Kas yra tikrasis vyriškumas, pagal senovės graikų mitus?

Antikos laikotarpiu buvo parašyta daug pasakojimų apie dievus, deives ir kitas
mitologines būtybes. Visi tie pasakojimai vadinami graikų mitais. Graikų mitai dažniausiai ko nors
moko, apibūdina gerą ir blogą žmogų, papasakoja, kaip kas įvyko ar buvo sukurta. O ar graikų
mituose galima įžvelgti savybių, kurios tiktų tikrajam vyriškumui apibūdinti?

Pirmoji savybė, be kurios nebūtų įmanoma apibūdinti tikrojo vyriškumo yra drąsa.
Daugelis mano, kad drąsa yra pasakymas ,,aš nieko nebijau“, tačiau drąsus ne tas, kuris nebijo, o
tas, kuris eina į priekį nepaisydamas savo baimės. Jis žino, kad bus baisu, tačiau sukaupia visą savo
turimą drąsą ir juda į priekį. Graikų mitologijoje drąsiu galima vadinti Prometėją. Kai Dzeusas,
pamatęs pirmuosius žmonių trūkumas, sumanė juos išnaikinti, Prometėjas galvojo, kad žmones,
tokius, kokie jie yra, galima patobulinti. Dievai tai buvo griežtai uždraudę, tačiau Prometėjas
nepaisė jų draudimų ir pasipriešino Dievams. Jis atnešė žmonėms ugnies, išmokė prisijaukinti
gyvulius, statyti namus, parodė, kad po žeme galima rasti vario, aukso, sidabro. Taigi Prometėjas
yra labai drąsus graikų mitologijos veikėjas, kuris parodo, kad drąsa yra svarbi savybė tikrajam
vyriškumui apibūdinti.

Antroji savybė tikrajam vyriškumui apibūdinti, mano manymu, yra meilė. Žmogus,
kuris myli kitus, visada būna mylimas. Graikų mitologijoje mylintis yra ir vėl Prometėjas. Dėl to,
kad Prometėjas padėjo žmonėms, juos mylėjo, jie jį mylėjo taip pat. Žmonės laikė jį geradariu, jį
gerbė, laikė žmonijos sukūrėju. Tačiau graikų mitologijoje yra ir visiška Prometėjo priešingybė,
mylinti tik save ir nieko kito aplinkui. Tai – Narcizas. Narcizas buvo labai gražus jaunuolis ir jis tai
žinojo. Tačiau tai ir buvo bėda, dėl to jis tapo labai išdidus. Jam svarbiausia gyvenime buvo jis pats
sau. Narcizą buvo įsimylėjusi ne viena nimfa ir mergina, tačiau jis jas visas atstumdavo. Keršto
deivė Nemesidė padarė taip, kad Narcizas nebegalėtų atsitraukti nuo savo atvaizdo vandenyje ir
gražuolis prie šaltinio sumenko, sulyso ir mirė. Taip ir pasibaigė Narcizo gyvenimo galas. Galbūt
Narcizo gyvenimo pabaiga būtų buvusi kitokia, jei jis būtų matęs ne vien save, o ir kitus aplinkui.

Kita tikrojo vyriškumo savybė yra kantrybė. Kantrybė yra mokėjimas kažko išlaukti ar
kažką iškęsti, nors laukimas ir yra ilgas, o kartais net ne pagal žmogaus norus. Kantrus žmogus
visada pasiekia savo tikslą. Kantrybės priešingybė yra nekantrumas. Kai žmogus nebesugeba kęsti,
nebeišlaukia ir pagaliau pasiduoda. Mite ,,Orfėjas ir Euridikė“ kantrybės neturėjo Orfėjas. Jo
užduotis buvo parsivesti žmoną iš Hado karalystės ir niekada į ją neatsigręžti. Tačiau jis
nebeišlaukė ir atsisuko. Dėl savo nekantrumo jis prarado žmoną. Taigi kantrybė yra labai svarbi
tikrojo vyriškumo savybė.

Bet yra ir tokių savybių, kuriomis niekaip nepavyktų apibūdinti tikrojo vyriškumo.
Viena iš tų savybių yra kerštas. Keršto jausmas žmogų skatina keršyti ir tam žmogus pasiduoda. Jį
užvaldo pyktis, kuris gali priversti padaryti daug blogo. Kai žmogus supyksta, jis siekia tik keršto ir
pamiršta, kad gali nukentėti ne tik priešas, bet ir kiti aplinkui. Taip jis veikia toliau
nesusimąstydamas, kas gali įvykti. Mite ,,Prometėjas“ pasakojama apie tai, kaip Dzeusas norėjo
nubausti Prometėją, nes jis neklausė Dievų. Jis įsakė Pandorai paskleisti blogį žmonėms, nes žinojo,
kad Prometėjui tai nepatiks. Tačiau taip keršydamas Prometėjui, jis kenkė ir žmonėms. Šis jo
poelgis buvo labai nevyriškas, taigi galima sakyti, kad Dzeusas neturėjo vyriškumo.

Apibendrindama galiu teigti, kad drąsa, meilė, kantrybė yra tvirtų žmonių savybės,
būdingos tikriems vyrams, tačiau kerštas nėra vyriška savybė, o atvirkščiai – silpnumo bruožas.