S.

Nėris Neoromantizmas

Salomėja Nėris – lietuvių lyrikė, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį

pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą.

XX a. Pagrindinės idėjos:
Katastrofų literatūra,
Žmogaus laikysena totalitarizmo akivaizdoje, rezistencija,
Tragiškos patirties liudijimas,
Vertinamas žmogiškumas

S. Nėries biografija:
XXa. Pirmoji pusė, lyrikė neoromantikė. Jos tėvas buvo labai
turtingas ūkininkas ir labai džiaugėsi, kad ji tapo poete. Anstyvojoje
jos kūryboje ši pasaulėjauta reiškiasi maksimalizmo, svajonės ir
jaunystės poetizavimu. (Naivumas). Romantinis maksimalizmas
būdingas visai poetės kūrybai, tik vėlesniuose rinkiniuose įgauna
dramatiškų atspalvių, jaunatvišką džiaugsmą pamažu išstumia
nerimas.

Ji 1940 m. kartu su keliais kitais menininkais sambūryje pasisakė už

nutarimą panaikinti Lietuvos valstybingumą ir prašytis į sovietų
Sąjungos sudėtį. Už tai buvo pasmerkta tautos. Vėliau Lietuvą
okupavus Vokietijai S. Nėris dėl žinomo komunistų prielankumo
buvo pavojuje, todėl kartu su sūneliu bėgo iš Lietuvos į Rusiją. Jau
užsienyje autorė eilėraščiuose perteikia savo išgyvenimus ir jausmus,
patirtus karo metais.

Sudarytas eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“, tačiau dėl sovietų

nutildymo ir cenzūros jis gerokai sutrumpinamas, atsisakoma kelių
svarbesnių eilėraščių, išleidžiamas su jau pakeistu pavadinimu
„Lakštingala negali nečiulbėti“.

Prieš pat mirtį prašė būti palaidota bažnytinėmis apeigomis, atlikti

paskutiniąją atgailą.
Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos
motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali tremtinystės, kosminės
našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Kristijoną Donelaitį,
Adomą Mickevičių. Gimtieji gamtovaizdžiai gaubiami ypatingos
auros, vaizduojami su subtiliausiomis detalėmis. Benamystė Rusijos
stepėse aukščiausio lėmėjo siųsta bausmė, o sugrįžimas – didžiausias
gyvenimo tikslas.

S. Nėries kūrinių tematika:

Sielvartas, atgaila, kaltė, ilgesys, vienatvė, atstumtojo drama.

„Maironiui“ - atskleidžiama visam rinkiniui būdinga kaltės ir

atgailos bei tėvynės ilgesio tema. Šis eilėraštis pradeda rinkinį „Prie
didelio kelio“ – tai byloja, kad jis labai svarbus autorei. Pavadinimas,
parašytas naudininko linksniu, nurodo, kad eilėraštis yra tarsi
dedikacija Maironiui. Lyrinis subjektas myli ir gerbia Maironį už jo
poeziją bei pripažinimą, tačiau kreipiasi į jį ne tik kaip į autoritetą,
pripažintą poetą, bet ir kaip į kunigą, nes perskaičius eilėraštį galima
pasakyti, kad kalbantysis atlieka išpažintį – atgailauja už savo
nuodėmes bei tikisi atleidimo.
Šis eilėraštis atspindi kančias, kurias patyrė pati poetė, gyvenusi toli
nuo Lietuvos, tačiau pabrėžia ir Salomėjos Nėries dvasinę stiprybę,
nes ji pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai atgailavo.

„TOLIMAS SAPNAS“ – lyrinis subjektas nusikelia į vaikystę,

tačiau viskas kitaip, nes jis jau kaip nusikaltęs žmogus – „nedrąsiai
stovėjau“, „pilioriun prisiglaudus“, „kojos žengt nedrįsta“ – nedrįsta
eiti prie altoriaus tiek daug kartų klydęs. Prašo, kad būtų atleista, nes
nepiktavališkai elgėsi ,viskas tik iš meilės, naivumo nesupratimo,
kritiškumo neturėjimo. Lyriniam subjektui be galo graudu, asonansas
eilėraščio pabaigoje rodo, kad jis pradeda verkti.

„PRIE DIDELIO KELIO“ – savo tautos likimo apmąstymas.

Tauta tik stovėjo šalia didelio kelio, tačiau nelėmė istorijos,
tauta yra menka, pavasaris palieka ją, jam neberūpi, jis „eina
didžiuoju keliu“. Kartu su savimi jis išsineša „Gęstančią saulę,
 su balta diena“. Žmonės kaip eglėjė – žalčių karalienėje virsta
medžiais, prie to didelio kelio prie „stepės plačios“ – svetima
erdvė, priklauso rytams.

P. S.

Pati buvo labai emocionali asmenybė, neturėjo jokio racionalumo,

spręsdavo viską staigiai čia ir dabar. V.Daujotytė yra pasakiusi, kad
Salomėja „neturėjo pažiūrų, turėjo tik emocijas“.

Kontraversiškas ne rašytojos gyvenimas, bet mūsų reakcija į jį –

kaltinti ar atleisti.