PERSIRAŠYTI.

ROMANTIZMO BRUOŽAI

 Romantikai nepatenkinti tikrove.

 Jie bėga į svajonių, idealų pasaulį.
 Paprastai idealizuojama praeitis, tikima ateitimi, bet dabartis - nyki.
 Romantikai yra asmeninės ir politinės laisvės siekėjai.
 Viena dažniausių jų kūrybos temų – laisvė.
 Būdingas pakylėtų jausmų vaizdavimas (itin iškeliamas meilės jausmas; dažna meilės tema).
 Romantikams labai svarbi gamta. Ji didinga ir kartu paslaptinga, lemianti veikėjų nuotaikas. Dažna
gamtos tema.
 Ryškūs skausmo ir kančios, liūdesio motyvai. TAI ITIN DAŽNAS KŪRYBOS MOTYVAS!
 19 a. pab. – 20 a. pr. lietuviškojo romantizmo bruožai: ginti lietuvių kultūrą, jos tradicijas ir
papročius, kalbą, kelti iš kapo tautos istoriją; parodyti, kokia galinga praeityje buvo su kryžiuočiais
kovojusi, kunigaikščių vedama Lietuva ir kas iš jos liko dabar – caro laikais; išaukštinti viską, kas
lietuviška: kalbą, dainą, kaimą, papročius.
 Romantikai mėgsta tautosakos (liaudies dainų, pasakų, legendų, padavimų) ženklus, simbolius, juos
įkomponuoja savo kūriniuose.
 Pats kūrėjas užima poeto pranašo, tautos žadintojo poziciją.
 Kūrinių žmogus – patriotas, idėjos, tikslo siekiantis, Tėvynės žmogus. Svarbiausia gyvenimo pareiga
– dirbti tėvynei, dėl jos numirti.

PERSIRAŠYTI. Antanas Baranauskas (1835-1902). Romantinė poema ,,Anykščių šilelis“

A.Baranauskas – iš Anykščių kilęs lietuvių poetas, kalbininkas, vertėjas, matematikas. Jis buvo Seinų
vyskupas. Palaidotas Seinų katedroje.

1.Žinomiausią kūrinį, poemą ,,Anykščių šilelis“, Baranauskas parašė per dvejas vasaros atostogas
Anykščiuose.

2.Ji išspausdinta 1860-1861 Lauryno Ivinskio kalendoriuose.

3.Poema palyginti nedidelė – 342 eilutės.

4.Poemos parašymo aplinkybės: protestas prieš lietuvių kalbos menkinimą Varnių kunigų seminarijoje;
lenkų romantikų (ypač A. Mickevičiaus) skaitymas; tėvo žodžiai apie mišką (pušų palyginimas su
nendrėmis); paties poeto širdyje slypėjusi gimtojo krašto meilė, pasipriešinimas priespaudai.

5.Poemą sudaro dvi dalys: pirmoje apdainuojamas buvusio, dabar jau iškirsto, miško grožis, gyvybingumas,
o antroje, epiškesnėje, pasakojama šilelio istorija nuo senų pagonybės laikų iki nykios dabarties.

6.Taigi abi poemos dalis jungia miško tema.

7.Kūrinyje ryškus romantinės praeities ir merdinčios dabarties kontrastas.

8.Poema sukurta kaip prisiminimas, vizija. Tai būdinga romantikams.

9.Baranauskas tęsia S. Daukanto raštuose svarbią miško ir Lietuvos likimo temą. Istorikas Daukantas
įspūdingai vaizduoja girias: jos galingos, tamsios, gūdžios, neįžengiamos. Girios atspindi lietuvių narsą,
stiprybę, valstybės galią. Baranausko šilelis kitoks – tai ,,baltasai miškas“, driekęsis kalnais, viršūnėmis
1
rėmęs dangų. Poetas, pristatydamas senuosius miškus, sako, kad medžiai buvę ,,viežlyvi ir gražūs“, liekni,
aukšti, žali kaip rūtos. Poemoje miško šviesumas, gražumas siejamas su gyvybingumu. Gyvybės ir šviesos
motyvai Baranauskui svarbūs, nes jis nori pabrėžti dvasinį žmogaus ir gamtos ryšį.

POEMOS ANALIZĘ PERSIRAŠYTI ARBA ATSISPAUSDINTI.

POEMOS PIRMOS DALIES ANALIZĖ

1.Poemos pradžioje vaizduojamas iškirstas, sunaikintas miškas. Nebėra pušyno ir lapuočių miško. Nutilo
paukščių balsai, kurių taip gera buvo klausytis. Išnyko žvėrys. Tuščios liko olos ir urvai. Vietoj miško –
pliki laukai ir kelios ,,pušelės apykreivės“. Plyti spygliais, šakelėmis ir kankorėžiais nuklotas plotas. Visa tai
mato žmogus. Jam neramu, negera, liūdna, nes priešais tartum sudegę namai, sugriautas miestas. Žmogus
skaudžiai išgyvena tuštumą, sukrėstas klausinėja, kur viskas dingo. Kur dingo miškas?

2. Autorius prisimena buvusį mišką: ,,Miškan, būdavo, eini...“. Taigi grįžta praeities prisiminimas. Žmogui
miške gražu ir gera buvo. Ilsisi širdis, linksma. Poemos žmogus, būdamas miške, patiria tokią palaimą, kad
net nebežino, ,,ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“

3. ,,Kur tik žiūri.../ Kur tik uostai.../ Kur tik klausai.../ Ką tik jauti...“ – remiantis tokiu planu, pristatomi
regimieji, uodžiamieji, girdimieji vaizdai, išsakomos emocijos, susijusios su mišku.

4. Poemos žmogus mato mišką nuo mažiausio augaliuko iki aukščiausių pušų. Taigi pajuntame purių
samanų minkštumą, pasigrožim uogienojais kaip rūtom želiančiais ir uogas sirpinančiais. Pasineriam į grybų
pasaulį, užsukam į jų sodybas. Pateikiamas detalus vaizdas. Itin išskiriamas grybų grybas baravykas. Grybų
vaizdas personifikuotas (negyvam suteiktos gyvo, žmogaus savybės). Akys kyla nuo žemės aukštyn. Matom,
kaip, želia krūmai, stovi įvairūs medžiai. Ypač sudvasinti lapuočiai - ,,baltasai miškas“. Įkomponuojamos
dvi pasakos: apie Eglę, žalčių karalienę ir Sedulėlę. Medžių aprašymas baigiamas puikiu pušų tankumyno
vaizdu.

5. Tautosakos (pasakų) motyvai paryškina lyrinį ir romantinį įspūdį. Pasakų situacijos rodo ypatingą
žmogaus santykį su medžiu. Pagoniškoje Lietuvoje tikėta, kad medžiai žmonių sielų buveinė. Žmogus
persikūnija į augalą ir tęsia gyvenimą kita forma. Lapuočiai simbolizuoja vis iš naujo mirtį nugalinčią
gyvybę. Amžinai žaliuojantys spygliuočiai įkūnija nemirtingumą, amžinybę. Lietuviams miškas – ne tik
pragyvenimo šaltinis, bet ir dvasinės ramybės vieta, savotiška, šventovė. Ne visus medžius žmonės pažįsta.
Apie juos išmano tik daktarai ir žiniuonys. Jie gydo miško gėrybėmis žmones. Miškas gražus visais metų
laikais.

6. Piešiamas kvapų pasaulis. Padvelkia brangiausių kvepalų mišinys. Kvepia ne tik žiedai, žolynai, medžiai.
Vis kitokiu kvapu padvelkia pušelių sakai, skruzdėlynas, dirva, ,,samanos su brukniom“. Taigi miškas,
galima sakyti, kvepia visa gamta.

7. Vaizduojama tyli žvaigždėta naktis, ypač veikianti žmogaus sielą. Retas dalykas literatūroje: mums leista
išgirsti tylą. Girdime tai, ko iš tikrųjų išgirsti neįmanoma: girdim, kaip lapelis ar žiedelis ant
šakelių ,,kraunasi“, kalbasi medžiai, ,,plevena žvaigždelės“, rasa krinta. Ir visa tai nuramina žmogų: užgęsta
audringi jausmai, patiriama, kaip minėjome, dangiška palaima.

8. Dienai auštant, šilas pabunda, suardoma tyla. Pratrūksta įvairiausių garsų choras. Pradeda šlamėti
medžiai, judėti, giedoti paukšteliai, traškėti žvėrys ir žvėreliai. Pabyra onomatopėjos (gamtos garsų
pamėgdžiojimai): ančių ,,pryǃ pryǃ pryǃ“, kukučio ,,ką, ką, ką“ ir t. t. Baranauskui kaip ir Donelaičiui
2
gražiausias lakštingalos balsas, jaudinantis tartum liaudies daina. Taigi miškas gyvas – jis siaudžia, ūžia,
gaudžia.

POEMOS ANTROS DALIES ANALIZĖ

1. Miškas patogus (naudingas). Jame siela ramybe džiaugiasi. Žmogus, paveiktas miško grožio, net
pravirksta. Miške jo širdis nurimsta, ramiai plaka. Išgyvenama visiška palaima. Miškas įkvepia
menininką, kūrėją. Žmogui rūpi rašyti arba tiesiog dainuoti.

2. Krikščionis Jogaila iškirto pagonių garbinamą mišką. Po kiek laiko užaugo pušys, subrendo ąžuolai.
Pušys tankios, aukštos, lygios. Jos geltonos kaip žvakės. Ąžuolai liekni kaip nendrės, žali kaip rūtos.
Tai stiprūs, galingi medžiai. Ąžuolai lyginami su stambiais, stipriais vyrais lietuviais ir doru, garbingu,
gražiu jaunimu. Ąžuolai vienybės, galybės simbolis. Ąžuolus lietuviai laikė šventais. Pasakojama
istorija apie velnią, kuris norėjęs dideliu kaip namas akmeniu sudaužyti Anykščių bažnyčią ar upę
užverst. Pamatęs šventą ąžuolyną, gaidžiui užgiedojus, metė tą akmenį net žemė sudrebėjo. Liko jis
smėlyje amžiams. Ant to akmens lietuviai aukojo dievams. Dar ir dabar du ąžuolai likę. Žmonės gerbia
ir myli juos. Lanko bėdai atsitikus, gerovės prašo. Tiki jų šventa galia.

3. Piešiamas ir liepyno vaizdas. Koks jis? Vasarą žydintis, pilnas bičių, kvepiantis medumi. Žiedais ir
medumi lietuviams padeda sveikti. Žaizdos, votys gydomos liepos žieve. Iš rąstų pjaunamos lentos,
statinės daromos. Vyžos (apavas) iš karnų pinamos. Visos liepų šakelės panaudojamos: pinamos
pintinės, lankai daromi, tvoros tveriamos.

4. Miškinga buvo Lietuvos žemė. Medžių viršūnės, siūbuojančios vienu taktu, viena kryptimi,
simbolizuoja lietuvių vieningumą. Lietuviai be miško neįsivaizduojami: žmogus su miško jausmu
gimsta ir miršta. Jie saugojo, tausojo mišką. Iš sausų šakelių laužus kūrė. Ne iš lentų, o iš šakų buvo
durys. Veltui medžių lietuviai nekirto. Virto tik supuvę stuobriai. Miškas lietuvį saugojo, globojo, jam
padėjo. Mito lietuviai žvėriena, paukštiena, vaisiais. Gynė miškas lietuvius ir nuo priešų. Badui, marui,
žodžiu, bėdai atsitikus, miškas pats liepęs jį kirsti. Mediena parduodama ir taip išgyvenama.

5. Kartų kartos dėl įvairių priežasčių kirto šilelį. Jeigu vieni gailėjo, tai kiti (jaunimas) kirto – nemąstė.
Pinigų gavo ir girtuokliavo. Neliko šilelio.

6. Mūsų tėvai atsodino mišką, nes be jo negalėjo gyventi. Graudenosi į kelmus žiūrėdami. Lietuvio
siela ,,plikuos plotuos“ ,,apkursta“, ,,džiūsta“, ,,skursta“ – lieka be džiaugsmo. Prižiūrėjo žmonės
kiekvieną pakraštėlį. Užaugo dailus šilelis. Nekirto jo anykštėnai. Malkas vežėsi iš kitų miškų.

7. Miškas yra lietuvio kraujyje: gimęs be jo, vis tiek miško ilgisi. Miškas garbinamas lietuvių dainose.

8. Miškų prievaizdas ir eigulys uždraudė šilelyje ganyti, grybauti. Dieną ir naktį kirto mišką, jį
pardavinėjo. Liūdintiems lietuviams grasino, mušė. Greitai iš miško liko kirtimas. Toji galybė nusiaubė
ne tik mišką, bet ir lietuvio sielą – kultūrą. Skausmas dėl caro valdininkų savivalės toks didelis, kad
nebėra apie ką kalbėti. Giesmė baigta. Poemos pabaiga liūdna, neviltinga.

UŽDUOTIS. Parašyti samprotavimo rašinį ,,Ką žmogui reiškia gamta?“

Remtis K. Donelaičio poema ,,Metai“ ir A. Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“.
PAGALBA:

3
 Įžanga (3–5 sak.). Paskutiniame sakinyje iškeliame tą patį temos klausimą: Taigi pamąstykime, ką
žmogui reiškia gamta?
Dėstymas.
Pirma pastraipa (180 ž.) – pirmas atsakymas (teiginys): Gamta – pavyzdys, kaip reikia gyventi. Tai
matome K. Donelaičio poemoje ,,Metai“. TOLIAU PRISTATYTI TINKAMĄ DONELAIČIO
MEDŽIAGĄ. BAIGUS DONELAITĮ, TOJE PAČIOJE PASTRAIPOJE RAŠYTI, REMIANTIS
GYVENIMO PATIRTIMI (LAIDOS, FILMAI, SKAITYTA INFORMACIJA). SUJUNGTI
KŪRINO IR DABARTIES PATIRTĮ. Vienu sakiniu apibendrinti.
Antra pastraipa (180 ž.) – antras teiginys. Remtis A. Baranausko ir gyvenimo patirtimi. Vienu
sakiniu apibendrinti.
Pabaiga (3–5 sak.). Apibendrinant galima sakyti, .....