Gamta ir žmogus lietuvių literatūroje

XVIII a. pradžioje – XIX a. vakarų Europoje vyravo kultūros epocha – romantizmas. Šio
laikotarpio vienas ryškiausių bruožų – dėmesys vidiniam žmogaus pasauliui ir kaip jis ieško
prieglobsčio gamtoje. Būtent mišką ir lietuvį nuo pagonybės laikų sieja ypatingas ryšys. Gamta
suvokiama tarsi sakralinė vieta. Gamtą aukštinę ir savo kūriniuose aprašę lietuvių rašytojai,
romantikai buvo Maironis ir Antanas Baranauskas.
Dvasinis žmogaus ir miško ryšys atskleidžiamas Antano Baranausko romantinėje
lyrinėje poemoje „Anykščių šilelis“. Poema prasideda iškirsto šilelio vaizdiniu, kuomet žmogus
jaučiasi tarsi netekęs dalelės savęs ir praranda ramybę: „In kurį žiūrint teip neramu regis“.
Romantikams būdingas bruožas - realaus ir įsivaizduojamo pasaulių kūrimas, todėl A. Baranauskas
prisimena šilelį ir užplūsta jį šilti prisiminimai: „Miškan, būdavo eini – tai net akį veria;/ Vat teip
linksmina dūšią, ažu širdies tveria“. Savo jausmus autorius atskleidžia frazeologizmu: „net akį
veria“. Gamta tarsi rojaus kampelis, kur lyrinis subjektas galėdavo suprasti ir išsakyti savo
slapčiausias mintis, pasakyti savo bėdas ir vargus, didžiausius išgyvenimus ir išsiverkti „krūvinom“
ašarom, dvasiškai susilieti su ja. Taip pat poetas vaizdingai aprašo šilelį, jis jį jaučia, mato, girdi,
užuodžia nuo mažiausių jo gėrybių: „Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!/ Kur tik uostai, vis
miela: giria nosį trina!/ Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!/ Ką tik jauti, vis ramu: širdį
glosto, griaudžia!”. A. Baranauskas Taigi, gamta žmogui yra ramybės šaltinis, kuriame jis jaučiasi
savas.
Apie artimą žmogaus ir gamtos ryšį taip pat rašė romantizmo poetas Jonas Mačiulis -
Maironis. Jis pirmasis lietuvių literatūroje prakalbo apie individualius išgyvenimus, jausmus. Jo
lyrika kupina meilės gamtai ir žmogui. Ryškiausias eilėraštis atskleidžiantis vaidinius lyrinio „aš“
išgyvenimus yra „Ant Birutės kalno“. Šiame eilėraštyje žmogaus jausmai, troškimai siejami su
audringa jūra, su Baltijos jūra: „Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis/ Taip galingai išreikšt, kaip ir
tu Baltija!“. Kūrinyje taip pat gausu vaizdingų palyginimų su gamta, kurie atskleidžia lyrinio
subjekto bėdas, vargus ir džiaugsmus, troškimus. Kitas eilėraštis, taip pat puikiai parodantis ryšį
tarp gamtos ir žmogaus, yra „Vasaros naktys”. Jame aprašomos vasaros naktys: „Ramios, malonios
vasaros naktys;/ Medžio užmigęs nejuda lapas;/ Viskas nutilo, viskas nurimo,/ Vienos tik žvaigždės
mirkčioja, dega.” Ramios nakties įspūdį sustiprina personifikacijos - užmigęs lapas, žvaigždės
mirkčioja, dega. Galima suprasti, kad lyrinis subjektas žavisi naktimis, nes jos yra malonios ir
suteikiančios jam ramybę. Taigi, galima teigti, jog žmogaus ir gamtos santykiai yra labai artimi.
Apibendrinant galima teigti, jog ryšys tarp gamtos ir žmogaus yra neatsiejamas, kai
gamta kvėpuoja, žmogaus širdis plaka. A. Baranauskas savo kūrinyje „Anykščių šilelis“ atskleidė
gamtos svarbą individui ir kad gamta yra vienas didžiausių žmogaus turtų, kur gali pasijausti lyg
rojuje. Maironis savo eilėraščiuose: „Ant Birutės kalno“ ir „Vasaros naktys” vaizdingai vaizduoja
ryšį tarp gamtos ir žmogaus jausmus sieja su gamtos vaizdiniais.