Poema „Anykščių šilelis“

 A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ – skambi giesmė apie Lietuvos girių grožį.
 Poemoje išryškėja dvi kompozicinės dalys. Pirmoji yra labiau lyrinė, joje vaizduojamas jau išnykęs šilelis – jo
nuostabus grožis atsiveria žmogaus vaizduotėje. O antrojoje, epiškesnėje, dalyje pasakojama apie mišką, kuris
„traukęsis per Lietuvos žemę“.
 Miško vaizdas kuriamas remiantis gilesne tautos atmintimi.
 Pirmojoje poemos dalyje svarbesnis estetinis emocinis įspūdis, o antrojoje pabrėžiamas idealus lietuviškumas.
 Kūrinį įrėmina minorinis išnaikinto šilelio vaizdas – sukuriama romantinė įspūdingos praeities ir graudžios
dabarties priešprieša.

 Lietuvių raudas primenančioje pirmosios poemos dalies pradžioje nuvilnija tamsus to meto dabarties motyvas
Kaip ryškus džiaugsmo kontrastas išsilieja pagrindinė kūrinio dalis nuotaikingais senovės Lietuvos vaizdais.
 Kuo labiau tolsta nuo dabarties poemos pasakotojas, nešamas įkvėpimo, tuo ryškesnis kadaise ošusio šilelio
vaizdinys, toks tikras su savo kvapais, garsais, gyvūnais.
 Iškeliamas įspūdingas miško grožis – nuo samanų iki aukščiausių medžių viršūnių, nuo garsų įvairovės iki
vidurnakčio tylos.
 Kurdamas grybų pasaulio vaizdą poetas tarsi polemizuoja su A. Mickevičiumi, kuris poemoje „Ponas Tadas“
sukūrė poetišką grybų aprašymą. Mickevičius kuria bajoro akimis regimą vaizdinį, o Baranausko kūrybos
šaltinis – gyvoji liaudies kalba, tautosakiniai kūriniai.
 Liaudies pasaulėjautos įkvėptas medžių vaizdas mena apie tikėjimą gyvosios gamtos galia, mistišką žmogaus
ir augalo ryšį. Žmogaus ryšys su gamta poemoje pirmiausia atsiskleidžia per romantinės asmenybės – kūrėjo –
išgyvenimus.

 Antroji poemos dalis epiškesnė, apmąstanti Lietuvos miškų ir lietuvių tautos likimą.
 Poemos pasakotojas ragina nesitaikstyti, vienytis ir kovoti. Senovėje lietuviai buvę laisvi, nes mylėję savo
tėvynę, buvę vieningi.
 Poetinė kelionė po Anykščių šilelį perauga į kelionę per istoriją.
 Kaip yra pastebėjęs literatūrologas Skirmantas Valentas, nenuvaldomas miško naikinimas antrojoje poemos
dalyje tęsiasi keturias žmonių kartas ir primena keturis Ovidijaus „Metamorfozėse“ vaizduojamo žmonių
nuosmukio amžius, po kurių prasideda atsikvošėjimas. Krikščionybės skleidėjai pradėję kirsti mišką, girių
kirtimas karų ir marų, bado metais buvusi miško pagalba bėdų kamuojamam žmogui, o vėlesnės kartos jau
kirtusios dėl naudos.
 Itin dramatiškai nuskamba mirties ir prievartos įsigalėjimas poemos pabaigoje. Kas laukia šilelio ir tautos?
Griaunamoji galybė ne tik mišką sunaikino, bet ir „širdį, dūšią apgriuvo“, ir „giesmę nulaužė“. Vis dėlto
poetinis žodis atkuria ir išsaugo Lietuvos miško ir tautos gyvybę ateičiai.
 Visoje poemoje išlaikoma romantinė įtampa tarp gyvastingumo ir mirties, naikinimo ir išlikimo.