Romantizmas (XVIIIa. pab-XIXa.

IPUSĖS)
Romantizmas ir romantikaiROMANTIZMAS (tautinio atgimimo epocha) – literatūros ir meno
srovė, susiformavusi Europoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje, veikiant prancūzų
revoliucijos idealams.
BRUOŽAI;

1. Aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija.

2. Naudojami liaudies, istorijos ir egzotiški motyvai.
3. Skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos.
4. Kūryboje – naujas herojus – vienišas kovotojas su pasauliu.
5. Tikrovė perkūrinėjama, noras pertvarkyti gyvenimą, daug fantastikos, sąlygiškų (=
neatitinkančių tikrovės) situacijų, simbolių (= primenančių gyvenimo reiškinius),
grotesko (= kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas sutirštintomis komiškomis
spalvomis, jame pinasi gyvenimo tikrovė su fantastika, tragiški elementai su
komiškais), daug romantikos (= idealizuojama tikrovė, svajojama ir įsivaizduojama
jausmingai).
6. Idealo ir tikrovės konfliktas, romantinė meilė.
7. Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena.

Žymiausi kūrėjai – A. Mickevičius (1798-1855) ir jo epinė poema „Ponas Tadas“, taip

pat „Krymo sonetai“, „Vėlinės“; Maironis (1863-1932) ir jo eilėraščių rinkinys „Pavasario
balsai“, poema „Jaunoji Lietuva“.

ROMANTIZMO ATSIRADIMO APLINKYBĖS IR PRIELAIDOS

Noras keistis: siekimas originalumo gyvenime ir literatūroje, poeto laisvė, kūrybos naujovių
paieškos;
Svarb. įvykiai – Napoleono žygis per Europą ir prancūzų revoliucija (1789-1794), sugriovusi
feodalinę sistemą, panaikinusi luomines privilegijas, tačiau neatitikusi svajoto idealo,
neišpildžiusi asmens išlaisvinimo, harmoningo ir laimingo gyvenimo. Todėl stiprėjo nerimo,
nusivylimo, pesimizmo nuotaikos, kurios išjudino pavergtas tautas, skatino nacionalinės
savimonės formąvimasi.TIKROVĖ IR IDEALYBĖ
Romantikams realus pasaulis atrodė chaotiškas, prieštaringas, nepastovus,
neteisingas. Juos viliojo anapus pasaulio, neprieinamas patyrimui būtis, paslaptis,
protiškai nepaaiškinami dalykai, troško nekasdieniškumo, vengė realybės, kuri varžo, į
kasdienį gyvenimą žiūri iš idealo aukštybių.
švada. DVIEJŲ PASAULIŲ – REALAUS – (riboto) IR begalinio, idealaus, SVAJOJAMO
(ĮSIVAIZDUOJAMO) – PRIEŠPRIEŠA.

VAIZDUOTĖ
Tikrasis, amžinas pasaulis pažįstamas intuicija, sapnu, vaizduote. Svajonė įgyvendinama me
ne ir sukuriamas grožio pasaulis, kuriame vyraus meilė ir harmonija, nebus tikrovės
prieštaravimų.
Išvada. ATSISAKOMA TIKROVĖS VAIZDAVIMO.

VIDINIS PASAULIS
Kūrybinga asmenybė gali aprėpti visatą, pažinti ir
vaizduoti subjektyvų pasaulį, išreikšti nepakartojamą sielos gyvenimą. Svarbiausia dvasinės
vertybės – religinis jausmas ir meilė. Tik tada galima patirti būties tikrumą, susijungti
su pasauliu ir su Dievu.
išvada. JAUSMINIS, INDIVIDUALUS ŽMOGAUS GYVENIMAS, JO VERTĖ.

GAMTA
Gamtoje atsispindi dieviškasis pradas. Naktis, miškas, audringa jūra, žemė –
paslapčių atskleidimo vietos. Romantiką žavi beribė, paslaptinga, didinga gamta,
kuri teikia prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Vyrauja kalnų, jūros, nakties peizažai, kerinti,
mistiška gamta.
Išvada. GAMTA TAMPA PALAIMA IR IŠSIGELBĖJIMU.

TOLIMI KRAŠTAI IR LAIKAI

Svajojamo idealo siekiama egzotiškuose kraštuose: pinasi pasaka ir
tikrovė, natūralumas, nepaveiktas blogio pasaulis. Dievino viduramžius: čia gyvenimas buvęs
laimingas ir harmoningas (vientisas, nedalomas). Žavėjosi gotikos menu, mistika, viliojo
riterių žygiai, meilės poezija, tikėjimo stebuklai.

TAUTOS DVASIA
Istorija kaip nuolatinis kitimas ir atsinaujinimas. Kiekviena tauta unikali
ir nepakartojama. Tautos kultūra vertinga
ir įdomi. Praeityje ieškoma savitumo, siužetų savo kūryboje.

ROMANTINĖS LITERATŪROS ŽMOGUS

Tai jausmo žmogus – dvasiškai laisvas, neramios ir
išdidžios sielos, stipriomis aistromis, turtingu dvasiniu pasauliu. Jis
nuolat analizuoja, susikaupęs apmąsto savo išgyvenimus. Jis nesitaiko su
tikrovės blogiu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą. Dėl nesėkmių jis užsidaro savyje, bėga
į gamtą, ilgisi kažko amžino ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Romantikų mėgstama būsena
- liūdesys, melancholija.
Išvada. ATOTRŪKIS TARP DIDELIŲ SIEKIŲ IR REALIŲ GALIMYBIŲ.

MENO FORMOS
Nepasitiki tuo, kas tradiciška, sutvarkyta, nusistovėję, kas varžo kūrybingos asmenybės
laisvę. Vertina savaiminę kūrybą. Gražu tai, kas paslaptinga, individualu. Svarbus yra pats
kūrimas. Kūrėjo talentas ir laisvė yra vertingi.

„PONAS TADAS"
„Ponas Tadas" - paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje.
Poema turi ilgesnį pavadinimą - „Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje" - ir
paaiškinančią paantraštę - „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų".
Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą,
herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo
intrigas.
Poemą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Putinas yra tiksliai
pastebėjęs „Pono Tado" savitumą ir skirtumą nuo kitų poeto kūrinių: „Epinis romumas, vaizdų
plastiškumas, žmonių pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos
paprastumas - štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai. Savo
kūrybinėje raidoje juo poetas priartėja prie realistinės kūrybos krypties. Jame nėra tokios
jausmus kurstančios ugnies, kaip ankstyvesniuose romantiniuose veikaluose, užtat yra
gyvenimiškos teisybės ir išminties". „Vėlinės" yra ryškus romantizmo kūrinys, o „Ponas
Tadas" - daugiau realistinis,aprašomasis.

„Ponas Tadas" rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius
yra sakęs, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, „giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais". Jis
viską atsiminė, regėjo, girdėjo, mintimis grįždamas į gimtąsias Naugarduko apylinkes, tarsi
susitikdamas su savo tėvų kaimynais, Napoleono žygio į Rusiją išvakarėse svajojančiais
pasinaudoti istorijos suteikta galimybe ir atkurti Lietuvos ir Lenkijos - Abiejų Tautų -
Respubliką.
Poemos pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vizija, regėjimas, sujaudinto balso
preliudija, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas, jungiantis šlovinimo ir nuolankumo
intonacijas:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

Pradžioje keli vietos ypatingumo - šventumo akcentai: minimas Vilnius su Aušros vartais ir
stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, lietuviško vardo miestas Naugardukas su pilimi,
Nemunas, banguojantis per kalvas, lankas.
Atkreipkime dėmesį, koks artimas Mickevičius turėjo būti Maironiui, kai šis vaizdavo gimtinę:
„Ten, kur Nemunas banguoja / Tarp kalnų, lankų" („Mano gimtinė") arba kai ieškojo gimtinės
vaizdinio konkretumo ir minėjo tuos pačius žvangučius („Kur bėga Šešupė").

Siužetinis pasakojimas pradedamas tokiu vietos ir laiko nusakymu:

Vidur tokių laukų kadaise prie upelio,
Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio
Bajoro senas dvaras.

Tokia pat pradžios kompozicija yra ir Šatrijos Raganos „Sename dvare": pirma jausminga
įžanga, o paskui kitos intonacijos pasakojimas apie seną dvarų, kaip ir sodybą (valstietiškoji
kultūros dalis), veikusį Lietuvos istoriją, meną, žmonių likimus.

Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą - Soplicynę - pas seną viengungį dėdę iš
mokslų grįžta ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831 metų sukilimo vado,
garbei). Dvaro gyvenimas vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos, laikomasi gamtos ir
Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis ponaitis pastebi permainas dvare, pamato darže gražią
mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė, Tado globėjas, turi savo planų, nori, „Kad Tadas
vestų žmoną <...>, / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų / Ir įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų". Ponia
Telimena, vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva pinamos svarbiausios siužeto
gijos - Soplicų ir Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės, paslaptinga vienuolio Robako,
kaip paaiškėja - Tado tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai, nutikimai.

Margame ir sekti įdomiame pasakojime apie bajorų gyvenimą (medžioklių, pokylių, ginčų,
antpuolių, meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių svarbiausia- tėvynės likimo - tema.
Jei Napoleonas pultų Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei
tūkstantis bent rankų stvertų kalaviją...".
Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas susižieduoja su Zose, nusprendžia paleisti į
laisvę savo dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais perteikiamas senojo gyvenimo gyvy-
bingas sūkurys, tarsi paties gyvenimo šventas ritmas, kuriame dalyvauja ir daiktai (senas
servizas, pasikeičiantis pagal metų laikų spalvas).
Poemos pasakotojas tarsi savotiškas gyvenimo sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems
tai, ką yra girdėjęs:
„Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau - tą į šias knygas sudėjau". Paskutinė
poemos dalis - „Epilogas" - kitokios nuotaikos: jame grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali
Paryžiuj prisiminti..."), paryškinamas kontrastas tarp romantinių prisiminimų ir realybės.

Poemos įvykius perkerta poetiniai grįžimai į Lietuvos istoriją; gamta ir istorija vaizduojamos
susipynusios:

Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!

Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena.
Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino
Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą,
Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs,
Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos
Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų,
Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo.

Mickevičius leidžiasi į priešistorinį laiką. Į laiką, apie kurį kalba padavimai, mitai (apie Vilniaus
įkūrimą). Primenamas ir Dionizo Poškos Baublys. Mickevičius išsako ypatingą žavėjimąsi,
pagarbą medžiams, asmeninį ryšį su jais kaip likimo broliais: „Gimtiniai mano medžiai! Jeigu
Dievas duotų, / Kad laimė grįžt Tėvynėn man nepavėluotų, / Ar būtų lemta man jus vėl tenai
išvysti, / Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?" Frazė „Ir aš esu tiek daug saviems
miškams skolingas!" atskleidžia Mickevičiaus pasaulėjautą, jos artimumą lietuvių gamtojautai,
persmelkiančiai literatūrą iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių.

Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos

vaizdus, kurie suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos
kraštovaizdį poetas mintyse regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės -
medžiai turi atmintį („Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena"), žemė - paslapčių, kurias
išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus, pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys,
klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų daugybę kužda jam į ausį".

Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai - miškai ir vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia
gyvenimo mįslę. Girios ir jūros, svarbiųjų romantizmo įvaizdžių, interpretacija Mickevičius
atvėrė ir filosofinę paviršiau s ir gelmės santykio problemą.

Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė,

Kur klaikūs tankumynai prieblandoje svyri?
Žvejys tinklus tik jūros pakrašty padriekia,
Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia,
Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta,
Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta.

Mickevičiaus poema „Ponas Tadas" apima plačią XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos
bajorijos gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius, mąstymo būdą, garbės, orumo,
įsipareigojimo valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai sujungia abu gyvenimo ratus:
aukštąjį (valstybė, idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis pasakojimas apie
įvykius ir nutikimus suderinamas su pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais.

Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą". Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai
lietuvių kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs „Anykščių šilelio" autorius Antanas
Baranauskas.

Renesansas
1. Humanistai kalbėjo apie neribotas žmogaus galimybes, kurias ugdyti ir
atskleisti tampa gyvenimo tikslu
2. Žmogus-didžiausia vertybė
3. Humanistai pabrėžė individo išskirtinumą, ypatingumą, pasitiki ne
likimu, o savovios dvasios ir intelekto galiomis

J. Radvanas
Jonas Radvanas apie XVI a. vidurį – 1592 m. – Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės poetas, evangelikas, reformatas.
Poema „Radviliada“ yra vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje.
Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos
aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis,
kultūrinis vaizdas. Poemoje atvaizduojama Mikalojaus Radvilos Rudojo
asmenybė, taip pat jo didžiausio priešo Ivano Rūsčiojo portretas. „Radviliada“
yra literatūrinis, vieno autoriaus sukurtas epas, skirtas Lietuvos valdovams,
karžygiams, istorinėms asmenybėms išaukštinti. Poema
artima antikos poezijos žanrams Bukolikoms ir Georgikoms. Vienintelis
Lietuvoje esantis poemos egzempliorius saugomas Lietuvos mokslų
akademijos bibliotekoje.Į lietuvių kalbą „Radviliadą“ 1997 m. išvertė literatūros
istorikas Sigitas Narbutas.