Jonas Biliūnas: novelės (vagis, kliudžiau, brisiaus galas, lazda,

ūbagas, liūdna pasaka)

Jonas Biliūnas – lietuvių novelės klasikas, psichologinės prozos ugdytojas – gimė Anykščių raj.
pasiturinčių ūkininkų šeimoje, tačiau dar būdamas gimnazistas liko našlaitis, susidūrė su skurdu
ir būtinybe verstis savarankiškai, už kuklų atlygį mokė jaunesnius vaikus, kol savo lėšomis baigė
Liepojos gimnaziją. Paskutinėse gimnazijos klasėse susidomėjo marksizmu, tapo aktyviu
socialdemokratu, įkūrė slaptą moksleivių draugiją. Dėl savo pažiūrų Biliūnui teko nukentėti: jis
buvo pašalintas iš Dorpato (Tartu) universiteto. 1902 m. Panevėžyje, kur tada gyveno, įsteigė
socialdemokratų partijos grupę. Socialinė problematika ryškėja ankstyvuosiuose darbininkų
spaudoje skelbtuose rašytojo apsakymuose: „Pirmutinis streikas“, „Be darbo“ ir kt.

Vagis

Jokūbas pasakoja apie savo jaunystę, kai dar buvo nevedęs, stiprus, nieko nebijantis, gebėjęs išsyk
laimėti visas muštynes, nudirbti sunkiausius darbus. Jis mėgdavo pasilinksminimus, visiems įtikdavo. Ūkis
jam sekėsi gerai, tėvai jau siūlė vesti, tačiau Jokūbas nenorėjo, vis sakė, kad dar spės. Tačiau vieną dieną
jis bažnyčioje pamatė merginą, kurią įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Jokūbas iš karto pagalvojo, kad toji
mergina bus jo pati. Jis nutarė būtinai su ja ir jos tėvais susipažinti, išsiaiškino , kad tai pasiturinčių tėvų
duktė, gerbiama apylinkėje. Laikas bėgo greitai. Merginai Jokūbas įtiko, vėliau nė nespėjo pastebėti, kaip
jau su piršliu važiavo pas ją. Nutarta greitai iškelti vestuves. Tačiau veikėjas nėra nusiteikęs pasakoti apie
savo mylimąją, tik užsimena, kad su ja gyvena jau trečią dešimtmetį ir turi daug vaikų. Jokūbas nori
papasakoti apie vieną įvykį, kuris galėjo jam sugriauti visą gyvenimą. Taigi. Buvo diena po jo piršlybų, jis
grįžo namo linksmas, vėlų žiemos vakarą. Išsikinkė, pagirdė, pašėrė savo kumelį ir nuėjo rūman miegoti.
Tačiau kažkaip vis neapleido mintis nueiti pažiūrėti kaip ten tas kumelys laikosi, nors pastarąjį ir
supančiojo, ir duris užrakino. Tyliai nuėjo Jokūbas prie tvarto, girdi kumelys prunkščia. „Vagis“ –
pagalvojo vyras. Bet jis nesiryžo eiti vidun, drebėjo lauke, nors ir labai savo širmą obuolmušį mylėjo.
Tačiau neliko ką daryti, išgirdo jis vagį jau vedant arklį. Pasiėmė Jokūbas medinę kūlę ir laukia. Vagiui
pasirodžius trinktelėjo ta kūle jam per galvą ir nusikaltėlis krito negyvas, o arklys apsidžiaugė. Staiga
Jokūbas susiprato, kad užmušė žmogų. Tai tikrai buvo vagis, nes turėjo revolverį ir už šono užkištą peilį.
Vyras staigiai pasikinkė kumelį, įsivertė lavoną ir nuvažiavęs gal 10km išvertė numirėlį pagriovėn, o tada
grįžo namo, užsirakino ir tylėjo, tik kunigui per išpažintį pasisakė. Policija radusi numirėli suprato, už ką
jis užmuštas, nes šalia mėtėsi apynasris, buvo pripažinta, kad taip tokiam ir reikėjo. Nors po atsitikimo
Jokūbas vedė ir jo gyvenimas buvo geras, numirėli vis stovėdavo prieš akis, neleisdavo naktimis miegoti.
Nuo prisipažinimo teismui jį sulaikydavo tik mintys apie kalėjimą ir nelaimingą savo šeimos ateitį.
Drebėdavo, jog gali nebepamatyti savo krašto. Senatvėje Jokūbas bijo, ką jam pasakys visagalis, daug
meldžiasi, o širdį tebegraužia kirminas.
Kliudžiau

Buvo balta, nedidelė, liesa katytė, kurios kūnelis buvo apskretęs purvais ir vis drebėjo nuo šalčio ir
baimės. Pasakotojas ją pamatė susirietusią ir nelaimingą. Pamačiusi JĮ (pasakotoją) katytė sukniaukė, jos
akytėse švietė baimė ir viltis. Pas žmones katytei nebebuvo vietos, ji buvo išmesta, išalkusi ir sušalusi.
Galbūt tas, kas ją paliko čia norėjo katę nuskandinti, bet galų gale pametė patvorin, kad ši padvėstų pati.
Tačiau pasakotojui katytė nesukelia gailesčio. Jei ji niekam nereikalinga, kodėl jam turėtų reikėti? Jis
buvo apsitaisęs, turėjo lanką ir strėlių. Atmatavęs dešimtį žingsnių jis atsistojo, įtempė strėlę ir pradėjo
taikytis į vargšą benamį gyvūnėlį, o šis tik stovėjo ir plačiomis akimis žiūrėjo į „lankininką“. Strėlė
suzvimbė ore ir pasakotojas pamatė, kaip katytė staigiai nuvirto, skaudžiai sukniaukė ir ėmė stirenti
kojytėmis. Jis KLIUDĖ. Kaip tikras medėjas pasakotojas priėjo artyn, tačiau greit pajuto savo širdyje šaltį:
katytės veidas buvo pervertas neapsakomo skausmo, akys primerktos, o ji pati iš paskutinių jėgų
stengėsi šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį. Paskui ją vilkosi strėlė ir lašėjo kraujas. Pasakotojas
nusiminęs numetė strėles ir parbėgo namo, jausdamas širdyje skausmą ir sunkumą, naštą krūtinėje. Tik
trečią dieną jis drįso išeiti laukan. Katytė gulėjo aukštielninka, negyva, šalia jos gulėjo lankas ir strėlės.
Staiga jis čiupo savo ginklus ir sulaužė juos, išmėtė po lauką. Tik nedrįso išimti strėlės iš katytės krūtinės.
Tai buvo vienintelis pasakotojo šūvis, kurį jis dar lig šiolei nešioja krūtinėje.
Brisiaus galas

Guli senas Brisius – žilas, apžabalęs, matantis viską lyg per dūmus. Jo senatvė sunki: Brisius nebeprigirdi
ir yra visų pamirštas. Sunkiai jis jau keliasi loti ant svetimo, tačiau girdi pažįstamą balsą, pykstantį,
pravardžiuojantį žabaliu. Brisius gailiai inkščia atsiprašydamas, vėl spaudžiasi į guolį, jam gėda.
Gulėdamas troboj dažnai sapnuoja jis vagį ir vilką, kuriuos jaunas gaudė ir per tuos staigiai pašoksta,
suloja. „Visai iškvaišo“ – sako jo šeimininkai ant savo šuns. Tada Brisius iš gėdos lenda po suolu. Ant jo
šaukia ir liepia išeiti laukan. Nors troboje gera, šilta, šuo ten nebeina, nes bijo. Šeimininkai juo
nebesirūpina, tik kartais vietoj ėdalo atneša kruopų geldelėj palakti, o įprastai jis ieško ėdalo
patvoriuose, skursta senatvėje. O kai jis buvo jaunas ir stiprus, visi Brisių brangino, vaikai įsikinkę i
račiukus važinėdavo, tėvas medžioti vedėsi, o namie visi duona, kerdžiumi, varške penėdavo. Piemenys
su Brisiumi žaisdavo slėpynių, užmesdavo jam ant galvos maišą, o kai nuimdavo, šuo eidavo ieškoti ir
visada surasdavo. Iš tų piemenų gaudavo mėsos ar duonos. Tačiau seną Brisių ir jie pamiršo. Guli Brisius,
sapnuoja, kaip šeimininkas antis šaudo. Vėliau šeimininkas ateina su šaudykle ir ragina šunį eiti laukan.
Pastarasis šiepia snukį, tačiau galvoja, kad šeimininkas taip šaiposi. Nenorom Brisius atsikelia ir ima sekti
šeimininką. Šis eina per laukus už klojimo, pamiškėj sustoja. Šuo bailiai žiūri į jį, tarsi klausia, ko žmogus jį
čia atvedė. Šeimininkas nusiima šaudyklę ir ima taikytis į Brisių. Šis netiki, galvoja, kad iš jo tiesiog nori
pasijuokti, gerinasi, vizgina uodegą, iš baimės tupiasi ant galinių kojų. Brisiui bėga ašaros. Staiga
šeimininkas šauna į jį. Sopulio pervertas šuo dar spėja pamatyti, kaip jo žmogus su šautuvu bėga tolyn.
„Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik negalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo:
juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...“

Lazda

Pasakotojas pasakoja apie savo gimtąjį sodžių Šventojoje, kaip seniau jame buvo daugiau miškų ir
daugelis jų priklausė „jų ponui“, kurio baudžiauninkas buvo pasakotojo tėvas. Saugoti miškui buvo
pastatytas girininkas, kuris dažnai skųsdavo pasakotojo tėvą ponui ir jam tekdavo klausyti pono
grūmojimų. Pasakotojas negali pamiršti vieno atsitikimo. Atvažiavo ponas jų sodžiun medžioti.
Sumedžiotus žvėris krovė prie girininko trobos. Pasakotojas, dar būdamas mažu vaiku, eidavo tų žvėrių
pažiūrėti. Tuo metu tėvas dirbdavo su akėčiomis. Staiga girininkas pradėjo skųsti ponui „mužikus“ už
ganyklas. Kaip visada, buvo pakviestas pasakotojo tėvas, nes dirbdavo arčiausiai. Ponas ėmė labai šaukti
ant tėvo, jo sūnus drebėjo, o girininkas jautėsi patenkintas. Ponui išvažiavus tėvo palieptas sūnus nuėjo
pažiūrėti, ar tikrai piemenys pono miške galvijus gano. Galvijai ganėsi savo laukuose. Tėvas motinos
akivaizdoje gina poną, vadina jį geru. Motina klausia, ar jis atsimena lazdą. Kartą tėvas pats papasakojo,
apie kokią lazdą motina užsimena. Pas girininką gyveno Dumbrauckas. Pono galybė ir turtai ėjo mažyn.
Kažkoks juokdarys vasaros naktį veždamas šieną įsigeidė pypkę užsirūkyti ir netyčiomis uždegė šakas,
supleškino sodžių. Tada baigėsi pono galybė. Girininkas tapo nereikalingu, tad jam išsikrausčius, turėjo
išsikraustyti ir Dumbrauckas. Jis apsigyveno pas pasakotoją namuose. Gyveno dvejus metus ir netikėtai
tapo pasakotojo mokytoju, liepusiu skaityti lenkiškai. Tačiau vieną rudenį jis išvažiavo ir tėvui paliko tik
savo seną obelinę lazdą atminimui. Tėvas pradeda pasakoti apie sunkius laikus, kai trūko duonos. Iš
gailesčio savo duoną jis sušėrė dirbantiems jaučiams. Sugalvojo tada tėvas (Juozapas), kad jei jau dirba
ponui, reikia jaučius jo žole pašerti. Tačiau tai pamatė Dumbrauckas ir ėmė mušti lazda per nugarą
Juozapą, vadindamas vagiu. Matydamas, kad tėvas nebejuda, Dumbrauckas ranka jį pakėlė nuo žemės ir
paspyręs koja numetė vėl. Po to įvykio Juozapas tris savaites iš lovos nepasikėlė. Vaikai negali patikėti
pasakojimu. Pasirodo, muštas jis buvo ta pačia lazda, kurią vėliau ir gavo atminimui. Vyresnysis sūnus
paėmė į rankas lazdą, pavartė ir įmetė į malkas, sakydamas, kad reikia sudeginti. Tėvas neleido. Sakė, jog
ši lazda primins vaikams, kad ir tėvai buvo mušami, kad jie nepyktų, kai tėvai žabeliu suduoda. Tėvas
sako, kad gal ponai gero norėdami juos mušė. Lazda stovi neliečiama ant lentynos klėty pas brolius dar
dabar.

Ubagas
Pasakotojas grįžo iš užsienio Lietuvon. Sėdi jis, mėgaujasi gražia pavasario diena, vakarų vėjeliu, gegutės
kukavimu, Šventosios grožiu. Pasijaučia jis lyg kareivis, kuris grįžęs iš karo tuoj klumpa ant žemės ir
bučiuoja ją iš ilgesio. Dirstelėjęs šalin pasakotojas pamato ateinantį žilą senelį, lyg ubagą, bet lyg ir ne,
nes ėjo senukas nepasiramsčiuodamas, ne kaip ubagai vaikšto. Priėjęs prie vartelių senukas bailiai
sustojo, o pamatęs pasakotoją nusiminė ir drebančiu balsu paklausė, ar galima užeiti. Pasakotojas
įsileido ubagą. Šis atsisėdęs gonkely ėmė kalbėti poterius. Senukas kalbėjo ne kaip ubagas, o tyliai,
drebančiom lūpom raudodamas, kaip nelaimingas žmogus. „Ko tamsta raudi?“ - nemandagiai paklausė
senuko pasakotojas. Žilasis atsakė, kad sunku pirmąkart pakiemiais vaikščioti. Prisistato, jog jis Petras
Sabaliūnas iš Pavarių ir pasakotojas atpažįsta dėdę Petrą. Jis negali patikėti, jog tas pats žmogus, kuris
dar neseniai gyveno pasiturinčiai, dabar yra ubagas. Pasakotojas prisimena, kaip Sabaliūnas mylėjo
vaikus, o jis, dar būdamas bambliu labai džiaugdavosi kaimyną sutikęs, nes kartu jie eidavo bičių medaus
kuopti ir Petras vaikams duodavo po nemažą korį dovanų. Pasakotojas neiškentęs paklausia, gal senuko
namai sudegė ar žemę jis prarado. Tačiau šis atsako, jog viskas tebėra, bet sūnus iš tų namų išvarė.
Pasakotojas prisimena Sabaliūno sūnų, kuris buvo tėvo mylimas, vaikščiodavę jie susikibę už rankų. Tai
buvęs pasakotojo vaikystės draugas, kuris dabar jau turi trejetą vaikų, kuriuos senukui labiausiai ir buvo
gaila palikti. Pas dukteris jis nenorėjo glaustis, nes jos ir taip turi rūpintis senais uošviais. Vyras
papasakoja senų žmonių pasaką: sūnus išveža žilą tėvą iš namų ir išverčia po pušimis. Važiavęs kartu
anūkas klausias savo tėvo, kam tasai roges paliko kartu su seniu, juk ir jaunėliui kažkada reiks tėvą vežti
išmesti, o nebus su kuo. Taip pat papasakoja žilis, kad jo bitės jau baigia nykti, o pats čia atėjo
prieglobsčio ieškoti. Pasakotojas susivokia, kad nebereikia jau klausinėti nelaimėlį, kad reikia jam
greičiau ką nors duoti. Kadangi nieko kito neturi, duoda pasakotojas didelę riekę duonos. Senukas
peržegnoja duoną, padėkoja ir įsideda krepšin. Jam buvo skaudu pirmąkart priimti išmaldą. Sabaliūnas
pasako, jog jo dienos suskaitytos, nieko jam jau daugiau nereikia, pasidomi pasakotojo sveikata ir
iškeliauja. Pasakotojas girdi, kaip išėjęs iš kiemo senukas garsiai meldžiasi už savo prietelius ir geradarius.
Liūdna pasaka
Pasakotojas kreipiasi į savo jaunas dienas, kalba apie rudenį savo gyvenimo. Jis kreipiasi į Ramūtą, gailisi,
kad su ja nesusipažino dar jaunystėje ir negalėjo kartu po Šventosios miškus vaikščioti. Galvoja jis apie
tai, ką ji veikdavo, kol jis, važiuodamas pro jos namus, galvodavo apie dar senais laikais pradėjusią jam
patikti Ramūtą. Tik ji supranta pasakotojo jausmus, geba klaidas ir silpnumą atleisti.
I. Namas, kuriame pasakotojas apsigyveno, buvo pačiame miške. Pasakotojas serga džiova, todėl labai
gerai jaučia pušelių kvapą, gulėdamas lauke. Jam buvo gera, jis norėjo kuo daugiau to oro įkvėpti, nors ir
negalėjo. Negalėjo ir savomis kojomis vaikščioti, dainuoti, bet bent turėjo sveikas akis ir ausis. Aplink
pasakotoją pradeda lakstyti žmonės, vaikai, visi jie pasipuošę, laimingi. Staiga pasakotojas išgirdo seno
žmogaus aimaną, labai skaudžią. Apsisukęs jis pamatė į jį akis įbedusią aukštą, seną moterį. Jos akys
buvo be gyvybės, lyg užgesusios žvaigždės. Pasakotojas paklausė, ko ji nori. Moteris nieko neatsakė, tik
toliau žiūrėjo. Buvo nesmagu ir gėda. Pamanęs, kad ji ubagė, pasakotojas įspraudė jai į ranką keletą
skatikų. Ji nepajuto, skatikai iškrito. Pamačiusi ponus moteris susižavėjo jais ir staiga paklausė, gal
pasakotojas matęs jos Petriuką. Nesulaukusi atsakymo nuėjo. Jai einant pro ponus, šie elgėsi taip pat,
kaip pasakotojas, bet moteriai skatikai nerūpėjo. Vėliau moteris kiek pastovėjusi išnyko lyg „memento
mori“ (atsimink, kad mirsi). Toks scenarijus kartodavosi kiekvieną vakarą. Priprato pasakotojas prie
moters, jos raukšlių išvagotas veidas jam ėmė atrodyti lyg gyvenimo knyga, lyg liūdna pasaka.
II. Gyveno sodžiuj neturtėlis Petras Banys su savo moterim Juozapota. Jie buvo jauni ir gražūs, mylintys
vienas kitą baudžiauninkai. Trūko tik vaikų, kurių abu laukė, krikštynas planavo. Netikėtai užpūtė naujas
vėjelis. Grįžo šventadienį Petras iš bažnyčios ne toks, kaip visados, susirūpinęs, degančiomis akimis. Jis
atsimainiusiu balsu paprašė valgyti ir daugiau tik tylėjo. Juozapota laukė, kad vyras ką pasakytų, tačiau
pavalgęs jis užsidėjo kepurę ir ėjo pro duris. Moteris paklausė, kur Petras eina, kas nutiko, gailiai į jį
pažiūrėjo. Petras paėmė moterį už rankos ir pasakė, jog nieko neatsitiko, tik išgirdo kunigą kalbant apie
baudžiavos panaikinimą, esą jis net jau matė dokumentus. Juozapota nelabai suprato ką tai reiškia, bet
suvokė, kad nebereiks eiti pono dvaran ir dirbama žemė dabar bus jųdviejų nuosavybė. Ji ėmė svajoti
apie vaikus, nuosavą sodą, kuriame vaikams uogas ir vaisius augins, net vyras pradėjo ta laiminga
ateitimi tikėti. Prasidėjo sukilimai dėl laisvės ir lygybės, kuriuose ėmė dalyvauti ir Petras Banys. Bijojo jis,
kad ponas gali jo mylimąją atimti ir su purvu sumaišyti. Petras girdėjo gandus, kad vieni vergai jau bėga į
mišką, ginkluojasi, greit rusus nugalės, pats su kaimo draugais ėmė ruoštis tam karui. Matė Juozapota,
kaip jos vyras neša iš namų įnagius, bet nieko nesakė. Susidomėjo tik tada, kai pamatė Petrą su dviem
kaimynais durtuvais mosikuojant. Nors vyras linksmai atsakė, jog nieko blogo nesiruošia daryti, moters
širdį tarsi spaudė bloga nuojauta. Nors ji klausinėjo, kam tie durklai, vyras tik apkabino ją, prispaudė prie
krūtinės, nuramino, pakalbėjo apie jų ateitį, būsimus vaikus. Atsigulė jie tik prieš auštant, Juozapota
buvo labai laiminga. Jai užmigus Petras atsikėlė, pabučiavo bei peržegnojo ją ir išėjo iš namų. Juozapota
tuo metu sapnavo jų ateitį, kaip ji sūpuoja kūdikį, o Petras aria už namo. Bet netikėtai viskas išnyksta, ji
mato tik griovį ir girdi skaudų Petro dejavimą ir balsą, šaukiantį pagalbos. Pribėgusi prie griovio ji
pamato, kad jos kūdikis nebegyvas ir kartu su juo, paslydusi įkrentą į griovį. Ji nubunda, kalba poterius, o
vėliau skuba ruošti vyrui pietų. Užsuka Urbonienė. Ji pasako, kad Petras nebepareis, nes išėjo su Antanu
ir Kaziu į maištininkus. Liūdna ji nubėgo pas Kazio šeimą, kuri visa raudojo. Prisijungė ir Petrienė. Kazio
tėvas teisino vaikinus, kad jie teisingai padarė išėję kovoti už laisvę. Grįžo Juozapota ramesnė, viena
sėdėjo ir su ašaromis akyse valgė. Atėjo vidurvasaris. Juozapota ėmė siūti savo vyrui baltus drabužius,
laukė jo sugrįžtant. Ji negalėjo rasti sau vietos, nežinodama ar vyrui viskas gerai, ar jis gyvas. Jai niekas
neberūpėjo, niekuo ji nebetikėjo, troško tik Petrą surasti, prie krūtinės priglausti. Per apmąstymus nejuto
Juozapota nė kaip vidun įėjo ubagėlė, prašanti mėsos kąsnelio. Senutė papasakoja apie maištininkus, kad
jie badauja, galvas guldo dėl laisvės. Senutė pasakojo apie ankstesnius, nevykusius sukilimus, apie tai,
kaip ponai dievo nebijo ir maištininkus, net kunigus šaudo. Akmuo užgulė Juozapotos krūtinę, ji norėjo
tik bėgti ir išgelbėti savo vyrą. Juozapota kiek vėliau pasiryžo ir su baltu ryšulėliu išėjo iš namų per laukus.
Ji išėjo į nežinią, bet jautė, kad taip reikia. Pro šalį, vieškeliu prajojo baisi kazokų gauja, bet moteris spėjo
pasislėpti. Ji nusprendė daugiau eiti mišku. Ten sutiko girtutėlį rusų kareivį, nuo kurio bėgdama pametė
savo ryšulėlį. Galų gale ji net nepajutusi parbėgo į savo sodžių, kuris buvo pilnas kazokų. Tik sulaukusi
nakties Juozapota drįso žengti vidun pas Damulius (Kazio šeimą), kur degė šviesa. Kazio tėvą rado visą
sudaužytą, su prilipusiais prie mėsų marškiniais. Motina ir dukterys klūpojo ir meldėsi. Atėjo ruduo.
Žmonės buvo dar didesnėje priespaudoje nei seniau, nežinojo, kada atsikels jau negyvi. Juozapota
atsimainė: aptemo jos akys, pajuodavo veidas, neliko vilties. Senis Damulis mirė po šešių savaičių nuo
žaizdų. Vieną vakarą, jai būnant pas Damulius, į vidų įėjo neatpažįstama žmogysta. Tai buvo Kazys. Jis
pasako, kad Antaną užmušė, o Banį matė rusų suimtą. Ji suprato, kad jis bus uždarytas mieste ir išėjo
vieškeliu. Eidama matė daug ponų ir vis kartojo „Dieve, kiek ponų... kokie gražūs!“. Apdriskęs ponas ją
paklausė, ko čia dairosi. Juozapota atsakė klausimu „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?..“ Ponas
nuvijo moterį ta kryptimi, kur galėjo būti jos Petriukas. Pamatė ji žmones, sustojusius ratu, vis klausinėjo,
gal kas žino kur jos Petriukas. Staiga ji pamatė kas buvo rato viduryje, klaikiai suriko ir apalpo. Kai
atsimerkė, jai atrodė, kad sapnavo, kaip miesto gatvėmis ėjo. Juozapotą prižiūrėjo kažkokia moteris.
Juozapota nesuprato dabarties, nieko neprisiminė, tik vis klausė, gal moteris žino, kur jos Petriukas.
Pagijo jos kūnas, bet ne dvasia. Pagimdė ji negyvą kūdikį, rusų valdžia įmetė ją kalėjiman, ją mušė ir
plakė, dergė jos kūną, bet jai nerūpėjo. Juozapota nebeatpažino Damulienės ir jos dukterų, kurios už
kalėjimo durų išnyko. Paleista ji buvo gimtajan sodžiuj kaip beprotė, kur geri žmonės ją išmaitino, per
šventes vaišino. Pasikeitus kartoms jos nebelabai kas prižiūrėjo, neaišku kuo ji mito ir iš kur gavo aprėdų.
Ji vis bandydavo kažką prisiminti, bet pavykdavo tik ištarti du sakinius: „Dieve, kiek ponų... kokie
gražūs!“, „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?..“ Vienas Dievas težino, ar ji dar atminė savo Petriuką.