7-8 DEŠIMTMEČIO NOVELISTIKA

 Šios kartos (R.Granauskas, J.Aputis) rašytojai kilę iš kaimo, jie dar matė, kaip buvo
atimama iš kaimo žmonių žemė, kaip jie buvo varomi į kolūkius, kai tapo abejingi
savo buvusios žemės likimui.

 Šios kartos prozoje įsigalėjo lyrizmas, biliūniškas jautrumas ir užuojauta žmogui,

liūdnos atsisveikinimo su senuoju kaimu nuotaikos.

 R.Granausko prozoje (,,Duonos valgytojai“, ,,Su peteliške ant lūpų“) kalbama apie tai,
kad jaunoji karta nebegali pratęsti senųjų patirties, tradicijos nutrūksta (Vaitkus,
Irena, Marytė, žentas). Senieji (Rimkai, Uršulė) irgi rodo tradicinio gyvenimo būdo
pabaigą. Jie dar sugeba gyventi įprastą gyvenimą, bet lyg apsimesdami prieš save,
kurdami tik iliuziją.

 J.Aputis kalba apie žmoniškų santykių, gerumo, dvasinio jautrumo ilgesį. Tik pažadinę
savyje žmogų būsime pajėgūs priešintis blogiui. Smurtininkai, niekšai yra bailiai. Juos
įveikti galime dvasios stiprybe. (,,Autorius ieško išeities“, ,,Šūvis po Marazyno
ąžuolu“, ,,Vieniša sodyba“, ,,Dobilė. 1954 metų naktį“, ,,Vakarėjant gražios
dobilienos“, ,,Nesmagu, kad liekat vienas“)

 Svarbu tėvų namai, sušildyti prisiminimų, vaikystės laikas. Į pradžią visada reikia
sugrįžti, nes pasaulis nepasiūlė jokių naujų vertybių, dėl kurių vertėtų pamiršti
senąsias, atsineštas iš gimtųjų namų.

 B.Vilimaitė – moters gyvenimo, jos likimo vaizduotoja. Minimalistinės novelės

meistrė (noveletė). Fragmentiškai papasakota iš pirmo žvilgsnio nereikšminga
situacija iš tiesų slepia dramą (veidmainystę, nemeilę, vienatvę, nutrūkusius ryšius,
neišsipildžiusias svajones ir pan.). Nėra nereikšmingų dalykų. Emocinį akcentą autorė
nukelia į pabaigą ir buities dalykai perkeliami į būties lygmenį. (,,Leokadija ir Ona“,
,,Atsigręžti meilėje“, ,,Kada piešime perlinę vištelę?“)