis du­
ria ostiją. Jau jis ten prabuvo kokią pusę metų.
Ale sykį insižiūrėjo tarnas, katras prie mišių tarnavo, kad jis
duria ostiją ir kraujas bėga. Toj klebonijoj buvo klebonas ir da
viens kunigas labai geras. Sako tas tarnas tam kitam kunigui:
- Kad, - sako, - ans kunigas bado ostiją ir kraujas bėga...
- Ale, - sako, - ar tu nemeluoji?
O tas tarnas prisiegodams patvirtina, kad teisybė. Tas kuni­
gas pasakė klebonui, kad teip yr su tuom kunigu. Dabar tas kle­
bonas sako tam kunigui, kad „sakęs ans kunigas, jog tu per mišias
badai ostiją..."
- Katras teip sako, kad aš badau, tai jis pats save nusidurs...
Ale vakare aina jis iš piktumo pas aną kunigą - ano durys
užkabytos. Pabarškino in duris. Sako anas:
- Kas čia? Aš poteriauju.
Ale pasikėlęs atidarė duris ir vėl sėdo poteriaut. O šits vel-
niakunigis išsitraukė peilį ir sako:
- Ar atsižadi Dievo, Motinos švenčiausios? O jei neatsižadi,
tai nuduriu!
Tas kunigas bailus buvo - sako:
- Atsižadu.
Ale jis neva tik tyčia atsižadėjo. Kaip tik atsižadėjo, tep tas
velniakunigis jam krūtinę peiliu perdūrė ir pats išėjo.
Anryt apsižiūri tas klebonas, kad kunigas perdurtas. O tas
velniakunigis sako:
- Aš sakiau: katras tep sako, kad ostiją badau, tai jis nusi­
durs...
Nale atėjo atlaidų diena. Jau pareina tam vclniakunigiui su­
ma laikyt - jis insimetė in ligą, jau tąsyk jam gerai perėjo. Ale
atėjo kiti atlaidai - jau noroms nenoroms turėjo ait an paskuti­
nių mišių. Kaip tik išėjo an mišių, tep tik vėtra bažnyčioj pakilo
ir išnešė tą velniakunigį. O tas nudurtasis kunigas, ką atsižadėjo
iš baimės Dievo ir visų šventųjų, tas nuvėjo teipogi m peklą.
(No Onos Paliuliūtes ii Ožkabalių užraše V. Hatanavičius.)

390
 34. Kitąsyk sumislio vienas velnias aitie in bažnyčią. Ale jis
atėjo da tep anksti, kad da nė vieno žmogaus bažnyčioj nebuvo.
Tupi jis kampe ir mislia: kad ateiti} kunigas, aitų jis in spaviedį.
Ale ne po ilgam atėjo kunigas - žiūri, kad tep anksti jau yra žmo­
gus bažnyčioj. Sako: „Jis turbūt nor in spaviedj". Tas kunigas
atsisėdo in spaviednyčią, o tas velnias jau atėjo spaviedotis. Ir
tep spaviedojas:
- Jau aš, - sako, - tiek ir tiek žmonių in grabes apverčiau, tiek
ir tiek žmonių užsmaugiau ir tiek ir tiek aš žmonių in griekus
suvadžiojau, o kiek aš žmonių laukuos paklaidinau...
Nale tas kunigas klauso, klauso tos išpažinties:
- N'o kas tu per viens, - sako, - kad tu toks, kibą tu velnias?
Sako:
- Aš velnias.
- N'o kaip tu galėjai atsidrąsyt ait in spaviedį?
- Aš matau, kad visi žmonės aina, tai ir aš atėjau pabandyt...
Na, tai kunigas sako:
- N'o kokią tau pakūtą reik užduot?
O tas velnias sako:
- Gali užduot ko no sunkiausią!
- Ką aš tau užduosu sunkią pakūtą, - sako kunigas. - Aš tau
užduosu ko no lengviausią: aš aisu an mišių, o tu užlipk an var­
gonų, ir kaip vargamistras sakys trissyk „šventas", tai ir tu sa­
kyk sykiu su vargamistru trissyk „šventas".
Atėjo vargamistras an vargonų, žiūri - jau viens stovi šalia pas
jį. Mislia: „Kas čia per viens dabar stovi?" Ale pastovėjo, pastovė­
jo - kaip tas vargamistras sako „šventas", ir tas velnias - sykiu!
Kaip sykį ištarė „šventas" - jau jam pasidarė karšta. Kaip kitąsyk
ištarė - da jam karščiau. O kad norėjo trečiusyk giedot „šventas",
tai tuoj toj valandoj subėgo daugybė velnių ir jį išnešė, o nešdami
ir bokštus bažnyčios nugriovė. Ir nusigabeno jį in peklą.
(No Onos Paliuliūlės iš Ožkabalių užraše V. Basanavičius.)

35. Buvo toks klioštorius, o, žinoma, kaip klioštoriuj, tai bu­

vo ir kunigų. O vienas buvo biskį tinginesnis už kitus; vis, būda­
vo, jis ilgiau miega, todėl kiti jį ne už kokį skaitė.
Ale sykį atsikėlęs tas kunigas išėjo laukan, žiūri - an kryžiaus
tupi trys varnai ir šnekasi. Sako:
-Šitoj valandoj karaliaus duktė popiežių prigaus...
 Tas kunigas tokią maldelę sukalbę - ir jau tie varnai tupi,
nepalekia. Sako:
- Leisk tu mus - ko tu čia mus laikai?!
Sako tas kunigas:
- Nuneškit jūs mane šoj valandoj in Rymą, tai aš jus paleisu...
- Nunešim, tik paleisk. Ale an ko mes tave nešim?
Sako:
- Aš išsimsiu iš bažnyčios duris.
Na, tuo išsijėmė duris, ir neša tie varnai. Jiem benešant, nu­
puolė jam kepuraitė. Sako:
-Stokit: mano kepurė nupuolė.
- O! - sako, - jau ne laikas stot, jau mes no kepurės trečioj
karalystoj...
Tep tuo' nunešė in Rymą. Atėjo in popiežiaus palocių, žiūri -
sėdi toj pana vienoj kresioj, o popiežius - kitoj. O toj merga tai
buvo velnias. Tas kunigas kaip duos tai mergai per snukį - tik
smala pasiliejo! Popiežius žiūri, kas čia pasidarė, o jis jam išpa­
sakojo, kaip jam atsitiko. Tas popiežius už tai, ką nog jo piktą
dvasią atginė, parašė jam raštus su savo parašu, kad tas kunigas
tur būt an to klioštoriaus vyriausiu. Tie varnai jį nunešė atgal,
atnešė pas tą kepurę jo, sako:
- Pasiimk kepurę.
Pajėmė tą kepurę, ir kaip bematant atnešė in tą klioštorių. O
jis kaip pirmai buvo ten žemiausiu, paskui likos vyriausiu, pa­
rodęs tuos raštus.
(No Onos Paliūtimis iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

36. Buvo toks karalius. Jis prie savęs, būdavo, laiko tokį žu-
vinyką, kurs jam turėdavo žuvų pagaudyt, ir už tai jam algą
mokėjo.
Ale sykį rengė karalius balių - reikėjo žuvų. Išėjo tas žuviny-
kas gaudyt - nepagauna nė vienos! Davė žinią in karaliaus dva­
rą, kad nepagauna žuvų, o karalius, jį pasišaukęs, sako:
- Kap tu nori, tai ir pagauni, o kad nenori gerai tarnaut -
nepagauni. Jeigu nepagausi žuvų - galvą nukirsu.
Tas žmogus, dagirdęs tokią karaliaus šnektą, šaukėsi visų šven­
tųjų, kad padėtų pagaut žuvų, ale nieks jam nepadėjo. Dabar šau­
kiasi prie prakeiktųjų - ale tuojaus ateina toks ponaitis, sako:
- Kam tu mane šauki?

392
 - Aš šaukiu, kad padėtum žuvų pagautie...
- Pažadėk man, ką namie nepalikai, tai pagausi gana.
Tas žmogus buvo bevaikis, ale tąmet jo pati buvo pirmąkart
nėščia. Dabar jis pamislijo, kad jis viską namie paliko, - pažadėjo.
- Ale, - sako tas velniuks, - da inpjauk pirštą ir man an šitos
skūrelės pasirašyk.
I‘as žmogus inpjovė pirštą, pakruvino tą velnio skūrelę ir pa­
davė jam. Tas velnias nudūlino sau, o tas žmogus užmetė tinklą.
Kad pagavo žuvų - tiek, jog betraukiant net tinklas trūko! Atne­
šė tų žuvų karaliui an baliaus.
Pats, parėjęs namon, rado sūnų užgimusį. Persigando visas,
ale ką galėjo daryt?.. Kad ne sūnų būtų pardavęs, tai jam būtų
karalius galvą nukirtęs!
Tas vaiks gerai augo, mokslas gerai sekėsi - jau tas vaiks ge­
rai išsimokino. Tas vaiks linksmas, o tėvas vis jo liūdnas. Klau­
sia kartą tas sūnus:
- Kodėl tu, tėveli, toks liūdnas?
- Ką aš būsu linksmas: aš tave, vaikeli, da negimusį parda­
viau velniui.
- Tai ką, kad tep, tai aš turu ait ieškot savo rašto...
Pasijėmė knygas, žvakę in kišenių ir išėjo, atsisveikinęs tė­
vus. Aina aina jau per kiek dienų per girias ir kalnus. Priėjo du
ažeru, o per vidurį - takas. Aina jis tuom taku. Ėjo ėjo - vis aže-
rai iš abiejų pusių, jau in šalį nėr kur nuveit, jau jis tur ait tuom
taku. Ale priėjo tokį didelį kalną. Užlipo an to kalno, už to kalno
jau aplink ažerai - jau toliau nėr kur aitie. Sako: „Nakvosu an to
kalno, ale gali koks žvėris atbėgęs mane sudraskyt", - o jis nieko
neturi apsigint, tik turi rankoj nendrinę lazdą. Sako: „Aisu in
pakalnę, vely ten kur pernakvosu..." Nulipo no to kalno, pakal­
nėj rado tokią skylę didelę, kad galėtum su vežimu invažuot.
Aina jis tuom urvu gilyn, priėjo tokias duris. Atsidarė duris, už­
sižibino žvakę, žiūri - pakajai gražūs, auksu ir sidabru dabinti.
Ale nieko gyvo nėr, tik stovi stalelis ir du krėslu. Dabar jau jam
nėr kur ait, jau jis nakvoja. Užsidegęs žvakę, tąj savo lazda apsi­
rėdė apė save rėžį ir sėdi. Ale neilgai trukus atsidarė durys - tuo
pilnas pakajus prigužėjo, sako:
- Kas tau čia daleido ateitie?
Sako:
- Aš pakeliauningas, tai apsinakvojau.

393
 - Aik sau iš čia, - sako tie velniai: - mes tave čia užmušim.
Ėmė lazdom jį siekt mušt, ale per rėžį nepasiekia. Atėjo viso­
kių baisių žvėrių, kad jau jį, rodos, suvės. Atėjo angių visokių -
rodos, kad jau praris... Tai tep baugino iki gaidžių. Kaip tik gai­
dys užgiedojo, tep visi jau tie prapuolė, o jis pasidėjęs du krėslu
ir užmigo. Jam bet miegant, atėjo pas jį tokia pana, jį pasibudino
ir sako jam:
- Jau tu vieną naktį čia iškentėjai. AŠ jau buvau visa juoda, o
dabar jau mano kojos iki kelių pabalo. Jeigu da dvi nakti čia iš­
kentėsi, tai aš visa pabaisų. Aš asu karaliaus duktė, mane tėvs
prakeikė, kad jam kare klotus, mane aštuoniolikos metų nunešė
čion. Tik tu jau su jais daugiau nieko nekalbėk, nes tave jie paims...
Atnešė toj pana jam gert ir valgyt, pavalgė, silsisi. Jau kap
jautė, kad vakaras, toj pana nu vėjo sau, o jis vėl da didesnį ratą
apsirėžė apė save ir sėdi, skaito an knygų. Kap atėjo vakaras, jau
vėl prigužėjo pilni pakajai ir sako:
- Na, ar da tu čia?! Mes tau sakėm, kad tu čia daugiau nebū­
tum!
O jau jis nieko su jais nešneka. Jį visokiais būdais gąsdino, ale
atėjo gaidžiai - jie visi prapuolė, o jis vėl an dviejų krėslų atsigulė.
Jis tik užmigo, jau pas jį atėjo vėl toj pana, jau iki pusei balta, sako:
-Tik da vieną naktį iškentėk, tai aš būsu balta, ir aisiv abudu:
kur tu aisi, ir aš ten aisu ir būsu su tavim iki galui gyvasties tavo!
Atnešė jam valgių, gėrimų. Pavalgė jiedu ten, pasilinksmino.
O kada matė, kad jau vakaras, toj pana nuvėjo sau, o jis vėl apsi­
rėžė apė save da didesnį ratą ir sėdi sau. Kaip tik sutemė, tai jau
prigužėjo velnių, tai jau prigužėjo, kad net pakajuos netelpa!
- Na, ar da tu čia?! Jau mes tave tik šiandien užmušim!
Ėmė vėl visaip gąsdyt, o an paskutinos tai užleido jį vande­
niu. Ale kaip tik gaidys užgiedojo, tie visi prapuolė, o jis vėl
užmigo. Atėjo toj pana jau visai balta, o jau graži pana, kad ne­
gali atsižiūrėt! Jiedu dabar išėjo iš tų pakajų ir to urvo ir ėjo ėjo
vis tuom taku atgal, o paskui, pametę jau tą taką, ėjo tolyn. Pri­
ėjo prie marių, sėdo an laivo, kurį pamarėje rado, pervažiavo
per tais mares. Už marių ėjo jiedu ilgą galą per tokius didelius
kalnus, priėjo prie peklos. Jis, aidams in peklą, pasijėmė katilaitį
su švĮentintu] vandeniu. Kaip tik priėjo prie vartų, pasitiko jau
juos velniai, sako:
- Jau pats atėjot - nereikė nė ieškot!
 Ale kaip tik peržengė slenkstį, kaip tik inėjo peklon - kap
ėmė šventyt, kap ėmė šventyt, jau tie velniai net an sienų kabi­
nasi! Sako:
- Atiduokit raštą mano ir šitos panos!
Sušaukė velnius vieną kartą ir kitą, o da to vis nebuvo, kurs
raštus turėjo. Pašaukė ir tą - jau tas parbėgo, ale rašto nenor
atiduot!. Tas kap jau ėmė jį šventyt, tai tam velniui kap pasidarė
karšta - metė jiedviem raštus ir pats pabėgo:
- Galą gauk, - sako, - su savo raštais!..
O jiedu atėjo iki tų marių, kurios buvo pas tos panos karalys­
tę, persikėlė per jūres. Nusiuntė toj pana pas tėvus raštą, kad
atvažuotų pas mares jos pasitiktie. Atvažiavo tėvas šešiom ka­
rietom, juos parsivežė. Ir liko jis karalium. Parsigabeno savo tė­
vus iš anos karalystės ir karaliavo laimingai.
(No Sehnstro Kranlaičio iš Barlmųkų, Vilkaviiškioj pav.. užrašė V. Basanavičius.)

37. Buvo toks senas siuvėjas. Pajėmė jis savo mastą, prosą,
žirkles ir aina siūt in svietą. Patiko jis tokį poną. Klausia jo:
- Kur aini?
- Ainu siūt.
- Aik pas mane. Pas mane nedaug siuvimo: yra keli mastai
milo, tai tik tą išsiusi ir galėsi ait toliau...
Tas siuvėjas sumislijo: „Man vis tiek - ar čia, ar čia siūt". Ai­
na jis su tuom ponu. Ilgai jie ten, trumpai jie ten ėjo - nežinia.
Atėjo in tokius namus - kampe katilas inmūrytas, o po juom
ugnis kūrinasi, ir jis pripiltas pilnas smalos. Atnešė jam tą stuke-
lį milo, sako:
- Pasiūk teip kaip an mano dydžio sermėgą. Kaip aš išeinu, o
ugnis užgęsta, tai tu pakurk po šituom katilu.
Ir išė sau su reikalais. O tas ponas tai buvo velnias, o tie na­
mai - pekla. Pradėjo tas siuvėjas kirpt - ir nieko negal padaryt,
nesukerpa. „Na, - sako, - kad aš baigiu amžį bekirpdams ir vis
galėjau sukirpt, tik dabar negaliu..." Ale žiūri - pageso tas kati­
las. Jis nuvėjęs prikimšo gerai malkų, užkūrė. O iš to katilo pra­
šnekėjo, sako:
-Ale jau velniai kūrė-da tik ne teip karšta, ale kaip tu pakū-
rei, tai jau negali trivot...
Tas siuvėjas jau persigando, kad jau jis pekloj. Sako anos
dūšios:

395
 - Tu iš čia neišeisi, pakol tą milą neišsiūsi. O tu jį niekad ne-
išsiūsi. Turi tą stuką pervyniot ir pamieruot, tai paskui sukirpsi
ir pasiusi. O kad atbaigsi siūt, tai an pabaigos pasisiūk iš to milo
krepšį. O už siuvimą nė jokių pinigų neimk, tik prašyk, kad tau
duotų putų no katilo šito tris kaušus...
Jis tą milą tuojaus permieravo, išvyniojo - rado vidurij kir­
mėlę. Jis tą kirmėlę išmetė, sutrempė, o paskui jau kaip kirpo ir
siuvo, jau jam sekėsi. Tuoj tą milą išsiuvo in sermėgas, da pasiu­
vo vienas vilnones ir da liko šmotas, tai jis pasisiuvo sau krepšį.
Jau atbaigė darbą. Tas pons jam siūlo už darbą ir tokių, ir tokių
pinigų - sako:
- Aš nė jokių pinigų nenoru - duosi man no Šito katilo tris
kaušus putų.
O tas pons sako:
- Ar tu klejoji, ar ką? Aš tau to duot negaliu...
- Kad negali, tai, Dieve, tau užmokėk už mano darbą...
Dabar tas velnias mislija - sako: „Jau man Dievas sykį užmo­
kėjo. No kad jei da sykį užmokėtų..." Jau tam velniui baisu pasi­
darė - sako:
- Jau semk! Ką su tavim padarysi...
Tas siuvėjas pasisėmė tris kaušus kupinus, susipylė in krepšį
ir aina savo keliu. Ėjo ėjo per tokius kalnus, per tokius tyrus,
priėjo prie girios tokias pievas. Ale jam teip užsinorėjo miego,
kad jis negali paait! Jis ėmė pasidėjo tą savo krepšiuką ir užmi­
go. O kad jis pabudo, žiūri - avių baisūs pulkai, kad jis negal per
jais perait! Aina jis toliau, ir tos avys visos aina su juom. Jam
besivedant - patiko tokį senuką. Sako:
- Kur tu vediesi tais aveles?
Sako:
- Aš buvau pekloj siūt, tai už darbą gavau tris kaušus putų.
O aš aidams čia vienam daikte užmigau. Pabudęs radau šitais
avis apė mane vaikščiojant, ir dabar jos no manęs niekur nelie­
ka. ir neturu kur aš jais padėt: kaip kur suveis in keno javus, tai
man bus...
- Na, ar tu man jais neparduotum?
- Aš tau ir dykai atiduočiau, kad tu tik jais atimtum no manęs.
Sako tas senuks - o tai buvo Dievas:
- Aš tau duosu tris dorelius dangiškus. Tu juos visus tris an-
syk neatiduok, tai tau užteks, iki tu gyvas.

396
 Ir tas senuks nusivedė tais avis, o jis aina sau toliau su tais
doreliais. Prisiartino vakaras. Priėjo tokią pirtelę, toj pirtelėj ra­
do tris mergas. Prašosi jis pas jais in nakvynę, o tos mergos sako:
- Mes pačios neturim ką valgyt - ką mes tau duosim ir kur tu
čia nakvosi...
- Aš, - sako, - turu pinigų. Nuvėję nupirkit maisto, tai bus
visiem.
Padavė vieną dorelį. Merga nuvėjus nupirko maisto ir da jam
parnešė likusius kelis skatikus. Jie ten visi pasistiprino. Pernak­
vojo. An rytojaus jis vėl davė mergai dorelį an maisto, o pažiūri
- visi trys pas jį krepšij. Jau jis ten pragyveno kelias nedėlias.
Tos mergos ėmė klausinėt, iš kur jis tur tiek pinigų. Jis jom pasa­
kė, iš kur jis juos gavęs. O viena merga jau kalbina jį ženytis. Jis
paklausė ir apsivedė su viena. Ale jis ten buvo mylimas tol, pa­
kol jam tuos tris dorelius apmainė, o kad jos jam apmainė - in-
dėjo jam kitus tris, - tada jį pradėjo mušt, nekęst ir pagalios išvarė.
Aina jau jis per svietą. Jis jau tuos apmainytus dorelius tuoj
prapirko, jau jis netur nė valgyt. Aina alkanas tolyn, priėjo dide­
lę girią. O jau vakaras - jis bijo ait toli in girią, kad žvėrys nesu­
ėstų. Liko jis pakraštij. Ale čion bevaikštinėjant kad jam pakvipo
obuoliai - negali trivot! Aina jis per girią dairydamasis, kur čia
obelis būtų, - pamatė obelį ir labai gražius obuolius. Jis priėjęs
nuskynė vieną obuolį, suvalgė - ale kad jam užaugo ragai toki,
kad jau iš girios neišeina! „Na, - sako, - jau dabar dalipau liepto
galą, jau dabar man bus galas gyvenimo..." Guli su tais ragais ir
mislija sau, kas čia bus. Ale netoli stovi kita obelis - toki obuoliai
nuparkę! Sako: „Aisu pas aną obelį - kas bus, tai bus..." Jis šiaip
teip privilko tuos ragus prie tos obelies, nusiskynė vieną obuo-
luką, suvalgė - ėmė ir nupuolė jo tie ragai. Dabar jis nusiskynė
tų ir tų obuolių in skepetaitę ir aina vėl atgal pas tais mergas.
Sugrįžo pas jšis - jau tos mergos neleidžia jį nė in trobą - visai
varo šalin, o ta jo pati labjausia plūsta an jo. Ale kad pakvipo
jom obuoliai, kad jos negal iškęst! Tuojaus jo ta pati atsidarė lan­
gą ir sako jam:
- Duok obuolių.
Jos mislijo, kad jis tur kokių gerų obuolių, kaip ir tie pinigai.
Davė jis jom po obuolį. O toj jo pati kaip buvo per langą galvą
iškišus, tai kad jai išaugo ragai, kad jau ji negal galvą in pirtelę
intraukt, o kitos ir voliojasi stubelėj su tais ragais. Jis tuoj duris

397
atlupo, tai kaip jis ėmė jom duot, kaip ėmė šutyt, o tai savo pa­
čiai - labjausia! Tol jis jais pėrė, kol atidavė jam tuos tris dorelius
dangiškus. O paskui davė po kitą obuoluką - nupuolė ragai. Pas­
kui jis iš naujo žcnijosi ir gražiai, laimingai gyveno.
(Nog Juozo Aidukaičio iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

38. Buvo trys broliai. Jie visi trys turėjo po arklį ir po šunytį.
Dabar, tėvams numirus, reikės jau jiems skirtis. An tos atminties
pasisodino jie visi po leliją. Dabar sako vyriausias brolis:
- Aš josu in svietą. O kad jau mano lelija išdžius, tai žinosit,
kad jau manęs gyvo nėr...
Ir išjojo jis. Jojo jojo - atjojo in tokį kalnuotą kraštą. Rado to­
kią pirtelę, toj pirtelėj rado vieną mergą. Jis ją ėmęs ir vedė už
pačią.
Ilgai ten, trumpai po veseiliai žiūri, kad vienam daikte iš to­
kio aukšto kaino dūmai rūksta. Klausia:
- Kas ten per dūmai?
Sako:
- Pekla, velniai ugnį kūrena...
- Kad tai ten pekla, aš josu pažiūrėt, kas ten joj yra.
O toj pati jam sako:
- Nejok, nes ten katrie tik nuėjo, visi galą gavo, ir tu iš ten
gyvas negrįši...
Ale ji jo negalėjo pergint - jis ten išjo. Atjojo pas tą peklą -
stovi priešais ragana. Jis kaip tik prijo prie tos raganos, toj raga­
na tuoj jam kirto žagaru, paskui arkliui ir šunyčiui - ir visi pa­
virto in akmenis!
Žiūri anie broliai, kad jau jo lelija nudžiūvus, - sako:
-Jau jis negyvas...
Joja antras - ir tas pataikė in tą pirtelę. Klausė:
- Kas ten ana per dūmai?
Sako toj:
- Pekla...
- Aš josu pažiūrėt...
Sako:
- Nejok, nes nesugrįši.
Jis vėl jos neklausė - išjo. Kaip tik nujojo prie peklos pas tą
raganą, toj ragana vėl Šmakšterė su rykštaite jam, arkliui ir šu­
nyčiui - ir vėl pavirto visi in akmenis.

398
 Tas jauniausias brolis žiūri, kad jau ir ano lelija išdžiūvus, -
joja jis savo brolių ieškot, kur jie mirtį rado. Jojo jojo - pataikė jis
vėl in tą pirtelę pas tą moteriškę. Jis ten apsinakvojo. Klausia jo:
- Iš kur, kur joji?
Sako:
- Joju ieškot savo brolių pražuvusių...
Sako:
- Tavo broliai ir čia buvo...
Ale jis žiūri, kad kalnuose dūmai rūksta. Klausia:
- Kas ten per dūmai?
Sako:
- Tai pekla. Tavo broliai ir ten jojo ir nesugrįžo...
- Na, tai aš josu jų ieškot, kur jie dingo.
Ir išjo sau. Atjojo per tokias girias pas peklą, pas tą raganą.
Toj ragana sako:
- Duok sykį šitam tavo šunyčiui su šitąj rykštaite užkirstie -
aš jo bijau, kad jis man neinkąstų...
Tas ką nedavė, ale, iŠ tos raganos rykštaitę ištraukęs, kaip
davėjai per galvą - toj ragana ir pavirto in akmenį! Žiūri jis, kad
tiek ten daugybė akmenų! Jis kaip ėmė vis kirst per tuos akme­
nis! Teip kaip tik kirs per akmenį, tai vis stoja žmogus ar koks
gyvulys. Prisikėlė jis tuos savo brolius ir da daugybę žmonių!
Parjojo jie visi trys in tą pirtelę - o jie buvo visi trys vieno veido,
- toj moteriškė nepažinsta, katras jos vyras. Tai ji apsirgo, atsi­
gulė in lovą, tai tuojaus katras jos buvo, tuoj prie jos priėjo, ir
tada ji pažino, katras jos buvo.
(No Pranciškos šikarckiūlės iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

39. Buvo toks bernas. Jis nuvėjo, beaidams per svietą, pas to­
kį poną, susiderėjo pas jį per berną. Sako:
- Pas mane nesunkų darbą turėsi: tiktai po trimi katilais pa­
kursi malkų ir daugiau nieko. Ale in tuos katilus pažiūrėtie tau
nevalia...
Pradėjo kūryt ir kūrino iki pabaigai tų trijų metų. Ale an pa­
baigos atidengė tuos katilus pažiūrėt, kas gi ten yra, - žiūri, kad
kiekvienam katile po vieną dūšią! Jis persigando, kad jis per tris
metus jais degino...
Tas pons - o tai buvo nelabasis - jį kalbina, kad liktų da an
trijų metų. Sako:

399
 - Kad jūs man duotumėt kasžin kiek algos - jau aš daugiau
neliksu...
- Na, kad jau neliksi, tai te tau algą ir gali ait sau...
Davė jam algos aukso tokį šmotą kaip arklio galva. Aina jis
sau su tuom auksu - sutiko žmogų atjojant ant arklio. Sako tas
bernas:
- Mainykim šitą arklį an šito šmoto aukso.
Na, tas žmogus tuojaus ir apmainė. Joja jis užsėdęs an to ar­
klio, ale bejodamas patiko žmogų vedantės jautį. Sako:
- Mainykim an šito arklio tą jautį.
Tas žmogus apmainė. Vedasi tą jautį - patiko kitą žmogų ve­
dantės aviną. Sako:
- Mainykim tą aviną an šito jaučio.
Kurgi nemainys aviną an jaučio, - tuojaus ir apmainė. Veda­
si tą avinuką. Ėjo ėjo - teko ait per girią, jau užpuolė naktis, -
priėjo girioj tokį butelį. Prisirišo tą avinuką prie advernyko, inė-
jo in vidų - rado tris mergas prausiantės nuogas. Sako:
- Mergelės, aikit pažiūrėt, kokį aš gražų avinuką atsivedžiau
garbinuotą.
Tuojaus išėjo viena:
- Vaje, koks garbinuotas!..
Kaip tik pačiupinėjo, teip ir prilipo prie to avinuko. Išėjo
antra:
- Naje gi garbinuotas, - ir ta prilipo.
Išėjo trečia pažiūrėt - ir ta prilipo.
Dabar jis, ten pernakvojęs, vedasi tą avinuką su tom trimi
mergom. Aina per girią - ale velnias tupi medij ir žiūri kvatoda­
mas, sako:
- N'o kas ten per guzai tų mergų an krūtinių - aš tik aisu
pažiūrėt...
Velnias kaip tik griebė vienai mergai už guzo - teip ir tas
velnias prilipo prie tos mergos! Vedasi jau ir tą velnią. Vedasi
pro tokią pirtelę, o boba duoną kepė Toj boba iš stubos su liže
šoko prie tų mergų:
- O jūs stervos, kodėl jūs ainat nuogos!..
Kaip kirs su liže tai mergai per subinę - teip ta ližė prilipo
prie mergos subinės, o ta boba - prie ližės! Ir vedasi. Atsivedė in
tokį dvarą. Vedasi per dvarą - o buvo kluonas atdaras ir an klo­
jimo buvo žirnių du šimtu karčių, o tuos žirnius jau buvo nupir­

400
kęs žydas ir mierau, - alc tas su tuom avinu vedasi tiesiog per
klojimą. Kaip tik atsivedė per klojimą, teip tas velnias kaip griebs
tuos žirnius - ir supylė sau in kūlę. O tas žydas tuo griebėsi už
kūlės, kad perplėšt ir pabert tuos žirnius, - kaip tik griebė tam
velniui už mašnos, teip tas žydas ir prilipo prie mašnos!
O tas ponas turėjo tokią dukterį, kad ją nieks negalėjo pra-
juokyt. O tas ponas teip buvo sakęs: „Jei kas ją prajuokys, tai bus
mano žentas". Ale vedasi pro pakajus. Pamatė toj pana tą visą
komediją - ėmė juoktis, sako:
- Tėti, tėti, aikit pažiūrėt, kas čia per komedijos!
Tas ponas pamatęs ir negali trivot juokais.
- Na, - sako, - kad tu mano dukterį prajuokinai, tai turi būtie
žentu.
Ir tuojaus surengė veseilią ir išleido savo dukterį už to berno.
Ir liko tas žmogus ponaut tam dvare. Matai, ir bernam kaip ka­
da gerai pasiveda.
(No Onos Paltuiilties iŠ Ožkabalių užrašė Vincas Basanavičius.)

40. Buvo toks kareivis, tarnavo karaliui 25 metus raiteliuos.

Aidams namon gau tris rublius. Ale jis dabar sako: „Kap aš aisu
namo pėkščias, kad visi žino, kad aš raiteliuos buvau, - iš manęs
visi juoksis..." Aina jis su tais trimi rubliais. Užėjo pas vieną ūki-
nyką, klausė:
- Ar tu neturi kokį arkliapalaikį parduot?
O tas turėjo tokią lupyną.
- N'o kiek nori tu už ją?
Sako ūkinykas:
-Tris rublius.
- Nale ką aš veiksu suvisai be pinigų... Tu duok man nors du
auksinu atgal...
Tas ūkinykas mislija: kas čia tie du auksinu, - davė jam tuos
du auksinu. Padare jam tokį balną, pančių kilpsaičius, o jis užsė­
dęs joja - jau ne pėkščias. Jodams patiko bobą ainant - nešasi
dvi visti parduot.
- Ką nori tu už tais vištas?
Sako boba:
- Du auksinu.
Dabar pirktų tais vištas, ale kad reik atiduot visus pinigus...
Ale kap bus, tep bus - nusipirko tais vištas ir joja. Prijojo girią,

401
perjo per tą girią, rado karčemą. Sustojo toj karčemoj. Žiūri -
tvarte rindos, būta arklio, karčema ir tuščia. Jis tą savo kumelką
prisirišo prie rindos, sugraibęs padavė šiengalių, vištas tais pa­
sileido karčemoj, sako: „Tegul pasivaikščioja: tai koki žmonės
valgė duonos, tai ras trupinėlių nukritusių ar kokį grūdelį. Ku-
melka pasilsės biskį ir aš, biskį atsilsėjęs, josu toliaus". Atsigulė
an suolo, užmigo nuvargęs. O kad jis pabudo, žiūri, kad an stalo
stovi jam gert ir valgyt. Nuvėjo in tvartą, žiūri - kumelei pripilta
pilna rinda avižų, gert padėta. Na, jau gerai! Jis sau sėdęs pasi-
valgė, atsigėrė ir sėdi kap pons. Ale jau ir vakaras. Sako: „Kur aš
dabar josu... Geriau čia nakvosu". Ale kaip tik sutemė, tuo tik
pyška, tarška: privažiau pilna karčema ponų. O viens toks žil-
galvis senis, priėjęs prie jo, sako:
- Kas tau daleido čia nakvot?
Sako:
- Tarnavau karaliui, joju namon, tai čia nakvoju - n'o kur aš
naktij josu...
- Na, tai žiūrėk, kad rytoj anksti išjotum.
- Na, gerai - josu.
Iki gaidžių jie ten šoko, žaidė, jovijosi, o paskui išsitrankė. An
rytojaus žiūri - an stalo jam gert ir valgyt, o kumelei pilna rinda
avižų, atsigert vandens padėta. Ale žiūri - ateina pana. Sako:
- Vienąnakt perbuvai čia - da išbūk dvi nakti. Čia yra už­
keiktas dvaras ir aš po šėtonų valdžia, tai kad da išbusi dvi nak­
ti, tai iškils viskas an viršaus ir tu būsi mano, o aš - tavo...
Toj pana pasakius prapuolė. Jis atsigėrė, pavalgė ir sau sėdi.
Jau netoli vakaras, jau jis niekur neina. Kaip tik sutemė, jau vėl
privažiau pilna karčema šokikų. Kiti - nieko, o tas žilis senis -
tuo prie jo, sako:
- Ar tu da čia? Nugi aš tau sakiau, kad tu išsikraustytum, nes
aš tave užsmaugsu.
Jis vėl ten šiap tep išsiteisino.
- Na, tai žiūrėk, kad rytoj iš čion išeitum - žinai, Šita karčema
ne tavo, ale mano!
Jie pasitrankė iki gaidžių, išvažiau, o jis liko. Anryt jam yr ir
gert, ir valgyt - atsigėręs guli. Jau atėjo vėl vakaras - jau vėl
atsitranko ta velnių draugystė. Kap tik atvažiau, tep tas žilis tuo
šoko prie to kareivio, sako:
- Jau dabar aš tave smaugsu...

402
 - Na, aš žinau, kad tu mane smaugsi, ale aš turu porą vištų -
duok man jais pasipjaut, nusipešt ir suvalgyt, nes ką jos čia veiks
be manęs.
- Na, tai pjauk!
Tas tuojaus papjovė ir peša po vieną plunksną. N'o tas vel­
nias sako:
- Na, kada tu jais nupeŠi po vieną plunksną?
- Na, tai peškie tu...
Tas velnias kap ėmė pešt - šmotais su mėsa. Tas kareivis sako:
- Kap tu peši su mėsa: aš už tais vištas daviau du auksinu!
- Na, tai kad aš negaliu gražiai pešt: mano per ilgi pirštai.
- Na, tai nusipjauk sau tuos pirštus.
- Kad aš negaliu. Tai tu man nupjauk.
- Aš tau tep negaliu pjaut. Tai reik per sieną padaryt skylę, o
tu inkiši rankas, tai aš nuvėjęs nupjausu...
Tuo padarė skylę. Jis pajėmė kirvį, tas velnias inkišo rankas
in skylę, o tas kareivis nusitašė kylį atbulo medžio ir užkalė ran­
kas sienoj. Kap ėmė kyliuot, tas velnias ėmė rėkt, sako:
- Baik pjaut: jau skauda, negaliu trivot...
- Na, - sako, - trauk!
- Negaliu, kad jau tu užkalei atbulu medžiu.
Jau jis dasižinojo, kad neištraukia. Tai kap jis pasiėmė gerą,
miklų aržuolaitį, tai kap jis jam ėmė duot per šonus, kap ėmė
duot! Davė davė, ką tik jau gyvą paliko! Sako tas velnias:
- Leisk tu mane - aš tau palieku šitą dvarą ir visus lobius, o
man duok, gale lauko an rubežiaus ką yra arškėtis, tai aš ten
arškėtyne gyvensu, o tu viską valdyk čia, - tik tu mane paleisk,
neatimk man gyvastį...
Jau tas velnias išsiprašė - paleido jį. O kad išėmė tą kylį, tai
velnias bėgdams net karčemos sieną išgriovė!
Kap tik prašvito, žiūri - dvaras. Aina artojai in lauką artie,
aina akėtojai akėtie, kiti sėja, kaimines gyvulių gano, o su tąj pana
jiedu vaikščiodamu linksmai sau kalbas. Toj pana dėkavoja jam
už išgelbėjimą. Paskui jiedu apsiženijo. Ponau per daug metų.
Ale vieną sykį išjojo jis medžioti. Kurtai pakėlė zuikį. Tas zui­
kis - tiesiog m arškėčius! Tas nusėdęs no arklio ir nuvė tenai.
Kap tik priėjo prie tų arškėčių, tep tas velnias tik capt jį ir paga­
vo. Sako:
- Aš tau sakiau, kad šitas arškėtis mano, - jau aš tave smaugsu.

403
 - Na, kad jau ir smaugsi, ale duok man nors an smerties gra­
žiai apsirengt...
- Na, tai gali ait, ale tuo ateik!
Parėjo in dvarą, apsikniaubė an stalo ir verkia. Klausia pati:
- Ko tu verki? Kad tu per visas dienas mūs gyvenimo nieka­
dos neverkei, tik dabar...
Sako:
- Aš visai užmiršau, kad tam arškėtij tas velnias gyvena. Pa­
vijo kurtai zuikį, ten zuikis nubėgo, aš ėjau prie to zuikio, o vel­
nias mane tik capt! Dabar turu apsirėdęs ait pas jį.
O toj pati jo sako:
- Tai ką jau aš čia viena veiksu - aisu ir aš tenai, tegu smau­
gia abudu.
Ale jis sumislijo: ėmė užvertė pačiai vystę an galvos ir veda,
už drapanų paėmęs, atbulą. Tas velnias pamatė, kad toks snukis
platus, - sako:
- Ką tu čia atvedi?
Ir jau pradeda drebėt. Sako:
- Aš atvedu tau skylę. Ką aš tau anuosyk daviau, tai nieks,
ale kad aš dabar tave paimsu, tai tau bus...
Tas velnias mato, kad tai ne paprastas gyvulys, jis - bėgt! O
bėgdamas sako:
- Galą gauk su tuom arškėčiu - jau aš daugiau čia nebūsu!
Kap nuvė, tep nuvė sau per laukus. O jiedu liko sau ponaut
tam dvare.
(No S. Krantaičio iš Barlinykų užraše V. Basanavičius.)

41. Sykį maskolius* išsislūžyjęs ėjo iš vaisko namo. Užėjo į

vieną karčemą, rado girtuoklį. Girtuoklis pas maskolių prašo,
šnapso kad nupirktų. Maskolius sako:
- Aš pinigų daug neturiu, tiktai turiu tris fenigus.
Tai dabar girtuoklis sako:
- Tai pirk man nor už tuos tris fenigus.
Maskolius nupirko. Tas girtuoklis per dėką davė jam tarbą ir
lazdą. Tas maskolius išėjo sau. Ėjo per miestą - užsimanė rūkyt
tabako. Mostelė su lazda - pilna tarba tabako pasidarė. Aina mas­
kolius toliau - užsimanė valgyt. Pamatė jisai duonos. Mostelė

* Ožkabaliuos užrašytoje šitoje pat pasakoje užuot maskolius stovi kareivis.

404
su lazda - pilna tarba duonos priėjo. Aina jisai toliau. Užėjo į
vieną dvarą pas poną. [ėjo į kukną, klausė kukoriaus:
- Ar negalima gaut pas jūs poną nakvynės?
Sako:
- Pas mumi mes patys nemiegam, važiuojam kitur miegot.
Aik klausk pas poną.
Nuėjo maskolius pas poną. Ponas sako:
- Gali miegot. Jeigu tave nesudraskys, tai galėsi miegot.
Ponas liepė užkinkyt arklius į bričką ir atvažiuot pas paka-
jus. Atvažiavo kučėrius, įsėdo ponas su visa savo šeimyna ir iš­
važiavo, o maskolių paliko. Maskolius atsigulė į lovą ir miega.
Atėjo velniai su visa savo veselija, inėjo į pakajų ir pradėjo šokt.
Ale vienas velnias sako:
- Čia žmogiena smirda.
Nuėjo pas tą maskolių, lovą parvertė. Maskolius vėl lovą pa­
sistatė ir vėl atsigulė. Atėjo kitas velnias ir vėl parvertė lovą. Mas­
kolius vėl pasistatė lovą ir atsigulė. Atėjo vėl vienas velnias ir
norėjo verst. Maskolius mostelė su lazda ir pasakė:
- Visi velniai į tarbą!
Visi velniai ir suėjo į tarbą.
i Iš ryto parvažiavo ponas, klausė maskoliaus:
- Nu, ką gi tu matei?
- Ką mačiau, tai mačiau! - Klausė maskolius pono: - Ar tu
daug turi kūlikų?
-Šešis turiu.
Nunešė maskolius velnius į klojimą. Nunešęs liepė kūlikam
kult. Kūlikai pradėjo į tarbą mušt - visi velniai pradėjo cypt. Tas
maskolius išnešė tarbą lauk pas prūdą ir iškratė iš tarbos vel­
nius. Ir parėjo pas poną. Ponas sako:
- Na, ką, ar daugiau velnių nebus?
- Nebus jau, - sako.
- Na, tai gerai, kad tu iščystijai mano namus, tai aš tau duo­
siu savo dukterį už pačią ir pusę savo lauko.
- Na, tai gerai, - sako.
Ir apsiženyjo.
Ėjo sykį apvaikščiot savo lauko. Užėjo pas tą prūdą, kur jis
iškrėtė tuos velnius. Užsimanė jisai maudytis. Nusivilko mrški-
nius ir įlipo į vandenį. Vienas velnias buvo nesumuštas. Pasiga­
vo tą maskolių per vidurį ir sako:

405
 - Aha, - sako, - užmuŠtojau! Dabar mes tau galą padarysim.
- Išleisk, - sako, - per biskį pas pačią atsisveikyt.
Tai paleido velnias maskolių. O tas maskolius išlipo iš van­
denio, paėmė pačią ir pastatė ant galvos. Velnias laukė laukė,
kad jis vėl ateitų į vandenį, - nesulaukė. Atėjo pas maskolių ant
kranto - pamatė, kad jis vėl turi tarbą. (kišo pirštą pačiai į š....,
pauostė:
- Aha, - sako velnias, - tu nori ir mane užmušt. Gyvęk tu,
daugiaus mes tau nieko nedarysim.
Ir jis atsitraukė.
(Užrašyta Pajieslį. Priedas vai. MariampollHI pair.: Leskien und Brugmann.
LitlauischeJ Volksheder ubuiJ Maerchen. S. 175)

42. Vienam kieme gyveno jauns gaspadorius. Tas buvo gra­

žią jauną pačią vedęs, o juodu ir teip labai sutiko, kad niekados
ir niekados nei kokį piktą žodelį prieš kits kitą nepasisakydavo,
bet vis meilingai pasipasakodavo ir vis ustaun' bučuodavos.
Dabar sykį tropyjos, kad velnias, aplink keliaudams, ir tą jau­
ną porą aplankė. Jis nemenk nusidyvijo iš tos nemieruotos san­
daros ir bandė tą ardyti, ale jam nepasisekė, kad jis ir šiaip bandė.
Kaip jau dabar jis ilgą čėsą noprosnai vislab pabandęs buvo, tai
jis baisingai supykęs atstojo ir spjaudydams savo keliu ėjo. Teip
beeidams jis sutiko seną bobą, ubagais beeinančią. Ta jį klausė:
- Gentie, ko tu teip spjaudai?
Velnias sudūkęs atsiliepė:
- Ak, ko klausi, juk tu mane tikt negali gelbėt.
- Kodėl? - atsiliepė boba. - Ar tu nežinai, kad mes, bobos,
daug žinom ir išmanom. Pasakyk tikt, kas tav kenk, rasi galiu ir
tav pagelbėt, kaip jau daugiems pagelbėjau.
Velnias mislyja: „Tie, ta sena boba rasi teip gudri ir būtų". Ir
jis dabar jai visą savo bėdą pasipasakojo ir sakė:
- Mislykis sykį, aš kone pusę metų ištupėjau štai šiam kieme
prie tų jaunavedžių, kuriuodu teip didiai sutinka, ir norėjau juo­
du kaip noris supešdyt, ale niekaip negalėjau, ir gana. Kaip aš
dabar neperpykęs būsiu, tokį ilgą čėsą sugaišęs o nieką neištaisęs.
Boba jam atsiliepė:
- Tai man tikt menkas šposas, čia aš tav tą garbę padarysiu.
Velnias iš to labai prasidžiugo ir klausė bobą, ką jis jai turėsi­
ąs duoti. Boba atsiliepė:

406
 - Aš daugiaus nieką nenoriu, kaip tikt porą vyžų bei porą
naujų zambrinių kurpių.
Velnias jai tai vislab pažadėjo gražiai ir drūtai padarytą duo­
ti. Teip pasišnekėjus juodu persiskyrė, ir boba atstodama da anam
prišaukė, kad jis ne per toli nukeliautų, nės ji dar šiandien, ką
apsiėmusi, ištaisys.
Dabar ji nuėjo į tą kiemą pas tą jaunąją gaspadinę. Ta tikt
viena namie buvo, vyrs ant lauko arė. Boba, j stubą įėjusi, pir-
mučaus dalies meldė, o tą gavusi, pradėjo visokių niekniekių
švelniai zaunyt:
- Ak mano mieloji širdyte, kokia tu tikt graži ir apveizdi esi,
tavo vyrelis, rods, gal su tavim iš širdies pasidžiaugti. Aš labai
gerai žinau, kad judu gražiai sutinkata, kaip nei viens žmogus
visam sviete. Ale, mano vištytė, mano dukrelė, aš tave pamoky­
siu, kad judu dar geriaus sutiksta ir per visą amžę nei jokį piktą
žodytį nepasisakysta.
Jaunoji pati džiaugėsi ir meldė bobą, kad ji jai pasakytų tą
mokslą - jau ji ją gražiai apdovanos. Boba sakė:
- Ant tavo vyro galvos netoli nuo sūkurio yra viens žilas plau­
kas. Tą tu jam turi pagal galvą, jam ale nežinant, nupjauti, tai
paskui judu per visą juma amžę ne tikt tokio', bet dar didesnio'
meilė' gyvęsita.
Jaunoji pati mislyjo, tai tiesa, ir klausė tą bobą, kaip ji tai ga­
lėtų, savo vyrui nežinant, padaryti. Ana sakė:
- Kad tu tavo vyreliui pietus nuneši, tai tu jam sakyk, kad jis
savo galvą ant tavo kelių padėtų ir perpietę persnaustų, o kaip
jis bus užmigęs, tai tu išsiimk barzdskutį iš tašės ir tą žiląjį plau­
ką nupjauk.
Tai viskas jaunajai pačiai labai patiko, ir ji bobą gerai apdo­
vanojusi irpasidėkavodama paleido. Boba, nuo jos atstojusi, nu­
ėjo dabar ant lauko pas vyrą, kur jis arė.
- I^bądien, putytėl, labądien.
- Dėkui, dėkui, senut.
Teip abu pasilabinusi, boba meldė, kad jis biskį apsistotų: juk
rasi ir jauteliams reik prasikvapstyt. Jis ir apsistojo.
- O ką gi nori senutė?
Ji sakė:
- Ak mano miels vaikeli, mano širdelė, galiu tav pasakyti,
teip aš nusigandusi.

407
 Ir pradėjo baisingai rėkti. Vyrs sakė:
- Ale kas tav yr, tikt tu sakyk.
Boba dabar rėkdama sakė:
- Judu su savo pačute, žinau, labai gražiai sutinkata. Ale, ak
Dieve apsaugok, ji tave nor papjaut ir kitą vest, daug bagotesnį
už tave. Aš dabar pas ją buvau, o tai aš visą tą baisybę mačiau ir
patyriau.
Ans žmogus iš tos šnektos nusigando ir klausė bobą, bau ji
nežinanti, kada ir kaip jo moteriškė tai norinti daryti. Boba sakė:
- Šiandien ant pietų, kaip ji atneš pietus, tai turės barzdskutj
savo tašė', o tai ji tav sakys, kad pavalgęs į jos sterblę galvą pa­
dėtai ir perpietę persnaustai, o kad būsi užmigęs, tai tau galvą
nupjaus.
Vyrs už tai jajai gražiai pasidėkavojo ir pažadėjo ir ją kitąsyk
šauniai apdovanoti. Ir boba dabar toliaus ėjo iki j rugius, jeib čia
pasislėpusi iš tolo matytų, kaip tuodu žmonės ant pietų pešis.
Kaipjau dabar pietų laiks priėjo, tai pati susidabojo vyro barzd­
skutj ir įsidėjo į savo tašę. Bet vyrs su didžu nerimasču pietų
čėso laukė, žinoti norėdams, argi tai ir vislab tiesa bus, ką ta
boba jam papasakojo. Jajai atėjus, juodu apsikabinusiu skaniai
pasibučiavo, kaip pripratusun buvo, o dabar jis pasisėdo pietus
valgyt. Jam pavalgius, sakė ji jam:
- Eikš šen ir dėk savo galvelę j mano sterblę ir prasnausk
perpietę: juk nuvargai iki pietų.
Jis tai ir darė ir veik dėjos, būk miegąs, nės jau dabar jis nu­
manė tiesą esant, ką boba jam pasakojo. Jijė, jau mislydama jį
bemiegant, pamaži barzdskutį iš tašės išsitraukė, jeib jam žiląjį
plauką nuskustų. Ale jisai, kai nemiegojo, tuojaus pajuto ir kaip
žaibs tik strakt pašoko ir dabar - ar tu nematei - čupt jai už gal­
vos, muturą nuplėšęs į plaukus jai įkibo, o dabar pradėjo ją bai­
siai draskyt ir mušt ir darkyt:
-Tu nevidonka, tu razbaininkė, tu bestija, tu galvžudė! Ar tai
dėl to tu teip prieš mane dėjais gera ir mane mylinti, kad manejuo
veiklaus galėtai nužudyti?! Aš tav dabar parodysu ir užmokėsiu,
kad tav daugiaus ta velniška baisybė į mislį nepareis.
Ji meldėsi, kiek ji tikt galėjo, ale tai nieko nemačyjo. Jis jai tol
sudavė, kol jam tikt pakako, kol jis povisam pailso.
Velnias netoli už akmens susirangęs tykojo ir, pamatęs aną
skaudų mušimą, suplojo į rankas ir juokėsi aiškiu balsu. Ale po-

408
tam jis pats pasikratė tos baisybės ir pasibjaurėjo tos bobos buk-
lyste, savij mislydams: „Žiūrėkis tiktai, ta boba už mane piktes­
nė. Bieskuo žmonės prie visų nelabysčų ir bėdų vis velnią kal-
tin, o vei tokios bobos kaip daug daugiaus ir piktesnį nekliūtą
padaro už mane". Pažadėtas vyžas bei kurpes jis jai atdavė, ale
jis atsinešė bais ilgą kartį ir, ant tos galo užsimovęs, jas bobai
prikišo ir sakė:
- Aš negaliu prie tavęs artytis, tu menkiniai ir mane galėtai
apmonyti ir apgauti. Jau tu dabar piktesnė ir buklesnė už mane.
Ir kaip ana atsiėmė, jis, kartį pasmogęs, kaip šūvis teip staiga
pabėgo. O boba savo keliu ėjo, besidžiaugdama, kad ji kytresnė
buvusi už velnią ir kad jis, dėl jos baimę gavęs, pabėgo.
(Užraše Kumulahs Kakšiuos, Ragainės pav. Schleicher. Handbuch der lil/auis-
chenl Sprache. //, J60.)

43. Buvo diedas su boba, turėjo jiedu avinuką. Ale toj boba tą
savo dieduką neužkentė ir pati nežinojo kartais, ko no jo reika­
laut. Ale vieną sykį sako toj boba:
- Vesk tu tą avinuką in miestą, parnešk pinigų, mėsos, puo­
delį, pančekas ir čeverykus - ir avinuką atgal parvesk!
Dabar vedasi tas dieduks tą avinuką verkdams in miestą. At­
sivedė an rinkos ir verkia: jis nežino, ką čia paveiktie. Ateina
žmogus, klausia:
- Ko tu verki?
Sako:
- Mane boba išvarė su tuom avinuku, kad pameščia pinigų,
mėsos, puodelį, pančekas ir čeverykus ir - parvest atgal avinuką...
Tas žmogus sako:
-Tai tu šiteip padaryk: nukirpk tą avinuką, parduok vilnas,
tai turėsi pinigų. O tą avinuką išromyk, tai turėsi mėsos. Puodelį
rasi kur an mėšlyno, pančekas ir kokius berločius rasi teipogi an
mėšlyno - ir bus gerai.
Tas senis paklausė tos geros rodos. Tai viską padaręs, parne­
šė bobai, Ta boba sako:
- Na, tai gerai, kad viską parnešei. Dabar aik in girią, par­
nešk malkų.
Atėjo tas senis in girią - žiūri, kad velnias dauboj sėdi an pi­
nigų skrynios. Jis to velnio persigando, parbėgo iš baimės na­
mon be malkų. Boba klausia:
- Kodėl malkų neparnešei?
409
 - Aš pamačiau, kad velnias sėdi dauboj an pinigų skrynios,
tai aš iš baimės net parbėgau namon.
Toj boba - tuoj pas tą velnią! Nuvėjus tuo pas tą velnią atsisė­
do an skrynios. Ale ne po ilgam ta boba - pyrst! Tas velnias nu­
sigandęs pasislinkojau an kampo skrynios. Ale toj boba antrusyk
- pyrst! Tas velnias, tokių šūvių negirdėjęs, tik strakt no skry­
nios ir nukūręs pas tą diedą, klausia:
- Ar tu jau daug metų, kaip gyveni su tąj boba?
-Jau, - sako, - dvidešimts metų...
- Aš nežinau, kaip tu galėjai kentėt su tąj boba dvidešimtį
metų - aš su jąj negalėjau išlaikyt nė dvidešimtį minutų ir pabė­
gau no tų pinigų. Aš jos bijau, - sako: - ji in mane dusyk šovė, tik
ką nepataikė...
O tie seniai parsinešė tą skrynią pinigų namon ir poniškai
sau gyveno iki galo amžiaus.
(No Onos Paliuliūtės iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

44. Buvo diedas su boba. Jiedu labai nesutiko: būdavo, kas­

dien barasi, pykstasi, smaugiasi. Ir an galo tas diedas prasikei­
kė, o numiręs turėjo ait in peklą. Velniai dabar pekloj jam visokias
kančias daro, o jis vis juokiasi. Klausia velniai:
- Dėl ko kiekvienas žmogus peklos kančių bijo, o tau baisiau­
si kankinimai - tai tau vis juokai?..
- Ką man nebus juokai, kad aš, an svieto būdamas, turėjau
tokią bobą ir no jos didesnes kančias kenčiau kaip čia...
Sako vienas velnias:
- Na, kad tep, aš aisu pas tą bobą, bandysu su jąj apsiženyt -
žiūrėsu, kaip ten bus su jąj...
Atėjo pas tą našlę, ir toj sena boba su visom keturiom už jo
ištekėjo.
Ale tas velnias po veseiliai toks miklus, toks mitras - kad ką
tik ta boba sumislija, tep jau to velnio padaryta! Ale toliau jau ir
tą velnią ima nagan, jau ir an to plūsta! Inlandino vienąsyk tą
velnią in pečių, kad sukrautų durpes, o kaip negerai sukrovė,
toj boba plūsdama sako:
- O tu Šėtone, kaip tu durpes sukrovei!.. Kad aš tau užkursu
vantą!..
O tas velnias sako: „ Jau man ledaka, kad tu jau ir vardą ma­
no žinai, - jau man čia po gyvenimui". Ir bėgt tas velniuks, o ta
410
boba - vyt! Jau toj boba ne per toli genasi. Mato velniuks, kad
jau pagaus, - atbėgo pagirij pas žmogų, - o žmogus vežimą šie­
no krovėsi, - sako:
- Žmogau, susimildams, pakavok tu mane no tos bobos - aš
tau duosu krepšį pinigų...
- Na, tai aik šen, aš tave pakrausu po šienu, tai ji tavęs neras.
Tas velniuks tuojaus užšoko an vežimo, šmakšt ir palindo po
šienu, o tas žmogus jį šienu apkrovė. Atbėgo toj boba, sako:
- Žmogau, ar nematei čia bėgant tokį žmogų?
Sako:
-Nemačiau...
- N'o kur tas ledokas nubėgo? Jau čia giria, - sako, - jau aš jo
vienok nepagausiu, jau reik grįžt atgal...
Ir nudūlino sau. O tas velniuks išlindo iš to šieno drebėda­
mas. Tuojaus nubėgęs atnešė tam žmogui krepšį aukso, o pats,
nukūręs in peklą, tą žmogų paleido iš peklos, sako:
- Gana tau kankintis - aik tu sau, kur nori: jau ir aš paban­
džiau gyvęt su tąj boba ir turėjau bėgt...
(No Onos Paliuliūtes iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

45. Kitą kartą subatos vakarą susirinka į vieną gaspadoriaus

trobą daugel bernų. Kortom grajydami, pradėja stridėtis (ginčy­
tis) ape baimes ir pradėja derėtis (laižybas), kas atneš iš pirties
no krosnies akminą. O būva ape vienolika nakties - nė vienas
neatsidrąsina. To gaspadoriaus bernas, papratęs sava pašalij, ne-
bijoja ir nuveja, duris pirties atidarė, paėmė akminą, ale - capt
jam už rankos!
- Jonai, - saka jam balsas iš krosnies, - prižadėk mani paimti...
Jonas nusigandęs stovėja, o kada paantrina klausimą, maty-
dams neišsisuksiąs, „prižadu", - tarė.
- Tai išpildyk prižadą, - tarė balsas iš krosnies, - ir daryk
veselią...
Jonas parnešė akminą ir derybą laimėjo, apė savo atsitikimą
niekam nesakydams, bet širdij vis mislydamas, jog pikta dvasė.
Nuvėjęs potam gulti į daržinę ant šieną, mislina, mislina, jog
žebelai - tai niekniekis, bet išgirdą balsą, sakantį:
- Jonai, nemislink - turėsi paimti, be to nepalaisiu ir visur
tavi atrasiu...

411
 Kada praėja nekiek laika, Jonas jau būva sutaisęs, ko reik ve-
seliai, ir prasidėja, bet visi stebėjos, ką jis ims. Kad reikėją važiot
ant šliūba, jis privažiava prė pirties ir laukė, kas dėsis, nes ji teip
liepė daryt. Visi nusistebėja, o štai pirties durys atsidarė, ir išėja
mergina, skaisti kaip diena, šilkuose, žydianti kaipo kvietka ir
įsisėda greta Joną. Visi dyvijos, kad Jonui - nežinoma pati, toki
graži! Po šliūba kad parvažiava namo, pasveikina tėvas, tai yra
gaspadorius Joną. O gaspadoriam buvus duktė nebyla, akla, par-
lyžiota, vis ant rankų nešiojama, devyniolikos metų. Tada Jono
pati, iš tėvų rankų ištrūkus, numetė ją, ir mergaitė persimainė j
meduogalį! Ir ji tarė tėvam:
- Ką jūs čia nešiojat velnią dovaną! Žinokit, jog aš esmi jūsų
duktė. Kad aš užgimiau, velnias mani pavogė ir augina pirtij
par devynioliką metų, ir būčia jam palikus, kad ne Jonas. O jum
vietoj manęs įdavė meduogalį (nuodėgulį), kurį jūs išnešiojot de­
vynioliką metų. Ir dėl to buvot pavargę, kad velnias visą jūsų
mantą man atnešdavo.
Po veseliai Jonui tėvai atidavė dubą (ūkę), ir jis gyveno lai­
mingai.
(Užraše Pr. Naruidas Trumpaičiuose. Žagarės vai, ŠiauliųI pav.)

46. Kad kitąkart buvo ponas, turėjo labai gerą pačią, nuog
kurios sulaukė labai patogią dukterį. Gyvenant kiek laiko, jo mo­
teris mirė. Jis vedė antrą pačią, o ta buvo ragana. Teipgi ta raga­
na turėjo dukterį. Močeka labai neapkentė savo podukros,
norėdama jai ką blogo padaryti, - visai mėčiavo ant prapulties
savo podukros. Vieną kartą prišnekėjo ponui, kad jis leistų savo
dukterį malti ant malūno, kurs gale lauko stovėjo ir kur labai
vaidinosi. Ponas, nieko nemislydamas, sako:
- Tegul eina.
O kad atėjo vakaras, išsiuntė ragana savo podukrą į malūną,
kad maltų, o pati sušaukė velniukų gaują ant malūno, kad jos po­
dukrą nugalabytų. Vos nepradėjo temti - pradėjo ant malūno rink­
tis labai gražių ponaičių ir prisirinko didelis pulkas. Pono duktė
sau mala. Kada gerai sutemė, vadina ją ponaičiai šokt. Ji sako:
- Ką aš šoksiu, kad aš neturiu gražios suknelės...
Bežiūrint ponaičiai atnešė ir vėl vadina šokti. Ji sako:
- Ką aš šoksiu, kad aš neturiu gražios jupelės...
Bežiūrint ir tą atnešė ir vėl vadina. Ji sako:

412
 - Ką aš šoksiu, kad aš neturiu gražios skarelės...
Ir tą tuojaus atnešė ir vėl vadina šokti. Ji sako:
- Ką aš šoksiu, kad aš neturiu gražių batelių...
Ir tuos atnešė ir šokti vadina. Ji sako:
- Ką aš šoksiu, kad aš neturiu aukso žiedelio...
Ir tą atnešė. Vos nepaspėjo užsimauti - gaidys pragydo. Tuo
visi ponaičiai išsiskirstė, o ją aprėdytą sveiką ir gyvą paliko. Ry­
tą parėjo namo puikiai pasirėdžius.
Ant kitos nakties - iŠ pavydo, kad jos duktė prastesnė - leido
[ragana] savo dukterį malti. Kaip tik pradėjo temti, pradėjo tie
patys ponaičiai rinktis į malūną ir sako:
- Merga, eime šokti...
Ji sako:
- Ką aš eisiu šokti, kad aš nepasirėdžius...
Tuo išbėgo parnešti parėdų ir viską kartu parnešė. O kaip
pasirėdė, da buvo toli iki gaidžių. Pradėjo šokyt ir per naktį nu­
galabijo iki myriui. Dūšią jos išsiplėšė ir parsinešė sau į peklas.
Rytą ragana, nesulaukdama savo dukters, nuėjo į malūną pa­
žiūrėti - rado negyvą. Tuo tarpu perpykus po atramų malūno
pati pasikorė. O ponas su savo dukteria laimingai sau gyveno.
(Užraše /. Kovas Naujabutij, NaumiestČioj pav., SuvfalkųJ gub.)

47. Buvo toks gaspadorius. Jis turėjo vienturtį sūnų. Da pa­

kol jis mažas buvo, tai da buvo apvalytas kaip visi vaikai, o kaip
jis paaugo, - namai jų dideli buvo, tėvas bagotas, - tas vaikins
pradėjo niekuot: išdyko, pradėjo bumą nepraust, nė plaukų ne-
kirpt, nė nagų nepjaut, ir ko tolyn, to baisyn augo. Jau užaugo in
dvidešimtį metų. Sako tėvas:
- Vaike, jau laiks ženytis - važuok kur pas mergą ir veskie.
Važuoja jis ir šen, ir ten - niekur negauna: mergos nog jo bėg­
davo neatsižiūrėdamos! Jau jis bagotą mergą negauna.
Ale buvo tam pačiam kaime neturtingas gyventojas, o turėjo
tris mergas. Sako tėvas:
- Jok pas tais mergas - iš trijų vis viena ais.
Jis, tėvo paklausęs, ir nujojo pas tais mergas. Ten jie šnekas.
Ale atvedė vyriausią dukterį. Tai kaip jį pamatė, sako:
- Velyt nusiskandyt, ne už tokio tekėtie!
Tėvas norėtų, kad nors viena aitų: dideli namai, - atvedė an­
trą. Toj kaip tik pamatė tą jaunikį - spjovė, sako:

413
 - Velyt pasikart, ne už tokio aitie.
Atvedė jauniausią. Toj galvą pakraipė, apžiūrėjo iš geriau­
sios pusės, sako:
- Kad apvalyt, būtų gražus žmogus, kaip visi.
- Na, ar aitum tu už jo?
- Kodėl ne... Aičiau.
Susėdo už stalo, pavalgė, atsigėrė, nuvažiau an užsakų, pa­
davė ir - tuojau veseilia. Prieš veseilią nusikirpo plaukus, nusi-
pjaustė nagus, nuvėjęs gražiai nusiprausė, naujom drapanom
apsirengė, o kad apsirėdė - tai jau dailus ponaitis, kad negali
atsižiūrėt! Atvažiavo pas mergą, susėdo su jąj už stalo, o kad
vyras - kaip kvietka!
Ateina anos dvi sesers pažiūrėt jaunikio - pamatė, kad sėdi
sesuo su tokiu dailum ponaičiu, kad negal atsižiūrėt! Jau tos se­
sers, užvydėdamos šitai ir gailėdamos, kad jos už jo nėjo, iš gai­
lesčio ko nenumirė. Jau jos nė in pulką nevažiavo, o kad jie išvažiau
in bažnyčią vinčiavotis, tuo viena prisigirdė, antra - pasikorė.
O kad jau po šliūbui namo važiavo, atsiveja toks juodas pons,
sako:
- Palauk, sustok.
O tas jaunikis sako:
- N'o ką tu man duosi, ko nori?
- Nale tik palauk.
Tas sustojo. Atėjo tas pons, sako:
- Tu gavai vieną, aš - dvi.
Tas nieko nesupranta. Pons klausia:
- Ką tu nori už tai?
- O ką tu man duosi?
- Ar turi krepšį?
- Turu, - sako, - kur arklius šėriau.
- Laikyk!..
Tas palaikė, o tas pons pripylė pilną krepšį auksinių pinigų
ir padėkavojo tam vyrui, ką jis teip nešiojo. O kad parkeliau na­
mon, rado tais mergas negyvas: vieną pasikorusią, kitą prisigir-
džiusią.
O tas pons tai buvo velnias. Kaip tik tos mergos sau pasidarė
galą, tai tas bukis net atbėgo padėkavot tam vyrui, kad iš jo prie­
žasties jos smertį gavo.
(No Selvistro Krantaičio iš Bartmyku užrašė V. Basanavičius.)

414
 48. Buvo toks dvarponis. Jis labai buvo turtingas, ir jis turėjo
vieną dukterį. Ji kaipo bagota labai buvo, tai pas ją, būdavo, la­
bai daug jaunikių visokių, gražių ir bagotų, joja, o ji nė jokį, bū­
davo, nepasidaboja. Tėvas sykį sako:
- Jau tau, vaikeli, nėr šioj pasaulėj jaunikio - jau kibą kad
velnias atjotų, tai gal tau patiktų...
Ale ne po ilgam atjoja jaunikis, pasisakė - iš užrubežio. Tep tą
jaunikį pasidabojo ir neilgai laukiant už jo ištekėjo. Po veseiliai
tas jaunikis nusigabeno ją už rubežiaus in savo dvarą. Dvaras la­
bai dailus ir viso pilnas. Jai ten gerai, ramu, ale tik tiek jai nesma­
gu, kad kap tik temsta, tep tas jos vyras ir išeina, o kap jau gai­
džiai, tai jis pareina, - o jis buvo velnias. Jau ją baimė paėmė,
nežino, ką padarytie. Pasirodavojo su kitais - davė jai rodą, sako:
- Kap jis išeis, tu turėk jau parengtus važnyčią ir arklius, o
tuoj sėsk ir bėk per rubežių.
Kap jis tik išėjo, tep toj tuoj sėdo in ratus - ir bėgt! Ir paspėjo
pervažiuot per rubežių.
O tas velnias pajuto, kad jau jos nėra, tas - vyt. Ir nepavijo iki
rubežiui, o ji parvažiau pas savo tėvą.
Ale ne po ilgam gimė jos sūnus. Tas vaikas tuo paaugo. Kap
no velnio padirmės, tai labai buvo išmintingas: labai jam sekėsi
mokintis. Tuo pabaigė mokslus ir pastojo kunigu, o kaip jis bu­
vo no velnio, tai kad ir jau buvo kunigu, pametė savo tikėjimą, ir
jis išmislijo prūsų „vierą". Tai iš ko prūsai (liuteriai) paeina.
(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos.)

49. Buvo toks prūsas. Jis turėjo labai išdykusį sūnų, kad jau
jis neturi kur jį padėt! Nuvėjo pas kunigą, sako:
- Ar tu neduotum kokią rodą, ką aš galėčia padaryt su tuom
savo sūnum: aš kad tik ką jam pasakau, tai jis tuo mane muša...
Sako tas kunigas:
- Atvesk tu man jį, aš jį pabausu.
Dabar jis parvažiau namon, sako sūnui:
- Na, važuokim pas kunigą.
-Galim.
Susėdo ir nuvažiau pas tą kunigą. Sako tas kunigas:
- Na, Jonai, ar tu neitum pas mane per lekojų?
- Kodėl ne, galiu.

415
 Na, jau jis ten liko. Dabar anryt gaigyste tas kunigas sako:
- Aik, tu man parneši alaus.
Pajėmė uzboną ir aina. O tas kunigas turėjo tokią drąsią mer­
gą, - sako:
- Tu apsivilk baltais marškiniais, o tu jį aik pagąsdyt.
Ale toj pati merga patinka Joną su alum, jau jį pagąsdys, o
tas, pamatęs, kad stovi baltas, jis tuom uzbonu kaip davė in gal­
vą - uzbonas sutruko, alus išsiliejo, jam tik ausis rankoje liko.
Parėjo pas kunigą - klausia jo kunigs:
- N'o ką, ar parnešei?
- Ką tu parneši!.. Patikau velnią, tai jis kaip šoko prie manęs,
tai kaip daviau in galvą - uzbonas sutruko, va tik ausis rankoj.
Na, dabar tas kunigas sako:
- Čia yra tokia koplyčia, tai tu turėsi ait ten an sargybos.
- Gerai, aisu, ale man turi duot kaziras, krėslą atsisėst ir duo­
kle kvortą arielkos.
Davė jam tą viską, ir jis nuvėjo in tą koplyčią, atsisėdęs sėdi.
Ale jau sutemė. Ogi ateina velniuks. Tas Jonas, nelaukdams, kol
tas velnias jam ką sakys, jis tuo sako:
- Na, ką čia veiksim? Aiva kaziruot.
Jis sėdi, o tas velniuks stačias kaziruoja - tą Jonas ir nukazi-
rau. O kaip tik atėjo gaidžiai, tas velnias prapuolė.
Ale tas kunigas žinojo, kad kas tik ten nuveina, ir jau iš ten
gyvas neišeidavo. Siunčia tą tarnaitę, sako:
- Aik, pažiūrėk, ar jis gyvas, ar ne.
Toj tarnaitė nuvėjo ir šaukia:
-Jonai, aik pusryčių!
- Ar jau išvirė?
Klauso merga - kad jis gyvas. Parėjus namon, sako:
- Jonas tuo pareis.
Parėjo namon, pavalgė.
- Ale, - sako, - da turėsi ait ir šiandien in koplyčią.
- Galėsiu ait. Ale šiandien jau turi duot dvi kvorti arielkos,
kaziras ir da vieną kedaitę, nes tas velniuks kaziruodams tur
stačias stovėt.
Nuvėjo in tą koplyčią ir sėdi sau. Kaip tik sutemė - jau ateina
du velniuku: viens tas pats, vakarykščias, o antras šviežias. Tuo
susėdo kaziruot. Jiedu sėdi, o tas šviežiasis tur stovėt. Ale jis
juos vėl nukaziravo. Atėjo gaidžiai - tie velniukai prapuolė.

410
 Anryt jis parėjo iš tos koplyčios, o tas kunigas sako:
- Da turėsi ait vieną naktį.
- Galėsu. Ale šiandien jau turėsi duot tris kvortas arielkos,
da vieną kėdę ir naujas kaziras, nes jau šiąnakt du buvo.
Vakare, pasiėmęs, ką reikėjo, nuvėjo in tą koplyčią ir sėdi sau.
Kaip jau tik gerai sutemė, jau ateina trys velniai: du vakarykš­
čiu, o viens - kits. Jie trys susėdo, o viens - stačias. Jie ėmė gert ir
kaziruot. Jau jis juos visus tris vėl nukaziravo. Ale pažiūrėjo an
dziegorėlio, kad jau netoli dvylikta adyna,-jis tiems velniukams
tik capt capt visiem kepures! Sako:
- Vis prapelnot, o pinigų neduodat - dabar jau laiks išsimo-
kėtie, mano ir arielką geriat...
Tie prašo:
- Atiduok kepures.
-Neduosu. Išsimokėkit...
Mato, kad jau netoli gaidžiai, - viens sako:
- Čia yra skiepe katilas pinigų, tai tu gali jį paimtie.
- Tai tu man juos atnešk!
Tas velnias nuvėjo in skiepą, atnešęs papylė tuos pinigus.
Klausia Jonas kito:
- N'o tu ką duosi?
- Aš turu mašną, kad tą mašną vis gali kratyt ir kratyt, ir vis
yra pinigų.
- Na, tai tu atiduok man tą mašną.
Atidavė jam tą mašną.
- N'o tu, trečiasis, ką tu duosi, ką prakaziravai?
- Aš nieko neturiu daugiau, kaip tik tokį akmenuką, kad su
juom gali piktų dvasių atsigintie...
- Na, tai tu duok man tą akmenuką.
Tas davė tą akmenuką jam, ir atidavė jiem visiem kepures.
Jau gaidžiai. Tie velniai prapuolė. Jis pasistatė kėdės ir neva
miega.
Ateina tas kunigas pas jį pažiūrėt - žiūri, kad krūva pinigų
pas jį, o jis miega. Tas kunigas - prie pinigų! Tas Jonas pamatė,
kad jau jo pinigus semia, - kaip ėmė duot tam kunigui! Sako:
- Aš turėjau tris naktis vargt, kaziruot su tais velniapalai-
kiais, kolei laimėjau, o tu man už dyką imsi!.. Aš tau parodysu!
Tuo susisėmė tuos pinigus in maišą ir parnešė tėvui.
- Nu, - sako, - tėvai, parnešiau aš tau pinigų.

417
 O palikęs tuos pinigus tėvui, pats išėjo in svietą an kelionės.
Ėjo ėjo, priėjo girią. Aina tąj giria - rado kalnuose tokį urvą. Len­
da jis tuom urvu - priėjo dvarą. Inėjo in pakajus - rado paną
sėdint, tik labai tamsaus gymio. Sako toj pana:
- Kas čion tave atnešė? Čia prakeiktas dvaras: kasnakt suva­
žiuoja čion velniai šoktie, tai kaip tave ras - užsmaugs.
- Aš jų nelabai bijau.
- Na, tai kad tu nelabai bijai, tai kad tu mane sergėtum no jų
per tris naktis, tai aš būčiau balta, iškiltų tas dvaras ir jau jie
daugiau neateitų čionais...
Ale kaip tik sutemė, teip tik pyška, tik barška - net žemė dre­
ba! Atvažuoja tie šokikai su muzikantais. Suvėjo in pakajus, ėmė
žaist, o tą paną jau tuo griebė šokyt. Tas Jonas neduoda jiem tą
paną šokyt. Jis pats biskį su jąj pašoko, pasisodino už stalo ir
jiem neduoda: kaip tik ją stveria, tai tas Jonas su tuom akmenu­
ku pam aišo, tep tie velniai no jos ir atšoka! Atėjo gaidžiai - tie
velniai prapuolė. An rytojaus jau ta pana biskį baltesnė. Atėjo
vakaras - jau jų vėl privažiau. Jis tą paną no šokio vėl su tuom
akmenuku atgynė. Gaidžiams užgiedojus, tie velniai prapuolė.
An rytojaus jau ji da baltesnė. Sako toj pana:
- Dvi nakti tu mane išsergėjai, ale šiąnakt atvažuos da dau­
giau bukių - jau tau bus vargas mane išlaikyt! Tu mano kasas
apsisuk apė ranką ir laikyk, nes šita naktis bus baisiausia!
Kaip tik atėjo vakaras, jau jų suvažiavo didelė daugybė. Ir
tuo muzikantai tie - griežt,o jie ją - vest šokt! Tas Jonas, apsisu­
kęs kasas apė ranką, su tuom akmenuku pamaišo, pamaišo - tie
velniai atšoka ir vėl ją griebia, o tas laiko ir vis mosuoja su tuom
akmenuku! Ir teip traukėsi iki gaidžių. Kaip tik gaidys užgiedo,
tie visi velniai prapuolė. Toj pana stojos suvisai balta. Iškilo dva­
ras in viršų. Jiedu apsiženijo ir gyveno tam dvare laimingai.
(No J. Derenčiaus iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

50. Buvo tokia merga, vardu Magdalena, buvo gana graži ir

turtinga. Ale paprato pas ją toks ponaitis. Jau jiedu ten linksmi­
nasi kelis vakarus, bet anas ilgiau nebūna kaip iki gaidžių. To­
liau ji insižiūrėjo, kad jis tur vieną koją žmogišką, kitą - arklio.
Jau ji nusigando. Atėjo kitą naktį - toj merga pririšo jam prie
skverno galą siūlo no kamuolio, kada jis ėjo atgal, iš kur jis buvo
atėjęs. Anryt aina ji žiūrėt, kur jo nuveita. Aina tuom siūlu -
418
nuveita in kapines: kape skylutė ir ten tas siūlas intrauktas. Jau
ji visai nusigando. Parėjo namon. Atėjus vakarui, ji savo duris
užrišo ražančium.
Vakare atėjo tas ponaitis. Priėjo prie durių - jau ineit negali.
Šaukia, sako:
- Magdalena, atdaryk duris!
- Nedarysu..
- Kad neatidarysi, tai tavo tėvas mirs.
- Tegu miršta, o neatidarysu.
Anryt tėvas numirė. Vakare jau jis vėl ateina, o anoj vėl užsi-
rišus. Atėjo pas duris:
- Magdalena, atidaryk duris!
- Neatdarysu...
- Kad neatdarysi, tai tavo motina mirs.
Tuoj numirė motina.
Kitą vakarą jis vėl, atėjęs pas duris, šaukia:
- Magdalena, atdaryk duris!
- Neatidarysu.
- Kad neatdarysi, tai tu rytoj mirsi.
- Kad aš ir mirsu, vienok neatdarysu.
Jis jau nuvė no durių, kur jam reikėjo, o ji pasakė - sako:
- Kaip aš numirsu, tai iškaskit skylę po slenksčiu ir mane
negyvą ištraukit apačia slenksčio, o paskui mane lydėkit ne ke­
liu, ale laukais, o paskui an grįžkelės pakavokit.
Kaip jau ji numirė, iškasė skylę po slenksčiu, ją ten ištraukė,
paskui lydėjo laukais iki grįžkelei ir an grįžkelės ją pakasė.
Po laidotuvių vakare ateina tas kipšas vėl ir klausia:
- Slenksti slenksti, ar lydė per tave Magdaleną?
- Ne.
Klausia kelio:
- Ar lydė čia Magdaleną?
- Nelydė.
Jau jis nežino, kur ji dingo, - nuvė savo keliais.
O an tos grįžkelės, ten, kur toj pana pakavota, išaugo labai
graži radasta (rožė), pražydėjo... Ale važiavo per tą grįžkelę
vienas ponas. Pamatė, kad tokia graži radasta išaugus, - jis ją
nuskynė, parsivežė namon ir užkišo pakajuj už abrozo. Vietoj
kad kvietka vystų, tai ji kasdien da vis gražyn aina. Mislia tas
ponas: kas čia per kvietka?.. Ale jis nupirko naują puodą, už­

419
degė vaškinę žvakę, padėjo an stalo ir užvožė tuom puodu,
sėdi ir laukia. Ale kaip tik susibarškino, tep tą puodą nujėmė
no žiburio. Ogi žiūri - sėdi an stalo graži merga ir galvą šu­
kuojasi. Kaip ją tokiu žiburiu apšvietė, jau daugiau ji in kviet-
ką negalėjo pasiverstie. O tas pons buvo jaunikis. Kaip jis
pamatė, kad ji tokia graži, jis tuojaus ją vedė, ir laimingai gy­
veno.
(No Barboros Paltuliūtės iš Ožkabalių užraše V. Basanavičius.)

51. Buvo toks žmogus, jis turėjo vieną dukterį. Jis kartą išva­
žiavo in miestą, o kada grįžo atgal jau pas savo lauką - pasivijo
jį toks ponaitis, sako:
- Pavėžyk tu mane...
Sako:
- Kur aš tave vešu, kad jau aš pas savo namus...
- Ale, susimildamas, tik tu mane pavėžyk, aš tau užmokė-
su - aš ainu in veseilią...
- Na, sėsk.
Važuoja jiedu. Tuoj privažiau tokį dvarą, tas dvaras aptver­
tas aplink. Sako:
- Sustok, aš aisu tau vartus atkeltie.
Atkėlė vartus, užvažiau an dvaro. Atėjo in pakajus, žiūri - svot-
ba. O jau šoka, tai šoka jo duktė su tokiais ponaičiais! Vis vienas
paleidžia, kits paima. Ateina tas ponaitis, katrą pavėžino.
- Nale, - sako [tas žmogus], - jau man laiks namon važuotie,
nežinau, kas ten namie yra...
- Palauk biskį, tuo veseilią baigiasi, tai galėsi važuot.
Ale jau šoka! Netoli gaidžiai. Sako tas žmogus:
-Jau važuosu namon.
- Na, tai galėsi važuot - aš ainu tau vartus atkeltie.
Atkėlė vartus, užmokėjo. O jis išvažuodams prisidirbo tokių
kryžiukų ir primėtė... Parvažiau namon - ogi pasakoja jam, kad
duktė šiandien pasikorė. O tas tėvas sako:
- Aš jau ir an jos veseilios buvau.
An rytojaus aina jis žiūrėt in tą dvarą. Atėjo an tos vietos - tai
tokia kupstynė. An kupstų insėdėta, rado, arklių kur stovėta,
rado ir tuos kryžiukus, kur padirbęs primėtė.
(No Šikarckienes iŠ Ožkabalių užraše V. Basanavičius.)

420
 52. Pasakodava D., kad jo susėds buvęs muzikantu. Vieną
sykį, grįždams iš veselias, pasitink poną.
- Kur daba buvai? - klaus pons.
- Ugi atgrajijau veselią i ainu namo.
- A negalėtum ait pagrajyt pas mani? Mana sūnus ženijas...
- Kodie ne... Galiu.
- Na, tai aime - kiek reiks, aš užmokėsiu...
Muzikants graitai susigadija. Ain abudu, i saka pons:
- Kai parvažiūs veselia, tai grajyk i grajyk be sustojimą, kad
nesutremdyt veselninkų...
Nedaug tėja, žiūr - toks dvars puikus: švieČ, žib lempas, pa-
kajai gražūs. Įvedė, pasodina ant suolą ir liepė būt gatavam, bu
kaip matai parvažiūs veselia. Muzikants lauk susitaisęs muzi­
ką. Kai išgirdą, kad jau partrinks, pradėja grajyt. Ain, ain vesel-
ninkai šokdami par tą pakajų, kur muzikants sėdėja, į kitą, vis
pu du susikabinę, ir jo susėdka su kažin kokiu ponu susikabi­
nus, kailiniukais apsivilkus, įtursena su kitais... Pasibaigė vese­
lia. Pons užmukėja už grajimą penkius rublius vienums ditkums,
i muzikants pasijunta besėdžiąs kluone ant beržiuką.
Rytą pramigęs ain pas sava susėdą - jis tankiai ten n'aidava,
- žiūr - pats sėd's pri Ugnės, šildos.
- Kodie viens sėdi? Kur pati? - klaus muzikants.
- Nežinau, - saka susėds. - Vakar įaja į kamarą supykus i
nein lauka.
- Tu žiūrėk, a ne jai tik aš pra'isią naktį grajijau. Kad nepasi­
darytų sau gala...
Iškėlė kamaras duris - akurat i su tais kailiniukais apsivil­
kus, su katrais muzikants mate ant veselias.
(Nuo Onos Mickuvėnes iš Žaiginiškių, šidlavas par., užrašė „Milda“ 1896 m.)

53. Buvo diedas ir boba. Jiedu turėjo vištaitę viso turto, o dau­
giau nieko neturėjo: teip jie pavargę buvo, kad jie nė druskos
neturėjo tamsyk m puodą insidėt. Ale toj boba siunčia tą savo
dieduką, kad aitų in miestą, neštų tą vištaitę parduot, o nupirk­
tų druskos. Na, jau neša tą vištaitę. Atėjo pas miestą - rado an
tilto stovint tokį ponaitį. Sako:
- Kur tu neši tą vištą?
- Ketinu nešt parduot, o pirksu druskos.
Sako tas ponaitis:

421
 - Pardavęs nepirk druskos, ale nupirk virvę už tuos pinigus,
atsinešk tą virvę čia pas mane an šito tilto, tai mudu aisim...
Tas diedas paklausęs pardavė tą vištaitę, nupirko virvę ir at­
sinešė pas tą ponaitį.
- Dabar, - sako, - aiva mudu in girią...
Atėjo in girią. Sako tas ponaitis:
- Risk tą virvę po medžiu - aš bandysu pasikart, o tu aik ir
atsistok kur in tankumyną.
Tas ponaitis pasikorė ir kabo, o jis stovi tankumyne. Ale jau
tas ponaitis prapuolė no tos virvės. Ne po ilgam atneša toks žmo­
gus katilą pas tą virvę, Iškasė duobę ir indėjo tą katilą in tą duo­
bę. Potam nuvė tas žmogus, atėjo vėl ir atnešė skverną pinigų,
tuos pinigus inpylė in katilą irnuvėjo daugiau atnešt. O tas po­
naitis, atėjęs pas tą žmogų, sako:
- Aik dabar ir pasisemk...
Jis nuvėjęs pasisėmė rieškučias. Atnešė tas gaspadorius ant-
rusyk - tas diedas vėl pasisėmė rieškučias. Atnešė trečiusyk -
tas diedas sėmė jau kaip porą gorčių. Atnešė jau paskutinius,
supylė, o tas ponaitis sako:
- Kodėl nepilnas katilas?
Tas gaspadorius iš pilno to katilo nešė, o jau čia tiek daug ne­
pilnas - jis iš gailesčio pakėlė akis aukštyn, pamatė, kad kabo vir­
vė, - tuoj tą virvę užsinėrė an kaklo ir pasikorė. Tas ponaitis -o tai
buvo velnias - kaip tik tas pasikorė, jau jis šaukia tą žmogų, sako:
- Aik šen, tu žmogau, te tau visą katilą pinigų! Dėkui, ką tu
man padėjai jį pakart, - man jo dūšia teko...
O tas senis parsigabeno tuos pinigus namon ir poniškai galė­
jo gyvent.
(No Onos Paliuliūtės iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

54. Gyveno seniaus vargšas žmogus. Jis buvo labai bėdnas. Ir

užstatė tas vargšas ant upės venturis. Kada jis nuėjo, apsivilkęs
naujais baltais kailiniais, tų venturių kratyti, velnias, iš kur pasi­
sukęs, pajudino jam koją, ir vargšas įgriuvo į upę. Sušlapo jam
baltiejai kailiniai. Velnias apsidžiaugęs nulėkė į pragarą ir pasa­
kė, kad jis žmogui pajudino koją, tas gi įgriuvo į vandenį. Liuci-
pierius jam sako:
- Kad tu pajudinai vargšui koją, tai eik pas jį dabar tarnauti
per tris metus.

422
 Velnias nuėjo. Prašės prašės - niekaip nenori vargšas jį pri­
imti. Vos ne vos prisiprašė.
Priėmęs žmogus davė savo bernui sumalti gorčių miežių. O
buvo tik vienas miežių gorčius po pečiumi. Bernas nuo gaidžių
pradėjo malti ir lig saulės tekėjimo malė. To vargšo pati sako
vyrui:
- Tavo tarnas vieną gorčių teip ilgai mala.
Ir atsikėlusi žiūri - pilnos girnos primaltos miltų.
Tada vargšas atsivedė kumelę su kumeliuku: pats eina su ku­
mele arti, o tarnui duoda kumeliuką. Kol vargšas vieną vagą
aparė, tai tarnas visą biržę išvarė.
Važiuoja ponas ir sako:
- Kur tu gavai tokį kumeliuką?
Jis sako:
- Kumelė atvedė.
Ponas sako:
- Mainom ant mano trejeto arklių!
Tarnas sako ponui:
- Pridėk man dar tris šimtus priedo.
Ponas sutiko, atidavė savo arklius ir pridėjo dar tris šimtus
priedo. Tarnas sako ponui:
- Tai atsisėsk dabar į karietą ir ausis užsikišk.
Ponui atsisėdus, pakilo vėtra. Po valandos ponas nusileidęs
ant žemės pasižiūri, kad jis kitoje karalystėje, ir kumeliukas nu­
dvėsęs, o karieta sudaužyta.
(Užraše Morta Avižai te Pasvalyje, KaunfoJ gub.)

55. Važiavo vienas ponas. Jis buvo velnias. Ir sutiko bernio­

ką. Berniokas prašo, kad jį priimtų tarnauti. Ponas paklausė:
- Ar tu moki skaityti?
Jis sako:
- Moku.
Ponas sako:
- Kad moki, tai man nereikia.
Ir nuvažiavo. Berniokas užsivilko kitas drapanas, prisivijo
poną ir vėl prašo, kad samdytų už bernioką. Ponas klausia:
- Ar moki skaityti?
- Nemoku.

423
 - Nu, kad nemoki, tai gerai. Važiuok su manim. Aš tau kito
darbo neduosiu, kaip tik knygas vartyti.
Jis sako:
- Gerai, vartysiu.
Tas berniokas išvartė visas knygas ir išsimokė ir jas skaityti.
Tenai buvo parašyta, kaip reikia pasiversti į gyvulius ir paukš­
čius. Jis išsimokęs parėjo namon pas tėvą ir pasivertė į kiaulę
labai didelę, gražią. Tėvas nuvedė ant turgaus ir už tą kiaulę
gavo daug pinigų. Berniokas, sugrįžęs pas tėvo, pasivertė į ar­
klį, ir jis prisakė tėvui, kad nekaip neparduotų jį su kamanomis,
nors ir daug pinigų duotų. Tėvas ir nuvedė ant turgaus. Pradėjo
žmonės derėti arklį. Atėjo ir tas ponas-velnias, kurs jį išmokė
pasiversti į gyvulius, - deria ir jis, nori nupirkti tą arklį, tik pra­
šo, kad duotų arklį su kamanomis, duoda daug pinigų. Tam tė­
vui pasinorėjo paimti daug pinigų, ir atidavė su kamanomis.
Ponas-velnias nusivedė pas kalvį ir paliepė nukalti tokią ragoti­
nę, kad išlįstų per visą arklį. Ponas, kad jau daug pinigų prisi­
rinks, norėjo tą bernioką, pasivertusį į arklį, nudurti. Ponui nuėjus
pas kalvį arbatos išgerti, atbėgo kalvio vaikai. Jiems labai gailėjo
to arklio. Pradėjo jį glostyti ir kažin kaip numovė kamanas. Tas
arklys tuo pasivertė į kiškį ir pradėjo bėgti. Ponas pamatęs pasi­
vertė į šunį skaliką ir pradėjo vyti tą kiškį. Baigė jau privyti - tik
šmakšt ir kiškis pasivertė į karvelį, o skalikas - į vanagą. Vaikės
vaikės, ir įlėkė karvelis į dvaro karvelius. Tam vanagui skren­
dant per dvarą, išlėkė žiedas. Dvaro panelė radusi žiedą pasiė­
mė. Prašojos vanagas, kad atiduotų. O karvelis priskridęs pasakė
panelei, kad jei duos žiedą vanagui, kad numestų žemėn. Tuo
panelė teip ir padarė. Kaip metė ant žemės žiedą - pribirėjo krū­
va avižų. Vanagas prilėkęs lesė lesė - visą krūvą sulesė. O kar­
velis, tik pro šalį lėkdamas, vieną grūdą sulesė ir vanagą
pergalėjo: kad tik duos vanagui per kaktą - ir numušė poną.
Berniokas gi, išlikęs sveikas, parėjo namon.
(UiraŠė Morta Aviiaitė Pasvalyje, KaunfoĮ gub.)

56. Ganė kerdžius galvijus ir pynė vyžas. Atėjo pas jį vieną

kartą velnias ir paklausė:
- Ką tu čia dirbi?
Kerdžius sako:
- Aš dirbu tinklą.

424
 Velnias klausia:
- Ką tu darysi su tuo tinklu?
- Velnius gaudysiu iš tos pelkės.
Velnias prašos:
- Žmogeli, tik negaudyk - aš tau viską atnešiu, ko tik tau
reikės.
Kerdžius sako:
- Man nieko nereikia, kad atneštum, tik aš noriu visus vel­
nius išgaudyt iš tos pelkės. Bet jei tu atneštum tokią muziką, kur
nenorėsi, o reikės šokti, tai negaudysiu.
Velnias tuojaus nulėkė ir atnešė tą muziką. Kerdžius, iš jo
muziką paėmęs, užgrajijo. Kad pradėjo šokti karvės, kad pradė­
jo šokti - negalima nė sustabdyti. Atėjo tarnaitė. Ji buvo apsivil­
kusi vasariškomis drabužėmis - ir ta pradėjo šokti. Tarnaitė
pradėjo prašyti kerdžiaus, kad nustotų grajyti. Ji, sugrįžusi pas
poną, sako, kad kerdžius tur tokią muziką, kad nenor ir reikia
šokti. Ponas nusijuokė ir sako:
- Kaip tai galima nenorint šokti...
Nuėjo ir ponas pas kerdžiaus - ir pats pradėjo šokti. Tad’pra­
šo, kad kerdžius negrajytų ir duotų jam pareiti namon. O ker­
džiui pasakė ginti namon galvijus. Paskui, kaip parginė namon
galvijus, ponas kerdžiui visą algą atidavė ir išvarė.
Kerdžius pasiėmė pinigus ir keliauja. Susitikęs važiuojant žy­
dą su puodais, atsisėdo rave ir pradėjo grajyti. Žydas ir arklys
pradėjo šokti ir visus puodus sudaužė. Žydas sakė:
- Tik duok man, žmogeli, pasitaisyti.
Žmogus sako:
- Jei tu man duosi pusę rublio, tai nustosiu grajyti.
Tas jau ir davė pusę rublio.
Kerdžius eina toliaus. Susitinka kitą žydą važuojant su sma­
la. Žmogus vėl užgrajijo - ir vėl žydas ir arklys pradėjo šokti.
Smala pradėjo taškytis - žydui visą barzdą apdrėbė. Žydas pra­
šė nustotų grajyti. Žmogus vėl prašo pusę rublio. Žydas jam ir
davė.
Paskui tuodu žydu susitarė paduoti ant sūdo. Teisdarys sako:
- Pagrajyk!
Žmogus pradėjo grajyti, teisdarys gi ir visi pradėjo šokti. Teis­
darys užpyko ir išvarė žmogų su muzika. Žydu nieko negavo.
IUžrašė Morta Avižaite Pasvalyje. Kaunfol gub.)

425
 57. Nekursai jaunikaitis, kitiems į bažnyčią einant, į girę ei­
davo, lyg eonai Dievą garbint įjunkęs. Dėl bažnytininkų neat­
leistino viliojimo kartą ir jis su jais savo žingsnus bažnyčon
pasuko. Per tarpinę upę aniems bredant, jis kone vandens viršu­
mi, vos ik kulkŠčų grimzdams, perėjo, nes buvo be grieko. Baž-
nyčoje pamatė jis, jog veins, po vargonais pasistojęs, bažnyčoje
griešijančus ant jaučo šikšnos užrašė. Čon jau pilną šikšną prira­
šęs, daugiaus ruimo stokodams, šikšnos vieną kraštą užsimynė,
o kitą kraštą su dantimis įsikandęs, bandė šikšną ištęst. Ale, su
dantimis nusprūdęs, su galva prieš sieną teip atsidaužė, aža vie­
nas rags išklypo! Jaunikaitis todėlei susijuokė, tai veins jį tuoj
kaip pirmutinį ant pratęstos šikšnos užrašė. Tai jaunikaitis, na­
mon eidams, jau, kaip kiti bažnytininkai, nebgalėjo per upę van­
denų pereit, nes buvo sugriešijęs bažnyčoj susijuokdams.
(Girdėta Kraupiške, RagainfėsJ pav.)

58. Viena moteriškė ėjo keliu. Štai ją ant kelio užpuolė didelis
lietus su perkūnijom. Ta moteriškė buvus pasikišus andaroką.
Ale, jai beainant, vis plakė ir plakė žaibai tep, kad jai net baisu
pasidarė. Ale jije atsiminė, kad pasikaišius negalima ait, nes gal
už atlankos pasikavot velnias. Kap tik ji paleido andaroką, tai
tuo iš atlankos išpuolė paršas. Tas paršas pradėjo bėgt - tuojau
sužaibau kryžium, ir Perk nas užtrenkė tą paršą tep, kad tik
smala pasileido.
Kiti prieš trenkimą matę, kad in triobą inlėkdavo varna, o
kiti - rainą katiną, kiti - šunį ir tep toliau. Žodžiu sakant, žmo­
nės tvirtina, kad Perkūnas trenkia velnią, dėl to gi perkūnijos
laike reikia žegnotuis ir poteriaut, kad nusivyt nog savęs velnią.
(C. Ginken uirašė Suvalk(if) gtib: „Živaja storina", 7894, p. 487.)

59. Pasakojama, jog nekuri sena, didiai nujėgianti, per šimtą

avilių turinti bitininkė, savo amžo galą prisiartinant jausdama ir
griekų naštos spaudžiama, susimislijusi nekuroj subatoj į baž­
nyčią prie parendo eit pasitaisė, ale, jai vos iš buto išėjus, sugrie­
bė ją velnūkštis (jos pons, medaus spiruks) ir į liūgyną, arba
šėrėtę, pavoliojo. Ji atsikėlusi grįžo į stubą, sausai apsirėdžusi
vėl ėjo, o velnūkštis, kursai kimšoj tupėjo, kūlvirčui nusidriekęs,
ją vėl sugriebęs antrąkart į liūgyną įmetė. Tai ji rėkdama vėl stu-
bon grįžo sausų bažnytiškų rūbų ir, Dievopi dūsaudama, pri­

426
statė trečiąkart savo kelionę bažnyčop, o velnūkštis, kimšoj tu-
pėdams, jai tik paskui žūrėt galėjo, kadang ji Dievop dūsavus
buvo. Į bažnyčią nuėjusi savo griekus po Dievo ir kunigo akių
išpažinusi, sugrįžo linksma namon. Tad' pasimislijo savo didią-
ją bitininkystę savo dukteriai paduot. Prie savo didžiojo medaus
puodo dukterį atsišaukusi, tarė:
- Miela mano dukterėl, aš jau jaučuos, jog mano amžis pri­
ėjo: žinai, aš rytoj noru dar prie švĮentos] večerės (= komunijos)
vertingai prieit, todėl dabar apsiėmiau mano biteles, medų, visą
laimę bei žinojimą tav atiduot...
Po daugeropų pamokinimų, kurus duktė labai baimingai pri­
siklausė, nurodė senoji jaunąją ant to didžojo, šalia stovinčo me­
daus puodo, tardama:
- Tu matai, dukrel, šį didįjį medaus puodą, todėl tave labai
meldžu ant patvirtinimo, kad tu jį priimi, porą žodžų paskui
sakyt, būtent: „Tikiu į puodą, šiku į Dievą..."
Duktė nusigandusi tarė:
- Tikiu į Dievą, šiku į puodą.
Motina atkartojo dar tuos pačius žodžius, o duktė - teipo jau
savo žodžius. Tai motina, suprasdama, jog jos dukrelė ncnor jos
bitininkystės, pradėjo verkt ir, dukters melsdama, tarė:
- Miela mano dukrele, juk žinai, kad aš tave užauginau ir
kalbėt išmokinau, o veliju ir toliaus tav visą gerą, - kodėl dabar
man tiek priešijies? Būk teip gera o sakyk man paskui: „Tikiu į
puodą, šiku į Dievą..."
Dukrelė, išganymą už medų ir vislab ką vertesniu laikyda­
ma, vėl tarė:
- Tikiu į Dievą, šiku į puodą...
Senoji tik sukliko, o velnūkštis iš to medaus puodo drykterė-
jęs, sugriebęs senąją ir akių mojuj su jąj per langą išūžė, jos kūną
šalia lango negyvą palikdams.

60. Krokiškiuos, Tilžės pav., Sėrūno namuose spiruks, kartą

ant aukšto naktyje beramorodams, lyg kurbą stiklų į butą nu­
metė. Mergos pabūgusės iš savo kamaros su patalais į stubą at­
bėgo. Kitąkart ir per numetimo skylę (liuką) nuo staldo šieną vis
glėbiais numetė, teip jog drąsojo berno likterna patropyta suižo.
Vėl kartą gaspadinei pietums žirnų išvirus ir šeimą pašaukt pie­
tų išėjus, su šeimyna drauge sugrįžus, rado bliūdus ant stalo

427
apvožtus, ale srubos bei žirnų iš po bliūdų visai matyt nebuvo,
ale kai bliūdus pakėlė, tai žirniai su sruba į visas šalis išlėktojo...
Apie tam lygius atsitikimus Aušgirių žandars patyręs iš žingei­
dumo atjojo pats pas Sėrūną persiliudyt. Jau valandą stuboj bū­
dams ir nieko ypatiško nematydams, tarė jis:
- Na, velnūkšti, jei čia esi, tai patsai arba nors darbais pasiro­
dyk...
Tai iš užkakalės tuoj dyvinu balsu prisimaldavo, o tad’ jo
aukštąją kepurę nuo stalo su tokiu smarkumu prieš duris metė,
kad špicas į duris įlindo. Dabar žandars, iš užstalės atsikėlęs, be
kepurės laukan išbėgęs, ant savo arklio užšokęs, namon laidino,
o jam dar vis paskui su velėnoms į nugarą mėtė, koktai žmonės
nusidyvydami žūrėjo, metėjo nematydami. Sėrūnas, nepatrivo-
dams to trūso, katalikų kunigą parsigabeno. Tam iš užkakalės
su pagaliais bei žirniais ant knygų mėtė, paskiau jo knygas nuo
stalo prie angos numetė, tai jis sakė, jog Čia jau nieko daryt nega­
lįs, apgailėdams, jog, knygas atimant, nepažiūrėjęs, koks laiškas
praskleists ant žemės gulėjo, - ir išvažiavo.
Sėrūnienė, prie spaviedies eit norėdama, savo pasidabinimui
atneštuosus drebužus drankoje įmerktus rado. Jai kitam kieme
prie savo dukters numirus, klausė toji savo vyro:
- Ar tu nieko nematei?
- Ne, - atsakė jis.
- Na, tai aš tylėsu...

61. Pagulbinuose, Ragainės pav., Žugui, ūkininkui, apsive-

dant, špiruks su jo pačia drauge attekėjo, arba, geriaus sakant, ji
tą drauge gavo ar jis su ja drauge ėjo nuo jos tėvo. Pas minėtąjį
ūkininką vis davadniai, kaip paprasta, sekės, ik kartą jam kokį
Šimtą dolerų piningų pristokstant, ji, į klėtį nuėjus, tiek ant pata­
lų paskaičus, kurus neva jai špiruks, jos bendras, prigabeno. Ji,
savo vyrą atsivadinus, tarė:
- Štai imk meilytuosus piningus.
Jis ale, tėmydams, iš kur tie parėjo, nepriėmė juos, tai nuo to
karto pradėjo namuose vaidytis. Ji ale visai nebijojo, bet juokda­
vosi. O tas neregimasis trūsas juo tolyn, juo didyn ėjo, teipo jog
naktimis kuknėje rykus apversdavo, puodynes su pienu sumuš-
davo. Todėlei žandarui čon nukeliavus ir ik į išvakarį to trūso
belaukiant, gavo jis su mazgote per antausį ir tuomžyg nuo ka­

428
kalio su žirniais jam ant galvos bėrė. Berods jis nieko nematy-
dams, todėl juo išsigandęs sušuko:
- Tegul jus veins pagrėbi
Ir tuoj, laukan išėjęs, keliavo namon Ogi ir drebužus naktyje
į dranktinę įmesdavo.
Pas jos tėvą Krakoniškiuos velnas bernams į šėrimo kamarą
nuo staldo šieną numesdavo, miltus paversdavo. Čonai ik išva-
karo gaspadorui (jos tėvui) su kaimynu kortoms žaidus, o jau
namon einant ir atsisveikinant, gaspadorus tuomžyg jam ir toks
juodas vyrs ranką davė, kuri labai šalta buvo, ir akimirkoj tas
juodasis prapuolė. Tai, sako, špiruks buvęs.

62. Pagulbinų mokytojis Vėlbatis, ant išimtinų būdams, apie

viršau minėtą špiruką man teip papasakojo:
- Buvau į Žugo namus nuėjęs to neregimojo trūso persiliu-
dyt. Čonai nuo aukšto pro tvirtas lubas rainus žimus į stubą bert
pradėjo, kurus merga su šluota laukan šlavė, o tačau jie nepra­
puolė. {vyges, kur gaspadorų vaiks gulėjo, jų duonpeilis atlėkęs
į šalį vygių įsmigo. Žandaro kepurė į dranktinę įmerkta tapė.
Kūgis, per langą laukan lėkdams, rūtą išmušė, kuri ir teip liko.
Gaspadinė, pas savo kaimynką nuėjus, didiai verkdavo. Jai ten
beviešint, kartą jų drikerts pas ją ten ant stalo atlėkė, kursai iš
tikro jos namuose nusukts buvo. Bernams patalus nuplėšdavo ir
pakavodavo, kunigui H., ir nukeliavus tai pažūrėt, su mazgote
per burną mušė. Knygas nuo stalo ant viduraslio numesdavo.
Mergos beverpdamos pasijusdavo kuodelių netekusos, kurus jos
tada drankoj atrasdavo, ir 1. 1.

63. Dravernoj tape kartą gyvenamoji troba nuo marų vilnų

sugrauta. Tiems namiškiams kitoj troboj gyvenant, nekuriąnakt
dvyliktoj adynoj esybė atėjus, duris prasivėrus, tarė:
- Ar čia ta dūšia?
leipo ir antru kartu. O kai trečiąkart klausė, gaspadinė, lovoj
gulėdama ir mislydama, jog jos duktė iš pirties parėjus taip štu-
kavodama klausė, atsiliepė:
- Ko tu nori, kas tav tikos? Ar dabar nepaliausi pliuškiavus?..
Tai durys užsitrenkė, ir ji vėl užmigo.
Po pusnakčo, apie trečią adyną, jos duktė parėjo. Negalėda­
ma buto duris atdaryt, ėjo prie lango barškyt. Mamatė atsiliepė.

429
ale, nežinodama, kur tikrai esanti, neatsikėlė, tai duktė ėjo atgal
pas mynikus, ir tad pora vyrų, drauge parėję, langą atvėrę. Su
žiburu įėję, rado gaspadinę bute su lova prieš duris įspręstą. Ji,
papasakodama jiems visą atsitikimą, nusidyvydama sakė:
- Tai mane velnias į butą išnešė.
Po to vienąryt į tuos pačus namus atėjo nekursai dy vins vyrs,
prašydams, kad, juos į savo namus priėmę, jiems vietą duotų.
Gaspadoriai nieku būdu tai neapsiėmė išpildyt. Antrąkart tasai
melsdams tarė:
- Mes esam keturi ir negalim sugrautam bute stigt. Susimil­
dami, mums nors po prie jūs langų stovinčos zerbentos krūmu
pavelykit būt. Jums nieko nekenks, bet atpenč didiai gerai eis.
Gaspadoru du, iš tų dyvinųjų žodžų nusistebėdamu, tylėjo.
Jam ale trečiąkart paklausus, atsakė gaspadorus:
- Nei jokiu būdu jums tai neįvelysu.
Tai tas dyvinasis, duris užtrenkdams, prapuolė ir juos dau-
giaus nebužklapatyjo.

64. Krokiškių Kekštaiču, išimtininku du, podraug pasakoda-

mu, tarė:
- Mudu dar gyvendamu turėjova bernuką iš Žemaitijos. Ta­
sai naujo meto kočų vakarą kuknėj kačergą paėmęs apsižergė ir
toje ant kiemo išjojo. Ką jis iš tikra lauke darė, nežinova. Po va­
landėlės taip pat apsižergęs jis vėl į kuknią atjojęs, tarė: „Gaspa-
din, šįmet daug lavonų iš jūsų buto išneš". Mum per tai
nusidyvijant ir jo paklausus, tarė jis: „Tris lavonus iš tikro, su
ketvirtuoju dar ant abejonės yra". O iš tiesos taip ir nusidavė,
ketvirtasis besargaliodams pertrivojo.

65. Tas pats bernuks kartą, mums į miestą išvažavus, ėmė

mergą ir vaikus baugyti. Jis, stubos duris praverdams ir vidun
žūrėdams, tarė:
- Velnuke, če, nukalk ir man skiltuvėlį.
O taip kelis kartus atkartojęs, paliovė bauginęs. Ale už tai
po porai dienų ir prisisuko velnas prie jo, jog atsigulęs nei jo­
kio pakajaus negavo, ne vien gnaibyts, bet ir voliotas tapė irgi
kūlimo laike, perpietėj į šaudus atsigulęs, to neišvengė, o tačau
nei jis, nei kiti nieko nematė. Geisdams lengvaus nakties atilso,
ėjo ant staldo gult, ale ir čia jį velnas gnaibydams bei volio-

430
dams ik kimšos atvilkdavo. Bemuks turėdavo labai priešsistengt,
idant jį nenuverstų per kimšą. Dienoj dirbdams, o naktij be jo­
kio atilso, jis apgailėtinai nuvargęs išveizdėjo, rankos, o ypa­
čiai pečiai visai mėlynai sugnaibyti buvo! Tėtytis iš gailesčo,
tai ilgiaus nepakęsdams, ėjo su bernuku vieną vakarą ant stal-
do gult. Velnas nei tada neišliko: gnaibydams bernuką pradėjo
nuo staldo verst, jis pradėjo šaukt, tėtytis jį apsikabinęs laikė.
Taip juodu abudu tapė nuo staldo velkamu, o tačau juodu nie­
ko nematė. Bernuks taip jau, tėtytį apsikabinęs, pasigailėtinai
šaukė, idant jį nepaleistų. Ir su Dievo pagelba juodu tąnakt tikt
laimingai išliko.
Dabar aš, gaspadorus, norėdams tą velnišką mauravimą iš
tikro ištirti, sekančiai nakčiai bernuką stuboj palaikiau. Muma
lova stovėjo paprastai didėje stuboj, O čon pat šalia kakalio pa-
taisydinau guolį bernukui, nesą mes visi jį didiai apgailėjom,
kasdang jis per daug nuvargęs buvo. Jis pakajingai į jam patai­
sytą lovą atsigulė. Mano pati ėjo tuojau gult, o aš, butą užkišęs o
aukštą užkabinęs ir žiburu gerai apsirūpinęs, ėmiausi Bybėles
bei Giesmių knygas ir, prie stalo atsisėdęs, Dievo vardan, kny­
gas nusitvėręs, skaičiau bei giedojau, o man laikui pailgus, paė­
miau pypkį, jį užsirūkęs po stubą vaikštinėjau. Juodu berods abu
labai saldžiai miegojo, aš vėl atsisėdęs pradėjau Bybėlėse skai­
tyt. Trumpai pirm pusnakčo išgirdau ant aukšto ties butu bildė­
jimą. Ir pamislijau: tai jau dabar velnas atsibaldo, - ir labai tykai
ir akylai klausau vis didyn einančo bildėjimo. Susyk išgirdau,
tartum nuo aukšto į butą, kursai su akmenimis išgrįstas buvo,
plečką nupuolus ir į tūkstantį stukelių suižusią. Per šitą suskam-
bėjimą ir mano patelė pabudo. Aš, žiburį nuo stalo paėmęs, drą­
siai skubinausi į butą persiliudyt, ar pleČka ir iš tikro numesta
yra. Buto ir aukšto durys buvo taip patlab dar uždarytos, kaip
kad aš jas vakare uždaręs buvau, o bute, ant mano didžauso
nusidyvijimo, nei jokių stiklaskivytų nebuvo. Man vos į stubą
įžengus, patelė klausė manęs:
- Ar čia nieko nėra?
Atsakiau:
- Ne.
Bernuks (dėl) savonuvargimo, tam suskambėjimui nusiduos-
tant, nebuvo pabudęs. Dabar tyka liko, o aš ir atsiguliau. Ber­
nuks saldžiai ik ryto miegojo. Vakare jis į staldo šėrimo kamarą
ėjo gult, tačau velnas jau daugiau neatėjo pas jį, ir taipo nuo tos
nakties tai vislab pakajuje liko.

66. Blauzduos, Vyžų par.. Maskolius, gaspadorus, apie metą

1845 pavasarij nekurį vakarą, žyduką į nakvynę priėmęs, jam guolį
ant staldo prirėdyjo. Tai atėjęs iš kaimynikystės Jokurytis pas Mas-
kolytį, savo prietelytį, ir prašmataudams susitar žyduką nuo stal­
do nubaugyt. Jokurytis, baltus marškinus persivilkęs ir lencūgą
nusitvėręs, tuomi tarškindams, užlipo ant staldo. Žyduks, tarškė­
jimą išgirdęs ir baltąjį žmogų pamatęs, pabūgęs po palėpe palin­
dęs, Dievopi šaukė. Rytmetij, tam išsireiškus, tarė žyduks:
- Aš jums parodysu tai per savo užmeldimus ir skaitymus.
Ir teipo išėjo jisai. Dar tą pačiądien paludienų laike praėjo
neregima būtybė į gybelį to staldo, ant kuro žyduks šurpulingai
nakvojęs buvo, su regimais akmenaičiais mėtyt, o tai su didžu
skubrumu, visai neatleistinai ik į pusnaktį varęs paliovė. Antrą-
dien vėl į tą patį laiką tas pyškėjims prasidėjo ir po pusnakčo
paliovė. O teipo šitas trūsas kas mielą dieną minėtam laike pra­
sidėdavo ir po pusnakčo pasiliaudavo. Maskolius, jo namiškiai
bei kaimynai pamislijo, jog mėtytojai, į čia šalia staldo galo sto­
vintį apvynų krūmą pasislėpę, tą tranksmą kel, kadang akme­
naičiai viens už kitą vis brumzdami išlėkdavo, bet nors jie visi
dėl persiliudimoapvynus kuoakyliausiaiatsikartotinai pačame
mėtyme peržūrėdavo, tai nei jokią esybę nematė, o teipo jiems
ant visados ta mėtanti esybė nesuprantama, paslėpta bei neži­
noma liko, ale to mėtymo atgarsąsis bildėsis apie 1500 žingsnų
tolume nuo kožno girdims buvo. Jei kas išsidrįsdavo tame trūse
su smala ar kreida į staldo galą kryžų užbrėžt, tai prie antro brū­
kio gaudavęs su akmenaičiu į nugarą. Ant kiemo milžėjės savo
darbe apmėtytos tapdavo, o ant staldo gulinčų piemenų, per sto­
gą su akmenais apmėtytų, tie akmenukai likdavo gulėt, ir ant
staldo jų daugis buvęs, ir su šienu į šėrimo kamarą nupuldavę,
tad bernai juos ant kiemo iŠmesdavę. Prieš rudenį tas dy vinasis
trūsas liovinos, ir paskiau visai nutyko ta paslėptynė.

67. Kumučuos, Ragainės pav., nekursai jauns didelis pagal

prižūrėjimą, drąsus vyrs pakeliui man sekančiai pranešė:
- Mete 1882 aš pas poną S. Kumučuos tarnavau. Antrame
mete turėjau jo seserį iš Aulavėnų ir jos seserį iš Jurbarko abidvi

432
vienu kartu iš Žilų parvežt. Ne po ilgo patyrau, jog jiedvi nuo
aukšto iš savo miegojimo stubos vidurnaktij žemyn nubėgo. Aš
ale, štukų pilns būdams, tik vos išsidrįsau jiedvi apie jųdviejų
nubėgimą jkalbint, o jiedvi man įsakė, idant tai toliaus nepasa­
kot, tardamos: „Muma nubėgimo naktyje girdėjova kitą trepais
ant aukšto atlipant. Tasai užlipęs, kelis kartus apie dūmtraukį
apėjęs, susyk muma stuboje stovėjo. Tam akies mirksnyje didis
čužėjims stuboj atsirado. Mum abiem dyvnausia buvo apie įėji­
mą į stubą, kadang buvova iš vidaus užsikišusės. Iš išgąsčo mud­
vi, vislab palikusės, žemyn nubėgova ir daugiaus neeinava į
viršutinę stubą gult".

68. Vieną kartą godingi žmonės pakilo panedėlio rytą labai

anksti, dar pirm gaidgystės, dar galėjo būti šventa, nes, dziego-
riaus neturint, nežinojo, kelinta valanda būti galėjo. Atėjus į skū-
nią javų kulti, užsilipo mergina ant šalinės pėdų numesti. Nuėjo
ji į kitą galą - ir nieko negirdėt! Nesulaukdami žemai stovintie-
jie vyriškiai pėdų numetant pašaukė:
- Mesk, kad meti!
- Tuo, tuo, - atsiliepė ant šalinės nepažįstamas balsas.
Valandą palaukę, vyrai vėl pašaukė:
- Mesk, greičiau mesk: mes sušalsim bestovėdami!
- Tuo, tuo, - atsiliepė balsas nuo šalinės ir dribtelėjo į gren­
dymą skūrą tos mergos...
Vyrai nusigandę užlipo su žiburiu jėškoti kūno, bet niekur
nerado nė kūno, nė dūšios, ir nežinia, kur tas viskas dingo.
(Nuo Marcelės Stikliūlės iš Liiyalotų. NaumiesfčioJ pav.. Suvallkųj gub.)

69. Viens vyras, žinodamas tą įtikėjimą, kad, įeinant į tamsią

trobą, duris reik parimdytas, kad būt šviesu, palikti, nuėjo tam­
soj į skūnią, įeidams parimdė duris, o laimingai išeidams, pasiė­
mė spragilą ir, stubon atnešęs, visiems rodinėjo, įgrasindams,
kad niekas kitas teip padaryti negalėtų. Jeigu, sakė jis, kas teip
padarytų, tai jis duosiąs tris rublius. Viena mergina radosi labai
drąsi ir tuo ėjo į skūnią atnešti spragilą. įeidama duris neparim-
dė - ir neišeina iš skūnios! Stuboj žmonės būdami, nesulaukda­
mi ateinant, pasėmę žiburį ir ėjo žiūrėt į skūnią. Atėję rado tą
merginą teip drąsią po pantu už kojų nykščių pakartą...
(Nuo los pačios Mare. Stikliūlės.)

433
 70. Kitą kartą gyvenus kokioj pirtelėj pakluonės' viena našlė
su penketu vaikelių labai vargingai. Ji vieną kartą pamačius pas
tą savo pirtelę piningus degant, tai ji iškasus. Ir pamatęs kai-
myns ją iškasant. Daugiaus - tas jos kaimynas vidurnaktij ir at­
ėjęs užsitaisęs ožia ragus, gelžies nagus, kokiom ten žarnom
krūtinę apsidraikęs, degantį meduogalį į dantis įsikandęs ir ėmęs
apė jos langelį brazdintis, baidytis ir prašąs:
- Atiduok mano piningus!
Ta žmonelė nusigandus ėmus apžadus daryti: „Duosiu ku-
ningui tų piningų ant mišių, ant bažnyčios", - ir t. t. Tas baldę-
sis, baldęsis ir nueidams pasakęs:
-Tai šiąnakt tiek, bet kad rytoj naktij ateisiu, tai ne teip bus...
Antrąnakt atėjęs da labjaus ėmęs baidytis ir prašąs:
- Atiduok mano piningus!
Ta žmonelė drebanti, da didesnius apžadus daranti! Tas drąs-
kęsis, drąskęsis - vėl nueidams pasakęs:
- Jau kad trečią naktį ateisiu, tai tą visą trobelpalaikę išardy-
siu ir tave pačią nusmaugsiu, tai tu pamatysi, kokias štukas bus
su manim...
Daugiaus - tai ji per visą dieną pardrebėjus ir nežinanti,
kaip čia nuo jo bus išsisukti! šit vakars temst - kasžin kas brakš
brakš, ir įein į jos tą pirtelę, ši žiūrinti - toks gražus ponaitis su
muškieta, trys Švilpikai ant krūtinės - šiaulys. Tas jai labą va­
karą davęs ir prašąsis, kad leistų jam čia patupėt, kad šunys
kiškį atvarys. Ta žmonelė prasidžiaugus ir tuoj jam kedelę pa­
dėjus, bet jis nesėdęsis nė ant tos jos kėdelės - atsitūpęs ant kubi­
lą, ant durių nusisukęs, muškietą tarpkojij pasistatęs ir tupiąs.
Šit jau apė kokią vienuoliktą valandą naktij atpuoląs tas jos
kaimynas ir tiesiai per išgriuvusius skliautus ant jos aukšto ėmęs
baidytis ir rėkauti:
- Atiduok mano piningus! - ir nuo aukšto žemėn, tuo pro
duris į vidų! Tas ponaitis tuoj stakt į kojas jam priešais ir klaus:
- Kas tu toks asi?
Šita atsakęs:
- Veins.
- Kelintos gildijės?
Tas sakęs:
- Pirmos!

434
 Ponaitis:
-O aš dvyliktos!
Tuoj kapt į nagus tą, nė pro duris nebenešęs! Buvęs langelio
viens šybs išduž.ęs - išvilkęs pro tą skylę su visais ragais, su vi­
sais nagais. Kai ėmęs švelpt su tais savo švilpikais, tai debesis
skyręsis, oru kad lėkę - ir nušvilpinęs į peklą.
Tai mat pons Dievs pasiuntė tą velnį ją išgelbėtų.
(Nuo Cinkaus iŠ TolioČių utrašė M. Slančius.)

71. Pirm ilgų čėsų būva trys broliai. O tėvui mirus, jie tarp
savę išsidalina gyvatėlę. Senia[u]sias ėmęs butelį, antrasis-kar­
vę, o trečiasis, gana kytrus būdams, paiku dėjos, - tam tik telika
siūlų kamuolys. Tei gerai, jes, ėmęs tą siūlų kamuolį, į svietą
iškeliava. Ir priėja didelę girę. O nežinodams, kaip iš girės išei­
tie, prisiriša jis siūlą galą prė vienos pušies ir eidams vis no ka-
muolia vynioję. Tei jį ir sutinka velnias. Sakąs:
- Žmogau, ką tu čia darai?
- Y, - sakąs šis, - aš gerą šmotą medžių, su siūlu apsiautęs,
išsirafujt noriu.
Velnias dyvyjos ir kla[u]si:
- Ar tu ir valiosi išra[u]t?
- Na, mislij - ne?!
Velnias išsigandęs meldi:
- Ali, žmogau, tik tai nedaryk! Vely eisva lenkty bėgt.
Žmogus sakąs:
- Na, ką aš da su tavim lenkty bėgsiu, kai su tavim ir mana
trijų metų vaiks pabėga...
- O kur jis yr? - klafujsi velnias.
- Antai anam krūme miegt. Tik suplokė rankas, tai pabudęs
su tavim lenkty bėgs.
Tai gerai. Velnias, prėjęs prė krūmą, rankas suplos, tai susyk
zuikys tik kuzt, kalit bėgt, o kol velnias pasimislyja, ar bėgt, ar
nebėgt, tai ans jau kaži kur būva.
Velnias, sykį nulaimėts, atėjęs saka:
- Bandysva da sykį! Lipsiva lenkty į pušį!
Žmogus atsiliepi:
- Na, (su tokiu) kai su tavim da ir mana trijų dienų sūnus
palipa.
- Na, tai norėč tik sykį matyt. Kur jis yr?

435
 - Antai prė anos pušies bovyjas. Tik pasistok prė šitos o trink-
telk su laza į medį, tai matysi, kas pirma bus viršūnė.
Velnias tei ir padari. Ale jis vėl nė susimislyt negava, tai vo­
verė, no baisa išsigandus, vis šuoliais į viršūnę įpurški.
Velnias, vėl nušukuota, sakąs:
- Dabar ir sykį galėtuva eit imtis?
Žmogus sakąs:
- Kai tave da ir mana senasis tėvs kai nieką numeta.
- O kur jis yr?
- Eisiva susiieškot, jis, ma rodos, bus atsigulęs.
Tei juodu ėja, ir žmogus užėjęs mešką krūme begulint. Sakąs:
- Tai mana senasis tėvs! - ir pasitra[u]ki į šalį.
Velnias sakąs į mešką:
- Eik šę, persimesiva sykį!
Ana, galvą pakėlus, sumurmėjo, o daugiau ir nieką. Tai vel­
nias, atėjęs pas žmogų, saki:
- Aš vadinau imtis, ale nein.
Sakąs žmogus:
- Žinai, sens žmogus, neprigird. šauk dikčiau!
Velnias nuėjęs šauki, kai tik nasrai leįijda, ale meškai nė mo­
tais. Velnias vėl atėjęs sakąs:
- Vis da nein imtis.
- Na, tai pakriaušyk jam su kuolu į paslėpsnes, tai eis imtis.
Velnias paklausęs pasėmi kuolą galą ir tik smekt meškai į
pašonį! Ana tik drykt, čiupt velnią tarp letenų, - o dabar kur
būsi?! Velnias šauki viena valia ir plėšės ir tik kaip anai iš nagų
išsprūdęs, atbėga pas žmogų visas kruvins.
- Tai tau, - saka, - norėt imtis. Dabar turi!
Velnias sakąs:
- Dabar turiu namo pietų važiuot. Popiet vėl ateisiu, tada
mudu sykį lenkty bėgsva apie šitą balą. Kas pirmas apibėgs, tas
gafujn no antroja vieną šėpelį pinigų. Aš labai norėč su tavim
lenkty bėgt.
- Manęs dėl galėsva, - saki žmogus.
Anam parėjus, kla[ujsi kiti velniai:
- Kas tau nusitika? Tu juk kruvins.
Sakąs:
- Ale tai tik ir smarkų žmogų šiandie pritapiau! Tas, virvę
apsinėręs, visą girę nura[u]t norėja, o kad aš jį nebūč meldęs,

436
kaži kas čia būt buvę. O potam jį vadinaus lenkty bėgt, ale jis m3
saki: „Ką aš da bėgsiu, bėk su mana trijų metų vaiku!" Ale kad
jūs būtumėt to bėgimą matę! Aš nė susimislyt negavau, tai jis
jau kaži kur būva. Dabar sakiau: eisva lenkty lipt, ale ans atsilie­
pi: „Mana trijų dienų vaiks su tavim palipa". Ale kad būtumėt
ano lipimą matę! Aš da nė rankas pasispjafujdyt nepaspėjau, tai
tas vaiks kai žaibs į pušį įpurški. An gala vadinau žmogų imtis -
ans sakąs: „Kai tave da ir mana senasis tėvs kai nieką numeta".
Matot patys, kai ma ėja, ma ausis šauniai atplėši. Ale dabar po­
piet su tuo žmogum apie balą lenkty bėgsiu - aš tik mislyjuos
dabar laimėsiąs.
Popiet velnias vėl į girę atėja. Žmogus sakąs:
- Aš da ką imsiuos nešt... Šiai aš per greit apie balą apibėg­
siu. Eisiva ką susiieškotie.
Tei gerai! Juodu beidami ir rada kumelę. Sakąs žmogus:
- Na, tai tą galėsiu imt.
Dabar juodu sustoja prė balas, o velnias nenustovėdams jau
vis strypte strypi. Sakąs žmogus:
- Tik tu jau bėk, aš tave tik pralenksiu.
Velnias greit spyri į kojas, o žmogus, an kumelės užsisėdęs,
velnią privija ir vėl palika, privija ir vėl palika ir da tik anksčiau
triskarts apie balą apjoja, kol velnias vienąsyk apibėga. Velnias
sakąs:
- Su tavim daugiau lenkty nebėgsiu, te pinigus!
Ir drumst į balą ėmęs sudinga.
O namie kla[ujsi jį velniai:
- O kaip ėjo lenkty bėgt?
Ans sakąs:
- Ne, tokį pasiutimą da nemačiau. Aš bėgau, kad padust ga­
lėjau, o tas, da ir kuiną tarp rietu apsižergęs, triskarts tik švyst,
švyst, švyst mane ėmęs ir pralenki.
O žmogus, pinigų šėpelį gavęs, bagots pastoja, nusipirka lau­
ką, o rasi da ir šiandie gyvena.
(Užraše Kr. furkšalis iš Galbrasčių, Ragainės pav. „Mitteilungen der UlĮauis-
chcnj lillerlarischenj CeselIĮschaflI". I Bd., S. 83.)

72. Nu Klaipiedas miestą int žiemilį linką yr šalep Kalotės

dvara vėns didis ežers, a pri pat tą ežerą gol vėns kalns. Ketą
kartą kep tę aplink ežerą esantys lauka dar so giriemis apžielę

437
bova, tad liobieja Bendeko kerdis, sava bandą išgenęs, tą į tas
gires įvaryti er pats, int aną kalną užėjęs, pasisiestė er derbtė.
Veną sykį ans, smalą lunko išsinešęs, pradieja apvartus vytė
ir tep par tris dienas darė. Ale tame ežere užsilaikies vėns nela-
boks, kurį žmanes kipšu vadena. Jas, tan kerdi darbus įsidaba-
jęs, nebgaliejo iškentietė er, į žmogo pasivertęs, ateja klaustė, ką
ans čia darus. Tas kerdis ale jau tek suprata, kas tas par vėns
bova, er todėl pradieja aną masinte er sakė:
- Aš nuvysu takį eigą apvartį, kad tris kartus aplink vėsą
ežerą apteks, ir tad aš tą ežerą užrauksu.
Kipšis gava baimę ir pradieja kerdį melste, kad tep nedarytų.
Kerdis ale sakies, kad nu sava apsiemima nesiliausiąs. Kipšis
pradieja, šiap nieką neištaisydams, anam er penigo sūlatc. Ker­
dis ale turieja veną seną skriblienę keporę er sakė:
- Jė tu man pa trijo dieno tėk daug peningų atneši, kad aš su
tas šią sava keporę pripeltė galieso, tad aš tava narą išpildysu.
Kipšas džiaugies, kad šis tek maž teprašė, ir paeja šalen. Bet
kerdis tek už nelabąjį gudresnis bova. Ans, matyk, iškasė, anam
šalen paėjus, takią gėlę dobę, kori apatė plati bova, a veršo į sau-
romą sueja, kad tek taki maža sky lie beleka, korią ans su kepuris
dogno uždengtė galieja. Tretiąją dėną atėjus, kerdis, savo kepu­
ris dogną lig posę atpliešęs, tą aukštynaką int tą skylę uždieja.
Kipšis, noricdams kerdo už ana paklausymą pasigerotė, atnešė
Žaką su auksa penigas er tą vėsą į tą keporę išbierė. Ale tek vas
mažą kartą to būva int kepuris dogną matyti. Nelabasis, galvą
pakratęs, biega er atnešė dabar kelis Žakus su sedabrines pe-
ningas. Bet er so tas nedaug ką pažytkas padarė. Tad antrą die­
ną atveže kipšis veną su ketures arklias pakinkytą vežemą, pelną
su smolkias varinias peningas. Kep tos į tą keporę iškrietė, tad ta
tek lig posę bova pelną. Dabar pradieja nelabasis kerdį melste,
kad su to, ką gavęs, pakajings būto. Kerdis, jau gana užtektina
gavęs, devies nusimalda(u]tė er bova bagats par vėsą sava am-
žį. Kipšis ale patam iš ta didia apmaudijies ir, veną didį kūlį iš
ežerą išretęs, tą prastaja. Tas kūlis dar ir šianden tebier er yr
nelaboja kūliu vadenams.
(Klaipėdos tarmėje užraše F.inan. Iš: Gcitlcr. hlauische StuJieu Prag, 1875, S 20.)

73. Buvo toks bernas jau apsivedęs. Jis, betarnaudamas pas

ūkinyką, naktij ganė jaučius. Ale kur buvęs nebuvęs atbėga vel­
niu ks, sako:
43S
 - Tu da asi jaunas - paims tave in kariauną, tai tau nieko
nesiseks, tai tave pavarys jaučių ganyt. Tu kap ganysi - prie upės
stovi du alksniai, ir rasi tenai sausą kelmelį. Tai kap tau bus blo­
ga, tai tu, pajėmęs tą kelmelį, mesk in tuos alksnius, tai aš pas
tave pribūsu...
- Na, gerai.
Jau jį pajėmė kariaunon - jam nieks nesiseka, jis gauna gerai
pilt. Jau jį nėr kur padėt - atidavė jį in dvarą jaučių ganyt. Gano
jis ten, vargsta. Ale jam atėjo an mislių, ką tas jam velniuks sakė.
Jis rado tą kelmelį, jis su tuom kelmeliu metė in alksnį - ir tuojau
stojo pas jį tas velnias. Sako:
-Jau man blogai...
- Na, tai palauk - tu renkis, o aš bėgsu pas vyresniuosius,
kad tave paleistų, nes jau tavo pati už kito nor tekėtie...
Nubėgo pas vyresniuosius, paprašė - ir paleido. Dabar jiedu
bėga. Bėgo bėgo - jau jis pailso, negali aitie. Tas velnias jį pri­
griebęs tuojaus parnešė pas tą jo pačią, o ją rado rengiantės tekėt
už kito. Dabar sako tas velnias:
- Te tau šitą kančių - tu nuveik in stubą o duok gerai visiem,
o pačiai daugiausia ir sakyk: „Brolau, da tu palauk..."
Jis, nuvėjęs in stubą, kap ėmė duot su kančium, o pačiai vis
daugiausia!.. O tas velnias stovi an durių, tai kap koks no šito
jau pabėga, tai tas velnias ėda kiekvieną, ainantį per duris. At­
ėmė tą savo pačią no to jaunikio. Ir paskui ėmęs pasistatė kalvę
su parašu tokiu, kad iš senų jaunus dirba. Tuo visi dasižinojo
apė tą jo meisterystą - tuo pradėjo žmonės važiuot.
Sykj atvažiau, atvežė tokį seną poną. Sako:
- Ar čia, kur iš senų jaunus dirba?
Atsakė:
- Čia.
- N'o tai rasi galėtum šitą mūsų senį perdirbtie?
- Galim - duok šen...
Tep tą poną tuoj atvedė in kalvę. Tas velnias davė kūju in
galvą, užmušė, an priekalo biskį pavartė, pakalinėjo ir - tuo in
ugnį.
- Tai dabar, - sako tam žmogui, - tu dumk, o aš dirbsu...
Tą poną sudegino, bedumiant pasidarė ugnij toks kamuolys,
tas velnias pajėmė su replėm, metė in statinę vandens - iš tos
statinės išėjo dailus jaunas ponaitis. Klausia dabar:

439
 - O kiek reiks už darbą?
Sako tas velnias:
- Mažas darbas - menkas pelnas: duosi šitą kašiuką pinigų
raudonųjų.
Jam pripylė tą kašių raudonųjų ir išvažiau.
Ale tam velniui parėjo laikas jau grįžt in peklą. Atsisveikinęs
išė sau. Dabar sako tas žmogus: „Jau aš galiu viens tą visą meis-
terystą, o tam velniui - špyga..."
Ne po ilgam atvežė vėl tokį seną poną, kad perdirbtų. Tas
žmogus vėl tokiu būdu, kaip ir pirmai, užmušęs, in ugnį inme-
tęs, ėmė dumt. Tą poną sudegino ir - viskas. Tie, katrie buvo su
tuom ponu, tuoj tam meisteriui geležinius pančius ant rankų,
ant kojų ir jau veš jį in kalinį... Ale in tąsyk pribuvo vėl tas vel­
nias, sako:
- Nuimkit jam tuos geležinius - da bandysim dirbt...
Tuojaus ėmė dumt, viryt, ir vėl pasidarė toks kamuolys. Tą
kamuolį - in vandenį, o iš tos statinės vėl išėjo jaunas ponas. Ir
sako tas velnias tam žmogui:
- Kad tu dirbsi, tai dirbk, ale velniui špygom nebadyk...
(No Jono Skamarako iš Ožkabalių užrašė V. Basanavičius.)

74. Kad kitąsyk gyveno vidurij girių senas diedelis. Turėjo

pirkęs grumto senos gelminės. Norėdamas senukas padaryti sau
dirvą, lupo iš žemės supuvusius kelmus ir lygino duobes.
Vieną kartą buvo įsidėjęs duonos pietum. Tada atbėgo vel­
niukas ir tą duoną jam nematant sutrupino. Atėjęs senelis pas
duonutę užkąsti pietų randa teip sutrupintą, jog jau jokiu būdu
negalėjo valgyti. Nieko senelis neužpykęs, tik tiek da pasakė:
- Tės' Dievui ant garbės. Ką darysi, kad jo tokia valia.
O pasilsėjęs kasė nevalgęs iki vakarui.
Velniukas, sugrįžęs į peklą, kada turėjo išduoti skaitlių dar­
bų, Liucipieriaus buvo klaustas:
- Ką tu padarei dėl savo motinos peklos?
- Vienas žmogus kasė girioje kelmus, o jis turėjo įsidėjęs duo­
nos pietum - ėmęs jam ir sutrupinau.
- Na, o ką jis an to sakė?
- Nieko nesakė, tik atidavė Dievui garbę, sakydamas: „Tės*
Dievui ant garbės".
An to Liucipierius užpykęs pasakė:

440
 - Už tai, jog tu jį ne tik ką į grieką neįvedei, ale da jis ir Dievui
padėkavojo, turi eiti pas jį tris metus tarnauti.
Palikęs peklą, atėjo pas senelį ir da su savim atsivedė du ožius.
- Padėk Dieve, tėvai.
- Dėkui dėkui.
- Ar nepriimtum mane ant darbo?
- Bijok Dievo, vaikeli: aš patsai neturiu ką valgyt, oigi kur
gausiu dėl dviejų...
- Tėvai, du dirbsiva - dviejų ir dalis bus...
- Na, gerai... A ką tu norėsi algos?
- Nieko ma nereiks, tik ką manęs tris kartus paklausysi...
- Tai gerai, galėsiva susitaikyt.
Velniukas ėmėsi tuo prie darbo. Veik trigubai daugiau išlup­
davo kelmų neg senis.
Vieną kartą pamatė atvažiuojant keliu poną karietoje su ket­
vertą arklių. Ir netoliese juodviejųapklimpo pelkėj karieta. Nors
plakė arklius, kiek galėjo, bet karieta nė iš vietos nesikrutino.
Tada velniukas pradėjo juoktis:
- Na, tai tau, pon..., tokių ketvertą arklių iš tokios mažos pel­
kelės neišveža... Kad aš šituos savo mažus ožiukus užkinkyčiau,
tai švilpdama išeitų.
Pons supykęs sako:
- Na, jeigu juodu išveš, tai aš mainau ketvertą savo arklių
ant tų dviejų ožių.
- Mainom, pon. Kinkykite lauk arklius - pamatysit...
Pakinkė ožius. Bematant - tuo išvežė. Sumainė: pons sau nu­
važiavo su ožiais.
- Na, seni, tai tau įtaisiau ketvertą arklių. Du parduosim, tai
bus duonos, o du pasiliksim sau prie lauko dirbimo. Dabar gana
tuo kartu kelmų lupti, o eiva pasiieškoti da apsirėdymo.
Nusivedė velniukas senį į beržyną, ir pradėjo tošis nuo ber­
žų lupti ir vynioti į ritinius. Susikrovė į vežimą, nuvažiavo į mies­
tą - pasidarė iš tošių ploni puikūs audimai. Tada velniukas
užšaukė:
- Kas nori pirkt audimų arba mainyt plonus ant storų lygia
dalia?..
Kiekvienas nešėsi storus apsimainyt ant plonų. Teip prisik­
rovė dykai pilną vežimą audimų ir parsivežė namo. Dabar vel­
niukas sako:

441
 - Turiva arklius ir drabužio, o reikia duonos. Pinigai tegul
lieka ant reikalų, o eiva į kokį dvarą kult grūdų.
Sutarė ir išėjo. Nuėjo į vieną dvarą, susiderėjo su ponu: už
iškūlimą pilno kluono tiek grūdų galės semtis, kiek galės juodu
panešt. Neilgai laukę griebėsi už darbo. Nesubėgo kelios dienos
- iškūlė visus javus. Tada velniukas liepė senį eiti namo ir sakyt
savo bobai, kad pasiūtų maišą didelį, tokį didumo, kad nors tilptų
nuo Nemuno tiltas. Kada atnešė maišą gatavą, paprašė poną prie
mieravimo uždarbės. Iš sykio ponas, pamatęs maišą, nusijuokė,
sakydamas:
- Na, na, mažu da reiks iš svirno pridėti...
Ale kaip pradėjo semti į maišą, mato, kad mažai lieka ant
grendymo. Ale vis pons mislina: nepaneš. Prisisėmę pilną mai­
šą, padėkavojo ponui, atsisveikino, užsimetė (velnias] ant pe­
čių, ir eina namo. Pons, pamatęs, kad jau ne baikos, liepė paleist
bulių, kuris buvo gerai įpenėtas ir teipgi vydavosi žmonis, ei­
nančius pro kaiminę. Sako (ponas):
- Pasivijęs pradurs maišą, o kaip pabirs ant kelio, susisemsi-
me, nes kitaip mums badą padarys.
Ale to tik reikėjo... Bulius atbėgo riaumodamas paskui ir vos
nepaspė pribėgt artyn - velnias pagriebė už kojos, užsimetė ant
maišo viršaus, atsisukęs da kartą ponui padėkavojo, sakvdams:
- Dėkui ponui: ir paviržio atsiuntė.
Teip sau ir parsinešė namo. Sako:
- Na, seni, turi arklius, turi pinigų, turi duonos ir mėsos -
sudie! Dabar sau gyvękie...
(Sabijonuos, Griškabūdžio mis., NaumiesĮčioĮ pau., užrašė J Kovas 1900 trt.)

75. Pikta dvasė gal į visokius pavidalus pasiverst, tik į lyde­

ką (nesą ta tur galvoje ašaką kryžaus paveiksle), į karvelį bei avį
negali.
] žirgą pasivertęs veins netur ant kojų tas karpas, kurias šiaip
kožnas žirgas ant visų keturių kojų iš vidaus pusės tur.

76. Vienam ūkininkui, kurio mano tėvs ir vardą sakydavo,

atsitiko naktyje iš Lazynų pareiti, tai jam rodėsi, būk jo mažoji
duktė jam keliu priešais atbėganti. Jis ją artyn prieinant užšne­
kinęs:
- Marykut, kur tu ateini?

442
 Bet susyk tas pavidals pradėjęs persimainyti ir didyn augti ir
jam tokį smarki} kirtį per veidą davęs, jog jis ant žemės parvirtęs
ir potam ilgai sirgęs. Naktyje nereik tokius pabūklus įkalbinti,
tai jie nieko negal daryti.
(Kr. J.)

77. Alksnupenuos buvo apie metus 1830smulkius, šauniai nu­

sigėręs vyrs. Tas kartą pasakojosi, kaip dyvnai jam tikęsi. Jį pasi­
kvietę vakare ant čėsnies pasmuikuot ir su puikiu važiu (šlajutė-
mis) bei smarkiais dviem juodžiais išsivežę. Ant čėsnies buvę daug
ponų ir žiuponių, tiems jis visokius šokius patraukęs, kurius tikt
mokėjęs. Jie jam už tai sudavę daug aukso piningų, jį pečenkomis
valgydinę ir vynu girdę: jis teip čia gerai turėjęs kaip šiaip niekur.
Vislab atlikus, jis užmigęs, o kaip rytą metą pabudęs, tai pasijutęs
begulįs ant Alksnupėnų laukų tokioj giraitėj ant vejutės. Puiku­
sis, padabintasis palocius - tai buvę aplink stovį medžiai, puikie-
jie krėslai - kelmai, grabvolis - suolu. Jo puikusis važis buvęs krei­
vas žagaras, suduotasis auksas - akmenėliai, prisiūlomiejie pyragai
- arkliamėšliai, taurė, iš kurios gėręs, buvus kumelės išpuvusi na­
ga (kanopa), o minkštasis patais - baltasis sniegas. Pasipurtęs ir
pasikratęsjisdrebėdamsbėgo namon-ant ilgo laiko jam to užte­
ko! Jis smuiką daugiaus nenorėdavo nei į rankas imti, nes jis tvir­
tai mislijo tą visą naktį velniams smuikavęs.
(Kr. f.)

78. Senovėj nelabiejė ateidavę pas gaspadorus parsisamdyt.

Kursai gaspadorus tai tėmydavo, tas juos nebsamdydavo, ale
kurs tokį nežinodams nusisamdydavo, tas turėdavo savo bėdą
tuom, jog jis velniūkščui niekad užtektinai darbo neturėdavo,
nes velniai labai darbštūs ir stiprūs būdavę.

79. Kartą pas vieną ūkininką, kurs laimingai gyveno, nekuri

esybė, tai pavydėdama, prie jo atėjusi tarė:
- Pas tave viskas užtinka - rasi mane priimtai ant pusės sėt,
jei aš už dirvą, sėklą bei gyvenimą gerai užmoku...
Ūkininkas, jo arklinę koją iš po mantelio pamatęs, suprato tą
gudrolių. Pakaušį pasikasinėjęs, tarė:
- Kad teip, tai šįmet jėrčukus sodysiva - aš apačią, o tu viršų
dagosiva.

443
 Samdininks prasidžugęs tarė:
- Tai gerai!
Dagojant samdininks besigodėdams, vis prunkšdams virkš­
čias nusirovė, o ūkininks, per aną besišaipydams, linksmas jėr-
čukus nusikasė.
Sekantį pavasarį tas gudrinčus, jau vėl prie ūkininko atslim­
pinęs, tarė:
- O šįmet dėl sėjės ar sutarsiva?
Gaspadorius atsakė:
- Kodėl ne, jei tu vėl už viską viens užmoki...
- Berods, - atsakė ans pasipurtydams. - Ale kadang jau per­
nai tu mane prigavai, tai šįmet aš apačią, o tu viršų dagosiva.
- Tegul teip būna, - atsakė žmogus. - Tai šįmet miežus sėsiva.
Rudenij ūkininks viršų - miežius nusikirtęs pasivalė, anam
apačią - ražienas palikdams. Samdininks, tai matydams, suriko
ant gaspadoriaus:
- Su tavim nėr nieko pradėt, nes tu mane ne vien pernai, bet
ir šįmet baisiai apgavai!
Tai pasakęs, ražienas nė neužkrutinęs, šalin nuūžė ant visa­
dos. Ūkininks džaugėsi kreivakiškį nušlamštęs...

80. Stonupėnuos, Ragain[ės] pa v., apie metą 1800 pas gyve­

nusį prie kapinų Kumutį vakarais, saulėleidžui, ateidavęs vel-
nūkštis nuskurduso vaikino pavidale, sakydams:
- Aš neturu vietos - meldžu mane nors bute į šluotos vietą
pastatyt...
Kumutis berods jį nepriėmė ir bute velnio padėtąją krūvutę
piningų apdergdavo, ir tiejie išnykdavo. Kas vakarą tam atsi-
kartojant ir netleistinai priėmimo meldžiant, Kumutis todėlei sa­
vo kaimynams pasiguodė, o tiejiejį pamokino nuo plaušų botagą
atžagariai nusivyt, o šeimynai liepinus kucus įduot ir, tam vel-
nūkščui atėjus, pirmučau su tuo botagu, o tad’ ir su kuciais pra­
dėt mušt. Kumutis po pamokinimo tą vakarą teip ir padarė.
Minėtam laike velnias atėjęs, iš visų pušų užpults ir pliekiams,
ant aukšto užbėgo, o jie, jį vydami, dar kelis kartus apie dūm­
traukį apsivijo, tad tas vargšas, didžoj priegadoj būdams, nuo
aukšto žemyn šokdams, sparą ir tris lotas perlaužė, o už buto
šalia stovinčią obelį, didelius raudonus vaisius nešančią, ik apa-
čos pusau perskėlęs, prapuolė ir daugiaus nebatėjo.

444
 81. Būdininkuos, RagainĮės] pav., Draugansko gyvata buvo
sužynauta, jis žynį parsigabeno. Tasai, velno ieškodams, visus
pašalius iššlavinėjo. Galiausiai veins pasirodė vyruko pavidale
žalia sermėga ir raudona kepure. Tai visi žūrėtojai ir šito papa-
sakotoja, Nasovičienė, tą raudonkepurį, lyg nuo kiemo varyda­
mi, nulydėjo. Veins, pro vartus nuėjęs, į sūkurį pasikėlė ir teipo
šalin nurūko.

82. Kraupiškėnų Steps, kraučus, ėjo kartą su savo sūnumi bei

gizeliu žiemos laike mėnesienoj po pusnakčo į kitą kiemą sūti.
Pagal savo mistrą eidamu, prieš Almuonės tiltelį pamatė juodu
vyrą su raudona skreiste, raudona kepure su juodu bambalu ir
juoda lazda pro juodu lyg prasiskubinantį ir mistrui ant kulnų
einantį, o kačeig mistras galuką pirma ėjo, raudonasis jiedviem
tuoj iš po akių prapuolė. Kiemą atsiekus, klausė juodu mistro, ar
jis ką matęs. Tasai atsakęs:
- Mieli, jau tik tylėkit...

83. Senovėj ant Nemerkiemio pilkalnio (Gumbinės pav.) gy-

vuolius beganant, kartą, kerdžui su piemenų vienam vienoj, ki­
tam antroj pusėj kaimenę sergiant, trumpai prieš pietus kerdžus
nužūrėjo, jog piemuo, užuot ant kaimenės padabojęs, su botko-
ču į nekurį krūmą pasikūprinęs kraušė. Kai kerdžus jį pašaukė
ant kaimenės padabot, draugelis atsiliepdams prišaukė:
- Eikš tik tu šen - matysi, ką aš šišia turu!..
Kerdžui atsiskubinus, tarė piemuo:
- Žūrėk, koks raudons vaikinėlis, šiš už krūmo atsitūpęs, į
mane žūr, visai raudonai apsirėdęs irgi su raudona kepure - aš
jį jau seniai kraušau, iš krūmo išgaut norėdams, ale jis, akis lyg
sagtis pastatęs, į mane žūr.
O patyręs būdams, jį tuoj atstot, prapult privertė.

84. Sokaičų (TilžĮės] pav.) Mikutaitis sako, jo tėvs, apie šimto

metų būdams, pasakodavęs teipo:
- Kai aš dar jaunas buvau ir su savo draugais kiaulutę* be­
žaidžiant nekuriądien pasijutom nepažįstamą vaikiną į mūsų

* Kitur kalule vadina (Suvalk[ų| gub ) Bulgarijoj Šitas žaidimas, rasi nuo
trakij likęs, vadinasi teipogi švinkti (kiaulutė).

445
žaidimus besi kišant, koktai mums labai nepamėgo. Teip kelias
dienas atsitikus, aš apie tai mano tėvui pasiguodžau, ir, man vėl
prie draugų einant, tėvs man, ievos medžo kucų duodams, tarė:
- Jei tas vaikins šiandien vėl ateis, tai jį su tuom kucum turi
mušt, tai jis daugiau neateis...
Tik sekančiądien vėl tas nepažįstamasis vaikins prie mūsų
kiaulutės atsirado, lyg mane apdyvydams tarė:
- O tai tu šiandien didį kucų turi.
Ale aš tuolydžaus išsikėsęs jam vieną užrengiau, o tas sveti­
masis tuomžyg iš po mūs akių prapuolė ir po to niekados neatėjo.

85. Inglaudų (Pilkalnfiol pav.) Šušą, ūkininką, apyvakare ke­

liu einant, prieš Vingelių kapines pavijo vokietis (juodai apsirė­
dęs pons), kapinų puse eidams. Kačeig dabar juodu viens vienoj,
kits kitoj pusėj kelio greta eidamu nieko nešnekėjo, nes tas pons
labai dyvins išveizdėjo, vos ties kapinėms atėjus svetimasis pra­
puolė, jog Šuša nežinojo, nei kur tas nudingo, ir, nors į visas ša­
lis apsidairydams, daugiaus jo nebmatė. Suša yra dievamylįs
žmogus, o nei degtinės negeria.

86. Macaičų (KlaipėdĮos] pav.) vaikai, į Pozingių moksliny-

Čią (šuilę) eidami, sutikdavo ant kelio per krūmynus teip jau ma­
žus vaikus, kurie, juos užklapatydami, štukavodami, su jais
grumtis (imtis) eidavo ir galiausiai su grumstais paskui mėty­
davo, teipo jau ir iš mokslinyčos pareinant nusiduodavo. Mo­
kintiniai sakydavo tiems nepažįstamiemsiems:
- Duokit mums pakajų! Dėlei jūsų mes vis mokslinyčoj pavė-
luojam.
Tai anie atsiliepdavo:
- Mes ir į šuilę turim eit...
Macaitiškiems labai nualsytiems per vėlai į mokslinyčią atei­
nant, galiausiai mokytojis, jų klausdams, tarė:
- Vaikai, kaip tai atsieit, jog jūs dabar visad per vėlai ateinat?
Tai tie vaikai atsakė:
- Mus vis nepažįstami vaikinai ant kelio ties krūmynais at­
laiko, visai pakajų neduod, grumtis vadin, paskiaus ir su grums­
tais paskui mėto...
Mokytojis tarė:
- Na, gerai. Aš jums pagelbėsiu.

446
 Mokintiniams po paleidimo namon einant, jis padavė tiems
vaikams po šermukšninę lazdą, ant kuru jis po kryžų įpjaustinė-
jęs buvo, aštriai įkalindams jas, pro tą vietą einant, minau iš ran­
kų nepaleisti Vaikams ik krūmynų atėjus, jau anie nepažįsta-
miejie peštukai jiems vėl į kelį stojos, ale, tas lazdas matydami,
neėjo artyn, bet prišaukė jiems:
- Meskit tuos kucus šalin, tai mes vėl eisim su jumis bovytis.
Bet mokintiniai, mokytojo įsakymą pildydami, neleido tas laz­
das iš rankų. O nuo to karto anie nepažįstamiejie jiems ant visa­
dos pakajų davė, daugiaus visai nepasirodydami.

87. Nekuru pricteliu, keliu eidamu, daug įsikalbėjo. Viens jųd­

viejų tarė antrajam:
- Jei tu nenori viens eit, tai turi, ant grįžkelio nuėjęs, triskart
švilpt, tada atsiras palydovų...
Šisai kartą, ant grįžkelio nuėjęs, tik pamislijo, ale nešvilpė.
Galuką pažygejęs, jau ir pasijuto draugą beturįs, kursai jam ale
nei žoduką neatsiliepė neigi šnypkę prisūlus nepriėmė ir, galą
draugiškai ėjęs, kai nebuvęs prapuolė.
(Girdėta Saukos. Šilokarčcmos pan.)

88. Aušgirų Tenikaičo sūnui apie metą 1885, su degtine su-

milus, nelabasis prisisuko. Tenikaituks per dvi nedėli su tuom
tylomis varginos. Toliaus tai pakelt nevaliodams, apie tai ir sa­
vo broliui pranešė. l asai jau mažumą apie tai tėmijo, nes, jiemd­
viem krūvoj gulint, patalus nuo jųdviejų nuplėšdavo ir ant žemės
pamesdavo, tai velno pristotasis vis gvoltą šaukdavo. Per trijų
dienų meldimą veins angies pavidale atstojo, ir tai ta bėda pasi­
baigė. Tas žmogus dar nei šiandien brangvyno neger.

89. Seniau numirė viena baba ir palika dukterį. Ta duktė labai

mačias gailėjas ir dienų ir naktį, vis nuveidama unt jas kapa, ver­
kė. Vienąkart jau prievakarij nuveja ana, kaip paprastai, un kapa
verktų ir pamate staviunt netal nuo kapa pa augunčiu beržu apsi­
siautusių marškų babų. Prisižiūrėjus geriau, pažina, kad tai jas
mačia, ir puola artyn verkdama iš džiaugsma. Bet vos tik prisiar­
tina un kelių žingsnių artyn, pamatė, kad ta baba būva ne nases.
Pasižiūrėjus un jas kajas, pamatė, kad ana su ažkas kajam. Baisiai
persigundus mergaite davės bėgt narna. Atsigrjžus pasižiūrėja ir

447
pamatė, kad ta baba paskui jų vejas. Mergaitė da graičiau bėga
Led ne led paspėja inšakt sava gryčelėn: baba jau būva nutve-
riunt až undaraka. Inbėgus ažsišava duris. Tadu baba pasakė:
- Tavo laimė, kad tu paspėjai inbėgt!
Po to laika niekados ta mergaitė nebevaikščiaja un mačias
kapa raudotų.
(Nuo Dominyka Sirvydžio iš Dauliūnų. Jūžintų par., Aženūnų (Zarasų) pav..
Kauno gub.)

90. Šakių (Pilkaln(io) pav.) Paulatis, gaspadorus, su savo se­

serim susivaidijęs, labai ją iškeikus ir vyžas besiaunant, velnias
jį sugriebęs per langą į Šešupę išnešė ir prie šliuižų ant persėdos
kuolų pasodino ir antausavo, potam į kurtinį, o iš čon į abraką
skūnoj padėjo. Čon jo namiškiai jį labai subėdavotą rado.

91. Tarpučuose, Pilkaln(io) pav., nekun moteriškė bei jos duk­

tė, su Šienvežimiu parvažuodamos, pasijuto vokietį (velnią) ša­
lia ant vežimo turinčos. Tasai motiną dovydams nuo vežimo
plėšė, sakydams:
-Jei tu man tavo dukterį nepažadi, tai užsmaugiu tave...
Duktė, motiną gelbėdama, nutvėrė jai už rankos, tai visi gre­
ta nuo vežimo nusmuko. Motina pažadėjo dukterį, tai vokietuks
prapuolė. Duktė pradėm susirgo, o apie jos lovą tankiai juods
šuo švastydavos, ik po kelių nedėlių ji pasimirė.

91(a). Nekurame kieme apie Rusnį dvi sesers apsivedusės ne­

iškalbamai sutiko. Po kelių metų vyru du, jiemdviem po kūdikį
palikdamu, marėse prigėrė, tad' jiedvi, kone kasdien draugiškai
ant kapinų apgailėt eidamos, pasijuto sykį savo vyru du lyg iš
kapų prisikėlusu ir šalia bestovinču, o kai tuodu jiedvi namon
parlydėjo, iš džaugsmo turėjo tuoj už stalo sėst, o jiedvi vaka­
rienę trūsė. Ale viena dukrelė tuoj matė, kas tuodu per vieni, -
kumšterėjo motinai, tardama:
- Neik tu prie tųdviejų: tai ne tėvai, bet velniai...
Tai motina išsigandus bėgo kaimynus vadyt, o tam tarpe vel-
nu du ugnies stulpe, nieko pikto nepadarę, išsileido.

92. Bitėnuose ne vien jauniejie, bet ir seniejie, irgi maži kūdi­

kiai jau žiloje senovėj įjunkę buvo nedėlės vakarus šalia jų kar­

448
čemos ant žaliosios pievutės, į trasutę susiėjus, pasipasakojimu,
gėrimu ir šokimu praleisti. Apie metą 1840 viename nedėlės va­
kare visiems susiėjus, patim jų pasilinksminojimo įnirtime nela­
basis tarp jų pasirodė juods kai anglis, kudlots ir raguots, viena
žmogaus, kita arklio koja, ik į pakaušį užriesta uodega ir pradė­
jo su šokikais aplink stragaliuot. Žmonės, jį tikrai išvydę, baisiai
klykdami į visas šalis išbėgiojo. Po tokio išgąstingo išsklaidymo
tas paprastasis susiėjims ant visados pasiliovė.

93. Važiavo viens žmogus iš miesto, - o buvo didelis girtuok­

lis, - pavijo porą ponaičių. Sako:
- Pavėžyk.
- Sėskit, - sako.
Kaip tik tie užsisėdo, teip arkliai ir nepaveža! Jau tas žmogus
mato, kad vargas - pavažuot negali, - jau pajėmė jį baimė, jau jis
iš baimės sako aniem:
- Giedokim „Aniuolas Dievo".
O tiedu ponaičiu sako:
- Kam mum reik giedot - mes mokam gražių pasakų.
Ale jau jis nesulaukia jų pasakų, - jau jį visai pajėmė baimė,
jis ir užgiedo. Kaip tik užgiedo, teip tie ponaičiai tik strakt, strakt
iš vežimo ir prapuolė, o jis laimingai namon parvažiavo, ale jau
buvo iš tos baimės pajuodęs kaip anglis. An rytojaus an jo trobų
atlėkė juodas varnas. Vaikai, pamatę tokį nepaprasto didumo
varną, ėmė jį vaikyt, mėtyt akmenimis, o tas varnas vis no tro­
bos an tTobos lakstė, o an galo pasakė:
- Jūs mane nevaikykit: aš iš jūs namų neisu, pakol gužynės
nenustos buvę...
Mat pas tą žmogų tai vis buvę gužynės.
Toks atsitikimas buvęs Liepalotuos.
(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos.)

94. Kitą kartą ponas Dievs ėjęs pasakas sakydams, o veins -

mįsles mindams.
Vieną vakarą kur ten teip mįsles minę ir minę - ir įkišęs pro
langą kasžin kas ranką ir sakąs:
- (spėkit, kano ta ranka.
Visi daugiau spėję, spėję, bet nieks negalėjęs atspėti. Buvęs
lopŠij mažas nekalbąs vaikelis - tas ir pasakęs:

449
 - Velnio ta ranka!
Tai daugiau tas ir ištraukęs tuoj tą savo ranką ir nubėgdams
pasakęs:
- Jūsų laimė, mano nelaimė, kad jums tas vaiks buvo ir at­
spėjo...
(M. Slartčius iš Trumpaičių.)

95. Paskalvių Banaitis (Ragainės) pav.) sako:

- Bitėnuose pirm daug metų, jauniemsiems tankiai besilinks­
minant, ateidavęs tarp jų vokietuks (velnias). Mergos jau visai
įbūgusos buvo: kur tas nutverdavo, čia žalia bei mėlyna tapda­
vo. Jaunųjų užklaustas, kas jis per viens esąs, atsiliepęs jis:
- Aš esu Rambyns...
Dėl tam lygių pasivaidinimų liovinos tokie pasilinksminojimo
susiėjimai, o tų vietoj rados teip vadinamiejie surinkimai su pra­
nešimu Dievo žodžo: kurs kiek apie Dievo žodį pranešt galėda­
vęs, tas toli ir plačiai keliaudavęs arba parsigabenams tapdavęs.

96. Pažuižuos, Ragain{ės) pav., nekuruose namuose vakarais

jauniejie susiėję štukavodavo, mįsles atmydavo, pasakas pasa-
kodavos ir 1.1. Jiems tuomi daug vakarų praleidus ir teip dar vis
tolyn žengiant, nekuram vakare pamatė, jog jiems lyg per lubas
nuo aukšto arklio koją nukišo. Toji prie lubų kabėt liko, o jie visi,
galvatrūkčiais laukan išbėgę, nematė tos kojos nudingstant.

97. Trapėnuose, RagainfėsJ pav., nekuriom dviem mergelėm

vakarais jaučus beganant, ateidavo du vokietuku jiedvi šaukyt.
Kur juodu už rankų nutverdavo, čon ir mėlynės pasirodydavo.
Jau antrą vakarą jiedvi visai įbūgo, numanydamos juodu velnūkš-
ču ėsanču. Pasiguodė dėlei to nekuriai senai žmonai. Toji tarė:
- Kad juodu ateis, tai turita su žerplinču nedogaliu (nuodė­
guliu) ant jųdviejų, ale atbula ranka, tai esti ant užpakalio link,
mušt...
Kai tuodu vokietuku vakare atėjo vėl, viena išsidrįsus pasiė­
mė žerpliantį nedogalį ir, atbulai prieš juodu eidama, ant užpa­
kalio mušė, tai tuodu velnūkščiai tuomžyg prapuolė, o anapus
Nemuno atsišaukė viens:
- Mušk ir dar vieną...

450
 98. Preikšuos viena jau sena merga, E. Paulikė, tarnavo. Ji
buvus savo kūdikį nužudžus, ir nuo to laiko jai tankiai vokie-
tuks veik per dešinį, veik per kairiąjį petį į akis žūrėdavęs, todėl
ji, lovoj neišmiegodama, ir dienoj snausdavo. Kartą piemenui
pietus išnešus ir ant kairės pusės atsigulus, jai vokietuks per de­
šinį petį, o ant dešinio šono apsivertus - per kairiąjį petį į akis
žūrėjo, tai ji iš apmaudo sušuko:
- Ar jau veins čia yra?!
Tas vokietuks atsiliepė:
- Tas aš ir esu.
Ale piemuo tai negirdėjo ir nieko nematė.

99. Kumelėlitj (Ragain(ės) pav.) girės kirtikams vakare iš gi-

rės namon einant, vienas jų paskui užtruko. Viens būdams ir jau
spindžum eidams, sutiko jis nekurį vyrą. Tasai jį netleistinai im­
tis (grumtis) vadino, šis, skerspjūvę bei kirvį padėjęs, tuoj tvėrė,
ale pasijuto apgalėts. O teip ir antru kartu apsirūstavęs sermėgą
išsivilko, ale vos susitvėrus pasijuto vėl nuo ano ant žemės par-
blokšts. Tai pamislijęs, kad tai negerasis, savo sermėgą, skersp­
jūvę bei kirvį pasiėmęs, skubinosi iš girės. Įsibauginęs tąnakt nei
namus nesiekė, bet prie kaimynų pernakvojo...

100. Girėnų (Ragainės pav.) dvasregis O., naktij pro Girėnų

kapines pareidams, sutiko nepažįstamą poną. Tasai jam vis į ke­
lį stojos, per tai pasipiktino, o teip juodu ir susitvėrė, jis ale tapė
nuo ano apvaliots ir ant galvos pastatyts. Girėniškis, drąsus ir
drūts vyrs būdams, aną antrąkart tvėrė, ale akių mojuj tapė vėl
ant galvos apvožts. Tai jis, labai apsirūstinęs ir sermėgą išsivil-
kęs, save tarė: „Aš tik vis valioju, tai ir dabar turu valiot", - ir
tuomžyg aną vėl tvėrė. Vienbruzlakis būdams, mislijo tikrai va­
liot, bet ans jį vėl juo smarkiaus ant galvos apvožė. Tai jis supra­
to, kad tai ledakasis, ir, sermėgą pasiėmęs, ėjo tolyn, poną palikęs,
kursai nei žodelio nebuvo ištaręs.

101. Pakuršij, už Joniškės, buvęs dikts vyrs, pravarde Gerbė-

nis. Jis karčemoj vieną kartą gerai atsigėręs ir, eidamas namo,
sakąs:
-Tai dabar, dėkų ponui Dievui, asu teip tvirts, kad ir velnią
pasitikčia - galiu eit ristis!..

451
 Buvęs jau geras išvakaras. Nuėjęs į lauko galą ir susitikęs to­
kį laibą, aukštą. Tas ir vadinąs:
- Eikš pasiristi..
Šis tuoj - į glėbį! Parmetąs, sulamdąs - tas ir vėl atsikėlęs šo­
kąs. Ir teip po kiek kartų jiedu ritęsis ir ritęsis! Jau šiam ir pagiros
iš galvos išdulkėję! Matąs, kad čia jam greit galo nebūsią, - sakąs:
- Ponediev, padėk! Motina švenčiausia ir visi šventiejie! Eikš
gi tu, prakeikta dvasia! Argi aš tavęs neužveiksu?!
Tas ir nebeeinąs. Sakąs:
- Kam gi tu su teip daug eini? Eik šen viens ant vieno, kaip ir
pirma.
(Sakę kitą kartą pakuršiečiai pas mano tėvą, o jis da jautis buvęs. M. Slančius iš
Trumpaičių, Šlijaulliųl pav., KaunĮoj gub.)

102. Įsručo paviete Saukų plentos tiltas per Skardupį tarpe

Saukų bei Bėdnorų kapinų labai grąžoj dauboj gul. Jauniejie va­
saroj vakarais čon tankiai susieina. Nekurį nedėlės vakarą atėjo
ir Šilums, prišaukdams:
- Vaikai, ar norit velnią matyt?
Vaikinams atsiliepus: „Norim", - jis grįžo ant Bednorų kapi­
nų, ten jis velnią susigriebęs ik tilto atsigabeno, ale per tiltą ne­
norėjo velnūkštis eit... Šilumui ir prakaits išvirto, su velnu
besirabušėliuojant. Jis vis, kepurę pasidėjęs, velnią per tiltą ka-
varčijo, iš ko jauniejie didiai dyvijos, tik vien Šilumą matydami.
Labai nuilsęs būdams, sušuko Šilums ant žūrėtojų:
- Traukitės, jis jau eina...
Tad' Šilums lyg su švadrona dragūnų per tiltą pertraukė, sa-
kydams:
- Dabar aš jį į Nibudžus vešu...
Žūrėtojai dyvijos jam ik ant Saukų kapinų beužsitarabinant.
Nuo čon veins toliaus nebėjo ir žūrėtojams pasirodė kaip žmo­
gus be galvos šalia Šilumo bestovįs, tad visi pabūgę namon
padulkėjo. Tas šilums savo sūnų užmušęs, už tai jam veins ne-
kuriąnakt, ant stalo begulint, dukart priegalvį iš po galvos per
kimšą numetė, o abu kartu jis pakilęs priegalvį užsinešę, o kai
trečiąkart jį patį per kimšą nurito, tai jis ėjo į stubą ant suolelio
atsigult, ale ir nuo to jį teip jau ant aslos nukočėjo.
103. Grabupiuos, Šilokarč[emos] pav., ūkininkui Ašmonui
ariant, jo poraitinis jautis, susyk ant vidurų varsnų stapterėjęs,

452
nei iš vietos nesijudino, todėl artojis jį didiai mušė, o kerdžus, pa-
šalij ganydams ir tą visą kliaudę matydams, prišaukė Ašmonui:
- Tu tik nemušk jautį be reikalo. Ar nematai, kad jį velnias
supančavęs laiko?..
Velnias, tai girdėdams, pabėgo, o jautis ramiai tolyn žengė.

104. Klaipėdos parapijoj nekuro kiemo gaspadorus kerdžui

pietus išnešė. Galvijai tik ką gražiai sugulę buvo, kai kerdžus
pietus valgyt pradėjo, tai galvijai vėl atsikelt pradėjo. Kerdžus,
su nusidyvijimu žūrėdams, tarė:
- Tai matai, ką šėtons daro: su savo botagu visus galvijus
prikel, man nenor nei atsisėdusam pavalgyt duot.
Gaspadorus, šalia kerdžaus stovėdams, tarė:
- Aš nieko prie galvijų nematau.
O kerdžus rūstingai atsiliepė:
- Ale aš matau...

105. Kumučuos, Ragain(ės] pav., nekursai jauns, drąsus vyrs

pakeliui man sekančiai pranešė:
- Mete 1882 aš pas poną S. Kumučuos tarnavau. Tasai - kaip
man pasakota - su savo pirmąja pačia didžoj nesandaroj gyve­
nęs. Gale to meto sakė man mano draugas, bernas, jog jis pirm
trumpo laiko jau kelis kartus vakarais apyžlegioje svetimą poną
su aukšta kepure ant dvaro aplink vaikštinėjantį matęs, kurs la­
bai dyvinai išveizd. Po kelių dienų ir aš minėtam laike tą sveti­
mąjį pamačau: buvo juodais apsirėdęs rūbais ir aukštą kepurę
užsistatęs. Iš gymio jį neišpažindams, tačau iš tikro persiliudyt
norėdams, pagal staldą jam paskui sekiau ir jau džaugiausi, akis
nuo jo nenukreipdams, ale jis tuomžyg lyg šešėlis prapuolė. Kaip
rodos, ta pati esybė pradėjo ir arklių šėrimo kamaroj, kur aš su
savo draugu gulėjau, neregimai apsireikšti. Nekurį rytą atsikė­
lus, mudu, lyg nuo dangaus nupuolusu, su didžu nusidyvijimu
išvydova kokią dešimts pundų šieno per kimšą numestų, kone
ik lovos atsiritusų, nors stogo bei kamaros kimšos, o teip jau ir
staldo bei kamaros durys iš vidaus kasnakt užkabintos būdavo
ir nebuvo galima nei vienam ant staldo nė į staldą įeit. Tam ne­
užprašytam pundų numetimui atsikartojant, kuodavadnausiai
visas duris užkabinėdavova, kadangi pons šėrime miernybę my­
lėjo: neprivalė daugiaus, kaip reik, numesta tapt. Bet tam nume­

453
timui lyg ant patyčių nesiliaujant, nepakentėva tai ponui nesa-
kiusu. Jis iš to didiai nusidyvijo ir sakė nieką apie tai nežinąs.
Irgi tarp arklių pradėjo ta neužprašyta esybė trust. Nekuriąnakt
išgirdau vieną arklį su žodžu „vom" aplink varant. Paklausus
mano draugo: „Ar miegi?" - atsakė: „Ne, bet klausau, kas čia ką
darbo tarp arklių tur: juk durys tik užkabintos yr..." Aš tuoj pa­
sakęs, žibinyčią užsidegęs, ėjau žūrėt ir, didiai nusidyvydams,
išvydau tą kumelę šlapią, lyg iš vandens ištrauktą, ale šiaip vis­
lab didžausiam davade esant. Per Mertyną atstojau nuo to pono
ir, po meto su likusu bernu susiėjęs, klausau jo, ar ten dar vis tie
dyvniejie atsitikimai nesiliauja. Jis atsakė, jog dar vis prie to pa­
ties pono teip ėsą...

106. Jei koks gyvulis velnligės (bėsligės) varginams, tai jis la­
bai nukūsta ir vis svyruodams eina, kadang velnias ant jo joja.
Prieš tai geriausia priprova - teip vadinama velnarykštė. Toji
ale tik labai retai ant nugenėtų (nunegėtų) gluosnų, papelių, tų­
jų žalių kelmų, sviklų pasodininkų ir tarp linų randas, nes ji ne
apskrita, bet visai plokščia auga. Su tokia plokščia rykšte reik
velnio jojamą gyvulį, nuo galvos uodegos link per nugarą brau­
kiant, mušnot, o tai ant dvyliktos adynos arba ir četvergo vaka­
re, nes velnias, tos rykštės pabūgęs, nuo gyvulio pabėg ir daugiau
nebegrįžt. Pasakojama, jog ir su laumės šluota tą patį atsieki.
Toji beržuose bei kryklėse, ale ir tik labai retai, auga.

107. Medukalnų Dielius buvo išvažavęs ir bene karčemoj šau­

niai apsišnapsavęs. Namon važuodams, dar ik savo pryvartės
atsieko. Šunims lojant, namiškiai išėję jo arklį, rogutes ir jį patį,
ale jau negyvą, rado - mislijama, jam brangvyns užsidegęs, jį
pamarinęs. Jo kaimynkė Eseliūnienė apie tai štai ką pasakoja:
- Palaidojimo vakarą aš, kuknėj trūsuodama, turėjau tankiai
į klėtį eit. Beeidama pamačau tą patį arklį, prie kuro jis galą ga­
vo, į rogutes pakinkytą ir prieš klėtį pastatytą. Aš tuoj pamisli-
jau: tai jau mokytojis bus namon užsigeidęs, ale į stubą sugrįžus
nieko to netėmijau. Vėl į klėtį eidama, dar tą arklį teip pat čia
stovintį mačau ir nusidyvijau, jog tas teip ilgai tur laukt. Sugrį­
žus į kuknę, po valandos vėl turėjau į klėtį eit, o dar tą arklį čon
teip pat bestovintį matydama, jo labai pasigailėjau ir, į butą su­
grįžus, tiesiog į stubą žengiau gailestingai tardama: „Kam da­

454
bar į šaltį duodat arkliui teip ilgai lauke stovėt? Juk mokytojis
gal dar pasilikt, o jei jis permier namon nor, tai vežkit jį, ne teip
ilgai arklį saldinę..Visi, apie tai nieko nežinodami, skubino
laukan žūrėt, mislydami, jog aš štukavojanti, ale tai jau nei ar­
klio, nei rogučų čon nebuvo matyt, o irgi nei vėžės nebuvo.

108. Nekuriedvi Sokaičų moteri iš Tilžės vakare per Bitėnų

Rambynkalnį pereidamos pamatė tolybėj čekį arklį: tasai jiemd­
viem priešais atšuoliavo. Ties jiemdviem atbėgus, matė jį pabal­
notą ir pažebotą esantį. Prabėgęs vėl atsisukęs pro jiedvi atgal
bėgo, o teipo ir triskart šen bei ten pro jiedvi su didžu tarškėji­
mu prašuoliavęs prapuolė.

109. Sokaičų Kuras pats pasakojo:

- Mėnesienoj nekurį žiemos vakarą 1849 m., su šlajutėmis
parvažuodams, pamačau didį juodį keliu man priešais atbėgant,
o pagal eržilo būdą įsirėžusį ir bežvingaujantį girdėdams, pa-
mislijau: ką ale aš darysu, kad tas man ant kumelės užpuls?..
Norėjau su botagu jį kirst, ale nesiekiau, o tas smarkusis juodis,
ant kuro nugaros būtum gulėt galėjęs, žvingaudams pro mane
lyg vėjas praūžė, o aš, kumelę sustabdęs, pasistojęs šlajutėse, tą
dyvinąjį juodį savo akimis ik Baltupėnų dvaro nulydėjau. Čon
jis pribėgęs per aukštuosus lentinus vartus tik švist su uodega,
ant dvaro peršoko. Čon pat kartą mergos negalėjusios ant aukš­
to nekurį gaidį sugaut...

110. Mažučuos, Žydkiemio par., vyrams ant lauko esant,

priešpiet vaikai bei moters, sode arklį pamatę, skubinos tą nu-
pantyt, ale tas nesidavė susigaut. Teip neatleistinai, gūsiais be-
gaudant, jau mislijo jį už lencūgo nutversią, kursai prie vienos
kojos pririštas buvo, ale arklys, kartą didiai apspeits būdams,
per tvorą peršokęs, į girę pabėgo. Vyrai, patyrę tai, ėjo į sodą
žūrėt ir nusidyvydami rado pusę pėdų arklio, o pusę galvijo...

111. Bajėnuos, Tilžės pav., Onienei apyžlėgioj ant lauko ar­

klius beganant, pakliuvo jai kartą pirmiausiai šimelis į rankas.
Mislydama savąjį sugavus, ant to užsisėdus namon jojo. Ale jau
prieš namus tas žirgas jai iš po kojų prapuolė, juokingu balsu
nusiplekšnodams.

455
 112. Skalvkalno artybėje, Ragain(ėsj pav., Ilgežerij dviem žve­
jams bežvejojant, viens jųdviejų pamatęs arklį be galvos pakrantij
bestovintį, antrasis nei paakyts tai nematęs. Matytojis besidy-
vydams pajutęs tą arklį valtelės užpakalyje bestovintį, kursai tik
gaidžui pragydus, žemyn šokdams, pusę valtelės vandeniu pri­
pildęs. Žveju du kone ikpiet darbavojos, valtelę iškeldamu. Toj
pačoj vietoj, kitąkart naktij trims žvejams bežvejojant, du jų ar­
klį valtelės užpakalij stovintį matę. Trečasis, Sturys, tai nebma-
tydams, pagal anųdviejų išsakyman su karčia į tą vietą durdams,
pamatęs čon varlę lyg kepurę vietoje arklio betupineią ir akimir­
koj į vandenį nušokančią. Sturys po to anuodu tankiai išjuokda­
vęs, sakydams:
- Judu, Žalnieriai buvuse, varlės pabūgsta ta...
Tai anuodu sutartinai patikrindavę, jog nieku būdu varlė, bet
arklys buvęs ir į vandenį nušokęs...

113. DidĮžiuosius] Kuršuos, Macaičo daržo kampe, tankiai

pasimetėdavę. Kartą nekursai žemaitis, netoli to kampo atsigu­
lęs, pasijutęs, jog ožys per jį šen bei ten šokinėdams linksminosi.
Kitsai vėl kartą matęs ant tako tame kampe bėrą šunytį ant už­
pakalinių kojų atsistiebusį bešokinėjant, o tai visai per mišias,
ale paėjęs nematęs, kur tas šunytis nudingęs. Ir vėl kitą kartą
per pietus netoli to daržo bernas ekėdams pradėjęs keikti, tai iš
minėto kampo raudons eržils su baltomis ik kelių kojoms prie jo
kumelių atbėgęs ir jas pagal eržilišką būdą teip apnykęs, jog ekė-
tojis su dideliu vargu kumeles nuo užvijimo ant ekečių atlaikęs,
o eržils pažvingavęs, savo mierį neatsiekęs, pasispardydams ik
minėtojo kampo nubėgęs, per mūrą**peršokęs pradėm, lyg į že­
mę įlįsdams, prapuolęs...

114. Juodupėnų (Smailių) Puodžuvaitis apie m. 1820 vasaroj,

vakare vienuoliktoj adynoj iš Kraupiško pareidams, Santake* tiltą
perėjęs, pasijutęs šalia savęs žandarą raitelį ant juodžo be gal­
vos. Tas žandaras nuo Puodžuvaičo bučkį prašęs, jį drauge po
žalnierų viliodams, todėlei vis bekavarčydams, ik Dubinu dva­

* Kretingos parapijoj, Klaipėdos pav., sodai su neskaidytų akmenų mū­

rais - ypačiai upĮėsl Danės pietuose - aprengti.
* Santakys - dauba, kur Draugupėlė į F.lmenio upelę įteka.

456
ro atlydėjęs, prapuolęs. Puodžuvaitis, per dvarą perėjęs, paka-
jingai savo keliu, tąkart dar girės liekanoms apsaustu, per kal­
vutę prieš lenkę atėjęs, kuri lytingam laike apsčiai vandens
prilaiko, bet tąkart sausumoj lyg kaulas išdžūvusi buvo, išgir­
dęs jis toje lenkutėj antis bekvarksant ir lyg vandenyje linksmai
besiplėzenant. Tuomžyg ir prapuolęsis žandars vėl prie šalies
pasirodęs, sakydams:
- Duokš man bučkį ir eikš drauge po Žalnieriais...
Puodžuvaitis, tą raitelį suprasdams, visai neatsiliepė, tai tas
savo begalvį žirgą suspyręs, iš kelio išsukęs, tiesiog per lauką į
tamsąją juodąją girę garsu žvigėjimu bei tarškėjimu lyg ant pik-
čauso eržilo nulaidino. Puodžuvaitis laimingai namon parėjo nei
jokios baimės nejutęs, nes tame amžuje daugis tai per paprastą
laikę...

115. Lūžų (Klaipįėdos] pav.) Purvins sako:

- Kartą vakare namon parjodams pasijutau šalia savęs raite­
lį, kurį visai įšnekyt negalėjau. Jis man porąkart prapuolė ir vėl
atsirado, o galiausiai į nekurį krūmyną su didžu ūžimu antvis
prapuolė. Kad tas atstojims ne su tokiu ūžimu nusidavęs būtų,
tai būč tik abejojęs tai dvasę esančią, ale dabar suprantu, jog čia
kits nieks kaip dvase, ar gera, ar pikta, buvo...

116. Kitą kartą į Trumpaičių kaimą Joniškės parapijos ateida­

vęs velnias paveiksle vokėtuka. Kaip tikrai saula nusileisdava,
apė dešimtą adyną nakties, tiktai tvoras sutrat ir šunys papratę
tuoj loti - visa sodžiaus šunys nusigindava vokėtį. Tas tuoj - ant
pirties. Kojom barškydava į sieną, o šunys par naktį - alų, alų!..
Apė pirmą adyną, kad gaidžiai pragysdava, vokėtys no pirties
irbėgdava sau, šunys nusivydava į pusę lauka. Teip jis terlioda­
vęs kožną subatos naktį. Apė metus jis parsijodė.
Atsirada koks ten drąsuolis, kuris pamisima vokėtį paginti.
Dėl to paėmęs puodą, grabnyčių žvakę, šermukšninę lazdą, už­
silipa ant pirties, uždegė žvakę, pavožė po puodu ir atsisėdęs
laukė svečia. Apė pusnaktį sutratėja tvoros ir šunys atsiginė vo­
kėtį į priepirtę. Vokėtis vienu šuoliu užlipa ant pirties, atsisėdęs
kojom barškina į sieną, o šunys, apė pirtį sustoję, galus darėsė ir
loja! Berniukas ūmai atvožė puodą, žvake apšvietė vokėtėlį, šer­
mukšnine pagrūda - vokėtėlis nukrita no pirties, o šunys apsto­

457
ja vokėtį draskyti, o potam kad bėga, net adverijas išnešė, ir šu­
nys nusivija į vidlaukes! Ant ryta, kad nuveja pažiūrėti, rada
kaip smalos bačką paverstą priepirtėj. Juokų po sodžių būva apė
vokėtį be gala! Vokėtis žinodams labai nekentė tokių juokų, dėl­
to išsimanė vaikezui atmonyti. Kartą, kada šis, aręs dirvose, pa-
laidė jaučius prė pusryčio, kad reikė vėl kinkytis arti, neberada
niekur sava galvijų. Jis ieškoja dvi dieni, gava ir plėgų už nega-
nymą, o kada, eidams pro kūlyną, pamatė tokį žmogų bedirban­
tį vyžas, priėjęs paklausė apė jaučius, šis parodė - už kūlyną.
Dar berniukas paklausė:
- Ką čia dirbi?
Šis atsakė:
- Vyžas: Trumpaičių šunys sudraskė čebatus.
Berniukas, jaučius atradęs, numanė vokėčia atmonijimą.
(Užrašė P. Narvydas Trumpaičiuose, Kauno gub.)

117. Vytulių (ŠilokarčĮemos) pav.) Meižys, namon jodams,

pamatęs šalia savęs vieną jojantį, pirm kuro ore žiburys matoms
buvo, jutosi klydinėjąs ir tuomžyg apsistojo, o ans, matydams šį
stovėt liekantį, pajojo viens tolyn nusijuokdams ir nusižveng-
dams baloje prapuolė.

118. Ūkininks K., iš Klaipėdos pajūru pareidams, netoli savo

kiemo N. būdams, pamatė nuo kranto raitelį nujojantį ir beau­
gantį ant smilčų lygumos - juo didis pastodams, prie vandens
prijojęs, tuomžyg prapuolė.

119. Užbalių, PilkalnĮiol pav., nekuram gaspadorui, iš mies­

to pareinant, arklys jį pavijo. Jam užsisėdus ir ik Kakšbalio atjo­
jus, arklys tiesiog į balą suko, nuo tos raitelis, jį atlaikyt norė-
dams, su savo lazda nuo balos pusės per galvą mušė, bet
numanydams jį nenukreipsiąs, žemyn nušoko. Tad arklys juok­
damasis paklausė jo:
- Ar žinai, ant ko tu jojai?
- Aš žinau, ale nesakau. Už tai aš ale ir gerai sudaviau, lazdi-
nau tave!..

120. šilininkų (PilkalnĮio] pav.) Čipkus, gire pareidams, nuil­

sęs ir vos apie jojimą pamislijęs, pasijuto ant širvo arklio besėdįs

458
ir aukščau medžų bejojąs. Nusigandęs šoko žemyn. Po to pa­
stojo jis didis surinkimininks ir, nors dar ir ilgai patekdams, nuo
jo mielosės degtinės visai atsisakė.

121. Aukščau minėtasis Puodžuvaitis žiemos laike vakare iš

Malviško namon eidams, vos pamislijęs: „Kad dabar nors vie­
nas atsirastų, kurs mane namon parjodytų", - tuojaus pamatė
šalia savęs nekurį raitelį, kursai, dar vieną pabalnotą arklį šalia
savęs vesdams, pėsčiąjį drauge užprašė, o kadangi raitelis Smai­
lių link jojo, Puodžuvaitis tuoj ant arklio užsėdo, ir teipo juodu
greta jojo. Puodžuvaitis kalbindams suprato jį dyviną esant ir
besibaimindams apsižvalgęs pasijuto, jog jau aukščau kelio
gluosnų beėsančų ir, dar vis aukštyn kilstant, šoko nuo arklio
žemyn į sniegą. Svetimasis nusijuokdams prišaukęs: „Tai tavo
laimė, kad nušokai", - ir tad' žvingėdams oru tolyn leidos, o
Puodžuvaitis atsikėlęs laimingai namon parėjo.

122. Smeltės karčemoj pas Klaipėdą du prieteliu, šauniai įsi-

šlerbusu, apytamsoj pro nekurį prūdą namon eidamu, čia juodą
žirgą pamatė. Viens jųdviejų, kurs jau vis netlažada buvo, tas,
ant žirgo užsisėdęs, pasijutos tuomi į orą lekiąs, tuoj vėl žemyn
šoko. Juodis, nežmonišku balsu nusijuokęs, ore prapuolė, o nu-
šoktojis labai susigonijo: nei joks naminis vaistas irgi nei gydy-
tojis negalėjo gelbėt. Trumpai pirm smerties jis lyg koks galvijis
baubė, jog visi nuo jo laukan išbėgo. Teipo jis baugiu smerču
trečoj nedėlioj po to atsitikimo numirė.

123. Vartūliškių (TilžĮės] pa v.) Degučui kartą iš Ragainės par­

einant, ik prieš Apstaino tiltelį atėjus, išgirdo jis tranksmą ir, vos
ant tiltelio užžengęs, pamatė priešai save ant didžo juodo arklio
juoduose rūbuose raitelį, kursai jį pajodyt prisisūlė. Degutis tuoj
užpakalij ant arklio užsisėdo, raitelį apsikabindams, idant ne­
nupultų, o juodis žalnieriškai Vilkyškų link tolyn žengė, ale su­
syk, iš kelio galvop link sukant, nusirito Degutis, o raitelis su
arkliu, didiai garsiai nusijuokdams, prapuolė. Ant minėto tilte­
lio tankiai kas pasirodydavę...

124. Sokaičuose nekuri moteriškė vieną numirėlį didiai apkal­

bėjo. Kartą jai atsitiko vakare pareinant, jog viens vokietis, kitu

459
keliu šlajutėse atvažiuodams, į jos kelį įsuko ir ją drauge vadino,
o kadang ji ik savo namų jau tik kokius du tūkstanču žingsnų
tebturėjo, nenorėjo su vokieču drauge važuot, ale anam be atlai­
dos ją vadinant, įlipo į šlajutes. Pasijutus jau per toli nuvežta esanti,
Dievop dūsavo, tai pons ją lyg iš viršaus į sniegą anapus Nemu­
no, prie Meisų, pusę mylios nuo Sokaičų, nusmogė...

125. Būdupėnuos, PilkalnĮio] pav., nekursai degtinės negėręs

žmogus vakare, apie dešimtą adyną, iš krivūlės namon ėjo. Jam
nuo kiemo nuėjus, tuomžyg ties šaltyšaus vartais karieta apsistojo,
jis tapė drauge vadytas. Išsibudavojęs būdams, nesidavė jis tai
dukart sakyt ir įsisėdo į karietą. Ik ties jo namais atvažavus, karie­
ta lyg nebuvus prapuolė, o jis pasijuto ant žemės beesąs.

126. - Aš, dar tik 14 metų Kurytis būdams, - pasakojo Aužgi-

rų Kuras, - ėjau su savo prieteliu nuo Trapėnų per girę. Tai
beeinant pamatėva nekurį žmogų su dviem arkliais muma ke­
liu per girę tolyn važuojantį. Tasai atsistojęs mudu drauge va­
dino, ale, mumdviem prie vežimo veik pribėgus, pavažavo greit
tolyn. Aš nenorėjau paskui bėgt, ale dėl draugo neblikau atgal,
nes vežims jau pamaži važavo, ale, mumdviem veik šalia esant,
palaidino greitai tolyn, mudu toli užpakalij palikdams. Tai sa­
kiau savo draugui: „Tai paikystė", - ir nesiskubinau daugiau
paskui, ale jam permier prikalbant, nemeilydams nuo jo atsi­
skirt, daviausi darkart persikalbėt paskui bėgti, ypačiai maty-
dams važuotojį jau vėl pamaži važuojant, ir, mumdviem veik
pribėgus, jis vėl mudu drauge vadino. Mumdviem dabar į dug­
nines įsitvėrus, davė jis mum galą paskui bėgt, o jau paskuję
šylą pristačus ir į vežimą įšokt norint, tuomžyg jis iš kelio į
didį pušų tankumyną, kur nė vežimui negalima įtilpt, įsuko ir,
lyg nusijuokdams: „O o o, tai prigavau, kad prigavau!" - pra­
puolė.

127. - Nekuriąnakt man parvažuojant, - pasakojo tas pats Ku­

ras, - prašėsi vokietis juoda sermėga, baltu ėlckiu apsirėdęs, drau­
ge važuoti ir, ik prašyto daikto atvažavus, nelipo nuo vežimo.
Man tai dyvinai rodėsi. Aš, ik namų parvažavęs, nulipau vartus
atsikelt ir Dievopi dūsavau, kur dabar tą vokietį dėsu. Man var­
tus beatkeliant, svetimasis didžu vėjo ūžimu nuo vežimo prapuolė.

460
 128. Viens ūkininks žiemos laike iš Kraupiško vakare namon
važavo, o tai tiesog per Varnų pievas, per tą vietą, ant kuros
senovėje vaidydavos. Čon pajuto jis rogių užpakalij poną, ciga­
rą užsirūkusį, šalia savęs ant pasostės besėdint. Jis tuoj dyvinas
mislis gavęs veik į poną, veik į arklius žūrėjo, ale juodu visai
nesišnekino. Savo kiemą ir pry vartę atsiekęs, suntė jis tą vokiet-
palaikį nuo šlajų žemyn, ale tas dėjosi tai negirdįs. Gaspadorus,
nemeilydams tą dyvinąjį svečią ant kiemo užsivežt, jau arklius
apstabdęs atsistojo rogėse ir, botkotį apsikreipęs ant svetimojo,
išsikėsęs tarė:
- Taigi, pone Dieve, pagelbėk!
Tai tas pons, lyg vėjo pučams, iš šlajų iššoko, nesvietiškai nu-
sijuokdams:
- Tai tavo laimė, kad tu tą savo poną Dievą minavojai!..

129. Nausėdų Seinus, ūkininks, tarė:

- Ant mūs kaimyniškųjų Juodiškių kiemo laukų prie neku-
ros grabės, pagal žmonių pasakojimus, vaidindavos. Nekurį va­
karą rudenij, pro tą vietą pareidams, pamačau ant minėtos grabės
kranto galviją stovintį, nusidyvijau, jog tokiam šaltame laike tą
gyvulį ar užmiršę, ar tyčia lauke palikę. Man prie jo prisiarti­
nant ir su nusidyvijimu į jį bežūrint, jis lyg per miglą, tartum į
žemę pragimzdams, man iš po akių visai prapuolė. Iš to nusidy-
vydams apsidairau ir štai aš tą galvijį toli pryšakij mano tako,
antroj pusėj ant grabės kranto bestūksantį pamačau. Man jį veik
atsiekus, jis vėl kaip pirm to prapuolė, o tai jau namus atsiekęs
daugiaus jo nemačau. Man kartą su Juodškių Valenčum, suveju,
apie tai įsišnekėjus, tarė jis: „Tai ne dyvai, čia daugiems kas pa­
sirodo. Aš kartą vasaroj, šienavimo laike, tuoj po saulės nusilei­
dimo, per tą pačią vietą pareidams, jau iš tolo pamačau Orytą
Jėkštaitikę ant kupetos besėdinčią ir štrempes besiaunančią. Jai
teip besitrūsiant, aš, iš užpakalio prikiūtinęs, apačoj kupetą nu­
tvėręs, tą ant jos apversdams, užpuoliau ir mislijaus ją dabar po
ta kupeta beturįs, ale kai aš tikrai apsižūrėjau, jos nei čon, nei
aplinkybėj nebuvo matyt. Tai supratau, jog man iš rankų pra-
puolusoji Oryta tik dvasišks pavidals buvo.

130. Nekursai vyrs, naktij ant kelio prie Trapėnų veršį radęs,
tąjį į šlajas įsikėlė, tada tas veršis bulium pastojo. Arkliai vos

461
pavežt įstengė. Važuotojis, tai matydams, botkotį apsikreipęs,
pradėjo tam buliui skūrą mankštyt, koktai jam neilgai patiko,
nes jis tuoj iššoko iš šlajų, sakydams:
-Tai prigavau, kad prigavau.
Ant to važuotojis atsiliepė:
- Tai prisimušau, kad prisimušau velnią...

131. Girėnų Lygaituks apie metą 1845 vasaroj apyžlėgioj su

kitais jaunaisiais, ant ūlyčios susistojus pasipasakojant, susyk pa­
matė jis anapus ūlyčos molkastij ūkininko Burkšo margąjį bulių
žolę beėdantį. Susitarę ėjo jie tą bulių sugaut, tad tasai ėsdamas
Jordano upeliu tolyn ėjo ir, prieš sodo tankumynus apspeists, pra­
puolė. Jauniemsiems sugrįžus ir tik vos apsidairus, bulius jau vėl
ant minėtos vietos žolę pešė, tai jie visi įsipykinę susitarė jį įpan-
tyt, bet bulius jiems vėl toj pačoj vietoj ir tokiu būdu, neng pirmą­
kart, prapuolė, todėl jie visi šauniai užpyko ir vėl vos sugrįžę jau
vėl minėtąjį bulių molkastij pamatė, kurs iš perpykio vis šnypš-
dams žolę glemžė. Jauniejie, viens į kitą pasižūrėję, tarė:
- Ale ar mes jau neįveiksme Burkšo bulių sugaut?! Eikim,
mes jį turim sugaut.
Ir skubinos per kelį prie jo. Suprantama, jog trečiąkart jau
daugiaus jaunųjų prisidraugavojus, jie bulių visai apspeitė, ran­
kas ištiesę jį nutvert, bet jis jiems vėl, kaip pirmu du kartu, pa­
sprūdo. Ik sodo tankumyno jį pasekdami, Čon darkart apspeitė,
jau teip arti buvo, jog kelintasis mislijos jam už ragų nutvėręs,
tad' jis vėl jiems visiems iš po akių prapuolė nebmatomai. Tad'
bėgo jie pas Burkšą į staldą žūrėt, ar iš tikro jo bulius stalde ne-
byr. Su nusistebėjimu atrado margąjį bulių stalde pririštą ir tuoj
suprato, ką per bulių buvo gaudę! Vėl ant ūlyčos sugrįžę, ne po
ilgo jie tą bulių vėl čon pat beėdantį matė, betgi, toliaus apie jį
visai nesirūpindami, nežinojo, nei kur tas velnias nudingo.

132. - Dar Palinkūnuos gyvendama, - pasakojo Obuolinės

Jakštienė, - kartą apie Mikelį ėjau į Kučus prie mano genčų į
svečus. Man iš ten jau temstant namon besirengiant, jie mane
neatleistinai ant nakvynės stabdė, bet aš dėl savo namiej palikto
kūdikio negalėjau jų meilijimų išpildyt. Atsisveikinus išėjau. Pie­
vomis ik Vingės upės pervažo atėjus, jau visai sutemus buvo.
Pervažininks tokioj tamsybėj dyvijos iš mano drąsumo. Persi­

462
keldinusi dėl tamsumo vos atsenkaču baltai išdžūvusuoju taku
pakajingai paakiui ėjau. Galą ėjusi jaučau, jog man per gymį lyg
su vatais perbraukė. Tad’ pradėm nuo savęs apie 50 žingsnų at­
stume pamačau mane abelnai aprengiančią šviesią skrytį, nuo
tos šviesumos ne vien taką, bet ir kožną žolelę gražausiai ma-
čau. Besistebėdama iš tos šviesosės skryties, išgirdau ir pama­
čau žalią (bėrą) baltgalvį bulių trijų bulių didume mano taku
man priešais atprunkščiantį. Dabar mislijau prapuolusi, ale jis,
ik skryties (žiedo) atpėslinęs, per tąjį nebėjo, ale, baisiai įsirėžęs,
man po kairei tamsuma, pagal šviesybę vis į mane žūrėdams, su
tokiu krokimu ėjo, jog apie jį vis žolė sūkuravos, kačeig apie ma­
ne visam žiede abelnai tyka buvo. Man dingavo, jog to bulėko
mauravimą ir aplinkiniai kiemai girdėjo. Išsigandusi, lyg koks
stulpas stovėdama ir tą prunkšlį iš akių neleisdama, dangun
žvilgterėjus matydamasi balta šviesybe lyg kokia balta migla
abelnai apsausta, lengviaus atsidūsėjau, o kai tas nevidons už
mane taką atsieko, tai jis lyg nusiūždams iš po mano akių ir au­
sų prapuolė. Aš vėl lyg su vatais mano gymį perbraukiant jau­
čau, tuomžyg ir ta didėji šviesybė, lyg nebuvus, prapuolė, o aš,
Aukščausamjam dėkavodama, laimingai namon parėjau.

133. Osupėnų Ošaitis, iš miesto parvažuodams, ant kelio veršį

rado. Jis jį paėmęs parsivežė, tad tas veršis, gaidžu pastojęs, vis
ant kakalio laikės, kol jį per maldas atstatė.

134. Nibudžuos nekuro ūkininko duktė prasirado. Toji su sa­

vo motina susitarę ir bepagimdant mažuką nuslopė. Ik sūdžos
parėjus, toji apipilta tapus, ir jai menk koravonės uždėjo. Po to
atsitikimo senoji, su dukteria vienoj lovoj gulėdama, visai nega­
vo pakajaus irgi iš pat pasieno tapdavus nuo nematomos esybės
ant aslos išmesta, todėl kasnakt tik ant suolelio prie kakalio gu­
lėjus. Ta duktė jau apsivedus, o šeimyna ir daug kitie matę va­
karais šalia galino lango didį juodą šunį prisistiebusį į stubą
bežūrint ir senąją ant lovos saugojant.

135. Apatinuos Eisuliuos nekursai bernas, nuo vieno išsibu-

davojėlio namon grįždams, matės didžo juodo šuns lydžamas..
Namus atsiekęs, jis per vartus greit ant kiemo užsprūdo, norė-
dams tą šunį už vartų palikt, vartus užtrenkdams, ale šuo vei­

463
kiau ant kiemo neng jis buvo. Prie staldo juodu susitvėrė, ale
šuo berną labai subėdavojo.

136. Rudakių Endriejatis sako:

- Grąžoj mėnesienoj man bei kaimynui pro Jurkų kapines be-
jojant, pamatėva šunytį keliu kiusnojant. Kaimynui nulėmus jam
vieną su karbačumi užtraukt, suspyrėva arklius ir jau šalia be­
esant jau į didį šunį pavirtęs buvo. Su išgąsču tai apdyvijant, jis
sulig gluosniais užaugo, o mudu tyloms tolyn skubinovos.

137. Blauzdžų Bučkis, rūbsiuvis, sako:

- Dar jauns bebūdams, gulėjau toj pačoj stuboj, kur mano tė­
vai bei brolytis vygoje gulėjo. Buvo graži mėnesiena, kai aš kar­
tą apie vidurnaktį iš šalia esančos kamaros baltą šunį prie broly-
čo vygų prieinant ir jį apvuostinėjant mačau. Tuomžyg mano
motina išsigandus sušuko: „Kas dabar bus: juods šuo pro langą
įšoko?!" Tuomžyg tas baltasis šuo vėl į kamarą įbyžino, mamatė
jį nematė, o aš nemačau tą juodąjį vėl per langą iššokant šunį.
Tėvs tame atsitikime nuomirulį įgavo ir apie tai nieko nežinojo.
Labai dyvijuos per tą dvilinką pasirodymą, kurį nei liga, nei šiaip
kas pasekė.
138. Nekuram urėdininkui vidurnaktyje pro Griežpelkių ka­
pines, Lauksargių par., važuojant, iš užpakalio ant vežimo didis
šuo užšoko, o tad arkliai vos ne vos pavaliojo. Urėdininks, tai
matydams, dėl greitesnio ėjimo botagą vartodams, iš nežinų kry­
žiais pamosavo, dėlei to tas šuo lyg nebuvęs nuo vežimo nušo­
ko, keliais balsais nusilodams.

139. Nestonkiemy vakarais saulėleidžui juods didis šuo ant

artybėj gulinčų kapinų į kiemą ir vėl nuo kiemo ant kapinų, o
teip vis šen bei ten bepėslinėdams po valandos prapuldavo.

140. Vainocų Dyselys sako:

- Mano jaunystėje arklius ant pievos kartą išvedęs, prie kupe­
tos atsiguliau. Teip kartą prieš vidurnaktį išgirdau balsą lyg sau­
su keliu bėgančo arklio, o tasai tiesiog manęsp link atgarsėjo. Išsi­
gandęs ir galvą pakėlęs pamačau lyg kokį veršį juodą šunį šalia
manęs bestovintį, kursai man pašokus tolyn bizino, o aš, knipelį

464
paėmęs, pakajingai jį ik per rubežgrabę perlydėjau. Rytmetij ir
tėtačui tai pranešau, tai sekantį vakarą ir jis drauge ėjo. Mum prie
tos kupetos atsigulus, apie vidurnaktį teip pat atpyškėjo. Numa*
nuse, jog čia negerasis, pasitraukėva, daugiaus čon nebeidamu.

141. Rudakių Rudys, arklius vakare ganydams, susyk pasijuto

juodo didžo šuns apniktas. Tasai, ant užpakalinų kojų pasistie­
bęs, vis prieš jį šoko, ale nelodams, nekąsdams. Rudys besigy-
dams jau savo karbačų sumušęs būdams, pamislijo: „Dabar jau
gals su manimi, šuo mane dabar jau tik plėšt praplės. Pone Dieve,
gelbėk mane". Tai tas šuo lyg nebuvęs iš po jo akių prapuolė.

142. Ozuose, Ragainės pav., susitarę penki vyrukai ėjo neku-

rį vakarą į karališką girę dėl čėringės. Jie jau buvo ik pusei me-
dž.o įpjovę, kai susyk medinčaus šunį pamatė ir, skerspjūvę iškėlę,
atsistojo, o ir medinčų patį pamatę juo išsigando. Skerspjūvę pa­
likę, laimingai iš girės išsišvaistė. Per pievas namon eidami, iš­
girdo jie netoli pievose mergų dainavimą, o vienbalsiai susitarę
ėjo jas žūrėt. Joms vos prisiartinę, išvydo jas tris beėsančias. Jos
ale juos neprisileido, tai jie nusidyvijo:
- Ką tai mūsų kiemo mergos, mes tik turim jas išpažyt gaut!
Jie jas apspeitė, ale jos jiems išsprūdo. Jie ir antrąkart savo
darbą pristatė jas sugaut, tai jos juokdamos jiems pasprūdo. Per
tai jie rūstaudami tarė:
- Mes, penki vyrai, tik galėsim tris mergas sugaut ir pažūrėt,
kas jos per vienos.
Dabar jie su didžausu trūsu bei akylumu jas trečiąkart ap­
speitė ir kai jau ant jų nutvėrimo rankas ištiesė, tuomžyg išvydo
jie savo viduryje vietoj tų gaudomųjų trijų mergų vieną juodą
šunį trijų metų veršodidume, didini bjauriais, išsišiepusiais nas­
rais. Iš išgąsčo jie lyg vėjo nešami namon parėjo.

143. Tilžės Prūsų kitsai, iš Ragainės lyjant nuo jomarko parei-

dams, šalia Paželkšcų tiltelio pamatė visai šlapią nulytą ožytį su­
sirietusį bliaujant. Jis tuoj pamislijęs, jog tąjį nuo turgininkų viens
jį iš vežimo pametęs, teip graudžiai bebliaujant jo pasigailėjos ir
ant rankų paėmęs nešėsi. Teip tolyn beinant, ožytis aiškiu balsu
juoktis pradėjo. Iš persigandimo nešėjis nežinojo, nei kaip jam ožy­
tis, nuo rankų ant kelio nukritęs, iš po akių prapuolė.

465
 144. Medinčui Abramaičui nekurį lytingą vakarą nuo Lubė-
nų ant Trapėnų jojant, išgirdo jis netoli kelio ožkytį mekenant.
Prijojęs paėmė jį ir apglobdams tarė gailestingai:
- Ožkytėlis, nabagėlis.
Ožkytis atsiliepė tais pačiais žodžiais:
- Ožkytėlis, nabagėlis.
Abramaitis nusigandęs, ožkytį numetęs, pajojo.

145. Užbalių Lenkaitis sako:

- Kartą mums, arklininkams, vakare ugnį susikūrus, atbėgo
šlapias ožys ir - tiesiog ant ugnelės ir apsižergė tąją. Mums iš to
didiai nusidyvijant, ožys, mums į jį bežūrint, išnyko.

146. Kitsai žmogus, į miestą važuodams, rado juodą kiaulę

surištą ant kelio begulint, ją į šlajas (roges) įsikėlęs, mislinėjo:
„Jei jos pametiką tropysu, atiduosu, o jei ne, tai mieste parduo-
su". Galą važiavus, arkliai pailso, pliurpt pradėjo. Neilgai tru­
kus jie jau putodami apsistojo, toliaus nebvaliodami. Jis ale tu<
numanė, jog to viso ta nabagė kiaulė kalta, ir ėmė ją iš rogii
laukan verst, bet nei pakrutyt nevaliojo. Tai jis, iš rogių iššokęs,
nusirentė šauną liepinį kucų ir pradėjo tuomi tą kiaulę mušt,
kirčus skaitydams: „Viens, du, viens, du", - ir 1.1. Teip jam ją jau
valandą bebubijant, prašneko šeruočė:
- Ale sakyk ir „trys".
Jis ale liko prie savo: „viens, du", kiek įgalint mušdams, o ilga-
veidė, bene iš peršulių ant kitos pusės apsivertus, melste meldė
sakyt „trys", būtent: „Viens, du, trys", - ale žmogus jos nepaklu­
so, žinodams, jog tada jau prastai eitų. Šeruočė, tai numanydama,
sukruksėdama, lyg vilpstynė iš rogių šokdama, prapuolė.

147. Senuose laikuose kitsai, į Ragainę ant turgaus važuodams,

ties Jurkų kapinėms ant kelio rado surištą juodą kiaulę begulin­
čią. Pamislijęs tą kitamjam iškritusią esant, apsistojęs į roges įsi­
kėlė. Galą važiavęs, pajuto tąją jau aukščau kripių iškūpusią.
Apsistojęs du šermukšninu kucu nusirentęs, tiemdviem sutarti­
nai lyg kuldams pradėjo tą juodąją mušt, vis „viens, du, viens,
du" sakydams. Gana mušus, kiaulė iššoko. Nusijuokdama sakė:
- Tai, tai būrą dikčiai išalsinau.
Gaspadorus atsakė:
- Ale aš velnią dikčiai išpėrau.
466
 148. Erelių nekursai ūkininks, į Įsrutį ant turgaus važuodams,
prieš Giliškių kapines rado juodą kiaulę surištą ant kelio bety-
sant. Atsistojęs su savo bernu tą kiaulę į vežimą įsimetė. Ne po
ilgo pajuto nuo tos kiaulės vežimo pasturgalį abelnai pritapusį,
tai juodu, po liepinį kucų nusirentusu, tą juodąją bubyt pradėjo,
sakydamu:
- Viens, du, viens, du!..
Juodoji, iš vežimo šokdama, tarė:
- Tai juma laimė, kad nesakėta „viens, du, trys..."

149. Jučų Didašnis sako:

- Apie pabaigą 18 šimtmečo mūs kieme žalio četvergo vaka­
rą vyrai susiėję kvortuot pradėjo. Dar apie vidurnaktį visai įnir­
tusiai bekvortuojant, susyk stubos durys atsivėrė, o jie visi
tuomžyg išgirdo ir pamatė juodą kiaulę su garsu kruksėjimu į
stubą įžengiančią, tai jie visi persigandę kortas numetė, į visus
kampus išsišlaistė. Vienam pasisekė laukan išsprūst, tąjį namon
bėgant maža kibirkštėlė pasekė. Jam pas pačią atsigulus, ta ki­
birkštėlė už abrūsinyčios užsitraukė ir prapuolė. O anie korti­
ninkai veik ik ryto tenai besėdį liko. Po to atsitikimo apie 40 metų
mūs kieme kortos visai nepažįstamos liko.

150. Žemaitkiemių Selins sako:

- Senovėj mūs kiemo vyrai susiėję tankiai be atlaidos kvor-
tuodavo. Teip jiems kartą ik į vėlybą naktį kvortuojant, pradėjo
ties jais nuo lubų kraujais lašnot. Jie tai patėmiję ir, viens į kitą
pasižūrėję, matėsi, jog jų gymiai bei rūbai krauju lyg aplynoti.
Išsigandę kortas šalin numetė. Su laiku kieme jos kone visai į
užmiršimą parėjo.

151. Keli paskalvėnai, iš Tilžės pareidami, vieną savo per daug

į plėčką žūrėjusį draugą vest turėjo. Prie Paželkščų tiltelio at­
ėjus, jų girtasis draugas stengės per tiltelį eit, sakydams, jog ant
tiltelio visokie kudloti pavidalai jam priešais stojas, ale draugai,
tai juoku nuleisdami, jį nešte per tiltelį pernešė.
152. Paskalvų Banaičų J. sako:
- Pirm kelių metų pavakare pustant iš Tilžės pareidams, prieš
Paželkščų Indaus tiltelį atėjęs, pamačau Ragainės Kuprį ir neby­
lį kraučų baisaus oro dėl jau visai susirietusį ant plentos (šasi-

467
jos) beliūtantį ir mane su pirštu artyn besimojantį. Aš, jį visai
nuvargusį matydams, prižengęs paėmiau jį už rankos. Jis labai
prasidžugo, bet, per tiltelį eit vengdams, nuo manęs atsiplėšė.
Aš jį vėl nutvėrau, idant paakiui eiti, jis ale, iš piktumo besiprie-
šindams, prieš tiltą mane į gilų plentgrabės sniegą nusiplėšė. Už
valną pagalbą, jam teip besipriešijant, apsirūstavau ir.jį iš tikro
nutvėręs vėl ant plentos užvedžiau, o per tiltelį, kačeig jis ir di-
diai atsispyrė, jį vilkte pervilkau. Tad' ale jis, lyg zuikis iš guolio
pašokęs, paakiui Paskalvų link teip traukė, jog aš jį visai nepase­
kiau. Labai nusidyvijau iš to atsitikimo: rasi jį kas dvasiška per
tiltelį neleido, aš berods nieko nemačau.

153. Būdupėnų, Ragainįės] pav., Penčuks, mokytojis, apie ne-

kurį jo paties pritapimą man teip išsitarė:
- Man dar vyrukui besant ir iš Karalėnų seminarijės nuo mė­
ginimo namon prie Rusnies grįžtant, ant žygūnės važavimo ne-
blaukiau, kadang, mėginimą atlikęs, iš džaugsmo pėsčias paėjau.
Jau prieš pusnaktį iš Ragainės Tilžėn eidams, atsiekiau per upelį
Judą vedantį Žlekščo tiltelį, ant kuro man priešais devyni balti
gyvuliški (meškos, liūtai, galvijai) irgi žmogiški pavidalai stojos.
Aš, jų pabūgęs, atgal atsitraukiau, šalia tiltelio prie Indaus nuėjęs,
akis išsimazgojau, nes dūmojau, jog tas regėjimas yra kaltė ne vien
mano nepaprastos kelionės, bet ir sunkus darbas mėginimo laike,
trumpai sakant - buvau teip kūniškai, kaip ir dvasiškai labai nuil­
sęs. Vėl man ant kelio užlipus, minėtiejie pavidalai ant kelio sto­
vėjo ir neperleido mane. Aš vėl atsitraukiau su pirm minėtąja misle
karavęs. Po valandėlės, dar trečiąkart mano drąsumą pristaty-
dams, bandžau per tiltelį persišliet, ale tie pavidalai man ant kož-
no pasisukimo, vis lenktyn priešais stodami, nei jokiu būdu mane
neperleido, tai aš be jokios baimės į grabę atsiguliau. Jau saulutė
galą patekėjus buvo, kai pabudau. Tad', be jokių regėjimų per til­
telį perėjęs, laimingai namon parėjau.

154. Smeltės M. Makareinis, kurpius, sako:

- Kai aš dar tarnavau Lyliškiuos, tai mano gaspadoraus liuos-
butis drauge su dviem dūšomis nudegė. Po to iškilo paskalba, jog
čon dar berogsančame dūmtraukij vaidinas. Man nekuriądien ša­
lia to daikto žirgams vikių pjaujant, ir mergos, atėjusos pietums
ropučų susikast, tarė man: „Ar tu ir nebijai viens? Juk čia labai

468
vaidinas ir nei galvijai artyn neina." - „Na, - tarau aš, - ko aš
bijosuos, kas ką gal daryt?" Tai pasakęs, ėjau tarp mūrų į vidų ir
pamačau dūmtraukij katiną betupintį. Teipo man apsidairus, mer­
gos buvo su roputėms paėjusos, o aš visai be baimės vėl prie savo
darbo tvėrau, ir tuoj užkilo iš to dūmtraukio sūkurys tokiu smar­
kumu, jog aš, dalgį betraukdams, likau lyg nuremts stovėt. Bute-
liop link žūrėdams, pamačau nuo jo visai raudoną pūkuotą liūto
pavidalą, ant užpakalinių kojų manęsp link atžirgliojantį, tai aš iš
išgąsčo sušukau: „O Jėzau, kas dabar bus?!" Man tai ištarus, tas
žvėris apsisukęs, atgal grįždams prapuolė. Tai nusidavė trumpai
pirmpiet. S., pro tuos mūrus vakare eidams, katino užpultas, vos
atsigynė. Kiti neva matę čon ir žirgą be galvos stovintį...

155. Krokiškių Nikštatis jojo anksti rytą į miestą, o atjojęs ik

Žėgmantų tiltelio, vadinamo Pupų rėtis, pamatė jis ant jo rupū­
žę kai didią šieno kupetą. Toji jį nenorėjo per tiltelį perleisti. Kai
jis jai į šalį suko, ji teip jau į tą šalį ėjo, vėl antraip sukantis, ji teip
jau jam už akių ėjo, o teipo, valandą besibovijant, ji jį galiausiai
tik perleido.

156. Vėjo sūkurys, kaip žinoma, daugiausiai pietų laike už­

kyla. Pasakojama, jog tame veins savo šeimynai pietus nešąs.
Čon jį atlaikyt ir matyt norint, reik, sūkurui atūžant, kuo grei-
čausia pryšakij jo tako du peiliu kryžiais į žemę įsmeigti per tuos
veins negalįs važuot, ir sūkurys nutyksta, o veins žmogaus pa­
vidale atėjęs klausa peilių įsmeigtoji, ką jis už jo praleidimą no­
rįs. O tai žmogus gal prašyt, ką jis nor, - veins su viskuo
pakajingas, idant jis tik praleidžams būtų.

157. Paskalvių Razums sako:

- Mano tėvui su piemenų ant Skalvės per pietus kiaules be­
ganant, baisdidis vėjo sūkurys užkilęs juodu su visoms kiaulėms
žemyn lyg šluote nušlavė, ale be iškados. Juodu išsigandusu,
Skalvėsp link atsisukusu, abudu pamatę ant kalno krašto juodą
vyrą su raudonomis kelinėms bestovintį, kurs, aiškiu balsu nu­
sijuokęs, prapuolė. Tai atsitikę metą 1819.

158. Kartą nekuram žmogui vienam ant lauko mėšlus beišk-

ratant, tai labai nuobodu pastojo, ir, apie nubaigimą darbo be-

469
mislinėdams, pamatė vėjo sūkurį atūžiant. Apie tai daug girdė­
jęs, jis, tuoj du peiliu pagriebęs, ant sūkuro tako juodu kryžiais
susmeigė, tai sūkurys, ik čon atūžęs, visai nutyko. Tai nekursai
senuks jam pasirodė, klausdams, kodėl jis jį atlaikė ir ką norįs
už praleidimą. Darbininks atsakė:
- Iškratyk suos mėšlus ant šo lauko, tai aš tave praleisu.
Ant to jiemdviem sutarus, ūmai didis sūkurys užkilo, į kurį
tas velnūkštis senuko pavidale prapuolė, mėšlus lyg pelus ik pa­
dangių lakindams, gražiai iškratė. Besidžaugdams darbininks iš­
traukė tuodu peiliu, ir tuomžyg sūkurys per tą daiktą tolyn nuūžė.

159. Iš Smelties karčemos kitsai kartą, pro nekurį prūdą na­

mon eidams, jutosi lyg vėjo užpultas ir nuo žemės pakelts. Jis
parėjęs susirgo, o prieš tai nei joks namų vaistas negelbėjo. Vis
silpnyn eidams ir vieną vakarą tą atsitikimą labai apširdydams,
pamatė baltą žmogišką pavidalą. Tasai prisiartinęs tarėjam:
- Nuo kur tą ligą parsinešei, čia ją ir vėl nunešk.
Tai jis tuoj suprato, jog turįs nueit vėl prie minėto prūdo. Jis,
ten nusiskubinęs, jautėsi vėl nuo vėjo aukštyn pakeltas. Ir tuom­
žyg pradėjo geryn eit, ik po kelių dienų visai pasveiko.

160. Kitą kartą, nežinau kur, būva pas žmonis paprotis toks:
jeigu kuriam bedieviant parplyšdava čebatai, tai tą gyvą kavo-
dava: iškasdava duobę, tą žmogų įdėdava į grabą ir užkaldava
voką (antvožą), kad neišbėgtų, ir padėdava ant duobės, rytą nu-
vėję rasdava nebegyvą ir pakavodava.
Teip vieną kartą atsitika, vienam siuvėjui praplyša čebatai, ir
būva suimtas ir graban įdėtas. Vienok jis, kaipo meistras, neno­
rėja dykas nė grabe būti - prašė, kad jam įdėtų žirkles. Žmonys
ir įdėja, antvožą užkalė, nuvežę ant kapų ir padėja ant duobės
krašta. Užėja naktis. Jau apė vienoliktą valandą nakties pradėja
vėsulas suktis apė kapus ir siuvėjas išgirdą skambėjimą lenciū­
gų artinantis prė duobės. Nusiganda, bet ką daryt? Sušniakštė
prė graba, ir kaip su lėžuviu lyžtelėja per voką, tuoj kiaura pasi­
darė. Potam įkiša sava lėžuvį, bet siuvėjas ūmai su žirklėm čirkšt
ir nukirpa lėžuvia galą! Kad pagava vėsulas suktis kuo didžiau­
siai, ko tiktai jo neįvertė į duobę, ir nuskambėją par girias! Pro tą
kiaurinę siuvėjas išlindęs pardūmė namo, bet niekam nerodės.
Ant ryta susirinka žmonys ir pagal savo papratimą, nebžiūrė-

470
darni į grabą, palaidoja tuščią. Siuvėjas, pas sava pačią būda­
mas, niekur nebrodės tris metus. Paskui, gavę išgirsti, ėmę jo
klausinėti, kaip ten būva, kad jis išėja. O kada jis apsakė sava
nakties atsitikimą, visi didžiai nusistebėjo, jog jie ligi šiolei tokie
tamsūs būva. Ir nog to karta liovės teip laidoję.
(Užrašė Pr. Norvidas iŠ Trumpaičių, Žagarės vai., š lija u llių j pav.)

161. Lėcas, buvęsis mokytojis Piktupėnų parapijoj, sako:

- Mano laike turėjau kokią 10 metų seną mokintinę. Toji nuo-
mirulį gaudavo. Jai šuilėj apmirus, visi mokintiniai labai dyvyda-
vos, ale buvo tokiame atsitikime ir už mane gudresnų - tiejie tuoj
šaukė tik šermukšnės šakų atnešt o jai kryžiais pridėt. Mano dar­
že buvo šermukšnės medis. Jie tuoj išbėgę ir šakų nusilaužę atsi­
nešė ir tai mergelei kryžiais prie galvos, ant krūtinės uždėjo, tai
tos mergelės sugnaužtiejie nykščiai bei pastirusosės rankelės tuoj
liuosi pastojo, ir ji pradėjo su rankomis blaškytis, bartis ir viso­
kius žodžius lyg su savaisiais (dvasėms) kalbėt. Dyvnausia ale
buvo, jog ji, kai šermukšnės rykšteles nuo jos attolindavo, ji visai
nutykdavo, o kaip veik jai tas šakeles vėl užkryžavodavo, tai vėl
iš naujo bartis o blaškytis pradėdavo, aža nusidyvyt turėjai iš jos
lyg iš piktumo išeinančų žodžių. O vaikams teip tą bovyjimą ke­
lissyk atkartojus ir iš jos tokio subruzdimo bei tykumo nusidyvi-
jęs, nuvarau vaikus su jų šermukšnėms nuo tos mergelės šalin ir
laukiau, kol ji, tykai būdama pabudo, tai vaikai ją priėję į suolą
pasodino. Čon ji lyg miegūsta ir susmukusi rogsojo. Aš jos klau­
sau, ar ji ką žino, kas pirm valandėlės su ja nusidavė, ji sakė nieko
nežinanti. Man tas atsitikims visai apdyvytins pasiliko. Kitąkart
jai vėl apmirus, aš paėmiau šermukšninę rykštę ir pradėjau jai su
ta per rankas plakt. Ji tuoj, nykščus atgnaužus, pradėjo su ranko­
mis blaškytis ir lyg besibardama visokius žodžus ištart. Man ne­
nustojant pliekt, ji pabudo. Aš klausau: „Kas su tavim nusitiko?"
Ji nieko nežinojo. Klausau: „Ar tave kas pliekė?" Ji ir nežinojo. Po
to, kiek tyrau, ji niekados apmirimo liga nesirgdavo - rodos, šer­
mukšninė rykštė jai mačijus buvo.

162. Prieš velno kliūtis labai ger ne vien rytmetį darbą nusi­
tveriant, bet ir kožną svarbų darbą pradedant „Dieve, padėk"
ištart ar nors pamislyt. O kepalą duonos ar sikę pyrago prapjaut
imant, su peiliu prariekiamą galą šventu kryžumi peržegnok,

471
tardams ar nors mislydams: „Dieve, paskalsyk". Prapjautąjį ga­
lą reik visados kerčop link padėt. Jei tas angop link parsukts, tai
duonutė skalsą pameta. Teip jau ir javų nuo krūvos ėmęs, kož-
nąkart krūvą gražiai sulyginus ir grūdelius prišlavinėjus, kry­
žių padaryk: „Dieve, paskalsyk". Ant kelionės pasitaisęs, pirm į
vežimą lipdams, su botkoču po kryžų pirm arklių ar nors po
galu rodyklės (dyselio) pabrėžęs, „Dieve, peržegnok" ištark ar
nors pamislyk, tai velnias negal priešytis.

163. Elksnupėnuos, Labguvos pav., nekursai skuduminks ne

tik skudurninkaudamas, bet ir šiaip visur ir visados prie savo
šalies kardą nešodavo, o tai vien dėl velnų nusigynimo, kurie
pagal jo pasakojimą jį labai tankiai užpuldavę, jam vis ant pečų
kabydavęs, tad jis besigindams ir su kardu ant jų bekirsdams,
jau savo nugarą lyg kokį luobą sukapojęs buvo.

164. Vienas žmagus kūle klaimų. Ataja nečystas (= velnias),

ir tas kulia gelažiniu kultuvu. Žmagus kai šeria mediniu kultu­
vu - net prisvyla, e velnias gelažiniu kai žeria, tai ja atšaksta.
Velnias žmagų klausia:
- Kai' tava prisvyla, e mana atšaksta?
- Kad esi nečystytas.
Velnias sakus:
- Maž ir mažna iščystyt?
Žmagus saka:
- Mažna. Atsinešk tris linciūgus gelažinius ir prisrišk gerai
unšulų.
Tas pajėmė pjautuvų - dui pjaut! Velnias nutrūka ir išbėga.
Ir saka velnias:
- Kai ataisi pamiškėn miežių pjautų, ir tau bus šiteip!
Žmagus mislija: kas čia bus? Paleidė pačių. Ta pjauna, pjau­
na. Pamatė - atbėga panaičiukas. Pakėlė undarakų ir saka:
- Ar tava ažgija? Mana senai ažgija.
Parėja pati narna, ir klausia žmagus pačias:
- Ar nebūva par tau ka?
- Būva kaks durnius. Pakėlė undarakų ir saka: „Ar senai ta­
va ažgija? Mana jau senai!"
(Apsakė Juozas Būgiokas 18 XI 1901, Dusetų parapija, Eieriūnų apskričio, iš
vienasėdžio Pažiegė.)

472
 165. Vienas žmagus kūrena jaujų. Neturėdamas kų veiktie,
pasijėmė išsivirt čiepam masties*. Jam smalų su vašku beviri-
nant, ataja vakiečiukas. Atajįs vakiečiukas ir klausia:
- Kų gi tu čia verdi?
- Egi verdu, - saka, - mastį akim gydytie!
- Jegu teip, - saka velnias, - tai meldžiamas ir mani pagydyk
anų sava masčiu, be un senatvės truputį apžabalau.
Un ta žmagus velniui atsakė, kad labai stipras ėsų ja liekars-
tas ir kad prie sula ja nepririšįs negalėsiųs pradėt gydytie. Ne­
būva velniui kas dara**, sutika, kad jį žmagus in šulų priristų.
Žmagus kietai virvėm pririšę velnių prie šulą pa ardais - kad
užpils verdunčiu smalų stačiai un akių! Velnias kad pradės rėk-
tie, tųsyties! Šulų išvertė, virvį nutraukė ir nukūrė stačiai pek-
lan, besidžiaugdamas sveikų kailį išnešįs.
(Užrašė K. Būga iš Pažiegės.)

166. Vienas gaspadarius sustika vakiečiukų ir saka:

- Duok man pinigų
Tas ir davė pinigų. Saka:
- Kada tu man ataduosi dūšių?
Tas saka:
- Kai pagūlia atsigulsiu, kai persiu tris kartus - ir išeis dūšia.
Vienąkart perdė - velnias klausas. Kita perdė - velnias iš tie­
sų klausas. Trečiąkart pirst - velnias gerklėn knap, suskundįs ir
nešas. Sustinka kitus velnius, tie ir klausia:
- Ar pagavai?
Velnias saka:
- Mm!
(Apsakė Juozas Būgiokas (Būga) 18 XI 1901 m.)

* * *

167. Ant ežerų, upių, marių, sako, ėsą ponai*. Balose, klam­
pynėse gyveną velniai.
* Čiepam mastis dirbama yra iš pušinės smalas ir vaška.
** Dusetiškiai čia vietan infinityvo stato 3 personą praesentis indicativi. Teip
sakoma: „Nebūva jam kadu un kunigu nuveina", „Tai yra čia ka klausa" ir 1.1.
* Slg. „l.iet[uviškos] pasakos", I, 29.

473
 168. Kitą gadynę vienas tėvas turėjęs tris sūnus. Du vyriau­
siųjų neapkentė jauniausia Joną. Kada tėvas mirė ir atskyrė Jo­
nui dalį, broliai kartą išvadina jį į girią. Jonas įsidėja valgymą.
Pirmąją dieną kelionės broliai pajėmė Joną valgį ir suvalgė, o
tolesniai kad keliava, jie Jonui nebdavė valgymą, o kada labai
praalka, tai už kartą pavalgyma išlupa jam vieną akį. Tolesnioj
kelionėj, kada tie sėdos prė valgia, Jonas brolių prašė vėl valgyt.
Tie už valgymą išlupa jam antrą akį ir palika jį ant girios. Jonas,
palikęs vienas, nematydamas, kur beeiti, nuveja par girią, užėja
tiltą ir apsinakvoja patiltė. O par tą girią ėja vieškelis, kur kryž­
kelių suveidava an to tilta. Naktij atbėgdava trys velniukai ir čia
ruokuodavos. Kada Jonas nakvoja po tiltu, vidumaktij susibėga
ponaičiai, ir prasidėja šneka. Pirmas velniukas tarė:
- Ką judu bloga padarėt? Aš sugundinau tris brolius, kurie
jaunesniam išlupa akis...
Tarė antras:
- Aš vienam dideliam miestui užtvenkiau upę - dabar ba­
daująs vandeniu...
- O aš, - tarė trečias, - vienoj karalystėj karaliui vienatinę
dukterį susargdinau.
- O kaip dabar galėtų tuos daiktus atgauti? - klausė visi kartu.
Tarė pirmas:
- Kad tas brolis išluptom akimi nuveitų toj girioj prė šaltinia
ir apsiplautų akis - tuoj atgautų regėjimą.
- Kad tas miestas žinotų, - tarė antras, - girioj, kur yra volas
(tvankas), sukinkytų dvyliką arklių vienoda plauka, užkinkytų
į tą volą, ir tuoj atsidarytų upė.
Tarė trečias:
- Kad gydytojas ir šiaip kas žinotų, kad po karalyčės lova po
grindų yra rupūžė diduma kepurės, užmuštų ir pasmilkytų li­
gonę - taptų visiškai sveika!
Po tos šnekos atsisveikinę išsiskirstė katras sau. Jonas, gulėda­
mas po tiltu, girdėja visą jų kalbą, dėl to, išlindęs iš patiltės, atjieš-
koja šaltinį, apsiplovė akis, ir tuoj atsirado akys ir regėjimas!
Užsimanė dabar ir tolesnę komediją varyti. Nuėjęs ing mies­
tą, atrada tokį badą, jog stiklinėm vanduo parduodamas. Sušau­
kė visa miestą didaminę ir prižadėja išgelbėti nog bada. Sulyga
keletą tūkstančių sidabrinių užmokesnę! Liepė dvyliką arklių
vienokios spalvos pririnkti, ir daugel žmonių nuvažiavo in tą

474
mišką,kuriame rada volą. Ant karta suriša viržius ir sykiu visus
arklius suvarė ir didžiausį volą atitvenkė - ir išplūda gausybės
vandens! Potam Joną, pasodinę į karietą, parvežė ing miestą ir
davė tiek piningų, kiek jis norėja.
Iš ta miestą jis vyko dasiklausęs ing tą karalystę, kur sirga
karalyčė. Ten į miestą įvažiavęs, apsigarsina kaipo gudriausis
gydytojis. Žmonės davė žodį karaliui, kuris liepė atvesti ateivį,
o atvestą klausė:
- Ar tu prižadi išgydyti?
Jonas prižadėja. Karalius po sunkiausiu dekretu uždavė tą iš­
pildymą atlikti, nes nemislina, kad toks menkas žmogutis išgydy­
tų, nes jau būva visokių, įvairių gydytojų. Jonas užsijėmė gydymu.
Liepė karaliaus tarnams atplėšti grindas, o kad atplėšė, rada ru­
pūžę (krupį) didžiausią - net persiganda! Jonas liepė rupūžę už­
mušti. Kad užmuša, pasmilkė karalyčę, ir ta antrą dieną jau tapo
visiškai sveika! Džiaugsmas būva neišsakytas, ir karalius apdo­
vanoja Joną kuo gausingiausiai. Bet kad jo duktė nesibaidė, ale
pamylėja Joną, atidavė visą karalystę, ir stojos Jonas karalius.
Po nekuria laika išgirdą broliai apė Joną, kurį turėja seniai
mirusį, ir visus jo darbus, ir kaip jis viską žinoja. Susimislija ir jie
tapti laimingais, dėl to išlupa kits kitam akis ir palinda po tiltu,
kur kitados Jonas nakvoja. Naktij, kada susibėga velniukai ir vie­
nas norėja pradėt apsakinėti savo darbus, kitas tarė:
-Gal vėl klausos kas po tiltu ir vėl gaus žinoti mūsų darbus...
Laidės į patiltę ir atrada šiuodu - pajėmė sudraskė ant šmotų.
Teip pabaigė sava dienas šykštūnai broliai.
(Užrašė P. Narvydas Trumpaičiuose.)

169. Tilžės artybėje nekursai kunigs, pagal Nemuno bevaikš-

tinėdams, išgirdo vandenij šaukiant:
- Jau čėsas, o žmogaus nėr!
Tiems žodžams vėl atsikartojant, jis, prie to balso vietos pri­
siartinęs, tąją apžvalgė, bet nei vieno nebmatė, o vis pirm minė­
tus žodžus šaukiant girdėdams, nusidyvijime besidairydams,
pamatė važnyčią iš šalia ėsančo dvaruko kuo greičiausiai ant to
balso atbėgantį. Kunigs, tai jau suprasdams, tarė jam:
- Ko tu teip atbėgi?
- Aš dar labai praustis noru, kačeig jau žirgai pakinkyti, o
pons bus tuoj važuot išėjęs.

475
 Kunigs, tą prausimą trikdyt meilydams, tarė:
- Neeik, tu prigersi.
Ale jis dėjos tai nebgirdįs, tad kunigs, jį už sermėgos sugrie­
bęs atgal laikydams, tarė:
- Te dolerį o eik į mano namus. Čia bei čia gul mano knyga,
atnešk man ją.
- Ei, aš noru pirma praustis.
Kunigs:
- Te du doleru.
- Aš turu skubytis nusipraust.
- Na, tai te tris dolerus, o tik eik pirma man knygą atnešt, o
nusipraust dar potam laiko bus.
Kunigs, jį laikydams bei sūlydams, perkalbėjo teip, jog ans,
tuos tris dolerus priėmęs, ėjo knygą atnešt. Ir tuomžyg tas bal­
sas „Jau čėsas, o žmogaus nėr" nutilo. Važnyča, su „juodknyge"
sugrįžęs, nuo prausimos nei minėt neminėjo. Kačeig kunigs jį
dar ant to ragino, tačau jis dėjos tai vėl negirdįs ir skubinos na­
mon prie pakinkytų žirgų. Teipo kunigs vieną dūšią išgelbėjo.
170. Dargelio, geležkelio urėdininko, sesuo sako:
- Kartą mano brolis, iš urėdo ką tik parėjęs, ėmė persirėdyt.
Jo pati, jį klausdama, tarė: „Kur dabar teip skubinies, eik pietų
valgyt". Tai jis atsakė: „Aš turu eit į malūnežerį maudytis". Ji
nusigandus, jį nukalbinėdama, trukdino, galiausiai susipykus
pati iš stubos išėjo tą užrakydama, o jis, išeit negalėdams, nuo to
užsigeidimo nusiramdė. Jai atrakinus, vėl vislab geruoju buvo,
ir jis pats dyvijos per savo maudyklės užsigeidimą. Antrądien
patyrė juodu, jog tame sujudimo laike prie malūno ėsantiejie iš
ežero atsikartotinai šaukiant girdėjo: „Jau čėsas, o žmogaus nėr!"
Tąmet čia nei vienas neprigėrė, ale po to, kaip ir pirm to, kasmet
viens žmogus prigerdavo minėtam ežere.

171. Pakalnės Jurgėnienė sako:

- Kartą iš Rusnies pareidama, jau netoli namų šalia upės gir­
dėjau tris kartus šaukiant: „Jau Čėsas, o žmogaus nėr". Namus
atsiekus, ir čon tuos pačus žodžus tris kartus girdėjau ir tuom­
žyg lyg arklį nusižvengiantį ir į Pakalnės upę padurmu įsime­
tantį mačau. Tam daikte dar tą patį vakarą 9 metų vaikelis
nuskendo. O anam daikte, kur pirmučau Šaukiant girdėjau, apie
30 metų jau apsivedęs vyrs antrą vakarą nuskendo.
476
 172. Kaukėnų du ponu, pagal upelį Kaukę vaikštinėdamu,
išgirdo vis atsikartojant vandenyje šaukiant:
- Jau čėsas, o žmogaus nėr!
Tuoj apsidairusiu pamatė mergaitę atbėgančią maudytis. Juo­
du ją nuo vandens labai draudė, bet ji, to neatbodama, nors susi-
šlapyt meilijo. Ponu du, bene žinodamu, jog ji nuskęstų, į van­
denį įžengus, mislinėjo kaip nors ją išgelbėt. Viens ją nutvėręs
laikė, o kits jųdviejų, į delną su ranka vandens pasisėmęs, jai tai
ant galvos uždažė ir mislijo ją išgelbėjęs, o štai mergelė tuožyg
dvasią išleido.

173. Ragainės kunigs senovėje kartą po Žuižę, dabarnykštį

malūnežerį, pas nekurį ligonį ant atgriekavimo eidams, išvydo
iš Žuižės marelių žmogų iškylantį ir vis šaukiantį:
- Jau čėsas, o žmogaus nėr!
Kunigs apsidairęs pamatė apie 12 metų vaikiną kiek įgalint
vandeniop atbėgant maudytis. Kunigs jį, vos su didia proce nu­
kalbėjęs, suntė į savo namus vienas knygas atnešt. Tai tas van­
deninis, pirm minėtąjį šaukimą paliovęs, tarė kunigui:
- Negerai padarei.
Vaiks, su knyga atėjęs, nei nemislijo maudytis. Sekančoj die­
noj didelis žmogus toj vietoj prigėrė.

174. Netoli Priekulės ant kelelio tarp Mingės karčemos ir Prū-

siškių randasi arti upės ežers. Prie to kartą vyrs bedirbdams iš­
girdo balsą, tariantį:
- Čėsas yra, ale žmogaus nėra.
Tas vyrs neišmanė, nei iš kur tas balsas pareinąs, nei ką tas
ženklinąs. Bet štai po valandos atėjo žmogus ir tame ežere nusi­
skandino arba ir nuskendo. Kits, pro šalį praeidams, pamatė ke­
purę beplūduriuojant. Sušaukė kaimynus, o tie skendinį veik suž­
vejojo. Dabar tas vyrs suprato, kas tai per balsas buvęs, kurs,
žinodams, kas nusiduosią, pasakė, kad čia viens tą adyną nu-
skęsiąs.
(..Girdėjau nuo priekuliškių". Kr. Jurkšatis.)

175. Sakūčuos, Šilokarčemos pav., nekuri merga, į Mingės upę

vandens eidama, išgirdo anapus upės didiai dyvną dejavimą. Ten­
link nužvelgdama, išvydo ji ant to daikto mažą dyviną pavidalą.

477
Jau girdėjusi apie tokius atsitikimus, krūpterėjo, ale, ant Dievo
bei savo drūtumo pasitikėdama, to viso netbodama, žengė į upę
vandens semt. Kibirus prisisėmus, užuot laukan, lyg ko plėšama
vis gilyn į vandenį ėjo. Persigandus pradėjo Dievop šaukt. Tad
lyg atvalnyta ir vos išėjusi, pamatė nekurį jaunikaitį atbėgantį. Ji,
tai nuogandai išsprūsdama, visai nebatsisuko jau prie upės esantį
jaunikaitį pažvelgt, bet kiek galėdama namon bėgo, šaukdama:
- Eikšte gelbėt, šiaip viens žmogus prigers.
Namiškiams prie upės susibėgus, tas jaunikaitis jau nusken­
dęs buvo.

176. Paskalvių Razums su kaimynu, nekurią perpietę šalia

Ilgežero atsigulusu, išgirdo balsą:
- Eikita nuo čon šalin.
Razums pašokęs atsitolino, o kaimyns nesikėlęs tapė į ežerą
įplėštas.
Kitą kartą Razums, vėl ant to daikto gulėdams, išgirdo balsą:
- Eik šalin, šiaip tav prastai eis.
Jis pašokęs pakajingai paėjo.

177. Žmogus, kertant medžus, inmetė kirvį in upį. Iš gailes­

čio atsisėdo ant kranto ir ėmė verkt. Vandeninis užgirdo, pasi-
gailėj žmogaus - išnešė iš upės jam auksinį kirvį ir klausia:
- Ar tavo šitas kirvis?
Žmogus atsakė:
- Ne mano.
Vandeninis išnešė sidabrinį kirvį ir vėl klausia:
- Ar tavo šitas kirvis?
Žmogus vėl atsakė:
- Ne mano.
Vandeninis išnešė jo kirvį. (J)isai tada sakė:
- Šitas mano kirvis.
Vandeninis atidavė visus tris kirvius už jo tiesą.
Užgirdo apė tai kitas žmogus, ir jis nunešė ir inmetė kirvį in
vandenį ir ėmė verkt. Vandeninis išnešė jam auksinį kirvį ir
klausia:
- Ar tavo šitas kirvis?
Žmogus sakė:
- Mano.

478
 Vandeninis suprato, kad meluoja, ir nedavė jam nei vieno
kirvio.
(Pridavė Mat. Milukas iš Šeštakavo, Rudaminos par., Kalvarlijosl pav., Suvlal-
kųlgub.)

178. Dambrovičų (RagainĮės] pav.) Burba matė vakare didžoj

mėnesienoj šalia jo trobų esantįjį ežerą didiai sukunkuliuojant ir
iš to kunkulo mažą vyrytį iškylant, kurs tiesog pro vartelius ant
jo kiemo (dimsties) užėjo ir neapsistodams pro kitus vartus vėl
žemyn nupėslino.

179. Šapotuos, šalia Viviržės upės, nekurį rytą dyvnas deja-

vims girdims buvo. Tą pačią dien' ėjo čia trys vyrai maudytis.
Besimaudant jautėsi jie šalia esančią gelmę traukiami. Kačeig jie
su visu įgalėjimu prieš sylijos, tačau du prigėrė dar nei gelmėj
nebūdamu, o tretysis išsivalnijo. Po kelių dienų vėl tam daikte
dejavims girdėt buvo, ant to viens žmogus vėl nuskendo. Sako­
ma, jog ant tokio atsitikimo turį trys prigert.

180. Skirvytės Jovaržienė sako:

- Šalia mūs kelio Akmeniškiump, teip vadinamoj Bliūdduo-
bėj, yra laivas nugrimzdęs. Seniejie dar jo masto smailį matę.
Tuomet, kai čia dar prūdas buvo, nekurį rytą viena žmona pra­
eidama matė raudonai rėdytą vyruką iš to laivo šulus ant kranto
mėtant. - Toliaus ji sako: - Netoli Juodragės teip jau laivas nu­
grimzdęs, kuro mastą su geležinėms rinkėms, ant keturų pėdų
išsikeliantį, dar pati mačus ėsu.

181. Ta pati Jovaržienė, dar vikri, kačeig jau 84 metų turinti,

sako:
- Pamarij, Vorusnės pietų pusėj, teip vadinamoj Gilvilkėj, yra
laivas, iš oro nukritęs. Apie tai seniejie daug pasakodavo, o aš
rugpjūčo m[ėn]. 1842 m. tris naktis pagračam sapnavau, idant iš
to laivo demantą iškast eičau. O tai ir savo vyrui pranešus, po
paskutino sapno tądien apie 10 adyną vadinau ir jį drauge, už
tai jis mane išjuokė, o aš, špatą, kirvį bei Žaką paėmusi ir į Gilvil-
kę atėjusi, pradėjau apie tą laivą kast. Man apie jį vos apkasus,
jis jau lyg beiškyląs rodės. Aš tuoj trasos (virvės) galą su kirviu
nusikirtau ir, dar skardinu daiktų nuo čon paėmusi, juos jau į
Žaką sukimšus, pamačau vieną žirgą manęsp ateinantį. Susyk

479
pamačau kokius penkis žirgus apie laivą. Aš, Žaką su minėtais
daiktais pasiėmus, ėjau namon, tai man iš oro balsas prišaukė:
„Mes esam vienuolika vyrų, iš Atadrijos su šuo laivu šišon iš
oro numesti". Pradėm patėmijau kviečių bei miežų dyvnai ilgas
varpas pirm manęs ant pievos gulinčias. Tasai balsas iš oro dar
du sykiu pirm minėtaisiais žodžiais atsikartojo, o tas varpinis
taks mane ik namų parvedė. Iš tako viską šalia butelio iškrėtusi,
ėjau į vidų. Vakare vyrs parėjęs ant kiemelio krūvą miežų \
matė ir rūsčiai man tarė: „O kam tu tokią krūvą miežų ant kie­
melio papylusi?" Aš nusidyvydama išsiskubinus mačau čia, kur
Žaką ištuštinus buvau, baltą drobulę patiestą. Pamislijus, jog čia
negerai destis, grįžau į stubą, o rytojuj vietoj miežų krūvos bei
drobulės tą galą trasos bei skardinės išvydus, paėmiau ir ėjau
ant kelio pakast, ale čon negalėjau, kadang jie vis aukštyn kilo,
tik užkampij juos ramiai pakast galėjau. Po laivo kasimo antrą
rytą jau auštant ties mano langu vanduo, lyg iš viedro pilams,
nuo stogo žemyn, tartum viską aptvindams, ošt pradėjo. To be-
sidyvydama, prie lango prišokus, pamačau žirgą šalia lango, kur­
sai, lyg manęs išsigandęs, pasispardęs tris kartus apie butelį
apibėgo, tad', į stirną pasivertęs, laivop link strapseno. Pradėm
ir vanduo nuo stogo bėgęs paliovė, nei jokios vėžės nepalikdams.
Po pora dienų, prie šieno eidama, pamačau karietą su keturiais
juodžiais, viduj du ponu sėdėjo. Pro tą pakasimo daiktą prava-
žavus, tiesog į vandenį įvažavo ir laivop link pasuko.

182.Vištytežeris aptvera apie 100 ūbų pločo, ant jo dugno yra

kerų bei parvirtusų medžų ir apie 10 povandeninių kalnų lietu­
viškais vardais, būtent: Samanynų kalns, Girutkalnis, Kėrutkal-
nis, Malavikalns, prie giliausos (apie 50 m) gelmės - Didysis
kalns; to apie 40 murgų (= margų) plačią kaukolę vanduo tik 1
ik 2 m apdengia. Senovėj to ežero vietoj girė su grąžoms pie­
voms buvo. Toje bernams žirgus ir jaučus naktij beganant ir jau
sugulus, kartą paukštytis atlėkęs dyvinai ciepsėjo, lyg juos šalin
ragindams. Jiems tai nesupratus, palėkė paukštytis ir nekursai
senuks atėjęs užprašė juos iš tos pievos atstot, o teip ir antrąkart
atėjęs. Jiems tą paliepimą dar beapdyvijant, jis, treču kartu atsi­
skubinęs, jau lyg su piktu sakė:
- Na, dabar jau bėkite, kad su savo žirgais bei jaučiais išeiste,
šiaip visi prapulste!

480
 Tad' jie išsigandę, sukilę laukan skubinos. Jiems ką tik išėjus,
iš pietų pusės didis užims užkilo, nes vanduo dauba su didžu
ūžimu pro Auksinus lyg koks kalns putodams atsirito ir visą
pievą ik šos dienos apdengė.
Vėl kiti pasakojo, jog pirm to prie Stalupėnų didis ežers bu­
vęs ir tenai attekėjęs vis platyn spietėsi, o tas jau minėtasis paukš­
tais, virš vandens lakiodams, nepaliautinai ciepsėjo:
. —Vištyt, vištyt, vištyt!..
Tame išgąstyje sukilusiejie žmonės prasidžugę sušuko:
- Vištytis, Vištytis, Vištytis!..
Per tą jie buvo to vandens vardą atminę, o vanduo paliovė
splėtęsiĮsj ir ekėčų bei žagrų išplovęs.
Teip jau sakoma, jog vanduo augęs apsistojo per pažadėjimą
vienos dūšos kasmet, todėl kasmet jame viens vis priger.

183. Vištyčio ažeras - Vištytažeris - yra, sako, ateivis iš pietų

krašto, kiti sako - iš Prūsų. Kada atėjo - nieks nežino, o tąsyk ir
miesto da čon nebuvo. Jam atėjus, ilgai nežinojo jo vardo, tai
vanduo vis baisiai ūžė ir cipsėjo.
Dabar vieną sykį nuėjo dvi mergi ant ažero skalbtie. Joms
paežerij skalbiant, netoli jų vis cipsėjo.
- Ale Čia cipsi ir cipsi kaip Vištytis, - pratarė viena merga.
Na, tai ir atminė jo vardą ir apjako, o vanduo tuojaus nustojo
ūžęs ir cipsėjęs. Apjako dėl to, kad atminė jo vardą, kokį jis turė­
jo senovės vietoje. Paskui prasidėjo čia ir miestas budavotis.
(No Juro Basanavičiaus iš Ožkabalių.)

184. Ties sadžiu Tyrelių būva didelis ežeras. Vienąkart užeja

un Tyrelių juodas debesis ir stavėja (kabėja) užgulįs laukus čie-
las tris dienas. Žmanės, prieidami artyn, matė debesij žuvis plau­
kančias, tarytum ežerij.
Tuo pat laiku Lietuvaj un krašta maža prūdelia velėja viena
materiškė rūbus. Bevelėdama sudavė su kultuvi sau nykštį pirš­
tų ir sureka:
- Ai nykšti nykščiuk, kaip aš tavi užgavau!
Tik kų spėja ištart tuos žadžius, tuo tarpu pradėja ūžte, ir
nulėkė un tas vietas debesis, katras kabėja un Tyrelių sadžias.
Materiškį su rūbais numetė taT nuo krašta, ir pavirta prūdelis in
ežerų. Kai materiškė paskui apsakė, kas atsitika, kai ana nykštį

481
nusimuše ir surėkė, tai senieji žmanies pradeja samprotauti, kad
ta materiške inspėja ežerą vardų, tai ažtat tas ir nulėkė. Ir pra­
minė ežerų Ai nykštis, arba Anykštis.
(Užrašė „Petras Trupinėlis II" Jūžintų parap., Zarasų pav., KaunJoJgub.)

185. Viščuos ant Vištytežero (Žydkiemio par.) senovėj vie­

nam žmogui su pergalėliu velkiuojant (su valtele, meškerę įsi­
kandus), timpterėjus tuoj laukan vilko ir pamatęs lyg arklio
nugarą išsikeliant. Pabūgęs, kad jam pergalėlį neapverstų, vel-
kiavą paleidęs, kraštop skubinęs.
Čonai kitą kartą viens velkiuodams pamatė ant pergalėlio pryš-
galio katilo lanką užkibusį, kurį jis su irklu nustūmė. Antrąkart ir
nustūmė, o kai tas lanks trečiąkart užsikabino ir jis pasipustydams
nustūmė jį vėl su irklu atgal žemyn, tad jam balsas tarė:
- Rūdijau, rūdijau - dabar amžinai turu rūdyt...

186. Nuo Bubaino ant Pabalių per geležkelį persitiesuso kelio

rytų kampe plačos, storos samaninės kartos aplinkui apdengts,
apie 500 žingsnų ilgs ir apie 200 žĮingsnų] platus, visai tykus ežers
nūksa, kurame jį visai aprengiančoji girė lyg milžinzerkole neiš­
kalbamai gražiai atsispindž. Sakoma, jis visai be dugno esąs, o
tytveiką žuvų turįs. Seni žmonės pasakoja, jog tam ežere valtis
nugrimzdusi. Pirm daug metų jo vidurij dar masto gals išsikišęs
stūksojęs. Apie 12 adyną teip dienomis, kaip ir naktimis būdavęs
didis trūsas jame girdims, lyg kad laivininkams ant tolyn keliavi­
mo prisirengiant. Teipogi tankiai per jį laukinę medžoklę trau­
kiant girdėdavę ir matydavę dyviną vyrą aplink jį vaikščojant.

187. Apie metą 1750 Žemaičuos nekuro ežero vandenui į orą

pasikėlus, iš to visai juoda debesis atsiradus, kone dvi nedėli ant
vietos kybojus, baisiai ūždama bei krokdama, vis išgąstingesnė
pastodama, ik prie Mingės ties Krokų Lanka atošė. Tai čia gyve-
nantiejie žmonės lyg iš lankos, lyg iš debesies girdėję atsikartoti-
nai šaukiant:
- Nugraukit savo trobas ir traukit iš čia šalin, nes ta lanka tur
į ežerą pavirst!
To šauksmo atbojantiejie su visu jų labu šalin paskubo. Ne-
kuri moteriškė, duoną pakept besirengdama, pečšluostės išbė­
gus, prieš nesiliaujantį debesies ūžimą apmaudinga tarė:

482
 - Krokit, krokit, Krokų lankelės!
Tai buvo tos debesies vardas atmytas, kuri, pradėm plyšda­
ma, tą moterę ir kitas netlas su visa lanka aptvino. Dar šiandien
didis Krokų ežers ant tos vietos tyvuliuoj.

188. Kakšbalis - tai didelė bala, tur ant 30 pėdų storą kartą
pelkės, dabar jau kone sausas su viršumi vedanču keliu. Pasa­
kojama, jog senovėj tos balos vidurij didis bedugnis ežers buvęs,
dabar jau sumažėjęs. Tame ežere velnenka jau ant septintos ge­
ležinės krasės sėdėjus, o prieš kitą orą su krase ant ežero viršaus
iškildavus ir tad' su visa bala iškupdavus. Šešias krases jau pra­
sėdėjusi, o su prasėdėjimo devintosės geležinos krasės svieto gals
būsiąs. Teip jau matydavę apie tą bedugnį, ypačiai perpietėj, tris
mergeles vaikščojant.

189. Labai senose gadynėse stovėjusi šauna girė ant tos vie­
tos, kur dabar Kakšbalis gul. O to girio ypačiai beržų bei vinkš­
nų stovėjo. Bet sykį didelė vėtra pakilo ir tą visą girę išlaužė, o
kadangi tuočės žmonių menkai Lietuvo tebuvo, o girių apstin­
gai, tai tie medžiai pasiliko čia jau gulėt ir ant jų pagavo sama­
nos augti. Teip šita bala atsiradusi, o ir dar dabar daug šiekštų
to balo randasi.
Bet ir buvo ano girio daug ežerų, mažesnių ir didesnių, į ku-
rius vėtra teip jau daug medžų suvertė, ir tuose ežeruose paga­
vo samanos pirmiausiai augt, o potam iš čia vis tolyn nurietė.
Per ilgus čėsus tos samanos ant kits kitų augo, ir šiteipo ta bala
tokiuose daiktuose, kur kitąsyk lenkės buvo, dabar apie dešimt
iki penkiolika pėdų ir dar daugiaus gili. Ale dar ir dabar randasi
atviri ežerai, bedugniais vadinami, viduryje balos. Tie ežerai ki­
tąsyk buvo daug didesni, bet dabar jau iš visų šalių samanos,
toli įrietusios, juos sumažino. Tuos bedugnius sentėviai yra tan­
kiai išmatavę su ilgoms kartimis arba su ilgoms virvėms, akme­
nis prisirišę, ale negalėjo dugno rast. Vienąsyk, teip pasako keli
dar gyvi tebesą ūkininkai Kakšių kiemo, jie vieną nedėldienę
ėmė kone visų gaspadorių vadžias, tas sumazgiojo o svarboką
akmenį įrišo, o potam žemyn paleido. Ale kaip jau mažne visas
vadžias įleido, tai susyk tam, kurs laikė, tik trukt vadžias iš ran­
kų ir ištraukė, ir jos tam bedugnij pradingo, teip kad jie be va-
džų namo turėjo eit. Bet antrą rytą kožnas savo vadžias, gražiai

483
čystas, rado savo pastaldšalij bekabant. Tai buvo nemaž dyvų,
ir nei viens nežinojo, kaip tai nusidavė.
Bet šitam Kakšbalij teip jau iš senų gadynių randasi velnen-
ka, kuri vienam bedugnij ant geležinės krasės sėd. O vienąsyk ji
laivą iš debesies, kursai per balą traukė, nuplėšusi ir dabar tame
gyvenanti. To laivo masto viršūnė kyšojusi lauke, ir seniejie tą
galėjo matyt. Bet dabar ties ta viršūne arba ant tos viršūnės atsi­
radusi maža salutė iš samanų. Ta velnenka labai tankiai iškilda­
vusi ant viršaus, ir anie sentėviai ją gerai galėjo matyt. Vienąsyk
seniejie, parsigabenę čerknygininką, norėjo, kad jis ją iš tos ba­
los išvarytų. Kaip jis pas ją nuėjo ir jai tai pasakė, kad jis ją norįs
iš čia išvaryti, tai ji jam atsakiusi: jei ji turėtų iš tos balos, kur ji
teip ilgai ponavojusi, išeiti, tai ji savo ponystę išplatytų ant visų
Jsros pievų iki Kraupiško tilto, o prie Laugalių po tuom tiltu sa­
vo krasę pastatytų ir čia savo tikrą gyvenimą laikytų. Čerknygi-
ninks, tai išjos girdėjęs, davė jai pakajų, nės geriaus, kad ji pūsto
balo pasiliktų, ne kaip ant gražių laukų ponavotų, o ypačiai po
tokiu tiltu, kur daug žmonių dar ir šiandien tur keliauti. Prieg
tam ji sakius jam, kad ji, iškeliaudama iš tos balos, atkištų tą sky­
lę, kuri su didele arklio galva užkišta esanti ir per kurią visas tos
balos vanduo ir visi bedugniai ištekėt gali, o tai tie visi kiemai,
kurius ta srovė tropysianti, turėsią nukęsti. Kaip čerknygininks
tai vislab seniemsiems pranešė, tai jie labai nusigando ir dau-
giaus ją neužkabino, o todėl ji dar ir šiandien vienam bedugnij
besėd. Pamatyt jau dabar nei viens negaun. Ale kad ji tą savo
geležinę krasę bus susėdėjusi, tai būsianti sūdna diena.
O buvę šito balo teip jau ir daug velniūkščų, kurie tos vel-
nenkos vaikai buvę. Tie sename čėse ateidavę su kitais jaunais
klapais į Kakšių karčemą ant jaunimo ir šokdavę su mergoms,
kaip ir kiti, o vis būdavę žaliais rūbais apsirėdę. Bet išpažint juos
galėdavę ant to, kad ant sopagų užmydavo, nės jų sopagai vis
būdavę tušti. Ale kaip veik juos suprasdavę, tai ir prapuldavę.
Šitie velniūkščiai yra daug žmonių, kurie per balą arba paba­
liais keliavo, nudobę. Yra pasakojama, kad daugsyk radę negy­
vus žmones ir balo, ir pabalij baisingai sugnaibytus, lyg kaip
sukandžotus, teip kad vis mėsa nuo kaulų buvo nuplėšta, prieg
tam jų drabužius visur samanoms prikimštus, ir teip toks žmo­
gus biedningai ir išgąstingai turėjo pasibaigti. Kartais tie vel­
niūkščiai ateidavę pas piemenis arba pas ekėtojus ant lauko ir

4S4
prašydavę arklį, būk tėvs to vaiko arba mergaitės jam velyjęs, ir
dėdavosi kaip kokie labai pažįstami. Jei arklį anie sugavę paža­
bodavo ir jiems kokiam duodavo, tai jie užsisėdę nujodavę, ir
gana, arba ar iki į balą įjodavę ir arklį nuskandydavę, arba ar
pasijodę paleisdavę, o tai arklys ar tą pačią, ar kitą dieną par­
bėgdavęs. Ale potam jau iškytrę visi ir neduodavę.
Vieną kartą ir per Kakšių kiemą perjojęs ėgėrių kaprolius ant
puikaus juodžio, o keli vyrai stogą dengė. Kur jis per dvarą per­
jojo, tie, jį pamatę, dyvyjos, kur tas čia atjojęs. Ale jis neapsistojo,
per tą dvarą tiesiog į balą, o per balą vėl vis tiesiog per visus
bedugnius, ir teip toli, kaip tie vyrai nuo stogą tik matyt galėjo,
jis jojo ir nujojo. O teip seniejie pasako, kad jie tankiai yra jojant
matę skerskryžiais per balą, kur nei viens žmogus joti negal.
(Užrašė Kumutatis Kakšiuose, RagaiitlėsI pav. Iš: A. Schleicher. Handbuch
der litauischen Sprache. Prag, 1857. Bd. II, S. 202.)

190. Prie Kiečų, PakalnĮės] pav., yra Viliūnų marelė. Toji apie
4 km ilga ir jos vyrausame daikte 400 m plati yra. Vakarų pusėj,
pusėtinai ties viduru, apie 6 m aukšt vandens išsikėlusi apie 70
m aukšta kaukarėlė rogso. Pirm kiek metų daug akmenų iš jos
iškasę šalin pagabeno. Ant tos vietos buvusi pilis, o tai tame lai­
ke, kai marelė dar pieva buvus. Pasakojama, labai senuose lai­
kuose nekuroj naktij, mergoms pievoje jaučus beganant, prieš
vidurnaktį atšuoliavo nekursai vyras ant balto žirgo, šaukdams:
- Kuo greičausiai jaučus nuo pievos žemyn varykit, šiaip visi
prapulste!
Tuoj buvo didis ūžimas girdims, ir, joms jaučus vos nugujus,
pieva į marelę pavirto, draug ir minėtoji pilis nugrimzdo.

191. Vamakalnų Valatienė, apie 80 metinė, prie Viliūnų ma­

relių užaugus, apie pilkalnį teipo sako:
- Senovėje ant jo viršaus skylė buvo, jį bandė nukasti, bet ką
dienoj nukąsdavo, naktij užžerdavo. Šaurės pusėj tos kaukarė-
lės, arba apdumto pilkalno, tyvuliuo viršau minėtosės marelės
apie 16 ūbų didume. Jų vanduo iš Vištytežerio urvą partekąs. Jį
nuleidus, trys ežerai liktų. Marelių prasidėjims sekančiai skamb:
Apie metą 1676 ant tos vietos elksnyns buvęs, kurame gy-
vuolius ganydavę. Teip ir nekurį vakarą penkios mergos jaučus
ganę. Joms pakajingai beganant, atėjęs pas jas nekursai nepažįs-

485
tams senuks ir raginęs jaučus iš pievos laukan varyt. Joms ne
tuoj klausant, raginęs ir antrą kartą, o trečią kartą sakęs jis joms:
„Jei jūs neveik išvaryste, tai jums prastai eis". Jos pabūgusės sku­
binosi su jaučiais laukan, tai elksnyne pukšėt pradėjo, o rytmetij
minėtoji vieta į mareles pavirtusi buvo ir vis didyn splėtės. Žmo­
nės susitarė tvinimą užtvenkt. Nieko negelbstant, nekursai se­
nuks liepęs to vandens vardą atmyt, tad nesiplėsiąs toliau. Viens
sakė: „Elksnupė", - tas buvo tikrasis vards. Tai tvinims ir tuom-
žyg apsistojo.

192. Toj vietoj, kur šiandien Viliūnų marės yra, žiloje senovė­
je žalia riebi pieva bujavus, kuroje dide kaimenė bandos liulėte
liulėjus. Jos ponai tam apstume ir svieto, ir Dievo užmiršę, už tai
jiems tą bagotystę Dievas attraukt apsiėmęs ir juos prie žemės
darbų prikreipt. Jis, žiluose rūbuose, senuko pavidale pas juos
atėjęs, jiems pranešė, tardams:
-Trečoj naktij ta visa pieva į marę pavirs. Meilydami išlikti,
gykit ir gyvuolius nuo jos žemyn.
Žmonės tai juoku nuleido, o teipo ir antrą vakarą, ale kai tre­
čią vakarą tas senuks atėjęs ragino nuo pievos žemyn trauktis ir
jau bangų ūžimą išgirdo, tai jie subruzdę vos paspėjo savo kai­
menę nuo pievos nugy t, tik didžiausis bulius, kursai įsirėžęs prieš
tą ūžimą vamplino, neišgelbamai vilnyse prapuolė.
Po daug metų vasaros laike du milžinu iš tolimo krašto prie
tos žuvimis labai bagotingos marės atklydinėjo, o dėl gražumo
tos vietos sutarė čon ant vis pasilikt ir pradėjo įsigyvęt viens rytų,
antrasis vakarų vandens pusėj, ale, tik vieną kirvį turėdamu, ap-
sikeisdamu jie viens kitam per vandenį prisismogė ir daug me-
džų pasikirto. Teip vienoj dienoj vakarinysis milžins užmigo, ry-
tinysis, kirvio prašydams, nebįstengė aną prišaukt, tai pradėjo jį
su žemės grumstais apmėtyt. Ir tai nieko negelbstant, paskiau jis
pats, per marę peršokęs, rūstume ano kirvį pagriebęs, užmušė jį
ir labai savo staigumą apgailėjo - ale kas padaryta, tai padaryta!
Su toms sumestomsoms žemėms jį apžėręs, dar didį kapą, ypa­
čiai ant galvos, supylė, o vėliaus ant to daikto pilį pabudavojo.

193. Venskų Reisgys sako:

- Pirm daug daug šimtmečų, o bene ir tūkstantmečų Milžin-
girė su labai tankiais ir aukštais medžiais ne tik vien ik Baltjūrės

486
rytino kranto, bet atpenč ir tolokai į pat jūrę nusiekė. Pirmiejie
čon atėję lietuvininkai toj girėj nuo jūrės krašto ik Nemuno lan­
kos spindžus išsikirto, o vėjai ūždami juos su smiltimis pildė.
Kartą toks šturms užkilęs aža visu smarkumu ne vien kraštą gi-
rės palaidodams nuo 1-50 m aukštas smilčų kopas supustė, bet
ir pat Nemuno įtaką, kuri tuomet nuo šaurinės alkūnės per dvi
myli pietun link, bene kur dabar didėji smulklynė yra, savo kelį
į jūrę turėjo, smiltimis abelnai užpustė. Tad' užtvenktasis Ne-
muns, iškupdams savo lankas, teip aptvino, jog per tą vandens
spaudimą jas su jų gražomsoms kvietkomis į mares paversdams,
bene ant amžų pakavojo. Kur dabar kopkalniai yra, čia buvęs
teip vadinamasis Sklyps nuo rojaus sodo.

194. Klaipėdos pav., netoli Bendikų, rytpiečuos yra pievoje

pailgs lėkšts (negilus), vienoj adynoj smagiai apeinams ežers.
Aplink jį, ypačiai vakarų pusėj, išžūr, lyg būt koks asils, ketur-
vage žagre vėjo greitumu ardams, apvažiavęs, nes tik labai re­
tai visos keturos, daugiau tik 2, 1 bei 3 vagos ne visai viena
šalia kitos ik 0,50 m aukščo gul. Pietų pusėj ant ežero krašto
gul ant 1,30 m aukšts, 1,30 m platus ir 2,30 m ilgs akmuo. Teip
jau yr ant krašto antras to pačo didumo, tarytum šojo brolis,
šaurpusėj ežero vandenyje gul ant trijų daiktų suskaldintų ak­
menų krūvos, lyg tokio pat didumo buvusų. Pasakojama, jog
žiloje senovėje du dideliu akmenų šalia viens antro viduryje
ežero gulėję, tai kartą velnias iš kasžin kokios priežasties vieną
į pietų, kitą į šaurės pusę išmetęs, bet tuodu jau seniai suplai-
šintu ir šalin nugabentu ėsą.

195. Ventės rags, ŠilokarčĮemos] pav., su savo apie 15 pėdų

plačuoju galu ir ant 12 pėdų pakuprytąja nugara kokią 600 žings-
nų marėsn įstrigęs rogso. Nuo jo galo kokią 1000 žingsnų piet-
vakarun į mares 9 pėdas po vandenų yra apie 6 murgus dide
teip vadinama Kūlė, arba Akmenė. Giedroj dienoj ant to plecaus
ne vien išmėtytų akmenų, bet ir didžų trobų pamatas nuo milži­
niškų akmenų, ant kuru dar plytų eilės, o ir plačos grįstos ūly-
čos matomos. Vakarų pusėj to plecaus 3 pėdų gili, 12 pėdų plati
upė yra. Ta akmenuotoji vieta paženklin tą vietą, ant kuros kry­
žiokai Ventės pilį (Vindenburg) ir bažnyčią pabudavojo. Prie tos
bažnyčos ir nuo kopų kiemai priklausė, kaip tai: Nidė, Pilko-

4X7
piai, Rožytė, Agila, o ir kiti nuo kopsmilčų jau apdumtiejie. Ko­
pų rytinam pakojij 20 vaisingų kiemų buvę, o šiandien vien var­
gingi žvejų kiemai jau nei pusę to skaitliaus neatsiek. Agila,
gražus, 24 gaspadorų bei sklestančų daržų kiems, jau pradžoj
XVIII šimtmečo kopsmilčų apgalėts, persibudavojo ant tos vie­
tos, kur šiandien žvejų kiemeliu Preila bei Pervalka stūkso. Ant
jųdviejų senosės vietos dabar ant 90 pėdų aukšts kopkalnis su-
pustyts. Šalia jo kojų šaurėj kopų priegadingiausia smuklynė yra.
Preilai teip jau kopkalnis ant kulnų, o Pervalkai marės už akių:
pirmąjį grumzdin kopos, o antrąjį marės praryt ketina. Aukščau-
sia kopų nugara ik 200 pėdų išsikėlus jau nuo senojo Agilos kalno
ik už Pilkopų kiemo, taigi 3 mylias nusitęsė, jų plikosės baltosės
smiltys lyg sniegas vėjo varinėjamos marėsp link keliauja. Berods
su laiku jos vėl apsistos, kadang dabar jos su pušelėms apsodina­
mos tamp. Senovėj kopęs didžiais medžiais, žalia gire, apaugusės
buvo, teip jau ir šiandieniškosės marės, kurios ties Nide bei Vente
ant 2 mylių plačos, girų bei pievų vieta buvo, tik, kaip minėta, pro
Ventės vakarinę pusę, teip vadinamą Kopupę, tekėjo. Pradžoj XVII
šimtmečo vilnys jau Ventės pilies mūrus paplovė, o gale to pačo
šimtmečo vanduo, jau ik bažnyčos atsiplovęs, tąją nuplėšė. Vė­
liaus ją Kintuos atbudavojo. Abelnas pilies ir miestelio apsėmims
vasaros laike šaurvėjui smarkaujant prasidėjęs, tad', jam apsisu­
kus iš pietų, ir paskujas liekanas vandens prarijęs, o tai vislab,
sako, trijų dienų tarpe nusidavę.

196. Jau labai labai seniai tai viens velnias keliavo į Maskoliją,
į miestą Kauną, į svodbą ir ėmė labai didelį Žaką, pilną akmenų, ir
norėjo su tais ties Kaunu Nemuną užpilti, bemislydams tokiu dar­
bu visiems svodbos svečams didelę garbę išrodysiąs. Ale dar šau­
ną galą pirm Įsruts tas žaks praplyšo ir akmens, jam nežinant,
pagavo birt ir vis pamaži biro, kol jam iki į Kauną iškakus pasku­
tinis iškrito, bet tas buvo didžiausias ir kaip kokia miema troba
teip didelis. Tas akmuo dar ten tebgul ant Nemuno kranto, ir dar
gerai galima pažint, kaip jis velniui yr ant nugaros gulėjęs, nės
visa nugara ir pečiai įsispaudę buvo. Velnias, tai pajutęs, labai
perpyko ir spjaudydams tuojaus atgal grįžo. Bet ta visa šalis nuo
anapus Įsruts iki Kauno dar iki šiai dienai daugybę akmenų tur.
(Užrašė Kumutatis KakŠiuose, Ragamlesi pav. Iš: Schleicher. Handbuch d(erl
litlauischen] Sprache, II, 247.)

488
 197. Apie trijose myliose nuo Kauno, važiuojant Nemunu j
viršų, keleivis privažiuos miesčiuką Rumšiškius. Miestelis, ot,
paprastas sau, bet Nemunas ties juom visai nepaprastas, krūva
akmenų užverstas, lyg kadaise būtų kas norėjęs per Nemuną
taką nupilti tiesiai į rūmus, ką riogso ant tiesiojo Nemuno kran­
to. Vargas luoteliui arba valčiai, neįpratusią ranka valdomai: su­
suks ją Nemunas, sriovė mes ant akmenų ir į trupučius
sudaužys!..
Dėl to tai tenykščiai žmonės aną akmenyną ir vadina Velnio
tiltu ir persižegnoję tokį padavimą pasakoja.
Kadaise, gilioj senovėj, anuose akmeniniuose rūmuose, ką
sergsti tiesįjį Nemuno krantą, gyveno garsus ir turtingas kam-
barininkas Borisavičius. Turėjo jisai dukterį Marytę, su kuriąja
skaistumu negalėjo lygintis nė viena iš visos Lietuvos mergina!..
Borisavičius gyveno labai linksmai. Jo rūmai visados būda­
vo pilni svečių, o stalai apstatyti skaniausiais valgiais ir gėri­
mais. Daili Marytė visados vaišina svečius ir šypsosi, kaip jaunai
merginai pritinka, kad net jos mėlynos akys blizga. Ant tų jos
mėlynų kaip dangus akių tėmijo daugelis svečių, slėpdami šir-
dij kuo karščiausius jausmus.
Tarp svečių smagiausiu rodėsi vienas niekam nežinomas, ap­
sitaisęs navatnais, turbūt vokiškais rūbais. Sakėsi atkeliavęs iš
tolymos šalies, paeinąs iš aukštos giminės, dėl to jį ponas
kambarininkas meiliai pas save priimdavo, ypač kad jis buvo
labai meilus ir dailus. Kiti gi svečiai kreivai ant jo žiūrėjo, nes
patėmijo, kad rūmų koplyčios lenkiasi, o prie Marytės vis ar­
čiaus slenkasi.
Ant galo vieną dieną anas nežinomas svečias pasakė Mary­
tei, kad ją myli ir norėtų ją vesti. Mergina tik užkaito, o anas
baisiu balsu stačiai pasakė nabagei, kad jis neyra žmogum, tik­
tai velniu!.. Mergina nusigando, bet ne už ilgo atsipeikėjo, pakė­
lė galvą ir drąsiai tarė:
- Tekėsiu už tamstos, jeigu viena nakčia išbudavosi per Ne­
muną tiltą į Rumšiškius...
O mylėjo Marytė kitą - jauną Stasiuką, kaimyną, ką per ažią
Samiliuose gyveno. Davė jam žinią, pripažino viską ir jo pagel-
bos prašė.
Išbėgo Stasiuks nakčia prie upės, o čia žiūri - velnias Nemu­
ną akmenais užversti nori.

489
 Šoko Stasiuks i upę ir pradėjo gadinti velnio tiltą. Pyksta vel­
nias, putoja iš piktumo: ką padės kur akmenį, tai jį Stasiuks nu­
verčia... Pradėjo tad jis nešioti baisius didelius akmenis ir versti
į Nemuno dugną. Tų didžiųjų akmenų Stasiuks jau negalėjo pa­
judint... Susiėmė tik rankomis galvą ir bailiai tėmijo, ar greit vel­
nias pabaigs tiltą.
Štai jau velka didelį paskutinį akmenį - mes jį, ir tiltas bus
pabaigtas!.. Sudrebėjo Stasiukas, ir staiga - triskart užgiedojo
gaidys!.. Velnias tik sucypė, susirietė, akmenį išleido iš nagų ir
iš piktumo teip rėžė plaštaka į akmenį, kad ant jo visas delnas
atsispaudė!..
Ir šniokščia Nemunas po Rumšiškiais, ieškodamas kelio tarp
akmenų, o ant jo kranto prie rūmų guli didelis akmuo, o ant jo
išspaustas ženklas didelės rankos, ne žmogiškos, tiktai velniškos.
(Iš „Žvaigždės", 1902, n.3.)

198. Iki šio laiku tiki prasti žmonės, kad su sidabrine kulka
galima nušaut velnią ir raganas. Teip pasakojama, šalia upės bu­
vęs kaimas, kuriame gyvenus ragana. Ta ragana darydavu gy­
ventojams visokius burtus. Ūkininkai to kaimu žinodavu, kada
ji išeina daryt burtų, ir saugodavu savu gyvulius, ale nė jokiu
būdu negalėjų išsergėt.
Vieną kartą susitari du vaikinu sergėt, ir kad ragana nematy­
tų jiedviejų, juodu pastati vežimą su šienu vidurij kiemo ir pats
atsiguli į tą vežimą raganos sergėt. Ale kaip tik atėju vidurnak­
tis, juodu pasijutu ėsą su vežimu vidurij upės! Ką jie nedirbda-
vu, o nieku negalėdavu raganai padaryt! Bandydavu ir šaut, ale
kulka jos nimdavu. Visiems aplinkiniams skųsdavosi, kad jie per
tą raganą negalį gyvent.
Atėju kartą viena senuki, ir jie jai pasiskundi. Tai ta senuki
liepi užsiprovyt muškietą su sidabrine kulka arba šventintais kvie­
čiais. Tie ūkininkai teip ir padari: užpsirovinu muškietą su sidab­
rine kulka ir lauki ateinant raganos. Pusiaunaktij atėju ragana ir
ėjų tiesiog į tvartą. Kaip ji inėju į tvartą, tai jie tuo užstoju už durų,
ir kaip tik ragana ėjų atgal, tai tuo iššovi ir nušovi raganą.
(Užrašyta apie 1871 m. Veliuonos tarmėje. Kaimo pav., priduota Ed. Volterio.)

490
 NEPAPRASTA JONO BASANAVIČIAUS
IR VILIAUS KALVAIČIO KNYGA

Iš įvairių reikšmingų žymiojo lietuvių tautosakininko Jono

Basanavičiaus darbų ši knyga išsiskiria daugeliu atžvilgių: te­
matika ir žanrais, kūrinių veikėjais ir prasme, vaizdine erdve ir
emocine atmosfera. Stebina ji ir kalba, regioniniais tekstų atspal­
viais, nepakartojamais kūrybos klodais, kur žodžio menas ataus­
tas tikėjimais, prietarais, religiniais įsitikinimais, kur tarp siuže­
tinių kurinių įsiterpia papročių aprašymai, tradiciniai posakiai,
liaudiško filosofavimo fragmentai.
J. Basanavičius šia knyga praskleidė ir įamžino svarbią liau­
dies kultūros sritį, pateikė skaitytojams įvairiausių pasakojimų,
vienaip ar kitaip susijusių su mirties, būties - nebūties riboje su­
siklosčiusiais papročiais, tikėjimais, su tradiciniais vaizdiniais,
ano pasaulio būtybėmis, iš kurių ryškiausios - vėlės ir velniai.
šioje knygoje gausi medžiaga suskirstyta į 25 skyrius, šitaip
buvo atkreiptas dėmesys į reikšmingas tėkšti} grupes. Vienose
atsiskleidžia bendresnių dalykų, esybių supratimas ir įsivaizda­
vimas - tai pasakojimai apie dangų, skaistyklą ir pragarą, apie
giltinę, marą ir cholerą, apie dvasios substanciją ir pavidalus,
apie visokius pasivaidenimus, slogučius, prakeikimus, vaidu-
lius ir velnius. O kiti skyriai labiau susiję su šermenimis ir laido­
jimu, taip pat vėlesnių įtikėtų nepaprastų sąlyčių su mirusiai­
siais apsireiškimais. Čia išryškintos tokios tematinės grupės:
„Vėlės per šermenis bei laidotuves", „Vėlės mirusiųjų prie pa­
liktųjų", „Apie vėlių namon grįžimą", „Apie sukvietimą vėlių",
„Kaip ilgai dvasės, kūnui mirus, ant žemės liekti", „Vėlių giedo­
jimas ant kapinių", „Vėlės bažnyčioje", „Kaip vėlės žmones ko-
roja ir kankina", „Kodėl dvasės [vėlės] vaidytis tur". Šitaip bu­
vo pabrėžiama pasakojimų gyvoji kultūrinė aplinka, jie
pateikiami papročių, tikėjimų, tradicinių vaizdinių fone.
Iš taip arti pasidairius į visą mirties, laidojimo ir išėjimo į ana­
pus eigą, pasisekė sukaupti ir paskelbti labai turtingą ir įvairią
žodinę kūrybą. Kokių tik čia temų neišryškėjo! Štai, pavyzdžiui,

491
sakmės, susijusios su karstų dirbimu. Užrašyta jų keliolika iš pa­
čių dailidžių, padariusių daug dešimčių karstų. Jose ryškus mo­
tyvas, kad jau prieš mirti kažkas ateina apsižiūrėti arba praneš­
ti, jog reikės karsto. Toks ženklas dažnai būna darbo įrankių
suskambėjimas:
Skaisgiruos, Gumbinės paw, Lizdaitukui dailydaut besimokinant, nekuroj
dienoj pjūklas, visai neužgautas, garsiai suskimbterėjo.
- Čia vėl kas nors pasimiręs bus, - tarė mistras.
Po valandos atėjęs Lizdatis sūnui seselės mirimą prisakyt, o podraug ir
grabelį apsteliuot - tai išsireiškė, kad tas skimbterėjims mirimo laike atsitiko.
(IV 35)
Kartais sužinome, kad dailidė yra tiesiog paprašomas pada­
ryti karstą. \ langą kažkas pabarškina ir sako: „Ir man vieną". O
dailidė tuo metu darė karstą (žr. IV 30). Ne vienas dailidė teigia
šitokius ženklus esant dažnus ir būdingus:
Mediškiemių, Tilžės paw, Stragys, sens dailyda, sakydavęs:
- Aš jau apie šimtą grabų padaręs esu, bet nei vieną be pirmprisimaldavi-
mo, nes vieną, dvi ir tris dienas pirm grabo steliavimo į pjūklelį pagračau ik
trijų kartų suskimbterėja, nes kaip riktingai einąsis ziegorius laiką, teip toks
suskimbterėjims grabo apsteliavimą paženklin... (IV 37)
Tokių ir panašių įvairiausiomis progomis išsakytų sampro­
tavimų, pastebėjimų, žinių rasime daugumoje knygos skyrių. Yra
ir labai plačių apibendrinimų siekiančių tekstų. Štai fragmentas
iš kunigo Kristupo Jurkšaičio užrašymų, kuriais prasideda ant­
rasis skyrius - „Apie rojų (dangų), čysčių ir peklą":
Lietuvoje visi tai tik iš numirštančio ž.mogaus dvasę išeinant ir tą nepražū-
vant ir neprapuolant. Vapų balsas jiems sakąs: „Kūnas žemėj, dūšia danguj".
Dievobaimingiejie tur tą tikėjimą, kad gerųjų dūšia, kūnui mirus, tiesiog dan­
gun, o piktųjų - tiesiog peklon einanti. Keli tur tą mislį, kad potam nabaštinin-
kų dūšios ant žemės jau nesimaišo, bet daugiausia dalis lietuvininkų tiki, kad
dvasės dar apie gyvuosius sukinėjasi, o kiti, beje, irgi tai tiki, būk jos ant gyvų­
jų dar nors kokią valią turinčios juos pamokinti arba ir tiesiog bauginti. Todėl
daug yra tokių, kurie pro kapines, ypačiai naktyj, eiti bijosi. (II 2)
K. Jurkšaitis yra užrašęs ir iš savo tėvų girdėtas racionalias,
raminančias nuostatas vėlių, numirėlių atžvilgiu:
„Vaikai, - teip ji [motinėlė] kalbėdavo, - numirėliai jums nieko nedarys,
dvasių neprivalote bijotis, ale nuo gyvųjų pasisaugokite, tie jums gal daug ką
užkenkti... Jeigu jūs baugštotės pro kapines praeiti, tai tik drąsiai pasakykit
numirusiems „labą vakarą" arba „labą rytą", tada jūs nebijositės ir nieks jus
negandys. (II 3)

492
 Tėvai sakydavę, kad dėl dvasių galima būti ramiems, nes jos
neturi nei kūno, nei rankų, nei kojų, nei liežuvio. Dvasia tik dva­
siai tegalinti apsireikšti.
Tačiau knygoje daug kartų daugiau yra bauginančių pasa­
kojimų. Tai įvairios kilmės motyvais, vaizdiniais, idėjomis apsi­
pynę, iš viduramžių ar dar senesnių laikų atklydusiais tikėjimais,
prietarais atausti, su religinių tekstų žiniomis sumišę, savo laiko
išgyvenimus ir vertinimus reiškiantys visokio turinio tekstai. Kad
būtų akivaizdu, palyginkime kelias sakmes apie dangų ir pra­
garą. Kiek čia rasime įvairiopos liaudiškos kūrybos:
Teipogi pasakojama, jei miršta vargdienis, doras žmogus, tai jis patenkąs
ant tūlos gražios, žalios pievos, bet bagočius, ypačiai kurs be mielaširdystės
buvęs, atkankąs j tokį žemės kraštą, kur daugiaus nieko neesą, kaip tik vieni
dyguliai bei dagiai... Arba sakoma: bagotiejiebei kietaširdžiai žmonės turį degti
arba virti dideliuos katiluose, po kuriais vargingiejie ugnį kūrina. (II 4)
Prie rojaus vartų stovi du milžinu: Auštra, kursai šviečia kelią einantiems į
rojų, ir baisusis didžgalvis, storlūpis Vėjas, kurs vienu pūsterėjimu atgal nu­
pučia tuos, kuriems nedaleista rojun patektie. Per tą upę yr toks plonas tiltelis
kaip vortinklio siūlelis: dūšios gerųjų, teisingųjų žmonių lengvai pereina per
tą tiltą, nelabųjų - Vėjas nuneša atgalios ing tyrus tamsybių laukus, kur knibž­
da baisiausi žvėrys, su daugybe galvų bjauriausi žalčiai, gyvatės, arba vėl in-
meta jais ing tą upę, kur verdanti smala teka. (II 5)
Kiti sako, rojus esąs rytų šalyje, ant viršaus tokio stiklo kalno, o jau tas
kalnas riogsąs aukščiaus debesų. O jau jo statumas (skardumas) ir slidumas -
neišpasakytas! Užliptie ant jo galį tik teisingiejai, o dūšelės nusidėjėlių nuslįsta
nog to stiklo ir žemyn nukrinta, kur jų laukia išsižiojęs baisusis Pukys ir, apa­
čioje kalno gulėdamas, jais nupuolusias praryja... (II 6).
Jau iš šitų trijų atkarpų matome, kaip kiekvienas pasakoto­
jas vis kitaip įsivaizduoja po mirties žmonių laukiančio teisin­
gumo (dangus) ir bausmės (pragaras) įsikūnijimą. Kartais pa­
sitaiko net paradoksaliai pavaizduotų situacijų. Antai Nibudžių
Sluoksnaitis, surinkimininkas, nupasakoja tokį atvejį, kai pats
velnias nejučiomis tampa vos ne krikščionybės agitatoriumi,
girdamas dangaus grožybes ir baisėdamasis pragaru (II7). Ki­
toj sakmėj dangus pavaizduotas anaiptol ne kaip neapsakomų
gėrybių šalis visiems. Turtingas šykštus žmogus, miręs ir dan­
guj atsidūręs, aplinkui mato kitus vien puošniai dėvinčius ir
visokių valgių turinčius, o pats „būva nuogs, pliks ir neturėja
nė pinigų, nė duonos plutelės". Ir antrą kartą atsidūręs dangu­
je, dėl šykštumo vėl buvęs nubaustas: „pasijunta anąja dum­

493
 blinąja sermėga aprėdyts, o an stala padėts purvinasis duonas
kepals" (II 11).
Mus stebina tas gaivališkas, šimtmečiais trunkantis kūrybi­
nis išmoningumas, kuriam ankšti buvo ir kanonizuoti religinių
tekstų rėmai, ir naujaisiais amžiais švietėjų diegiamas raciona­
listinis pasaulėvaizdis. Ryškiausiai kūrybinės žmonių galios at­
siskleidžia per pasakas, kurių šioje knygoje - dešimtys. Pasako­
se kur kas įspūdingiau išplėtojamos temos, jose įkūnytos ir
svaresnės mintys. Imkim kad ir pasaką „Giltinė - kūma" (AT
332), kur siekiama fantastiniu būdu pratęsti žmonių gyvenimus,
o atskiruose variantuose išreiškiama svajonė tapti nemirtingais.
Žmonės pasakoje ima nebemirti, kai giltinė gudrumu uždaroma
karste ar kitoje ankštoje vietoje. Tiesa, šie kūriniai neturi pasakų
estetikai būdingos laimingos pabaigos: mirtis, netyčia išvaduo­
ta, vėl imasi savo įprastos pjūties (III 3,4).
Iš paskelbtų pasakų, sakmių, legendų ir padavimų išryškėja,
kokios įvairios iracionalios jėgos, žmonių manymu, supa jų pa­
saulį. Mirčiai nutraukus gyvybės siūlą, atsiranda vėlės ir savo­
tiškų gebėjimų turintys numirėliai. Tam tikrais atvejais jie gali
virsti slogučiais ar slogutėmis. O greta dar spiečiasi vaidulių,
vaiduoklių ir velnių aibės. Vienos šitų esybių, ypač vėlės, turi
įprastą žmogišką pavidalą (balta moteris, kūdikis) ar tėra šešė­
lis. Kartais jos pasirodo kaip vaiduokliškos šmėklos:
<...> jis pamatęs prie pašiūrės už vežimo ilgą, lyg šienkartę, žmogišką pa­
vidalą. Ir savo pačią išsivadino: abudu nusistebėjo, kai, šunui lojant, tas pavi-
dals susitraukdams, ant trinkos besisėsdams, labai stors pastodavo, o šunui
nutilus, tai vėl lyg šienkartė išsitiesė. (IV 55)
O kiek kartų tos paslaptingos jėgos pasirodo paukščių ar
gyvulių pavidalu. Čia pasakotoją išgąsdina nepaprasti žirgai,
ten - jautis, milžiniškas šuo, gaidys, avinas ir t. t. Kartais ira­
cionalaus pasaulio pastebimi tik veiksmai, jų pasekmės, o pa­
čių veikėjų nematyti.
„Ano pasaulio" padarai įvardijami nevienodai. Viena ten­
dencija - iš karto priskirti žinomų būtybių kategorijai, pava­
dinti įprastu vardu: slogutis, giltinė, kipšas, dvasregys ir pan.
Kita tendencija - neįvardyti nusakomuoju vardu vaizduojamąjį
veikėją. Šitokiais atvejais tik paminimi jo požymiai, veiksmai:
juodas, baisus, „raudonomis kelnėmis", „nepaprastai nusikva­
tojo" ir pan.

494
 Pasakojimai apie susidūrimus su „ano pasaulio" jėgomis (jos,
beje, šiame pasaulyje dažnai veikia!) parodo, kaip nevienodai
įprasminami vaizduojamieji įvykiai. Yra nemaža tekstų, kur „ano
pasaulio" jėgos parodomos kaip nesuprantamos, chaotiškos,
grėsmingos žmogui. Kituose pabrėžiamos ir jų veiksmų priežas­
tys: ar gyvieji nusikalto (pvz., nepalaidotas deramai, yra nusken­
dęs), ar mirusysis buvo blogas, piktas, kietaširdis. Kartais „ano
pasaulio" jėgos vykdo ar padeda įgyvendinti teisingumą, yra
žmoniškos. Sakmėmis išsakomi ir vėlių prašymai. Konfliktų, su­
sidūrimų su pavojingomis jėgomis pasekmės labai įvairios: per­
sigandę žmonės suserga, miršta ar, priešingai, sugeba atsikraty­
ti, sustabdyti vaidinimąsi ir pan. Kvailo velnio pasakose
triumfuoja žmogaus gudrumas. Čia prasiveržia ir šiurkštus, ne­
žabotas juokas, kai išbaidomas velnias arba jis begėdiškai ap­
gaunamas, vietoj pažadėtos sielos pakišus nepadorų pakaitalą
(XXV 27).
Žinoma, tai tik dvi poliarinės kryptys, kaip įprasminamas
žmogaus susidūrimas su „ano pasaulio" jėgomis. O kiekvienos
konkrečios temos plėtojimu išryškinamos savitos prasmės. An­
tai pasakojimuose populiari yra moters ir iracionalių būtybių
susidūrimų, konfliktų tematika. Vienas iš tokios tematikos kūri­
nių yra sakmiška pasaka apie numirėlį vyrą, kuris išsiveda savo
žmoną (AT 365). Šioje knygoje skelbiamas ir toks minimos pasa­
kos variantas, kur dvi moterys, pernelyg gailinčios savo miru­
sių vyrų, yra jų pakviečiamos vykti kartu į kapus, ir jos tik gud­
rumu išsigelbsti nuo grėsmingo galo (žr. XII 5).
Kad žinojimas ir sumanumas neretai tegali išgelbėti žmogų
nuo pražūties, rodo ir kitas tos tematikos kūrinys - pasaka apie
velnią meilužį (AT 407). Joje pavaizduota šiurpi istorija. Mergi­
na, vardu Magdalena, pastebėjusi, kad ją lankančio ponaičio vie­
na koja yra arklio, ima sekti jį ir sužino, jog jis kasnakt sugrįžta į
kapus. Mergina išsigandusi nebeįsileidžia ponaičio. Šis pagrasi­
na artimųjų mirtimis. Ir iš tikro miršta tėvas, paskui - motina.
Pagrasinama, kad ir ji mirs. Prieš mirtį mergina imasi gudrybių:
paprašo ją numirusią ištraukti pro slenksčio apačią, lydėti lau­
kais ir pakast grįžkelėj.
Po laidotuvių vakare ateina tas kipšas vėl ir klausia:
- Slenksti slenksti, ar lydė per tave Magdaleną?
- Ne.

495
 Klausia kelio:
- Ar lydė čia Magdaleną?
- Nelydė.
Jau jis nežino, kur ji dingo, - nuvė savo keliais. (XXV 50).
Toliau prasideda romantiškoji istorijos dalis: grįžkelėje išau­
ga graži radasta. Ponas ją nuskina, užkiša už paveikslo - radas­
ta nevysta. Naktį, išgirdęs subraškėjus, grauduline (grabnyčios)
žvake staiga nušvietęs kambarį, pamato - graži mergina plau­
kus šukuoja. O tokio žiburio apšviesta, nebegali ji pavirsti gėle.
Ponas buvo jaunikis - tuoj ją vedė, ir laimingai abu gyveno.
Tokių laimingų pasakiškų istorijų knygoje paskelbta dešim­
tys. Bet kur kas daugiau čia liūdnų ir kraupių nutikimų. Štai,
pavyzdžiui, dar vienas tos pat tematikos kūrinys, kur pavaiz­
duota drastiška moters ir velnio ryšių pabaiga. Šimtametė biti­
ninkė, užsiiminėjusi per gyvenimą burtais, matydama, kad jau
reikia pasišalinti, nori dukrą į tą pačią velniavą įtraukti. Po viso­
kių pamokinimų ji ir sako:
- Tu matai, dukrel, šį didįjį medaus puodą, todėl tave labai meldžu ant
patvirtinimo, kad tu jį priimi, porą žodžų paskui sakyt, būtent: „Tikiu į puodą,
šiku į Dievą..."
Duktė nusigandusi tarė:
- Tikiu į Dievą, šiku į puodą...
Kad ir kiek senoji stengėsi, kad ir ką kalbėjo, niekas nepadė­
jo - dukters neprivetė kalbėti šventvagiškai:
Dukrelė, išganymą už medų ir vislab ką vertesniu laikydama, vėl tarė:
- Tikiu į Dievą, šiku į puodą...
Senoji tik sukliko, o velnūkštis iš to medaus puodo drykterėjęs, sugriebęs
senąją ir akių mojuj su jąj per langą išūžė, jos kūną šalia lango negyvą palik-
dams. (XXV59)
J. Basanavičius į šią knygą sudėjo ne tik pasakų ir sakmių, bet
ir padavimų, kurie dar labiau praplėtė supratimą apie seniau lie­
tuvių turėtą „ano pasaulio" vaizdą. Piliakalniai, apie kuriuos
daugiausia pateikta padavimų, atsiveria tarsi savotiškos prakeik­
tų, užburtų, nugrimzdusių žmonių gyvenvietės, savotiškos kito­
niškos „kapinės", kur dar laukiama išgelbėtojų. Tačiau bandymai
išgelbėti visad esti nesėkmingi, žmonės išsigąsta ar nespėja, ar fi­
ziškai esti per silpni, - ir užburtieji lieka anapus ribos.
Štai pasakojama, kad Guldapės pilkalnio merga ir naktimis,
ir dienomis, atėjusi į miestą, ieškojo, kad kas ją išvaduotų. Žadė­
jo labai apdovanot.

496
 Nekuram vargužui tai apsiėmus, įi jam tarė:
- Tu nieko nepabūk mane nešdams, jei paskui ir švilpys, šauks, žaibuos ir
perkūnija trenks...
Jam su gyvąja našta ant kalno lipant, dar viena priešais atėjo su šauksmu,
vėju, žaibavimu bei perkūnija, tai jis nusigandęs, savo naštą lyg pupų krepŠą
nusmogęs, bėgo atgal. (XXI 19)
Nepasisekė ir kitai merginai iš pilkalnio. Ji paprašė gelbėto­
jo, kad ją pabučiuotų. Bet ir tas, išsigandęs iš jos burnos ugnies
žarų tvinimo, pabėgo. Merga šaukusi: „Dabar mes ant amžių
prapuolusės..."
Šitie epizodai šiek tiek primena pasakas, kur taip pat hero­
jai turi iškęsti visokius baidymus, kol išvaduoja užburtas kara­
laites.
Šiaip padavimų pasaulis - atokesnis, savarankiškesnis ir
skaidresnis negu sakmių. Čia girdėti liaudiškos istorijos atgar­
sių apie karalius, palaidotus aukso, sidabro, deimanto karstuo­
se, apie didžiulius lobius, kurie slypi tuose požemiuose. Čia žmo­
nės regi šokančius didžiūnus. O kartais tai tarsi mažas
prieštaringų žinių apie tolimą praeitį žiupsnelis, sumišęs su už­
rašytojo pasigėrėjimu gražia gamta ir žmonėmis, kaip kad pa­
davimas apie Vilkalnį ir Ziegorkalnį (žr. XXI18). Čia iškart dvi
versijos pateikiamos apie Vilkalnio šeimininką: vieniems tai
grovs, o kitiems - „laukinis vyras". Ir toliau nėra aišku: turėjęs
jis dvi dukteris - Vilmantę ir Biriolę, taip pat sakoma, kad buvę
du grovu: Vilmantas ir Biriols. Apie Ziegorkalnį tiek pasakoma,
kad čia „ esanti pilis nugrimzdusi: senovėj dar viršuj skylė bu­
vusi, o ne tik naktij, bet ir dienoj, dvyliktą adyną girdėdavę jame
ziegorų 12 mušant".
Visas šias šykščias žinias sujungia ir sušildo į teksto vidurį
įsiterpusios užrašytojo emocijos:
Permier gėrėjaus iš čon ėsančų daubelių bei kaukarėlių, tarp kuru vien men­
ki gyventojai lyg tarp pylimų pakajingai bei linksmai gyvena. Čia yra viena
gražausųjų vietų mano kelionės Lietuvoj! Nepergirsu ją Lietuvos Šveicarija
vadindams! Rodos, viršau minėtiejie grovai lyg rojaus pryangij gyvenę!..
(XXI 18)
Beje, toks intarpas padavimuose nėra vienintelis. Antai, pa­
sakodamas apie Katinavoj ant „Aukštojo kalno" esančią pagar­
sėjusią vinkšną, užrašytojas neiškenčia nenugailėjęs baigiančios
išnykti šiame krašte lietuvių kalbos:

497
 Ant viršaus to kalno jaučausi lyg šventenyčoj mūsų sentėvių ir lyg nuo
kozelnyčos nužvelgiau į bažnyčią, nes tai buvo nedėldienis, 11 adyna susirin­
kimui vien vokiškai Aukščausąjį liaupsint, nes lietuviškoji kalba, čon ik ant
paskujo krislo nusigarsėjus, man sunkų atdūsį išspaudė. (XXI 22)
Šitokios teksto atkarpos praplečia knygos prasmių lauką, nu­
kreipia žvilgsnį nuo senovės tikėjimų į XXa. pradžios aktualijas.

Jau iš pateiktų tekstų ištraukų matyti, kad paskelbti pasako­

jimai yra labai įvairios vidinės sąrangos, plėtotės. Be abejo, įspū­
dingumu ir meniškumu pasakos pranoksta kitų žanrų kūrinius.
Tarp sakmių ir padavimų randame labai elementarių, tarsi sa­
vaime atsiradusių tekstų, kai papasakojamas iš kasdienybės iš­
siskiriantis įvykis:
Girėnų nekursai gyvatininks, vasaroj vakare vėlokai iš Meškių per žardžus
pareidams, išgirdęs žvingėjimą bei tarškėjimą. Apsidairęs pamatęs begalvį žan­
darą ant arklio žardžiais šen bei ten per tvoras bedidinantį. (XIX 23)
Kitur toks glaustas pranešimas baigiamas apibendrinančiu
teiginiu. Juo išsakoma ar poelgių vertinimas, ar įvykio pasek­
mės, tolesnė įvykių eiga ir pan. Pavyzdžiui:
Baltruškiemio (Tilžės pav.) Bekerys, šunui kaukiant, ant jo uodegos užmy­
nęs ir už abiejų ausų abiem rankomis nutvėręs, pro ausų tarpą žūrėjo. Nuo to
laiko jis dvases matydavo ir vis rėkdams apraudodavo toktai daręs. (VII 22)
Kiti tekstai - tokių šioje knygoje nedaug - tai apibendrintų ži­
nių apie tikėjimus išsakymas. Čia nėra jokio įvykio atpasakojimo:
Kožnas žmogus vėles matyt negal. Jos pasirodo tankiaus moterims neng
vyrams. Toks vėlių regėjims gal būti prigimtas arba vėl per ligą, žūrėjimą per
skylę „krikšte", per tarpausį kaukiančio šunies ir tt. apturėtas („praregėjims").
Žmogus, vėles matąs, yr dvasregis. (VIII 1)
Nedaug bendro su epine tautosaka turi ir tokie tekstai, kur
tikėjimai išreikšti sąlyginėje - galimybės - plomėje. Dažnai tai ir
patarimai, kaip reikia elgtis:
Jei Šuo naktij loja, nereik siundyt, nes jis dūšias mato, kurios „čysčiuje"
kenčia. (VII 21)
Patarimas gali būti žodžiais ir neišsakytas, jis savaime su­
prantamas.
Dažnai savitos sandaros yra šios knygos padavimų tekstai.
Jau iš aukščiau nagrinėto padavimo apie Vilkalnį ir Ziegorkalnį

498
matyti, kad juose gali būti sujungtos kelios jvykių versijos. Esa­
ma itin mozaikiškų tekstų, kuriuos vienija tik objektas, apie kurj
pasakojama. Iš pasakojimų išryškėja, kad tekstas jungia kelių pa­
sakotojų žinias. Pavyzdžiui:
Galkiemio Malkys sako:
- Aš savo jaunystėj į esančią ant pilkalno skylę esu tankiai akmenaitį įme­
tęs, kursai lyg ant kokių ginklų nusitarškėdavo.
Kili sako, Galkiemio pilkalnij esąs žuvėdų karalius auksiname, sidabrina-
me bei variname grabe palaidots. Galkiemij užaugęsis Žakų žilgalvis Krūzatis
apie tą pilkalnį sako:
- Mano brolis savo jaunystėje nekuriądien perpiete matė iš kalno skylės
dvi mergi iškilstančias, tad susikabinusias ant kalno bešokamčias, o kai jis tai
savo draugui rodė, tai tiedvi iš po akių prapuolė. <...>
Galkiemio Palaitis sako:
- Mūsų tėtytis pasakodavo, jog jis savo jaunystėj, taigi apie 1810 metą,
šalia to kalno ganydams, gražiai matydavęs prieš saulėleidį ant jo viršaus tris
porus susitvėrusus bešokant ir saulei nusileidžiant sykiu su ja prapuolančus.
<...> (XXI 17)
Ši teksto atkarpa akivaizdžiai rodo, kiek čia skirtingų pasa­
kotojų balsų įsiterpia. O ir tie patys dar kitų - brolio, tėvo -
pasakojimus atkartoja.
Padavimų, paskelbtų knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei vel­
nių", savitumą lemia ir kiti teksto sandaros dalykai. Juos užra-
šinėjęs Vilius Kalvaitis prišliedavo prie teksto ir piliakalnio, apie
kurį bus pasakojama, aprašymą: nurodydavo jo vietą, dydį, kar­
tais pažymėdavo ir vieną kitą kraštovaizdžio bruožą. Pavyz­
džiui:
Norkitų pilkalnis Jsručo pav. prilygsta milžiniškam gojui, nes abelnai me­
džiais apaugęs, apie 60 pėdų nuo up[ėsj Auksinės iškėlęs savo 70 žingsnų ilgą­
ją nugarą gul. Auksinė, su savo aukštuoju krantu jo šiaurinį galą pasveikinda­
ma ir vos kelį dvarop link palikdama, didžu vingiu kapines, dvaruką bei pievą
apsausdama, vėl prie kalno, bet vakarų gale, pratekėdama, lyg pilkalnį atsi­
sveikindama, tolyn teka. (XXI 29)
Romantizuoti peizažų intarpai, retkarčiais, kaip matėme, su­
sipynę su paties užrašytojo minčių ir emocijų protrūkiais, daro
šiuos padavimus autorinės plunksnos pagražintus. Kaip vieną
iš ryškių tokio išdailinimo pavyzdžių vėl būtų galima nurody­
ti jau minėtą padavimą apie „Aukštąjį kalną" ir storąją vinkš­
ną (žr. XXI 22). Šis padavimas ir užbaigiamas nepaprastai: ga­
le cituojama vokiečių dainiaus Beckerio baladė „Nuotaka iš
Katinavos".

499
 Knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių" vyrauja Mažojoje Lie­
tuvoje užrašyti tekstai. Regioninis tautosakos savitumas žymus
iš įvairių dalykų. Visų pirma - iš kalbos, jos leksikos ir sintaksės.
Pasakojimuose minima to krašto gamta - upės, ežerai, kalnai...
Čia kalbama apie kaimus, miestus, miestelius, kurių vardus šian­
dien mažai kas beprisimena. I tekstus įsipina ir senesnių laikų
atgarsiai. Čia ir kiti žmonių ankstesniųjų luomų vardai, čia ir
profesijų būta kitokių.
Šiame krašte buvo sukurta ir tokios tematikos pasakojimų,
kokios kitur Lietuvoj beveik nėra. Pavyzdžiui, tik čia plito sak­
mės apie laukinę dvasių medžioklę (galima manyti, kad tai vo­
kiečių tautosakos poveikis). Čia užrašyta keliolika sakmių apie
masonus, kurie tekstuose pavadinti budavoninkais (vok. Frei-
maurer). Sakmėse masonai pavaizduoti turintys burtininko ga­
lių. O po mirties jie dažnai vaidindavosi.
Lindikų (Pilkalnio pav.) pons buvo budavoninks ir, žmonėms ant didžo
nusidyvijimo, ne namie būdams pasirodydavęs. Žmonėms gana tikrai žinant
jį ne namie, bet iškeliavusį esant, tai jis jiems ne tik pėsčias, bet ir važiuots
pasirodydavęs ir iš po akių vėl išnykdavęs. (XXV33)
Tilžės pav. Balgardžų budavoninką K., jam mirus, visi prie to dvaro pri-
klausantiejie jį ant juodžo po laukus, ant dvaro irgi prieš stogą jodinėjant ma­
tydavę. (XXIV 45)
Šiame krašte buvo sukurta ir savitos tematikos padavimų. Iš
tokių paminėtini kūriniai apie nuskendusius, nugrimzdusius lai­
vus. Antai apie ežerą, kuris tarp Bubaino ir Pabalių tykus niūk­
so, sakoma, jis visai be dugno esąs.
Seni žmonės pasakoja, jog tam ežere valtis nugrimzdusi. Pirm daug metų
jo vidurij dar masto gals išsikišęs stūksojęs. Apie 12 adyną teip dienomis, kaip
ir naktimis būdavęs didis trūsas jame girdims, lyg kad laivininkams ant tolyn
keliavimo prisirengiant. Teipogi tankiai per jį laukinę medžoklę traukiant gir­
dėdavę ir matydavę dyviną vyrą aplink jį vaikščojant. (XXV 186)
Yra užrašytas padavimas ir apie laivą, iš oro nukritusį. Toks
buvęs „pamarij, Vorusnės pietų pusėj, teip vadinamoj Gilvilkėj".
Pasakotoja Jovaržienė 1842 m. tris naktis sapnavusi, kad eitų iš
to laivo deimantą iškast. Ji nuėjusi pradėjo apie tą laivą kast.
Man apie jį vos apkasus, jis jau lyg beiškyląs rodės. Aš tuoj trasos (virvės)
galą su kirviu nusikirtau ir, dar skardinu daiktų nuo čon paėmusi, juos jau į
Žaką sukimšus, pamačau vieną žirgą manęsp ateinantį. Susyk pamačau ko­
kius penkis žirgus apie laivą. (XXV 181)

500
 Po to ji patyrė dar daug kitų nuotykių, tarp jų - ir neįprastą
vandens tvinimą: „ties mano langu vanduo, lyg iš viedro pilams,
nuo stogo žemyn, tartum vislab aptvindams, ošt pradėjo".
Tokie ir panašūs tekstai lietuvių tautosakoje gana reti.

Žinoma, žiūrint į knygos visumą, reikia pabrėžti, kad J. Basa­

navičius stengėsi pateikti pasakojimų apie vėles ir velnius iš įvai­
rių Lietuvos vietų. Jis tuo tikslu pasinaudojo ankstesniais spausdin­
tais šaltiniais. Paimta tautosakos, medžiagos apie laidojimo
papročius, tikėjimus iš Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleiche-
rio, Augusto Leskieno ir Karlo Brugmanno, Leopoldo Geitlerio,
Eduardo Volterio, Kristupo Jurkšaičio ir kitų publikacijų.
Greta rašytinių šaltinių knygoje labai gausiai pateikta tauto­
sakos kūrinių ir etnografinės medžiagos iš rankraščių. J. Basa­
navičiaus talkininkai - nemaža dalis tų pačių, kurie padėjo jam
išleisti ir kitas pasakojamosios tautosakos knygas. Iš Suvalkijos
užrašinėjo jis pats, jam siuntė brolis Vincas, Pranas Eidukaitis
(Aidukaitis), Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas
(Čepukaitis?)'. Iš kitų regionų mažiau tebuvo padėjėjų. Daug
tekstų atsiuntė siuvėjas, prisiekęs tautosakininkas Matas Slan-
čiauskas iš Trumpaičių (Šiaulių apskritis). Talkino Jonas P. Gau-
bas (Panevėžio aps.), Kazys Mičiuda (Ukmergės aps.), žinomas
kalbininkas Kazimieras Būga (Zarasų aps.). Nuo Seredžiaus už­
rašytą medžiagą J. Basanavičiui siuntė Pranas Virikas (Virakas),
nuo Šiluvos - „Milda" (busimasis mokslininkas zoologas Pran­
ciškus Šivickis?) ir kiti (žr. tekstų užrašytojų sąrašą). O iš Mažo­
sios Lietuvos ganėtinai užrašė kunigas Kristupas Jurkšaitis, šiek
tiek - ir kiti. Tačiau iš visų daugiausia paskelbtų pasakojimų
užrašyta Viliaus Kalvaičio.
V. Kalvaitis (1848 11 14-1914 06 22) - nepaprasta asmenybė
tarp lietuvių tautosakininkų. Jo nuopelnai renkant Mažosios Lie­
tuvos dainas, pasakas, sakmes ir padavimus, patarles ir priežo­
džius išties didžiuliai. Jis suskubo dar rinkti ten, kur vėliau be­
veik nebeliko iš ko užrašinėti. Ne be reikalo A. R. Niemis 1909 m.
susitikęs Tilžėje, pavadino jį „paskutiniu mohikanu". Šiemet, mi-

1Apie juos žr. L. Sauka. Trečiasis tomas - Suvalkijos pasakoms. - Lietuviš­

kos pasakos įvairios. Kn. 3. Surinko jonas Basanavičius. V., 1997, p. 5-9.
: A. K. Niemi. Lituanistiniai raštai: lyginamieji tyrinėjimai. V., 1996, p. 150.

501
nint 150 metų sukaktį nuo jo gimimo, šie suomių mokslininko
žodžiai atrodo įžvalgūs ir prasmingi.
V. Kalvaitis nuveikė tiek daug todėl, kad net „25 kartus buvo
išėjęs iš namų ir per tą laiką apkeliavo apie 90 parapijų"3. Jose
išbūdavo savaites ir mėnesius, vis rašydamas ir rašydamas. O
buvo nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, tik pradžios mokyklą. O
ir ten „rašyme vien vokišĮkai] pamokintas buvau", o lietuviškai
„iš savęs prasimokinau"4, teisindamasis rašė laiške J. Basanavi­
čiui. Vertėsi visaip: po tarnybos kariuomenėje buvo laiškininku
Berlyne, ūkininkavo Girėnuose, vėliau Tilžėje užsiėmė knygų
prekyba. Buvo pamėgęs skaityti, rašinėjo eilėraščius. O daugiau­
sia nuveikė tautosaką ir žodžius rinkdamas. Jo didžiausia kny­
ga - „Prūsijos lietuvių dainos" (1905). Pasakų, sakmių ir pada­
vimų pagrindinė dalis pateko į knygą „Iš gyvenimo vėlių bei
velnių". O likusioji tebėra neskelbta archyve. Turėjo jis sumany­
mų ir tai paskelbti, taip pat, kaip rašė J. Basanavičiui, ir žinias iš
jo kelionės po Lietuvą (matyt, turima galvoje medžiaga, esanti
„Dienknygėse").
Beje, už didelius nuopelnus renkant ir skelbiant lituanistinę
medžiagą V. Kalvaitis 1907 m. buvo išrinktas Lietuvių mokslo
draugijos nariu.
Atsižvelgiant į tai, kad iš 827 tekstų 562 yra užrašyta V. Kal­
vaičio, neperdėdami galėtume jį laikyti ir knygos „Iš gyvenimo
vėlių bei velnių" bendraautoriu. Pats J. Basanavičius labai verti­
no V. Kalvaičio darbą, šios knygos prakalboje teigė, kad tai pra­
noksta „indų bei eranų šventknyges".
Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į labai platų įvadinį J. Basana­
vičiaus straipsnį-studiją „Apie vėles bei nekrokultą senovės lie­
tuvių". Negalima nesižavėti, kai šitokiu užmoju aptariamos te­
mos, kurios tada, tik žengiant į XXamžių, dar tebesant uždraustai
mūsų spaudai, buvo beveik negvildentos. Ne tik pasidairyta ke­
liais aspektais į senovės lietuvių tikėjimus, susijusius su mirti­
mi, laidotuvių apeigas, bet ir pabandyta perversti šimtus šalti­
nių - istorinių, kultūrinių, archeologinių, parašytų įvairiomis
kalbomis, pateikti medžiagą ir daryti išvadas atsižvelgiant į ki-*
/. Vaidclys. Vilius [Kalvaitis]. - Lietuvių enciklopedija. T. 10. Boston,
1937, p. 358.
*Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas, F 2-
1053.

502
tų tautų mokslininkų atliktus tyrinėjimus. J. Basanavičius sugre­
tina prūsų, lietuvių ir latvių tradicijas, remiasi Wulfstanu ir Dus-
burgu, Vytauto laišku, kryžiuočių ir prūsų 1249 m. sutartimi,
Ditlebu von Alnpeke, Henriku Latviu, daugybe kitų rašytinių
šaltinių. Beje, čia panaudotas ir Malalos kronikos intarpas apie
Sovijų, ir Adomo Mickevičiaus „Vėlinės", dainų fragmentai, ant­
kapių paminklai, įkapės ir kitos laidojimo papročius liudijan­
čios liekanos.
Toks svarus įvadas prie visos nepaprastai vertingos knygos
medžiagos užtikrino jai ilgaamžiškumą. Ši knyga ir ateityje bus
nepakeičiamas šaltinis lietuvių, ypač iš Mažosios Lietuvos, kul­
tūrai ir tradiciniam pasaulėvaizdžiui pažinti. Ji ir dabar yra ne
tik pažinimo, bet ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Poetas Sigitas
Parulskis parašė pjesę remdamasis knyga „Iš gyvenimo vėlių
bei velnių", prikeldamas ją ir kitokiam gyvenimui.
LEONARDAS SAUKA

503
 TEKSTOLOGINĖS PASTABOS

ŠioJ. Basanavičiaus sudaryto rinkinio medžiaga - ir iš jo gim­

tųjų vietų, ir iš šiaurės bei rytų Lietuvos, vienas kitas kūrinys -
iš Žemaitijos, net JAV spaudos, bet aiškiai dominuoja tekstai iš
Mažosios Lietuvos, daugiausia Viliaus Kalvaičio užrašyti. Ne­
įprastas, savitas šios medžiagos kalbos koloritas, susiformavęs
lietuvininkų šnektoje, yra natūraliai perteiktas tikro lietuvinin­
ko, karšto lietuvybės propaguotojo tame įnirtingai tuo metu vo­
kietintame krašte.
Mažojoje Lietuvoje užrašytuose kūriniuose aptinkame toli­
mą senovę siekiančių gramatinių formų. Čia dar, pavyzdžiui,
sakyta ir V. Kalvaičio užfiksuota jauniemsiems, mumdviem, muma
'mudviejų', viršuojant ‘viršutiniam, viršiajam', Dievopi 'į Dievą',
rytump link, neeit 'neina', tebegyvuota dviskaitos („du vyru"), var­
totas vietininkas laikui reikšti (naktyje). Iš vadinamųjų striukių
užrašytuose tekstuose pasitaiko suvienbalsintų tvirtapradžių
dvibalsių, pavyzdžiui, daktas (šiame leidinyje rašoma dali]ktas).
Šiaurinėse vietovėse pasitaiko ir žemaitiškų formų (pvz., „liūbė-
davo mokinti")/ rytinėse - bendrų su suvalkiečiais (pvz., vieto­
vardžio Kraupiskas vietininkas - ir Kraupiške, ir Kraupiškyje).
Didelį poveikį lietuvininkų kalbai yra padarę jų kaimynai len­
kai (mozūrai) ir ypač vokiečiai. Stipriai joje svetimos įtakos pa­
veikta žodžių tvarka, apstu vokiškų sintaksinių konstrukcijų. Vie­
toj neiginio kilmininko čia dažniausiai vartojamas galininkas,
pavyzdžiui: „nepriėmė juos", „nei žoduką neatsiliepė neigi šnip-
kę prisiūlus nepriėmė". Šį linksnį valdo ir kai kurie negalininki­
niai veiksmažodžiai, pavyzdžiui: „susilaukė vieną kūdikį", „Ale
senojo paliepimą visi pasekė". Pasitaiko neįprastų veiksmažodžio
sangrąžinių formų, netgi greta savybinio įvardžio, pavyzdžiui:
„Tėvas, save nuo smerties išsisukt norėdams..." Kaip ir vokiečių
kalboje, mėgstama susidaryti tik šiame krašte tevartotų sudurti­
nių žodžių, pavyzdžiui: miegstubė, pusiausapnis, raktskylė, švent-
knygė, Rambynkaltiis.

504
 Prieš priešakinės eilės balsius lietuvininkai sporadiškai, bet
gana dažnai kietina priebalsius, pavyzdžiui: nusivinguravęs, grą­
žoj, raituosus, eičau, žūrėdavo, kapinų (bet kapinės); Bubaino (vardi­
ninkas - Bubainys), Būdviečų, Supinu (vardininkas - Šiupiniai).
Labai įvairi lietuvininkų leksika. Saviti žodžiai - ir senieji lie­
tuviški, ir germanizmai, slavizmai - aiškinami žodynėlyje. Taip
pat gausu kiek kitokią gramatinę formą turinčių žodžių, pavyz­
džiui: parapijonas 'parapijietis', tikybė ’tikyba', aržuolas 'ąžuolas',
dvasė, pasaulė, skrynė, žinė žinia',apygardis 'apygarda\pypkis, mor-
kva, plentą, užmokėsite, apstingai, kraikas 'kraigas', skreistė, raikštis
'raištis', pėkščias. Tie skirtumai šiame leidinyje perteikti. Išlaiky­
tas ir žodžio formų įvairavimas, pavyzdžiui, atidarysiu ir atdary­
siu toje pačioje sakmėje.
Paliekamos ir leidinyje aptiktų Mažosios Lietuvos vietovar­
džių gretiminės formos, pavyzdžiui: Geldapė ir Guldapė, Labguva
ir Labgava, Nybudžiai ir Nibudžiai, Rusnė ir Rusnis. Tačiau klaidin
gai užrašytos formos taisomos, pavyzdžiui: Osviečiai - į Uosvie-
čiai, fstrutis - į Įsrutis. Knygoje išlieka nepakeistos kadaise buvu­
sios kitokios Lietuvos vietovių pavadinimų formos, pavyzdžiui:
Rumšiškiai (dab. Rumšiškės), Reseiniai (dab. Raseiniai), Šeštakavas
(dab. Šeštokai), Ežeriūnai (dab. Zarasai).
J. Basanavičius knygos „Prakalboje" ir straipsnyje „Apie vė­
les ir nekrokultą senovės lietuvių" vartoja daug tarptautinių ter­
minų, kurių forma skiriasi nuo dabar įprastų. Jie šiame leidinyje
pateikiami taip, kaip rašė pats autorius, pavyzdžiui: eranai 'ira­
nėnai', historiškas 'istoriškas', karakteris 'charakteris', kronistas 'kro­
nikininkas', prygas 'frigas'. Savo ruožtu keičiami tarptautinių žo­
džių rašmenys ph - į / irs - į z, kur jie žymi šį garsą: pavyzdžiui,
philosophas rašomafilosofas, geographiškas -geografiškas, phanatis-
mas - fanatizmas, animismas - animizmas, musika - muzika, visitaci-
ja - vizitacija. Paliekama ai, kur dabar įsigalėjusi e, pavyzdžiui:
archaiologiškas, bet taisoma y į dabar įprastą i: aigyptėnai rašoma
aigiptėnai, mytologija - mitologija. Išliko knygos egzempliorius,
kuriame šie terminai, kaip ir apskritai kalba, paties J. Basanavi­
čiaus jau gerokai vėliau pradėta tvarkyti, artinant prie įsigalin­
čių bendrinės kalbos normų.
Straipsnio lotyniškas citatas į lietuvių kalbą vertė Sigitas
Narbutas.
Kostas Aleksynas

505
 PAAIŠKINIMAI

SUTRUMPINIMAI
AT The Types of the Folktale. A Classification and Bibliography /
Antli Aarne's Verzeichnis der Marchentypen. Translated and
Enlarged by Slith Thompson. - FF Communications N:o 184. Hel­
sinki, 1961
BILPK fonas Balys. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalo­
gas. - Tautosakos darbai. K., 1936. T. 2
BsLPY Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko Dr. J. Basanavičius. D. 2,4. -
Chicago, 1905; naujas leid.: Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko
jonas Basanavičius. Kn. 2,4 (Jono Basanavičiaus tautosakos biblio­
teka. T. 2, 4). - V., 1993, 1995
KbLPK Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteka Lietuvių li­
teratūros ir tautosakos institute. Sudarė Bronislava Kerbelytė
KbPdK Bronislava Kerbelytė. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. - V.,
1973
LTt Lietuvių tautosaka. T. 3: Pasakos. Medžiagą paruošė L. Sauka.- V.,
1965; T. 4: Pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos. Medžiagą pa­
ruošė L. Sauka, A. Seselskylė, N. Vėlius, K. Viščinis. - V., 1967
SlšLSA šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. SurinkoMatas Slančiauskas. -
V., 1975
Paaiškinimuose nurodoma tautosakos kūrinio žanras >r tema. Jei tekstas
ne tautosakinis, nurodoma jo rūšinė priklausomybė. Po to prie pasakų pažy­
mimas teksto tipo numeris pagal A. Aame's ir S. Thompsono (AT) tipologiją.
Prie sakmių ir kitų žanrų kūrinių nurodoma tipologija pagal J. Balio katalogą
(BILPK), o prie padavimų - jų tipų numeriai pagal B. Kerbelytės padavimų
katalogą (KbPdK) ir jos sudarytą padavimų kartoteką. Paaiškinimuose pateik­
ti tekstų užrašytojai, tekstų publikacijos akademiniuose leidiniuose.
Kiti duomenys apie skelbiamą kūrinį, jei tai pasakos, imti iš pasakų kata­
logų, o apie kitus žanrus - iš B. Kerbelytės sudarytos lietuvių pasakojamosios
tautosakos katalogo kartotekos (Kbl.PK). Taip pat pateikti duomenys apie ki­
tus tome skelbiamus variantus bei tekstų panašumus.

1. APIE ŽMOGAUS MIRIMĄ

1. Tikėjimai apie žmogaus gyvenimą ir žvaigždes. BILPK3906. Užrašė J. Ba­
sanavičius (?).
Žinomi 2 variantai.

506
 2. Novelių pasaka. A T 980 (BlLPK ’ 996) Užrašė V Basanavičius.
Didaktinio pobūdžio pasaka. Užrašyti 86 variantai, iš jų 44 - kontaminuo­
ti. Kitose tautose žinoma panašios pasakos versijos (AT 980 A, C, D). Latvijoje
užrašyta 54 variantai.
Skelbiamo teksto gale prišlieta etnografinių žinių apie karstų raidą.

3 Papročio prie mirštančiojo aprašymas. Užrašė M Slančiauskas.

4. Papročio prie mirštančiojo aprašymas ir sakmė. Užrašė M Slančiauskas.

Šios sakmės apie vėles žinomi 3 variantai.

5. Pasakymai suaugusiam žmogui mirus. Užrašė M. Slančiauskas.

6. Pasakymai vaikui mirus. Užrašė M. Slančiauskas.

7. Pasakymai staiga mirus ar radus negyvą. Užrašė M. Slančiauskas.

8. Pasakymai apis savižudžius Užrašė M. Slančiauskas.

9. Retas aiškinimas apie neišskaitomus raštus mirusių raštininkų kaukolė­
se. Užrašė M. Slančiauskas.

10. Pasakojimas apie pinigų dėjimą ir kitus papročius žmogui mirus. Užra­
šė K. JurkŠaitis.
11. Pasakojimas apie daiktus, dedamus į karstą žmogui mirus, ir numirėlio
papuošimą. Užrašė J. Basanavičius (?).
12. Pasakojimas apie pinigų dėjimą prie numirėlio. Užrašė J. Basanavičius.

13. Pasakojimas apie sudėtus j karstą įvairius daiktus.

14. Pasakojimas apie papročius žmogui mirštant, numirus ir raudos nuo­

trupa.

15. Žinios ir samprotavimai apie raudojimus.

16 Pasakojimo apie samdytas verkėjas nuotrupa. Užrašė J. Basanavičius (?).

17. Pastaba apie raudų graudumą ir raudos tekstas. Užrašė J. Tam...

18. Iš papročių numirus žmogui.

19 Pasakojimas apie šarvojimo, laidojimo papročius ir tikėjimus.
20-22. Tikėjimai, paaiškinantysšarvojimo papročius. 21,22 užrašė K Stiklius.

23. „Pamokslas" (oracija), sakoma per laidotuves prieš pat išlydėjimą.

507
 24. Pasakojimas apie šarvojimo ir laidojimo papročius. Užrašė P. Virikas.
25. Pasakojimas apie laivių šarvojimo ir laidojimo papročius.
26. Pasakojimas apie latvių Šarvojimo ir laidojimo papročius.
27. Pasakojimas apie valgymą po laidotuvių.
28. Pasakojimas apie paprotį Kalėdų naktį dengti vėlėms stalą ir kitos ži­
nios apie vėlių vaišinimą. Užrašė K. Jurkšaitis.
Yra užrašyti 2 pasakojimo variantai.
29. Žinios iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių" apie paprotį vaišinti vėles.
30. Etnografinės žinios apie vėlių vaišinimą.

II. APIE ROJŲ (DANGŲ), ČYSČIŲ IR PEKLĄ

1. Apie lietuvininkų tikėjimą į Dievą, dvasios nemirtingumą ir nuodėmių
suvokimą. Užrašė K. Jurkšaitis.
2. Tikėjimai apie mirusiųjų dvasias, jų dalią, elgesį. Užrašė K. Jurkšaitis.
3. Pasakojimas, kad nereikia bijoti eiti pro kapines. Užrašė K. Jurkšaitis.
4. Sakmė apie vargšų ir turtingų žmonių skirtingą dalią po mirties.
5. Sakmė apie rojų ir jo vartus saugojančius du milžinus.
6. Sakmė apie rojų ant „stiklo" kalno ir tikėjimai, kodėl negalima mėtyti
nagų ant žemės. Užrašė J. Basanavičius (?).
7. Tradicinis pasakymas, senovės tikėjimo teiginys. Užrašė J. Basanavi­
čius (?).

8. Sakmė, kaip velnias tikinčiajam apsakė dangaus grožybę ir pragaro kan­

kynę. Užrašė V. Kalvaitis.
9. Sakmė apie apmirusio žmogaus regėjimus. Užrašė V. Kalvaitis.
LPK kartotekos duomenimis, šios sakmės apie vėles užrašyta 25 variantai.
Kitas variantas - VI 9.
10. Sakmė, kaip miręs žmogus nepažinęs savo kūno. Užrašė M. Slančiauskas.
11. Religinė pasaka. AT 802 A \ Užrašė K. Jurkšaitis.
ši versija žinoma tik latviams ir lietuviams. Iš latvių užrašyta 31 variantas,
iš lietuvių - 17. Kitas variantas skelbtas BsLPY 2 11.

508
 12. Sakmė apie dvasių kankinim ąsi an t žemės. Užrašė J. Basanavičius (?).
šio s sakm ės užrašyta 18 variantų, žr. XV 7, XIX 22.

13. Religinės pasakos „D ainuojantys kaulai" - AT 7S0 - variantas. Užrašė

J. Juškytė.
Ši pasaka paplitusi Lietuvoje, jos užrašyta 158 variantai. Pasakų katalogų
duomenimis, iš latvių jos užrašyta 69 variantai, estų - 3, suomių - 1, danų - 9,
škotų - 1, airių - 65, anglų - 17, prancūzų - 36, ispanų - 4, katalonų - 1, olan­
dų - 14, flamandų - 9, valonų - 9, vokiečių • 35, italų - 4, rumunų - 5, veng­
rų - 10, čekų - 10, slovėnų - 4, serbų ir kroatų - 1, lenkų - 2, rusų - 35, ukrai­
niečių - 22, baltarusių - 10, graikų - 2, turkų - 8, indų - 7 ir kt.

14. Sakm ė apie vėlę, kuri vaidenasi, kenčia, baido. Užrašė K. Ėjikas.
Užrašyta 148 variantai. Kitas čia skelbiam as variantas - VII 10.

15. Tradiciniai pasakym ai apie Dievą. Užrašė M. Slančiauskas.

16. Apie meldimąsi už „čysčiuj" kenčiančias vėles. Užrašė M. Slančiauskas.

17. Pasakym ai, kaip atrodo dangus. Užrašė M. Slančiauskas.

18. Pasakymai, kaip atrodo „pekla". Užrašė M. Slančiauskas.

19-22. įvairūs tikėjimai apie vėles danguje, skaistykloje ir pragare. Užrašė

M. Slančiauskas.
23. Llgetos maldelė už vėles. Užrašė M. Slančiauskas.

24. Įvairūs tikėjimai (apie mirusiems daromas „metines" ir vėlių rodymąsi

per sapną). Užrašė M. Slančiauskas.
25-27. Įvairūs tikėjimai (apie „čysčiuje" kenčiančias vėles). Užrašė M. Slan­
čiauskas.
28. Sakmė apie vinkšnoj kenčiančios mirusiosios pasirodymą per sapną.
Užrašė M. Slančiauskas.
Panašių sakmių apie vėles užrašyta 32 variantai.
29. Sakmės „Atgailaujančios sielos" variantas. BILPK3555. Užrašė M. Slan­
čiauskas. Sp. SIŠLSA 447.
J. Balys nurodo 48 šios sakmės variantus. Dar 3 iš jų spausdinami Šioje
knygoje: II 30, XVIII 3, XXIV 29. KbLPK ši sakmė, užrašyta tik vieną kartą,
išskirta kaip atskiras tipas.
30. Sakmės „Atgailaujančios sielos" variantas. BILPK3555. Užrašė M. Slan­
čiauskas. Sp. SIŠLSA 448.
Žr. II 29 paaiškinimą. KbLPK duomenimis, ši sakmė turi 6 variantus.

509
 31-34. Nurodymai, kaip reikia pasimelsti už mirusiųjų sielas Užraše
M. Slančiauskas.
35, 36. Tikėjimai apie paskutinio teismo dieną. Užraše M. Slančiauskas.
37, 38. Piemenukų giedamos giesmes apie pragarą ir paskutinio teismo
dieną Užrašė M. Slančiauskas.

III. APIE GILTINĘ, MARĄ BEI CHOLERĄ

I. Aiškinimas, kas yra giltinė. BILPK 3500. Užrašė K Jurkšaitis.
2 K. Aleknavičiaus tekstas sudėtas iš J. 1. Kraševskio paskelbtos sakmės
apie giltinę, giltinės etimologijos, paties Aleknavičiaus atsiminimų, | kuriuos
įsiterpia )0 motinos pasekta sakmė apie giltinę ir žirkles, jo tėvo pasakojimas
apie matytą gyvą giltine persirengusį žmogų.
Sakmė - BILPK 3493, užrašyta 8 variantai. Iš jų šioje knygoje - XXV 160.
LPKduomenimis, Kraševskio sakmės užrašyta 21 variantas. Iš jų šioje kny­
goje - III 6,11. 12.
3. Stebuklų pasaka „Giltinė kūma“. AT 332. Užrašė A. Degutiene.
AT ir kitų katalogų duomenimis, pasaka gausiai užrašyta iš latvių (150
variantai), estų (16). suomiu (57), danų (34), airių (186), prancūzų (26). Ilaman-
dų (11), vokiečių (46), čekų (12). lenkų (25), rusų (15), ukrainiečių (29), baltaru­
sių (16) Pavienių variantų užrašyta dar iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių turima 140 variantų. Šioje knygoje - III 4
4. Stebuklų pasaka „Giltinė kūma". AT 332. Užrašė M. Slančiauskas.
Apie šj tipą žr. III 3 paaiškinimą.
5. Sakmė apie giltinę, vaikščiojančią po sodžių. BILPK 3491. Užrašė K. Mi-
čiuda.
J. Balys šiam tipui priskiria ir tekstus III 6-8, 11, IV 16, 18. 19, M. IŠviso
užrašyta 18 variantų.
KbLPK duomenimis, sakme turi 10 variantų. Iš jų šioje knygoje: IV 15, 43,
44, 53.
6. Sakmė apie giltinės apsilankymą. BILPK 3491. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 2 paaiškinimą.
7 Sakmė apie giltinės apsilankymą BILPK 3491. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, šios sakmės užrašyta 34 variantai. Iš jų šioje knygoje
III 8, IV 13, 16, 19, 40, 41. 54, 55, V8,9. 20, XX31, XXII 38.
8. Sakmė apie giltinės apsilankymą. BILPK 3491. Užrašė V. Kalvaitis
Žr. III 7 paaiškinimą
9. Sakmė apie mirties dienos pranešimą. BILPK 3492. Užrašė V. Kalvaitis.

510
 KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyti 8 variantai. Iš jų šioje knygo­
je - UI 10.
10. Sakme apie mirties dienos pranešimų. BILPK 3492. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 9 paaiškinimų.
11 Sakmė apie giltinės atėjimą. BILPK 3491 Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 2 paaiškinimų.
12. Sakme apie giltinę BILPK 3500. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 2 paaiškinimą.
13. Sakmė apie ligų demoną. Užrašė K Jurkšaitis.
KBLPKduomenimis, šios sakmės užrašyti 9 variantai.
14. Stebuklų pasaka „Velnias terboje". AT 330 B. Užrašė K. Būga.
ši pasakos versija labiau paplitusi tik keliose tautose. Iš latvių jos užrašyta
144 variantai, iš lietuvių - 223 (kartu su C versija), rusų - 18, ukrainiečių - 20,
baltarusių - 13, lenkų - 25, čekų - 12 Iš kitų tautų teužrašyta vos po vieną ar
kelis variantus.
15. Sakmes apie maro deivę. BILPK 3494. Užrašė J. Basanavičius (?).
Pirmos sakmės (i pastraipa) kiti variantai šioje knygoje: UI 16,17(1pastraipa)
Antros sakmės (I! pastraipa) žinomi 3 variantai.
16 Sakmė apie vaikščiojantį marą BILPK 3494. Užrašė Pr. Aidukaitis.
Žr. 111 15 paaiškinimą.
17. Sakmės apie važinėjančią „kolerą". BILPK 3494 Užrašė J. Kazakevičius.
Apie pirmą sakmę (pirma pastraipa) žr III 15 paaiškinimą. Antros sakmės
(antra pastraipa) užrašyta 12 variantų.

IV APIE MYRIO PRANEŠIMĄ

1. Sakmė apie mirties žinią. BILPK 3507. Užrašė K. Jurkšaitis.
Šio tipo sakmės žinoma 40 variantų Žr. taip pat XIX 1, 2
2. Sapno aiškinimas. BILPK 3492 Užrašė K. Jurkšaitis.
3. Sakmė, kaip sužinoma apie kare esančio žmogaus mirtj. BILPK 3507.
Užrašė K. Jurkšaitis.
KbLPKduomenimis, užrašyti 3 šios sakmės variantai. Šioje knygoje - IV4.
4. Sakmė, kaip sužinoma apie kare esančio žmogaus mirtj. BILPK 3507.
Užrašė K Jurkšaitis.
Žr. IV 3 sakmės paaiškinimą.
5. Sakmė apie mirties ženklų pajautimą. BILPK 3507. Užrašė K. Jurkšaitis.

51J
 KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyti 7 variantai. Iš jų šioje kny­
goje: IV 21, 29.

6. Sakmė apie ateinančios mirties ženklus. BILPK 3492. Užrašė K. Jurkšaitis.

KbLPK duomenimis, šio tipo sakmių užrašyta 25 variantai. Iš jų šioje kny­
goje: IV 20, 22-26, 28, 38, 39, 42, 45-51.
Skelbiamame tekste papasakota apie tris mirties ženklus.

7. Sakmė apie paukščius, pasirodančius prieš mirtį. BILPK 3492. Užrašė

V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 7 variantai. Iš jų šioje kny­
goje - IV 8.

8. Sakmė apie paukščius, pasirodančius prieš mirtį. BILPK 3492. Užrašė

V. Kalvaitis.
Žr. IV 7 paaiškinimą.

9. Sakmė apie tai, kaip artėjanti mirtis pasirodo. BILPK3492. Užrašė V. Kal­
vaitis.
šio tipo sakmės užrašyta 12 variantų. Iš jų šioje knygoje: IV 10-12,14, V22.

10. Sakmė apie tai, kaip artėjanti mirtis pasirodo. BILPK3492. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. IV 9 paaiškinimą.

11. Sakmė apie žąsis - dvasias. BILPK 3492. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. IV 9 paaiškinimą, pig. IV 10.

12. Sakmė apie tai, kaip artėjanti mirtis pasirodo. BILPK3492. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. IV 9 paaiškinimą.

13. Sakmė apie kūdikį, prieš mažiuko mirtį pasirodžiusį. Bll.PK 3492. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Plg. III 7.

14. Sakmė apie tai, kaip artėjanti mirtis pasirodo. BILPK3492. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. IV 9 paaiškinimą.

15. Sakmė apie tai, kaip netrukus mirsiantis žmogus pasivaidena. BILPK
3502. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 5 paaiškinimą.

16. Sakmė apie mirties apsilankymą. BILPK 3491. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. III 7 paaiškinimą.

17. Sakmė apie neįprastą mirštančiojo pasirodymą. BILPK 3502. Užrašė

V. Kalvaitis.

512
 KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 7 variantai. Iš jų šioje kny­
goje - IV 52.
18. Sakmė apie prieš mirtį apsilankančias vėles. BILPK3491. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. V 10-13 tekstus.
19. Sakmė apie mirties apsilankymą. BILPK 3491. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 7 paaiškinimą.
20. Sakmė apie neįprastą giedojimą prieš mirtį. BILPK3492. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. IV 6 paaiškinimą.
21. Sakmė apie mirties ženklus. BILPK 3492. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IV5 paaiškinimą, ši sakmė, panašiai kaip ir IV 20, pasakoja apie nepa­
prastus garsus prieš mirtį.
22-26. Sakmė apie neįprastus tarsi rykštės garsus prieš mirtį. BILPK3492.
Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IV 6 paaiškinimą. 22-24 sakmės yra gana panašios.
27. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK3492. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 24 variantai. Iš jų šioje kny­
goje - XV 8.
28. Sakmė apie neįprastus garsus prieš mirtį. BILPK 3492. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. IV 6 paaiškinimą.
29. Sakmė apie mirties ženklus. BILPK 3492. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IV 5 paaiškinimą. Neįprasti garsai - ne vienos sakmės apie mirtį motyvas.
30. Sakmė apie mirties ženklus. BILPK 3492. Užrašė V. Kalvaitis.
Ši sakmė apie neįprastą durų varstymą šiek tiek primena IV 17 sakmę.
31-37. Sakmės apie karstadirbių pjūklelio suskambėjimą žmogui mirštant.
BILPK 3492. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 9 variantai. Iš jų šioje knygoje:
IV 31-37.
38,39. Sakmės apie giltinės apsilankymą. BILPK3492. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IV 6 paaiškinimą.
40,41. Sakmės apie giltinės apsilankymą. BILPK3502. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 7 paaiškinimą.
42. Sakmė apie neįprastus garsus prieš mirtį. BILPK 3502. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. IV 6 paaiškinimą.

513
 43, 44. Sakmės apie tai, kaip greit mirsiantis žmogus neįprastai pasirodo.
BILPK 3502. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. 1115 paaiškinimą.
45-51. Sakmės apie neįprastus garsus prieš mirtį. 45, 46 - BILPK 3502, 47-
51 - BILPK 3492. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IV 6 paaiškinimą.
52. Sakmė apie neįprastą mirštančiojo pasirodymą. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IV 17 paaiškinimą.
53. Sakmė apie tai, kaip greit mirsiantis žmogus neįprastai pasirodo. BILPK
3502. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 5 paaiškinimą.
54. 55. Sakmės apie mirties apsilankymą,. 54 - BILPK 3491, 55 - BILPK
3499.
Žr. III 7 paaiškinimą.

V. MIRŠTANČIO SVEČIAI
1-6. Sakmės apie prieš mirtį apsilankančias vėles. BILPK 3501.1-3 užrašė
K. Jurkšaitis, 4-6 - V. Kalvaitis.
Žr. IV 18 paaiškinimą.
7. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3501. Užrašė V. Kalvaitis.
šio tipo sakmės žinoma 11 variantų. Iš jų šioje knygoje: VIII 10,15,20,25-27.
8,9. Sakmės apie mirties apsilankymą. BILPK 3501. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 7 paaiškinimą.
10-13. Sakmės apie prieš mirtį apsilankančias vėles. BILPK3501. Užrašė V.
Kalvaitis.
Žr. IV 18 paaiškinimą.
14. Sakmė apie angelų ir velnių susirinkimą prie mirštančiojo. BILPK3501.
Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės yra žinoma 15 variantų, šioje knygoje -
V 24.
15-17. Sakmės apie dvasregius. BILPK 3501. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 46 variantai, iš jų dar šioje
knygoje: VIII 2,14,17,19, 21, 22, 24, 28-38, 40-44, 46, IX9,11,12,17, X2, XIII
8, XVII 1,5, 6, 8-11, XVIII14.
18, 19. Sakmės apie prieš mirtį apsilankančias vėles. BILPK 3501. Užrašė
V. Kalvaitis.
Žr. IV 18 paaiškinimą.

514
 20. Sakmė apie mirties apsilankymą. BILPK3501. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. III 7 paaiškinimą.
21. Sakmė apie mirties apsilankymą. BILPK3501. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 11 variantų. Ji artima V 20.
22. Sakmė apie tai, kaip artėjanti mirtis pasirodo. BILPK3501. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. IV9 paaiškinimą.
23. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3501. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 9 variantai. Iš jų šioje knygoje:
VIII 8, 9, 23, XXV 165.
24. Sakmė apie angelų ir velnių susirinkimą prie mirštančiojo. BILPK3501.
Užrašė M. Slančiauskas.
Žr. V 14 paaiškinimą.

VI. SUBSTANCIJA BEI PAVIDALAS VELNIU

1. Sakmė apie vėlės pasirodymą. BILPK3505. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 22 variantai. Iš jų šioje knygoje:
X 1, XX9, XXV 85.
2. Sakmė apie susitikimą su vėlėmis. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 38 variantai.
3. Sakmė apie tai, kaip vėlės aplanko mirusiuosius. BILPK 3505. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 17 variantų. Iš jų šioje knygo­
je - XVII 4.
4. Sakmė apie tai, kaip vėlės pasirodo gyviems žmonėms. BILPK3505. Už­
rašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 88 variantai. IŠjų šioje knygoje:
VI 7, X8, XI 5,14, 17, 26.
5. Sakmė apie vaiduoklį. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLKPduomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 19 variantų.
6. Sakmė apie vaiduoklį. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLKPduomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 128variantai. Išjų šioje kny­
goje: XX 11, XXV82,105,157.
7. Sakmė apie tai, kaip vėlės pasirodo gyviems ypač artimiems žmonėms.
BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. VI 4 paaiškinimą.

515
 8. Sakmė apie vaiduoklį. BILPK3505. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 116 variantų. Iš jų šioje kny­
goje: XX6, 30.

9. Sakmė apie apmirusio žmogaus regėjimus. BILPK3506. Užrašė M. Slan-

čiauskas.
Žr. II 9 paaiškinimą.

10. Pasaka apie sielą, kuri miegant išbėga pelyte. BILPK 3520 =AT 1645 A.
Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios pasakos versijos užrašyta 22 variantai. Iš jų šioje
knygoje - VI 11.

11. Pasaka apie sielą, kuri miegant išbėga pelyte. AT 1645 A. Užrašė
K. Stiklius.
Apie šią pasakos versiją žr. VI10 paaiškinimą.

VII. KAS VĖLES MATO

1. Sakmė apie tai, kad gaidžiai ir šunes dvasias mato. BILPK 3505. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 19 variantų. Iš jų šioje kny­
goje: VII 2,19-21.
2. Sakmė apie tai, kad gaidžiai ir šunes dvasias mato. BILPK 3505. Užrašė
V. Kalvaitis.
Žr. VII 1 paaiškinimą.
3. Tikėjimas apie gaidžių giedojimą. BILPK3505. Užrašė J. Basanavičius (?).

4. Sakmė apie šunų staugimą. BILPK 3505. Užrašė K. Jurkšaitis.

KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 10 variantų. Iš jų šiam tipui dar
priklauso VII 16,17, 23 variantai.

5,6. Sakmės apie vėles, kurias mato arkliai. BILPK3505. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IV 18 paaiškinimą.

7. Sakmė apie vaiduoklį. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.

KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 32 variantai. Iš jų šioje knygoje:
VII 6, XXV 129. O Čia skelbiamo teksto pradžioje esantis karietos motyvas bū­
dingas kitam sakmės tipui (užrašyta 48 variantai), taip pat VII 15, XXIV48-51
tekstams.

8. Sakmė apie žirgus ir vėles. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.

KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 17 variantų.

516
 9. Sakmėapie tai, kad arkliai baidosi pro mirusiojo namus važiuojant. B1LPK
3505. Užrašė V. Kalvaitis.
šio sakmės tipo užrašyta 22 variantai.

10. Sakmė apie vėlę, kuri kenčia, vaidenasi ar baido. BILPK 3505. Užrašė
V. Kalvaitis.
Žr. II 14 paaiškinimą.
11. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK3505. Užrašė V. Kalvaitis.
Šio sakmės tipo užrašyta 38 variantai.
12. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK3505. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 27 variantai. Labai tolimas
iš jų - XX38.
13. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 5 variantai.
14. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK3505. Užrašė V. Kalvaitis.
15. Sakmė apie vaiduoklišką vežimą. BILPK'3505. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. VII 7 paaiškinimą.
16,17. Sakmė apie šunų staugimą. BILPK3505. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. VII 4 paaiškinimą
18. Sakmė, kaip vėlė, nutildžius šunis, dėkoja. BILPK3505. Užrašė V. Kal­
vaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo teras šis vienas tekstas.
19-21. Sakmės apie tai, kad gaidžiai, šunes dvasias mato. BILPK 3505. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Žr. VIII 1 paaiškinimą.
22. Sakmė, kaip žmogus tampa dvasregiu. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvai­
tis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo žinomi 28 variantai, iš jų 11 - šioje
knygoje: be šio, dar VII 24, 25, VIII 1, 7, 12,18,39, IX 13, XVIII 6,7.
23. Sakmė apie šunų staugimą. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. VII 4 paaiškinimą.
24. 25. Sakmė, kaip žmogus tampa dvasregiu. BILPK3505. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr. VII 22 paaiškinimą.
26. Sakmė apie baidymus po mirties. BILPK 3505. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 61 variantas. Iš jų šioje kny­
goje: XI 11, 29.
 VIII. APIE DVASREGIUS IR DVASNEŠIUS
1. Sakmė, kaip žmogus tampa dvasregiu. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. VII 22 paaiškinimą.
2. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė K. Jurkšaitis.
Žr. V 15 paaiškinimą.
3. 4. Sakmė apie ketvirtadienį gimusius dvasregius. BILPK 3510. Užrašė
V. Kalvaitis.
Šio sakmės tipo užrašyti 3 variantai: be šių, dar VIII 5.
5. Sakmė apie ketvirtadienį gimusius dvasregius. BILPK3425. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Žr.VIII 3, 4 paaiškinimą.
6. Sakmė apie atžindžius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Šio sakmės tipo turima 44 variantai. Iš jų šioje knygoje - XXIV 10.
7. Sakmė, kaip žmogus tampa dvasregiu. BILPK3511. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. VII 22 paaiškinimą.
8. 9. Sakmės apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. V23 paaiškinimą.
10. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. V 7 paaiškinimą.
11. Sakmė apie draudimą nuo kapinių ką nors imti. BILPK 3510. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 33 variantai. Iš jų šioje kny­
goje: XVIII 1, 2.

12. Sakmė, kaip žmogus tampa dvasregiu. BILPK3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. VII 22 paaiškinimą.
13. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 305 variantai. Keliolika iš
jų-šioje knygoje: XXV 107-109, 113, 129, 131, 132, 134, 137, 139, 140, 145.
14. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. V 15 paaiškinimą.
15. Sakmė apie dvasregius. BILPK3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. V7 paaiškinimą.
16. Sakmė apie dvasregį, kuris mato vėles valgant per šermenis. BILPK
3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Šio sakmės tipo užrašyta 5 variantai. Iš jų šioje knygoje - XI 20.

518
 17. Sakmė apie dvasregius. BILPK3501. Užrašė K. Jurkšaitis.
Žr. V 15 paaiškinimą.

18. Sakmė, kaip žmogus tampa dvasregiu. BILPK3510. Užrašė K. Jurkšaitis.

Žr. VII 22 paaiškinimą.

19. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. V 15 paaiškinimą.

20. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. V 7 paaiškinimą.

21. 22. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. V 15 paaiškinimą.

23. Sakmė apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. V 23 paaiškinimą.

24. Sakmė apie dvasregius. BILPK3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. V 15 paaiškinimą.

25-27. Sakmės apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr.V 27 paaiškinimą.

28-38. Sakmės apie dvasregius. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. V 15 paaiškinimą.

39. Sakmė, kaip žmogus tampa dvasregiu. BILPK3425,3510. Užrašė V. Kal­

vaitis.
Žr. VII 22 paaiškinimą.

40-44. Sakmės apie dvasregius. 40 - BILPK 3425, 41-44 - BILPK 3510. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Žr. V 15 paaiškinimą.

45. Sakmė apie dvasininkų traukiamą vežimą. BILPK 3425, 3510. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės apie velnius užrašyta 35 variantai, šioje
knygoje - XXIV 51. Sakmė šiek tiek primena pasaką AT 761.

46. Sakmė apie dvasregį. BILPK3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. V 15 paaiškinimą.

47. Sakmė apie vėlės pasirodymą. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.

Šio sakmės tipo užrašyta 95 variantai. Iš jų šioje knygoje: XI 1-4, 8-10,13,
15, 16, 18, 19, 21-25, 27, XVIII 12.

SI 9
 IX. VĖLĖS PER ŠERMENIS BEI LAIDOTUVES
I- 3. Sakmės apie dvasregius, matančius vėles per laidotuves, kai kada - ir
vėliau. BILPK3503. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 17 variantų: be šių, dar IX5,
8,10,14-16,18, 19, XI 7, XIII 5-7, 9, XIX14.
4. Sakmė apie vėlę, kuri elgėsi panašiai, kaip gyva būdama. BILPK 3503.
Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo žinomi 82 variantai. Iš jų šioje kny­
goje: XIX9, XXIV 29, 45,46.

5. Sakmė apie dvasregę, matančią vėles per laidotuves. BILPK3503. Užra­

šė V. Kalvaitis.
Žr. IX 1 paaiškinimą.
6,7. Sakmė apie vėlės palydėjimą po šermenų vakaro. BILPK3503. Užrašė
V. Kalvaitis.
Šios sakmės tėra užrašyta 2 variantai.
8. Sakmė apie dvasregę, matančią vėles per laidotuves. BILPK3503. Užra­
šė V. Kalvaitis.
Žr. IX 1 paaiškinimą.
9. Sakmė apie dvasregę. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. V 15 paaiškinimą.
10. Sakmė apie dvasregj, matantį vėles per laidotuves. BILPK3503. Užrašė
V. Kalvaitis.
Žr. IX 1 paaiškinimą.
II- 12. Sakmės apie dvasregj. BILPK3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. V 15 paaiškinimą.
13. Sakmė, kaip vėlę galima pamatyti. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. VII 22 paaiškinimą.

14-16. Sakmės apie dvasregius, matančius vėles per laidotuves. BILPK3503.

Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IX 1 paaiškinimą.
17. Sakmė apie dvasregį. BILPK3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. V 15 paaiškinimą. Skelbiamame tekste įsipynęs motyvas ir iš sakmės
„Kaip žmogus dvasregiu tapo" (plg. VII 22 ir kt.).
18-19. Sakmės apie dvasregius, matančius vėles per laidotuves. BILPK3503.
Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. IX 1 paaiškinimą.

520
 20. Sakmė apie nepatogumą jaučiantį velionį, kuris prisisapnuoja artimam
žmogui. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šis sakmės tipas turi 8 variantus. Kitas variantas -
XIX 3.
21. Sakmė apie vėlę, kuri po mirties dar trumpam pasirodo žmonėms. BILPK
3503. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šis sakmės tipas turi 19 variantų. Kitas variantas -
XVIII 13.
X. VĖLĖS MIRUSIŲJŲ PRIE PALIKTŲJŲ
1. Sakmė apie vėlės pasirodymą. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. VI1 paaiškinimą.
2. Sakmė apie dvasregį. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. V 15 paaiškinimą.
3. Sakmė apie vėlę, grįžtančią kūdikio pažindyti. BILPK3503. Užrašė V. Kal­
vaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmė turi 32 variantus.
4. Sakmė apie vėlę, kuri pamotę baudžia. BILPK3503. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, šis sakmės tipas turi 21 variantą. Kitas variantas - X6.
5. Sakmė apie vėlę, kuri gina skriaudžiamus vaikus. BILPK3503. Užrašė V.
Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, šios sakmės tipui priklauso 12 variantų. Kitas varian­
tas - X7.
6. Sakmė apie vėlę, kuri pamotę baudžia. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. X4 paaiškinimą.
7. Sakmė apie vėlę, kuri gina skriaudžiamą vaiką. BILPK 3503. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. X5 paaiškinimą.
8. Sakmė, kaip vėlė pasirodo gyviems, ypač artimiems žmonėms. BILPK
3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šios sakmės tipą žr. X4 paaiškinimą.
9. Sakmė apie vėlę. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, Šio sakmės tipo užrašyta 43 variantai.

XI. APIE VĖLIŲ NAMON SUGRĮŽIMĄ

1-4. Sakmės apie vėlių pasirodymą. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VIII 47 paaiškinimą.

521
 5. Sakmė, kaip vėlės pasirodo gyviems, ypač artimiems žmonėms. BILPK
3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VI 4 paaiškinimą.

6. Sakmė apie vaiduoklį. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.

KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 99 variantai, tarp jų ir kiti
šioje knygoje esantys: XX 2-5, XXV 76, 83, 180.

7. Sakmė apie dvasregį, matantį vėlę per laidotuves. BILPK 3503. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. IX 1 paaiškinimą.

8-10. Sakmės apie vėlių pasirodymą. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį sakmės tipą žr. VIII 47 paaiškinimą.

11. Sakmė apie triukšmą virtuvėje po mirties. BILPK 3503. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VII 26 paaiškinimą. Artimas skelbiamam tekstui XI
29 variantas.

12. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK3503. Užrašė V. Kalvaitis.

KbLPK duomenimis, šis sakmės tipas turi 25 variantus. Kitas variantas -
XXII 5.

13. Sakmė apie vėlės pasirodymą. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį sakmės tipą žr. VIII 47 paaiškinimą.

14. Sakmė apie vėlę, pasirodančią artimam žmogui. BILPK 3503. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VI 4 paaiškinimą.

15,16. Sakmės apie vėlės pasirodymą. BILPK3503. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį sakmės tipą žr. VIII 47 paaiškinimą.

17. Sakmė apie vėlę, pasirodančią pažįstamam žmogui. BILPK3503. Užra­

šė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VI 4 paaiškinimą.

18, 19. Sakmės apie vėlių pasirodymą. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VIII 47 paaiškinimą.

20. Sakmė apie dvasregį, kuris mato vėles valgant per šermenis. BILPK3503.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VIII 16 paaiškinimą.

21-25. Sakmės apie vėlių pasirodymą. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį sakmės tipą žr. VIII 47 paaiškinimą

522
 26. Sakmė apie vėlę, pasirodančią artimam žmogui. BILPK 3503. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VI 4 paaiškinimą.
27. Sakmė apie vėlės pasirodymą. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie Šį sakmės tipą žr. VIII 47 paaiškinimą.
28. Sakmė apie vėlės pasirodymą bekalbant apie šermenis. BILPK 3503.
Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šis sakmės tipas turi 9 variantius.
29. Sakmė apie triukšmą virtuvėje po mirties. BILPK 3503. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VII 26 paaiškinimą. Artimas skelbiamam tekstui XI
11 variantas.

30. Pasakojimas apie išaiškintą „vaiduoklį". BILPK 3503. Užrašė K. Jurk-

šaitis.
KbLPK duomenimis, šis pasakojimo tipas turi 37 variantus.

31. Pasakojimai apie išaiškintus „vėlių" pasirodymus. BILPK3503. Užrašė

V. Ru...
KbLPK duomenimis, šio pasakojimo tipas turi 107 variantus.

XII. APIE SUKVIETIMĄ VĖLIŲ

1. Sakmė apie dvasregio sunkumus, kai reikia atsikratyti vėlių. BILPK3503.
Užrašė K. Jurkšaitis.
KbLPK duomenimis, ši sakmė turi 4 variantus. Kitas variantas - XII 2.
2. Sakmė apie dvasregio sunkumus, kai reikia atsikratyti vėlių. BILPK3503.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XII 1 paaiškinimą.
3. Sakmė apie vėlę, kuri padeda išteisinti nekaltą žmogų. BILPK3503. Už­
rašė V. Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, šios sakmės tipas turi 6 variantus. Šioje knygoje: XIX8,
XXIV 14.
4. Sakmė apie vėlės iškvietimą, skaitant „čemaknyges". BILPK 3503. Užra­
šė V. Kalvaitis.
Skelbiamas tekstas turi bendrų motyvų su XII 2,3 tekstais.
5. Sakmiška pasaka „Miręs vyras išsiveda žmoną" ir „Lino kančia". AT365
+ 1199A. Užrašė Maroldas.
Pasaka apie numirėlį, kuris išsiveda žmoną (AT 365), žinoma latviams - iš
jų užrašyti 123 variantai, estams - 10, suomiams - 174, danams - 10, airiams -

523
13, vokiečiams - 76, rumunams - 12, serbams ir kroatams - 37, čekams - 14,
lenkams - 15, ukrainiečiams - 15 ir dar keliolikai tautų bei etninių grupių.
Lietuvoje užrašyti 188 variantai.
Pasakos gale pridurta pasaka apie lino (duonos) kančią (AT 1199 A) ne­
daug kur žinoma. Ji pasitaiko latvių - 62, rumunų - 9, vengrų - 3 tautosakoje.
Iš lietuvių turima 128 variantai. 6 variantuose minimas duonos ruošimas.
6. Pasaka „Miręs vyras išsiveda žmoną" ir „Lino kančia". AT365 + 1199A.
Užrašė K. Brugmannas.
Apie šiuos pasakų tipus žr. XII 5 paaiškinimą.
7. Pasaka „Miręs vyras išsiveda žmoną" AT 365. Užrašė V. Basanavičius.
Apie šj pasakos tipą žr. XII 5 paaiškinimą.
8. Stebuklų pasaka „Vyrui pavydi gražios žmonos" sujungta su religine
pasaka „Žiaurus turtuolis - velnio arklys". AT 465 C+761. Užrašė K. Brug­
mannas.
Pirmoji pasaka (AT 465 C) nėra labai paplitusi. Iš latvių jos užrašyta 32
variantai, iš suomių - 5, lyvių - 1, rusų - 10, ukrainiečių - 18, baltarusių - 6,
turkų - 2. Iš lietuvių užrašyta kartu su A versija 58 variantai.
Antroji pasaka (AT 761) aptinkama latvių (39 variantai), suomių (9), vo­
kiečių (15), serbų ir kroatų (3), rusų (7), baltarusių (4), ukrainiečių (14), ispa-
nų(2), katalonų (1) tautosakoje. Iš lietuvių užrašyta 40 šio siužeto pasakos
variantų.

XIII. KAIP ILGAI DVASĖS, KŪNUI MIRUS, ANT ŽEMĖS LIEKTI

1. Sakmė apie tai, kad vėlė po laidotuvių dar grįžta į namus apsižvalgyti.
BILPK 3503. Užrašė K. Jurkšaitis.
B1LPKduomenimis, šis sakmės tipas turi 7 variantus.
2. Sakmė apie tai, kad vėlė būna prie kūno, kol jis ant lentos. BILPK 3503.
Užrašė M. Slančiauskas.
BILPKduomenimis, šis sakmės tipas turi 4 variantus.
3. Sakmė apie tai, kodėl langus ar duris atidaro žmogui mirus. BILPK3503.
Užrašė K. Jurkšaitis.
Yra žinomi 2 šios sakmės variantai. (Pig. I 14 teksto detalę: „daro skylę
lubose ties lova, idant dūšia greičiau ir liuosiau danguosn nulėkt galėtų"). Ki­
tas variantas - XIII 4.
4. Sakmė apie tai, kodėl langus ir duris atidaro žmogui mirus. BILPK3503.
Užrašė J. Basanavičius (?).
Apie šį sakmės tipą žr. XIII 3 paaiškinimą.
5. Sakmė apie dvasregę, matančią vėles iki žaliojo „četvergo". BILPK3503.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr4X 1 paaiškinimą.

524
 6. Sakmė apie dvasregius, sakančius, kad vėlė būna namuose iki kito arti­
mo mirties. BILPK 3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. IX 1 paaiškinimą.
7. Sakmė apie dvasregę, sakančią, kad vėlė prie kapinių vartų stovi, kol
kitą palaidos. BILPK3503. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. IX 1 paaiškinimą. Pig. XIII 6 tekstą.
8. Sakmė apie dvasregius. BILPK3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. V 15 paaiškinimą.
9. Sakmė apie dvasregę, matančią vėlę. BILPK 3510. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie Šį sakmės tipą žr. IX 1 paaiškinimą.
10. Sakmė, kodėl tėvai neturi verkt mirusių vaikų. BILPK3525. UžrašėJ. Ba­
sanavičius (?).
KbLPK duomenimis, šios sakmės tipo užrašyta 68 variantai.

XIV. VĖLIŲ GIEDOJIMS ANT KAPINIŲ

1-5. Sakmės apie vėlių giedojimą ant kapinių. BILPK 3558. Užrašė V. Kal­
vaitis.
BILPKduomenimis, šio sakmės tipo turima 17 variantų, iš jų šioje knygoje:
XIV 2-5, 7-15.
6. Sakmė apie vaiduoklį. BILPK 3558. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VII 7 paaiškinimą.
7-15. Sakmės apie vėlių giedojimą ant kapinių. BILPK 3558. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XIV 1 paaiškinimą.

XV. VĖLĖS BAŽNYČIOJE

1. Sakmė apie vėles bažnyčioje. BILPK 3558. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 29 variantai. Kiti iš jų šioje
knygoje: XV4-6.

2. Sakmė apie vaikų vėles, einančias į bažnyčią. BILPK3558. Užrašė V. Kal­

vaitis.
KbLPK duomenimis. Šio sakmės tipo užrašyti 3 variantai. Kitas varian­
tas-XV 11.

3. Sakmė apie tai, kaip vėlę apsunkino motinos į karstą sudėtas kraitis.
BILPK 3558. Užrašė V. Kalvaitis.
Žinomas tėra tik šis variantas.

525
 4-6. Sakmės apie vėles bažnyčioje. BILPK 3558. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XV 1 paaiškinimą.
7. Sakmė apie kariškių vėles bažnyčioje. BILPK3558. Užrašė V..Kalvaitis.

8. Sakmė apie nukritusią Bibliją bažnyčioje. BILPK3558. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį sakmės tipą žr. IV 27.
9. Sakmė apie vaidinimąsi bažnyčioje. BILPK3558. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 146 variantai. Kitas varian­
tas-XXV 138.
10. Sakmė apie vėlių sutuokimą. BILPK 3558.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 45 variantai.

11. Sakmė apie vaikų vėles, einančias į bažnyčią. BILPK 3558. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XV 2 paaiškinimą.
12. Pasakojimas apie išgąstį bažnyčioje. BILPK 3558. Užrašė V. Kalvaitis.

XVI. APIE VĖLIŲ LAUKINĘ MEDŽIOKLĘ

1-5. Sakmės apie vėlių medžioklę. BILPK3518. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo tėra 5 variantai, visi paskelbti šioje
knygoje.

XVII. VĖLIŲ PULKAI BEI JŲ KELIAS

1. Sakmė apie dvasregį. BILPK 3518. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. V 15.
2,3. Sakmės apie pastatus ant vėlių tako. BILPK 3518. Užrašė V. Kalvaitis.
Šis sakmės tipas turi* variantus. Kitas variantas - XVII 7.

4. Sakmė, kaip vėlės aplanko mirusius. BILPK3518. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį sakmės tipą žr. VI 3 paaiškinimą.
5-6. Sakmės apie dvasregį. BILPK 3518. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. V 15 paaiškinimą.

7. Sakmė apie pastatą ant vėlių tako. BILPK 3518.

Apie šį sakmės tipą žr. XVII 2 paaiškinimą.
8-11. Sakmės apie dvasregius. BILPK 3518. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. V 15 paaiškinimą.

526
 12. Sakmė, kaip snaudžiant vėlės baido. BILPK 3518. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 115 variantų. Kiti variantai
šioje knygoje - XXIV 12, XXV 176.
13. Sakmė apie vėlių pasivaidinimą. BILPK 3518. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 41 variantas. Kitas varian­
tas šioje knygoje - XX 1.

XVIII. KAIP VĖLĖS ŽMONES KOROJA BEI KANKINA

a) Sakmė apie numirėlę, kuri nubaudė ją apkalbėjusį vaikiną. BILPK 3531.
Užrašė V. Basanavičius.
b) Sakmė apie burtus su vargonais, pateptais lavono drebučiais. Užrašė
V. Basanavičius.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 4 variantai.
1. Sakmė, draudžianti nuo kapo ką nors paimti. BILPK3534. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VIII 11 paaiškinimą.
2. Sakmė apie nuvilktus prie kapinių marškinius. BILPK3534. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Kitas panašaus motyvo variantas - XXIV31. Apie šios sakmės tipą žr. VIII
11 paaiškinimą. Detalė - nuo vėlės rankos kirčio paliko mėlynas ženklas - ta
pati kaip ir XVIII 1 tekste.
3. Sakmė apie drąsuolį, sutrikdžiusį numirėlio ramybę. BILPK3555. Užra­
šė Braukilas.
Sakmė siejasi su AT 882 B‘ pasaka. Šio siužeto sakmių užrašyta 24 varian­
tai. Iš jų šioje knygoje dar yra XXIII 5, XXIV54.
4. Sakmė, kurioje numirėlis pamoko nevogti iš karsto. BILPK3532.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyti 6 variantai.
5. Sakmė apie mirusią marčią, kuri nubaudė kitą marčią dėl numaustytų
žiedų. BILPK 3533. Užrašė Svirplys.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyti 3 variantai.
6. 7. Sakmė, kaip žmogus dvasregiu tapo. BILPK 3511. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VII 22 paaiškinimą.
8. Sakmė apie susidūrimą su vaiduokliu. BILPK3511. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 61 variantas. Iš jų šioje kny­
goje dar yra: XX32, XXV 135.
9,10. Sakmė apie vėles, kurios nubaudžia išdaigininką, besišaipantį iš ko­
munijos. BILPK 3511. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 25 variantai.

527
 11. Sakmė apie vėlę, kuri nubaudžia labai verkiantį artimą žmogų. BILPK
3512. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 55 variantai. Kitas varian­
tas - XXV89.
12. Sakmė apie vėlės pasirodymą. BILPK 3512. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VIII 47 paaiškinimą.
13. Sakmė apie vėlę, kuri po mirties dar trumpam pasirodo žmonėms. BILPK
3502. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. IX21 paaiškinimą.
14. Sakmė apie dvasregį. BILPK 3512. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. V 15 paaiškinimą.
15. Sakmė apie vėles, kankinančias juokdarį. BILPK 3512. Užrašė V. Kal­
vaitis.
16-18. Sakmės apie tai, kaip vėlės susargdina žmones. BILPK 3512. 16 už­
rašė K. Jurkšaitis, 17,18 - P. Kriaučiūnas.
šio sakmės tipo užrašyti 4 variantai.
19. Liaudies medicinos priemonė, kaip išsivaduoti nuo vėlių išsigandus
numirėlio. BILPK 3512. Užrašė V. Kalvaitis.
20. Liaudies medicinos priemonė nuo priepuolio. BILPK3512.

XIX. KODĖL DVASĖS (VĖLĖS) VAIDYTIS TUR

1, 2. Sakmės apie vėlės nerimastį, kol nėra palaidotas kūnas. BILPK 3590.
Užrašė K. Jurkšaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo yra 40 variantų.
3. Sakmė apie nepatogumą jaučiantį velionį, kuris prisisapnuoja artimam
žmogui. BILPK 3590. Užrašė K. Jurkšaitis.
Apie šios sakmės tipą žr. IX20 paaiškinimą.
4. Sakmė apie nedorėlių, savižudžių, „nelaikių", ne sava mirtimi ar negra­
žiai mirusių žmonių vėlių vaidinimąsi. BILPK3590. Užrašė M. Slančiauskas.
Šio sakmės tipo užrašyta 126 variantai. Kiti šio tipo variantai - XIX 6-15.
Šis motyvas įsiterpia ir į kitus tipus.
5. Sakmė apie ristynes su vaiduliu. BILPK3590. Užrašė M. Slančiauskas.
Šis sakmės tipas turi 60 variantų. Kiti šioje knygoje - XXIV6, 7, XXV 100.
6. Sakmė apie savižudžių, „nelaikių", nedorų, negražiai mirusių žmonių
vėlių vaidinimąsi. BILPK3590. Užrašė J. Basanavičius (?).
Apie šį sakmės tipą žr. XIX4 paaiškinimą.

52X
 7. Sakmė apie vėlių vaidinimąsi, kol kūnas nepalaidotas žemėje, „šventoje
vietoje". BILPK 3590. Užrašė J. Basanavičius (?).
Šio sakmės tipo užrašyta 73 variantai. Kiti variantai - XIX6-18, XX 23, 27.
Artimi šioms sakmėms ir XIX 1, 2 variantai.
8. Sakmė apie vėlę, kuri padeda išteisinti nekaltą žmogų. BILPK 3590. Už­
rašė V. Basanavičius.
Apie šį sakmės tipą žr. XII 3 paaiškinimą.
9-15. Sakmės apie ne laiku ar negražiai mirusių ar nedorų žmonių vėlių
vaidinimąsi. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XIX4 paaiškinimą.
16-18. Sakmės apie vėlių vaidinimąsi, kol kūnas deramai nepalaidotas.
BILPK 3590. 16,17 užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XIX 7 paaiškinimą.
19,20. Sakmės apie bausmę už numirėlio kaulų paniekinimą. BILPK 3590.
Užrašė V. Kalvaitis.
21. Sakmė apie tai, kaip nukirtus galvą numirėlis nustojo vaidintis. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo žinomi 203 variantai. Šioje knygoje
skelbiami dar 2 variantai - XXIV 1, 47.
22, 23. Sakmės apie žandarą be galvos. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Pirmoji sakmė tai teigia galvos nukirtimą esant bausmę už blogus darbus.

XX. VISOKĮ DVASIŲ PASIVAIDINIMAI

1. Sakmė apie vėlių pasivaidinimą. BILPK3590. Užrašė K. Jurkšaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XVII13 paaiškinimą.
2-5. Sakmės apie vaiduoklius vaikų pavidalu. BILPK 3590. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šios sakmės tipą žr. XI 6 paaiškinimą.

6. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK3590. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį sakmės tipą žr. VI 8 paaiškinimą.
7. Sakmė apie vaiduoklius, arba kaip trys mergos pavirto baisiu šuniu.
BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 114 variantų. Iš jų šioje kny­
goje yra dar šie: XX 14, 15, 19, 22, XXV 118, 133, 136, 142.

8. Sakmė apie vaiduoklį ant liepto. BILPK3590. Užrašė V. Kalvaitis

KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 20 variantų.

529
 9. Sakmė apie vaiduoklio pasirodymą. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. VI 1 paaiškinimą. Skelbiamame tekste, kaip ir X 1,
vaiduoklis grūmoja (ranka, pirštu).

10. Sakmė apie vaiduoklį. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.

KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 6 variantai.

11. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK3550. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šios sakmės tipo kitus variantus žr. VI 6 paaiškinimą.

12. Sakmė apie žmogų, kuriam vaiduokliai pastojo kelią. BILPK 3590. Už­
rašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis. Šio sakmės tipo užrašyti 4 variantai.

13. Sakmė apie pasikalbėjimą su sūnaus vėle. BILPK 3590. Užrašė V. Kal­
vaitis.

14-15. Sakmės apie besikeičiančius vaiduoklius. BILPK3590. Užrašė V. Kal­

vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XX 7 paaiškinimą.

16-18. Sakmės apie labai aukštus vaiduoklius. BILPK 3590. Užrašė V. Kal­
vaitis.
KbLPKduomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 101 variantas. Iš jų šioje kny­
goje - XX20.

19. Sakmė apie besikeičiančius vaiduoklius. BILPK 3590. Užrašė V. Kal­

vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XX 7 paaiškinimą.

20. Sakmė apie labai aukštą vaiduoklį. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XX 16-18 paaiškinimą.

21. Sakmė apie vėlę, šnekinančią žmones. BILPK3590. Užrašė V. Kalvaitis.

KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyti 48 variantai. Iš jų šioje kny­
goje - XXV 63.

22. Sakmė apie besikeičiantį vaiduoklį. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį sakmės tipą žr. XX7 paaiškinimą.

23. Sakmė apie vėlių vaidinimąsi, kol kūnas nepalaidotas „šventoje vieto­
je". BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šios sakmės tipą žr. XIX 7 paaiškinimą.
24. Sakmė apie vaiduoklį, kuris pradėjo spausti lovoje. BILPK3590. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 22 variantai.

530
 25. Sakmė apie vaiduoklį, kuris atėjo pro užrakintas duris prie atsigulusių­
jų miegoti. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Šio sakmės tipo, KbLPK duomenimis, užrašyta 7 variantai.

26. Sakmė apie vaiduoklį, namuose laiptais lipantį ir kitaip besivaidenan­

tį. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyti 52 variantai. Iš jų šioje kny­
goje - XXV67.

27. Sakmė apie vėlių vaidinimąsį, kol kūnas nepalaidotas „šventoje vieto­
je“. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie Šį sakmės tipą žr. XIX paaiškinimą.
28. Sakmė apie vaiduoklį, kuris namuose įvairiais daiktais svaidėsi ir vi­
saip triukšmavo. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 193 variantai. Iš jų šioje kny­
goje: XXV 60, 61, 66.

29. Sakmė apie vaiduoklio baldymąsi. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.

KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 49 variantai, šiam tipui pri­
klauso ir XX35-37.

30. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK3590. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie Šį sakmės tipą žr. VI8 paaiškinimą.
31. Sakmė apie giltinės apsilankymą. BILPK3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. III 7 paaiškinimą.
32. Sakmė apie susidūrimą su vaiduokliu. BILPK3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XVIII 8 paaiškinimą.
33. Sakmė, panaši į legendų pasaką apie amžiną žydą (AT 777). BILPK
3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Legendų pasaka apie amžiną žydą nėra populiari. Išskyrus švedus (36 va­
riantai) ir latvius (14 variantai), kitur tėra užrašyta tik po keletą tekstų. Antai
ją dar žino estai, lyviai, lapiai, norvegai, danai, airiai, anglai, prancūziškai ir
angliškai kalbantys amerikiečiai. Iš lietuvių užrašyti 28 variantai.

34. Sakmė apie vaiduoklį, kuris gąsdina neteisingą šeimininką. BILPK3590.

Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 67 variantai. Iš jų šioje knygo­
je-XXV 88.
35-37. Sakmės apie vaiduoklio baldymąsi. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XX29 paaiškinimą.

38. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie Šios sakmės tipo kitus variantus žr. VII 12 paaiškinimą.

531
 39. Sakmė apie įvairius baidymus. BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 15 variantų.
40. Pasakojimas apie netikrą vaiduoklį. BILPK 3446. Užrašė J. Jurgelaitis.
KbLPK duomenimis. Šio pasakojimo tipo užrašyta 50 variantų. Plg. BsLPY
4 35, 36.

XXI. KAIP DVASĖS VAIDINASI ANT PILIAKALNIŲ IR KITUR

1. Padavimas apie vaiduoklius ant Molynės pilkalnio. KbPdK 139. Užrašė
V. Kalvaitis.
Šiam tipui priklauso ar jo motyvų turi kiti variantai: XXI 23, 26, 28, 29,31,
32, 36, 40-45, 46, 53, 67, 70, 73, 79, 82, 86.
2. Padavimas apie nugrimzdusią bažnyčią AkmeniŠkių pilaitėje. BILPK
3592; KbPdK 121+114+130. Užrašė V. Kalvaitis.
Tekste susipynę kelių tipų motyvai: KbPdK 121 (žymu nugrimzdusi baž­
nyčia), 114 (matomi ano pasaulio žmonės), 130 (jie prašo pabučiuoti rupūžę).
KbPdK 121 tipo padavimų užrašyta 105 variantai. Siam tipui ištisai priklauso
ar turi jo motyvų dar šie tekstai: 4, 8, 17, 22, 26, 33, 36, 62, 70, 72. KbPdK 114
tipo padavimų užrašyta 25 variantai. Jam ištisai priklauso ar turi jo motyvų
dar šie tekstai: XXI 7, 11-14, 15a, 17, 26, 27, 29, 39, 50, 54, 61, 65, 70, 75-8, 81.
130tipo padavimų užrašyta 68 variantai. Tipui priklauso ar turi jo motyvų dar
šie tekstai: XXI 5,13,15, 29, 31, 49, 59, 71, 83.
3. Žinia apie dvi piltines prie Andulių. Užrašė V. Kalvaitis.
Prie šio pasakymo prisišlieja teiginys „ant jų vaidinasi", kuris siejasi su
KbPdK *139 padavimų tipu. Panašūs tekstai yra XXI 20, 46, 86,
4. Padavimas apie Aplankio pilkalnį. BILPK 3602; KbPdK 137. 121. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbPdK 137 tipo padavimų užrašyta 108 variantai. Šiam tipui priklauso ar
turi jo motyvų dar šie tekstai: XXI 13, 27, 73, XXV 191. Apie KbPdK 121 tipo
kitus variantus žr. XXI 2 paaiškinimą.
5. Padavimas apie Aplankio pilkalnį. BILPK3592; KbPdK 130. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie KbPdK 130 tipo kitus variantus žr. XXI 2 paaiškinimą.
6. Padavimas apie Aplankio pilkalnį. BILPK3592; KbPdK 135. Užrašė V. Kal­
vaitis.
KbPdK duomenimis, KbLPK 135 tipo padavimų užrašyta 14 variantų.
Kiti šiam tipui priklausantys ar turintys jo motyvų tekstai: XXI 9, 10, 24, 47,
51, 53, 66, 68.
7. Padavimas apie Aplankio pilkalnį. KbPdK 114. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie KbPdK 114 tipo padavimų kitus variantus žr. XXI 2 paaiškinimą.

532
 8. Padavimas apie Apstaino pilkalnį. KbPdK 121. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie KbPdK 121 tipo padavimų kitus variantus žr. XXI 2 paaiškinimą.
9. Padavimas apie Apstaino pilkalnį. BILPK *422 l=AT 401Al, 3600; KbPdK
776+735. Užrašė V. Kalvaitis. Sp. LTt 4 708.
KbPdK 116 tipo padavimų, katalogo duomenimis, turima 15 variantų. Iš
jų kiti šioje knygoje: XXI 24,30. Apie 135 tipo kitus variantus žr. XXI6 paaiški­
nimą.
10. Padavimas apie Beržkalnių pilkalnį. BILPK3600,3739. KbPdK 135. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Apie kitus KbPdK 135 tipui priklausančius variantus žr. XXI 6 paaiškinimą.
11. Padavimas apie Truškalnį. KbPdK 111, 114. Užrašė V. Kalvaitis.
KbPdK 111 tipo padavimų užrašyta 110 variantų. Apie KbPdK 114 tipo
motyvų paplitimą žr. XXI2 paaiškinimą. KbLPKduomenimis, skelbiamas teks­
tas tipologiškai artimas šiems variantams: XXI 13, 24, 54, 65.
12. Padavimas apie sunykusią pilį. Užrašė V. Kalvaitis.
Padavimas turi KbPdK 114 tipo motyvų. Apie šio tipo variantus žr. XXI 2
paaiškinimą.
13. Padavimas apie Dovilų pilaitę. BILPK 3592, 3600. KbPdK 137+130+114.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie KbPdK 137 tipo padavimus žr. XXI 4 paaiškinimą, o apie 130 ir 114
tipų padavimus žr. XXI 2 paaiškinimą.
14. Padavimas apie Eglininkų pilkalnį. BILPK 3518; KbPdK 114+*138+145.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie KbPdK 114 tipą žr. XXI 2 paaiškinimą. KbPdK *138 tipo padavimų
užrašyta 53 variantai. Iš jų su tipu dar sietini tekstai: XXI 34, 60, 63, 70, 74-78,
88. O KbPdK 145 tipo padavimų užrašyta 6 variantai. Tarp jų - ir XXI 15a, 21.
15. Padavimas apie Eglininkų pilkalnį. BILPK 3592; KbPdK 130. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šio tipo variantus žr. XXI 2 paaiškinimą.
15a. Padavimas apie Ekitų pilkalnį. BILPK 3595; KbPdK 86A+145+114. Už­
rašė V. Kalvaitis. Sp. LTt 4 701.
KbPdK 86A tipo motyvai - kalną supylė švedai (savi žmonės, gindamiesi
nuo jų) - yra 136 tekstuose. Apie KbPdK 145 tipą žr. XXI 14 paaiškinimą, o
apie 114 tipą - XXI 2 paaiškinimą.
16. Padavimas apie Sylkalnį. BILPK 3600; KbPdK 119. Užrašė V. Kalvaitis.
Tipui ištisai priklausantys ar turį jo motyvų yra šie padavimai: XXI 27, 30,
52, 55, 64, 67, 69, 75-78, 85.
17. Padavimas apie Galkiemių pilkalnį. BILPK 3595. KbPdK 94 +114+121.
Užrašė V. Kalvaitis.

533
 KbPdK 94 tipo padavimų užrašyta 52 variantai. Tarp jų ir XXI 21 tekstas.
Apie KbPdK 114 ir 121 tipo padavimus žr. XXI 2 paaiškinimą.
18. Padavimai apie Vilkalnį ir Ziegorkalnį. BILPK 3610. KbPdK 160+122.
Užrašė V. Kalvaitis.
KbPdK 160 tipo padavimų užrašyta 63 variantai, o 122 tipo - 67 variantai.
KbPdK 122 tipui priklauso ir XXI 58 tekstas.
19. Padavimas apie Guldapės pilkalnį. KbPdK 125, 130; KbPdK 125+135.
Užrašė V. Kalvaitis. Sp. LTt 4 706.
KbPdK 125 tipo padavimų užrašyta 7 variantai. Kitas variantas - XXI 57.
O kaip visas padavimas su užkeiktos mergos vadavimo siužetu tėra užrašytas
tik šis tekstas.
20. Pasakojimas apie Jeruzalės dvaro pilkalnį. Užrašė V. Kalvaitis.
Neišplėtoto siužeto tekstas, tėra informacija, kad dvasės vaidinasi. Ji sieja­
si su KbPdK *139 tipo padavimais. Žr. analogiškus tekstus: XXI 3, 46, 86.
21. Padavimas apie prancūzų kapus ties Kaivena. BILPK 3739. KbPdK
94+145. Užrašė V. Kalvaitis. Sp. LTt 4 760.
KbPdK 94 tipo užrašyta 52 variantai, o motyvas apie vaikštančius karius -
iŠ 145 tipo. Apie KbPdK 94 tipą žr. XXI 17 paaiškinimą, o 145- XXI 14 paaiš­
kinimą.
22. Padavimas apie „Aukštąjį kalną". KbLPK 86*121+-. Užrašė V. Kalvaitis.
Skelbiamame tekste padavimų motyvai labai nustelbti užrašytojo įspūdžių
ir samprotavimų.
23. Padavimas apie Katinavos kalną. KbLPK*I38. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį tipą žr. XXI 1 paaiškinimą.
24. Padavimas apie Kraupiškėnų pilkalnį. BILPK3739; KbPdK 116+114+135.
Užrašė V. Kalvaitis.
šiame padavime pastebimi ir kitų tipų (KbPdK *138, 136, *139) atgarsiai.
Apie KbPdK 116 tipą žr. XXI 9 paaiškinimą, o apie 114 - XXI 2, 135 - XXI 6
paaiškinimą.
25. Padavimas apie Kauno požemyje esančią mergelę ir kariuomenę. BILPK
3593, 3600; KbPdK 143+137B. Užrašė Užgirietis.
KbPdK 143 tipo padavimų užrašyta 11 variantų, o 137B versijos - 6 va­
riantai.
26. Padavimas apie Kulmkulių pilkalnį. BILPK3739; KbPdK 121+114+'139.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie KvPdK 121 ir 114 tipų kitus variantus žr. XXI 2 paaiškinimą, o apie
*139 - XXI 1 paaiškinimą.
27. Padavimas apie Lokavos kalną. BILPK3594,3602; KbPdK 137A+114+136+
137+119. Sp. LTt 4 715. Užrašė A. Burba.

534
 KbPdK 137A versijos užrašyta 8 variantai, 136 tipo - 59 variantai. KbPdK
137A versijai priklauso ir XXI 31, užrašyta 56 variantai, o 136 tipui - XXI 35,
užrašyta 48 variantai. Kiti KbPdK 137 tipo tekstai nurodyti XXI 4 paaiškinime,
KbPdK 114 tipo - XXI 2 paaiškinime, o 119 tipo - XXI 16 paaiškinime.
28. Padavimas apie Molynės pilkalnį. KbPdK *139. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie KbPdK *139 tipą žr. XXI1 paaiškinimą.
29. Padavimas apie Norkitų pilkalnį. BILPK 3592; KbPdK 130+*139+114.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie 130 ir 114 tipus žr. XXI 2 paaiškinimą, o *139 - XXI1 paaiškinimą.
30. Padavimas apie Pilgarbį. BILPK3739; KbPdK116,119. Užrašė V. Kalvaitis.
Pabaigoje esantis motyvas apie pyragų kepimą pasikartoja ir šio padavi­
mo variante XXI 69. Apie KbPdK 116 tipo padavimus žr. XXI9 paaiškinimą, o
apie 119 tipą - XXI 16 paaiškinimą.
31. Padavimas apie Piliakalnių pilkalnį. BILPK3592; KbPdK130**139+137A.
Užrašė J. Basanavičius (?).
KbPdK 130 tipo padavimų variantai nurodyti XXI 2 paaiškinime, *139 ti­
po - XXI 1 paaiškinime, o 137A tipo - XXI 27 paaiškinime.
32. Padavimas apie Pilkalnio pilkalnį. KbPdK *139. Užrašė V. Kalvaitis.
Neišplėtoto siužeto tekstas, tėra informacija, kad ant kalno dvasios pasiro­
dydavo. Pig. XXI 19 tekstą.
33. Pasakojimas apie Ragainės pilį ir padavimai apie Ragainės pilkalnį.
BILPK 3277; KbPdK 121+*140+*140. Užrašė V. Kalvaitis.
Skelbiamame tekste pateikti du to paties KbPdK *140tipo skirtingi varian­
tai. Populiarus siužetas apie velnių vestuves dažnas ir sakmėse, nesusietose su
konkrečia vieta. O KbPdK *140 tipo padavimų užrašyta 11 variantų. Savitas
variantas - XXI 85.
34. Padavimas apie Ragainės pilkalnį. BILPK 3635; KbPdK 138. Užrašė
V. Kalvaitis. Sp. LTt 4 709.
KbPdK duomenimis, 138 tipo padavimų užrašyta 53 variantai.
35. Padavimas apie [Ragainės] pilkalnį. BILPK 3594; KbPdK 136. Užrašė
V. Kalvaitis. Sp. LTt 4 713.
Apie kitus 136 tipo padavimų variantus žr. XXI 27 paaiškinimą. Pig. XXI
48 tekstą.
36. Padavimas apie Ragainės pilkalnį. KbPdK 121+*139. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie KbPdK 121 tipo variantus žr. XXI 2 paaiškinimą, o apie *139 - XXI 1.
37. Padavimai apie Rambynkalnį. KbPdK56. Užrašė V. Kalvaitis.
Skelbiamame tekste į literatūrinių padavimų santrauką įsiliejo ir liaudiš­
kas padavimas, kad negalima skaldyti ypatingų akmenų (KbPdK 56 tipas).
KbPdK duomenimis, šitokio padavimo tipo užrašyta 12 variantų.

535
 38. Pasakojimas apie šereikio pi Iviety. Užrašė V. Kalvaitis.
39. Padavimas apie žvejo nutikimą prie Rambyno. BILPK 364S - „Išmesta
dovana". KbPdK 114. Užrašė V. Kalvaitis.
„Išmestos dovanos", gautos iš ano pasaulio žmonių, motyvas pasitaiko ne
viename padavime, sakmėje (žr. XXI 30, 75-78).
40-45. Padavimai apie Skalvkalnj. KbPdK ‘139. Užrašė V. Kalvaitis.
Tai įvairūs bauginantys dalykai, papasakoti apie šį kalną. Panašių dalykų
pasakota ir apie kitus piliakalnius, pvz., apie Vorpilį (žr. XXI 73, 79). Apie šį
padavimų tipą žr. XXI 1 paaiškinimą.
46. Pasakojimas apie Kiaulės rago kalną. Užrašė V. Kalvaitis.
J pasakojimą įsiterpia padavimo motyvas, kad ant kalno „šis tas pasivaidi­
ną" (KbPdK ‘139 tipas). Pig. XXI 1, 20, 86 tekstus.
47. Padavimas apie Skumburų pilkalnį. BILPK 3610, KbPdK 135. Užrašė
V. Kalvaitis. •
Apie šį tipą žr. XXI 6 paaiškinimą.
48. Padavimas apie [Skumburų] pilkalnį. Bll.PK 3594. KbPdK *138. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 27 paaiškinimą. Pig. XXI 35 tekstą.
49. Padavimas apie [Skumburų] kalną. BILPK 3592. KbPdK 130. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 2 paaiškinimą.
50. Padavimas apie [Skumburų] kalną. KbPdK 114. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 2 paaiškinimą.
51. Padavimas apie (Skumburų] kalną. BILPK 3600; KbPdK 135. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 6 paaiškinimą.
52. Padavimas apie [Skumburų] pilkalnį. BILPK ‘422; KbPdK 119. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 16 paaiškinimą.
53. Padavimas apie [Skumburų] kalną. BILPK ‘422; KbPdK 135. Užrašė
V. Kalvaitis.
[ šį tekstą yra įsiterpę ir '139 tipo motyvas. Apie 135 tipo kitus tekstus žr.
XXI 6 paaiškinimą.
54. Padavimas apie [Skumburų] pilkalnį. KbPdK 114. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie 114 tipo padavimus žr. XXI 2 paaiškinimą.
55. Padavimas apie [Skumburų) kalną. KbPdK 119. Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXI 16 tekstą. Apie 119 tipo padavimus žr. XXI 16 paaiškinimą.

530
 56. Padavimas apie Skumburų kaina. KbPdK (137A). Užrašė V. Kalvaitis.
Šis tekstas tik šiek tiek siejasi su padavimais, draudžiančiais arti piliakal­
nius.
57. Padavimas apie [Skumburų] pilkalnį. BILPK 3739; KbPdK 125. Užrašė
V. Kalvaitis. Sp. LTt 4 704.
Kitas šio tipo padavimas - XXI19.
58. Padavimas apie Skumburų pilkalnį. BILPK 3518; KbPdK 122. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie KbPdK 122 tipo padavimų kitus variantus žr. XXI 18 paaiškinimą.
59. Padavimas apie piliakalnį Šukių dvaro laukuose. BILPK 3592; KbPdK
130. Užrašė Pr. Aidukaitis. Sp. LTt 4 703.
Apie šio padavimų tipo kitus tekstus žr. XXI 2 paaiškinimą.
60. Padavimas apie Baltkalnį. BILPK3642; KbPdK *138. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie KbPdK '138 tipo padavimų kitus tekstus žr. XXI 14 paaiškinimą.
61. Padavimas apie pilkalnį prie Tilžutės upės. KbPdK (122, 119, 114). Už­
rašė V. Kalvaitis.
šiame tekste susipynę kelių padavimų tipų motyvai.
62. Padavimas apie Tamoviškių Kampsvykalnį. KbPdK 121. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šio tipo padavimų kitus tekstus žr. XXI 2 paaiškinimą.
63. Padavimas apie [Tamoviškių] pilkalnį. BILPK3642. KbPdK *138. Užra­
šė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo padavimo užrašyta 12 variantų. Kiti šioje
knygoje skelbiami tipui priklausantys tekstai nurodyti XXI 14 paaiškinime.
64. Padavimas apie Tamoviškių kalną. BILPK 3595; KbPdK 119. Užrašė
V. Kalvaitis.
Kiti tipui priklausantys šios knygos tekstai nurodyti XXI 16 paaiškinime.
65. Padavimas apie piliūkštį prie Tamoviškių. KbPdK 114. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Kiti tipui priklausantys šios knygos tekstai nurodyti XXI 2 paaiškinime.
66. Padavimas apie Tamoviškių pilį. KbPdK 135. Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXI 53 tekstą. Kiti šiam padavimų tipui priklausantys knygos tekstai
nurodyti XX6 paaiškinime.
67. Padavimas apie Kampsvykalnį. BILPK 3710. KbPdK 119+*139. Užrašė
V. Kalvaitis.
Kiti 119 tipui priklausantys knygos tekstai nurodyti XXI16 paaiškinime, o
'139 tipui - XXI 1 paaiškinime.

537
 68. Padavimas apie Smailųjį, arba „Lopitų" kalnq. BILPK *422; 3600; KbPdK
87+135. Užrašė V. Kalvaitis. Sp. LTt 4 707.
KbPdK 87 tipo padavimų užrašyta 16 variantų. Kiti KbPdK 135 tipui pri­
klausantys knygos tekstai nurodyti XXI 6 paaiškinime.
69. Padavimas apie pilkalnį prie Deimės upės. KbPdK 119. Užrašė V. Kal­
vaitis. Pig. XXI 30 teksto pabaigą.
Kiti 119 padavimų tipui priklausantys knygos tekstai nurodyti XXI 16 pa­
aiškinime.

70. Padavimas apie Užprūdžių pilkalnį. BILPK3642; KbPdK 121+*138+121+

114+'139. Užrašė V. Kalvaitis.
71. Padavimas apie Veliuonos bažnytkalnį. BILPK 3592; KbPdK 130. Užra­
šė P. Virikas.
Apie šį padavimų tipą ar. XXI 2 paaiškinimą.
72. Padavimas apie Vorpilį. KbPdK 121. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 2 paaiškinimą.
73. Padavimas apie Vorpilį. BILPK 3600; KbPdK I37+'139. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie KbPdK 137 tipo padavimus žr. XX! 4 paaiškinimą, o *139tipo - XXI1
paaiškinimą.
74. Padavimas apie Vorpilį. BILPK 3635; KbPdK *738. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 14 paaiškinimą.
75-78. Padavimai apie žvejų nuotykius prie Vorpilio. BILPK 3648, 3626;
KbPdK '138, 114, 119. Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXI39 tekstą. Apie šiuos padavimų tipus žr. XXI14,2,16 paaiškinimus.
79. Padavimas apie Vorpilį. KbPdK *739. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 1 paaiškinimą.
80. Padavimas apie Vorpilį. KbPdK 112. Užrašė V. Kalvaitis.
KbPdK duomenimis, šio tipo užrašyta 13 variantų.
81. Padavimas apie Vorpilį. KbPdK 114. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 2 paaiškinimą.
82. Padavimas apie Vorpilį. KbPdK *139. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXI 1 paaiškinimą.
83. Padavimas apie Vorpilį. BILPK *422 l=AT 401Al; 3592; KbPdK 130. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Teksto pabaigoje prijungtas motyvas primena KbLPK *138 tipo suliteratū­
rintą variantą. Apie KbPdK 130 tipą žr. XXI 2 paaiškinimą.

538
 84 Padavimas apie Vorpilį. BILPK 3610. Užrašė V. Kalvaitis.
Siame šiek tiek suliteratūrintame padavime savaip atsiremta į prakeikimo
(KbPdK 101), pilies iškilimo (KbPdK 112) tipu motyvus.
85. Padavimas apie Vorpilį. BILPK 503; KbPdK 119. Užrašė J. Jurgelaitis.
Siužetas plėtojamas panašiai kaip 140 tipo padavimuose, vaizduojančiuo­
se muzikantą velnių vestuvėse, jis yra pasakiškas (žr. AT 503).
86. Pasakojimas apie Karlkalnį. Užrašė V. Kalvaitis.
Šis pasakojimas turi tik vieną informacinį teiginį („čon dvasės vaidinasi"),
kuris sietinas su KbPdK *139 padavimų tipu. Pig. XXI 20,46 tekstus.
87. Padavimas apie Želvų pilį. KbPdK 88+155. Užrašė V. Kalvaitis. Sp. LTt
4 691.
Katalogo duomenimis, šio tipo padavimų užrašyta 12 variantų.
88. Padavimas apie Žydkiemio kalnelį. BILPK 3642. KbPdK "138. Užrašė
V. Kalvaitis.
Į šį padavimą įpintas neįprasto aukos reikalavimo motyvas.

XXII. APIE SLOGUČIUS IR SLOGUTES

I. Sakmė apie nekrikštytų vaikų sielas. Užrašė M. Slančiauskas.
Tikėjimu paremtas pasakymas.
2-10. Sakmės apie slogučius. 2-4 užrašė J. Basanavičius (?), 5-9 - V. Kal­
vaitis.
KbLPK duomenimis, šios „Ligų demonams" priklausančios sakmės užra­
šyta 34 variantai.
II. Stebuklų pasaka apie nuotaką slogutę. AT 424*.
Šis pasakos tipas, šiek tiek kitaip išplėtotas, žinomas latviams (60 varian­
tų). Iš lietuvių užrašyta 95 kartus. Kitas variantas šioje knygoje - XXII 12.

12. Stebuklų pasaka apie nuotaką slogutę. At 424*. Užrašė V. Kalvaitis.

Apie šį pasakos tipą žr. XXII 11 paaiškinimą.
13. Sakmė apie slogutes. BILPK 3687. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 4 variantai.

14. Sakmė apie vėlę, reikalaujančią krikšto. BILPK 3557, 3685. Užrašė
J. Gaubas.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 189 variantai.
15. Sakmė apie vėlę, reikalaujančią krikšto. BILPK3557,3685. Užrašė K. Mi-
čiuda.
Apie šios sakmės tipą žr. XXII 14 paaiškinimą.

539
 XXIII. APIE PRAKEIKIMĄ
1. Sakmė apie prakeiksmą, kuris kaltąji nubaudė. BILPK 3591. Užrašė
K. Jurkšaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės tipo užrašyta 13 variantų.
2,3. Sakmės apie prakeiksmų išsipildymą. BILPK3591. 2 užrašė V. Kalvai­
tis, 3 - J. Gaubas.
šio sakmės tipo užrašyta 32 variantai.
4. Sakmė apie prakeiktos vėlės išvadavimą. BILPK3591. UžrašėJ. Gaubas.
5. Sakmė apie prakeiktą pakaruoklį. BILPK3591. Užrašė J. Gaubas.
Apie šį sakmės tipą žr. XVIII 3 paaiškinimą.
6. Stebuklų pasaka „Pamatinė - nuotaka". AT 402. Užrašė J. Basanavi­
čius (?).
Ši pasaka žinoma daugeliui tautų. Iš latvių užrašyta 125 variantai, iš suo­
mių -103, Suomijos švedų - 10, estų - 16, prancūzų - 31, airių - 38, švedų - 41,
danų - 55, vokiečių - 96, italų - 40, čekų - 12, slovėnų - 13, lenkų - 16, rusų -
33, ukrainiečių - 15. Be to, mažiau negu po 10 variantų užrašyta iš baltarusių,
serbų ir kroatų, graikų, turkų, rumunų, ispanų, katalonų, lyvių ir kt. Iš lietuvių
užrašyta 97 variantai.
7. Stebuklų pasaka „Devyni broliai, varnais lakstantys". AT 451. Užrašė
K. Jurkšaitis.
AT ir kitų katalogų duomenimis, šios pasakos užrašyta iš latvių 15 varian­
tų, iš suomių - 46, švedų - 18, danų - 21, airių - 96, prancūzų - 14, vokiečių -
57, italų - 21, čekų - 12, slovėnų - 10, lenkų - 20, rusų - 10, ukrainiečių - 12,
turkų - 15. Po keletą variantų užrašyta iš estų, lyvių, lapių, norvegų, islandų,
škotų, baskų, ispanų, katalonų, flamandų, rumunų, vengrų, baltarusių, grai­
kų, indų ir kt. Iš lietuvių užrašyta 144 variantai.
8. Stebuklų pasaka „Sidabro, aukso ir deimanto žirgas". BILPK'530/4 = AT
314 A. Užrašė K. Jurkšaitis.
Šios pasakos užrašyta iš prancūzų 9 variantai, baskų - 2, vokiečių - 26,
prancūziškai kalbančių kanadiečių -3, slovėnų. Iš lietuvių užrašyta 7 variantai.
9. Stebuklų pasaka „Paukštė - pati". AT 40'**302. Užrašė V. Basanavičius.
Pasakos apie mergaitę gulbę tipas (AT400') žinomas tik lietuviams, užra­
šyta 59 jos variantai. Pasaka „Slibino (velnio) gyvybė kiaušinyje" (AT302) la­
bai populiari ir išplitusi. Iš pasakų katalogų žinome, kad daugiau kaip 10 va­
riantų užrašyta: latvių tautosakoje - 143, estų - 26, suomių - 92, švedų - 54,
norvegų - 26, danų - 104, airių - 254, prancūzų - 41, vokiečių - 46, italų - 12,
vengrų - 20, serbų ir kroatų - 12, lenkų - 11, baltarusių - 16, ukrainiečių - 18,
rusų - 68, graikų - 18, turkų - 26, indų - 47, prancūziškai kalbančių Amerikos
žemyno gyventojų - 43.
Iš lietuvių užrašyta 149 variantai. 132 iš jų jungia ir kitų pasakų siužetus.

540
 10. Stebuklų pasaka „Septyni septynių metų vaikai" AT 401A*. Užrašė
K. Kūmutaitis.
Šio tipo pasakos užrašyta 7 variantai. Ją žino tik lietuviai.
11. Stebuklų pasaka „Karalaitė išgelbsti užburtą dvarą". AT 401A. Užrašė
K. Brugmannas.
Nelabai išplitusi pasakos versija apie išvaduotus iš burtų žmones. Iš latvių
užrašyta 131 variantas, iš vengrų - 45, serbų ir kroatų - 8, rumunų - 1. Lietu­
voje ši versija paplitusi kaip ir Latvijoje - užrašyta 142 variantai.
12. Stebuklų pasaka „Prakeikta pana". AT 307. Užrašė V. Basanavičius.
šis pasakos tipas žinomas latviams (261 variantas), estams (37), suomiams
(17), danams (13), prancūzams (13), vokiečiams (51), rumunams (11), veng­
rams (10), čekams (14), slovėnams (14), serbams ir kroatams (14), lenkams (30),
rusams (46), ukrainiečiams (30), baltarusiams (14) ir kt. Iš lietuvių užrašyta
221 variantas.
13. Stebuklų pasaka „Svečiuose pas seseris, ištekėjusias už sakalo, meški­
no ir lydekos". AT 552A+307.
AT 552A pasakos versija labai išplitusi. AT ir kitų katalogų duomenimis, iš
latvių užrašyta 110variantų, iš suomių - 41, vokiečių - 41, vengrų - 45, čekų -
10, rusų - 36, graikų -13. Mažiau negu 10 variantų užrašyta daugiau kaip iš 20
tautų. Lietuvoje žinomi 103 užrašymai.
Apie 307 pasakos tipą žr. XXIII 12 paaiškinimą.

XXIV. APIE VAIDULIUS

1. Sakmė apie vaidulj. BILPK 3542. Užrašė Pr. Aidukaitis.
Plg. su XIX21 sakme.
2. Sakmė „Vaidulys - velnias". BILPK 3542. Užrašė Pr. Aidukaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 54 variantai.
3. Sakmė „Vaidulys nebijo kryžiaus". BILPK 3542. 3546A. Užrašė Pr. Ai­
dukaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 42 variantai. Kiti variantai
šioje knygoje - XXIV 4, 23.
4. Sakmė „Vaidulys vaikščiodavo, galvą po pažastimi pasikišęs". BILPK
3546A.3542. Užrašė Pr. Aidukaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXIV3 paaiškinimą.
5. Sakmė „Per naktigonę susiėmė su vaiduliu". BILPK 3542. Užrašė Pr. Ai­
dukaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 13 variantų.
6. Sakmė apie vaidulio nugalėtą baudžiauninką. BILPK 3542. Užrašė Pr. Ai­
dukaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XIX5 paaiškinimą

541
 7. Sakmė apie imtynes su vaiduliu. BILPK 3542. Užrašė V. Basanavičius.
Apie šį sakmės tipą žr. XIX 5 paaiškinimą.
8. Sakmė apie kerštaujančią vėlę. BILPK 3546B. Užrašė Pr. Aidukaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 9 variantai.
9. Sakmė apie „kraujasiurbius". BILPK 3546A.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 20 variantų.
10. Sakmė apie atžindulio mirtį. BILPK 3546A. Užrašė V. Basanavičius.
Plg. VIII 6 tekstą.
11. Sakmė apie slogutį. BILPK 3686. Užrašė K. Mičiuda.
Sakmės pabaigoje įsiterpia motyvas, susiejantisšią sakmę su sakmėmisapie
ligų demonus. KbLPK duomenimis, šitokių sakmių užrašyta 9 variantai.
12. Sakmė, kaip snaudžiant vėlė baido. Užrašė V. Kalvaitis.
Ši sakmė turi bendrumų su XVII 12 sakme.
13. Sakmė apie vaidulį, kuris nepanoro imtis su Dievu ir visais šventais.
BILPK 3642.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 21 variantas. Pig. XXV 101
tekstą.
14. Sakmė apie vaidulį, kuris kareivį apdovanojo pinigais. BILPK3642. Už­
rašė Pr. Aidukaitis.
Pagal motyvą - vėlė atstato teisybę - ši sakmė turi bendrų bruožų su XII 3
sakme.
15. Sakmė apie užkeiktus pinigus. BILPK 3626, 3611. Užrašė V. Basanavi­
čius.
Šio tipo sakmės, KbLPK duomenimis, užrašyta 185 variantai. Pig. XXI 75
tekstą.
16. Sakmė apie neteisingai nuo žmonių surinktus pinigus. BILPK3642. Už­
rašė J. Gaubas.
Sakmė apie vėlę, kuri parodo paslėptus pinigus, o juos žmonėms paėmus,
liaujasi vaidentis, yra populiari, užrašyta 99 variantai.
17. Sakmė apie pinigus, susidėtus į karstą. BILPK 3622. Užrašė V. Basana­
vičius.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 61 variantas.
18. Stebuklų pasaka „Baimę norintis pažinti jaunuolis". AT 326. Užrašė
P. Virikas.
Pasaka labai populiari: iš latvių užrašyta 170 variantų, iš estų - 15, suo­
mių - 47, Suomijos švedų - 10, švedų - 13, norvegų - 22, danų - 124, airių -
495, prancūzų - 55, vokiečių - 134, italų - 17, vengrų - 23, čekų - 20, slovėnų -

542
14, serbu ir kroatų - 21, lenkų - 53, prancūziškai kalbančių amerikiečių - 38.
Be to, iš keliolikos tautų užrašyta po mažiau negu 10 variantų. Iš lietuvių užra­
šyta 94 variantai.
Skelbiamame tekste trūksta linksmo pabaigos motyvo, kai pasakos hero­
jus išsigąsta šalto vandens ar kitos smulkmenos. Kiti šio tipo variantai - XXIV
19, 20, 21, 49.
19. Stebuklų pasaka apie sūnų, kuris ėjo baimės ieškoti. AT 326 . Užrašė
K. Kūmutaitis.
Apie šį pasakos tipą žr. XXIV 18 paaiškinimą.
20. Stebuklų pasaka apie sūnų, kuris neturėjo baimės. AT 326. Užrašė
K. Brugmannas.
Apie šj pasakų tipą žr. XXIV 18 paaiškinimą.
21. Stebuklų pasaka apie Joną, kuris nieko nebijojo. AT 326+592. Užrašė
K. Stiklius.
Apie AT326 tipą žr. XXIVpaaiškinimą.
Pasaka „šokis erškėtyne" (AT 592) labai paplitusi. 10 ir daugiau variantų
užrašyta iš latvių (85), estų (13), suomių (68), švedų ir Suomijos švedų (27),
norvegų (10), danų (13), airių (13), prancūzų (34), vokiečių (48), vengrų (10),
serbų ir kroatų (31), lenkų (19), ukrainiečių (21), rusų (14), Jamaikos negrų (12)
ir kt. Iš lietuvių užrašytas 91 variantas.
22. Sakmė apie žmogžudį, kuris ir numiręs velnio padedamas gyveno.
BILPK 3530. Užrašė K. Stiklius.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 8 variantai.
23. Sakmė apie dievobaimingą ir bedievį Kielių. BILPK3320. Užrašė K. Stik­
lius.
Šis tekstas turi šiek tiek bendrų bruožų su XXIV3 tekstu.
24. Sakmiška pasaka „Miręs vyras išsiveda žmoną" ir „Lino kančia". AT
365+1199A. Užrašė J. Kovas.
Apie šią iš dviejų siužetų sudėtą pasaką žr. XII 5 paaiškinimą.
25. Sakmiška pasaka „Miręs vyras išsiveda žmoną" ir „Lino kančia". AT
365+U99A. Užrašė V. Basanavičius.
Apie šią sudurtinę pasaką žr. XII 5 paaiškinimą.
26. Sakmė apie vaidulį ir šyvį. BILPK3467, 3493. Užrašė V. Basanavičius.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 20 variantų.
27. Sakmė apie vaidulį ir čigoną. BILPK3530, 3542. Užrašė V. Basanavičius.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 29 variantai.
28. Sakmė apie pikčiurną numirėlį, žmoną ir du angelus. BILPK3542. Už­
rašė V. Basanavičius.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 19 variantų.

543
 29. Sakmė apie mirusį poną, saugojantį laukus. BILPK 3555. Užrašė V. Ba­
sanavičius.
30. Sakmė apie pavojus, mirus žmogui, kurie tyko nuo pirmos nakties.
BILPK 3542.Užrašė V. Basanavičius.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 44 variantai.
31. Sakmė apie mergą, kuri, nuvilkusi negyvėliui marškinius, ištekėjo už
jo. BILPK 3534. Užrašė V. Basanavičius.
Kitas sakmės apie negyvėlio marškinius variantas - XVIII 2.
32. Sakmė apie vagis, kuriuos bažnyčioj išgąsdino sukilę negyvėliai, ir zak­
ristijono išsigelbėjimą. BILPK 3533. Užrašė V. Basanavičius.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 17 variantų.
33-37. Sakmės apie netikrą žmogaus budavonininko ar jo daikto pasiro­
dymą. BILPK 3422. Užrašė V. Kalvaitis.
šio sakmės tipo, KbLPK duomenimis, užrašyta 31 variantas.
38. Sakmė apie mirtį, atvažiavusią pas budavonininką. BILPK 3422. Užra­
šė V. Kalvaitis.
39. Sakmė apie pono vokietuką, kuris budavonininko širdį per bumą iš­
plėšė. BILPK 3422. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 15 variantų.
40. Sakmė apie budavonininką, kurs, nuo mirties slėpdamasis, sūnų vietoj
savęs velniui pardavė. BILPK 3422 . Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo tėra du variantai.
41. Sakmė apie budavonininką, kuris mirties valandoj velnią apgavo. BILPK
3422. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis. Šio sakmės tipo užrašyta 14 variantų.
42. Sakmė apie burtininkę ir daržininko mirtį. BILPK 3422. Užrašė V. Kal­
vaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyti 3 variantai.
43. Sakmė apie burtininkės kėslus išsisukt nuo mirties. BILPK 3422. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 8 variantai.
44. Sakmė apie budavonininką, kuris palaidotas pradėjo vaidentis. BILPK
3422. Užrašė V.Kalvaitis.
šios sakmės versijos užrašyta 41 variantas.
45. Sakmė apie budavonininką, kuris jodinėjo po mirties. BILPK 3422. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Apie žmones, kurie jodinėjo po mirties, žr. XXIV46 ir 29 tekstus.

544
 46. Sakmė apie župonę, kuri jodinėjo po mirties. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. XXIV 45 paaiškinimą.
47. Sakmė apie poną, kuris po mirties vaidydavosi. Užrašė V. Kalvaitis.
48. Sakmė apie karietas, vidurdienį prapuolančias. Užrašė V. Kalvaitis.
š ią sakm ę plg. su VII 7 tekstu.

49. Sakmė apie karietą, prieš bažnyčią prapuolančią. Užrašė V. Kalvaitis.

Žr. XXIV48 tekstą.
50. Sakmė apie karietą, kuri, pro šalį praūžusi, dingo. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. XXIV 48 ir 49 tekstus.
51. Sakmė apie juodą karietą su pakinkytais kunigais. Užrašė V. Kalvaitis.
Šios sakmės kitas variantas - VIII 45 tekstas.
52. Sakmė apie karietą su keturiais arkliais - moterimis. Užrašė V. Kalvaitis.
53. Pasaka apie kvailą velnią. A T 1095A+U62. Užrašė M. Grožinas.
Pasaka apie odos lupimą (AT 1095) yra žinoma latviams (4 variantai), ru­
sams (4), ukrainiečiams (1). Iš lietuvių užrašyta 7 variantai. O pasaka apie ge­
ležinį „žmogų", spaudžiantį velnią (AT 1162), užrašyta iš latvių (18 variantų),
estų (3), švedų (2), rusų (9), ukrainiečių (1). Iš lietuvių turima 24 variantai.
54. Sakmė apie drąsuolį, kuris mirusį budavonininką į karčemą ir bažny­
čią nešė. BILPK 3422. Užrašė M. Grožinas.

XXV. APIE VELNIUS

1. Pasaulio sukūrimo sakmė apie Liucipierių. BILPK 3001. Užrašė Pr. Ai­
dukaitis.
Kitas variantas - XXV 3 tekstas.
2. Pasaulio sukūrimo sakmė apie Liucipierių ir velnius ir religinė pasaka
„Sukaustytas velnias". A T 803. Užrašė Pr. Aidukaitis.
Pasaka nelabai išplitusi. Iš latvių užrašyta 15 variantų, estų - 4, suomių -
2, rusų - 1, ukrainiečių - 7, baltarusių - 2. Lietuviškai jos užrašyta 30 variantų.
3. Pasaulio sukūrimo sakmė apie žemės, angelų ir žmonių „bedūšių" atsi­
radimą. BILPK 3005, 3001. Užrašė E. Volteris.
Žr. XXV 1 tekstą.
4. Sakmė apie velnio sugnaibytą berną. Užrašė K. Jurkšaitis.
KbLPKduomenimis, sakmių apie velnių tamsoje nukankintus žmones už­
rašyta 62 variantai. Plg. kitokius variantus - XXV 68, 69.
5. Sakmė apie perkūną ir velnią. Užrašė K. Būga.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 16 variantų.

545
 6. Sakmė apie vaiduoklį - nelabą dvasią, žmogui ant nugaros užšokusią.
B1LPK 3425. Užrašė K. Jurkšaitis.
Dvasios, kuri užšoka ant kupros ir ją reikia nešti (dažnai - į kapines), mo­
tyvas aptinkamas ir kituose tekstuose: žr. VIII 5 (sakmės pabaiga), 39, 41, 45.

7. Sakmė apie velnius, vakarėliuose su mergomis šokančius, ir velnių pra­

dėtus vaikus. BILPK 3251. Užrašė Pr. Aidukaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 20 variantų. Kitas variantas
šioje knygoje - XXV95 tekstas.

8. Sakmė, draudžianti miegoti diržu apsijuosus. Užrašė Pr. Aidukaitis.

KbLPK duomenimis, šios sakmės tipo užrašyta 5 variantai.

9. Pasakojimas apie draudimą koją supt. Drausta, nes manyta, kad velnias
supasi ir džiaugias. Užrašė Pr. Aidukaitis.

10. Tikėjimu pagrįstas draudimas mesti nagus ant žemės. BILPK 3305. Už­
rašė K. Būga.
Pig. II6 tekstą, kur taip pat yra šis motyvas.

11. Pasaulio sukūrimo sakmė, aiškinanti, kodėl reikia žmogui sakyti „jūs“.
BILPK 3072. Užrašė K. Jurkšaitis.

12. Sakmės apie velnią, kartu vežime sėdintį, velnią, ožiuku lakstantį, ir
velnius, atvedančius per mišias zuikį medžiotojui. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, pirmos sakmės užrašyta 89 variantai. Antros sakmės
kitas variantas - XXV 144. Trečios sakmės, KbLPK duomenimis, užrašyta 5
variantai.

13. Sakmė apie girtuoklį, kurį velnias vos nenuklampino baloje. BILPK 3420.
Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės tipo užrašyta 41 variantas.

14. Sakmė apie kūmą, kurį velnias įviliojo į balą. Užrašė V. Kalvaitis. BILPK
3332.
Žr. XXV 13 paaiškinimą.

15. Sakmė apie dingusį arklį - velnią. Užrašė V. Kalvaitis.

16. Sakmė apie vyrus, kuriuos velniai su karieta į balą nuvežė. BILPK 3420.
Užrašė V. Ru...
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 13 paaiškinimą.

17. Sakmė apie baidymus, kurie tol nesiliovė, kol nebuvo velnias sudraus­
tas. BILPK 3540. Užrašė Pr. Aidukaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 78 variantai. Plg. su XXV
98, 103 tekstais.

546
 18. Sakmė apie vyrų peštynes, kurias velnias sukusinęs. BILPK 3420. Užra­
šė Pr. Aidukaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės užrašyta 3 variantai.
19. Sakmė apie vyrą, kurį velnias su vežimu į balą (suko. BILPK 3420. Už­
rašė Pr. Aidukaitis.
šio sakmės tipo kiti variantai: XXV 13, 14, 16.
20. Apie girnių, kuriam velnias akmenį padėjo kelti. Užrašė Pr. Aidukaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 5 variantai.
21. Pasaka apie kvailą velnią, kurį žmogus vis „rytoj" siuntęs ateiti. AT
1188. Užrašė Pr. Aidukaitis.
ši pasaka užrašyta iš suomių (3 variantai), vengrų (1), serbų ir kroatų (1),
vokiečių (1), rusų (1). Iš lietuvių užrašyta 9 variantai. Skelbiamas tekstas už­
baigtas sakmiškai.
22. Sakmė apie užkeiktą lobį: velniui teko katilas, žmogui - pinigai. BILPK
3613. Užrašė „Milda".
Sakmių su šiuo motyvu užrašyta 46 variantai.
23. Pasaka apie kvailą velnią, kurį žmogus apgavo, vietoj paskolintos kar­
vės pasiūlydamas mešką. A T 1161A. Užrašė „Milda".
AT 1161A pasakos versija žinoma tik lietuviams (20 variantų) ir rusams (1
variantas). Ji artima AT 1146 tipui, kuri žinoma latviams (6 variantai), suo­
miams (21 variantas), švedams (2), vokiečiams (1), serbams ir kroatams (1),
rusams (1).
24. Pasaka apie kvailą velnią, kuris su žmogumi dalijosi derliumi. AT 1030.
Užrašė Pr. Aidukaitis.
ši pasaka plačiai paplitusi. Iš latvių užrašyta 131 variantas, iš estų - 25,
švedų - 96, danų - 12, airių - 10, prancūzų - 55, vokiečių 24, rusų -10, ukrai­
niečių - 16. Mažiau negu 10 variantų užrašyta dar iš keliolikos tautų. Iš lietu­
vių užrašyta 163 variantai. Iš jų 85 - vientisi, kiti sujungti su įvairiais tipais.
Kitas variantas šioje knygoje - XXV79 tekstas.
25. Pasaka apie kvailą velnią, nemokantį kulti. A T 1089. Užrašė Pr. Aidu­
kaitis.
šis pasakų tipas nelabai populiarus. Iš lyvių užrašyta 1 variantas, iš šve­
dų - 4, airių - 1, ukrainiečių - 1, vengrų - 1, tik iš vokiečių - 16. Iš lietuvių
užrašyta 16 variantų.
26. Sakmė apie moteriškę, kuri pasislėpė nuo velnio pečiuje. BILPK 3420.
Užrašė V. Basanavičius.
27. Pasaka apie kvailą velnią, kuriam žmogus sukišo į snukį atliekamą „dū­
šią". AT 1176. Užrašė K. Stiklius.
Iš latvių šios pasakos užrašyta 4 variantai, estų - 1, suomių - 30, Suomijos
švedų - 2, švedų - 61, danų - 8, airių - 4, prancūzų - 1, olandų - 2, flamandų -

547
1, vokiečių - 44, italų - 1, vengrų - 2, serbų ir kroatų -1, rusų - 3, ukrainiečių -
2, baltarusių - 1. Is lietuvių užrašyta 33 variantai. Iš jų 26 - vientisi, likusiuose
prijungti kiti siužetai. Kitas variantas - XXV 166.
28. Sakmė apie kūdikį, kuris, sakytojui atsistojus, atpažįsta velnią. BILPK
3270. Užrašė K. Jurkšaitis.
Kitas variantas - XXV31.
29. Sakmė apie velnio nebijantį sakytoją, išgąsdintą nepaprasto garso. Už­
rašė K. Jurkšaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmių užrašyta 22 variantai. Pig. XXV 65
tekstą.
30. Sakmė apie velnią, kliudžiusį pamokslo klausytis. BILPK 3420. Užrašė
K. Jurkšaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 4 variantai.
31. Sakmė apie velnią, matomą bažnyčioje. BILPK 3420. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. XXV28 tekstą.
32. Sakmė apie žmogų, velnio padarytą kunigu, o kunigą už apgavystę
nuplaktą. BILPK 3269. Užrašė V. Basanavičius.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 7 variantai.
33. Sakmė apie žmogų, velnio padarytą kunigu. BILPK 3270. Užrašė V. Ba­
sanavičius.
34. Religinė pasaka „Velnias eina išpažinties". AT 818\ Užrašė V. Basana­
vičius.
Šią pasaką žino tik lietuviai. Jos užrašyta 9 variantai.
35. Religinė pasaka „Velniai gundo popiežių". AT 816*. Užrašė V. Basana­
vičius.
Šią pasaką taip pat žino beveik vien lietuviai. Iš latvių užrašytas tik 1 va­
riantas. Iš lietuvių - 49. Didžioji dauguma variantų - vientisi, tik 4 sujungti su
kitais tipais.
36. Stebuklų pasaka „Užburtos karalaitės ir jų pilys". AT 401A. Užrašė V. Ba­
sanavičius.
Apie šią pasakos versiją žr. XXIII 11 paaiškinimą. Pradžios motyvas pasi­
taiko keliuose tipuose (AT 313A, 756B).
37. Stebuklų pasakos „Pragaro katilo kurstytojas" ir „Trys magiški daiktai
ir stebuklingi vaisiai" junginys. AT 475+566. Užrašė V. Basanavičius.
Pirmojo tipo pasaka žinoma latviams (15 variantų), suomiams (45), pran­
cūzams (17), vokiečiams (18), vengrams (10), ukrainiečiams (12). Mažiau kaip
10 variantų užrašyta iš estų, švedų, norvegų, danų, airių, austrų, čekų, slovė­
nų, serbų ir kroatų, lenkų, rusų, baltarusių. IŠ lietuvių - 75 variantai.

548
 Antrojo tipo (AT 566) pasaka gausiai užrašyta iš latvių (55 variantai), estų
(23), suomių (80), švedų (14), danų (25), airių (85), prancūzų (27), vokiečių
(23), rusų (45), ukrainiečių (17), baltarusių (11), graikų (16), turkų (17). Po vie­
ną ar kelis variantus užrašyta dar iš keliolikos tautų. Iš lietuvių užrašyta 180
variantų.
38. Stebuklų pasaka „Du broliai (dvyniai)". AT 303. Užrašė V. Basanavičius.
AT ir kitų katalogų duomenimis, ji užrašyta iš latvių (17 variantų), estų
(21), suomių (139), Švedų ir Suomijos švedų (33), norvegų (38), danų (67), airių
(236), prancūzų (68), flamandų (29), vokiečių (101), italų (15), rumunų (13),
vengrų (47), čekų (14), baltarusių (14), ukrainiečių (51), rusų (49) ir dar iš kelio­
likos tautų.
Iš lietuvių užrašyta 119 šio tipo variantų.
39. Stebuklų pasaka „Visi kartu", vaizduojanti linksmą prie avino prilipu­
sių žmonių eiseną, kuri prajuokina karalaitę. AT 475+1415+571. Užrašė V. Ba­
sanavičius.
Šio teksto pradžioje įterpta motyvų iš stebuklų pasakos „Pragaro katilo
kurstytojas" (AT 475, apie šį tipą žr. XXV37 paaiškinimą) ir iš juokų pasakos
„Laimingas vyras" apie kvailokus mainus. Ši juokų pasaka žinoma latvių (15
variantų). Švedų ir Suomijos švedų (23), airių (21), rusų (11), ukrainiečių (13)
tautosakoje. O estai lyviai, norvegai, islandai, anglai, prancūzai, ispanai, kata-
lonai, olandai, flamandai, valonai, vokiečiai, rumunai, vengrai, slovėnai, ser­
bai ir kroatai, graikai, turkai, indai, indoneziečiai ir kt. tėra užrašę po vieną ar
kelis jos variantus. Iš lietuvių užrašyta 49 variantai.
Pagrindinę teksto dalį sudaro pasaka „Visi kartu" (AT571). Ją yra pasako­
ję latviai (64 variantai), estai (15), suomiai (75), švedai ir Suomijos švedai (30),
norvegai (8), danai (37), prancūzai (20), olandai (4), flamandai (11), vokiečiai
(87), italai (9), rumunai (6), vengrai (9), čekai (15), slovėnai (8), serbai ir kroatai
(16), rusai (16), ukrainiečiai (7), baltarusiai (3), lenkai (3), prancūziškai kalban­
tys amerikiečiai (10). Po 1-2 variantus yra pasekusios dar keliolika tautų, etni­
nių grupių. Iš lietuvių užrašyta 75 variantai. Iš jų 46 - kontaminuoti.
40. Stebuklų pasaka „Prakeikta pana". AT 401A+U59+1154‘. Užrašė V. Ba­
sanavičius.
Apie AT 401A tipo versiją žr. XXIII 11 paaiškinimą. Kvailo velnio pasaka
apie prispaustus pirštus (AT 1159) populiari suomių (104 variantai), švedų ir
Suomijos švedų (90), estų (15), latvių (68), vokiečių (26) tautosakoje. Iš kitų
keliolikos tautų ir etninių grupių užrašyta mažiau negu po 10 variantų. Lietu­
voje užrašyta 80 variantų, iš jų 57 - vientisi. Pasaka „Velnias bijo skylės" (AT
1154*) žinoma tik lietuviams. Užrašyta 43 variantai, iš jų 28 - vientisi.
41. Stebuklų pasaka „Velniai terboje". AT 330B+1154*. Užrašė K. Brug-
mannas.
Pasakos versija (AT 330B) labiau paplitusi tik keliose tautose. Jos užrašyta
iš latvių 144 variantai, iš lietuvių - 223 (kartu su C versija), rusų - 18, ukrainie­
čių - 20, baltarusių - 13, lenkų - 25, čekų - 12. Keletoje tautų šios versijos
tradicija visai silpna: teužrašyta po vieną ar kelis variantus.
Apie pasaką „Velnias bijo skylės" (AT 1154*) žr. XXV 40 paaiškinimą.

549
 42. Juokų pasaka „Boba klastingesnė ir už velnią". A T 1353. Užrašė K. Kū-
mutaitis.
Ši pasaka populiari švedų (48 variantai), airių (53), vokiečių (10) tautosa­
koje. Iš keliolikos tautų užrašyta nuo vieno iki kelių variantų. Iš lietuvių - 151
variantas. Tik 2 iš jų sujungti su kitais tipais.
43. Kvailo velnio pasaka „Pikta moteris duobėje". AT 1164. Užrašė V. Ba­
sanavičius.
AT ir kitų katalogų duomenimis, šis pasakos tipas 10 ir daugiau kartų už­
rašytas iš latvių (51 variantas), estų (17), čekų (19), rusų (32), ukrainiečių (18),
baltarusių (11). Iš lietuvių užrašyta 49 variantai.
44. Kvailo velnio pasaka „Ir velnias negali gyventi su našle". AT 1164B.
Užrašė P. Narvidas.
ši versija žinoma tik lietuviams. Jos užrašyta 44 variantai. Iš jų 41 - vienti­
sas, 3 - sujungti su kitais tipais. Sp. LTt 3 217.
45. Stebuklų pasaka „Nuotaka iš jaujos". A T 412B'. Užrašė P. Narvidas.
Ši versija žinoma tik lietuviams. Yra užrašyta 48 variantai. Šioje versijoje
įpintas iš lietuvių mitinių sakmių motyvas apie laumių pavogtą žmonių kūdi­
kį ir paliktą savąjį.
46. Stebuklų pasaka „Podukra ir velnias pirtyje". KbLPK 480B. Užrašė
J. Kovas.
Ši versija žinoma latviams (232 variantai), rusams (5), ukrainiečiams (13),
baltarusiams (11), lenkams. Iš lietuvių užrašyta 110 variantų.
47. Stebuklų pasaka apie nesiskutusi ir nesikirpusį jaunikaitį. AT 361. Už­
rašė V. Basanavičius.
Iš latvių ši pasaka užrašyta 106 kartus, iš estų - 25, suomių - 72, Suomijos
švedų - 10, danų - 22, vokiečių - 27, lenkų - 16. Po vieną ar kelis variantus
užrašyta dar iš keliolikos tautų. Iš lietuvių turima 113 variantų.
48. Sakmė apie merginą, kuri išteka už velnio. B1LPK 3253. Užrašė V. Basa­
navičius.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 13 variantų.
49. Stebuklų pasakų „Baimę norintis pažinti jaunuolis" ir „Užburtos kara­
laitės ir jų pilys" junginys. A T 326+401A. Užrašė V. Basanavičius.
Apie pirmą pasakos tipą (AT 326) žr. XXIV 18 paaiškinimą, apie antrą (AT
401A) - XXIII 11 paaiškinimą.
50. Stebuklų pasaka „Velnio (numirėlio) meilužė". A T 407B. Užrašė V. Ba­
sanavičius.
ši versija, AT ir kitų katalogų duomenimis, žinoma latviams (7 variantai),
vengrams (16), serbams ir kroatams (4), rusams (2), ukrainiečiams (6), baltaru­
siams (2). Iš lietuvių jos užrašyta 37 variantai.
51. Sakmė „Muzikantas pasikorėlės vestuvėse". BILPK 3277. Užrašė V. Ba­
sanavičius.

550
 KbLPK duomenimis. Ši sakmė labai populiari, jos užrašyta 214 variantų.
Kiti variantai šioje knygoje - XXI 33, XXV52.
52. Sakmė „Muzikantas pasikorėlės vestuvėse". BILPK 3277. Užrašė „Milda".
Apie šj sakmės tipą žr. XXV51 paaiškinimą.
53. Sakmė apie tai, kad geriau pirkti virvę, o ne druską. BILPK 3623. Užra­
šė V. Basanavičius.
Šios sakmės, kur žmogus, velnio įkalbėtas pirkti virvę, laimi pinigų, o pa­
sikorusio turtuolio siela atitenka velniui, užrašyti 36 tekstai.
54. Religinė pasaka „Velnias už skriaudą tarnauja vargšui". A T 810A. Už­
rašė M. Avižaitė.
šios pasakos versijos užrašyta iš latvių 91 variantas, iš ukrainiečių - 20,
lenkų - 28, baltarusių - 12, rusų - 1, slovėnų - 1, serbų ir kroatų - 3, danų - 62.
Iš lietuvių užrašyta 39 variantai.
55. Stebuklų pasaka „Burtininko mokinys". AT 325. Užrašė M. Avižaitė.
Ši pasaka labai paplitusi. Iš latvių užrašyta 138 variantai, iš estų - 30, suo­
mių - 35, danų - 46, airių - 189, vokiečių - 45, serbų ir kroatų - 20, lenkų - 24,
rusų - 45, ukrainiečių - 20, turkų - 36, indų - 13. Po vieną ar kelis variantus
užrašyta dar iš keliolikos tautų. Lietuvių turima 180 variantų. Tik 21 iš jų kon­
taminuoti.
56. Kvailo velnio pasakos „Ežerą rauksiu" ir stebuklų pasakos „Šokis erš­
kėtyne" junginys. A T 1045+592. Užrašė M. Avižaitė.
AT ir kitų katalogųduomenimis, pasakos, kur žmogus gąsdina velnią rauk­
siąs ežerą (AT 1045), 10 ir daugiau variantų užrašyta iŠ latvių (213 variantų),
estų (28), suomių (146), Suomijos švedų (10), danų (19), airių (92), rusų (36),
ukrainiečių (10). Iš lietuvių užrašyta 201 variantas.
Apie stebuklų pasaką „Šokis erškėtyne" (AT592) žr. XXIV21 paaiškinimą.
57. Religinė pasaka apie velnią, rašantį ant odos bažnyčioje nusidėjėlius.
A T 826. Užrašė V. Kalvaitis.
Pasaka yra žinoma latviams (17 variantų), lyviams (4), švedams (9), vokie­
čiams (37), serbams ir kroatams (2), ukrainiečiams (11), rusams (3), baltarusiams
(6), taip pat estams, suomiams ir slovėnams. IŠlietuvių užrašyta 61 variantas.
58. Sakmė „Perkūno persekiojamas velnias ieško žmonėse priedangos".
BILPK 3453. Užrašė G. Ginkenas.
šio tipo sakmės užrašyta 26 variantai.
59. Sakmė apie bitininkę-burtininkę, kuri turėjo reikalų su velniu. BILPK
3380. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, Šio sakmės tipo užrašyta 12 variantų.
60. Sakmė „Velnias vaidenasi". BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XX 28 paaiškinimą. Kiti šios sakmės variantai -
XXV61, 66.

557
 61. Sakmė apie „špimko" vaidenimąsi. BILPK 3440, 3467. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Teksto pradžios motyvas - iš sakmės apie aitvarą, nešantį gėrybes (BILPK
3467). O apie sakmės tipą - velnias vaidenasi - žr. XX28 paaiškinimą.
62. Sakmė apie „špiruko" vaidenimąsi. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, tai sakmė apie vaiduoklius, jos užrašyta 28 variantai.
Pig. XXV 61 tekstą!
63. Sakmė apie vaiduoklius. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
64. Sakmė apie burtininką, kuris pasakė, kiek žmonių tais metais mirs.
BILPK 3665.Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės tipo užrašyta 32 variantai.
65. Sakmė apie velnią, kankinantį burtininką. BILPK 3440. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 29 paaiškinimą.
66. Sakmė apie vaidenimąsi. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XX 28 paaiškinimą. Kiti variantai - XXV60, 61.
67. Sakmė apie vaidenimąsi. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Plg. šį sakmės tekstą su XX26 - abiejuose pasakojama apie girdimus neaiš­
ku kieno žingsnius.
68. Sakmė apie velnią, lupantį merginai odą. BILPK 3257.
Pig. XXV4 tekstą.
69. Sakmė apie drąsią merginą, kurią rado už nykščio pakartą. BILPK 3303.
KbLPK priskirta tam pačiam tipui, kaip ir XXV4, 68 tekstai.
70. Sakmė apie tikrą ir netikrą velnią. AT 750G*. Užrašė M. Slančiauskas.
šios pasakų versijos užrašyta iš čekų 10 variantų, iš lietuvių - 20 variantų.

71. Kvailo velnio pasakų junginys. AT 1072+1073+1071+1082. Užrašė

K. Jurkšaitis.
Pasaka apie lenktynes su velniu (AT 1072) užrašyta iš latvių (129 varian­
tai), estų (20), suomių (131), vengrų (10), rusų (34), ukrainiečių (29). Be to, iš 8
tautų užrašyta po mažiau negu 10 variantų. Lietuvių tautosakoje jų yra užfik­
suota 148 variantai.
Pasaka apie lenktynes su velniu kopti į medį (AT 1073) užrašyta iš latvių
(2 variantai), suomių (8), Suomijos švedų (2), vokiečių (4). Iš lietuvių žinomi 9
variantai.
Pasaka apie imtynes su velniu (AT 1071) užrašyta iš latvių (74 variantai),
estų (17), suomių (125), rusų (24), ukrainiečių (19). Be to, iš Suomijos švedų,
lyvių, vokiečių, čekų, slovėnų užrašyta mažiau negu po 10 variantų. Iš lietu­
vių užrašyta 117 variantų.

552
 Pasaka apie varžybas su velniu nešant arklį (AT 1082) žinoma latviams (79
variantai), suomiams (14). Mažiau negu po 10 variantų užrašyta ir iš Suomijos
švedų, lapių, estų, vokiečių, čekų, rusų, ukrainiečių, baltarusių. Iš lietuvių už­
rašyta 58 variantai.
72. Kvailo velnio pasaka „Ežerą rauksiu". AT 1045+1130. Užrašė Einaras.
Apie AT 1045 pasakos tipą žr. XXV56 paaiškinimą. Prijungta pasaka apie
velnią, pilantį pinigus į žmogaus kiaurą kepurę, (AT 1130) yra populiari latvių
(239 variantai), estų (45), suomių (200), švedų (25), vokiečių (26), rusų (22),
ukrainiečių (15) tautosakoje. Po vieną ar kelis tekstus užrašyta dar iš 10 tautų
ir tautinių grupių. Iš lietuvių užrašyta 120 variantų. Jų dauguma sujungti su
kitais kvailo velnio pasakų tipais.
73. Religinė pasaka „Kalvis atnaujintojas". AT 753. Užrašė V. Basanavi­
čius.
Iš latvių užrašyta šio tipo pasakos 41 variantas, iš estų - 22, suomių - 59,
švedų ir Suomijos švedų - 17, danų - 18,airių - 166, prancūzų - 44, vokiečių -
22, slovėnų - 11, serbų ir kroatų - 11, rusų -11, ukrainiečių -11. Mažiau negu
po 10 variantų rasta šios pasakos dar 15 tautų ir tautinių grupių tautosakoje. Iš
lietuvių užrašyta 53 variantai. IŠjų 46 - vientisi.
74. Religinė pasaka „Velnias, nuskriaudęs vargšą, vėliau jam padeda". AT
810A. Užrašė J. Kovas.
Apie šį pasakos tipą žr. XXV54 paaiškinimą.
75. Sakmė „J ką negali pikta dvasia pasiversti". BILPK 3440. Užrašė V. Kal­
vaitis.
76. Sakmė apie vaiduoklį. BIl.PK 3440. Užrašė K. Jurkšaitis.
77. Sakmė „Muzikantas groja velniams". BILPK 3276. Užrašė K. Jurkšaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 281 variantas.
78. Sakmė apie velnius, kurie eidavo tarnauti. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio tipo sakmės užrašyta 10 variantų.
79. Kvailo velnio pasaka „Derliaus pasidalijimas". A T 1030. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šį pasakos tipą žr. XXV 24 paaiškinimą.
80. Sakmė apie velniūkštį, kuris nesugundė žmogaus pinigais. BILPK 3440.
Užrašė V. Kalvaitis.
81. Sakmė apie žynio suieškotą velnią BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 18 variantų.
82. Sakmė apie vaiduoklį, kuris lydėjo kriaučių, jo sūnų ir gizelį. BILPK
3440.Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. VI 6 tekstą.

553
 83. Sakmė apie vaiduoklį. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
84. Sakmė apie nepažįstamą, žaist norintį vaikiną, kuris ievos lazdos išsi­
gando. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 90 variantų. Kitas varian­
tas - XXV86.

85. Sakmė apie svetimą juodą poną, kuris ties kapinėmis prapuolė. BILPK
3440. Užrašė V. Kalvaitis.

86. Sakmė apie nepažįstamus vaikus peštukus, kurie šermukšnio lazdų pa­
bijojo. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. XXV 84 paaiškinimą.
87. Sakmė, kaip prisišaukti pakeleivį. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.

88. Sakmė apie girtuoklį, prie kurio nelabasis prisisuko. BILPK 3440. Užra­
šė V. Kalvaitis.
89. Sakmė apie tai, kodėl nedera ilgai verkti mirusio artimo žmogaus. BILPK
3526.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyti 53 variantai. Kitas variantas
- XXV91(a). Pig. XVIII11 tekstą.

90. Sakmė apie susivaidijusį šeimininką, kurį velnias labai prikankino. Už­
rašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 91 variantas.
91. Sakmė, kaip velniui pažadėta duktė mirė. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 61 variantas.
91(a). Sakmė apie tai, kodėl nedera kapinėse ilgai apgailėt mirusio artimo
žmogaus. BILPK 3526. Užrašė V. Kalvaitis.
Zr. XXV89 paaiškinimą.

92. Sakmė, kaip pasirodęs baisus velnias išblaškė žmonių vakarėlį. BILPK
3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 55 variantai.

93. Sakmė apie ponaičius, kurių arkliai nepavežė, ir nepaprasto didumo

varną. BILPK 3301. Užrašė V. Basanavičius.
Plg. su XXV 12 teksto pradžia.
94. Religinė pasaka (sakmė) „Velnio mįslę atspėja vaikas". AT 812. Užrašė
M. Slančiauskas.
šis pasakų (sakmių) tipas, pasakų katalogų duomenimis, užrašytas iš lat­
vių (38 variantai), ukrainiečių (7), baltarusių (4), rumunų (4). Iš lietuvių užra­
šyti 52 variantai.

554
 95. Sakmė apie velniuką, kuris rodėsi jaunimo pasilinksminimuose ir per
kurį įsigalėjo surinkimai. BlLPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXV7 teksto pradžią.
96. Sakmė, kaip prie lubų kybanti arklio koja išblaškėjaunimo vakarą. BlLPK
3440.Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXV95 tekstą.
97. Sakmė apie du vokietuku, kurių ganančios mergelės nuodėguliu atsi­
kratė. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 42 variantai.
98. Sakmė apie seną mergą, kuri vokietuką matė. BlLPK 3440. Užrašė V. Kal­
vaitis.
99. Sakmė apie girios kirtiką, kuris ėmėsi su nelabuoju. BlLPK 3542. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 50 variantų.
100. Sakmė apie dvasregio ir nepažįstamo pono imtynes. BlLPK 3542. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Plg. su XIX5, XXIV5, 7 tekstais.
101. Sakmė apie prašymą Dievo, Motinos švenčiausios ir visų šventųjų pa­
dėti žmogui per imtynes su velniu. BlLPK 3542. Užrašė M. Slančiauskas.
Apie šį sakmės tipą žr. XXIV 13 paaiškinimą.
102. Sakmė, kaip burtininkas norėjo parodyti vaikams velnią. Užrašė V. Kal­
vaitis.
KbLPK duomenimis, Šio sakmės tipo užrašyta 12 variantų.
103. Sakmė apie nepaariantį jautį, kurį supančiojo velnias. BlLPK 3420. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Pig. XXV 17,104 tekstais.
104. Sakmė apie velnią, kuris savo botagu visą bandą sukėlė. BlLPK 3420.
Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXV 103 tekstą.
105. Sakmė apie svetimą poną, vaiduoklio trankymąsi ir arklio jodymą.
BlLPK 3683.Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXV60 tekstą.
106. Liaudies medicinos patarimai, kaip gydyti gyvulį nuo velnligės. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Patarimuose yra sakmiškų motyvų iš tipo, turinčio 90 variantų.
107. Sakmė apie vaiduoklį arklį girtuoklio laidotuvėse. Užrašė V. Kalvaitis.
Plg. VIII 13 tekstą, kur vaizduojamas lemtingas šuniuko pasirodymas.

555
 108. Sakmė apie vaiduoklį arklį. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXV 107 tekstą.
109. Sakmė apie vaiduoklį juodį, kuris žvingaudamas lyg vėjas pralėkė.
BILPK 3440.Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXV 107,108 tekstus.
110. Sakmė apie vaiduoklį arklį, kurio pusė pėdų buvo arklio, pusė - gal­
vijo. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 61 variantas.
111. Sakmė apie vaiduoklį žirgą, kuris bejojant nusijuokęs ir iš po kojų
prapuolęs. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 24 variantai. Kiti variantai
šioje knygoje - XXV 119-123.
112. Sakmė apie vaiduoklį arklį prie valtelės. BILPK 3440. Užrašė V Kal­
vaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 88 variantai.
113. Sakmė apie vaiduoklius - ožį, šunytį, eržilą su kumelėmis. BILPK 3440.
Užrašė V. Kalvaitis.
Plg. su VIII 13, XXV 107-111 ir kt. tekstais.
114. Sakmė apie žandarą raitelį ant juodžio be galvos. BILPK 3440. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 7 variantai.
115. Sakmė apie vaiduoklį jojantį raitelį, kuris ūždamas prapuolė. BILPK
3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 24 variantai. Kitas varian­
tas-XXV 117.
116. Sakmė, kaip velnią, vokiečiu apsimetusį ir gąsdinantį kaimą, bernio­
kas priveikė, bet ir pats nukentėjo. BILPK 3440. Užrašė P. Narvidas.
117. Sakmė apie vaiduoklį raitelį, kuris nusijuokdamas baloje prapuolė.
BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 115 paaiškinimą.
118. Sakmė apie vaiduoklį raitelį. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
119. Sakmė apie vaiduoklį arklį, kuris žmogų vis į balą suko. BILPK 3440.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 111 paaiškinimą.
120. Sakmė apie arklį, su kuriuo virš medžių jojo. BILPK 3440. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 111 paaiškinimą.

556
 121. Sakmė apie žmogų, kylusį su arkliu virš gluosnių, bet laimingai že­
mėn nušokusį. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 111 paaiškinimą.
122. Sakmė apie žmogų, kuris nuo žirgo, oru lėkusio, žemėn puolė ir ne­
trukus mirė. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 111 paaiškinimą.
123. Sakmė apie juodais rūbais, juodu arkliu raitelį, kuris žmogui pajodi-
nėt pasiūlė. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 111 paaiškinimą.
124. Sakmė apie numirėlį apkalbėjusios moteriškės nelemtą pasivažinėji­
mą. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 9 variantai. Kitas variantas
šioje knygoje - XXV 125.
125. Sakmė apie keistą žmogaus pasivėžinimą karieta, kuri prie namų pra­
puolė. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. XXV 124 paaiškinimą.
126. Sakmė apie vaiduoklį, kuris, viliodamas vaikus pavėžinti, džiaugėsi
juos prigavęs. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 26 variantai.
127. Sakmė apie pavėžintą vokietį, kuris, paminėjus Dievo vardą, ūžda­
mas prapuolė. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 89 variantai.
128. Sakmė apie netikėtai rogėse atsiradusį poną, kuris, žmogui Dievo pa­
galbos paprašius, lyg vėjo pučiamas iššoko. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 24 variantai. Pig. XXV 124,
127, 141.
129. Sakmės apie vaiduoklius: šaltu laiku rodėsi gyvulys laukuose, o per
šienapjūtę - mergina ant kupetos. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 24 variantai.
130. Sakmė apie veršį, kuris rogėse pavirto bulium ir žmogaus balsu pra­
kalbo. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šis tipas turi 39 variantus.
131. Sakmė apie besivaidinantį bulių, kurį vaikai niekaip negalėjo sugauti.
BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
132. Sakmė apie vaiduoklį bulių, kuris išbaidė moteriškę. BILPK 3440. Už­
rašė V. Kalvaitis.
133. Sakme apie veršį, rastą ant kelio, kuris namie gaidžiu pastojo. BILPK
3440. Užrašė V. Kalvaitis.

557
 134. Sakmė apie prasikaltusias motiną ir dukterj, kurios neturėjo ramybės.
BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
135. Sakmė apie vaiduoklį šunį, kuris bemą labai nuskriaudė. BILPK 3440.
Užrašė V. Kalvaitis.
136. Sakmė, kaip pasivaidenęs šuo staiga sulig gluosniais užaugo. BILPK
3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XX7 tekstą.
137. Sakmė apie šunį, kuris prie lopšio kūdikį uostinėjo. BILPK 3440. Užra­
šė V. Kalvaitis.
Plg. VIII 13 tekstą.
138. Sakmė apie vaiduoklį šunį, kuris kryžiaus ženklo išsigando. BILPK
3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 146 variantai.
139. Sakmė apie juodą šunį, kuris prie kapinių lakstė. BILPK 3440. Užrašė
V. Kalvaitis.
140. Sakmė, kaip prie kupetos vaidenosi lyg arklys, šuo, girdėjosi kitokie
garsai. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
141. Sakmė apie vaiduoklį juodą šunį, kuris prapuolė, Dievo pagalbos pa­
sišaukus. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Plg. su sakmėmis, kur vaiduoklis pasirodo šuns pavidalu: XXV 134-140,
142, taip pat su sakmėmis, kur Dievo vardas gelbsti: XXV 124, 128 ir kt.
142. Sakmė apie vaiduoklius, arba kaip trys mergos pavirto baisiu šuniu.
BILPK 3590. Užrašė V. Kalvaitis.
Žr. XX7 tekstą. Tai tos pačios sakmės kita redakcija. Apie šį sakmės tipą
žr. XX 7 paaiškinimą.
143. Sakmė apie rastą ožytį, kuris pradėjo juoktis. BILPK 3300, 3440. Užra­
šė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 150 variantų.
144. Sakmė apie ožkytėlį, kuris pamėgdžiojo žmogaus žodžius. BILPK 3300,
3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, ši sakmė apie velnią, pasivertusį ožiu, avinu, užrašy­
ta 150 kartų. Kiti variantai - XXV 12, 143.
145. Sakmė apie pasivaidenusį ožį. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
146. Sakmė apie vaiduoklę kiaulę, kuriai nepatiko, kai ją mušant žmogus
sakė tik „viens, du". BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyti 42 variantai. Kiti variantai
šioje knygoje - XXV 147, 148. Plg. XXV 97 tekstą.

558
 147. Sakmė apie vaiduoklę kiaulę, kuri šeimininkui mušant ir sakant „viens,
du", nusijuokė, žmogų prialsinus. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šj sakmės tipą žr. XXV 146 paaiškinimą.
148. Sakmė apie kiaulę, kuri ją pliekusiems žmonėms negalėjo pakenkti,
nes jie nesakė „viens, du, trys". BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šj sakmės tipą žr. XXV 146 paaiškinimą.
149. Sakmė, kaip juoda vaiduokliška kiaulė kortų lošėjus per žaliąjį ketvir­
tadienį išgąsdina. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
Kitas variantas - XXV 150. Pig. XXV95,96 tekstus.
150. Sakmė, kodėl kortų lošėjai visai pamiršo šį žaidimą. BILPK 3440. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Kitas variantas - XXV 149. Pig. XXV95,96 tekstus.
151. Sakmė apie baidymus ant tiltelio. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 48 variantai. Kiti variantai
šioje knygoje - XXV 152, 153.
152. Sakmė, kaip baidėsi nebylys kriaučius eiti per tiltelį. BILPK 3440. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 151 paaiškinimą.
153. Sakmė apie baidykles, matytas ant tiltelio. BILPK 3440. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 151 paaiškinimą.
154. Sakmė apie vaiduoklišką katiną dūmtraukyje. BILPK 3440. Užrašė
V. Kalvaitis.
Motyvas, kad, ištarus Dievo vardą, vaiduoklis prapuola, pasitaiko dauge­
lyje sakmių.
155. Sakmė apie vaiduoklišką rupūžę, kuri nenorėjo žmogaus per tiltelį
praleisti. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, Šiosakmės tipo užrašyta 4 variantai. Motyvas apie gąs­
dinimą einant per tiltą žinomas ir iš kitų sakmių (žr. XXV151 paaiškinimą).
156. Sakmė, kaip sulaikyti velnio sukeltą sūkurį. BILPK 3903. Užrašė V. Kal­
vaitis.
KbLPK duom enim is, šis sakm ių apie vėją tipas teturi 2 variantus. Kitas
variantas - XXV 158.

157. Sakmė apie per sūkurį matytą juodą vyrą su raudonomis kelnėmis,
kuris nusijuokęs prapuolė. BILPK 3903. Užrašė V. Kalvaitis.
158. Sakmė, kaip sulaikyti velnio sukeltą sūkurį. BILPK 3903. Užrašė V. Kal­
vaitis.
Kitas variantas - XXV 156.

559
 159. Sakmė, kaip nuo sūkurio sukeltos ligos žmogus išsigydė. Užrašė V. Kal­
vaitis.
KbLPK duomenimis, šios sakmės apie ligų demonus tėra užrašyta 2 va­
riantai.

160. Sakmė, kaip siuvėjas nukirpo giltinei liežuvį. BILPK 3493. Užrašė
P. Narvidas.
Žr. III 2 paaiškinimą.

161. Pasakojimas, kaip šermukšnio rykštė nuo nuomario išgelbėjo. Užrašė

V. Kalvaitis.
162. Patarimai, kaip tradiciniais posakiais „Dieve, padėk,... paskalsyk,...
peržegnok", kryžiaus ženklu ir kitais veiksmais reikia naudotis ir nuo velnio
saugotis. Užrašė V. Kalvaitis.

163. Sakmė apie skudurininką, kuris kardu nuo velnių, dažnai ant pečių
užsikabinančių, gindavosi. Užrašė V. Kalvaitis.
Motyvas apie ant pečių užsikabinančius vaiduoklius, vėles žinomas ir iš
kitų sakmių.

164. Kvailo velnio pasaka „Žmogus išguldo velnią". AT 1089+1133.

Apie teksto pradžioje prišlietą siužetą „Kūlimo varžybos" (AT 1089) žr.
XXV25 paaiškinimą. O pasakos branduolį sudaro AT 1133 tipui priklausantis
tekstas. Šio tipo pasakos užrašyta: iš latvių - 19 variantų, iš estų - 1, suomių -
14, švedų - 3, danų - 13, prancūzų - 3, rusų -- 5, ukrainiečių - 3, baltarusių - 2.
Iš lietuvių užrašyta 79 variantai.

165. Kvailo velnio pasaka „Gydo akis". AT 1135. Užrašė K. Būga.

ši pasaka populiari keliose tautose. Iš latvių užrašyta 304 variantai, iš es­
tų - 63, suomių - 145, švedų ir Suomijos švedų - 24. Iš lietuvių - 34 variantai.
Mažiau negu po 10 variantų dar užrašyta iš airių, italų, slovėnų, ukrainiečių ir
rusų.
166. Sakmė apie pigiai atiduotą sielą. A T 1176.
Komiškai išplėtotas siužetas apie sutartį su velniu gauti pinigų.

167. Tikėjimas apie vietų šeimininkus. Užrašė V. Kalvaitis.

168. Stebuklų pasaka apie teisybę ir neteisybę. AT 613. Užrašė P. Narvidas.
AT ir kitų katalogų duomenimis, šios pasakos užrašyta iš latvių 133 va­
riantai, iš estų - 22, suomių - 87, švedų ir Suomijos Švedų - 21, danų - 37,
prancūzų - 30, flamandų - 10, vokiečių - 54, rumunų - 16, vengrų - 13, slovė­
nų 14, serbų ir kroatų - 10, lenkų - 25, rusų - 31, ukrainiečių - 33, baltaru­
sių - 15, graikų - 12, turkų - 21, indų - 16. Be to, mažiau negu po 10 variantų
dar užrašyta iš keliolikos tautų. Iš lietuvių užrašyta 151 variantas. Iš jų 126-
vientisi.

560
 169. Sakmė apie mirtį: „Jau laikas, o žmogaus nėr". BILPK 3495. Užrašė
V. Kalvaitis.
KbLPKduomenimis, šio sakmės tipo, kai žmogus sulaikomas nuo gresian­
čios mirties, užrašyta 9 variantai. Kiti variantai - XXV 170,173.
170. Sakmė apie mirtį: „Jau laikas, o žmogaus nėr". BILPK 3495. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 169 paaiškinimą.
171,172. Sakmė apie mirtį: „Jau laikas, o žmogaus nėr". BILPK 3495. Užra­
šė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo, kai nuskęsta žmogus upėje, užrašy­
ta 19 variantų. Kiti variantai šioje knygoje - XXV174, 175,179. Paskutiniuose
dviejuose mirties šaukimo nėra, tik upėje dejuoja.
173. Sakmė apie mirtį: „Jau laikas, o žmogaus nėr". BILPK 3495. Užrašė
V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 169 paaiškinimą.
174. Sakmė apie mirtį: „Jau laikas, o žmogaus nėr".BILPK 3495. Užrašė
K. Jurksaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 171,172 paaiškinimą.
175. Sakmė apie dejavimą upėje. BILPK 3495. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 171,172 paaiškinimą.
176. Sakmė apie perspėjimą negulėti prie Ilgežerio. Užrašė V. Kalvaitis.
Motyvas - draudžiama vieta ilsėtis - aptinkamas keliuose sakmių tipuose.
177. Stebuklų pasaka „Kirvis įkrenta į upę". AT 729. Užrašė M. Milukas.
Pasaka nėra itin paplitusi ir nelabai populiari. AT ir kitų katalogų duome­
nimis, jos variantų užrašyta: iš latvių - 68, lenkų - 2, rusų -2, prancūzų - 1,
taip pat iš prancūziškai kalbančių kanadiečių, kinų, japonų. Iš lietuvių užrašy­
ta 8 variantai.
178. Sakmė apie vaiduoklį mažą vyrytį, išeinantį iš kunkuliuojančio ežero.
Užrašė V. Kalvaitis.
179. Sakmė apie dejavimą upėje. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį sakmės tipą žr. XXV 171, 172 paaiškinimą.
180. Padavimas apie vaiduoklį - raudonai vilkintį vyruką, kuris iš nugrimz-
dusio laivo šulus mėtė. Užrašė V. Kalvaitis.
181. Padavimas, kaip moteris ieškojo lobio, prie laivo iš oro nukritusio.
Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 8 variantai. Susitikimo su
ano pasaulio žmonėmis motyvai būdingi padavimams apie užburtas vietas,
sakmėms apie lobius ir kt.
 182. Padavimas apie Vištytežerį. KbPdK 69+61A+60+82. Užrašė V. Kalvai­
tis. Sp. LT14 655.
KbLPK duomenimis, padavimų, kai įspėjama apie ateinantį ežerą (KbPdK
69), užrašyta 86 variantai. Kiti variantai šioje knygoje - XXV 187, 190-192.
Padavimų, kai bandoma atspėti ežero vardą (KbPdK 61), užrašyta 19 va­
riantų. O padavimų apie atspėtą ežero vardą (KbPdK 60) - 96 variantai.
Mažiau paplitęs padavimų tipas „Ežeras reikalauja skenduolio" (KbPdK
82). KbPdK duomenimis, jam priskirti 6 variantai.
183. Padavimas apie atspėtą Vištyčio ežero vardą. KbPdK 60. Užrašė J. Ba­
sanavičius (?).
Apie šį padavim ų tipą žr. XXV 182 paaiškinimą. Kiti variantai šioje knygo­
je - XXV 184, 187.

184. Padavimas apie atspėtą ežero vardą Anykštis. KbPdK 60. Užrašė „Pet­
ras Trupinėlis H".
Apie šį padavimų tipą žr. XXV 182 paaiškinimą.
185. Sakmė apie katilą, kurio žvejys nenorėjo ištraukti. Užrašė V. Kalvai­
tis.
Sakmė papasakota šiek tiek neaiškiai. Situacija, kai rasto turto neatpažįsta
žmogus ir jo netenka, būdinga sakmėms apie lobius.
186. Padavimas apie nugrimzdusią ežere valtį ir girdimus iš jos garsus.
Užrašė V. Kalvaitis.
Pig. XXV 181 tekstą.
187. Padavimas apie Krokų Lanką ir atspėtą ežero vardą. KbPdK 69+60.
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie Šiuos padavimų tipus žr. XXV 182 paaiškinimą.
188. Padavimas apie velnienę, Kakšbalyje sėdinčią ant septintos geležinės
kėdės. BILPK 3440. Užrašė V. Kalvaitis.
189. Padavimas ir sakmės apie Kakšbalį. KbPdK 84. Užrašė K. Kūmutaitis.
Tekste susipynę įvairių padavimų ir sakmių motyvai.
190. Padavimas apie Viliūnų marelės atsiradimą. BILPK 3610; KbPdK 69
Užrašė V. Kalvaitis.
Apie šį padavimų tipą - įspėjimas apie ateinantį ežerą - žr. XXV 182 paaiš­
kinimą.
191. Padavimas apie Viliūnų mareles ir prie jų buvusį pilkalnį. KbPdK
137'+83+69+61. Užrašė V. Kalvaitis.
Apie padavimų tipą „Dvarų negalima kasti" (KbPdK 137) žr. XXI 4 paaiš­
kinimą. Apie padavimus, kur įspėjama, kad ateina ežeras (KbPdK 69), žr. XXV
182 paaiškinimą. Padavimas, pasakojantis, kaip bandoma įspėti ežero vardą
(KbPdK 61), KbPdKduomenimis, turi 27 variantus, o padavimas apie tai, kad
ežerai susisiekia po žeme (KbPdK 83), - 15 variantų.

562
 192. Padavimas apie Viliumi mares. BILPK 3610. KbPdK 69+U+5+29. Už­
rašė V. Kalvaitis.
Apie KbPdK 69 padavimu tipq žr. XXV 182 paaiškinimą. KbPdK duome­
nimis, padavimas „Milžinai mėto kirvį" (KbPdK 11) turi 18 variantų; padavi­
mas „Milžinai svaidosi grumstais" (KbPdK5) turi 3 variantus; padavimas „Mil­
žinų kapai" (KbPdK 29) turi 41 variantą.
193. Pasakojimas, kaip kito per šimtmečius pamario kraštovaizdis. Užrašė
V. Kalvaitis.
194. Padavimas apie velnio išmestus akmenis netoli Bendikų. KbPdK 32.
Užrašė V. Kalvaitis.
KbLPK duomenimis, tokio padavimų tipo užrašyta 13 variantų. Kitas va­
riantas šioje knygoje - XXV 196.
195. Pasakojimas apie Ventės pilį, jos istoriją, netolimas gyvenvietes ir gam­
tą. Užrašė V. Kalvaitis.
196. Padavimas apie velnią, kuris norėjo ties Kaunu Nemuną užpilti. KbPdK
32. Sp.LTt 4 633. Užrašė K. Kūmutaitis.
Apie šį padavimų tipą žr. XXV 194 paaiškinimą.
197. Padavimas apie Velnio tiltą ties Rumšiškiais. BILPK 3250; KbPdK 35.
KbLPK duomenimis, šio padavimų tipo užrašyta 25 variantai.
198. Sakmė apie raganą, kuri buvo nugalėta tik sidabrine kulka. BILPK
3665.
KbLPK duomenimis, šio sakmės tipo užrašyta 5 variantai.
Leonardas Sauka

563
 ŽANRI NĖ IR TIPINĖ TEKSTŲ RODYKLĖ

Tautosakos kūrinių tipai surinkti juodu šriftu. Jei skelbiamas tekstas su­
jungtas su kitais tipais, prieš jo numerį dedamas ženklas +. Romėniški skaičiai
reiškia knygos skyrių, arabiški - kūrinio numerį jame.

PASAKOS (pagal AT)

Stebuklų

302 - XXIII +9; 303 - XXV 38; 307 - XXIII 12, +13; 314A - XXIII 7; 325 -
XXV55; 326 - XXIV 18-20, +21, XXV +49; 330B - III 14, XXV +41; 332 - III 3, 4;
361 - XXV47; 365 - XII +5, +6, 7, XXIV +24, +25; 400* - XXIII +9; 401A - XXIII
11, XXV 36, +40; 401 A* - XXIII 10; 402 - XXIII 6; 407B - XXV50; 412B* - XXV
45; 424* - XXII 11,12; 451 - XXIII 7; 465C - XII +8; 475 - XXV +37, +39; B1LPK
480B - XXV46; 552A - XXIII +13; 566 - XXV +37; 571 - XXV+39; 592 - XXIV +21,
XXV +56; 613 - XXV 168; 729 - XXV 177.
Religinės
750G* - XXV 70; 753 - XXV 73; 761 - XII +8; (777) - XX 33; 780 - II 13;
802A* - II11; 803 - XXV 2; 810A - XXV 54, 74; 812 - XXV 94; 816* - XXV 35;
818* - XXV34; 826 - XXV 57.
Nuotykių

882B* - XXVIII 3, XXIII 5, XXIV 54; 980 - I 2.

Kvailo velnio

1030 - XXV24, 79; 1045 - XXV+56; 1071 - XXV+71; 1072 - XXV+71;

1073- XXV+71; 1082 - XXV+71; 1089 - XXV25, +164; 1095A - XXIV+53;
1130 - XXV+72; 1133 - XXV+164; 1135 - XXV165; 1154* - XXV+40, +41;
1159 - XXV+40, 1161A - XXV23; 1162 - XXIV+53; 1164 - XXV43; 1164B -
XXV44; 1176 - XXV27, 166; 1188 - XXV21; 1199A - XII +5, +6, XXIV+24, +25.
juokų

1353 - XXV42; 1415 - XXV +39; 1645A - VI 10, 11

564
 SAKMĖS
Pasaulio kilmės (etiologinės)
XXV 1-3,11.
Senųjų tikėjimų (mitinės)
Vėlės
I 4, II 9,10,12, 14, 28-30, II 5, IV 1,3, 4,15, 17, 18, 43,44,52,53, V 1-6, 11-
13,18,19, VI1-4,7,9, VII 3,5, 6,8-10,18, 26, VIII 11, 47, IX4,6, 7,20,21, X 1,
3, 4-9, XI1-5, 8-11,13-19, 21-29, XII 3, XIII1-4,10, XIV 1-5, 7-15, XV 1-7,10,
11, XVI1-5, XVII 2-4, 7,12, 13, XVIII a, 1, 2, 4,5, 9-13,16-18, XIX 1-13,15-23,
XX 1,9,13,23, 27, XXII1,14,15, XXIII 4, XXIV 1,3-9,12,14,16,17, 22,23,26-
32, 44-47, XXC 85, 89, 91, 100, 101, 176.

Mirtis
III 1, 2, 5-12, IV 5-14,16,19-26, 28-42, 45-51, 54, 55, V8-10,14, 20-22, 24,
VII 4,16, 17, 23, XX31, XXIV 38, XXV 160,169-175, 180.
Ligos
III 13,15-17, XXII 2-4, 6-13, XXIV 11, XXV 159.
Vaiduokliai
IV 27, VI5,6,8, VII 7,11-15, VIII 13, XI6,12, XIV6, XV8,9, XVIII 8, XX2-8,
10-12,14-22,24-26,29,30,32,34-39, XXII5, XXIV48-51, XXV6,62,63,67,76,82,
83, 88, 105,107-110,112-115,117, 118,126,128-142, 145,151-155,157,178,180.
Velniai
II 8,19, VIII 45, XVIII15, XX 28, XXIV 2,13, 39-41, 51, XXV4, 7,12-20,26,
28-33, 48-53, 60, 61, 65, 66, 68, 69, 77, 78, 80, 81, 84, 86, 90-95, 97-99,101,103,
104, 106, 111, 119-125, 127, 143, 144, 146-148, 163.
Perkūnas ir velnias
XXV58.
Vėjas
XXV 156, 158.
Dangus, skaistykla, pragaras, Dievas. Paskutinio teismo diena
II 4,5,6,9, 15, 17-19, 35, 36.
Dvasregiai
V 7,15-17, 23, VII 1, 2, 20-22, 24, 25, VIII 1-5, 7-10,12,14-44, 46, IX 1-3,5,
8-19, X2, XI 7, 20, XII 1, 2, XIII 5-9, XVII 1, 5, 6, 8-11, XVIII 6, 7,14, XIX 14.