Žmogus ir gamta lietuvių literatūroje

K.Donelaitis, A.Baranauskas, Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas

Gamta, nors ir egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, visada apžvelgiama iš

individo pozicijos, nes būtent žmogus tuos santykius su gamta pats ir kuria, ir vertina. Skirtingų
laikotarpių literatūra atskleidžia nevienodas gamtos vertinimo pozicijas, todėl vaizduoja skirtingus
individo ir gamtos santykius. Glaudžiausias žmogaus ir gamtos santykis išlaikomas kūriniuose,
pagrįstuose agrarine pasaulėjauta, bėgant laikui tas santykis kinta, žmogus, nors ir tapatinasi su
gamta, dažnai neberanda dvasios ramybės, o yra kankinamas abejonių. Remdamasi(s) Kristijono
Donelaičio epine didaktine poema ,,Metai“, Antano Baranausko lyrine romantine poema ,,Anykščių
šilelis“, Maironio eilėraščiais ,,Užmigo žemė“ ir ,,Nuo Birutės kalno“ bei Vinco Mykolaičio-Putino
eilėraščiu ,,Rudenio naktį“ , aptarsiu, koks žmogaus ir gamtos santykis išryškėja skirtingų
laikotarpių kūriniuose.

Ilgą laiką visa, kas gamtiška, buvo suvokiama kaip dieviška tvarka, iš kurios reikia
mokytis. Tokios pozicijos laikosi ir XVIII a. Mažosios Lietuvos kūrėjas, grožinės lietuvių
literatūros pradininkas K.Donelaitis poemoje ,,Metai“. Poemos centre – lietuvninkai būrai, kurių
gyvenimas sukasi pagal gamtos ciklą. Visos keturios poemos dalys sietinos su metų laikų kaita:
Pavasario linksmybės, Vasaros darbai, Rudenio gėrybės ir Žiemos rūpesčiai. Jungiamoji poemos
dalis – saulė, kuri pavasarį ,,atkopdama budina svietą“, o rudenį ,,vėl nuo mūs atstodama ritas“.
Poemoje poetizuojamas žemdirbio darbas, kuris atliekamas pagal gamtos diktuojamą ritmą, nes
ilgus šimtmečius lietuviai gyveno globojami gamtos. Daugiausia dėmesio skiriama mėšlavežiui ir
šienapjūtei. Akcentuojama, kad be sunkaus ,,trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo“. Nuolat yra
mokoma santarvės su gamta: ,,dirvai duok, kas reik, jei jos palūkanų nori/ Juk neprivalo ji tau duot,
negavusi nieko“. Be to, poemos pasakotojas primena būrams, kad jie turi mokytis iš gamtos –
tobulai sukurto Dievo pasaulio. Epizode apie gandro šeimyną yra teigiama, kad gandras parlėkęs
rado sugriuvusius namus, todėl pirmiausia ,,gaspadoriškai“ kartu su pačia juos sutvarkė, tik po to
„valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai“, o pasisotinę ,,Dievui iš širdies visos viernai
dėkavojo“. Tokios darnos pasakotojas siūlo pasimokyti ir būrams, nes gamta yra puikus
harmoningų santykių pavyzdys. Be to, gražiai sutardamas su gamta žmogus turi ir naudos: moterys
per vasarą gali priruošti atsargų žiemai iš miško gėrybių. Gamta formavo pagarbų žvilgsnį į aplinką:
gimtinės kraštovaizdį, supančius kaimynus, tarsi mokė žemdirbį, kaip gyventi, kaip išlikti
nelengvomis sąlygomis. Taigi, darbas poemoje ir buvo tas sąlytis su gamta, jos primestų normų
paisymas, įsiklausymas į besisukantį gamtos ratą- nuolatinę metų laikų kaitą.

Žmogaus ir gamtos santykių darna atskleidžiama ne tik gyvenant pagal gamtos ritmą, bet
yra susijusi ir su žmogaus dvasine savijauta. Lietuvių literatūroje gimtinės kraštovaizdis dažnai yra
sietinas su žmogaus jautrumu bei kūrybiškumu. Romantiko A.Baranausko poemoje ,,Anykščių
šilelis“ iš žmogaus santykio su gamta gimsta jautrumas peizažo grožiui, atsiveria kūrybinės galios.
Poemos kalbantysis apgailestauja dėl sunykusio šilo ir mintyse prikelia praeities mišką, kuris
tapatinamas su rojumi: ,,Miškan, būdavo, eini, tai net akį veria/ teip linksmina dūšią, užu širdies
tveria“. Harmoningas žmogaus ir miško ryšys atskleidžiamas 2-ojoje poemos dalyje, kur
pasakojama miško istorija: ,,Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,/Jaunystėj pasižinę ir draugėj
pasenę“, ,,miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,/ Teip visados raminęs, visados mylėjęs“, žmogus irgi
mišką mylėjęs - ,,Mat lietuvių dūšios, /Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;/Plikuos plotuos,
be miško, lyg tartum apkursta, /Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta“. Taip parodomas
lietuvio jautrumas, jausmingumas, kurio priežastis yra miško grožis, nes ,,miške lietuvis, ko verkia,
nežino“. Medžių apsupty žmogus nurimsta, jam ,,širdis nebeskaudžia“ ir ramumas ,,dūšion“
įslenka. Taip gamtos įkvėptas žmogus jaučia poreikį kurti: ,,Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,/Iš to
šventos pajautos, iš to giesmės imas“. Taigi, agrarinės pasaulėjautos žmonės natūraliai jaučiasi esą
gamtos dalis, o gamtos grožis sužadina jausmus ir įkvepia kurti.
Kita vertus, gamta ne visuomet žmogui teikia paguodą ir nusiraminimą. Kartais gamtos
galybė žmogų ne tik jaudina ar keri nežemišku grožiu, bet ir verčia jaustis vienišą ir bejėgį.
Romantiko Maironio eilėraštyje ,,Nuo Birutės kalno“ išreiškiamas ne tik gėrėjimasis didinga
Baltijos jūra, bet ir lyrinio subjekto nerami būsena, nes jis yra vienišas ir kitų nesuprastas
kūrėjas: ,,Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,/Man krūtinę užliek savo šalta banga/ Ar tą galią suteik,
ko ta trokšta širdis,/Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!“ Eilėraščio žmogus tarsi lyginasi su
jūra, kuri kartais būna rami, o kartais audringa, būtent taip jaučiasi ir žmogus, negalintis atrasti savo
liūdesio ir neramumo priežasties. Panašiai apie žmogaus ir gamtos sąlytį prabyla ir simbolistas
Vincas Mykolaitis- Putinas eilėraštyje ,,Rudenio naktį“. Šiame eilėraštyje gamta atlieka tik
jausminio „katalizatoriaus“ arba sielos, emocinės būsenos veidrodžio vaidmenį. Nakties dangus tik
pirmoje šio eilėraščio eilutėje turi gamtinę vertę. Tolesniame tekste ji tampa tiesiog lyginimo
pagrindu, galimybe prabilti apie nelaimingą savo būtį: ten – „džiaugsmas, poilsis ir laisvė“, čia,
žmogiškame pasaulyje, – monotonija, melas ir vienatvė. Lyrinis subjektas naktį gėrėdamasis
žvaigždėtu dangumi panyra į savo būties apmąstymus: kiti trys posmai pradedami pasikartojančiu
veiksmažodžiu ,,Ir nežinau“, vadinasi, eilėraščio žmogus yra sutrikęs, šalia gamtos didybės jaučiasi
mažas ir bereikšmis. Tą neramią būseną išreiškia eilutės: ,,visos mano dienos/ Bus be vilties
skausminga vienuma,/ Kur mano siela kaip nyki liepsnelė/ Klajos, dangaus žvaigždėto laukdama“.
Panašiai gamtiškojo pasaulio ramybės ir žmogiško nerimo temą plėtoja Maironis eilėraštyje
„Užmigo žemė“. Maironio eilėraštyje ir gamtai, ir žmogui skiriama beveik tiek pat vietos. Putino
eilėraštyje dominuoja žmogiškasis pasaulis, kuris turi neigiamą atspalvį : liūdesys, skausmas,
vienuma. O Maironio eilėraštyje naktis ir mirgančios žvaigždės yra tik priežastis kalbėti apie
žmogaus emocijas: ,,Neužmigdys naktis žvaigždės,/Nenuramins širdis troškimų;/Dvasia ko ieško,
kas atspės,/Kai skęsta ji tarp atminimų!“ Taigi, nors žmogaus pagarbus ryšys su gamta tebėra
išlikęs tiek Maironio, tiek Putino poezijoje, tačiau žmogus gamtoje nebeieško paguodos ar
įkvėpimo, o atvirkčiai – randa sąsajų tarp gamtos objektų ir savo emocijų.

Vadinasi, žmogaus ir gamtos santykis, išryškėjantis skirtingų laikotarpių kūriniuose,

yra nevienodas. K.Donelaičio poemoje žmogus gyvena gamtos diktuojamu ritmu ir iš jos, kaip iš
tobulai sukurto Dievo pasaulio, mokosi, kaip reikia gyventi, A.Baranausko romantinėje poemoje
vaizduojamas harmoningas žmogaus ir gamtos santykis, kai žmogus gamtoje nurimsta ir semiasi
įkvėpimo, o romantiko Maironio ir simbolisto Putino eilėraščiuose gamtos pasaulis dažniausiai
atspindi vidinio žmogaus pasaulio nerimą. Akivaizdu, kad besikeičiantis pasaulis po truputį
atitraukia žmogų nuo gamtos ir dėl to žmogaus santykis su gamta po truputėlį kinta.