SALOMĖJOS NĖRIES KŪRYBOS NAGRINĖJIMAS. XXa.pr. – XXa.vid.

lietuvių poetė neoromantikė, romantinės pasaulėjautos kūrėja

I. Salomėjos Nėries gyvenimas ir kūryba

Datos ir svarbiausi gyvenimo įvykiai S.Nėries asmenybė Kūrybos bruožai

Gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Ryškiausia nepriklausomybės Nuoširdumas, paprastumas,

Kiršų kaime.
1919-1924 metais mokėsi Vilkaviškio
gimnazijoje, čia parašė ir pirmuosius
eilėraščius.
1927 metais Nėris išleido pirmąjį
eilėraščių rinkinį ,,Anksti rytą“ , po
kurio iš karto sulaukė pripažinimo.
1928m. po blogai pagarsėjusio
meilės romano išsiunčiama
mokytojauti į Lietuvos užkampį –
Lazdijus.
1938 m. eilėraščių
rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“
apdovanotas Valstybės premija.
Prasidėjus karui, poetė pasitraukė į
Rusiją. 1940 metais Nėris tapo
Liaudies seimo atstove. Jai buvo
pavesta parašyti poemą Stalino
garbei.
Nėris po sunkios ligos mirė 1945
metų liepos 7 dieną Maskvoje,
Kremliaus ligoninėje.
laikais išaugusi poetė, pasiekusi
meno aukštumų.
Jos asmenybei būdingas
nuoširdumas, paprastumas ir
savitumas. Taip pat trapumas
nepaprastas jautrumas ir
orumas.
Tačiau ją veikė melancholija ir
pesimizmas.
Salomėja buvo drausminga,
atidi, ypač gabi kalboms- mokėsi
vokiečių, prancūzų, rusų ir
lotynų kalbų, mėgo piešti
melancholiškus siužetus. Svajojo
tapti dailininke. Pamėgo muziką-
mokėjo skambinti rojaliu ir
gitara.
dainiškumas, stiprus gyvenimo
džiaugsmo, jaunystės pojūtis.
Pagrindinis jos poetikos motyvas –
liaudies dainos lyrizmas.
Rašydama apie moters likimą, S. Nėris
rėmėsi savo motinos paveikslu.
S. Nėris savo kūryboje išskyrė – upelę
Širvintą.
Aprašė prieškario, karo metų
laikotarpio žmonių išgyvenimus.
Parodoma meilė tėvynei, jos ilgesys.
Ypač ryškus neoromantizmas:
pabrėžiamas gamtos grožis, lyrinis
subjektas atviras, artimas gamtai.
Derinamos realistinės detalės ir
simboliai.
Kaimo ir miesto priešprieša.

II. Pasirinktų eilėraščių analizė ir aptarimas (savarankiškas darbas)

Eilėraštis Pavadinimo Tema Eilėraščio Eilėraščio žmogus Keliamos Eilėraščio kalba Idėja ir vertybės
reikšmė pasaulis, nuotaika problemos
1.“Partizanai Partizanų – Tėvynės To meto Nuotaika slogi, liūdna, Visažinis, pats dalyvauja Kada baigsis Naudojamos Šeima, šeimos
miškuos“ gynėjų likimas II sunkumai jaučiama nežinomybė. veiksme. Lyrinis „aš“ yra tremtis? meninės ryšys. Pabėgėlio,
pasaulinio karo pabėgusiems iš II pasaulis karas. sunerimęs, nuliūdęs. priemonės: tremtinio ateities
metais. Tėvynės bei Tikslios vietos negalime pakartojimai(„Deng gyvenimo
partizanams. nusakyti, bet jaučiama ia sniegas“), nežinomybė.
lyg apleista vietovė. retoriniai
klausimai(„Kur tos
gatvės nuves?“).
2. „Lietuvai“ Skirta tėvynei, kurią Meilė tėvynei ir Eilėraščio laikas Ilgisi ir sielvartauja savo Karas niokoja Yra tautosakos Reikia mylėti ir
reikia vaduoti, karo baisumai istorinis, karo metų. krašto. gimtąją šalį, o visi motyvų (Lietuva – branginti tėvynę,
išlaisvinti iš blogio tėvynės ilgesys, Personifikuojama Lyrinis subjektas labai žmonės palieka ją mergelė, lineliai, o atsitikus bėdai,
rankų. nerimas dėl tėvynė ir gamta. artimas tėvynei, nuolat vieną. Nelaisvė, juodbėriai žirgai). ją vaduoti.
pavojaus Nuotaika iš pradžių kalba su ja, nori apginti karo problemos ir Naudojamos Laisvė ir
gimtajai šaliai. pakyli, nustebusi, po to Tėvynę( „Tau dovanų žmogaus metaforos: pasiaukojimas.
liūdna, susimąsčiusi ir parnešiu laisvę“). Visas neatsakingumas „Lingavo debesų Kad ir kur
net grėsminga: negandas išgyvena tėvynės atžvilgiu. laivai“, „Upelių bebūtų, žmogus
„Gaisravietės žėravo drauge, jaučia jai kaspinais yra atsakingas už
baisios.“ Jaučiamas gailestį. Lyrinio subjekto žydraisiais“. Kalba savo tėvynę ir
ilgesys, praradimas, artimą santykį su tėvyne pakylėta, tuo pačiu turi ją ginti iš
nostalgija. rodo kreipimasis į ją: ir jaučiamas visos širdies.
Pakartojimas „graži „Neverk daugiau ir liūdesys dėl
graži“ parodo, kad neliūdėk!“ tėvynės likimo.
gimtinė lyriniam „aš“ Atrodo, lyrinis subjektas
labai brangi ir graži. viską stebi iš toli, iš
svetimos aplinkos.
3. ‚,Vėl Veiksmas vyksta Tėvynės ilgesys, Veiksmas vyksta toli Lyrinis „aš“ priverstas Nesibaigiančio Naudojamos Sielvartas, nuo
sniegti“ žiemą, dalelytė „vėl“ laisvės nuo Tėvynės. Vyrauja būti svetimame krašte, karo, laisvės meninės Tėvynės atplėšto
reiškia pasikartojimą. troškimas, kaltės nostalgiška nuotaika, dėl to kankinasi, bet problema. Kaip priemonės: žmogaus
jausmas. kupina skausmo ir mintimis grįžta prie jaučiasi žmogus, personifikacija(„Tu išgyvenimai.
gėlos, jaučiama didelė gimtinės jūros, kur „lyg praradęs tėvynę? vėl sukaustyta“, Tėvynes
atskirtis nuo lyrinio veidą glosto banga.“ „tavo kančios“), trapumas, kaltės
subjekto dabartinio Lyriniam subjektui pasikartojimai ir ilgesio
pasaulio iki gimtinės. „drasko širdį“, kad („vėl“), retoriniai skausmas.
Nuotaika slogi, liūdna, Tėvynei ir jos žmonėms klausimai(„Gyveni
ilgesinga. „Neatskris reikia kentėti, bet, deja, mo atsisakyti?“).
laisva kregždė“- tai lyg jis negali laisvai padėti, Karas sulyginamas
vilties, laisvės simbolis, negali žinoti naujienų. su žiema.
tačiau šiame eilėraštyje Vyksta dialogas tarp
 „laisva kregždė“ yra Tėvynės ir eilėraščio
priešprieša laisvei, nes kalbančiojo, gimtinė –
žiema šių paukščių įasmeninta(„Tu vėl
nebūna. sukaustyta“). Lyrinis
subjektas savo ilgesį
tėvynei išreiškia net kaip
„Tėvynės ilgesio ligą“.
4. ‚,Tėvynei” Nurodoma į ką Nostalgija, Jaučiamas Lyrinis aš personifikuoja Kaip sugrįžti į Maišosi esamasis Žmogui turi
konkrečiai sunkiai užsispyrimas, viltis. Tėvynę: „Mane – kaip gimtąją žemę? su būsimuoju laiku. rūpėti tėvynė,
kreipiamasi dėl ko pakeliamas Nuotaika dramatiška, lauko žolę – girdė“. Jam Kaip atpirkti savo Naudojama tėvynės likimas.
sielojamasi. gimtinės ilgesys. pakylėta, norima nėra svarbu, kokia bus kaltę? personifikacija Žmogus turi būti
Meilė ir kančia. įrodyti ir pasiekti savo Tėvynė: ar „žydės („Sukruvinta ir pasiruošęs
Žmogaus ir tikslą. Matomas sodai“, ar „lapai kris apiplėšta“). Kalba atiduoti viską, dėl
gamtos artumas. atotrūkis tarp realių pageltę“, bet jis nori bet pakylėta, jaučiamas Tėvynės ir kaltės
erdvių, norima pasiekti kokia kaina grįžti, užsispyrimas, atleidimo.
tai, kas yra už „šimtus įrodyti, kad „neišdavė“ ryžtingas tikslo
mylių“. Yra gamtos ir „nepardavė“ savo siekimas.
motyvų – sodai, lapai gimtojo krašto. Lyrinis
vaisiai, lauko žolė. subjektas pasiryžęs
išpirkti kaltę, jį
nebaugina jokie pavojai,
nors ir „šimtus mylių“
teks įveikti.
Kalbančiajam gaila
žuvusių žmonių,
apiplėštų gimtinės
namų: „Sukruvinta ir
apiplėšta ji stovi mano
akyse“.
5. “Širvinta” Gimtosios upės Nostalgija Vyrauja nostalgiška, Lyrinis „aš“ paskendęs Tėvynės ilgesys, Lėta, svajinga. Iš Laiko tėkmė.
vardas. gimtiesiems lėta ir svajinga prisiminimuose, vienišumas, laiko pradžių kalbama Laikas, lyg upė –
namams, nuotaika. Erdvė aiški – svajonėse, nes trapumas. esamuoju laiku, nesustabdomas.
vaikystės upei. šalia gimtosios upelės. prisimena gimtinę. Iš pristatoma upė, Gamtos grožis.
Meilė tėvynei. Žmogaus ir gamtos pradžių kalba esamuoju apibūdinamas jos Meilė
Žmogaus paralelė. laiku, po to būtuoju, nes grožis: „ Rudenio gimtiesiems
laikinumas. vaikystės upelę mato lapelių/ Miega namams, gimtajai
pasikeitusią. Matomas priberta..“ Nuo gamtai.
lyrinio subjekto ryšys su antrosios strofos
 gamta, gimtąja žeme. ryškėja būtasis
laikas, keliamas
retorinis klausimas:
„Kur gi ta upelė?“
Naudojama
personifikacija(„Ka
bo mėnuo“,
„vanduo žiūrėjo“),
taip pat
pasikartojimai( „ma
no“), epitetai
(„tylųjį“, „trapi“,
„tamsažalėm“),de
minutyvai
(„šaltuonėlė“,
„dūdelės“,
„upelė“).

Pasirinktų eilėraščių analizė ir aptarimo tęsinys. Lyrikos apibendrinimas. (Pamokos darbas)