 Kokie literatūros klasikos personažai gali

paskatinti jauną žmogų tobulinti savo būdą ir

elgesį? Savo nuomonę pagrįskite aptardami
3–4 klasikos kūrinių personažus.
 ĮŽANGA (tyrinėjimo objektas, pagrindinės
sąvokos)
 PASIRNKTŲ AUTORIŲ BIOGRAFIJOS
 KŪRYBOS BRUOŽAI
 KŪRINIAI
 PERSONAŽAI
 APIBENDRINIMAS
 ŠALTINIAI
 Mano pasirinkta kalbėjimo tema-literatūra, o
tyrinėjimo objektas-lietuvių grožinės
literatūros klasika. Konkrečiau- Jono Biliūno,
Šatrijos Raganos, Igno Šeiniaus pasirinktų
personažų aptarimas anksčiau minėtu
aspektu.
 Žodis ”klasika” tarptautiniame žodžių žodyne
aiškinamas taip; klãsika [lot. classicus —
pirmaklasis, pavyzdinis]: 1. sen. graikų meno
laikotarpis (V a.— IV a. pr. m. e. II pusė);
 2. reikšmingi, labai meniški kūriniai, turėję

įtakos visai tam tikros epochos ar šalies

kultūrai. 
 Ryškiausi klasikai, aptarti 5-10
klasėje,- J.Biliūnas, Šatrijos Ragana, I. Šeinius.
Ypač įdomūs minėtų autorių kūrinių
personažai, iš kurių elgesio galima
pasimokyti , tobulinti savo būdo savybes.
 personãžas [pranc. personnage < persona —
asmuo], grožinės literatūros, spektaklio, filmo
veikėjas (dažn. žmogus, kartais gyvūnas, daiktas,
fantastinė būtybė); herojus. 
Mano pasirinkti personažai:
 Medžioklis, Jokūbas (J.Biliūnas ”Kliudžiau”/”Vagis”)
 Mergaitė (Šatrijos Ragana “Vyšnios”)
 Olesius (Ignas Šeinius ”Kuprelis”)
 veikimo ir gyvenimo būdas, elgsena
 žmogaus psichinių savybių visuma,
charakteris(geras, piktas).
 . tarm. veidas, gymis, išvaizda
 ko nors buvimo, reiškimosi, darymo, veikimo rūšis
 . gyvensena, paprotys, palinkimas
 Gimė J. Biliūnas 1879 04 11 d. Niūronių kaime,
Anykščių valsčiuje pasiturinčių ūkininkų šeimoje
Tartu universiteto medicinos fakultete mokėsi
medicinos, vėliau Ciuriche-literatūros. Sveikatai
pablogėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais
metais išvyko gydytis į Zakopanę.
Mirė 1907 12 08 Zakopanėje; 1953 m. palaikai
perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje
netoli Anykščių.
 J.Biliūno slapyvardžiai: Jonas Anykštėnas,
Jonas Barzdyla, J. Niuronis, Jonas B-nas, Jonas
Bežemis, Jonas Gražys, Jonas Žaltys, Jonelis,
Kazys Tauškutis ir kt.
 Geriausius kūrinius parašė 1904-1907 m.
 Tai apsakymai „Žvaigždė", „Nemunu", „Vagis",

„Laimės žiburys", „Kliudžiau", „Joniukas",

„Lazda", „Brisiaus galas“.
 Apysaka „Liūdna pasaka“.
Biliūnui rūpi žmogus ir jo vidiniai išgyvenimai
Pagrindinis veikėjas –pasakotojas.
Pasakotojas dažnai kalba I asmeniu, dėl to
lengviau parodyti žmogaus vidinius
išgyvenimus.
Biliūno apsakymuose pirmąkart pasirodo mąslaus ir
jautraus žmogaus paveikslas.
Personažas svarsto, ieško tiesos, sugeba suprasti
greta esančio skausmą ir pajusti jam užuojautą.
Kito žmogaus skausmas primena, padeda
įsisąmoninti ir išreikšti savąjį.
Biliūno veikėjas nuolat eina, bręsta, vertina pasaulį
ir savo ryšį su kitu žmogumi.
Svarbiausia vertybė- žmogiškieji santykiai,
paremti Dekalogu. Visuose kūriniuose jis
moko, kaip įveikti moralinį blogį ( retai-
socialinį ).
Pasakodamas apie skriaudžiamus, siekia
sužadinti žmogaus sąžinę. Ji leidžia matyti,
jausti, užjausti šalia esantį.
 Apsakymas ,,Kliudžiau” parašytas 1905 m .
gegužės 22 dieną. Tuo laiku rašytojas patyrė
didžiausią dvasinį išgyvenimą: 1904 m . rudeniop,
tik susituokusiam su Julija Janulaityte, gydytojai
jam diagnozavo džiovą. Tai turbūt todėl to meto
novelėse tiek daug liūdesio ir mirties nuojautos
(,,Brisiaus galas”, ,,Vieną rudens dieną”, ,,Liūdna
pasaka”ir kt.)
 Novelėje veikia du pagrindiniai veikėjai-
mažametis berniukas ir balta katytė.
Atrodytų, siužetas skirtas tik mažamečiams:
medžioklį įsivaizdavęs berniukas pataiko į
katytę, ją nušauna, nors ši nekėlė niekam
grėsmės-buvo bejėgė, alkana , išsigandusi .
 Autorius įvardija, kad tas šūvis buvęs
laimingas. Kyla klausimas, kodėl laimingas?
Gal dėl to , kad taiklus? Ne, dėl to laimingas,
kad vienintelis gyvenime, nes mažasis
herojus pasimokė, kad nedera skriausti už
save silpnesnio.
 Jono Biliūno novelės „Kliudžiau“ personažo
širdelėje susidūrimas su mirtimi palieka didelę
žaizdą. Jis supranta, kad padarė didelę klaidą. Tik
trečią dieną išdrįso išeiti į lauką. Tai rodo, jog
vaikas suprato savo kaltę. Jis sulaužo savo kaltės
įrodymą – lanką, tačiau nuoskauda širdyje lieka,
lemtingas gyvenimo įvykis pakeičia vaiko dvasinį
pasaulį.
 Novelėje aprašomas lemtingas pataikymas į katytę
skaudžiai sugrįžta į berniuko širdį, jo žmogiškumą.
Strėlė įsmigo ne tik į katytės krūtinę, bet ir
žmogaus širdį visam gyvenimui. Rašytojas
atskleidžia, kas yra kaltė, skriauda ir jos
suvokimas. Žmogus pakelia ranką prieš silpnesnį.
Tai nusižengimas sąžinei, žmoniškumui,
moralinėms vertybėms. Ar svarbu pripažinti savo
kaltę? Taip, svarbu, žinoma, jeigu kaltė mus
paskatina tapti doresniais.
 Iš berniuko galime apsimokyti ir mes: gailestis ,
klaidos suvokimas -savybės, būdingos geram
žmogui. Sąžinė, vidinis balsas padeda atskirti gėrį
nuo blogio. Norėčiau niekada neprarasti
žmogiškumo ir nesipuikuoti savo jėga ,pranašumu
prieš kitą-mažesnį, silpnesnį, skriaudžiamą,
atstumtą. Žmogus privalo išlikti žmogumi net
ekstremaliose situacijose (pvz. :per karą). Žmogaus
gyvenimo tikslas-kurti, o ne naikinti.
 Novelės pradžioje vaizduojami pagrindinio
herojaus Jokūbo apmąstymai, išgyvenimai, išgirdus
į tvartą sliūkinantį vagį. Vyras yra sutrikęs, nežino,
ko griebtis, bijo ir dėl savo, ir dėl kumelio gyvybės
(,,širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės“). Susiranda
ginklą ir nušauna vagį. Vagį surado kitos dienos
ryte, visi suprato, kas atsitiko, ir kaltininko
neieškojo (Jokūbas gynė savo turtą ir gyvybę, tad
turėtų jaustis ramus).
 Po to įvykio Jokūbas dar ilgai negalėjo rasti
ramybės: ,,koks kirminas krūtinę man ėdė.“ Jis
kankinosi, atsigaudavo , kada išsikalbėdavo
(prisipažino žmonai, atliko išpažintį ).Visą
gyvenimą jautėsi kaltas, norėjo prisipažinti valdžiai,
bet susilaikė, nenorėjo nuskriausti artimųjų. Kaltę
stengėsi išpirkti taip: sąžiningai gyveno, buvo
doras, darbštus .Iki mirties nepamiršo nusikaltimo
ir jautė kaltę. Vylėsi, kad Dievas jam atleis.
 Jono Biliūno lūpomis Jokūbas kalba apie
nusikaltusio žmogaus sugebėjimą dorai ir
sąžiningai gyventi. Personažo elgesys ir
gyvenimas parodo žmogaus vidinę stiprybę
atsitiesti, suvokti, kad didžiausios vertybės
yra pats gyvenimas, rami sąžinė. Nenorėčiau
patirti tokių išbandymų, bet norėčiau būti
tokios vidinės stiprybės žmogumi kaip
Jokūbas. Norėčiau, kad tikėjimas ir viltis
manęs neapleistų.
 Šiame kūrinyje yra akcentuojamos vertybės:
žmogus, namai, kaltės jausmas. Pasakotojas
nesmerkia ir nekaltina veikėjo. Jis pats kenčia
už žmogaus padarytą nusikaltimą. Kūrinyje
norima parodyti, kad už atliktas nuodėmes
mes visi turime jausti kaltę ir gailėtis dėl jų
taip, kaip ir pagrindinis herojus.
 Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana kilusi iš
Žemaitijos bajorų, gimė 1877m. kovo 8d.
Medingėnuose. Augo Užvenčio dvare. Mokėsi
Peterburgo Šv. Kotrynos g-joje, baigė bitininkystės
kursus Varšuvoje, vėliau studijavo Šveicarijoje, o
grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 –
1915 mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių
prog-joje, o po to įsikūrė Židikuose.Mirė1930m.
gruodžio 28d. Palaidota Židikų kapinėse.
 Debiutinis apsakymas „Margi paveikslėliai“,
 Apysakos-„Viktutė“, „Vincas Stonis“, „Sename

dvare“
 Novelės- „Irkos tragedija”, “Vyšnios”
 Eilėraštis proza „Dėl ko tavęs čia nėra?“
 Kūrybos centras- liaudies išminties, dvasinės
brandos, mokslo ir šviesos teigimas.
 Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien

sau, pabrėžtinai religingas individas.

 Kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus,

žmogaus galimybes.
 Pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio
forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko
sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo
kalba.
 Vidinį žmogaus pasaulį vaizdavo muzikos ir

gamtos paralelėmis.
 Novelėje vaizduojamas toks atsitikimas: į
parduotuvę užeina maža , “gal kokių penkerių
metų mergaitė”. Jos dėmesį patraukia pintinė
su vyšniomis. Savininkas stebi mažosios
elgesį ir nustemba, kai mergaitė, paėmusi
vyšnias , jas palaižo ir vėl grąžina į pintinę.
 Maža, penkerių metų, švarutė,
raudonskruostė,darbininkų vaikas…
 Mergaitės dėmesį patraukė tamsiai raudona

vyšnių spalva- gražiai ir viliojančiai atrodė,

tarsi gundė. Beje, jos stovėjo priešais
parduotuvės duris ir geriausiai matėsi.
 Priėjo prie pintinės, kraipė galvelę, smalsiai
žiūrėjo į uogas…  Visi šie mergaitės veiksmai
rodo didžiulį norą paragauti vyšnių.
 Norėjo, bet žinojo, kad tai ne jos vyšnios. Jei
būtų paėmus svetimas vyšnias neatsiklausus
ir niekam nematant– tai būtų buvus vagystė.
 Mergytė draudžia sau imti tai, kas jai
nepriklauso,  ir ragina save trauktis kuo toliau
nuo pagundos.
 Iš tiesų, gal ir nebūtų didelis nusikaltimas, jei
tos dvi uogos būtų suvalgytos.
 Ji pasielgė dorai ir suvaldė savo troškimus,

atsispyrė pagundai. Svetimų daiktų ėmimas

nesiklausus – jau vagystė.
 Ryškėja žmogaus dorybė. Amžius nėra

brandos ar tikėtino gero elgesio garantas.

 Ne paslaptis , kad ir mane, ir kitus jaunus žmones
aplanko pagundos.
 Mažos mergaitės elgesys pranoko visus mano
lūkesčius.
 Penkiametės poelgis skatina atsispirti pagundai,
moko susivaldyti.
 Esu neatsispyręs pagundai ir vairavęs mašiną
neturėdamas teisių. Nukentėjo šeima finansiškai ir
morališkai.
 Diplomatas, žurnalistas, redaktorius,
prozininkas, gimęs Šeiniūnuose , Širvintų
valsčiuje. Mokėsi Gelvonų ir Musninkų
mokyklose, Peterburge eksternu išlaikė
egzaminus, suteikiančius teisę dirbti
mokytoju . Dirbo atstovu Švedijoje , vėliau
-Suomijoje.
 Romanas „Kuprelis“ (1913 m.)- pirmasis ir
bene ryškiausias impresionizmo krypties
romanas lietuvių literatūroje.
 Grožinės memuaristikos kūrinys „Raudonasis

tvanas“ (1940 m.), parašytas švedų kalba

iškart pabėgus iš okupuotos Lietuvos –
meninis reportažas, iškeliantis pirmosios
sovietinės okupacijos atmosferą Lietuvoje.
 „Kuprelis“ –tai idealistinis
kūrinys,vaizduojantis kuproto malūnininko
Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją.
Pasak J. Žėkaitės, „reta, o gal ir visai nėra kito
lietuvių prozos kūrinio, kur prieš akis
vyniotųsi visas sudėtingas myli – nemyli
raizgalynas“.
 Kupreliu jį pravardžiuodavo, nes jis turėjo dvi
kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje. Bet jis dėl
savo pravardžiavimo nepyko. Kai kas norėdavo prie
jo prisigerinti ,vadindavo jį Olesiu. Niekas nežinojo
jo tikrosios pavardės ir metų.
Pagrindinis romano veikėjas Olesius – neeilinė,
savitai tragiška asmenybė, pasižyminti jausmų
stiprumu, išgyvenimų gilumu, meniniais
sugebėjimais.
 Olesiaus širdį stipriai sužeidžia Gundės
išdavystė. Iš šio personažo galima pasimokyti
vidinės ramybės, kurią rado dirbdamas
malūne, bendraudamas su gamta.Net ir
nelaiminga meilė vertinga. Ji užgrūdina,
padeda suvokti, kad žmogus laimingas vien
dėl to , kad apskritai teko patirti meilės
jausmą,todėl nekeikia ir nekaltina jį
išdavusios merginos.
 Aš manau, kad daugeliui tenka nusivilti aplinkiniais
, net savimi. O Olesiaus paveikslu rašytojas teigia
kiekvieno, net paties skaudžiausio išgyvenimo
vertingumą. Žmogus ištveria , susitaiko ir gyvena
toliau. Kokį gyvenimo būdą (uždaresnį ar atviresnį)
pasirenka – kiekvieno valia. Svarbu, kad renkasi
gyvenimą, o ne savižudybę. Juk jauni žmonės
neišvengs nusivylimų.Ar palūš ,priklausys ne tik
nuo aplinkinių paramos, palaikymo, bet ir nuo
paties dvasios stiprybės.
 Aptartų kūrinių personažai, jų elgesys, būdo
savybės paskatina skaitytoją susimąstyti apie
tikrąsias ir tariamas vertybes. Amžinosios
vertybės - humanizmas, sąžiningumas,
užuojauta, atsakomybė, gyvenimo džiaugsmas,
o tariamos- jėgos demonstravimas,
vėjavaikiškumas, nesąžiningumas... Brandus
žmogus-atsakingas žmogus. Savo brandumu ,
tinkamais pasirinkimais labiausiai ir sužavėjo
mane aptartų kūrinių personažai.
 Ačiū, kad išklausėte.