Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei?

Daugelis tautų turi ilgą ir turtingą istoriją, kurioje yra įamžinami svarbūs faktai, turėję didelės
įtakos tų valstybių formavimuisi nuo pat jų aušros. Tuose literatūros ir istorijos puslapiuose yra
minimi žmonės, kurie atidavė visą savo esybę brangios tėvynės aukštinimui bei garsinimui. Ne
išimtis ir Lietuva, išauginusi aibę piliečių, pasiryžusių telktis bei kovoti prieš bet kokį agresorių,
keliantį grėsmę mylimos tėvynės laisvei ir savitumui.
Puikų atsidavimo kraštui pavyzdį galime rasti XIX a. lietuvių literatūroje, kadangi XIX a.
lietuviams buvo vadavimosi iš žiemos sąstingio, savęs suvokimo, tautinės sąmonės laikas. Tuo
metu buvo tyrinėjama Lietuvos istorija, rūpinamasi niekinamos gimtosios kalbos likimu, renkama ir
skelbiama liaudies kūryba. Visa tai- didysis tautos archyvas, kurį pažįstant galima suvokti savo
tautinį tapatumą. Tai rūpėjo Simonui Daukantui, kurio gyvenime susiliejo švietėjiški pareigos tautai
ir romantiniai herojiško aukojimosi idealai. Savo kūryboje rašytojas romantiškai aukština Lietuvos
praeitį. Simonas Daukantas rėmėsi istorijos faktais, tačiau jam buvo svarbu, kad skaitytojas neliktų
abejingas, kad būtų paliestas to meto problemos: laisvų žmonių virtimas baudžiauninkais,
aukštuomenės išlepimas, savo kalbos ir papročių atsisakymas. Simonas Daukantas buvo
įsipareigojęs Lietuvai, kadangi galvojo apie jos ateitį, siekė suvokti tautos vaidmenį istorijoje,
atgaivinti tai, kas buvo amžiams prarasta, tai, kas laukė prisikėlimo.
Pilietinės ir dvasinės nelaisvės sąlygomis ypač svarbu žmogaus laikysena, jo pasiryžimas dirbti
ir aukotis tėvynei. Tai puikiai suprato lietuvių dainius Jonas mačiulis- Maironis. ,,Jaunojoje
Lietuvoje“, svarbiausiame savo kūrinyje, Maironis kalba apie tą Lietuvą, kuri nuo XIX a. pabaigos,
nuo ,,Aušros“ ir ,,Varpo“ laikų, tarsi budo iš ilgo miego, kėlėsi naujam politiniam ir kultūriniam
gyvenimui. Kūrinio pavadinime akcentuojama ,,jaunoji“ Lietuva, kurią kėlė jauni žmonės, jautę
bendrą Europos tautų pavasario nuotaiką, siekę, kad lietuvių tauta neatsiliktų, nebūtų nustumta į
istorijos pakraštį. Maironis ,,Jaunojoje Lietuvoje“ atskleidžia budinamą ir bundančią Lietuvą.
Rašytojas suvokė, kad viena iš svarbiausių žmogaus pareigų yra kultūrinis darbas.
Taip jau susiklostė, kad Lietuva patyrė okupacijos priespaudą. XX a vidurys buvo ypač sunkus
laikotarpis savo pamatus bandančiai įtvirtinti valstybei. Dėl šios priežasties daugelis patriotų,
mylinčių tėvynę ir pasiryžusių paguldyti savo galvas dėl jos, stojo į nelygią kovą prieš
okupaciją. ,,<...> Lietuviai į partizanų kovas stojo ne kaip rekrūtai, bet tikrai savanoriškai. Visa tai
kaip tik rodo, kad lietuvis laisvę myli labiau negu gyvenimą. Tikrojo lietuvių tautos sūnaus ar
dukros dvasia buvo ir tebėra nepalaužta ir šiandien, nes jie žino, kad kovojama už šventą ir tiesų
reikalą.<...>“. Šie Lietuvos išsivadavimo iš priespaudos kovotojo Adolfo Ramanausko- Vanago
žodžiai nepriekaištingai įrodo atsidavimą mylimam kraštui. Nebijoti prarasti gyvybės vardan
kilnaus tikslo neabejotinai yra didis įsipareigojimas tėvynei.
Taigi visi lietuvių susibūrimai yra be galo reikšmingi kuriant Lietuvos istorijos kraitį. Patrioto
drąsa, atsidavimas, noras kovoti bei meilė ir yra puikūs įsipareigojimo tėvynei pavyzdžiai.

Gediminas