ARCHETIPINĖS TEMOS LITERATŪROJE

Analizuodami skaitytus kūrinius, jau pastebėjome, kad tam, kad geriau suprastume kūrinį,
pirmiausia reikia jį matyti kontekste, t. y. žinoti autoriaus biografijos faktus, istorinę–politinę
situaciją kūrinio parašymo metu, autoriaus požiūrį į kūrybą ir pan. Kitas svarbus dalykas yra
pasakojimo forma: nuo to, ar pasakojama I asmeniu, ar III a., ar daug peizažų aprašymų, kiek
dialogų, taip pat priklauso kūrinio įtaigumas. Be abejo, bene svarbiausias kūrinio elementas – tai
temos, idėjos ir problemos. Turbūt pastebėjote, kad skaitytuose kūriniuose kartojasi tos pačios
temos: meilė, vienatvė, laimės ieškojimas, mirtis ir t. t. Rodos, keista, nes kūriniai parašyti skirtingu
laikotarpiu, bet kalba apie panašius dalykus. Mums, XXI a. žmonėms, gali atrodyti, kad esame
civilizacijos viršūnė ir pažengėme daug toliau nei viduramžių ar antikos žmonės, nes turime
modernesnes technologijas. Vis tik skaitome antikinius mitus, epus ar viduramžių romanus ir
randame kažką artimo, atpažįstame tuose kūriniuose save. Kaip teigia psichoanalitikas Karlas
Gustavas Jungas, ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų
protėviuose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių ir antikos. Mituose ir pasaulio literatūros
pasakose esama tam tikrų nuolat visur pasikartojančių motyvų. Tuos pačius motyvus randame ir
šiandien gyvenančių žmonių fantazijose ir sapnuose. Taigi, visais laikais, nepaisant įvaldytų
technologijų, žmones jaudino panašios temos. Mokslininkai tas temas vadina archetipinėmis
temomis, t. y. temomis, kurios aktualios visų laikų žmonėms. Literatūros tyrinėtojas Nortropas
Frėjus1 teigia, kad literatūros pagrindą sudaro ieškojimo mitas. Kiekvienas žmogus kažko ieško ir
ieškodamas patiria daug įvairių patirčių, kurias ir galime vadinti archetipinėmis temomis: rojus,
gėrio ir blogio kova, išbandymas, nuopuolis, tremtis, mirtis, atgimimas (grįžimas).
Gėrio ir blogio kova randama ir seniausiuose žmonijos literatūros kūriniuose: tiek mituose, tiek
pasakose kovoja gerosios ir blogosios jėgos (Dievas ir Šėtonas įvairiose religijose; Sigutė ar Pelenė
ir raganos pamotės pasakose ir pan.). Net ir šiuolaikiniuose veiksmo trileriuose intriga kuriama
vaizduojant kovą tarp herojaus, kuris gina savo idealus (šeimą, meilę, tautą, garbę, t. y. gėrį), ir
blogiečių, kurie dėl savanaudiškų tikslų nori herojaus vertybes sunaikinti. Mūsų skaitytuose
kūriniuose taip pat ši tema svarbi: juose žmogus susiduria su galiomis, kurių pats negali
kontroliuoti, kurios naikina kilnius idealus. Knygos Išsiduosi. Balsu pasakotoja kalba apie
kažkokius piktus žmones, kurie kontroliuoja vaikus, trukdo grąžinti į gyvenimą. Romane Trys
draugai vaikinai nuolat patiria neaiškios galios veikimas – negailestinga griaunanti jėga, naikinanti
jaunus žmones (karas, Gotfrydo mirtis verčia personažus jausti, kad šalia jų nuolat yra kažkokia
jėga, kuri nori juos sunaikinti); romane Doriano Grėjaus portretas tiesiogiai sprendžiama ši
problema: Dorianas blaškosi tarp gėrio (tyrumo ir meilės) ir blogio (narciziškumo, kuris paverčia jį

1
Kad būtų aiškiau mokytojams, pateikiame mokslinę tokių prielaidų argumentaciją. Remiamasi studija Kritikos anatomija
(Anathomy of Critisim: https://drive.google.com/file/d/0B9VoGJJRJa-6emRLR3ZJZDhvWjQ/view?usp=sharing ir Literatūros
archetipai (The Archetypes of Literature: https://drive.google.com/file/d/0B9VoGJJRJa-6Y2tkY2tUeElNUUU/view?usp=sharing).
Frėjus neišskiria būtent tokios temų sekos, bet jis savo studijose daug kalba apie jas kaip literatūrinės komunikacijos pamatą.
Straipsnyje Literatūros archetipai jis akcentuoja, kad blogio ir gėrio kova, nuopuolis ir prisikėlimas yra neatsiejama kelionės dalis ir
siejasi su gamtos ciklu: nakties ir dienos, metų laikų kaita (510 psl.). Kritikos anatomijoje (325-326 psl.) rašoma kiek konkrečiau:
Bibliją galima skaityti kaip kūrinį apie sukūrimą, nuopuolį, tremtį, atpirkimą ir išganymą. Atskiros Biblijos knygos kalba apie vieną
iš šių temų. Šių dviejų straipsnių idėjas mes jungtume taip: sukūrimas (rojus, harmonija), nuopuolis (blogio patyrimas, nuodėmė),
tremtis (vienatvė, kančia, atgaila), atpirkimas (mirtis ar išbandymai, kuriuos išgyvename skaudžiai, bet po kurių ateina
palengvėjimas) ir išganymą–grįžimo (visiškas atgimimą, grįžimą į rojų). Frėjus daro išvadą, kad šios temos būdingos ne tik
literatūrai, bet visam menui, t. y. žmogaus vaizduotė užprogramuota ieškoti būtent šių patirčių: panašūs elementai ir graikų epuose, ir
indų giesmėse. Manome, kad toks skirstymas yra moksliškai pagrįstas ir mokiniams gali padėti susidomėti tautosaka, mitologija ir
literatūra bei suvokti jų ryšį. Svarbu nepaversti to sausa schema, t. y. ne kiekvienas kūrinys pateikia būtent tokią nuoseklią istoriją,
bet kiekvienas apeliuoja į vieną ar kelias iš šių temų, kurios pasąmoningai ir traukia mūsų vaizduotę.
savanaudžiu, naikinančiu aplinkinius žmones). Nereikėtų supaprastinti literatūros manant, kad
visur, kur susiduria dvi priešingos jėgos, vyksta gėrio ir blogio kova. Natūralu, kad tarp žmonių
kyla idėjinių nesutarimų, kad vieni žmonės nesutinka su kitų nuomone – tai nėra blogio ir gėrio
kova, tai tiesiog diskusija. Kartais kiekvieną žmogų aplanko dvejonės, vidiniai prieštaravimai.
Neįmanomas gyvenimas be prieštaravimų. Bet kai sava tiesa ginama smurtu, prievarta, apgaule,
žudynėmis, tada jau turime kalbėti apie blogį. Blogis prasideda ten, kur savo tikslų siekiama klasta,
smurtu, agresija, žudymu, kur visiškai ignoruojamos bet kokios moralinės normos.
Be gėrio ir blogio kovos literatūroje dažna ir rojaus tema. Prisiminkime, kaip kalbama apie
Džeko Londono personažą Martiną Ideną, kai paaiškėja, jog šlovė ir turtai nesuteikė jam laimės:
„Naujo rojaus jis nesurado, o senąjį buvo praradęs amžinai.“ Remarko romane moterų, praradusių
socialinę padėtį ir dvasinę ramybę, būsena taip pat įvardijama kaip prarastas rojus: „Iš tikrųjų,
rankomis megzti užtiesalai, skirti baldams uždangstyti, buvo miesčioniško jaukumo simbolis,
šventas santuokos, prarasto rojaus simbolis. Juk nė viena iš jų nebuvo prostitutė pagal savo
temperamentą; jos nuėjo tuo keliu tik tada, kai sugriuvo jų miesčioniška buitis.“ Posakiai gyvenu
kaip rojuje arba devintas dangus nėra tik banalios frazės, jos įkūnija didžiausią žmogaus troškimą –
vidinę ramybę. Su rojaus tema siejasi harmonijos, džiaugsmo, laimės, tyros nesavanaudiškos meilės
jausmai.
Prisiminkite, kas iš rojaus išvarė Martiną Ideną ar Dorianą Grėjų? Tas pats, kas ir Ievą ir
Adomą iš Rojaus sodo, – nuopuolis. Abu personažai pasiduoda puikybei ir taip atima iš savęs
ramybę, todėl abu ima ilgėtis prarastos laimės. Nuopuolio tema siejasi su pagunda, nuodėme,
maištu, pykčiu, puikybe – viskuo, kas griauna žmogišką ryšį, gali pakenkti žmogui. Juk visi esame
dažnai gundomi padaryti kažką, kas draudžiama, bet labai malonu, būtent šis noras ir verčia mus
kartais nusidėti. Žmogus visada spraudžiamas į tam tikras normas, kurios ne visada gali sutramdyti
žmogišką prigimtį. Troškimas kartais būna stipresnis nei visuomenės reikalavimai: noras patirti kuo
daugiau, peržengti nustatytas ribas visada būdingas žmogui, todėl ši tema literatūroje aktuali nuo
seniausių mitų laikų.
Adomas ir Ieva, nesuvaldę troškimo patirti tai, kas buvo draudžiama, buvo ištremti iš rojaus ir
patyrė daug kančių. Kančios, vienatvės ir kaltės jausmai ir siejasi su tremties tema. Apie ją galima
kalbėti ir tada, kai žmogus ne dėl savo kaltės patiria sunkumų, jis tampa savotišku dvasiniu
tremtiniu. Kuprelis praranda Gundę, Robis – Patriciją, Vandos Juknaitės knygoje aprašomi vaikai
praranda vaikystės džiaugsmą ir nerūpestingumą ne dėl savo kaltės, o dėl negailestingo likimo.
Knygoje Išsiduosi. Balsu aprašomi personažai – berniukai, prostitute paversta mergina – yra
savotiški tremtiniai, nes yra pašalinti iš visuomenės, atstumti. Nereikalingais tremtiniais jaučiasi ir
Robis su savo draugais bei Martinas Idenas, kurio net seserys nepalaiko, kai jis bando iš skurdo
išsivaduoti rašydamas. Tokios situacijos mus ir jaudina savo dramatiškumu: nei vienas iš mūsų
nenori būti paliktas likimo valiai, todėl ir jautriai reaguojame į vienatvės kamuojamus personažus.
Tremties tema susijusi su vienatvės, ilgesio, nereikalingumo, kartais – kaltės jausmais ir pan.
jausmais.
Šalia tremties labai dažna ir išbandymo tema: tam, kad žmogus sugrįžtų į prarastą rojų ar
pasiektų laimę, visada turi įveikti kokią nors kliūtį. Bet mūsų pasąmonėje yra užkoduotas palaimos
jausmas, kai sunkiai pasiekiame tikslą, įveikiame daug įvairiausių sunkumų (pasakose dažniausiai
gera pabaiga ateina tik po sunkių išbandymų; turbūt visi esate skaitę knygas Be šeimos ar Oliveris
Tvistas, kuriose vaikai po ilgo ieškojimų kelią suranda mylinčią šeimą). Lengvesnių ar sunkesnių
išbandymo pavyzdžių galime rasti ir mūsų skaitytose knygose: Kuprelis turi kovoti su Gundės tėvų
priešiškumu; Martinas Idenas – su šeimos abejingumu ir Rutos nesupratingumu. Išbandymas būna
itin stiprūs, jeigu jie susiję su mirtimi ar praradimu. Psichologai pabrėžia, kad praradimas – tai
ribinė situacija, kai žmogaus gyvenimas pasikeičia, reikia atsisakyti ko nors svarbaus, susitaikyti su
faktu, kad kažko, kas tau buvo brangu, jau nebeturėsi. Ši nestabilumo baimė, priklausomybė nuo
nenuspėjamo likimo visais laikais jaudino žmones. Skaitant literatūros kūrinius ar žiūrint filmus
mes niekada neliekame abejingi personažams, kurie praranda kažką brangaus. Kartais tai būna labai
sunkus praradimas, su kuriuo susitaikyti labai sunku. Seksualinį priekabiavimą patyręs vaikas Kolia
iš knygos Išsiduosi. Balsu pasikaria, Martinas Idenas nusižudo, Patricija ir Gotfrydas iš Trijų
draugų miršta, Sibilė iš Doriano Grėjaus portreto taip pat pasitraukia iš gyvenimo. Visos šios
mirtys sukrečia, priverčia pajusti, kad žmogus yra mirtingas ir pažeidžiamas. Galima teigti, kad ir
Kuprelis taip pat susiduria su mirtimi: miršta jo didžiausia svajonė – turėti mylimą moterį.
Negrįžtamas praradimas, dūžtančios svajonės – tai mirties temos variantai. Jie mus stipriai veikia,
nes nė vienas nenorime prarasti to, kas brangu.
Mituose ar legendose praradimas nėra galutinis, jis visada siejasi su prisikėlimu, grįžimu.
Juk visose religijose po mirties siela prisikelia ar persikelia į kitą kūną, bet niekada nežūna.
Psichologiškai žvelgiant, grįžimas yra nuolatinė būsena. Tai užkoduota gamtos cikle: su kiekvienu
pavasariu nuolat sugrįžta gyvybė. Krikščionybėje Dievas grįžta pas žmonės Kristaus pavidalu, kad
išganytų žmones ir grąžintų rojų nuopuolį ir tremties kančią patyrusiam žmogui, antikiniuose
mituose Odisėjas po klajonių grįžta namo pas šeimą ir t. t. Įveikęs išbandymus ar susitaikęs su
netektimi, žmogus sustiprėja arba susitaiko, kad ne viską gali valdyti pats, tarsi iš naujo atsistoja ant
kojų (pasakotojos sūnus iš knygos Išsiduosi. Balsu iškentęs sunkią ligą pats gyvenimą aukoja
benamiams vaikams; Kuprelis, nors ir išgyvena skausmą, bet vis tiek sugeba įveikti netektį ir
pradėti gyventi iš naujo; karo veteranai iš romano Trys draugai taip pat įveikia karo traumas ir
kabindamiesi vienas į kitą gyvena toliau). Atgimimas arba grįžimu siejasi su atsinaujinimu,
pozityviu pasikeitimu, atgavimu kažko, kas buvo prarasta. Mūsų pasąmonėje pasislėpęs jausmas
patirti palaimą, kai grįžta kažkas, ko mes ilgai laukėme, ar atgauname kažką, ką buvome praradę.
Aptartos archetipinės temos neturi apibrėžtos tvarkos ar schemos, pagal kurią jos būtų
pateiktos kūrinyje: kiekvienas literatūros kūrinys, kaip ir kiekvienas žmogus, yra individualus, todėl
viename kūrinyje gali reikštis viena iš šių temų, o kartais jų būti ir kelios. Tarkim, vienatvė ar
skausmas gali sietis ir su nuopuoliu, ir su mirtimi, ir su tremtimi. Tarkim, nuopuolis gali kilti iš
žmogaus pasidavimo blogiui (Dorianas Grėjus), bet kartais ir iš praradimo ar silpnumo (Sibilė
negali susitaikyti, kad Dorianas ją paliko, todėl nusižudo). Literatūra tuo ir įdomi, kad turi pamatą –
archetipines temas – bet ant to pamato tos temos gali jungtis į įvairiausius statinius. Tad į literatūros
kūrinius reikia žiūrėti labai lanksčiai ir kūrybingai. Šios temos būdingos ne tik literatūrai, bet ir
kitoms meno rūšims. Atlikdami projekto užduotis įsitikinkite, kad jos būdingos ir kinui, muzikai,
dailei.

NAMŲ DARBAS. SUSIEKITE ARCHETIPINES TEMAS SU NURODYTAIS

TEKSTAIS

UŽDUOTIS. Pasinaudodami istorinėmis žiniomis, įvardinkite gėrį ir blogį įkūnijančias

jėgas eilėraštyje. Nurodyti, kokiais simboliais ir vaizdais kuriama blogio jėga. Trumpai
pakomentuokite tų simbolių prasmę.
 EILĖRAŠTIS
Renkas puoton alkani vilkai
Ir iš džiaugsmo staugia jų pulkai.
Suka ratą krankdami varnai.
Miega kritę broliai milžinai.
Jau nėra laimėjimo vilties,
Tiktai geismas kautis lig mirties.
Saulė leidžias. Pluoštai jos liepsnos
Plazda dar ant žemės kruvinos.
Bet kai šaltos žvaigždės sužėrės,
Jau mūs rankose ginklai tylės.
Bronius Krivickas. Pralaimėjimas
KONTEKSTAS
Bronius Krivickas (1919–1952), nors ir gavęs solidų
filologinį išsilavinimą, atstovauja mūsų literatūros
istorijoje retai poeto-kario paradigmai. Apsisprendimas
stoti į partizanų gretas rašytoją padarė vienu iš
svarbiausių antitarybinio pasipriešinimo balsų.
Prasidėjus antrajai tarybinei okupacijai Krivickas dar
bandė mokytojauti Biržuose, bet gresiant suėmimui 1945
m. pradžioje pasitraukė į mišką. Iki dešimtmečio
pabaigos jis laikėsi netoli gimtųjų vietų, ilgesnį laiką –
pas žmonos, su kuria slapta susituokė ir susilaukė
sūnaus, tėvus. Kaip pasakojama, ėjo ryšininko tarp
partizanų būrių pareigas, buvo jų labai gerbiamas,
vadinamas „profesoriumi“. 1952 m. rugsėjo 21 d. pagal
suimto ir palūžusio Rytų Lietuvos partizanų vado Kimšto
parodymus saugumo kariuomenė aptiko bunkerį,
kuriame slėpėsi Krivickas. Nušauti partizanai užkasti čia
pat miške.
Literatūros kritikas Laurynas Katkus