Jaunas žmogus literatūroje

Yra sakoma, kad jaunystė – tai svajonės, tikėjimas, siekimas žygdarbių. Tai romantika
ir lyrika. Tai dideli ateities planai, visų perspektyvų pradžia. Jauno žmogaus siekiai
visais laikais buvo aktuali tema, tad nekeista, kad ir literatūroje jaunas žmogus
tampa dažnu pasakojimo objektu. XX a modernistas Putinas romane ”Altorių šešėly”
vaizdavo abejojantį, ieškantį gyvenimo kelio jauną žmogų, Renesanso epochos
autorius, visų laikų didžiausias dramaturgas kūrė jauno žmogaus, pasiryžusio pakeisti
visuomenę, paveikslą, o tarpukario Lietuvos rašytojas Katiliškis vaizdavo jauną
žmogų, kuris siekia asmeninės naudos.
Kaip jau buvo minėta įžangoje, modernistas, pirmojo intelektualinio – psichologinio
romano autorius romane ”Altorių šešėly” dėmesį skyrė jaunam žmogui, kuris siekė
pasirinkti savo gyvenimo kelią. Kūrinio protagonistą Liudą Vasarį kankinantys
klausimai yra autobiografinio pobūdžio: pats rašytojas, kaip ir jo veikėjas, pakluso
tėvų norui ir baigė Seinų kunigų seminariją, tapo kunigu, tačiau pašaukimo nejautė.
Pagrindinis romano konfliktas ir kyla dėl nežinomybės, kaip suderinti kunigo ir poeto
pašaukimą. Kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai Vasariui, poetiškas sielos
žmogui, yra svetimi. Jaunuolį slegia seminarijos aplinka, tą pabrėžia epitetai (kieti,
plieniniai skambino dūžiai, siauras, ilgas kambarys). Autorius pabrėžia Vasario
abejones, kurias kelia religinės dogmos. Tai ypač ryšku epizode, kuriame Vasaris
nusivilia bažnyčios požiūriu į moterį ir įžvelgia ryškią priešpriešą tarp bažnyčios
skelbiamų žodžių ir veiksmų – Marija aukštinama, o dėstytojai klierikams aiškina, jog
moteris yra blogis. Vasaris, negalintis prisitaikyti prie kunigų luomo gyvenimo normų
ir abejojantis tikėjimo tiesomis, atskleidžia savo kūrybinį talentą. Kūryba – tai
sakralinis momentas, dieviškumo pasireiškimas. Paradoksalu, bet turėdamas dievo
dovaną, negali jos atskleisti (idėjiniai eilėraščiai šalti, bejausmiai). Netinkamai
pasirinktas kelias sukelia vidinį dramatizmo, yra nuolatinių kančių ir abejonių
priežastis. Praėjo ne viena dešimtis metų, kol jaunuolis apsisprendė eiti savo, poeto,
keliu ir galiausiai išsivadavo iš kankinusio Altorių šešėlio.
Kita vertus,

Gamta. Metų laikuose aiškiai jaučiama gyvenimo ir mirties, šviesos ir tamsos kaita. Šis gamtos
ritmas žmogui liudija dieviškąją būtį. Paklusdamas dieviškajai tvarkai žmogus turi daug dirbti,
paprastai, saikingai gyveni, pasitikėti „dangiškuoju tėtučiu“. Šių vertybių Donelaitis būrus moko
pasitelkdamas gyvūnų alegorijas „Pavasario linksmybėse“: nuostabiai čiulbanti lakštingala
nepasižymi išoriniu grožiu, juo nesididžiuoja, o parlėkęs gandras su savo gaspadine rado apgriuvusį
būstą, be jie nenusiminė, o griebėsi darbo, kaip daro kiekvienas vielžybas būras. Gandras parlėkė
toks laimingas ir linksmas, kad net ant kraiko tarškino snapą. Jam taip besidžiaugiant štai jau ir
gaspadinė meilingai su savo snapu sveikinos. Toks personifikuotas bendravimas tarp gandrų parodo
ryškų šeimyniškumą. Gandrų elgesys atskleidžia elgesio ypatumus tarp žmonių. K. Donelaitis šiuo
pavyzdžiu moko žmones darbščiai ir draugiškai gyventi
Miško vaizdai likytini romano kompozicine jungtimi. Jie iškalbingai pasakoja apie metų laikų kaitą,
padeda atsklaisti veikėjų charakterius, tampa ištaiškinga metafora, bylojančia apie žmogaus dvasios
permainas. Tarpukaris, 1938, nyksta agrarinė kultūra. Tai sukelia daug chaoso.

Miško vaizdai likytini romano kompozicine jungtimi. Jie iškalbingai pasakoja apie metų laikų kaitą,
padeda atsklaisti veikėjų charakterius, tampa ištaiškinga metafora, bylojančia apie žmogaus dvasios
permainas. Tarpukaris, 1938, nyksta agrarinė kultūra. Tai sukelia daug chaoso.

Baranauskas poetiniu žodžiu įtvirtino romantinę miško metaforą.

1. Pirmą kartą Lietuvių literatūroje buvo sukurtas sudėtingas žmogaus

paveikslas, gili jo analizė. Romano laikas – 18 metų, nuo įstojimo į seminariją iki
prašymo pasitraukti iš kunigų luomo. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį
sielos konfliktą mėgindamas suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvensena,
mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Savo svyravimais,
polinkiu analizuoti poelgius ir išgyvenimus jis primena Hamletą. Vasariui savianalizė
yra kasdienė veikla, tačiau jo svarstymus perteikia pasakotojas, kartu ir aiškinantis,
nagrinėjantis, o svarbiausia – vertinantis. Liudas Vasaris – kūrybinė asmenybė, jo
santykis su pasauliu yra kitoks, nei paprasto žmogaus. • Svarbiausias I dalies
leitmotyvas yra rusų simbolisto Tutčevo žodžiai: „Tylėk, dankstykis ir paslėpk/
Svajones savo ir jausmus.“ („Silentium“) Pažintis su baroniene Rainakiene atveria
jam dvasios pasaulį. Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, ima atviriau
svarstyti kunigo ir poeto problemą. Baronienė pasakė: „Dievas tave sutvėrė poetu, o
kunigai ir vyskupai – kunigu, todėl visų pirma tu esi poetas, o po to kunigas.“
Rainakienė mokė Vasarį, jog poetas turi pats viską pajausti. Intymus ryšys su
aristokratiška ir laisva moterimi sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir žmogišką
išdidumą, pasiyžimą priešintis rutinai.
1. Prarastos tėvynės ir jos žmonių gyvenimo, gamtos vaizdai yra Katiliškio
kūrybos pagrindas. Katiliškis tęsia Krėvės „Skerdžiaus“, Vaižganto „diemančiukų“,
Mykolo ir Severjos idėją – vaizduojamas nepriklausomos Lietuvos kaimas. Miško
vaizdai likytini romano kompozicine jungtimi. Jie iškalbingai pasakoja apie metų laikų
kaitą, padeda atsklaisti veikėjų charakterius, tampa ištaiškinga metafora, bylojančia
apie žmogaus dvasios permainas. Tarpukaris, 1938, nyksta agrarinė kultūra. Tai
sukelia daug chaoso.