Samprotavimo rašinys

Kodėl būna sunku suprasti kitą?

Suprasti kitą svarbu, nes tai viena dorėjimo sąlygų. Žmogaus supratimas išryškėja bendraujant
ir sprendžiant problemas su kitais. Jo gebėjimas suvokti tam tikras situacijas gali nulemti jo ir kitų
pasirinkimus. Tačiau ne kiekvienas asmuo nori būti suprastas ir laikosi savo nuomonės. Tad kyla klausimas,
kodėl sunku suprasti kitą?

Absurdo akivaizdoje atsisakydamas meluoti žmogus gali pražūti. Norint būti suprastu
šiuolaikinėje visuomenėje tenka prisidengti kauke, nes tik tokiu būdu asmuo apgina savo žmogiškąją vertę.
Apie susidurimą su absurdu ir tiesos sakymą kalbama Albero Kamiu romane „Svetimas.“ Pagrindinis
veikėjas Merso nuo pat kūrinio pradžios viešai neparodo savo jausmų, todėl daugelis jo nesupranta ir mano,
kad jis yra bejausmis. Jis nepralieja nei vienos ašaros per motinos laidotuves, turėdamas galimybę su ja net
neatsisveikina. Teigė, jog mylėjo savo mamą, bet tai nieko nereiškia. Merso neturėjo pareigos jausmo ir
gyveno laisvą gyvenimą be įsipareigojimų, jis norėjo savo gyvenime patirti viską pats ir nebijojo klysti,
todėl aplinkinių pamokymai jį erzino. Mari įsimyli Merso tokį, koks jis yra. Veikėjas nesuvokia santuokos
svarbos, jam tai atrodė nereikšminga visuomenės nustatyta norma, todėl Mari jam tebuvo fizinės aistros
patenkinimo objektas. Jis mėgaujasi gamtos grožiu bei jos spalvomis ir atkreipia dėmesį į detales. Merso
myli gyvenimą, jis jį vertina pagal savo sukurtas taisykles, todėl jam nerūpi aplinkinių nuomonė ir jis elgiasi
taip, kaip jam atrodo teisinga. Atsidūręs teismo salėje veikėjas mąsto, jog yra svetimas pasauliui, o pasaulis
svetimas jam. Jis klausosi liudininkų ir nesupranta, kodėl tos detalės svarbios. Teismo dalyviai priešiškai
vertina veikėjo gyvenimo būdą, o nereikšmingus įvykius kaip nusikaltimus. Kalbant apie motinos mirtį
Merso pasiaiškinimai nepaisomi. Jis nesivadovauja visuomenės sukurtomis normomis, todėl yra nuteisiamas
mirties bausme. Mano nuomone, žmogaus negalima bausti dėl noro išlikti savimi. Gyvenant ne pagal
visuomenės nustatytas normas, asmuo lieka nesuprastas ir jo likimas tampa tragiškas. Taigi, absurdo
akivaizdoje žmogus sutinka be heroizmo mirti už tiesą, nes nepataikauja visuomenei.

Susvetimėjusiame pasaulyje sunku pritapti esant kitokiam. Meniškos sielos žmogui tai yra
tikras išbandymas. Todėl jis privalo kovoti su savimi ir tramdyti savo jausmus, jog išliktų ir būtų suprastas.
Apie išlikimą susvetimėjusiame pasaulyje kalbama lietuvių išeivijos rašytojo, prozininko, dramaturgo,
literatūros kritiko bei modernizmo atstovo Antano Škėmos romane „Balta Drobulė.“ Kūrinyje atskleidžiama
nemažai A. Škėmos autobiografinių detalių. Rašytojas, kaip ir jo vaizduojamas veikėjas Antanas Garšva –
išeivis, kuriam kuryba buvo svarbiausias gyvenimo tikslas. Meno pasaulis Garšvai buvo ne tik kovos su
gyvenimo banalumu būdas, bet ir aistringas noras išreikšti save ir įveikti mirtį paliekant pėdsaką lietuvių
lieteratūroje: „Bijau mirti, todėl rašau.“ Sutikęs Elena veikėjas mano, jog suderins poeto ir mylinčio vyro
gyvenimą, tačiau paūmėjus ligai veikėjas sugriauna savo iliuzijas ir nenorėdamas tapti našta nutraukia ryšius
su mylimąja. Veikėjas mėgsta svajoti apie Kristų, bet netiki jo egzistencija žmogaus būtyje. Jis nekartą
tapatinosi su Kristumi, jaučia artumą Dievo sūnui, kuris žemėje irgi ieškojo pasakos, išsižadėjo moters,
paliko savo žodį ir buvo žmonių atstumtas. Veikėjas įtikinėja save, kad Elena yra jam tik medžiaga
eilėraščiams, o poetas turi būti vienas, kad iškęstų kančią, nuo kurios nori apsaugoti artimus žmones.
Romano pabaigoje Antanas Garšva suvokia, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas ir atsisako įdėjos
palikti savo vardą literatūros/500ž. istorijoje. Mano nuomone, kovodamas su savimi bei bandydamas
suprasti save žmogus kelia egzistencinius klausimus ir ieško atsakymų į juos. Bandymas suprasti patį save
daugeliui yra išbandymas, nes ne kiekvienas geba pripažinti savo klaidas, todėl dažnai tokie asmenys lieka
nesuprasti kitų. Taigi, atsisakydamas savo gyvenimo pašaukimo žmogus nuolat mąsto apie būties prasmę,
tačiau nuolatinis mąstymas apie gyvenimą nulemia kitų nesupratimą ir atveria kelią/500ž. į pražutį.
 Apibendrindamas galiu teigti, jog nepataikaudamas žmogus visuomenėje lieka nesuprastas ir
yra nuteisiamas už tiesą. Tai pat nuolatinis mąstymas apie būties prasmę gali pražudyti žmogų bei nulemti
jo ne gebėjimą suprasti kitą.