Tėvynės ir žmogaus santykis lietuvių literatūroje“

Tėvynė per amžių amžius buvo viena iš labiausiai žmogaus branginamų nežemiškų turtų. Čia, puoselėjant
amžinąsias vertybės prabėga ištisi žmogaus gyvenimo tarpsniai. Tėviškėje pratęsiamos giminės tradicijos ir
papročiai, auga ir vystosi asmenybė, išmokstama mylėti, gerbti ir puoselėti savo gimtąjį kraštą, pasenstama.
Didžiavimosi Tėvyne atspindžių galima rasti ir daugelyje patriotiškumo dvasią puoselėjančių kūrinių. Tai
savo kūryboje atskleidžia iškilūs autoriai: Jonas Radvanas, Salomėja Neris( Bačinskaitė Bučienė) ir Antanas
Škėma.

Patriotiniai siekiai, gimtojo krašto aukštinimas bei meilė Tėvynei atrandama jau Lietuvos Renesanso
laikotarpiu. LDK( Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) reformatas, poetas Jonas Radvanas žymiausiame ir
didžiausiame savo kūrinyje- herojinėje poemoje „Radviliada“ įprasminą glaudų Radvilo Rudojo ir Tėvynės
santykį. Kūrinyje pagrindinis veikėjas vaizduojamas kaip tobulas valdovas ir gynėjas, „Tėvynės tėvas“ ,
patriotas, kuriam svarbiausios vertybės yra dora, meilė Tėvynei ir pagarba protėviams. Nuo pat mažens
būsimą karvedį auklėtojas moko mylėti Tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: . „Žiūrėk Lietuvos kuo
pirmiausia! / Savo Tėvynei tarnauk.“ . Poemoje įspūdingai vaizduojama ir Lietuvos valstybė- ji milžiniška,
stipri ir turtinga, kaimynams kelianti pagarbią baimę. Net garsiuosius Lietuvos miškus Jonas Radvanas
pristato kaip didybės simbolį, kone pasaulio šerdį: „Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia/ čia rasoja
ir patys kamienai ir ant vaivados skobnių sklidinos taurės.“. Didžiuojantis kalbama ir apie sostinę Vilnių:
„ ...Čia miestas iškils pagarsėjęs/ ...lemtingi žodžiai pagimdo Vilnių- globėją tautų. Ir kadaise stovėjusios
lūšnos, kėlusios juoką kitiems į didingą sostinę virsta“. Istoriniame epe minima lietuvių tauta- stipri, atkakli
ir dosni, vieninga. Aprašydamas jos papročius, gyvenimą ir istoriją rašytojas pašlovino ir išaukštino Lietuvą,
parodydamas ją ne kaip laukinį kraštą, o kaip didžią valstybę ar net imperiją. Pasak garsaus lietuvių rašytojo
Vydūno (Vilhemo Storostos) Tėvynė yra neatskiriama nuo žmogaus esmės: „ Ji yra ta duotybė, kurioje
žmogus gali suvokti savo būties esmę ir siekti sąmoningumo. Todėl Tėvynė dar yra užduotis ir pareiga.“ Ko
gero, stipriausias ryšys tarp žmogaus ir Tėvynės atsiranda tada, kai būtina išvykti ir palikti gimtąjį kraštą.
Kaip žmogus be šeimos, taip ir pilietis be Tėvynės negali jaustis visavertis, kad ir kur bebūtų. Didžiausiu
pavyzdžiu galime laikyti lietuvių neoromantikę Salomėją Nerį. Ryškų pėdsaką jos kūryboje paliko karo metai
ir jų sąlygotas pasitraukimas į Rusiją.

Salomėja Neris- sukūrė daug kūrinių Tėvynės tematika, tačiau eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“
žmogaus ir prarastos Tėvynės ilgesio tema atskleidžiama ryškiausiai. Šiuo rinkiniu Poetė išreiškė paskutinę
valią grįžti į Lietuvą, į žmonių širdis. Todėl rinkinyje vyrauja sielvartingi nuo gimtinės atplėšto žmogaus
išgyvenimai, širdgėla bei noras sugrįžti. Skaitant vieną gražiausių rinkinio eilėraščių „ Tėvynei“, jaučiamas
atviras ir nuoširdus kalbančiojo „aš“ atsivėrimas sudaro įspūdį, jog eilėraštis yra pačios poetės lyrinė
išpažintis. Jame Salomėja Neris išlieja tai, kas slegia jos širdį palikus gimtinę- meilė, ilgesio jausmas, kančią,
nostalgiją. Įasmeninimą ypač sureikšmina kalbančiojo pasiryžimas sugrįžti į Tėvynę: „ Šimtus aš myliu eisiu
pėščia / kol gyvą pamatysiu“. Lyrinio subjekto ilgesys toks stiprus, kad jam nesvarbu kokia dabar yra Tėvynė,
ar lengva joje gyventi, svarbiausia bet kokia kaina sugrįžti į gimtąjį kraštą, numalšinti slegiantį kančios
jausmą. Dvasinis ryšys toks stiprus, kad nesvarbus nei skiriantis atstumas, nei metų laikas: „Aš keliais į tavę
pareisiu/ Per lietų, gruodą, šaltį...“, svarbiausia pasiekti išsvajotą žemę- Lietuvą. Kitame Eilėraštyje
„ Troškulys“ taip pat jaučiamas liūdesys ir nostalgija gimtajam kraštui. Jau pirmosios eilutės „Skaudžia,
maudžia troškulys krūtinėj“ perteikia lyrinio „ aš“ , taip pat tapatinamo su autore dvasios troškulį, kuomet
žmogus negali turėti ko trokšta širdis- prarastos gimtinės. Tėvynė tarsi tampa vaistu sielai ir tik ji vienintelė
galinti išgydyti. Nors lyrinis subjektas toli nuo Lietuvos, tačiau jis ne tik prisimena Tėvynės vaizdus, jo
atmintyje išlikę ir paukščių, gervių, skridimo garsai. Minimi kalneliai, pievos, miškai- tarsi prarastos, bet
mylimos Tėvynės simboliai, Išlikę vaizdai tik patvirtina koks stiprus ryšys jį sieja su gimtąją žeme. Tačiau visa
tai užgožia „ juodoji širdgėla“ – mylimos Tėvynės praradimas, skausmas, ašaros: „ Byra šaltos ašaros
berželio“. Salomėja Neris labai jautriai ir meiliai rašė apie savo tėvynę Lietuvą. Jos kūriniuose dažnai iškyla
šventumo, laisvės ir tautos dvasios temos. Ji aprašo Lietuvą kaip gražią ir mylimą šalį, kurioje gyvena jos
širdies ir sielos gelmės. Jos eilėraščiuose galima pajusti stiprų ryšį su gamta, kultūra ir istorija. Jos žodžiai
skatina meilę ir atsidavimą Lietuvai bei jos žmonėms. Salomėjos Neris kūriniai tikrai gali įkvėpti ir sujaudinti
tave, jei norėsi juos perskaityti.

Prarastos Tėvynės ilgesio temą savo kūryboje plėtojo ir XXa. (20a.) vidurio lietuvių išeivijos rašytojas,
prozininkas, dramaturgas Antanas Škėma. Į vakarus nublokštas autorius savo žymiausiame psichologiniame
romane „Balta drobulė“ detaliai atskleidė dramatišką iš Tėvynės su šaknimis išrauto lietuvių poeto,
mėginančio pamiršti, ignoruoti tėvynės ilgesį, situaciją. Autobiografinis Romanas kupinas melancholijos,
tragizmo ir nuolatinio grįžimo sąmonės srautais į prarastąją tėvynę, nes individą ir gimtąjį kraštą sieja
stiprūs dvasiniai ryšiai, vidinė meilė. Pagrindinis kūrinio veikėjas Antanas Garšva, kaip ir pats romano
autorius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos į JAV. Svetimoje šalyje Garšva dirba su kūryba nederantį-
keltuvininko darbą. Neįprastas, formalumo reikalaujantis darbas skatina ilgėtis tėvynės, o emigranto padėtis
neatitinka Garšvos dvasinio turinio ir interesų. Romano veikėją užvaldo slegianti nuotaika, Amerikoje jis
jaučiasi svetimas. Jis tarsi pasmerktas vienatvei ir ilgesiui dėl jaučiamo dvilypumo: Garšva mąsto lietuviškai,
tačiau yra priverstas gyventi angliškai kalbančioje visuomenėje. Kiekvienas žmogus, nepastebimai
susitapatinęs su gyvenamąją aplinka, įpratęs prie tėvynainių elgsenos, papročių, įpročių pasijunta nesavas
Tėvynės užribyje. Taip pat ir minimas romano veikėjas, jų stebisi svetimšalių kitonišku elgesiu, kitokiomis,
jam nepriimtinomis vertybėmis, aplinka. Garšva nuolat mintimis grįžtą į praeitį, praėjusiems laikams jaučia
nostalgiją. Prisiminimai apie tėvus, vaikystę, pirmąją meilę Jonę liudija gimtosios žemės ilgesį. Tėvynėje
veikėjas užaugo, išgyveno primąsias laimės ir nusivylimo akimirkas, pradėjo kurti, o gyvenimas svetimoje
žemėje suteikia tik kančią, verčia jausti egzistencinę beprasmybę, ilgesį Lietuvai. Antanas Škėma savo
romane "Balta drobulė" atskleidė daugybę svarbių temų ir idėjų. Ši knyga tyrinėja žmogaus egzistencijos
prasmę, paieškas ir vidinį konfliktą. Škėma analizuoja žmogaus santykį su praeitimi, dabartimi ir ateitimi, bei
jo siekį rasti savo vietą pasaulyje. Romanas taip pat nagrinėja socialinius ir politinius klausimus, kaip
tarpukario Lietuvos visuomenės veiksniai, klasės skirtumus ir asmeninį laisvės troškimą. "Balta drobulė" yra
galingas literatūros kūrinys, kuris skatina skaitytoją reflektuoti ir suvokti gyvenimo gilumą.

Apibendrinaamas galiu teigti, kad J. Radvano, A. Škemos ir S. Nėries poezijoje aprašomi tėvynės netekusio
individo išgyvenimai yra labai panašūs. Parodė kad tėvynės meilė yra svarbiausia vertybė. Tėvynės ir
žmogaus santykis lietuvių literatūroje ypatingai glaudus. Gimtojo krašto svarba buvo minima beveik visuose
literatūros epochose, ypač tragiško likimo Lietuvos kūrėjų, išgyvenusių Tėvynės praradimą, kūriniuose.
Žmogus visada išliks toks, kokį per daugelį metų jį suformavo Tėviškė. Kaip teigė, gerbiamas visuomenės
veikėjas, politikas, Vytautas Lansbergis „ Ryšys su Tėvyne įprasmina gyvenimą. Tu nesi iš kažkur nudribęs, tu
čia užaugai, tu esi Lietuvos dalelė“.

Šaltiniai

1. Kasūšaukaitė I. Ir kt. Literatūros vadovėlis 12 klasei 1 dalis. Vilnius 2012m.

2. https://mokovas.wordpress.com/2010/12/06/antanas-skema-1911-1961-gyvenimas-ir-kuryba/

3. https://salomejaneris.wordpress.com/istorinis-kontekstas/

4. https://jonasradvanas.wordpress.com/istorinis-kontekstas/