TEMA.

Literatūra – istorinės praeities liudijimas

PAGRINDINĖ MINTIS. Istorinę praeitį geriausiai perteikia literatūra.

GALIMOS PROBLEMOS. 1) Literatūroje istorinė praeitis nevisada yra aprašoma teisingai ir

nešališkai.
2) Ateityje pagrindinė istorinės praeities liudytoja gali tapti nebe
literatūra, o naujesnės technologijos.
TIKSLAS IR ADRESATAS. Tikslas: Įrodyti, jog istorinę praeitį geriausiai perteikia literatūra.
Adresatas: Vertintojas ir egzaminuotojas

PLANO DALIES SVARBIAUSI TEIGINIAI, ARGUMENTAI, FAKTAI

PAVADINIMAS.
I. ĮVADAS 1. Istorinė praeitis yra labai svarbi įvairių tautų, kultūrų dalis.
(įžanga)
2. Tik praeities liudijimai mums leidžia iki galo pažinti savo kilmę ir
taip išugdyti tikrą pilietiškumą.

II. DĖSTYMAS
1-a dėstymo dalis 1. Balys Sruoga –20 a. dramaturgas, prozininkas, poetas, VU
Balio Sruogos „Dievų profesorius, modernios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės
miškas“
dramos pradininkas.
2. „Dievų miškas“ – atsiminimų knyga, kurią B.Sruoga parašė
remdamasis savo patirtimi Štuthofo koncentracijos stovykloje.
3. Svarbiausia stilistinė „Dievų miško“ pasakojimo priemonė – tai
ironija: „Jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau išgyvenęs.
Tokie šiurpūs dalykai! Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš
prisidengiau nuo mirties pavojaus.“

2-a dėstymo dalis 1. V. Krėvė – Mickevičius - vienas reikšmingiausių 20 a. pradžios

Vinco Krėvės – rašytojų, literatūros klasikų, kuris esmingai praplėtė ir pagilino
Mickevičiaus
lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties
„Skirgaila“
traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo
lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais.
2. „Skirgaila“ - pirmoji klasikinė lietuvių tragedija, kurioje yra
atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama.
3. Rašant šią, ir kitas knygas apie Lietuvos praeitį, Krėvė turėjo tikslą:
išaukštinti herojišką tėvynės praeitį, parodyti, jog Lietuva praeityje
turėjo ne vieną didvyrį bei leisti esamiems ir būsimiems
tautiečiams sužinoti apie jų šalies praeities herojus, jų darbus bei
kelti pasididžavimą savo gimtine.

3-a dėstymo dalis 1. Salomėja Nėris (tikrasis vardas yra Salomėja Bačinskaitė –
Salomėjos Nėries Bučienė) – poetė, su kurios vardu yra siejami didžiausi lietuvių
poema apie Staliną
poezijos pasiekimai, o ji – ryškiausia nepriklausmybės laikais
išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų, subtiliausiai perteikusi
moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą.
 2. S. Nėries poema apie Staliną buvo sukurta propogandiniais tikslais:
„Jau laisvės girdime garsus, —/ Mokėsime ją saugot!/ Mums
vardas stalino šviesus —/ Kaip tikro tėvo, draugo.“
3. Ne visuomet literatūra yra istorinės praeities liudijimas, nes kartais,
tuo yra piktnaudžiaujama. Istorija knygose gali būti perrašyta
neteisingai ir taip nutinka gana dažnai, todėl visuomet reikėtų gerai
patikrinti skaitomų kūrinių parašymo istoriją bei ar jie nebuvo
sukurti propogandos tikslais.
4-a dėstymo dalis 1. Gali būti, jog ateityje žymiai sumažės poetų bei rašytojų skaičius,
Ateityje literatūrą nes jų kūriniams nebebus paklausos: šiuolaikiniai žmonės
pakeis naujosios
neberanda laiko skaityti knygoms, o kai laiko atsiranda – jie
technologijos?
verčiau renkasi kitokį laisvalaikio praleidimo būdą – knygų
skaitymą pakeitė filmų žiūrėjimas.
2. Istorinę praeitį perteikti filme – gera idėja, tačiau filmų kūrėjai
niekuomet neperteiks tiek informacijos, kiek gali knygų autoriai.
3. Žmonės, kurie skaito knygas, lavina ne tik savo vaizduotę, bet ir
turtina savo žodyną, taip pat sužino tikrai daug daugiau istorinių
faktų bei aplinkybių.
III. IŠVADOS 1. Literatūra labai dažnai yra istorinės praeities liudijimas.
(apibendrinimas) 2. Kartais, knygos yra kuriamos propogandiniais tikslais ir tiesa,
kartais, būna iškraipyta, tad visuomet apie skaitomą knygą reikėtų
pasidomėti.
3. Svarbiausia yra nepamiršti savo tautos istorijos, žinoti ir gerus, ir
skaudžius praeities įvykius ir neleisti naujausioms technologijoms
sunaikinti to, kas buvo kuriama šimtmečius.
 Istorinė praeitis yra labai svarbi įvairių tautų, kultūrų dalis. Remiantis istorija mes
galime mokytis, semtis žinių ir nebedaryti tokių klaidų ateityje, kurios jau buvo padarytos
praeityje. Visais laikais literatūra buvo pagrindinė priemonė perteikti išmintį ir žinias iš
kartos į kartą. Tik taip žmonės sužino tikrą tiesą apie savo tautos ir kultūros praeitį, apie
jos didvyrius, taip pat apie skaudžius įvykius, kurie kadaise pražudė daug žmonių.
Kiekvienas save gerbiantis pilietis, turėtų žinoti tokius dalykus apie savo gimtinę.
Daugelis mano, jog tautos istorija neturi nieko bendro su atskirais piliečiais, tačiau, mano
manymu, jie klysta. Tautos praeitis apibrėžia tai, kas mes esame bei kuo tapome bėgant
laikui. Tik praeities liudijimai mums leidžia iki galo pažinti savo kilmę ir taip išugdyti
tikrą pilietiškumą.

Rašytojas, kurio kūriniuose galima skaityti apie reikšmingus Lietuvos praeities

įvykius - Balys Sruoga. Tai - 20 amžiaus dramaturgas, prozininkas, VU profesorius, taip
pat poetas bei literatūros mokslininkas. Šis rašytojas yra modernios lietuvių poezijos ir
istorinės poetinės dramos pradininkas. Žymiausias jo kūrinys – atsiminimų knyga –
„Dievų miškas“. Šį kūrinį, poetas parašė grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, kur
praleido 2 metus, tačiau knyga išleista buvo tik praėjus 10 metų po autoriaus mirties –
1957m. „Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę
koncentracijos stovyklą – mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai
ir jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje
labai svarbus. Jo – beteisio kalinio – akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir
kalinių portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami įvykiai, tačiau pasakotojas
nėra nešališkas stebėtojas – įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su
pasauline kultūra susipažinusio intelektualo akimis. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai
pasakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį.
Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net
savotiškas ramumas išskiria „Dievų miško“ pasakotoją. Svarbiausia stilistinė „Dievų
miško“ pasakojimo priemonė – tai ironija. Neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio
prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“ ir
pan. Tokie apibūdinimai – antifrazės – pabrėžia pasakotojo pašaipą ir pasmerkimą. Iš
lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami
„galvažudėliais“, „banditėliais“. Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus
kalinius bei apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie
nužmoginančios lagerio aplinkos, kūrinyje yra juokiamasi net iš tokių dalykų kaip žmonių
kankinimas ir žudymas. Taigi, ironija Sruogai yra ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos
priemonė, ji padeda nepasiduoti bei nenuleisti rankų kovojant už savo gyvenimą. Ironija,
tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus, tačiau pasirinkta sarkastinė
pasakojimo maniera autorių apsaugo nuo jausmingumo, skatina galvoti ne vien apie
asmeninę dramą. Pats autorius yra pasakęs: „Jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau
išgyvenęs. Tokie šiurpūs dalykai! Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo
mirties pavojaus.“ Svarbiausias šios knygos ypatumas yra tas, jog ji yra paremta tikrais
įvykiais. Nors ir sunku patikėti, tačiau visi žiaurumai aprašyti knygoje, kadaise įvyko
realybėje. Balys Sruoga rašė šią knygą norėdamas, jog visas pasaulis sužinotų teisybę apie
gyvenimą koncentracijos lageriuose, jog ten gyvenimas nėra toks gražus, kaip kad visiems
bandė parodyti valdžia. Jei ne ši knyga, galbūt mes nežinotume kas tiksliai tenais vyko, ar
net apskitai nežinotume, jog koncentracijos lageriai kadaise egzistavo. To meto valdžia
nenorėjo, jog žmonės kalbėtų apie tai, todėl ir šią knygą ilgą laiką buvo draudžiama leisti.
Mes turėtume būti dėkingi Baliui Sruogai, jog jis pasidalino savo skaudžiais prisiminimais
su visuomene bei leido mums iš pirmų lūpų sužinoti tikrąją istoriją.

Kitas žymus rašytojas, rašęs apie Lietuvos istorinę praeitį – Vincas Krėvė –
Mickevičius. Tai – vienas reikšmingiausių 20 a. pradžios rašytojų, literatūros klasikų.
Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus
būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių
literatūrą su Europos literatūros kontekstais. Vienas žymiausių šio rašytojo kūrinių -
pirmoji klasikinė lietuvių tragedija – „Skirgaila“. Šioje dramoje vaizduojami istoriniai
įvykiai ir asmenys, - 14 a. pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp
senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. „Skirgailoje“
atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir
su savimi, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės „Skirgaila“ labiausiai
priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės. Skirgaila – dramatiškas istorinis asmuo.
Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir
valdovo konfliktą.  Valdovas nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo
veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug
kančios. V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas –
neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir
kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia
vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Rašant šią, ir kitas knygas apie Lietuvos praeitį, Krėvė
turėjo tikslą: išaukštinti herojišką tėvynės praeitį, parodyti, jog Lietuva praeityje turėjo ne
vieną didvyrį bei leisti esamiems ir būsimiems tautiečiams sužinoti apie jų šalies praeities
herojus, jų darbus bei kelti pasididžavimą savo gimtine.

Taip pat žymi 20 a. rašytoja, poetė, lyrikė yra Salomėja Nėris, kurios tikrasis vardas
yra Salomėja Bačinskaitė - Bučienė. Tai – poetė, su kurios vardu yra siejami didžiausi
lietuvių poezijos pasiekimai, o ji – ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė,
pasiekusi meno aukštumų, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo
džiaugsmą ir skausmą. Kritikus labiausiai žavėjo poetės sugebėjimas perteikti didelius
egzistencinius išgyvenimus trumpu poetišku aforizmu, jausti gyvenimo trapumą ir
stebuklingumą.  Salomėjos Nėries kūryba tobulai atitinka lyrikos sampratą, susiformavusią
romantizmo epochoje, galiojusią visą 19 amžių. Joje aiški pati lyriškumo esmė: tiesioginis,
atviras, nuoširdus kalbančiojo „aš“ atsivėrimas. Per antrąjį pasaulinį karą ir Sovietų
Rusijos okupaciją, S.Nėris paliko Lietuvą ir persikėlė gyventi į Rusiją. Ten – parašė
žymiąją poemą apie Staliną. Toks S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės
komunizmo propagandai atidavimas metė dėmę jos asmeniui ir kūrybai. S. Nėries ryšys su
socializmo idėjom, su trečiafrontininkais tarsi išbraukė ją iš tikrųjų kūrėjų tarpo, bet
neišstūmė iš lietuvių lyrikos istorijos. Taigi, ši poetė savo poema apie Staliną taip pat
aprašė Lietuvos istoriją, tačiau šis eilėraštis – propogandinis, tad juo tikėti nereikėtų.
Poemoje rašoma: „Jau laisvės girdime garsus, —/ Mokėsime ją saugot!/ Mums vardas
stalino šviesus —/ Kaip tikro tėvo, draugo.“ Perskaičius šias eiles, galima pamanyti, jog
Stalinas buvo taikus žmogus ir jog lietuviai nori jo valdžioje, taip pat, jog Lietuva atgaus
laisvę. Deja, bet realybė buvo kitokia. Iš tikrųjų, Stalinas buvo žiaurus vadovas. Jo
valdymo laikotarpiu buvo vykdomas teroras, trėmimai, kankinimai, žudymai. Lietuva
nenorėjo būti Sovietų Sąjungos sudėtyje, tačiau buvo priversta ir laisvės neatgavo. Tad,
atsižvelgiant į šią situaciją, galima daryti išvadą, jog ne visuomet literatūra yra istorinės
praeities liudijimas, nes kartais, tuo yra piktnaudžiaujama. Istorija knygose gali būti
perrašyta neteisingai ir taip nutinka gana dažnai, todėl visuomet reikėtų gerai patikrinti
skaitomų kūrinių parašymo istoriją bei ar jie nebuvo sukurti propogandos tikslais.

Visais laikais literatūra buvo geriausias būdas perteikti istorinę praeitį, tačiau ateityje
tai gali pasikeisti. Šiuolaikiniai žmonės vis mažiau skaito knygas ir jas pakeičia
naujausiomis technologijomis, o tai – mano nuomone, didelė problema. Gali būti, jog
ateityje žymiai sumažės poetų bei rašytojų skaičius, nes jų kūriniams nebebus paklausos.
Šiuolaikiniai žmonės neberanda laiko skaityti knygoms, o kai laiko atsiranda – jie verčiau
renkasi kitokį laisvalaikio praleidimo būdą – knygų skaitymą pakeitė filmų žiūrėjimas. Iš
vienos pusės, istorinę praeitį perteikti filme – gera idėja. Žmonės gali tiksliai pamatyti
kokia buvo praeitis, kaip atrodė istorinių asmenybių gyvenimai, aplinka, tačiau filmai
neleidžia žmonėms naudotis savo vaizduote. Žmonės, kurie skaito knygas, lavina ne tik
savo vaizduotę, bet ir turtina savo žodyną, taip pat sužino tikrai daug daugiau istorinių
faktų bei aplinkybių. Filmų kūrėjai negali perteikti visų smulkmenų, nes to neleidžia
padaryti ribotas filmo laikas. Mano manymu, net jei knygų skaitymas ateityje ir nebebus
toks populiarus, istorinę praeitį vistiek geriausiai perteiks knygos.

Taigi, atsižvelgiant į visus aptartus kūrinius, galima daryti išvadą, jog literatūra labai
dažnai yra istorinės praeities liudijimas. Nereikėtų aklai tikėti viskuo, kas yra rašoma
knygose, nes kartais, jos yra kuriamos propogandiniais tikslais ir tiesa kartais būna
iškraipyta, tačiau taip pat knygose galima rasti įvairių praeities įvykių, iš jų pasimokyti,
taip pat, literatūros pagalba galima atrasti pasakojimų apie didžią savo tautos praeitį, apie
skaudžius įvykius. Svarbiausia, žmonėms nepamiršti savo tautos istorijos, žinoti ir gerus,
ir skaudžius praeities įvykius ir neleisti naujausioms technologijoms sunaikinti to, kas
buvo kuriama šimtmečius.
Naudota literatūra:

1. Balys Sruoga „Dievų miškas“, 1975m.

2. I. Kanišauskaitė, L. Mačianskaitė, D. Satkauskytė, N. Šervenikaitė, D. Vaitiekūnas,
S. Žukas „Literatūros vadovėlis 12 klasei“ 1 dalis, 2012m.
3. Vincas Krėvė „Skirgaila“, 2006m.
4. www.šaltiniai.info
5. www.antologija.lt
6. I. Kanišauskaitė, M. Mikalajūnas, D. Satkauskytė, N. Šervenikaitė, S. Žukas
„Literatūros chrestomatija“ 2011m.
7. www.jaunimogidas.lt